Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. kovo 12 d.(*)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2013/48/ES – 3 straipsnio 2 dalis – Teisė turėti advokatą – Aplinkybės, kuriomis turi būti užtikrinama teisė turėti advokatą – Neatvykimas į teismą – Teisės turėti advokatą išimtys – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą“

Byloje C‑659/18

dėl 2018 m. spalio 19 d. Juzgado de Instrucción n. 4 de Badalona (Badalonos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 4, Ispanija) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. spalio 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

VW

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai P. G. Xuereb ir T. von Danwitz (pranešėjas),

generalinis advokatas M. Bobek,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. Ruiz Sánchez ir M. J. García-Valdecasas Dorrego,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos S. Pardo Quintillán ir R. Troosters,

susipažinęs su 2019 m. lapkričio 7 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu (OL L 294, 2013, p. 1) 3 straipsnio 2 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, kuri buvo iškelta VW už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo ir oficialaus dokumento suklastojimą.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

3        Direktyvos 2013/48 4, 6, 19 ir 30–32 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(4)      tam, kad būtų laikomasi sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo, būtina išankstinė sąlyga, kad valstybės narės pasitikėtų viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis. Tarpusavio pripažinimo mastas labai priklauso nuo įvairių veiksnių, be kita ko, įtariamųjų arba kaltinamųjų teisių apsaugos mechanizmų ir bendrų būtiniausių standartų, reikalingų siekiant sudaryti palankesnes tarpusavio pripažinimo principo taikymo sąlygas;

<...>

(6)      sprendimų baudžiamosiose bylose abipusis pripažinimas gali būti veiksmingas tik esant pasitikėjimui, kai ne tik teisminės institucijos, bet ir visi baudžiamojo proceso dalyviai pripažįsta kitų valstybių narių teisminių institucijų sprendimus lygiaverčiais savo priimtiems sprendimams, o tai reiškia pasitikėjimą ne tik kitų valstybių narių taisyklių tinkamumu, bet ir pasitikėjimą teisingu tų taisyklių taikymu. Tarpusavio pasitikėjimui stiprinti būtinos išsamios procesinių teisių ir garantijų, kylančių iš Chartijos, [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos] ir [1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto ir 1976 m. kovo 3 d. įsigaliojusio Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto], apsaugos taisyklės. Be to, taikant šią direktyvą ir kitas priemones, [Europos] Sąjungoje būtina toliau plėtoti būtiniausius Chartijoje ir [Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje] nustatytus standartus;

<...>

(19)      valstybės narės turėtų užtikrinti įtariamųjų arba kaltinamųjų teisę turėti advokatą nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo], kaip numatyta šioje direktyvoje. Bet kuriuo atveju įtariamiesiems arba kaltinamiesiems turėtų būti suteikta teisė turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui teisme, jei jie šios teisės nėra atsisakę;

<...>

(30)      tais atvejais, kai įtariamasis arba kaltinamasis yra nuošalioje geografinėje vietovėje, pavyzdžiui, užjūrio teritorijose, arba kai valstybė narė pradeda karines operacijas už savo teritorijos ribų arba dalyvauja tokiose operacijose, valstybėms narėms leidžiama laikinai nukrypti nuo įtariamojo arba kaltinamojo teisės turėti advokatą nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo] po laisvės atėmimo. <...>

(31)      valstybėms narėms turėtų būti leidžiama laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą ikiteisminiu etapu, kai skubos atvejais reikia išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei. <...> Bet koks šios nukrypti leidžiančios nuostatos pažeidimas iš esmės reikštų nepataisomą gynybos teisių pažeidimą;

(32)      valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama laikinai nukrypti nuo teisės turėti advokatą ikiteisminiu etapu, kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui, visų pirma pagrindinių įrodymų sunaikinimui arba pakeitimui arba susitikimui su liudininkais. <...> Bet koks šios nukrypti leidžiančios nuostatos pažeidimas iš esmės reikštų nepataisomą gynybos teisių pažeidimą[.]“

4        Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios įtariamųjų ir kaltinamųjų baudžiamajame procese ir asmenų, dėl kurių vyksta procesas pagal [2002 m. birželio 13 d. Tarybos] Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR [dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34)] <...>, teises turėti advokatą, reikalauti, kad apie laisvės atėmimą būtų informuota trečioji šalis, ir susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu.“

5        Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma įtariamiesiems arba kaltinamiesiems baudžiamajame procese nuo to momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos oficialiu pranešimu arba kitu būdu jiems buvo pranešta, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, ar jų laisvė atimta. Ji taikoma iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, įskaitant, atitinkamais atvejais, bausmės skyrimą ir sprendimą dėl apeliacinio skundo.“

6        Tos pačios direktyvos 3 straipsnis „Teisė turėti advokatą baudžiamajame procese“ suformuluotas taip:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę turėti advokatą tokiu laiku ir būdu, kad atitinkami asmenys galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis į gynybą.

2.      Įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo] turėti advokatą. Bet kuriuo atveju įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę turėti advokatą nuo toliau išvardytų momentų, atsižvelgiant į tą, kuris yra anksčiausias:

a)      prieš juos apklausiant policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme;

b)      [ikiteisminio] tyrimo arba kitoms kompetentingoms valdžios institucijoms atliekant [ikiteisminio] tyrimo ar kitus įrodymų rinkimo veiksmus pagal 3 dalies c punktą;

c)      nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo] nuo laisvės atėmimo momento;

d)      kai jie šaukiami atvykti į jurisdikciją baudžiamosiose bylose turintį teismą, deramu laiku prieš jiems atvykstant į tą teismą.

3.      Teisę turėti advokatą sudaro šie elementai:

a)      valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų teisę be pašalinių susitikti ir bendrauti su jiems atstovaujančiu advokatu, be kita ko, prieš apklausą policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme;

b)      valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų teisę, kad į jų apklausą atvyktų ir joje veiksmingai dalyvautų jų advokatas. Toks dalyvavimas atitinka nacionalinės teisės procedūras, jei tokiomis procedūromis nedaromas poveikis veiksmingam naudojimuisi atitinkama teise ir tos teisės esmei. Kai advokatas dalyvauja apklausoje, tokio dalyvavimo faktas pažymimas laikantis dokumentavimo tvarkos pagal atitinkamos valstybės narės teisę;

c)      valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji arba kaltinamieji turėtų bent teisę reikalauti, kad jų advokatas dalyvautų tokiuose tyrimo arba įrodymų rinkimo veiksmuose, jei tie veiksmai yra numatyti pagal nacionalinę teisę ir jei įtariamasis arba kaltinamasis privalo arba jei jam leidžiama dalyvauti atitinkamame veiksme:

i)      asmens atpažinimuose;

ii)      akistatose;

iii)      nusikaltimo atkūrimuose [eksperimentuose].

4.      Valstybės narės stengiasi suteikti bendro pobūdžio informacijos, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems būtų sudarytos palankesnės sąlygos gauti advokatą.

Nedarydamos poveikio nacionalinės teisės nuostatoms dėl privalomo advokato dalyvavimo, valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad įtariamieji arba kaltinamieji, kurių laisvė yra atimta, galėtų veiksmingai naudotis savo teise turėti advokatą, nebent jie tos teisės atsisakė pagal 9 straipsnį.

5.      Išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 2 dalies c punkto taikymo, kai dėl nuošalioje geografinėje vietovėje esančio įtariamojo arba kaltinamojo nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo] po jo laisvės atėmimo neįmanoma užtikrinti jo teisės turėti advokatą.

6.      Išimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo 3 dalyje numatytų teisių taikymo, jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai pateisinama dėl vienos iš šių įtikinamų priežasčių [remiantis vienu iš šių privalomųjų pagrindų]:

a)      dėl neatidėliotino poreikio išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei;

b)      kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui.“

7        Direktyvos 2013/48 8 straipsnyje numatyta:

„1.      Visos laikinai nukrypti leidžiančios nuostatos pagal 3 straipsnio 5 ar 6 dalį arba 5 straipsnio 3 dalį:

a)      yra proporcingos ir neviršija to, kas būtina;

b)      yra griežtai ribotos trukmės;

c)      nėra pagrįstos vien įtariamos nusikalstamos veikos rūšimi arba sunkumu ir

d)      nedaro poveikio bendram proceso teisingumui.

2.      Laikinai nukrypti leidžiančias nuostatas pagal 3 straipsnio 5 arba 6 dalį gali būti leidžiama taikyti tik tinkamai pagrįstu sprendimu, kurį kiekvienu konkrečiu atveju priima teismas arba kita kompetentinga valdžios institucija, su sąlyga, kad tam sprendimui gali būti taikoma teisminė peržiūra. Tinkamai pagrįstas sprendimas dokumentuojamas laikantis dokumentavimo tvarkos pagal atitinkamos valstybės narės teisę.

3.      Taikyti laikinai nukrypti leidžiančias nuostatas pagal 5 straipsnio 3 dalį kiekvienu konkrečiu atveju gali leisti tik teismas arba kita kompetentinga valdžios institucija, su sąlyga, kad tam sprendimui gali būti taikoma teisminė peržiūra.“

 Ispanijos teisė

8        Constituciόn (Konstitucija) 24 straipsnyje nustatyta:

„1.      Visi asmenys turi teisę į veiksmingą gynybą teismuose, naudodamiesi savo teisėmis ir siekdami teisėtų interesų, ir jų gynybos teisės niekada negali būti pažeidžiamos.

2.      Be to, bet kuris asmuo turi teisę į tai, kad jo bylą išnagrinėtų pagal įstatymą paskirtas teismas, teisę į gynybą ir teisę gauti advokato pagalbą, teisę būti informuotam apie jam pareikštą kaltinimą, teisę į viešą procesą, kuris nėra nepagrįstai vilkinamas ir per kurį suteikiamos visos garantijos, teisę naudotis tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis siekiant apsiginti, teisę neduoti parodymų prieš save, neprisipažinti kaltais ir teisę į nekaltumo prezumpciją. <...>“

9        Ley de Enjuiciamiento Criminal (Baudžiamojo proceso kodeksas), iš dalies pakeisto 2015 m. spalio 5 d. Ley Orgánica 13/2015 de modificación de la Ley de Enjuiciamiento Criminal para el fortalecimiento de las garantías procesales y la regulación de las medidas de investigación tecnológica (Pagrindinis įstatymas dėl Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo, siekiant sustiprinti procesines garantijas ir sureguliuoti technologines ikiteisminio tyrimo priemones (BOE, Nr. 239, 2015 m. spalio 6 d., p. 90192) (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas), 118 straipsnyje numatyta:

„1.      Bet kuris nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, dalyvaudamas procesiniuose veiksmuose, gali naudotis teise į gynybą nuo to momento, kai jam pranešta apie iškeltą bylą, jis buvo sulaikytas ar jam taikoma bet kuri kita kardomoji priemonė arba jam pareikšti kaltinimai, ir šiuo tikslu nedelsiant (be nepagrįsto delsimo) jis informuojamas apie tokias teises:

<...>

b)      teisę iš anksto susipažinti su bylos medžiaga, kad būtų užtikrintos teisės į gynybą, bet kuriuo atveju prieš jį apklausiant;

<...>

d)      teisę laisvai pasirinkti advokatą, nepažeidžiant 527 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatų;

<...>

2.      Teisė į gynybą įgyvendinama taikant tik tiesiogiai įstatymuose numatytus apribojimus nuo nusikalstamos veikos inkriminavimo iki bausmės atlikimo <...>“

10      Baudžiamojo proceso kodekso 527 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      509 straipsnyje nurodytais atvejais laikinai sulaikytam arba suimtam asmeniui gali būti neleista pasinaudoti šiomis teisėmis, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes:

a)      teise paskirti advokatą, kuriuo jis pasitiki;

<...>

d)      teise tiesiogiai arba per savo advokatą susipažinti su bylos medžiaga, išskyrus tas dalis, kurios turi esminę reikšmę pateikiant skundą dėl laikinojo sulaikymo ar suėmimo teisėtumo.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11      2018 m. balandžio 20 d. Badalonos (Ispanija) policija, atlikusį patikrinimą kelyje, kurio metu VW pateikė Albanijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, surašė protokolą dėl įtarimų, kad šis asmuo transporto priemonę vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ir kad oficialus dokumentas buvo suklastotas.

