EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62018CC0581

Generalinio advokato M. Bobek išvada, pateikta 2020 m. vasario 6 d.
RB prieš TÜV Rheinland LGA Products GmbH ir Allianz IARD SA.
Oberlandesgericht Frankfurt am Main prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos teisė – Bendrieji principai – SESV 18 straipsnis – Draudimas diskriminuoti dėl pilietybės – Sąjungos teisės taikymas – Nekokybiški krūtų implantai – Civilinės atsakomybės dėl medicinos priemonių gamybos draudimas – Draudimo sutartis, kurioje numatytas geografinis draudimo apsaugos ribojimas.
Byla C-581/18.

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2020:77

 GENERALINIO ADVOKATO

MICHAL BOBEK IŠVADA,

pateikta 2020 m. vasario 6 d. ( 1 )

Byla C‑581/18

RB

prieš

TÜV Rheinland LGA Products GmbH,

Allianz IARD S.A.

(Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Medicinos priemonės – Krūtų implantai su trūkumais – Civilinės atsakomybės dėl medicinos priemonių naudojimo draudimas – Teritorinis ribojimas – Išskirtinai vidaus situacijos – SESV 18 straipsnis – Sąjungos teisės taikytinumas“

I. Įvadas

1.

Pacientė vokietė Vokietijoje įsigijo Prancūzijos įmonės Poly Implant Prothèse SA (toliau – PIP), kuri dabar yra nemoki, pagamintus implantus su trūkumais. Vokietijos teismuose pacientė siekia žalos atlyginimo iš Prancūzijos draudimo bendrovės Allianz IARD SA, kurioje buvo apsidraudusi PIP. Prancūzijoje medicinos priemonių gamintojai pagal įstatymą privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę, kylančią dėl žalos, kurią tretieji asmenys patiria dėl šių gamintojų veiklos. Dėl šios pareigos PIP sudarė su Allianz draudimo sutartį, kurioje numatyta teritorinė išlyga – draudimas buvo taikomas tik Prancūzijos teritorijoje padarytai žalai. Taigi draudimo sutartis nebuvo taikoma PIP medicinos priemonėms, kurios buvo eksportuotos į kitą valstybę narę ir naudojamos joje.

2.

Tokiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) klausia, ar tai, kad PIP buvo apdrausta draudimo bendrovėje Allianz dėl žalos, kilusios dėl jos medicinos priemonių tik Prancūzijos teritorijoje, bet ne dėl žalos, kuri galėjo kilti kitose valstybėse narėse, yra suderinama su SESV 18 straipsniu ir jame įtvirtintu nediskriminavimo dėl pilietybės principu.

II. Teisinis pagrindas

A.   Sąjungos teisė

3.

SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

4.

SESV 34 straipsnyje nustatyta:

„Tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.“

5.

SESV 35 straipsnyje nurodyta:

„Tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai eksporto apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.“

6.

SESV 56 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

B.   Prancūzijos teisė

7.

Code de la santé publique (Visuomenės sveikatos kodeksas) ( 2 ) L. 1142‑2 straipsnyje numatyta:

„Sveikatos specialistai, kurie verčiasi privačia praktika, sveikatos įstaigos, sveikatos paslaugų teikėjai ir subjektai, nurodyti L.1142‑1 straipsnyje, taip pat visi kiti juridiniai asmenys, išskyrus valstybę, vykdantys prevencijos, diagnostikos ar sveikatos priežiūros veiklą, taip pat šiai veiklai naudojamų sveikatos priežiūros gaminių (galutinių produktų), nurodytų L.5311‑1 straipsnyje, išskyrus 5° punktą, kuriems taikomos L.1222‑9 straipsnio ir 11°, 14° ir 15°punktų nuostatos, gamintojai, naudotojai ir tiekėjai privalo apdrausti savo civilinę arba administracinę atsakomybę, kuri gali kilti, kai dėl visos šios veiklos tretieji asmenys patiria žalą, susijusią su asmens sužalojimu.

Už sveikatą atsakingas ministras gali įsakymu leisti nukrypti nuo šio straipsnio pirmoje pastraipoje nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį viešosioms sveikatos įstaigoms, turinčioms pakankamai finansinių išteklių, kad galėtų atlyginti žalą tokiomis pat sąlygomis kaip pagal draudimo sutartį.

Pagal šio straipsnio pirmą pastraipą sudarytose draudimo sutartyse gali būti numatyta, kad žala atlyginama iki tam tikros ribos <…>

<…>

Jeigu šiame straipsnyje nustatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį nevykdoma, kompetentinga priežiūros institucija gali skirti drausmines nuobaudas.“

8.

Code des assurances (Draudimo kodeksas) ( 3 ) L.252‑1 straipsnyje nurodyta:

„Kiekvienas asmuo, kuriam taikoma Visuomenės sveikatos kodekso L.1142‑2 straipsnyje nustatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį ir kuris mėgino ją sudaryti su draudimo bendrove, Prancūzijoje draudžiančia dėl tame straipsnyje nurodytų civilinės atsakomybės draudimo rizikų, bet su kuriuo buvo du kartus atsisakyta sudaryti šią sutartį, gali kreiptis į Bureau central de tarification (Centrinis tarifikacijos biuras, toliau – BCT), kurio įsteigimo kriterijai ir veiklos taisyklės nustatytos Conseil d’État (Valstybės Taryba) priimtu dekretu.

Bureau central de tarification suteikta išimtinė teisė nustatyti draudimo įmokos, kurią mokant atitinkama draudimo bendrovė privalo užtikrinti draudimą nuo jai nurodytos rizikos, dydį. Valstybės Tarybos dekrete nustatytomis sąlygomis jis gali nustatyti išskaitos, kurią atlygina pats apdraustas asmuo, dydį.

Bureau central de tarification kreipiasi į valstybės atstovą departamente, jeigu asmuo, kuriam pagal Visuomenės sveikatos kodekso L.1142‑2 straipsnį nustatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį, kelia neįprastai didelę draudimo riziką. Apie tai jis turi pranešti susijusiam specialistui. Tokiu atveju Bureau central de tarification nustato draudimo įmokos dydį pagal sutartį, kuri negali galioti ilgiau nei 6 mėnesius.

Bet kuri perdraudimo sutarties sąlyga, pagal kurią dėl Bureau central de tarification nustatyto draudimo įmokos dydžio perdraudimo sutartis neapima tam tikrų rizikų, yra niekinė.“

III. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti prejudiciniai klausimai

9.

PIP buvo Prancūzijoje įsteigta krūtų implantų gamintoja. Šiuos implantus rinkai tiekė Nyderlandų įmonė Rofil Medical Nederland BV (toliau – Rofil). Ji juos pakavo kartu su pakuotės lapeliu. Nuo 1997 m. spalio mėn. PIP buvo pavedusi TÜV Rheinland LGA Products GmbH (toliau – TÜV Rheinland) kaip notifikuotajai įstaigai (kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/42/EEB ( 4 )) atlikti atitikties vertinimą pagal Vokietijos, Europos ir kitus tarptautinius standartus. Šiuo tikslu 1997–2010 m. TÜV Rheinland kelis kartus atliko PIP priežiūros auditą.

10.

2006 m. rudenį pagrindinės bylos apeliantei Vokietijoje atlikta operacija –jai įdėti Rofil tiekiami krūtų implantai. Vėliau patvirtinta, kad šie implantai buvo užpildyti ne prekės dokumentuose aprašyta ir leidime prekiauti apibūdinta ir patvirtinta medžiaga „NuSil“, bet nepatvirtintu pramoniniu silikonu.

11.

2010 m. kovo mėn. Prancūzijos sveikatos institucijos per patikrą pirmą kartą nustatė, kad PIP neteisėtai naudojo pramoninį silikoną. 2010 m. balandžio mėn. Vokietijos valdžios institucijos rekomendavo gydytojams, naudojusiems PIP silikoninius implantus, pranešti apie tai suinteresuotiesiems pacientams ir nebenaudoti šių krūtų implantų. 2012 m. buvo rekomenduota visiškai pašalinti šiuos implantus.

12.

PIP tapo nemoki ir 2011 m. buvo likviduota. 2013 m. gruodžio mėn. Prancūzijos teismas nuteisė įmonės steigėją ketverių metų laisvės atėmimo bausme už sveikatai pavojingų gaminių gamybą ir pardavimą.

13.

Apeliantė Vokietijos teismuose pareiškė ieškinį ją operavusiam gydytojui, TÜV Rheinland ir Allianz.

14.

Ji nurodė, kad pagal Prancūzijos teisę turi tiesioginį reikalavimą Allianz. Pagal Visuomenės sveikatos kodekso L.1142‑2 straipsnį medicinos priemonių gamintojai privalo sudaryti draudimo sutartį su draudimo bendrove (toliau – pareiga sudaryti draudimo sutartį). Dėl šio civilinės atsakomybės draudimo žalą patyrę tretieji asmenys gali pareikšti tiesioginį reikalavimą (Direktanspruch) draudimo bendrovei.

15.

Pagal Draudimo kodekso L.252‑1 straipsnį kiekvienas asmuo, kuriam taikoma pareiga sudaryti draudimo sutartį ir kuris mėgino ją sudaryti su draudimo bendrove, Prancūzijoje draudžiančia dėl tame straipsnyje nurodytų draudimo rizikų, bet su kuriuo buvo du kartus atsisakyta sudaryti šią sutartį, gali pareikšti pretenziją BCT. Tada BCT nustato draudimo įmokos, kurią mokant atitinkama draudimo bendrovė privalo užtikrinti draudimą nuo jai nurodytos rizikos, dydį.

16.

2005 m. BCT įpareigojo Allianz pirmtakę AGF IARD apdrausti PIP. BCT nustatė draudimo įmokos dydį atsižvelgdama į PIP apyvartą Prancūzijos teritorijoje. Specialiosiose draudimo sutarties sąlygose „Geografinė taikymo sritis“ buvo nurodyta, kad draudimo apsauga taikoma, tik kai žala atsirado Prancūzijos metropolijoje ir Prancūzijos užjūrio teritorijose (toliau – teritorinis apribojimas). BCT neprieštaravo dėl teritorinio apribojimo. Be to, sutarties sąlygose taip pat buvo numatyta, kad, jeigu patiriama serijinių nuostolių, didžiausia draudimo suma kiekvienu atskiru žalos atveju negali viršyti 3000000 EUR, o didžiausia vienų metų draudimo suma negali viršyti 10000000 EUR.

17.

Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės ieškinį. Ji padavė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, skųsdama pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl TÜV Rheinland ir Allianz, bet neskundė to, ką minėtas teismas nusprendė dėl operaciją atlikusio gydytojo atsakomybės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme apeliantė prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą, kiek jis susijęs su TÜV Rheinland ir Allianz. Ji taip pat prašo priteisti jai žalą iš TÜV Rheinland ir Allianz.

18.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, konstatuodamas, kad draudimo apsaugos apribojimas Prancūzijos teritorija yra teisėtas, ir atmesdamas bet kokį prekių judėjimo laisvės pažeidimą.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai Teisingumo Teismui susiję tik su galima Allianz atsakomybe. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kvestionuoja nagrinėjamo teritorinio apribojimo suderinamumą su SESV 18 straipsniu. Kaip nurodo minėtas teismas, teritorinis apribojimas turi tarpvalstybinį aspektą, kuris pasireiškia, kai žala atsiranda už Prancūzijos ribų. SESV 18 straipsnio pirma pastraipa taikoma, nes šioje byloje nagrinėjamu atveju netaikomi kitose SESV nuostatose įtvirtinti specialieji diskriminacijos draudimai. Teritoriniu apribojimu netiesiogiai diskriminuojama dėl pilietybės, nes jis daugiausia turi poveikį pacientams iš užsienio, kaip ir sąlyga dėl gyvenimo šalyje. Be to, SESV 18 straipsnio pirma pastraipa galima remtis ginčuose tarp privačių asmenų. BCT taip pat galima būtų priekaištauti dėl to, kad jis neprieštaravo dėl teritorinio apribojimo.

20.

Tokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti tokius klausimus Teisingumo Teismui:

„1.

Ar draudimas diskriminuoti pagal SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą taikomas ne tik ES valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms, bet ir privatiems asmenims (SESV 18 straipsnio pirmos pastraipos tiesioginis poveikis tretiesiems asmenims)?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir SESV 18 straipsnio pirma pastraipa būtų netaikytina santykiuose tarp privačių asmenų, ar SESV 18 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šia nuostata draudžiamas draudimo apsaugos ribojimas žalą sukėlusiais įvykiais Prancūzijos metropolijoje ir Prancūzijos užjūrio teritorijose, nes Prancūzijos kompetentinga institucija [BCT] neprieštaravo dėl atitinkamos sąlygos, nors ši sąlyga draudžiama pagal SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą, nes ji reiškia netiesioginę diskriminaciją dėl pilietybės?

3.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kokiomis sąlygomis netiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama poveikio tretiesiems asmenims atvejais? Visų pirma ar teritorinis draudimo apsaugos ribojimas žalą sukėlusiais įvykiais tam tikrose ES valstybėse narėse gali būti pateisinamas pagrindžiant jį draudimo bendrovės įsipareigojimų ir įmokos dydžio apribojimu, jei atitinkamose draudimo sutartyse taip pat numatyta, kad serijiniai nuostoliai padengiami tik iki tam tikros sumos, nustatytos už vieną žalą sukėlusį įvykį ir už vienus draudimo metus?

4.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar SESV 18 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad draudikas tuo atveju, kai pažeidžiant SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą jis įtraukiamas tik į žalą sukėlusių įvykių Prancūzijos metropolijoje ir Prancūzijos užjūrio teritorijose reguliavimą, negali pareikšti, kad mokėjimas negali būti atliktas, nes maksimali draudimo suma jau pasiekta, kai žala yra patirta už šios teritorijos ribų?“

21.

Rašytines pastabas pateikė Allianz (atsakovė), Danijos ir Suomijos vyriausybės ir Europos Komisija. Atsakovė, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija dalyvavo 2019 m. spalio 8 d. surengtame teismo posėdyje.

IV. Vertinimas

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia keturis klausimus, susijusius su teisinėmis pasekmėmis, kurių nagrinėjamos bylos aplinkybėmis kiltų dėl SESV 18 straipsnio pažeidimo. 1 ir 2 klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar apeliantė gali tiesiogiai horizontaliai remtis SESV 18 straipsniu prieš Allianz arba vertikaliai (arba veikiau įstrižai) prieš Prancūzijos Respubliką, nes BCT, kaip valstybės institucija, neprieštaravo dėl draudimo apsaugos teritorinio apribojimo. 3 ir 4 klausimai susiję su konkrečia SESV 18 straipsnio aprėptimi šioje byloje nagrinėjamu atveju, jeigu nagrinėjamoje sutartyje, be teritorinio apribojimo, dar yra numatyta maksimali draudimo suma (vienam žalos atvejui ir vieniems draudimo metams).

23.

Visi keturi klausimai paremti neišsakyta prielaida, kad nagrinėjamas teritorinis apribojimas ne tik patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, bet ir diskriminuoja dėl pilietybės ir prieštarauja SESV 18 straipsniui.

24.

Vis dėlto, prieš pradedant diskusiją dėl pažeidimo pasekmių, reikia žengti žingsnį, o tiksliau – du žingsnius grįžtant atgal į motyvavimo procesą ir pirmiausia išsiaiškinti, ar buvo iš tiesų padarytas pažeidimas. Koks konkretus Sąjungos teisėje nustatytas įpareigojimas ar Sąjungos teisės nuostata buvo pažeista, leidžiant nustatyti tokį teritorinį draudimo apsaugos apribojimą dėl medicinos priemonių, galimai turinčių trūkumų? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išnagrinėti: i) ar šiai bylai taikoma Sąjungos teisė, t. y. ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, o jeigu taip, ii) pagal kokią Sąjungos teisės nuostatą būtų galima konstatuoti (ne)suderinamumą, kiek tai susiję su nagrinėjamu teritoriniu apribojimu.

25.

Pripažįstu, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją i ir ii punktuose nurodyti aspektai paprastai nenagrinėjami atskirai. Tai suprantama, turint omenyje tai, kad, kai pagal ii punktą nustatomas Sąjungos teisėje numatytas konkretus įpareigojimas, tai reiškia, kad atsakymas į i punkte iškeltą klausimą yra teigiamas ir jo nebūtina konkrečiai nagrinėti. Vis dėlto ši byla yra šiek tiek neįprasta. Nors, atsižvelgiant į tradiciškai gana gausią jurisprudenciją dėl pagrindinių laisvių, matyti, kad nagrinėjama byla patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį (A), vis dėlto sunku nustatyti Sąjungos teisės nuostatą, pagal kurią būtų draudžiama apriboti pareigos sudaryti draudimo sutartį teritoriją (B).

A.   Ar nagrinėjama byla patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį?

26.

Atsakovės ir Prancūzijos vyriausybės nuomone, nagrinėjama byla nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Kaip teigia atsakovė, pacientės iš Vokietijos, kuri operuota Vokietijoje, atžvilgiu šioje byloje susiklostė išskirtinai vidaus situacija. Atrodo, kad Komisija daro tą pačią išvadą konkrečiai dėl SESV 18 straipsnio taikytinumo. Suomijos vyriausybė laikosi priešingos nuomonės, t. y. nors Sąjungos teisė konkrečiai nereglamentuoja šioje byloje nagrinėjamo draudimo, nagrinėjama situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Taip yra todėl, kad ši situacija susijusi su prekių judėjimu ir paslaugų teikimu tarp valstybių, ir todėl, kad Sąjungos antrinė teisė reglamentuoja medicinos priemones ir atsakomybę už gaminius su trūkumais.

27.

Iš esmės pritariu Suomijos vyriausybės pozicijai. Mano nuomone, nepaisant neaiškumų, susijusių su SESV 18 straipsnio ar bet kurios kitos Sąjungos teisės nuostatos taikytinumu in concreto, atsižvelgiant į suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, tiesiog neįmanoma teigti, kad šioje byloje nagrinėjama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kalbant apie Teisingumo Teismo jurisdikciją.

28.

Tam, kad Teisingumo Teismas turėtų jurisdikciją, nagrinėjamą bylą ir vieną iš pagrindinių laisvių (prekių, asmenų, paslaugų arba kapitalo judėjimo laisvė) turi sieti pakankamai aiškus ir tiesioginis ryšys (1), ir (arba) turi būti potencialiai taikytina Sąjungos (antrinės) teisės nuostata, kurią nagrinėjamoje byloje reikia išaiškinti (2).

1) Pagrindinės laisvės ir laisvas judėjimas

29.

Kalbant apie pagrindines laisves, Sąjungos teisės taikytinumas priklauso nuo konkrečių faktinių ginčo aplinkybių: kad Sąjungos teisė būtų taikoma, būtinas realus tarpvalstybinis elementas. Priešingu atveju situacija paprastai laikoma „išskirtinai vidaus situacija“ ( 5 ). Pagrindines laisves reglamentuojanti Sąjungos teisė netaikoma situacijai, kurios visi elementai susiję tik su viena valstybe nare ( 6 ). Valstybės narės teisės aktai, kurie taikytini neišskiriant šios valstybės ir kitų valstybių narių piliečių, „pagal bendrą taisyklę gali būti priskiriami prie nuostatų, reglamentuojančių ESV sutartyje garantuojamas pagrindines laisves, tik jei jie taikomi situacijoms, susijusioms su [prekyba Sąjungoje]“ ( 7 ).

30.

Žinoma, metams bėgant jurisprudencija papildomai išplėtė pagrindines laisves reglamentuojančių nuostatų taikymo sritį. Jurisprudencijoje pradėtos nagrinėti ne tik tikros (t. y. jau pasireiškusios) kliūtys, bet ir atgrasymas nuo naudojimosi laisvėmis arba padarymas jų įgyvendinimą mažiau patrauklų ( 8 ). Be to, pakanka vien tarpvalstybinio elemento galimybės, kurią nebūtinai reikia nustatyti konkrečiu atveju ( 9 ). Tarpvalstybinio elemento galimybė išlieka pagrįstai numanomos hipotezės lygmeniu: kalbant apie paslaugas, pavyzdžiui, galimybės, kad kai kurie paslaugos gavėjai atvyks iš kitos valstybės narės, pakanka, kad būtų taikomos paslaugas reglamentuojančios Sutarties normos ( 10 ).

31.

Paprastai tokiais atvejais kyla klausimas, kiek ši tarpvalstybinio elemento galimybė gali būti pagrįstai išplėsta, taigi ar Sąjungos teisė galiausiai galėtų būti taikoma visiems klausimams, susijusiems, pavyzdžiui, su prekėmis ar asmenimis. Dėl prekių atsakymas buvo pateiktas Sprendime Keck ( 11 ). Dėl kitų laisvių atsakymas gal dar nepateiktas ( 12 ), bet viena yra aišku: paprastai daugiausia dėmesio skiriama valstybės narės priemonių (ne)suderinamumo su Sąjungos teise įvertinimui, t. y. Teisingumo Teismo jurisdikcijai priskiriamam klausimui. Teisingumo Teismas nedažnai pripažįsta neturįs jurisdikcijos, jeigu byloje, susijusioje su bet kuria iš keturių laisvių, yra pagrįstai numanomas (o ne visiškai hipotetinis) ( 13 ) tarpvalstybinis elementas.

32.

Ne taip seniai priimtame Sprendime Ullens de Schooten ( 14 ) Teisingumo Teismas įtvirtino savo jurisprudenciją dėl tarpvalstybinės situacijos nebuvimo (išskirtinai vidaus situacijos), dėl kurio Sąjungos teisė bylai netaikoma. Tame sprendime buvo pakartota, kad, neatsižvelgiant į jokį realų tarpvalstybinį elementą, jame aptarta situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, pirma, jeigu „negalima atmesti to, kad kitose valstybėse narėse esantys piliečiai buvo ar būtų suinteresuoti pasinaudoti šiomis laisvėmis tam, kad galėtų vykdyti veiklą valstybės narės, kuri priėmė nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, teritorijoje“; antra, jeigu „sprendimas, kurį [prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas] priims Teisingumo Teismui priėmus prejudicinį sprendimą, turės poveikį ir [kitų valstybių narių] piliečiams“; trečia, „jei nacionalinė teisė įpareigoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą valstybės narės, kuriai šis teismas priklauso, piliečiams suteikti tokias pačias teises, kokias pagal Sąjungos teisę turi kitos valstybės narės pilietis, esant tokiai pačiai situacijai“, ir, ketvirta, jeigu „Sąjungos teisės nuostatas leidžia taikyti nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos sprendimų dėl visiškai su vidaus klausimais susijusių situacijų klausimu laikomasi Sąjungos teisėje įtvirtinto požiūrio“ ( 15 ).

33.

Vis dėlto aišku, kad Sprendime Ullens de Schooten nagrinėti atvejai neapima visų situacijų, kurios gali patekti į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 16 ). Ta byla buvo susijusi tik su teiginiais dėl tarpvalstybinio elemento galimybės siekiant remtis Sutartyje įtvirtintomis laisvo judėjimo taisyklėmis, kai valstybę buvo prašoma pripažinti atsakinga už Sąjungos teisės pažeidimą. Taigi Teisingumo Teismas pateikė atsakymą atsižvelgdamas į tas Sutarties nuostatas, kuriomis buvo remtasi.

34.

Kita situacija, kuriai paprastai taikoma Sąjungos teisė, yra ta, kai, net nesant jokio tarpvalstybinio elemento, Sąjungos teisės nuostata reglamentuoja nagrinėjamą sritį.

2) Sąjungos (antrinės) teisės (derinimo) priemonė?

35.

Ar Sąjungos teisėje yra nuostata (paprastai derinamoji antrinės teisės nuostata), kuri gali būti taikoma nagrinėjamai bylai ir kurią gali reikėti išaiškinti? Ar Sąjungos teisės nuostata apima teisės sritį, kurioje kilo pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas? Ar šioje nuostatoje yra teisės norma, kuri galėtų būti aiškinama kaip susijusi su pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija? Jeigu taip, tada tikėtina, kad byla pateks į Sąjungos teisės taikymo sritį šios nuostatos aiškinimo tikslais.

36.

Toks scenarijus iš esmės nepriklauso nuo kokio nors tarpvalstybinio elemento buvimo. Nemažai Sąjungos antrinės teisės suderinimo priemonių taikomos išskirtinai vidaus situacijoms, nors jos grindžiamos Sutarties nuostatomis, susijusiomis su judėjimo laisve ir vidaus rinkos kūrimu ( 17 ). Vadinasi, kiek tai susiję su Teisingumo Teismo jurisdikcija, neturi reikšmės tai, ar situacija faktiškai yra išskirtinai vidaus situacija, t. y. visos faktinės aplinkybės apsiriboja viena valstybe nare.

37.

Nesant jokio realaus ar potencialaus tarpvalstybinio elemento, siejamasis veiksnys, kurio pakaktų, kad būtų taikoma Sąjungos teisė, yra aktualių, galimai taikytinų teisės normų buvimas Sąjungos (antrinėje) teisėje, pagal kurias nedaromas joks skirtumas tarp užsienio elementą turinčios veiklos ir veiklos, kuri tokio elemento neturi ( 18 ). Taigi, jeigu priemonės taikymo sritis nėra aiškiai apribota tarpvalstybinį elementą turinčiomis situacijomis, derinamųjų priemonių buvimas ir poreikis išaiškinti jas atsižvelgiant į byloje nagrinėjamą atvejį gali būti pakankama sąsaja Sąjungos teisei taikyti ( 19 ).

38.

Mano nuomone, tam, kad klausimas patektų į Sąjungos teisės taikymo sritį, pakanka, kad būtų Sąjungos antrinės teisės normų, kurios bendrai reglamentuoja nagrinėjamą dalyką ar klausimus. Vadinasi, tuo etapu, kai aiškinamasi, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją, nebūtina, kad būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta konkreti bylai taikytina norma ar įpareigojimas pagal Sąjungos teisę.

39.

Šiuo klausimu būtų galima pateikti neseną pavyzdį iš kitos Sąjungos teisės srities. Sprendimas byloje Moro ( 20 ) buvo susijęs su klausimu, ar pagal Sąjungos teisę draudžiama Italijos teisės nuostata, kurioje numatyta, kad jeigu kaltininkas pripažino kaltę jau prasidėjus teismo procesui, nebegalima prašyti sutartos bausmės. Šis klausimas kilo aiškinant Direktyvą 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese ( 21 ), visų pirma jos 6 straipsnį (teisė į informaciją apie kaltinimus). Beveik nekilo abejonių, kad direktyva galėjo būti bendrai taikoma tokiai situacijai ratione materiale. Tuomet nagrinėjant bylos esmę, priešingai nei nagrinėjant priimtinumo ar Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimą, buvo aptariamas klausimas, ar šia direktyva valstybėms narėms konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis buvo sukurti konkretūs įpareigojimai ( 22 ).

40.

Išvadoje byloje Moro ( 23 ) taip pat siekiau pabrėžti šiek tiek neįprastą pasekmę, kuri kiltų, jeigu Sąjungos teisės taikymo sritis (ir Teisingumo Teismo jurisdikcija) nebūtų aiškiai atskirta nuo aptarimo, susijusio su iš Sąjungos teisės nuostatų kylančio konkretaus įpareigojimo nustatymu (klausimo vertinimas nagrinėjant bylos esmę) panašiose bylose. Jeigu šie du klausimai nebūtų atskirti, tuomet visas bylos esmės nagrinėjimas vyktų vertinant Teisingumo Teismo jurisdikciją.

41.

Apibendrinant teigtina, kad Teisingumo Teismas atsisako jurisdikcijos, jeigu nagrinėjama situacija visais atžvilgiais apsiriboja viena valstybe nare ( 24 ) arba jeigu akivaizdu, kad negali būti taikoma nė viena Sąjungos teisės nuostata, visų pirma tos, kurias Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti ( 25 ). Nors kartais pavieniu atveju šios dvi situacijos gali sutapti (pavyzdžiui, jeigu yra Sąjungos antrinės teisės aktas, kuriuo reglamentuojama tarpvalstybinė situacija), apibendrinant verta pažymėti, kad jos grindžiamos skirtinga logika. Tarpvalstybinio elemento buvimas (ir išskirtinai vidaus situacijos nebuvimas) yra aplinkybėmis grindžiamas vertinimas, susijęs su kiekvienos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Vis dėlto Sąjungos suderinimo priemonės (ne)buvimas yra norminis konkrečios teisės srities vertinimas – ar yra Sąjungos teisės aktų, kurie galėtų būti taikomi nagrinėjamai bylai?

3) Nagrinėjama byla

42.

Ši byla, vertinama atsižvelgiant į pirmiau pateiktus argumentus, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį bent dėl trijų priežasčių: i) dėl tarpvalstybinio elemento laisvo prekių judėjimo kontekste ir jo pasekmių, kiek tai susiję su atsakomybe; ii) dėl galimybės, susijusios su laisve gauti (draudimo) paslaugas iš kitos valstybės narės, ir iii dėl norminio bylos dalyko, t. y. gamintojų atsakomybės už gaminius su trūkumais ir medicinos priemones kaip prekes vidaus rinkoje (abi šios sritys yra iš dalies suderintos Sąjungos antrine teise).

43.

Pirma, medicinos priemonės, galimai sukėlusios žalą apeliantei, buvo apyvartoje Sąjungoje: jos pagamintos Prancūzijoje, tada jas Nyderlandų įmonė pateikė rinkai Nyderlanduose ir galiausiai pardavė Vokietijoje. Žinoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai vienaip ar kitaip susiję su vėliau vienoje valstybėje narėje šios valstybės narės gyventojai atsiradusia žala dėl šių prekių, kurios galimai buvo su trūkumais. Vis dėlto būtų sunku paneigti, kad tam tikra prasme žala atsirado kaip prekybos prekėmis Sąjungoje pasekmė. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia konkretų klausimą dėl kitoje valstybėje narėje reziduojančio gamintojo atsakomybės apimties ir viešosios valdžios institucijų dalyvavimo atsakomybės ir privalomojo draudimo sistemoje.

44.

Antra, kadangi nepaneigiamai buvo laisvas judėjimas tarp valstybių narių gamintojų rinkoje (nes prekės, dėl kurių atsirado žala, judėjo), vartotojų grandies rinkoje atsirado galimas tarpvalstybinis elementas. Jeigu teritorinė išlyga iš tiesų būtų laikoma nesuderinama su Sąjungos teise, Vokietijoje gyvenanti apeliantė hipotetiškai galėtų reikalauti žalos atlyginimo iš Prancūzijoje įsikūrusios atsakovės, taigi reikalauti tarpvalstybinio draudimo kaip nukentėjusioji šalis ( 26 ). Nors turiu pripažinti, kad šį siejamąjį veiksnį, kitaip nei pirmąjį, laikau gana silpnu, reikia pažymėti, kad ankstesnėje savo jurisprudencijoje, susijusiose su laisvu judėjimu, Teisingumo Teismas laikėsi gana dosnaus požiūrio, įtraukdamas į keturių laisvių taikymo sritį nuo jų nutolusius scenarijus.

45.

Trečia, šios bylos dalykas susijęs su klausimais, kurie buvo tam tikru mastu derinami, įskaitant atsakomybę už prekes su trūkumais ar medicinos priemones. Direktyva 85/374 ( 27 ) buvo nustatytas gaminių su trūkumais gamintojų atsakomybės be kaltės principas. Savo ruožtu Direktyva 93/42 buvo suderintos nacionalinės nuostatos dėl pacientų ir medicinos priemonių naudotojų saugos ir sveikatos apsaugos. Ta direktyva reglamentuojamas šių priemonių pateikimas rinkai ir nustatomi reikalavimai, kuriais siekiama apsaugoti nuo pavojų, susijusių su medicinos priemonių projektavimu, gamyba ir įpakavimu.

46.

Ar kurios nors iš minėtų antrinės teisės aktų nuostatų apima (arba, atskirai ar kartu, galėtų būti aiškinamos kaip apimančios) civilinės atsakomybės draudimo, susijusio su pacientų naudojamomis medicinos priemonėmis, klausimą? Galima priminti, kad, siekiant įvertinti Teisingumo Teismo jurisdikciją, vertinimas yra susijęs su nagrinėjamų teisės aktų dalyku, visų pirma jų taikymo sritimi ratione materiae, palyginti su ginčo dalyku. Ir atvirkščiai, konkrečių įpareigojimų buvimas ar nebuvimas yra šių teisės aktų aiškinimo klausimas ( 28 ).

47.

Vadinasi, reikia daryti išvadą, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

48.

Šiai išvadai neturi įtakos aplinkybė, kurią ne kartą pabrėžė atsakovė ir Prancūzijos vyriausybė, kad apeliantė, siekianti gauti su nagrinėjamais krūtų implantais siejamą draudimo išmoką Prancūzijoje, pati nepasinaudojo judėjimo laisve. Ji yra Vokietijos pilietė, kuriai krūtų implantai buvo įdėti Vokietijoje. Taigi nebuvo nei laisvo asmenų judėjimo (apeliantės judėjimo nebuvo), nei laisvo (medicinos) paslaugų judėjimo (operacija buvo atlikta Vokietijoje jos gyventojai).

49.

Minėti argumentai visiškai nepaneigia Teisingumo Teismo jurisdikcijos, jau nustatytos atsižvelgiant į tris pirmiau nurodytus aspektus, bet rodo kitą šios bylos problemą. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi tik SESV 18 straipsniu, aiškiai nenurodydamas, kuri kita Sąjungos pirminės ar antrinės teisės nuostata galėjo būti pažeista dėl draudimo teritorinio apribojimo. Tarsi paliekama įsivaizduoti, kuri iš konkrečių laisvių (prekių, paslaugų ar asmenų) galėtų būti taikoma ir kaip, nes skirtingos šalys iš tiesų pateikia argumentus, susijusius su skirtingomis pagrindinėmis laisvėmis. Taip kyla tikrasis šios bylos klausimas: ar pagal kurią nors konkrečią Sąjungos teisės nuostatą iš tikrųjų yra draudžiamas toks teritorinis apribojimas? Jeigu ne, ar pats SESV 18 straipsnis gali būti tokia nuostata?

B.   Kuri konkreti Sąjungos teisės nuostata taikoma?

50.

Klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tik SESV 18 straipsnį. Pagal šią nuostatą „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės“. Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas, „savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose srityse, dėl kurių SESV nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių“ ( 29 ).

51.

Vadinasi, SESV 18 straipsnio vaidmuo yra liekamasis. Kaip nurodė generalinis advokatas F. Jacobs, šios nuostatos funkcija yra „užpildyti specialiųjų Sutarties nuostatų spragas“ ( 30 ). SESV 18 straipsnis taikomas tik tuo atveju, jeigu netaikytina jokia specialioji nuostata (lex specialis), draudžianti diskriminaciją dėl pilietybės.

52.

Ar SESV 18 straipsnis, be šios liekamosios spragų užpildymo funkcijos, turi savarankišką funkciją? Kadangi SESV 18 straipsnis apibrėžtas kitų nuostatų atžvilgiu („nepažeidžiant [Sutartyse] esančių specialių nuostatų“), reikia pažvelgti į kitas bylai galimai reikšmingas Sąjungos teisės nuostatas, kuriose įtvirtinti specialūs diskriminacijos dėl pilietybės draudimai, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jų aiškiai nenurodė ( 31 ), ir tik tada grįžti prie SESV 18 straipsnio ( 32 ). Pasirinkdamas bylai galimai reikšmingas pagrindines laisves, Teisingumo Teismas priima sprendimą ne abstrakčiai, bet atsižvelgdamas į jo nagrinėjamą bylą ( 33 ).

53.

Taigi, prieš nagrinėdamas SESV 18 straipsnio kaip savarankiškos nuostatos taikymo sritį (4), pirmiausia išnagrinėsiu, ar yra šiai bylai reikšmingų specialiųjų antrinės teisės nuostatų (1), laisvą prekių judėjimą reglamentuojančių taisyklių poveikį ir aprėptį šioje byloje (2) ir žalą kitoje valstybėje narėje patyrusių pacientų galimybę gauti draudimo paslaugas (3).

1. Antrinė teisė: atsakomybė už gaminius ir medicinos priemones

54.

Pagal Direktyvos 85/374 dėl atsakomybės už gaminius 1 straipsnį „gamintojas atsako už žalą, atsiradusią dėl jo gaminio trūkumų“. Jeigu gaminys su trūkumais sukelia žalą vartotojui, gamintojas gali būti atsakingas net ir nesant jo aplaidumo ar kaltės. Nors Direktyvoje 85/374 nustatoma griežta (arba objektyvi) gamintojų atsakomybės tvarka, dėl privalomojo draudimo joje nieko nenurodyta. Taigi, kaip jau buvo patvirtina dėl kitų klausimų, kurie galbūt galėtų kilti iš šios direktyvos, bet tiesiogiai nėra numatyti joje, šia direktyva nesiekiama suderinti atsakomybės už gaminius su trūkumais srities kitais klausimais nei tie, kurie aiškiai reglamentuoti joje ( 34 ).

55.

Kalbant apie Direktyvos 93/42 dėl medicinos prietaisų [priemonių] nuostatas, jos XI priedo 6 dalyje reikalaujama tik to, kad notifikuotosios įstaigos „turėt[ų] civilinės atsakomybės draudimą, išskyrus tuos atvejus, kai valstybė savo įstatymais prisiima tokią atsakomybę arba kai valstybė narė pati tiesiogiai atlieka tokius patikrinimus“. Šią nuostatą Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime Schmitt ( 35 ), kuriame jis konstatavo, kad pagal šiuo metu galiojančius Sąjungos teisės aktus sąlygas, kuriomis dėl to, kad per EB atitikties deklaravimo procedūrą notifikuotoji įstaiga tyčiniais veiksmais neįvykdė jai Direktyvoje 93/42 nustatytų pareigų, gali kilti šios įstaigos atsakomybė galutiniams medicinos priemonių gavėjams, nustato valstybės narės.

56.

Ši pozicija daug nepasikeitė priėmus naujesnius teisės aktus, būtent Reglamentą (ES) 2017/745 dėl medicinos priemonių ( 36 ). Žinoma, šis reglamentas netaikytinas nagrinėjamai bylai ratione temporis, vis dėlto vertėtų pažymėti, kad, nors jis buvo priimtas po to, kai kilo skandalas dėl PIP ( 37 ), šiame reglamente nustatyti nauji reikalavimai, susiję tik su notifikuotosios įstaigos atsakomybe ( 38 ). Jame nieko nenurodyta dėl gamintojų pareigų sudaryti draudimo sutartį. Pagal Reglamento 2017/745 10 straipsnio 16 dalį gamintojai turi būti tik „nustatę priemones, kuriomis užtikrinami pakankami finansiniai ištekliai atsižvelgiant į jų galimą atsakomybę pagal Direktyvą 85/374/EEB, nedarant poveikio didesnę apsaugą suteikiančioms priemonėms pagal nacionalinę teisę“. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad „fiziniai arba juridiniai asmenys gali reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl defektų turinčios priemonės, pagal taikomus Sąjungos ir nacionalinės teisės aktus“.

57.

Nors kraštutiniu atveju 10 straipsnio 16 dalis galbūt galėtų būti aiškinama kaip galimai apimanti ir civilinės atsakomybės draudimą, yra ir kitų būdų užtikrinti, kad gamintojui būtų prieinami „pakankami finansiniai ištekliai atsižvelgiant į jų galimą atsakomybę“, nei nustatant jam pareigą apsidrausti. Be to, 10 straipsnio 16 dalyje esanti nuoroda į nacionalinę teisę aiškiai rodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino šiuo klausimu numatyti vieno suderinto sprendimo, pavyzdžiui, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, kurį privalėtų turėti visi medicinos priemonių gamintojai.

58.

Taigi nė vienoje iš minėtų direktyvų nėra konkrečių nuostatų dėl civilinės atsakomybės draudimo galutiniam medicinos priemonių naudotojui (o šioje byloje kyla būtent šis konkretus klausimas). Kitaip nei, pavyzdžiui, motorinių transporto priemonių draudimo sektoriuje ( 39 ), kuriame pareiga apdrausti transporto priemones buvo nustatyta visoje Sąjungos teritorijoje, akivaizdu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino derinti valstybių narių teisės aktų, susijusių su civilinės atsakomybės, kylančios dėl medicinos priemonių naudojimo, draudimu. Vadinasi, kadangi šis klausimas buvo sąmoningai paliktas nereglamentuotas antrinės Sąjungos teisės, šioje byloje susiklostęs atvejis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į pirminę Sąjungos teisę ( 40 ).

2. Laisvas prekių judėjimas

59.

Jurisprudencijoje dėl laisvo judėjimo Teisingumo Teismas nedvejodamas pripažino, kad nacionalinės priemonės, ribojančios laisvą judėjimą, patenka į SESV 34 straipsnio (arba SESV 35 straipsnio) taikymo sritį ( 41 ). Vis dėlto, net jei būtų laikomasi tokio plataus požiūrio į taisyklių, kurios gali kliudyti laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių, nustatymą (1), vis vien manau, kad kilmės valstybės arba buveinės valstybės narės (šioje byloje nagrinėjamu atveju – Prancūzijos) nacionalinės taisyklės, kuri susijusi ne su prekių judėjimu tradicine šios sąvokos prasme, bet su paskesnio naudojimo sąlygomis, neįmanoma laikyti priemone, kliudančia šioms prekėms laisvai judėti (2).

1) Išvežimas, įvežimas ir galimybė patekti į rinką: laisvas prekių judėjimas Sąjungoje

60.

Kalbant apie išvežimo kliūtis, kurios paprastai susijusios su buveinės valstybės narės taisyklėmis, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, visiems ūkio subjektams, vykdantiems veiklą nacionalinėje teritorijoje, taikoma nacionalinė priemonė, kuri praktiškai labiau paveikia prekių išsiuntimą iš eksporto valstybės narės rinkos, o ne prekybą šios valstybės narės vidaus rinkoje, yra draudžiama pagal SESV 35 straipsnį ( 42 ).

61.

Kalbant apie įvežimo kliūtis, kurios paprastai nustatomos priimančiosios valstybės narės taisyklėse, SESV 34 straipsnis apima platų spektrą priemonių, nuo diskriminacinių kliūčių ( 43 ) iki fizinių prekybos kliūčių ( 44 ) ir gaminiams taikomų reikalavimų (pavyzdžiui, susijusių su pavadinimu, forma, dydžiu, svoriu, sudėtimi, pateikimu, ženklinimu arba pakuote), net jei šie reikalavimai vienodai taikomi visiems gaminiams ir jais nesiekiama reguliuoti valstybių narių tarpusavio prekybos prekėmis ( 45 ).

62.

Ši jurisprudencija visai neseniai buvo dar kartą patvirtinta sprendimuose Komisija / Italija ir Mickelsson ir Roos ( 46 ), kiek tai susiję su nacionalinėmis priemonėmis dėl gaminių naudojimo priimančiojoje valstybėje narėje. Teisingumo Teismas nurodė, kad, be priemonių, kurių tikslas ar poveikis yra mažiau palankus iš kitų valstybių narių kilusių gaminių vertinimas, SESV 34 straipsnis taip pat taikomas visoms kitoms priemonėms, kurios kliudo iš kitų valstybių narių kilusiems gaminiams patekti į valstybės narės rinką, nes „apribojimas naudoti prekę valstybės narės teritorijoje, atsižvelgiant į kiekį, gali daryti didelį poveikį vartotojų elgesiui, o tai savo ruožtu gali turėti įtakos šios prekės pateikimui į rinką šioje valstybėje narėje“ ( 47 ).

63.

Nustatyti tam tikrą tęstinumą gausioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su laisvu prekių judėjimu, nėra lengva užduotis ( 48 ). Vis dėlto šioje byloje vertėtų pažymėti tris aspektus.

64.

Pirma, laisvas prekių judėjimas susijęs su tarpvalstybiniais srautais ir taisyklėmis, kuriomis užkertamas kelias išvežimui ar įvežimui. Taigi kalbama apie judumą arba laisvą prekių judėjimą, paprastai kiek tai susiję su prekių galimybe įsiskverbti į priimančiosios valstybės narės rinką. SESV 34 ir 35 straipsniai apima nacionalines nuostatas, kuriomis prekę kliudoma įvežti arba išvežti.

65.

Vis dėlto laisvo judėjimo taisyklės neskirtos prekių paskesniam naudojimui ir vartojimui priimančiojoje valstybėje narėje reglamentuoti. Taigi, kai prekės išvežamos iš vienos valstybės narės ir įvežamos į kitą, atsiranda „tarpvalstybinis judėjimas“. Kol šios prekės yra laisvoje apyvartoje priimančiosios valstybės narės teritorijoje, jos privalo atitikti šios valstybės narės taisykles, kai ši įgyvendina savo reguliavimo autonomiją.

66.

Antra, būtų sąžininga pripažinti, kad nors taisyklės dėl laisvo prekių judėjimo nėra skirtos paskesniam naudojimui priimančiojoje valstybėje narėje reglamentuoti, jas taikant šiek tiek persistengiama. Jurisprudencijoje dėl laisvo prekių judėjimo aiškiai paliečiamos tam tikros naudojimo, vartojimo sąlygos ar kitos taikytinos nacionalinės priimančiųjų valstybių narių taisyklės. Vis dėlto sakyčiau, kad šie kraštutiniai atvejai turėtų būti susiję tik su visiškais tam tikros veiklos draudimais arba praktika, kuri (beveik) visiškai užkerta kelią naudoti ir parduoti tam tikrus gaminius arba uždraudžia faktinį jų patekimą į rinką ( 49 ).

67.

Trečia, būtent siekiant apriboti tokį pernelyg platų taikymą, buvo priimtas Sprendimas Keck ( 50 ), taip pat buvo apribota SESV 34 ir 35 straipsnių aprėptis, nustačius artumo reikalavimą.

68.

Pirma, Teisingumo Teismas apribojo SESV 34 straipsnio aprėptį, iš jo taikymo srities pašalindamas kai kurias pardavimo sąlygas. Pagal Sprendime Keck suformuotą jurisprudenciją ( 51 ) tam tikras prekybos sąlygas ribojančios ar draudžiančios nacionalinės nuostatos nekliudo Sąjungos vidaus prekybai, jeigu jos taikomos visiems atitinkamiems nacionalinėje teritorijoje veiklą vykdantiems ūkio subjektams ir jeigu jos daro tokį patį teisinį ir faktinį poveikį nacionalinių prekių ir prekių iš kitų valstybių narių prekybai.

69.

Antra, Teisingumo Teismas riboja SESV 34 ir 35 straipsnių aprėptį taikydamas tolimumo kriterijų. Pagal suformuotą jurisprudenciją šie straipsniai neapima priemonės, kuri taikoma vienodai ir kurios tikslas nėra reguliuoti prekybą prekėmis su kitomis valstybėmis narėmis ir kurios ribojamasis poveikis laisvam prekių judėjimui yra pernelyg atsitiktinis ir netiesioginis, kad joje nustatytas įpareigojimas būtų toks, kuris kliudytų valstybių narių tarpusavio prekybai ( 52 ).

70.

Nors iš skirtingų sričių, Sprendimas Keck ir artumo (arba tolimumo nebuvimo) reikalavimas grindžiami ta pačia logika: pagal juos į SESV 34 straipsnio taikymo sritį visų pirma nepatenka visos nacionalinės taisyklės, kurios nėra susijusios su prekių judėjimu arba su iš karto po jo einančiais arba su juo susijusiais etapais, turinčiais aiškų poveikį galimybei patekti į rinką, taigi kliudančiais pačiam patekimui į rinką.

2) Draudimo apsaugos nebuvimas ir „reikšminga įtaka vartotojų elgesiui“

71.

Turint omenyje tokią analizės sistemą, atrodo, kad taisyklės dėl laisvo prekių judėjimo nesuteikia pagrindo mėginti kompensuoti tai, kad priimančiojoje valstybėje narėje nėra taisyklių dėl medicinos priemonių gamintojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, faktiškai importuojant buveinės valstybėje narėje, iš kurios prekės buvo išvežtos, esančias tokias taisykles.

72.

Šią išvadą papildomai patvirtina dvi konkrečios šios bylos savybės.

73.

Pirma, šią bylą iškėlė ne tas asmuo, kuris tokio pobūdžio ginčuose paprastai būtų ieškovas: nagrinėjamų prekių gamintojas, importuotojas arba prekiautojas. Nė vienas medicinos priemonių gamintojas neteigė, kad nagrinėjama pareiga sudaryti draudimo sutartį sudarytų kliūtį eksportui (Prancūzijos gamintojams) arba importui (užsienio gamintojams) ( 53 ). Tokio argumento nepateikia ir apeliantė. Ji neteigia, kad nagrinėjamos taisyklės kliudytų išvežti Prancūzijoje pagamintas medicinos priemones ir tai turėtų poveikį šių gaminių naudotojams (Vokietijoje). Prekės, išvežtos iš Prancūzijos per Nyderlandus į Vokietiją, sukėlė žalą apeliantei kaip pacientei, t. y. kaip prekių galutinei naudotojai.

74.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje nagrinėjamu atveju yra priimančiosios valstybės narės (Vokietijos) teismas, klausiantis dėl buveinės valstybės narės (Prancūzijos) teisės aktų, o tai laisvo judėjimo taisyklių kontekste yra neįprasta ( 54 ). Paprastai šiame kontekste, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie galimas įvežimo, ar išvežimo kliūtis, buveinės valstybės priemonės (kurios galimai kliudo išvežimui) ginčijamos buveinės valstybės teismuose, o priimančiosios valstybės priemonės (kurios galimai kliudo įvežimui) – priimančiosios valstybės teismuose. Taigi, jeigu ši byla būtų „įprasta“ byla dėl laisvo judėjimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtų Prancūzijos teismas, kurio prašoma įvertinti, ar Prancūzijos taisyklės sudaro kliūtį eksportui, arba (Vokietijos) teismas pateiktų prejudicinius klausimus dėl Vokietijos teisės suderinamumo su Sąjungos teise.

75.

Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nagrinėjamu atveju Vokietijos teismas vis dėlto prašo Teisingumo Teismo išaiškinti klausimą, susijusį su Prancūzijos taisyklėmis, byloje, kurią iškėlė galutinė prekių naudotoja. Vadovaujantis laisvą prekių judėjimą reglamentuojančių taisyklių logika, tada iš esmės kyla klausimas, ar tai, kad privalomasis draudimas, taikomas Prancūzijoje pagamintoms medicinos priemonėms, „nekeliauja“ kartu su šiomis prekėmis, yra laisvo judėjimo kliūtis kitoje valstybėje narėje įsikūrusio galutinio naudotojo požiūriu.

76.

Mano atsakymas į šį klausimą aiškiai būtų neigiamas. Tai, kad draudimas „nekeliauja“ kartu su prekėmis, net jei buveinės valstybėje narėje jis yra privalomas paskesniam šių prekių naudojimui šioje valstybėje narėje, nėra tas klausimas, kuriam būtų taikomas SESV 34 arba SESV 35 straipsnis.

77.

Pripažįstu, kad būtų galima sudėlioti pakankamai ilgą hipotetinio priežastingumo grandinę, kad tokios nacionalinės taisyklės (arba veikiau tokių taisyklių nebuvimas) atrodytų probleminės laisvo prekių judėjimo požiūriu. Pavyzdžiui, remiantis Sprendimu Mickelsson ir Roos, galima būtų teigti, kad tai, kad draudimas apsiriboja tik buveinės valstybės narės teritorija, galėtų turėti „didelį poveikį vartotojų elgesiui“ priimančiojoje valstybėje narėje, taigi sudaryti kliūtį galimybei patekti į rinką ( 55 ). Žinoma, medicinos priemonės nėra paprastos prekės. Prieš pirkdami medicinos priemonę ir leisdami implantuoti ją į savo kūną, vartotojai turi atlikti išsamų tyrimą. Taigi galima būtų teigti, kad vartotoja Vokietijoje gali sužinoti, kad šių konkrečių medicinos priemonių gamintojo civilinė atsakomybė yra apdrausta tik Prancūzijos teritorijoje ir kad, jeigu medicinos priemonės būtų su trūkumais ir jeigu gamintojas bankrutuotų, ji negalės gauti jokio žalos atlyginimo, nes sutartyje, kurią gamintojas Prancūzijoje yra sudaręs su draudiku Prancūzijoje, yra teritorinio apribojimo sąlyga. Tokio tobulo žinojimo, kuris beveik prilygtų aiškiaregystei, atveju vartotojas Vokietijoje potencialiai galėtų būti atgrasytas nuo tokio gaminio pirkimo Prancūzijoje ir tikrai galėtų būti daromas poveikis tarpvalstybinei prekybai prekėmis.

78.

Vis dėlto nemažai „jeigu“ tokiais atvejais parodo, kodėl toks scenarijus yra pernelyg nutolęs ir hipotetinis, kad turėtų ką nors bendra su laisvo prekių judėjimo taisyklėmis. Vadovaujantis tokia logika, quod non, galėtų būti kalbama apie bet kurią nacionalinė buveinės valstybės narės taisyklę, bent tas, kurios yra palankesnės už priimančiosios valstybės narės taisykles.

79.

Tam tikru požiūriu šioje byloje nagrinėjama situacija yra dar labiau nutolusi ir hipotetinė, kalbant apie galimybę patekti į priimančiosios valstybės narės rinką (arba galimybę išvežti iš buveinės valstybės narės rinkos), nei (liūdnai?) pagarsėjusiose bylose, susijusiose su prekybos sekmadieniais klausimu ( 56 ), dėl kurio buvo priimtas Sprendimas Keck. Bylose dėl prekybos sekmadieniais visuotinai taikomas draudimas parduotuvėms dirbti sekmadieniais turėjo aiškų poveikį bendrai prekybos apimčiai, įskaitant prekybą prekėmis iš kitų valstybių narių. Šioje byloje nagrinėjamu atveju tokių „jeigu“ grandinė yra gerokai ilgesnė.

80.

Vadinasi, Sutarties taisyklės dėl laisvo prekių judėjimo netaikytinos sąlygoms, susijusioms su paskesniu prekių naudojimu priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu šios sąlygos tiesiogiai ir nedelsiant nekliudo patekti į šios valstybės narės rinką. Galutinio naudotojo požiūriu gamintojui nustatyta pareiga apdrausti savo civilinę atsakomybę už gaminius su trūkumais arba tokios pareigos nebuvimas susiję tik su paskesnio prekių naudojimo sąlygomis priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir tiesiogiai ir nedelsiant nesusiję su prekių išvežimu iš buveinės valstybės narės ar jų patekimu į priimančiosios valstybės narės rinką.

3. Laisvė gauti (draudimo) paslaugas iš kitos valstybės narės

81.

Laisvė teikti paslaugas neatrodo reikšminga šioje byloje. Pirma, ji nėra faktiškai nagrinėjama pagrindinėje byloje, nes apeliantė yra medicinos priemonės naudotoja, o ne paslaugų teikėja. Antra, nagrinėjamos taisyklės neturi poveikio laisvei teikti paslaugas, nesvarbu, ar tai būtų medicinos paslaugos, ar draudimo paslaugos. Kalbant apie laisvę teikti draudimo paslaugas, kaip nurodė Prancūzijos vyriausybė, nagrinėjamas teritorinis pareigos sudaryti draudimo sutartį apribojimas neužkerta kelio draudimo bendrovėms apdrausti Prancūzijoje pagamintų, bet kitoje valstybėje narėje naudojamų medicinos priemonių. Iš tikrųjų gamintojai ir draudimo bendrovės, naudodamosi sutarčių laisve, gali reguliuoti draudimo sutarties teritorinę taikymo sritį plačiau nei pagal Prancūzijos teisę reikalaujamas teisinis minimumas, t. y. kad ji būtų taikoma Prancūzijos teritorijoje.

82.

Vis dėlto, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, laisvė teikti paslaugas apima paslaugų gavėjų laisvę vykti į kitą valstybę narę siekiant gauti paslaugą. Apeliantė hipotetiškai galėjo gauti dviejų rūšių paslaugas: medicinos ir draudimo paslaugas. Teisingumo Teismas jau yra patvirtinęs, kad medicininį gydymą gaunantys asmenys gali būti laikomi paslaugų gavėjais ( 57 ).

83.

Vis dėlto apeliantė gavo medicinos paslaugas tik Vokietijoje, ne Prancūzijoje. Vadinasi, tarpvalstybinio elemento tiesiog nebuvo, nebent jurisprudencija dėl paslaugų gavėjų būtų performuluota taip, kad apimtų „keliavimą nepersikeliant“.

84.

Vienintelė galimybė būtų aiškinti apeliantės padėtį kaip potencialios draudimo paslaugų gavėjos. Tokios paslaugos tikrai turėtų tarpvalstybinį pobūdį, t. y. Vokietijos gyventoja reikalautų žalos atlyginimo kaip nukentėjusioji šalis Prancūzijoje iš Prancūzijos draudiko. Taigi teritorinio apribojimo buvimas kliudytų laisvai gauti draudimo paslaugas iš užsienio.

85.

Toks aiškinimas kelia nemažai problemų. Dėl visų jų kartu laisvė gauti paslaugas prarastų savo logines ribas.

86.

Žinoma, yra ir Sprendimas Cowan ( 58 ). Toji byla buvo susijusi su Jungtinės Karalystės piliečiu, reikalavusiu žalos atlyginimo iš Prancūzijos valstybės dėl sužalojimo, kurį jis, kaip turistas, patyrė po užpuolimo Paryžiuje. Pagal Prancūzijos teisės aktus žalos atlyginimas buvo numatytas tik Prancūzijos piliečiams ir Prancūzijoje gyvenantiems užsieniečiams. Teisingumo Teismas konstatavo, kad „jeigu Bendrijos teisė užtikrina fiziniam asmeniui laisvę vykti į kitą valstybę narę, šio asmens apsauga nuo žalos nagrinėjamoje valstybėje narėje, suteikiama tuo pačiu pagrindu kaip ir jos piliečiams ir joje gyvenantiems asmenims, savaime suprantamai išplaukia iš šios judėjimo laisvės. Vadinasi, diskriminacijos draudimas taikytinas paslaugų gavėjams, kaip tai suprantama pagal Sutartį, kiek tai susiję su apsauga nuo užpuolimo pavojaus ir teise gauti piniginę kompensaciją, numatytą nacionalinėje teisėje, kai pavojus materializuojasi.“ ( 59 )

87.

Vis dėlto yra esminių skirtumų. Pirma, I. W. Cowan iš tikrųjų pasinaudojo judėjimo laisve (vyko iš Jungtinės Karalystės į Prancūziją), nors tik kaip turistas. Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad I. W. Cowan teisė gauti paslaugas jį priėmusioje valstybėje narėje „savaime suprantamai išplaukė“ iš šios judėjimo laisvės. Taigi jis sėkmingai ginčijo priimančiosios valstybės narės teisės aktus šios priimančiosios valstybės narės teisme. Antra, logika, kuria buvo grindžiamas Sprendimas Cowan, priimtas tuo metu, kai dar nebuvo Sąjungos pilietybės ( 60 ), buvo siekiama užtikrinti, kad „keliaujantis vartotojas“ galėtų naudotis tomis pačiomis išmokomis ir paslaugomis priimančiojoje valstybėje narėje kaip ir šios valstybės pilietis ar gyventojas.

88.

Šioje byloje nagrinėjama kitokia situacija. Pirma, apeliantė nepersikėlė. Antra, ji ginčija ne savo valstybės narės (Vokietijos), o (netiesiogiai) – Prancūzijos teisės aktus kitos valstybės narės teisme.

89.

Be to, toks aiškinimas ir vėl kelia problemų – jo ryšys su kuria nors aiškia Sąjungos teisės norma yra pernelyg tolimas ir hipotetinis. Laisvo paslaugų judėjimo požiūriu tikroji šios bylos problema labai supaprastėja: nėra jokios aiškios Sąjungos teisės taisyklės, pagal kurią būtų neleidžiamas nagrinėjamas teritorinis apribojimas, ir dėl to kyla daugybė hipotezių ir variantų, kaip sukurti tokią taisyklę faktui jau įvykus. Tai, kad dėl šio argumento vežimas pastatomas prieš arklį, dar aiškiau matyti esant potencialiam paslaugų teikimui: kadangi apeliantė potencialiai galėtų reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, jeigu teritorinio apribojimo sąlyga būtų pašalinta iš draudimo sutarties, taigi ji galėtų gauti draudimo paslaugas kaip nukentėjusioji šalis, teritorinis draudimo apsaugos apribojimas privalėtų būti pripažintas nesuderinamu su Sąjungos teise. Remiantis tokiais argumentais analizė būtų atliekama pagal (pageidaujamą) rezultatą, net ir nesant taikytinos Sąjungos teisės normos.

90.

Mano nuomone, toks požiūris negalimas. Vadinasi, reikia daryti išvadą, kad šios bylos aplinkybėmis apeliantė negali remtis laisve teikti paslaugas.

4. SESV 18 straipsnis

91.

Ankstesnėse šios išvados dalyse nusprendžiau, kad labai svarbu gana išsamiai aptarti visas kitas materialines Sutarties ar antrinės teisės nuostatas, kuriose potencialiai galėtų būti nustatytas draudimas, kuris būtų taikomas šioje byloje. Vis dėlto atrodo, kad nėra kitos Sąjungos teisės nuostatos, juo labiau tai tikrai nėra ta nuostata, į kurią šioje byloje buvo atkreiptas Teisingumo Teismo dėmesys, kuri galėtų drausti į medicinos priemonių gamintojo sudarytą draudimo sutartį įtraukti teritorinį apribojimą, jeigu kitoje valstybėje narėje ja remtųsi žalą patyręs pacientas.

92.

Šios išsamios diskusijos dėl kitų potencialiai taikytinų Sąjungos taisyklių, visų pirma susijusių su laisvu judėjimu, reikėjo ne tik dėl santykinio, subsidiaraus SESV 18 straipsnio pobūdžio ( 61 ), bet ir siekiant visapusiškai suvokti, kiek daug gali apimti SESV 18 straipsnis, jeigu jis būtų aiškinamas kaip savaime nustatantis bendrą, savarankišką diskriminacijos draudimą Sutarčių taikymo srityje.

93.

Šioje baigiamojoje dalyje pirmiausia paaiškinsiu, kodėl Teisingumo Teismas (beveik visoje) naujausioje jurisprudencijoje aiškino SESV 18 straipsnį ne taip plačiai (1). Tada bendrais bruožais apibūdinsiu, kaip šios bylos aplinkybėmis SESV 18 straipsnis iš tikrųjų galėtų būti aiškinamas ir taikomas kaip savarankiška nuostata, nustatanti įgyvendinamas pareigas, neatsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės nuostatas (2). Užbaigsiu paaiškindamas, kodėl, nors ir labai morališkai palaikau apeliantės atvejį, manau, kad toks SESV 18 straipsnio aiškinimas keltų daug problemų struktūriniu požiūriu. Toks aiškinimas paverstų SESV 18 straipsnį neribota suderinimo nuostata ir taip būtų pakenkta kompetencijos pasidalijimui tarp Sąjungos ir valstybių narių, o vidaus rinkoje rastųsi probleminių teisės sistemų kolizijų (3).

1) SESV 18 straipsnis ir Sąjungos piliečio, kuris naudojasi judėjimo laisve, atvejis

94.

SESV 18 straipsniu galima remtis „visose situacijose, kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiae sričiai“. Analizuodamas vieną iš tokių situacijų, „kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo sričiai ratione materiae“, Teisingumo Teismas visų pirma yra pripažinęs, kad „Sąjungos piliečio padėtis, kai jis pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungos teritorijoje, patenka į SESV 18 straipsnio, kuriame nustatytas nediskriminavimo dėl pilietybės principas, taikymo sritį“ ( 62 ).

95.

Žinoma, SESV 18 straipsnio taikymo kontekste Teisingumo Teismas nėra labai griežtas vertindamas faktinį judėjimo buvimą. Yra tam tikra jurisprudencija, visų pirma naujesnė, susijusi su Sąjungos pilietybe, kurioje tai, kad šalis iš tikrųjų pasinaudojo judėjimo laisve, nėra iš karto akivaizdu ( 63 ). Vis dėlto apskritai Sąjungos piliečio arba – nemažai tokių atvejų – asmenų, glaudžiai susijusių su Sąjungos piliečiu, tam tikras judėjimas išlieka būtina sąlyga. Vien gyvenimo valstybėje narėje nepakanka, kad būtų taikomas SESV 18 straipsnis ( 64 ). Šia nuostata gali pasinaudoti tik tie asmenys, kurie faktiškai judėjo ( 65 ).

96.

Be Sąjungos pilietybės, kurią nagrinėjant SESV 18 straipsniu paprastai remiamasi dažniausiai, Teisingumo Teismas keliose bylose taip pat yra pripažinęs, kad SESV 18 straipsnis gali būti taikomas, kai nagrinėjama situacija susijusi su Sąjungos antrinės teisės perkėlimo į nacionalinę teisę priemone ( 66 ), arba, atsižvelgiant į dalyko poveikį Sąjungos prekybai prekėmis ir paslaugomis, kai iškyla komercinės laisvės klausimas ( 67 ), arba kai situacija yra konkrečiai reglamentuojama Sąjungos suderinimo priemonių, pavyzdžiui, byloje International Jet Management ( 68 ).

97.

Vis dėlto pastarasis sprendimas, pagal kurį SESV 18 straipsnis taikomas dėl Sąjungos suderinimo priemonių buvimo, turėtų būti vertinamas platesniame kontekste. Kitaip nei tuo atveju, kai Sąjungos antrinės teisės dalykas nustatant Teisingumo Teismo jurisdikciją yra vertinamas negriežtai ir plačiai ( 69 ), tam, kad SESV 18 straipsnis būtų taikomas kaip materialinis ir vykdytinas įpareigojimas, nagrinėjamas klausimas (arba dalykas siaurąja prasme) turi būti specialiai suderintas, kad jį būtų galima laikyti priskiriamu materialinei Sąjungos teisės taikymo sričiai ir dėl to būtų taikomas SESV 18 straipsnis.

2) SESV 18 straipsnis kaip savarankiškai nustatantis materialinį įpareigojimą

98.

SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatomos trys jo taikytinumo konkrečiu atveju sąlygos: i) situacija turi patekti į Sutarčių taikymo sritį; ii) neturi būti daromas poveikis jokioms specialiosioms Sutarties nuostatoms ir iii) turi būti diskriminuojama dėl pilietybės.

99.

Kalbant apie pirmąją sąlygą, atsižvelgiant į platų požiūrį į judėjimo laisvę jurisprudencijoje, nagrinėjamą bylą reikia laikyti patenkančia į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 70 ). Vis dėlto taip pat būtų galima teigti, kad jeigu išsamiai išnagrinėjus Sąjungos pirminę ir antrinę teisę paaiškėtų, kad iš tikrųjų nėra konkrečios Sąjungos teisės nuostatos, pagal kurią būtų reikalaujama privalomojo medicinos prietaisų gamintojų civilinės atsakomybės draudimo, ir kad šios bylos aplinkybėmis tokios pareigos sudaryti draudimo sutartį negalima kildinti nė iš vienos iš pagrindinių laisvių, tuomet byla visiškai nepatektų į Sąjungos teisės taikymo sritį ir nepriklausytų Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Abejoju, ar toks aiškinimas yra sąžiningas intelektiniu požiūriu ( 71 ), bet jis taip pat galėtų turėti intriguojamą poveikį paties SESV 18 straipsnio taikytinumui.

100.

Kalbant apie antrąją sąlygą, nei Sutartyse, nei antrinės teisės aktuose nėra jokių specialiųjų nuostatų, kurios konkrečiai reglamentuotų pareigos sudaryti draudimo sutartį ir jos taikymo srities klausimą.

101.

Kalbant apie trečiąją sąlygą, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad palankesnių gamintojų atsakomybės sąlygų buvimas vienose, bet ne kitose valstybėse narėse yra klasikinis netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės atvejis. Žinoma, nagrinėjama diskriminacija nėra susijusi su galimybe gauti medicinos paslaugas: kaip ne kartą teisingai pabrėžė Prancūzijos vyriausybė, jeigu moterys iš Vokietijos gydytųsi Prancūzijoje, jos taip pat būtų apdraustos privalomuoju draudimu.

102.

Galimybės gauti medicinos paslaugas klausimas šioje byloje nekyla. Tačiau diskriminacija galėtų kilti dėl skirtingo vertinimo, susijusio su galimybe gauti kompensaciją pagal draudimo liudijimą. Nors žala buvo padaryta dėl tų pačių laisvoje apyvartoje Sąjungoje esančių prekių su trūkumais, galimybė gauti kompensaciją skiriasi pagal tai, kur nagrinėjamas pacientas buvo operuojamas. Nekyla abejonių, kad dauguma Prancūzijos piliečių operuosis Prancūzijoje, o dauguma Vokietijos piliečių – Vokietijoje. Taigi daug mažiau tikėtina, kad pacientai iš Vokietijos gaus kokią nors draudimo kompensaciją.

103.

Be to, dėl netiesioginės diskriminacijos dėl pilietybės Prancūziją taip pat galima būtų kaltinti netiesiogiai skatinant medicinos paslaugų teikimą jos teritorijoje, apsunkinant kitų valstybių narių piliečiams galimybę gauti draudimo išmoką, nes šiuo tikslu jiems tektų vykti operuotis į Prancūziją. Ir priešingai, moterys iš Prancūzijos galėtų gauti kompensaciją pagal draudimo sutartį lengviau nei moterys iš užsienio, nes labiau tikėtina, kad jos operuosis Prancūzijos teritorijoje ( 72 ).

104.

Vadinasi, galima būtų potencialiai teigti, kad yra įvykdytos visos trys SESV 18 straipsnio taikymo sąlygos. Yra trys papildomi argumentai, kuriuos galbūt būtų galima laikyti patvirtinančiais SESV 18 straipsnio taikymą tokioje byloje kaip ši.

105.

Pirma, jeigu Sąjungos teisėje numatytas laisvas prekių judėjimas ir užtikrinamas jo įgyvendinimas, galima būtų teigti, kad joje taip pat privaloma numatyti tokias pat pareigas ir atsakomybę tais atvejais, kai įrodoma, kad šios prekės turi trūkumų, ir užtikrinti šių pareigų ir atsakomybės įgyvendinimą. Prekės dažnai kelia įvairių pavojų, o laisva prekyba leidžia šiems pavojams cirkuliuoti ir potencialiai sukelti žalą bet kur. Atrodo, tikrai būtų sąžininga, jeigu visi pacientai, bet kur Sąjungoje patyrę neigiamų pasekmių dėl valstybėje narėje pagamintų gaminių su trūkumais, turėtų galimybę gauti deramą kompensaciją.

106.

Antra, ir tai iš dalies susiję su pirmuoju aspektu, vartotojų apsauga pastaraisiais metais yra vienas iš svarbiausių Sąjungos politikos klausimų. Pagal SESV 12 straipsnį vartotojų apsaugos reikalavimai tapo universaliai taikytini ir į juos būtina atsižvelgti apibrėžiant ir įgyvendinant kitas Sąjungos politikos sritis. Taigi laisvas judėjimas privalo atspindėti aukšto lygio vartotojų apsaugą ir jos siekti, kaip tai numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 38 straipsnyje.

107.

Trečia, reikia atsižvelgti į Sąjungos pilietybę. Ankstesnę jurisprudenciją dėl SESV 18 straipsnio, neabejotinai susijusią su laisvu asmenų judėjimu ( 73 ), galima būtų laikyti Sąjungos pilietybės orientyru. Vis dėlto, atsiradus Sąjungos pilietybei, kuri neabejotinai susieta su visiems vienodai užtikrinamu orumu pagal Sąjungos teisę (Chartijos 1 ir 20 straipsniai), tokių smulkmeniškų klausimų kaip: kas tiksliai persikėlė, kur ir kuriam laikui arba kas galėtų būti priklausomas nuo ko, nebekyla.

108.

Vertinant visus šiuos argumentus kartu ir atsižvelgiant į neabejotinai siaubingas pasekmes, kurias nagrinėjami gaminiai su trūkumais sukėlė apeliantei, galima būtų teigti, kad vienodos visų Europos piliečių vartotojų apsaugos reikalavimas draudžia tokią nacionalinę taisyklę, kuria draudimo apsauga iš tikrųjų taikoma tik tiems asmenims, kurie operavosi valstybės narės teritorijoje, taigi netiesiogiai riboja draudimo apsaugos taikymą, numatant ją tik šios valstybės narės piliečiams.

3) Vidaus rinkos reguliavimo logikos paisymas

109.

Nors toks teiginys konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis galėtų būti visiškai suprantamas moralės požiūriu, jis būtų visiškai klaidingas struktūriniu požiūriu. Dėl jo SESV 18 straipsnis būtų paverstas nuostata be ribų, pagal kurią bet koks klausimas, kad ir koks tolimas būtų jo ryšys su Sąjungos teisės nuostata, galėtų būti suderintas teisminėmis priemonėmis. Be to, taip reguliavimo kompetencija vidaus rinkoje būtų kardinaliai pakeista, ir ateityje kiltų nesuderinamų valstybių narių kompetencijos kolizijų.

110.

Pamatinis vidaus rinkos reguliavimo principas yra pagarba reguliavimo įvairovei Sąjungos teisės aiškiai nesuderintais klausimais. Numanomas derinimas tikrai kartais gali kėsintis į šią sritį. Kai kurios valstybių narių taisyklės, kurios prieš tai nebuvo suderintos teisės aktais, gali būti pripažintos nesuderinamomis su kuria nors iš keturių laisvių.

111.

Aptariant laisvą prekių ( 74 ) ir paslaugų ( 75 ) judėjimą aiškiai matyti tai, kad šių laisvių taikymo sritis jau ir taip yra gana plati. Vis dėlto šioje byloje kilusi diskusija taip pat aiškiai rodo, kad jeigu SESV 18 straipsniui būtų leista veikti kaip savarankiškam, materialiniam įpareigojimui, kaip savo prejudiciniuose klausimuose numanomai teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jo taikymo sritis apimtų daug daugiau, nei kada nors buvo numatyta jurisprudencijoje dėl judėjimo laisvės, įskaitant jurisprudenciją dėl prekių iki Sprendimo Keck. Jeigu SESV 18 straipsnis būtų taip aiškinamas, jo taikymo sričiai nebebūtų ribų: ši nuostata būtų paversta išpūsta Dassonville taisykle. Šiuolaikiniame tarpusavyje susijusiame pasaulyje neišvengiamai atsiranda tam tikra sąveika su prekėmis, paslaugomis ar asmenimis iš kitų valstybių narių. Jeigu to pakaktų savarankiškam SESV 18 straipsnio taikytinumui, ši nuostata apimtų kiekvieną valstybėje narėje nustatytą taisyklę.

112.

Pateiksiu vieną pavyzdį ( 76 ): įsivaizduokime, kad rengiant šią išvadą man sprogsta kompiuteris, kuriuo renku tekstą, ir aš susižeidžiu (norėčiau tikėti, ne itin sunkiai). Tikėtina, kad skirtingos kompiuterio dalys arba visas jų rinkinys buvo pagamintas kitose valstybėse narėse nei Liuksemburgas, o integruotų tiekimo grandinių amžiuje dar labiau tikėtina, kad keliose valstybėse narėse, o gal net ir trečiosiose valstybėse. Kadangi su šio kompiuterio gamintoju nesu susitaręs dėl jokių konkrečių taikytinos teisės ir jurisdikcijos nustatymo sąlygų, veikiausiai būtų taikomos įprastos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios taisyklės, taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo būtų taikytina Liuksemburgo, valstybės, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teisė. Ar nusprendęs, kad žalos atlyginimo sąlygos pagal Liuksemburgo teisę manęs netenkina, galėčiau remtis SESV 18 straipsniu ir reikalauti taikyti kompiuterio ar net kurios nors jo dalies pagaminimo vietos teisę, siekdamas, kad mano reikalavimas būtų patenkintas Liuksemburgo teisme?

113.

Šis scenarijus parodo bendrą temą, kuri jau iškilo diskutuojant apie galimą laisvą prekių ir paslaugų judėjimą: laisvo judėjimo taisyklės, taip pat ir SESV 18 straipsnis, logiškai taikomos tik laisvam prekių ar paslaugų judėjimui per sienas, įskaitant išvežimą ir įvežimą. Jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas nėra aiškiai suderinęs taisyklių dėl paskesnio jų naudojimo, jas nustato valstybės narės, kuriose šios prekės ar paslaugos naudojamos. Tai apima ir galimos atsakomybės klausimus, įskaitant privalomojo draudimo klausimus, vėlgi jeigu jie dar nėra aiškiai suderinti ( 77 ).

114.

Kitaip tariant, tai, kad prekės kartą kilo iš kitos valstybės narės, nėra pakankama priežastis teigti, kad Sąjungos teisė taip pat taikoma visiems klausimams, kurie vėliau bus susiję su šiomis prekėmis. Vadovaujantis tokia logika, dėl SESV 18 straipsnio abejotino aiškinimo prekių judėjimas Europoje (ir vėl) imtų priminti viduramžiais vyravusį teisinį partikuliarizmą ( 78 ), kai kiekvienai prekei, kaip ir asmeniui, būtų taikoma skirtinga teisė. Prekės taptų tarsi sraigės su kiautais – savo kilmės šalies teisės aktais, taikytinais joms nuo pagaminimo iki sunaikinimo momento.

115.

Dėl tokios pasekmės būtų ne tik pakeistas bet koks (įprastas) teritoriškumas taikant įstatymus, bet ir kiltų valstybių narių reglamentavimo sistemų kolizijų. Iš tiesų dėl tokio plataus SESV 18 straipsnio aiškinimo bet kurios valstybės narės teisės aktai galėtų tapti potencialiai taikomi toje pačioje teritorijoje be jokių aiškių ir objektyvių kriterijų dėl to, kuriems teisės aktams turėtų būti teikiama pirmenybė kilus konkrečiam ginčui, o nukentėjęs asmuo galėtų rinktis palankiausius teisės aktus ( 79 ).

116.

Tokiomis aplinkybėmis naudinga priminti dar vieną šios bylos ypatumą, t. y. kad prekių kilmės valstybė arba buveinės valstybė narė (Prancūzija) yra priėmusi taisykles dėl paskesnio šių prekių naudojimo jos teritorijoje (jos teritorijoje atliekamų operacijų privalomasis draudimas), o valstybė, kurioje prekės buvo naudojamos, t. y. priimančioji valstybė narė (Vokietija), šiuo klausimu jokių taisyklių nėra priėmusi ( 80 ).

117.

Jeigu taisyklės šiuo klausimu būtų buvusios priimtos Vokietijoje? Tokiu atveju sąžininga daryti prielaidą, jog niekam nebūtų kilę abejonių, kad Vokietijos teritorijoje galimai kilusiai žalai visiškai ir išimtinai taikytinos Vokietijos taisyklės. Niekas nesiektų pakeisti šių Vokietijos taisyklių potencialiai palankesnėmis Prancūzijos taisyklėmis klausimu, kuris tuo etapu neturėtų nieko bendro su Prancūzijos teise.

118.

Tai ir vėl parodo, kodėl SESV 18 straipsnio negalima aiškinti kaip draudžiančio pareigos apdrausti savo civilinę atsakomybę dėl medicinos priemonių naudojimo ribojimą nacionaline teritorija. A fortiori, šios nuostatos negalima aiškinti kaip įpareigojančios atsakovę arba Prancūzijos Respubliką išmokėti kompensaciją apeliantei remiantis tiesioginiu veikimu.

119.

Apibendrinant pažymėtina, kad SESV 18 straipsnis negali būti aiškinamas kaip savaime nustatantis savarankišką, atskirą materialinę prievolę, kurios dar nenumato kuri nors kita iš keturių laisvių ar kuri nėra konkrečiai numatyta kuriame nors kitame Sąjungos teisės akte. Visų pirma šios nuostatos tikrai nederėtų taikyti taip, kad ji apimtų dar daugiau, nei apima jau ir taip pakankamai plati keturių judėjimo laisvių taikymo sritis.

120.

Apibendrindamas norėčiau pažymėti, kad ši byla yra pasekmė to, kad Sąjungos teisėje nėra suderintas civilinės atsakomybės dėl medicinos priemonių naudojimo draudimo klausimas ir kad, rodos, Vokietijos teisėje šiuo klausimu taip pat nebuvo jokių nuostatų. Galima būtų priminti, kad Teisingumo Teismas gana panašiomis aplinkybėmis jau yra nusprendęs byloje Schmitt, kad notifikuotųjų įstaigų atsakomybės galutiniams medicinos priemonių naudotojams sąlygos turi būti nustatomos nacionalinėje teisėje ( 81 ). Be to, pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę būtent valstybės narės turi reglamentuoti savo teritorijoje naudojamoms medicinos priemonėms galiojančias draudimo sutartis, net jeigu šios priemonės importuojamos iš kitos valstybės narės.

121.

Žinoma, nesant suderintų taisyklių, šiuo klausimu valstybės narės gali laisvai nuspręsti nustatyti didesnę pacientų ir medicinos priemonių naudotojų apsaugą, nustatydamos palankesnes draudimo sąlygas, taikomas teritorijoje ( 82 ). Taigi šioje byloje nagrinėjamas teritorinis apribojimas buvo teisėtas Prancūzijos teisės aktų leidėjo pasirinkimas ( 83 ). Vargu, ar šią aplinkybę vėliau būtų galima apversti aukštyn kojomis arba paversti nepalankia šiai valstybei narei, teigiant, kad toks teisės aktų leidėjo pasirinkimas taip pat turėtų būti taikomas bet kurios kitos valstybės narės, kuri nėra priėmusi panašių taisyklių, teritorijoje.

V. Išvada

122.

Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberlandesgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:

– SESV 18 straipsnis pats savaime nedraudžia pareigos apdrausti savo civilinę atsakomybę dėl medicinos priemonių naudojimo apriboti tik vienos valstybės narės teritorija.


( 1 ) Originalo kalba: anglų.

( 2 ) Iš dalies pakeistas 2002 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 2002‑1577.

( 3 ) Nustatytas 2002 m. kovo 4 d. Įstatymu Nr. 2002‑303.

( 4 ) 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva dėl medicinos prietaisų (OL L 169, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 12 t., p. 82).

( 5 ) Žr., pavyzdžiui, vieną iš pirmųjų sprendimų – 1979 m. kovo 28 d. Sprendimą Saunders (175/78, EU:C:1979:88, 11 punktas).

( 6 ) Žr., pavyzdžiui, 2016 m. birželio 30 d. Sprendimą Admiral Casinos & Entertainment (C‑464/15, EU:C:2016:500, 21 punktas).

( 7 ) Žr., pavyzdžiui, 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Anomar ir kt. (C‑6/01, EU:C:2003:446, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija); 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Garkalns (C‑470/11, EU:C:2012:505, 21 punktas) ir 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Berlington Hungary ir kt. (C‑98/14, EU:C:2015:386, 24 punktas). Išskirta mano.

( 8 ) Žr., pavyzdžiui, 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Gebhard (C‑55/94, EU:C:1995:411, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 9 ) Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimą Alpine Investments (C‑384/93, EU:C:1995:126, 2328 punktai); 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Bosman (C‑415/93, EU:C:1995:463, 8891 punktai); 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Carbonati Apuani (C‑72/03, EU:C:2004:506, 2226 punktai) ir 2009 m. vasario 10 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑110/05, EU:C:2009:66, 58 punktas).

( 10 ) Žr., pavyzdžiui, 2015 m. birželio 11 d. Sprendimą Berlington Hungary ir kt. (C‑98/14, EU:C:2015:386, 27 punktas) arba dėl panašios logikos laisvo darbuotojų judėjimo srityje žr., pavyzdžiui, neseniai priimtą 2019 m. spalio 10 d. Sprendimą Krah (C‑703/17, EU:C:2019:850, 4254 punktai).

( 11 ) 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Keck ir Mithouard (C‑267/91 ir C‑268/91, EU:C:1993:905).

( 12 ) Dėl kritinio požiūrio, kiek tai susiję su darbuotojais, žr. mano išvadą byloje Krah (C‑703/17, EU:C:2019:450), o kiek tai susiję su įsisteigimu – mano išvadą byloje Hornbach-Baumarkt (C‑382/16, EU:C:2017:974).

( 13 ) Šiuo klausimu dėl paslaugų žr. 2019 m. birželio 4 d. Nutartį Pólus Vegas (C‑665/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:477, 1624 punktai).

( 14 ) 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas (C‑268/15, EU:C:2016:874).

( 15 ) Ten pat, 50–53 punktai (su nuorodomis į įvairią jurisprudenciją, kuri šiuo sprendimu buvo sujungta).

( 16 ) Dėl kritinio požiūrio į Sprendimą Ullens de Schooten ir apskritai dėl „išskirtinai vidaus situacijų“ kategorijos žr., pavyzdžiui, Dubout, É., „Voyage en eaux troubles: vers une épuration des situations “purement” internes. CJUE, gde ch., 15 novembre 2016, Ullens de Schooten, aff. C‑268/15, ECLI:EU:C:2016:874“, Revue des affaires européennes, 4, 2016, p. 679; ir Iglesias Sánchez, S., „Purely Internal Situations and the Limits of ES Law: A Consolidated Case-Law or a Notion to be Abandoned“, European Constitutional Law Review, Vol. 14, 2018, Issue 1, p. 7.

( 17 ) Žr., pavyzdžiui, 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimą Österreichischer Rundfunk ir kt. (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, EU:C:2003:294, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Lindqvist (C‑101/01, EU:C:2003:596, 40 ir 41 punktai).

( 18 ) Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2018 m. sausio 30 d. Sprendimą X ir Visser (C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 98110 punktai).

( 19 ) Šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 13 d. Sprendimą Moro (C‑646/17, EU:C:2019:489, 2937 punktai).

( 20 ) 2019 m. birželio 13 d. Sprendimas Moro (C‑646/17, EU:C:2019:489).

( 21 ) Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ЕS dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1)

( 22 ) 2019 m. birželio 13 d. Sprendimas Moro (C‑646/17, EU:C:2019:489, 2937 punktai).

( 23 ) Žr. mano išvadą byloje Moro (C‑646/17, EU:C:2019:95, 29 ir 7681 punktai, įskaitant 29 išnašą).

( 24 ) Pagal analogiją žr. 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimą Prancūzų bendruomenės vyriausybė ir Valonijos vyriausybė (C‑212/06, EU:C:2008:178, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 25 ) Šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimą Admiral Casinos & Entertainment (C‑464/15, EU:C:2016:500, 1922 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

( 26 ) Rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį išsivystė tam tikra diskusija dėl to, kad apeliantė nėra nei draudikė, nei apdraustoji, taigi iš tikrųjų ji nėra draudimo sutarties šalis, todėl nedalyvauja teikiant kokias nors draudimo paslaugas. Manau, kad šis argumentas nėra visai įtikinamas, nes paprastai draudimo klausimai, neatsižvelgiant į jų dogmatinį aiškinimą, visada susiję su daugiau šalių nei tik draudikas ir apdraustasis, pavyzdžiui, (arba visų pirma) nukentėjusioji šalis arba naudos gavėjas ar draudimo liudijimo (poliso) turėtojas (jeigu tai skirtingi asmenys); pagal analogiją žr., pavyzdžiui, 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 13 straipsnį.

( 27 ) 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, 1985, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 257).

( 28 ) Šios išvados 35–40 punktai.

( 29 ) Žr., pavyzdžiui, 2017 m. liepos 18 d. Sprendimą Erzberger (C‑566/15, EU:C:2017:562, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija); 2017 m. spalio 26 d. Sprendimą I (C‑195/16, EU:C:2017:815, 70 punktas) ir 2019 m. birželio 18 d. Sprendimą Austrija / Vokietija (C‑591/17, EU:C:2019:504, 39 punktas). Išskirta mano.

( 30 ) Generalinio advokato F. Jacobs išvada sujungtose bylose Phil Collins ir kt. (C‑92/92 ir C‑326/92, EU:C:1993:276, 12 punktas).

( 31 ) Tai, net nepaisant SESV 18 straipsnio konstrukcijos ypatingo konteksto, iš tikrųjų nebūtų problema (žr., pavyzdžiui, 2015 m. spalio 29 d. Sprendimą Nagy (C‑583/14, EU:C:2015:737, 20 punktas)).

( 32 ) Šiuo klausimu žr. 1994 m. liepos 14 d. Sprendimą Peralta (C‑379/92, EU:C:1994:296, 18 punktas).

( 33 ) Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 1999 m. birželio 22 d. Sprendimą ED (C‑412/97, EU:C:1999:324, 1314 punktai) ir 2016 m. birželio 21 d. Sprendimą New Valmar (C‑15/15, EU:C:2016:464, 31 punktas).

( 34 ) 2014 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Novo Nordisk Pharma (C‑310/13, EU:C:2014:2385, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2017 m. birželio 21 d. Sprendimas W ir kt. (C‑621/15, EU:C:2017:484, 21 punktas).

( 35 ) 2017 m. vasario 16 d. sprendimas (C‑219/15, EU:C:2017:128, 56 ir 59 punktai).

( 36 ) 2017 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2001/83/EB, Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 ir Reglamentas (EB) Nr. 1223/2009, ir kuriuo panaikinamos Tarybos direktyvos 90/385/EEB ir 93/42 (OL L 117, 2017, p. 1).

( 37 ) Žr. Komisijos pasiūlymą dėl Reglamento dėl medicinos priemonių (COM(2012)0542 final). Taip pat žr. 2012 m. birželio 14 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Prancūzijos įmonės PIP pagamintų nekokybiškų silikoninių krūtų implantų (2012/2621(RSP)).

( 38 ) Reglamento 2017/745 VII priedo 1.4.2 punktas suformuluotas taip: „Civilinės atsakomybės draudimo apimtis ir bendra finansinė vertė turi atitikti notifikuotosios įstaigos veiklos lygį ir geografinę aprėptį ir turi būti proporcinga notifikuotosios įstaigos sertifikuotų priemonių rizikos profiliui.“

( 39 ) 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 3 ir 6 straipsniai.

( 40 ) Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą Carpenter (C‑60/00, EU:C:2002:434, 36 punktas); 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C‑421/12, EU:C:2014:2064, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2016 m. liepos 14 d. Sprendimą Promoimpresa ir kt. (C‑458/14 ir C‑67/15, EU:C:2016:558, 5962 punktai).

( 41 ) Pradėdamas daug pasakančia fraze „bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Bendrijos vidaus prekybą <…>“. 1974 m. liepos 11 d. Sprendimas Dassonville (8/74, EU:C:1974:82, 5 punktas).

( 42 ) Šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Gysbrechts ir Santurel Inter (C‑205/07, EU:C:2008:730, 4043 punktai) ir 2016 m. birželio 21 d. Sprendimą New Valmar (C‑15/15, EU:C:2016:464, 36 punktas).

( 43 ) Žr., pavyzdžiui, 1982 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Komisija / Airija (249/81, EU:C:1982:402, 2829 punktai).

( 44 ) Pavyzdžiui, eksportuojančiosios valstybės narės išduoto autentiškumo sertifikato reikalavimas (nagrinėtas dar 1974 m. liepos 11 d. Sprendime Dassonville (8/74, EU:C:1974:82)).

( 45 ) Žr., pavyzdžiui, 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Dynamic Medien (C‑244/06, EU:C:2008:85, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 46 ) 2009 m. vasario 10 d. Sprendimas Komisija / Italija (C‑110/05, EU:C:2009:66), susijęs su Italijoje taikomu draudimu naudoti motociklą kartu su priekaba; taip pat 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Mickelsson ir Roos (C‑142/05, EU:C:2009:336), susijęs su Švedijos teisės aktais, kuriais buvo ribojamas asmeninių laivų naudojimas Švedijoje.

( 47 ) 2009 m. vasario 10 d. Sprendimas Komisija / Italija (C‑110/05, EU:C:2009:66, 37 ir 56 punktai) ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Mickelsson ir Roos (C‑142/05, EU:C:2009:336, 24 ir 26 punktai).

( 48 ) Žr., pavyzdžiui, Barnard, C., „Fitting the Remaining Pieces into the Goods and Persons Jigsaw?“European Law Review, Vol. 26, 2001, p. 35; Snell, J., „The Notion of Market Access: A Concept or A Slogan?“, Common Market Law Review Vol. 47, 2010, p. 437; Ritleng, D., „L’accès au marché est-il le critère de l’entrave aux libertés de circulation?“, išleista Dubout, É., Maitrot de la Motte, A., (red.), L’unité des libertés de circulation. In varietate concordia, Coll. Droit de l’Union européenne, Bruylant, Brussels, 2013, p. 159–183; Nic Shuibhne, N., „The Coherence of ES Free Movement Law“, Studies in European Law, Oxford University Press, Oxford, 2013, p. 210‑256.

( 49 ) Gerai žinomi šios kategorijos pavyzdžiai yra visiškas alkoholinių gėrimų reklamos draudimas 2001 m. kovo 8 d. Sprendime Gourmet International Products (C‑405/98, EU:C:2001:135, 21 ir 25 punktai) arba draudimas prekiauti kontaktiniais lęšiais ne specializuotose medicinos priemonių parduotuvėse, visų pirma internetu, 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendime Ker-Optika (C‑108/09, EU:C:2010:725, 54 ir 55 punktai). Taip pat žr. 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Dynamic Medien (C‑244/06, EU:C:2008:85, 3134 punktai).

( 50 ) 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Keck ir Mithouard (C‑267/91 ir C‑268/91, EU:C:1993:905).

( 51 ) 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Keck ir Mithouard (C‑267/91 ir C‑268/91, EU:C:1993:905, 16 punktas). Taip pat žr. 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Hünermund ir kt. (C‑292/92, EU:C:1993:932, 21 punktas); 2006 m. rugsėjo 28 d. Sprendimą Ahokainen ir Leppik (C‑434/04, EU:C:2006:609, 19 punktas) ir 2008 m. vasario 14 d. Sprendimą Dynamic Medien (C‑244/06, EU:C:2008:85, 29 punktas).

( 52 ) Žr., pavyzdžiui, 1990 m. kovo 7 d. Sprendimą Krantz (C‑69/88, EU:C:1990:97, 11 punktas), 1993 m. spalio 13 d. Sprendimą CMC Motorrandcenter (C‑93/92, EU:C:1993:838, 12 punktas) ir 1994 m. liepos 14 d. Sprendimą Peralta (C‑379/92, EU:C:1994:296, 24 punktas). Tačiau žr. 2016 m. birželio 21 d. Sprendimą New Valmar (C‑15/15, EU:C:2016:464, 4546 punktai).

( 53 ) Pavyzdžiui, jeigu veiklos vykdytojas ginčytų priimančiosios valstybės narės taisyklę, pagal kurią prekių importui privalomas draudimas, būtų visiškai kitaip, ir, be jokių abejonių, jam turėtų būti taikomas SESV 34 straipsnis.

( 54 ) Šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Foglia (244/80, EU:C:1981:302, 30 punktas), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad „Teisingumo Teismas <…> turi būti ypač apdairus, kai byloje tarp fizinių asmenų jam pateikiamas klausimas, kuris leistų nacionaliniam teismui nuspręsti, ar Sąjungos teisę atitinka kitos valstybės narės teisės aktai“. Taip pat žr. 2003 m. sausio 21 d. Sprendimą Bacardi-Martini and Cellier des Dauphins (C‑318/00, EU:C:2003:41).

( 55 ) Žr. šios išvados 62 punktą.

( 56 ) Visų pirma žr. 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimą B & Q (C‑169/91, EU:C:1992:519, 910 punktai). Žr. naujesnį 2006 m. vasario 23 d. Sprendimą A‑Punkt Schmuckhandel (C‑441/04, EU:C:2006:141, 21 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nelaikė išnešiojamosios prekybos draudimo lygiaverčio poveikio priemone, net jei ji gali apriboti nagrinėjamų prekių bendrą pardavimo apimtį atitinkamoje valstybėje narėje ir todėl gali paveikti šių prekių iš kitų valstybių narių pardavimo apimtį.

( 57 ) Žr. 1984 m. sausio 31 d. Sprendimą Luisi ir Carbone (286/82 ir 26/83, EU:C:1984:35, 16 punktas), kuriame Teisingumo Teismas aiškiai pripažino medicininį gydymą gaunančius asmenis paslaugų gavėjais.

( 58 ) 1989 m. vasario 2 d. sprendimas (186/87, EU:C:1989:47).

( 59 ) Ten pat, 17 punktas.

( 60 ) Dabar panašiems atvejams kaip byloje Cowan būtų taikomas Sąjungos pilietybės institutas. Žr., pavyzdžiui, 2017 m. spalio 26 d. Sprendimą I (C‑195/16, EU:C:2017:815, 6972 punktai). Taip pat žr. mano išvadą toje byloje (EU:C:2017:374, 6475 punktai).

( 61 ) Apibūdintas šios išvados 50–52 punktuose.

( 62 ) Žr., pavyzdžiui, 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Bickel ir Franz (C‑274/96, EU:C:1998:563, 26 punktas); 2018 m. balandžio 10 d. Sprendimą Pisciotti (C‑191/16, EU:C:2018:222, 34 punktas); 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Raugevicius (C‑247/17, EU:C:2018:898, 27 punktas) ir 2019 m. birželio 13 d. Sprendimą TopFit ir Biffi (C‑22/18, EU:C:2019:497, 29 punktas). Išskirta mano.

( 63 ) Pavyzdžiui, šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimą Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539); 2004 m. spalio 19 d. Sprendimą Zhu ir Chen (C‑200/02, EU:C:2004:639) ir 2010 m. kovo 2 d. Sprendimą Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), kai SESV 18 straipsnis taikomas net tuo atveju, kai judėjimas yra kito šeimos nario, pavyzdžiui, tėvų, jeigu Sąjungos piliečiai yra vaikai.

( 64 ) Dėl kritinio požiūrio žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje RuizZambrano (C‑34/09, EU:C:2010:560, 7790 punktai).

( 65 ) Tas pats pasakytina apie SESV 45 straipsnį, kuris „netaikom[as] darbuotojams, kurie niekada nepasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungoje ir neketina to daryti“. 2017 m. liepos 18 d. Sprendimas Erzberger (C‑566/15, EU:C:2017:562, 28 punktas).

( 66 ) Žr., pavyzdžiui, 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimą Lopes Da Silva Jorge (C‑42/11, EU:C:2012:517, 39 punktas).

( 67 ) 1993 m. spalio 20 d. Sprendimas Phil Collins ir kt. (C‑92/92 ir C‑326/92, EU:C:1993:847, 24 punktas). Šio sprendimo 17–28 punktuose Teisingumo Teismas buvo pasirengęs tuometinio EEB 7 straipsnio taikymą grįsti abstrakčia hipoteze, paremta tam tikromis Sutarties nuostatomis, pagal kurias galėjo kilti literatūros ir meno nuosavybės apsaugos klausimas, kuris nebuvo suderintas EEB teisės.

( 68 ) Žr., pavyzdžiui, 2014 m. kovo 18 d. Sprendimą (C‑628/11, EU:C:2014:171, 3462 punktai), kuriame Teisingumo Teismas visų pirma konstatavo, kad „oro susisiekimo paslaugos, kurias tarp trečiosios šalies ir valstybės narės teikia oro vežėjas, turintis kitos valstybės narės išduotą licenciją vykdyti oro susisiekimą, reglamentuojamos antrinės teisės aktais“.

( 69 ) Aptartas šios išvados 35–41 punktuose.

( 70 ) Šios išvados 28–49 punktai.

( 71 ) Šios išvados 40 punktas.

( 72 ) Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimą Prancūzų bendruomenės vyriausybė ir Valonijos vyriausybė (C‑212/06, EU:C:2008:178, 4950 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) dėl gyvenimo šalyje sąlygų.

( 73 ) 1989 m. vasario 2 d. Sprendimas Cowan (186/87, EU:C:1989:47).

( 74 ) Šios išvados 59–80 punktai.

( 75 ) Šios išvados 81–90 punktai.

( 76 ) Žinoma, jis yra visiškai išgalvotas ir supaprastintas, be jokio ketinimo diskutuoti apie taikytinos teisės klausimus pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) (OL L 199, 2007, p. 40) 5 straipsnį.

( 77 ) Žr. šios išvados 54–58 punktus.

( 78 ) Teritorinis išimtinumas vietoj viduramžių teisinio partikuliarizmo buvo laipsniškai įtvirtintas tik šiuolaikinėje teisėje (žr., pavyzdžiui, Lesaffer, R., „European Legal History: A Cultural and Political Perspective“, Cambridge University Press, Cambridge, 2009, p. 168–9, 269 ir paskesni, ir 277 ir paskesni, arba Romano, S., „L’Ordre juridique“, Dalloz, 1975, p. 77 ir paskesni).

( 79 ) Taigi sistema taptų dar sudėtingesnė ir nenuspėjamesnė, nors ji, kiek tai susiję su taikytinos teisės pasirinkimu ir teismu, į kurį vartotojas gali kreiptis, ir taip nėra labai aiški – pavyzdžiui, žr. neseną apžvalgą Risso, G., „Product liability and protection of ES consumers: is it time for a serious reassessment?“Journal of Private International Law, Vol. 15, 2019, Issue 1, p. 210.

( 80 ) Arba bent Teisingumo Teismui apie jas nėra žinoma, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nieko nenurodo šiuo klausimu, o Vokietijos vyriausybė šioje byloje nepateikė jokių pastabų.

( 81 ) 2017 m. vasario 16 d. sprendimas (C‑219/15, EU:C:2017:128).

( 82 ) Šiuo klausimu žr. 1969 m. vasario 13 d. Sprendimą Walt Wilhelmir kt. / Bundeskartellamt (14/68, ECLI:EU:C:1969:4, 13 punktas); 1981 m. liepos 14 d. Sprendimą Oebel (C‑155/80, ECLI:EU:C:1981:177, 9 punktas) ir 1994 m. liepos 14 d. Sprendimą Peralta (C‑379/92, ECLI:EU:C:1994:296, 48 ir 52 punktai).

( 83 ) Pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 18 d. Sprendimą Erzberger (C‑566/15, EU:C:2017:562, 36 ir 40 punktai), susijusį su Vokietijos teisės aktų dėl teisės balsuoti ir kandidatuoti rinkimuose kaip darbuotojų atstovams į bendrovės stebėtojų tarybą taikymu tik Vokietijos teritorijoje.

Top