1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pateiktas Cour de Cassation of France (Kasacinis Teismas, Prancūzija) (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), susijęs su ginčų sprendimo institucijos įgaliojimais pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/55/EB ( 2 ), 41 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi dėl laiko, nuo kada ginčų sprendimo institucijos pasiūlytas sprendimas dėl ginčo, susijusio su Direktyvos 2009/73 kriterijais, gali galioti. Ar ginčų sprendimo institucijos taisomasis sprendimas gali būti taikomas visam sutarties laikotarpiui, su kuriuo susijęs tas ginčas, ar šį laikotarpį reiktų sutrumpinti?

2.

Šis klausimas kyla tokiomis aplinkybėmis, kai tarp platinimo sistemos operatoriaus GRDF ir tiekėjo Direct énergie sudaryta sutartis ilgą laiką buvo nesuderinama su Direktyva 2009/73. Taip buvo dėl to, kad pagal sutartį tiekėjui Direct énergie buvo leidžiama padengti išlaidas, susijusias su galutinių vartotojų neapmokėtos skolos sąnaudomis, nors jas turėjo padengti skirstymo sistemos operatorius GRDF. Todėl atsakymas į prejudicinį klausimą yra būtinas siekiant nustatyti GRDF finansinių pasekmių, atsirandančių dėl šios klaidos, mastą esant sutartiniams santykiams su Direct énergie. Visa tai stebima diskrečiomis vadinamųjų vienintelių sutarčių, susijusių tiek su gamtinių dujų tiekimu, tiek su jų platinimu, kurios pasirašomos Prancūzijoje su vartotojais ir nedidelio masto veiklą vykdančiais profesionaliaisiais klientais, aplinkybėmis.

3.

Direktyvos 2009/73 3, 6, 25, 30, 33 ir 48 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4.

Direktyvos 2009/73 32 straipsnio „Trečiosios šalies prieiga prie sistemos“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina paskelbtais tarifais pagrįstos sistemos, suteikiančios trečiosioms šalims galimybę naudotis perdavimo ir skirstymo sistema ir SGD įrenginiais, taikomos visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams, įskaitant tiekimo įmones, įgyvendinimą ir objektyvų šios sistemos taikymą nediskriminuojant sistemos naudotojų. Valstybės narės užtikrina, kad tuos tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką iki jų įsigaliojimo pagal 41 straipsnį patvirtintų 39 straipsnio 1 dalyje nurodyta reguliavimo institucija, ir kad tie tarifai (jei patvirtinamos vien tik metodikos – tos metodikos) būtų viešai paskelbti iki jų įsigaliojimo.“

5.

Direktyvos 2009/73 40 straipsnyje „Reguliavimo institucijos bendrieji tikslai“ numatyta:

„Vykdydama šioje direktyvoje nurodytas reguliavimo užduotis, reguliavimo institucija, atsižvelgdama į 41 straipsnyje nustatytas savo pareigas ir įgaliojimus, prireikus glaudžiai konsultuodamasi su kitomis atitinkamomis nacionalinėmis institucijomis, įskaitant konkurencijos institucijas, ir nepažeisdama jų kompetencijos, imasi visų pagrįstų priemonių siekdama šių tikslų:

<…>

<…>“

6.

41 straipsnis pavadintas „Reguliavimo institucijos pareigos ir įgaliojimai“. Jame numatyta:

„1.   Reguliavimo institucijos pareigos yra šios:

<…>

<…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad reguliavimo institucijoms būtų suteikti įgaliojimai, kuriais naudodamosi jos galėtų efektyviai ir operatyviai vykdyti 1, 3 ir 6 dalyse nurodytas pareigas. Šiuo tikslu reguliavimo institucija turi bent šiuos įgaliojimus:

<…>

<…>

10.   Reguliavimo institucijoms suteikiami įgaliojimai reikalauti, kad perdavimo, laikymo, SGD ir skirstymo sistemos operatoriai prireikus pakeistų sąlygas, įskaitant šiame straipsnyje nurodytus tarifus ir metodikas, siekiant užtikrinti, kad jie būtų proporcingi ir taikomi nediskriminaciniu būdu. <…>

11.   Bet kuri šalis, turinti nusiskundimų perdavimo, laikymo, SGD ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmais, susijusiais su to operatoriaus įpareigojimais pagal šią direktyvą, gali pateikti skundą reguliavimo institucijai, kuri, veikdama kaip ginčų sprendimo institucija, priima sprendimą per dviejų mėnesių laikotarpį nuo skundo gavimo dienos. Jei reguliavimo institucijoms reikia papildomos informacijos, tas laikotarpis gali būti pratęstas dviem mėnesiais. Tą pratęstą laikotarpį galima dar pratęsti, jei su tuo sutinka skundą pateikusi šalis. Reguliavimo institucijos sprendimas yra privalomas, nebent ir kol jis panaikinamas apeliacine tvarka.

<…>“

7.

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1775/2005 ( 3 ), 13 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Perdavimo sistemos operatorių taikomi ir pagal Direktyvos 2009/73/EB 41 straipsnio 6 dalį reguliavimo institucijų patvirtinti tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos bei pagal tos direktyvos 32 straipsnio 1 dalį paskelbti tarifai yra skaidrūs, juose atsižvelgiama į sistemos vientisumo būtinybę ir jos gerinimą bei atspindimos faktinės sąnaudos tiek, kiek tokios sąnaudos atitinka rentabilaus ir struktūriškai palyginamo tinklo operatoriaus sąnaudas ir yra skaidrios, įskaitant atitinkamą investicijų grąžą ir prireikus atsižvelgiant į reguliavimo institucijų atliekamą lyginamąją tarifų analizę. Tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos taikomi nediskriminuojant.

