EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62016CC0370

Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta 2017 m. liepos 26 d.
Bruno Dell'Acqua prieš Eurocom Srl ir Regione Lombardia.
Tribunale di Novara prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos privilegijos ir imunitetai – Protokolas Nr. 7 – 1 straipsnis – Išankstinio Teisingumo Teismo leidimo būtinumas – Struktūriniai fondai – Europos Sąjungos finansinė parama – Išieškojimo iš nacionalinės institucijos turto procedūra, susijusi su šios paramos sumomis.
Byla C-370/16.

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2017:614

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2017 m. liepos 26 d. ( 1 )

Byla C‑370/16

Bruno Dell’Acqua

prieš

Eurocom Srl,

Lombardijos regioną,

Proceso šalys:

Renato Quattrocchi ir kt.

(Tribunale di Novara (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 343 straipsnis – Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 1 straipsnio trečias sakinys – Apribojimų trečiųjų asmenų valdomam turtui procedūra, taikoma valstybės narės institucijai dėl sumų, kurias turi teisę gauti paramos gavėjas vykdant Europos socialinio fondo finansuojamą programą – Klausimas, ar būtinas išankstinis Teisingumo Teismo leidimas“

I. Įvadas

1.

Pagal SESV 343 straipsnį valstybių narių teritorijose Europos Sąjunga Protokole dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (toliau – Protokolas) nustatytomis sąlygomis naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jos uždaviniams atlikti ( 2 ). Protokolo 1 straipsnio trečiame sakinyje nustatyta, kad be Teisingumo Teismo leidimo Sąjungos nuosavybei ir turtui negali būti taikomos jokios administracinės ar teisinės suvaržymo priemonės.

2.

Galimybe kreiptis į Teisingumo Teismą tokio leidimo yra nuolat naudojamasi ( 3 ). Net neabejojama, kad Teisingumo Teismo leidimo reikės areštuojant Sąjungos institucijų lėšas, kai taikomos į Sąjungos turtą nukreiptos suvaržymo priemonės.

3.

Iki šiol dar nebuvo nuspręsta, ar šis reikalavimas prašyti Teisingumo Teismo leidimo taikomas ir tuo atveju, kai biudžeto lėšos jau buvo pervestos valstybėms narėms Sąjungos tikslams įgyvendinti. Būtent susiklosčius tokioms aplinkybėms pateikiamas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijęs su parama iš Europos socialinio fondo.

II. Europos Sąjungos struktūrinių fondų teisinis pagrindas

4.

Bendrosios ir šioje byloje taikomos nuostatos dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų, prie kurių priskiriamas Europos socialinis fondas (toliau – struktūriniai fondai arba fondai), 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu buvo įtrauktos į Reglamentą (EB) Nr. 1083/2006 ( 4 ). 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu šis reglamentas buvo pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 1303/2013 ( 5 ).

5.

Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 9 straipsnio 1 dalį fondai teikia paramą, kuri papildo nacionalinius veiksmus, integruojant į juos Sąjungos prioritetus. Pagal 11 straipsnio 1 dalį fondų tikslų siekiama Komisijai ir kiekvienai valstybei narei glaudžiai bendradarbiaujant.

6.

Reglamento Nr. 1083/2006 14 straipsnyje nustatyta:

„1.   Fondams skirtas Europos Sąjungos biudžetas įgyvendinamas valstybių narių ir Komisijos bendro valdymo sąlygomis pagal [ES finansinį reglamentą ( 6 )].

2.   Komisija vykdo savo pareigą įgyvendinti Europos Sąjungos bendrąjį biudžetą šiais būdais:

a)

Komisija, remdamasi 71, 72 ir 73 straipsniuose nustatytomis procedūromis, tikrina, ar valstybėse narėse veikia valdymo ir kontrolės sistemos ir ar jos tinkamai funkcionuoja.

b)

Komisija pagal 91 ir 92 straipsnius nutraukia mokėjimo terminą arba sustabdo visus mokėjimus arba jų dalį, jei nacionalinės valdymo ir kontrolės sistemos neveikia, ir atlieka kitą reikalingą finansinį koregavimą pagal 100 ir 101 straipsniuose nustatytas procedūras.

<…>“

7.

Reglamento Nr. 1083/2006 32 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Fondų veikla valstybėse narėse vykdoma vykdant veiksmų programas <…>

2.   Kiekvieną veiksmų programą rengia valstybė narė arba valstybės narės paskirta institucija <…>.

<…>

4.   Komisija įvertina siūlomą veiksmų programą, kad nustatytų, ar ji padeda įgyvendinti nacionalinės bendrosios strategijos tikslus ir prioritetus bei Bendrijos strategines gaires dėl sanglaudos. <…>“

8.

Reglamento Nr. 1083/2006 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„3.   Išlaidos atitinka finansavimo iš fondų reikalavimus tik tuo atveju, jei jos susijusios su veiksmais, dėl kurių sprendimą priėmė atitinkamai veiksmų programai vadovaujanti institucija arba jei jis buvo priimtas jos atsakomybe, remiantis <…> nustatytais kriterijais.“

9.

Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 60 straipsnio b punktą vadovaujančios institucijos užduotis yra tokia:

„b)

patvirtina, kad bendrai finansuojami produktai yra pateikti bei paslaugos suteiktos ir tai, ar paramos gavėjų deklaruotos su veiksmais susijusios išlaidos buvo faktiškai patirtos ir atitinka [atitinkamas] taisykles <…>.“

10.

Reglamento Nr. 1083/2006 70 straipsnyje nustatyta:

1.   Valstybės narės yra atsakingos už veiksmų programų valdymą ir kontrolę, visų pirma įgyvendinant šias priemones:

<…>

b)

užkertant kelią pažeidimams, juos nustatant ir ištaisant bei susigrąžinant neteisėtai sumokėtas sumas <…>.

2.   Kai neįmanoma susigrąžinti paramos gavėjui neteisėtai išmokėtų lėšų, valstybė narė atsako už prarastų lėšų grąžinimą į Europos Sąjungos bendrąjį biudžetą, jeigu įrodoma, kad nuostoliai buvo patirti dėl jos kaltės ar aplaidumo.“

11.

Reglamento Nr. 1083/2006 76 straipsnio 2 dalyje dėl Komisijos mokėjimų nustatyta:

„2.   Mokėjimai apima išankstinius, tarpinius ir galutinio likučio mokėjimus. Lėšos mokamos valstybės narės [paskirtai įstaigai].“

12.

Reglamento Nr. 1083/2006 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1. Tarpiniai ir galutinio likučio mokėjimai apskaičiuojami taikant bendro finansavimo normą, nustatytą sprendime dėl atitinkamos veiksmų programos kiekvienai prioritetinei krypčiai finansavimo, reikalavimus atitinkančioms išlaidoms, nurodytoms pagal tą prioritetinę kryptį kiekvienoje tvirtinančios institucijos patvirtintoje išlaidų ataskaitoje.“

13.

Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės įsitikina, kad už mokėjimus atsakingos įstaigos užtikrintų, jog paramos gavėjai kuo greičiau gautų visą valstybės finansinių įnašų sumą. Neatimamos ir neišskaičiuojamos jokios sumos, ir neimamas joks papildomas specialus mokestis ar kitas lygiavertis mokestis, kuris sumažintų šias paramos gavėjams skirtas sumas.“

14.

Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnyje nustatyta ši taisyklė:

„1.   Valstybės narės visų pirma atsako už pažeidimų nagrinėjimą ir turi imtis priemonių, jei esama įrodymų, kad yra pokyčių, kurie daro poveikį veiksmų ar veiksmų programų įgyvendinimo ar kontrolės pobūdžiui ar sąlygoms, ir jos atsako už reikiamą finansinį koregavimą.

2.   Valstybė narė atlieka reikiamą finansinį koregavimą, susijusį su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pavieniais ar sistemingais pažeidimais. <…>

Tokiu būdu suteiktas fondų lėšas valstybė narė gali dar kartą panaudoti atitinkamoje veiksmų programoje iki 2015 m. gruodžio 31 d. laikydamasi šio straipsnio 3 dalies nuostatų. <…>“

15.

Galiausiai Reglamento Nr. 1083/2006 99 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:

„1.   Komisija gali atlikti finansinį koregavimą, panaikindama visą Bendrijos finansavimą veiksmų programai arba jo dalį <…>

2.   Siekdama nustatyti, ar taikyti vienodo dydžio, ar ekstrapoliuotą koregavimą, Komisija savo finansinį koregavimą grindžia atskirais nustatyto pažeidimo atvejais, atsižvelgdama į šio pažeidimo sistemingumą.

3.   Nustatydama koregavimo sumą Komisija atsižvelgia į pažeidimo pobūdį ir rimtumą bei į atitinkamos veiksmų programos trūkumų mastą ir finansines pasekmes.“

III. Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

16.

Dell’Acqua yra įmonės Eurocom s.r.l. (toliau – Eurocom) kreditorius, o ši įmonė savo ruožtu yra Italijos Lombardijos regiono kreditorė. Todėl norėdamas išieškoti skolą Dell’Acqua pradėjo apribojimų trečiųjų asmenų valdomam turtui procedūrą Tribunale di Novara (Italija), reikalaudamas, kad būtų uždėtas areštas atitinkamoms Lombardijos regiono lėšoms. Į iškeltą bylą dėl turto arešto įstojo kiti Eurocom kreditoriai.

17.

Atliekant turto arešto procedūrą Lombardijos regionas pripažino, kad jis iš tikrųjų skolingas Eurocom, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog skola susijusi su Europos socialiniam fondui priklausančiomis sumomis. Taigi kalbama apie užimtumo plėtrai ir skatinti skirtas lėšas, kuriomis regionas negali disponuoti niekaip kitaip, o tik suteikti jas paramos gavėjui. Todėl šiai Dell’Acqua skolai negalima taikyti apribojimų remiantis Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsniu.

18.

Imdamasis tolesnių priemonių Tribunale di Novara remiasi nacionaliniame teismo procese iki šiol akivaizdžiai buvusiu neginčytinu faktu, kad su Dell’Acqua reikalavimu susijusios sumos yra Europos socialiniam fondui priklausančios lėšos. Tuo metu, kai Tribunale di Novara nagrinėjo bylą, šios lėšos jau buvo pervestos iš Sąjungos biudžeto į valstybės narės mokėjimo agentūrą, kad būtų perduotos paramos gavėjams.

19.

Taigi Tribunale di Novara kelia klausimą, ar atitinkamoms sumoms pagal Reglamento Nr. 1303/2013 132 straipsnį, kuris atitinka Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnį, ir pagal Protokolo 1 straipsnį yra taikoma „santykinio turto neliečiamumo“ nuostata, kai norint šį turtą areštuoti reikia iš anksto gauti Teisingumo Teismo leidimą, ar ne. Todėl jis Teisingumo Teismui pateikė šį prejudicinį klausimą:

„Ar būtinas išankstinis leidimas, kaip jis suprantamas pagal Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų <…> 1 straipsnio [trečią] sakinį, jei, vykdant trečiųjų asmenų valdomų sumų apribojimo procedūrą, šios sumos yra nebe atitinkamose Europos [Sąjungos] institucijose, o jau pervestos nacionalinėms mokėjimo agentūroms?“

20.

Vykstant procesui Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė Italija ir Europos Komisija.

21.

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Italijos ir Komisijos argumentus, buvo neaišku, prie kokio paramos teikimo laikotarpio (2007–2013 m. ar 2014–2020 m.) priskirtina Lombardijos regiono skola Eurocom. Todėl nebuvo aišku, ar taikytinas Reglamentas Nr. 1083/2006, ar Reglamentas Nr. 1303/2013.

22.

Į atitinkamą Teisingumo Teismo klausimą Italija atsakė nurodydama, kad atitinkama skola priskirtina prie 2007–2013 m. regioninės veiksmų programos su nuoroda Nr. 643 „Tęstinio mokymosi 2 etapas“. Komisija, remdamasi 2017 m. gegužės 11 d. Lombardijos regiono suteikta informacija ( 7 ), savo ruožtu atsakė, kad Eurocom įvykdyti projektai buvo priskirti prie veiksmų programos su nuoroda CCI 2007 IT 052 PO 006, kuri buvo priimta 2007 m. lapkričio 6 d. Komisijos sprendimu C(2007) 5465 ( 8 ) remiantis Reglamento Nr. 1083/2006 32 straipsnio 5 dalimi.

23.

Vis dėlto remdamasi Lombardijos regiono pateikta informacija Komisija toliau nurodė, kad Italija 2007–2013 m. paramos teikimo laikotarpiu iki 2017 m. kovo 31 d. (t. y. iki mokėjimo prašymų pateikimo pabaigos termino) neprašė Sąjungos lėšų, kuriomis būtų finansuojama pagrindinėje byloje nagrinėjama parama. Komisijos pridėtoje informacijoje viena Lombardijos regiono darbuotoja nurodė, kad visos lėšos, kurias Eurocom gavo iš Europos socialinio fondo įgyvendinant regioninę veiksmų programą CCI 2007 IT 052 PO 006 2007–2013 m. paramos teikimo laikotarpiu, jau buvo išmokėtos, todėl joms negalėjo būti taikomas prašymas dėl apribojimų trečiųjų asmenų valdomam turtui. Vadinasi, sumos, kurių pagrindinėje byloje buvo reikalaujama iš Lombardijos regiono, yra tik nacionalinės išlaidos, o ne išlaidos, kurios nurodomos Europos socialiniam fondui 2007–2013 m. paramos teikimo laikotarpiu tam, kad taip būtų galima gauti Sąjungos bendro finansavimo lėšų.

IV. Vertinimas

24.

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje aprašytoje situacijoje būtinas išankstinis Teisingumo Teismo leidimas pagal Protokolo 1 straipsnio trečią sakinį, jei prašoma areštuoti lėšas, kurios iš pradžių priklausė Europos Sąjungai, tačiau prašymo taikyti turto areštą momentu jau buvo pervestos valstybės narės institucijai.

25.

Vis dėlto remiantis nurodyta Lombardijos regiono informacija ( 9 ) kyla abejonių dėl faktinių prielaidų, kuriomis grindžiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas. Pirmiausia ši informacija verčia abejoti prielaida, kad turtas, kurį areštuoti prašoma pagrindinėje byloje, laikytinas sumomis, kurias Lombardijos regionas turi sumokėti Eurocom įgyvendinant Europos socialinio fondo, t. y. Sąjungos lėšomis, finansuojamą programą. Akivaizdu, kad bent tas sumas, kurios buvo susijusios su projektais, kuriuos Eurocom įgyvendino taikant Europos socialinio fondo finansuojamą veiksmų programą CCI 2007 IT 052 PO 006, Lombardijos regionas jau buvo išmokėjęs paramos gavėjui. Todėl šios sumos nebegali būti minėtam regionui pateiktų trečiųjų asmenų reikalavimų dalykas.

26.

Jei dėl nacionalinės teisės nuostatų reikalavimų prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimant sprendimą būtų svarbu tiksliai apibrėžti sumų, kurias areštuoti prašoma pagrindinėje byloje, paskirtį, tuomet teismas turėtų, remdamasis šioje byloje gauta nauja informacija ir prireikus nauju tyrimu, nustatyti, apie kokios rūšies sumas galiausiai kalbama.

27.

Vis dėlto kalbant apie Sąjungos teisę ir Teisingumo Teismui pateiktą prejudicinį klausimą, galima nesiaiškinti, ar tos sumos, kurioms Dell’Acqua prašo uždėti areštą, yra laikytinos lėšomis, šio regiono turimomis sumokėti Eurocom už projektų, kurie suteikiant Europos socialinio fondo paramą buvo finansuojami iš Sąjungos lėšų, įgyvendinimą, arba ar šiuo atveju kalbama apie kitus Eurocom reikalavimus Lombardijos regionui.

28.

Kaip Komisija teisingai nurodė dar savo pradinėse pastabose, pirmuoju atveju taip pat nebūtų kalbama apie „Sąjungos turtą“ pagal Protokolo 1 straipsnio trečią sakinį. Tai matyti tiek iš (A) teksto, tiek iš (B) teleologinio šios nuostatos aiškinimo.

A.   Protokolo 1 straipsnio trečio sakinio tekstas

29.

Taigi pirmiausia pakankamai akivaizdu, kad šioje byloje Italijos pateiktas argumentas, jog pagrindinėje byloje nurodytos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Italijos nuomone, iš Europos socialinio fondo lėšų finansuojamos sumos laikytinos „Sąjungos turtu“, negali būti pagristas Protokolo 1 straipsnio trečio sakinio tekstu. Kai tik Sąjungos turtas pervedamas trečiosioms šalims, tuomet tai nebėra „Sąjungos turtas“ pagal turto areštą reglamentuojančius teisės aktus. Jei Sąjunga, pavyzdžiui, išmoka Sąjungos pareigūnui jo atlyginimą arba apmoka tiekėjo išrašytą sąskaitą faktūrą, tuomet sunku įsivaizduoti, kad jie galėtų remtis Europos Sąjungos teisėje garantuojama apsauga nuo „Sąjungos turtui“ taikomų suvaržymo priemonių, norėdami apsisaugoti nuo savo kreditorių ar jų kreditorių reikalavimų areštuoti turtą.

B.   Protokolo 1 straipsnio trečio sakinio prasmė ir tikslas

30.

Kaip nurodo Italija, argumentas, kad lėšos, kurias Sąjunga pervedė valstybės narės mokėjimo agentūrai teikiant struktūrinių fondų paramą, išliko „Sąjungos turtas“, yra pagrįstas ne Protokolo 1 straipsnio trečio sakinio tekstu, bet jo teleologiniu aiškinimu.

31.

Ši nuostata skirta tam, kad nebūtų daroma neigiamo poveikio Sąjungos veiksmingumui ir nepriklausomumui ( 10 ). Sąjungai funkcionuoti gali būti kliudoma suvaržančiomis priemonėmis, kurios daro įtaką bendrosios politikos finansavimui ar Sąjungos nustatytų veiksmų programų įgyvendinimui ( 11 ).

32.

Šiomis aplinkybėmis Europos struktūrinių fondų lėšos yra „asignavimai“ tuo požiūriu, kad jos privalo būti panaudotos Sąjungos politikai įgyvendinti. Toks „asignavimas“ išnyksta tik visiškai įgyvendinus Sąjungos iškeltą tikslą, vadinasi, tik tuomet, kai atitinkamos sumos pereina paramos gavėjo nuosavybėn. Taigi sumų, kurios skirtos paramos gavėjams, areštas galėtų sukliudyti finansuoti bendrąją struktūrinę politiką. Todėl šių sumų atžvilgiu, neatsižvelgiant į tai, ar jas dar turi Sąjungos institucijos, ar jos jau pervestos valstybių narių mokėjimo agentūroms, turėtų būti taikoma apsauga nuo suvaržymo priemonių pagal Sąjungos teisę.

33.

Juo labiau kad valstybių narių mokėjimo agentūros paskirstant Europos socialinio fondo lėšas jau ir taip veikia tik kaip Europos Sąjungos lėšų valdytojos, todėl jos prisideda prie Sąjungos institucijų kompetencijos įgyvendinimo. Vadinasi, šiomis aplinkybėmis jos atlieka, kaip „Komisijos pagalbininkės“, ne „savarankišką“, bet „ES politikos įgyvendinimo“ funkciją.

34.

Šie iš pirmo žvilgsnio suprantami argumentai yra pagrįsti, atidžiau panagrinėjus, klaidingu Europos struktūrinių fondų veikimo būdo aiškinimu, bent tuo atveju, kuris nurodytas pagrindinėje byloje. Pirmiausia neteisinga prielaida, kad valstybės narės ir jų institucijos šioje struktūroje tenka tik „kanalo funkcija“, kuri pagrįsta tik tuo, kad Sąjungos skiriamos lėšos paprasčiausiai „perduodamos“ paramos gavėjams. Priešingai – valstybės narės turi daug laisvės įgyvendinant Sąjungos struktūrinių fondų politiką. Vadinasi, valstybių narių kompetentingos institucijos priima didžiausią atsakomybę už sėkmingą projektų, kurie finansuojami taikant struktūrinių fondų programas, įgyvendinimą.

1. Struktūrinių fondų programų veikimo principas

35.

Iš Sąjungos teisės nuostatų dėl struktūrinių fondų politikos įgyvendinimo matyti toks Komisijos ir valstybių narių užduočių pasidalijimas: Komisija atsakinga už tai, kad būtų užtikrinama, jog valstybių narių siūlomos veiksmų programos ir jų įgyvendinimas atitiks struktūrinių fondų politikos prioritetus ir tinkamai veiks valstybėse narėse būtinos valdymo ir kontrolės sistemos ( 12 ).

36.

Vis dėlto už tikrąjį Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamų veiksmų programų įgyvendinimą yra atsakingos valstybių narių šiam tikslui paskirtos institucijos ( 13 ). Jos ne tik atrenka konkrečius, taikant veiksmų programas vykdytinus projektus ( 14 ), bet ir atsako už jų įgyvendinimo ir paramos gavėjams susidariusių išlaidų kontrolę ( 15 ).

37.

Tiesa, šios išlaidos pagrindžiamos ir Komisijai pateikiant atitinkamus dokumentus ( 16 ). Tačiau Komisija konkrečius projektus kontroliuoja tik taikydama atsitiktinę atranką ir tik atlikdama tinkamą valstybių narių valdymo bei kontrolės sistemų veikimo kontrolę. Be to, jei nėra informacijos apie su šiomis sistemomis susijusius trūkumus, Komisija gali remtis valstybių narių ataskaitomis. Be to, jos kontrolė yra proporcinga Sąjungos įnašo dydžiui ir įvairuoja atsižvelgiant į to įnašo dydį ( 17 ). Todėl Komisija atlieka mokėjimus remdamasi ne mokėjimų gavėjų pateiktų su išlaidomis susijusių dokumentų teisingumo kontrole, bet valstybių narių pateiktomis ataskaitomis ir išlaidų ataskaitomis ( 18 ).

38.

Taigi ir galimą finansinį koregavimą paramos gavėjų atžvilgiu, kuriems pavesta įgyvendinti konkrečius projektus, atlieka ne Komisija, o valstybės narės ( 19 ). Jos gali susigrąžintas lėšas panaudoti kitoms reikmėms atitinkamoje veiksmų programoje ( 20 ), tačiau taip pat atsako už dėl jų kaltės atsiradusius nuostolius ( 21 ).

39.

Komisija finansinį koregavimą atlieka vienodu dydžiu arba ekstrapoliuotai sumažindama bendras lėšas, kurias Sąjunga skiria konkrečiai veiksmų programai ( 22 ). Šiuo koregavimu siekiama ne ištaisyti programos įgyvendinimo klaidas paramos gavėjų lygmeniu, bet skirti sankcijas už nacionalinių valdymo ir kontrolės sistemų veikimo trūkumus, taip pat už tai, kad valstybės narės tų trūkumų nepašalino.

40.

Be to, vertindama valstybių narių veiksmų programas Komisija nagrinėja lėšų naudojimo mastą, programavimo efektyvumą ir veiksmingumą, socialinį ir ekonominį poveikį. Šiuo vertinimu siekiama parengti išvadas dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos politikos ( 23 ).

41.

Taigi šioje sistemoje nėra realios prielaidos, kad Komisijos mokėjimai valstybėms narėms laikytini tiesiogine kompensacija už konkrečias, struktūrinių fondų lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimo išlaidas, kurią valstybės narės turi nepakeistą perduoti už šiuos projektus atsakingiems paramos gavėjams. Priešingai – mokėjimai iš Sąjungos biudžeto laikytini nustatytu įnašu į valstybių narių biudžetą už atitinkamas veiksmų programas, kurio paskirstymas konkretiems projektams patenka į valstybių narių kompetencijos sritį ( 24 ).

2. Išvados dėl valstybėms narėms pervestų struktūrinių fondų lėšų kvalifikavimo kaip „Sąjungos turtas“

42.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teikiant prašymą dėl apribojimų taikymo trečiųjų asmenų valdomam turtui, kurį pagrindinėje byloje aprašytoje situacijoje pateikė paramos gavėjo kreditorius valstybės narės mokėjimo agentūrai, net taikant Protokolo 1 straipsnio trečio sakinio teleologinį aiškinimą atitinkamų sumų negalima laikyti „Sąjungos turtu“.

43.

Tiesa, šios nuostatos tikslas yra, kaip jau minėta, neleisti kliudyti funkcionuoti Sąjungai, kai gali būti kliudoma suvaržančiomis priemonėmis, kurios daro įtaką bendrosios politikos finansavimui ar Sąjungos nustatytų veiksmų programų įgyvendinimui ( 25 ). Be to, konkretūs projektai, kuriuos valstybės narės atrenka finansavimui iš struktūrinių fondų, pagal savo pobūdį prisideda įgyvendinant struktūrinę politiką ir vykdant jai skirtas Sąjungos veiksmų programas. Tai iliustruoja jau faktas, kad valstybės narės turi viešai skelbti informaciją apie finansavimą iš struktūrinių fondų ( 26 ).

44.

Vis dėlto ryšys tarp bendro finansavimo, kurį skiria Sąjunga, ir konkrečių projektų įgyvendinimo yra pernelyg netiesioginis, kad būtų galima daryti išvadą, jog sumos, kurias valstybių narių institucijos turi sumokėti paramos gavėjams už šių projektų įgyvendinimą, turi būti apsaugotos nuo suvaržymo priemonių kaip Sąjungos turtas pagal Protokolą tam, kad nebūtų padaryta neigiamo poveikio Sąjungos veikimui ir nepriklausomumui.

45.

Struktūrinių fondų sistemoje ir laikantis subsidiarumo principo, kuriuo pagrįsta ši sistema, apsauga nuo suvaržymo priemonių pagal Protokolą, kalbant apie sumas, kurios priklauso paramos gavėjui už projekto įgyvendinimą ( 27 ), net plačiai aiškinant šios nuostatos prasmę ir tikslą, nebūtų tinkama priemonė Sąjungos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Šioje sistemoje pirmiausia valstybės narės privalo įvertinti, kiek konkretūs projektai prisideda prie Sąjungos politikos ir veiksmų programų įgyvendinimo ir ar turi būti prašoma bendro finansavimo paramos gavėjų išlaidoms, susidariusioms įgyvendinant šiuos projektus, padengti arba ar turi būti pakoreguotas jau paprašytas bendras finansavimas.

46.

Taigi šioje sistemoje valstybėms narėms tenka užduotis tikrinti, ar sumų, kurios turi būti skirtos paramos gavėjams jų projektams įgyvendinti, areštas kliudytų įgyvendinti Sąjungos politiką ir programas. Tačiau Komisija galėtų patikrinti tokį valstybių narių atliktą vertinimą tik kontroliuodama jų ataskaitas apie veiksmų programų įgyvendinimą ir prireikus – valstybių narių valdymo ir kontrolės sistemas.

47.

Šiomis aplinkybėmis nereikia pamiršti, kad valstybės turtui valstybėse narėse taip pat ipso facto negali būti taikomos suvaržančios priemonės ( 28 ). Todėl darytina išvada, kad valstybės narės institucijai pateiktą trečiojo asmens prašymą uždėti areštą sumoms, kurios turi būti skirtos paramos gavėjui įgyvendinant struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą, paprastai turės patvirtinti valstybės narės teismas, kuris turės nuspręsti, kiek turto areštas kliudys vykdyti viešąsias užduotis. Tokiu atveju, laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, taip pat turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp valstybių narių ir Sąjungos suinteresuotumo įgyvendinti projektą ir būtinybės apsaugoti paramos gavėjo kreditorių.

48.

Kaip teisingai teigia Komisija, tokia išvada taip pat darytina remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, kalbant apie Lombardijos regiono, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Italijos nurodytą reikalavimą, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad paramos gavėjai kuo greičiau gautų visą valstybės finansinių įnašų sumą ir kad nebūtų atimamos ir išskaičiuojamos jokios sumos, imamas joks papildomas specialus ar kitas lygiavertis mokestis, kuris sumažintų šias paramos gavėjams skirtas sumas ( 29 ).

49.

Kaip Teisingumo Teismas jau išaiškino dėl panašių nuostatų pasidalijamojo pobūdžio lėšų valdymo srityje, šiomis nuostatomis turi būti neleidžiama, kad valstybės narės atskaitytų mokesčius nuo atitinkamų sumų, tiesiogiai ir neatskiriamai susijusius su išmokėtomis sumomis, pvz., mokesčius už lėšas išmokančios institucijos paslaugas ( 30 ). Tačiau šiomis nuostatomis nesiekiama apriboti įvairių procedūrų, kurios nacionalinėse teisės sistemose taikomos skoloms išieškoti. Vis dėlto atitinkama praktika negali kliudyti tinkamam atitinkamos Sąjungos politikos veikimui ir Sąjungos teisės galiojimui ( 31 ).

V. Išvada

50.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale di Novara (Italija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Tokiomis aplinkybėmis, kuriomis valstybės narės institucijos prašoma, taikant apribojimų trečiųjų asmenų valdomam turtui procedūrą, uždėti areštą sumoms, kurias ši institucija turi sumokėti paramos gavėjui už projekto, taip pat finansuojamo iš Europos Sąjungos biudžeto taikant Europos socialinio fondo veiksmų programą, įgyvendinimą, nėra būtinas išankstinis Teisingumo Teismo leidimas pagal Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 1 straipsnio trečią sakinį. Valstybės narės teismas, atlikdamas nacionalinę turto arešto procedūrą ir laikydamasis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, turi įvertinti, ar Sąjungos teisės nuostatos prieštarauja prašomam turto areštui arba ar šis turto areštas kliudytų tinkamai veikti politikai, skirtai Sąjungos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikai stiprinti.


( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.

( 2 ) 1965 m. balandžio 8 d. Protokolas dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų, dabar SESV Protokolas (Nr. 7), pastarąjį kartą paskelbtas OL C 202, 2016, p. 266.

( 3 ) Žr. tik naujesnius sprendimus: 2012 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Marcuccio / Komisija (C‑1/11 SA, EU:C:2012:729), 2015 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Shotef / Komisija (C‑1/15 SA, EU:C:2015:632) ir 2015 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą ANKO / Komisija (C‑2/15 SA, EU:C:2015:670).

( 4 ) 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL L 210, 2006, p. 25).Vėlesni Reglamento Nr. 1083/2006 pakeitimai nepadarė reglamento turiniui ir šioje byloje taikomoms nuostatoms jokio esminio poveikio.

( 5 ) 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (OL L 347, 2013, p. 320).

( 6 ) 2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) 53 straipsnio 1 dalies b punktas, dabar 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1), 58 straipsnio 1 dalies b punktas ir 59 straipsnis.

( 7 ) 2017 m. gegužės 11 d. el. pašto pranešimas, Komisijos atsakymo į Teisingumo Teismo klausimą 1 priedas.

( 8 ) Decisione della Commissione del 06-XI‑2007 che adotta il programa operativo per l’intervento comunitario del Fondo social eeuropeo ai fini dell’obiettivo „Competitività regionale e occupazione“ nella regione Lombardia in Italia, Komisijos atsakymo į Teisingumo Teismo klausimą 2 priedas.

( 9 ) Žr. 23 punktą.

( 10 ) 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimas SA Générale de Banque / Komisija (1/88-SA, EU:C:1989:142, 2 punktas), 2001 m. gegužės 29 d. Sprendimas Cotecna Inspection / Komisija (C‑1/00 SA, EU:C:2001:296, 9 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas ANKO / Komisija (C‑2/15 SA, EU:C:2015:670, 12 punktas).

( 11 ) 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimas SA Générale de Banque / Komisija (1/88-SA, EU:C:1989:142, 13 punktas), 2001 m. gegužės 29 d. Sprendimas Cotecna Inspection / Komisija (C‑1/00 SA, EU:C:2001:296, 12 punktas), 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Tertir-Terminais de Portugal / Komisija (C‑1/04 SA, EU:C:2004:803, 14 punktas) ir 2015 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Shotef / Komisija (C‑1/15 SA, EU:C:2015:632, 14 punktas).

( 12 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 28 ir 66 konstatuojamąsias dalis, 14 straipsnio 2 dalį, 32 straipsnį ir paskesnius, 47 straipsnį ir paskesnius bei 72 straipsnį ir paskesnius.

( 13 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 12 straipsnį.

( 14 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 56 straipsnio 3 dalį ir 60 straipsnio a punktą.

( 15 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 66 konstatuojamąją dalį ir 60 straipsnį bei paskesnius straipsnius.

( 16 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 78 straipsnio 1 dalį.

( 17 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 72–74 straipsnius.

( 18 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 61 straipsnį ir paskesnį, 67 straipsnį ir paskesnį, 71 straipsnį ir paskesnius, 78 straipsnį, 86 straipsnį ir 89 straipsnį.

( 19 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 70 ir 98 straipsnius.

( 20 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.

( 21 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 70 straipsnio 2 dalį.

( 22 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 99 straipsnį.

( 23 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 49 straipsnio 3 dalį.

( 24 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 53 straipsnio 6 dalį ir 77 straipsnį.

( 25 ) Žr. 31 punktą ir jame minimą jurisprudenciją.

( 26 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 69 straipsnį.

( 27 ) Kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų patikrinti, ar kitomis aplinkybėmis, kuriomis matomas aiškesnis tiesioginis ryšys tarp Komisijos patvirtintų lėšų ir konkrečių projektų, pvz., didelių projektų atveju (Reglamento Nr. 1083/200637 straipsnio 1 dalies h punktas ir 39 straipsnis bei paskesni straipsniai), arba kitose srityse, kuriose valstybės narės valdo Sąjungos biudžeto lėšas, taikomos kitos nuostatos. Tačiau žr. Komisijos nurodytą generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvadą byloje Regione Siciliana / Komisija (C‑417/04 P, EU:C:2006:28, 84 punktas) ir 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimą Regione Siciliana / Komisija (C‑417/04 P, EU:C:2006:282), kuriuose pateikti argumentai, net didžiųjų projektų atveju paneigiantys pernelyg tiesioginį ryšį tarp Sąjungos skirto finansavimo ir valstybės narės lygiu įgyvendintų projektų.

( 28 ) Pvz., žr. Verwaltungsgerichtsordnung 170 straipsnio 3 dalį Vokietijos atveju arba Code général de la propriété des personnes publiques L.2311-1 straipsnį Prancūzijos atveju.

( 29 ) Žr. Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnį.

( 30 ) Žr. 2004 m. spalio 7 d. Sprendimą Švedija / Komisija (C‑312/02, EU:C:2004:594, 22 punktas), 2006 m. spalio 5 d. Sprendimą Komisija / Portugalija (C‑84/04, EU:C:2006:640, 35 punktas) ir 2007 m. spalio 25 d. Sprendimą Porto Antico di Genova (C‑427/05, EU:C:2007:630, 13 punktas).

( 31 ) 1998 m. gegužės 19 d. Sprendimas Jensen ir Korn- og Foderstofkompagniet (C‑132/95, EU:C:1998:237, 54 ir 60 punktai).

Top