1.

Helga Löber investavo į sertifikatus Barclays Bank Plc išleistų pareikštinių obligacijų forma. Siekiant įsigyti šiuos sertifikatus, atitinkamos sumos buvo pervestos iš jos einamosios (banko) sąskaitos Vienoje (Austrija) į dvi vertybinių popierių sąskaitas Grace ir Zalcburge. Tada iš šių vertybinių popierių sąskaitų buvo atlikti mokėjimai už nagrinėjamus sertifikatus.

2.

Vėliau sertifikatai nuvertėjo. H. Löber nusprendė, kad jos sprendimą investuoti paskatino trūkumų turintis (klaidinantis) prospektas, išleistas dėl sertifikatų. Ji pareiškė ieškinį Barclays Bank34459,06 EUR sumai, pridedant palūkanas ir išlaidas. Jos nuomone, ši suma atitinka žalą, kurią ji patyrė dėl Barclays Bank paskelbtame trūkumų turinčiame prospekte pateiktos informacijos.

3.

Ji pareiškė ieškinį savo nuolatinės gyvenamosios vietos – Vienos – teisme. Šiame mieste taip pat yra jos einamoji banko sąskaita, iš kurio ji padarė pirmąjį pavedimą investavimo tikslais. Vis dėlto pirmosios ir antrosios instancijos teismai nusprendė, kad jie neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos. Dabar bylą nagrinėja Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija). Šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kuri iš naudojamų banko sąskaitų yra reikšminga (jeigu yra reikšminga) nustatant teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį.

4.

Kadangi pagrindinė byla buvo iškelta 2012 m. lapkričio 16 d., Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 ( 2 ) išlieka taikomas ratione temporis ( 3 ).

5.

Reglamento Nr. 44/2001 11 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>.“

6.

Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose“.

7.

Reglamento Nr. 44/2001 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal [II] skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles“.

8.

Pagal 5 straipsnio 3 dalį, kuri yra II skirsnio 2 skyriuje, „valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…> civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, [teismuose] <…>.“

9.

Barclays Bank (toliau – atsakovas) turi buveinę Londone (Jungtinė Karalystė) ir filialą Frankfurte prie Maino (Vokietija). Atsakovas pareikštinių obligacijų forma išleido sertifikatus „X1 Global EUR“ (toliau – sertifikatai), kuriuos pasirašė instituciniai investuotojai. Tada šie instituciniai investuotojai pardavė sertifikatus antrinėse rinkose vartotojams, įsikūrusiems, be kita ko, Austrijoje.

10.

Sertifikatų vertei (taigi ir grąžintinai sumai) buvo taikomas indeksas, kurį sudarė kelių tikslinių fondų portfeliai. Šį portfelį sudarė ir valdė įmonė X1 Fund Allocation GmbH, įsteigta Vokietijoje.

11.

Sertifikatai buvo išleisti pagal 2005 m. rugsėjo 22 d.„bazinį prospektą“ (vokiečių kalba) ir 2005 m. gruodžio 20 d. bendrąsias sąlygas su priedais. Apie bazinį prospektą buvo pranešta kompetentingai nacionalinei įstaigai Österreichische Kontrollbank AG.

12.

Viešas pasiūlymas įsigyti sertifikatų buvo skelbiamas nuo 2005 m. gruodžio 20 d. iki 2006 m. vasario 24 d. Sertifikatai buvo išleisti 2006 m. kovo 31 d. Šis įsigijimas buvo pavestas Frankfurte prie Maino įsteigtai bendrovei, kaip tarpuskaitos namams.

13.

Kad atliktų investiciją H. Löber, nuolat gyvenanti Vienoje (toliau – ieškovė) pirmiausia pervedė atitinkamas sumas iš savo einamosios (asmeninės) banko sąskaitos Vienoje į dvi vertybinių popierių sąskaitas dviejuose skirtinguose Austrijos bankuose, atitinkamai įsikūrusiuose Zalcburge ir Grace (toliau – tarpuskaitos sąskaitos). Tada per šias dvi tarpuskaitos sąskaitas ji investavo 28648,43 EUR į sertifikatus (dviem dalimis – 2006 m. lapkričio 8 d. ir 2007 m. rugpjūčio 4 d.).

14.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad dėl X1 Fund Allocation prekybos vadybininko ir fondo patarėjo (toliau – X1 Fund Allocation Manager) veiksmų investuotos lėšos buvo prarastos.

15.

Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui, reikalaudama sumokėti 34459,06 EUR, palūkanas ir išlaidas už jos sertifikatais išreikštų akcijų perleidimą. Ieškovė savo mokėjimo reikalavimą grindė, pirma, sutartiniais pagrindais ir, antra, atsakomybe už prospektą. Dėl pastarojo pagrindo ji teigė, kad atsakovas nepaminėjo atitinkamos rizikos ir informacijos apie investicijų struktūrą, taip pat apie X1 Fund Allocation Manager valdomas lėšas. Ji taip pat teigė, kad prospekto teiginiai buvo itin klaidinantys.

16.

Kiek tai susiję su jurisdikcija dėl reikalavimo dėl atsakomybės už prospektą, ieškovė rėmėsi Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalimi.

17.

Atsakovas ginčijo Austrijos teismų jurisdikciją ir teigė, kad ieškinys turėtų būti atmestas.

18.

2016 m. liepos 18 d. nutartimi Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) nagrinėdamas bylą pirmąja instancija, atsisakė tarptautinės jurisdikcijos. Jis konstatavo, kad ieškovė negalėjo grįsti teismo, kuriame iškelta byla dėl sutartimi grindžiamo reikalavimo, jurisdikcijos nei Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalimi, nei 5 straipsnio 1 dalies a punktu. Reikalavimai dėl civilinės teisės pažeidimo ar delikto, apimantys reikalavimus dėl atsakomybės už prospektą, atitiko Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies sąlygas. Vis dėlto ieškovė neteigė, kad patyrė nuostolių tiesiogiai savo banko sąskaitoje Vienoje. Ji nusipirko sertifikatus per tarpuskaitos sąskaitas. Taigi nuostolių buvo patirta Grace ir Zalcburge.

19.

Nagrinėdamas apeliacinį skundą Oberlandesgericht Wien (Aukštesnysis apygardos teismas, Viena) patvirtino šį sprendimą 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi. Dėl sutartimi grindžiamo reikalavimo jis nurodė, kad prievolės vykdymo vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą, buvo Frankfurtas prie Maino. Taigi Austrijos teismai neturėjo tarptautinės jurisdikcijos dėl šio reikalavimo. Kiek tai susiję su reikalavimu dėl atsakomybės už prospektą, ieškovė negalėjo remtis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalimi, nes šis civilinės teisės pažeidimu ar deliktu grindžiamas reikalavimas buvo glaudžiai susijęs su sutartimi grindžiamu reikalavimu.

20.

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gavo kasacinį skundą. Jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius klausimus:

„Ar pagal Reglamento [Nr. 44/2001] 5 straipsnio 3 punktą nagrinėti ne iš sutarties kylančius reikalavimus dėl su prospektu susijusios atsakomybės tuomet, kai:

21.

Rašytines pastabas pateikė apeliantė, atsakovas, Graikijos vyriausybė ir Europos Komisija.

22.

Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pirmiausia pateiksiu kelias įvadines pastabas dėl nagrinėjamo reikalavimo pobūdžio (A). Tada nurodysiu atitinkamą jurisprudenciją, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovo turtas ar banko sąskaita siekiant nustatyti jurisdikciją, susijusią su deliktu ar civilinės teisės pažeidimu (B). Galiausiai pasiūlysiu jurisdikcijos vertinimo kriterijus šioje byloje, turėdamas omenyje konkrečią nurodomo civilinės teisės pažeidimo rūšį (C).

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog reikia daryti prielaidą, kad tariama atsakovo atsakomybė už prospektą nepriskiriama „byloms dėl sutarties“. Jis mano, kad nagrinėjamas reikalavimas yra deliktinis, todėl Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalis šiuo klausimu neturi reikšmės.

24.

Komisija sutinka su šiuo vertinimu.

25.

Reikėtų priminti, kad šį kvalifikavimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Tokia pati išvada darytina iš Sprendimo Kolassa ( 4 ), kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo skirtingus jurisdikcijos pagrindus, susijusius su reikalavimu, kylančiu iš atsakomybės už prospektą, panašiomis kaip ir šios bylos aplinkybėmis.

26.

Pirmiausia Teisingumo Teismas konstatavo, kad H. Kolassa kaip ieškovas negalėjo pareikšti ieškinio savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 1 dalimi. Taip buvo todėl, kad jo reikalavimas negalėjo būti laikomas susijusiu su vartotojo sudaryta sutartimi, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 15 straipsnio 1 dalį. Jis ir atsakovas bankas, kuris paskelbė nagrinėjamą prospektą, nebuvo sudarę sutarties ( 5 ).

27.

Antra, Teisingumo Teismas atmetė jurisdikcijos pagrindo byloms dėl sutarties taikytinumą, nes paaiškėjo, kad atsakovas nebuvo laisvai prisiėmęs jokios prievolės ieškovo atžvilgiu ( 6 ).

28.

Trečia, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjamas reikalavimas dėl sertifikato emitento atsakomybės remiantis prospektu turėjo būti nagrinėjamas kaip deliktinis, „jei ši atsakomybė nepriskirtina byloms dėl sutarčių“ ( 7 ).

29.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą suprantu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai jau patikrino ir, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovo pareikštas reikalavimas neturi sutartinio pagrindo ir turėtų būti laikomas deliktiniu. Todėl savo išvadą grįsiu šiuo pagrindu.

30.

Aiškindamas Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalį ( 8 ), kuri atitinka Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ turi būti suprantama kaip apimanti ir žalos atsiradimo vietą (pasekmė), ir vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė (priežastis) ( 9 ).

31.

Teisingumo Teismas toliau aiškino šias sąvokas paskesnėje jurisprudencijoje skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis.

32.

Sprendime Dumez France ir Tracoba ( 10 ) dvi Prancūzijos bendrovės siekė žalos, tariamai patirtos dėl Vokietijoje įsteigtų jų dukterinių bendrovių nemokumo, atlyginimo. Jos tapo nemokios todėl, kad buvo panaikintos plėtros projekto finansavimo paskolos ir dėl ko projektas buvo nutrauktas. Bendrovės teigė, kad žalos atsiradimo vieta buvo ten, kur atsirado neigiamas poveikis jų interesams, t. y. jų buveinės vieta, nes nukentėjusieji nurodė, kad ten kilo pirminio nukentėjusiojo patirtos žalos pasekmės.

33.

Teisingumo Teismas tam nepritarė. Jis nurodė, kad sąvoka „žalos atsiradimo vieta“ reiškia „tik vietą, kurioje įvyko žalingų padarinių tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui sukėlęs įvykis, dėl kurio kyla deliktinė arba kvazideliktinė atsakomybė, kurią tiesiogiai sukelia žalingas jo poveikis asmeniui, tiesiogiai nukentėjusiam nuo šio įvykio“ ( 11 ). Taigi tiesioginė žala buvo padaryta Vokietijoje ieškovių Vokietijos dukterinėms bendrovėms. Vis dėlto sąvoka „žalos atsiradimo vieta“ negalėjo būti aiškinama kaip reiškianti vietą, kurioje netiesioginiai nukentėjusieji patyrė žalos poveikį savo turtui. Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Prancūzijos teismai neturėjo jurisdikcijos remiantis deliktu, nes bendrovių nurodyta žala buvo tik netiesioginė, o tiesioginius žalos padarinius patyrė jų dukterinės bendrovės Vokietijoje ( 12 ).

34.

Išvada, kad poveikis asmens turtui (žala) turėjo būti pirminis (arba tiesioginis), priešingai nei paskesni neigiami (arba netiesioginiai) padariniai ( 13 ), buvo patvirtinta Sprendime Marinari ( 14 ). A. Marinari, nuolat gyvenantis Italijoje, padavė į teismą Jungtinėje Karalystėje įsteigtą banką dėl tariamai jam padarytos žalos. Bankas atsisakė grąžinti jo pateiktus paprastuosius vekselius. Jis įtarė, kad šių vekselių kilmė buvo apgalvota ir pranešė policijai, kuri areštavo A. Marinai. Paleistas į laisvę A. Marinari kreipėsi į savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismus.

35.

Teisingumo Teismas nesutiko su tuo, kad jurisdikcija galėtų būti suteikta Italijos teismams, nurodęs, kad sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kurią vietą, kurioje gali būti juntami neigiami įvykio padariniai, jei šis įvykis jau sukėlė žalą, kuri faktiškai kilo kitur ir „neapima vietos, kur nukentėjusysis teigia patyręs finansinę žalą, kai jau buvo kilusi pirminė žala, kuri kilo ir kurią jis patyrė kitoje [valstybėje narėje]“ ( 15 ).

36.

Šis požiūris buvo patvirtintas Sprendime Kronhofer ( 16 ). Toje byloje Vokietijoje nuolat gyvenantys atsakovai įtikino (telefonu) Austrijoje nuolat gyvenantį ieškovą sudaryti akcijų pasirinkimo sandorį. R. Kronhofer pervedė reikalaujamą sumą į sąskaitą Vokietijoje, kuri buvo panaudota nagrinėjamai investicijai. Praradęs dalį investuotos sumos, jis padavė atsakovus į teismą Austrijoje.

37.

Teisingumo Teismas atmetė Austrijos teismų jurisdikciją. Jis pažymėjo, kad ir žalos atsiradimo vieta, ir vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, buvo Vokietijoje. Jis nurodė, kad „sąvoka [„vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“] neapima ieškovo gyvenamosios vietos arba vietos, kurioje yra „pagrindinė jo turto buvimo vieta“, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, praradęs savo turto dalį kitoje Susitariančioje valstybėje“ ( 17 ). Jeigu šioje byloje būtų pripažinta Austrijos teismų jurisdikcija, „kompetentingo teismo nustatymas priklausytų nuo tokių neaiškių aplinkybių kaip vieta, kurioje buvo nukentėjusiojo „pagrindinė turto buvimo vieta“; o tai trukdytų stiprinti Bendrijoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, kadangi Konvencija taip pat siekiama, kad pareiškėjas lengvai galėtų nustatyti teismą, į kurį jis gali kreiptis, ir kad atsakovas pagrįstai galėtų numatyti teismą, kuriame jam gali būti pareikštas ieškinys <…>“ ( 18 ). Daugumoje bylų jis taip pat suteikė jurisdikciją ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams ( 19 ).

38.

Sprendime CDC Hydrogen Peroxide Teisingumo Teismas, aiškindamas sąvoką „žalos atsiradimo vieta“ konkurencijos teisės kontekste, nusprendė, kad, kiek tai susiję su žala, kurią sudaro dėl kartelio paskatintos dirbtinai iškeltos kainos, nukentėjusiojo patirtos papildomos išlaidos paprastai atsiranda ten, kur yra nukentėjusiojo buveinės vieta ( 20 ). Kaip pažymėjau kitur, ši išvada nedera su minėtomis bylomis, kuriose Teisingumo Teismas vengė suteikti jurisdikciją pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį ieškovo buveinės teismams ( 21 ). Iš tiesų Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad taip būtų pakeista bendra atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) taisyklė, o Briuselio konvencijos 5 straipsnio 3 dalis nesuteikia pagrindo šiam pakeitimui. Taip yra todėl, kad 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta specialiosios jurisdikcijos taisykle siekiama ne apsaugoti silpnesniąją šalį, o gero teisingumo vykdymo ( 22 ). Taigi ji grindžiama glaudaus ryšio tarp ginčo ir žalos atsiradimo (ar galimo atsiradimo) vietos teismų buvimu ( 23 ).

39.

Sprendime Kolassa ( 24 ) Teisingumo Teismas suteikė jurisdikciją banko sąskaitos, dėl kurios investuotojas patyrė finansinių nuostolių, buvimo vietos teismams. Kaip ir šioje byloje, H. Kolassa investavo į atsakovo toje byloje (kaip ir atsakovo šioje byloje) išleistus sertifikatus. Po to, kai sertifikatai nuvertėjo, H. Kolassa padavė atsakovą į savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą Vienoje. Taigi Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta galėtų būti galima teismo vieta pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį kaip „žalos atsiradimo vieta“.

40.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad galėtų. Jis paaiškino, kad teismai gali turėti jurisdikciją šiuo pagrindu, „ypač tada, kai minėta žala atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje šių teismų jurisdikcijoje įsteigtame banke“ ( 25 ). Jis taip pat pridūrė, kad „sertifikato emitentas [t. y. atsakovas], kuris neįvykdo savo teisinių su prospektu susijusių pareigų, kai nusprendžia viešai paskelbti su šiuo sertifikatu susijusį prospektą kitose valstybėse narėse, turi numatyti, kad nepakankamai informuoti ūkio subjektai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra šiose valstybėse narėse, gali investuoti į šį sertifikatą ir patirti žalos“ ( 26 ). Taigi Teisingumo Teismas pabrėžė prospekto paskelbimo svarbą atitinkamai valstybei narei, dėl kurio yra galimai paskatinamas atitinkamų investuotojų sprendimas investuoti ( 27 ).

41.

Sprendimas Kolassa susilaukė skirtingų teisės mokslininkų atsiliepimų. Kritikuoti aspektai buvo: teismo vietų suskaidymas, padarant teismo vietą mažiau nuspėjamą emitentams ir dėl to padidėjusias bylinėjimosi išlaidas; sprendimo 55 punkte nustatytas ryšys tarp investuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos ir žalos atsiradimo vietos; ir 56 punkte paminėta prospekto paskelbimo vieta, kurios Teisingumo Teismo motyvuose nebuvo ( 28 ).

42.

Praėjus keliems mėnesiams po Sprendimo Kolassa, Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Universal Music. ( 29 ) Nyderlanduose įsteigta Universal Music buvo beįsigyjanti Čekijos bendrovės akcijų. Dėl vieno iš Čekijos advokatų klaidos rengiant sandorio dokumentus akcijų kaina buvo didesnė nei numatyta. Vėliau kilęs Universal Music ir pardavėjo ginčas buvo sprendžiamas arbitražinėje komisijoje Čekijoje. Sutarta suma buvo sumokėta iš Universal Music banko sąskaitos Nyderlanduose. Tada ši bendrovė padavė į teismą atsakingus advokatus Nyderlanduose.

43.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad, „nesant kitų sąsajų, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, negalima laikyti valstybėje narėje esančios vietos, kurioje atsirado žala, jeigu tai yra tik finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje ir kuriuos tiesiogiai nulėmė kitoje valstybėje narėje padarytas neteisėtas veiksmas“ ( 30 ). Nors Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Kolassa pripažinęs, kad „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, gali būti ieškovo banko sąskaitos vieta, jis paaiškino, kad „ši išvada padaryta ypatingame bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas, kontekste, kuris pasižymėjo tuo, kad egzistavo aplinkybių, prisidėjusių prie jurisdikcijos minėtiems teismams suteikimo“ ( 31 ). Kaip pažymėta pirmiau ( 32 ), Sprendime Kolassa Teisingumo Teismas iš tiesų pažymėjo paskelbimą atitinkamoje valstybėje narėje, dėl kurio antrinės rinkos investuotojai nusprendė investuoti.

44.

Šitaip Sprendime Kolassa Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Sprendimą Kronhofer, konstatavo, kad finansiniai nuostoliai, tiesiogiai atsiradę ieškovo banko sąskaitoje, negalėjo būti laikomi reikšmingą sąsaja. Teisingumo Teismas paaiškino, kad toks kriterijus nebūtų patikimas, nes nagrinėjamoje byloje reikalavimą pateikus bendrovė galėjo pasirinkti vieną iš kelių banko sąskaitų, iš kurių atlikti atitinkamą mokėjimą ( 33 ).

45.

Panašiai, kaip Komisija pažymėjo rašytinėse pastabose, galima pripažinti, kad, aiškinant visų pirma sprendimus Kronhofer, Kolassa ir Universal Music kartu, lieka šiek tiek neaišku, kokia jurisdikcijos taisyklė turi būti taikoma reikalavimams dėl atsakomybės už prospektą ir kiek svarbūs yra finansiniai nuostoliai, kuri gali kilti asmens banko sąskaitoje. Kitoje šios išvados dalyje pasiūlysiu tam tikras gaires šiuo klausimu, visų pirma sutelkdamas dėmesį į tikslų tariamo delikto pobūdį. Tik išsiaiškinus tikslų tariamo delikto pobūdį galėtų paaiškėti įvykiai, kuriuos galima laikyti sukėlusiais šį deliktą, ir jo padariniai.

46.

Pagal suformuotą jurisprudenciją Reglamentas Nr. 44/2001 turi būti aiškinamas atsižvelgiant į bendrą jo sistemą ir tikslus ( 34 ), ir visų pirma siekiant užtikrinti didelį jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumą ( 35 ). Šios taisyklės grindžiamos 2 straipsnyje įtvirtinta taisykle, kad byla asmenims, nuolat gyvenantiems valstybėje narėje, turi būti keliama šios valstybės teismuose. Išimtys, kaip antai 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šioje byloje nagrinėjama taisyklė, turi būti aiškinamos siaurai ( 36 ).

47.

5 straipsnio 3 dalis grindžiama labai glaudžios sąsajos tarp ginčo ir tos vietos, kurioje ar gali įvykti įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismų buvimu, pateisinančios jurisdikcijos priskyrimą tiems teismams dėl priežasčių, kurios susijusios su gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo bylos nagrinėjimo tikslais. Paprastai šie teismai gali geriausiai išnagrinėti bylą, visų pirma remdamiesi artumu ir įrodymų rinkimu ( 37 ).

48.

Turint omenyje šiuos tikslus, siekiant šioje byloje išaiškinti sąvoką „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tikslų tariamo teisės pažeidimo (delikto) pobūdį (1). Tai nustatyti labai svarbu, siekiant išsiaiškinti žalą sukėlusio įvykio vietą (2) ir žalos atsiradimo vietą (3).

49.

Įvykiai paprastai vyksta grandinėmis ar yra susipynę. Klasikinė deliktinės atsakomybės problema tiek materialiniu (priimant sprendimą dėl reikalavimo atlyginti žalą esmės), tiek procesiniu aspektu (priimant sprendimą dėl tarptautinės jurisdikcijos) yra išskirti vieną įvykį, kuris yra būtinas ir lemiamas, kalbant apie atsiradusią žalą ( 38 ).

50.

Vis dėlto šioje byloje užduotį iš įvykių eigos ar grandinės išskirti įvykį, kuris galėtų būti svarbus nustatant tarptautinę jurisdikciją, jau atliko nacionalinis teismas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl tarptautinės jurisdikcijos, susijusios su vienu konkrečiu įvykiu: sprendimu investuoti, kurį investuotojas priėmė remdamasis galimai trūkumų turinčiu (klaidinančiu) prospektu. Kitaip tariant, ieškovas būtent dėl delikto – klaidingo informacijos pateikimo – atliko investiciją, dėl kurios savo banko sąskaitoje patyrė nuostolių.

51.

Apskritai klaidingas informacijos pateikimas gali būti suprantamas kaip sukeliantis klaidingą ar klaidinantį įspūdį apie kokį nors dalyką, visų pirma faktines aplinkybes. Kiek tai susiję su finansinėmis investicijomis, tai reiškia, kad asmuo, pateikiant melagingą ar klaidinančią informaciją, paskatinamas atlikti investiciją, kurios nebūtų atlikęs, jeigu būtų turėjęs teisingą informaciją.

52.

Reikia priminti, kad ši byla niekaip nenulemia ieškovo dėl esmės pateikto reikalavimo sėkmės. Ji susijusi tik su jurisdikcijos nustatymu. Todėl tai, ar prospektas turi trūkumų, žalos ir priežastinio ryšio buvimą, taip pat atsakovo atsakomybę už nagrinėjamo prospekto paskelbimą Austrijoje ( 39 ) turi nustatyti nacionaliniai teismai.

53.

Nacionalinio teismo šio konkretaus įvykio nustatymas yra labai svarbus, nes juo aiškiai atribojamas vienas iš įvykių grandinės įvykių ir vienas (potencialiai) žalingas įvykis, kuris vėliau, siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją, gali rodyti kitą vietą nei ankstesnių ar paskesnių tos pačios bylos įvykių vieta. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad šioje byloje nagrinėjamas tariamas deliktas nėra susijęs su tariamu nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytu X1 Fund Allocation Manager netinkamu lėšų valdymu ( 40 ).

54.

Pažymėjęs tikslų sprendimui dėl tarptautinės jurisdikcijos svarbaus įvykio, kurį šioje byloje nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pobūdį, dabar nagrinėsiu abu sąvokos „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ elementus ( 41 ): „žalą sukėlusio įvykio vieta“ ir „žalos atsiradimo vieta“ konkrečiomis klaidingos informacijos pateikimo, kuriuo kaltinama šioje byloje, aplinkybėmis.

55.

Iš pradžių reikėtų pateikti su kontekstu susijusią pastabą: primintina, kad nagrinėjamas reikalavimas yra susijęs su kapitalo rinkų produktu. Bet kurio kapitalo rinkos subjekto galimybė siūlyti tokį produktą konkrečioje teritorijoje priklauso nuo taikytinų ES ir nacionalinės teisės aktų ( 42 ). Praktiškai tai reiškia, kad teisėta konkretaus kapitalo rinkos produkto rinkodara iš esmės leidžiama valstybės narės teritorijoje tik po to, kai atitinkama kompetentinga institucija leidžia paskelbti susijusį prospektą arba jeigu šiai institucijai pranešta apie šį prospektą. Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino, kad apie bazinį prospektą buvo pranešta Österreichische Kontrollbank.

56.

Būtent šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, kada (ar kokiomis sąlygomis) pagal atitinkamą teisę toks investuotojas, kaip ieškovas, galėjo būti paskatintas kliautis tariamai neteisinga atsakovo pateikta informacija? Koks įvykis buvo lemiamas atsirasti (tariamai) žalai suklaidinimo atliekant problemų sukėlusią investiciją atveju?

57.

Šiomis aplinkybėmis galima kalbėti apie tris galimybes.

58.

Pirma, atitinkamas momentas galėtų būti laikomas įvykusiu, kai nagrinėjama informacija yra paskelbiama viešai, todėl tampa bendrai prieinama galimai (suklaidintiems) (bet kuriems) investuotojams. Šioje byloje tai reikštų pirmą kartą, kai atsakovas paskelbė prospektą, preziumuojamai – bet kurioje rinkoje ir bet kurioje valstybėje narėje, įskaitant pirminėse rinkose investuotojams paskelbtą prospektą.

59.

Antra, atitinkamas momentas galėtų būti tas, kai prospektas pagal teisės aktus gali pradėti daryti įtaką atitinkamos investuotojų grupės investiciniam elgesiui. Šioje byloje, ir atsižvelgiant į nacionalinę kapitalo rinkų reguliavimo segmentaciją, atitinkamą grupę sudaro antrinės rinkos investuotojai Austrijoje.

60.

Trečia, atitinkamas momentas galėtų būti tas, kai nagrinėjamas prospektas paskatino tokį privatų atitinkamą investuotoją kaip ieškovas priimti sprendimą investuoti.

61.

Nemanau, kad būtų pagrįsta rinktis pirmąją galimybę (pats pirmas paskelbimas), jau vien todėl, kad šis momentas yra pernelyg nutolęs nuo bet kokio sprendimo, kuris galėtų būti pagrįstai priimtas privataus investuotojo, veikiančio konkrečioje antrinėje rinkoje. Vertinant faktiniu požiūriu, toks „pirmas“ paskelbimas gali neturėti tiesioginės įtakos individualaus investuotojo ar investuotojų grupės sprendimui. Tokie individualūs antrinės rinkos investuotojai paprastai gauna skirtingą informaciją, šiuo konkrečiu atveju – skirtinga kalba. Vertinant teisiškai, šie investuotojai negalės investuoti, kol atitinkamoje nacionalinėje rinkoje nebus numatyta tokios teisinės galimybės. Be to, vertinant praktiškai, jeigu būtų remtasi pačiu pirmu viešu paskelbimu apskritai, tai reikštų, kad atitinkama jurisdikcija visada bus emitento buveinės vietoje, neatsižvelgiant į galimas teisines kliūtis nukentėjusiajam nuo tariamo delikto iš tikrųjų investuoti remiantis „pirmu“ prospekto paskelbimu.

62.

Kiek tai susiję su trečia minėta galimybe, nemanau, kad ir ji leistų priimti pagrįstą sprendimą. Pagal ją jurisdikcijos taisyklė taptų priklausoma nuo visiškai atsitiktinių ir neaiškių individualių aplinkybių, kurių praktiškai nebūtų įmanoma nustatyti. Iš tikrųjų tai reiškia, kad teismui tektų remtis tik paties ieškovo pareiškimu dėl laiko ir vietos, kai ji priėmė individualų sprendimą investuoti. Pavyzdžiui: individualus investuotojas gali atidžiai perskaityti banko patalpose Vienoje pateiktą lankstinuką apie naują investavimo galimybę, tada pasiimti jį į kelionę į Dubrovniką, svarstydamas, ar investuoti remiantis jame pateikta informacija, ir galiausiai investuoti pusryčiaudamas viešbučio terasoje Florencijoje, būdamas skatinamas telefonu tai daryti iš Prahos skambinančio draugo.

63.

Taigi vienintelė pagrįsta galimybė objektyviai išsiaiškinti vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs investuotojo suklaidinimo įvykis, man atrodo antroji: momentas, kai prospektas pagal taikytinus ES ir nacionalinės teisės aktus gali pradėti daryti įtaką atitinkamos investuotojų grupės investiciniam elgesiui nagrinėjamoje atitinkamoje rinkoje. Tada kompetentinga jurisdikcija būtų apibrėžta nacionaliniu, o ne vietos lygmeniu. Taip yra todėl, kad prospekto paskelbimas konkrečioje nacionalinėje teritorijoje sukelia vienalaikes pasekmes visai šalies teritorijai. Todėl logiška, kad tada vietos jurisdikciją šioje nacionalinėje teritorijoje pasirenka ieškovas.

64.

Mano požiūriu, svarbiausias elementas yra tas, jog tam, kad prospektas turėtų bent potencialią galimybę suklaidinti ieškovą, apie šį prospektą turėjo būti paskelbta Austrijoje. Kitaip individualūs investuotojai nebūtų galėję teisėtai jo pasirašyti Austrijoje ( 43 ).

65.

Kartu, ir jeigu tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kai tik tapo įmanoma siūlyti sertifikatus Austrijos antrinėje rinkoje, ši galimybė iš karto atsirado visoje Austrijos teritorijoje. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalyje numatyta vietos, o ne vien tarptautinė jurisdikcija, mano nuomone, nagrinėjamo klaidinimo kaip delikto pobūdis neleidžia nustatyti buvimo vietos nacionalinėje teritorijoje, nes kai tik deliktą padaręs asmuo gali daryti įtaką nacionalinei teritorijai, ši įtaka iš karto apima visą teritoriją, neatsižvelgiant į realias priemones, naudojamas konkrečiam prospektui paskelbti ( 44 ).

66.

Taip yra todėl, kad nagrinėjamo delikto pobūdis pakankamai skiriasi nuo delikto, pavyzdžiui, nagrinėto Sprendime Bier ( 45 ). Toji byla buvo susijusi su pramonines atliekas išmetančios bendrovės sukelta tarša Prancūzijoje, kuri tariamai sukėlė žalą sodininkystės verslui Nyderlanduose. Iš tikrųjų aplinkos tarša peržengia sienas, ir tam neišduodama jokio leidimo. Vis dėlto atrodo, kad neįmanoma, jog pareikštinių obligacijų sertifikatų emitentas pateiktų klaidinančią informaciją ir nulemtų investicijos atlikimą, kol šie sertifikatai pagal taikytiną teisę dar nėra pasiūlyti konkrečioje nacionalinėje rinkoje.

67.

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, mano tarpinė išvada yra tokia: kalbant apie reikalavimą dėl delikto, pasireiškusio klaidinančios informacijos pateikimu, paskelbus tariamai trūkumų turintį prospektą, susijusį su pareikštinių obligacijų sertifikatais konkrečioje nacionalinėje antrinėje rinkoje ir sukėlusį investicinių nuostolių, „žalą sukėlęs įvykis“ įvyko atitinkamos valstybės narės, kurioje šie sertifikatai galėjo būti teisėtai įsigyti, teritorijoje ir apima ją visą, t. y. šiuo atveju – Austrijoje.

68.

Ieškovo šioje byloje nurodoma žala yra turtinė. Kyla klausimas, ar tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje patirti nuostoliai yra reikšmingas siejamasis veiksnys, dėl kurio ieškovo banko sąskaitos buvimo vieta tampa „žalos atsiradimo vieta“. Jeigu atsakymas yra teigiamas, tada prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kuri iš sandoryje dalyvavusių sąskaitų iš tikrųjų yra tinkama sąskaita.

69.

Iš pradžių būtų naudinga priminti, kad sąvoka „žala“ frazėje „žalos atsiradimo vieta“ nurodo padarytą žalą kaip tiesiogines neigiamas pasekmes teisiškai ginamiems konkretaus ieškovo interesams. Štai todėl minėtoje jurisprudencijoje ( 46 ) Teisingumo Teismas toliau nurodo „pirminę žalą“ kaip „pirminį nuostolį“, neapimant (paskesnių) „netiesioginę turtinę žalą“, kylančią ir atsirandančią iš šios pirminės žalos.

70.

Tai, nuo kokios konkrečios žalos yra saugomas ieškovas ir kada ši žala gali atsirasti, priklauso nuo konkretaus delikto, kuriuo remiamasi, rūšies. Jeigu kalbama apie klaidinančios informacijos pateikimą tariamai trūkumų turinčiame prospekte, tiesioginė žala, nuo kurios asmuo yra saugomas, pasireiškia ne sprendimo investuoti priėmimu remiantis klaidinančia informacija, kurio, žinodamas visas teisingas faktines aplinkybes, šis asmuo nebūtų priėmęs.

71.

Tada logiškai iš šio žalą sukėlusio įvykio kyla šios žalos padarinių piniginė išraiška, pasireiškianti finansiniais nuostoliais. Neatsižvelgiant į jų svarbą ekonominiu požiūriu, jurisdikcijos tikslais šie nuostoliai yra tik piniginė jau sukeltos žalos, atsiradusios dėl paskatinimo priimti nepalankų sprendimą investuoti, išraiška. Kitaip tariant, manau, kad nuostoliai, apskaičiuoti pagal ieškovo turtą ar finansines lėšas jo banko sąskaitoje, neišreiškia konkrečios rūšies žalos, nuo kurios apsaugo su klaidinančios informacijos pateikimu susijęs deliktas.

72.

Tuomet kas yra ta tiesioginė žala, pasireiškianti tiesioginiais neigiamais padariniais individualiam ieškovui? Mano manymu, tokiais atvejais kaip šioje byloje, tiesioginė žala atsiranda tuo metu (ir toje vietoje) kai, remdamasis prospekte nurodyta klaidinančia informacija, investuotojas prisiima teisiškai privalomą ir vykdytiną prievolę investuoti į nagrinėjamą finansinę priemonę.

73.

Tai atitinka jau minėtą jurisprudenciją ( 47 ), kurioje Teisingumo Teismas konstatavo, kad turtinė žala, kurią parodo pasekmės asmens banko sąskaitoje ar turtui, yra „pernelyg toli“, kad galėtų būti laikoma reikšmingu siejamuoju veiksniu, nulemiančiu „žalos atsiradimo vietą“.

74.

Neseniai ta pati išvada buvo padaryta byloje Universal Music, kai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad bylai reikšminga žala atsirado Čekijoje, nes tai tapo aišku, kai arbitražinėje komisijoje Čekijoje sudarytas susitarimas tai įtvirtino. Tuo momentu buvo nustatyta faktinė pardavimo kaina ir atitinkama pareiga (bei „negrįžtama prievolė“) sumokėti. Tai, kad, siekiant įgyvendinti susitarimą, buvo padarytas pavedimas iš Nyderlanduose esančios banko sąskaitos, neturėjo reikšmės ( 48 ). Pridurčiau, kad tai, kad Universal Music nusprendė atlikti mokėjimą iš banko sąskaitos Nyderlanduose, tikriausiai nenustebino, nes tai buvo Nyderlandų bendrovė, tačiau ji vienodai lengvai galėjo pasirinkti savo dukterinės bendrovės banko sąskaitą kitoje valstybėje narėje. Be to, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalies taisyklė iš principo nustato vietos, o ne tik tarptautinę jurisdikciją. Todėl tiksli Universal Music banko sąskaitos buvimo vieta Nyderlanduose vargu ar buvo žinoma ir nuspėjama atsakovui, be to, ji neturėjo glaudaus ryšio su toje byloje nagrinėjamu veiksmu.

75.

Tokio paskesnio finansinio nuostolio, kaip siejamojo veiksnio mažareikšmiškumas taip pat buvo pripažintas Sprendime Kolassa, kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad „vien aplinkybė, kad ieškovas patyrė finansinių nuostolių, nepateisina jurisdikcijos skyrimo ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams, jei, kaip ir byloje, kurioje priimtas Sprendimas Kronhofer <…>, tiek žalą sukėlusio įvykio vieta, tiek žalos atsiradimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje“ ( 49 ).

76.

Nors Teisingumo Teismas tikrai nusprendė, kad banko sąskaitos buvimo vieta buvo reikšminga nustatant jurisdikciją, vis dėlto šią išvadą jis patvirtino patikrinęs, ar atsakovas iš tikrųjų paskelbė tariamai klaidinančią informaciją Austrijoje. Tik po to toks investuotojas kaip H. Kolassa galėjo prisiimti teisiškai privalomą prievolę investuoti konkrečią pinigų sumą, kas tariamai įvyko jo banko sąskaitos buvimo vietoje.

77.

Tai, kada ir kur ši prievolė tampa privaloma ir vykdytina, turi būti nustatoma pagal nacionalinę teisę ir nacionaliniam teismui atliekant patikrinimą, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį. Daugeliu atvejų tikėtina, kad tai bus tas momentas, kai investuotojas pasirašė nagrinėjamų sertifikatų pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu atveju dėl to atsiradęs jo banko sąskaitos lėšų sumažėjimas bus „tik“ neigiamas padarinys, kurį sukėlė jau padaryta žala.

78.

Mano nuomone, vieta, kurioje faktiškai prisiimama tokia teisiškai privaloma pareiga investuoti, bus žalos atsiradimo vieta. Kur tiksliai bus ši vieta, turi būti nustatyta pagal nacionalinę teisę, atsižvelgiant į turimus faktinius įrodymus. Tikėtina, kad tai bus banko filialo, kuriame buvo pasirašyta atitinkama investicijų sutartis, patalpos, o tai, kaip Sprendime Kolassa, gali sutapti su banko sąskaitos turėjimo vieta.

79.

Manau, šis rezultatas atitinka gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo bylos nagrinėjimo tikslus ( 50 ), nes vietos, kurioje ieškovas prisiima atitinkamą prievolę investuoti, teismas tikriausiai galės lengviausiai surinkti įrodymus, išklausyti liudytojus, įvertinti aplinkybes, kuriomis buvo padarytas deliktas, susijęs su klaidinančios informacijos pateikimu, ir įvertinti dėl to kilusius nuostolius. Be to, šis rezultatas atitinka jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo tikslą: kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Kolassa ( 51 ), atsakovas, paskelbdamas apie prospektą konkrečioje valstybėje narėje, turi numatyti, kad antrinės rinkos investuotojai, nuolat gyvenantys toje valstybėje narėje, gali investuoti į šį sertifikatą ir patirti nuostolių.

80.

Atsižvelgiant į pateiktą analizę, jurisdikcijos nustatymo tikslais nėra reikalo nagrinėti konkrečių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų banko sąskaitų, kurias ieškovas naudojo investuoti. Laikausi nuomonės, kad vargu ar banko sąskaitos buvimo vieta, vertinant tik ją vieną, galėtų turėti lemiamą reikšmę nustatant jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį. Kaip Teisingumo Teismas pabrėžė Sprendime Universal Music (ir Sprendime Kronhofer), pati banko sąskaita savaime nėra patikimas siejamasis veiksnys ( 52 ). Banko sąskaita yra neutrali priemonė – šiandieninėje e. bankininkystėje ji gali būti eksploatuojama bet kur ir administruojama iš bet kur. Šioje byloje iškeltas klausimas ir daug banko sąskaitų, naudotų ieškovo investicijai atlikti, tik pažymi aplinkybę, kad jeigu banko sąskaita būtų laikoma siejamuoju veiksniu, jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 dalį kiekvienu atveju taptų priklausoma nuo sandorio sudarymo būdų ir galiausiai būtų nenuspėjama.

81.

Taigi mano antroji tarpinė išvada yra ta, kad sąvoka „žalos atsiradimo vieta“ turi būti aiškinama kaip nurodanti vietą, kur antrinės rinkos investuotojas, kaip antai pagrindinės bylos ieškovas, prisiėmė teisiškai privalomą ir vykdytiną pareigą investuoti į sertifikatus remdamasis tariamai trūkumų turinčiu prospektu.

82.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus:

Kalbant apie reikalavimą dėl delikto, susijusio su klaidinančios informacijos pateikimu paskelbiant tariamai trūkumų turintį prospektą, susijusį su pareikštinių obligacijų sertifikatais, kurie gali būti įsigyti konkrečioje nacionalinėje antrinėje rinkoje ir gali sukelti investicinių nuostolių, 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 dalies sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, turi būti aiškinama taip, kad ši vieta yra valstybės narės, kur šie sertifikatai galėjo būti teisėtai pasirašyti, teritorijoje ir apima visą šią teritoriją, taip pat vieta, kur antrinės rinkos investuotojas, kaip antai ieškovas, prisiėmė teisiškai privalomą ir vykdytiną pareigą investuoti, remdamasis šiuo prospektu.