Valstybės narės gali nuspręsti, kad tarifus taip pat būtų galima nustatyti rinka grindžiamomis priemonėmis, pvz. aukcionuose, jei tokios priemonės ir dėl jų atsirandančios pajamos yra patvirtintos reguliavimo institucijos.

Tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos palengvina veiksmingą prekybą dujomis ir konkurenciją, tuo pat metu išvengiant tinklo naudotojų kryžminio subsidijavimo ir numatant paskatas investicijoms bei išlaikant arba sukuriant perdavimo tinklų sąveiką.

Tarifai tinklo naudotojams nustatomi nediskriminaciniai ir atskirai kiekvienam dujų įleidimo į perdavimo sistemą arba išleidimo iš perdavimo sistemos taškui. Sąnaudų paskirstymo mechanizmus ir tarifų nustatymo metodiką, susijusius su įleidimo ir išleidimo taškais, tvirtina nacionalinės reguliavimo institucijos. Valstybės narės užtikrina, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 3 d., tinklo mokesčiai nebus skaičiuojami atsižvelgiant į sutartyse numatytus maršrutus.“

8.

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, reikšmingu laikotarpiu galiojusio code de l’énergie (Energetikos kodeksas) L 134‑20 straipsnyje numatyta:

„Komiteto sprendimas, kuriuo taip pat gali būti skirta bauda, motyvuojamas ir jame nurodomos techninės ir finansinės ginčo išsprendimo sąlygos, kuriomis prireikus užtikrinama prieiga prie L 134‑19 straipsnyje nurodytos sistemos, statinių ir įrenginių arba teisė jais naudotis. Jeigu to reikia ginčui išspręsti, komitetas gali objektyviu, skaidriu, nediskriminaciniu ir proporcingu būdu nustatyti prieigos prie šios sistemos, statinių ir įrenginių ar naudojimosi jais sąlygas.“ ( 4 )

9.

Direct énergie pirmtakai, antroji kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, atitinkamai 2005 m. birželio 21 d. ir 2008 m. lapkričio 21 d. sudarė dvi sutartis dėl gamtinių dujų perdavimo Prancūzijos skirstymo sistema. Šios sutartys sudarytos su skirstymo sistemos operatore GRDF, kuri yra kasatorė pagrindinėje byloje.

10.

2013 m. liepos 22 d.Direct énergie kreipėsi į Energetikos reguliavimo komisijos (toliau – CRE), Prancūzijos vykdymo užtikrinimo institucijos pagal Direktyvos 2009/73 40 ir 41 straipsnius, Ginčų sprendimo ir sankcijų skyrimo komitetą (toliau – Cordis), Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalyje nurodytą ginčų sprendimo instituciją, prašydama priimti sprendimą. Direct énergie siekė sprendimo dėl finansinės naštos, kuri jai teko nuo abiejų minėtų sutarčių įsigaliojimo ir kuri turėjo tekti GRDF (žr. šios išvados 1 ir 2 punktus). Šioje byloje taip pat dalyvavo Eni Gas & Power France – pirmoji kasacinio proceso šalis.

11.

2014 m. rugsėjo 19 d.Cordis priėmė sprendimą. Remiantis sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal šį sprendimą GRDF turėjo pateikti bendrovei Direct énergie naują gamtinių dujų perdavimo skirstymo sistema sutartį per šešių mėnesių laikotarpį nuo pranešimo apie sprendimą dienos, tokia sutartis turėjo atitikti principą, pagal kurį tiekėjas Direct énergie negali būti atsakingas už galutinių vartotojų nesumokėtų sumų mokėjimą įmonei GRDF. Tai turėjo galioti visą sutarčių galiojimo laikotarpį.

12.

Direct énergie ir Eni Gas & Power France apskundė šį sprendimą cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija). Šis 2016 m. birželio 2 d. patvirtino šį sprendimą ir, inter alia, pridūrė:

13.

Bendrovė GRDF apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ginčydama tai, ką ji laiko sprendimu, suteikiančiu Cordis teisę atgaline data priimti sprendimus dėl sutarties sąlygų keitimo atgaline data. Direct energine apskundė šį sprendimą iš esmės dėl būtinybės užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Teisingumo Teismas 2008 m. kovo 13 d. Sprendime Vereniging National Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. ( 5 ) įtvirtino teisinio saugumą principą, kuris, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, gali būti svarbesnis už Sąjungos teisės veiksmingumą.

14.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė toliau nurodytą klausimą prejudiciniam sprendimui priimti.

„Ar Direktyvą 2009/73/EB <…> ir konkrečiai jos 41 straipsnio 11 dalį, reikia aiškinti taip, kad jomis reikalaujama, jog ginčą sprendžianti reguliavimo institucija turėtų įgaliojimus priimti sprendimą, taikomą visam laikotarpiui, kurį aprėpia šis ginčas, neatsižvelgiant į šalių ginčo atsiradimo datą, be kita ko, numatydama sutarties neatitikimo direktyvos nuostatoms pasekmes sprendime, kuris taikomas visam sutarties laikotarpiui?“

15.

Pastabas raštu Teisingumo Teismui pateikė Direct énergie, Eni Gas & Power France, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visos šalys dalyvavo 2019 m. kovo 6 d. vykusiame posėdyje.

16.

GRDF nuomone, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo nutylėjimas rodo, kad norima neleisti, jog tokios institucijos, kaip Cordis, nepriimtų sprendimų atgaline data ( 6 ). GRDF taip pat teigia, kad tokių organizacijų, kaip Cordis, sprendimų poveikis laiko atžvilgiu yra nacionalinės procesinės autonomijos klausimas ( 7 ).

17.

Jei nėra valstybės narės teisės normų, taikytinų pagrindinėje byloje ratione temporis ( 8 ), bet kokį Cordis sprendimų taikymą atgaline data reikia nagrinėti remiantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo, netaikymo atgaline data, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principais. Nė vienas iš šių principų nepagrindžia Cordis sprendimų priėmimo atgaline data, o GRDF taip pat teigia, kad Cordis sprendimai yra administracinio pobūdžio, o ne teismo sprendimai.

18.

GRDF tvirtina, kad Cordis sprendimų, kuriuos jis remia, poveikis laiko atžvilgiu atitinka lygiavertiškumo principą. GRDF taip pat nurodo, kad veiksmingumo principas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2009/73 34 straipsnio 3 dalį, kurioje pabrėžiamas ginčų išsprendimo greitumas. Tai, kad Cordis sprendimai negalioja atgaline data, tam neprieštarauja ( 9 ).

19.

Remiantis teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principais, GRDF tvirtina, inter alia, kad administracinių sprendimų netaikymo atgaline data principas taikomas tada, kai valstybių narių valdžios institucijos priima administracinius sprendimus, kurie patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ( 10 ). Teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principas reikalauja, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios ( 11 ), jų taikymą galima būtų numatyti, o atgaline data taikomos teisių gynimo priemonės yra nesuderinamos su šiais reikalavimais ar vartotojų apsauga.

20.

GRDF manymu, Cordis sprendimams suteikus poveikį atgaline data, kiltų abejonių dėl gamtinių dujų sektoriaus teisinio stabilumo ir atsirastų finansinių pasekmių, todėl GRDF turėtų padidinti savo paslaugų sąnaudas, kurios turėtų būti susigrąžintos per galutinę gamtinių dujų kainą, kurią moka vartotojai.

21.

Eni Gas & Power France teigia, kad Cordis vaidmuo negali iš esmės skirtis nuo teismo funkcijos, atsižvelgiant į tai, kad jos vaidmuo yra užtikrinti apsaugą, kuri yra efektyvesnė ir greitesnė nei ta, kurią garantuoja Teisingumo Teismas, o ne mažesnė. Veiksmingumo principas yra esminė Sąjungos teisės nuostata ( 12 ), kad taikant valstybių narių vidaus procedūras būtų užtikrinama, jog Cordis sprendimai turėtų visišką teisinę galią. Ji taip pat tvirtina, kad nėra pažeistas lygiavertiškumo principas, o teisinio saugumo principas iš esmės yra lankstus ir nesuteikia besąlygiškos garantijos, kad tam tikra teisinė padėtis nesikeis. Todėl pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad ginčų sprendimo institucija turėtų įgaliojimus priimti sprendimą, apimantį visą klaidos laikotarpį.

22.

Direct énergie sutinka, kad jei Cordis sprendimai negaliotų nuo sutartinių įsipareigojimų, kurie yra neteisėti, datos, bylos šalys galėtų sistemingai teikti pirmenybę teismams, kuriuose tokia teisių gynimo priemonė būtų prieinama, o dėl to teisių gynimo priemonės būtų asimetriškos ir būtų neužtikrintas suderinamumas su Direktyvoje 2009/73 numatytu tikslu greitai išspręsti ginčus ( 13 ). Direktyva 2009/73 nebeturėtų effet utile, ir šiuo klausimu Direct énergie ragina Teisingumo Teismą pagal analogiją taikyti jurisprudenciją vartotojų apsaugos srityje, susijusią su piktnaudžiavimu sutarčių sąlygomis ir teisės aktais dėl vienodo požiūrio ( 14 ).

23.

Be to, Direct énergie tvirtina, kad pagal Direktyvą 2009/73 nacionalinės ginčų sprendimo institucijos turi turėti plačius įgaliojimus, kurie konkrečiau apibrėžti 41 straipsnio 4 dalies d punkte.

24.

Direct énergie primena, kad teisinio saugumo principu galima remtis tik kai administracinis teisės aktas akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos teisei, net jei tampa galutinis ( 15 ). Ji priduria, kad, neleidžiant Cordis sprendimų taikyti atgaline data, būtų patvirtinta praktika, kuri prieštarauja Sąjungos teisei, o Direct énergie atmeta GRDF argumentus, susijusius su rinkos destabilizavimu ( 16 ). Pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, kad būtų panaikinti nesuderinami sutartiniai principai; tai taip pat išplaukia iš reikalavimo imtis veiksmingų, proporcingų ir atgrasomų teisių gynimo priemonių.

25.

Galiausiai Direct énergie teigia, jog tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Sprendimu Vereniging National Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. ( 17 ), yra netinkama.

26.

Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad pagrindinė byla susijusi tik su „vienintelėmis sutartimis“, pagal kurias namų ūkio vartotojai yra sudarę vieną sutartį dėl dujų tiekimo ir paskirstymo. Tiekėjai, kaip antai Direct énergie ir Eni Gas & Power France, yra sudarę perdavimo sutartis su GRDF, siekdami toliau sudaryti su vartotojais vieninteles sutartis. Pagal šias sutartis dėl paskirstymo gautos lėšos turi būti perduotos GRDF. Todėl dėl šių sutarčių vartotojų neapmokėtos sąskaitos buvo apmokamos tiekėjų Direct énergie ir Eni Gas & Power France, o ne platinimo sistemos operatoriaus GRDF. Tai ginčo aplinkybės.

27.

Prancūzijos vyriausybė ragina Teisingumo Teismą performuluoti prejudicinį klausimą, visų pirma ginčydama tai, ar pagal Sąjungos teisę Cordis turi turėti „įgaliojimus priimti sprendimą, taikomą visam laikotarpiui, kurį aprėpia šis ginčas“. Jeigu atsakymas būtų neigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nebūtų pateiktas naudingas atsakymas, nes jis neišspręs klausimo, ar pagal Sąjungos teisę yra leidžiama tokia taikymo sritis laiko atžvilgiu to nenustačius ( 18 ). Todėl ji siūlo performuluoti prejudicinį klausimą, klausiant, ar pagal Sąjungos teisę užkertamas kelias taikyti tokius sprendimus laikotarpiui, kuris apima visą sutartinį ginčijamą laikotarpį.

28.

Prancūzijos vyriausybė teigia, kad dėl Direktyvos 2009/73 effet utile poveikio ir veiksmingumo principo atsakymas į taip performuluotą klausimą būtų neigiamas. Tačiau turi būti laikomasi teisinio saugumo, proporcingumo ir pagarbos pagrindinėms teisėms principų pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, o dėl to sprendimą turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

29.

Prancūzijos vyriausybės teigimu, jei klausimas nebūtų performuluotas, atsakymas į jį turėtų būti neigiamas. Nesant suderinimo, poveikis laiko atžvilgiu paliekamas valstybių narių diskrecijai dėl įgyvendinimo direktyvų taikymo srities pagal SESV 288 straipsnį ir jų nacionalinio procedūrinio savarankiškumo, kuriam taikomi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai bei kiti bendrieji Sąjungos teisės principai. Prancūzijos vyriausybė, be kita ko, nurodo Teisingumo Teismo sprendimą PVM teisės srityje ( 19 ) ir sprendimą neteisėtai sumokėtų sumų grąžinimo srityje ( 20 ), kad parodytų, kaip teisinio saugumo principas gali būti taikomas tam, kad apribotų poveikį laiko atžvilgiu. Tačiau valstybės narės turi išnagrinėti, kaip suderinti šiuos principus ( 21 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, kaip laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 22 ).

30.

Komisija primena, kad tokios institucijos kaip Cordis yra nepriklausomos administracinės institucijos, kurios turi įgaliojimus ir vykdo funkcijas, labai panašias į konkurencijos institucijų. Kai tokios valdžios institucijos, kaip Cordis, priima sprendimus pagal Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalį, jų sprendimų veiksmingumas turi būti panašus į teismo sprendimų veiksmingumą, ypač dėl jų taikymo ratione temporis. Tokie sprendimai iš esmės įsigalioja ex tunc, tačiau teisės aktų leidėjas arba teisėjas gali nuo to nukrypti, remdamasis tuo, kad pusiausvyros tarp veiksmingumo ir teisės viršenybės principų ir teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų užtikrinimas reikalauja apribojimo laiko atžvilgiu.

31.

Taigi, vadovaujantis lojalaus bendradarbiavimo ir Sąjungos teisės veiksmingumo ir viršenybės principu, visi neteisėti padariniai turi būti pašalinti iš sutarties, kurios sąlygos neatitinka Direktyvos 2009/73 reikalavimų. Vis dėlto pats Teisingumo Teismas apriboja savo sprendimų poveikį laiko atžvilgiu, atsižvelgdamas į tai, kad būtina užtikrinti teisinį saugumą. Tačiau tai yra tik išimtinis atvejis ( 23 ), kuris turi būti griežtai ribojamas ir pagrįstas privalomais teisinio saugumo pagrindais, atsižvelgiant tiek į viešuosius, tiek privačius interesus ( 24 ). Taip pat svarbu užtikrinti teisių apsaugą ( 25 ).

32.

Galiausiai Komisija remiasi sprendimu dėl energetikos tarifų ir sutartinių santykių, kuris buvo priimtas prieš bylinėjimąsi. Tame sprendime Teisingumo Teismas atsisakė pakoreguoti savo sprendimo padarinius laiko atžvilgiu ( 26 ). Komisija laikosi nuomonės, kad pagrindinėje byloje nėra jokios rizikos, kuri pateisintų galiojimo laikotarpio apribojimą. Todėl reguliavimo institucijai, kaip antai Cordis, turi būti suteikti įgaliojimai priimti sprendimus, kurie būtų taikomi visą su bylinėjimusi susijusį laikotarpį, neatsižvelgiant į dieną, kurią prasidėjo ginčo šalių ginčas. Tai atitinka Direktyvos 2009/73 esmę ir tikslus. Jeigu tokių reguliavimo institucijų, kaip Cordis, sprendimų poveikis būtų ribotas laiko atžvilgiu, būtų iš esmės sumažintas jų veiksmingumas, užtikrinant sklandų rinkos veikimą ir konkurencingos dujų rinkos plėtrą.

33.

Iš pat pradžių atkreipiu dėmesį, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išsamiai nepaaiškinta, kodėl nurodytos Direktyvos 2009/73 nuostatos yra reikšmingos iš esmės nagrinėjant šalių ginčą, išskyrus tai, kad tai yra teisių gynimo priemonės. Trumpai tariant, jis susijęs su tuo, ar paskirstymo sistemos operatoriui arba gamtinių dujų tiekėjui turėtų tekti galutinių vartotojų neapmokėtų sąskaitų našta, atsižvelgiant į vadinamąsias vieninteles dujų paskirstymo ir tiekimo sutartis, taip pat su tuo, kas turi būti daroma, kai nustatoma, kad paskirstymo sistemos operatorius, o ne tiekėjas, turi prisiimti šią naštą. Apskritai ginčas susijęs su klientų valdymo paslaugomis ir tiekėjams mokėtinu atlygiu už jų vykdytą veiklą skirstymo sistemos operatoriaus vardu.

34.

Tai kelia problemų, nes Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad „[b]et kuri šalis, turinti nusiskundimų perdavimo, laikymo, SGD ar skirstymo sistemos operatoriaus veiksmais, susijusiais su to operatoriaus įpareigojimais pagal šią direktyvą, gali pateikti skundą reguliavimo institucijai“ (išskirta mano). Vis dėlto, remiantis sprendimu dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktomis rašytinėmis pastabomis, sunku nustatyti, kurios Direktyvos 2009/73 nuostatos savaime yra svarbios, sprendžiant šios išvados 33 punkte apibendrintą esminį ginčą. Teisingumo Teismas, nustatęs, kad ištaisomojo pobūdžio nuostata yra susijusi su galimu atitinkamos direktyvos esminiu pažeidimu, ją išaiškina ( 27 ). Apskritai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi paaiškinti ryšį tarp nurodytų Sąjungos teisės nuostatų ir nagrinėjamo ginčo bei jų dalyko ( 28 ).

35.

Šiuo klausimu pateiktas žodines pastabas galima būtų apibendrinti, kaip nurodyta toliau.

36.

GRDF teigė, kad su ginču susijusi paslauga yra klientų valdymo paslauga galutiniam vartotojui, kurią teikia tiekėjas skirstymo sistemos operatoriaus vardu, ir ši konkreti paslauga apskirtai nėra teikiama pagal Direktyvą 2009/73. Ją veikiau reglamentuoja Prancūzijos teisė, todėl pagrindinė byla nepatenka į Direktyvos 2009/73 materialinę taikymo sritį.

37.

Eni Gas & Power France pažymėjo, kad Direktyvoje 2009/73 nustatytos bendros dujų paskirstymo ir tiekimo galutiniams vartotojams taisyklės. Jos rėmėsi Direktyvos 2009/73 1 straipsniu, kuriame apibrėžiamas dalykas ir taikymo sritis, ir teigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas paslaugas sudarė tarifo už prieigą prie paskirstymo tinklo surinkimas ir tiekėjo vykdomas paslaugų klientams administravimas paskirstymo sistemos operatoriaus vardu. Mokestis už šią paslaugą yra šio ginčo esmė. Tokiomis aplinkybėmis teigiama, kad ginčas patenka į Direktyvos 2009/73 taikymo sritį, nes nagrinėjama prieiga prie tinklo ir platinimo bei tiekimo grandies santykiai.

38.

Direct énergie tvirtino, kad pagal Direktyvą 2009/73 skirstymo sistemos operatoriaus pareiga yra užtikrinti prieigą prie tinklo pagal Direktyvos 2009/73 32 straipsnį, ir ši prieiga negali būti diskriminuojanti, 35 straipsnyje numatant išimtis. Direct énergie teigė, kad jeigu skirstymo sistemos operatorius būtų laikęsis pozicijos, kad prieiga nebus suteikta tiekėjui, jeigu jis neteiks paslaugų skirstymo sistemos operatoriaus vardu, tai būtų atsisakymas suteikti prieigą pagal Direktyvą 2009/73. Taip pat buvo pasiremta 40 straipsnyje nurodytomis reguliavimo institucijos pareigomis, visų pirma susijusiomis su konkurencijos išlaikymu.

39.

Aplinkybės buvo patikslintos Prancūzijai pateikus žodines pastabas. Prancūzijos atstovas nurodė, kad klientų valdymo paslaugas, kurias Prancūzijoje skirstymo tinklų valdytojų vardu teikia tiekėjai, pavyzdžiui, GRDF, sudaro prieigos prie tinklo režimas, kurį nustato Prancūzijos teisės aktų leidėjas, įgyvendindamas Direktyvos 2009/73 32 straipsnį dėl trečiųjų šalių prieigos prie perdavimo ir skirstymo sistemos, pasinaudojant joje numatyta vienintelės sutarties sistema, atsižvelgiant į galimybę vartotojams laisvai pasirinkti tiekėją, kaip nurodyta Direktyvos 2009/73 3 konstatuojamojoje dalyje.

40.

Komisija rėmėsi aplinkybe, kad pagrindinėje byloje kilo ginčas tarp dviejų dujų tiekėjų ir ji buvo susijusi su paskirstymo paslaugomis, o pati GRDF yra paskirstymo sistemos operatorė, todėl turėjo būti taikoma Direktyva 2009/73.

41.

Padariau išvadą, kad pagrindinė byla patenka į Direktyvos 2009/73 taikymo sritį, nes pirma apibendrintos žodinės pastabos patvirtina būtiną ryšį tarp šalių tarpusavio ginčo ir Direktyvos 2009/73 ( 29 ). Šiuo tikslu atsižvelgiau į Direktyvos 2009/73 tikslus (žr. šios išvados 3 punktą), į jos taikymo sritį ( 30 ), kaip apibrėžta 1 straipsnyje, ir į tai, kad keliose sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą vietose nurodoma, kad Direktyvos 2009/73 2 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „skirstymas“ yra reikšminga pagrindinei bylai, nors šiuo aspektu nebuvo pateikta jokio klausimo. Ginčas iš esmės susijęs su tarifais, taikomais paslaugoms, kurias teikia tiekėjas kaip skirstymo sistemos operatoriaus atstovas. Todėl jis yra susijęs su tarifų nustatymu ir prieiga prie tinklo, o tai patenka į Direktyvos 2009/73 taikymo ratione materie sritį, taip pat su jų santykiu su 41 straipsnio 11 dalimi.

42.

Be to, nesutinku su Prancūzijos pateiktais argumentais, kad pateiktą prejudicinį klausimą reikia performuluoti. Tai, kad imperatyvus žodžių junginys „turi būti“ arba, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą originalo kalba „ils commandent qu’une autorité de regulation <…> ait le pouvoir“, yra vartojamas atsižvelgiant į reguliavimo institucijos įgaliojimus, susijusius su jos sprendimo galiojimu laiko atžvilgiu, neužkerta kelio Teisingumo Teismui pateikti subtilesnį atsakymą.

43.

Galiausiai, priešingai GRDF pateiktiems argumentams, nesutinku su GRDF, kad pagrindinė byla susijusi su atveju, kai Cordis taiko Sąjungos teisę atgaline data.

44.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės normos išaiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikia įgyvendindamas SESV 267 straipsniu jam suteiktą jurisdikciją, kai to reikia, paaiškinama ir patikslinama šios normos reikšmė ir apimtis, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Remiantis tuo darytina išvada, kad taip išaiškintą normą pats teismas gali ir turi taikyti teisiniams santykiams, kurie atsirado ir buvo užmegzti prieš priimant sprendimą dėl prašymo išaiškinti, jei, be to, įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį dėl šios normos taikymo ( 31 ).

45.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyva 2009/73 taikoma ratione temporis nuo 2011 m. kovo 3 d., jos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpio, kaip nurodyta Direktyvos 2009/73 54 straipsnyje, pabaigos ( 32 ). Todėl bet koks Teisingumo Teismo pateiktas Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalies aiškinimas turi būti taikomas nuo 2011 m. kovo 3 d.Cordis, pagal 41 straipsnio 11 dalį atsakingos ginčų sprendimo institucijos, teisių gynimo įgaliojimai turi būti taikomi atgaline data iki šios datos, atsižvelgiant į nacionalinę procedūrinę autonomiją, kuriai savo ruožtu taikomi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principai, kartu su Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalimi, pagal kurią reikalaujama, kad sprendimas būtų priimtas ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo skundo gavimo dienos.

46.

Vis dėlto, ar gali būti remiamasi Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalimi, siekiant paremti Cordis suteiktą įgaliojimą nustatyti teisių gynimo priemones, kurios bus taikomos laikotarpiu iki 2011 m. kovo 3 d.? Tai svarbu, nes sutartys, kurios reikšmingos pagrindinėje byloje, buvo sudarytos 2005 m. birželio 21 d. ir 2008 m. lapkričio 21 d.

47.

Šis klausimas turi būti sprendžiamas remiantis ankstesnės direktyvos, t. y. Direktyvos 2003/55, reikšmingų nuostatų aiškinimu, o atsakyti, ar Cordis pagal Prancūzijos teisę vykdo ginčų sprendimo institucijos funkcijas, kaip numatyta Direktyvoje 2003/55, turi valstybės narės teismas. Tačiau pagal Direktyvą 2009/73, kurios išaiškinimo paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Cordis negali priimti teisių gynimo priemonių, kurios turi įsigalioti iki 2011 m. kovo 3 d.

48.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat rašytinėse pastabose nepateikiama informacijos apie tai, kaip gali būti siejama Cordis ir Direktyva 2003/55. Nors pripažįstu, kad Teisingumo Teismo sprendime yra konstatuota, kad Direktyvos 2009/73 41 straipsnis iš esmės yra analogiškas Direktyvos 2003/55 25 straipsniui ( 33 ), Direktyva 2003/55 iš esmės skiriasi nuo Direktyvos 2009/73.

49.

Pirma, Direktyvoje 2003/55 nėra konstatuojamosios dalies, kuri būtų analogiška 33 konstatuojamajai daliai ir jos reikalavimui dėl veiksmingų, proporcingų ir atgrasomų teisių gynimo priemonių (žr. šios išvados 54–57 punktus). Antra, Direktyvoje 2003/55 nėra nuostatos, panašios į Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 17 dalį, kurioje numatyta, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad nacionaliniu lygmeniu veiktų tinkami mechanizmai, kuriuos taikant šalis, kurios atžvilgiu reguliavimo institucija priima sprendimą, turėtų teisę paduoti apeliaciją nuo suinteresuotųjų šalių ir nuo bet kokios Vyriausybės nepriklausomai institucijai“. Trečia, Direktyvos 2009/73 parengiamuosiuose dokumentuose nurodyta, kad vienas iš naujos direktyvos tikslų yra sustiprinti reguliavimo institucijų galias, numatant papildomą įgaliojimą taikyti atgrasomąsias sankcijas; tai reiškia, kad sankcijos skirtųsi nuo reikalaujamų pagal Direktyvą 2003/55 ( 34 ). Todėl prejudicinis klausimas yra nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su laikotarpiu iki 2011 m. kovo 3 d. ( 35 )

50.

Dabar atsakysiu prejudicinį klausimą remdamasis šia prielaida, atsižvelgdamas tik į Direktyvą 2009/73, vienintelę priemonę, apie kurią kalbama pateiktame klausime.

51.

Padariau išvadą, kad formuluodama atsakymą į prejudicinį klausimą Komisija buvo teisi, kai jį vertino atsižvelgdama į Cordis, kaip nepriklausomos institucijos, turinčios vykdomąsias pareigas pagal Sąjungos teisę, atsakomybę. Iš tiesų Sąjungos teisėje yra nustatytas principas, kad „pagal Sąjungos teisės viršenybės principą ne tik teismai, bet ir visos valstybės narės institucijos privalo užtikrinti visišką Sąjungos teisės normų veiksmingumą“ ( 36 ). Šio įsipareigojimo mastą neseniai patvirtino vienas generalinis advokatas, paaiškindamas, kad:

„<…> nustatyta, kad neatidėliotino Sąjungos teisės taikymo pareiga taip pat taikoma nacionaliniams teismams ir administracinėms institucijoms. Tiek pagal savo jurisdikciją, tiek pagal kompetenciją jie privalo užtikrinti visišką Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumą ir neprivalo prašyti, kad prieštaraujanti nacionalinės teisės nuostata būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba to laukti. Galiausiai, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumą, būtina nacionaliniu lygmeniu taikyti visus Sąjungos teisės principus, kaip antai viršenybės, tiesioginio veikimo ar atitinkančio aiškinimo.“ ( 37 )

52.

Iki šiol jurisprudencijoje valstybių narių organai, naudodamiesi savo atitinkamais vykdymo įgaliojimais, buvo paraginti netaikyti tų nacionalinės teisės aktų, kurie prieštarauja Sąjungos teisei, atsižvelgiant į jų pareigą užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą ( 38 ). Valstybių narių institucijos, turinčios konkrečius įpareigojimus nustatyti teisių gynimo priemones, privalo laikytis pareigos sąžiningai užtikrinti Sąjungos teisės taikymą, kuri dabar atspindėta ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje ir 19 straipsnio 1 dalyje, bent jau atsižvelgiant į tokias nuostatas kaip Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalis ( 39 ), ir su tuo susijusios teisių gynimo priemonių užtikrinimo pareigos (žr. šios išvados 54–57 punktus). Iš tikrųjų Teisingumo Teismas neseniai svarstė ginčą dėl 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 40 ), teisių gynimo priemonės taikymo srities ir dėl komisijos, sudarytos siekiant užtikrinti vienodą požiūrį, įgaliojimų pagal valstybių narių teisės aktus apribojimų ( 41 ).

53.

Sprendime Minister for Justice and Equality ir Commissioner of the Garda Síochána Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kai įsteigiama komisija kaip alternatyva teismams, siekiant užtikrinti vienodo požiūrio įgyvendinimą pagal Direktyvą 2000/78, „būtų prieštaringa, jeigu privatūs asmenys galėtų remtis konkrečios srities Sąjungos teisės nuostatomis įstaigoje, kuriai pagal nacionalinę teisę suteikta jurisdikcija nagrinėti ginčus šioje srityje, tačiau tokia įstaiga neturėtų pareigos taikyti šių nuostatų ir neprivalėtų netaikyti joms prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų“ ( 42 ).

54.

Neginčijama, kad Cordis yra Prancūzijos vyriausybės įsteigta ginčų sprendimo institucija, kuri turi vykdyti pareigas pagal Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 11 dalį. Taip pat neginčijama, kad galimi alternatyvūs veiksmai, kaip buvo nagrinėjama Sprendime Minister for Justice and Equality ir Commissioner of the Garda Síochána, visų pirma kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus (žr. Direktyvos 2009/73 41 straipsnio 15 ir 17 dalį). Todėl, kadangi byloje Minister for Justice and Equality and Commissioner for Garda Síochána komisijos įgaliojimai šiuo atveju negalėjo būti mažesni, palyginti su bendrosios kompetencijos teismų įgaliojimais, mano nuomone, pritariant Direct énergie ir Eni Gas & Power France pateiktiems argumentams, jei teisių gynimo priemonės, kurių buvo įgaliota imtis Cordis, laiko atžvilgiu būtų mažesnės, palyginti su taikomomis Prancūzijos teismų, tai atgrasytų ginčo šalis nuo naudojimosi Cordis sistema, taip pat trukdytų siekti Direktyvoje 2009/73 numatyto tikslo, susijusio su galimybe pasinaudoti greitomis teisių gynimo priemonėmis ( 43 ).

55.

Taigi teisių gynimo priemonės, kurias privalo taikyti Cordis, turi apimti visą laikotarpį iki 2011 m. kovo 3 d. Be to, klausimas, kokios konkrečios sankcijos gali būti taikomos, priskiriamas nacionalinei procesinei autonomijai, laikantis veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų ir atsižvelgiant į Direktyvos 2009/73 teisių gynimo priemones.

56.

Be to, nors Direktyvos 2009/73 33 konstatuojamojoje dalyje ir 41 straipsnio 4 dalies d punkte nurodomos tik energetikos reguliavimo institucijos ir teismai, kurie turi teisę priimti „veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias teisių gynimo priemones“, pagal 41 straipsnio 11 dalies formuluotę ginčų sprendimo institucijos priklauso reguliavimo institucijų sistemai. Būtent Cordis ir Prancūzijos teismai turi taikyti Prancūzijos teisę šiuo klausimu, tinkamai atsižvelgdami į Direktyvos 2009/73 formuluotę ir tikslus, ir turi nuspręsti, kokios veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios teisių gynimo priemonės yra susijusios su laikotarpiu iki 2011 m. kovo 3 d., jei šiuo atveju pagal Direktyvą 2009/73 nėra pateikiami kriterijai, skirti tam įvertinti ( 44 ). Tai reiškia, pavyzdžiui, kad sutarčių keitimas priimant pataisas 2005 ir 2008 m. Prancūzijos teismo arba Cordis gali būti vertinamas kaip neproporcingas ( 45 ), atsižvelgiant į Direktyvos 2009/73 tikslų (žr. šios išvados 3 punktą), kurie apima siekį užtikrinti tiek sąžiningą pasirinkimą vartotojams, tiek vienodas galimybes naudotis tinklu, mastą, tikslą apsaugoti sistemos vientisumą ir atspindėti faktiškai patirtas išlaidas (žr. šios išvados 7 punktą dėl Reglamento Nr. 7165/2009), taip pat GRDF nurodytas pasekmes dujų sektoriaus stabilumui (žr. šios išvados 20 punktą).

57.

Vis dėlto toks klausimas nebuvo pateiktas Teisingumo Teismui. Klausimas yra susijęs su tuo, kokia veiksmingų, proporcingų ir atgrasančių teisių gynimo priemonių, kurias Cordis turi taikyti pagal Direktyvą 2009/73 per nurodytą laikotarpį, taikymo sritis laiko atžvilgiu.

58.

Taigi pirma pateikta analizė yra pakankama, kad būtų galima atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą, atsižvelgiant į tai, kad jis apima tik „įgaliojimus“, suteiktus Cordis pagal Direktyvą 2009/73. Dėl išsamumo papildomai pateikiu toliau nurodytas pastabas.

59.

Teisingumo Teismui pateikta daug medžiagos dėl teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų, kurie, be abejonės, yra privalomi valstybių narių institucijoms, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę ( 46 ). Šie principai atrodytų reikšmingi pagrindinėje byloje tik tiek, kiek nurodyta toliau.

60.

Kiek tai susiję su teisinio saugumo principu, juo pagrindžiamas reikalavimas taikyti protingą nacionalinį ieškinio pareiškimo terminą ir jis iš esmės yra viršesnis už direktyvų effet utile reikalavimą laikotarpiams prieš Teisingumo Teismo sprendimą dėl jų išaiškinimo, su sąlyga, kad šie apribojimai laiko atžvilgiu savo ruožtu atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus ir nepatenka į ribotų išimčių kategoriją ( 47 ). Tačiau, laikantis nacionalinio ieškinio pareiškimo termino, tik Teisingumo Teismas, o ne Prancūzijos teismai ar Cordis, gali patikslinti Direktyvos 2009/73 galiojimą laiko atžvilgiu, kad į šį laikotarpį nebūtų įtraukti laikotarpiai nuo 2011 m. kovo 3 d. iki šiol ( 48 ).

61.

Vis dėlto Teisingumo Teismas konkurencijos teisės srityje yra nusprendęs, kad dėl baudų, kurias valstybių narių konkurencijos institucijos gali skirti įmonėms, pagal teisinio saugumo principą dėl nacionalinių institucijų pareigos netaikyti antikonkurencinės valstybių narių teisės „atitinkamoms įmonėms negali būti taikomos jokios baudžiamosios ar administracinės nuobaudos už praeities veiksmus, kai tokių veiksmų buvo reikalaujama pagal atitinkamą teisę“ (išskirta mano) ( 49 ). Jei su tokiomis aplinkybėmis susidurtų Prancūzijos teismai ar Cordis, tokiu atveju ta pati taisyklė turėtų būti taikoma GRDF naudai.

62.

Dėl teisėtų lūkesčių principo nesuprantu, kodėl ši nuostata yra reikšminga dėl teisių gynimo priemonių, kurias pagal Sąjungos teisę gali taikyti Cordis, atsižvelgdama į faktines aplinkybes, nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas, nagrinėjantis privačių asmenų ginčą, negali remtis teisėtų lūkesčių apsauga, kad būtų taikomos nacionalinės teisės normos, kurios prieštarauja direktyvose nustatytiems bendriesiems principams ( 50 ). Šiuo atveju iš direktyvos kyla Cordis pareiga yra taikyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias teisių gynimo priemones.

63.

Galiausiai sutinku su Direct énergie pateiktomis pastabomis, kad Sprendimas Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. ( 51 ) gali ribotai padėti išspręsti pagrindinėje byloje kilusį ginčą. Ta byla yra susijusi su ES finansinės paramos panaikinimu ir susigrąžinimu, taip pat su ribotu vaidmeniu, kurį gali atlikti teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai, palyginti su būtinybe užtikrinti ES teisės aktų, kurie yra taikomi šiomis konkrečiomis aplinkybėmis, veiksmingumą.

64.

Taigi siūlau taip atsakyti į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) pateiktą klausimą:

2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 2003/55/EB, ypač jos 41 straipsnio 11 dalį, reikia aiškinti taip, kad pagal jas reikalaujama, kad ginčą sprendžianti reguliavimo institucija turėtų įgaliojimus priimti sprendimą, taikomą visam laikotarpiui, kurį aprėpia Direktyva 2009/73, t. y. iki 2011 m. kovo 3 d., neatsižvelgiant į nagrinėjamų sutarčių įsigaliojimo datą.