–

VG Media Gesellschaft zur Verwertung der Urheber- und Leistungsschutzrechte von Medienunternehmen mbH, atstovaujamos advokatų U. Karpenstein, M. Kottmann, R. Heine ir J. Hegemann,

–

Google LLC, perėmusios Google Inc. teises, atstovaujamos advokatų A. Conrad, W. Spoerr ir T. Schubert,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, M. Hellmann ir M. Kall,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E.-M. Mamouna ir N. Dafniou,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz ir V. Ester Casas,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir M. Figueiredo,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Petersen, Y. Marinova ir J. Samnadda,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8) (toliau – Direktyva 98/34), 1 straipsnio 2, 5 ir 11 punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant VG Media Gesellschaft der Urheber- und Leistatungsschutzrechte von Medienunternehmen mbH (toliau – VG Media) ginčą su Google LLC dėl to, kad Google tariamai pažeidė autorių teisių gretutines teises.

3

Direktyvos 98/34 1 straipsnio 2–5 ir 11 punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi šią reikšmę:

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Laikydamosi 10 straipsnio nuostatų, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei priežastys nėra aiškios iš projekto.“

5

Direktyva 98/34 buvo panaikinta 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1, ir klaidų ištaisymas OL L 257, 2016, p. 17), kuri įsigaliojo 2015 m. spalio 7 d., t. y. jau susiklosčius pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms.

6

2013 m. gegužės 7 d.Das achtes Gesetz zur Änderung des Urheberrechtsgesetzes (Aštuntasis įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas autorių teisių įstatymas) (BGBl. 2013 I, p. 1161) 7 skirsnis „Spaudos leidėjų apsauga“, susijęs su spaudos leidėjų gretutinėmis teisėmis, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo įterptas į antrąją Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte (Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymas, toliau – UrhG) dalį. 7 skirsnyje pateikiami toliau nurodomi trys straipsniai.

7

UrhG 87f straipsnyje „Spaudos leidėjai“ numatyta:

„1.   Spaudos gaminio gamintojas (leidėjas) turi išimtinę teisę spaudos gaminį arba jo dalis komerciniais tikslais padaryti viešai prieinamus, nebent tai būtų atskiri žodžiai arba labai trumpos teksto ištraukos. Jei spaudos gaminys pagamintas įmonėje, gamintoju laikomas įmonės savininkas.

2.   Spaudos gaminys – tai redakcinis ir techninis žurnalistinių reportažų rengimas, kai bet kurioje laikmenoje vienu pavadinimu periodiškai skelbiamas šių reportažų rinkinys, kurį, įvertinus visas aplinkybes, galima laikyti iš esmės įprastu leidyklai ir kurio didžioji dalis nėra skirta savireklamai. Žurnalistiniai reportažai konkrečiai yra straipsniai ir iliustracijos, skirti informacijai skleisti, nuomonei formuoti arba pramogai.“

8

UrhG 87g straipsnyje „Galimybė perleisti teisę, jos galiojimas ir apribojimai“ nustatyta:

„1.   Spaudos leidėjų teisė pagal 87f straipsnio 1 dalies pirmą sakinį gali būti perleidžiama. 31 ir 33 straipsniai taikomi mutatis mutandis.

2.   Ši teisė išnyksta praėjus vieniems metams nuo spaudos gaminio paskelbimo.

3.   Spaudos leidėjo teise negali būti remiamasi autoriaus arba gretutinės teisės turėtojo, kurio kūrinys arba dalykas, saugomas pagal šį įstatymą, yra spaudos gaminyje, nenaudai.

4.   Spaudos gaminius arba jų dalis padaryti viešai prieinamus leidžiama, jei tai atlieka ne komerciniai paieškos sistemų teikėjai arba komerciniai paslaugų teikėjai, rengiantys atitinkamą turinį. Be to, 1 dalies 6 skirsnio nuostatos taikomos mutatis mutandis.“

9

UrhG 87h straipsnyje „Autoriaus teisė į pajamų dalį“ numatyta:

„Autorius turi teisę gauti tinkamą užmokesčio dalį.“

10

VG Media yra kolektyvinio administravimo bendrovė, turinti Vokietijoje išduotą leidimą, kuri gina privačių televizijos kanalų ir radijo stočių autorių teises ir gretutines teises, taip pat teises į skaitmeninius leidybos pasiūlymus. Šiomis aplinkybėmis VG Media su teisių turėtojais sudaro „teisių administravimo sutartį dėl televizijos, radijo ir leidėjų“, pagal kurią teisių turėtojai išimtinio teisių įgyvendinimo tikslu jai suteikia savo turimas ir per sutarties galiojimo laikotarpį atsirasiančias teises ir reikalavimus, susijusius su jų pagamintais spaudos gaminiais.

11

Google valdo keletą interneto paieškos sistemų, įskaitant to paties pavadinimo paieškos sistemą, taip pat automatizuotą informacijos svetainę (Google News). Paieškos sistemoje Google įvedus paieškos žodį ir įjungus paieškos funkciją pasirodo trumpas tekstas arba teksto ištrauka (Snippet) su miniatiūra, siekiant naudotojui suteikti galimybę įvertinti rodomos interneto svetainės reikšmingumą informacijos poreikiui. Google News informacijos svetainė žurnalo forma pateikia naujienas iš kai kurių naujienų šaltinių. Informaciją šioje svetainėje renka kompiuteriai, naudojantys algoritmą, pagrįstą dideliu informacijos šaltinių skaičiumi. Minėtoje interneto svetainėje Snippet pasirodo kaip trumpa atitinkamos interneto svetainės straipsnio ištrauka, dažnai naudojant to straipsnio įžanginius sakinius.

12

Be to, teikdama internetines paslaugas Google savo ir trečiųjų asmenų interneto svetainėse už atlygį skelbia trečiųjų asmenų reklaminius skelbimus.

13

VG Media pareiškė Google ieškinį dėl žalos atlyginimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuriuo ji iš esmės ginčija tai, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d.Google savo pačios paslaugoms teikti naudojo jos narių sukurto teksto ištraukas, vaizdus ir vaizdo įrašus paieškos rezultatams ir naujienų santraukoms rodyti, nemokėdama jokio mokesčio.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar UrhG 87f ir 87 g straipsniai taikytini ginčui pagrindinėje byloje. Teismui kyla klausimas, ar apie šias nuostatas, atsiradusias dėl 2013 m. rugpjūčio 1 d.UrhG pakeitimo, turėjo būti pranešta Komisijai jų rengimo etapu, kaip tai numatyta Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią nuostatos, priimtos nesilaikant šioje nuostatoje numatytos pareigos pranešti apie jų projektą, yra netaikytinos ir todėl jomis negali būti remiamasi prieš privačius asmenis.

15

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Paskelbus generalinio advokato išvadą Teisingumo Teismo kanceliarija 2019 m. sausio 16 d. ir vasario 18 d. gavo VG Media dokumentus, kuriuose ji prašė atnaujinti žodinę proceso dalį.

17

Grįsdama savo prašymą VG Media iš esmės tvirtina, kad, viena vertus, generalinis advokatas savo išvados 34 ir 38 punktuose pateikė klaidingus nacionalinių nuostatų vertinimus pagrindinėje byloje ir rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių reikėtų išsamesnės diskusijos. Kita vertus, VG Media mano, kad Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Komisijos politinį susitarimą, kuris buvo priimtas prieš 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 96/9/EB ir 2001/29/EB (OL L 130, 2019, p. 92), siekdamas atsakyti į prejudicinius klausimus.

18

Pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

19

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad savo išvadoje generalinis advokatas rėmėsi faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kurias Teisingumo Teismui pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tačiau vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, grindžiamam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas ir taikymas priklauso tik nacionalinio teismo kompetencijai (2017 m. balandžio 26 d. Sprendimo Farkas, C‑564/15, EU:C:2017:302, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susiklostė prieš įsigaliojant Direktyvai 2019/790, todėl ji netaikytina ratione temporis ginčui pagrindinėje byloje.

21

Todėl Teisingumo Teismas mano, kad turi visą būtiną informaciją sprendimui dėl jam pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimti ir kad nė vienas iš VG Media pateiktų argumentų, kuriais grindžiamas jos prašymas, nepagrindžia žodinės proceso dalies atnaujinimo pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį.

22

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

23

Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismas gali manyti, kad reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių nacionalinis teismas nebuvo nurodęs savo klausime (2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Município de Palmela, C‑144/16, EU:C:2017:76, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo dviem klausimais, kurie turi būti nagrinėjami kartu, iš esmės klausia, ar Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią tik komerciniams paieškos sistemų operatoriams ir komerciniams paslaugų teikėjams, rengiantiems atitinkamą turinį, draudžiama spaudos gaminius ar jų dalis (išskyrus pavienius žodžius ir labai trumpas teksto ištraukas) padaryti viešai prieinamus, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apie kurio projektą turi būti iš anksto pranešta Komisijai pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

25

Reikia priminti, kad sąvoka „techninis reglamentas“ apima keturias priemonių kategorijas, t. y. pirma, „techninę specifikaciją“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 98/34 1 straipsnio 3 punktą, antra, „kitus reikalavimus“, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 1 straipsnio 4 punkte, trečia, šios direktyvos 1 straipsnio 5 punkte nurodytą „paslaugų taisyklę“ ir, ketvirta, „valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, <…> draudžiančius gaminį gaminti, įvežti, parduoti ar naudoti arba draudžiančius teikti paslaugą arba ja naudotis, arba steigti paslaugų teikėjo verslą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 11 punktą (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Van Gennip ir kt., C‑137/17, EU:C:2018:771, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Šiuo klausimu svarbu patikslinti, jog tam, kad nacionalinė priemonė būtų priskirta pirmajai techninių reglamentų kategorijai, numatytai Direktyvos 98/34 1 straipsnio 3 punkte, t. y. sąvokai „techninė specifikacija“, ši priemonė būtinai turi daryti nuorodą į patį gaminį ar jo pakuotę, taigi nustatyti vieną iš reikalaujamų gaminio požymių (2012 m. liepos 19 d. Sprendimas Fortuna ir kiti, C‑213/11, C‑214/11 ir C‑217/11, EU:C:2012:495, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, sąvoka „kiti reikalavimai“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 1 straipsnio 4 punktą, nurodo į rinką patekusio gaminio būvio ciklą (2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Ince, C‑336/14, EU:C:2016:72, 72 punktas).

27

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė nuostata nepatenka į šio sprendimo 25 punkte nurodytas pirmos ir antros priemonių kategorijas. Iš tiesų, ši nuostata susijusi ne su pačiais gaminiais, o, kaip savo išvados 22 punkte nurodė generalinis advokatas, su draudimu, nustatytu komerciniams interneto paieškos sistemų operatoriams ir komerciniams paslaugų teikėjams, rengiantiems atitinkamą turinį, padaryti spaudos gaminius viešai prieinamus.

28

Kalbant apie klausimą, ar nacionalinė nuostata pagrindinėje byloje yra „paslaugų taisyklė“, kaip ji apibrėžta Direktyvos 98/34 1 straipsnio 5 punkte, pirmiausia reikėtų priminti, kad pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 punktą „paslauga“ apibrėžiama kaip „bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“.

29

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir pirmojo klausimo formuluotės matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas mano, jog pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė nuostata yra „paslaugų taisyklė“, tačiau nepaaiškina, kodėl. Teismas tik nurodo, kad paieškos sistemų teikėjai per atstumą elektroninėmis priemonėmis ir pagal asmeninę paslaugų gavėjo užklausą, kai jis įvedęs paieškos žodį aktyvina paieškos funkciją, teikia informacinės visuomenės paslaugą, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 punktą.

30

Kalbant apie komercinių interneto paieškos sistemų operatorių teikiamas paslaugas, tikrai nėra abejonių, kad jos yra tokios paslaugos. Tačiau to negalima pasakyti apie komercinių paslaugų teikėjų, rengiančių atitinkamą turinį, teikiamas paslaugas. Iš tiesų, kaip nurodo Komisija, atitinkamą spaudos gaminių turinį galima pateikti kitu būdu nei internetu arba elektroninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, popierine forma.

31

Taip pat, siekiant nustatyti, ar taisyklė gali būti laikoma „paslaugų taisykle“, ji turi būti „konkrečiai susijusi“ su informacinės visuomenės paslaugomis, kaip numatyta Direktyvos 98/34 1 straipsnio 5 punkte.

32

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad pagal šios direktyvos 1 straipsnio 5 punkto penktos pastraipos pirmą įtrauką taisyklė yra laikoma konkrečiai susijusia su informacinės visuomenės paslaugomis, atsižvelgiant į jos išdėstymą ir dėstomąją dalį. Be to, remiantis ta pačia nuostata, nereikalaujama, kad visa nagrinėjama taisykle būtų siekiama „aiškiai ir tikslingai“ reglamentuoti informacinės visuomenės paslaugas, nes pakanka, kad šio tikslo arba paskirties būtų siekiama tik tam tikromis šios taisyklės nuostatomis (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Falbert ir kt., C‑255/16, EU:C:2017:983, 32 punktas).

33

Be to, net jei iš nacionalinės taisyklės formuluotės neišplaukia, kad ja, bent jau iš dalies, siekiama konkrečiai reglamentuoti informacinės visuomenės paslaugas, vis dėlto tokia paskirtis gali aiškiai matytis iš šios taisyklės motyvų, kurie, atsižvelgiant į su šiuo klausimu susijusias nacionalines aiškinimo taisykles, pirmiausia išplaukia iš minėtos taisyklės parengiamųjų darbų (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Falbert ir kt., C‑255/16, EU:C:2017:983, 33 punktą).

34

Šiuo atveju, viena vertus, reikia pažymėti, kad UrhG 87g straipsnio 4 dalis aiškiai daro nuorodą visų pirma į komercinius paieškos sistemų paslaugų teikėjus, kurie, akivaizdu, teikia paslaugas, kurioms taikomas Direktyvos 98/34 1 straipsnio 2 punktas.

35

Kita vertus, matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionaline taisykle siekiama aiškiai ir tikslingai reglamentuoti informacinės visuomenės paslaugas.

36

Iš tiesų, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia aiškių nuorodų dėl konkretaus pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto tikslo, iš Vokietijos vyriausybės pastabų, pateiktų Teisingumo Teismo posėdyje, matyti, kad iš pradžių iš dalies pakeistas UrhG buvo skirtas konkrečiai interneto paieškos sistemų paslaugų teikėjams. Be to, pagrindinės bylos šalys ir Komisija savo rašytinėse pastabose nurodo, kad šio teisės akto tikslas – apsaugoti teisėtus spaudos leidėjų interesus skaitmeniniame pasaulyje. Todėl akivaizdu, kad pagrindinis nacionalinės nuostatos pagrindinėje byloje tikslas buvo apsaugoti tuos leidėjus nuo autorių teisių pažeidimų, padarytų naudojantis interneto paieškos sistemomis. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad apsauga buvo laikoma būtina tik tais atvejais, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjai sistemingai pažeisdavo internetinių spaudos leidėjų kūrinius.

37

Tiesa ta, kad draudimas spaudos gaminius padaryti viešai prieinamus, kaip numatyta UrhG 87g straipsnio 4 dalyje, yra skirtas ne tik interneto paslaugų teikėjams, bet ir paslaugų teikėjams, veikiantiems ne interneto erdvėje. Tačiau iš Direktyvos 98/48, kuria iš dalies pakeista Direktyva 98/34, 7 ir 8 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Direktyva 98/48 siekiama galiojančias nacionalines taisykles ir reglamentus pritaikyti prie galiojančių informacinės visuomenės paslaugų ir „išvengti laisvo paslaugų judėjimo ir įsisteigimo laisvės apribojimų, kurie savo ruožtu lemtų vidaus rinkos susiskaidymą“. Taigi šiam tikslui būtų prieštaraujama, jeigu taisyklė, kuri būtų skirta reglamentuoti su spaudos gaminiais susijusias internetines paslaugas, nebūtų laikoma taisykle, pagal kurią konkrečiai siekiama teikti tokias paslaugas, kaip numatyta Direktyvos 98/34 1 straipsnio 5 punkte, vien dėl to, kad jos formuluotė susijusi ne tik su internetinėmis paslaugomis, bet apima ir neprisijungus prie interneto suteiktas paslaugas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Falbert ir kt., C‑255/16, EU:C:2017:983, 34 ir 35 punktus).

38

Be to, aplinkybė, kad UrhG 87g straipsnio 4 dalis yra nacionalinės teisės akto, susijusio su autorių teisėmis ar gretutinėmis teisėmis, dalis, negali paneigti šio vertinimo. Iš tiesų, nėra aiškiai nustatyta, kad techniniai reglamentai intelektinės nuosavybės srityje nepatenka į Direktyvos 98/34 1 straipsnio 5 punkto taikymo sritį, kitaip nei reglamentai, kuriems taikomos ES taisyklės telekomunikacijų ar finansinių paslaugų srityje. Be to, remiantis 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimu Schwibbert (C‑20/05, EU:C:2007:652), nacionalinės intelektinės nuosavybės teisės nuostatos gali būti laikomos „techniniu reglamentu“, apie kurį reikia pranešti pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį.

39

Jeigu taisyklė, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra konkrečiai susijusi su informacinės visuomenės paslaugomis, apie techninio reglamento projektą turi būti iš anksto pranešta Komisijai, remiantis Direktyvos 98/34 8 straipsnio 1 dalimi. Priešingu atveju, remiantis suformuota jurisprudencija, nacionalinio techninio reglamento, apie kurį nebuvo pranešta, netaikomumu galima remtis kilus ginčui tarp privačių asmenų (2016 m. spalio 27 d. Sprendimo James Elliott Construction, C‑613/14, EU:C:2016:821, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus turi būti atsakyta, kad Direktyvos 98/34 1 straipsnio 11 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią tik komerciniams paieškos sistemų operatoriams ir komerciniams paslaugų teikėjams, rengiantiems atitinkamą turinį, draudžiama spaudos gaminius ar jų dalis (išskyrus pavienius žodžius ir labai trumpas teksto ištraukas) padaryti viešai prieinamus, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apie kurio projektą turi būti iš anksto pranešta Komisijai pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką, iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB, 1 straipsnio 11 punktas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią tik komerciniams paieškos sistemų operatoriams ir komerciniams paslaugų teikėjams, rengiantiems atitinkamą turinį, draudžiama spaudos gaminius ar jų dalis (išskyrus pavienius žodžius ir labai trumpas teksto ištraukas) padaryti viešai prieinamus, yra „techninis reglamentas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apie kurio projektą turi būti iš anksto pranešta Europos Komisijai pagal Direktyvos 98/34, iš dalies pakeistos Direktyva 98/48, 8 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.