EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62019CC0024

Generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvada, pateikta 2020 m. kovo 3 d.
A ir kt. prieš Gewestelijke stedenbouwkundige ambtenaar van het departement Ruimte Vlaanderen, afdeling Oost-Vlaanderen.
Raad voor Vergunningsbetwistingen prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2001/42/EB – Poveikio aplinkai vertinimas – Miestų planavimo leidimas siekiant statyti ir eksploatuoti vėjo jėgaines – 2 straipsnio a punktas – Sąvoka „planai ir programos“ – Nutarime ir aplinkraštyje nustatytos leidimo išdavimo sąlygos – 3 straipsnio 2 dalies a punktas – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyta sistema, pagal kurią ateityje bus galima leisti įgyvendinti projektus – Poveikio aplinkai vertinimo nebuvimas – Nacionalinės teisės aktų padarinių palikimas galioti ir leidimai, remiantis šiais aktai išduoti po to, kai buvo konstatuota, kad jie neatitinka Sąjungos teisės – Sąlygos.
Byla C-24/19.

Digital reports (Court Reports - general - 'Information on unpublished decisions' section)

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2020:143

 GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2020 m. kovo 3 d. ( 1 )

Byla C‑24/19

A,

B,

C,

D,

E

prieš

Gewestelijke stedenbouwkundige ambtenaar van het departement Ruimte Vlaanderen, afdeling Oost-Vlaanderen,

dalyvaujant:

Organisatie voor Duurzame Energie Vlaanderen VZW

(Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2001/42/EB – Tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai vertinimas – Strateginis poveikio aplinkai vertinimas – Planų ir programų sąvoka – Nutarime ir administraciniame aplinkraštyje nustatytos sąlygos, susijusios su vėjo jėgainių parkų įrengimu – Teisinės strateginio poveikio aplinkai vertinimo nebuvimo pasekmės – Nacionalinio teismo teisė laikinai palikti galioti nacionalinės teisės aktų pasekmes“

1.

Tam tikrų „projektų“ ar „planų ir programų“ poveikio (ar pasekmių) aplinkai vertinimas yra viena iš svarbiausių Sąjungos teisės priemonių, skirtų aukštam aplinkos apsaugos lygiui pasiekti.

2.

Projektų poveikio aplinkai vertinimas reglamentuojamas Direktyvoje 2011/92/ES ( 2 ), o planų ir programų – Direktyvoje 2001/42/EB ( 3 ). Jei neklystu, Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 2001/42/EB iki šiol yra priėmęs septyniolika sprendimų; didelė šių sprendimų procentinė dalis susijusi su Belgijos teismų pateiktais prašymais priimti prejudicinius sprendimus.

3.

Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) pateikia Teisingumo Teismui kelis klausimus, susijusius su SPAV direktyvos taikymo sritimi; konkrečiai kalbant, ji siūlo pataisyti 2012 m. kovo 22 d. Sprendime Inter-Environnement Bruxelles ir kt. įtvirtintą jurisprudenciją ( 4 ).

4.

Tas pats teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal 2012 m. vasario 28 d. Sprendime Inter-Environnement Wallonie ir Terre wallonne įtvirtintą jurisprudenciją nacionaliniai teismai galėtų laikinai palikti galioti byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto pasekmes, jeigu jis neatitiktų Sąjungos teisės ( 5 ).

I. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė. Direktyva 2001/42

5.

1 straipsnyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir padėti į rengiamus ir priimamus planus bei programas integruoti aplinkos apsaugos klausimus, kad būtų skatinama tvari plėtra, užtikrinant, kad laikantis šios direktyvos būtų atliekamas tam tikrų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos [poveikio aplinkai] vertinamas.“

6.

2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

a)

„planai ir programos“ – tai planai ir programos, įskaitant tuos, prie kurių finansavimo prisideda Europos bendrija, taip pat visi jų daliniai pakeitimai:

kuriuos turi parengti ir (arba) priimti valdžios institucija nacionaliniu, regioniniu arba vietiniu lygiu arba kuriuos parengia valdžios institucija ir kuriuos vėliau priima [p]arlamentas arba [v]yriausybė laik[ydamiesi] įstatymų leidimo procedūros, ir

kurių reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas;

b)

„aplinkosauginis vertinimas“ – tai aplinkos apsaugos ataskaitos parengimas, konsultacijos, atsižvelgimas į aplinkos apsaugos ataskaitą ir konsultacijų rezultatus priimant sprendimus, su sprendimu susijusios informacijos teikimas pagal šios direktyvos 4–9 straipsnių nuostatas;

<…>“

7.

3 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   2–4 dalyse nurodytų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos [aplinkosauginis] vertinimas atliekamas pagal šios direktyvos 4–9 straipsnius.

2.   Laikantis 3 dalies nuostatų, atliekamas toliau išvardytų planų ir programų aplinkos [aplinkosauginis] vertinimas:

a)

kurie rengiami žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei, energetikai, pramonei, transportui, atliekų tvarkymui, vandentvarkai, telekomunikacijoms, turizmui, miestų ir kaimų planavimui ar žemės naudojimui ir kurie nustato tolesnio projektų, išvardytų Direktyvos 85/337/EEB I ir II prieduose, vystymo pagrindus, arba

b)

kurių atžvilgiu nustatoma, atsižvelgiant į galimas jų pasekmes teritorijai, kad būtina atlikti vertinimą pagal Direktyvos 92/43/EEB 6 ir 7 straipsnius.

3.   2 dalyje nurodytų planų ir programų, taikomų nedideliuose plotuose vietiniu lygiu, ir nedidelių 2 dalyje nurodytų planų ir programų pakeitimų aplinkos [aplinkosauginis] vertinimas atliekamas tik tada, kai valstybės narės nustato, kad jų pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai.

<…>“

B.   Belgijos teisė

1. VLAREM II ( 6 ) 5.20.6 skirsnis

8.

1995 m. birželio 1 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl bendrųjų ir sektoriaus taisyklių aplinkos higienos srityje nustatymo (toliau – VLAREM II), priimtas įgyvendinant ankstesnes tos pačios vyriausybės nuostatas ( 7 ), buvo reikšmingai iš dalies pakeistas 2011 m. ( 8 ), nutarimą papildžius 5.20.6 skirsniu „Įrenginiai, skirti elektrai gaminti naudojant vėjo energiją“.

9.

Šiame 5.20.6 skirsnyje yra įtvirtintos teisės normos dėl vėjo jėgainių parkų, susijusios su vėjo energiją gaminančių įrenginių metamu stroboskopiniu šešėliu, tam tikrais jų saugumo aspektais ir keliamu triukšmu.

2. 2006 m. administracinis aplinkraštis ( 9 )

10.

Aplinkraštis skirtas merų kolegijoms, teismo tarėjams, provincijos gubernatoriams, nuolatinių (provincijos) komitetų nariams ir valdininkams, turintiems kompetenciją išduoti leidimus.

11.

Aplinkraštyje pateikiamos Flandrijos vyriausybės gairės, siekiant sudaryti pakankamas sąlygas vėjo energijai vystyti žemyninėje dalyje ir sumažinti jos pasekmes įvairioms sritims (inter alia, gamtai, kraštovaizdžiui, gyvenamajai aplinkai, ekonomikai, triukšmui, saugumui, energijos vartojimo efektyvumui ir t. t.).

12.

Kiekvienai iš šių sričių skirtose suformuluotose teisės normose, kaip ir VLAREM II teisės normose, išsamiau reglamentuojami tokie klausimai, kaip vėjo jėgainių keliamas triukšmas, metamas stroboskopinis šešėlis, saugumas ir pobūdis.

13.

Aplinkraštis grindžiamas šiais ramsčiais: darnus teritorijos vystymas, tvarus energijos vartojimas, vėjo energijos teikiama nauda ir pridėtinė vertė, palyginti su kitais energijos šaltiniais.

14.

Pagrindinis dėmesys skiriamas dekoncentruoto erdvės susiejimo (clustering) principui: vėjo jėgaines kuo labiau susiejant turi būti užtikrinamas likusių atvirų erdvių išsaugojimas tokiame itin urbanizuotame regione, kaip Flandrija.

15.

Galiausiai aplinkraštyje aprašomas vadinamosios Windwerkgroep (Vėjo darbo grupė), kurios užduotis yra išrinkti vietas didelės aprėpties vėjo jėgainių parkams ir jas pateikti Minister van Ruimtelijke ordening (Flandrijos vyriausybės teritorijų planavimo ministras), vaidmuo. Be to, ši darbo grupė konsultuoja dėl konkrečių prašymų išduoti leidimus.

II. Byla ir prejudiciniai klausimai

16.

2011 m. kovo 25 d.NV Electrabel (toliau – Electrabel) kompetentingai administracijai pateikė prašymą išduoti miestų planavimo leidimą aštuonioms vėjo jėgainėms statyti. Vykdant procedūrą, prašymas dėl vienos vėjo jėgainės buvo atsiimtas.

17.

2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu kompetentingas tarnautojas ( 10 ) išdavė sąlyginį leidimą dėl penkių vėjo jėgainių statybos Alterio ir Nevelės savivaldybėse esančiuose žemės sklypuose palei E40 greitkelį ( 11 ). Šio sprendimo motyvuose nurodomi atitinkami teisės aktai, įskaitant VLAREM II ir aplinkraštį.

18.

Leidimas išduotas išnagrinėjus pateiktus prieštaravimus ir nuomones, susijusius, be kita ko, su poveikiu kraštovaizdžio vertei, akustine tarša, teritorijų planavimu, stroboskopiniu šešėliu ir saugumu ( 12 ).

19.

Penki ieškovai prašė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas panaikintų 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą. Jie teigė, kad šis sprendimas pagrįstas teisės aktais (VLAREM II ir aplinkraščiu), kurie neatitinka SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto ir 3 straipsnio 2 dalies a punkto, nes buvo priimti tinkamai neįvertinus poveikio aplinkai.

20.

Flandrijos administracija mano, kad šie teisės aktai nėra planas ar programa, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvą, nes juose nenustatyta nuosekli ir pakankamai išsami vėjo jėgainių projektų įgyvendinimo sistema.

21.

Nors Sprendime D’Oultremont ir kt. ( 13 ) pateikta paaiškinimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl Flandrijos regiono teisės aktų (VLAREM II ir aplinkraščio) galiojimo ir nagrinėjamų leidimų statyti vėjo jėgaines teisinio pagrindo klausia, ar reikia nuspręsti, kad pagal šiuos teisės aktus reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

22.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo persvarstyti savo jurisprudenciją, suformuotą remiantis Sprendimu Inter-Environnement Bruxelles ir kt. ir susijusią su SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte pateikiamu žodžių junginiu „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“ ( 14 ).

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Teisingumo Teismas turėtų pateikti aiškinimą, kuo artimesnį Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimui, pagal kurį ši nuostata turėtų būti taikoma tik teisės aktams, kuriuos nacionalinės teisės aktų leidėjas būtinai turi priimti, o ne teisės aktams, paprasčiausiai apibrėžtiems įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad tokį aiškinimą iš pradžių pateikė generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. ( 15 )

24.

Šiomis aplinkybėmis Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) pateikia Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„Ar Direktyvos 2001/42/EEB 2 straipsnio a punktas ir 3 straipsnio 2 dalies a punktas lemia, kad 2011 m. gruodžio 23 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo, kuriuo iš dalies keičiamas 1991 m. vasario 6 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl Flandrijos taisyklių, susijusių su aplinkosaugos leidimais, priėmimo ir 1995 m. birželio 1 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl bendrųjų ir sektoriaus taisyklių aplinkos higienos srityje nustatymo, 99 straipsniu, siekiant šiuos nutarimus pritaikyti prie besivystančių technologijų, į VLAREM II įtrauktas 5.20.6 skirsnis dėl įrenginių, skirtų elektrai gaminti naudojant vėjo energiją, ir 2006 m. Aplinkraštis „Vėjo jėgainių statybos vertinimo pagrindai ir pagrindinės sąlygos“ (kartu vadinami „nagrinėjamomis priemonėmis“), kuriuose nustatytos skirtingos nuostatos dėl vėjo jėgainių statybos, inter alia, taip pat apsaugos priemonių ir, priklausomai nuo planuojamos teritorijos, metamų šešėlių ir skleidžiamo triukšmo lygio normų, turi būti kvalifikuojami kaip „planas ar programa“, kaip tai apibrėžta minėtos direktyvos nuostatose? Jeigu paaiškėtų, kad prieš priimant nagrinėjamas priemones privalėjo būti atliktas aplinkosauginis vertinimas, ar gali Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba) palikti laikinai galioti teisines pasekmes, kilusias dėl šių tokiu atveju neteisėtų priemonių? Dėl to turi būti užduodami keli papildomi klausimai:

1.

Ar politinė priemonė, kaip antai pateiktas aplinkraštis, kurios parengimo įgaliojimai kyla iš atitinkamos institucijos diskrecijos ir politinės pasirinkimo laisvės, dėl ko nėra nustatoma institucija, tikrąja to žodžio prasme atsakinga už „plano ar programos“ parengimą, ir dėl kurios taip pat nėra numatoma oficiali parengimo procedūra, gali būti laikoma „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte?

2.

Ar tam, kad politinė priemonė ar bendra taisyklė, kaip antai nagrinėjamos priemonės, galiotų kaip „planas ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte, pakanka, kad ji iš dalies apriboja institucijos, atsakingos už leidimų išdavimą, diskreciją net ir tuomet, kai ji nėra reikalavimas ar atitinkamai būtina leidimo išdavimo sąlyga arba ji neturi nustatyti tolesnio projektų vystymo pagrindų, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas šį tikslą laiko sąvokos „planai ir programos“ sudedamąja dalimi?

3.

Ar politinė priemonė, kaip antai pateiktas aplinkraštis, kuri yra parengiama teisinio saugumo sumetimais ir dėl to visiškai savanoriškai, gali būti laikoma „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte, ir ar toks išaiškinimas neprieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią teleologinis direktyvos aiškinimas negali iš esmės nukrypti nuo Sąjungos teisės aktų leidėjo vienareikšmiškai išreikštos valios?

4.

Ar VLAREM II 5.20.6 skirsnis, numatantis taisykles, kurių priėmimas nebuvo privalomas, gali būti laikomas „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte, ir ar toks išaiškinimas neprieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią teleologinis direktyvos aiškinimas negali iš esmės nukrypti nuo Sąjungos teisės aktų leidėjo vienareikšmiškai išreikštos valios?

5.

Ar politinė priemonė ir normatyvinis vyriausybės nutarimas, kaip antai nagrinėjami, esantys riboto orientacinio pobūdžio ar bent jau nenustatantys pagrindų, pagal kuriuos gali būti suteikiama teisė įgyvendinti projektą, ir nesuteikiantys teisės nustatyti pagrindų, pagal kuriuos leidžiami projektai, gali būti laikomi „planu ar programa“, kurie „nustato tolesnio projektų <…> vystymo pagrindus“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 2 dalyje, ir ar toks išaiškinimas neprieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, pagal kurią teleologinis direktyvos aiškinimas negali iš esmės nukrypti nuo Sąjungos teisės aktų leidėjo vienareikšmiškai išreikštos valios?

6.

Ar politinė priemonė, kaip antai Aplinkraštis EME/2006/01 – RO/2006/02, esanti visiškai orientacinio pobūdžio, ir (arba) normatyvinis vyriausybės nutarimas, kaip antai VLAREM II 5.20.6 skirsnis, kuriuo nustatomos tik minimalios leidimų išdavimui taikomos ribos ir kuris paprastai visiškai savarankiškai galioja kaip bendra taisyklė, kuomet juose numatytas tik ribotas kriterijų ir būdų kiekis ir nei ši priemonė, nei vyriausybės nutarimas patys savaime nelemia kokio nors kriterijaus ar būdo ir kuomet dėl to galima teigti, jog remiantis objektyviomis aplinkybėmis galima atmesti, kad jie gali turėti reikšmingas pasekmes aplinkai, gali būti laikomi „planu ar programa“, kaip tai apibrėžta SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte ir 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl teisės aktais, kurie, nustatydami atitinkamoje srityje taikytinas taisykles ir priežiūros procedūras, numato svarbią kriterijų ir būdų, taikomų patvirtinant ir įgyvendinant vieną ar daugelį projektų, galinčių turėti reikšmingas pasekmes aplinkai, visumą?

7.

Jeigu į pastarąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar gali tai nustatyti pats teismas po to, kai buvo priimtas nutarimas arba pseudo teisės nuostatos (kaip antai nagrinėjamos VLAREM II normos ir aplinkraštis)?

8.

Jeigu teismas yra tik netiesiogiai kompetentingas spręsti dėl inter partes pareikšto prieštaravimo ir jeigu atsakymas į prejudicinius klausimus rodo, kad nagrinėjamos priemonės yra neteisėtos, ar gali teismas nustatyti, kad neteisėtas nutarimas ir (arba) aplinkraštis liktų galioti tuo atveju, kai neteisėtos priemonės padeda siekti aplinkos apsaugos tikslo, kurio taip pat siekiama direktyvoje, kaip tai apibrėžta SESV 288 straipsnyje, ir ar įvykdytos tokiam palikimui galioti keliamos Sąjungos teisėje numatytos sąlygos (kaip antai įtvirtintos 2016 m. liepos 28 d. Teisingumo Teismo sprendime Association France Nature Environnement (C‑379/15, EU:C:2016:603; toliau – Sprendimas Association France Nature Environnement)?

9.

Jeigu į 8 klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar gali teismas nustatyti, kad skundžiamo projekto pasekmės liktų galioti tam, kad būtų netiesiogiai įvykdytos SPAV direktyvai prieštaraujančio plano ar programos sukeltų teisinių pasekmių palikimui galioti keliamos Sąjungos teisėje numatytos sąlygos (kaip antai įtvirtintos Sprendime Association France Nature Environnement)?“

25.

Rašytines pastabas pateikė A ir kiti, Belgijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija.

26.

2019 m. gruodžio 9 d. surengtame teismo posėdyje dalyvavo A ir kiti, nacionaliniame procese į bylą įstojusi šalis Organisatie voor Duurzame Energie Vlaanderen VZM (Flandrijos atsinaujinančiosios energijos organizacija VZM), Belgijos ir Nyderlandų vyriausybių, taip pat Komisijos atstovai.

III. Prejudicinių klausimų analizė

A.   Pirminės pastabos

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo devynis klausimus, kuriuos galima suskirstyti į dvi grupes:

pirmaisiais septyniais klausimais jis siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „reikšmingą poveikį aplinkai turinčių planų ir programų, dėl kurių reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą“ (SPAV direktyvos 2 straipsnio a punktas ir 3 straipsnio 2 dalies a punktas), apima tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami,

paskutiniais dviem klausimais teismas nori išsiaiškinti, ar galimo šių nacionalinės teisės aktų panaikinimo ir pagal juos išduotų leidimų pasekmes galima riboti laiko atžvilgiu.

28.

Kadangi Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateikia pirmą kartą, prieš atsakant į šiuos klausimus reikia nustatyti, ar ji yra teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį ( 16 ).

29.

Remiantis pateikta informacija, ši taryba yra pagal Vlaamse Codex Ruimtelijke Ordening (Flandrijos teritorijų planavimo kodeksas) 4.8.1 straipsnį 2009 m. įsteigtas teismas, nagrinėjantis skundus dėl sprendimų registruoti ir išduoti miestų planavimo arba žemės sklypo padalijimo leidimus ar atsisakymo juos išduoti ir dėl aplinkos leidimų bei eksproprijavimo.

30.

Tai nepriklausomas teismas, kurį sudaro aštuoni administracinių bylų teisėjai ir kurio sprendimus galima apskųsti kasacine tvarka Valstybės Tarybai. Jis nagrinėja ginčus per rungimosi principu pagrįstą procesą, taikydamas su aplinka ir urbanizmu susijusias Flandrijos regiono teisės normas.

31.

Taigi visa tai rodo, kad jį galima laikyti tinkamu teismu siekiant taikyti SESV 267 straipsnį.

B.   SPAV direktyvos įžanga

32.

SPAV direktyvoje taikomas aplinkos apsaugos ir atsižvelgimo į ją principas (SESV 11 bei 191 straipsniai) ir reikalaujama, kad rengiant ir tvirtinant reikšmingą poveikį aplinkai galinčius turėti planus ir programas būtų įvertintas poveikis aplinkai.

33.

Nors žodis „strateginis“ nepateikiamas nei direktyvos pavadinime, nei jos tekste, paprastai direktyva žinoma kaip „Strateginio poveikio aplinkai vertinimo direktyva“, nes dėl šio žodžio direktyva įgyja aukštesnį lygį (labiau strateginį) nei PAV direktyva.

34.

SPAV direktyvoje ne įtvirtinami esminiai reikalavimai, taikomi projektams išduodamam leidimui, o visų pirma siekiama užtikrinti, kad tvirtinant tam tikrus planus ir programas būtų atsižvelgiama į jų poveikį aplinkai. Taigi iš esmės tai yra procedūrą reglamentuojanti direktyva, kurioje valstybėms narėms nustatomi etapai: šių etapų jos turi laikytis, siekdamos nustatyti ir įvertinti tam tikrų planų ir programų poveikį aplinkai.

35.

Taip suvokiamo strateginio poveikio aplinkai vertinimo (toliau – SPAV) tikslas yra padėti politiką formuojantiems asmenims priimti sprendimus, tinkamai pagrįstus objektyvia informacija ir konsultacijų su visuomene, suinteresuotosiomis šalimis ir kompetentingomis institucijomis rezultatais.

36.

SPAV ir PAV direktyvos papildo viena kitą: pirmojoje reglamentuojamas išankstinis poveikio aplinkai vertinimas ( 17 ) tame etape, per kurį nacionalinės institucijos atlieka strateginį veiksmų planavimą. Taigi joje įpareigojama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuris yra platesnis arba bendresnis nei su konkrečiu projektu susijęs vertinimas.

37.

Remiantis šia prielaida sunku nurodyti, kokia gali būti reikalavimo atlikti SPAV apimtis. Akivaizdu, kad šis reikalavimas apima ne vien pavienių projektų vertinimą, tačiau taip pat aišku, kad jis neturėtų apimti visų valstybės narės teisės aktų, turinčių poveikį aplinkai.

38.

Žinoma, nėra paprasta atskirti: i) poveikį aplinkai turinčius projektus, kuriems taikoma PAV direktyva; ii) reikšmingą poveikį aplinkai turinčius planus ar programas, kuriems taikoma SPAV direktyva; ir iii) tam tikrą poveikį aplinkai turinčius nacionalinės teisės aktus, kurie nėra analizuojami atliekant poveikio aplinkai vertinimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokios yra šias tris kategorijas skiriančios ribos.

39.

Taikant SPAV direktyvą valstybių narių institucijoms kilo nemažai sunkumų ir Komisija stengėsi juos sumažinti ( 18 ). Svarbiausia yra išsiaiškinti, kaip suprantama sąvoka „planai ir programos“, ir nustatyti, kurie iš šių planų ir programų turi reikšmingą poveikį aplinkai.

C.   Pirmieji septyni prejudiciniai klausimai: SPAV direktyvoje pateikiama sąvoka „planas ir programa“

40.

Teisės normos, reglamentuojančios SPAV direktyvos taikymo sritį, iš esmės yra įtvirtintos dviejuose tarpusavyje susijusiuose straipsniuose:

2 straipsnio a punkte nustatomos kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti numatytos planuose ir programose, kad jiems būtų taikoma direktyva: a) planus ir programas turi būti parengusi ir (arba) priėmusi valdžios institucija nacionaliniu, regiono arba vietos lygmeniu arba parengusi valdžios institucija, o priėmęs parlamentas arba vyriausybė, laikydamiesi teisėkūros procedūros; b) planų ir programų reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas,

3 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytos sąlygos, taikomos siekiant nustatyti, kurie iš šių planų ir programų gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai, taigi turi būti atliekamas jų SPAV: a) planai ir programos turi būti parengti dėl tam tikrų sektorių ir ekonominės veiklos rūšių; b) jie turi būti tolesnio projektų vystymo pagrindas.

41.

Iš tikrųjų kartu taikant šias nuostatas atsiranda keturios sąlygos ir jas tuojau pat nagrinėsiu, siekdamas tiek apskritai nustatyti jų taikymo ribas, tiek išsiaiškinti, ar regiono teisės aktai, kaip antai nagrinėjami šioje byloje, jas atitinka.

1. Valstybės narės institucijos parengtas arba priimtas planas ar programa

42.

Pirmoji sąlyga, kurią vertinant paprastai nekyla aiškinimo problemų, yra ta, kad nacionalinės teisės aktą turi priimti arba parengti valstybės narės institucija nacionaliniu, regiono arba vietos lygmeniu.

43.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Flandrijos regiono institucijos VLAREM II 5.20.6 skirsnį priėmė įgyvendindamos Dekretą dėl aplinkosaugos leidimų. Jis taip pat nurodo ( 19 ), kad ir 5.20.6 skirsnis, ir aplinkraštis buvo priimti siekiant taikyti Direktyvą 2009/28/EB ( 20 ).

44.

Vis dėlto Belgijos vyriausybė mano, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnio atveju pirmoji sąlyga neįvykdyta ne dėl to, kad nuostatos nepriskirtinos regiono valdžios institucijai, o dėl to, kad šiose nuostatose nėra programinio ar planavimo aspekto. Savo nuomonę dėl šio argumento pateiksiu vėliau, nors jau dabar pažymiu, kad manau, jog šio skirsnio normatyvinis pobūdis yra neginčijamas.

45.

Dėl aplinkraščio pažymėtina, kad teismas a quo turi nurodyti, dėl kurių nacionalinėje teisėje apibrėžtų aplinkraščio savybių šalių nuomonės išsiskyrė.

46.

Remiantis Teisingumo Teismo turima informacija atrodo, kad aplinkraštis buvo parengtas ir patvirtintas vykdant administracinius veiksmus ir pats Flandrijos regionas nesinaudojo savo teisėkūros įgaliojimais. Aplinkraščiu išreiškiamas Flandrijos administracijos noras taikyti teisės normas dėl vėjo jėgainių parkų statybos (pačiame aplinkraštyje nustatytomis sąlygomis).

47.

Konkrečiai kalbant, Belgijos vyriausybė teigia, kad aplinkraštyje pateikiamos gairės, kurių regiono valdžios institucija siekia laikytis, naudodamasi diskrecija konkrečiais atvejais, kaip antai suteikdama leidimus įrengti vėjo jėgaines.

48.

Kartoju, atsižvelgdamas į tai, ką nutarė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad jeigu aplinkraščio turinys yra privalomas Flandrijos regioninei administracijai, priėmusiai šį dokumentą kaip teisės aktą, pagal kurį bus vykdomi būsimi jos veiksmai ( 21 ), aplinkraštis galėtų patekti į SPAV direktyvoje įtvirtintą plano ar programos sąvoką. Taip nebūtų, jeigu aplinkraštis būtų visiškai teisiškai neprivalomas, įskaitant ad intra.

2. Planai ar programos, kurių reikia pagal įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas

a) Bendrosios pastabos

49.

Pagal SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antrą įtrauką valstybės narės institucijų priimtų planų ar programų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“.

50.

Laikantis Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. planais ir programomis, „kurių reikia“, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvą ir ją taikant, turi būti laikomi tokie planai ir programos, kurių priėmimas reglamentuojamas nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, nustatančiuose priimti šiuos planus ir programas kompetentingas institucijas ir jų parengimo procedūrą ( 22 ).

51.

Šis aiškinimas reiškia, kad Teisingumo Teismas SPAV direktyvą išaiškino plačiai ir nusprendė, kad nacionaliniuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytiems planams bei programoms ji taikoma tiek tuomet, kai šiuos planus ir programas priimti yra privaloma, tiek tuomet, kai juos priimti neprivaloma.

52.

Byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. generalinė advokatė J. Kokott pasiūlė pateikti siauresnį aiškinimą: SPAV reikia atlikti tik dėl tų planų ir programų, kuriuos priimti privaloma, nes taip nustatyta nacionalinės teisės normoje ( 23 ).

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo iš dalies pakeisti jurisprudenciją ir suderinti ją su tokiu siauresniu aiškinimu. Jungtinės Karalystės vyriausybė šį pasiūlymą remia; jam anksčiau taip pat yra pritaręs Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) Sprendime HS2 Action Alliance ( 24 ). Belgijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose taip pat palaikė šį pasiūlymą, tačiau per teismo posėdį tokios pozicijos atsisakė. A ir kiti, Komisija ir Nyderlandų vyriausybė prieštarauja tokiai nuomonei ir dar kartą pakartoja, kad pritaria minėtai jurisprudencijai: nė vienas iš jų (galiausiai ir Belgijos vyriausybė) nesiūlo keisti jurisprudencijos taip, kaip rekomenduoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54.

Ar Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti savo pateikto sąvokos „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“ aiškinimo, ar, priešingai, įtvirtinti šį aiškinimą?

55.

Savo ruožtu pripažįstu, kad diskutuojant šiuo klausimu pateikiama svarių argumentų palaikant ir vieną, ir kitą nuomonę ( 25 ). Jeigu galiausiai nuspręsiu siūlyti Teisingumo Teismui įtvirtinti jurisprudenciją, tai padarysiu dėl to, kad, kaip buvo akivaizdu per teismo posėdį, nepateikta jokių naujų argumentų, dėl kurių būtų galima siūlyti ją keisti.

56.

Nesant naujų argumentų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir šią poziciją palaikantys subjektai kartoja generalinės advokatės J. Kokott jau išdėstytus argumentus, kuriems Teisingumo Teismas nepritarė keliuose nuo 2012 m. priimtuose sprendimuose ( 26 ).

57.

Šiomis aplinkybėmis nėra pakankamo pagrindo siūlyti kitokį sprendimą. Panašiais atvejais tvirtinau ( 27 ), kad susiklosčius tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamos šioje byloje, apdairiau yra, mano nuomone, nuspręsti išlaikyti jurisprudencijos stabilumą, t. y. pirmenybę teikti kriterijui stare decisis, kaip labiausiai atitinkančiam teisinio saugumo reikalavimus.

58.

Esminis problemos aspektas yra tai, koks SPAV direktyvos aiškinimo būdas pasirenkamas:

jeigu pirmenybė teikiama pažodiniam ir istoriniam jos 2 straipsnio a punkto antros įtraukos aiškinimui, galima teigti, kad poveikio aplinkai vertinimą reikia atlikti tik tuo atveju, kai planus ir programas privaloma priimti pagal teisės aktus,

priešingai, jei pirmenybė teikiama sisteminiam ir teleologiniam šios nuostatos aiškinimui, neprivalomai priimami, tačiau įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatyti planai ir programos taip pat patenka į SPAV direktyvos taikymo sritį ir dėl jų reikia atlikti SPAV, kai jie turi reikšmingą poveikį aplinkai.

59.

Nenorėdamas kartoti to, apie ką jau buvo diskutuota (kartoju, naujų dalykų nurodyta nedaug), atkreipsiu dėmesį tik į aiškinimo pagrindus, leidžiančius pateikti tokį aiškinimą, kokį iki šiol pateikia Teisingumo Teismas.

60.

Pažodinis 2 straipsnio a punkto antros įtraukos aiškinimas atrodo neįtikinamas. Žodis „reikia“ gali reikšti „reikiamus“, „reikalaujamus“, „privalomus“ planus ir programas, tačiau neaišku, ar jis apima tik planus ir programas, kuriuos privalo priimti nacionalinės institucijos ( 28 ). Šiuo atveju netaikytina taisyklė in claris non fit interpretatio.

61.

Kadangi visos Sąjungos teisės akto kalbinės versijos turi vienodą reikšmę, siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą tais atvejais, kai esama šių kalbinių versijų neatitikimų, atitinkamą nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į teisės reglamentavimo, kurio dalis ji yra, bendrą sistemą ir tikslą ( 29 ). Taigi reikia remtis sisteminiu ir teleologiniu kriterijais, tačiau visų pirma nurodysiu, koks yra istorinis SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antros įtraukos aiškinimas.

62.

Atsižvelgiant į šios nuostatos genezę pažymėtina, kad sąvoka „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“ nebuvo pateikta pradiniame Komisijos pasiūlyme ( 30 ) ir vėlesnėje iš dalies pakeistoje redakcijoje ( 31 ). Ją pridėjo Taryba 2002 m. kovo 30 d. priimtoje bendrojoje pozicijoje; Europos Parlamentas šios sąvokos nepakeitė ( 32 ).

63.

Remiantis Tarybos įtraukta nuostata būtų galima daryti išvadą, kad ši institucija norėjo įpareigoti atlikti tam tikrų planų ir programų SPAV, bet neturėjo aiškaus tikslo nustatyti, kad šie planai ir programos apima tik privalomai priimamus planus ir programas. Neprivalomai priimami planai ir programos, numatyti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatose, gali turėti tokį pat didelį ar net didesnį poveikį aplinkai kaip ir priimami privalomai. Rizikinga daryti prielaidą, kad Taryba nenorėjo įpareigoti atlikti šių planų ir programų SPAV tik dėl to, kad kai kurios valstybės tvirtino, jog toks vertinimas gali atgrasyti nacionalines institucijas nuo jų priėmimo ( 33 ).

64.

Kadangi nei pažodinis, nei istorinis aiškinimas nėra įtikinamas, reikia taikyti sisteminį ir teleologinį aiškinimą.

65.

Sisteminiu požiūriu SPAV direktyva taikoma tik „tam tikriems“ planams ir programoms, turintiems reikšmingą poveikį aplinkai, o ne visiems jiems. Jos 3 straipsnio 8 ir 9 dalyse įtvirtintose išimtyse minimi ne nacionalinės teisės aktuose numatyti planai ir programos, kurių priimti neprivaloma, o:

planai ir programos, kurie taikomi tik nacionalinei gynybai ar civilinių avarijų atveju,

finansiniai ar biudžeto planai ir programos,

Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis bendrai finansuojami planai ir programos.

66.

Plačiai aiškinant veiksmažodį „reikia“ į SPAV direktyvos taikymo sritį galima įtraukti daugiau planų ir programų, kurių priėmimui ir parengimui pagal nacionalinę teisę sunku taikyti tik binomą „privaloma ir (arba) neprivaloma“, nes tarp abiejų sąvokų patenka įvairių galimybių.

67.

Atsižvelgiant į nevienodą valstybių narių praktiką rengiant šiuos planus ir programas ( 34 ) žodį „reikia“ rekomenduotina aiškinti plačiai. Šis argumentas dar reikšmingesnis atsižvelgiant į tai, kad dėl planų ir programų pakeitimų, kurie turi būti vertinami taip pat, kaip jų priėmimas ir parengimas, reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą, jeigu jie atitinka direktyvoje nustatytus kriterijus ( 35 ).

68.

Paprastai sprendimą dėl šių pakeitimų priima valstybių narių institucijos; teisės aktuose nėra įpareigojimo padaryti tokius pakeitimus. Siaurai aiškinant žodį „reikia“, pakeitimai de facto nepatektų į SPAV direktyvos taikymo sritį, nors jų poveikis aplinkai ir būtų reikšmingas.

69.

Taikant teleologinį SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antros įtraukos aiškinimą, žodis „reikia“ taip pat aiškintinas plačiai, taigi gali apimti nacionalinių institucijų neprivalomai priimtus planus ir programas.

70.

Atsižvelgiant į SPAV direktyvos tikslą (užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį), nuostatos, kuriomis apribojama šios direktyvos taikymo sritis ir, be kita ko, apibrėžiami veiksmai, kuriems jos skirtos, turi būti aiškinamos plačiai ( 36 ).

71.

Be to, aplinkai palankus SPAV direktyvos aiškinimas grindžiamas pirmine teise:

pagal SESV 191 straipsnio 2 dalį (ja pakeista EB 174 straipsnio 2 dalis) Sąjungos politikos tikslas aplinkos srityje yra siekti „aukšto apsaugos lygio“ atsižvelgiant į skirtingų Sąjungos regionų būklės įvairovę,

ESS 3 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad Sąjunga siekia, be kita ko, „aukšto lygio aplinkos apsaug[os] ir aplinkos kokybės gerinimo“ ( 37 ).

72.

Pasiekti SPAV direktyvos tikslą (kartoju, jis yra užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį) galėtų būti sunku, jeigu žodis „reikia“ būtų aiškinamas kaip neapimantis nacionalinės teisės aktuose numatytų, tačiau neprivalomai priimamų planų ir programų SPAV. Dėl tokio aiškinimo sumažėtų (bent iš dalies) šios direktyvos veiksmingumas ( 38 ) ir tai prieštarautų jos tikslui nustatyti norminio pobūdžio teisės aktų, galinčių turėti reikšmingą poveikį aplinkai, kontrolės procedūrą.

73.

Manau, kad požiūris, kurio iki šiol laikėsi Teisingumo Teismas, netrukdo arba neprieštarauja šiam teisės aktų leidėjo ketinimui. Galimybė SPAV direktyvą taikyti taip pat planams ir programoms, kurie numatyti nacionalinės teisės aktuose, tačiau priimami neprivalomai, nereiškia, kad visada turi būti atliekamas minėtų planų SPAV: šie planai taip pat turi atitikti SPAV direktyvos 3 straipsnio sąlygas.

74.

Konkrečiai kalbant, reikia atkreipti dėmesį į reikalavimą, kad šiuose planuose ir programose turi būti nustatytas tolesnio projektų, turinčių reikšmingą poveikį aplinkai, vystymo teisinis pagrindas. Manau, kad tai svarbiausias aspektas siekiant teisingai apibrėžti SPAV direktyvos taikymo sritį, pernelyg nesikišant į valstybių narių teisėkūros veiklą.

75.

Taigi laikausi nuomonės, kad siekdamas užtikrinti pagrįstą, veiksmingą ir vienodą SPAV direktyvos taikymą Teisingumo Teismas turėtų patikslinti savo jurisprudenciją dėl šio teisinio pagrindo ribų, o ne dėl sąvokos „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“.

b) Šių kriterijų taikymas „ad casum“

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis gali būti laikomi planais ar programomis, kurių „reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas“.

77.

Dėl VLAREM II 5.20.6 skirsnio teismas a quo patvirtina, kad jį priimti buvo numatyta Dekreto dėl aplinkosaugos leidimų 20 straipsnyje ir DABM 5.1.1 straipsnyje. Jis taip pat patvirtina, kad nors teisės akte tai ir buvo numatyta, Flandrijos regiono institucijos neprivalėjo šio skirsnio priimti ir galėjo to nedaryti.

78.

Pagal Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą, kurį apibendrinau pirma ir kurio siūlau laikytis, reikia pripažinti, kad minėtas VLAREM II 5.20.6 skirsnis apima planą ar programą, kurių reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto antrą įtrauką.

79.

Dėl aplinkraščio Komisija pažymi, kad jis nepatenka į šią kategoriją, nes teisės normose dėl aplinkos apsaugos, Flandrijos regione taikomose vėjo jėgainių parkų įrenginiams, konkrečiai nenumatyta jį priimti. Politinį sprendimą dėl aplinkraščio savo nuožiūra priima Flandrijos regiono administracija; aplinkraštis nėra numatytas teisės aktuose ( 39 ).

80.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į aplinkraščio turinį, VLAREM II 5.20.6 skirsnis aplinkraščiu įgyvendinamas ir papildomas tiek, kad aplinkraščio nuostatos įgyja daugiau ar mažiau užslėptos teisės akto nuostatos pobūdį ( 40 ). Jeigu pagal Belgijos teisę aplinkraštyje savarankiškai apribojama pačios administracijos veiksmų sritis, nustatant elgesio taisykles, kurių taip pat turi laikytis privatūs asmenys, būtų galima pripažinti, kad aplinkraštis numatytas 1985 m. Dekrete dėl aplinkosaugos leidimų ir DABM.

3. Veiklos ar ekonominio sektoriaus planas ar programa, kuriems taikoma SPAV direktyva

81.

SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte nurodoma, kad laikantis šio straipsnio 3 dalies nuostatų atliekamas visų planų ir programų, kurie rengiami, be kita ko, „<…> energetikai, <…> miestų ir kaimų planavimui ar žemės naudojimui“, aplinkosauginis vertinimas.

82.

VLAREM II 5.20.6 skirsnyje ir aplinkraštyje yra minimas energetikos sektorius, konkrečiai vėjo jėgainių parkų įrengimas. Vėjo jėgainėms taikomos triukšmą reglamentuojančios teisės normos turi įtakos šių jėgainių vietai gyvenamosiose vietovėse, taigi ir miestų bei kaimų planavimui, taip pat žemės naudojimui.

83.

Vadinasi, šių teisės aktų dalykui neabejotinai yra taikoma SPAV direktyva.

4. Planas ar programa, kurie pagal savo pobūdį yra leidimo vystyti projektus, kuriems taikoma PAV direktyva, išdavimo referencinis pagrindas

84.

3 straipsnio 2 dalies a punktas ne tik susijęs su vienu iš jame nurodytų sektorių, bet ir apima reikalavimą, kad siekiant atlikti planų ar programų SPAV:

juose būtų nustatytas tolesnio projektų vykdymo pagrindas,

projektai būtų išvardyti PAV direktyvos I ir II prieduose ( 41 ).

85.

Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis susiję su tam tikros rūšies įrenginiais, aiškiai nurodytais PAV direktyvos II priedo 3 dalies i punkte „Vėjo jėgainės“ ( 42 ).

86.

Dėl pirmosios sąlygos pažymėtina, kad SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte reikalaujama, kad plane ar programoje būtų nustatytas tolesnio projektų patvirtinimo referencinis pagrindas, kaip būtina sąlyga siekiant įpareigoti atlikti šio plano ar programos SPAV.

87.

Teisingumo Teismas pripažino, kad sąvoka „planai ir programos“ apima bet kokį teisės aktą, kuriame apibrėžiant taisykles ir procedūras nustatoma reikšminga visuma kriterijų ir taisyklių, kurių reikia laikytis išduodant leidimą dėl vieno ar kelių projektų, galinčių turėti reikšmingą poveikį aplinkai, ir juos vystant ( 43 ).

88.

Taigi teisės aktas laikomas tolesnio projektų vystymo pagrindu ir galiausiai planu ar programa, kurių SPAV turi būti atliekamas, jeigu jame nustatyta reikšminga visuma kriterijų ir taisyklių (taisyklių ir procedūrų), taikomų siekiant vykdyti reikšmingą poveikį aplinkai turinčius projektus ( 44 ).

89.

Tokiu aiškinimu „siekiama užtikrinti reikalavimų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimą“ ( 45 ) pagal teisės aktus; a contrario, taikant šį aiškinimą užtikrinama, kad atskirai nustatytuose kriterijuose ar taisyklėse nebūtų įpareigojimo atlikti SPAV.

90.

Taigi sąvoka „reikšminga visuma kriterijų ir taisyklių“ (referencinis pagrindas) turi būti suprantama kokybiškai, bet ne kiekybiškai. Užtenka, kad visuma būtų reikšminga, o ne išsami, tam, kad būtų reikalingas plano ar programos, kuriuose ji nustatyta, SPAV. Tai taip pat leidžia išvengti galimų SPAV direktyvoje nustatytų įpareigojimų apėjimo strategijų, kurias taikant, pavyzdžiui, priemonės suskaidomos į dalis, šitaip mažinant minėtos direktyvos veiksmingumą ( 46 ).

91.

Ši jurisprudencija turi būti suformuota dėl nagrinėjamų Flandrijos regiono teisės aktų (VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio, jeigu aplinkraštis turėtų teisinių pasekmių), atsižvelgiant į veiksnius, kuriuos nurodysiu toliau.

92.

Pirma, Teisingumo Teismas pirmiausia patvirtino, kad teisės aktai dėl vėjo jėgainių parkų statymo (toje byloje tai buvo Valonijos regiono teisės aktai), iš dalies panašūs į dabar nagrinėjamus Flandrijos regiono teisės aktus, yra reikšmingą poveikį aplinkai turinčių projektų patvirtinimo pagrindas. Jis tai aiškiai nurodė Sprendime D’Oultremont ( 47 ).

93.

Iš tikrųjų abiejų regionų teisės aktai skiriasi, tačiau šioje byloje nagrinėjamuose Flandrijos regiono teisės aktuose išsamiai reglamentuojamos taisyklės, panašios į Valonijos nutarimo taisykles dėl įvairių jautrių klausimų (vėjo jėgainių skleidžiamo triukšmo, stroboskopinių šešėlių, saugumo ir pobūdžio).

94.

Iš esmės negalima suteikti leidimo jokiam vėjo jėgainių parko statymo Flandrijoje projektui, jeigu neįvykdytos minėtuose teisės aktuose nustatytos sąlygos. Taigi iš pateiktos informacijos matyti, kad teisės aktuose įtvirtintas neišsamus, bet reikšmingas leidimo vystyti vėjo jėgainių parkų projektus, turinčius didelį poveikį aplinkai, išdavimo referencinis pagrindas.

95.

Pati Belgijos vyriausybė netiesiogiai pripažįsta, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis yra reikšmingas leidimo vystyti vėjo jėgainių parkų projektus išdavimo referencinis pagrindas; dėl galimo sprendimo pasekmių apribojimo laiko požiūriu ji tvirtina, kad pripažinus sprendimą neteisėtu nebebūtų taikomos aplinkosaugos sąlygos, teisiškai galiojančios vėjo jėgainėms ( 48 ).

96.

Komisija nurodo, kad siekiant išduoti leidimus vystyti vėjo jėgainių parkų projektus svarbios yra tik VLAREM II 5.20.6 skirsnio teisės normos dėl vėjo jėgainių skleidžiamo triukšmo, nes jose tiesiogiai nustatyta jėgainių vieta atsižvelgiant į gyvenamuosius būstus ir gyvenamąsias vietoves. Nėra svarbios teisės normos dėl vėjo jėgainių metamų stroboskopinių šešėlių ir saugumo, kurios turi poveikį atitinkamų vėjo jėgainių parkų eksploatavimo etape: jų poveikis turėtų būti vertinamas taikant PAV direktyvą, o ne SPAV direktyvą.

97.

Šiam požiūriui nepritariu, nes jis suformuotas atskirai išnagrinėjus plano ir programos (o ne jų kaip visumos) nuostatas. Be to, statant vėjo jėgaines taip pat reikia atsižvelgti į reikalavimus dėl jų metamų stroboskopinių šešėlių ir saugumo, nesvarbu, ar vėliau šie reikalavimai turės įtakos vėjo jėgainių parko eksploatavimui (be kita ko, tą patį galima pasakyti apie teisės normas dėl triukšmo).

98.

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „planai ir programos“ gali apimti teisės aktus, priimtus pagal teisėkūros ar kitų teisės aktų priėmimo procedūrą.

99.

Teisingumo Teismas nesutiko, kad sąvokų pora „planai ir programos“ neapima teisėkūros priemonių, nes šios priemonės aiškiai įtrauktos į apibrėžtį SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto pirmoje įtraukoje ( 49 ). Jis taip pat paneigė analogiją Orhuso konvencijos ( 50 ) ir Kijevo protokolo ( 51 ) kategorijoms, teigdamas, kad ši direktyva skiriasi nuo abiejų tarptautinių sutarčių „dėl to, kad [joje] nėra konkrečių nuostatų dėl bendros politikos ar teisės aktų, kuriuos reikėtų skirti nuo „planų ir programų“ ( 52 ).

100.

Belgijos vyriausybė mano, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnyje pateikiamos bendro pobūdžio teisės normos, kuriose nėra programinio ar planavimo aspekto ir kuriomis nesiekiama iš dalies pakeisti esamo vėjo jėgainių parkų statymo pagrindo. Šis skirsnis nepatenka į sąvoką „planas ar programa“, taigi dėl jo nereikia atlikti SPAV ( 53 ).

101.

Atsižvelgiant į šį argumentą iš tikrųjų reikėtų dar kartą paaiškinti SPAV direktyvą, remiantis Orhuso konvencija ir Kijevo protokolu, pagal kuriuos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms netaikomas poveikio aplinkai vertinimas.

102.

Kaip pažymėjau, Teisingumo Teismas savo sprendime D’Oultremont paneigė šį aiškinimą. Taigi dėl reglamentuojamojo pobūdžio nacionalinės teisės normos (kaip antai nagrinėjamos šiuo atveju) reikia atlikti SPAV, jeigu joje nustatytas reikšmingas referencinis vėjo jėgainių parkų projektų vykdymo pagrindas. Jau nurodžiau, kad SPAV reikėjo atlikti dėl Sprendime D’Oultremont nagrinėtų teisės aktų, kurių nuostatos, kartoju, iš dalies panašios į nagrinėjamas šioje byloje.

103.

Trečia, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje reikalaujama ne to, kad planais ir programomis „[būtų] siekiama atitinkamos teritorijos planavimo“, o to, kad juose būtų „siekiama didesnių tikslų – planuoti teritorijas ar zonas apskritai“ ( 54 ).

104.

VLAREM II 5.20.6 skirsnis, kaip ir byloje D’Oultremont nagrinėtas Valonijos regiono teisės aktas, yra susijęs su visa regiono (Flandrijos) teritorija. Jame nustatytos triukšmo ribinės vertės glaudžiai siejasi su šia teritorija, nes jos apibrėžiamos atsižvelgiant į įvairius geografinių vietovių panaudojimo būdus. Taikant šį skirsnį nusprendžiama, kuriose vietose galima statyti vėjo jėgaines; pavyzdžiui, taip yra Alterio ir Nevelės savivaldybėse.

105.

Galiausiai Teisingumo Teismas pripažino, kad reikia vengti kelių dėl to paties plano ar programos atliekamų SPAV. Taigi, jeigu iš anksto buvo atliktas planų ir programų poveikio vertinimas, SPAV tvarka netaikoma planams ir programoms, priklausantiems teisės aktų, kurių pačių poveikio aplinkai vertinimas buvo atliktas ir dėl kurių galima pagrįstai manyti, kad buvo pakankamai atsižvelgta į interesus, siekiamus apsaugoti SPAV direktyva, hierarchinei sistemai ( 55 ).

106.

Pagal šią jurisprudenciją tuo atveju, jeigu VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis priklausytų teisės aktams, dėl kurių priėmimo buvo atliktas SPAV, nereikėtų būtinai atlikti kito konkretaus jų vertinimo.

107.

Bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių patvirtinti šią aplinkybę. VLAREM II 5.20.6 skirsnis grindžiamas Dekretu dėl aplinkosaugos leidimų, tačiau jame nustatytos vėjo jėgainių statymo sąlygos net nesutampa su numatytomis pagrindiniame teisės akte. Kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija, taikant SPAV direktyvą VLAREM II 5.20.6 skirsnis yra naujas planas ar programa.

108.

Pirma nurodžiau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į aplinkraščio turinį, šiuo aplinkraščiu įgyvendinamas ir papildomas VLAREM II 5.20.6 skirsnis, kaip paslėpta teisės akto nuostata ( 56 ). Jeigu taip būtų, aplinkraščiui taip pat turėtų būti taikoma SPAV direktyva, nes, sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, jame įtvirtintos triukšmą reglamentuojančios aplinkos kokybės teisės normos yra švelnesnės už VLAREM II 5.20.6 skirsnį, kadangi pagal jas galima įrengti vėjo jėgaines vietose, kuriose to padaryti neleidžiama pagal šį skirsnį.

109.

Atrodo, kad aplinkraštyje Flandrijos administracinėms institucijoms suteikiama galimybė lengviau numatyti galiojančių VLAREM II teisės normų dėl vėjo jėgainių statymo išimtis. Tai patvirtintų, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją aplinkraštis gali patekti į SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sritį ( 57 ).

110.

Taigi tokie teisės aktai, kaip nagrinėjami šioje byloje, kurių teisės normose reglamentuojamas leidimų išdavimo vėjo jėgainių parkams pagrindas, kiek tai susiję su stroboskopiniais šešėliais, saugumu ir triukšmu, patenka į SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkte pateikiamą sąvoką „planai ir programos“ ir gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai. Juos taikant taip pat reikia atlikti SPAV pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą.

D.   Aštuntasis ir devintasis prejudiciniai klausimai

111.

Teismas a quo prašo paaiškinti, kokį poveikį Teisingumo Teismo sprendimas turėtų planams ir programoms (ir jais remiantis priimtiems individualiems sprendimams), jeigu dėl VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio reikėtų atlikti SPAV. Konkrečiai kalbant, jis nori žinoti, ar galima riboti galimo panaikinimo pasekmes siekiant laikinai palikti galioti šias teisės normas, kad būtų apsaugota aplinka ir užtikrintas elektros energijos tiekimas.

112.

Be to, nacionalinis teismas klausia, ar toks apribojimas laiko atžvilgiu galėtų būti taikomas ne tik skundams (tiesioginiams) dėl planų ir programų, priimtų neatlikus SPAV, panaikinimo, bet ir skundams (netiesioginiams), kuriuose nurodytas šių planų ir programų negaliojimas yra pagrindas – arba vienas iš pagrindų – siekiant užginčyti individualius sprendimus išduoti leidimą projektams, įgyvendinamiems pagal šiuos sprendimus.

113.

Pažymiu, kad pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pastarąjį klausimą suformulavo kartu nurodydamas, kad pagal Belgijos teisę neturi kompetencijos panaikinti VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio ( 58 ). Jis privalo priimti sprendimą tik dėl skundo dėl individualaus sprendimo išduoti leidimą vėjo jėgainėms panaikinimo ( 59 ), tačiau šiame skunde kaip neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nurodyta, kad VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis gali būti negaliojantys.

114.

Teisingumo Teismas teigia: kadangi „[SPAV direktyvoje] nėra nuostatų dėl joje nustatytų procedūrinių nuostatų pažeidimo pasekmių, valstybės narės, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, turi imtis visų būtinų priemonių, bendrų arba specialių, tam, kad būtų atliktas visų „planų“ arba „programų“, kurių „pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/42, aplinkosauginis [poveikio aplinkai] vertinimas prieš juos priimant pagal šioje direktyvoje numatytas procedūrines taisykles ir kriterijus“ ( 60 ).

115.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją valstybės narės privalo panaikinti neteisėtas Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes ir šią pareigą pagal savo kompetenciją turi visos valstybės narės institucijos.

116.

Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su pareiga pašalinti SPAV direktyvoje reikalaujamo vertinimo neatlikimo pasekmes, remiantis šia jurisprudencija darytina išvada, kad:

pareiga sustabdyti tokių trūkumų turinčio teisės akto galiojimą ar panaikinti šį aktą taip pat tenka nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems ieškinius dėl pažeidžiant SPAV direktyvą priimto nacionalinės teisės akto,

kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi numatyti procesines taisykles, taikomas tokiems ieškiniams, užtikrindama, kad jos nebūtų mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms nacionalinio pobūdžio situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas),

šie teismai, remdamiesi nacionaline teise, turi priimti priemones dėl plano ar programos, kurie priimti nesilaikant pareigos atlikti pagal minėtą direktyvą reikalaujamą SPAV, sustabdymo arba panaikinimo ( 61 ).

117.

Vykdydamas šią bendrą pareigą nacionalinis teismas turėtų sustabdyti programos ar plano, priimtų neatlikus SPAV ir pažeidžiant SPAV direktyvą, galiojimą, panaikinti juos arba jų netaikyti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės viršenybės. A fortiori tą patį reikėtų daryti ir šiais planais ar programomis pagrįstų leidimų vykdyti projektus atveju.

118.

Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad „gali išimties tvarka ir dėl privalomų teisinio saugumo pagrindų laikinai sustabdyti <…> Sąjungos teisės normos naikinamąjį poveikį jai prieštaraujanči[ai] nacionalin[ei] teis[ei]“ ( 62 ).

119.

Šią išimtinę teisę turi tik pats Teisingumo Teismas; jis teigia, kad jeigu nacionaliniai teismai turėtų įgaliojimus, nors ir laikinai, suteikti viršenybę nacionalinėms nuostatoms, prieštaraujančioms Sąjungos teisei, būtų padaryta žala vienodam Sąjungos teisės taikymui.

120.

Taigi Teisingumo Teismas sutinka, kad jeigu nacionalinėje teisėje tai leidžiama, nacionalinis teismas gali, atskirai išnagrinėjęs kiekvieną atvejį, išimties tvarka apriboti neteisėta pripažintos nacionalinės teisės nuostatos, priimtos nesilaikant SPAV direktyvoje nustatytų įpareigojimų, pasekmes laiko atžvilgiu.

121.

Tam, kad būtų galima naudotis šia galimybe tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas, apribojimas turi būti pagrįstas su aplinkos apsauga susijusiu privalomu bendrojo intereso pagrindu, atsižvelgiant į konkrečias nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šiais išimtiniais įgaliojimais galima naudotis tik tada, jei įvykdytos visos Sprendime InterEnvironnement Wallonie ( 63 ) nustatytos sąlygos, kurias nurodysiu toliau ( 64 ).

122.

Dėl PAV direktyvos Teisingumo Teismas taip pat pripažino ( 65 ), kad tuo atveju, jei neatliktas pagal šią direktyvą reikalaujamas projekto poveikio aplinkai vertinimas, valstybės narės turi pašalinti neteisėtas šio neatlikimo pasekmes, tačiau pagal Sąjungos teisę nedraudžiama ištaisyti padėties atliekant šį vertinimą tuo metu, kai projektas įgyvendinamas, arba jį įgyvendinus, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų ( 66 ).

123.

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas išimties tvarka leidžia nacionaliniams teismams, taikant griežtas sąlygas, laikinai sustabdyti SPAV direktyvos viršenybės „naikinamąjį poveikį“, siekiant apsaugoti privalomą bendrojo intereso reikalavimą, kaip antai reikalavimą dėl aplinkosaugos ar elektros energijos tiekimo užtikrinimo šalyje.

124.

Iki šiol tokia galimybė buvo pripažįstama tais atvejais, kai nacionaliniuose teismuose buvo nagrinėjami ieškiniai dėl planų ir programų, kurie patenka į SPAV direktyvos taikymo sritį ir dėl kurių priėmimo nebuvo privaloma atlikti SPAV, panaikinimo ( 67 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar tą pačią galimybę būtų galima išplėsti ir taikyti skundams dėl minėtus planus ir programas įgyvendinančių individualių sprendimų išduoti leidimą statyti vėjo jėgaines ( 68 ).

125.

Pastabas pateikusių šalių pozicijos šiuo klausimu yra prieštaringos:

Komisija mano, kad išimties tvarka palikti galioti SPAV direktyvai prieštaraujančius planus ir programas galima tik tada, kai nagrinėjamas tiesioginis skundas dėl šių planų ir programų panaikinimo. Ji nemato priežasčių išplėsti šios galimybės taikymą ir taikyti ją individualiems sprendimams išduoti leidimą,

Belgijos vyriausybė teigia priešingai. Ji mano, kad reikėtų taikyti šią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, atsižvelgiant į proceso tvarką, susijusią su neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu (pagal ją dėl SPAV direktyvos pažeidimo netiesiogiai užginčijamas pats planas ar programa, pateikus skundą dėl atskiram projektui išduoto leidimo galiojimo) ( 69 ).

126.

Apskritai manau, kad Belgijos vyriausybės argumentai yra įtikinamesni. Galiausiai taikant abu užginčijimo būdus (tiesioginiai ar netiesioginiai skundai) siekiama to paties tikslo, t. y. užtikrinti, kad teisės sistemoje nebūtų Sąjungos teisei prieštaraujančių sprendimų ir teisės normų (tai aktualu nagrinėjamu atveju).

127.

Viena iš priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas išplėtojo savo jurisprudenciją, susijusią su Sąjungos teisės neatitinkančio nacionalinės teisės akto pasekmių palikimu laikinai galioti, yra siekis užtikrinti teisinį saugumą. Nesaugumas (arba teisės spraga), atsiradęs pripažinus šį teisės aktą negaliojančiu, didėja patenkinus erga omnes skundus (tiesioginius) dėl panaikinimo, tačiau jis taip pat atsiranda pateikus netiesioginius skundus, kai pritariama neteisėtumu grindžiamiems prieštaravimams ( 70 ). Iš tiesų pareiškus daug tokių prieštaravimų gali kilti tokių pačių pasekmių kaip ir tiesiogiai panaikinus atitinkamą nuostatą ( 71 ).

128.

Taigi taikant analogiją, į kurią Teisingumo Teismas atsižvelgė byloje Winner Wetten, būtų pagrįsta, jei nacionaliniam teismui laikinai sustabdžius viršenybę turinčios teisės normos „naikinamąjį poveikį“ toks poveikis būtų sustabdytas taip pat ir nagrinėjant neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, pareikštus dėl individualių sprendimų taikyti planus ar programas, priimtus pažeidžiant SPAV direktyvą ( 72 ).

129.

Be to, nereikia pamiršti, kad pareiga atlikti SPAV yra procedūrinis reikalavimas, kuris turi būti įvykdytas tvirtinant tam tikrus planus ir programas. Net jei šiems planams ir programoms toks reikalavimas netaikomas, juose gali būti materialinių nuostatų, kuriose numatyta aukšto lygio aplinkos apsauga.

130.

Ši aplinkybė (ji iš dalies paaiškina pirma nurodytą „galimybę suteikiančią“ Teisingumo Teismo jurisprudenciją) yra susijusi tiek su tiesioginiais skundais dėl neatlikus privalomo SPAV priimto plano ar programos panaikinimo, tiek su netiesioginiais skundais, kuriuose Sąjungos teisės pažeidimas nurodomas pareiškiant neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą dėl individualių sprendimų taikyti planą ar programą.

131.

Galiausiai aplinkos apsauga ir elektros energijos tiekimo užtikrinimas valstybėje narėje yra privalomi bendrojo intereso pagrindai, kuriuos Teisingumo Teismas pripažino pateisinančiais viršenybę turinčios teisės normos „naikinamojo poveikio“ nacionalinei teisei, priimtai pažeidžiant SPAV direktyvą, sustabdymą.

132.

Šioje byloje bent vienas iš tokių privalomų pagrindų (aplinkos apsauga) ( 73 ) galėtų pateisinti tai, kad būtų laikinai paliktos galioti leidimų statyti penkias vėjo jėgaines Alterio ir Nevelės savivaldybėse ir (netiesiogiai) taisyklių, kuriomis jie pagrįsti, pasekmės.

133.

Šia išimtine teise, kurią Teisingumo Teismas gali pripažinti nacionaliniam teismui, galima naudotis tik tuo atveju, jei įvykdytos visos Sprendime Inter-Environnement Wallonie nustatytos sąlygos ( 74 ), t. y.:

ginčijama nacionalinės teisės nuostata turi būti priemonė, kuria tinkamai perkeliama Sąjungos teisė aplinkosaugos srityje,

priėmus naują nacionalinės teisės nuostatą ir jai įsigaliojus negalima išvengti aplinkai žalingų pasekmių, atsirandančių dėl ginčijamos nacionalinės teisės nuostatos panaikinimo,

panaikinus šią teisės nuostatą turi atsirasti teisės spraga, susijusi su aplinkosaugos srities Sąjungos teisės perkėlimu, kuri būtų žalingesnė aplinkai, nes toks panaikinimas reikštų mažesnę apsaugą ir net prieštarautų pagrindiniam Sąjungos teisės tikslui,

ginčijamos nacionalinės teisės nuostatos padariniai išimtinai turi būti paliekami galioti tik laikotarpį, būtinai reikalingą, kad būtų priimtos priemonės konstatuotam pažeidimui ištaisyti.

134.

Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir pateiktose pastabose, šioje byloje tokios sąlygos yra įvykdytos:

VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis yra priemonė, kuria tinkamai perkeliama Sąjungos teisė aplinkosaugos srityje, t. y. Direktyva 2009/28. Elektros energijos gamybos vėjo jėgainių parkuose plėtojimas yra būtinas Belgijos valstybės strategijos, kurios tikslas – užtikrinti, kad iki 2020 m. padidėtų iš atsinaujinančiųjų šaltinių pagaminamos elektros energijos dalis, elementas,

VLAREM II 5.20.6 skirsnis ir aplinkraštis buvo svarbi Belgijos teisės aktų dėl vėjo jėgainių parkų statymo dalis ir, kaip informuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nuo 2012 m. kovo 31 d. jais iš esmės buvo remiamasi siekiant išduoti individualius leidimus statyti vėjo jėgaines,

priėmus naują nacionalinės teisės nuostatą ir jai įsigaliojus nebūtų galima išvengti aplinkai žalingų pasekmių, atsirandančių dėl VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio panaikinimo. Panaikinus juos būtų galima paeiliui ginčyti leidimų Flandrijos regione statyti vėjo jėgaines nuo 2012 m. kovo 31 d. teisėtumą, taigi net galėtų būti nuspręsta nutraukti šią statybą,

panaikinus VLAREM II 5.20.6 skirsnį ir aplinkraštį atsirastų teisės spraga, susijusi su aplinkosaugos srities Sąjungos teisės perkėlimu, kuri būtų žalingesnė aplinkai. Konkrečiai kalbant, Flandrijos regione nebebūtų taikomos referencinės teisės normos dėl vėjo jėgainių triukšmo, stroboskopinio šešėlio ir saugumo, todėl kiltų rizika, kad vėjo jėgainės bus statomos laikantis žemesnių aplinkosaugos standartų.

135.

Taigi, regis, būtų logiškiau, kad Teisingumo Teismas leistų nacionaliniam teismui – jei tai nustatyta nacionalinėje teisėje ( 75 ) – išimties tvarka palikti galioti VLAREM II 5.20.6 skirsnio bei aplinkraščio ir jais remiantis išduotų leidimų statyti vėjo jėgaines pasekmes laikotarpiu, kuris būtinai reikalingas, kad būtų priimtos priemonės konstatuotam pažeidimui ištaisyti, t. y. laikotarpiu, būtinu, kad kompetentingos regiono institucijos atliktų SPAV dėl šių teisės aktų.

136.

Be to, jeigu šis vertinimas būtų palankus, Flandrijos teisės aktai galėtų būti toliau taikomi kaip su SPAV direktyva suderintas planas ar programa, pašalinus su SPAV neatlikimu susijusį trūkumą.

IV. Išvada

137.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Raad voor Vergunningsbetwistingen (Ginčų dėl leidimų nagrinėjimo taryba, Belgija) tokį atsakymą:

1.

Nacionalinės teisės aktai, kuriuose yra konkrečių teisės normų dėl vėjo jėgainių parkų keliamo triukšmo, stroboskopinio šešėlio ir saugumo, kaip referencinis pagrindas, taikomas siekiant patvirtinti būsimų elektros energiją gaminančių vėjo jėgainių įrengimo projektų įgyvendinimo vietą ir savybes, patenka į sąvoką „planai ir programos“, pateikiamą 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 2 straipsnio a punkte, ir turi reikšmingą poveikį aplinkai, taigi dėl jų reikia iš anksto atlikti strateginį poveikio aplinkai vertinimą pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktą.

2.

Nacionalinis teismas pagrindinėje byloje priimto savo sprendimo pasekmes gali apriboti laiko požiūriu, jeigu šiuo sprendimu būtų patenkintas skundas ir pritarta neteisėtumu grindžiamam prieštaravimui dėl nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, kad būtų laikinai paliktos galioti leidimų statyti vėjo jėgaines pasekmės, siekiant apsaugoti aplinką ir prireikus užtikrinti elektros energijos tiekimą. Tokia galimybė suteikiama, jeigu įvykdytos 2012 m. vasario 28 d. Sprendime Inter-Environnement Wallonie ir Terre wallonne (C‑41/11, EU:C:2012:103) nustatytos sąlygos, susijusios (kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju) su 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia [d]irektyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB.


( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 174, 2015 7 3, p. 44; toliau – Poveikio aplinkai vertinimo direktyva).

( 3 ) 2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL L 197, 2011, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 6 t., p. 157). Ši direktyva taip pat žinoma kaip „strateginio poveikio aplinkai vertinimo“ direktyva (toliau – SPAV direktyva).

( 4 ) Byla C‑567/10 (toliau – Sprendimas Inter-Environnement Bruxelles ir kt., EU:C:2012:159). Pagal šį sprendimą SPAV direktyva iš esmės apima ne tik nacionalinės teisės aktuose reikalaujamus planus ir programas, bet ir tuos planus bei programas, kuriuos priimti numatyta, tačiau neprivaloma.

( 5 ) Byla C‑41/11 (toliau – Sprendimas Inter-Environnement Wallonie, EU:C:2012:103).

( 6 ) Besluit van de Vlaamse regering van 1 juni 1995 houdende algemene en sectorale bepalingen inzake milieuhygiëne.

( 7 ) Vlaams decreet van 5 april 1995 houdende algemene bepalingen inzake milieubeleid (1995 m. balandžio 5 d. Flandrijos regiono dekretas dėl bendrųjų sąlygų aplinkos politikos srityje nustatymo; toliau – 1995 m. DABM), kuriuo iš dalies keičiamas Vlaams decreet betreffende de milieuvergunning van 28 juni 1985 (1985 m. birželio 28 d. Flandrijos regiono dekretas dėl aplinkosaugos leidimų; toliau – Dekretas dėl aplinkosaugos leidimų).

( 8 ) Besluit van 23 december 2011 tot wijziging van het besluit van de Vlaamse Regering van 6 februari 1991 houdende de vaststelling van het Vlaams reglement betreffende de milieuvergunning en van het besluit van de Vlaamse regering van 1 juni 1995 houdende algemene en sectorale bepalingen (2011 m. gruodžio 23 d. Nutarimas, kuriuo iš dalies keičiamas 1991 m. vasario 6 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl Flandrijos taisyklių, susijusių su aplinkosaugos leidimais, priėmimo ir 1995 m. birželio 1 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas dėl bendrųjų ir sektoriaus taisyklių aplinkos higienos srityje nustatymo).

( 9 ) Omzendbrief van 12 mei 2006 EME/2006/01 – RO/2006/02 “afweginskader en randvoorwaarden voor de inplanting van windturbines” (2006 m. gegužės 12 d. Aplinkraštis EME/2006/01 – RO/2006/02, dėl vėjo jėgainių statybos vertinimo pagrindų ir pagrindinių sąlygų; toliau – aplinkraštis) buvo pakeistas Omzendbrief R0/2014/02 van 25 april 2014 betreffende het afwegingskader en randvoorwaarden voor de oprichting van windturbines (2014 m. balandžio 25 d. Aplinkraštis Nr. RO/2014/02 dėl vėjo jėgainių statybos vertinimo pagrindų ir pagrindinių sąlygų).

( 10 ) Konkrečiai kalbant, gewestelijke stedenbouwkundige ambtenaar van het departement Ruimte Vlaanderen (afdeling Oost-Vlaanderen) (Flandrijos regiono departamento Rytų Flandrijos skyriaus regioninis pareigūnas, atsakingas už miestų planavimą; toliau – Flandrijos administracija).

( 11 ) Žemės sklypai, kuriuose turėtų būti statomos vėjo jėgainės, pagal galiojančius regioninius planus iš dalies yra žemės ūkio paskirties teritorijoje ir iš dalies – kraštovaizdžio atžvilgiu vertingoje žemės ūkio paskirties teritorijoje.

( 12 ) Išsamiai buvo išnagrinėti vandens tyrimai, poveikio aplinkai ataskaita, teritorijų planavimo įvertinimas ir įvairios gautos nuomonės.

( 13 ) 2016 m. spalio 27 d. sprendimas (C‑290/15, toliau – Sprendimas D’Oultremont, EU:C:2016:816).

( 14 ) Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. 31 punktas.

( 15 ) 2011 m. lapkričio 17 d. išvados byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. (C‑567/10, EU:C:2011:755) 1420 punktai.

( 16 ) Siekdamas nustatyti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, t. y. į tai, ar institucija yra įsteigta pagal įstatymus, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar procesas joje yra grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir yra nepriklausoma (be kita ko, žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Torresi (C‑58/13 ir C‑59/13, EU:C:2014:2088) 17 punktą; 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Consorci Sanitari del Maresme (C‑203/14, EU:C:2015:664) 17 punktą ir 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Margarit Panicello (C‑503/15, EU:C:2017:126), 27 punktą).

( 17 ) Sąvoką „poveikio aplinkai vertinimas“ suprantant plačiausia prasme (kaip apimančią ir planų bei programų, ir projektų vertinimą), poveikio aplinkai vertinimas pateisinamas tuo, kad kompetentinga institucija, prieš priimdama sprendimą, turi įvertinti atitinkamų planavimo ir sprendimų priėmimo techninių procesų poveikį aplinkai. Tokio vertinimo tikslas yra nuo pat pradžių užkirsti kelią galimai taršai ar aplinkai daromai žalai, o ne vėliau kovoti su jų pasekmėmis. Žr. 2008 m. liepos 3 d. Sprendimo Komisija / Airija (C‑215/06, EU:C:2008:380) 58 punktą; 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Comune di Corridonia ir kt. (C‑196/16 ir C‑197/16, toliau – Comune di Corridonia ir kt., EU:C:2017:589) 33 punktą; 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (C‑526/16, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:356) 75 punktą ir 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija(Derrybrien vėjo jėgainių parkas) (C‑261/18, EU:C:2019:955) 73 punktą.

( 18 ) 2006 m. Europos Komisijos gairės dėl Direktyvos 2001/42 dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo taikymo, https://ec.europa.eu/environment/archives/eia/pdf/030923_sea_guidance_es.pdf. Taip pat žr. 2017 m. gegužės 15 d. dokumentą COM(2017) 234 final„Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui pagal Direktyvos 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 12 straipsnio 3 dalį“. Iš doktrinos darbų žr. McGuinn, J., Oulès, L., Banfi, P., McNeill, A., O’Brien, S., Lukakova, Z.,Sheate, W., Kolaric, S. ir Sadauskis R. Study to support the REFIT evaluation of Directive 2001/42/EC on the assessment of the effects of certain plans and programmes on the environment (SEA Directive), 2019, https://ec.europa.eu/environment/eia/pdf/REFIT%20Study.pdf

( 19 ) Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 10.2 punktas.

( 20 ) 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti [d]irektyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, 2009, p. 16).

( 21 ) Pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 8 d. Sprendimo Graikija / Komisija (C‑431/14 P, EU:C:2016:145) 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiame punkte pažymima: „[P]riimdama tokias elgesio taisykles ir viešai paskelbdama, jog nuo šio momento jos bus taikomos atvejams, kuriems jos skirtos, Komisija savanoriškai apribojo savo diskreciją ir todėl iš esmės negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti skirta sankcija už bendrųjų teisės principų, kaip antai vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą <…>“

( 22 ) Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. 31 punktas; 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo Thybaut ir kt. (C‑160/17, toliau – Sprendimas Thybaut ir kt., EU:C:2018:401) 43 punktas ir 2019 m. birželio 12 d. Sprendimo CFE (C‑43/18, toliau – Sprendimas CFE, EU:C:2019:483) 54 punktas.

( 23 ) 2011 m. lapkričio 17 d. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. (C‑567/10, EU:C:2011:755) 18 ir 19 punktai. Savo 2018 m. sausio 25 d. išvados byloje Inter-Environnement Bruxelles ASBL ir kt. (C‑671/16, EU:C:2018:39) 41 ir 42 punktuose generalinė advokatė J. Kokott pakartojo savo argumentą ir pažymėjo, kad Teisingumo Teismas išplėtė SPAV direktyvos taikymo sritį ir ji yra platesnė, nei norėjo teisės aktų leidėjas ir galėjo numatyti valstybės narės.

( 24 ) Sprendimas HS2 Action Alliance Ltd, R (on the application of) prieš The Secretary of State for Transport & Anor ([2014] UKSC 3), 175–189 punktai.

( 25 ) Žr. doktrinoje pateiktą analizę: Ricketts, S. ir Munn, J., „The Meaning of “Required by Legislative, Regulatory or Administrative Provisions“, Jones, G., Scotford, E. (leid.), The Strategic Environmental Assessment Directive. A plan for success? Hart Publishing, Oxford, 2017, p. 63–79.

( 26 ) Dėl byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. pateiktų požiūrių doktrinoje pripažįstama: „Generalinės advokatės J. Kokott nuomone, direktyva yra teisinis instrumentas, dėl kurio susitarė valstybės narės. Teisingumo Teismas direktyvą laiko veiksmingu teisiniu įrankiu, kuris veikia pagal jo paties teisinį vientisumą“ (Fisher, E., „Blazing Upstream? Strategic Environmental Assessment as “Hot” Law“, Jones, G. ir Scotford, E. (leid.), The Strategic Environmental Assessment Directive. A plan for success?, Hart Publishing, Oxford, 2017, p. 174.

( 27 ) Neseniai tai nurodžiau savo išvados bylose La Quadrature du net ir kt. (C‑511/18 ir C‑512/18, EU:C:2020:6) 123 punkte.

( 28 ) Žodžiai „exigé“ (prancūzų kalba) ir „exigido“ (portugalų kalba) yra tokie pat neaiškūs kaip ir atitinkamas žodis ispanų kalba. Atrodo, kad versijoje anglų kalba („required“), rumunų kalba („impuse“) ir vokiečių kalba („erstellt werden müssen“) nurodomi planai ir programos, kuriuos privaloma priimti. Priešingai, būdvardis italų kalba „previsti“ taip pat apima planus ir programas, kurių priimti neprivaloma.

( 29 ) Šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo EMU Tabac ir kt. (C‑296/95, EU:C:1998:152) 36 punktą; 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Kyocera (C‑152/01, EU:C:2003:623) 32 ir 33 punktus ir 2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija (C‑16/16 P, EU:C:2018:79) 48 ir 49 punktus.

( 30 ) Pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo, COM/96/0511 final – SYN 96/0304 (OL C 129, 1997, p. 14).

( 31 ) COM(1999) 73 final, 1999 m. vasario 22 d. (OL C 83, 1999, p. 13).

( 32 ) 2000 m. kovo 30 d. Bendroji pozicija (EB) Nr. 25/2000, kurią Taryba priėmė pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 251 straipsnyje nustatytą procedūrą, siekdama priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL C 137, 2000, p. 11). Joje teigiama, kad „buvo iš dalies pakeista „planų ir programų“ apibrėžtis, paaiškinant, kad nurodomi tik planai ir programos, kurių reikia pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir kuriuos turi parengti ir (arba) priimti valdžios institucija arba kuriuos valdžios institucija parengia tam, kad pagal įvairius valstybių narių teisės aktus ir procedūras jie būtų priimti laikantis teisėkūros procedūros“.

( 33 ) Priešingus argumentus pateikė generalinė advokatė J. Kokott savo 2011 m. lapkričio 17 d. išvados byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. (C‑567/10, EU:C:2011:755) 15–21 punktuose.

( 34 ) SPAV direktyvoje sąvokos „planai“ ir „programos“ neapibrėžiamos ir yra vertinamos vienodai. Siekiant jas apibūdinti (nors ir nelabai tiksliai, atsižvelgiant į valstybių narių skirtumus), gali būti naudingos 2006 m. Europos Komisijos gairės dėl Direktyvos 2001/42 dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (https://ec.europa.eu/environment/archives/eia/pdf/030923_sea_guidance_es.pdf); šiose gairėse nustatyta: „atitinkamos rūšies dokumentas, tam tikrų valstybių narių laikomas planu, yra toks dokumentas, kuriame išdėstyta, kaip ketinama įgyvendinti arba taikyti sistemą ar politiką. Pavyzdžiui, tokie dokumentai gali būti dirvožemio naudojimo planai, kuriuose nustatoma, kaip bus naudojamas dirvožemis, įtvirtinamos teisės normos, pateikiamos gairės dėl projekto tipo, kuris galėtų būti tinkamas ar leidžiamas konkrečiose vietovėse, arba nustatomi kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti rengiant naujus projektus. Atliekų tvarkymo planai, vandens baseino planai ir kt. <…> Tam tikrose valstybėse narėse programa paprastai laikomas planas, apimantis visus tam tikroje vietovėje vykdomus projektus; pavyzdžiui, prie programų galėtų būti priskiriamas miestų teritorijų atnaujinimo planas, apimantis įvairius statybos projektus“.

( 35 ) Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad sąvoka „planai ir programos“ apima ne tik jų parengimą, bet ir pakeitimą, siekiant užtikrinti reikalavimų, galinčių daryti reikšmingą poveikį aplinkai, poveikio aplinkai vertinimą (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo „Verdi Ambiente e Società – Aps Onlus“ ir kt., C‑305/18, EU:C:2019:384, 52 punktas ir Sprendimo CFE 71 punktas).

( 36 ) Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. 37 punktas; Sprendimo Thybaut ir kt. 38–40 punktai; Sprendimo CFE 36 ir 37 punktai ir 2019 m. birželio 12 d. Sprendimo Terre wallonne (C‑321/18, EU:C:2019:484) 23 ir 24 punktai.

( 37 ) 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Associazione Italia Nostra Onlus (C‑444/15, EU:C:2016:978) 41 ir 42 punktai.

( 38 ) 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Valčiukienė ir kt. (C‑295/10, EU:C:2011:608) 42 punktas.

( 39 ) Logiška, kad galimybė priimti administracinius aplinkraščius apskritai pripažįstama Belgijos administracinėje teisėje. Žr. šios išvados 56 išnašą.

( 40 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šią nuostatą laiko „pseudo teisės nuostata“.

( 41 ) Tai, kad šis reikalavimas yra svarbus, taip pat matyti iš aplinkybės, kad SPAV direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog „[v]alstybės narės nustato, ar kitų, nenurodytų 2 dalyje, planų ir programų, kurie nustato tolesnio projektų vystymo pagrindus, pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai“.

Siekiant išsamumo taip pat pažymėtina, kad yra bent vienas papildomas įpareigojimas atlikti strateginį planų ir programų poveikio aplinkai vertinimą ir šis įpareigojimas nepriklauso nuo tolesnio projektų vystymo pagrindo. Jis numatytas SPAV direktyvos 3 straipsnio 2 dalies b punkte; pagal šį punktą turi būti atliekamas planų ir programų, kurių konkretus poveikis aplinkai yra vertinamas pagal 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102, klaidų ištaisymas OL L 81, 2015 3 26, p. 5) 6 straipsnio 3 dalį ir apima tik dalį poveikio aplinkai, vertinimas.

( 42 ) Tai Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo Sprendimo D’Oultremont 42–44 punktuose.

( 43 ) 2012 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Nomarchiaki Aftodioikisi Aitoloakarnanias ir kt. (C‑43/10, EU:C:2012:560) 95 punktas; Sprendimo D’Oultremont 49 punktas; 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo „Verdi Ambiente e Società (VAS) – Aps Onlus ir kt. (C‑305/18, EU:C:2019:384) 50 punktas ir Sprendimo CFE 61 punktas.

( 44 ) Tai, kad šis aiškinimas yra platus, nurodyta Gonthier, E., „La Cour de justice de l’Union europénne définit la notion de “plan et programme“, Aménagement-Environnement, 2017, Nr. 3, p. 184 ir 185.

( 45 ) 2018 m. birželio 7 d. Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. (C‑671/16, EU:C:2018:403) 54 punktas.

( 46 ) Sprendimo D’Oultremont 48 punktas; Sprendimo Thybaut ir kt. 55 punktas; Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. 55 punktas, taip pat generalinės advokatės J. Kokott 2011 m. lapkričio 17 d. išvados byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. (EU:C:2011:755) 25 ir 26 punktai.

( 47 ) Sprendimo D’Oultremont 50 punkte nustatyta: „<…> 2014 m. vasario 13 d. nutarimas visų pirma susijęs su techniniais standartais, eksploatavimo tvarka (be kita ko, su stroboskopiniais šešėliais), avarijų ir gaisro prevencija (be kita ko, vėjo jėgainės sustabdymo atveju), garso lygio standartais, vėjo jėgainių remontu ir finansinių garantijų suteikimu. Šie standartai yra pakankamai svarbūs ir pakankamai plačios apimties, kad būtų galima nustatyti atitinkamam sektoriui taikomas sąlygas, o priimant sprendimus, be kita ko, susijusius su aplinka, kurie galimi pagal šiuos standartus, turi būti nustatomos sąlygos, kurių laikantis gali būti leista ateityje vystyti konkrečius vėjo jėgainių parko įrengimo ir eksploatavimo projektus“.

( 48 ) Rašytinių pastabų 97 punktas.

( 49 ) 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Terre wallonne ir Inter-Environnement Wallonie (C‑105/09 ir C‑110/09, EU:C:2010:355) 41 punktas ir Sprendimo D’Oultremont 52 punktas.

( 50 ) 1998 m. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (OL L 124, 2005, p. 4), patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1).

( 51 ) 2003 m. Strateginio padarinių aplinkai vertinimo protokolas prie 1991 m. JT EEK Espo konvencijos dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (OL L 308, 2008, p. 35), patvirtintas 2008 m. spalio 20 d. Tarybos sprendimu 2008/871/EB (OL L 308, 2008, p. 33).

( 52 ) Sprendimo D’Oultremont 53 punktas. Taip pat žr. 2018 m. sausio 25 d. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Inter-Environnement Bruxelles ir kt. (C‑671/16, EU:C:2018:39) 3237 punktus.

( 53 ) Belgijos vyriausybė, pagrįsdama savo argumentą, nurodo Belgijos Konstitucinio Teismo sprendimą (2019 m. vasario 28 d. Sprendimas Nr. 33/2019, rôle 6662, p. 43 ir paskesni; su juo galima susipažinti šiuo adresu: https://www.const-court.be/public/f/2019/2019-033f.pdf) ir du 2019 m. balandžio 3 d.Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius, Nyderlandai) sprendimus Nr. 201709167/1/R3 ir Nr. 201807375/1/R3 (ECLI:NL:RVS:2019:1064).

( 54 ) Sprendimo D’Oultremont 45 ir 46 punktai.

( 55 ) 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Dimos Kropias Attikis (C‑473/14, EU:C:2015:582) 55 punktas; Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt. 42 punktas ir Sprendimo CFE 73 punktas.

( 56 ) Negaliu nuspręsti dėl aplinkraščių pobūdžio ir teisinių pasekmių pagal Belgijos teisę – šiuo klausimu reikės remtis Conseil d’État (Valstybės Taryba) sprendimu.

( 57 ) Dėl miesto konsolidacijos teritorijos (kiek tai susiję su Orp-le-Petit – Orp-Jauche (Belgija) savivaldybei priklausančios vietovės – centru), dėl kurios iš dalies pakeistas sektoriaus planas, savivaldybės teritorijų planavimo planas ir savivaldybės urbanizacijos reglamentas (jie patys yra planai ir programos, kaip tai suprantama pagal SPAV direktyvą), Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiai teritorijai turi būti taikoma tokia pati kvalifikacija ir teisinė tvarka, ir pažymėjo, kad „nors tokiame akte nėra ir negali būti pozityvių reikalavimų, jame numatyta galimybė lengviau taikyti galiojančių miesto planavimo reikalavimų išimtis pakeičia teisinę tvarką ir dėl to pagrindinėje byloje nagrinėjama [miesto konsolidacijos teritorija] priskirtina SPAV direktyvos 2 straipsnio a punkto ir 3 straipsnio 2 dalies a punkto taikymo sričiai“ (Sprendimo Thybaut ir kt. 57 ir 58 punktai).

( 58 ) Žr. šios išvados 68 išnašą.

( 59 ) Leidimas Electrabel išduotas penkioms vėjo jėgainėms įrengti Alterio ir Nevelės savivaldybėse.

( 60 ) Sprendimo Inter-Environnement Wallonie 42 punktas; Sprendimo Association France Nature Environnement 29 punktas; Sprendimo Comune di Corridonia ir kt. 34 punktas ir 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainių parkas) (C‑261/18, EU:C:2019:955) 75 punktas.

( 61 ) Sprendimo Inter-Environnement Wallonie 43–46 punktai; Sprendimo Association France Nature Environnement 30–32 punktai; Sprendimo Comune di Corridonia ir kt. 35 punktas ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen (C‑411/17, EU:C:2019:622) 171 ir 172 punktai.

( 62 ) 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Winner Wetten (C‑409/06, toliau – Sprendimas Winner Wetten, EU:C:2010:503) 66 ir 67 punktai ir Sprendimo Association France Nature Environnement 33 punktas.

( 63 ) 59–63 punktai. Taip pat Sprendimo Association France Nature Environnement 43 punktas.

( 64 ) Neseniai atliktame tyrime nagrinėjami Sprendimo Winner Wetten, kuriame nustatyta centralizuota procedūra, kontroliuojant Teisingumo Teismui vykdoma siekiant sustabdyti Sąjungos teisės viršenybės principo naikinamąjį poveikį šiai teisei prieštaraujančioms nacionalinės teisės normoms, ir Sprendimo Association France Nature Environnement, kuriame nustatyta decentralizuota šio sustabdymo taikymo procedūra, patikėta vykdyti nacionaliniams teismams labai griežtomis sąlygomis, panašumai ir skirtumai. Tame tyrime pabrėžiama, kad ši jurisprudencija yra svarbi siekiant užkirsti kelią teisės spragoms, kurių gali atsirasti griežtai taikant Sąjungos teisės viršenybės principo naikinamąjį poveikį (Dougan, M, „Primacy and the remedy of disaplication“, Common Market Law Review, 2019, Nr. 4, p. 1490–1505).

( 65 ) Sprendimo Comune di Corridonia ir kt. 43 punktas; 2018 m. vasario 28 d. Sprendimo Comune di Castelbellino (C‑117/17, EU:C:2018:129) 30 punktas ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie y Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen (C‑411/17, EU:C:2019:622) 175 punktas.

( 66 ) Pirma, šį sureguliavimą leidžiančios nacionalinės taisyklės turi nesuteikti galimybės suinteresuotiesiems asmenims apeiti Sąjungos teisės taisyklių ar jų nesilaikyti ir, antra, ištaisant padėtį atliktu vertinimu turi būti atsižvelgta ne tik į būsimą šio projekto poveikį aplinkai, bet ir į tą poveikį aplinkai, kuris jau atsirado nuo jo įgyvendinimo.

( 67 ) Sprendimai Inter-Environnement Wallonie ir Association France Nature Environnement.

( 68 ) Kaip jau nurodyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje pateiktą neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą pagal Belgijos teisę jis gali panaikinti tik individualius sprendimus, o ne planus ir programas.

( 69 ) Šiuo klausimu Belgijos vyriausybė priduria, kad tiesioginiai skundai dėl planų ir programų panaikinimo turi būti pateikiami per trumpą terminą, o neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus galima pareikšti netaikant laiko apribojimų. Pastaruoju atveju dėl teisinio saugumo vykdomų veiksmų sritis yra platesnė, nes planai ir programos taikyti didesniam skaičiui individualių sprendimų.

( 70 ) Tam tikrose valstybėse narėse taikant procesinius mechanizmus sprendimo dėl panaikinimo, priimto nagrinėjant netiesioginį skundą, pasekmes galima išplėsti, t. y. sprendimą taikyti kitiems panašiems atvejams. Jeigu Belgijos teisėje yra numatytas vienas iš šių mechanizmų, leidimo pripažinimą negaliojančiu būtų galima „išplėsti“ ir negaliojančiais pripažinti kitus panašius leidimus, remiantis VLAREM II 5.20.6 skirsnio ir aplinkraščio negaliojimu; tai prilygtų erga omnes poveikį turinčiam draudimui taikyti šį skirsnį ir aplinkraštį, pripažinus, kad jie neatitinka SPAV direktyvos.

( 71 ) Sprendimo Winner Wetten 65 punkte nustatyta: „Teisingumo Teismas, naudodamasis šia kompetencija, be kita ko, gali atidėti tokio akto panaikinimą arba pripažinimą negaliojančiu, kol bus priimtas naujas aktas, kuriuo bus ištaisytas nustatytas neteisėtumas <…>“.

( 72 ) Sprendimo Winner Wetten 67 ir 68 punktai.

( 73 ) Nors tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad penkių vėjo jėgainių veiklos nutraukimas Alterio ir Nevelės savivaldybėse neturėtų reikšmingo poveikio elektros energijos tiekimui Belgijoje, kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija. Kitaip būtų tuo atveju, jeigu, padaugėjus skundų dėl panašių leidimų, šių leidimų panaikinimas turėtų poveikį visoms vėjo jėgainėms Flandrijoje.

( 74 ) 59–63 punktai. Taip pat Sprendimo Association France Nature Environnement 43 punktas.

( 75 ) Nacionalinis teismas tam turi tiek teisės aktuose, tiek jurisprudencijoje numatytų priemonių, kaip nurodyta nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 10.1 punkte.

Top