–

Federazione nazionale delle imprese elettrotecniche ed elettroniche (Anie) ir kt., atstovaujamų avvocati V. Onida, C. Montella ir B. Randazzo,

–

Elettricità Futura Unione delle Imprese Elettriche italiane ir Confederazione Generale dell’Agricoltura Italiana – Confagricoltura, atstovaujamų avvocati V. Onida ir B. Randazzo,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato F. Varrone ir G. Aiello,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos S. Eisenberg ir D. Klebs,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Boskovits, S. Charitaki ir A. Magrippi,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta, J. Ruiz Sánchez ir A. Rubio González,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos O. Beynet, K. Talabér-Ritz, Y. Marinova, G. Gattinara ir T. Maxian Rusche,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 216 straipsnio 2 dalies, siejamos su Energetikos chartijos sutartimi, Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos vardu patvirtintos 1997 m. rugsėjo 23 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 98/181/EB, EAPB, Euratomas dėl Europos Bendrijų Energetikos chartijos sutarties ir Energetikos chartijos protokolo dėl energijos efektyvumo ir su tuo susijusių aplinkosaugos aspektų sudarymo (OL L 69, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 24; toliau – Energetikos chartija), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 ir 17 straipsnių ir 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios [d]irektyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, 2009, p. 16), siejamos su teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, lojalaus bendradarbiavimo ir veiksmingumo principais, išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, kiek tai susiję su byla C‑798/18, Federazione Nazionale delle Imprese Elettrotecniche ed Elettroniche (Nacionalinė elektrotechnikos ir elektronikos įrangos įmonių asociacija, Anie) ginčą su 159 saulės fotovoltinių įrenginių elektros energijos gamybos įmonėmis ir, kiek tai susiję su byla C‑799/18, Athesia Energy Srl ir 15 kitų tame pačiame sektoriuje veikiančių įmonių ginčą su Ministero dello Sviluppo economico (Gamybos ministerija, Italija) ir Gestore dei servizi energetici (GSE) SpA dėl dekretų, susijusių su nacionalinės teisės nuostatų, pertvarkiusių fotovoltinių įrenginių pagamintos elektros energijos skatinamuosius tarifus ir su jais susijusias mokėjimo sąlygas, panaikinimo.

3

Energetikos chartijos 10 straipsnio „Investicijų skatinimas, apsauga ir joms taikomas režimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena Susitariančioji Šalis, remdamasi šios Sutarties nuostatomis, skatina ir sudaro stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias sąlygas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams investuoti jos teritorijoje. Tokioms sąlygoms priskiriamas įsipareigojimas kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojų investicijoms visada taikyti teisingą ir nešališką režimą. Tokioms investicijoms taip pat taikoma nuolatinė apsauga ir garantijos, ir nė viena Susitariančioji Šalis jokiu būdu nekliudo nepagrįstomis ar diskriminacinėmis priemonėmis valdyti, eksploatuoti, naudoti tokias investicijas, jų turėti ar jomis disponuoti. <…>“

4

Direktyvos 2009/28 14 ir 25 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

5

Direktyvos 2009/28 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Joje nustatomi privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje suvartojamos energijos turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. <…>“

6

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo privalomi bendrieji nacionaliniai planiniai rodikliai ir priemonės“ nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro atsinaujinančių išteklių energija <…> 2020 m. pasiektų bent bendrą jos nacionalinį tiems metams nustatytą atsinaujinančių išteklių energijos dalies planinį rodiklį, kaip nurodyta I priedo A dalies lentelės trečiajame stulpelyje. <…>

2.   Valstybės narės nustato veiksmingas priemones, kad užtikrintų, jog atsinaujinančių išteklių energijos dalis būtų lygi arba viršytų dalį, nurodytą I priedo B dalyje nustatytoje indikatyvioje trajektorijoje.

3.   Siekdamos įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus planinius rodiklius, valstybės narės gali, inter alia, taikyti tokias priemones:

<…>“

7

2003 m. gruodžio 29 d.Decreto legislativo n. 387 – Attuazione della direttiva 2001/77/CE relativa alla promozione dell’energia elettrica prodotta da fonti energetiche rinnovabili nel mercato interno dell’elletricità (Įstatyminis dekretas Nr. 387, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje) (GURI, Nr. 25, paprastasis priedas, 2004 m. sausio 31 d., p. 5, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 387/2003) 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Per šešis mėnesius nuo šio dekreto įsigaliojimo dienos ministro delle Attività produttive [gamybos ministras] kartu su ministro dell’Ambiente e della Tutela del territorio (aplinkos ir teritorijos apsaugos ministras), gavęs Conferenza unificata [Jungtinė konferencija] pritarimą, priima vieną ar kelis dekretus, kuriuose nustatomi skatinimo gaminti elektros energiją naudojant saulės fotovoltinius įrenginius kriterijai.

2.   Laikantis galiojančių Bendrijos teisės aktų, be valstybės biudžeto išlaidų, 1 dalyje nurodyti kriterijai:

<…>

<…>“

8

2011 m. kovo 3 d.Decreto legislativo n. 28 – Attuazione della direttiva 2009/28/CE sulla promozione dell’uso dell’energia da fonti rinnovabili, recante modifica e successiva abrogazione delle direttive 2001/77/CE e 2003/30/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 28 dėl Direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, perkėlimo) (GURI, Nr. 71, paprastasis priedas, 2011 m. kovo 28 d., p. 1, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 28/2011) 24 straipsnyje „Paskatų mechanizmai“ numatyta:

„1.   Atsinaujinančius išteklius naudojančių įrenginių, pradėtų eksploatuoti po 2012 m. gruodžio 31 d., elektros energijos gamybai taikoma paskata priimant priemones ir vadovaujantis šio straipsnio 2 dalyje nurodytais bendrais kriterijais <…>

2.   Įrenginių, nurodytų 1 dalyje, elektros energijos gamybai taikomos skatinamosios priemonės remiantis šiais bendrais kriterijais:

<…>“

9

Šio įstatyminio dekreto 25 straipsnyje nustatyta:

„1.   Atsinaujinančius išteklius naudojančių įrenginių, pradėtų eksploatuoti ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 31 d., elektros energijos gamyba skatinama taikant šio dekreto įsigaliojimo dieną galiojančius mechanizmus <…>

<…>

10.   <…> paskata saulės fotovoltinių įrenginių, pradėtų eksploatuoti po [2011 m. gegužės 31 d.], elektros energijos gamybai reglamentuojama gamybos ministro dekretu, kuris turi būti priimtas iki 2011 m. balandžio 30 d. bendradarbiaujant su ministro dell’Ambiente e della Tutela del [territorio e del] Mare (aplinkos, kraštovaizdžio ir jūrų apsaugos ministras), pasikonsultavus su 1997 m. rugpjūčio 28 d.decreto legislativo n. 281 (Įstatyminis dekretas Nr. 281) 8 straipsnyje nurodyta Jungtine konferencija, remiantis šiais principais:

10

2014 m. birželio 24 d.decreto-legge n. 91 – Disposizioni urgenti per il settore agricolo, la tutela ambientale e l’efficientamento energetico dell’edilizia scolastica e universitaria, il rilancio e lo sviluppo delle imprese, il contenimento dei costi gravanti sulle tariffe elettriche, nonché per la definizione immediata di adempimenti derivanti dalla normativa europea (Dekretas įstatymas Nr. 91, kuriuo nustatomos neatidėliotinos nuostatos dėl žemės ūkio sektoriaus, aplinkos apsaugos ir mokyklų bei universitetų pastatų energetinio efektyvumo, įmonių gaivinimo ir vystymo, į elektros energijos tarifus įtraukiamų sąnaudų ribojimo ir iš Sąjungos teisės aktų kylančių formalumų nedelsiamo apibrėžimo; GURI, Nr. 144, 2014 m. birželio 24 d.), su pakeitimais 2014 m. rugpjūčio 11 d. Įstatymu Nr. 116 (GURI, Nr. 192, paprastasis priedas Nr. 192, 2014 m. rugpjūčio 20 d.) (toliau – Dekreto įstatymas Nr. 91/2014) pertvarkyto į įstatymą, 26 straipsnyje nustatyta:

„1.   Siekiant optimizuoti paskatų surinkimo laiko valdymą ir taikymo terminų valdymą bei skatinti tvaresnę atsinaujinančiosios energijos rėmimo politiką, saulės fotovoltiniais įrenginiais pagamintos elektros energijos skatinamieji tarifai, patvirtinti remiantis Įstatyminio dekreto [Nr. 387/2003] 7 straipsniu ir Įstatyminio dekreto [Nr. 28/2011] 25 straipsnio 10 dalimi, taikomi šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

2.   Nuo 2014 m. antrojo pusmečio [GSE] bent kas mėnesį vienodo dydžio išmokomis, atitinkančiomis 90 % kiekvieno įrenginio pajėgumų kalendoriniais gamybos metais vidutinio įverčio, taiko šio straipsnio 1 dalyje nurodytus skatinamuosius tarifus, ir apskaičiuoja juos pagal faktinę gamybą iki kitų metų birželio 30 d. GSE per 15 dienų nuo šio dekreto paskelbimo nustato taikymo taisykles, kurios tvirtinamos gamybos ministro dekretu.

3.   Nuo 2015 m. sausio 1 d. energijos gamybos įrenginių, kurių vardinė galia yra didesnė kaip 200 kW, pagamintai energijai taikomas skatinamasis tarifas, atsižvelgiant į operatoriaus pasirinkimą, pertvarkomas remiantis viena iš toliau išvardytų alternatyvų, apie kurią turi būti pranešta GSE iki 2014 m. lapkričio 30 d.:

Negavusi jokio pranešimo iš operatoriaus, GSE taiko c punkte nurodytą alternatyvą.

<…>

5.   Skatinamojo tarifo naudos gavėjas, nurodytas 3 ir 4 dalyse, turi teisę gauti banko finansavimą, kurio didžiausia suma lygi jau 2014 m. gruodžio 31 d. įgytos paskatos ir pertvarkytos paskatos, kaip tai suprantama pagal 3 ir 4 dalis, skirtumui. Tokiam finansavimui – kumuliatyviai arba alternatyviai – remiantis specialiais susitarimais su bankų sektoriumi gali būti taikomos specifinės nuostatos arba Cassa Depositi e Prestiti SpA taikomos garantijos <…>“

11

Anie atstovauja įmonėms, Italijoje vykdančioms veiklą, kuria siekiama gaminti prekes ir (arba) teikti paslaugas elektrotechnikos ir elektronikos arba susijusiuose sektoriuose. Ji yra „pirmojo lygio federacija“, kurioje yra sektorinės asociacijos, tarp kurių – asociacija Anie Energie Rinnovabili, turinti tikslą apsaugoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių sektoriaus pramonę. Kiti ieškovai pagrindinėje byloje yra bendrovės ir individualūs verslininkai, esantys vieno ar kelių įvairiose Italijos teritorijos vietovėse įrengtų fotovoltinių įrenginių, kurių vardinė galia didesnė kaip 200 kW, savininkai ir valdytojai, 20 metų laikotarpiui sudarę su GSE sutartis, kurios laikomos privatinės teisės reglamentuojamomis sutartimis, kaip tai suprantama pagal Italijos teisę, kad galėtų pasinaudoti saulės fotovoltinių įrenginių elektros energijos gamybai taikomais skatinamaisiais tarifais. Taip šie ieškovai naudojosi skatinamosiomis priemonėmis, numatytomis Įstatyminio dekreto Nr. 387/2003 7 straipsnyje ir Įstatyminio dekreto Nr. 28/2011 25 straipsnyje. GSE yra valstybinė įmonė, visiškai kontroliuojama ministero dell’Economia e delle Finanze (Ekonomikos ir finansų ministerija, Italija), jai priskirtos įvairios viešojo pobūdžio funkcijos energetikos sektoriuje.

12

Italijos saulės fotovoltinių įrenginių elektros energijos gamybai taikomų paskatų schema buvo iš dalies pakeista Dekreto įstatymo Nr. 91/2014, įgyvendinto 2014 m. spalio 16 ir 17 d. ministro dekretais, 26 straipsniu, kurį ieškovai pagrindinėje byloje prašo Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) panaikinti.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės pažymi, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnyje buvo numatyta pertvarkyti paskatas, taikomas įrenginiams, kurių vardinė galia yra didesnė kaip 200 kW, siekiant optimizuoti paskatų surinkimo laiko valdymą ir taikymo laiko valdymą bei skatinti tvaresnę atsinaujinančiosios energijos rėmimo politiką. Jis taip pat nurodo, kad pagal šią nuostatą Italijos teisės aktų leidėjas atitinkamo sektoriaus ūkio subjektams nustatė perėjimą prie skirtingos tarifų sistemos pagal vieną iš šios nuostatos 3 dalyje numatytų alternatyvų. Kiekviena iš šių alternatyvų akivaizdžiai pablogintų šių operatorių padėtį, palyginti su ta, kuri apibrėžta jų su GSE sudarytose sutartyse dėl paskatų, nes šiose sutartyse būtų įtrauktos naujos sąlygos, susijusios su skatinamųjų tarifų trukme ir dydžiu.

14

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnį nuo 2014 m. antrojo pusmečio skatinamieji tarifai taikomi mėnesinių vienodo dydžio išmokų, atitinkančių 90 % kiekvieno įrenginio pajėgumų kalendoriniais gamybos metais vidutinio įverčio, forma, paskui apskaičiuojami atsižvelgiant į faktinę gamybą. Taigi šia nuostata iš dalies pakeistos galiojančios sutarties sąlygos, pakeičiant „faktinės gamybos“ kriterijų „pajėgumų kalendoriniais gamybos metais vidutinio įverčio“ kriterijumi, neatsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamų paskatų gavėjai prisijungė prie pagalbos schemos skirtingomis sąlygomis.

15

Ieškovai pagrindinėje byloje tame teisme tvirtina, kad 2014 m. spalio 16 d. ir 17 d. ministro dekretai pablogino esamus santykius, kuriems jau buvo taikomi atitinkami sprendimai dėl skatinamųjų tarifų taikymo ir, atsižvelgiant į juos, su GSE sudarytos sutartys; jie rimtai pažeidė jų teisėtus lūkesčius. Jie taip pat remiasi teisinio saugumo principo ir Direktyvos 2009/28 pažeidimu, nes Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnyje atgaline data nustatytos mažiau palankios skatinamosios priemonės, kuriomis gali būti iš esmės pakeistos pradinės jau įvykdytų investicijų sąlygos, todėl jis neturėtų būti taikomas, nes prieštarauja Sąjungos pirminei ir antrinei teisei. Gamybos ministerija prašo atmesti ieškinius dėl šių ministro dekretų.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagrindinės bylos yra dalis platesnės apimties ginčo, kuriame įmonės, esančios panašioje padėtyje, palyginti su ieškovų pagrindinėse bylose, iškėlė tokius pačius klausimus, kurie kyla pagrindinėse bylose. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipėsi į Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) dėl šio Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 3 dalies konstitucingumo. 2017 m. sausio 24 d. sprendimu Italijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ši nuostata neprieštaravo Italijos Konstitucijai. Jis konstatavo, kad minėta nuostata reiškia veiksmą, kuris atitinka visuomenės interesus, nes juo užtikrinama tinkama priešingų interesų pusiausvyra, siekiant paramą energijos gamybai iš atsinaujinančiųjų išteklių derinti su galutiniams elektros energijos vartotojams tenkančių atitinkamos srities išlaidų naštos mažinimu. Be to, jis nusprendė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos skatinimo schemos pakeitimas nebuvo nei nenuspėjamas, nei staigus, todėl atsargus ir informuotas ūkio subjektas galėjo atsižvelgti į galimus reglamentavimo pokyčius, turėdamas omenyje, kad paramos schemos yra laikinos ir kinta.

17

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad minėtame Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) sprendime nebuvo išnagrinėti tam tikri klausimai, kurie yra svarbūs siekiant išspręsti ginčus pagrindinėje byloje, ir kad reikia pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, siekiant išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės aktų leidėjas, remdamasis Sąjungos teise, gali imtis veiksmų, kurie pablogintų ne tik atitinkamo sektoriaus įmonėms taikomą bendrą skatinimo sistemą, bet ir individualiai šių įmonių su valstybine įmone, šiuo atveju GSE, sudarytas sutartis dėl konkrečių skatinamųjų priemonių 20 metų laikotarpiui nustatymo.

18

Jam pirmiausia kyla klausimas, ar atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos yra suderinamos su bendraisiais teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamu teisės aktu vienašališkai iš dalies pakeistos teisinės sąlygos, kuriomis remdamiesi ieškovai pagrindinėje byloje pradėjo ekonominę veiklą, kai nebuvo tokį pakeitimą pateisinančių išimtinių aplinkybių. Dėl tų pačių priežasčių jam taip pat kyla abejonių dėl šių nuostatų suderinamumo su Chartijos 16 ir 17 straipsniais, kuriuose atitinkamai įtvirtinta laisvė užsiimti verslu ir teisė į nuosavybę, taip pat su Energetikos chartijos 10 straipsniu.

19

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, atitinkamos nacionalinės nuostatos gali prieštarauti Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punktui, nes jos gali neigiamai paveikti paramos saulės fotovoltinių įrenginių elektros energijos gamybos schemas, o jos pagal šią direktyvą turi būti stabilios ir nuolatinės. Šios nuostatos taip pat galėtų pažeisti energetikos politikos tikslus, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą.

20

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kiekvienoje iš sujungtų bylų pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [Sąjungos] teisę draudžiama taikyti tokią nacionalinę nuostatą, kokia išdėstyta [Dekreto įstatymo Nr. 91/2014] 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse, dėl kurios reikšmingai sumažinamos arba pavėlinamos skatinamosios priemonės, jau nustatytos teisės aktuose ir apibrėžtos specialiose fotovoltinius elektros energijos gamybos įrenginius valdančių gamintojų sutartyse su specialiai šiai funkcijai vykdyti įsteigta valstybine įmone [GSE]?

Konkrečiai kalbant, ar ši nacionalinė nuostata atitinka bendruosius [Sąjungos] teisės principus – teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, lojalaus bendradarbiavimo ir veiksmingumo principus, [Chartijos] 16 ir 17 straipsnius, Direktyvą [2009/28] ir joje nustatytas paramos schemas ir SESV 216 straipsnio 2 dalį, visų pirma tiek, kiek ji susijusi su [Energetikos chartija]?“

21

2019 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑798/18 ir C‑799/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

22

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punktas ir Chartijos 16 ir 17 straipsniai, siejami su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, taip pat Energetikos chartijos 10 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės nuostatas, kuriose numatoma sumažinti ar net visiškai panaikinti už saulės fotovoltiniais įrenginiais pagamintą energiją mokamus skatinamuosius tarifus, kurie jau buvo nustatyti administraciniuose sprendimuose ir patvirtinti specialiomis šių įrenginių valdytojų ir valstybinės bendrovės sudarytomis sutartimis.

23

Šis teismas pažymi, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsniu buvo pertvarkytos paskatos įrenginiams, kurių vardinė galia yra didesnė kaip 200 kW, taikomos pagal Įstatyminio dekreto Nr. 387/2003 7 straipsnį arba Dekreto įstatymo Nr. 28/2011 25 straipsnį, siekiant optimizuoti skatinamųjų tarifų surinkimo ir mokėjimo terminų valdymą ir skatinti tvaresnę atsinaujinančių energijos išteklių rėmimo politiką. Šio 26 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad nuo 2014 metų antrojo pusmečio skatinamieji tarifai taikomi su mėnesinėmis vienodo dydžio išmokomis, atitinkančių 90 % kiekvieno įrenginio pajėgumų kalendoriniais gamybos metais vidutinio įverčio, paskui perskaičiuojant atsižvelgiant į faktinę gamybą. Be to, jis nustatė perėjimą prie kitos tarifų sistemos, pasinaudojant viena iš 3 dalyje nustatytų alternatyvų: paskatos taikymo laikas pratęsiamas iki 24 metų, o metinės išmokos proporcingai sumažinamos nustatyta procentine dalimi; mokamos sumos sumažinamos laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m., jas kompensuojant padidinant tarifus vėlesniu laikotarpiu arba mažinant tarifą procentine dalimi, kuri nustatoma atsižvelgiant į įrenginių vardinę galią.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad minėtas 26 straipsnis gali prieštarauti Sąjungos teisei, nes juo sumažinti tarifai ir iš dalies pakeista paskatų, kurios jau taikomos pagal Dekreto įstatymo Nr. 387/2003 7 straipsnį ir Įstatyminio dekreto Nr. 28/2011 25 straipsnio 10 dalį ir patvirtintos sutartimis, kurias GSE individualiai sudarė su fotovoltinių įrenginių valdytojais, mokėjimo tvarka, nurodant konkrečius skatinamuosius tarifus ir specialią jų mokėjimo tvarką 20 metų laikotarpiu.

25

Šiuo klausimu, kalbant, pirma, apie Direktyvą 2009/28, kuria siekiama įgyvendinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą paskatų sistemą, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, ja siekiama apibrėžti bendrą energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių skatinimo tvarką, nustatant, be kita ko, privalomus nacionalinius planinius rodiklius, kuriais numatoma, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti šių išteklių energija.

