Šioje byloje Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės ( 2 ) 3 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) ( 3 ), 4 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Oussama El Dakkak, bendrovės Intercontinental SARL ir Administration des douanes et droits indirects (Muitų ir netiesioginių mokesčių administravimo institucija, Prancūzija) ginčą dėl minėto asmens ir minėtos bendrovės prašymų atlyginti žalą, kurią jie patyrė dėl to, kad ši institucija konfiskavo grynųjų pinigų sumas, kurias O. El Dakkak gabeno per Roissy‑Charles‑de‑Gaulle (Prancūzija) oro uostą, nes jis nedeklaravo šių sumų.

Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga, kad „bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į [Europos Sąjungą] ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10000 EUR“, turi deklaruoti gabenamą sumą kompetentingoms atvykimo ar išvykimo valstybės narės institucijoms, taip pat taikomas iš trečiosios šalies atskridusiems keleiviams, kurie, išlipę iš orlaivio, lieka valstybės narės oro uosto tarptautinio tranzito zonoje, kad persėstų į orlaivį, skrendantį į kitą trečiąją šalį.

Intercontinental pavedė O. El Dakkak lėktuvu nuskraidinti Jungtinių Amerikos Valstijų dolerius (USD) iš Kotonu (Beninas) į Beirutą (Libanas) tranzitu per Roissy‑Charles‑de‑Gaulle oro uostą ( 4 ).

Kai 2010 m. gruodžio 9 d. O. El Dakkak tranzitu vyko per minėtą oro uostą, jį kaip vieną iš keleivių, skrendančių į Beirutą, patikrino muitinės inspektoriai. Iš bylos medžiagos matyti, kad per šį patikrinimą O. El Dakkak deklaravo grynuosius pinigus ir pateikė Benino muitinėje parengtą deklaraciją. Muitinės inspektoriai sulaikė O. El Dakkak ir suskaičiavę grynuosius pinigus konstatavo, kad jis su savimi turėjo 1607650 USD ir 3900 EUR ( 5 ).

O. El Dakkak buvo sulaikytas muitinėje, vėliau pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl Muitų kodekso (Code des douanes) 464 straipsnyje ( 6 ) numatytos deklaravimo pareigos neįvykdymo ir pinigų plovimo. Remiantis Muitų kodekso 465 straipsnio II dalimi ( 7 ) jo gabentos sumos buvo konfiskuotos, vėliau Administration des douanes et droits indirects jas užplombavo.

2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) ikiteisminio tyrimo kolegija dėl pažeidimo panaikino visą procedūrą ir nurodė grąžinti užplombuotus pinigus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši procedūra buvo panaikinta, nes sulaikytas O. El Dakkak buvo laikomas muitinėje 7 val. ir 45 min. be jokio teisinio pagrindo, nors jo nebuvo būtina tiek laikyti, kad ši pradinė procedūra buvo neteisėta, o dėl jos panaikinimo reikėjo panaikinti ir visus paskesnius aktus, kuriuos būtinai reikėjo priimti per šią procedūrą.

2012 m. balandžio 2 d. e. laiške kompetentinga institucija nurodė O. El Dakkak, kad grąžins konfiskuotus eurus ir į eurus konvertuotus JAV dolerius, proporcingai atskaičiavusi administravimo išlaidas.

O. El Dakkak ir Intercontinental kreipėsi į One su Bua (Prancūzija) pirmosios instancijos teismą, o vėliau – į Cour d’appel de Paris, prašydami atlyginti žalą ir teigdami, kad Administration des douanes et droits indirects neturėjo pagrindo remtis O. El Dakkak deklaravimo pareigos pažeidimu, nes jam ši pareiga nebuvo taikoma.

Iš bylos medžiagos matyti, jog O. El Dakkak Cour d‘appel de Paris teigė, kad Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje numatyta deklaravimo pareiga ir Prancūzijos teisės aktų nuostatos, kuriomis ši nuostata perkeliama į nacionalinę teisę, taikoma tik Sąjungos išorės sienas kertantiems asmenims. Remdamasis Reglamento Nr.°562/2006 4 straipsnio tekstu, O. El Dakkak teigė, kad Sąjungos išorės siena kertama tik jei asmuo atvyksta prie sienos perėjimo punkto ir kerta jį, o kadangi Prancūzijos deklaruotas sienos perėjimo punktas, susijęs su Roissy‑Charles‑de‑Gaulle oro uostu, yra prie tarptautinio tranzito zonos išėjimo, šioje zonoje esantis asmuo niekada nekerta šio sienos perėjimo punkto ir todėl niekada neatsiduria Sąjungos teritorijoje.

2014 m. kovo 25 d. sprendimu Cour d’appel de Paris atmetė O. El Dakkak ieškinį šiuo aspektu, todėl jis padavė kasacinį skundą.

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Prancūzija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalis ir Reglamento Nr. 562/2006 4 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad trečiosios šalies pilietis, esantis oro uosto tarptautinio tranzito zonoje, neturi Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos deklaruoti, ar vis dėlto šis pilietis tokią pareigą turi, kadangi kirto [Sąjungos] išorės sieną viename iš sienos perėjimo punktų, kaip numatyta Reglamento Nr. 562/2006 4 straipsnio 1 dalyje?“

Prejudiciniu klausimu Cour de cassation (Prancūzija) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar keleivis, esantis valstybės narės oro uosto tarptautinio tranzito zonoje, t. y. zonoje, kuri tęsiasi nuo išlaipinimo ir įlaipinimo punktų iki sienos perėjimo punktų, kuriuose atliekama migracijos ir muitų kontrolė, išlipęs iš orlaivio, skridusio iš trečiosios šalies, ir prieš įlipdamas į orlaivį, skrisiantį į kitą trečiąją šalį, kerta Sąjungos išorės sieną, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 562/2006, ir todėl jam taikoma Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje numatyta deklaravimo pareiga.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad sąvoką „atvykimas į Sąjungą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 562/2006 4 straipsnio 1 dalyje esančią sąvoką „sienų kirtimas“.

Kaip ir Prancūzijos vyriausybė, laikausi nuomonės, kad ši prielaida yra klaidinga.

Reglamentas Nr. 562/2006 buvo priimtas remiantis EB sutarties 62 straipsniu, visų pirma remiantis jo 1 dalimi ir 2 dalies a punktu, pagal kurį Europos Sąjungos Taryba įgaliojama nustatyti priemones, skirtas, viena vertus, užtikrinti, kad nebus jokios asmenų kontrolės jiems kertant Sąjungos vidaus sienas, ir, kita vertus, nustatyti normas ir tvarką, kurios privaloma laikytis tikrinant valstybių narių išorės sienas kertančius asmenis. Tačiau Reglamentas Nr. 1889/2005 buvo priimtas remiantis EB 95 straipsniu, kuriuo numatytos priemonės, susijusios su valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, kuriomis siekiama vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo, derinimu, ir remiantis EB 135 straipsniu, susijusiu su muitinių bendradarbiavimu.

Nors abiem šiais teisės aktais padedama siekti to paties EB 14 straipsnyje įtvirtinto tikslo, t. y. sukurti vidaus sienų neturinčią erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas, jais, atsižvelgiant į atitinkamą šių teisės aktų teisinį pagrindą, siekiama dviejų skirtingų tikslų ir siekių, nes pirmuoju teisės aktu apibrėžiamos bendros taisyklės, susijusios su atvejais, kai asmenys kerta sienas, skirtos konsoliduoti ir išplėtoti Šengeno acquis ( 8 ), o antruoju teisės aktu nustatoma grynųjų pinigų, įvežamų į Sąjungą ar išvežamų iš jos, kontrolės sistema siekiant papildyti Direktyvą 91/308 dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos naudojimo pinigų plovimui ( 9 ).

Taigi Reglamente Nr. 1889/2005 esančių sąvokų nereikia aiškinti atsižvelgiant į Reglamente Nr. 562/2006 pateiktas sąvokas. Todėl Teisingumo Teismas šioje byloje neprivalo priimti sprendimo dėl sąvokos „sienų kirtimas“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 562/2006, išaiškinimo.

Iš to darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia performuluoti taip, kad juo iš esmės siekiama sužinoti, ar Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje numatyta deklaravimo pareiga pagrindinės bylos aplinkybėmis taip pat taikoma trečiosios šalies piliečiui, ir išaiškinti sąvoką „atvykimas į Sąjungą“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, remiantis jos tekstu, struktūra ir sistema, taip pat akto, kuriame yra ši nuostata, sistema ir tikslais.

Atsižvelgiant vien į įprastą šioje nuostatoje vartojamų sąvokų reikšmę atrodytų, jog minėta sąvoka reiškia tai, kad fizinis asmuo iš Sąjungos erdvei nepriklausančios teritorijos persikelia į Sąjungai priklausančią teritoriją.

Kadangi šioje byloje laikytina, kad Sąjungos erdvę apibrėžia teritorinė sutarčių taikymo sritis, kuri apibrėžta ESS 52 straipsnyje ir SESV 355 straipsnyje ( 10 ), šis persikėlimas laikomas įvykusiu, kai minėtas asmuo fiziškai kerta geografinę valstybės narės sieną ir patenka į jos teritoriją, kuriai taikomos sutartys. Remiantis šiuo aiškinimu toks asmuo, kuris, kaip O. El Dakkak, išlipęs iš orlaivio, atvykusio iš trečiosios šalies, atsiduria valstybės narės teritorijoje esančioje oro uosto tarptautinio tranzito zonoje (kaip patikslinta pirmiau) ir lieka joje, kol yra įlaipinamas į orlaivį skristi į trečiąją šalį, turi būti laikomas atvykusiu į Sąjungą, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą nuostatą, nors jis ir nekirto sienos perėjimo punkto.

Tačiau sąvoka „atvykimas į Sąjungą“ taip pat gali būti teisinė sąvoka, reiškianti ką kita nei geografinės sienos kirtimas. Kaip generalinis advokatas N. Fennelly nurodė savo išvados byloje Komisija / Taryba (C‑170/96, EU:C:1998:43) 24 punkte, iš tiesų reikia skirti du sienos kirtimo aspektus. Pirmasis aspektas yra susijęs su fiziniu atvykimu į šalies teritoriją, nors nebūtinai kertamas sienos perėjimo punktas, o antrasis – su atvykimu į teritoriją teisine sienos perėjimo punkto kirtimo prasme.

Taigi galima manyti, kad valstybės narės geografinę sieną kirtęs asmuo atvyksta į Sąjungą tik tada, kai šiuo tikslu gauna leidimą, kai kerta sienos perėjimo punktą. Vadovaujantis šiuo aiškinimu, asmuo, kurio padėtis yra tokia kaip O. El Dakkak, negalėtų būti laikomas atvykusiu į Sąjungą, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą nuostatą.

Kuriuo iš šių dviejų aiškinimų reikėtų vadovautis?

Pirmąjį aiškinimą patvirtina ne tik Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalies formuluotė, bet ir tai, kad šiuo reglamentu oro uostų tranzito zonos nėra aiškiai neįtrauktos į šiame straipsnyje numatytos deklaravimo pareigos taikymo sritį.

Oro uostų tarptautinio tranzito zonos yra valstybės, kurioje šios zonos yra, teritorijos dalis ir net pripažinus, kad joms taikomas ypatingas teisinis statusas, tai nėra „neteisinės“ zonos ir joms taikoma minėtos valstybės teisinė ir administracinė kontrolė. Šiuo klausimu gali būti įdomu pažymėti, kad imigracijos srityje Prancūzijos Respublika kaip teisinę fikciją vadinamosioms laukimo zonoms ( 11 ), į kurias įeina oro uostų tarptautinio tranzito zonos, pripažįsta tam tikrą eksteritorialumo statusą ( 12 ). Tačiau, kaip pažymėjo Cour de cassation, tai neužkerta kelio tam, kad asmuo, atsidūręs vienoje iš šių zonų, faktiškai būtų laikomas esančiu Prancūzijos teritorijoje, ir tam, kad jam būtų taikomos Prancūzijos teisės nuostatos ( 13 ).

Be to, kaip savo rašytinėse pastabose primena Prancūzijos vyriausybė, neeksteritorialų tarptautinio tranzito zonų pobūdį pažymėjo ir Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje, kurioje priimtas 1996 m. birželio 25 d. Sprendimas Amuur / Prancūzija (ECLI:CE:ECHR:1996:0625JUD001977692, 52 punktas), kuriame minėtas teismas nagrinėjo, ar kelių prieglobsčio prašytojų iš Somalio „laikymas“Roissy Charles De Gaulle oro uosto „laukimo zonoje“ atitiko 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnį. Be to, neeksteritorialiam minėtų tranzito zonų pobūdžiui šioje byloje pritaria ir Prancūzijos vyriausybė, kuri pabrėžia, kad Roissy-Charles–De‑Gaulle oro uosto tarptautinio tranzito zona priklauso Prancūzijos teritorijai ir kad jai taikoma Prancūzijos ir Sąjungos teisė.

Pačiuose Reglamento Nr. 1889/2005 parengiamuosiuose darbuose mažai informacijos, kuria remiantis būtų galima išaiškinti šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatytos deklaravimo pareigos taikymo sritį.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl pinigų plovimo prevencijos pasitelkiant muitinių bendradarbiavimą pasiūlymo (toliau – Reglamento pasiūlymas) ( 14 ), iš pradžių grindžiamo tik EB 135 straipsniu, 1 straipsnyje buvo numatyta, kad deklaravimo pareiga taikoma kiekvienam fiziniam asmeniui, atvykstančiam į „Bendrijos muitų teritoriją“ ar išvykstančiam iš jos ( 15 ), įskaitant šios teritorijos dalis, kuriose netaikoma Direktyva 91/308, kurią, kaip bus toliau nurodyta išsamiau, papildo Reglamentas Nr. 1889/2005. Pagal reglamento pasiūlymo 2 straipsnį „Bendrijos muitų teritorija“ šiame pasiūlyme laikoma Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 ( 16 ) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybių narių teritorija.

Nuoroda į Sąjungos muitų teritoriją leidžia manyti, kad Komisija veikiau turėjo omenyje geografinį išorės sienų kirtimo aspektą ir kad reglamento pasiūlymu bent iš pradžių siekta apimti ir tuos atvejus, kai atitinkamas asmuo atvyksta į valstybėje narėje esančio oro uosto tarptautinio tranzito zoną. Ataskaitoje Tarybai, pridėtoje prie reglamento pasiūlymo ( 17 ), Komisija taip pat patikslino, kad Sąjungos muitų teritorijoje ir teritorijos dalyse, kurioms netaikoma Direktyva 91/308, „grynųjų pinigų judėjimui iš esmės taikoma deklaravimo pareiga“.

Tačiau per Reglamento Nr. 1889/2005 patvirtinimo procedūrą Taryba pakeitė šio teisės akto geografinę aprėptį. Be kita ko, pakeitimo pasiūlymo paaiškinimuose ji nurodė, kad „siekiant skaidrumo keliautojams ir kad kompetentingoms institucijoms būtų lengviau taikyti reglamentą, grynųjų pinigų judėjimas turėtų būti kontroliuojamas nuo tada, kai fizinis asmuo atvyksta į Bendrijos teritoriją ar išvyksta iš jos“ ( 18 ).

Nors su skaidrumu susijusios priežastys, kuriomis vadovavosi Taryba, yra suprantamos (sąvoka „atvykimas į Bendriją“, tiesiogiai nurodant tuo metu taikytiną EB 299 straipsnį, buvo suprantama aiškiau nei sąvoka „Bendrijos muitų teritorija“, kuri, be kita ko, turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į reglamento pasiūlymo 1 straipsnio 1 dalies antros pastraipos patikslinimus), daug sunkiau nustatyti taikymo sunkumus, su kuriais, kaip nurodė Taryba, būtų susidūrusios „kompetentingos institucijos“, jeigu Komisijos tekstas būtų buvęs priimtas be pakeitimų. Iš tiesų, kadangi reglamento pasiūlyme numatytus patikrinimus pirmiausia turi atlikti valstybių narių muitinės, kurios, galima daryti prielaidą, yra gerai susipažinusios su Sąjungos muitų teisės sąvokomis, atrodo logiška manyti, kad Taryba neturėjo omenyje užduoties nustatyti teritorijas, kurioms taikoma deklaravimo pareiga. Ar jai buvo žinomi sunkumai, kurių galėjo kilti šioms institucijoms užtikrinant tranzitu vykstančių keleivių, kurie taip pat turėjo būti laikomi asmenimis, kuriems pagal reglamento pasiūlymą taikoma deklaravimo pareiga, kontrolę? Parengiamieji darbai neleidžia to nei patvirtinti, nei paneigti, o jeigu taip būtų buvę, logiškai būtų galima tikėtis, kad galutiniame Reglamento Nr. 1889/2005 tekste šiems keleiviams aiškiai nebūtų numatyta deklaravimo pareiga, tačiau to nebuvo padaryta.

Be to, reglamento pasiūlymo geografinės aprėpties pakeitimas atitiko Tarybos norą užtikrinti Direktyvos 91/308 ir būsimo reglamento lygiagretų geografinį taikymą.

Iš tiesų šie du aktai yra glaudžiai susiję.

Sprendimas priimti Reglamentą Nr. 1889/2005 buvo priimtas remiantis „Moneypenny“ ataskaitos ( 19 ), kuria siekta įvertinti tarpvalstybinio grynųjų pinigų judėjimo poveikį pagal Direktyvą 91/308 atliekamų patikrų veiksmingumui, rezultatais. Visų pirma iš minėto reglamento 2 konstatuojamosios dalies ir jo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad jo tikslas yra papildyti minėtos direktyvos nuostatas, nustatant suderintas grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, judėjimo kontrolės taisykles ( 20 ).

Tačiau aspektus, kurie padėtų nustatyti Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnyje nustatytos deklaravimo pareigos taikymo sritį, galima išsiaiškinti įvertinus šių dviejų aktų santykį.

Direktyva 91/308, grindžiama EEB sutarties 57 straipsnio 2 dalies pirmu ir trečiu sakiniu ir 100A straipsniu, valstybių narių kredito įstaigoms ir kai kuriems juridiniams bei fiziniams asmenims nustatomi įpareigojimai, susiję su paslaugų teikėjų vykdomų sandorių kontrole, jei sandorio suma viršija 15000 EUR. Pagrindinis jos tikslas buvo neleisti, kad finansų sistema būtų naudojama nusikalstamos kilmės pinigų plovimui, kuris gali pakenkti šios sistemos stabilumui ir patikimumui ir apskritai paskatinti organizuotą nusikalstamumą, o konkrečiai – prekybą narkotikais ( 21 ). Ja siekta šioje srityje koordinuoti valstybių narių veiksmus siekiant išvengti su vidaus rinkos tikslais nesuderinamų nacionalinių priemonių nustatymo rizikos ir užtikrinti kuo veiksmingesnę kovą su pinigų plovimu, kurio kontekstas dažnai yra tarptautinis ( 22 ).

Šioje direktyvoje nustatytos priemonės, kaip ir tos, kurios dabar numatytos Direktyvoje 2015/849 ( 23 ), o iki jos – Direktyvoje 2005/60 ( 24 ), siejamos su tarptautiniu bendradarbiavimu ( 25 ).

Šiuo klausimu reikia priminti, jog 2013 m. balandžio 25 d. Sprendime Jyske Bank Gibraltar (C‑212/11, EU:C:2013:270) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors Direktyva 2005/60, kuria pakeista Direktyva 91/308, siekiama užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, vis dėlto pagrindinis jos tikslas yra finansų sistemos apsauga nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir terorizmo finansavimui, kaip tai rodo, be kita ko, aplinkybė, kad minėta direktyva, kaip ir Direktyva 91/308, buvo priimta atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą, t. y. siekį Sąjungoje taikyti ir padaryti privalomas Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu organizacijos (GAFI) rekomendacijas ( 26 ).

Reglamentu Nr. 1889/2005, kuriuo siekta papildyti Direktyvą 91/308, siekiama to paties tikslo. Be to, kaip ir ši direktyva, šis reglamentas, kaip matyti iš jo 4 konstatuojamosios dalies, buvo priimtas siekiant įgyvendinti GAFI rekomendaciją – 2004 m. spalio 22 d. IX specialiąją rekomendaciją dėl pinigų gabenimo tarpininkų, kuri po persvarstymo tapo 2012 m. rekomendacija Nr. 32 ( 27 ).

Pagal šią rekomendaciją „šalys turi būti įdiegusios priemones fiziniam tarpvalstybiniam grynųjų pinigų ir perleidžiamųjų vertybinių popierių pervežimui nustatyti, įskaitant deklaravimo ir (arba) pranešimo sistemą“, ir „turi užtikrinti, kad jų kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimus užblokuoti arba sulaikyti grynuosius pinigus ar perleidžiamuosius vertybinius popierius, jei jų turėtojas įtariamas sąsajomis su teroristų finansavimu ar su tuo susijusiais pažeidimais arba pateikė melagingą deklaraciją ar pranešimą“ ( 28 ).

Šios rekomendacijos aiškinamajame pranešime patikslinta, kad ji buvo parengta siekiant „užtikrinti, kad teroristai ir kiti nusikaltėliai negalėtų finansuoti savo veiklos ar plauti iš nusikalstamos veiklos gautų pajamų, fiziškai gabendami grynuosius pinigus ar perleidžiamuosius vertybinius popierius iš vienos valstybės į kitą“ ( 29 ). Tame pranešime sąvoka „fizinis gabenimas iš vienos valstybės į kitą“ apibrėžiamas kaip „kiekvienas grynųjų pinigų ar perleidžiamųjų vertybinių popierių fizinis atvežimas ar išvežimas iš vienos šalies į kitą“ ( 30 ).

Taigi atrodo, kad nagrinėjamoje rekomendacijoje sąvokos „atvežimas“ ir „išvežimas“ suprantamos plačiai, ir tai leidžia manyti, kad deklaravimo ar pranešimo sistema, apie kurią kalbama šioje rekomendacijoje, turi būti taikoma nuo tada, kai grynieji pinigai ar perleidžiamieji vertybiniai popieriai kerta geografinę valstybės sieną. Tačiau atrodo, kad GAFI dokumentuose nepateikiama jokios aiškios informacijos šioje byloje rūpimu klausimu. Tarpvalstybinio pinigų judėjimo kontrolės tvarka oro uostų tarptautinio tranzito zonose taip pat neanalizuojama ir 2010 m. dokumente „Naujoji geriausia tarptautinė praktika: neteisėto grynųjų pinigų ir perleidžiamųjų vertybinių popierių judėjimo išaiškinimas ir prevencija“, kuriame siekiama apžvelgti sunkumus, kylančius valstybėms įgyvendinant IX specialiąją rekomendaciją, ir pateikiami galimi problemos sprendimai ( 31 ).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, dėl Reglamento Nr. 1889/2005 tarptautinio bendradarbiavimo konteksto kovoje su pinigų plovimu ir tarptautiniu nusikalstamumu atvykimo į Sąjungą sąvoka, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama plačiai, neapribojant šiame straipsnyje nustatytos deklaravimo pareigos taikymo srities vien tarpvalstybiniais pinigų, skirtų patekti į Sąjungos finansinę grandinę, judėjimais.

Iš tiesų nepaneigiama, kad išplėtus deklaravimo pareigos taikymą oro uostų tranzito zonų keleiviams minėtų tikslų padedama siekti tarptautiniu lygmeniu ir šis įpareigojimas kartu yra atgrasanti priemonė, o derinant ją su patikromis – įtartinų judėjimų išaiškinimo priemonė ( 32 ).

Dabar reikia išnagrinėti, ar toks platus aiškinimas yra galimas pagal 1944 m. gruodžio 7 d. Čikagoje (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasirašytą Tarptautinės civilinės aviacijos konvenciją ( 33 ).

Sąjunga nėra šios konvencijos šalis ir, kaip patikslinta 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864, 57–71 punktai), ji nėra privaloma Sąjungai.

Tačiau šią konvenciją yra ratifikavusios visos Sąjungos valstybės narės, todėl į ją reikia atsižvelgti aiškinant Sąjungos teisės nuostatas ( 34 ). Tas pats pasakytina apie šios konvencijos priedus, kuriuose pateikti standartai ir rekomenduojama praktika (Standards and Recommended Practices – SARP) ( 35 ), kurią Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (TCAO) ( 36 ) patvirtino pagal minėtos konvencijos 54 straipsnio l punktą ( 37 ) ir kuri yra daugiau ar mažiau privaloma susitariančiosioms valstybėms ( 38 ).

Pagal Čikagos konvencijos 22 straipsnį „kiekviena Susitariančioji Valstybė sutinka <…> imtis visų įmanomų priemonių, padedančių ir spartinančių orlaivių skrydžius tarp Susitariančiųjų Valstybių teritorijų ir leidžiančių išvengti nereikalingos orlaivių, įgulų, keleivių ir krovinių gaišaties, visų pirma taikant įstatymus, susijusius su imigracija, karantinu, muitais ir išvykimu“. Šios konvencijos 23 straipsnyje patikslinta, kad, „nustatydama turinčias įtakos tarptautinei oro navigacijai muitinės ir imigracijos procedūras, kiekviena Susitariančioji Valstybė įsipareigoja, kiek, jos manymu, reikia, vadovautis praktika, kuri kartkartėmis nustatoma arba rekomenduojama pagal šią Konvenciją“.

Čikagos konvencijos 9 priedas (Standartai ir rekomenduojama praktika – Supaprastinimas; toliau – 9 priedas) ( 39 ) buvo priimtas, be kita ko, siekiant patikslinti susitariančiosioms valstybėms iš minėtų šios konvencijos straipsnių kylančius įpareigojimus. Šio priedo tikslas – pasiekti, kad būtų veiksmingai valdomi pasienio kontrolės procesai, ir kartu surasti tinkamą pusiausvyrą tarp saugumo ir procedūrų supaprastinimo.

Kaip priminė Prancūzijos vyriausybė, pagal minėto priedo 3 skyriaus L dalies 3.57 punktą susitariančiosios valstybės mėgina pasiekti, be kita ko, kurdamos tiesioginio tranzito zonas, kad iš kitos valstybės narės atvykstantiems keleiviams, tęsiantiems kelionę į trečiąją valstybę tuo pačiu ar kitu skrydžiu iš to paties oro uosto tą pačią dieną, ir jų bagažui būtų leidžiama laikinai būti atvykimo oro uoste, – jiems netaikomi atvykimo į tranzito valstybę pasienio kontrolės formalumai. I skyriaus A dalyje „tiesioginio tranzito zona“ apibrėžiama kaip tarptautiniame oro uoste ar šalia jo sukurta speciali zona, kurią tiesiogiai prižiūri ar kontroliuoja kompetentingos viešosios valdžios institucijos ir kurioje keleiviai gali pasilikti tranzito ar persėdimo metu ir neprivalo prašyti leidimo atvykti į atitinkamą valstybę.

Tačiau iš minėto 3.57 punkte nustatyto standarto matyti, jog jame nurodyti formalumai, susiję su imigracijos kontrole, kuria siekiama patikrinti, ar asmuo turi dokumentus, leidžiančius atvykti į susitariančiosios valstybės teritoriją. Tai taip pat patvirtina kitas standartas (3 skyriaus L dalies 3.58 punktas), pagal kurį susitariančiosios valstybės įpareigojamos kuo labiau apriboti reikalavimą tiesioginio tranzito zonoje esantiems keleiviams turėti tiesioginio tranzito vizą ( 40 ).

Žinoma, apskritai 9 priedu siekiama kiek įmanoma sumažinti formalumus ir patikras tranzitiniams keleiviams, o jiems nustatyta deklaravimo pareiga reiškia ne tik aktyvius veiksmus, bet ir tai, kad, norint patikrinti, ar šio įpareigojimo laikomasi, kompetentingoms institucijoms, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 1889/2005 4 straipsnio 1 dalyje, galėtų tekti taikyti kontrolės priemones asmenims, jų bagažui ir transporto priemonėms.

Tačiau, viena vertus, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, pagal 9 priedo 3 skyriaus B dalies 1.5 punktą jo nuostatos netrukdo taikyti nacionalinės teisės aktų, susijusių su patikrų, kurios laikomos „būtinomis“, atlikimu ( 41 ), kita vertus, TCAO įgyvendinama supaprastinimo politika 9 priedo tikslus taip pat stengiamasi derinti su kitais tikslais, be kita ko, su tikslu kovoti su tarptautine narkotikų kontrabanda, kuris yra vienas iš Reglamentu Nr. 1889/2005 nustatytomis priemonėmis siekiamų tikslų, siekiant surasti teisingą saugumo reikalavimų ir supaprastinimo reikalavimų pusiausvyrą.

Todėl Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje numatyta deklaravimo pareiga, taikoma ir keleiviams, esantiems „tiesioginio tranzito zonoje“, kaip ji apibrėžta 9 priede, neatrodo nesuderinama su šio 9 priedo 3.57 punkto standartu, jeigu su šios pareigos įgyvendinimu susiję formalumai ir kontrolė, skirta patikrinti, ar laikomasi įpareigojimų, kelia mažiau nepatogumų tranzitiniams keleiviams ir negali nepagrįstai apriboti oro eismo.

Atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus, remdamasis pažodiniu Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalies teksto aiškinimu ir šiuo straipsniu siekiamais tikslais, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad oro uostų tranzito situacijos nėra aiškiai neįtrauktos į minėtame straipsnyje nustatytos deklaravimo pareigos taikymo sritį, laikausi nuomonės, kad ši pareiga taip pat taikoma keleiviams, esantiems valstybės narės, kuriai pagal ESS 52 straipsnį ir SESV 355 straipsnį taikomos Sutartys, teritorijoje esančio oro uosto tarptautinio tranzito zonoje po to, kai atskrido iš trečiosios valstybės ir prieš išskrendant į trečiąją valstybę, nekirtusiems sienos perėjimo punkto, kad jiems būtų leista atvykti į šią valstybę narę.

Remdamasis visais pateiktais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) pateiktą klausimą:

2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pareiga kiekvienam fiziniam asmeniui, atvykstančiam į Europos Sąjungos teritoriją ar išvykstančiam iš jos ir turinčiam bent 10000 EUR grynaisiais pinigais, deklaruoti vežamą sumą valstybės narės, per kurią atvyksta ar išvyksta, kompetentingoms valdžios institucijoms taip pat taikoma keleiviams, esantiems valstybės narės, kuriai pagal ESS 52 straipsnį ir SESV 355 straipsnį taikomos Sutartys, teritorijoje esančio oro uosto tarptautinio tranzito zonoje po skrydžio iš trečiosios valstybės ir prieš skrydį į trečiąją šalį, nekirtusiems sienos perėjimo punkto, kad jiems būtų leista atvykti į šią valstybę narę.