1.

Tribunal Administrativo e Fiscal de Coimbra (Koimbros administracinių ir mokestinių bylų teismas, Portugalija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Reglamento (ES) 2015/1589 ( 2 ) 16 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 17 straipsnio 1 dalies išaiškinimo. Pagal šio reglamento 17 straipsnio 1 dalį Europos Komisijos įgaliojimams neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo srityje taikomas dešimties metų senaties terminas.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bendrovės Nelson Antunes da Cunha Lda ir Instituto de Financiamento da Agricultura e Pescas IP (Žemės ūkio ir žuvininkystės finansavimo institutas (IFAP)) ginčą dėl neteisėtos valstybės pagalbos susigrąžinimo iš Nelson Antunes da Cunha, atlikto Komisijai priėmus sprendimą.

3.

Pagal Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalį ši pagalba turi būti susigrąžinta taikant Portugalijos nacionalinėje teisėje nustatytas procedūras, jeigu jomis vadovaujantis galima nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą.

4.

Pagal Portugalijos teisę pagrindinės pagalbos sumos susigrąžinimui yra taikomas dvidešimties metų senaties terminas, kurio taikymas nagrinėjamu atveju nėra kliūtis susigrąžinti pagrindinę pagalbos sumą. Tačiau, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nuo šios pagalbos sumos skaičiuojamų palūkanų susigrąžinimui Portugalijos teisėje nustatytas senaties terminas yra penkeri metai nuo mokėjimo termino pabaigos dienos. Taikant šį terminą, negalima išieškoti visų palūkanų, ir man atrodo, kad bent dalies šių palūkanų senaties terminas pasibaigė dar prieš Komisijai priimant pirmiau minėtą sprendimą.

5.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 2 dalį, pagal kurią susigrąžintiną pagalbą sudaro palūkanos, ir šio reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiksmingumo principą yra draudžiama nuo neteisėtos pagalbos skaičiuojamų palūkanų išieškojimui taikyti trumpesnį senaties terminą nei to reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas, kaip antai Portugalijos teisėje nustatytą penkerių metų terminą.

6.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje bus nagrinėjamas tiktai šis klausimas, į kurį Teisingumo Teismui pasiūlysiu atsakyti teigiamai.

7.

Reglamento 2015/1589 16 straipsnyje, pavadintame „Pagalbos išieškojimas [susigrąžinimas]“, numatyta:

„1.   Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota [susigrąžinta] iš gavėjo (toliau – „sprendimas išieškoti [susigrąžinti] pagalbą“). Komisija nereikalauja išieškoti [susigrąžinti] pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Sąjungos teisės principui.

2.   Pagalbą, kurią reikia išieškoti [susigrąžinti] pagal sprendimą išieškoti [susigrąžinti] pagalbą, sudaro palūkanos, atitinkančios tam tikrą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo gavėjui dienos iki jos išieškojimo [susigrąžinimo] dienos.

3.   Nepažeidžiant nei vieno Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodymo pagal SESV 278 straipsnį, pagalba išieškoma [susigrąžinama] nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos Sąjungos teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“

8.

Reglamento 2015/1589 17 straipsnio „Pagalbos išieškojimo [susigrąžinimo] senaties terminas“ 1 dalyje nustatyta:

„Komisijos įgaliojimams išieškoti [susigrąžinti] pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas.“

9.

Código Civil (Portugalijos civilinis kodeksas, toliau – Civilinis kodeksas) 309 straipsnyje „Bendrasis terminas“ numatyta:

„Bendrasis senaties terminas yra dvidešimt metų.“

10.

Šio kodekso 310 straipsnyje nurodyta:

„Penkerių metų senaties terminas taikomas:

<…>

<…>“

11.

Kadangi šioje išvadoje bus nagrinėjamas tiktai ketvirtasis Tribunal Administrativo e Fiscal de Coimbra (Koimbros administracinių ir mokestinių bylų teismas) prejudicinis klausimas, apžvelgiant bylos aplinkybes bus nagrinėjami tiktai pagrindiniai aspektai, kurių analizė yra reikalinga siekiant suprasti šį klausimą.

12.

1993 m. balandžio 8 d. ir 1993 m. liepos 7 d. pareiškėja pagrindinėje byloje sudarė kredito sutartis su Caixa de Crédito Agrícola Mútuo de Coimbra, susijusias su kredito linija žemės ūkio ir gyvulininkystės veiklai atgaivinti.

13.

Pagal šias kredito sutartis IFAP pirmtakas ( 3 ), vadovaudamasis 1994 m. gegužės 24 d.Decreto-lei no 146/94 (Dekretas įstatymas Nr. 146/94), 1994–1996 m. sumokėjo Nelson Antunes da Cunha palūkanų subsidijų sumą, kuri iš viso sudarė 7526,90 EUR (4189,90 EUR buvo sumokėta 1994 m. liepos 12 d.; 2513,94 EUR – 1995 m. liepos 12 d. ir 823,06 EUR – 1996 m. balandžio 30 d.).

14.

1999 m. lapkričio 25 d. Komisija priėmė Sprendimą 2000/200/EB dėl Portugalijos įgyvendinamos pagalbos schemos intensyvios gyvulininkystės sektoriaus įsiskolinimams padengti ir kiaulininkystei atgaivinti ( 4 ) (toliau – 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimas).

15.

Šiame sprendime Komisija nusprendė, kad 1994 m. gegužės 24 d. Dekreto įstatymo Nr. 146/94 I skyriuje numatyta kredito linija intensyvios gyvulininkystės sektoriaus įmonių įsiskolinimams padengti yra nesuderinama su vidaus rinka tuo atveju, kai šios kredito linijos subsidijos ekvivalentas, sudėtas su gauta pagalba investicijoms, viršija 35 % mažiau palankiose ūkininkauti žemės ūkio vietovėse, ir kad 1994 m. gegužės 24 d. Dekreto įstatymo Nr. 146/94 II skyriuje numatyta kredito linija kiaulininkystės veiklos ir konkurencingumo atgaivinimui yra nesuderinama su vidaus rinka ( 5 ).

16.

Pagal 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimo rezoliucinę dalį Portugalija turėjo imtis visų priemonių pagalbai, kuri jau buvo neteisėtai suteikta, iš jos gavėjų susigrąžinti kartu su palūkanomis, susikaupusiomis nuo momento, kai gavėjai galėjo disponuoti pagalba, iki jos faktinio susigrąžinimo. Portugalijos institucijos taip pat privalėjo per du mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo pranešti Komisijai apie priemones, kurių ėmėsi, kad jį įgyvendintų ( 6 ).

17.

2001 m. kovo mėn. IFAP pirmtakas nusiuntė Nelson Antunes da Cunha raštą, kuriame paprašė jos sugrąžinti neteisėtai gautas sumas. Nelson Antunes da Cunha į šį raštą nereagavo.

18.

2009 m. rugpjūčio 12 d. IFAP nusiuntė jai naują raštą, kuriame paprašė sumokėti 14953,56 EUR (t. y. 7526,90 EUR išmokėtos pagalbos sumą ir 7426,66 EUR delspinigių) per dešimt darbo dienų nuo minėto rašto gavimo.

19.

2013 m. liepos 7 d. Kantanjedės mokesčių inspekcija (Portugalija) pradėjo šio skolinio reikalavimo vykdymo procedūrą pareiškėjos pagrindinėje byloje atžvilgiu, siekdama išieškoti įsiskolinimą IFAP.

20.

Nelson Antunes da Cunha pareiškė prieštaravimą dėl šios procedūros Tribunal Administrativo e Fiscal de Coimbra (Koimbros administracinių ir mokestinių bylų teismas).

21.

Nelson Antunes da Cunha tvirtina, pirma, kad pagal 1992 m. liepos 28 d.Decreto-lei no 155/92 (Dekretas įstatymas Nr. 155/92) 40 straipsnį ( 7 ) pareiga grąžinti neteisėtos pagalbos sumas išnyksta praėjus penkeriems metams nuo jų gavimo, todėl nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su gauta pagalba, yra suėjęs senaties terminas. Antra, dėl delspinigių ji nurodo, kad praėjo daugiau nei penkeri metai nuo tos datos, kurią turėjo būti įvykdytas įpareigojimas, su kuriuo siejami šie delspinigiai, todėl jų senaties terminas taip pat yra pasibaigęs pagal Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktą.

22.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nacionalinės teisės aktuose nėra nustatytas senaties terminas, konkrečiai taikytinas nurodymui susigrąžinti neteisėtai gautą pagalbą, todėl aukštesnės instancijos nacionaliniai teismai nusprendė, kad skoloms IFAP, atsiradusioms dėl Portugalijos valstybės suteiktos pagalbos, kurią Komisija pripažino nesuderinama su vidaus rinka, taikomas Civilinio kodekso 309 straipsnyje nustatytas bendrasis dvidešimties metų senaties terminas.

23.

Dėl palūkanoms taikytino senaties termino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad aukštesnės instancijos nacionaliniai teismai yra nusprendę, jog, „neatsižvelgiant į palūkanų pobūdį ir joms priskirtiną nomen juris, neatlikus kitų formalumų negalima daryti išvados, kad tokioms palūkanoms (nesvarbu, ar jos pripažįstamos kompensacinėmis palūkanomis, ar delspinigiais) taikytinas Civilinio kodekso 309 straipsnyje nustatytas 20 metų senaties terminas. Iš tikrųjų 5 metų senaties terminas yra taikomas sutartyse arba teisės aktuose nustatytoms palūkanoms, net jeigu jos nėra nustatytos (Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktas), ir pagal to paties kodekso 306 straipsnį šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo datos, kurią reikalavimas turėjo būti įvykdytas“ ( 8 ).

24.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nuostata, jog remiantis sprendimu dėl pagalbos susigrąžinimo apskaičiuotoms palūkanoms taikytinas šis 5 metų senaties terminas, gali prieštarauti Sąjungos teisės veiksmingumo principui. Iš tikrųjų, jei būtų manoma, kad palūkanoms, mokėtinoms už laikotarpį, ankstesnį nei 5 metų laikotarpis iki senaties nutraukimo akto, yra taikomas senaties terminas, gali būti, kad net jei Komisijos įgaliojimai reikalauti susigrąžinti pagalbą pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 1 dalį dar nėra išnykę, reikalavimas mokėti palūkanas jau nebegalioja.

25.

Kalbant apie pagrindinėje byloje susiklosčiusią padėtį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus ( 9 ), pažymėjo, kad, kadangi priešinga šalis Nelson Antunes da Cunha gavo teismo šaukimą siekiant pradėti minėtos pagalbos susigrąžinimo vykdymo procedūrą tik 2013 m. liepos 26 d. paprastu registruotu laišku, pagal minėtą Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktą visoms palūkanoms, kurių mokėjimo terminas baigėsi iki 2008 m. birželio 26 d., suėjo senaties terminas.

26.

Be to, pasak minėto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Civilinio kodekso 310 straipsnio d punkte nustatytas senaties terminas pagal nacionalinę teisę negali būti laikomas nutrauktu Komisijos raštu Portugalijos institucijoms arba Portugalijos institucijų raštu priešingai šaliai, nes toks raštas neturi teismo šaukimo ar akto įteikimo teismo nustatyta tvarka statuso, kaip tai suprantama pagal Civilinio kodekso 323 straipsnį. Faktiškai IFAP neparengė jokio teisminio dokumento (išskyrus mokesčių išieškojimo vykdomąjį aktą), kuriame būtų išreiškęs ketinimą įgyvendinti teisę pareikalauti, kad priešinga šalis sumokėtų mokėtinas palūkanas.

27.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad paprastu registruotu laišku išsiųstas teismo šaukimas jokiu būdu negali tapti pagrindu nutraukti pradėtą skaičiuoti senaties terminą, nes neturi teismo šaukimui būdingų konkrečių ypatybių, nurodytų Civilinio kodekso 326 straipsnyje ir 327 straipsnio 1 dalyje. Taigi 2013 m. liepos 26 d. buvo pradėtas skaičiuoti naujas penkerių metų senaties terminas, ir šis terminas galėjo būti dar kartą nutrauktas tik tuo atveju, jei būtų atsiradusi nauja jo nutraukimo priežastis, numatyta Civilinio kodekso 323 straipsnyje.

28.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktą nustatant palūkanas, mokėtinas pagal sprendimą dėl pagalbos susigrąžinimo, gali būti kvestionuojamas veiksmingumo principas ir principas, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka.

29.

Tokiomis aplinkybėmis 2018 m. liepos 31 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. spalio 5 d., Tribunal Administrativo e Fiscal de Coimbra (Koimbros administracinių ir mokestinių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal [Reglamento 2015/1589] 16 straipsnio 2 dalį ir Europos Sąjungos principus, visų pirma veiksmingumo principą ir valstybės pagalbos nesuderinamumo su [vidaus] rinka principą, draudžiama palūkanoms, skaičiuojamoms nuo susigrąžintinos pagalbos, taikyti trumpesnį nei reglamento 17 straipsnyje nustatytą senaties terminą, kaip antai Civilinio kodekso 310 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytą senaties terminą?“

30.

IFAP, Portugalijos vyriausybė ir Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. Tos pačios šalys dalyvavo 2019 m. rugsėjo 12 d. posėdyje.

31.

Prejudiciniu klausimu, dėl kurio teikiama ši išvada, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl to, ar nacionalinės teisės aktuose nustatyta senaties taisyklė pagrindinėje byloje nagrinėjamo neteisėtos pagalbos susigrąžinimo atveju yra suderinama su Sąjungos teise.

32.

Kalbant konkrečiau, šis teismas iš esmės klausia, ar pagal Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 2 dalį ir pagal to paties reglamento 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiksmingumo principą ( 10 ) yra draudžiama prie susigrąžintinos pagalbos sumos pridedamoms palūkanoms taikyti senaties terminą, kuris, kaip ir Civilinio kodekso 310 straipsnio d punkte numatytas penkerių metų terminas, yra trumpesnis nei dešimties metų terminas, per kurį pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 1 dalį Komisija gali pareikalauti susigrąžinti neteisėtą pagalbą.

33.

Nagrinėjamu atveju aišku, kad pareiga susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą taikytina ir palūkanoms. Šis reikalavimas kyla tiek iš Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 2 dalies, tiek iš 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimo ( 11 ), dėl kurio, pažymiu, nebuvo pateiktas joks skundas teismui.

34.

Pagal Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalį ir 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimą pagrindinėje byloje nagrinėjamas pagalbos susigrąžinimas iš principo turi būti vykdomas pagal Portugalijos teisėje nustatytas procedūras, įskaitant procedūras, kurioms taikomos senaties taisyklės ( 12 ).

35.

Šiuo klausimu pažymiu, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog suinteresuotosios šalys turi skirtingas nuomones dėl pagal Portugalijos teisę taikytinų senaties taisyklių, susijusių tiek su atitinkamos pagalbos pagrindine suma, tiek su nuo jos skaičiuojamomis palūkanomis.

36.

Atsižvelgiant į tai, remiantis tuo, ką nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 13 ), reikia konstatuoti, kad pagal Portugalijos teisės aktus pagalbos pagrindinės sumos susigrąžinimui taikytinas Civilinio kodekso 309 straipsnyje nustatytas dvidešimties metų senaties terminas ( 14 ). Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų, kad šio termino taikymas trukdytų susigrąžinti šią pagrindinę sumą pagrindinėje byloje ( 15 ).

37.

Tačiau, kalbant apie pagalbai taikomų palūkanų susigrąžinimą, atrodo, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog iš principo taikomas Civilinio kodekso 310 straipsnio d punkte nustatytas penkerių metų terminas ( 16 ). Taip pat atrodo, kad, antra, šio penkerių metų termino taikymas nagrinėjamu atveju yra kliūtis susigrąžinti visą nuo nagrinėjamu atveju nagrinėjamos pagalbos skaičiuojamų palūkanų sumą ( 17 ).

38.

Iš tikrųjų iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus matyti, kad penkerių metų senaties terminas buvo nutrauktas 2013 m. liepos 26 d. ir kad visoms palūkanoms, kurių mokėjimo terminas baigėsi iki 2008 m. birželio 26 d., senaties terminas baigėsi pagal Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktą ( 18 ). Šią nacionalinės teisės nuostatą suprantu taip, kad reikalavimas sumokėti palūkanas išnyksta praėjus penkeriems metams nuo jų mokėjimo termino pabaigos.

39.

Iš to galima daryti išvadą, kad pagal Portugalijos teisę 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimu senaties terminas negalėjo būti nutrauktas. Šiuo klausimu pažymiu, kad atrodo, jog dalies palūkanų senaties terminas jau būtų pasibaigęs net ir tuo atveju, jei Portugalijos institucijos penkerių metų senaties terminą būtų nutraukusios iškart po Komisijos sprendimo priėmimo ( 19 ).

40.

Atsižvelgiant į šią informaciją, norint atsakyti į iškeltą klausimą, reikia išskirti du laikotarpius: laikotarpį iki Komisijos sprendimo priėmimo (A skirsnis) ir laikotarpį po šio sprendimo priėmimo (B skirsnis).

41.

Iš tikrųjų, vertinant pirmąjį laikotarpį, kyla klausimas, ar pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 2 ir 3 dalis yra draudžiama taikyti penkerių metų senaties terminą, kaip antai nagrinėjamoje byloje ginčijamą terminą, nes jį taikant nuo pagalbos sumos skaičiuojamų palūkanų senaties terminas gali sueiti dar nepasibaigus dešimties metų laikotarpiui, per kurį Komisija pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 1 dalį gali pareikalauti susigrąžinti neteisėtą pagalbą.

42.

Kalbant apie antrąjį laikotarpį, atrodo, kad nuo suteiktos pagalbos sumos skaičiuojamų palūkanų senaties terminas suėjo dėl to, kad IFAP gerokai pavėluotai įvykdė Komisijos sprendimą.

43.

Iš tikrųjų, nors Portugalijos institucijos privalėjo Komisijos sprendimą vykdyti nedelsdamos ( 20 ), nuo Komisijos sprendimo priėmimo iki senatis termino nutraukimo praėjo keturiolika metų, todėl, jeigu būtų taikomas Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktas, didžiosios dalies palūkanų, kurių mokėjimo terminas yra pasibaigęs, susigrąžinimo senaties terminas pasibaigs po Komisijos sprendimo priėmimo.

44.

Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar pagalbos gavėjas gali remtis nacionaline senaties taisykle vykdydamas galutinį Komisijos sprendimą dėl neteisėtos pagalbos susigrąžinimo tuo atveju, kai šios taisyklės taikymas yra kliūtis susigrąžinti visą nuo pagalbos sumos skaičiuojamų palūkanų sumą.

45.

Nors Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimus panašiais klausimais, šioje byloje turi galimybę patikslinti, kokiu mastu tokia nacionalinė senaties taisyklė taikytina susigrąžinant neteisėtą pagalbą esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

46.

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad senaties taisyklės turi labai didelę reikšmę turtinių teisių srityje. Iš tikrųjų dėl senaties kreditoriui tampa neįmanoma pasiekti, kad jo reikalavimas būtų įvykdytas. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, senaties taisyklėmis nustatant laiko ribą, siekiama užtikrinti skolininko teisinį saugumą ( 21 ).

47.

