1.

Ši išvada susijusi su dviem beveik identiškais apeliaciniais skundais, kuriuos pateikė dvi laivybos linijų operatorės (Scandlines Danmark ApS ir Scandlines Deutschland GmbH – viena šalis, ir Stena Line Scandinavia AB – kita šalis, toliau – apeliantės), veiklą vykdančios Fėmarno sąsiauryje – jūros ruože, skiriančiame Vokietijos Fėmarno salą nuo Danijos Lolando salos. Abiem apeliaciniais skundais (toliau – pagrindiniai apeliaciniai skundai) prašoma panaikinti du irgi beveik tapačius Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimus ( 2 ), kuriais šis teismas iš dalies atmetė apeliančių pareikštus ieškinius dėl Europos Komisijos sprendimo po pirminio tyrimo nepateikti prieštaravimų dėl priemonių, kurių ėmėsi Danijos Karalystė, susijusių su fiksuotos jungties įrengimo Fėmarno sąsiauryje projektu (toliau – ginčijamas sprendimas) ( 3 ).

2.

Komisija pateikė priešpriešinius apeliacinius skundus abiejose bylose (toliau – priešpriešiniai apeliaciniai skundai), kuriuose suabejojo, ar apeliančių Bendrajam Teismui pateikti apeliaciniai skundai yra priimtini.

3.

Šios bylos yra svarbios ne tik dėl su Fėmarno sąsiauriu susijusio projekto, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, didelės apimties, bet ir dėl to, kad suteikia Teisingumo Teismui galimybę pateikti gaires dėl reikalavimo, kuris turi būti tenkinamas, kad nacionalinę priemonę būtų galima pripažinti „valstybės pagalba“, t. y. kad ši priemonė turi iškraipyti konkurenciją, ypač tais atvejais, kai egzistuoja teisėtas monopolis. Kiek tai susiję su priešpriešiniais apeliaciniais skundais, šiose bylose taip pat keliami įdomūs klausimai dėl tokio pobūdžio apeliacinių skundų priimtinumo.

4.

Bylos aplinkybės išdėstytos skundžiamuose sprendimuose, todėl dėl išsamesnio šių aplinkybių apibūdinimo darau nuorodą į šiuos sprendimus ( 4 ). Dėl šių bylų priminsiu tiktai tai, kas nurodyta toliau.

5.

2008 m. sudaryta tarptautine sutartimi Vokietijos Federacinė Respublika ir Danijos Karalystė patvirtino Fėmarno sąsiaurio geležinkelio / kelių jungties projektą (toliau – projektas).

6.

Projektas apima, pirma, povandeninį (angl. coast-to-coast) tunelį tarp Danijos Lolando saloje esančio Riodbiu miesto ir Putgardeno vietovės Fėmarno saloje, kuris bus sudarytas iš elektrifikuoto geležinkelio linijos ir greitkelio (toliau – fiksuota jungtis), ir, antra, Danijoje esančias vidines greitkelio ir geležinkelio jungtis (toliau – vidaus jungtys).

7.

Kalbant konkrečiau, darbai, susiję su vidaus jungčių dalimi, apimančia geležinkelių jungtis (toliau – geležinkelių vidaus jungtys), yra esamos maždaug 120 km ilgio geležinkelio jungties tarp Ringstedo ir Riodbiu miestų, priklausančios Danijos valstybinės geležinkelių infrastruktūros valdytojai Banedanmark, išplėtimas ir patobulinimas ( 5 ).

8.

Remiantis tarptautine sutartimi ir 2015 m. Danijos įstatymu dėl fiksuotosios jungties ir vidaus jungčių statybos ir eksploatavimo ( 6 ), vykdyti projektą buvo pavesta dviem Danijos viešosioms įmonėms. Pirmajai – A/S Femern – pavestas fiksuotosios jungties finansavimas, statyba ir eksploatacija ( 7 ), o antrajai – A/S Femern Landanlæg – pavesta finansuoti, statyti ir eksploatuoti vidaus jungtis. Įmonė Femern yra kontroliuojama įmonės Femern Landanlæg, kurią savo ruožtu kontroliuoja Danijos valstybei priklausanti bendrovė.

9.

Kalbant būtent apie vidaus geležinkelių jungtis ( 8 ), Femern Landanlæg bus atsakinga už jų statybą ir valdymą, įskaitant priežiūrą. Šių jungčių gerinimo darbus atliks įstaiga Banedanmark, kuriai bus pavesta eksploatuoti tas jungtis tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kitoms Danijos valstybinės geležinkelių sistemos dalims ( 9 ). Įgyvendinus projektą, geležinkelio vidaus jungčių nuosavybės teisės bus padalytos Banedanmark (kuriai atiteks dalis, lygi 20 %) ir Femern Landanlæg (kuriai atiteks dalis, lygi 80 %). Banedanmark padengs išlaidas, susijusias su geležinkelio vidaus jungčių eksploatavimu, o išlaidos, susijusios su jų priežiūra, bus padalytos Femern Landanlæg ir Banedanmark proporcingai jų turimoms nuosavybės teisių dalims.

10.

Projektą finansuoja Femern ir Femern Landanlæg. Todėl Danijos valdžios institucijos priėmė priemones, apimančias Femern skirtą kapitalo injekciją ir Femern bei Femern Landanlæg skirtas valstybės garantijas ir valstybės paskolas. Kalbant konkrečiau, fiksuotosios jungties ir vidaus jungčių planavimas, statyba ir eksploatavimas yra finansuojami tarptautinėse finansų rinkose gautomis paskolomis, suteiktomis gavus Danijos valstybės garantiją, arba kaip alternatyviu finansavimo šaltiniu – Danijos centrinio banko paskolomis.

11.

Femern gaus fiksuotosios jungties naudotojų sumokėtus mokesčius savo skolai grąžinti ir mokės dividendus Femern Landanlæg, kuriuos ši įmonė panaudos savo skolai grąžinti. Be to, Femern Landanlæg gaus 80 % Banedanmark surinktų mokesčių, kuriuos geležinkelių operatoriai sumokės už naudojimąsi geležinkelių vidaus jungtimis proporcingai šios infrastruktūros nuosavybės teisių paskirstymui Femern Landanlæg ir Banedanmark.

12.

Po to, kai buvo pateikti keli skundai, kuriuose buvo užginčyta priemonių, kurių Danijos valdžios institucijos ėmėsi dėl projekto, atitiktis Sąjungos taisyklėms valstybės pagalbos srityje, ir minėtos institucijos pranešė apie šias priemones pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, Komisija 2015 m. liepos 23 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

13.

Ginčijamą sprendimą sudaro dvi dalys.

14.

Pirmoje dalyje Komisija nusprendė, kad įmonei Femern Landanlæg skirtos priemonės vidaus jungčių planavimui, statybai ir eksploatavimui finansuoti nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 10 ).

15.

Aptardama būtent vidaus geležinkelių jungtis, šiame sprendime Komisija nurodė, kad Danijos nacionalinis geležinkelių tinklas buvo eksploatuojamas ir valdomas ne konkurencijos sąlygomis. Kalbant konkrečiau, pažymėjusi, kad Banedanmark buvo pavesta gerinti ir eksploatuoti šias jungtis tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kitoms Danijos valstybinės geležinkelių sistemos dalims, Komisija išdėstė nuomonę, kad dėl nacionalinės geležinkelių sistemos pobūdžio Danijos nacionalinio geležinkelių tinklo eksploatavimo ir valdymo rinkoje konkurencijos nėra ( 11 ). Be to, Komisija nurodė: kadangi nagrinėjamas nacionalinis tinklas eksploatuojamas ir valdomas atskiroje ir geografiškai uždaroje nacionalinėje rinkoje, įmonei Femern Landanlæg suteikta finansinė parama negali daryti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ( 12 ).

16.

Antroje ginčijamo sprendimo dalyje ( 13 ), kurioje aptariamos įmonei Femern skirtos priemonės fiksuotosios jungties planavimui, statybai ir eksploatavimui finansuoti, Komisija padarė išvadą, kad, net jeigu valstybės įmonei Femern skirtas finansavimas yra valstybės pagalba, jis vis dėlto yra suderinamas su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą.

17.

2015 m. lapkričio 10 ir 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo du atskirus ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo; jie Bendrajame Teisme įregistruoti kaip bylos T‑630/15 ir T‑631/15.

18.

Vykstant procesams Bendrajame Teisme, Naturschutzbund Deutschland eV (toliau – NABU) ir Föreningen Svensk Sjöfart (toliau – FSS) įstojo į bylą palaikyti ieškovių reikalavimų. Danijos Karalystė įstojo į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

19.

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą.

20.

Visų pirma jis atmetė apeliančių ieškinių pagrindus, pateiktus dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su įmonei Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis vidaus geležinkelių jungčių planavimui, statybai ir eksploatavimui finansuoti, kaip nepagrįstus ( 14 ).

21.

Tačiau Bendrasis Teismas patenkino apeliančių ieškinius tiek, kiek jie susiję su įmonei Femern skirtu viešuoju finansavimu projekto daliai, susijusiai su fiksuotąja jungtimi, įgyvendinti, nes laikėsi nuomonės, kad Komisija pažeidė jai pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį tenkančią pareigą pradėti oficialią tyrimo procedūrą dėl rimtų sunkumų ( 15 ).

22.

Priėmusi skundžiamus sprendimus, Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir priėmė naują sprendimą, dėl kurio Bendrajame Teisme šiuo metu nagrinėjami trys ieškiniai dėl panaikinimo ( 16 ).

23.

Pagrindiniais apeliaciniais skundais Scandlines Danmark ApS ir Scandlines Deutschland GmbH byloje C‑174/19 P ir Stena Line Scandinavia AB byloje C‑175/19 P iš esmės Teisingumo Teismo prašo, pirma, panaikinti atitinkamai pirmąjį ir antrąjį skundžiamus sprendimus tiek, kiek Bendrasis Teismas atmetė jų pagrindus, ir, antra, nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės taip pat prašo atmesti Komisijos pateiktus priešpriešinius apeliacinius skundus ir nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas.

24.

Komisija prašo Teisingumo Teismo apeliacinius skundus atmesti ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas. Be to, savo priešpriešiniais apeliaciniais skundais ji prašo Teisingumo Teismo, pirma, panaikinti numanomą sprendimą, kuriuo Bendrasis Teismas pripažino apeliančių ieškinius dėl Femern Landanlæg pritaikytų priemonių priimtinais, antra, pripažinti ieškinį nepriimtinu tiek, kiek jis susijęs su šiomis priemonėmis, ir, trečia, nurodyti apeliantėms padengti bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.

25.

Danijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti pagrindinius apeliančių apeliacinius skundus ir patenkinti Komisijos priešpriešinius apeliacinius skundus.

26.

NABU ir FSS, kurios į bylą Bendrajame Teisme įstojo palaikyti apeliančių reikalavimų, reikalavimai iš esmės yra tokie pat kaip pastarųjų.

27.

2019 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis įmonėms Rederi AB Nordö-Link (toliau – Rederi), Trelleborg Hamn AB (toliau – Trelleborg) ir Aktionsbündnis gegen eine feste Fehmarnbeltquerung eV (toliau – Aktionsbündnis) buvo leista įstoti į abi bylas (C‑174/19 P ir C‑175/19 P) palaikyti apeliančių reikalavimų. Jų reikalavimai iš esmės yra tokie pat kaip apeliančių pateikti reikalavimai.

28.

Pagrindiniuose apeliaciniuose skunduose, kurių turinys beveik vienodas, apeliantės nurodo po septynis pagrindus.

29.

Pirmieji du apeliacinių skundų pagrindai pateikti dėl skundžiamų sprendimų dalių, kuriose nagrinėtos įmonei Femern Landanlæg skirtos priemonės, susijusios su vidaus geležinkelių jungtimis. Šiuose pagrinduose apeliantės nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, nes pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 2 dalį, nuspręsdamas, kad Komisija nepadarė klaidų ir nesusidūrė su dideliais sunkumais, kai nusprendė, kad šios priemonės nėra valstybės pagalba, nes negalėjo iškreipti konkurencijos (pirmasis pagrindas) ir padaryti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai (antrasis pagrindas).

30.

Kiti penki apeliančių apeliacinių skundų pagrindai pateikti dėl skundžiamų sprendimų dalių, kuriose nagrinėtos įmonei Femern skirtos priemonės, susijusios su fiksuotąja jungtimi.

31.

Savo priešpriešiniuose apeliaciniuose skunduose, kurių turinys toks pats, Komisija nurodo vienintelį pagrindą, kuriuo ginčija apeliančių teisę pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis.

32.

Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą, savo analizę sutelksiu į Komisijos priešpriešinius apeliacinius skundus ir į du pirmuosius pagrindinių apeliacinių skundų pagrindus.

33.

Komisijos, kurią šiuo klausimu palaiko Danijos Karalystė, priešpriešiniais apeliaciniais skundais siekiama užginčyti netiesioginius sprendimus, kuriuos, kaip teigia ši institucija, Bendrasis Teismas skundžiamais sprendimais priėmė dėl ieškovių ieškinių dalies, susijusios su įmonei Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis.

34.

Komisija visų pirma mano, kad jos pateikti priešpriešiniai apeliaciniai skundai yra priimtini. Ji pripažįsta, kad, vadovaujantis jurisprudencija, grindžiama 2002 m. vasario 26 d. Sprendimu Taryba / Boehringer (C‑23/00 P, EU:C:2002:118; toliau – Sprendimas Boehringer), Bendrojo Teismo sprendimas nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą susieti su bylos esme, nepriimant sprendimo dėl šio prieštaravimo, negali būti apeliacinio skundo dalykas. Tačiau, Komisijos teigimu, ši jurisprudencija turėtų būti taikoma tik pagrindiniams apeliaciniams skundams, o ne priešpriešiniams apeliaciniams skundams, kuriems dabar taikoma Procedūros reglamento 178 straipsnio 2 dalis. Iš tikrųjų šioje nuostatoje pripažįstama galimybė ginčyti numanomą sprendimą dėl Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio priimtinumo.

35.

Dėl esmės Komisija priešpriešiniuose apeliaciniuose skunduose teigia, kad Bendrajame Teisme pareikšti apeliančių ieškiniai nepriimtini tiek, kiek yra susiję su priemonėmis, kurių imtasi Femern Landanlæg naudai, nes apeliantės nėra konkrečiai susijusios su šiomis priemonėmis. Iš tikrųjų apeliantės neįrodė, kaip reikalaujama pagal jurisprudenciją, kad nagrinėjama ginčijamo sprendimo dalis yra konkrečiai susijusi su jomis, o visų pirma – to, kad ši ginčijamo sprendimo dalis smarkiai pablogino jų padėtį rinkoje. Dėl tų pačių priežasčių ieškovės negali remtis procedūrinėmis teisėmis, kurios pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį užtikrinamos suinteresuotosioms šalims, nes, kiek tai susiję su geležinkelių vidaus jungtims taikytomis priemonėmis, jos negali būti laikomos suinteresuotosiomis šalimis.

36.

Apeliantės, palaikomos FSS ir NABU, teigia, kad Komisijos priešpriešiniai apeliaciniai skundai yra nepriimtini ir bet kuriuo atveju iš esmės nepagrįsti.

37.

Komisijos priešpriešiniais apeliaciniais skundais siekiama užginčyti skundžiamuose Bendrojo Teismo sprendimuose tariamai priimtus numanomus sprendimus dėl apeliančių ieškinių dalių, susijusių su Femern Landanlæg naudai taikytomis priemonėmis, priimtinumo.

38.

Pirmiausia reikia patikrinti, ar Komisijos pateikti priešpriešiniai apeliaciniai skundai yra priimtini.

39.

Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad Bendrajame Teisme Danijos Karalystė suabejojo apeliančių pareikštų ieškinių priimtinumu, kiek jie susiję su Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis, nes jos neturi konkretaus suinteresuotumo apskųsti su šiomis priemonėmis susijusios ginčijamo sprendimo dalies ( 17 ).

40.

Vis dėlto skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas nenagrinėjo Danijos Karalystės iškelto su priimtinumu susijusio aspekto. Nepateikdamas aiškios nuorodos į minėtu Sprendimu Boehringer grindžiamą jurisprudenciją jis nurodė, kad reikia „iš pradžių išnagrinėti apeliančių pateiktų argumentų pagrįstumą“ ( 18 ), o vėliau atmetė šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

41.

Komisija mano, kad taip elgdamasis Bendrasis Teismas priėmė numanomą sprendimą, kad apeliančių ieškinių dėl ginčijamo sprendimo dalis, kurioje nagrinėtos įmonei Femern Landanlæg suteiktos priemonės, priimtina. Ji teigia, kad pagal Procedūros reglamento 178 straipsnio 2 dalį gali būti pateiktas priešpriešinis apeliacinis skundas dėl šio numanomo sprendimo.

42.

Primenu, kad pagal šią nuostatą priešpriešiniame apeliaciniame skunde išdėstytais reikalavimais gali būti siekiama panaikinti aiškų ar numanomą sprendimą, susijusį su Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio priimtinumu.

43.

Vis dėlto, kaip, beje, pripažino pati Komisija, šioje byloje, kaip ir byloje, kurioje priimtas Sprendimas Boehringer, Bendrasis Teismas nusprendė atmesti kaip nepagrįstus apeliančių nurodytus pagrindus, pateiktus dėl sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis, ir nepriėmė sprendimo dėl šios apeliacinio skundo dalies priimtinumo. Kitaip tariant, kaip ir Sprendime Boehringer, Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose nusprendė, kad proceso ekonomiškumo sumetimais yra pagrįsta priimti sprendimą dėl bylos esmės, nepriimant sprendimo dėl priimtinumo.

44.

Iš Sprendimo Boehringer ( 19 ) matyti, kad jeigu dėl su tinkamu teisingumo vykdymu susijusių priežasčių Bendrasis Teismas mano, kad pagrįsta nepriimti sprendimo dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, nes bet kuriuo atveju reikalavimai turi būti atmesti dėl esmės, Bendrasis Teismas nepriima jokio – nei aiškaus, nei numanomo – sprendimo, kuriuo būtų išspręstas procesinis klausimas, susijęs su prieštaravimu dėl priimtinumo. Vadinasi, ieškinys, kuriuo siekiama užginčyti tokį sprendimą, turi būti laikomas nepriimtinu, nes nėra jokio Bendrojo Teismo sprendimo, kurį būtų galima apskųsti ( 20 ).

45.

Iš to matyti, kad šioje byloje Bendrasis Teismas nepriėmė, net ir netiesiogiai, jokio sprendimo dėl ieškinių nepriimtinumo, kurį būtų galima apskųsti, todėl šiuo klausimu negalima pateikti jokio, nei pagrindinio, nei priešpriešinio, apeliacinio skundo. Tuo, kad Komisija remiasi Procedūros reglamento 178 straipsnio 2 dalimi, negalima pagrįsti jos priešpriešinių apeliacinių skundų priimtinumo.

46.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, kaip manau, Komisijos priešpriešiniai apeliaciniai skundai turi būti pripažinti nepriimtinais.

47.

Vis dėlto reikia priminti, kad, atsižvelgiant į suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismas, gavęs nagrinėti apeliacinį skundą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį, privalo, jei reikia – ex officio, nuspręsti dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo ir dėl viešosios tvarkos pagrindo, susijusio su SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje išdėstytos sąlygos, kad ieškovas gali prašyti panaikinti ne jam skirtą sprendimą tik tuo atveju, jei tas sprendimas su juo tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, nesilaikymu ( 21 ).

48.

Jeigu, kitaip, nei siūlau, Teisingumo Teismas manytų, kad priešpriešiniai apeliaciniai skundai yra priimtini, arba bet kuriuo atveju nuspręstų savo iniciatyva nagrinėti apeliančių Bendrajame Teisme pareikštų ieškinių, susijusių su Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis, priimtinumą, manau, reikėtų atkreipti dėmesį į toliau išdėstytus argumentus.

49.

Nagrinėjamu atveju visiškai aišku, kad ginčijamo sprendimo dalis, susijusi su Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis, yra sprendimas, priimtas pasibaigus pirminio patikrinimo etapui ( 22 ), kuriame Komisija nurodė, kad nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, todėl nusprendė nepradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros ( 23 ). Šis sprendimas skirtas Danijos Karalystei.

50.

Kadangi ginčijamas sprendimas nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nes nėra visuotinai taikomas teisės aktas ( 24 ), reikia patikrinti, ar apeliantės yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su tuo sprendimu, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.

51.

Šiuo klausimu primenu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, grindžiamą 1963 m. liepos 15 d. Sprendimu Plaumann / Komisija ( 25 ), kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali teigti, kad sprendimas susijęs būtent su jais, tiktai tuo atveju, kai šis sprendimas susijęs būtent su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų, taigi juos sutapatina su asmeniu, kuriam skirtas toks sprendimas ( 26 ).

52.

Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad valstybės pagalbos srityje, siekiant nustatyti, ar ieškovas, kuriam neskirtas sprendimas, turi teisę pareikšti ieškinį, kuriuo būtų ginčijamas Komisijos sprendimas nepradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos oficialios tyrimo procedūros, reikia išskirti du atvejus.

53.

Jeigu ieškovo ieškiniu siekiama apsaugoti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytas jo procesines teises, pakanka vien suinteresuotosios šalies statuso, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio h punktą, kad jis būtų individualizuotas analogiškai kaip ginčijamo sprendimo adresatas, todėl toks ieškinys dėl panaikinimo turi būti laikomas priimtinu ( 27 ).

54.

Vis dėlto, jeigu ieškovas ginčija remiantis SESV 108 straipsnio 3 dalimi arba per formalią tyrimo procedūrą priimto sprendimo, kuriuo vertinama pagalba, pagrįstumą, vien aplinkybės, kad jis gali būti laikomas suinteresuotuoju asmeniu, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 2 dalį, nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Tokiu atveju ieškovas turi įrodyti turįs ypatingą statusą, kaip tai suprantama pagal šios išvados 51 punkte minėtą Sprendimą Plaumann ( 28 ).

55.

Nagrinėjamu atveju, kaip aiškiai matyti iš skundžiamų sprendimų ( 29 ), Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje apeliantės ginčijo tiek ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis, pagrįstumą (pirmajame apeliacinio skundo pagrinde), tiek SESV 108 straipsnio 2 dalimi joms suteiktų procesinių teisių pažeidimą, nes Komisija pažeidė savo pareigą pradėti oficialią tyrimo procedūrą (trečiajame apeliacinio skundo pagrinde). Tačiau Bendrasis Teismas nusprendė šiuos pagrindus nagrinėti kartu ( 30 ) ir iš esmės juos atmetė, kaip nurodyta šios išvados 40 ir 43 punktuose, o priimtinumo klausimo nenagrinėjo.

56.

Šiomis aplinkybėmis, siekiant įvertinti apeliančių apeliacinių skundų priimtinumą, pirmiausia reikia patikrinti, ar jos turi teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal šios išvados 51 punkte minėtą Sprendimą Plaumann, kad užginčytų ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg skirtomis priemonėmis, pagrįstumą. Jeigu taip nėra, tuomet reikia patikrinti, ar pagal šios išvados 53 punkte nurodytą jurisprudenciją jos, kaip suinteresuotieji asmenys, turi bent jau teisę pareikšti ieškinį, kad apgintų procesines teises, kurias turi pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį.

57.

Dėl, pirma, apeliančių teisės pareikšti ieškinį siekiant užginčyti ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg suteiktomis priemonėmis, pagrįstumą pažymėtina, kad Bendrajame Teisme, siekdamos pagrįsti savo asmeninį suinteresuotumą užginčyti ginčijamą sprendimą, apeliantės rėmėsi turimu su fiksuotąja jungtimi konkuruojančių jūrų transporto operatorių statusu ir aktyviu dalyvavimu Komisijos vykdomoje pirminio patikrinimo procedūroje. Jos taip pat paminėjo finansavimo pagal ginčijamas priemones panaudojimą siekiant pašalinti geležinkelio prieigą (bėgių kelius ir stotis) uostuose, į kuriuos traukiniais atvykę keleiviai įsėda į jų keltus. Teisingumo Teisme jos taip pat rėmėsi savo, kaip tiesioginių viso projekto konkurenčių, padėtimi.

58.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog, siekiant užginčyti Komisijos sprendimo, kuriuo vertinama tam tikra pagalba, pagrįstumą, suinteresuota laikoma ne tik pagalbą gavusi įmonė, bet ir su ja konkuruojančios įmonės, kurios aktyviai dalyvavo vykstant procedūrai, jeigu pagalbos priemonė, kuri yra ginčijamo sprendimo dalykas, daro esminį neigiamą poveikį jų padėčiai rinkoje ( 31 ).

59.

Šiuo atveju aišku, kad nagrinėjamose ieškinių dalyse ginčijamų priemonių gavėja yra Femern Landanlæg, kuri, kaip matyti iš šios išvados 8 punkto, yra atsakinga už vidaus jungčių, įskaitant geležinkelio vidaus jungtis, finansavimą, statybą ir eksploatavimą. Net darant prielaidą, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nustatė skundžiamuose sprendimuose, geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinkos dalis, susijusi su geležinkelio vidaus jungtimis, turėtų būti laikoma atvira konkurencijai ( 32 ), vis dėlto reikia konstatuoti, kad apeliantės, kaip Fėmarno sąsiauryje veikiančios jūrų transporto operatorės, visiškai neįrodė, kad vykdė veiklą toje rinkoje, kurioje veikia Femern Landanlæg, ir kad dėl šios priežasties yra jos konkurentės.

60.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad požiūris, kurio laikomasi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, yra gana siauras. Teisingumo Teismas iš tikrųjų yra nurodęs, jog vien to, kad aktas gali kaip nors paveikti atitinkamoje rinkoje susiklosčiusius konkurencijos santykius ir kad atitinkama įmonė kaip nors konkuravo su šio akto adresatu, vis dėlto nepakanka, kad minėtą aktą būtų galima laikyti konkrečiai susijusiu su ta įmone ( 33 ).

61.

Atsižvelgiant į tai, nei remiantis argumentu, kad ginčijamomis priemonėmis grindžiamas finansavimas naudojamas geležinkelio prieigos infrastruktūrai šalinti, nei šios išvados 57 punkte išdėstytais argumentais, susijusiais su projekto integruotumu, negalima įrodyti, kad apeliantes ir nagrinėjamų priemonių gavėją, t. y. Femern Landanlæg, siejo tiesioginės konkurencijos santykis.

62.

Vertinant aktyvų dalyvavimą pirminio patikrinimo etape, iš jurisprudencijos matyti, kad dalyvavimas nagrinėjant bylą yra ne būtina sąlyga konkrečiai sąsajai su konkurentu įrodyti, o tik šiuo atžvilgiu „svarbus elementas“ ( 34 ).

63.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, mano nuomone, apeliantės neturi teisės pareikšti ieškinio dėl sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg naudai taikytomis priemonėmis, pagrįstumo.

64.

Antra, dar reikia patikrinti, ar jos galbūt turi teisę pareikšti ieškinį, kad apsaugotų savo, kaip „suinteresuotųjų šalių“, teises, kaip tai suprantama pagal šios išvados 53 punkte nurodytą jurisprudenciją.

65.

Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte, iš esmės perimant Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išplėtotą apibrėžtį ( 35 ), sąvoka „suinteresuotoji šalis“ apibrėžiama taip, kad tai yra „kiekviena valstybė narė ir bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos“.

66.

Pagal suformuotą jurisprudenciją dėl tokios apibrėžties negalima atmesti galimybės, kad įmonė, kuri tiesiogiai nekonkuruoja su pagalbos gavėju, bus pripažinta „suinteresuotąja šalimi“, jeigu tvirtins, kad dėl pagalbos skyrimo gali nukentėti jos interesai ( 36 ). Nors su pagalbos gavėju konkuruojanti įmonė neginčijamai yra viena iš „suinteresuotųjų šalių“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ( 37 ), subjektas, kuris nėra pagalbos gavėjo konkurentas, gali būti pripažintas „suinteresuotąja šalimi“, jeigu įrodo, kad pagalbos suteikimas gali būti žalingas jo interesams, o tuo tikslu, sprendžiant iš jurisprudencijos, reikia įrodyti, kad pagalba gali daryti konkretų poveikį jo padėčiai ( 38 ).

67.

Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas pripažino suinteresuotąja šalimi įmonę, kuri tiesiogiai nekonkuravo su pagalbos gavėju, bet jos gamybos procesui buvo reikalinga ta pati žaliava, kai ta įmonė tvirtino, kad dėl pagalbos suteikimo galėjo būti padaryta žala jos interesams, ir teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, jog pagalba galėjo daryti konkretų poveikį jos padėčiai ( 39 ).

68.

Nagrinėjamu atveju manau, kad, nors remiantis šios išvados 57 punkte nurodytais ieškovių argumentais negalima įrodyti tiesioginio konkurencinio ryšio su Femern Landanlæg, jais vis dėlto pakankamai įrodoma tiek aplinkybė, jog pritaikius Femern Landanlæg skirtas priemones gali nukentėti apeliančių interesai, tiek konkretus šių priemonių poveikis jų padėčiai. Taigi, mano nuomone, šiais argumentais galima pagrįsti apeliančių pripažinimą suinteresuotosiomis šalimis.

69.

Dėl šių argumentų, mano nuomone, apeliantės, kaip suinteresuotosios šalys, turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg naudai priimtomis priemonėmis, nes savo ieškiniais jos siekia apsaugoti procesines teises, kurias turi pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Tačiau jos neturi teisės pareikšti ieškinio dėl šios ginčijamo sprendimo dalies pagrįstumo. Kaip paaiškinsiu toliau, analizuodamas pagrindinius apeliacinius skundus atsižvelgsiu į šias išvadas.

70.

Pateikdamos du pirmuosius pagrindinių apeliacinių skundų pagrindus, apeliantės, palaikomos NABU, FSS, Rederi, Trelleborg ir Aktionsbündnis, tvirtina, kad skundžiamuose sprendimuose padaryta teisės klaidų, taip pažeidžiant SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 2 dalį, nes Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, jog Komisija nepadarė klaidų ir nepatyrė didelių sunkumų, kai nusprendė, kad Femern Landanlæg naudai priimtomis priemonėmis negalėjo būti iškreipta konkurencija ar padarytas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad todėl šios priemonės nėra valstybės pagalba.

71.

Pirmiausia reikia priminti, kad, pirma, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog tam, kad nacionalinė priemonė būtų pripažinta „valstybės pagalba“, nebūtina nustatyti, ar nagrinėjama pagalba daro realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iš tikrųjų iškreipia konkurenciją, o tik reikia patikrinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį šiai prekybai ir iškreipti konkurenciją ( 40 ).

72.

Antra, iš šios išvados 49–69 punktuose atliktos analizės matyti, kad apeliantės turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo dalies, susijusios su Femern Landanlæg naudai priimtomis priemonėmis, tik tiek, kiek savo ieškiniais siekia apsaugoti procesines teises, kurias turi pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, bet ne teisę ginčyti šios ginčijamo sprendimo dalies pagrįstumą.

73.

Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš šios išvados 55 punkto, Bendrasis Teismas, neišnagrinėjęs ieškinių priimtinumo klausimo, kartu išnagrinėjo jų pagrindus, susijusius ir su procesinių teisių pažeidimu, ir su nagrinėjamos ginčijamo sprendimo dalies pagrįstumu. Iš šio Bendrojo Teismo pasirinkimo matyti, kad apeliaciniuose skunduose apeliantės ginčijo abiejų šių aspektų analizę.

74.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip nurodyta jurisprudencijoje, kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą nepateikti prieštaravimų, iš esmės jis ginčija tai, kad Komisijos sprendimas dėl nagrinėjamos pagalbos buvo priimtas šiai institucijai nepradėjus formalaus tyrimo procedūros, taip pažeidžiant jo procesines teises. Siekdamas, kad jo prašymas panaikinti būtų patenkintas, ieškovas gali nurodyti bet kokį pagrindą, kuriuo galima įrodyti, kad vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turi pirminiu priemonės, apie kurią pranešta, patikrinimo etapu, turėjo kilti abejonių dėl pagalbos kvalifikavimo ir suderinamumo su vidaus rinka. Remiantis tokiais argumentais negalima pakeisti nei ieškinio dalyko, nei jo priimtinumo sąlygų. Atvirkščiai, būtent abejonės dėl šio suderinamumo yra įrodymas, kuris turi būti pateiktas siekiant įrodyti, kad Komisija privalėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje ( 41 ).

75.

Be to, Teisingumo Teismas išaiškino, kad sprendimo nepateikti prieštaravimų teisėtumas priklauso nuo to, ar, atliekant pirminį pagalbos, apie kurią buvo pranešta, tyrimą, Komisijos turėtos informacijos ir įrodymų vertinimas galėjo sukelti didelių abejonių dėl minėtos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, nes esant panašių abejonių turi būti pradėta formali tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti šio reglamento 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys. Tie patys principai taikomi ir tais atvejais, kai Komisijai lieka abejonių dėl pačios pagalbos kvalifikavimo pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 42 ).

76.

Iš jurisprudencijos matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kadangi didelių sunkumų sąvoka yra objektyvi, jų buvimo faktas turi būti nustatytas atsižvelgiant ne vien į pasibaigus pirminiam patikrinimui Komisijos priimto akto priėmimo aplinkybes, bet ir į vertinimus, kuriais ji rėmėsi ( 43 ).

77.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 69 ir 72 punktuose padarytą išvadą, du pirmieji pagrindinių apeliacinių skundų pagrindai, kuriuose apeliantės taip pat remiasi Bendrojo Teismo teisės klaidomis, padarytomis dėl jų procesinių teisių, kylančių iš SESV 108 straipsnio 2 dalies, pažeidimo, turi būti nagrinėjami tiktai atsižvelgiant į šį aspektą. Tačiau pagrindai, kuriais siekiama ginčyti Bendrojo Teismo atliktą nagrinėjamos ginčijamo sprendimo dalies pagrįstumo analizę, yra nepriimtini. Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 74–76 punktuose nurodytą jurisprudenciją, Bendrojo Teismo atlikta vertinimų, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, analizė gali ir turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į tikslą patikrinti, ar šiais vertinimais galima pagrįsti išvadą, jog kvalifikuojant nagrinėjamas priemones kaip pagalbą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nekyla didelių sunkumų.

78.

Pirmieji apeliančių apeliacinių skundų pagrindai yra pateikti atitinkamai dėl pirmojo skundžiamo sprendimo 87–127 punktų ir antrojo skundžiamo sprendimo 62–102 punktų; jie suskirstyti į keturias dalis, atitinkančias Bendrojo Teismo tariamai padarytas keturias teisės klaidas.

79.

Apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų pirmose dalyse apeliantės, kurias palaiko į bylą įstojusios šalys, ginčija skundžiamų sprendimų dalį ( 44 ), kurioje Bendrasis Teismas atmetė jų argumentą, pagal kurį Femern Landanlæg skirtos priemonės geležinkelio vidaus jungtims įrengti turėjo būti laikomos galinčiomis iškraipyti konkurenciją, turint omenyje tai, kad fiksuotoji jungtis ir vidaus jungtys sudaro integruotą projektą, ir tai, kad Komisija manė, jog Femern skirtomis priemonėmis fiksuotajai jungčiai įrengti galėjo būti iškraipyta konkurencija.

80.

Remdamosi 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimu Komisija / Ryanair (C‑615/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:310) ( 45 ), apeliantės teigia, kad Bendrojo Teismo samprotavimo prielaida, pagal kurią Femern Landanlæg veikla apima tiktai vidaus jungčių valdymą ir neapima transporto paslaugų teikimo Fėmarno sąsiauryje, grindžiama neteisingu faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Iš tikrųjų iš projekto pobūdžio ir tikslų matyti, kad fiksuotoji jungtis ir vidaus jungtys yra integruoto projekto dalis ir kad vidaus jungtys bus pastatytos siekiant teikti transporto paslaugas Fėmarno sąsiauryje. Finansiniu požiūriu neginčijama, kad fiksuotosios jungties rinkliavos lėšomis bus padengtos ir vidaus jungčių sąnaudos, nes įmonė Femern privalo mokėti dividendus įmonei Femern Landanlæg. Praktiniu požiūriu fiksuotoji jungtis priklauso nuo vidaus jungčių ir be jų Femern negalėtų teikti transporto paslaugų. Be to, jeigu fiksuotosios jungties nebūtų, nebūtų ir vidaus jungčių. Taigi priemonės, kurių imamasi dėl vidaus jungčių, yra fiksuotajai jungčiai būtinos priemonės. Iš to galima daryti išvadą, kad jeigu įmonei Femern skirtomis priemonėmis gali būti iškraipyta konkurencija, tokį pat poveikį turi ir įmonei Femern Landanlæg skirtos priemonės. Be to, Bendrasis Teismas akivaizdžiai padarė klaidą manydamas, kad šiomis dviem priemonėmis siekiama skirtingų tikslų ( 46 ). Iš tikrųjų jomis siekiama to paties tikslo, t. y. suteikti Femern galimybę teikti transporto paslaugas Fėmarno sąsiauryje.

81.

NABU, FSS ir Aktionsbündnis priduria, kad būtų neteisėta dirbtinai padalyti vieną projektą į kelias dalis siekiant sutrukdyti nuosekliai įvertinti jas kaip valstybės pagalbą. Be to, NABU pabrėžia, kad fiksuotoji jungtis ir vidaus jungtys turi būti laikomos vienu projektu ne tik dėl jų ekonominių charakteristikų, bet ir dėl aplinkos ypatybių. Rederi ir Aktionsbündnis pabrėžia, kad geležinkelių vidaus jungtys yra esminė infrastruktūra, kurioje galima užtikrinti geležinkelių transporto paslaugos teikimą Fėmarno sąsiauryje, ir kad jas tiesiant prisidedama prie įmonės Femern konkurencinės padėties gerinimo. Iš to darytina išvada, kad Femern Landanlæg skirtos priemonės akivaizdžiai padarė poveikį transporto paslaugų rinkai Fėmarno sąsiauryje.

82.

Komisija teigia, kad pagrindinių apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų pirmose dalyse nurodyti kaltinimai yra nepriimtini, nes, priešingai, nei numatyta Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje, apeliantės nenurodė skundžiamų sprendimų punktų, kuriuose padarytos Bendrojo Teismo išvados yra klaidingos. Be to, Komisija iš esmės ginčija apeliančių ir jų palaikyti įstojusių šalių argumentus.

83.

Danijos Karalystė tvirtina, kad minėti kaltinimai nepriimtini, nes, pirma, jais tik pakartojamas pagrindas, kurį Bendrasis Teismas jau atmetė, ir, antra, jais ginčijami Bendrojo Teismo išnagrinėti faktiniai klausimai, nenurodant, kaip šios faktinės aplinkybės buvo iškraipytos. Be to, Danijos Karalystė iš esmės ginčija apeliančių ir jų palaikyti įstojusių šalių pateiktus argumentus.

84.

Apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų pirmose dalyse apeliantės ginčija tai, kad skundžiamuose sprendimuose buvo atmesti jų argumentai, susiję su projekto integruotumu. Bendrajame Teisme jos iš esmės teigė, kad dėl šio integruoto pobūdžio išvada, jog Femern naudai priimtos priemonės dėl fiksuotosios jungties gali iškreipti konkurenciją dėl tam tikro „plintančio poveikio“ ( 47 ), reiškia, kad ir Femern Landanlæg naudai taikytomis priemonėmis, susijusiomis su geležinkelių vidaus jungtimis, gali būti iškraipyta konkurencija, visų pirma kiek tai susiję su transporto paslaugomis Fėmarno sąsiauryje.

85.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas atsakė į šį argumentą ir nusprendė, jog negalima daryti išvados, kad Femern Landanlæg skirtos priemonės, susijusios su geležinkelio vidaus jungtimis, yra valstybės pagalba vien dėl to, kad buvo priimtos įgyvendinant tą patį projektą, kuriame buvo numatytos Femern skirtos priemonės, susijusios su fiksuotąja jungtimi, ir kad jos buvo kvalifikuotos kaip valstybės pagalba. Iš tikrųjų, Bendrojo Teismo teigimu, tai buvo dvi priemonės, kurios, nors ir susijusios su tuo pačiu projektu, turi skirtingus tikslus ir adresatus ( 48 ).

86.

Pirmiausia reikia išnagrinėti atitinkamai Komisijos ir Danijos Karalystės pateiktus argumentus, kuriais ginčijamas nagrinėjamose dalyse išdėstytų kaltinimų priimtinumas, nes apeliantės nenurodė atitinkamų skundžiamų sprendimų punktų ir tiesiog pakartojo pagrindus, kuriuos Bendrasis Teismas jau yra atmetęs.

87.

Šiuo klausimu visų pirma pažymiu, kad nepritariu Komisijos nuomonei, jog netenkinamos Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Iš tikrųjų apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų pirmose dalyse apeliantės aiškiai nurodė skundžiamų sprendimų punktus, kuriuos ketina ginčyti savo argumentais ( 49 ), ir nekyla abejonių, kad šiais argumentais siekiama užginčyti minėtuose punktuose nurodytus Bendrojo Teismo motyvus.

88.

Antra, pažymėtina, kad nors pagal suformuotą jurisprudenciją apeliacinio skundo pagrindas, kurį sudaro paprasčiausias Bendrajame Teisme jau pateiktų pagrindų ir argumentų pakartojimas, iš tikrųjų yra nepriimtinas ( 50 ), vis dėlto, priešingai, nei teigia Danijos Karalystė, šiose dalyse apeliantės ne tik kartoja pirmojoje instancijoje pateiktą argumentą, bet ir ginčija motyvus, kuriais Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose atmetė šį argumentą, ir tai, kaip Bendrasis Teismas taikė Sąjungos teisę. Šiuo klausimu primenu, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami apeliaciniame procese, nes jeigu bylos šalis negalėtų grįsti savo apeliacinio skundo Bendrajame Teisme pateiktais pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės ( 51 ).

89.

Dėl bylos esmės apeliantės teigia, kad skundžiamuose sprendimuose išdėstyti Bendrojo Teismo motyvai grindžiami klaidingu faktinių aplinkybių, susijusių su Femern Landanlæg veiklos apimtimi, teisiniu kvalifikavimu.

90.

Šiuo klausimu manau, pirma, kad nuoroda į 2013 m. gegužės 16 d. Sprendimo Komisija / Ryanair (C‑615/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:310) 32 punktą, susijusi su nagrinėjamose bylose nereikšmingomis teisės aktų nuostatomis, ir joje pateikta išvada, jog Bendrasis Teismas nepadarė klaidos teisiškai kvalifikuodamas raštą, neturi reikšmės. Bet kuriuo atveju šia nuoroda niekaip negalima pagrįsti apeliančių argumentų.

91.

Antra, manau, kad, atsižvelgiant į tai, jog apeliančių pateiktas kaltinimas turi būti suprantamas kaip pateiktas dėl Bendrojo Teismo išvados, jog Femern Landanlæg galėjo vykdyti veiklą tiktai geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinkoje, kiek tai susiję su vidaus geležinkelių jungtimis, ir neteikė transporto paslaugų Fėmarno sąsiauryje, net jei darysime prielaidą, kad Bendrasis Teismas rėmėsi tokiu teiginiu – o mano nuomone, iš skundžiamų sprendimų punktų to nematyti, – manau, kad šį kaltinimą reikia pripažinti nepriimtinu. Jame iš esmės Teisingumo Teismo prašoma paneigti Bendrojo Teismo padarytas išvadas ir faktinių aplinkybių vertinimus – visų pirma dėl Femern Landanlæg veiklos apimties – nedarant išvados, kad bylos dokumentai iš esmės neatitinka faktinių aplinkybių ar kad faktinės aplinkybės buvo iškraipytos, o tai, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, apeliaciniame procese nepriimtina ( 52 ).

92.

Be to, apeliančių argumentais, kurie susiję su projekto integruotumu ir priemonių, kurių imtasi Femern ir Femern Landanlæg naudai, tikslo tapatumu, negalima pagrįsti teiginio, kad Bendrasis Teismas rėmėsi klaidingu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, susijusiu su Femern Landanlæg veiklos apimtimi. Iš tikrųjų nei iš to, kad projektas yra integruotas finansiniu ir praktiniu požiūriu, nei iš galimo priemonių, kurių imtasi Femern ir Femern Landanlæg atžvilgiu, tikslo tapatumo negalima daryti išvados, kad pastarosios įmonės veikla apima transporto paslaugų pasiūlą Fėmarno sąsiauryje.

93.

Trečia, net tam tikromis aiškinimo pastangomis darant prielaidą, kad pirmosiose apeliančių apeliacinio skundo dalyse pateiktas kaltinimas turėtų būti suprantamas taip, kad jos grindžiamos teisės klaida, nes Bendrasis Teismas nepripažino „plintančio poveikio“, kurį lemia projekto integruotumas, todėl nepagrįstai nenustatė, kad įmonei Femern skirtomis priemonėmis galėjo būti iškraipyta konkurencija Fėmarno sąsiaurio transporto paslaugų rinkoje, tokiomis iškraipančiomis turėjo būti laikomos ir įmonei Femern Landanlæg taikytos priemonės, manau, kad šis kaltinimas neturėtų būti priimtas.

94.

Iš tikrųjų, kaip matyti iš šios išvados 85 punkto, skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas, mano požiūriu, nepadarė teisės klaidos, kai į šį argumentą atsakė taip, kad įmonių Femern ir Femern Landanlæg naudai skirtos priemonės, nors ir susijusios su tuo pačiu projektu, yra dvi atskiros pagalbos priemonės, kurių objektas ir tikslai skiriasi, nes vienos iš šių priemonių pripažinimas pagalba – arba, vartojant Bendrojo Teismo formuluotę, „vien ši priežastis“ – automatiškai negalėjo reikšti, kad pagalba pripažintina ir kita priemonė.

95.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog apeliantės neginčijo to, kad Komisija, taigi ir Bendrasis Teismas šias priemones vertino kaip dvi atskiras pagalbos priemones, nors jos yra susijusios su vienu ir tuo pačiu projektu. Nei Bendrajame Teisme pareikštuose ieškiniuose, nei Teisingumo Teismui pateiktuose apeliaciniuose skunduose apeliantės netvirtino, kad nagrinėjamos priemonės turėtų būti nagrinėjamos kartu arba kad jomis buvo suteikta viena valstybės pagalba, kuri turėjo būti nagrinėjama vienu metu. Jos taip pat neginčija Bendrojo Teismo išvados, kad nors įrodyta, jog pagalbos gavėjai susiję, jie yra skirtingi ( 53 ).

96.

Tik FSS ir – ne taip aiškiai – NABU Teisingumo Teismui pateiktuose atsakymuose tvirtino, kad projektas turi būti nagrinėjamas visas, o ne dirbtinai padalytas į dvi dalis. Vis dėlto pažymiu, kad nė viena iš dviejų į bylą įstojusių šalių nesirėmė šiuo argumentu Bendrajame Teisme. Be to, Bendrajame Teisme nei ieškovės, nei į bylą įstojusios šalys aiškiai nenurodė galimos klaidos, padarytos neatsižvelgiant į Femern Landanlæg skirtų priemonių poveikį konkurencijai Fėmarno sąsiaurio transporto paslaugų rinkoje ( 54 ).

97.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iš principo Teisingumo Teismas kompetentingas vertinti tik pirmojoje instancijoje išnagrinėjus teisinius pagrindus padarytas teisines išvadas ( 55 ). Taigi Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad jis padarė teisės klaidą neatsižvelgdamas į pagrindus, kurių bylos šalys jam nepateikė. Taigi apeliacinėje instancijoje nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti Bendrajam Teismui, turi būti atmesti kaip nepriimtini ( 56 ).

98.

Bendrajame Teisme apeliantės nurodė, kad projekto integruotumu rėmėsi tiktai tam, kad pagrįstų savo argumentą, susijusį su tam tikru „savaiminiu plintančiu poveikiu“, t. y. su faktine aplinkybe, kad Femern skirtomis priemonėmis gali būti daromas poveikis konkurencijai transporto paslaugų rinkoje Fėmarno sąsiauryje, nors tokį poveikį gali daryti ir kitos priemonės, priimtos įgyvendinant tą patį Femern Landanlæg skirtą projektą ( 57 ). Kaip pažymėta šios išvados 94 punkte, į šį argumentą Bendrasis Teismas, mano nuomone, atsakė nepadarydamas teisės klaidos. Iš tikrųjų vien iš aplinkybės, kad dvi skirtingos priemonės, turinčios skirtingus gavėjus ir tikslus ( 58 ), yra priimtos pagal tą patį projektą ir kad viena iš jų yra valstybės pagalba, negalima daryti išvados, kad jos abi automatiškai laikytinos valstybės pagalba.

99.

Dėl apeliančių argumentų, susijusių su projekto tikslu ir priemonėmis, kurių imtasi Femern ir Femern Landanlæg naudai, pridursiu – tiktai siekdamas išsamumo ir nesistengdamas išreikšti pozicijos faktiniais klausimais, kurie nepatenka į Teisingumo Teismo kompetenciją apeliacinėse bylose, – kad nors nėra abejonės, jog projekto, kaip visumos, tikslas yra keleivių ir prekių vežimo tarp Šiaurės šalių ir Centrinės Europos sąlygų gerinimas ( 59 ), taip pat neginčijama, kad, kaip nurodo Danijos Karalystė, geležinkelių vidaus jungtys bus naudojamos regioniniam geležinkelių transportui neatsižvelgiant į fiksuotosios jungties panaudojimą. Iš to matyti, kad priemonių, kurių imtasi Femern Landanlæg naudai, tikslas iš dalies sutampa su Femern naudai priimtų priemonių tikslu, nes sukūrus vidaus jungtis atsiras galimybė naudoti fiksuotąją jungtį, tačiau turi tam tikrų ypatumų. Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė jokios klaidos, kai nusprendė, kad priemonių tikslai skiriasi.

100.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus, manau, kad pagrindinių apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų pirmąsias dalis reikia atmesti.

101.

Pagrindinių apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų antrose ir trečiose dalyse apeliantės, remiamos į bylą įstojusių šalių, ginčija skundžiamų sprendimų dalis, kuriose Bendrasis Teismas atmetė kaltinimus, kuriuose jos tvirtino, kad Komisijos išvada, jog Danijos nacionalinio geležinkelių tinklo rinkoje nėra konkurencijos ir dėl jos nekonkuruojama, yra klaidinga. Apeliančių teigimu, Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka de lege ir de facto yra atvira konkurencijai ( 60 ).

102.

Apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų antrose dalyse apeliantės tvirtina, jog Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad aplinkybė, jog pagal Danijos geležinkelių įstatymą ( 61 ) bet kuri tam tikras sąlygas atitinkanti įmonė gali gauti Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo, valdymo ir priežiūros licenciją, nereiškia, kad geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka yra atvira konkurencijai ( 62 ). Apeliančių teigimu, galimybė gauti tokią licenciją įrodo, kad Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka yra atvira konkurencijai bent tiek, kiek turimas omenyje konkuravimas „dėl“ šios rinkos. Nagrinėjant šį klausimą svarbu, kad įmonė gali sukurti savo infrastruktūrą ir ją eksploatuoti pati arba teikti paslaugas esamoje infrastruktūroje, įskaitant valstybinę.

103.

Toks požiūris atitinka pačios Komisijos išreikštą poziciją, kad pagal Sąjungos teisę geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka gali būti laikoma uždara konkurencijai tik tuo atveju, jeigu šiai veiklai taikomas teisėtas monopolis, dėl kurio negalima konkurencija ne tik „rinkoje“, bet ir „dėl“ rinkos ( 63 ).

104.

Tačiau Danijos atvejis yra ne toks. Iš tikrųjų Danijoje nė vienai įmonei nebuvo suteikta išimtinė teisė ar monopolis, susiję su geležinkelių infrastruktūros eksploatavimu ar valdymu. Atvirkščiai, Danijos geležinkelių įstatyme buvo numatyta minėta licencijų sistema, kurioje visoms įmonėms aiškiai leidžiama vykdyti geležinkelių tinklų eksploatavimo ir valdymo veiklą, jeigu laikomasi tam tikrų saugumo reikalavimų. Šia licencijų sistema užtikrinama, kad konkuruojančios įmonės galėtų varžytis, nes statydamos infrastruktūrą jos pačios gali tapti natūraliomis monopolijomis. Taigi kita įmonė nei Femern Landanlæg irgi galėjo būti atrinkta, kad gautų lėšų geležinkelių vidaus jungtims statyti. Be to, ši sistema rodo, kad konkuruojančios įmonės gali vykdyti veiklą kitose natūraliose monopolijose. Taip galėtų būti, jeigu, pavyzdžiui, Femern Landanlæg arba Banedanmark rangos pagrindu suteiktų vidaus geležinkelių infrastruktūros statybos ar eksploatavimo teises.

105.

Be to, iš 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Arriva Italia ir kt. (C‑385/18, EU:C:2019:1121) (toliau – Sprendimas Arriva Italia) ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Azienda Napoletana Mobilità (C‑659/17, EU:C:2019:633, toliau – Sprendimas Azienda Napoletana Mobilità) matyti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog tiesioginis išimtinių teisių suteikimas neužkerta kelio konkurencijai rinkoje būtent tada, kai valstybei netrukdoma skelbti viešųjų pirkimų, susijusių su geležinkelių tinklų eksploatavimu ir valdymu.

106.

Kaip ir kiti ekonomikos sektoriai, kuriems būtina naudotis tinklo infrastruktūra, kaip antai telekomunikacijomis, elektra ar dujomis, ir kurių rinkos atvertos konkurencijai tiesiog leidžiant operatoriams teikti paslaugas tinklo infrastruktūros dalyse, taip pat ir Danijos geležinkelių infrastruktūros valdymo rinka turėtų būti laikoma atvira konkurencijai, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, bent tiek, kiek tai susiję su konkurencija „dėl“ rinkos, nes Danijos teisės aktuose dėl geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo numatytos sąlygos, kuriomis įmonės gali eksploatuoti ir valdyti esamus geležinkelių tinklus (įskaitant valstybinį).

107.

Dėl tų pačių priežasčių Bendrojo Teismo argumentai, kad kitos nei Banedanmark įmonės, gavusios šias licencijas, veikė vietinėse geležinkelių tinklo atkarpose, kurios sudaro natūralias monopolijas, yra klaidingi ( 64 ). Be to, skundžiamuose sprendimuose pateikti argumentai dėl kitų valstybių narių operatorių, turinčių licenciją ( 65 ), ir dėl neprivalomo geležinkelių sektoriaus liberalizavimo ( 66 ) nėra svarbūs, nes Danijos licencijų sistema rodo, kad rinka yra atvira ir liberalizuota.

108.

Apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų trečiose dalyse apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka de facto nėra atvira konkurencijai. Savo argumentuose Bendrasis Teismas iš tikrųjų neatsižvelgė į esminį aspektą, kad, nesant teisėto monopolio ir esant licencijų sistemai, pagal kurią bet kuri įmonė gali valdyti geležinkelių infrastruktūrą, nesvarbu, kur infrastruktūra yra arba kas yra jos savininkas. Konkurentų tam tikrose geležinkelių tinklo dalyse buvimas, kuris pripažintas skundžiamuose sprendimuose, yra galutinis įrodymas, kad rinka atvira konkurencijai ir de facto. Nors kai kurie tinklo savininkai gali nuspręsti patys eksploatuoti tinklo dalis, tai nekeičia fakto, kad rinka yra atvira konkurencijai būtent dėl to, kad įmonės gali konkuruoti, kad taptų natūralios monopolijos savininkėmis, pačios susikurdamos tinklą.

109.

Galiausiai ieškovės, šiuo klausimu remiamos kai kurių šalių, įstojusių į bylą palaikyti jų reikalavimų, teigia, kad bet kuriuo atveju, net jei reikėtų daryti išvadą, kad Femern Landanlæg naudai priimtos priemonės negali iškraipyti konkurencijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinkoje, neabejotina, kad šiomis priemonėmis iškraipoma konkurencija pradinės grandies rinkoje (geležinkelių infrastruktūros statybos žaliavų tiekimo rinkoje) ir galutinės grandies rinkoje (Danijos geležinkelių paslaugos teikimo rinkoje).

110.

NABU, FSS, Rederi, Trelleborg ir Aktionsbündnis pateikia argumentus, panašius į apeliančių pateiktuosius.

111.

Kalbant konkrečiai, NABU tvirtina, kad pagal Sąjungos teisę tam, kad rinką būtų galima kvalifikuoti kaip uždarą konkurencijai, visiems kitiems operatoriams turi būti nustatytas teisinis draudimas konkuruoti nagrinėjamoje rinkoje ir kad tokio draudimo Danijoje nėra. Tuo pačiu klausimu Rederi, Aktionsbündnis ir Trelleborg pabrėžia, kad pati Komisija nurodė, jog teisėtas monopolis egzistuoja tik tuo atveju, kai tam tikrą paslaugą pagal įstatymus ar teisės aktus teikia tik vienas paslaugų teikėjas ir kai kitiems ekonominės veiklos vykdytojams specialiai uždraudžiama teikti tą paslaugą ( 67 ). Rederi ir Aktionsbündnis tvirtina, kad nagrinėjamu atveju Banedanmark suteikta teisė, susijusi su geležinkelių infrastruktūros eksploatavimu ir valdymu, nėra išimtinė teisė ir kad tai rodo aplinkybė, jog kitiems šalies ir užsienio geležinkelių operatoriams buvo leista eksploatuoti geležinkelių infrastruktūrą ir nėra jokio teisės aktuose nustatyto draudimo valdyti geležinkelių infrastruktūrą Danijoje. Rederi priduria, kad net jei, quod non, ši teisė būtų išimtinė, pagal Danijos teisę visiškai neužkertamas kelias konkurencijai „dėl“ rinkos, nes bet kuri Danijoje leidimą gavusi įmonė galėtų dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose ir konkuruoti tiek dėl viešųjų, tiek dėl privačiųjų geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo.

112.

Rederi ir Trelleborg taip pat tvirtina, kad Bendrojo Teismo išvada, jog privačių operatorių buvimas vietos valdžios institucijų valdomuose tinkluose neįrodo konkurencijos buvimo, reiškia teiginį, kad rinką galima atverti konkurencijai tiktai tuo atveju, jeigu valdančiosios įmonės konkuruoja su valstybei priklausančia geležinkelių infrastruktūra. Tačiau tai neteisinga turint omenyje tai, kad aptariama infrastruktūra priklauso ne valstybei, o Femern Landanlæg ir kad dalis valstybinio geležinkelių tinklo yra visiškai integruota į savivaldybės ir privačius tinklus. Tiek Rederi, tiek Trelleborg mano, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į potencialią konkurenciją.

113.

Per posėdį Rederi teigė, kad nors pagal Danijos įstatymą tam tikram operatoriui (Banedanmark) suteikta teisė valdyti dalį geležinkelių infrastruktūros, negalima teigti, kad Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka yra monopolinė. Iš tikrųjų, pirma, iš jurisprudencijos matyti, kad monopolio tik tam tikroje rinkos dalyje nepakanka, kad būtų galima atmesti konkurencijos iškraipymo galimybę ( 68 ), ir, antra, šias paslaugas rinkoje gali teikti ir faktiškai siūlo kelios Danijos įmonės. Šiuo klausimu Trelleborg priduria, jog dėl geležinkelių tinklų integruotumo pakaktų konkurencijai atverti tik vieną tinklo dalį ir visas tinklas turėtų būti laikomas atviru konkurencijai.

114.

FSS tvirtina, kad galimybė gauti licencijas, kuri suteikiama visiems šalies ir užsienio ekonominės veiklos vykdytojams, automatiškai reiškia, kad egzistuoja konkurencija „dėl“ rinkos, nes bet kuris suinteresuotasis ekonominės veiklos vykdytojas pagal teisės aktus gali laimėti konkursą dėl geležinkelio vidaus jungčių eksploatacijos ir valdymo ir naudotis su tuo susijusiomis finansavimo priemonėmis. Taigi, nors kiekviena geležinkelių infrastruktūra turi natūralios monopolijos požymių, tai nereiškia, kad infrastruktūros operatoriai negali konkuruoti „dėl“ rinkos. FSS taip pat nurodo, kad geležinkelių vidaus jungčių finansavimas turės didesnį poveikį geležinkelių transporto konkurencingumui kitų transporto rūšių, pavyzdžiui, kelių transporto, oro transporto ar jūrų transporto, nenaudai.

115.

Komisija pirmiausia nurodo, kad pirmųjų pagrindų antrose dalyse nurodyti kaltinimai yra nepriimtini. Iš tikrųjų skundžiamuose sprendimuose visiškai nenurodoma, kad Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka nėra de lege atvira konkurencijai. Todėl pagrindas, kuriuo ginčijama tokia išvada, yra nepriimtinas. Be to, Komisija mano, kad nepriimtinomis turi būti pripažintos ne tik pirmosios, bet ir trečiosios pirmųjų pagrindų dalys, nes neatitinka šios išvados 82 punkte paminėtų Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Dėl likusios dalies Komisija iš esmės ginčija apeliančių ir jų palaikyti į bylą įstojusių šalių argumentus.

116.

Danijos Karalystė tvirtina, kad tiek antrosios, tiek trečiosios pirmųjų pagrindų dalys yra nepriimtinos, nes jomis tiktai pakartojami pirmojoje instancijoje Bendrajame Teisme nurodyti pagrindai. Dėl likusios dalies Danijos vyriausybė iš esmės ginčija apeliančių ir jų palaikyti į bylą įstojusių šalių argumentus.

117.

Pirmųjų pagrindų antrose ir trečiose dalyse apeliantės, palaikomos į bylą įstojusių šalių, ginčija skundžiamų sprendimų dalis, kuriose Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, kad Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka yra de lege ir de facto atvira konkurencijai.

118.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas, pirma, laikėsi nuomonės, jog apeliančių nurodytos Danijos įstatymo nuostatos ( 69 ) nereiškia, kad geležinkelių infrastruktūros eksploatavimas ir valdymas yra atviri konkurencijai ir kad galimybė gauti licenciją geležinkelių infrastruktūrai valdyti nereiškia, jog egzistuoja konkurencija Danijos nacionalinio geležinkelių tinklo, įskaitant geležinkelių vidaus jungtis, eksploatavimo ir valdymo rinkoje arba „dėl“ šios rinkos ( 70 ). Bendrojo Teismo teigimu, faktinės aplinkybės, kad kai kurios šią licenciją gavusios įmonės gali eksploatuoti geležinkelių tinklo dalis, kurios yra nuo nacionalinio geležinkelių tinklo atskirų natūralių monopolijų pobūdžio, nepakanka siekiant įrodyti, kad šis tinklas, kurį teisėto monopolio sąlygomis valdo Banedanmark, yra atviras konkurencijai. Tas pat pasakytina apie geležinkelių vidaus jungtis, kurios apima šiuo metu Banedanmark priklausančios esamos infrastruktūros, kurią po projekto įgyvendinimo kartu su ja valdys Femern Landanlæg ( 71 ) ir kuri liks esamo nacionalinio tinklo sudedamoji dalis, plėtrą ir gerinimą ( 72 ).

119.

Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, jog tai, kad esama vietinių tinklų – kurie, įskaitant geležinkelių vidaus jungtis, yra nuo nacionalinės geležinkelių infrastruktūros atskirtos natūralios monopolijos, – kuriuos valdo ne Banedanmark, o kitos įmonės, nėra įrodymas nei kad geležinkelių vidaus jungtys, kaip tam tikri vidiniai tinklai, buvo pradėti valdyti po tam tikros konkurencinės procedūros, nei kad Femern Landanlæg veiklą vykdo konkurencijai atvirose rinkose ( 73 ).

120.

Prieš nagrinėjant ieškovių ir į bylą įstojusių šalių pateiktus kaltinimus dėl šių Bendrojo Teismo argumentų iš esmės, reikia atmesti Komisijos ir Danijos Karalystės pateiktus nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus. Šiuo klausimu remiuosi tuo, kas išdėstyta šios išvados 87 ir 88 punktuose, ir manau, kad dėl tų pačių priežasčių apeliacinių ieškinių pirmųjų pagrindų antros ir trečios dalys atitinka Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir jose išdėstyti ne tik pirmojoje instancijoje pateikti argumentai.

121.

Nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kuriame Komisija teigia, kad skundžiamuose sprendimuose visiškai nenurodoma, kad Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka de lege nėra atvira konkurencijai, mano nuomone, taip pat reikia atmesti. Nors iš tikrųjų skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas tokios išvados aiškiai nenurodė, nekyla abejonių, kad jis atmetė apeliančių argumentus, kuriuose jos rėmėsi aptariamos rinkos atvėrimu, kaip matyti iš 2 skirsnio pavadinimo prieš pirmojo skundžiamo sprendimo 108 punktą ir antrojo skundžiamo sprendimo 83 punktą. Apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų antrose dalyse apeliantės ginčija Bendrojo Teismo argumentus, išdėstytus šiame skundžiamų sprendimų skirsnyje. Darytina išvada, kad šios pagrindų dalys yra priimtinos.

122.

Dėl priimtinumo taip pat reikia priminti, kad, kaip jau buvo nurodyta šios išvados 91 punkte, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, Bendrajam Teismui nustačius ar įvertinus faktines aplinkybes, pagal SESV 256 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas tiktai patikrinti jų teisinį kvalifikavimą ir jais remiantis padarytas teisines išvadas. Faktinių aplinkybių vertinimas, kaip Bendrojo Teismo atliktas nacionalinės teisės vertinimas, išskyrus Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas ( 74 ).

123.

Remdamasis suformuota jurisprudencija, Teisingumo Teismas iš to daro išvadą, kad, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo pateiktu nacionalinės teisės išaiškinimu, nagrinėdamas apeliacinį skundą jis turi kompetenciją tik patikrinti, ar ši teisė nebuvo iškraipyta, o tai turi būti akivaizdžiai matyti iš bylos medžiagos ( 75 ).

124.

Šiuo klausimu pažymiu, kad skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas nustatė kelias faktines aplinkybes, kuriomis buvo pagrįstos jo padarytos išvados ir kurios, vadovaujantis pirmesniuose dviejuose punktuose nurodyta jurisprudencija, negali būti ginčijamos apeliacinėje instancijoje.

125.

Pirma, Bendrasis Teismas nustatė, kad Danijoje egzistuoja Banedanmark teisėtai suteiktas monopolis valdyti valstybinę nacionalinę geležinkelių infrastruktūrą ( 76 ) ir kad pagal Danijos geležinkelių teisės įstatymą ( 77 )Banedanmark yra atsakinga už valstybės ir geležinkelių infrastruktūros geležinkelių vidaus jungčių valdymą ( 78 ).

126.

Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad geležinkelio jungtis tarp Ringstedo ir Riodbiu ( 79 ), anksčiau priklausiusi Banedanmark, kurioje bus vykdomi plėtros ir gerinimo darbai, yra ir bus esamo nacionalinio tinklo dalis ir toliau bus valdoma Banedanmark pagal visam nacionaliniam geležinkelių tinklui taikomas taisykles ( 80 ).

127.

Trečia, pirmojo skundžiamo sprendimo 109 ir paskesniuose punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 84 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas pateikė Danijos geležinkelių įstatymo nuostatų išaiškinimą, susijusį su leidimu eksploatuoti ir valdyti geležinkelių infrastruktūrą ( 81 ).

128.

Taigi būtent atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes reikia išnagrinėti, ar apeliančių ir jų palaikyti į bylą įstojusių šalių kaltinimais ir argumentais paneigiami Bendrojo Teismo argumentai, kuriuos jos ginčija skundžiamuose sprendimuose.

129.

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad apeliančių pateikti argumentai iš esmės grindžiami jų raštuose kelis kartus aiškiai pakartota prielaida, kad Danijoje nėra bendrai apibrėžto teisėto geležinkelių infrastruktūros monopolio. Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 122 ir 123 punktuose nurodytą jurisprudenciją, aišku, kad, kiek tai susiję su valstybine geležinkelių infrastruktūra, ši prielaida nesuderinama su šios išvados 125 punkte minėta Bendrojo Teismo konstatuota faktine aplinkybe, todėl šia prielaida grindžiami argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

130.

Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad apeliaciniuose skunduose apeliantės nenurodė, jog Bendrasis Teismas šiuo klausimu iškraipė faktines aplinkybes. Jos nepateikė jokio kaltinimo, kuriuo būtų siekiama įrodyti, kad Bendrasis Teismas iškraipė Danijos teisę, kai skundžiamuose sprendimuose konstatavo, kad Banedanmark turi teisinį monopolį nacionalinės geležinkelių infrastruktūros atžvilgiu ( 82 ).

131.

Dublikuose apeliantės paaiškino savo kaltinimų, susijusių su Bendrojo Teismo pateiktu Danijos teisės aiškinimu, apimtį. Šie kaltinimai susiję su Bendrojo Teismo nustatytų faktinių aplinkybių padarinių teisinio kvalifikavimo (t. y. nacionalinės teisės aiškinimo) klaida. Neatsižvelgdamas į tai, kad, kaip teigiu, toks kaltinimas iš esmės paneigia Bendrojo Teismo pateiktą nacionalinės teisės aiškinimą, todėl, kaip jau buvo minėta, yra nepriimtinas, manau, kad bet kuriuo atveju Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija ginčijamame sprendime, nepadarė teisės klaidos kvalifikuodamas teisines pasekmes, kylančias dėl to, kad Banedanmark turi teisėtą monopolį nacionalinės geležinkelių infrastruktūros atžvilgiu. Iš tikrųjų dėl šio teisėto monopolio buvimo darytina išvada, kad valstybinės geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo veikla negali būti laikoma konkurencijai atvira veikla nei de lege, nei de facto, nes dėl tokio monopolio nė vienas kitas operatorius, išskyrus Banedanmark, teisiniu požiūriu negali teikti šios geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo paslaugų.

132.

Dėl šios išvados 126 punkte paminėtos Bendrojo Teismo išvados, kad geležinkelių vidaus jungtys yra nacionalinio geležinkelių tinklo dalis, pažymėtina, jog savo apeliaciniuose skunduose apeliantės tik tvirtino, kad jų argumentai dėl teisėto geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinkos atvėrimo taip pat yra susiję su šiuo klausimu ( 83 ). Tačiau jos nepateikė jokių konkrečių argumentų šiuo klausimu ir nenurodė, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės. Manau, kad toks kaltinimas, nepapildytas jokiais, net ir glaustais, argumentais, yra nepriimtinas. Jis taip pat nepriimtinas ir dėl to, kad yra nukreiptas prieš Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes.

133.

Galiausiai reikia pažymėti, kad kaltinimai, kuriuose apeliantės ir kai kurios į bylą įstojusios šalys teigia, kad priemonėmis, kurių imtasi Femern Landanlæg naudai, bet kuriuo atveju gali būti iškraipyta konkurencija geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinkos pradinės grandies ir galutinės grandies rinkose, nebuvo pateikti Bendrajam Teismui. Taigi tai yra nauji pagrindai, kurie, vadovaujantis šios išvados 97 punkte paminėta jurisprudencija, apeliacinėje instancijoje nepriimtini. Dėl tų pačių priežasčių manau, kad FSS argumentas dėl geležinkelių vidaus jungčių finansavimo įtakos geležinkelių transporto konkurencingumui, dėl kurio nukenčia kitos transporto rūšys, yra nepriimtinas.

134.

Bylą nagrinėjant iš esmės, pirmiausia reikia aptarti tam tikrus su Bendrojo Teismo išvada, kad Banedanmark suteiktas teisėtas monopolis egzistuoja, susijusius argumentus, kurie yra priimtini, nes jais keliami teisės klausimai.

135.

Pirma, remsiuosi argumentais, kuriais apeliantės ir kai kurios jų palaikyti į bylą įstojusios šalys teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes, jų nuomone, pagal Sąjungos teisę teisėtas monopolis gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai vienam paslaugų teikėjui suteikiama išimtinė teisė teikti tam tikrą paslaugą pagal įstatymus arba teisės aktus ir aiškiai uždraudžiama bet kuriam kitam operatoriui teikti šią paslaugą, o Danijos atveju taip nėra, nes nenustatytas joks tokio pobūdžio draudimas. Grįsdamos savo argumentus, apeliantės ir į bylą įstojusios šalys nurodo Pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos 188 punktą ir Komisijos dokumentą „Infrastructure Analytical Grid for Railway, Metro and Local Transport Infrastructure“ ( 84 ).

136.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymiu, kad, kaip matyti iš jurisprudencijos, šiuose dviejuose dokumentuose nenustatytas joks įpareigojimas Teisingumo Teismui Sąjungos teisės aiškinimo srityje ( 85 ).

137.

Be to, manau, kad teisėto monopolio, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, buvimo konkrečioje rinkoje analizė turi būti atliekama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant, pirma, į atitinkamą rinką ir jos ypatumus ir, antra, į nagrinėjamą nacionalinį teisinį pagrindą.

138.

Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 125 ir 126 punktuose, Bendrasis Teismas konstatavo, kad pagal Danijos teisės aktus Banedanmark yra atsakinga už nacionalinės geležinkelių infrastruktūros, kuriai priklauso ir priklausys geležinkelių vidaus jungtys, valdymą. Iš šios išvados matyti, kad jeigu Danijos Karalystė nuspręstų pakeisti savo teisės aktus ir atverti rinką konkurencijai organizuodama viešųjų pirkimų procedūras Banedanmark šiuo metu patikėtoms funkcijoms vykdyti, joks kitas operatorius, išskyrus Banedanmark, negali siūlyti ar teikti nacionalinės geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo paslaugų. Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su šia infrastruktūra, teisiškai neegzistuoja jokia konkurencija nei „rinkoje“, nei „dėl“ rinkos. Be to, neginčijama, kad, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, pagal Sąjungos teisę valstybės narės nėra įpareigotos atverti šios infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo konkurencijai ( 86 ). Manau, kad tokiu atveju Bendrajam Teismui negali būti priekaištaujama dėl to, kad jis pažeidė Sąjungos teisę, kai konstatavo, jog egzistuoja teisėtas monopolis, dėl kurio konkurencija Danijos nacionalinės geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo veiklai nėra galima.

139.

Antra, reikia išnagrinėti argumentą, kuriuo apeliantės tvirtino, kad skundžiami sprendimai prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, suformuotai sprendimuose, susijusiuose su bylomis Arriva Italia ir Azienda Napoletana Mobilità ( 87 ).

140.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Sprendimas Arriva Italia buvo susijęs su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuriame Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija), be kita ko, Teisingumo Teismo klausė, ar valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, gali būti laikomas tam tikros pinigų sumos skyrimas didelių finansinių sunkumų patiriančiai valstybinei geležinkelių įmonei, kuri pagal sutartį su Regione Puglia (Apulijos regionas) turėjo išimtinę teisę valdyti ir prižiūrėti vietinę geležinkelių infrastruktūrą ir keleivinio geležinkelių transporto paslaugas toje infrastruktūroje ( 88 ).

141.

Kiek tai susiję su sąlyga, kad dėl nagrinėjamos priemonės turi būti iškraipomos konkurencijos sąlygos, Teisingumo Teismui buvo nurodyta, jog pagal Italijos teisę šių užduočių skyrimui šiai įmonei buvo suteiktas teisėtas monopolis, todėl konkurencijos atitinkamoje rinkoje nebuvo ( 89 ). Tačiau remdamasis Pranešimo dėl valstybės pagalbos sąvokos 188 punkto b papunkčiu Teisingumo Teismas šį argumentą atmetė.

142.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad tomis aplinkybėmis tokio iškraipymo galimybė būtų pašalinta, tik jeigu teisėtas monopolis panaikintų ne tik konkurenciją rinkoje, bet ir konkurenciją dėl rinkos, t. y. panaikintų bet kokią galimą konkurenciją dėl teisės tapti išimtiniu atitinkamos paslaugos teikėju ( 90 ). Be to, jis nusprendė, kad siekiant patvirtinti, kad tai yra rinka, dėl kurios konkurencija negalima, būtina įrodyti, kad Apulijos regionas įstatymais ar kitais teisės aktais buvo įpareigotas patikėti šios infrastruktūros eksploatavimą ir šių paslaugų teikimą tik šiai įmonei, tačiau jam pateiktoje bylos medžiagoje tai patvirtinančių duomenų nebuvo ( 91 ).

143.

Vis dėlto šioje byloje reikia pažymėti, kad geležinkelių vidaus jungtys yra geležinkelių infrastruktūra, kuri, kaip jau konstatavo Bendrasis Teismas ir kaip nurodyta šio sprendimo 126 punkte, dar iki projekto įgyvendinimo priklausė nacionalinei geležinkelių infrastruktūrai, kurią Banedanmark eksploatuoja naudodamasi minėtu teisiniu monopoliu ir kuri, įgyvendinus projektą, ir toliau bus šios infrastruktūros dalis. Tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei Sprendime Arriva Italia, teisiškai neįmanoma, kad nagrinėjamu atveju aptariamos geležinkelių infrastruktūros valdymas galėtų būti patikėtas ne Banedanmark, o kitam operatoriui.

144.

Tuo pačiu aspektu ši byla skiriasi nuo nagrinėtosios minėtame Sprendime Azienda Napoletana Mobilità, kuris buvo susijęs su vietos viešojo transporto paslaugų valdymu.

145.

Trečia, mano nuomone, negalima pritarti Rederi argumentui, kad teisėto monopolio suteikimo tik tam tikroje geležinkelių infrastruktūros dalyje, kai įvairios įmonės gali teikti ir faktiškai teikia geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo paslaugas, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog rinka yra monopolizuota ir dėl to konkurencija negalima. Iš tikrųjų, kaip, beje, Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamuose sprendimuose ( 92 ), įvairūs geležinkelių tinklai, kuriuose veikia minėtos Danijoje licencijas turinčios įmonės, skiriasi nuo nacionalinės geležinkelių infrastruktūros ir patys yra natūralios monopolijos, neatsižvelgiant į aplinkybę, kurią pabrėžia Trelleborg, jog šie tinklai yra susiję su valstybine geležinkelių infrastruktūra. Darytina išvada, jog tai, kad esama šios infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo paslaugas teikiančių įmonių, visiškai nereiškia, kad nacionalinio geležinkelių tinklo eksploatavimo ir valdymo veikla yra atvira konkurencijai ir kad dėl to su šios infrastruktūros finansavimu susijusios priemonės gali iškraipyti konkurenciją.

146.

Dėl šios priežasties, nors iš 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo (C‑387/17, EU:C:2019:51) matyti, kad valstybės pagalba gali iškraipyti konkurenciją, net jeigu atitinkama rinka tiktai iš dalies atverta konkurencijai ( 93 ), vis dėlto šiuo atveju šis principas netaikytinas. Šiuo klausimu pažymiu, kad, beje, toks sprendimas nebuvo susijęs nei su geležinkelių sektoriumi, nei su kitais ekonomikos sektoriais, kuriuose turi būti naudojamasi tinklo infrastruktūra, o tik su atveju, kai subsidijos buvo suteiktos iki rinkos, kuri iš pradžių buvo uždara konkurencijai, liberalizavimo.

147.

Ketvirta, įvairūs apeliančių ir jų palaikyti į bylą įstojusių šalių argumentai, kad Danijos teisės aktuose nustatyta licencijų sistema įrodo, jog Danijoje geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka yra atvira konkurencijai bent jau tiek, kiek tai susiję su konkurencija „dėl“ rinkos, grindžiami prielaida, kad nacionaliniame geležinkelių tinkle, įskaitant geležinkelių vidaus jungtis, Banedanmark teisėto monopolio neturi. Ši prielaida nesuderinama su šio sprendimo 125 punkte paminėta Bendrojo Teismo padaryta faktine išvada.

148.

Visų pirma, argumentu, kad, turint omenyje licencijų sistemą, negalima atmesti galimybės, jog įmonės gali sukurti savo infrastruktūrą ir pačios tapti natūraliomis monopolijomis arba konkurencijos sąlygomis valdyti kitas monopolijas, neatsižvelgiama į tai, kad geležinkelių vidaus jungtys egzistavo ir anksčiau ir priklausė nacionaliniam geležinkelių tinklui, kuriame Banedanmark įgyvendina minėtą teisėtą monopolį, kad taip bus ir toliau ir kad su geležinkelių vidaus jungtimis susiję darbai, kurie yra labai didelio masto, apėmė esamų geležinkelio linijų, kurioms jau taikomas minėtas Banedanmark suteiktas teisėtas monopolis, plėtrą ir gerinimą. Taigi dėl šio monopolio, kurį faktiškai nustatė Bendrasis Teismas, šių linijų eksploatavimas ir valdymas negali būti patikėtas kitiems asmenims.

149.

Be to, argumentas, kad bet kuri Danijoje licenciją turinti įmonė gali dalyvauti valstybinės geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo sutarčių sudarymo procedūrose, nebuvo niekaip pagrįstas. Taip pat visiškai nepagrįstas teiginys, kad pagal šią licencijų sistemą kitos įmonės, o ne vien Banedanmark gali statyti ar valdyti į nacionalinės geležinkelių infrastruktūros dalis, kurioms taikomas minėtas teisėtas monopolis.

150.

Dėl Rederi argumento, kuriuo ji pabrėžia, kad geležinkelių vidaus jungtys priklauso ne valstybei, o Femern Landanlæg, pažymiu, kad nors, kaip matyti iš šios išvados 9 punkto, įgyvendinus projektą 80 proc. šios infrastruktūros valdys Femern Landanlæg, o 20 proc. –Banedanmark, vis dėlto reikia laikytis nuomonės, kad, kaip nustatyta ( 94 ), geležinkelių vidaus jungtys priklausys nacionaliniam tinklui, kuriame, kaip de facto konstatavo Bendrasis Teismas, Banedanmark įgyvendina valdymo monopolį. Aplinkybė, kad valstybinis tinklas yra sujungtas su savivaldybių ir privačiais tinklais, šio argumento atžvilgiu nesvarbi.

151.

Penkta, vertinant argumentus, kuriuos apeliantės grindžia analogija su kitais ekonomikos sektoriais, kuriuose tenka naudotis tinklo infrastruktūra, kaip antai telekomunikacijų, elektros ar dujų tiekimo sektoriais, pirmiausia pažymėtina, kad jie susiję su paslaugų teikimu tinkle, o ne tinklo valdymu, todėl, mano nuomone, yra nereikšmingi. Iš to, kas išdėstyta, taip pat matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos nuspręsdamas, jog dėl Banedanmark turimo teisėto monopolio nacionalinio geležinkelių tinklo valdymas Danijoje nebuvo liberalizuotas. Šios išvados negalima nuginčyti jokia analogija su kituose ekonomikos sektoriuose galiojančia teisine tvarka.

152.

Galiausiai iš to, kas išdėstyta, matyti, kad taip pat reikia atmesti apeliančių ir palaikyti jų reikalavimą į bylą įstojusių šalių argumentus dėl tariamo de facto konkurencijos egzistavimo. Šie argumentai faktiškai grindžiami prielaida, kad Danijoje Banedanmark nėra suteiktas toks pat monopolis, koks galioja minėtuose sektoriuose. Kaip jau minėta, ši prielaida nesuderinama su šios išvados 125 punkte minėta Bendrojo Teismo nustatyta faktine aplinkybe, kad teisėto monopolio nacionalinėje geležinkelių infrastruktūroje esama, todėl, nepaisant ieškovių nurodytos licencijų sistemos, jų eksploatavimas ir valdymas negali būti atviras konkurencijai.

153.

Atsižvelgdamas į šios analizės rezultatus, manau, kad apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų antros ir trečios dalys taip pat turi būti atmestos.

154.

Pagrindinių apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų ketvirtose dalyse apeliantės, remiamos jų palaikyti į bylą įstojusių šalių, ginčija skundžiamų sprendimų skirsnius ( 95 ), kuriuose Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, kad geležinkelių tinklo statybos ir priežiūros veikla, kuri esanti atvira konkurencijai, priskiriama prie veiklos, patenkančios į geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo sąvoką ( 96 ), o šią veiklą pagal Statybos įstatymą pavesta vykdyti Femern Landanlæg ( 97 ).

155.

Apeliantės teigia, pirma, kad, atsižvelgiant į tai, jog šio sprendimo 102 punkte minėtame Danijos geležinkelių įstatyme numatyta licencijų sistema taikoma geležinkelių tinklo kūrimui, eksploatavimui ir priežiūrai, akivaizdu, kad pagal Sąjungos teisę visa ši veikla Danijoje yra atvira konkurencijai.

156.

Antra, apeliantės teigia, kad Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 2 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatos ( 98 ) prieštarauja Bendrojo Teismo išvadai, kad geležinkelių infrastruktūros valdymo ir priežiūros veikla sudaro dvi atskiras rinkas. Iš tikrųjų iš Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 2 dalies matyti, kad oficialios infrastruktūros valdytojo funkcijos apima tiek geležinkelių infrastruktūros valdymą, tiek jos priežiūrą, o tai įrodo, kad abi šios veiklos rūšys yra tos pačios rinkos dalis. Šią išvadą patvirtina Direktyvos 2012/34 7 straipsnio 1 dalis, iš kurios matyti, kad esminių ir neesminių funkcijų atskyrimas neturi reikšmės nustatant, ar valdymo veikla yra atskirta nuo priežiūros veiklos, ar ne. Bet kuriuo atveju iš sąvokos „infrastruktūros valdytojas“ teisinės apibrėžties Danijos teisėje matyti, kad šie operatoriai vykdo ir valdymo, ir priežiūros veiklą. Be to, Bendrasis Teismas nepaaiškino, dėl kokios priežasties nusprendė, kad geležinkelių infrastruktūros statyba bei priežiūra, kaip viena veiklos dalis, ir jos eksploatavimas bei valdymas, kaip kita veiklos dalis, sudaro dvi atskiras rinkas.

157.

Trečia, apeliantės tvirtina, kad Bendrojo Teismo išvada, jog iš jo cituotų Danijos teisės aktų nuostatų matyti, kad Femern Landanlæg negalėjo vykdyti tinklo statybos ir priežiūros veiklos konkuruodama su kitais operatoriais, yra klaidinga ( 99 ). Iš tikrųjų iš Statybos įstatymo matyti, kad Femern Landanlæg, kaip ir Femern, turi leidimą statyti. Taigi Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus.

158.

Apeliančių pusėje į bylą įstojusios šalys pritaria jų argumentams. Rederi ir Trelleborg priduria, kad, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, Dekretu Nr. 1222 dėl Banedanmark užduočių ir įgaliojimų ( 100 ) šiai įstaigai priskirta atsakomybė tik už valstybinės, bet ne viešosios geležinkelių infrastruktūros statybą, gerinimą ir priežiūrą. Statybos įstatymas yra lex specialis, kuriuo šio dekreto nuostatos buvo pakeistos suteikiant Femern Landanlæg teisę statyti ir eksploatuoti geležinkelių vidaus jungtis. Femern Landanlæg yra bent jau potenciali kitų geležinkelių infrastruktūros valdytojų konkurentė.

159.

Komisija ir Danijos Karalystė iš esmės ginčija apeliančių ir į bylą įstojusių šalių argumentus.

160.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas patvirtino, jog šalys sutaria, kad geležinkelių infrastruktūros statybos ir priežiūros rinkos yra atviros konkurencijai. Vis dėlto jis nusprendė, kad šios rinkos skiriasi nuo geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinkos siaurąja prasme ir kad šiose rinkose Femern Landanlæg veiklos nevykdo.

161.

Toliau Bendrasis Teismas nusprendė, kad iš Fiksuotosios jungties planavimo įstatymo ( 101 ), Statybos įstatymo, Femern Landanlæg įstatų ir minėto Dekreto Nr. 1222 dėl Banedanmark užduočių ir įgaliojimų matyti, kad nors pagal šias nuostatas Femern Landanlæg yra atsakinga už geležinkelių vidaus jungčių statybą ir eksploatavimą, ši bendrovė negali vykdyti tinklo statybos ir eksploatavimo veiklos, konkuruodama su kitais operatoriais. Remdamasis šiais argumentais, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, neatsižvelgiant į tai, ar infrastruktūros priežiūros veikla techniniu požiūriu yra infrastruktūros eksploatavimo ar valdymo dalis, pirma, Femern Landanlæg pati nevykdo nei šios veiklos, nei statybų veiklos ir, antra, ginčijamame sprendime pateiktos nuorodos į geležinkelių tinklo eksploatavimo ir valdymo veiklą neapima statybos ir priežiūros veiklos vykdymo.

162.

Šiuo klausimu dėl, pirma, apeliančių argumento, susijusio su Danijos geležinkelių įstatyme numatyta licencijų sistema, pažymiu, kad jis grindžiamas prielaida, jog ši sistema atvėrė Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinką konkurencijai. Ši prielaida, kiek ji susijusi su geležinkelių vidaus jungtimis, buvo paneigta šios išvados 124–153 punktuose nagrinėjant pirmojo pagrindo antrąją ir trečiąją dalis. Taigi, šiam argumentui negalima pritarti.

163.

Antra, manau, kad apeliančių argumentą, jog Bendrojo Teismo išvada, kad geležinkelių tinklo statybos ir priežiūros rinkos skiriasi nuo geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinkų, prieštarauja įvairioms Direktyvos 2012/34 nuostatoms, taip pat reikia atmesti.

164.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymiu, jog tai, kad ūkio subjektui, kaip „infrastruktūros valdytojui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2012/34 3 straipsnio 2 punktą, gali būti priskirtos įvairios funkcijos, visiškai nereiškia, kad šios funkcijos būtinai turi būti laikomos vienos svarbios rinkos dalimi. Tas pats ūkio subjektas gali veikti skirtingose svarbiose rinkose. Be to, iš šios nuostatos paskutinio sakinio matyti, kad joje nurodytos funkcijos gali būti priskirtos skirtingiems ūkio subjektams. Lygiai taip pat Direktyvos 2012/34 7 straipsnio 1 dalies nuostata dėl esminių funkcijų niekaip negalima pagrįsti teiginio, kad nagrinėjamos funkcijos yra vienos svarbios rinkos dalis. Taigi, mano nuomone, apeliantės negali remtis šiomis Direktyvos 2012/34 nuostatomis teigdamos, kad Bendrasis Teismas šiuo klausimu padarė klaidą.

165.

Dėl kaltinimo, susijusio su tariamai nepakankamu skundžiamų sprendimų motyvavimu, primenu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl Bendrajam Teismui tenkančios pareigos motyvuoti sprendimus jis nėra įpareigotas pateikti išsamaus ir individualaus paaiškinimo dėl kiekvieno ginčo šalių pateikto argumento. Taigi motyvavimas gali būti numanomas, jeigu suinteresuotiesiems asmenims leidžia suprasti, kuo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę nagrinėdamas apeliacinį skundą ( 102 ).

166.

Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 121–127 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 96–102 punktuose išdėstyti Bendrojo Teismo argumentai padeda ieškovėms suprasti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti teisminę kontrolę. Iš tikrųjų iš šių argumentų aiškiai matyti, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad, pirma, nors neatmestina, kad priežiūros veikla techniškai galėtų būti įtraukta į bendresnę tinklo eksploatavimo sąvoką, geležinkelių infrastruktūros statybos ir priežiūros veikla yra specifinės veiklos rūšys, sudarančios atskiras rinkas, skirtingas nuo geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo veiklos, ir kad, antra, dėl šios išvados 161 punkte minėtų teisės aktų nuostatų Femern Landanlæg negalėtų šios veiklos vykdyti konkuruodama su kitais operatoriais. Todėl manau, kad kaltinimą, susijusį su tariamu motyvavimo nebuvimu, reikia atmesti.

167.

Galiausiai, trečia, kaltinimas, susijęs su įrodymų iškraipymu pagal Statybos įstatymą, mano nuomone, yra nereikšmingas. Kaip iš tikrųjų matyti iš šio sprendimo 161 punkto, Bendrasis Teismas, siekdamas pagrįsti savo išvadą, kad Femern Landanlæg negali vykdyti tinklo statybos ir priežiūros veiklos konkuruodama su kitais operatoriais, rėmėsi įvairiomis teisės nuostatomis, o ne tik Statybos įstatymu. Apeliaciniuose skunduose apeliantės visiškai nepaaiškina, kodėl, netgi darant prielaidą, kad Bendrasis Teismas iškraipė Statybos įstatymo reikšmę, šios išvados negalima pagrįsti kitomis nuostatomis, kuriomis jis rėmėsi.

168.

Be to, aptariant šį klausimą reikia pažymėti, kad, kaip pripažįstama Rederi ir Trelleborg pateiktuose papildomuose argumentuose, pagal minėtą Dekretą Nr. 1222 dėl Banedanmark užduočių ir įgaliojimų jai yra patikėta atsakomybė už valstybinės geležinkelių infrastruktūros statybą, gerinimą ir priežiūrą. Šiuo klausimu šios išvados 126 punkte pažymėta, kad Bendrasis Teismas nustatė, jog geležinkelių vidaus jungtys yra valstybinio nacionalinio geležinkelių tinklo dalis, bet, kaip matyti iš šios išvados 132 punkto, apeliantės šios išvados neginčijo. Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nustatė, jog, remiantis šios išvados 161 punkte paminėtomis nuostatomis, Femern Landanlæg negali vykdyti tinklo statybos ir priežiūros veiklos, konkuruodama su kitais operatoriais dėl geležinkelių vidaus jungčių.

169.

Argumentas, kad Statybų įstatymas yra lex specialis, pakeičiantis Dekreto Nr. 1222 dėl Banedanmark užduočių ir įgaliojimų nuostatas, yra naujas argumentas, kuriuo siekiama užginčyti Bendrojo Teismo pateiktus nacionalinės teisės vertinimus. Taigi, remiantis šio sprendimo 122 ir 123 punktuose nurodyta jurisprudencija, šis argumentas yra nepriimtinas.

170.

Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad, mano nuomone, reikia atmesti ir pirmųjų pagrindų ketvirtąsias dalis.

171.

Dėl to manau, kad apeliacinių skundų pirmieji pagrindai turi būti visiškai atmesti.

172.

Pagrindinių apeliacinių skundų antruose pagrinduose apeliantės, palaikomos FSS ir Rederi, teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį ir 108 straipsnio 2 dalį, kai skundžiamuose sprendimuose ( 103 ) nurodė, kad Femern Landanlæg skirtos priemonės negalėjo daryti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai. Apeliantės tik nurodo, pirma, kad dėl apeliacinių skundų pirmuosiuose pagrinduose išdėstytų priežasčių, o visų pirma dėl to, kad Femern Landanlæg skirtos priemonės gali daryti įtaką konkurencijai tiek geležinkelių infrastruktūros valdymo rinkoje, tiek Fėmarno sąsiaurio transporto rinkoje, šios priemonės gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, antra, projektas yra susijęs su dvi valstybes nares jungiančios infrastruktūros statyba ir eksploatavimu.

173.

Komisija ir Danijos Karalystė, pirma, mano, kad antrieji pagrindai nepriimtini, nes šiuo atveju taip pat nesilaikoma Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ir, antra, ginčija jų pagrįstumą.

174.

Šiuo klausimu pirmiausia manau, kad dėl šios išvados 87 punkte nurodytų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į antruosius pagrindinių apeliacinių skundų pagrindus pagal Procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalį pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.

175.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas atmetė argumentus dėl galimybės, kad Femern Landanlæg skirtos priemonės darys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kai nusprendė, kad, pirma, būtent konkurencijos nacionalinės geležinkelių infrastruktūros valdymo rinkoje nebuvimas trukdo kitoms kitose valstybėse narėse įsteigtoms bendrovėms patekti į šią rinką ir, antra, pagal šios išvados 161 punkte minėtą Planavimo įstatymą Femern Landanlæg neleidžiama užsiimti veikla, kuri nėra susijusi su geležinkelių vidaus jungtimis.

176.

Šiuo klausimu pažymiu, kad minėti Bendrojo Teismo argumentai iš esmės yra nustatytos faktinės aplinkybės, kurių negalima paneigti apeliančių argumentais, nes jos nenurodo jokio faktinių aplinkybių iškraipymo. Taip pat reikia pažymėti, kad Femern Landanlæg skirtos priemonės yra susijusios su infrastruktūros, t. y. geležinkelių vidaus jungčių, finansavimu, o ši infrastruktūra yra vienoje valstybėje narėje ir tiesiogiai nesieja dviejų valstybių narių. Taigi ši infrastruktūra neturi apeliančių jai priskiriamo tarpvalstybinio pobūdžio. Be to, kaip konstatuota šios išvados 95 punkte, apeliantės neginčijo būtinybės atskirai išnagrinėti priemones, kurios pagal projektą buvo skirtos skirtingiems gavėjams ir kuriomis siekta skirtingų tikslų.

177.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, mano nuomone, pagrindinių apeliacinių skundų antrieji pagrindai taip pat turi būti atmesti.

178.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: