1. 

Byla, dėl kurios kreiptasi į Teisingumo Teismą, iškelta kilus ginčui dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių nustatymo.

2. 

Vilniaus miesto apylinkės teismas siekia, kad Teisingumo Teismas paaiškintų, kaip konkrečiai taikomi Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 ( 2 ) ir Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 ( 3 ), kad būtų nustatyta, kuris teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą šiais klausimais. Pagrindinėje byloje Lietuvos teismai priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių; šis sprendimas įsiteisėjo. Vėliau šio vaiko tėvas Lietuvos teismams pateikė naują prašymą pakeisti šį sprendimą. Tačiau kadangi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlandų teritorijoje, pas motiną, kyla klausimas, ar Lietuvos teismų jurisdikcija priimti sprendimą dėl šio prašymo dar gali būti pagrįsta.

3. 

Šioje išvadoje paaiškinsiu priežastis, dėl kurių manau, kad Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punktas turi būti aiškinami taip: jeigu valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių, ir šis sprendimas įsiteisėjo, teismas nebeturi jurisdikcijos spręsti dėl prašymo pakeisti šį sprendimą, jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nėra šios valstybės narės teritorijoje. Paaiškinsiu, kodėl manau, kad pagal šias nuostatas ir vaiko intereso apsaugos principą teismas, turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl tokio prašymo, yra valstybės narės, kurios teritorijoje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismas.

4.

Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas – laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje suvienodinti tarptautinės teismų jurisdikcijos taisykles santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija), santuokos pripažinimo negaliojančia ir tėvų pareigų srityse.

5.

Šio reglamento 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei [valstybės narės teismams], išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.“

6.

Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta bendroji jurisdikcija bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia. Šis straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje:

<…>“

7.

Dėl teismų jurisdikcijos su tėvų pareigomis susijusiose bylose pažymėtina, kad Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnyje nustatyta tokia bendrosios jurisdikcijos taisyklė:

„1.   Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

2.   Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.“

8.

Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Valstybės narės teismai, kuriems pagal 3 straipsnį yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, turi jurisdikciją bet kurioje byloje dėl tėvų pareigų, susijusioje su tuo pareiškimu [turi jurisdikciją visais su tuo pareiškimu susijusiais klausimais dėl tėvų pareigų], jeigu:

2.   Pagal šio straipsnio 1 dalį suteikta jurisdikcija baigiasi, kai tik:

<…>“

9.

Pagal šio reglamento 14 straipsnį, „[j]ei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 8–13 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę“.

10.

Šio reglamento 19 straipsnyje numatyta:

„<…>

2.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

3.   Jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai.

Tokiu atveju šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui.“

11.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalį „[v]alstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų“.

12.

Be to, yra pateiktas sprendimų, priimtų bylose dėl tėvų pareigų, nepripažinimo pagrindų sąrašas. Visų pirma pagal šio reglamento 23 straipsnio a punktą toks sprendimas nepripažįstamas, jeigu „toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui“.

13.

Reglamentu Nr. 4/2009 siekiama sudaryti palankesnes sąlygas, kad kitoje valstybėje narėje būtų priimtas sprendimas dėl ieškinio dėl išlaikymo, netaikant jokių kitų formalumų ( 4 ).

14.

Šis reglamentas pagal jo 1 straipsnio 1 dalį taikomas „išlaikymo prievolėms, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės“.

15.

Tuo tikslu šiame reglamente įtvirtinta bendrųjų taisyklių sistema, visų pirma jurisdikcijos kolizijos atvejais, kuria nustatomos bendrosios jurisdikcijos taisyklės išlaikymo prievolių srityje.

16.

Taigi Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje nurodyta:

„Jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

17.

Lietuvos Respublikos pilietis W ir Nyderlandų Karalystės ir Argentinos pilietė X susituokė 2003 m. gruodžio 9 d. Portlende, Oregono valstijoje (JAV). 2006 m. balandžio 20 d. Nyderlanduose sutuoktiniams gimė V, kuris turi Lietuvos ir Italijos pilietybes.

18.

2004–2011 m. W ir X dalį laiko gyveno Nyderlanduose, Italijoje ir Kanadoje. 2011 m. lapkričio mėn. X su V įsikūrė Nyderlanduose. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neginčijama, kad V niekada negyveno Lietuvoje ir nebuvo į ją atvykęs.

19.

Nuo 2010 m. gruodžio mėn. W ir X gyvena skyrium. Įrodyta, kad W nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, o X ir V – Nyderlanduose.

20.

X kreipėsi į Kanados teismą dėl santuokos nutraukimo. 2011 m. gegužės mėn.–2012 m. balandžio mėn. buvo priimtos kelios nutartys dėl ieškinio nutraukti santuoką, nustatyti V gyvenamąją vietą, taip pat dėl teisės bendrauti įgyvendinimo tvarkos ir V išlaikymo prievolių. 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi Kanados teismas nutraukė šalių santuoką ir V globą patikėjo X.

21.

W prašymu Lietuvos apeliacinis teismas atsisakė pripažinti Kanados teismo nutartis.

22.

W Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pareiškė ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl X kaltės ir V gyvenamosios vietos nustatymo su juo. 2011 m. balandžio 28 d. W prašymu šis teismas priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir V gyvenamąją vietą laikinai nustatė su W. Šią nutartį teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, panaikino nedelsiant taikoma 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi. Išnagrinėjęs W atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi 2013 m. balandžio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. W pateikė kasacinį skundą, tačiau jis buvo pripažintas nepriimtinu.

23.

2013 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą dėl ieškinio dėl santuokos nutraukimo ir V gyvenamąją vietą nustatė su X, taip pat nustatė W teisės bendrauti įgyvendinimo tvarką ir jam tenkančių vaiko išlaikymo prievolių dydį.

24.

W šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui; 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi šis teismas jį paliko nepakeistą. W pateikė kasacinį skundą, ir šis buvo pripažintas nepriimtinu.

25.

Vykstant procesui Lietuvoje, X kreipėsi į Nyderlandų teismus. 2014 m. sausio 29 d. nutartimi rechtbank Overijssel (Overeiselio pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) nustatė išlaikymo prievoles: W turėjo mokėti X po 4323,16 EUR per mėnesį nuo 2012 m. gegužės 8 d. ir V – po 567,01 EUR per mėnesį už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 27 d. iki lapkričio 1 d., o nuo 2011 m. lapkričio 2 d. – po 790 EUR per mėnesį.

26.

2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi šis teismas panaikino bendras V globos teises ir globą skyrė tik X. Pagal Nyderlandų teisę globa tik vienam iš tėvų skiriama, jeigu kyla nepriimtina rizika, kad dėl tėvų nesutarimų bus pakenkta vaikui ir mažai tikėtina, jog padėtis pagerės, arba jeigu globos tvarką būtina pakeisti dėl kitų priežasčių, atsižvelgiant į vaiko interesus.

27.

2014 m. spalio 31 d. sprendimu rechtbank Overijssel (Overeiselio pirmosios instancijos teismas) atsisakė pripažinti ir leisti Nyderlanduose vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. priimto sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės, V nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo su X, išlaikymo prievolių V atžvilgiu ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tačiau jis pripažino ir leido Nyderlanduose vykdyti 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalį, kurioje nustatyta W teisė bendrauti.

28.

Pagal W prašymą Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi neleido Lietuvoje vykdyti 2014 m. sausio 29 d.rechtbank Overijssel (Overeiselio pirmosios instancijos teismas) nutarties, nepripažino ir neleido Lietuvoje vykdyti šio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties dėl globos teisių. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nutraukė bylą dėl 2014 m. spalio 31 d.rechtbank Overijssel (Overeiselio pirmosios instancijos teismas) sprendimo nepripažinimo Lietuvoje.

29.

2014 m. rugpjūčio 28 d. W kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kad būtų pakeista V gyvenamoji vieta, išlaikymo prievolių dydis ir teisės bendrauti įgyvendinimo tvarka.

30.

2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi šis teismas tokius prašymus pripažino nepriimtinais, nes W nenurodė, kokios konkrečiai aplinkybės pasikeitė priėmus 2013 m. spalio 8 d. sprendimą.

31.

2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį W apskundė Vilniaus apygardos teismui. 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi šis teismas patenkino W skundą, iš dalies panaikino skundžiamą nutartį ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32.

2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį pripažino nepriimtinu, nusprendęs, kad neturi jurisdikcijos, nes V nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose, pas X. Taigi šis teismas nurodė, kad W jam pateikti prašymai nepatenka į Lietuvos teismų jurisdikciją. Teismas informavo W, kad šis gali kreiptis į kompetentingą Nyderlandų teismą.

33.

2015 m. kovo 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas, į kurį kreipėsi W, panaikino 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį ir ieškinio priimtinumo klausimą perdavė nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismui.

34.

Atsižvelgdamas į nacionalinių teismų nesutarimus jurisdikcijos klausimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Remiantis [Reglamento Nr. 2201/2003] 8–14 straipsniais, kuri valstybė narė – Lietuvos Respublika ar Nyderlandų Karalystė – turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl nepilnamečio vaiko V, nuolat gyvenančio Nyderlandų Karalystėje, gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo dydžio pakeitimo, nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo?“

35.

Pirmiausia norėčiau nurodyti, kad per teismo posėdį ieškovas pagrindinėje byloje, be kita ko, tvirtino, jog vaiko V nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Nyderlanduose, o Lietuvoje. Jo teigimu, nuo tada, kai teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, nuolatine gyvenamąja vieta turi būti laikoma ši „juridinė“ gyvenamoji vieta. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal [šio] reglamento 8 straipsnio 1 dalį, atitinka vietą, kur vaikas tam tikru būdu integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Nustatyti šią vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes“ ( 5 ). Teisingumo Teismas pridūrė, kad „[k]albant apie kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas nacionalinis teismas turi nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, reikia nurodyti, be kita ko, vaiko gyvenimo valstybės narės teritorijoje sąlygas ir priežastis bei jo pilietybę <…>. Be to, kaip Teisingumo Teismas nurodė [2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo A ( 6 )] 38 punkte, nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis“ ( 7 ).

36.

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nustatė, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose, ir net nurodė, kad vaikas niekada negyveno Lietuvoje. Todėl nekyla jokių abejonių, kad vaiko V nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlandų teritorijoje.

37.

Gali kilti abejonių, ar Lietuvos teismai turėjo jurisdikciją priimti 2013 m. spalio 8 d. sprendimą. Tačiau esu nurodęs, kad šioje byloje nenagrinėjamas klausimas, ar pagal Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytas taisykles šie teismai turėjo jurisdikciją priimti šį sprendimą, ir net klausimas, ar Nyderlandų teismai šį sprendimą pripažino. Toks klausimas šioje byloje nepateiktas.

38.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime nurodo tik Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, pažymėtina, kad Teisingumo Teismui pateikto prašymo dėstomojoje dalyje jis kelia klausimą, ar Lietuvos teismai taip pat turi jurisdikciją nustatyti ir išlaikymo prievoles. Tačiau pagal šio reglamento 1 straipsnio 3 dalies e punktą reglamentas netaikomas išlaikymo prievolėms. Klausimai, susiję su teismų jurisdikcija išlaikymo prievolių srityje, reglamentuojami Reglamente Nr. 4/2009.

39.

Vis dėlto nekyla jokių abejonių, kad šie du aspektai, t. y. tėvų pareigos atitinkamam vaikui ir jo išlaikymo prievolės, yra neatsiejami. Be to, 2013 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtame viename sprendime nagrinėjami būtent šie du aspektai. Taigi neabejoju, kad reikalavimas dėl vaiko V išlaikymo prievolių yra papildomas reikalavimo dėl šio vaiko globos teisių ir teisės bendrauti su juo atžvilgiu.

40.

Pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punktą teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų, turi jurisdikciją nagrinėti ir išlaikymo prievolių klausimą, jei šioje byloje toks klausimas keliamas papildomai.

41.

Tad pagal šią nuostatą jurisdikcijos taisyklė, kuri bus nustatyta tėvų pareigoms, taip pat galios ir išlaikymo prievolėms.

42.

Taigi siūlau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą performuluoti taip: savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 2201/2003 ir Reglamentas Nr. 4/2009 turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, jeigu valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių, ir šis sprendimas įsiteisėjo, šis teismas taip pat turi jurisdikciją spręsti dėl prašymo pakeisti šį sprendimą, nors vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nėra šios valstybės narės teritorijoje.

43.

Iš tikrųjų šioje byloje kyla klausimas, ar Lietuvos teismams, priėmusiems įsiteisėjusį 2013 m. spalio 8 d. sprendimą dėl vaiko V globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių, taikoma jurisdikcijos prorogacija, dėl kurios jie gali priimti naują sprendimą dėl to paties dalyko, nors pagal Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytą bendrąją jurisdikcijos taisyklę jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas turi Nyderlandų teismai, nes vaiko V nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose.

44.

Mano nuomone, nėra jokio motyvo, kuriuo būtų galima pagrįsti Lietuvos teismų jurisdikciją priimti tokį sprendimą.

45.

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teismų jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų turi būti tikrinama ir nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju, kai byla patenka jų žinion, o tai reiškia, kad išnagrinėjus bylą jurisdikcija neišsaugoma ( 8 ).

46.

Be abejo, W ieškinio tikslas – pakeisti globos teisių, teisės bendrauti ir su išlaikymo prievolėmis susijusių teisių įgyvendinimo tvarką, nustatytą 2013 m. spalio 8 d. sprendime. Beje, šio tipo ieškinys nėra niekuo išskirtinis. Įprasta, kad vienas iš tėvų kreipiasi į teismą siekdamas pakeisti tokią tvarką, nes pasikeitė jo asmeninė arba finansinė padėtis.

47.

Vis dėlto šis sprendimas įsiteisėjo, todėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. ieškinys, kurį W pareiškė Vilniaus miesto apylinkės teisme, turi būti laikomas nauju ieškiniu.

48.

Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytos jurisdikcijos taisyklės yra aiškios. Pagal šio reglamento 8 straipsnį jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų pirmiausia suteikiama valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, t. y. „kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo <…> dokumentas“ ( 9 ), teismams. Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nuo 2011 m. lapkričio mėn. vaiko V nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose ir kad jis niekada nėra gyvenęs Lietuvoje. Todėl dieną, kurią W kreipėsi į Lietuvos teismus, t. y. kaip nurodyta pirmesniame punkte, 2014 m. rugpjūčio 28 d., jurisdikciją priimti sprendimą visais klausimais, susijusiais su tėvų pareigomis šiam vaikui, turėjo Nyderlandų teismai.

49.

Dėl aplinkybės, kad W ieškinio tikslas – pakeisti 2013 m. spalio 8 d. Lietuvos teismo priimtame sprendime nustatytą tvarką, negali būti nukrypta nuo bendrosios taisyklės ir taikoma šio teismo jurisdikcijos prorogacija.

50.

Šiame reglamente nustatytos jurisdikcijos taisyklės, susijusios su tėvų pareigomis, parengtos atsižvelgiant į vaiko interesą, ypač į artumo kriterijų ( 10 ). Todėl pagal šio reglamento 8 straipsnį jurisdikcija šioje srityje pirmiausia suteikiama valstybės narės, kurioje vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, teismams. Iš tikrųjų dėl savo geografinio artumo šie teismai paprastai gali geriausiai įvertinti, kokių priemonių tinkamiausia imtis, atsižvelgiant į vaiko interesus ( 11 ).

51.

Nors iš tikrųjų taikomos šios bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtys, vis dėlto Reglamento Nr. 2201/2003 9–15 straipsniuose pateiktas baigtinis šių išimčių sąrašas, ir jos turi būti aiškinamos siaurai ( 12 ).

52.

Šio reglamento 9 straipsnyje nurodyti atvejai, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą. Jo 10 straipsnis susijęs su vaikų grobimo atvejais. Reglamento 12 straipsnis skirtas jurisdikcijos prorogacijai, dėl kurios valstybės narės, kurioje nėra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, teismai gali nagrinėti ieškinius dėl tėvų pareigų šiam vaikui, jeigu turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinio dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium ar santuokos pripažinimo negaliojančia arba jeigu vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, visų pirma dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba vaikas yra tos valstybės pilietis. Abiem atvejais „išimtinei“ šių teismų jurisdikcijai aiškiai ar kitaip nedviprasmiškai turi pritarti abu sutuoktiniai ir tėvų pareigų turėtojai ( 13 ).

53.

Dėl šio reglamento 14 straipsnio pažymėtina, kad į jį reikia atsižvelgti, jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal to paties reglamento 8–13 straipsnius. Galiausiai šio reglamento 15 straipsnyje numatyta valstybės narės teismų, turinčių jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, galimybė perduoti bylą kitos valstybės narės, su kuria vaikas turi ypatingą ryšį, teismams, jeigu jie geriau gali išnagrinėti šią bylą ir jeigu tai naudinga atsižvelgiant į vaiko interesus.

54.

Reikia konstatuoti, kad šioje byloje man pateiktas atvejis nepatenka į jokios minėtame reglamente numatytos išimties taikymo sritį.

55.

Jurisdikcijos prorogaciją arba išsaugojimą būtų galima pagrįsti tik tuomet, jeigu tai atitiktų vaiko interesą. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje šiuo klausimu numatyta, kad „[v]isuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais“.

56.

Iš tikrųjų būtų galima teigti, kad sprendimą, kuriame nustatyta globos teisių, teisės bendrauti ir išlaikymo prievolių įgyvendinimo tvarka, siekiama pakeisti priėmus naują sprendimą, todėl šį naują sprendimą turėtų priimti tas pats teismas.

57.

Tokia bendrosios taisyklės išimtis taikoma teisei bendrauti. Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnyje numatyta, kad tuo atveju, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės į kitą ir įgyja naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išsaugo jurisdikciją pakeisti sprendimą dėl teisės bendrauti, priimtą toje valstybėje narėje.

58.

Sąjungos teisės aktų leidėjas tokią bendrosios taisyklės išimtį pagrindė tuo, jog pageidautina, kad „keičiant gyvenamąją vietą arčiausiai vaiko buvęs teismas pats pakeistų savo ankstesnį sprendimą, siekdamas atsižvelgti į vaiko persikėlimą, – tai užtikrina tam tikrą tęstinumą, tačiau nepakeičiama sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ apibrėžtis“ ( 14 ).

59.

Vis dėlto pažymėtina ne tik tai, kad kalbama vien apie teisę bendrauti, bet ir tai, kad šio reglamento 9 straipsnyje numatyta situacija iš esmės skiriasi nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos. Lietuvos teismas, priėmęs 2013 m. spalio 8 d. sprendimą, kurį W prašo pakeisti, savo jurisdikcijos niekada negalėjo grįsti vaiko gyvenamąja vieta, nes, primenu, vaikas niekada nėra gyvenęs Lietuvoje. Atsižvelgiant į bylos dokumentuose pateiktą informaciją atrodo, kad šį sprendimą priėmęs Lietuvos teismas galėjo nuspręsti, jog jurisdikciją jis turi pagal šio reglamento 14 straipsnį (papildoma jurisdikcija), kaip nurodyta šios išvados 53 punkte. Todėl šio teismo jurisdikcija nustatyta neatsižvelgiant į artumo kriterijų, taigi ir į vaiko interesą.

60.

Taigi jurisdikcijos prorogacija, kuri nėra naudinga kuo labiau atsižvelgiant į vaiko interesą, visiškai prieštarautų Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytai sistemai ir Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje įtvirtintam pagrindiniam principui, pagal kurį vykdant visus valstybės ar privačių institucijų veiksmus, susijusius su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi jų interesais.

61.

Atsižvelgdamas į visus šiuos aspektus manau, kad Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punktas turi būti aiškinami taip: jeigu valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių ir teisės bendrauti su juo, ir šis sprendimas įsiteisėjo, jis nebeturi jurisdikcijos spręsti dėl prašymo pakeisti šį sprendimą, jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nėra šios valstybės narės teritorijoje. Pagal šias nuostatas ir vaiko intereso apsaugos principą teismas, turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl tokio prašymo, yra valstybės narės, kurios teritorijoje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismas.

62.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Vilniaus miesto apylinkės teismui:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 8 straipsnis ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 3 straipsnio d punktas turi būti aiškinami taip: jeigu valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl nepilnamečio vaiko globos teisių, teisės bendrauti su juo ir jo išlaikymo prievolių, ir šis sprendimas įsiteisėjo, jis nebeturi jurisdikcijos spręsti dėl prašymo pakeisti šį sprendimą, jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nėra šios valstybės narės teritorijoje.

Pagal šias nuostatas ir vaiko intereso apsaugos principą teismas, turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl tokio prašymo, yra valstybės narės, kurios teritorijoje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismas.