EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62016CC0442

Generalinio advokato M. Wathelet išvada, pateikta 2017 m. liepos 26 d.
Florea Gusa prieš Minister for Social Protection ir kt.
Court of Appeal (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2004/38/EB – Savarankiškai dirbančio asmens veiklą nutraukęs asmuo – Savarankiškai dirbančio asmens statuso išlaikymas – Teisė gyventi šalyje – Valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos nedarbo išmoka skiriama tik asmenims, turintiems teisę gyventi šios valstybės narės teritorijoje.
Byla C-442/16.

Digital reports (Court Reports - general - 'Information on unpublished decisions' section)

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2017:607

GENERALINIO ADVOKATO

MELCHIOR WATHELET IŠVADA,

pateikta 2017 m. liepos 26 d. ( 1 )

Byla C‑442/16

Florea Gusa

prieš

Minister for Social Protection,

Attorney General ir

Airiją

(Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – Specialios neįmokinės išmokos pinigais – Nedarbo išmoka – Direktyva 2004/38/EB – 7 straipsnio 3 dalies b punktas – Sąjungos pilietis, gyvenęs ir vykdęs veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo priimančiojoje valstybėje narėje – Savarankiškai dirbančio asmens statuso praradimas“

I. Įvadas

1.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas pagrindinis klausimas – ar valstybė narė gali pragyvenimą užtikrinančių neįmokinių išmokų, kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ( 2 ), iš dalies pakeistą 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 ( 3 ) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), neskirti kitos valstybės narės piliečiui, kuris jos teritorijoje ilgiau kaip vienus metus vykdė veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo, arba ar aptariamas pilietis išlaiko „dirbančio asmens“ ( 4 ), kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB ( 5 ), 7 straipsnio 3 dalies b punktą, statusą.

2.

Iš esmės šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti Europos Sąjungos pilietybės taikymo sritį ir panaikinti neaiškumus, kurių šiuo atžvilgiu galėjo palikti 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimas Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358), 2015 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597), 2016 m. vasario 25 d. Sprendimas García‑Nieto ir kt. (C‑299/14, EU:C:2016:114) ir 2016 m. birželio 14 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑308/14, EU:C:2016:436).

II. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė

1.  Reglamentas Nr. 883/2004

3.

Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnis „Taikymo sritys“ suformuluotas taip:

„1.   Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

h)

bedarbio išmokas;

<…>

2.   Jei XI priede nenustatyta kitaip, šis reglamentas taikomas bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios su įmokų mokėjimu, bei sistemoms, susijusioms su darbdavio ar laivo savininko įsipareigojimais.

3.   Šis reglamentas taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, numatytoms 70 straipsnyje.

<…>“

4.

Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“

5.

Reglamento Nr. 883/2004 III antraštinės dalies 9 skyrius skirtas „specialioms neišmokinėms išmokoms pinigais“. Jį sudaro tik 70 straipsnis „Bendrosios nuostatos“, jame nurodyta:

„1.   Šis straipsnis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, mokamoms pagal teisės aktus, kurie dėl jų taikymo srities, tikslų ir (arba) teisių įgijimo sąlygų turi ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų socialinės apsaugos, ir socialinės paramos teisės aktų savybių.

2.   Šiame skyriuje „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ – išmokos, kurios:

a)

yra skirtos teikti:

i)

papildomą, pakaitinį arba pagalbinį draudimą nuo rizikos, kurią apima 3 straipsnio 1 dalyje nurodytoms [nurodytos] socialinės apsaugos sritys, ir garantuoja [užtikrinant] atitinkamiems asmenims minimalias pragyvenimo pajamas atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonominę ir socialinę padėtį;

arba

ii)

tik specialią apsaugą neįgaliesiems, glaudžiai susijusią su minėto asmens [susijusiems su šių asmenų] socialine aplinka atitinkamoje valstybėje narėje,

ir

b)

finansuojamos tik iš privalomųjų mokesčių, skirtų padengti bendr[osioms] vieš[osioms] išlaid[oms], o išmokų skyrimo ir skaičiavimo sąlygos nepriklauso nuo išmokos gavėjo įmokų. Tačiau išmokos, skiriamos kaip įmokinės išmokos priedas, vien dėl šios priežasties nelaikomos įmokinėmis,

ir

c)

yra išvardytos X priede.

3.   7 straipsnis ir kiti šios antraštinės dalies skyriai netaikomi išmokoms, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje.

4.   2 dalyje nurodytos išmokos mokamos tik toje valstybėje narėje, kurioje atitinkami asmenys gyvena, pagal jos teisės aktus. Tokias išmokas savo lėšomis moka gyvenamosios vietos įstaiga.“

6.

Reglamento Nr. 883/2004 X priede „Specialios neįmokinės išmokos pinigais“ su Airija susijusio skirsnio a punkte nurodyta „pašalpa ieškantiems darbo asmenims (2005 m. Konsoliduoto socialinės gerovės akto 3 dalies 2 skyrius)“.

2.  Direktyva 2004/38

7.

Pagal Direktyvos 2004/38 1–4 konstatuojamąsias dalis:

„(1)

Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje [teritorijose], taikant Sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus.

(2)

Laisvas asmenų judėjimas sudaro vieną iš pagrindinių vidaus rinkos, kuri yra teritorija be vidaus sienų, kurioje laisvė užtikrinta pagal Sutarties nuostatas, laisvių.

(3)

Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje. Todėl būtina sisteminti ir persvarstyti esamus Bendrijos instrumentus, atskirai skirtus darbuotojams [pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims], savarankiškai dirbantiems asmenims ir studentams bei kitiems nedirbantiems asmenims, kad būtų supaprastinta ir sustiprinta visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisė.

(4)

Siekiant sutvarkyti padėtį sektorių po sektoriaus, laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisei taikyti laipsnišką metodiką ir [Siekiant pakeisti šį sektorinį ir fragmentišką požiūrį į teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje bei] lengvinti naudojimąsi šia teise, reikia vieno teisinio akto, skirto iš dalies pakeisti 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglament[ui] (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje ir panaikinti toki[ems] akt[ams]: 1968 m. spalio 15 d. Tarybos direktyvą 68/360/EEB dėl valstybių narių darbuotojų bei jų šeimų judėjimo ir teisės apsigyventi Bendrijoje apribojimų panaikinimo [OL L 257, 1968, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15], 1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo [OL L172, 1973, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 167], 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi [OL L 180, 1990, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 3], 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 90/365 dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančiųjų asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi [OL L 180, 1990, p. 28; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 5] ir 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvą 93/96/EEB dėl studentų teisės apsigyventi [OL L 317, 1993, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 250].“

8.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ nustatyta:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [teritorijoje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

a)

yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys] priimančiojoje valstybėje narėje, arba

b)

turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba

<…>

d)

Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys [ar pas jį atvykstantys] šeimos nariai.

<…>

3.   Taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo], išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens] statusą tokiais atvejais:

<…>

b)

asmuo yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo daugiau kaip vien[us] metus ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure [atitinkamoje užimtumo tarnyboje];

<…>“

9.

Pagal Direktyvos 2004/38 14 straipsnį „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“:

„1.   Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

<…>

4.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 bei 2 dalių ir nepažeidžiant VI skyriaus nuostatų, išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu negali būti taikoma prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, jei:

a)

[atitinkami] Sąjungos piliečiai yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys];

b)

[atitinkami] Sąjungos piliečiai atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodami darbo. Tokiu atveju Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai negali būti išsiųsti iš šalies, tol, kol jie [Sąjungos piliečiai] gali pateikti įrodymus, kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti.“

10.

Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje apibrėžiama bendroji taisyklė, susijusi su Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teise nuolat gyventi šalyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį „Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai“.

11.

Galiausiai šios direktyvos 24 straipsnyje „Vienodas traktavimas [požiūris]“ nustatyta:

„1.   Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose [antrinės] teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams [į kiekvieną Sąjungos pilietį, pagal šią direktyvą gyvenantį priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje laikomasi tokio paties požiūrio, kaip ir į tos valstybės narės piliečius]. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.

2.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teises per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius arba, kai taikytina, ilgesnį 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą laikotarpį, ir neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų, asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius [kitiems asmenims nei pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantys asmenys, tokį statusą išlaikantys asmenys arba jų šeimos nariai].“

B. Nacionalinė teisė

1.  2006 m. nutarimas

12.

Direktyva 2004/38 į Airijos teisę perkelta 2006 m. Nutarimu Nr. 2 dėl Europos Bendrijų (laisvas asmenų judėjimas) ( 6 ).

13.

2006 m. nutarimo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„a)

Atsižvelgiant į 20 straipsnį, Sąjungos pilietis gali valstybės narės teritorijoje gyventi ilgiau nei tris mėnesius, jeigu:

i)

jis yra toje valstybėje pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo;

<…>

c)

Atsižvelgiant į 20 straipsnį, asmuo, kuriam taikomas a punkto i papunktis, gali likti valstybėje nebevykdydamas šiame papunktyje minėtos veiklos, jeigu:

i)

dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo tapo laikinai nedarbingas;

ii)

yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo daugiau kaip vienus metus ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo Department of Social and Family Affairs (Socialinių ir šeimos reikalų ministerija) ir FÁS (Foras Áiseanna Saothair (Mokymo ir užimtumo įstaiga, Airija)) kompetentingoje tarnyboje.“

2.  2005 m. aktas

14.

Airijoje nedarbo išmoka numatyta (iš dalies pakeisto) 2005 m. Konsoliduoto socialinės gerovės akto ( 7 ) 139 straipsnyje.

15.

2005 m. akto 141 straipsnyje, taikytiname pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostymo metu, apibrėžiami atitikties reikalavimams, nustatytiems dėl išmokos skyrimo, kriterijai, tarp kurių nurodytas prašymą pateikusio asmens lėšų patikrinimas, taip pat nustatymas, ar jis nuolat gyvena valstybės teritorijoje. Tačiau neginčijama, kad tiek pagal darbo sutartį, tiek savarankiškai dirbantis asmuo gali gauti nedarbo išmoką ( 8 ).

16.

Pagal 2005 m. akto 246 straipsnio 5 dalį asmuo, neturintis teisės gyventi Airijoje, nelaikomas nuolat gyvenančiu šioje valstybėje šio akto taikymo tikslais.

17.

2005 m. akto 246 straipsnio 6 dalyje patikslinama, kad tarp asmenų, laikomų turinčiais teisę gyventi Airijoje siekiant taikyti šio straipsnio 5 dalį, nurodyti asmenys, turintys teisę atvykti į šios valstybės teritoriją ir gyventi joje pagal 2006 m. nutarimą.

III. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės

18.

Rumunijos pilietis Florea Gusa 2007 m. spalio mėn. atvyko į Airiją. Pirmaisiais F. Gusa gyvenimo Airijoje metais jį išlaikė taip pat Airijoje gyvenantys jo vaikai. Vėliau, nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2012 m. spalio mėn., jis savarankiškai dirbo tinkuotoju.

19.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad F. Gusa turėjo nutraukti savo veiklą, nes prasidėjus ekonomikos nuosmukiui nebebuvo užsakymų. Taigi jis pateikė prašymą skirti nedarbo išmoką, šis 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu buvo atmestas.

20.

Sprendimas atmesti prašymą buvo grindžiamas tuo, kad F. Gusa nuolat negyveno Airijoje, o pagal 2006 m. nutarimą siekiant įgyti nuolatinio gyventojo statusą reikia turėti teisę gyventi šalyje. Buvo laikoma, kad liovęsis dirbti savarankiškai F. Gusa šios teisės neteko. Be to, jis neįrodė, kad turi pakankamai pragyvenimo išteklių ir visavertį sveikatos draudimą. Todėl sprendime buvo konstatuota, kad F. Gusa nebeatitinka 2006 m. nutarimo 6 straipsnio 2 dalies a punkte (kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalis) nustatytų sąlygų. Kaip savarankiškai dirbantis asmuo jis negalėjo naudotis ir pagal 2006 m. nutarimo 6 straipsnio 2 dalies c punkto ii papunktį (kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktas) suteikiama apsauga.

21.

F. Gusa pareiškė ieškinį dėl panaikinimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); šis patvirtino sprendimą atmesti prašymą. Tada F. Gusa dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija).

22.

Pagal Airijos Konstitucijos 64 straipsnį šis apeliacinis skundas buvo perduotas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuriam prireikė Teisingumo Teismo pagalbos, nes taikytinomis nuostatomis įgyvendinamos įvairios Sąjungos teisės nuostatos. Todėl jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

IV. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

23.

Taigi 2016 m. liepos 29 d. sprendimu (jį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. rugpjūčio 8 d.) Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Sąjungos pilietis, kuris: 1) yra kitos valstybės narės pilietis; 2) teisėtai gyveno ir kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdė ekonominę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje apie ketverius metus; 3) liovėsi dirbti arba nutraukė ekonominę veiklą nesant darbo; ir 4) užsiregistravo kaip darbo ieškantis asmuo atitinkamoje užimtumo tarnyboje, išlaiko savarankiškai dirbančio asmens statusą pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą, 7 straipsnio 3 dalies b punktą arba kokias nors kitas nuostatas?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar jis išsaugo teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, nors neatitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b arba c punkte nustatytų kriterijų, o gal jam tik suteikiama apsauga nuo išsiuntimo pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą?

3.

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar atsisakymas tokiam asmeniui skirti nedarbo išmoką, laikomą specialia neįmokine išmoka [pinigais], kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnį, dėl to, kad jam nebuvo suteikta teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, suderinamas su Sąjungos teise, pirmiausia su Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsniu?“

24.

Rašytines pastabas pateikė apeliantas pagrindinėje byloje, Airijos, Čekijos, Danijos, Prancūzijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija.

25.

Be to, visos šios šalys, išskyrus Danijos ir Vengrijos vyriausybes, pateikė žodines pastabas per 2017 m. birželio 14 d. vykusį posėdį. Vokietijos vyriausybė, kuri nepateikė rašytinių pastabų, per šį posėdį taip pat galėjo išdėstyti savo argumentus.

V. Analizė

A.  Pirminės pastabos dėl Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalies taikytinumo

26.

Esant Teisingumo Teismo ir valstybių narių teismų jurisdikcijos paskirstymui, iš esmės būtent nacionalinis teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamoje byloje įvykdytos faktinės Sąjungos teisės normos taikymo sąlygos. Tačiau Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad, priimdamas prejudicinį sprendimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savąjį aiškinimą ( 9 ).

27.

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kaip reikia aiškinti sąlygas, kuriomis Sąjungos piliečiui suteikiama teisė gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38.

28.

Šiomis aplinkybėmis jis, atrodo, atmeta galimybę, kad F. Gusa įgijo teisę nuolat gyventi šalyje. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi principu, kad apeliantas pagrindinėje byloje neteigė, jog 2012 m. lapkričio mėn. turėjo teisę nuolat gyventi šalyje ( 10 ). F. Gusa savo rašytinėse pastabose pats patvirtina, kad neteigia, jog gyvenimo šalyje laikotarpiu iki 2008 m. spalio mėn. atitiko Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje nustatytas sąlygas ( 11 ). Ši pozicija buvo patvirtinta per 2017 m. birželio 14 d. vykusį posėdį.

29.

Man šie teiginiai kelia nuostabą. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį Sąjungos piliečiai, priimančiosios valstybės narės teritorijoje teisėtai išgyvenę penkerius metus iš eilės, įgyja teisę nuolat gyventi šioje teritorijoje.

30.

Pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punktą Sąjungos pilietis teisėtai gyvena šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei turi pakankamai išteklių, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, taip pat visavertį sveikatos draudimą šioje valstybėje.

31.

Šioje nuostatoje nėra jokio reikalavimo, kuris būtų susijęs su minėtų išteklių kilme. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šioje nuostatoje vartojamą formuluotę „turėti pakankamai išteklių“ reikia aiškinti taip, „kad pakanka, jog Sąjungos piliečiai disponuotų tokiais ištekliais, kuriais juos gali aprūpinti, be kita ko, trečiosios valstybės pilietis, ir šioje nuostatoje nenumatyta jokių šių išteklių kilmės reikalavimų“ ( 12 ). Tai juo labiau taikytina tuo atveju, kai aptariamus išteklius suteikia Sąjungos pilietis.

32.

Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, būtent F. Gusa vaikai, taip pat gyvenę Airijoje, padėjo savo tėvui pirmaisiais jo gyvenimo Airijoje metais ( 13 ). Kitos apeliacinio proceso šalys pagrindinėje byloje šios informacijos visai neginčija, netgi remiasi šia faktine aplinkybe savo rašytinėse pastabose ( 14 ).

33.

Tai, kad, F. Gusa manymu, parama, kurią jis gavo, buvo nedidelė ir nepakankama siekiant taikyti Direktyvą 2004/38 ( 15 ), mano nuomone, neturi reikšmės vertinant šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies taikytinumą.

34.

Iš tikrųjų, kol F. Gusa nesiekė pasinaudoti Airijos socialinės paramos sistema, kad galėtų patenkinti savo poreikius pirmaisiais gyvenimo šalyje metais, ištekliai, kuriais jis tenkinosi, turėjo būti laikomi pakankamais. Jie negali būti a posteriori laikomi nepakankamais pagal Direktyvą 2004/38, nes Sąjungos pilietis nebuvo, šioje direktyvoje vartojamais žodžiais tariant, „našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai“.

35.

Taigi manau, kad pirmaisiais metais F. Gusa teisėtai gyveno Airijos teritorijoje. Jei po šio, pirmojo, laikotarpio F. Gusa nepertraukiamai gyveno šalyje dar ketverius metus, savarankiškai dirbdamas tinkuotoju, pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį jis laikytinas nuo 2012 m. spalio mėn. turinčiu teisę nuolat gyventi Airijos teritorijoje ( 16 ).

36.

Tokiu atveju klausimo, ar F. Gusa išlaikė darbuotojo statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalį, nebekyla, nes šiame straipsnyje nustatytos sąlygos netaikomos teisei nuolat gyventi šalyje. Iš tikrųjų pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį šiai teisei netaikomi šios direktyvos III skyriuje nustatyti reikalavimai.

37.

Vis dėlto tai turi konstatuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

38.

Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai tebeturi prasmę tik tuo atveju, jei išnagrinėjus pagrindinėje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes paaiškėtų, kad F. Gusa ne nuolat gyveno šalyje, todėl Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalis taptų netaikytina. Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos to nematyti ( 17 ). Taigi Teisingumo Teismui pateiktus klausimus nagrinėsiu turėdamas galvoje šias pirmines pastabas.

B.  Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

1.  Dėl klausimo apribojimo Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalimi

39.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Sąjungos pilietis, kuris teisėtai gyveno šalyje ir dirbo kaip savarankiškai dirbantis asmuo priimančiojoje valstybėje narėje apie ketverius metus, išlaiko savarankiškai dirbančio asmens statusą pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą, 7 straipsnio 3 dalies b punktą arba kokias nors kitas nuostatas, jei liovėsi dirbti arba nutraukė ekonominę veiklą nesant darbo ir užsiregistravo kaip darbo ieškantis asmuo atitinkamoje užimtumo tarnyboje.

40.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis prejudicinis klausimas taip pat susijęs su galimybe išsaugoti teisę gyventi šalyje tuo atveju, jei Sąjungos pilietis, kurio padėtis tokia, kaip apelianto pagrindinėje byloje, neatitinka nei Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punkte, nei šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų kriterijų, nagrinėdamas pirmąjį klausimą apsiribosiu Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punkto aiškinimu. Iš tikrųjų galimybė turėti teisę gyventi šalyje remiantis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktu atmestina, nes neginčijama, kad F. Gusa faktinių aplinkybių susiklostymo metu nebebuvo „dirbantis asmuo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Taigi klausimas, į kurį reikia atsakyti, – tai klausimas, ar jis galėjo išlaikyti šį statusą, nors nebedirbo (ar pagal darbo sutartį, ar savarankiškai), kaip reikalaujama dirbti pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą. Taip pat, analizuodamas antrąjį prejudicinį klausimą, išnagrinėsiu galimybę turėti teisę gyventi šalyje remiantis kuriuo nors kitu pagrindu nei Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktas.

2.  Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomas aiškinimas

41.

Pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą Sąjungos pilietis išlaiko dirbančio asmens statusą – taigi ir teisę gyventi Sąjungos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius – jeigu „yra tinkamai užregistruotas bedarbis ne savo noru po to, kai išdirbo daugiau kaip vien[us] metus ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo atitinkamame įdarbinimo biure [atitinkamoje užimtumo tarnyboje]“.

42.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jei turėtų aiškinti tekstą, kuriuo į Airijos teisę perkeltas Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktas, remdamasis įprasta pasakymo „po to, kai išdirbo [samdomu darbuotoju]“ reikšme, tai neapimtų savarankiškai dirbančio asmens atvejo. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsižvelgia ir į F. Gusa pateiktus argumentus. Šio teigimu, tokia pasekmė būtų nesuderinama su tikslu, kuriuo grindžiamos SESV nuostatos, ir siekiant jas taikyti priimtais teisės aktais.

43.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės kyla dėl galimo prieštaravimo tarp taikytino teksto formuluotės ir Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamo tikslo.

44.

F. Gusa, Danijos ir Vengrijos vyriausybės ir Komisija mano, kad taikant Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą negalima skirti pagal darbo sutartį dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių asmenų. Airijos, Čekijos, Prancūzijos ir Jungtinė Karalystės vyriausybės, priešingai, mano, kad ši nuostata susijusi tik su pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis.

3.  Dėl pažodinio aiškinimo

45.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus ( 18 ).

46.

Iš tikrųjų, nors „nuostatos aiškinimas pradedamas ir baigiamas jos tekstu“ ( 19 ), teleologinis aiškinimas tampa neprivalomas tik tuo atveju, jei nagrinėjamas tekstas yra visiškai aiškus ir vienareikšmis ( 20 ).

47.

Be to, nereikia pamiršti specifikos, susijusios su Sąjungos daugiakalbyste, dėl kurios vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti pirmenybę kitų kalbinių versijų atžvilgiu. Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas versijas. Todėl, esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės teksto versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą ( 21 ).

48.

Taigi nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punkto įvairios kalbinės versijos nepatvirtina teiginio, jog teisės aktų leidėjas norėjo, kad „dirbančio asmens“ statusą išlaikytų tik piliečiai, kurie daugiau kaip vienus metus dirbo pagal darbo sutartį. Priešingai, iš lyginamosios analizės matyti, kad profesinės veiklos vykdymo būdui neteikiama reikšmės.

49.

Bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigia įvairios į bylą įstojusios valstybės narės, akivaizdu, kad nuoroda į tai, jog asmuo „išdirbo [samdomu darbuotoju]“, yra ne visose kalbinėse versijose. Iš tikrųjų, nors ši formuluotė vartojama versijose ispanų kalba („haber estado empleado“), anglų kalba („having been employed“), prancūzų kalba („avoir été employé“) ir slovėnų kalba („ko je bil zaposlen“), kitose kalbinėse versijose vartojami labai plačios reikšmės žodžiai ir visiškai bendro pobūdžio pasakymai. Pavyzdžiui, versijose nyderlandų kalba („te hebben gewerkt“) ir suomių kalba („työskenneltyään“) vartojamas pasakymas „išdirbęs“, versijoje graikų kalba („επαγγελ μ ατική δραστηριότητα“) kalbama apie „profesinės veiklos“ vykdymą, o versijoje italų kalba netgi apsiribojama pasakymu, kad apskritai vykdyta „veikla“ („aver esercitato un’attività“). Galiausiai bulgarų kalbos žodis „zaet“ ir vokiečių kalbos žodis „Beschäftigung“, atsižvelgiant į nuostatos, kurioje jie vartojami, kontekstą, taip pat gali būti išversti plačios reikšmės žodžiu „veikla“, labiau nekonkretinant.

50.

Kadangi esama Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punkto kalbinių versijų neatitikimų, reikia atsižvelgti į bendrą šios nuostatos struktūrą ir šiuo teisės aktu siekiamą tikslą. Tačiau ir viena, ir kita patvirtina, kad Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad juo neteikiama reikšmės tam, kokiu būdu Sąjungos pilietis vykdė ekonominę veiklą, į kurią atsižvelgiant jam suteiktas „darbuotojo“ statusas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą.

4.  Dėl Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punkto teleologinio aiškinimo

51.

Neneigiu, kad Direktyva 2004/38 siekiama įvairių skirtingų tikslų, tačiau esama jų hierarchijos.

52.

Iš tikrųjų iš Direktyvos 2004/38 pirmųjų keturių konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja visų pirma siekiama „supaprastinti ir sustiprinti naudojimąsi pagrindine ir individualia Sąjungos piliečių teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijose“ ( 22 ). Tai atsispindi ir šios direktyvos pavadinime. Kitas tikslas nurodytas šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje. Joje pažymima: „Tačiau savo teisėmis [teise] gyventi [šalyje] besinaudojantys asmenys neturėtų tapti nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai per pradinį gyvenimo joje laikotarpį.“ Bet šis antrasis tikslas pagrįstas pirmuoju: kadangi direktyva siekiama palengvinti naudojimąsi teise gyventi šalyje, valstybės narės manė, jog būtina pasirūpinti, kad būtų apibrėžta su šia laisve susijusi finansinė našta.

53.

Sąjungos pilietybė atspindi šį kompromisą. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, pirmą kartą suformulavęs principą, pagal kurį „Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą“ ( 23 ), pridūrė, kad šis statusas leidžia valstybių narių piliečiams, kurių padėtis tokia pati, neatsižvelgiant į jų pilietybę būti vienodai teisiškai vertinamiems, „nepažeidžiant [paisant] šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių“ ( 24 ). Taip Teisingumo Teismas pripažino galimybę riboti naudojimąsi Sąjungos pilietybe ( 25 ).

54.

Būtent taip reikia suprasti 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358), 2015 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597) ir 2016 m. vasario 25 d. Sprendimą García‑Nieto ir kt. (C‑299/14, EU:C:2016:114).

55.

Tiesa, 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) 74 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „leidus asmenims, kuriems pagal Direktyvą 2004/38 nepriklauso teisė gyventi šalyje, reikalauti teisės į socialines išmokas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos savo šalies piliečiams, būtų nusižengta [prieštaraujama] šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje numatytam tikslui užkirsti kelią tam, kad Sąjungos piliečiai netaptų [taptų] nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai“. Vis dėlto tai anaiptol nereiškia, kad Direktyvą 2004/38 reikia suprasti visiškai kitaip. Šiame sprendime Teisingumo Teismas skiria dėmesį antriniam Direktyva 2004/38 siekiamam tikslui tik dėl jam pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyko. Iš tikrųjų pagrindinis bylų, kuriose priimti šios išvados pirmesniame punkte minėti sprendimai, dalykas buvo susijęs ne su teisės gyventi klausimu, o su konkrečiu teisės naudotis socialinėmis išmokomis priimančiojoje valstybėje narėje klausimu. Taigi šis klausimas apėmė laikotarpį po pasinaudojimo teise laisvai judėti, bet buvo neatskiriamai susijęs su gyvenimo šalyje teisėtumu.

56.

Šiuo atveju pagrindinėje byloje, priešingai, Teisingumo Teismui pateiktas klausimas pirmiausia susijęs su gyvenimo šalyje teisėtumu, nes jame daroma nuoroda į direktyvos nuostatą, kuria reglamentuojamas gyvenimo šalyje ilgiau kaip tris pirmuosius mėnesius iki tol, kol įgyjama teisė nuolat gyventi šalyje, klausimas ( 26 ).Tačiau teisės aktų leidėjas aiškiai norėjo reglamentuoti teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje, siekdamas „sutvarkyti padėtį sektorių po sektoriaus [pakeisti <…> sektorinį ir fragmentišką požiūrį]“ ( 27 ), kuris vyravo anksčiau, ir „lengvinti naudojimąsi šia teise“ ( 28 ). Taigi atsižvelgiant į direktyva siekiamą vienodinimo tikslą, pagrįstą esmine Sąjungos pilietybės sąvoka, matyti, kad reikia laikytis plataus požiūrio į principus, leidimus ir apribojimus, susijusius su Sąjungos piliečių teise laisvai judėti ir teise gyventi šalyje ( 29 ).

57.

Taip pat pridurtina, kad, „atsižvelgus į Direktyvos 2004/38 kontekstą ir ja siekiamus tikslus, jos nuostatų negalima aiškinti griežtai [siaurai] <…>“ ( 30 ).

58.

Į tai atsižvelgiant skirti pagal darbo sutartį dirbančio asmens situaciją ir savarankiškai dirbančio asmens situaciją taikant Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą reikštų neigti Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, nes jis šios direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodė, kad „būtina sisteminti ir persvarstyti esamus Bendrijos instrumentus, atskirai skirtus darbuotojams [pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims], savarankiškai dirbantiems asmenims ir studentams bei kitiems nedirbantiems asmenims, kad būtų supaprastinta ir sustiprinta visų Sąjungos piliečių laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisė“ ( 31 ).

59.

Šį direktyvos tikslą Teisingumo Teismas neseniai dar kartą pabrėžė nagrinėdamas bylą, kurioje priimtas 2014 m. birželio 19 d. Sprendimas Saint Prix (C‑507/12, EU:C:2014:2007, 25 punktas). Šiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat tiksliau apibrėžia Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, nurodydamas keturis atvejus, kuriais taikoma ši nuostata, tačiau neskiria pagal darbo sutartį dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių asmenų. Priešingai, Teisingumo Teismo teigimu, „minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad, taikant tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo], išlaiko bent [vis dėlto išlaiko] darbuotojo [dirbančio asmens] statusą tam tikrais atvejais, o būtent, kai asmuo laikinai negali dirbti dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo, jeigu tam tikromis sąlygomis asmuo yra bedarbis ne savo noru arba jeigu jis tam tikromis sąlygomis mokosi profesijos“ ( 32 ).

5.  Dėl Direktyvos 2004/38 7 straipsnio struktūros

60.

Šį Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punkto aiškinimą, pagal kurį tai, ar Sąjungos pilietis vienus metus vykdė profesinę veiklą pagal darbo sutartį, ar kaip savarankiškai dirbantis asmuo, neturi reikšmės, patvirtina šio straipsnio struktūra.

61.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnis reglamentuoja teisę gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius. Jo struktūra logiška. Pirmiausia šio straipsnio 1 dalyje nustatomas principas, nurodant tris atvejus, kuriais Sąjungos pilietis turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius. Pirmasis iš šių atvejų susijęs su „darbuotojais ar savarankiškai dirbančiaisiais [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančiais asmenimis]“, antrasis – su piliečiu, turinčiu pakankamai išteklių, kad netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir visavertį sveikatos draudimą, o trečiasis – su studentais. Be to, 2 dalis šią teisę suteikia ir piliečio, kurio padėtis priskirtina prie kurio nors iš 1 dalyje nurodytų atvejų, šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai (su apribojimais, nustatytais 4 dalyje). Galiausiai 3 dalyje sukuriama teisinė fikcija išlaikant pirmojo atvejo, nurodyto 1 dalyje – t. y. pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens atvejo – pasekmes esant keturioms išsamiai išvardytoms situacijoms.

62.

Vertinant Direktyvos 2004/38 7 straipsnį kaip visumą nėra jokios abejonės, kad šio straipsnio 3 dalyje neskiriami piliečiai, kurie dirbo pagal darbo sutartį, ir piliečiai, kurie vykdė veiklą kaip savarankiškai dirbantys asmenys. Viena vertus, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punkte, į kurį daroma nuoroda šio straipsnio 3 dalyje, aiškiai nurodytos abi situacijos. Kita vertus, visi keturi atvejai, išvardyti 7 straipsnio 3 dalyje, pradedami vardyti tuo pačiu pirmuoju sakiniu. O šiame sakinyje taip pat minimas „Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo], neišskiriant šių veiklų. Be to, jame aiškiai patikslinama, kad šis pilietis „išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo [pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančio asmens] statusą“ ( 33 ) visais keturiais šioje nuostatoje išvardytais atvejais, neskiriant šių veiklos rūšių.

63.

Šį Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies aiškinimą taip pat patvirtina bendroji šios direktyvos sistema, pagrįsta EB 12 ir 18 straipsniais (dabar – SESV 18 ir 21 straipsniai), susijusiais su draudimu diskriminuoti dėl pilietybės ir Sąjungos piliečio teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijose, EB 40 straipsniu (dabar – SESV 46 straipsnis), susijusiu su laisvu darbuotojų judėjimu, bei EB 44 ir 52 straipsniais (dabar – SESV 50 ir 59 straipsniai), susijusiais su įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas ( 34 ).

6.  Tarpinė išvada

64.

Atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies struktūrą ir šia direktyva siekiamą pagrindinį tikslą manau, kad šios nuostatos b punktas susijęs su Sąjungos piliečiu, kuris vienus metus vykdė ekonominę veiklą kaip pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantis asmuo.

65.

Taigi ši nuostata taikoma Sąjungos piliečiui, kuris, kaip antai F. Gusa, teisėtai gyveno ir kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdė ekonominę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje apie ketverius metus, vėliau liovėsi dirbti ar nutraukė savo veiklą nesant darbo ir užsiregistravo kaip ieškantis darbo atitinkamoje užimtumo tarnyboje. Toks pilietis išlaiko savarankiškai dirbančio asmens statusą pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punktą.

66.

Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad Sąjungos pilietis, kuris vienus metus vykdė ekonominę veiklą kaip pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, būtų labiau „apsaugotas“ nei kitas Sąjungos pilietis, kuris ketverius metus vykdė ekonominę veiklą ir prisidėjo prie priimančiosios valstybės narės mokesčių ir socialinės apsaugos sistemos finansavimo, bet kaip savarankiškai dirbantis asmuo (atitinkama vykdoma veikla abiem atvejais galėtų būti ir tokia pati).

C.  Dėl antrojo prejudicinio klausimo

67.

Antrasis klausimas kiltų tik tuo atveju, jei Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą Teisingumo Teismas aiškintų taip, kad į jo taikymo sritį savarankiškai dirbantys asmenys nepatenka; taigi šį klausimą aptarsiu tik trumpai, dėl išsamumo.

68.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Sąjungos pilietis, kuris teisėtai gyveno ir kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdė ekonominę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje apie ketverius metus ir kuris liovėsi dirbti ar nutraukė šią veiklą nesant darbo, išsaugo teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, nors neatitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b arba c punkte nustatytų kriterijų, o gal jam tik suteikiama apsauga nuo išsiuntimo pagal šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą.

69.

Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad pritariu Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkto aiškinimui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomam antrojo klausimo pabaigoje. Iš tikrųjų, priešingai, nei nurodyta 2015 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597) 58 punkte ( 35 ), Direktyvos 2004/38 14 straipsnio struktūra ir jos 14 straipsnio 4 dalies b punkto formuluotė neleidžia šioje nuostatoje matyti teisės gyventi šalyje pagrindimo.

70.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnis pavadintas „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“. Ši situacija aptariama dviejose pirmose šio straipsnio dalyse, kuriose nurodyti atvejai, kai Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai „turi <…> teisę gyventi šalyje“, o šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalyje tai nėra nurodyta. Be to, Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punkte aiškiai kalbama apie situaciją, kai „nukrypstama“ nuo dviejų pirmųjų šio straipsnio dalių, taigi apie situaciją, kai teisės gyventi šalyje nebėra. Tokiu atveju Sąjungos pilietis, kuris atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodamas darbo, vis dėlto yra apsaugotas nuo išsiuntimo tol, kol gali įrodyti, kad tebeieško darbo ir kad turi realių galimybių įsidarbinti.

71.

Atsižvelgdamas į pateiktus patikslinimus ir siekdamas atsakyti į užduotą klausimą manau, kad Sąjungos pilietis, kurio situacija tokia, kaip ją aprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi daugiau teisių nei vien būti apsaugotas nuo išsiuntimo iš šalies.

72.

Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltas klausimas nėra visai naujas. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nei iš Direktyvos 2004/38 7 straipsnio, nei iš kitų šios direktyvos nuostatų nematyti, kad Sąjungos pilietis, kuris neatitiko minėtame straipsnyje nustatytų sąlygų, dėl to visuomet netenka „darbuotojo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnį, statuso. Remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad negalima teigti, jog Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalyje išsamiai išvardytos aplinkybės, kuriomis darbuotojas migrantas, nors nebėra saistomas darbo santykių, vis dėlto gali išlaikyti minėtą statusą ( 36 ).

73.

Reikia konstatuoti, kad ši Direktyvos 2004/38 analizė, būtent jos 7 straipsnio 3 dalies analizė, taip pat taikoma savarankiškai dirbančio asmens, pasinaudojusio įsisteigimo laisve, užtikrinama pagal SESV 49 straipsnį, atveju. Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu negali būti daroma skirtumo atsižvelgiant į tai, kaip Sąjungos pilietis vykdo ekonominę veiklą – pagal darbo sutartį ar savarankiškai, – nes „visomis [SESV] nuostatomis, susijusiomis su laisvu asmenų judėjimu, siekiama palengvinti [Sąjungos] piliečiams visoje [Sąjungos] teritorijoje bet kokio pobūdžio profesinės veiklos vykdymą bei draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti mažiau palankias sąlygas šiems piliečiams, kai jie siekia vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje“ ( 37 ). Be to, šis aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią SESV 45 ir 49 straipsniai suteikia tokią pačią teisinę apsaugą, taigi ekonominės veiklos vykdymo būdo kvalifikavimas neturi reikšmės ( 38 ).

74.

Taip pat dėl išsamumo pažymėtina, kad SESV 45 straipsnio 3 dalies c punkte bendrai, o ne diferencijuojant įtvirtinta Sąjungos piliečio teisė „apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus“ ( 39 ).

75.

Taigi, jei Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalis išaiškinta taip, kad joje nėra išsamiai išvardyta aplinkybių, kuriomis darbuotojas migrantas, nors nebėra pagal darbo sutartį dirbantis asmuo, vis dėlto gali išlaikyti šį statusą, negali būti kitaip darbuotojo migranto, kuris nebėra savarankiškai dirbantis asmuo, atveju.

76.

Be to, priešingu atveju jis būtų laikomas asmeniu, kuris dar tik pradėjo ieškoti darbo ir niekada nemokėjo mokesčių, nors, kaip ir pagal darbo sutartį dirbantys asmenys, prisidėjo prie priimančiosios valstybės narės mokesčių ir socialinės apsaugos sistemos finansavimo.

77.

Galiausiai šis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią, remiantis pirmiausia 1991 m. vasario 26 d. Sprendimu Antonissen (C‑292/89, EU:C:1991:80, 13 punktas), laisvas darbuotojų judėjimas reiškia, kad valstybių narių piliečiai turi teisę ne tik laisvai judėti kitų valstybių narių teritorijose, bet ir jose gyventi ieškodami darbo. Vadovaudamasis šia jurisprudencija Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tai, jog asmuo laikinai nevykdo veiklos darbo rinkoje, pavyzdžiui, dėl to, kad yra suimamas ( 40 ) ar išeina motinystės atostogų ( 41 ), nereiškia, kad jis tuo laikotarpiu nebedalyvauja šioje rinkoje, su sąlyga, kad per protingą laiką jis vėl pradeda dirbti.

78.

Tokia išvada atitinka tikslą, kurio siekiama pagal SESV IV antraštinės dalies 1–3 skyrių nuostatas, užtikrinančias laisvą asmenų ir paslaugų judėjimą Sąjungoje. Iš tikrųjų Sąjungos pilietis būtų atgrasytas pasinaudoti teise laisvai judėti, jeigu jo ekonominė veikla, nepriklausomai nuo jo valios, nors ir trumpam nutrūktų ir jis rizikuotų netekti dirbančio asmens statuso atitinkamoje valstybėje ( 42 ).

79.

Taigi atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Sąjungos pilietis, kuris teisėtai gyveno ir kaip savarankiškai dirbantis asmuo vykdė ekonominę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje apie ketverius metus ir kuris liovėsi dirbti ar nutraukė šią veiklą nesant darbo, išlaiko „dirbančio asmens“ statusą, taigi ir teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu ieško darbo, vėl pradeda vykdyti ekonominę veiklą ar per protingą laiką nuo tada, kai baigė vykdyti veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo, randa kitą darbą, atsižvelgiant į SESV 45 ir 49 straipsnius.

D.  Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

80.

Trečiasis klausimas kyla tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas neigiamai atsakytų į du pirmuosius klausimus. Iš tikrųjų tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar atsisakymas asmeniui, kurio padėtis tokia, kaip apelianto pagrindinėje byloje, skirti nedarbo išmoką (kuri yra speciali neįmokinė išmoka pinigais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnį), remiantis tuo, kad šiam asmeniui nesuteikta teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, yra suderinamas su Sąjungos teise, pirmiausia Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsniu.

81.

Siekiant atsakyti į trečiąjį klausimą pirmiausia reikia tiksliai apibrėžti aptariamą situaciją: kalbama apie Sąjungos pilietį, kuris nebeturi teisės gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje, bet yra apsaugotas nuo išsiuntimo iš šios teritorijos pagal Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktą.

82.

Be to, reikia apibrėžti prašomos skirti išmokos pobūdį. Tai turi padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. O iš to, kaip jis kvalifikuoja šią išmoką, atrodo, kad prašoma skirti nedarbo išmoka – tai speciali neįmokinė išmoka pinigais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnį, kuri reiškia ir socialinę paramą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį ( 43 ).

83.

Tokiu konkrečiu atveju, kai kalbama apie tokio dvigubo pobūdžio išmoką, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2004/38 24 straipsnis ir Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnis nedraudžia valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurią tokios rūšies išmokos neskiriamos kitų valstybių narių piliečiams, nors jos užtikrinamos priimančiosios valstybės narės piliečiams, kurių padėtis tokia pati ( 44 ).

84.

Bet jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai turėtų nuspręsti, kad pagrindinėje byloje aptariamos išmokos iš esmės skiriamos patekimui į valstybės narės darbo rinką palengvinti, toks aiškinimas būtų netaikytinas ( 45 ).

85.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad, „atsižvelgiant į Sąjungos pilietybės įvedimą ir teisės į vienodą požiūrį, kuria naudojasi Sąjungos piliečiai, aiškinimą teismo praktikoje, piniginės išmokos, skirtos patekimui į kitos valstybės narės darbo rinką palengvinti, atveju nebegalima netaikyti [SESV 45 straipsnio 2 dalies], kuri yra [pagal SESV 18 straipsnį] garantuojamo pagrindinio vienodo požiūrio principo išraiška“ ( 46 ).

86.

Vis dėlto Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344) 38 punkte patikslino, kad „valstybė narė gali teisėtai teikti pašalpą darbo ieškančiam asmeniui tik tuomet, kai nustatyta, kad šis darbo ieškantis asmuo iš tikrųjų susijęs su šios valstybės darbo rinka“.

87.

Jei tokios sąsajos buvimą galima patikrinti, be kita ko, nustačius, ar aptariamas asmuo per protingą laikotarpį iš tikrųjų veiksmingai ieškojo darbo atitinkamoje valstybėje narėje ( 47 ), juo labiau tai galima padaryti, kai asmuo vykdė veiklą – kaip pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo – kelerius metus.

88.

Šiam aiškinimui neprieštarauja 2016 m. birželio 14 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑308/14, EU:C:2016:436). Iš tikrųjų šiame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad nėra draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais socialinių išmokų skyrimas ekonomiškai neaktyviems piliečiams susiejamas su esmine sąlyga, kad jie atitiktų reikalavimus, nustatytus teisei teisėtai gyventi priimančiojoje valstybėje narėje įgyti. Tačiau Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tokie teisės aktai vis dėlto reiškia netiesioginę diskriminaciją ( 48 ). Todėl norint šią diskriminaciją pateisinti, ja reikia siekti teisėto tikslo ir neviršyti to, kas būtina jam pasiekti.

89.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas buvo tos nuomonės, kad tik sistemingai atliekama Direktyvoje 2004/38 nustatytų sąlygų teisei gyventi šalyje įgyti laikymosi kontrolė prieštarauja šios direktyvos 14 straipsnio 2 dalyje nustatytiems reikalavimams ( 49 ). Tačiau sisteminės kontrolės draudimas būtinai reiškia tam tikrą kontrolės individualizavimą. Iš tikrųjų dėl teisės aktų, kuriuos turėjo įvertinti nagrinėdamas bylą, kurioje priimtas 2016 m. birželio 14 d. Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑308/14, EU:C:2016:436), Teisingumo Teismas konstatavo, kad „tik ypatingais atvejais reikalaujama, kad pareiškėjai pateiktų įrodymų, jog iš tiesų turi teisę teisėtai gyventi [šalyje]“ ( 50 ). Taigi, jei atitinkamas Sąjungos pilietis neturi galimybės įrodyti, kad teisėtai gyvena šalyje pagal Direktyvą 2004/38 ar kurią nors kitą Sąjungos teisės nuostatą, nacionalinės teisės aktai, kurie nustato socialinių išmokų skyrimo sąlygą – teisėtai gyventi šalyje, negali būti laikomi proporcingais siekiamam tikslui.

90.

Šiomis aplinkybėmis pripažintina, kad jei pagrindinėje byloje aptariama nedarbo išmoka yra socialinė išmoka pagal Reglamentą Nr. 883/2004, SESV 45 straipsnio 2 dalį ir šio reglamento 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nedarbo išmoka (kuri yra speciali neįmokinė išmoka pinigais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnį) neskiriama kitų valstybių narių piliečiams, iš tikrųjų susijusiems su šios valstybės darbo rinka, bet neturintiems galimybės to įrodyti.

VI. Išvada

91.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Court of Appel (Apeliacinis teismas, Airija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 16 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją suteikiama teisė nuolat gyventi šalyje valstybės narės piliečiui, kuris nepertraukiamą penkerių metų laikotarpį gyveno priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir nesiekė pasinaudoti šios valstybės narės socialinės paramos sistema.

2.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jis taikomas Europos Sąjungos piliečiui, kuris vienus metus vykdė ekonominę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje kaip pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo.

3.

SESV 45 ir 49 straipsniai aiškintini taip, kad Sąjungos pilietis, kuris teisėtai gyveno ir vykdė ekonominę veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo priimančiojoje valstybėje narėje maždaug ketverius metus ir kuris liovėsi dirbti ar nutraukė šią veiklą nesant darbo, išlaiko „dirbančio asmens“ statusą, taigi ir teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu ieško darbo, vėl pradeda vykdyti ekonominę veiklą ar per protingą laiką nuo tada, kai baigė vykdyti veiklą kaip savarankiškai dirbantis asmuo, randa kitą darbą.

4.

Direktyvos 2004/38 24 straipsnį ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009, 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia valstybės narės teisės aktų, pagal kuriuos tam tikros „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalį, kurios yra ir „socialinė parama“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį, neskiriamos kitų valstybių narių piliečiams, kurių padėtis tokia, kaip nurodyta šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punkte, nors šios išmokos užtikrinamos šios valstybės narės piliečiams, kurių padėtis tokia pati.

Vis dėlto SESV 45 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 988/2009, 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jie draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos nedarbo išmoka (kuri yra „speciali neįmokinė išmoka pinigais“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnį, bet neatitinka „socialinės paramos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį, apibrėžties) neskiriama kitų valstybių narių piliečiams, iš tikrųjų susijusiems su šios valstybės narės darbo rinka, bet neturintiems galimybės to įrodyti.


( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72, klaidų ištaisymas OL L 188, 2013 7 9, p. 10.

( 3 ) OL L 284, 2009, p. 43.

( 4 ) Šioje išvadoje terminas „dirbantis asmuo“, vartojamas be patikslinimo, bendrai reiškia asmenį, kuris vykdo ekonominę veiklą pagal darbo sutartį arba savarankiškai.

( 5 ) OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46, klaidų ištaisymas OL L 274, 2009 10 20, p. 47.

( 6 ) European Communities (Free Movement of Persons) (Nr2) Regulations 2006, SI 2006, Nr. 656, toliau – 2006 m. nutarimas.

( 7 ) Social Welfare Consolidation Act 2005 (as amended), toliau – 2005 m. aktas.

( 8 ) Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 16 punktą.

( 9 ) Šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344, 23 punktas).

( 10 ) Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 punktą.

( 11 ) Žr. F. Gusa pateiktų rašytinių pastabų 9 punktą.

( 12 ) Žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 74 punktas); išskirta mano. Dėl patvirtinimo žr. neseniai priimtą 2016 m. birželio 30 d. Sprendimą NA (C‑115/15, EU:C:2016:487, 77 punktas).

( 13 ) Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2 punktą.

( 14 ) Žr. Minister for Social Protection (socialinės apsaugos ministras, Airija), Attorney General (generalinis prokuroras) ir Airijos pateiktų rašytinių pastabų 3 punktą.

( 15 ) Žr. F. Gusa rašytinių pastabų 1 puslapyje pateiktą išnašą.

( 16 ) Pažymėtina, kad Prancūzijos Respublika ir Komisija savo rašytinėse pastabose pateikia panašius argumentus. Žr. Prancūzijos Respublikos rašytinių pastabų 42–50 punktus ir Komisijos rašytinių pastabų 18 punktą.

( 17 ) Per posėdį, vykusį 2017 m. birželio 14 d., F. Gusa atstovas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. F. Gusa buvo keturiems mėnesiams nutraukęs savarankiškai dirbančio asmens veiklą. Tačiau neatrodo, kad šis nutraukimas turi reikšmės F. Gusa gyvenimo šalyje teisėtumui, nes tuo laikotarpiu jis dirbo pagal darbo sutartį (net ir tuo atveju, jeigu jis visai nebūtų dirbęs, nes nesiekė pasinaudoti socialinės paramos sistema).

( 18 ) Be kita ko, žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Lanigan (C‑237/15 PPU, EU:C:2015:474, 35 punktas), 2017 m. sausio 25 d. Sprendimą Vilkas (C‑640/15, EU:C:2017:39, 30 punktas) ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą Flibtravel International ir Leonard Travel International (C‑253/16, EU:C:2017:211, 18 punktas).

( 19 ) Žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvadą, pateiktą byloje Agrana Zucker (C‑33/08, EU:C:2009:99, 37 punktas); išskirta mano.

( 20 ) Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Léger išvadą, pateiktą byloje Schulte (C‑350/03, EU:C:2004:568, 88 punktas).

( 21 ) Žr. neseniai priimtą 2016 m. kovo 1 d. Sprendimą Alo ir Osso (C‑443/14 ir C‑444/14, EU:C:2016:127, 27 punktas).

( 22 ) Žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565, 71 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 82 punktas).

( 23 ) Žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Grzelczyk (C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktas).

( 24 ) Žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Grzelczyk (C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą D'Hoop (C‑224/98, EU:C:2002:432, 28 punktas) ir 2014 m. lapkričio 11 d. Sprendimą Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358, 58 punktas).

( 25 ) Šiuo klausimu žr. D. Thym „When Union Citizens Turn into Illegal Migrants: The Dano Case“, European Law Review, 40 t., 2015, p. 249–262, pirmiausia p. 255.

( 26 ) Dėl teisės nuolat gyventi šalyje po to, kai joje išgyventa penkerius metus, žr. šios išvados A antraštinę dalį „Pirminės pastabos“.

( 27 ) Direktyvos 2004/38 4 konstatuojamoji dalis.

( 28 ) Direktyvos 2004/38 4 konstatuojamoji dalis.

( 29 ) Šiuo klausimu žr. A. Iliopoulou‑Penot „Deconstructing the former edifice of Union citizenship? The Alimanovic judgment“, Common Market Law Review, t. 53, 2016, p. 1007–1036, pirmiausia p. 1024; ir D. Thym „The Elusive Limits of Solidarity: Residence Rights of and Social Benefits for Economically Inactive Union Citizens“, Common Market Law Review, 52 t., 2015, p. 17–50, pirmiausia p. 18.

( 30 ) Žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 84 punktas).

( 31 ) Išskirta mano.

( 32 ) Žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimą Saint Prix (C‑507/12, EU:C:2014:2007, 27 punktas). Išskirta mano.

( 33 ) Išskirta mano.

( 34 ) Dėl teisinio pagrindo reikšmės „samdomojo darbuotojo“ sąvokai žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Czop ir Punakova (C‑147/11 ir C‑148/11, EU:C:2012:538, 31 punktas).

( 35 ) Pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597) 58 punktą„iš Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje daromos nuorodos į šios direktyvos 14 straipsnio 4 dalies b punktą aiškiai matyti, kad valstybė narė gali atsisakyti skirti bet kokią socialinę paramą Sąjungos piliečiui, kuris naudojasi teise gyventi [šalyje] tik remdamasis pastarąja nuostata“ (išskirta mano).

( 36 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimą Saint Prix (C‑507/12, EU:C:2014:2007, 31 ir 38 punktai).

( 37 ) Žr. 2007 m. sausio 18 d. Sprendimą Komisija / Švedija (C‑104/06, EU:C:2007:40, 17 punktas). Išskirta mano.

( 38 ) Šiuo klausimu žr. 1991 m. vasario 5 d. Sprendimą Roux (C‑363/89, EU:C:1991:41, 23 punktas) ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Nadin ir Nadin‑Lux (C‑151/04 ir C‑152/04, EU:C:2005:775, 47 punktas).

( 39 ) Išskirta mano.

( 40 ) Šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Orfanopoulos ir Oliveri (C‑482/01 ir C‑493/01, EU:C:2004:262).

( 41 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimą Saint Prix (C‑507/12, EU:C:2014:2007).

( 42 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimą Saint Prix (C‑507/12, EU:C:2014:2007, 44 punktas).

( 43 ) Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 36 punktą.

( 44 ) Žr. 2015 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597, 63 punktas ir rezoliucinė dalis).

( 45 ) Žr., a contrario, 2015 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Alimanovic (C‑67/14, EU:C:2015:597, 45 ir 46 punktai).

( 46 ) Žr. 2012 m. spalio 25 d. Sprendimą Prete (C‑367/11, EU:C:2012:668, 25 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. šio sprendimo 49 punktą; 2004 m. kovo 23 d. Sprendimą Collins (C‑138/02, EU:C:2004:172, 63 punktas), 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Ioannidis (C‑258/04, EU:C:2005:559, 22 punktas) ir 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344, 37 punktas).

( 47 ) Šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 23 d. Sprendimą Collins (C‑138/02, EU:C:2004:172, 70 punktas), 2009 m. birželio 4 d. Sprendimą Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344, 39 punktas) ir 2012 m. spalio 25 d. Sprendimą Prete (C‑367/11, EU:C:2012:668, 46 punktas).

( 48 ) Žr. šio sprendimo 76 punktą.

( 49 ) Žr. šio sprendimo 84 punktą.

( 50 ) Žr. šio sprendimo 83 punktą; išskirta mano.

Top