26

Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės gali taikyti paramos schemas šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytiems planiniams rodikliams įvykdyti; pagal šias dalis, pirma, kiekviena valstybė narė užtikrina, kad bendro galutinio energijos suvartojimo dalis, kurią sudaro atsinaujinančių išteklių energija, 2020 m. pasiektų bent bendrą jos nacionalinį planinį rodiklį, nustatytą tos direktyvos I priedo A dalyje, ir, antra, valstybės narės nustato veiksmingas priemones, kad užtikrintų, jog atsinaujinančių išteklių energijos dalis būtų lygi daliai, nurodytai tos pačios direktyvos I priedo B dalyje nustatytoje indikatyvioje trajektorijoje, arba ją viršytų.

27

Be to, pagal Direktyvos 2009/28 25 konstatuojamąją dalį „[v]alstybių narių atsinaujinančių išteklių energijos potencialas yra skirtingas“ ir itin svarbu, kad jos, siekdamos užtikrinti nacionalinių paramos schemų tinkamą veikimą, galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo potencialą.

28

Kaip matyti iš paties Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punkto teksto, būtent iš žodžio „gali“, valstybės narės visiškai neįpareigotos taikyti pagalbos schemų tam, kad skatintų naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Iš tiesų jos turi diskreciją imtis priemonių, kurios, jų manymu, yra tinkamos norint pasiekti privalomus bendruosius nacionalinius planinius rodiklius, nustatytus šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse, siejamose su jos I priedu. Tokia diskrecija reiškia, kad valstybės narės gali priimti, iš dalies pakeisti arba panaikinti paramos schemas, su sąlyga, kad, be kita ko, bus pasiekti tie planiniai rodikliai (2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 27 punktas).

29

Be to, pažymėtina, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, kai valstybės narės imasi priemonių, kuriomis įgyvendina Sąjungos teisę, jos privalo laikytis bendrųjų šios teisės principų, tarp kurių, be kita ko, yra teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai (žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punktą nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriomis iš dalies keičiama pagalbos schema sumažinant tarifus ir pakeičiama fotovoltinių įrenginių elektros energijos gamybai taikomų paskatų mokėjimo tvarka, jeigu minėtomis nuostatomis laikomasi šių principų.

31

Antra, kiek tai susiję su Chartijos 16 ir 17 straipsniais, pažymėtina, kad, kaip matyti iš jų atitinkamų pavadinimų ir turinio, Dekretu įstatymu Nr. 387/2003 įgyvendinama Direktyva 2001/77, o Dekreto įstatymas Nr. 28/2011 į Italijos teisę perkelia Direktyvą 2009/28, panaikinusią šią pirmąją direktyvą. Darytina išvada, kad šių dekretų įstatymų nuostatomis įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl Chartija taikytina pagrindinėse bylose. Taigi Chartijoje numatytų pagrindinių teisių apsaugos lygis turi būti užtikrinamas tokio perkėlimo momentu, neatsižvelgiant į valstybių narių turimą diskreciją perkeliant direktyvą į nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Pelham ir kt., C‑476/17, EU:C:2019:624, 79 punktą).

32

Pirma, kalbant apie Chartijos 17 straipsnį, jo 1 dalyje numatyta: kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams; nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Be to, nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.

33

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šiuo straipsniu užtikrinama teisės į nuosavybę apsauga taikoma ne komerciniams interesams ar galimybėms, kurių kintamas pobūdis yra pati ekonominės veiklos esmė, o turtinėms teisėms, kurios, atsižvelgiant į teisinę sistemą, lemia įgytą teisinę padėtį, leidžiančią tokių teisių turėtojui jomis naudotis savo paties naudai (žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 34 punktą; 2019 m. gegužės 21 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Žemės ūkio paskirties žemės uzufruktas), C‑235/17, EU:C:2019:432, 69 punktą).

34

Taigi nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, ar pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį suteikiamos garantijos apima ir fotovoltinės energijos gamybos paskatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurių sumos dar nebuvo sumokėtos, tačiau kurios buvo suteiktos pagal esamą pagalbos schemą.

35

Dėl klausimo, ar šios paskatos gali būti laikomos turinčiomis turtinę vertę, pažymėtina, kad iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, susijusios su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, į kurią reikia atsižvelgti pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, matyti, kad šio 1 straipsnio pirmoje dalyje esanti „turto“ sąvoka yra savarankiška ir apima ne vien materialiojo turto nuosavybę, nes „turtinėmis teisėmis“ taip pat gali būti laikomos kai kurios kitos aktyvus sudarančios teisės ir interesai (2004 m. birželio 22 d. EŽTT sprendimo Broniowski prieš Lenkiją, CE:ECHR:2004:0622JUD003144396, 129 punktas).

36

Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad tam tikromis sąlygomis sąvoka „turtas“ gali apimti turtines teises, įskaitant skolinius reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. EŽTT sprendimo Kopecký prieš Slovakiją, CE:ECHR:2004:0928JUD004491298, 35 punktą).

37

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylų medžiagos matyti, kad sutartys, kurias GSE sudarė su atitinkamais fotovoltinių įrenginių valdytojais pagal Dekreto įstatymo Nr. 387/2003 7 straipsnį ir Dekreto įstatymo Nr. 28/2011 25 straipsnio 10 dalį, buvo sudarytos specialiai ir individualiai ir kad šiose sutartyse buvo nurodyti konkretūs skatinamieji tarifai ir jų mokėjimo trukmė. Todėl atrodo, kad pagal šias nuostatas taikomos ir minėtomis sutartimis patvirtintos paskatos reiškė ne paprasčiausius komercinio pobūdžio interesus ar galimybes, bet turėjo turtinę vertę.

38

Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 33 punkte nurodytą jurisprudenciją, tam, kad teisei gauti tokias paskatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, galėtų būti taikoma Chartijos 17 straipsnyje numatyta apsauga, dar reikia išnagrinėti klausimą, ar ši teisė lemia įgytą teisinę padėtį, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją (pagal analogiją žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 36 punktą).

39

2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija (C‑398/13 P, EU:C:2015:535) 61 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, susijusios su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, matyti, jog būsimos pajamos gali būti laikomos „turtu“, kuriam gali būti suteikiama Chartijos 17 straipsnio apsauga, tik jeigu tokios pajamos jau buvo uždirbtos, neginčijamai paskolintos arba jei remdamasis išskirtinėmis aplinkybėmis suinteresuotasis asmuo turi teisėtų lūkesčių įgyti turtines teises.

40

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 30 ir 39 punktus, reikia išnagrinėti teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų apimtį, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis.

41

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisinio saugumo principas, kuris išplaukia iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo, reikalauja, kad, pirma, teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir, antra, jų taikymas būtų nuspėjamas teisės subjektams, visų pirma kai jos fiziniams asmenims ir įmonėms gali sukelti neigiamų pasekmių. Konkrečiai kalbant, minėtas principas reikalauja, kad teisės norma leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai sužinoti ja nustatytų pareigų apimtį, kad jie galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų (2019 m. liepos 11 d. Sprendimas Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 29 ir 30 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).

42

Šiuo klausimu pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją galimybę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi bet kuris ūkio subjektas, kuriam nacionalinė institucija suteikė pagrįstų lūkesčių. Vis dėlto, jei atidus ir pakankamai informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, kad priemonės priėmimas paveiks jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę. Be to, ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą padėtį, kuri gali būti pakeista nacionalinėms institucijoms įgyvendinant savo diskreciją (2019 m. liepos 11 d. Sprendimas Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar nacionalinės teisės normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atitinka minėtus principus, o Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šiam teismui gali tik pateikti gaires dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo, kurios leistų jam įvertinti šią atitiktį. Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į visus reikšmingus elementus, išplaukiančius iš atitinkamų teisės aktų formuluočių, tikslo ir turinio (žr., be kita ko, 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Agrenergy ir Fusignano Due, C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605, 33 ir 34 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

44

Siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, ypač reikia nurodyti tokias iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos paaiškėjusias aplinkybes.

45

Visų pirma, kalbant apie Dekretą įstatymą Nr. 387/2003, kuris, perkeldamas į nacionalinę teisę Direktyvą 2001/77, nustatė saulės fotovoltinių įrenginių elektros energijos gamybos Italijoje paskatų sistemą, iš šio dekreto įstatymo 7 straipsnio 2 dalies matyti, kad, kiek tai susiję su fotovoltiniais įrenginiais pagaminta elektros energija, ministro dekretuose, kuriais įgyvendinamas minėtas dekretas įstatymas, buvo nustatytas konkretus mažėjančio dydžio skatinamasis tarifas, kuris taikomas laikotarpiu, leidžiančiu užtikrinti teisingą investicinių išlaidų atlyginimą. Šiuose dekretuose taip pat nustatyta maksimali visų įrenginių, kuriems gali būti taikomos paskatos, bendra elektros galia.

46

Taigi, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks patikrinimus, pati šio 7 straipsnio formuluotė gali būti laikoma kaip nurodanti į atsargų ir informuotą ūkio subjektą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 42 punkte nurodytą jurisprudenciją, kad nagrinėjamos paskatos nebuvo užtikrintos visiems atitinkamiems operatoriams per nustatytą laikotarpį, visų pirma atsižvelgiant į nuorodą į skatinamųjų tarifų mažėjantį dydį ir ribotą paskatų trukmę, taip pat į maksimalios visų įrenginių elektros galios, dėl kurios gali būti taikomos paskatos, nustatymą.

47

Antra, kiek tai susiję su Įstatyminiu dekretu Nr. 28/2011, panaikinusiu Įstatyminį dekretą Nr. 387/2003, Teisingumo Teismas iš esmės padarė tokią pačią išvadą 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Agrenergy ir Fusignano Due (C‑180/18, C‑286/18 ir C‑287/18, EU:C:2019:605) 44 punkte, kai nusprendė, kad iš pagal šį dekretą priimtų nacionalinės teisės aktų nuostatų visų pirma matyti, kad atsargūs ir informuoti ūkio subjektai galėjo suprasti, jog siekdamos atsižvelgti į tam tikrų aplinkybių raidą nacionalinės institucijos saulės fotovoltiniams įrenginiams taikomų paskatų schemą gali patikslinti ar net panaikinti.

48

Iš tiesų Dekreto įstatymo Nr. 28/2011 25 straipsnyje buvo nustatyta, kad fotovoltinių įrenginių elektros energijos gamybai taikomos paskatos yra reguliuojamos ministro dekretu, kuriuo nustatoma visų įrenginių, kuriems gali būti taikomos paskatos, bendra elektros energijos galia per kalendorinius gamybos metus, ir numatomi šie tarifai, atsižvelgiant į išlaidų technologijoms ir įrenginiams mažėjimą ir kitose valstybėse narėse taikomas skatinimo priemones, taip pat į įrenginių vietos pobūdį.

49

Galiausiai, kalbant apie su GSE sudarytas sutartis, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylų medžiagos matyti, kad, pirma, su atitinkamų fotovoltinių įrenginių, pradėtų eksploatuoti iki 2012 m. gruodžio 31 d., savininkais sudarytose sutartyse buvo tik numatytos praktinės tokių paskatų, suteiktų ankstesnio GSE priimto administracinio sprendimo forma, mokėjimo sąlygos. Italijos vyriausybės teigimu, Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) šias sutartis pripažino viešosios teisės reglamentuojamomis sutartimis, sudarytomis remiantis priimtu administraciniu aktu.

50

Kita vertus, kalbant apie paskatas įrenginiams, pradėtiems eksploatuoti po 2012 m. gruodžio 31 d., pažymėtina, kad šios paskatos, kaip matyti iš Dekreto įstatymo Nr. 28/2011 24 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotės, buvo „suteiktos“ pagal privatinės teisės reglamentuojamas sutartis, kurias sudarė GSE ir už atitinkamus įrenginius atsakingi subjektai, remdamiesi institucijos, atsakingos už elektros energijos ir dujų sektorius, parengta tipine sutartimi.

51

Taigi matyti, kad, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Italijos vyriausybė, atitinkamų fotovoltinių įrenginių valdytojų ir GSE sudarytos sutartys buvo pasirašytos remiantis tipinėmis sutartimis, kad pačios sutartys šiems įrenginiams nesuteikė paskatų, o tik nustatė jų mokėjimo tvarką, ir kad, bent jau kiek tai susiję su po 2012 m. gruodžio 31 d. sudarytomis sutartimis, GSE pasiliko teisę vienašališkai pakeisti šių sutarčių sąlygas, atsižvelgdama į galimą reglamentavimo raidą, kaip tai buvo aiškiai nurodyta sutartyse. Taigi šios aplinkybės pakankamai aiškiai parodė ūkio subjektams, kad atitinkamos paskatos galėjo būti iš dalies pakeistos ar panaikintos.

52

Be to, Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos priemonės neturi įtakos jau išmokėtoms paskatoms, bet yra taikomos tik nuo šio dekreto įstatymo įsigaliojimo dienos ir tik numatytoms paskatoms, kurios dar nėra mokėtinos. Todėl, priešingai, nei teigia ieškovės pagrindinėje byloje, šios priemonės nėra nustatytos atgaline data.

53

Visos šios aplinkybės, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti patikrinimus, aiškiai išplaukia iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų, todėl jų taikymą iš esmės buvo galima nuspėti. Iš tiesų iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės aktų nuostatos buvo tinkamai paskelbtos, jos buvo pakankamai tikslios ir ieškovės pagrindinėje byloje žinojo jų turinį. Taigi atsargus ir informuotas ūkio subjektas negali remtis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu dėl šių teisės aktų dalinių pakeitimų.

54

Darytina išvada, kaip savo išvados 48 punkte taip pat pažymėjo generalinis advokatas, kad atitinkamų fotovoltinių įrenginių valdytojų nurodyta teisė nekintamai naudotis pagrindinėje byloje aptariamomis paskatomis visą jų su GSE sudarytų sutarčių galiojimo laiką nėra įgyta teisinė padėtis ir jai netaikoma Chartijos 17 straipsnyje numatyta apsauga, todėl šių paskatų sumų ar jų mokėjimo tvarkos pakeitimas, padarytas nacionaline nuostata, kaip antai dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnis, negali būti prilyginamas nuosavybės teisės, kokia pripažinta šiame 17 straipsnyje, pažeidimui.

55

Antra, kalbant apie Chartijos 16 straipsnį, primintina, kad jame įtvirtinta laisvė užsiimti verslu, ir numatyta, kad ji pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką.

56

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad minėtu 16 straipsniu suteikiama apsauga apima laisvę užsiimti ekonomine ar komercine veikla, laisvę sudaryti sutartis ir laisvą konkurenciją, kaip matyti iš su šiuo straipsniu susijusių paaiškinimų, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, reikia atsižvelgti aiškinant Chartiją (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Laisvė sudaryti sutartį, kaip ji suprantama pagal Chartijos 16 straipsnį, apima laisvę pasirinkti verslo partnerį ir laisvę nustatyti už paslaugą prašomą kainą (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Polkomtel, C‑277/16, EU:C:2017:989, 50 punktas).

58

Šiuo atveju ieškovės pagrindinėje byloje tvirtina, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalimis pažeidžiama su GSE sudarytose sutartyse numatytų paskatų gavėjų laisvė sudaryti sutartis ir jų teisė laisvai disponuoti ekonominiais ir finansiniais ištekliais, nes šis dekretas įstatymas iš dalies pakeitė šių paskatų suteikimo sąlygas.

59

Kaip pažymėta šio sprendimo 49 ir 50 punktuose, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylų medžiagos matyti, kad, pirma, su įrenginių, pradėtų eksploatuoti iki 2012 m. gruodžio 31 d., savininkais sudarytose sutartyse numatytos tik praktinės ankstesniais administraciniais sprendimais suteiktų paskatų mokėjimo sąlygos ir, antra, įrenginiams, pradėtiems eksploatuoti po šios datos, suteiktos paskatos buvo patvirtintos GSE ir atitinkamų įrenginių operatorių sudarytomis tipinėmis sutartimis, kuriose buvo nustatyta tik paskatų mokėjimo tvarka.

60

Taigi ieškovai pagrindinėje byloje neturėjo galios derėtis dėl su GSE sudarytų sutarčių turinio. Iš tiesų, kaip savo išvados 70 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kadangi tai yra susitariančiosios šalies parengta tipinė sutartis, pagal sutarčių laisvės principą iš esmės kita šalis pati sprendžia, ar jai priimti sutarties sąlygas, ar ne. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 51 punkte, bent jau kiek tai susiję su po 2012 m. gruodžio 31 d. sudarytomis sutartimis, GSE išsaugojo teisę vienašališkai iš dalies keisti jų sąlygas.

61

Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos negali būti laikomos ribojančiomis pagrindinėje byloje nagrinėjamų sutarčių šalių sutarčių laisvę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 16 straipsnį, tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti patikrinimus.

62

Be to, pastarojoje nuostatoje įtvirtinta teisė laisvai užsiimti verslu taip pat apima bet kokios įmonės teisę laisvai naudotis turimais ekonominiais, techniniais ir finansiniais ištekliais, neperžengiant už savo veiksmus prisiimtos atsakomybės ribų (2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 49 punktas ir 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Lidl, C‑134/15, EU:C:2016:498, 27 punktas).

63

Šios teisės apribojimą pirmiausia sudaro įpareigojimas imtis priemonių, kurios ūkio subjektui gali reikšti dideles išlaidas, turėti reikšmingą įtaką jo veiklos organizavimui arba reikalauti sudėtingų ir kompleksinių techninių sprendimų (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 50 punktą).

64

Vis dėlto šiuo atveju neatrodo, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsniu buvo apribota, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 62 ir 63 punktuose nurodytą jurisprudenciją, atitinkamų fotovoltinių įrenginių valdytojų teisė laisvai naudotis turimais ištekliais, nes tokie skatinamieji tarifai, kokie suteikti administraciniais aktais ir nustatyti šių valdytojų ir GSE sudarytose sutartyse, negali būti laikomi tokiais ištekliais, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 51–53 punktų, šis atvejis susijęs tik su numatytomis paskatomis, kurios dar nėra mokėtinos, ir kad šie valdytojai negalėjo remtis teisėtais lūkesčiais nekintamai naudotis tokiomis paskatomis.

65

Taigi iš Teisingumo Teismui pateiktos bylų medžiagos nematyti, kad Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalys fotovoltinių įrenginių valdytojams nustatė tokius apribojimus, kokie minimi šio sprendimo 63 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.

66

Konstatuotina, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnis, negali būti laikoma Chartijos 16 straipsnyje įtvirtintos laisvės užsiimti verslu pažeidimu.

67

Trečia, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Dekreto įstatymo Nr. 91/2014 26 straipsnio 2 ir 3 dalių atitikties Energetikos chartijos 10 straipsniui, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į SESV 216 straipsnio 2 dalį, ši Chartija privaloma Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, nes ji yra mišrus susitarimas.

68

Pagal Energetikos chartijos 10 straipsnį kiekviena Susitariančioji Šalis, remdamasi šios Chartijos nuostatomis, skatina ir sudaro stabilias, nešališkas, palankias ir aiškias sąlygas kitų „Susitariančiųjų Šalių“ investuotojams investuoti jos teritorijoje.

69

Iš Energetikos chartijos 10 straipsnio formuluotės matyti, kad šiame straipsnyje nustatytos sąlygos turi būti užtikrintos kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojams.

70

Vis dėlto nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos nematyti, kad vienas ar keli atitinkami investuotojai būtų kitų Susitariančiųjų Šalių investuotojai, kaip tai suprantama pagal Energetikos chartijos 10 straipsnį, ar kad jie būtų teigę, kad šis straipsnis buvo pažeistas, kiek tai susiję tokiu investuotojo statusu. Kadangi neatrodo, kad Energetikos chartijos 10 straipsnis būtų taikomas pagrindinėse bylose, nereikia nagrinėti ir klausimo dėl nacionalinės teisės aktų suderinamumo su šia nuostata.

71

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks patikrinimus, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, Direktyvos 2009/28 3 straipsnio 3 dalies a punktas ir Chartijos 16 ir 17 straipsniai, siejami su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatoma sumažinti ar net visiškai panaikinti už saulės fotovoltinių įrenginių pagamintą energiją taikomas paskatas, kurios jau buvo suteiktos administraciniais sprendimais ir patvirtintos specialiomis šių įrenginių valdytojų ir valstybinės bendrovės sudarytomis sutartimis, kai šios teisės nuostatos yra susijusios su numatytomis paskatomis, kurios dar nėra mokėtinos.

72

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

Su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks patikrinimus, atsižvelgdamas į visas svarbias aplinkybes, 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, 3 straipsnio 3 dalies a punktas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsniai, siejami su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatoma sumažinti ar net visiškai panaikinti už saulės fotovoltinių įrenginių pagamintą energiją taikomas paskatas, kurios jau buvo suteiktos administraciniais sprendimais ir patvirtintos specialiomis šių įrenginių valdytojų ir valstybinės bendrovės sudarytomis sutartimis, kai šios teisės nuostatos yra susijusios su numatytomis paskatomis, kurios dar nėra mokėtinos.