12      2018 m. gegužės 19 d. atlikus ekspertizę nustatyta, kad šis dokumentas suklastotas.

13      2018 m. birželio 11 d. nutartimi Juzgado de Instrucción n. 4 de Badalona (Badalonos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 4, Ispanija), į kurį kreiptasi iškėlus VW baudžiamąją bylą, nutarė apklausti šį asmenį. Tuo tikslu paskirtas nemokamą teisinę pagalbą teikiantis advokatas. Po to, kai suinteresuotajam asmeniui keletą kartų nesėkmingai (nes nebuvo žinoma jo buvimo vieta) bandyta įteikti teismo šaukimą, 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo priimta nutartis jį suimti ir atvesdinti į teismą.

14      2018 m. spalio 16 d. viena advokatė faksu atsiuntė raštą; jame nurodė, kad dalyvauja procese VW vardu, ir pridėjo pasirašytą įgaliojimą ad litem ir suinteresuotajam asmeniui paskirto nemokamą teisinę pagalbą teikusio advokato sutikimą perleisti bylą. Ji prašė procesinius dokumentus nuo šiol teikti jai ir panaikinti jos kliento atžvilgiu priimtą nutartį suimti, nurodydama, kad jos klientas bet kuriuo atveju norėtų atvykti į teismą.

15      Kadangi VW neatvyko į teismą išsiuntus pirmąjį šaukimą ir dėl jo vis dar galioja priimta nutartis dėl suėmimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal nacionalinės teisės aktus, susijusius su teise į gynybą, jo teise turėti advokatą gali būti neleista naudotis tol, kol ši nutartis bus įvykdyta.

16      Nacionalinis teismas nurodo, kad šie teisės aktai grindžiami Konstitucijos 24 straipsniu ir kad baudžiamosios teisės srityje įtariamojo (kaltinamojo) teisė į gynybą reglamentuojama Baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnyje. Minėtas teismas priduria, kad Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) šias nuostatas aiškina taip, kad teisė turėti advokatą gali būti susiejama su įtariamojo (kaltinamojo) pareiga asmeniškai atvykti į teismą. Konkrečiai kalbant, pagal suformuotą Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją pasinaudoti šia teise gali būti neleidžiama, jeigu asmens nėra arba neįmanoma nustatyti jo buvimo vietos. Pagal šią jurisprudenciją asmeniškas suinteresuotojo asmens atvykimas į teismą laikomas pagrįstu reikalavimu, neturinčiu didelės įtakos jo teisei į gynybą. Iš esmės įtariamojo (kaltinamojo) dalyvavimas yra pareiga. Dalyvavimas gali būti reikalingas aiškinantis faktines aplinkybes. Be to, jeigu šis asmuo ir toliau nedalyvautų užbaigiant ikiteisminį tyrimą, negalėtų būti surengtas teismo posėdis ir priimtas nuosprendis, todėl procesas būtų paralyžiuotas, o tai būtų nenaudinga nei atitinkamiems privatiems asmenims, nei atitinkamiems viešiesiems interesams.

17      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad minėtos jurisprudencijos ir toliau laikomasi, nepaisant 2015 m. įvykdytos reformos, visų pirma siekiant užtikrinti Direktyvos 2013/48 perkėlimą į Ispanijos teisę. Tas teismas taip pat pabrėžia, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnį teisė turėti advokatą yra ribojama tik šio kodekso 527 straipsnyje, kuris aiškiai paminėtas šioje nuostatoje, nurodytais atvejais.

18      Todėl minėtam teismui kyla klausimas dėl šioje direktyvoje numatytos teisės turėti advokatą apimties. Visų pirma jam kyla abejonių dėl tos pačios jurisprudencijos atitikties minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 daliai ir Chartijos 47 straipsniui.

19      Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Instrucción n. 4 de Badalona (Badalonos ikiteisminio tyrimo teismas Nr. 4) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Chartijos] 47 straipsnį ir visų pirma [Direktyvos 2013/48] 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad teisė turėti advokatą pagrįstai gali būti suteikiama vėliau tais atvejais, kai įtariamasis ar kaltinamasis neatvyksta į teismą po pirmojo šaukimo ir yra išduodamas nacionalinis, Europos arba tarptautinis arešto orderis, o naudotis teise turėti advokatą ir įtraukti jį į procesą leidžiama vėliau, kai įvykdomi orderiai ir įtariamasis atvesdinamas į teismą priverstinai?“

 Procesas Teisingumo Teisme

20      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas prašė taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą. 2019 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi VW (Teisė turėti advokatą neatvykimo į teismą atveju) (C‑659/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:45) šis prašymas buvo atmestas.

 Dėl prejudicinio klausimo

21      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2013/48, visų pirma jos 3 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės norma, kaip ji aiškinama nacionalinėje jurisprudencijoje, pagal kurią naudotis teise turėti advokatą dėl to, kad įtariamasis arba kaltinamasis neatvyksta į teismą ikiteisminio tyrimo teisėjo šaukimu, per baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadiją gali būti leidžiama vėliau, kai bus įvykdytas dėl atitinkamo asmens išduotas nacionalinis arešto orderis.

 Dėl Direktyvos 2013/48 taikymo

22      Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar Direktyva 2013/48 taikoma tokio asmens kaip VW, kuris gavo kelis šaukimus atvykti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad būtų pirmą kartą apklaustas dėl nusikalstamų veikų, kurias, kaip įtariama, yra padaręs, ir dėl kurio tuo tikslu yra išduotas nacionalinis arešto orderis, situacijai.

23      Ispanijos vyriausybė reiškia abejones dėl to, ar tokia situacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Ši vyriausybė teigia, kad bandymai suinteresuotajam asmeniui įteikti teismo šaukimus buvo nesėkmingi, todėl jis nebuvo informuotas apie tai, kad yra įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

24      Primintina, kad Direktyvos 2013/48 tikslas, remiantis jos 1 straipsniu, yra nustatyti būtiniausias taisykles, reglamentuojančias įtariamųjų ir kaltinamųjų baudžiamajame procese teises, visų pirma teisę turėti advokatą. Šios direktyvos taikymo sritis apibrėžta 2 straipsnio 1 dalyje; joje nustatyta, kad ši direktyva taikoma įtariamiesiems arba kaltinamiesiems baudžiamajame procese nuo to momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos oficialiu pranešimu arba kitu būdu jiems buvo pranešta, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką.

25      Viena vertus, asmuo, šaukiamas atvykti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, į kurį kreiptasi nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą dėl nusikalstamų veikų, kurias, kaip įtariama, padarė tas asmuo, patenka į „įtariamojo“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal minėtos Direktyvos 2013/48 2 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, šios nuostatos tekstas, visų pirma žodžiai „valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos oficialiu pranešimu arba kitu būdu jiems buvo pranešta“, rodo, kad pagal Direktyvą 2013/48 pakanka valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pranešimo atitinkamam asmeniui fakto, o pranešimo būdas nesvarbus.

26      Todėl, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 31 punkte, turi būti laikoma, kad pakanka to, jog šios valdžios institucijos priima oficialų sprendimą arba bet kokią kitą procesinę priemonę, kuria siekiama suinteresuotąjį asmenį informuoti apie tai, kad jis pagal nacionalinę teisę laikomas įtariamuoju ar kaltinamuoju. Tačiau priemonė, kurią naudojant šis asmuo tokią informaciją gauna, neturi reikšmės.

27      Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos vienareikšmiškai matyti ne tik tai, kad VW atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, bet ir tai, kad VW jį gavo, nes suteikė įgaliojimus savo advokatui atstovauti jam iškeltoje baudžiamojoje byloje.

28      Šiomis aplinkybėmis Ispanijos vyriausybės išreikštos abejonės dėl Direktyvos 2013/48 taikymo pagrindinėje byloje, atrodo, yra nepagrįstos, o tai vis dėlto turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl teisės turėti advokatą pagal Direktyvą 2013/48

29      Dėl Direktyvoje 2013/48, siejamoje su Chartijos 47 straipsniu, numatytos teisės turėti advokatą visų pirma reikia pažymėti, kad, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šia teise gali būti leidžiama naudotis vėliau dėl to, kad įtariamasis arba kaltinamasis neatvyksta į teismą. Tačiau šis prašymas nesusijęs su šioje direktyvoje nustatytos teisės turėti advokatą, kurios elementai išvardyti minėtos direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje, turiniu.

30      Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi užtikrinti, kad įtariamieji ir kaltinamieji teisę turėti advokatą turėtų tokiu laiku ir būdu, kad tai leistų jiems praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teisėmis į gynybą (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 103 punktas).

31      Nors šio 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas principas, kad įtariamieji ir kaltinamieji teisę turėti advokatą turi turėti tokiu laiku ir būdu, kad tai leistų jiems praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti teisėmis į gynybą, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 40 punkte, šis principas, kiek tai susiję su momentu, nuo kurio ši teisė turi būti suteikiama, paaiškintas to paties straipsnio 2 dalyje.

32      Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį įtariamieji arba kaltinamieji teisę turėti advokatą turi turėti be nepagrįsto delsimo ir bet kuriuo atveju nuo šios nuostatos a–d punktuose išvardytų keturių konkrečių momentų.

33      Šio 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įtariamieji arba kaltinamieji turi teisę turėti advokatą, be kita ko, „prieš juos apklausiant policijoje, kitoje teisėsaugos institucijoje ar teisme“ (3 straipsnio 2 dalies a punktas) ir, „kai jie šaukiami atvykti į jurisdikciją baudžiamosiose bylose turintį teismą, deramu laiku prieš jiems atvykstant į tą teismą“ (3 straipsnio 2 dalies d punktas).

34      Nagrinėjamu atveju suinteresuotasis asmuo buvo pašauktas atvykti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą (kuris yra kompetentingas teismas baudžiamojoje byloje), kad būtų apklaustas dėl nusikalstamų veikų, kurias, kaip įtariama, yra padaręs. Tokioje situacijoje įtariamojo teisė turėti advokatą jam iškeltoje baudžiamojoje byloje iš esmės turi būti užtikrinta.

35      Be to, Direktyvos 2013/48 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti įtariamųjų arba kaltinamųjų teisę turėti advokatą nepagrįstai nedelsdamos ir bet kuriuo atveju jiems turėtų būti suteikta teisė turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui teisme, jeigu jie šios teisės nėra atsisakę.

36      Tai nurodžius, toliau reikia nustatyti, ar Direktyva 2013/48, siejama su Chartijos 47 straipsniu, leidžia valstybėms narėms nuo teisės turėti advokatą, kuri iš esmės turi būti užtikrinama įtariamajam, šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukrypti dėl to, kad įtariamasis neatvyko.

37      Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta, kad laikinai nukrypti nuo minėtoje direktyvoje įtvirtintos teisės turėti advokatą paisymo galima trimis atvejais, nurodytais atitinkamai direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje, 3 straipsnio 6 dalies a punkte ir 3 straipsnio 6 dalies b punkte.

38      Minėto 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta, kad „[i]šimtinėmis aplinkybėmis ir tik ikiteisminiame etape valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo [tam tikrų šio straipsnio nuostatų] taikymo“.

39      Visų pirma pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 5 dalį valstybės narės, taikydamos šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies c punktą, gali laikinai nukrypti, „kai dėl nuošalioje geografinėje vietovėje esančio įtariamojo arba kaltinamojo nepagrįstai nedelsiant [be nepagrįsto delsimo] po jo laisvės atėmimo neįmanoma užtikrinti jo teisės turėti advokatą“.

40      Pagal Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 6 dalį valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo šio straipsnio 3 dalyje numatytų teisių taikymo, jei, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, tai yra pateisinama remiantis dviem privalomaisiais pagrindais. Šie privalomieji pagrindai yra „dėl neatidėliotino poreikio išvengti rimtų neigiamų pasekmių asmens gyvybei, laisvei arba fizinei neliečiamybei“ (šios direktyvos 3 straipsnio 6 dalies a punktas) arba „kai tyrimo institucijos turi skubiai imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias baudžiamajam procesui kylančiam rimtam pavojui“ (šios direktyvos 3 straipsnio 6 dalies b punktas).

41      Nagrinėjamu atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta nė viena iš aplinkybių, nurodytų Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse.

42      Iš Direktyvos 2013/48 bendros struktūros ir tikslų matyti, kad teisės turėti advokatą laikinos išimtys, kurias valstybės narės gali numatyti, išsamiai išvardytos šio 3 straipsnio 5 ir 6 dalyse.

43      Kalbant apie Direktyvos 2013/48 bendrą struktūrą pažymėtina, kad šios direktyvos 3 straipsnio 5 ir 6 dalys, kaip nuo minėtos direktyvos 3 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų principų nukrypstančios nuostatos, turi būti aiškinamos siaurai. Be to, tos pačios direktyvos 8 straipsnyje „Bendrosios nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sąlygos“, kiek tai susiję su teise turėti advokatą, nurodytos tik šios direktyvos 3 straipsnio 5 ar 6 dalyse numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos. Direktyvos 2013/48 30–32 konstatuojamosiose dalyse irgi pateikiamos nuorodos tik į šias nukrypti leidžiančias nuostatas.

44      Dėl Direktyvos 2013/48 tikslų pažymėtina, kad iš šios direktyvos 4 ir 6 konstatuojamųjų dalių matyti, jog ja visų pirma siekiama įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principą, kurio taikymo išankstinė sąlyga – valstybių narių tarpusavio pasitikėjimas viena kitos baudžiamojo teisingumo sistemomis. Minėta direktyva siekiama skatinti taikyti Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintą teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam, taip pat Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje garantuojamą teisę į gynybą (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 104 punktas).

45      Jeigu Direktyvos 2013/48 3 straipsnis būtų aiškinamas kaip leidžiantis valstybėms narėms numatyti kitas teisės turėti advokatą išimtis nei tos, kurios išsamiai išvardytos šiame straipsnyje, tai prieštarautų šiems tikslams, šios direktyvos bendrai struktūrai ir pačiam šios nuostatos tekstui; be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 51 punkte, ši teisė netektų savo veiksmingumo.

46      Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, pirma, kad įtariamasis ar kaltinamasis Direktyvoje 2013/48 įtvirtinta teise turėti advokatą, kuri bet kuriuo atveju įgyjama įvykus pirmam iš keturių šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a–d punktuose nurodytų momentų, naudojasi neatsižvelgiant į tai, ar suinteresuotasis asmuo atvyksta į teismą. Antra, įtariamojo ar kaltinamojo neatvykimas į teismą nėra vienas iš minėtoje direktyvoje išsamiai išvardytų teisės turėti advokatą išimties taikymo pagrindų, todėl įtariamojo neatvykimas, nepaisant šaukimo atvykti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, negali pateisinti to, kad iš jo atimama galimybė naudotis šia teise.

47      Galiausiai reikia pridurti, kad Direktyvos 2013/48 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį teise turėti advokatą negali būti leista naudotis vėliau dėl to, kad įtariamasis ar kaltinamasis neatvyko į teismą po to, kai buvo pašauktas atvykti, atitinka reikalavimus, išplaukiančius iš Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

48      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyva 2013/48, visų pirma jos 3 straipsnio 2 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės norma, kaip ji aiškinama nacionalinėje jurisprudencijoje, pagal kurią naudotis teise turėti advokatą dėl to, kad įtariamasis arba kaltinamasis neatvyksta į teismą ikiteisminio tyrimo teisėjo šaukimu, per baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadiją gali būti leidžiama vėliau, kai bus įvykdytas dėl atitinkamo asmens išduotas nacionalinis arešto orderis.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

49      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu, visų pirma jos 3 straipsnio 2 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės norma, kaip ji aiškinama nacionalinėje jurisprudencijoje, pagal kurią naudotis teise turėti advokatą dėl to, kad įtariamasis arba kaltinamasis neatvyksta į teismą ikiteisminio tyrimo teisėjo šaukimu, per baudžiamojo proceso ikiteisminio tyrimo stadiją gali būti leidžiama vėliau, kai bus įvykdytas dėl atitinkamo asmens išduotas nacionalinis arešto orderis.

Parašai.

*      Proceso kalba: ispanų.