Kaip parodysiu toliau, aš, panašiai kaip Komisija ir IFAP, manau, kad kiekvienam iš dviejų laikotarpių reikia netaikyti nacionalinėje teisėje nustatytos penkerių metų senaties taisyklės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje ( 22 ).

48.

Iškart priminsiu, kad pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 1 dalį Komisijos įgaliojimams pareikalauti susigrąžinti pagalbą yra taikomas dešimties metų senaties terminas. Pagal šio reglamento 17 straipsnio 2 dalį šis senaties terminas skaičiuojamas nuo dienos, kai neteisėta pagalba buvo suteikta gavėjui kaip individuali pagalba arba pagal pagalbos schemą. Bet kokia pagalba, kuriai taikomas senaties terminas yra pasibaigęs, pagal minėto reglamento 17 straipsnio 3 dalį yra laikoma esama pagalba ( 23 ).

49.

Nagrinėjamu atveju aišku, kad 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimas buvo priimtas iki šio termino pabaigos ( 24 ).

50.

Be to, pažymiu, kad Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti reikalavimai, grindžiami ankstesnėje jurisprudencijoje įtvirtintu veiksmingumo principu ( 25 ).

51.

Pagal šią jurisprudenciją, nors, nesant Sąjungos teisės nuostatų dėl neteisėtai suteiktos pagalbos susigrąžinimo procedūros, iš principo tas susigrąžinimas turi vykti pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas, šios nuostatos turi būti taikomos taip, kad pagal Sąjungos teisę privalomas susigrąžinimas netaptų praktiškai neįmanomas, ir atsižvelgiant į visus Sąjungos interesus ( 26 ).

52.

Taigi nacionalinė taisyklė, kliudanti nacionaliniam teismui ar nacionalinei valdžios institucijai nustatyti visas pasekmes, kylančias dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies trečio sakinio pažeidimo, turi būti laikoma nesuderinama su veiksmingumo principu ( 27 ).

53.

Aš, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad iš siejamų Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 2 ir 3 dalių matyti, kad pagal šias nuostatas draudžiama taikyti penkerių metų terminą, kaip antai pagrindinės bylos aplinkybėmis numatytą Civilinio kodekso 310 straipsnio d punkte.

54.

Iš tikrųjų dėl tokios nuostatos kaip Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktas, siejamas su jo 306 straipsniu, gali būti pažeista Komisijos kompetencija, nes nuo pagalbos sumos skaičiuojamų palūkanų senaties terminas gali sueiti prieš pasibaigiant Komisijos pagal Reglamento 2015/1589 17 straipsnio 1 dalį nustatytam dešimties metų terminui, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl neteisėtos pagalbos susigrąžinimo.

55.

Manau, kad pagrindinėje byloje, jeigu būtų taikomas Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktas, daliai palūkanų būtų pritaikytas senaties terminas ( 28 ). Taigi, vadovaujantis šia nacionalinės teisės nuostata, būtų neįmanoma išieškoti visų nuo pagalbos sumos skaičiuojamų palūkanų.

56.

Beje, mano siūlomą aiškinimą patvirtina neseniai priimtas Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos Sprendime Eesti Pagar ( 29 ).

57.

Ši byla buvo susijusi, be kita ko, su klausimu, koks senaties terminas turėjo būti taikomas neteisėtos pagalbos susigrąžinimui ir ar taikytinas senaties terminas buvo nustatytas nacionalinėje teisėje, ar Sąjungos teisėje, ir, galbūt, tokiu atveju tai turėjo būti Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ( 30 ).

58.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien dėl aplinkybės, jog nacionalinės senaties taisyklės iš principo yra taikomos neteisėtai suteiktos pagalbos susigrąžinimui nacionalinės valdžios institucijų iniciatyva, nepanaikinama galimybė šią pagalbą susigrąžinti vėliau, vykdant sprendimą, kurį šiuo klausimu priėmė Komisija, kuri, turėdama informacijos apie įtariamą tos pagalbos neteisėtumą, neatsižvelgiant į šios informacijos šaltinį, suėjus nacionaliniams senaties terminams turi teisę per Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnyje nustatytą dešimties metų terminą nuspręsti pradėti nagrinėti tą pagalbą ( 31 ).

59.

Kitaip sakant, Komisija visada per Reglamento Nr. 2015/1589 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų terminą gali pareikalauti susigrąžinti neteisėtą pagalbą, nepaisydama to, kad nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje taikomas senaties terminas gali būti pasibaigęs.

60.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 17 straipsnio 1 dalį draudžiama taikyti tokią nacionalinę nuostatą kaip Civilinio kodekso 310 straipsnio d punktas. Tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo tokios nuostatos netaikyti ( 32 ).

61.

Kalbant apie laikotarpį po Komisijos sprendimo priėmimo, pažymėtina, jog iš Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalies, žinoma, matyti, kad turi būti netaikoma nacionalinės teisės aktuose nustatyta penkerių metų senaties taisyklė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, nes ji kliudo susigrąžinti visą pagalbos sumą pagal 1999 m. lapkričio 25 d. Komisijos sprendimą.

62.

Tačiau kyla klausimas, ar pagal Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiksmingumo principą tuo atveju, jeigu kompetentinga institucija praleido nacionalinės teisės aktuose nustatytą senaties terminą, vis dar reikalaujama susigrąžinti visą pagalbos sumą, kaip nurodyta galutiniame Komisijos sprendime ( 33 ).

63.

Kitaip sakant, kadangi jau praėjo keturiolika metų nuo Komisijos sprendimo priėmimo, reikia iškelti klausimą, ar tokioje situacijoje tokios nacionalinės taisyklės taikymą galima pagrįsti teisinio saugumo reikalavimu.

64.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog veiksmingumo principas nėra absoliutus, nes gali susidaryti išskirtinių aplinkybių, kuriomis būtų netinkama nurodyti sugrąžinti neteisėtą pagalbą ( 34 ).

65.

Kalbant konkrečiau, pirma, kiek tai susiję su Komisijos įgaliojimais, šis principas yra išreikštas Reglamento 2015/1589 16 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje, kuriame nurodyta, kad Komisija nereikalauja susigrąžinti pagalbos, jeigu tai prieštarauja bendrajam Sąjungos teisės principui.

66.

Dėl valstybių narių nacionalinės teisės Teisingumo Teismas pripažino, kad, kadangi teisėtų lūkesčių principas yra Sąjungos teisinės tvarkos dalis, ši teisinė tvarka neturėtų būti priešinga nacionalinės teisės aktams, kuriais teisėtų lūkesčių paisymas ir teisinis saugumas tokioje srityje kaip neteisėtos pagalbos susigrąžinimas ( 35 ) užtikrinamas net tokiu atveju, kai Komisija priėmė galutinį neigiamą sprendimą ( 36 ).

67.

Nagrinėjamu atveju pirmiausia konstatuoju, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog, atsižvelgiant į tai, kad pagal SESV 108 straipsnį Komisijos vykdoma valstybės pagalbos kontrolė yra privaloma, pagalbą gavusios įmonės iš principo gali turėti teisėtų lūkesčių, kad pagalba bus reguliari, tik tuo atveju, jeigu ji buvo suteikta laikantis minėtame straipsnyje nustatytos procedūros. Iš tikrųjų paprastai rūpestingas ūkio subjektas turi gebėti įsitikinti, kad šios procedūros laikytasi ( 37 ). Taip būna tiek tuo atveju, kai pagalba yra individuali, tiek tada, kai ji teikiama pagal pagalbos schemą ( 38 ).

68.

Iš to matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja negali teigti, jog turėjo teisėtų lūkesčių, kad pagalba bus teikiama reguliariai.

69.

Be to, dėl teisinio saugumo principo pažymiu, kad Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą klausimu, panašiu į nagrinėjamąjį šioje byloje.

70.

Taigi vienas iš klausimų, iškeltų 1997 m. kovo 20 d. Sprendime Alcan Deutschland ( 39 ), buvo klausimas, ar kompetentinga institucija privalėjo, vadovaudamasi Sąjungos teise, atšaukti sprendimą suteikti neteisėtai skirtą pagalbą, remdamasi galutiniu Komisijos sprendimu, kuriame nurodyta, kad pagalba yra nesuderinama su Sąjungos teise, ir pareikalauta ją susigrąžinti, net jeigu kompetentinga institucija buvo praleidusi terminą, nacionalinės teisės aktuose nustatytą teisinio saugumo tikslais. Pagal nagrinėtą nacionalinės teisės normą administraciniai aktai galėjo būti atšaukti tik per vienus metus nuo momento, kai institucija sužinojo apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas tas atšaukimas.

71.

Visų pirma Teisingumo Teismas priminė veiksmingumo principą ir principą, pagal kurį pagalbos gavėjas iš principo negali turėti teisėtų lūkesčių, kad pagalba bus reguliari, išskyrus atvejus, kai pagalba buvo suteikta laikantis SESV 108 straipsnyje nustatytos procedūros. Pasak Teisingumo Teismo, į iškeltą klausimą reikėjo atsakyti vadovaujantis šiais principais ( 40 ).

72.

Toliau Teisingumo Teismas to sprendimo 34–37 punktuose nurodė:

„34. <…> kalbant apie valstybės pagalbą, kuri yra paskelbta nesuderinama su vidaus rinka, nacionalinių institucijų vaidmuo yra <…> tik visų Komisijos sprendimų vykdymas. Taigi šios institucijos neturi jokios diskrecijos atšaukti sprendimą skirti pagalbą. Taigi kai Komisija teismine tvarka neapskųstame sprendime nurodo susigrąžinti neteisėtai išmokėtas sumas, nacionalinė institucija neturi teisės konstatuoti kitaip.

35. Tačiau kai nacionalinė institucija praleidžia nacionalinės teisės aktuose nustatytą naikinamąjį terminą, šios padėties negalima prilyginti padėčiai, kai ūkio subjektas nežino, ar kompetentinga institucija priims sprendimą, ir kai pagal teisinio saugumo principą reikalaujama po tam tikro laiko panaikinti šį netikrumą.

36. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinė institucija diskrecijos neturi, neteisėtos pagalbos gavėjas nepatiria netikrumo nuo tada, kai Komisija priima sprendimą, kuriuo ši pagalba paskelbiama nesuderinama ir pareikalaujama ją susigrąžinti.

37. Taigi teisinio saugumo principas negali būti laikomas kliūtimi susigrąžinti pagalbą dėl to, kad nacionalinės institucijos pavėluotai įvykdė sprendimą, reikalaujantį ją sugrąžinti. Jeigu to nebūtų padaryta, neteisėtai sumokėtų sumų susigrąžinimas taptų praktiškai neįmanomas, o [Sąjungos teisės] nuostatos dėl valstybės pagalbos prarastų veiksmingumą.“ ( 41 )

73.

Remdamasis tuo Teisingumo Teismas daro išvadą, kad kompetentinga institucija privalo, vadovaudamasi Sąjungos teise, atšaukti sprendimą suteikti neteisėtą pagalbą, remdamasi galutiniu Komisijos sprendimu, kuriame ši pagalba buvo paskelbta nesuderinama su vidaus rinka ir pareikalauta ją susigrąžinti, net jeigu ji praleido nacionalinės teisės aktuose teisinio saugumo tikslais nustatytą terminą ( 42 ).

74.

Manau, kad iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo galima daryti išvadą, jog paprastai nacionalinės teisės aktuose nustatytos senaties taisyklės negali būti taikomos pagalbos susigrąžinimo srityje, jeigu jos tampa kliūtimi susigrąžinti pagalbą pagal galutinį Komisijos sprendimą, ir kad vienintelė tokiam susigrąžinimui prieštaraujanti priežastis yra aplinkybė, kad nacionalinės institucijos gerokai pavėlavo vykdyti šį sprendimą, todėl pagal nacionalinę teisę pagalbai suėjo senaties terminas.

75.

Žinoma, Sprendimas Alcan Deutschland ( 43 ) yra susijęs ne su senaties taisykle tiesiogine šio žodžio prasme, o su teisės praradimo taisykle ( 44 ). Tačiau pažymėsiu, kad teisės praradimo taisyklės, kaip ir senaties taisyklės, yra priimamos siekiant užtikrinti teisinį saugumą, dėl šios priežasties Sprendimo Alcan Deutschland ( 45 ) pagrindai gali būti pritaikyti senaties taisyklėms, kaip Teisingumo Teismas taip pat nurodė Sprendime Komisija / Italija ( 46 ).

76.

Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas iš tikrųjų pagal analogiją taikė Sprendime Alcan Deutschland ( 47 ) suformuluotus principus nagrinėdamas senaties taisykles. Kalbant konkrečiau, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tais atvejais, kai nurodymai susigrąžinti neteisėtą pagalbą užginčijami nacionaliniuose teismuose, valstybė narė privalo, vykdydama nurodymą iš tikrųjų susigrąžinti su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą, „užginčyti bet kokį nacionaliniu lygiu priimtą sprendimą, dėl kurio Komisijos sprendimas netenka veiksmingumo, ypač dėl priežasčių, <…>, susijusių su senaties termino taisyklių taikymu (pagal analogiją žr. 1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Alcan Deutschland, C‑24/95, <…>, 34 ir 38 punktus)“ ( 48 ).

77.

Be to, pabrėžiu, kad nors Sprendimas Alcan Deutschland ( 49 ) buvo susijęs su individualia pagalba, Teisingumo Teismo motyvai tame sprendime, mano požiūriu, gali būti taikomi ir pagal schemą suteiktai pagalbai.

78.

Iš tikrųjų primenu, kad principas, pagal kurį šia pagalba besinaudojančios įmonės iš principo neturėtų turėti teisėto lūkesčio, kad pagalba bus teikiama reguliariai, išskyrus atvejus, kai ji buvo suteikta paisant SESV 108 straipsnyje nustatytos tvarkos, taikytinas tiek individualiai pagalbai, tiek pagalbai, suteiktai pagal pagalbos schemą ( 50 ). Taigi nereikia atskirti šių dviejų rūšių atvejų.

79.

Galiausiai pabrėžiu, kad byloje Alcan Deutschland ( 51 ) nagrinėta taisykle nustatyto vienų metų naikinamojo termino trukmė, mano požiūriu, neturi jokio poveikio Teisingumo Teismo argumentams, išdėstytiems jo sprendime.

80.

Iš tikrųjų, kaip iš esmės per posėdį pažymėjo Komisija, senaties termino trukmė neturi poveikio pirmiau išdėstytiems argumentams, kuriais grindžiamas atsisakymas suteikti neteisėtos pagalbos gavėjui galimybę remtis nacionalinės teisės aktuose nustatyta senaties termino taisykle.

81.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta: kai Komisija nurodo susigrąžinti neteisėtą pagalbą, dėl kurios teismui nebuvo pateiktas joks skundas, nacionalinės institucijos atlieka tik Komisijos sprendimo vykdytojo vaidmenį. Taigi šios institucijos neturi jokios diskrecijos vertinti pagalbos susigrąžinimo ( 52 ). Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinė institucija diskrecijos neturi, neteisėtos pagalbos gavėjas nepatiria netikrumo nuo tada, kai Komisija priima sprendimą, kuriame ši pagalba paskelbiama nesuderinama su vidaus rinka ir pareikalaujama ją susigrąžinti ( 53 ). Ši nuostata taikytina tiek individualiai pagalbai, tiek pagalbai, suteiktai pagal pagalbos schemą ( 54 ). Taigi, neatsižvelgiant į nustatyto senaties termino trukmę, teisinio saugumo principas negali tapti kliūtimi sugrąžinti pagalbą dėl to, kad nacionalinės institucijos pavėluotai įvykdė sprendimą, kuriame buvo pareikalauta ją sugrąžinti. Kitaip neteisėtai sumokėtų sumų susigrąžinimas taptų praktiškai neįmanomas, o Sąjungos teisės nuostatos dėl valstybės pagalbos prarastų veiksmingumą ( 55 ).

82.

Toks siauras požiūris yra grindžiamas aplinkybe, kad reikia panaikinti konkurencijos iškraipymą, kuriuo pažeidžiama SESV. Iš tikrųjų pagalbos su visomis nuo jos sumos apskaičiuotomis palūkanomis susigrąžinimas yra logiška jos neteisėtumo pasekmė. Susigrąžinimo tikslas – atkurti ankstesnę padėtį. Sugrąžinęs pagalbą, gavėjas praranda rinkoje turėtą pranašumą prieš konkurentus, ir padėtis iki pagalbos išmokėjimo laikoma atkurta ( 56 ). Taigi palūkanų susigrąžinimas yra būtinas visos pagalbos sumos susigrąžinimo priedas ( 57 ).

83.

Be to, kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo byloje Alcan Deutschland ( 58 ), reikia turėti omenyje, kad senaties taisyklę taikant valstybės pagalbos srityje kyla tam tikrų sunkumų dėl šios taisyklės pobūdžio.

84.

Iš tikrųjų pagal tokią taisyklę institucijų interesai turėtų būti priešingi privataus asmens interesams. Institucija, nustačiusi, kad sprendimas, kuriuo buvo suteiktas finansinis pranašumas, yra neteisėtas, paprastai būna suinteresuota kuo skubiau susigrąžinti išmokėtas sumas. Privatus asmuo yra suinteresuotas išsaugoti įgytą pranašumą. Tačiau institucijos ir privataus asmens interesai gali sutapti tuo atveju, kai valstybės institucija sąmoningai pažeidžia Sąjungos teisę, suteikdama tam tikrą pagalbą, ir, jeigu nepakeičia politikos, yra suinteresuota, kad pagalbos gavėjas išsaugotų pažeidžiant Sąjungos teisę įgytą pranašumą, nes pati yra pažeidusi šią teisę ( 59 ).

85.

Kalbant apie pagrindinėje byloje susiklosčiusią padėtį, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nėra jokios aplinkybės, kuria būtų galima pagrįsti nuo pagalbos sumos skaičiuojamų palūkanų neišieškojimą, neatsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalines taisykles suėjo jų mokėjimo senaties terminas. Iš tikrųjų nuo 1999 m. lapkričio 25 d., kai Komisija priėmė sprendimą, kuriame reikalauta susigrąžinti pagalbą, Nelson Antunes da Cunha nebepatyrė netikrumo dėl aplinkybės, kad turėjo būti sugrąžinta visa pagalbos suma ( 60 ).

86.

Beje, kaip nurodė Komisija, konstatuoju, kad 2001 m. kovo mėn. IFAP nusiuntė Nelson Antunes da Cunha raštą, kuriame paragino sugrąžinti pagalbą ( 61 ). Taigi atrodo, kad, be kita ko, pagalbos susigrąžinimas buvo užvilkintas dėl jos gavėjo atsisakymo įvykdyti šį prašymą. Todėl pagrindinėje byloje susiklosčiusios padėties negalima prilyginti padėčiai, kai ūkio subjektas nežino, ar kompetentinga institucija priims sprendimą, ir kai pagal teisinio saugumo principą per tam tikrą laiką teisinio netikrumo turi nelikti ( 62 ).

87.

Remiantis tuo darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat privalo netaikyti tokios nacionalinės taisyklės, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kiek tai susiję su laikotarpiu po Komisijos sprendimo priėmimo, nes ta taisyklė kliudo išieškoti visas nuo pagalbos sumos skaičiuojamas palūkanas.

88.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į ketvirtąjį Tribunal Administrativo e Fiscal de Coimbra (Koimbros administracinių ir mokestinių bylų teismas, Portugalija) prejudicinį klausimą atsakyti taip: