EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62019CC0584

Generalinio advokato Campos Sánchez-Bordona išvada, pateikta 2020 m. liepos 16 d.
Baudžiamoji byla prieš A ir kt.
Landesgericht für Strafsachen Wien prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos tyrimo orderis – Direktyva 2014/41/ES – 1 straipsnio 1 dalis – 2 straipsnio c punkto i ir ii papunkčiai – „Teisminės institucijos“ ir „išduodančiosios institucijos“ sąvokos – Valstybės narės prokuratūros išduotas Europos tyrimo orderis – Nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios.
Byla C-584/19.

Digital reports (Court Reports - general)

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2020:587

 GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2020 m. liepos 16 d. ( 1 )

Byla C‑584/19

Staatsanwaltschaft Wien

prieš

A ir kt.,

dalyvaujant

Staatsanwaltschaft Hamburg

(Landesgericht für Strafsachen Wien (Vienos apygardos baudžiamųjų bylų teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo – Teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos tyrimo orderis – Išduodančiosios institucijos funkcijas vykdantis prokuroras – Prokuratūros nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios – Direktyva 2014/41/ES – Išduoti orderį įgaliota teisminė institucija – Savarankiška sąvoka – Direktyvoje 2014/41/ES ir Pagrindų sprendime 2002/584/TVR įtvirtinto reglamentavimo skirtumai – Pagrindinių teisių apsauga – Poreikis imtis teisminių veiksmų“

1.

Vokietijos ir Austrijos prokuratūros yra institucijos, atitinkamai išduodančios ir vykdančios pagal Direktyvą 2014/41/ES ( 2 ) įgyvendinamus Europos tyrimo orderius.

2.

Šioje byloje Staatsanwaltschaft Hamburg (Hamburgo prokuratūra, Vokietija) išdavė Europos tyrimo orderį, kad Staatsanwaltschaft Wien (Vienos prokuratūra, Austrija) pateiktų jai tam tikros informacijos apie Austrijoje atidarytą banko sąskaitą. Kadangi pagal pastarosios šalies teisę siekiant pateikti šią informaciją turi būti gautas išankstinis teismo leidimas, Vienos prokuratūra tokio leidimo paprašė Landesgericht für Strafsachen Wien (Vienos apygardos baudžiamųjų bylų teismas).

3.

Šis teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Europos tyrimo orderiams yra taikytina jurisprudencija, suformuota dėl prokuratūros nepriklausomumo Europos arešto orderių, įtvirtintų Pagrindų sprendime 2002/584/TVR, srityje ( 3 ).

I. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė. Direktyva 2014/41

4.

1 straipsnyje „Europos tyrimo orderis ir pareiga jį vykdyti“ įtvirtinta:

„1.   Europos tyrimo orderis (ETO) – valstybės narės (toliau – „išduodančioji valstybė“) teisminės institucijos priimtas arba patvirtintas teisminis sprendimas, kad kitoje valstybėje narėje (toliau – „vykdančioji valstybė“) būtų įvykdyta viena ar kelios konkrečios tyrimo priemonės siekiant gauti įrodymų pagal šią direktyvą.

ETO taip pat gali būti išduotas tam, kad būtų galima gauti įrodymus, kuriuos jau turi vykdančiosios valstybės kompetentingos institucijos.

2.   Valstybės narės vykdo ETO remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šia direktyva.

3.   Išduoti ETO gali paprašyti įtariamasis arba kaltinamasis (arba jų vardu teisininkas), naudodamiesi taikytinomis teisėmis į gynybą pagal nacionalinį baudžiamąjį procesą.

4.   Ši direktyva nekeičia pareigos paisyti pagrindinių teisių ir teisės principų, įtvirtintų ES sutarties 6 straipsnyje, įskaitant asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, teises į gynybą. Ši direktyva nedaro poveikio jokioms teisminių institucijų pareigoms šioje srityje.“

5.

2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos šios terminų apibrėžtys:

a)

„išduodančioji valstybė“ – valstybė narė, kurioje išduodamas ETO;

b)

„vykdančioji valstybė“ – ETO vykdanti valstybė narė, kurioje turi būti įvykdyta tyrimo priemonė;

c)

„išduodančioji institucija“:

i)

teisėjas, teismas, tiriantysis [ikiteisminį tyrimą atliekantis] teisėjas ar prokuroras, kompetentingas atitinkamoje byloje, arba

ii)

bet kuri kita kompetentinga institucija, kaip apibrėžė išduodančioji valstybė, konkrečioje byloje veikianti kaip baudžiamajame procese tyrimą atliekanti institucija, pagal nacionalinę teisę kompetentinga nurodyti rinkti įrodymus. Be to, prieš perduodant ETO vykdančiajai institucijai, patikrinus, ar jis atitinka šioje direktyvoje nustatytas ETO išdavimo sąlygas, visų pirma 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytas sąlygas, išduodančiosios valstybės teisėjas, teismas, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar prokuroras patvirtina ETO. Jei ETO patvirtino teisminė institucija, ta institucija ETO perdavimo tikslais taip pat gali būti laikoma išduodančiąja institucija;

d)

„vykdančioji institucija“ – institucija, kompetentinga pagal šią direktyvą ir panašioje nacionalinėje byloje taikytinas procedūras pripažinti ETO ir užtikrinti jo vykdymą. Pagal minėtas procedūras vykdančiojoje valstybėje gali būti reikalaujama teismo leidimo, kai tai numatyta jos nacionalinėje teisėje.“

6.

6 straipsnyje „ETO išdavimo ir perdavimo sąlygos“ nustatyta:

„1.   Išduodančioji institucija gali išduoti ETO tik tuo atveju, kai tenkinamos šios sąlygos:

a)

išduoti ETO yra būtina ir proporcinga 4 straipsnyje nurodyto proceso tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises, ir

b)

ETO nurodytą (-as) tyrimo priemonę (-es) būtų galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje.

2.   1 dalyje nurodytas sąlygas kiekvienu atveju įvertina išduodančioji institucija.

3.   Tais atvejais, kai vykdančioji institucija turi pagrindo manyti, kad neįvykdytos 1 dalyje nurodytos sąlygos, ji gali konsultuotis su išduodančiąja institucija dėl ETO vykdymo svarbos. Po tos konsultacijos išduodančioji institucija gali nuspręsti panaikinti ETO.“

B.   Nacionalinė teisė

1. Vokietijos teisė. Gerichtsverfassunsgesetz ( 4 )

7.

146 straipsnyje nustatyta:

„Prokuratūros pareigūnai privalo laikytis vadovų oficialių nurodymų.“

8.

147 straipsnyje numatyta:

„Teisę vykdyti priežiūrą ir vadovauti turi:

1)   federalinis teisingumo ir vartotojų apsaugos reikalų ministras, kuriam atskaitingi federaliniai generalinis ir kiti prokurorai;

2)   federacinės žemės teisingumo administracija, kuriai atskaitingi visi atitinkamos federacinės žemės prokuratūros pareigūnai;

3)   aukščiausias pareigas einantis prokuratūros pareigūnas prie aukštesniųjų apygardos teismų ir apygardos teismų, kuriam atskaitingi visi atitinkamo teismo teritorinei jurisdikcijai priskiriamos prokuratūros pareigūnai.

<…>“

2. Austrijos teisė

a) Strafprozessordnung ( 5 )

9.

4 straipsnio 1 dalyje prokuratūrai suteikiamas įgaliojimas atlikti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą.

10.

Vykdydama šią funkciją prokuratūra privalo turėti išankstinį teismo leidimą, kad įgyvendintų tam tikras griežtas prievartines ikiteisminio tyrimo priemones (101 ir 105 straipsniai).

11.

Viena iš tokių priemonių yra informacijos apie banko sąskaitas ir sandorius gavimas (109 straipsnio 4 dalis, siejama su 116 straipsnio 4 dalimi).

b) Bundesgesetz über die justizielle Zusammenarbeit in Strafsachen mit den Mitgliedstaaten der Europäischen Union ( 6 )

12.

55c straipsnyje nurodoma, kad kompetenciją vykdyti Europos tyrimo orderį turi ta prokuratūra, kurios veiklos teritorijoje turi būti įgyvendinama prašoma taikyti priemonė.

13.

55e straipsnyje numatyta, kad prokuratūros sprendime, kuriuo įgyvendinamas Europos tyrimo orderis, turi būti pateikta: i) informacija, susijusi su prokuroro paskyrimu, nustatyta įtariamojo tapatybė, jei įmanoma, faktinių aplinkybių aprašymas ir kvalifikavimas, taip pat informacija apie asmens, kuriam taikoma priemonė, teises; ii) įgyvendinamos priemonės aprašymas; iii) jos teisėtumą pagrindžiantis motyvavimas; ir iv) Europos tyrimo orderio kopija.

II. Faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

14.

Hamburgo prokuratūra atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl A ir kitų nenustatytų asmenų ( 7 ); atlikdama šį tyrimą tam, kad išsiaiškintų faktines aplinkybes ir visų pirma nustatytų nusikalstamos veikos vykdytojus, ji išdavė Europos tyrimo orderį ir nusiuntė jį Vienos prokuratūrai. Hamburgo prokuratūra prašė pateikti tam tikrų 2018 m. birželio 1 d.–2018 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio dokumentų, susijusių su sąskaita Austrijos banke, kopijas.

15.

Vienos prokuratūra paprašė Landesgericht für Strafsachen Wien (Vienos apygardos baudžiamųjų bylų teismas, Austrija) pagal StPO 109 straipsnio 4 dalį ir 116 straipsnį duoti leidimą susipažinti su informacija apie banko sąskaitas ir sandorius, kad bankas būtų įpareigotas pateikti Europos tyrimo orderyje nurodytus dokumentus.

16.

Prieš suteikdamas leidimą šis teismas pažymi, kad Vokietijos prokuratūra negali būti laikoma Europos arešto orderį išduodančia teismine institucija, nes jai kyla rizika iš vykdomosios valdžios tiesiogiai ar netiesiogiai gauti konkrečių pavedimų ar nurodymų, kaip pažymi Teisingumo Teismas ( 8 ). Nacionalinis teismas priduria, kad tokią pačią išvadą būtų galima padaryti siekiant nevykdyti Hamburgo prokuratūros išduoto Europos tyrimo orderio.

17.

Nors Direktyvoje 2014/41 prokuratūra nurodoma kaip išduodančioji institucija, ne visos valstybių narių prokuratūros atitinka nepriklausomumo, kurio reikalaujama iš teismų, reikalavimą. Jeigu Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Europos arešto orderių būtų taikoma Europos tyrimo orderiams, Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje minima sąvoka „prokuroras“ turėtų būti aiškinama kaip neapimanti prokuratūrų, patiriančių riziką iš vykdomosios valdžios gauti konkrečių nurodymų, kaip antai Hamburgo prokuratūros ( 9 ).

18.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar sąvoka „teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 1 straipsnio 1 dalį, ir sąvoka „prokuroras“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio c punkto i papunktį, aiškintinos taip, kad jos apima ir valstybės narės prokuratūras, patiriančias riziką, kad priimant sprendimą dėl Europos tyrimo orderio išdavimo vykdomoji valdžia, kaip antai Hamburgo teisingumo senatorius, joms gali tiesiogiai ar netiesiogiai duoti pavedimų arba konkrečių nurodymų?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

19.

2019 m. rugpjūčio 2 d. Teisingumo Teismas gavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą kartu su prašymu nagrinėti jį taikant pagreitintą procedūrą (tam buvo pritarta).

20.

Rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Austrijos, Ispanijos, Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

IV. Vertinimas

A.   Pirminės pastabos

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar leisti taikyti Vienos prokuratūros prašomą ikiteisminio tyrimo priemonę. Jeigu rengiant šį prašymą nebūtų dalyvavusi Vokietijos prokuratūra, pagal nacionalinę teisę, regis, nekiltų sunkumų jį priimti ir prireikus patenkinti.

22.

Atsižvelgdamas į paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonę turiu daryti prielaidą, kad jeigu toks pat Vienos prokuratūros prašymas būtų pateiktas Austrijos policijos (t. y. vykdomajai valdžiai pavaldžios institucijos) prašymu, vien dėl šios aplinkybės tam teismui nekiltų kliūčių nagrinėti prašymą.

23.

Jeigu taip yra, nesuprantama, kokių problemų kiltų, net jeigu Vokietijos prokuratūros nebūtų galima laikyti „teismine institucija“ (nes ji nėra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios), siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nuspręsti dėl jam pateikto prašymo, kurį parengė Hamburgo prokuratūra ir tiesiogiai pateikė Vienos prokuratūra (veikianti kaip „vykdančioji institucija“ pagal nacionalinę teisę).

24.

Be to, Austrijos prokuratūra taip pat nėra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios (Teisingumo Teismas jau turėjo progą tai pripažinti ( 10 )). Manau, kad jai tai netrukdo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui teikti prašymų taikyti ikiteisminio tyrimo priemones, kurias ji laiko tinkamomis, susiklosčius StPO 109 straipsnio 4 punkte ir 116 straipsnyje numatytoms aplinkybėms.

25.

Tą patį galima pasakyti apie policiją ar kitas administracines institucijas ( 11 ). Taigi klausimas yra toks: ar dėl to, kad Austrijos prokuratūra nėra nepriklausoma, teisėjas turėtų netenkinti prašymo leisti susipažinti su banko sąskaitos dokumentais, kurį Vienos prokuratūra jai teikia policijos ar bet kurių kitų administracinių institucijų iniciatyva.

26.

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui siekiant nuspręsti, ar leisti taikyti ikiteisminio tyrimo priemonę, svarbiausia yra ne tiek tai, kas pateikė prašymą, kiek pati teismo funkcija. Jei net Austrijos prokuroro (jis nėra nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios) išduotas Europos arešto orderis gali būti veiksmingas, patvirtinus jį kompetentingam nacionaliniam teismui ( 12 ), kuris tikrina jo proporcingumą, tas pats principas a fortiori gali būti taikomas ikiteisminio tyrimo priemonėms, kurių poveikis atitinkamo asmens gyvenimui yra daug mažesnis už patiriamą vykdant Europos arešto orderį.

27.

Galiausiai pridursiu, kad Sąjungos teisėje yra teisės normų, kuriose valstybių narių administracinės institucijos įpareigojamos bendradarbiauti tarpusavyje siekiant iš finansų įstaigų gauti tam tikrų duomenų, susijusių su jose atidarytomis banko sąskaitomis ( 13 ). Ši bendradarbiavimo pareiga nereiškia, kad besikreipiančioji institucija turi būti nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios.

28.

Taigi pagal Sąjungos teisę valstybės narės administracinės institucijos (paprastai jos nėra nepriklausomos) gali prašyti kitos valstybės narės administracinių institucijų pateikti konkrečios informacijos apie banko sąskaitas ir pastarosios institucijos iš esmės privalo šią informaciją joms perduoti. Atsižvelgiant į tai iš esmės nekyla kliūčių tą patį kriterijų taikyti prokuratūrų santykiams šioje srityje, kai jos veikia kaip Europos tyrimo orderį išduodančios ar vykdančios institucijos.

B.   Europos tyrimo orderius išduodančios institucijos

29.

Direktyva 2014/41 buvo priimta taikant SESV 82 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose grindžiamas tarpusavio pripažinimo principu.

30.

Europos tyrimo orderis apibrėžiamas kaip valstybės narės (toliau – išduodančioji valstybė) teisminės institucijos priimtas arba patvirtintas teisminis sprendimas, kad kitoje valstybėje narėje (toliau – vykdančioji valstybė) būtų įvykdyta viena ar kelios konkrečios tyrimo priemonės siekiant gauti įrodymų ( 14 ).

31.

Siekiama, kad Direktyva 2014/41, kuria pakeičiamos įvairios teisinės pagalbos konvencijos ( 15 ), taptų vieninteliu teisės aktu, skirtu tyrimo priemonėms vykdyti ir įrodymams gauti Europos erdvėje. Jos tikslas – užtikrinti, kad įrodymai Sąjungoje būtų gaunami ir perduodami lengviau ir greičiau, o tyrimo procedūros būtų veiksmingesnės.

32.

Svarbiausias Europos tyrimo orderių ypatumas (kiek tai aktualu nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą) yra tas, kad pagal Direktyvą 2014/41 „išduodančiosios institucijos“ gali būti dviejų kategorijų:

teisminės institucijos ( 16 ); vienodomis sąlygomis tai gali būti tik „teisėjas, teismas, tiriantysis [ikiteisminį tyrimą atliekantis] teisėjas ar prokuroras, kompetentingas atitinkamoje byloje“ (2 straipsnio c punkto i papunktis),

neteisminės institucijos, kurios vis dėlto yra kompetentingos atlikti tyrimus per baudžiamuosius procesus ir nurodyti rinkti įrodymus pagal nacionalinę teisę (2 straipsnio c punkto ii papunktis) ( 17 ). Bet kurios iš šių institucijų išduotus Europos tyrimo orderius turi patvirtinti tam tikra teisminė institucija ( 18 ).

33.

Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje kaip viena iš Europos tyrimo orderius išduodančių (teisminių) institucijų konkrečiai nurodomas prokuroras. Iki šiol nebuvo jokių abejonių, kad ši nedviprasmiška nuoroda reiškia, jog kompetentingi prokurorai (pagal nacionalinę teisę) gali tiesiogiai išduoti tokius orderius.

34.

Kaip minėjau, priėmus Sprendimą OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl sąvokos „teisminė institucija“ taikant Pagrindų sprendimą 2002/584. Kadangi tame Teisingumo Teismo sprendime nurodoma, kad Vokietijos prokuratūra neatitinka nepriklausomumo kriterijų, būtinų siekiant išduoti Europos arešto orderį, teismas a quo klausia, ar ji taip pat jų neatitinka norint išduoti Europos tyrimo orderį, nes neturi nepriklausomos teisminės institucijos ( 19 ) statuso.

35.

Jeigu būtų pritarta šiam teiginiui, Vokietijoje prokurorų nebūtų galima laikyti išduodančiąja institucija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktį, ir būtų reikalingas jų išduotų Europos tyrimo orderių patvirtinimas. Kitaip tariant, tai reikštų, kad prokurorai patenka į ii papunkčio taikymo sritį. Papildoma pasekmė būtų ta, kad prokurorai taip pat negalėtų veikti kaip institucija, tvirtinanti kitų (administracinių) institucijų išduotus Europos tyrimo orderius, ir tai prieštarautų to paties ii papunkčio formuluotei.

36.

Toliau laikysiuosi nuomonės, kad sąvoka „teisminė institucija“ nebūtinai turi būti aiškinama vienodai taikant bet kurį teisės aktą dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose.

37.

Manau, kad nėra jokio iš Sąjungos pirminės teisės kylančio reikalavimo, kad šis aiškinimas būtų vienodas. Būtų galima manyti, kad jeigu tos sąvokos apibrėžtis būtų viena ir galiotų visoms teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sritims, kiltų mažiau aiškinimo sunkumų. Vis dėlto manau, kad įvyktų priešingai: pritarus tokiam bandymui aiškinti kiltų daugiau problemų, nei, tikėtina, būtų išspręsta.

38.

Sąjungos teisės aktų leidėjas turi diskreciją įtraukti į šią sąvoką tam tikras institucijas, dalyvaujančias vykdant teisingumą, jeigu paiso esminio šios sąvokos turinio, t. y. neišplečia jos, įtraukdamas su teisingumo vykdymu nesusijusių subjektų. Viskas priklauso nuo teisės aktų, kuriuose įtvirtinta kiekviena teisminio bendradarbiavimo taisyklė, konteksto.

C.   Sprendimas OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)

39.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas apibrėžė sąvoką „teisminė institucija“, atsižvelgdamas tik į Pagrindų sprendimą 2002/584; šiuo tikslu jis:

pažymėjo, kad ta sąvoka yra savarankiška ir ją reikia aiškinti vienodai visoje Sąjungoje, atsižvelgiant į aiškinamos teisės normos formuluotę, kontekstą ir ja siekiamą tikslą ( 20 ),

aiškiai rėmėsi „sąvoka „teisminė institucija“ [pateikiama] toje nuostatoje [tame pagrindų sprendime]“ ( 21 ),

nurodė „sąvok[ą] „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį“ ( 22 ),

išnagrinėjo „[minėto] 6 straipsnio 1 dalies kontekst[ą]“ ( 23 ),

atsižvelgė į pagrindų sprendimo tikslą ( 24 ).

40.

Savo išvadoje toje pačioje byloje jau nurodžiau, kad „[p]rokuratūros dalyvavimo vykdant teisingumą taisyklės yra įvairios ir vienoms sritims numatytų sprendimų nereikia mechaniškai ar automatiškai pritaikyti kitoms sritims, kurios yra kitokio pobūdžio“ ( 25 ).

41.

Minėjau būtent Direktyvos 2014/41 2 straipsnio pavyzdį – šiame straipsnyje kaip viena iš institucijų, įgaliotų išduoti Europos tyrimo orderį, nurodytas prokuroras. Be to, priminiau išvadą byloje Özçelik, siekdamas pabrėžti, kad „prokuratūros veiksmų vienoje srityje (susijusioje su laisve, kuri yra apribota dėl asmenų sulaikymo [suėmimo]) nereikėtų lyginti su jos veiksmais kitoje srityje (įrodymų rinkimas). <…> Direktyvoje 2014/41/ES jos pripažinimas kaip teisminės institucijos išduodant tyrimo orderius nebūtinai reiškia, kad toks pripažinimas taikomas ir [išduodant Europos arešto orderius] pagal pagrindų sprendimą“ ( 26 ).

42.

Sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) patvirtinama, kad Vokietijos prokuratūra yra „teisminė institucija“ ( 27 ). Priežastys, dėl kurių nepripažįstama, kad ši prokuratūra atlieka Europos arešto orderį išduodančios institucijos funkciją, yra susijusios su tuo, kad ji nėra nepriklausoma, nes konkrečiais atvejais gali gauti vykdomosios valdžios nurodymų. Vis dėlto iš esmės šios priežastys grindžiamos tuo, kad vykdydamos Europos arešto orderius valdžios institucijos paprastai labai kišasi į asmens gyvenimą: atima pagal Chartijos 6 straipsnį saugomą laisvę (laikinai suima ar įsiteisėjusiu sprendimu skiria laisvės atėmimo bausmę), o tai, vienaip ar kitaip, turi atlikti tik nepriklausomi teisėjai siaurąja prasme ( 28 ).

43.

Taigi pritardamas šiai prielaidai (aš jai pritariu ir jau pateikiau ją savo išvadoje toje byloje) turiu pabrėžti, kad nėra priežasties atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį priimtą taisyklę automatiškai taikyti Direktyvai 2014/41.

44.

Be to, kartu aiškinant Direktyvos 2014/41 1 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio c punktą ir atsižvelgiant į likusias nuostatas, leidžiančias geriau suprasti jų turinį, turi būti pripažinta, kad prokuratūra (bet kuri valstybės narės prokuratūra), kaip „institucija, dalyvaujanti vykdant baudžiamąjį teisingumą“, yra „teisminė institucija“.

45.

Toliau pabandysiu nurodyti tam tikras priežastis, dėl kurių Europos tyrimo orderių teisinė sistema negali būti prilyginama Europos arešto orderių teisinei sistemai.

D.   Pagrindų sprendimo 2002/584 palyginimas su Direktyva 2014/41

46.

Europos arešto orderių ir Europos tyrimo orderių teisinės sistemos labai skiriasi – taip ir turi būti dėl nevienodo jų pobūdžio ir skirtingų funkcijų teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. Vis dėlto atkreipsiu dėmesį tik į skirtumus, susijusius su institucijomis, kurios turi kompetenciją išduoti ir vykdyti abiejų rūšių orderius.

1. Išduodančiųjų institucijų paskyrimas

47.

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje, kalbant apie Europos arešto orderius, nurodoma tik „išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija“. Priešingai, Direktyvoje 2014/41 pateikiamas Europos tyrimo orderį išduodančios institucijos reglamentavimas labai skiriasi, nes joje išvardijamos teisminės institucijos (suprantamos taip, kaip paaiškinau pirma), įgaliotos išduoti Europos tyrimo orderius, o prokuroras nurodomas kaip viena iš šių institucijų ( 29 ).

48.

Jeigu rengiant Pagrindų sprendimą 2002/584 liko neišspręstas klausimas dėl prokuratūros įtraukimo ( 30 ), tai 2014 m. Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškus (ir teigiamas) sprendimas pripažinti, kad prokuratūra yra Europos tyrimo orderius išduodanti institucija, negali būti laikomas neapgalvotu ar atsitiktiniu.

49.

Šis sprendimas buvo sąmoningas ir juo siekta aiškiai, kad nekiltų abejonių, įtvirtinti, jog išduodančiosios institucijos apima visas teismines institucijas (konkrečiai ir prokurorą), kurios per valstybėse narėse vykdomus procesus atlieka baudžiamuosius ikiteisminius tyrimus, jiems vadovauja ar aktyviai dalyvauja juos atliekant.

50.

Belgijos Karalystės, Bulgarijos Respublikos, Estijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Austrijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Švedijos Karalystės iniciatyvos dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose ( 31 ) aiškinamajame memorandume kaip vienas iš konkrečių tikslų nurodomas nacionalinių sistemų ir jų teisinės kultūros ypatumų išsaugojimas.

51.

Šiame memorandume pabrėžiama, kad įrodymų rinkimo sritis yra viena iš sričių, kuriose nacionalinės sistemos skiriasi labiausiai, ir tie skirtumai dažnai atsiranda tiek dėl teisinės kultūros, tiek dėl valstybių narių istorijos. Jame padaryta išvada, kad svarbiausia yra gerinti bendradarbiavimą šioje srityje, nedarant poveikio esminiams aspektams ir nacionalinių sistemų skirtumams.

52.

Taigi tai, kad Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje išvardijus Europos tyrimo orderius išduodančias teismines institucijas vartojama sąvoka „kompetentingas atitinkamoje byloje“, nėra sutapimas. Taip pat nėra sutapimas ir tai, kad viena po kitos pateiktose šios direktyvos nuostatose kartojama formuluotė „pagal nacionalinę teisę“ ar kitos panašios formuluotės, siekiant nurodyti tam tikrus organizacinius ir procedūrinius aspektus.

53.

Vartodamas šias formuluotes Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo išvengti bet kokio bandymo suvienodinti valstybių narių baudžiamojo proceso teisės aktus ir paisė jų diskrecijos organizuoti atitinkamas institucines sistemas pagal savo nacionalines taisykles.

54.

Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktyje pateikiant institucijų sąrašą atsižvelgiama į šį principą, nes į sąrašą vienodomis sąlygomis įtraukti „teisėjas, teismas, tiriantysis [ikiteisminį tyrimą atliekantis] teisėjas ar prokuroras“. Būtent jiems visiems yra pavestos funkcijos vadovauti nusikalstamos veikos tyrimui įvairiose valstybėse narėse.

55.

Taigi, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas žinojo apie valstybėse narėse veikiančių prokuratūrų įvairumą, prokuroro įtraukimą į kvalifikuotų išduodančiųjų institucijų sąrašą galima suprasti tik kaip sąmoningą siekį, kad teisės norma apimtų visų rūšių prokurorus, atsakingus už nusikalstamų veikų tyrimą tose valstybėse, neatsižvelgiant į jų ryšio su vykdomąja valdžia lygį.

56.

Akivaizdu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, žinantis, jog dauguma valstybių narių, pavedusių prokuratūrai funkcijas atlikti ikiteisminius tyrimus baudžiamuosiuose procesuose, išlaikė prokuratūros ir vykdomosios valdžios ryšį, negalėjo nepastebėti to, koks yra šio ryšio lygis (nevienodas).

57.

Direktyva 2014/41 priimta siekiant užtikrinti, kad įrodymai būtų greičiau gaunami ir perduodami tarpvalstybiniu mastu, supaprastinus iki šiol galiojusį suskaidytą ir sudėtingą teisinį pagrindą ( 32 ). Prieš priimant šią direktyvą galiojusiuose teisės aktuose dėl teisminio bendradarbiavimo nebuvo reikalaujama, kad prokuratūra būtų nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kiek tai susiję su jos funkcijomis tyrimų srityje, ir niekas neleidžia manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirinko įdiegti šį (naują) reikalavimą (veikiau priešingai). Kaip ir ankstesniuose šios srities teisės aktuose dėl bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, Sąjungos teisės aktų leidėjas visų pirma norėjo, kad būtų paisoma įvairių valstybių narių nusikalstamų veikų tyrimo struktūrų.

2. Sustiprinta vykdančiosios teisminės institucijos padėtis

58.

Direktyvai 2014/41 ir Pagrindų sprendimui 2002/584 bendra yra tai, kad pagal juos vykdančioji institucija gali atsisakyti vykdyti prašymus, nors ir dėl skirtingų priežasčių. Direktyvai 2014/41 būdinga tai, kad joje vykdančiajai institucijai taip pat suteikiama daug priemonių vykdyti konsultacijas ( 33 ) ir derinti tyrimo priemonės apimtį.

59.

Kitaip nei Pagrindų sprendime 2002/584, Direktyvos 2014/41 10 straipsnyje vykdančiajai institucijai leidžiama naudotis alternatyviomis tyrimo priemonėmis, nenurodytomis Europos tyrimo orderyje. Ji gali jomis naudotis, kai šios priemonės „nenumatyt[os] vykdančiosios valstybės teisėje arba <…> [jų negalima] taikyti panašioje nacionalinėje byloje“ ( 34 ) (1 dalis), arba kai vykdančioji institucija gali pasirinkti kitą priemonę, kuria „būtų pasiektas toks pats rezultatas <…>, tačiau mažiau pažeidžiant privatumą“ (3 dalis).

60.

Pagrindų sprendime 2002/584 tokia diskrecija nesuteikiama, priešingai, jame nustatomos griežtos sąlygos, susijusios su Europos arešto orderius vykdančių institucijų veiksmais. Europos arešto orderių atveju didžiausią svorį, jei galima vartoti šią sąvoką, turi išduodančioji institucija, dėl kurios institucinio nepriklausomumo ( 35 ) vykdančiajai institucijai savaime suteikiama garantija ( 36 ), kad šiuo požiūriu asmens laisvės apribojimo negalima užginčyti.

61.

Vis dėlto Europos tyrimo orderių srityje išduodančiosios institucijos nepriklausomumo lygis, siekiant palaikyti ryšius su vykdančiąja institucija, nebūtinai turi būti toks pat. Kaip nurodžiau, ne tik taikoma prielaida, kylanti iš tarpusavio pripažinimo principo, bet ir vykdančioji institucija turi įvairių galimybių konstatuoti, kad veikla vykdoma tinkamai.

62.

Tai, kad Europos arešto orderių ir Europos tyrimo orderių teisinės sistemos skiriasi, patvirtina aplinkybė, jog Europos tyrimo orderiams, kuriais, atlikdamos veiksmus, iš esmės vadovaujasi vykdančiosios institucijos, taikoma ne tik Direktyva 2014/41, bet ir „panašioje nacionalinėje byloje taikytin[os] procedūr[os]“ (2 straipsnio d punktas).

63.

Dėl šios prielaidos atsiranda pasekmė, kuri, mano nuomone, yra svarbi nagrinėjamai bylai ir prie kurios grįšiu vėliau; ji nurodyta to paties Direktyvos 2014/41 2 straipsnio d punkto pabaigoje: „pagal minėtas procedūras vykdančiojoje valstybėje gali būti reikalaujama teismo leidimo, kai tai numatyta jos nacionalinėje teisėje“ ( 37 ).

64.

Kai taikant tyrimo priemonę pagal nacionalinę vykdančiosios valstybės teisę reikalaujama teismo leidimo (taip yra Austrijoje), šis leidimas tampa papildomu pačios teisminės garantijos veiksniu. Tokį leidimą turi išduoti pagal vykdančiosios valstybės teisės normas paskirtas teisėjas ar teismas.

65.

Taigi šiomis aplinkybėmis faktinis Europos tyrimo orderio įgyvendinimas priklauso nuo vykdančiosios valstybės teisėjo ir nesvarbu, kas yra išduodančioji ir vykdančioji institucijos. Logiška, kad Direktyvoje 2014/41 nenurodoma, kuriose valstybėse narėse pagal nacionalinės proceso teisės normas privaloma gauti šį teismo leidimą siekiant vykdyti tyrimo priemones.

E.   Įtariamojo ar kaltinamojo teisių apsauga

66.

Teismas a quo savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą kaip papildomą argumentą nurodo atitinkamų asmenų pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių apsaugą, remdamasis Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 67 ir paskesniais punktais.

67.

Asmenų, dėl kurių vykdomi nusikalstamų veikų tyrimai, pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių apsauga yra vykdant Direktyvos 2014/41 parengiamuosius darbus iškelta ir šioje direktyvoje nurodyta problema ( 38 ).

68.

Memorandume kaip konkretus tikslas nurodomas asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių aukšto lygio apsauga. Šis tikslas (ir jį atitinkanti nuostata, vėliau įtvirtinta pozityviojoje teisės normoje) nustatytas siekiant užtikrinti, kad įrodymų rinkimas kitoje valstybėje narėje neturėtų poveikio asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, garantijoms, visų pirma susijusioms su teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Taigi Direktyva 2014/41 siejama su kitomis direktyvomis dėl procesinių teisių baudžiamajame procese ( 39 ).

69.

Šioje srityje Pagrindų sprendime 2002/584 ir Direktyvoje 2014/41 taip pat vadovaujamasi nevienoda logika:

kaip jau nurodžiau, Pagrindų sprendimas 2002/584 turi įtakos teisei, kuriai valstybės vykdomi kovos su nusikalstama veika veiksmai gali daryti didžiausią poveikį. Tiesioginis Europos arešto orderio tikslas yra atimti asmens laisvę siekiant jį perduoti kitai valstybei narei, kurioje jis turės atlikti bausmę arba dalyvauti baudžiamajame procese ( 40 ). Ši laisvė – tai viena iš Chartijoje (6 straipsnyje) įtvirtintų laisvių, taigi naudojantis ja turi būti užtikrinama tinkama teisinė gynyba (47 straipsnis),

Direktyvoje 2014/41, be abejo, pabrėžiama atitinkamo asmens (įtariamojo arba kaltinamojo) pagrindinių ir procesinių teisių apsauga taikant tyrimo priemones. Vis dėlto, nors įgyvendinant kai kurias iš šių priemonių gali būti ribojama pagrindinė laisvė, nė viena iš jų nėra tokia griežta kaip Europos arešto orderis. Akivaizdu, kad Europos tyrimo orderiais turi būti naudojamasi paisant pagrindinių teisių ( 41 ), tačiau tai savaime nereiškia, kad šios teisės visada ribojamos, nesvarbu, kokia priemonė būtų taikoma.

70.

Tyrimo priemonės, kurias Direktyvoje 2014/41 leidžiama taikyti, iš tiesų apima labai įvairias priemones: nuo „neprievartinio“ pobūdžio ( 42 ) (16 konstatuojamoji dalis ir 10 straipsnio 2 dalis) iki prievartinių priemonių, galinčių reikšti, kad tam tikros pagrindinės teisės yra daugiau ar mažiau „ribojamos“ (10 konstatuojamoji dalis).

71.

Priemonių gali būti nurodyta imtis net ir įtariamojo arba kaltinamojo prašymu (1 straipsnio 3 dalis), taigi jos jam naudingos; tai leidžia atmesti galimybę, kad jo teisėms ir interesams daromas koks nors neigiamas poveikis.

72.

Manau, kad remiantis šiomis prielaidomis naudinga atskirai išnagrinėti, kaip saugomos asmenų, dėl kurių atliekamas tyrimas, teisės Europos tyrimo orderių išdavimo ir vykdymo etapais, ypatingą dėmesį skiriant prokuratūros dalyvavimui abiejuose etapuose.

1. Įtariamojo ar kaltinamojo teisių apsauga išduodant Europos tyrimo orderius

73.

Išduodančioji institucija turi užtikrinti, kad būtų paisoma įtariamojo ar kaltinamojo teisių: tai nurodoma Direktyvos 2014/41 12 konstatuojamojoje dalyje ( 43 ) ir 6 straipsnio 1 bei 2 dalyse.

74.

Direktyvoje 2014/41 remiamasi prielaida, kad kitos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės, visų pirma paiso pagrindinių teisių ( 44 ). Taigi pati išduodančioji institucija Europos tyrimo orderių formos (toliau – forma), pateikiamos šios direktyvos A priede, pradžioje turi patvirtinti, kad, be kita ko, Europos tyrimo orderis yra būtinas ir proporcingas ir kad buvo atsižvelgta į įtariamojo arba kaltinamojo teises.

75.

Prokuratūra, vykdydama teisėtumo ir (platesniu mastu) asmens teisių užtikrinimo funkciją ir veikdama kaip išduodančioji institucija, turi laikytis šių nurodymų. Taigi ji turi kuo tinkamiau užpildyti formą, kad ją gavusiai vykdančiajai institucijai nekiltų abejonių dėl Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalies sąlygų laikymosi.

76.

Nacionaliniame įstatyme, kuriame nustatyta, kad prokuratūra yra išduodančioji institucija, teisėjui gali būti suteikta kompetencija leisti patvirtinti tam tikras priemones (visų pirma, jeigu jos yra prievartinio pobūdžio). Direktyvoje 2014/41 nenumatyta, kad šį leidimą reikia suteikti prieš išduodant Europos tyrimo orderį, tačiau nėra jokių kliūčių to reikalauti šios valstybės teisės aktuose. Tokiais atvejais jau nuo pat pradžių išduodančiojoje valstybėje užtikrinama dviguba įtariamojo ar kaltinamojo teisių apsauga ( 45 ).

2. Įtariamojo arba kaltinamojo teisių apsauga vykdant Europos tyrimo orderius

77.

Tai, kad vykdančiojoje valstybėje užtikrinamos pagrindinės teisės, nurodoma Direktyvos 2014/41 19 konstatuojamojoje dalyje ( 46 ) ir patikslinama jos 11 straipsnio 1 dalies f punkte; jame nustatyta, kad, „nedarant poveikio 1 straipsnio 4 daliai, vykdančio[joje] valstybėje gali būti atsisakyta pripažinti ar vykdyti ETO, kai <…> esama pagrįstų priežasčių manyti, kad <…> tyrimo priemonės vykdymas nebūtų suderinamas su vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimais pagal ES sutarties 6 straipsnį ir su Chartija [Chartiją]“.

78.

Sąvoka „nedarant poveikio 1 straipsnio 4 daliai“ ( 47 ) rodo, kad ši Direktyvos 2014/41 nuostata yra svarbi; ji tapo viena iš bendrųjų sąlygų, skirtų Europos tyrimo orderius išduodančių ar vykdančių institucijų veiklai reglamentuoti.

79.

Taigi prokuratūra valstybėse narėse, kurios ją paskyrė vykdančiąja institucija, turi laikytis šių nuostatų ir pagal jas net gali atsisakyti pripažinti ar vykdyti Europos tyrimo orderius.

80.

Nepriėmus tokio drastiško sprendimo, Direktyvoje 2014/41 prokuratūrai (jeigu ji paskirta vykdančiąja institucija) suteikiamas įgaliojimas derinti Europos tyrimo orderio vykdymą remiantis 10 straipsniu (tyrimo priemonės, alternatyvios prašomoms priemonėms) arba konsultavimosi su išduodančiąja institucija mechanizmu (6 straipsnio 3 dalis ir 9 straipsnio 6 dalis).

81.

Galiausiai tuo metu, kai vykdomas Europos tyrimo orderis, užtikrinant įtariamojo ar kaltinamojo pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių apsaugą jau taikoma nemažai filtrų ir „apsaugos priemonių“ ( 48 ), padedančių išsklaidyti bet kokias abejones šiuo klausimu.

82.

Pagal Direktyvoje 2014/41 numatytą schemą baigiamasis etapas užtikrinant šių teisių apsaugą yra pareiga įtvirtinti „teisių gynimo priemones“, minimas 22 konstatuojamojoje dalyje ( 49 ) ir patikslintas 14 straipsnyje.

83.

Šios teisių gynimo priemonės ir išduodančiojoje, ir vykdančiojoje valstybėje ( 50 ) užpildo, jei galima taip pasakyti, spragą, kurią galima matyti Pagrindų sprendime 2002/584 ir dėl kurios kiti teismai yra pateikę prejudicinių klausimų, o Teisingumo Teismas turėjo į juos atsakyti. Taigi nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu išreikštos abejonės nesusijusios su Direktyvos 2014/41 nuostatomis.

3. Galimi vykdančiosios valstybės teismo veiksmai (papildomi) tuo atveju, kai šioje valstybėje prokuratūra yra vykdančioji institucija

84.

Remiantis Direktyvos 2014/41 2 straipsnio d punktu, Europos tyrimo orderis vykdomas „pagal šią direktyvą ir panašioje nacionalinėje byloje taikytinas procedūras <…>. Pagal minėtas procedūras vykdančiojoje valstybėje gali būti reikalaujama teismo leidimo, kai tai numatyta jos nacionalinėje teisėje“.

85.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra tas teismas, kuris turi duoti leidimą taikyti Vienos prokuratūros prašomą priemonę, nes taip nustatyta StPO. Taigi Direktyvoje 2014/41 nereikalaujama, kad šis teismas įsikištų, nors joje netrukdoma tai daryti laikantis nacionalinių procedūrų. Vis dėlto toks įsikišimas nereiškia, kad tas teismas tampa vykdančiąja institucija ( 51 ).

86.

Laikantis Direktyvos 2014/41 logikos, kompetentingas teisėjas, vertindamas prašymą duoti leidimą, nepakeičia šios valstybės narės vykdančiosios institucijos. Vykdyti prašomą priemonę turi vien ta institucija (šioje byloje – Vienos prokuratūra).

87.

Taigi teismas a quo, privalantis duoti teismo leidimą susipažinti su banko sąskaitos informacija, neturi nagrinėti, kokie buvo Hamburgo prokuratūros (veikusios kaip išduodančioji institucija) ryšiai su išduodančiosios valstybės vykdomąja valdžia. Kitaip tas teismas nustatytų papildomą reikalavimą, nenumatytą Direktyvoje 2014/41 ir net netaikomą nacionalinėms tyrimo institucijoms.

88.

Kitaip tariant (ir grįžtant prie šios analizės pradžioje pateiktos informacijos), pagal Direktyvos 2014/41 logiką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas pripažinti priimtinu Europos tyrimo orderį, turi nagrinėti netiesiogiai iš Hamburgo prokuratūros ir tiesiogiai iš Vienos prokuratūros gautą Europos tyrimo orderį, kaip darytų ir tuo atveju, kai prašymą duoti leidimą taikyti tam tikras priemones pateiktų Austrijos prokuratūra per Austrijoje atliekamą nusikalstamos veikos tyrimą.

F.   Pasekmės

89.

Direktyvoje 2014/41 išsamiai reglamentuojami Europos tyrimo orderius išduodančių ir vykdančių institucijų santykiai. Reglamentuojant šiuos santykius visada atsižvelgiama į tai, kad būtų paisoma įtariamųjų ar kaltinamųjų pagrindinių teisių ir kitų procesinių teisių. Be prezumpcijos, susijusios su tarpusavio pripažinimo principu, taikant teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sistemą šioje srityje suteikiama pakankamai garantijų, kad tokių asmenų teisės bus apsaugotos.

90.

Šis teisinis pagrindas yra pakankamai platus, kad apimtų visų valstybių narių prokuratūras, kaip išduodančiąsias institucijas, nesvarbu, kokia jų institucinė padėtis vykdomosios valdžios atžvilgiu. Kiekvienu atveju vykdančioji institucija turi įvertinti, ar Europos tyrimo orderio, dėl kurio pateiktas prašymas, atveju yra įgyvendintos jo vykdymo sąlygos. Siekiant užginčyti šios institucijos sprendimą, Direktyvoje 2014/41 nustatytos tinkamos teisminės teisių gynimo priemonės.

91.

Taigi to, kad valstybės narės prokuratūra gali gauti konkrečių nurodymų iš vykdomosios valdžios, neužtenka siekiant sistemingai atsisakyti vykdyti jos išduotus Europos tyrimo orderius. Priešingai:

kiekviena vykdančioji institucija turėtų įsitikinti, kad išduodančioji prokuratūra neprivalo vykdyti tokių nurodymų. Tikėtina, kad dėl to atsirastų didelis teisinis nesaugumas ir būtų vilkinami ( 52 ) tarpvalstybinio masto nusikalstamų veikų tyrimai, todėl būtų sunku „užtikrinti spartų, veiksmingą ir nuoseklų valstybių narių bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose“ ( 53 ),

būtų padarytas nematomas Direktyvos 2014/41 pakeitimas ir tam tikrų šalių prokuratūras reikėtų pašalinti iš šios direktyvos 2 straipsnio c punkto i papunkčio taikymo srities, kad jos būtų įtrauktos į to paties c punkto ii papunktį, o tai reikštų, kad jos taip pat negalėtų patvirtinti kitų Europos tyrimo orderius išduodančių administracinių institucijų sprendimų,

reikėtų iš naujo apibrėžti išduodančiųjų institucijų kompetencijos paskirstymą valstybėse narėse ( 54 ), o tai iškreiptų Sąjungos teisės aktų leidėjo valią – jis norėjo ne pakeisti valstybių narių institucines ir proceso sistemas, galiojusias priimant Direktyvą 2014/41, o jų paisyti.

V. Išvada

92.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Landesgericht für Strafsachen Wien (Vienos apygardos baudžiamųjų bylų teismas, Austrija) šį atsakymą:

Valstybėms narėms taip nustačius, jų prokuratūros gali būti laikomos išduodančiosiomis teisminėmis institucijomis, patenkančiomis į 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose 2 straipsnio c punkto i papunkčio taikymo sritį.


( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose (OL L 130, 2014, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 143, 2015 6 9, p. 16).

( 3 ) 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34).

( 4 ) Teismų sistemos įstatymas.

( 5 ) Baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – StPO).

( 6 ) Federalinis įstatymas dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis.

( 7 ) Tyrimas grindžiamas tuo, kad 2018 m. liepos mėn. įtariamieji, naudodamiesi neteisėtai gautais duomenimis, suklastojo 13 pervedimo pavedimų, pagal kuriuos į tam tikrą banko sąskaitą (atidarytą A vardu viename Austrijos banke) buvo pervesta 9775,04 EUR.

( 8 ) 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimas OG ir PI(Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456; toliau – Sprendimas OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros)).

( 9 ) Struktūriškai Hamburgo prokuratūra yra pavaldi Hamburgo Justizsenator (teisingumo senatorius), kuris yra vykdomosios valdžios dalis ir konkrečiais atvejais gali duoti jai nurodymų.

( 10 ) 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra) (C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849) 40 punkte nustatyta: „<…> dėl Austrijos prokuratūrų pažymėtina, kad iš Prokuratūrų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad jos tiesiogiai pavaldžios generalinėms prokuratūroms ir gali gauti iš jų nurodymų, o savo ruožtu generalinės prokuratūros pavaldžios federaliniam teisingumo ministrui ir gali gauti iš jo nurodymų. Kadangi nepriklausomumo reikalavimas reiškia, kad yra veiklos nuostatų ir organizacinio pobūdžio taisyklių, pagal kurias užtikrinama, kad priimant sprendimą išduoti Europos arešto orderį išduodančiajai teisminei institucijai nekiltų jokios rizikos gauti konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų, Austrijos prokuratūrų negalima laikyti atitinkančiomis šį reikalavimą (pagal analogiją žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 74 ir 84 punktus)“. Pasviruoju šriftu originale neišskirta.

( 11 ) Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prie šių institucijų nepriskiriamos vykdant baudžiamąjį teisingumą dalyvaujančios institucijos (Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 50 punktas).

( 12 ) 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra) (C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849) rezoliucinėje dalyje nustatyta: „<…> sąvoka „Europos arešto orderis“ <…> apima valstybės narės prokuratūrų išduotus Europos arešto orderius, nors šios prokuratūros, išduodamos tokius arešto orderius, gali tiesiogiai ar netiesiogiai gauti vykdomosios valdžios <…> įsakymų arba konkrečių nurodymų, jeigu <…> tokius arešto orderius <…> būtinai turi patvirtinti teismas, kuris <…> nepriklausomai ir objektyviai tikrina šių arešto orderių išdavimo sąlygas ir proporcingumą, taigi priima savarankišką sprendimą, kuriuo tokiems orderiams suteikiama galutinė forma“.

( 13 ) 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvos 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančios Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, 2011, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 162, 2013 6 14, p. 15), iš dalies pakeistos 2014 m. gruodžio 9 d. Tarybos direktyva 2014/107/ES (OL L 359, 2014, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 242, 2015 9 18, p. 48), 8 straipsnio 3a dalis. Žr. 2016 m. balandžio 14 d. Sprendimą Sparkasse Allgäu (C‑522/14, EU:C:2016:253).

( 14 ) Europos tyrimo orderiai gali apimti beveik visus įrodymus: užtenka, kad prašoma priemonė būtų numatyta vykdančiosios valstybės teisės sistemoje (Direktyvos 2014/41 10 straipsnis).

( 15 ) Direktyvos 2014/41 34 straipsnis. Palyginti su šiais ankstesniais teisės aktais, tarpusavio pripažinimo principas taikomas lanksčiau ir dabar leidžiami tam tikri apribojimai.

( 16 ) Direktyvos 2014/41 2 straipsnyje išvardytose apibrėžtyse patys būdvardžiai „teisminės“ ir „neteisminės“ neminimi. Juos vartoju tam, kad būtų paprasčiau, nes iš esmės jie atitinka prie abiejų kategorijų priskiriamų institucijų pobūdį.

( 17 ) Europos teisminio tinklo sekretoriatas parengė kompetentingų institucijų sąrašą, atnaujintą 2019 m. rugsėjo 30 d.; iš jo matyti, kad 24 valstybėse narėse taikomi kriterijai skiriasi. Daugumoje (šešiolikoje) valstybių narių neteisminių išduodančiųjų institucijų dalyvavimas nenumatytas ir tam, kad jos galėtų įsikišti, reikia patvirtinimo. Valstybės, kuriose toks dalyvavimas numatytas, į šią kategoriją įtraukia administracines institucijas, turinčias kompetenciją mokesčių, muitų ir apskritai administraciniais klausimais (https://www.ejn-crimjust.europa.eu/ejn/EJN_RegistryDoc/EN/3115/0/0).

( 18 ) Vokietijoje Europos tyrimo orderius gali išduoti administracinės institucijos, įgaliotos vykdyti persekiojimą už administracinius nusižengimus; šiuos orderius turi patvirtinti prokuratūra, esanti jų veiklos teritorijoje. Vis dėlto dėl mokesčių institucijų pažymėtina, kad Finanzamt mano, jog pagal Vokietijos mokesčių kodekso 399 straipsnio 1 dalį jos vykdo prokuratūros funkcijas baudžiamosiose bylose dėl pažeidimų mokesčių srityje, todėl turi būti pripažįstamos Europos tyrimo orderį išduodančiomis institucijomis pagal Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto i papunktį. Dėl šio klausimo kylančios problemos minimos prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje Finanzamt für Steuerstrafsachen und Steuerfahndung Münster, C‑66/20.

( 19 ) Tiksliai apibrėžti sąvoką „teisminė institucija“ taip pat yra sunku dėl to, kad Direktyvos 2014/41 versijoje vokiečių kalba (1 straipsnio 1 dalyje) vartojama sąvoka gerichtliche Entscheidung; atrodo, kad ji apima teismo (Gericht) veiksmus. Dėl šios priežasties Komisija (savo pastabų 28 punkte) ir Vokietijos vyriausybė (savo pastabų 42 punkte) siūlo vartoti sąvoką justizielle Entscheidung.

( 20 ) Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 49 punktas.

( 21 ) Ten pat, 50 punktas.

( 22 ) Ten pat, 51 punktas.

( 23 ) Ten pat, 52 punktas.

( 24 ) Ten pat, 49 ir 56 punktai.

( 25 ) Išvados bylose OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), EU:C:2019:337, 3740 punktai.

( 26 ) Išvados byloje Özçelik (C‑453/16 PPU, EU:C:2016:783) 51 punktas. Konkrečiai Europos arešto orderio kontekste prokuratūra teismine institucija buvo laikoma atsižvelgiant tik į Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalį, kaip institucija, įgaliota priimti šios dalies c punkte numatytą „teismo sprendimą“ (nacionalinę nutartį skirti suėmimą), priimamą prieš išduodant Europos arešto orderį. Išvadoje byloje OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) taip pat nurodoma, kokiomis sąlygomis prokuratūra laikoma „teismine institucija“ kitose bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityse (38 punktas).

( 27 ) Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 50–63 punktuose nustatyta: „sąvoka „teisminė institucija“ [Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje] reiškia ne tik valstybės narės teisėjus ar teismus, bet apima ir institucijas, dalyvaujančias vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą“ (50 punktas). Atsižvelgdamas į nagrinėtas aplinkybes Teisingumo Teismas pripažino, kad „[Vokietijos] prokuratūros dalyvauja vykdant baudžiamąjį teisingumą“ (63 punktas), todėl padarė išvadą, kad jos yra teisminės institucijos.

( 28 ) 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra) (C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849) 35 punkte nustatyta: „<…> išdavus Europos arešto orderį gali būti apribota atitinkamo asmens teisė į laisvę, įtvirtinta Chartijos 6 straipsnyje, todėl ši gynyba reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių“.

( 29 ) Be to, kaip jau minėjau, joje numatyta galimybė pripažinti, kad administracines, muitinės ar mokesčių funkcijas atliekančios institucijos yra išduodančiosios institucijos, prieš tai gavus teisminių institucijų patvirtinimą.

( 30 ) Remiuosi savo išvados byloje Özçelik (C‑453/16 PPU, EU:C:2016:783) 3941 punktais ir išvados byloje PF (Lietuvos generalinis prokuroras) (C‑509/18, EU:C:2019:338) 3646 punktais.

( 31 ) 2010 m. birželio 23 d. Tarybos dokumentas Nr. 9288/10 ADD 2 (toliau – memorandumas), p. 22.

( 32 ) Direktyvos 2014/41 5 ir 6 konstatuojamosios dalys.

( 33 ) Direktyvos 2014/41 6 straipsnio 1 dalyje išduodančiajai institucijai pavedama funkcija įvertinti, ar reikia ir proporcinga išduoti Europos tyrimo orderį ir ar paisoma įtariamojo bei kaltinamojo teisių, taip pat, ar patikrinta, kokias tyrimo priemones būtų galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje. Jeigu vykdančioji institucija abejoja dėl šių sąlygų įvykdymo, to paties 6 straipsnio 3 dalyje jai suteikiamas įgaliojimas konsultuotis su išduodančiąja institucija. Vykdant Europos tyrimo orderį, vykdančioji ir išduodančioji institucijos gali tarpusavyje konsultuotis (Direktyvos 2014/41 9 straipsnio 6 dalis).

( 34 ) Ši sąlyga taip pat atitinka principą, pagal kurį nedaromas poveikis kiekvienos valstybės narės nacionalinėms baudžiamojo proceso taisyklėms. Vis dėlto vykdančioji institucija 10 straipsnio 1 dalyje jai suteikiama teise negali naudotis šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.

( 35 ) Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 73 punkte nustatyta: „<…> [išduodančioji teisminė institucija], <…> atsižvelgdama į visus kaltinamuosius ir išteisinamuosius įrodymus ir nerizikuodama, kad jos sprendimų priėmimo įgaliojimams būtų daroma, be kita ko, vykdomosios valdžios įtaka gaunant pavedimus ar nurodymus iš išorės, turi turėti galimybę objektyviai [išduoti Europos arešto orderį] taip, kad nekiltų abejonių dėl aplinkybės, jog priimti sprendimą išduoti Europos arešto orderį turi ta institucija, o ne galiausiai minėta valdžia“.

( 36 ) Ten pat, 74 punktas; jame nustatyta: „<…> išduodančioji teisminė institucija turi turėti galimybę vykdančiajai teisminei institucijai pateikti patikinimą, jog, atsižvelgiant į garantijas, teikiamas pagal išduodančiosios valstybės narės teisės sistemą, vykdydama Europos arešto orderio išdavimo funkcijas ji veikia nepriklausomai“.

( 37 ) Vis dėlto neatmetu galimybės, kad kituose Sąjungos teisė aktuose tam tikrais atvejais gali būti reikalaujama išankstinio teismo leidimo. Byloje C‑746/18 Teisingumo Teismas turės nustatyti, ar taip yra tuo atveju, kai suteikiama prieiga prie elektroninių ryšių duomenų. Žr. 2020 m. sausio 21 d. generalinio advokato G. Pitruzzella išvadą šioje byloje (EU:C:2020:18).

( 38 ) Pagrindinės teisės, atsižvelgiant į įvairius aspektus, minimos 10, 12, 18, 19 ir 39 konstatuojamosiose dalyse. Dėl dėstomosios dalies pažymėtina, kad pagrindinės teisės aiškiai nurodomos 1 straipsnio 4 dalyje („direktyva nekeičia pareigos paisyti pagrindinių teisių ir teisės principų, įtvirtintų ES sutarties 6 straipsnyje, įskaitant asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, teises į gynybą“) ir 14 straipsnio 2 dalyje. Žr. šios išvados 83 ir 84 punktus.

( 39 ) 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (OL L 280, 2010, p. 1), 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1) ir 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013, p. 1).

( 40 ) Tai taip pat yra atskirai vertinamas apribojimas, nes asmeniui tenka pati laisvės praradimo našta, be to, jis priverstas išvykti į kitą valstybę ir yra atskiriamas nuo aplinkos, kurioje vyksta jo asmeninis ir socialinis gyvenimas, taigi jo techninė gynyba bus vykdoma teritorijoje, kurioje galioja skirtinga teisinė sistema.

( 41 ) 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: išduodančioji institucija turi „užtikrint[i] visapusišk[ą] pagarb[ą] [Chartijos] 48 straipsnyje nustatytoms teisėms. Nekaltumo prezumpcija ir teisės į gynybą baudžiamosiose bylose yra Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių pagrindas baudžiamojo teisingumo srityje. Bet koks tokių teisių apribojimas pagal šią direktyvą vykdytina tyrimo priemone turėtų visapusiškai atitikti Chartijos 52 straipsnyje nustatytus reikalavimus, susijusius su būtinumu, proporcingumu ir bendrojo intereso tikslais, kurių ta priemone turėtų būti siekiama, visų pirma kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga“.

( 42 ) 16 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „atsižvelgiant į nacionalinę teisę, neprievartinės priemonės galėtų būti, pavyzdžiui, tokios priemonės, kuriomis nepažeidžiama teisė į privatų gyvenimą ar teisė į nuosavybę“. Bendro Eurojusto ir Europos teisminio tinklo pranešimo dėl Europos tyrimo orderio praktinio taikymo 5.4 punkto pabaigoje pažymima, kad „daugumos valstybių narių teisės aktuose „neprievartinių priemonių“ apibrėžties nėra; jų nuomone, tai yra labiau bendra sąvoka, apibrėžiama kasdienėje teisinėje kalboje, apimanti priemones, kurios nedaro poveikio pagrindinėms teisėms ir kurioms taikyti dažnai nereikia teismo sprendimo“ (11168/19, http://eurojust.europa.eu/doclibrary/Eurojust-framework/Casework/Joint%20note%20of%20Eurojust%20and%20the%20EJN%20on%20the%20practical%20application%20of%20the%20European%20Investigation%20Order%20(June%202019)/2019-06-Joint_Note_EJ-EJN_practical_application_EIO_LT.pdf).

( 43 ) Ji pateikta 41 išnašoje.

( 44 ) 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimas Sąjungoje grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu ir prezumpcija, kad kitos valstybės narės laikosi Sąjungos teisės ir visų pirma paiso pagrindinių teisių“.

( 45 ) Vokietijos vyriausybė nurodo (savo pastabų 61 ir 62 punktuose), kad būtent tokia taisyklė įtvirtinta jos teisės aktuose. Atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą ji paaiškino, kad šioje byloje Hamburgo prokuroras, atsižvelgdamas į prašomos taikyti priemonės pobūdį, veiksmų ėmėsi prieš tai nepriėmus teisėjo sprendimo.

( 46 ) „<…> Jei esama pagrįstų priežasčių manyti, kad vykdant ETO nurodytą tyrimo priemonę būtų pažeista atitinkamo [asmens] pagrindinė teisė ir kad vykdančioji valstybė nepaisytų jai tenkančių pareigų, susijusių su Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių apsauga, turėtų būti atsisakyta vykdyti ETO“.

( 47 ) Ši dalis pateikta 38 išnašoje.

( 48 ) Ši sąvoka pateikiama Direktyvos 2014/41 III skyriaus „Procedūros ir apsaugos priemonės, skirtos vykdančiajai valstybei“ pradžioje.

( 49 ) „Teisių gynimo priemonės, kurias galima taikyti ginčijant ETO, turėtų būti bent jau lygiavertės teisių gynimo priemonėms, kurias galima taikyti nacionalinėje byloje ginčijant atitinkamą tyrimo priemonę. Laikydamosi nacionalinės teisės valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų galima taikyti tas teisių gynimo priemones, be kita ko, visas suinteresuotąsias šalis laiku informuojant apie galimybes jomis pasinaudoti ir tam taikomą tvarką. <…>“.

( 50 ) Su teisių gynimo priemonėmis yra susijęs prašymas priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio priimtas 2019 m. spalio 24 d. Sprendimas Gavanozov (C‑324/17, EU:C:2019:892). Šio sprendimo 37 punkte Teisingumo Teismas tik pripažino, kad siunčiamoje formoje nereikia „apibūdinti teisių gynimo priemonių, kurios prireikus egzistuoja išduodančiojoje valstybėje narėje dėl Europos tyrimo orderio išdavimo“. Taigi jis nenagrinėjo, ar „<…> šios direktyvos 14 straipsn[is] <…> draudžia nacionalinės teisės aktus, nenumatančius jokios teisių gynimo priemonės, leidžiančios ginčyti materialinius pagrindus, dėl kurių buvo išduotas“ Europos tyrimo orderis. Savo išvadoje šioje byloje (EU:C:2019:312) generalinis advokatas Y. Bot pažymėjo, kad pagal tą straipsnį draudžiami „valstybės narės teisės akt[ai], kaip antai Bulgarijos teisės akt[ai], [kuriuose] nenumatyta jokios galimybės ginčyti Europos tyrimo orderyje nurodytų tyrimo veiksmų materialinių teisinių pagrindų, <…> ir pagal [jį] šios valstybės narės institucijai draudžiama išduoti Europos tyrimo orderį“.

( 51 ) Teisėjo, leidžiančio taikyti tyrimo priemonę, funkcija neprilygsta patvirtinimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2014/41 2 straipsnio c punkto ii papunkčio nuostatą dėl išduodančiųjų institucijų.

( 52 ) Memorandumo 4 skyriuje pažymima, kad greitai išnagrinėti baudžiamąsias bylas labai svarbu siekiant užtikrinti ir sistemos veiksmingumą, ir jos kokybę. Turi būti vengiama nepagrįsto vilkinimo, nes jis turi neigiamą poveikį įrodymų kokybei. Be to, bet kuris kaltinamasis turi teisę į tai, kad sprendimas būtų priimtas per protingą terminą.

( 53 ) Direktyvos 2014/41 21 konstatuojamoji dalis.

( 54 ) Iš Bendro Eurojusto ir Europos teisminio tinklo pranešimo dėl Europos tyrimo orderio praktinio taikymo matyti, kad pagal lyginamuosius duomenis dauguma valstybių narių išduodančiąja institucija paskiria prokuratūras.

Top