1.

Ši byla susijusi su diskriminacija dėl negalios darbo srityje. Joje aptariama nagrinėjant baudžiamąsias bylas vykdoma teismo tarėjo veikla, kurią už atlygį, taigi kaip profesionalas, šiuo atveju vykdo aklas asmuo.

2.

Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti Direktyvą 2000/78/EB ( 2 ), pagal kurią draudžiama diskriminacija dėl negalios, atsižvelgiant į 2006 m. gruodžio 13 d. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ( 3 ) (toliau – JT konvencija), ir nustatyti, ar visiškas draudimas akliems asmenims kaip teismo tarėjams, vykdantiems apmokamą veiklą, dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas gali būti pateisinamas remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar matymo sąlyga reiškia esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

3.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant TC ir UB, atitinkamai teismo pirmininko ir baudžiamųjų bylų kolegijos teisėjos, ginčą su Komisia za zashtita ot diskriminatsia (Kovos su diskriminacija komisija, Bulgarija) ir VA, akla teismo tarėja, priskirta šiai kolegijai. TC ir UB ginčija Kovos su diskriminacija komisijos sprendimą, kuriuo jiems skirtos baudos už VA diskriminavimą dėl negalios, neleidus jai dalyvauti nagrinėjant bylas.

4.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi nustatyti pusiausvyrą tarp, viena vertus, valstybės‑darbdavio pareigos imtis tinkamų priemonių siekiant, kad neįgalieji galėtų integruotis į darbo aplinką, nagrinėjamu atveju – vykdyti apmokamą teismo tarėjo veiklą nagrinėjant baudžiamąsias bylas, ir, kita vertus, nacionalinės baudžiamojo proceso teisės normų, skirtų užtikrinti teisingam bylos nagrinėjimui.

5.

Atlikęs analizę siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad, kai kalbama apie apmokamą veiklą, valstybės narės savo baudžiamojo proceso teisės normas turi aiškinti kiek įmanoma taip, kad aklieji galėtų kaip teismo tarėjai dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Konkrečiai dėl asmens, kaip antai aptariamo pagrindinėje byloje, kuris atitinka nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus siekiant eiti teismo tarėjo pareigas ir kuris buvo priimtas eiti tokias pareigas, siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad visiškas neleidimas tokiam asmeniui dalyvauti nagrinėjant tokias bylas remiantis tuo, kad jis dėl savo negalios tariamai nepajėgus eiti tokių pareigų, yra neproporcingas ir reiškia diskriminaciją, draudžiamą pagal Direktyvą 2000/78, siejamą su JT konvencija.

6.

Pagal JT konvencijos 5 straipsnio 2 dalį draudžiamas bet koks diskriminavimas dėl negalios, be kita ko, pagal šios konvencijos 27 straipsnį, darbo srityje, ir numatoma, jog šios konvencijos šalys imasi visų reikiamų veiksmų, kad būtų skatinama lygybė ir panaikinta diskriminacija.

7.

Šios konvencijos 13 straipsnio „Teisė į teisingumą“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina veiksmingą neįgaliųjų teisę į teisingumą lygiai su kitais asmenimis, įskaitant procesinių ir pagal amžių tinkamų sąlygų sudarymą, kad neįgaliesiems būtų užtikrinta galimybė kaip tiesioginiams ir netiesioginiams dalyviams, ir kaip liudytojams, veiksmingai dalyvauti visuose teisiniuose procesiniuose santykiuose, įskaitant ikiteisminį tyrimą ir kitus ikiteisminius ginčų nagrinėjimo etapus.“

8.

Direktyvos 2000/78 17, 20 ir 23 konstatuojamosiose dalyse pažymima:

<…>

<…>

9.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>

5.   Ši direktyva nepažeidžia priemonių, numatytų nacionaliniuose teisės aktuose, kurie demokratinėse visuomenėse yra būtini [nedaro poveikio nacionalinės teisės aktuose numatytoms priemonėms, kurios būtinos] visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti ir kriminalinių nusikaltimų prevencijai, kitų asmenų sveikatos, teisių ir laisvių apsaugai.“

10.

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalis suformuluota taip:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“

11.

Minėtos direktyvos 4 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalies [dalių], valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas, šis [tokios savybės turėjimo sąlyga reiškia esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą, jei] tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

12.

Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje „Neįgaliesiems tinkamos patalpos“ nustatyta:

„Siekiant garantuoti, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, jiems įrengiamos tinkamos patalpos. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. Pareigos nėra neproporcingai apsunkinamos, jei jam pakankamai atlyginama konkrečios valstybės narės neįgalumo politikos srityje numatytomis priemonėmis.“

13.

Bulgarijos Respublikos Konstitucijos (DV, Nr. 56, 1991 m. liepos 13 d., iš dalies pakeista DV, Nr. 12, 2007 m. vasario 6 d.) 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1. Visi žmonės gimsta lygūs, kalbant apie orumą ir teises.“

14.

Šios konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta:

„1.   Piliečiai turi teisę į darbą. Valstybė pasirūpina, kad būtų sudarytos sąlygos šiai teisei įgyvendinti.

2.   Valstybė užtikrina sąlygas fizinę ir psichinę negalią turinčių asmenų teisei į darbą įgyvendinti. <…>“

15.

Pagal Zakon za zashtita ot diskriminatsia (Kovos su diskriminacija įstatymas) (DV, Nr. 86, 2003 m. rugsėjo 30 d., iš dalies pakeistas DV, Nr. 26, 2015 m. balandžio 7 d., toliau – Kovos su diskriminacija įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, be kita ko, dėl negalios.

16.

Kovos su diskriminacija įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta:

„Diskriminacija nelaikomas:

skirtingas požiūris į asmenis remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, jei dėl tam tikros profesijos ar tam tikros veiklos pobūdžio arba dėl jos vykdymo sąlygų reikalavimas turėti tokią savybę reiškia esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą, jei tikslas yra teisėtas ir reikalavimas neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti[.]“

17.

Zakon za sadebnata vlast (Teismų sistemos įstatymas) (DV, Nr. 64, 2007 m. rugpjūčio 7 d., iš dalies pakeistas DV, Nr. 29, 2019 m. balandžio 8 d., toliau – Teismų sistemos įstatymas) 66 straipsnyje nustatyta, kad įstatyme numatytais atvejais į pirmosios instancijos teismo kolegijas įtraukiami sadebni zasedateli (teismo tarėjai), kurie turi tokias pačias teises ir pareigas kaip teisėjai.

18.

Teismų sistemos įstatymo 67 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Teismo tarėju gali būti renkamas bet kuris Bulgarijos pilietis, kuris pajėgus naudotis savo teisėmis ir kuris:

19.

Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, DV, Nr. 86, 2015 m. spalio 28 d., iš dalies pakeistas DV, Nr. 16, 2019 m. vasario 22 d., toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šiame kodekse numatytais atvejais ir laikantis jame nustatytos tvarkos teismo tarėjai įtraukiami į teismų teisėjų kolegijas.“

20.

Šio kodekso 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, prokuratūra ir tyrimą atliekančios institucijos pagal savo kompetenciją turi imtis visų priemonių objektyviai tiesai nustatyti, o šio straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad objektyvi tiesa nustatoma laikantis tvarkos ir taikant būdus, kurie nurodyti šiame kodekse.

21.

Pagal šio kodekso 14 straipsnio 1 dalį teismas, prokuratūra ir tyrimą atliekančios institucijos sprendžia, remdamiesi vidiniu įsitikinimu.

22.

Pagal minėto kodekso 18 straipsnį teismas, prokuratūra ir tyrimą atliekančios institucijos sprendžia remdamiesi įrodymais, kuriuos patys surenka ir įvertina, nebent šiame kodekse nustatyta kitaip.

23.

VA neteko regos, todėl visą laiką yra ir iki gyvenimo pabaigos bus riboto darbingumo. Ji baigė teisės aukštojo mokslo studijas ir sėkmingai išlaikė teisės kvalifikacinį egzaminą, vėliau dirbo Aklųjų sąjungoje ir Europos aklųjų sąjungos struktūrose.

24.

2014 m. VA pagal Sofijos (Bulgarija) miesto tarybos vykdytą procedūrą buvo patvirtinta Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) tarėja. Ji buvo priskirta Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas, Bulgarija) ir burtų keliu – Šeštajai baudžiamųjų bylų kolegijai, kuriai priklausė teisėja UB ir dar trys kiti teismo tarėjai. 2015 m. kovo 25 d. VA šiame teisme buvo prisaikdinta teismo tarėja.

25.

Beveik pusantrų metų laikotarpiu, trukusiu nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d., VA nedalyvavo nė viename teismo posėdyje nagrinėjant baudžiamąsias bylas. 2015 m. gegužės mėn. ji kreipėsi į Sofiyski rayonen sad (Sofijos apylinkės teismas) pirmininką, TC, prašydama priskirti ją kitam teisėjui, tačiau atsakymo negavo.

26.

2015 m. rugsėjo 24 d. VA kreipėsi į Kovos su diskriminacija komisiją, teigdama, kad ją dėl negalios diskriminavo teisėja UB, nes neleido dalyvauti teismo posėdžiuose nagrinėjant baudžiamąsias bylas, taip pat teismo pirmininkas TC, kuris nepatenkino jos prašymo priskirti ją kitam teisėjui, kad ji galėtų įgyvendinti savo teisę dirbti teismo tarėja.

27.

2017 m. kovo 6 d. sprendimu Kovos su diskriminacija komisija, išklausiusi UB ir TC, konstatavo, kad jie diskriminavo VA dėl negalios, kaip tai suprantama pirmiausia pagal Kovos su diskriminacija įstatymo 4 straipsnį, ir skyrė jiems atitinkamai 500 ir 250 Bulgarijos levų (BGN) (apie 256 ir 128 EUR) baudas.

28.

UB ir TC dėl šio sprendimo pateikė skundus Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas, Bulgarija), šis tuos skundus atmetė. Pastarasis teismas pirmiausia nusprendė, kad iš esmės apribojimų vykdyti tam tikrą profesinę ar konkrečią veiklą, kaip antai teismo tarėjo veiklą, nustatymas laikantis požiūrio, kad dėl aptariamos negalios bus neįmanoma visavertiškai vykdyti šios veiklos, buvo neteisėtas. Tiesa, dėl baudžiamojo proceso ypatumų būtina, kad teismo tarėjai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, laikytųsi pagrindinių baudžiamojo proceso principų dėl tiesioginių įrodymų surinkimo, objektyvios tiesos nustatymo ir bylą nagrinėjančių teisėjų vidinio įsitikinimo. Vis dėlto prezumpcija, kad turėdamas tam tikrą negalią asmuo bet kuriuo atveju nebegali atitikti šių principų, reiškia diskriminaciją. Minėtas teismas pridūrė, jog tai, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d., kai įsigaliojo įstatymo pataisa, pagal kurią teismo tarėjai priskiriami elektroniniu būdu, VA dalyvavo daugelyje teismo posėdžių nagrinėjant baudžiamąsias bylas, patvirtina šiuos teiginius.

29.

UB ir TC dėl Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas) sprendimų pateikė kasacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija). Grįsdama savo kasacinį skundą UB teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė Kovos su diskriminacija įstatymui, o ne Baudžiamojo proceso kodeksui, viršesniam teisės aktui, ir jame įtvirtintiems principams. UB pabrėžia, kad ji, kaip baudžiamųjų bylų teisėja, teisme nagrinėjant bylas turi atsižvelgti į Kovos su diskriminacija įstatymą ir į šiuos principus, taip pat užtikrinti, kad visi teismo kolegijos nariai bylos medžiagoje pateiktus įrodymus nagrinėtų vienodai ir kad kiekvienas šis narys susidarytų tiesioginį įspūdį apie proceso šalių elgesį. TC savo ruožtu teigia, kad minėtas teismas turėjo taikyti šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, susijusį su esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu. Atsižvelgiant į teismo tarėjų veiklos pobūdį, šios veiklos negali vykyti asmenys, kurių negalia lemia minėtų principų pažeidimą.

30.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo proceso normas, pažymi, kad neaišku, ar skirtingas požiūris į regėjimo negalią turintį asmenį, kaip antai į VA, vykdant teismo tarėjo veiklą yra teisėtas atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija), JT konvencijos ir Direktyvos 2000/78 nuostatas, kuriomis siekiama užtikrinti vienodą požiūrį į neįgaliuosius užimtumo ir profesinėje srityje.

31.

Taigi Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2019 m. lapkričio 12 d. VA, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Teismo posėdis nebuvo surengtas.

33.

Visų pirma pažymėtina, kad pateikti klausimai dėl Direktyvos 2000/78 išaiškinimo yra susiję ne su visais teismo tarėjais, dalyvaujančiais nagrinėjant baudžiamąsias bylas, o tik su teismo tarėjais, kurie, kaip numatyta pagal Bulgarijoje nustatytą tvarką, aprašytą nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, eina savo pareigas, vykdydami apmokamą veiklą, taigi profesinę veiklą.

34.

Taip pat pabrėžtina, kad pagrindinėje byloje aptariama teismo tarėja VA ne turi regėjimo sutrikimą, o yra akla.

35.

Toliau pateikiamoje analizėje atsakysiu į prejudicinius klausimus, nagrinėdamas juos kartu. Pirmiausia nesunkiai konstatuosiu, kad asmens, kaip antai VA, situacija aiškiai patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį; paskui sutelksiu dėmesį į esminį klausimą, ar skirtingas požiūris, kurio į ją buvo laikomasi, pateisinamas leidžiančia nukrypti nuostata, būtent šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, susijusia su esminiu ir lemiamu reikalavimu, ir ar šis skirtingas požiūris atitinka teisėtą tikslą ir yra jam proporcingas.

36.

Primintina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo ir preambulės, ši direktyva skirta bendriesiems pagrindams nustatyti, siekiant, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos dėl kurio nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų pagrindų, įskaitant negalią ( 4 ).

37.

Ši byla aiškiai patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį.

38.

Pirma, kaip minėta pirminėse pastabose, ši byla susijusi su teismo tarėjo veikla nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir gaunant už tai darbo užmokestį ( 5 ). Iš tikrųjų iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad už teismo tarėjo veiklą mokamas darbo užmokestis ir kad šios veiklos vykdymo laikas, atrodo, nėra apribotas.

39.

Antra, ši byla susijusi su negalia, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį ir kaip apibrėžta jurisprudencijoje, t. y. su apribojimu, nulemtu visų pirma fizinių, protinių arba psichinių sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti atitinkamam asmeniui visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti profesiniame gyvenime tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitiems darbuotojas ( 6 ). Iš tikrųjų jutimo, nagrinėjamu atveju – regėjimo, sutrikimas reiškia fizinį sutrikimą, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.

40.

Trečia, skirtingas požiūris į VA ir tai, kad, atrodo, neginčijama, jog jis buvo tiesiogiai susijęs su jos negalia, turi ryšį su įsidarbinimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktą, siekiant eiti teismo tarėjo pareigas, ir su įdarbinimo sąlyga, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktą, t. y. su visiško regėjimo sutrikimo nebuvimu.

41.

Tai reiškia, kad požiūris, kurio VA atžvilgiu laikėsi minėta teisėja ir teismo pirmininkas ir dėl kurio VA niekada nebuvo paskirta teismo tarėja nagrinėjant baudžiamąsias bylas, patenka į Direktyvos 2000/78 taikymo sritį. Iš VA buvo atimta galimybė vykyti teismo tarėjos veiklą nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir gauti už tai darbo užmokestį, remiantis tuo, kad ji yra akla, taigi dėl savybės, tiesiogiai susijusios su vienu iš pagrindų, nurodytų Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje, t. y. dėl negalios.

42.

Reikia patikrinti, ar šį skirtingą požiūrį vis dėlto apima kuri nors iš nukrypti leidžiančių nuostatų, įtvirtintų šioje direktyvoje.

43.

Dvi Direktyvos 2000/78 nuostatos yra reikšmingos siekiant nustatyti, ar skirtingas požiūris, tiesiogiai grindžiamas negalia, vis dėlto pateisinamas, taigi nereiškia pagal šią direktyvą draudžiamos diskriminacijos.

44.

Pirmiausia pažymėtina, jog šios direktyvos 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ši direktyva nedaro poveikio nacionalinės teisės aktuose numatytoms priemonėms, kurios būtinos siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves.

45.

Į šios nuostatos taikymo sritį galėtų patekti teisėkūros priemonė, kuria siekiama apsaugoti trečiąjį asmenį, kaip antai kaltinamąjį, kurio teisė į gynybą galėtų būti pažeista vykstant baudžiamajam procesui. Vis dėlto pagal minėto 2 straipsnio 5 dalį tam būtina teisėkūros priemonė. Tačiau nematyti, kad pagrindinėje byloje aptariamoje nacionalinėje teisėje priėmus tokią priemonę būtų nustatyta, jog apmokamos teismo tarėjo veiklos negali vykdyti aklieji ( 7 ). Taip pat pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris prireikus turi tai patikrinti, nenurodė šios nuostatos. Taigi nagrinėjamu atveju nematyti, kad aklieji negali vykdyti teismo tarėjo veiklos, remiantis minėto 2 straipsnio 5 dalimi.

46.

Be to, Direktyvos 2000/78 4 straipsnyje „Profesiniai reikalavimai“ nurodyta, jog valstybės narės gali pagal šio straipsnio 1 dalį nustatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe (kaip antai konkrečiu fiziniu gebėjimu), susijusia su kuriuo nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų pagrindų, be kita ko, negalia, nelaikomas diskriminacija, jei toks požiūris reiškia „esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą“, su sąlyga, kad tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.

47.

Galimybės pateisinti skirtingą požiūrį dėl negalios, remiantis šio 4 straipsnio 1 dalimi, buvimas ar nebuvimas yra esminis klausimas, iškeltas šiais prejudiciniais klausimais. Primintina, jog minėta teisėja ir teismo pirmininkas teigia, kad, atsižvelgiant į baudžiamojo proceso teisės normas ir principus, t. y. betarpiškumo principą, tiesioginį įrodymų vertinimą nustatant objektyvią tiesą, vidinį įsitikinimą ir siekį užtikrinti, kad visi teismo kolegijos nariai pateiktus įrodymus nagrinėtų vienodai, aklam teismo tarėjui draudžiama dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Reikalavimas galėti matyti, jų nuomone, yra esminis ir lemiamas, siekiant vykdyti teismo tarėjo veiklą nepažeidžiant šių teisės normų ir principų.

48.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tam tikro fizinio pajėgumo sąlyga gali būti laikoma esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį, siekiant vykdyti oro linijų piloto ( 8 ) ar priešgaisrinės apsaugos tarnybos pareigūno profesinę veiklą ( 9 ). Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tam tikro regėjimo aštrumo sąlyga pagal analogiją gali būti laikoma esminiu ir lemiamu reikalavimu siekiant vykdyti sunkvežimio vairuotojo profesinę veiklą ( 10 ).

49.

Ar tas pats taikytina ir galimybei matyti siekiant vykdyti apmokamą teismo tarėjo veiklą, laikantis baudžiamojo proceso teisės normų ir principų?

50.

Primintina, kad pagal Direktyvos 2000/78 23 konstatuojamąją dalį tik kai kuriomis aplinkybėmis gali būti taikoma nuo esminio ir lemiamo profesinio reikalavimo, nurodyto šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje, nukrypti leidžianti nuostata.

51.

Nacionalinės baudžiamojo proceso teisės normomis, kuriomis remiasi minėta teisėja ir teismo pirmininkas, grįsdami savo požiūrį, siekiama užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą.

52.

Šis tikslas aiškiai yra teisėtas. Iš tikrųjų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – tai pagrindinė teisė, įtvirtinta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje. Kyla klausimas, ar tam, kad būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas, būtina, kad teismo tarėjas galėtų matyti, ir prireikus, ar neleidimas aklam asmeniui kaip teismo tarėjui dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas yra tinkamas sprendimas, kuriuo neviršijama tai, kas būtina minėtam tikslui pasiekti.

53.

Toliau šioje išvadoje pirmiausia įrodysiu, kad atsakymas į šį klausimą grindžiamas subtilia pusiausvyra tarp dviejų pagrindinių teisių: viena vertus, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (1 poskyris) ir, kita vertus, neįgaliojo teisės nebūti diskriminuojamam darbo aplinkoje ( 11 ) (2 poskyris), paskui padarysiu išvadą dėl pagrindinės bylos (3 poskyris).

54.

Tam, kad būtų galima suprasti teisingo bylos nagrinėjimo taisykles, taikytinas teismo tarėjui, dalyvaujančiam nagrinėjant baudžiamąsias bylas, visų pirma trumpai aptarsiu šio tarėjo vaidmenį ir su juo susijusius uždavinius.

55.

Teismo tarėjai – tai piliečiai, kolektyviai dalyvaujantys nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir patys arba kartu su profesionaliais teisėjais priimantys apkaltinamąjį nuosprendį ir kartais su jais netgi spręsdami dėl bausmės ( 12 ).

56.

Kitaip nei profesionalūs teisėjai, jie neturi teisinio išsilavinimo. Juos išrenka gyventojai, paprastai burtų keliu, ir jie turi atstovauti įvairiems visuomenės sluoksniams ( 13 ).

57.

Teismo tarėjai vykdo veiklą arba kaip vadinamoji „tradicinė“ žiuri, t. y. vykstant procesui, kai profesionalūs teisėjai negali dalyvauti teismo tarėjams svarstant dėl sprendimo priėmimo byloje, arba mišrioje teisėjų ir teismo tarėjų kolegijoje. Pastaruoju atveju, atitinkančiu Bulgarijos Respublikos pasirinkimą, teismo tarėjai posėdžiauja ir nagrinėja bylą kartu su profesionaliais teisėjais ( 14 ).

58.

Liaudies tarėjų institutu siekiama pilietinę visuomenę įtraukti į teisingumo vykdymą, pirmiausia kiek tai susiję su pačiais sunkiausiais pažeidimais ( 15 ). Taigi šie tarėjai padeda užtikrinti, kad teismai veiktų nešališkai, be išankstinių nuostatų ir atlikdami objektyvų vertinimą ( 16 ).

59.

Atsižvelgdamos į lemiamą teismo tarėjų vaidmenį nagrinėjant baudžiamąsias bylas, nes jie dalijasi atsakomybe arba jiems patiems tenka atsakomybė priimant nuosprendį, kuris gali turėti reikšmingų pasekmių kaltinamajam, kiek tai susiję su laisvės atėmimu, valstybės narės nustatė baudžiamojo proceso teisės normas, kuriomis vadovaujamasi nagrinėjant bylą ir kurios visapusiškai taikomos teismo tarėjams.

60.

Baudžiamojo proceso teisės normos ir principai, kuriuos nurodo tiek minėta teisėja ir teismo pirmininkas, tiek pirmosios instancijos teismas, – tai betarpiškumo principas, tiesioginio įrodymų vertinimo principas, turintis leisti nustatyti objektyvią tiesą ir pasiekti vidinį įsitikinimą.

61.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą turėjo progą nagrinėti betarpiškumo principą, nustatytą daugelyje teisės sistemų. Jo pateiktas vertinimas atsispindi neseniai priimtame Teisingumo Teismo sprendime ( 17 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad betarpiškumo principas yra vienas iš svarbių baudžiamojo proceso elementų. Jis reiškia, kad tie, kurie atsakingi už sprendimo dėl kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo priėmimą, iš esmės turi išklausyti liudytojus asmeniškai ir įvertinti pateiktų parodymų patikimumą. Pripažįstama, kad liudininko pateiktų parodymų patikimumo vertinimas yra sudėtinga užduotis, kurios paprastai neįmanoma atlikti vien susipažinus su parodymų turiniu, t. y. perskaičius apklausų protokolus ( 18 ). Labai svarbu ir tai, kad kaltinamasis galėtų susitikti su liudytojais dalyvaujant teisėjui, kuris galiausiai turi priimti sprendimą ( 19 ). Sąvoka „teisėjas“ suprantama kaip apimanti visus kolegijos narius, taigi, nagrinėjamu atveju, ir teismo tarėjus.

62.

Vadinasi, betarpiškumas reiškia, kad teismo tarėjai turi per posėdį išklausyti liudytojus ir jam vykstant tiesiogiai įvertinti įrodymus ( 20 ). Kaip iš esmės teigia generalinis advokatas P. Léger išvadoje, pateiktoje byloje Baustahlgewebe ( 21 ), sąvoka „betarpiškumas“ reiškia tiesioginį ryšį tarp teisėjo ir teisės subjekto, todėl teisėjas, kuris nedalyvavo teismo posėdyje, negali dalyvauti priimant sprendimą byloje ( 22 ).

63.

Vidinis įsitikinimas susijęs su šiuo tiesioginiu įrodymų vertinimu vykstant posėdžiui ( 23 ).

64.

Būtent dalyvaudami posėdyje ir girdėdami, kaip jam vykstant rungiasi šalys, teismo tarėjai tiesiogiai sužino informaciją, kuri svarbi dėl nuteisimo ar išteisinimo, taigi jie gali pasiekti vidinį įsitikinimą dėl kaltinamojo kaltės arba nekaltumo.

65.

Šis vidinio įsitikinimo mechanizmas žinomas daugelyje kontinentinės teisės sistemų ir nurodomas tam tikrose teismo tarėjams skirtose instrukcijose, pagal kurias jie turi klausti savęs ir pasistengti suprasti, kaip jų protas vertina kaltinamojo atžvilgiu pateiktus įrodymus ir jo gynybos priemones ( 24 ).

66.

Galimybė po žodinės proceso dalies pasiekti vidinį įsitikinimą iš esmės reiškia, kad teisėjai ir teismo tarėjai turi galėti girdėti, kaip vyksta ginčai, o iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad VA tai gali.

67.

Vadinasi, šioje byloje kylantis klausimas – tai klausimas, ar būtina, kad teismo tarėjas, kuris girdi, kaip vyksta ginčai, turi galėti ir matyti, tam, kad galėtų spręsti, užtikrindamas teisingą bylos nagrinėjimą, grindžiamą, be kita ko, betarpiškumo principu ir vidinio įsitikinimo taisykle, taigi, ir tam, kad galėtų visavertiškai eiti savo pareigas.

68.

Pabrėžtina, kad iš minėtų teisės normų ir principų automatiškai neišplaukia tai, kad matymas reiškia esminį ir lemiamą reikalavimą siekiant užtikrinti teisingą baudžiamosios bylos nagrinėjimą, nes visi įrodymai ginčijantis pateikiami žodžiu, girdint teisėjams ir teismo tarėjams.

69.

Vis dėlto esama atvejų, kai matymas gali būti būtinas siekiant tinkamai eiti teismo tarėjo pareigas. Tai bylos, kai sprendimui priimti lemiamos reikšmės turintys įrodymai yra nuotraukos, stebėjimo kameromis nufilmuoti vaizdai, spausdinta medžiaga ar piešiniai ir jų vertinimas visiškai arba iš esmės priklauso nuo vaizdinio įspūdžio, kurį jie sukelia.

70.

Taip yra, pavyzdžiui, nagrinėjant bylas, susijusias su nužudymu, pakenkimu asmens fizinei sveikatai, be kita ko, seksualiniu smurtu, taip pat su sukčiavimu klastojant dokumentus, kai įrodymai daugiausia pateikiami vaizdo laikmenose ( 25 ). Tiesa, nuotraukų ar nufilmuotos medžiagos aprašymas, taip pat su jomis susiję per posėdį vykstantys ginčai leidžia teismo tarėjui susidaryti nuomonę, bet ją lemia ne įspūdis, kurį tiesiogiai sukelia nuotraukos ar nufilmuota medžiaga. Be to, net jei asmeniškai aklam teismo tarėjui galėtų padėti nešališkas trečiasis asmuo, pastarojo įsikišimas galėtų turėti įtakos nuotraukų ir nufilmuotos medžiagos suvokimui. Tarėjas bent negalėtų susidaryti savo paties nuomonės, tiesiogiai remdamasis įrodymais, o galėtų tai padaryti tik padedamas šio trečiojo asmens.

71.

Be tokių atvejų, dar reikia nustatyti, ar matymo sąlyga gali būti laikoma esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu siekiant visavertiškai vykdyti teismo tarėjo veiklą, kai dalyvaujama nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

72.

Šiuo klausimu pabrėžtina: kadangi Sąjungos teisėje ši sritis nėra reglamentuota, baudžiamojo proceso normos iš esmės nustatomos vien nacionalinėje teisėje. Konkrečiai kalbant, nei EŽTK 6 straipsnyje, nei Chartijos 47 straipsnyje nėra reglamentuojamas pats įrodymų priimtinumas; tai sritis, kuri pirmiausia priskirtina valstybių narių nacionalinei teisei ( 26 ). Tas pats pasakytina apie taisykles, susijusias su įrodymų, gautų vykstant baudžiamajam procesui, pradėtam dėl nusikalstamomis veikomis įtariamų asmenų, vertinimu ( 27 ).

73.

Sąjungos teisė nereglamentuoja ir teismo tarėjams keliamų reikalavimų dėl amžiaus, gyvenamosios vietos ar neteistumo už nusikaltimus ar nusikalstamas veikas ( 28 ). Pažymėtina, kad fizinė ar psichinė negalia ir netgi sveikatos būklė, trukdanti asmeniui atlikti užduotis, būtinas einant teismo tarėjo pareigas, pagal daugelio valstybių narių teisę reiškia kliūtį eiti šias pareigas ( 29 ). Aklumas dažnai laikomas galima kliūtimi siekiant eiti šias pareigas.

74.

Pažymėtina, kad Vokietijoje vienam teismo tarėjui, kuriam dėl aklumo nebuvo leista dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, pareiškus ieškinį dėl draudimo diskriminuoti dėl negalios pažeidimo, Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) nusprendė, kad toks neleidimas jam dalyvauti, remiantis baudžiamojoje teisėje nustatyti betarpiškumo principu, neprieštarauja Pagrindiniam įstatymui ( 30 ). Mano manymu, remiantis baudžiamojo proceso teisės normomis ir principais, kaip antai betarpiškumo principu, galima visiškai teisėtai neleisti akliems teismo tarėjams dalyvauti nagrinėjant tam tikras baudžiamąsias bylas. Be to, pažymėtina, kad tokios negalios turėjimas taip pat gali reikšti pagrindą neįtraukti asmens į teismo tarėjų, kurie gali būti skiriami dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, sąrašą, remiantis konkrečiomis nacionalinės baudžiamosios teisės nuostatomis ( 31 ).

75.

Kyla klausimas, ar, remiantis bendraisiais baudžiamosios teisės principais, kaip antai nurodytais pagrindinėje byloje, aklas teismo tarėjas gali būti laikomas negalinčiu eiti savo pareigų nagrinėjant visas baudžiamąsias bylas.

76.

Norint atsakyti į šį klausimą reikia atsižvelgti į Direktyvos 2000/78 nuostatas, susijusias su draudimu diskriminuoti dėl negalios užimtumo srityje ir su neįgaliųjų apsauga, siekiant, kad jie galėtų integruotis į darbo aplinką, kartu atsižvelgiant į JT konvenciją. Reikia išnagrinėti klausimą, ar šios nuostatos gali daryti poveikį didelei valstybių narių diskrecijai skirti teismo tarėjus nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir galimam aklų teismo tarėjų neįtraukimui į kolegiją.

77.

Taigi, kaip matyti pirmiausia iš Direktyvos 2000/78 preambulės, Sąjunga įsipareigojo kovoti su diskriminacija dėl negalios, stengdamasi panaikinti ja grindžiamą nelygybę. Ji, be kita ko, pripažino, kad svarbu sudaryti sąlygas neįgaliųjų integracijai į profesinę aplinką, priimant atitinkamas priemones ( 32 ), siekiant prisidėti prie jų visapusiško dalyvavimo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime bei jų galimybių realizavimo ( 33 ).

78.

Ši integracija užtikrinama tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus darbdaviams įrengiant „tinkamas patalpas“, skirtas neįgaliesiems, kaip nurodyta Direktyvos 2000/78 5 straipsnyje, t. y. imantis atitinkamų priemonių atsižvelgiant į poreikius esant konkrečiai situacijai, kad neįgalusis galėtų dirbti tam tikrą darbą, nebent dėl tokių priemonių darbdaviui tektų neproporcinga našta.

79.

Direktyvos 2000/78 20 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad reikiamos priemonės – tai veiksmingos praktinės priemonės, skirtos darbo vietai neįgaliesiems paruošti, pavyzdžiui, pritaikyti patalpas ir įrengimus ar paskirstyti užduotis ( 34 ).

80.

Siekiant apibrėžti, kokios priemonės yra tinkamos tokiu atveju, kaip aptariamas pagrindinėje byloje, kai kalbama apie aklą asmenį, norintį eiti teismo tarėjo pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas, reikia remtis JT konvencija.

81.

Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime Glatzel ( 35 ), Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė antrinės teisės aktų atžvilgiu reiškia, kad pastarieji turi būti aiškinami kiek įmanoma derinant su šiais susitarimais. Taigi reikia remtis JT konvencijos 13 straipsniu, skirtu neįgaliųjų „teisei į teisingumą“. Šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės, šios konvencijos šalys, užtikrina veiksmingą neįgaliųjų teisę į teisingumą lygiai su kitais asmenimis, įskaitant procesinių sąlygų sudarymą, kad neįgaliesiems būtų užtikrinta galimybė kaip tiesioginiams ir netiesioginiams dalyviams ir kaip liudytojams veiksmingai dalyvauti visuose teisiniuose procesiniuose santykiuose.

82.

Ši nuostata paaiškinta neseniai Jungtinių Tautų paskelbtame dokumente „Tarptautiniai principai ir rekomendacijos, susiję su neįgaliųjų teise į teisingumą“ ( 36 ). Šiame dokumente pateikiamos išsamios gairės ir praktiniai nurodymai siekiant užtikrinti šią teisę į teisingumą ( 37 ), kurie vis dėlto nėra privalomi.

83.

Pagal šiuos principus ir rekomendacijas lygiavertė teisė į teisingumą reiškia, kad neįgalieji gali tiesiogiai dalyvauti teisminiame procese, be kita ko, kaip teismo tarėjai. Tam valstybės narės raginamos panaikinti visas su negalia susijusias kliūtis (įskaitant įstatymus), trukdančias neįgaliesiems būti teisėjais ar teismo tarėjais, ir užtikrinti šiems asmenims vienodas galimybes dalyvauti teismo tarėjų sistemoje, suteikiant jiems būtiną pagalbą, taip pat įrengiant tinkamas patalpas ir sudarant tinkamas procesines sąlygas ( 38 ). Toks sąlygų sudarymas apima pagalbą, kurią teikia nepriklausomi tarpininkai ar padėjėjai, turintys įgūdžių padėti šalims bendrauti, kaip antai vertėjai žodžiu, kurie privalo eiti savo pareigas veiksmingai, laikydamiesi nustatytos tvarkos ir nešališkai. Tai apima ir techninę pagalbą garsinių telekomunikacijos priemonių forma ( 39 ).

84.

Kalbant apie aklą asmenį, toks sąlygų sudarymas gali apimti ir materialią pagalbą, kaip antai dokumentų Brailio raštu pateikimą, asmeninę pagalbą, kaip antai trečiojo nešališko prisiekusio asmens pagalbą, arba organizacinę pagalbą, aklą teismo tarėją priskiriant tik kolegijoms, nagrinėjančioms bylas, kai vertinant įrodymus nėra būtina juos matyti.

85.

Komisija laikosi nuomonės, kad toks sąlygų sudarymas turi būti numatytas dėl teismo tarėjų, kaip antai VA, ir kad pasirinkimas visiškai neskirti aklų teismo tarėjų į kolegijas, nagrinėjančias baudžiamąsias bylas, yra neproporcingas ir pažeidžia draudimą diskriminuoti dėl negalios.

86.

Iš esmės pritardamas šiam požiūriui pagrindinėje byloje aptariamu atveju, tolesniame 3 poskyryje įrodysiu, kad atsakymas į pateiktus klausimus iš dalies priklauso nuo valstybių narių pasirinkimo siekiant apginti kaltinamojo interesus teisingai nagrinėjant bylą, taigi, ir nuo atitinkamos valstybės narės priimtų nacionalinės teisės nuostatų.

87.

Remiantis tuo, kad išdėstyta, darytina išvada, kad valstybės narės, siekdamos užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą ir apginti kaltinamojo interesus, iš esmės gali laisvai nustatyti baudžiamojo proceso teisės normas.

88.

Konstatuotina, kad nors valstybės narės turi, be kita ko, sudaryti tinkamas sąlygas neįgaliesiems, tam tikros baudžiamojo proceso teisės normos gali lemti tokių sąlygų sudarymo teismo tarėjui apribojimus, jeigu jis yra aklasis, ir apriboti jo dalyvavimą nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

89.

Taip yra tuo atveju, kai pagal šias teisės normas teismo tarėjas, eidamas savo pareigas, galimai turi dalyvauti vykstant į nusikalstamos veiklos įvykdymo vietą, įskaitant aplinkybių atkūrimą. Tokiu atveju matymo sąlyga, taip pat, kaip ir nagrinėjant bylas, kuriose įrodymus iš esmės sudaro vaizdo laikmenos, kaip antai nuotraukos ( 40 ), gali būti laikoma esminiu reikalavimu tam, kad jis galėtų susidaryti savo paties nuomonę apie jam dalyvaujant atkuriamas aplinkybes, jeigu jokia priemone negalima kompensuoti jo negalios.

90.

Tas pats pasakytina apie nacionalinėje teisėje nustatytas įrodinėjimo taisykles, pagal kurias gali būti draudžiama kartu su teismo tarėju dalyvauti trečiajam asmeniui, remiantis tuo, kad taip būtų viršytas didžiausias asmenų, galinčių dalyvauti svarstymuose, skaičius arba tuo, kad taip būtų pažeidžiamas siaurai suprantamas betarpiškumo principas, reiškiantis, kad atmetama galimybė, jog tarpininkas, netgi nešališkas, gali įsiterpti tarp teismo tarėjo ir įrodymo, kurį pastarasis turi įvertinti ( 41 ).

91.

Kaip minėta šios išvados 73 ir 74 punktuose, ir pagal kitas taisykles gali būti numatyta, kad fizinę negalią turintys asmenys, kaip antai aklieji, iš esmės neįtraukiami į teismo tarėjų, galinčių dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, sąrašus. Šios taisyklės, galimai trukdančios bet kuriam aklam teismo tarėjui dalyvauti nagrinėjant tokias bylas, gali būti paaiškinamos, be kita ko, vaidmens, kurį atlieka kūno kalba vykstant baudžiamajam procesui, samprata, pagal kurią veido išraiška ar apskritai kūno judesiai – tai lemiami veiksniai vertinant įrodymus, todėl matymo sąlyga laikytina esminiu ir lemiamu reikalavimu siekiant eiti teismo tarėjo pareigas ( 42 ).

92.

Vis dėlto pabrėžtina, kad ši byla nesusijusi su tokiais nacionalinėje teisėje nustatytais reikalavimais dėl teismo tarėjo veiklos arba jo skyrimo sąlygų. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Teismų sistemos įstatymą, kuris reglamentuoja teismo tarėjų skyrimą, nėra nei nustatyta minimalių fizinių gebėjimų sąlyga, nei nurodytas neskyrimo pagrindas dėl fizinio sutrikimo ar fizinės negalios arba kokios nors kitos fizinės sveikatos problemos, kuri trukdytų jiems eiti pareigas.

93.

Taigi, nors VA yra akla, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ji atitinka teismo tarėjui taikomus kriterijus. Be to, ji buvo patvirtinta Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) tarėja ir priskirta šio miesto apylinkės teismo, kuriame prisaikdinta, baudžiamųjų bylų kolegijai.

94.

Jai visiškai neleista faktiškai vykdyti teismo tarėjos veiklos remiantis dviejų asmenų vertinimu, pagal kurį ji tariamai negali vykdyti šios veiklos dėl savo negalios, atsižvelgiant į nacionalinės baudžiamosios teisės principus, kaip antai betarpiškumo principą ir vidinio įsitikinimo principą.

95.

Kyla klausimas, ar visiškai neleidžiant vykdyti teismo tarėjo veiklos remiantis tokiu vertinimu, nėra pažeidžiama Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalis.

96.

Primintina, kad ši nuostata, reiškianti nukrypimą nuo vienodo požiūrio į neįgaliuosius principo, turi būti aiškinama siaurai ir kad pagal jos formuluotę skirtingą požiūrį, grindžiamą esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu, turi būti nustačiusi valstybė narė. Mano nuomone, būtent nacionalinės teisės aktų leidėjas turi pirmiausia nustatyti pusiausvyrą tarp pagrindinių teisių, susijusių su teisingu bylos nagrinėjimu ir neįgaliųjų apsauga, nacionalinėje teisėje prireikus nurodydamas, kad matymo sąlyga reiškia esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą. Šis reikalavimas taip pat turi būti proporcingas siekiamam tikslui, t. y. tinkamas užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą, neviršijant to, kas būtina tam pasiekti.

97.

Tokiu atveju, kaip aptariamas pagrindinėje byloje, kai iš nacionalinės teisės aiškiai nematyti, jog teisės aktų leidėjas būtų nustatęs matymo sąlygą, reiškiančią tokį reikalavimą, mano nuomone, pagal Direktyvą 2000/78, siejamą su JT konvencija, reikalaujama, kad baudžiamosios teisės normos ir principai būtų aiškinami taip, kad aklas teismo tarėjas gali, kiek tai įmanoma, dalyvauti nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

98.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip jau minėta, pagal baudžiamojo proceso teisės sistemas, kai posėdžiui tenka pagrindinis vaidmuo ir kai vadovaujantis betarpiškumo principu visi lemiami įrodymai turi būti rungiantis pateikiami per posėdį, girdint teisėjams, aplinkybė, kad teismo tarėjas yra aklas, nebūtinai reiškia kliūtį jam eiti savo pareigas. Iš esmės, kadangi gali girdėti, kaip vyksta ginčas, jis turėtų būti pajėgus pasiekti vidinį įsitikinimą, kaip ir kiti teisėjai, bent jau nagrinėjant bylas, kai nereikia atlikti įrodymų vertinimo, grindžiamo įspūdžiu, kurį sukelia jų vaizdas.

99.

Manau, kad tokia ir yra Direktyvos 2000/78, siejamos su JT konvencija, prasmė, siekiant, kaip minėta, kad neįgalieji galėtų integruotis į socialinį gyvenimą ir darbo aplinką. Tai ypač tinka kalbant apie veiklą, kaip antai teismo tarėjo veiklą, leidžiančią suinteresuotajam asmeniui, kuris dalyvauja vykdant teisingumą, atlikti labai reikšmingą vaidmenį visuomenėje. Toks požiūris pateisinamas juo labiau dėl to, kad laikoma, jog teismo tarėjai atstovauja įvairiems visuomenės sluoksniams ir kad svarbu neatskirti asmenų, turinčių negalią, kaip antai aklųjų.

100.

Norėčiau pridurti, jog reikėtų vengti, kad į klausimą, ar aklasis yra pajėgus eiti teismo tarėjo pareigas, iškart ir iš esmės būtų atsakyta neigiamai. Žinoma, toks asmuo turėtų galėti neiti tokių pareigų, jei pats to norėtų, tačiau jam neturėtų būti automatiškai neleidžiama jų eiti. Tai, kad VA dalyvavo nagrinėjant daug baudžiamųjų bylų ( 43 ) ir, atrodo, nesusidūrė su sunkumais (nacionalinis teismas turi tai patikrinti), reiškia, kad ji pajėgi eiti šias pareigas nepažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normų. Jei taip ir yra, nesant nacionalinės teisės nuostatų, susijusių su minimalios fizinės būklės ar apskritai fizinės sveikatos reikalavimu, keliamu teismo tarėjui, mano nuomone, visiškai neleidžiant akliems asmenims vykdyti teismo tarėjo profesinės veiklos pažeidžiamas proporcingumo reikalavimas, nurodytas Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalyje, nes tuo bent jau viršijama tai, kas būtina tikslui pasiekti.

101.

Galiausiai patikslintina, jog pagrindinėje byloje teisėjos UB nurodyta taisyklė, pagal kurią ji turi užtikrinti, kad visi teismo kolegijos nariai bylos medžiagoje pateiktus įrodymus vertintų vienodai ( 44 ), neprieštarauja tam, kad būtų atsižvelgta į konkrečią aklo teismo tarėjo situaciją, be kita ko, suteikiant jam materialią, asmeninę ar organizacinę pagalbą. Priešingai, toks atsižvelgimas gali būti laikomas dalimi tinkamų sąlygų, kurias valstybė‑darbdavys turi sudaryti neįgaliesiems pagal Direktyvos 2000/78 5 straipsnį, siejamą su šios direktyvos 17 konstatuojamąja dalimi ( 45 ).

102.

Manau, kad nacionalinis teismas, kuriame nagrinėjama byla, kaip antai pagrindinė, nacionalinę teisę turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į Direktyvos 2000/78 tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas šioje direktyvoje numatytas rezultatas – negalią turinčių asmenų, kaip antai aklųjų, integravimasis į darbo aplinką, nagrinėjamu atveju – vykdant apmokamą teismo tarėjo veiklą, ir neįtraukti jų į šią aplinką tik tuo atveju, jeigu jie nepajėgūs atlikti pagal pareigas tenkančių užduočių. Pabrėžtina, kad šiuo klausimu reikia vengti išankstinės nuostatos, iškart neleidžiant šiems asmenims vykdyti tam tikros veiklos dėl to, kad jie negali matyti. Svarbu patikrinti, ar šie asmenys, su konkrečia pagalba ar be jos ( 46 ), gali vykdyti teismo tarėjo veiklą, nuo kurios patys neprašė būti nušalinti.

103.

Norėčiau patikslinti, kad laikantis tokio požiūrio neatmestina, jog aklam asmeniui, kaip antai VA, gali būti neleista dalyvauti nagrinėjant tam tikras baudžiamąsias bylas, kai galėjimas matyti reiškia esminį ir lemiamą reikalavimą siekiant įvertinti įrodymus, minimus šios išvados 69 punkte. Kita vertus, nesant nacionalinės teisės nuostatų baudžiamojo proceso srityje, susijusių su profesionalių teismo tarėjų minimalios fizinės būklės ar apskritai fizinės sveikatos reikalavimu, visiškas neleidimas tokiam asmeniui dalyvauti nagrinėjant bylas remiantis tuo, kad jis dėl savo negalios tariamai nepajėgus eiti tokių pareigų, mano nuomone, yra neproporcingas ir reiškia diskriminaciją, draudžiamą pagal Direktyvą 2000/78, siejamą su JT konvencija.

104.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Varhoven administrativen sad (Aukščiausiasis administracinis teismas, Bulgarija) pateiktus prejudicinius klausimus: