7.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 294/40

1.

Ar 2002 m. kovo 7 d. Direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (1), įskaitant jos 32 straipsnį, draudžia valstybei narei nustatyti taisykles, pagal kurias įmonei neleidžiama pateikti reikalavimo valstybei narei dėl atskiro grynųjų sąnaudų, patirtų teikiant papildomas privalomas paslaugas, kurių neapima šios direktyvos II skyrius, susigrąžinimo, kai įmonės pelnas iš kitų paslaugų, kurias apima įmonės įpareigojimai teikti universaliąsias paslaugas pagal šios direktyvos II skyrių, viršija nuostolius, susijusius su papildomų privalomų paslaugų teikimu?

2.

Ar Universaliųjų paslaugų direktyva draudžia valstybei narei nustatyti taisykles, kurios leistų įmonėms pateikti reikalavimą valstybei narei dėl grynųjų sąnaudų, patirtų teikiant papildomas privalomas paslaugas, kurių neapima šios direktyvos II skyrius, susigrąžinimo, tik jei grynosios sąnaudos būtų nepagrįsta našta atitinkamoms įmonėms?

3.

Jei į 2 klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar valstybė narė gali nuspręsti, kad nėra nepagrįstos naštos, susijusios su papildomų privalomų paslaugų, kurių neapima šios direktyvos II skyrius, teikimu, jei įmonė apskritai gavo pelno iš visų šių paslaugų teikimo, kai tokios paslaugos kyla iš įmonės įpareigojimo teikti universaliąsias paslaugas, ir, be kita ko, gavo pelno iš teikimo paslaugų, kurias ji būtų teikusi ir nebūdama įpareigota teikti universaliąsias paslaugas?

4.

Ar Universaliųjų paslaugų direktyva draudžia valstybei narei nustatyti taisykles, pagal kurias paskirtosios įmonės grynosios sąnaudos, susijusios su universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimu remiantis šios direktyvos II skyriumi, turi būti apskaičiuojamos kaip visų pajamų ir visų sąnaudų, susijusių su nagrinėjamų paslaugų teikimu, įskaitant ir tas pajamas bei sąnaudas, kurių įmonė taip pat būtų turėjusi ir nebūdama įpareigota teikti universaliąsias paslaugas, skirtumas?

5.

Jeigu aptariamos nacionalinės taisyklės (žr. 1-4 klausimus) taikomos papildomai privalomai paslaugai, kuri turi būti teikiama ne tik Danijoje, tačiau ir Danijoje, ir Grenlandijoje, kuri pagal SESV II priedą yra užjūrio šalis ar teritorija, ar atsakymai į 1–4 klausimus tuomet taip pat taikomi tai įpareigojimo daliai, kuri susijusi su Grenlandija, kai įpareigojimas nustatytas Danijos valdžios institucijų Danijoje įsisteigusiai įmonei ir ta įmonė Grenlandijoje nevykdo kitos veiklos?

6.

Kokią svarbą atsakymams į 1–5 klausimus turi SESV 107 straipsnio 1 dalis, 108 straipsnio 3 dalis ir 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimas dėl SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai, kuri yra skiriama kaip kompensacija už viešąją paslaugą tam tikroms įmonėms, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas (2)?

7.

Kokią svarbą atsakymams į 1–5 klausimus turi minimalaus konkurencijos iškraipymo principas, inter alia, įtvirtintas Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 2 dalyje, preambulės 4, 18, 23 ir 26 konstatuojamosiose dalyse ir IV priedo B dalyje?

8.

Jei Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatos draudžia 1, 2 ir 4 klausimuose nurodytus nacionalinius mechanizmus, ar šios nuostatos ir draudimai turi tiesioginį poveikį?

9.

Į kokius kitus konkrečius veiksnius reikėtų atsižvelgti vertinant, ar nacionalinis prašymų terminas, aprašytas [13] punkte, ir jo taikymas atitinka ES teisėje įtvirtintus sąžiningo bendradarbiavimo, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus?