1

Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO) yra tarpinstitucinis organas, įsteigtas 2002 m. liepos 25 d. Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto ir Europos ombudsmeno sprendimu 2002/620/EB, įsteigiančiu Europos Bendrijų personalo atrankos biurą (OL L 197, 2002, p. 53; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 46). Pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) redakcijos, galiojusios iki 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiančio Tarnybos nuostatus (OL L 124, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130), įsigaliojimo, 2 straipsnio trečią pastraipą šį sprendimą pasirašiusios institucijos jo 2 straipsnio 1 dalimi pavedė EPSO vykdyti atranką, kurios vykdymo įgaliojimai pagal Tarnybos nuostatų 30 straipsnio pirmą pastraipą ir jų III priedą suteikti paskyrimų tarnyboms. Be to, pagal minėto sprendimo 2 straipsnio 2 dalį EPSO gali vykdyti 1 dalyje numatytus įgaliojimus, kai jie suteikti institucijų, įstaigų, biurų arba agentūrų, įsteigtų Sutartimis ar remiantis jomis, paskyrimų tarnybai pastarosios prašymu. To sprendimo 4 straipsnyje numatyta, kad, nors pagal Tarnybos nuostatų 91a straipsnį prašymai ir skundai, susiję su EPSO suteiktų teisių vykdymu, pateikiami EPSO, visi ieškiniai šiais klausimais pareiškiami Europos Komisijai.

2

2014 m. kovo 1 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 60 A, 2014, p. 1) EPSO paskelbė Viešiesiems konkursams taikytinas bendrąsias taisykles (toliau – Bendrosios taisyklės).

3

Bendrųjų taisyklių 1.3 punkto „Tinkamumo reikalavimai“ skyriuje „Kalbų mokėjimas“ nurodyta:

„Priklausomai nuo konkurso jūsų bus paprašyta įrodyti oficialiųjų ES kalbų žinias. Paprastai vieną oficialiąją ES kalbą reikia labai gerai mokėti, o kitą – patenkinamai, tačiau pranešime apie konkursą gali būti nustatyti griežtesni reikalavimai (ypač lingvistų konkursuose). Jei pranešime apie konkursą nenurodyta kitaip, antroji kalba paprastai būna tik anglų, prancūzų arba vokiečių.“

4

Bendrųjų taisyklių 7 puslapio išnašoje pažymėta, kad, „[r]emiantis [Teisingumo Teismo] sprendimu Italija / Komisija (C‑566/10 P), [Europos Sąjungos] institucijos antrosios kalbos pasirinkimo apribojimą nedideliu oficialiųjų ES kalbų skaičiumi privalo motyvuoti“.

5

Minėtame Bendrųjų taisyklių 1.3 punkte, be kita ko, nurodyta:

„Organizuodama viešuosius konkursus, EPSO taiko 2013 m. gegužės 15 d. Administracijos vadovų kolegijos patvirtintas „Kalbų vartojimo EPSO konkursuose bendrąsias gaires.

Remiantis ES institucijose nusistovėjusia kalbų vartojimo vidaus komunikacijai praktika ir atsižvelgiant į poreikius, susijusius su išorės komunikacija ir dokumentų tvarkymu, dažniausiai vartojamos anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos.

Antrosios kalbos pasirinkimo galimybės nustatytos vadovaujantis tarnybos interesais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nauji įdarbinti darbuotojai privalo sugebėti dirbti iš karto ir veiksmingai bendrauti kasdienėje veikloje. Kitaip būtų smarkiai pakenkta institucijų darbo veiksmingumui.

Siekiant visiems kandidatams užtikrinti vienodas sąlygas, kiekvienas kandidatas, įskaitant tuos, kurių pirmoji oficialioji kalba yra viena iš šių trijų kalbų, privalo atlikti tam tikrą testą antrąja kalba, pasirinkta iš šių trijų kalbų. Taip institucijos, vertindamos specialiuosius gebėjimus, gali įvertinti kandidatų gebėjimą iškart dirbti aplinkoje, labai panašioje į tą, kurioje jie dirbtų, jei būtų įdarbinti. Kandidatams paliekama galimybė vėliau mokytis kalbų, kad galėtų dirbti trečiąja kalba, kaip nurodyta Tarnybos nuostatų 45 straipsnio 2 dalyje.

<...>“

6

Šio sprendimo 5 punkte minėtos gairės pridėtos prie Bendrųjų taisyklių (2 priedas), kaip matyti iš išnašos jų 8 puslapyje.

7

Bendrųjų taisyklių 2.1.4 punkte „Užpildykite elektroninę paraišką“ nurodyta, kad „[v]isas elektroninės paraiškos dalis, įskaitant laukelį „Gabumai“, reikia pildyti anglų, prancūzų arba vokiečių kalba, išskyrus atvejus, kai pranešime apie konkursą nurodoma kitaip“.

8

Bendrųjų taisyklių 3.1.1 punkto „EPSO bendravimas su kandidatais“ 1 punkte nurodyta:

„Rezultatai ir visi kvietimai bus jums siunčiami tik per EPSO aplanką anglų, prancūzų arba vokiečių kalba.“

9

Bendrųjų taisyklių 3.1.2 punktas „Kandidatų bendravimas su EPSO“ suformuluotas taip:

„Prieš susisiekdamas su EPSO, pirmiausia atidžiai perskaitykite visą informaciją pranešime apie konkursą, šiose bendrosiose taisyklėse ir EPSO interneto svetainėje, įskaitant „Dažnai užduodamų klausimų“ skyrelį.

Kontaktinius duomenis galima rasti interneto svetainėje <...> Visoje su paraiška susijusioje korespondencijoje kandidatai turi įrašyti paraiškoje nurodytą savo vardą ir pavardę, konkurso numerį ir paraiškos numerį.

EPSO siekia taikyti gero administracinio elgesio kodekso <...> principus. Tačiau pagal šiuos principus EPSO pasilieka teisę nutraukti susirašinėjimą, jeigu iš kandidatų gauna netinkamą, pavyzdžiui, pasikartojančią, įžeidžiamą ir (arba) nesusijusią su konkursu, korespondenciją.“

10

Šio sprendimo 9 punkte nurodyto Europos Komisijos darbuotojų gero administracinio elgesio bendraujant su visuomene kodekso, pridėto prie 2000 m. spalio 17 d. Komisijos sprendimo 2000/633/EB, EAPB, Euratomas dėl Komisijos darbo tvarkos taisyklių dalinio pakeitimo (OL L 267, 2000, p. 63) (toliau – Gero administracinio elgesio kodeksas) 4 punkto skyriuje „Susirašinėjimas“ pažymėta:

„Vadovaujantis Europos bendrijos steigimo sutarties 21 straipsnio nuostatomis, atsakymus į laiškus Komisija siunčia ta kalba, kuria parašytas pirminis laiškas, su sąlyga, jei tai viena iš oficialiųjų bendrijos kalbų.“

11

Bendrųjų taisyklių 2 priede „Administracijos vadovų kolegijos patvirtintos kalbų vartojimo EPSO konkursuose bendrosios gairės“ (toliau – Bendrosios gairės) nurodyta:

„Patvirtinama, kad kalbų vartojimo EPSO konkursuose bendroji taisyklė yra tokia:

<...>

Visomis oficialiomis kalbomis bus skelbiami ir Tarnybos rengiami kvietimai pareikšti susidomėjimą atrankos procedūromis, skirti sutartininkams.

Ribotas antrosios kalbos pasirinkimas yra grindžiamas keliais veiksniais.

Pirmiausia – tarnybos interesais, nes nauji darbuotojai turėtų sugebėti dirbti iš karto ir veiksmingai atlikti savo pareigas, į kurias buvo paskirti pagal konkurso sritį arba specializaciją.

Institucijose daugiausia vartojamos anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos. Tradiciškai jomis bendraujama institucijų narių susirinkimuose. Be to, šiomis kalbomis dažniausiai bendraujama pačiose institucijose ir su išorės pasauliu. Tai matyti iš institucijų vertimo tarnybų verčiamų tekstų originalo kalbų statistinių duomenų.

Atsižvelgiant į institucijų faktinius kalbai taikomus reikalavimus vidaus ir išorės bendravimui, vienas iš atrankos kriterijų pagal Tarnybos nuostatų 27 straipsnio 1 dalį yra privalomos vienos iš šių trijų kalbų patenkinamos žinios, tikrinamos atkuriant realią darbo aplinką. Trečiosios kalbos žinios, kaip numatyta Tarnybos nuostatų 45 straipsnio 2 dalyje, negali pakeisti vienos iš trijų kalbų žinių įdarbinimo metu.

Antra, kalbų pasirinkimo ribojimas per vėlesnius konkurso etapus yra grindžiamas laikomų testų pobūdžiu. Institucijų paskyrimų tarnybos pagal Tarnybos nuostatų 27 straipsnį nusprendė pakeisti atrankos procedūras ir nustatė nuo 2010 m. taikomus gebėjimais grįstus vertinimo metodus, kad galėtų veiksmingiau numatyti, ar kandidatai geba atlikti savo pareigas.

Svarūs mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad geriausiai asmens darbo rezultatus realioje aplinkoje leidžia nuspėti vertinimo centrai, kuriuose atkuriamos realios darbo situacijos. Šis pats veiksmingiausias vertinimo metodas taikomas visame pasaulyje. Atsižvelgiant į karjeros trukmę ir intensyvų judumą institucijose, taikyti tokį vertinimo būdą yra būtina. Pasitelkus paskyrimų tarnybų nustatytą gebėjimų sistemą, pasirenkama keletas tinkamų pratimų reikiamiems gebėjimams įvertinti. Siekiant užtikrinti sąžiningą kandidatų vertinimą ir jų tiesioginį bendravimą su vertintojais bei kitais pratime dalyvaujančiais kandidatais, visų pirma atsižvelgiant į šį metodą vertinimo centre kandidatus būtina tikrinti tarptautinio bendravimo kalba (lingua franca) arba tam tikromis aplinkybėmis kita pagrindine konkurso kalba. Pirmuoju atveju tarptautinio bendravimo kalba turi būti pasirenkama iš tų kalbų, kurias kandidatai greičiausiai moka.

Pagal šią prielaidą dedamos visos pastangos, siekiant išvengti kandidatų diskriminavimo; taigi visi turi būti tikrinami savo antrąja kalba. Tačiau kadangi ši antroji kalba taip pat turi būti tarptautinio bendravimo kalba, antrosios kalbos pasirinkimą būtina apriboti. Kadangi iki šiol institucijose įprastos tradicinės kalbos, rinktis reikia iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Vertinimo centruose kandidatų kalbos žinios netikrinamos; kad galėtų laikyti testus, kandidatams kaip savo antrąją kalbą pakanka patenkinamai mokėti vieną iš trijų minėtų kalbų (tai atitinka būtinuosius reikalavimus, nustatytus Tarnybos nuostatų 28 straipsnyje). Atsižvelgiant į realius pirmiau aprašytus tarnybos poreikius, toks kalbos žinių lygis nėra neproporcingas.

Anglų, prancūzų arba vokiečių, kaip antrosios kalbos, pasirinkimas vėlesniais konkurso etapais negali būti laikomas diskriminacija gimtosios kalbos pagrindu. Tai nėra gimtosios kalbos vartojimo apribojimas. Kandidatų įpareigojimas pasirinkti antrąją kalbą (anglų, prancūzų arba vokiečių), kuri nesutampa su jų pirmąja (dažniausiai gimtąja arba lygiaverte) kalba, užtikrina jų lyginimą vienodomis sąlygomis. Taip pat reikėtų pažymėti, kad pakankamas antrosios kalbos mokėjimas visiškai priklauso nuo kandidatų asmeninių pastangų.

Bet kuriuo atveju šis reikalavimas atitinka realius tarnybos poreikius. Antrosios kalbos pasirinkimo ribojimas atitinka dabartines europiečių kalbų žinias. Anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos ne tik yra kelių Europos Sąjungos valstybių narių kalbos, bet ir pačios populiariausios užsienio kalbos ES. Tai kalbos, kurių dažniausiai mokomasi kaip užsienio kalbų ir kurias gyventojai laiko pačiomis naudingiausiomis. Taigi faktiniai tarnybos reikalavimai yra pagrįstai susiję su kalbų žiniomis, kurias, kaip tikimasi, gali turėti kandidatai, ypač atsižvelgiant į tai, kad kalbų žinios siaurąja prasme (gramatikos, rašybos ar žodyno klaidos) per gebėjimų testus nėra vertinamos. Todėl antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas anglų, prancūzų arba vokiečių kalbomis nėra pernelyg didelė kliūtis žmonėms, pageidaujantiems dalyvauti konkursuose. Išties, atsižvelgiant į turimą informaciją, šis pasirinkimas beveik sutampa su tuo, prie ko žmonės pripratę ir ko tikisi.

Iš atitinkamų statistinių duomenų darytina išvada, kad antrosios kalbos pasirinkimo ribojimas per tam tikrus konkursų etapus yra proporcingas ir nediskriminacinis. Pavyzdžiui, per 2005 m. pagrindinius ES‑25 bendruosius administratorių ir asistentų konkursus kandidatams leidus rinktis antrąją kalbą iš 11 oficialiųjų kalbų, dažniausiai buvo pasirinktos anglų, prancūzų arba vokiečių kalbos. Iš konkursų, rengtų po 2010 m. reformos, statistinių duomenų nematyti jokio šališkumo valstybių, kurių oficialios kalbos yra anglų, prancūzų arba vokiečių, gyventojų atžvilgiu. O 2010 m. administratorių konkursų statistiniai duomenys rodo, kad labai daug kandidatų savo antrąja kalba dar vis renkasi vieną iš trijų minėtų kalbų.

Dėl tų pačių priežasčių yra logiška kandidatams leisti rinktis tik vieną iš šių trijų kalbų bendraujant su EPSO ir pildant laukelį „Gabumai“.

Taigi siekiant suderinti tarnybos interesus ir kandidatų gebėjimus, tam tikri testai turėtų būti laikomi tik keliomis Europos Sąjungos kalbomis, nes taip bus užtikrinta, kad konkursų laureatai turėtų pakankamų kalbos derinio žinių, leisiančių jiems veiksmingai atlikti savo pareigas, ir kad būtų galima taikyti rezultatų vertinimu grindžiamus atrankos metodus. Kadangi pranešimai apie konkursus ir kandidatams skirtos instrukcijos skelbiami 24 Sąjungos kalbomis, o kandidatai gali laikyti testus pirmuoju konkursų etapu bet kuria iš šių 24 kalbų, kurią nurodo kaip savo gimtąją kalbą, laikoma, kad užtikrinta tinkama tarnybos interesų ir daugiakalbystės principų bei nediskriminavimo dėl kalbos pusiausvyra.

Todėl kiekvienu konkrečiu atveju siekiant įdarbinti kandidatus, kurie galės dirbti iš karto, reikėtų priimti sprendimą, atsižvelgiant į EPSO valdybos patvirtintą kalbų vartojimo tvarką ir institucijų specialius poreikius.

Taigi yra du galimi bendrieji atvejai:

Net ir vadovaujantis šiuo požiūriu, sprendimą, kuriuo ribojamas konkursų kalbų skaičius, reikėtų priimti gerai apsvarsčius konkretaus konkurso atvejį, kad būtų atsižvelgta į institucijų specialiuosius poreikius, susijusius su konkursų specializacija (‑omis).“

12

2014 m. kovo 13 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje EPSO paskelbė pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/276/14 dėl administratorių rezervo sąrašo sudarymo (OL C 74 A, 2014, p. 4). 2014 m. lapkričio 6 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje EPSO paskelbė pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/294/14 dėl duomenų apsaugos srities administratorių Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno tarnyboje rezervo sąrašo sudarymo (OL C 391 A, 2014, p. 1). Būtent šiuos pranešimus apie konkursus (toliau bendrai vadinami ginčijamais pranešimais) prašoma panaikinti nagrinėjamais ieškiniais.

13

Kiekvieno pranešimo įvadinėje dalyje nurodyta, kad Bendrosios taisyklės yra „sudedamoji [pranešimo] dalis“.

14

Ginčijamais pranešimais paskelbtų konkursų reikalavimuose nurodyta, kad reikia labai gerai mokėti vieną iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų – ši kalba vadinama „pirmąja kalba“, ir pakankamai gerai mokėti antrąją kalbą, vadinamą „antrąja kalba“, kurią kandidatai pasirenka iš anglų, prancūzų arba vokiečių kalbų ir kuri, kaip pažymėta, būtinai turi skirtis nuo kandidato pasirinktos pirmosios kalbos (ginčijamų pranešimų III dalies 2.3 punktas).

15

Ginčijamų pranešimų III dalies 2.3 punkte pateiktas paaiškinimas dėl antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo nurodant tik tris kalbas. Šiuo klausimu pranešime apie viešąjį konkursą EPSO/AD/276/14 nurodyta:

„Remiantis [2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimu Italija / Komisija (C‑566/10 P, Rink., EU:C:2012:752)], ES institucijos privalo motyvuoti šio konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimą nedideliu oficialiųjų ES kalbų skaičiumi.

Todėl kandidatams pranešama, kad šio konkurso antrųjų kalbų pasirinkimo galimybės nustatytos vadovaujantis tarnybos interesais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad įdarbinti nauji darbuotojai privalo sugebėti dirbti iš karto ir veiksmingai bendrauti kasdienėje veikloje. Kitaip būtų smarkiai pakenkta institucijų veikimui.

Remiantis ES institucijose nusistovėjusia kalbų naudojimo [vartojimo] vidaus komunikacijai praktika ir taip pat atsižvelgiant į tarnybų poreikius, susijusius su išorės komunikacija ir dokumentų tvarkymu, dažniausiai tebenaudojamos anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos. Be to, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos yra dažniausiai Europos Sąjungoje vartojamos ir studijuojamos antrosios kalbos. Tai atitinka dabartinius mokomuosius ir profesinius standartus, pagal kuriuos kandidatai į darbo vietas Europos Sąjungos institucijose turėtų mokėti bent vieną iš šių kalbų. Taigi, tarnybos interesus derinant su kandidatų poreikiais ir gebėjimais, kartu atsižvelgiant į konkrečią šio konkurso sritį, užduotis rengti šiomis tri[mis] kalbomis yra teisėta siekiant užtikrinti, kad visi kandidatai bent vieną iš šių trijų kalbų mokėtų pakankamai gerai, kad galėtų ją vartoti darbe, nesvarbu, kokia jų pirmoji oficialioji kalba. Tokiu būdu institucijos, vertindamos kandidatų specialiuosius įgūdžius, gali įvertinti jų gebėjimą iškart dirbti aplinkoje, labai panašioje į tą, kurioje jie dirbtų, jei būtų įdarbinti.

Dėl tų pačių priežasčių tikslinga apriboti kandidatų ir institucijos bendravimo kalbų, įskaitant kalbą, kuria turi būti rengiamos paraiškos, pasirinkimą. Beje, tokiu reikalavimu užtikrinamas vienodas [kandidatų vertinimas ir jų paraiškų kontrolė].

Be to, kad visiems kandidatams būtų taikomos vienodos sąlygos, kiekvienas kandidatas, įskaitant tuos, kurių pirmoji oficialioji kalba yra viena iš šių trijų kalbų, privalo per tam tikras užduotis vartoti antrąją kalbą, pasirinktą iš šių trijų kalbų.

Kandidatams paliekama galimybė vėliau mokytis kalbų, kad įgytų Tarnybos nuostatų 45 straipsnio 2 dalyje nurodytą gebėjimą dirbti naudojant [vartojant] 3‑iąją kalbą.“

16

Pranešime apie viešąjį konkursą EPSO/AD/294/14 iš esmės pateikta ta pati informacija.

17

Pranešimo apie viešąjį konkursą EPSO/AD/276/14 IV dalyje numatyta, kad bus rengiami kompiuteriu atliekami atrankos testai. Tai žodinio mąstymo (a testas), matematinio mąstymo (b testas), abstrakčiojo mąstymo (c testas) ir elgesio tam tikrose situacijoje (d testas) užduotys. Šios pranešimo dalies 3 punkte nurodyta, kad a–c testų kalba yra 1‑oji, o d testo kalba – 2‑oji.

18

Be to, pranešimo apie viešąjį konkursą EPSO/AD/294/14 IV dalyje taip pat numatyta, kad bus rengiami kompiuteriu atliekami atrankos testai. Tai žodinio mąstymo (a testas), matematinio mąstymo (b testas) ir abstrakčiojo mąstymo (c testas) testai. Šios pranešimo dalies 3 punkte nurodyta, kad a–c testų kalba yra 1‑oji kalba.

19

Pranešimo apie viešąjį konkursą EPSO/AD/294/14 V dalyje apibrėžta atrankos į konkursą ir atrankos pagal kvalifikaciją procedūra. Nurodyta, kad pirmiausia tikrinama, ar kandidatų paraiškose pateikti duomenys atitinka bendruosius, specialiuosius ir kvalifikacijos reikalavimus. Siekiant nustatyti, ar įtraukti kandidatą į visus dalyvavimo konkurse reikalavimus pagal pranešimo EPSO/AD/294/14 III antraštinę dalį atitinkančių asmenų sąrašą, tikrinami jo atsakymai į klausimus, susijusius su bendraisiais ir specialiaisiais reikalavimais. Vėliau vertinimo komisija, atsižvelgdama į pranešime apie konkursą EPSO/AD/294/14 apibūdintą pareigų pobūdį ir atrankos kriterijus, iš konkurso atrankos reikalavimus atitinkančių kandidatų atrenka turinčius tinkamiausią kvalifikaciją (pavyzdžiui, diplomus ir profesinę patirtį). Ši atranka vyksta remiantis tik paraiškos laukelyje „Gabumai“ kandidatų pateiktais duomenimis, vertinant pranešimo EPSO/AD/294/14 V dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta tvarka.

20

Pranešimo EPSO/AD/294/14 V dalies 2 punkte nurodyta, kad atlikdama atranką pagal kvalifikaciją, vertinimo komisija atsižvelgs į šiuos kriterijus:

21

Paskutinis ginčijamais pranešimais paskelbtų konkursų atrankos etapas vyksta „vertinimo centre“ (pranešimo apie konkursą EPSO/AD/276/14 V dalis; pranešimo apie konkursą EPSO/AD/294/14 VI dalis).

22

Pranešimo apie konkursą EPSO/AD/276/14 V dalies 3 punkte nurodyta, kad vertinimo centro kalba yra 2‑oji kalba.

23

Pagal pranešimo apie konkursą EPSO/AD/294/14 VI dalies 2 punktą vertinimo centre kandidatai turės atlikti trijų rūšių užduotis, kad būtų įvertinti:

24

Be to, šios pranešimo apie konkursą EPSO/AD/294/14 dalies 3 punkte nurodyta, kad vertinimo centro kalbos yra: a–c testų – 1‑oji kalba, o d–g užduočių – 2‑oji kalba.

25

Italijos Respublika pareiškė ieškinį byloje T‑353/14; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. gegužės 23 d. Ji Bendrojo Teismo prašo:

26

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

27

Italijos Respublika pareiškė ieškinį byloje T‑17/15; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. sausio 15 d.

28

2015 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublika Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriuo prašė leisti įstoti į bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimų. 2015 m. birželio 1 d. nutartimi Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą leisti įstoti į bylą. 2015 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublika pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą.

29

Byloje T‑17/15 Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

30

Lietuvos Respublika palaiko Italijos Respublikos reikalavimą panaikinti ginčijamą pranešimą apie konkursą byloje T‑17/15.

31

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

32

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį šiose bylose ir jas sujungti, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. Taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas paprašė Komisijos raštu atsakyti į tam tikrus klausimus. Ji šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

33

2015 m. kovo 17 d. surengtame teismo posėdyje buvo išklausytos pagrindinių bylos šalių kalbos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus; Lietuvos Respublika teismo posėdyje nedalyvavo.

34

Išklausęs pagrindines bylos šalis per posėdį, Bendrasis Teismas nusprendė sujungti nagrinėjamas bylas, kad būtų priimtas galutinis sprendimas pagal Procedūros reglamento 68 straipsnį.

35

Grįsdama ieškinius Italijos Respublika nurodo septynis pagrindus: pirma, SESV 263, 264 ir 266 straipsnių pažeidimą; antra, SESV 342 straipsnio ir iš dalies pakeisto 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3), 1 ir 6 straipsnių pažeidimą; trečia, ES 6 straipsnio 3 dalies, SESV 18 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnio, Reglamento Nr. 1 1 ir 6 straipsnių, Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių, 27 straipsnio antros pastraipos ir 28 straipsnio f punkto ir Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimą; ketvirta, ES 6 straipsnio 3 dalies ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą; penkta, piktnaudžiavimą įgaliojimais, taip pat „esminių reikalavimų dėl pranešimo apie konkursą pobūdžio ir tikslo“, konkrečiai Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių, 27 straipsnio antros pastraipos, 28 straipsnio f punkto, 34 straipsnio 3 dalies ir 45 straipsnio 1 dalies ir proporcingumo principo pažeidimą; šešta, SESV 18 straipsnio, 24 straipsnio ketvirtos pastraipos, Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnio, Reglamento Nr. 1 2 straipsnio ir Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimą; septinta, SESV 296 straipsnio antros pastraipos, Reglamento Nr. 1 1 ir 6 straipsnių, Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių ir 28 straipsnio f punkto, jų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punkto ir proporcingumo principo pažeidimą ir „faktinių aplinkybių iškraipymą“.

36

Reikia konstatuoti, kad nurodytuose pagrinduose Italijos Respublika ginčija, kaip ji pati teigia, ginčijamais pranešimais įtvirtintos jais paskelbtų konkursų kalbų vartojimo tvarkos dviejų aspektų teisėtumą. Ji nesutinka su ginčijamų pranešimų apie konkursą nuostatomis, kuriomis, pirma, galimybė pasirinkti minėtų konkursų antrąją kalbą apribota anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų, ir, antra, tos pačios kalbos riboja kandidatų ir EPSO bendravimo kalbos pasirinkimą.

37

Prieš nagrinėjant Italijos Respublikos ginčijamų pranešimų apie konkursą dviejų aspektų teisėtumą atsižvelgiant į jos nurodytus pagrindus reikia išnagrinėti Komisijos atsiliepimuose į nagrinėjamus ieškinius nurodytą jų nepriimtinumo pagrindą, nors ji formaliai nepateikė nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo.

38

Atsiliepimuose į ieškinį Komisija teigia, kad Italijos Respublika nagrinėjamu atveju neatsižvelgė į tai, kad Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbtos Bendrosios gairės, o ginčijamų pranešimų apie konkursą III dalimi tik įgyvendinamos šios gairės, ir kad Italijos Respublika niekada nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neginčijo Bendrųjų gairių. Tad Italijos Respublikos reikalavimus reikėtų atmesti kaip nepriimtinus, nes „laiku nebuvo užginčytos Bendrosios gairės“.

39

Dublikuose Italijos Respublika nurodo, kad ir Bendrosios gairės, ir Bendrosios taisyklės pagal savo pobūdį yra vidaus teisės aktai ir nepatenka nė į vieną SESV 263 straipsnyje numatytų savarankiškai skundžiamų aktų kategoriją. Šiuo atžvilgiu Bendrosios taisyklės nesiskiria nuo anksčiau galiojusio „Konkursų vadovo“. Taigi jų turinys tampa teisiškai privalomas tik tuomet, kai faktiškai įtraukiamas į pranešimą apie konkursą. Konkrečiau kalbant, Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje paskelbtų Bendrųjų taisyklių teisinis pagrindas jose nenurodytas, nors tokia nuoroda privaloma antrinės teisės aktams, iš karto sukeliantiems teisinių padarinių. Darytina išvada, kad aptariamos nuostatos nėra teisiškai privalomos be pranešimo apie konkursą, kuriame jos nurodomos.

40

Be to, Bendrosiose gairėse konkrečiai nurodyta, kad kandidatai tik „paprastai“ turi pasirinkti antrąją kalbą iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Italijos Respublika konstatuoja: kadangi atitinkamu pranešimu paskelbto konkurso kalbų vartojimo tvarka buvo nustatyta tame pranešime, ji negalėjo jo ginčyti ir reikalauti panaikinti Bendrąsias gaires.

41

Triplikuose Komisija teigia, kad Italijos Respublikos nurodyti kriterijai susiję vien su formaliais aspektais ir niekaip nesusiję su ginčijamų pranešimų apie konkursus padariniais. Ji pabrėžia, kad yra tik viena teisiškai privaloma teisės nuostata, kurioje reglamentuota konkursų kalbų vartojimo tvarka, visai nesusijusi su ginčijamais pranešimais, – tai nuostata, esanti Bendrosiose gairėse ir Bendrosiose taisyklėse. Ginčijami pranešimai buvo priimti „griežtai laikantis“ Bendrųjų gairių ir jais tik buvo „patvirtintos“ jų nuostatos.

42

Bendrasis Teismas iš Komisijos atsiliepimuose į ieškinius pateiktų ir triplikuose bei per posėdį patikslintų argumentų daro išvadą, kad jos nurodytas nepriimtinumo pagrindas grindžiamas prielaida, jog ginčijami pranešimai yra arba patvirtinamieji aktai, arba išimtinai Bendrųjų taisyklių ir Bendrųjų gairių vykdymo aktai. Taigi, siekiant atsakyti į Komisijos pateiktus argumentus, reikia išnagrinėti minėtų dokumentų pobūdį ir teisinę galią.

43

Per posėdį Italijos Respublika nurodė, kad Bendrosios taisyklės ir Bendrosios gairės yra paprasti pranešimai, sukeliantys privalomų padarinių tik jų rengėjui, t. y. EPSO, nes jose nustatytas EPSO diskrecijos apribojimas. Italijos Respublika, be kita ko, tvirtino, kad, jeigu tektų konstatuoti, jog Bendrosiose taisyklėse ir Bendrosiose gairėse nustatytos privalomos taisyklės, kurios bendrai ir abstrakčiai taikomos EPSO organizuojamiems konkursams, tai reikštų, kad jos yra aktai, kuriuos priėmė subjektas, neturintis įgaliojimų nustatyti tokių taisyklių.

44

Savo ruožtu Komisija pažymėjo, kad priimdama Bendrąsias taisykles ir Bendrąsias gaires EPSO, kaip visų Sąjungos institucijų atstovė, apibrėžė aiškius, objektyvius ir numatomus organizuojamų konkursų antrosios kalbos pasirinkimo kriterijus, kaip jie suprantami pagal 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Italija / Komisija (C‑566/10 P, EU:C:2012:752) 91 punktą. EPSO minėtus aktus priėmė remdamasi Tarnybos nuostatų 29 ir 30 straipsniais ir jų III priedu, pagal kuriuos jai suteikti įgaliojimai organizuoti konkursų procedūrą. Minėtuose dokumentuose, be kita ko, pateiktas tuometinis institucijų kalbinių poreikių įvertinimas.

45

Išnagrinėjęs Bendrąsias taisykles ir Bendrąsias gaires Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija, konstatuoja, kad jose nustatyti EPSO organizuojamų konkursų antrosios kalbos ir jos bendravimo su kandidatais kalbos pasirinkimo kriterijai. Iš tiesų remiantis Bendrosiomis taisyklėmis galima daryti išvadą, kad pasirenkant tą kalbą reikia atsižvelgti į Sąjungos institucijų kalbų vartojimo vidaus ir išorės komunikacijai ir dokumentams tvarkyti praktiką, tarnybų interesus ir poreikius, susijusius su konkursų organizavimu ir kandidatų vertinimu (žr. šio sprendimo 5 punktą).

46

Tas pats pasakytina apie Bendrąsias gaires. Konkrečiai jose daroma nuoroda į tarnybos interesus, Sąjungos institucijų praktiką, realius jos tarnybų poreikius, testų pobūdį, kuris užtikrintų optimalų kandidatų vertinimą, europiečių kalbų žinias apskritai ir galiausiai į anksčiau EPSO organizuotų konkursų kandidatų pasirinkimus dėl kalbų vartojimo (žr. šio sprendimo 11 punktą).

47

Vis dėlto konstatuotina, kad minėtuose dokumentuose nustatyti ne tik šie kriterijai. Bendrosiose taisyklėse ir Bendrosiose gairėse taip pat pateikti įvairūs vertinimai, kuriais remiantis EPSO organizuojamų konkursų antrosios kalbos ir EPSO bendravimo su kandidatais kalbos pasirinkimas bus apribotas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Komisija iš esmės teigia, kad iš šių vertinimų matyti, kokia turėtų būti kalbų vartojimo tvarka, iš esmės taikytina konkursuose, jeigu Bendrosiose taisyklėse ir Bendrosiose gairėse nustatyti kriterijai būtų taikomi šių dokumentų priėmimo metu ir nebūtų nuorodų į konkrečių konkursų organizavimo procedūras.

48

Todėl reikia atsakyti į klausimą, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 47 punkte nurodytus vertinimus, Bendrąsias taisykles ir Bendrąsias gaires reikia aiškinti taip, kad jose numatytos privalomos taisyklės, kuriomis nustatyta visų EPSO organizuojamų konkursų kalbų vartojimo tvarka.

49

Su tokiu minėtų dokumentų aiškinimu negalima sutikti. Pagal teismo praktiką, vertinant, ar nagrinėjamais dokumentais siekiama nustatyti privalomas taisykles, reikia išnagrinėti jų turinį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑258/06, Rink., EU:T:2010:214, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Jei pranešime nenustatyta specifinių ar naujų pareigų, vien tik jo paskelbimo nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog tai aktas, galintis sukelti privalomų teisinių padarinių (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑258/06, Rink., EU:T:2010:214, 31 punktą).

50

Iš minėtų dokumentų teksto matyti, kad juos skelbdama EPSO nepriėmė galutinio sprendimo dėl visuose jai pavestuose organizuoti konkursuose taikytinos kalbų vartojimo tvarkos. Iš tiesų, nepaisant šio sprendimo 47 punkte nurodytų vertinimų, Bendrosiose taisyklėse ir Bendrosiose gairėse aiškiai nustatyta, kad kiekvieno konkurso kalbų vartojimo tvarka nustatoma pranešime apie konkursą, kuris priimamas, kai pradedama atitinkamo konkurso organizavimo procedūra.

51

Tiesa, Bendrųjų taisyklių 1.3 punkte nustatyta, kad antroji kalba ir kalba, kuria bus teikiamos paraiškos, „paprastai būna tik anglų, prancūzų arba vokiečių“. Vis dėlto tame pačiame punkte taip pat nurodyta, kad taip yra, „[j]ei pranešime apie konkursą nenurodyta kitaip“ (žr. šio sprendimo 3 ir 4 punktus).

52

Bendrosiose gairėse yra analogiškai suformuluota nuostata. Nors nurodyta, kad antroji konkurso kalba ir EPSO bendravimo su kandidatais kalba paprastai būna anglų, prancūzų arba vokiečių, vis dėlto nustatyta, kad net tuo vadovaujantis „sprendimą, kuriuo ribojamas konkursų kalbų skaičius, reikėtų priimti gerai apsvarsčius konkretaus konkurso atvejį, kad būtų atsižvelgta į institucijų specialiuosius poreikius“ (žr. šio sprendimo 11 punktą). Todėl negalima daryti išvados, kad šioje byloje nagrinėjamuose dokumentuose nustatytos specifinės ar naujos pareigos, kaip jos suprantamos pagal teismo praktiką (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, T‑258/06, Rink., EU:T:2010:214, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

53

Be to, bet kuriuo atveju šio sprendimo 47 punkte nurodytų vertinimų negalima aiškinti kaip įtvirtinančių visiems EPSO organizuojamiems konkursams taikytiną kalbų vartojimo tvarką, nes nė vienoje nuostatoje EPSO ar administracijos vadovų kolegijai nesuteikiami įgaliojimai nustatyti tokią bendrąją tvarką ar priimti bendro pobūdžio nuostatas, kurios pranešimams apie konkursus galėtų būti netaikomos tik išimtiniais atvejais (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Birkhoff / Komisija, T‑10/11 P, EU:T:2011:699, 30 ir 31 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

54

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip priminta šio sprendimo 1 punkte, pagal Sprendimo 2002/620 2 straipsnio 1 ir 2 dalis EPSO kompetencijai priklauso vykdyti atranką, kurios vykdymo įgaliojimai pagal Tarnybos nuostatų 30 straipsnio pirmą dalį ir pagal šių nuostatų III priedą yra suteikti šį sprendimą pasirašiusių institucijų, taip pat Sąjungos institucijoms, įstaigoms, biurams arba agentūrų paskyrimo tarnyboms (toliau – paskyrimų tarnybos ar tarnyba), todėl EPSO atranką vykdo jų prašymu.

55

Nė vienoje šioje nuostatoje ar nuostatose, kuriomis remiasi Komisija (žr. šio sprendimo 44 punktą), EPSO nesuteikti įgaliojimai įtvirtinti bendrąsias ir abstrakčias privalomas taisykles, kuriomis būtų reglamentuojami remiantis Tarnybos nuostatais ateityje organizuojami konkursai.

56

Tiesa, pagal Tarnybos nuostatų III priedo 7 straipsnio 1 dalį institucijos, pasitarusios su Tarnybos nuostatų komitetu, paveda EPSO imtis reikalingų priemonių užtikrinant, kad atliekant pareigūnų atrankos procedūras būtų taikomi vienodi standartai. Tačiau, pirma, šio straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyta, kad EPSO užduotys, susijusios su pareigūnų atrankos procedūromis, yra tik organizuoti viešuosius konkursus ir institucijų prašymu teikti techninę pagalbą pastarosioms organizuojant vidaus konkursus. Antra, konstatuotina, kad pagal šią nuostatą EPSO pavesta tik imtis priemonių, kad būtų taikomi vienodi standartai, o ne nustatyti bendrąsias ir abstrakčias privalomas taisykles. Bet kuriuo atveju, net jeigu darytume prielaidą, kad tokie įgaliojimai suteikti, Komisija nei savo rašytinėse pastabose, nei per posėdį nenurodė nė vieno institucijų akto, kuriuo, pasikonsultavusios su Tarnybos nuostatų komitetu, jos būtų pavedusios EPSO nustatyti bendrąsias ir abstrakčias privalomas jos organizuojamų konkursų kalbų vartojimo tvarkos taisykles.

57

Nors pagal šio sprendimo 54–56 punktuose minėtas nuostatas EPSO nesuteikti įgaliojimai nustatyti jos organizuojamų konkursų kalbų vartojimo tvarkos privalomas taisykles, EPSO neužkirstas kelias, siekiant užtikrinti vienodą požiūrį ir teisinį saugumą, priimti ir paskelbti tokius aktus, kaip Bendrosios taisyklės ir Bendrosios gairės, kuriuose nurodoma, kaip tam tikrais atvejais ji ketina pasinaudoti jai šiomis nuostatomis suteikta diskrecija. Vis dėlto EPSO šie dokumentai yra privalomi tik tiek, kiek jais nenukrypstama nuo visuotinai taikomų taisyklių, kuriose nustatyta jos kompetencija, ir su sąlyga, kad juos priimdama EPSO neatsisako vykdyti jai suteiktų įgaliojimų vertinti Sąjungos institucijų ir įstaigų poreikių, įskaitant kalbinius poreikius, organizuojant įvairius konkursus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 8 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑431/14 P, EU:C:2016:145, 69 ir 71 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

58

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Bendrąsias taisykles ir Bendrąsias gaires reikia aiškinti tik kaip pranešimus, kaip jie suprantami pagal 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Italija / Komisija (C‑566/10 P, EU:C:2012:752) 91 punktą, kuriuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaudamasi EPSO ketina pasirinkti jai pavestų organizuoti konkursų kalbų vartojimo tvarką.

59

Kad būtų galima nuspręsti dėl šių ieškinių priimtinumo, ginčijamų pranešimų teisinį pobūdį reikia nagrinėti būtent atsižvelgiant į šią išvadą.

60

Kaip nurodyta šio sprendimo 42 punkte, Komisija mano, kad ginčijami pranešimai yra arba patvirtinamieji aktai, arba išimtinai Bendrųjų taisyklių ir Bendrųjų gairių vykdymo aktai.

61

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, kaip matyti iš SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos, ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl bet kokios Sąjungos institucijų priimtos nuostatos, neatsižvelgiant į jos pobūdį ar formą, kuria siekiama sukelti teisinių padarinių (žr. 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑443/97, EU:C:2000:190, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), t. y. kuria pakeičiama teisinė padėtis, egzistavusi iki jos priėmimo (šiuo klausimu žr. 1995 m. birželio 29 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑135/93, EU:C:1995:201, 21 punktą).

62

Iš šios teismo praktikos matyti, kad SESV 263 straipsnyje numatyta teisminė kontrolė neapima aktų, tokių, kaip patvirtinamieji aktai ar išimtinai vykdymo aktai, kurie nesukelia privalomų teisinių padarinių, galinčių paveikti teisės subjekto interesus (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 14 d. Nutarties Sepracor Pharmaceuticals (Airija) / Komisija, C‑477/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:292, 52 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63

Konkrečiau dėl patvirtinamųjų aktų pažymėtina, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog laikytina, kad aktas tik patvirtina ankstesnį individualų aktą, jeigu jame nėra nieko naujo, palyginti su ankstesniu aktu, ir prieš jį priimant nebuvo peržiūrėta akto adresato padėtis (šiuo klausimu žr. 2001 m. vasario 7 d. Sprendimo Inpesca / Komisija, T‑186/98, EU:T:2001:42, 44 punktą, 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimo M / EMEA, T‑12/08 P, EU:T:2009:143, 47 punktą ir 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo CMB ir Christof / Komisija, T‑407/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:477, 89 punktą). Ši praktika, be kita ko, taikytina aktams, kurie nelaikytini individualiais aktais (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑481/11, EU:T:2014:945, 28 ir 29 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką), pavyzdžiui, reglamentams ar pranešimams apie konkursus (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑295/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:997, 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64

Dėl išimtinai vykdymo aktų reikia konstatuoti, kad šiais aktais tretiesiems asmenims nesukuriamos teisės ir pareigos, bet jais įgyvendinamas ankstesnis aktas, kuriuo siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių, nes visi jame nustatytos normos aspektai jau yra apibrėžti ir priimti (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑185/05, EU:T:2008:519, 51–53 punktus ir juose nustatytą teismo praktiką; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. generalinio advokato Cruz Villalón išvados byloje Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑427/12, EU:C:2013:871, 63 punktą).

65

Antra, reikia priminti, kad pagal Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies e punktą, jeigu konkurse taikomi testai, tokiame pranešime apie konkursą, kaip ginčijami pranešimai, turi būti nurodyta, kokio jie bus pobūdžio ir kaip bus vertinami. Iš tiesų pagal nusistovėjusią teismo praktiką pranešimo apie konkursą tekstas yra teisėtumo ir vertinimo, kurį atlieka konkurso atrankos komisija, pagrindas. Be to, pagrindinė pranešimo apie konkursą užduotis yra kuo tiksliau informuoti suinteresuotuosius asmenis apie sąlygų, reikalaujamų norint eiti atitinkamas pareigas, pobūdį, kad jie galėtų įvertinti, ar gali dalyvauti konkurse (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑295/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:997, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

66

Todėl kiekvienas pranešimas apie konkursą priimamas, siekiant jame įtvirtinti vieno ar daugiau konkrečių konkursų procedūros taisykles, t. y. norminį pagrindą, atsižvelgiant į paskyrimų tarnybos nustatytą tikslą. Būtent pagal šį norminį pagrindą, prireikus įtvirtintą laikantis bendro pobūdžio taisyklių, taikytinų konkursų organizavimui, reglamentuojama tam tikro konkurso procedūra nuo atitinkamo pranešimo paskelbimo iki rezervo sąrašo, kuriame pateikiamos to konkurso laimėtojų pavardės, paskelbimo (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑295/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:997, 50 punktą).

67

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad toks pranešimas apie konkursą, kaip ginčijami pranešimai, kuriame, atsižvelgiant į konkrečius atitinkamų Sąjungos institucijų ar įstaigų poreikius, nustatomas konkretaus konkurso norminis pagrindas, įskaitant konkurso kalbų vartojimo tvarką, ir taip sukeliama savarankiškų teisinių padarinių, iš esmės negali būti laikomas patvirtinamuoju aktu ar išimtinai ankstesnių aktų vykdymo aktu. Nors paskyrimų tarnyba, vykdydama savo funkcijas, t. y. priimdama pranešimą apie konkursą, prireikus privalo laikytis ankstesniuose bendro pobūdžio aktuose nustatytų taisyklių arba jas taikyti, vis dėlto kiekvieno konkurso norminis pagrindas įtvirtinamas ir nustatomas atitinkamame pranešime apie konkursą – taigi jame nurodomos sąlygos, reikalaujamos norint užimti vienas ar kelias pareigas.

68

Bet kuriuo atveju, net jeigu būtų laikoma, kad pranešimas apie konkursą iš esmės gali būti patvirtinamasis aktas arba išimtinai ankstesnių aktų vykdymo aktas, iš šio sprendimo 62–63 punktuose nurodytos teismo praktikos matyti, kad aktą galima laikyti patvirtinamuoju arba išimtinai ankstesnio akto vykdymo aktu tik tuo atveju, jeigu pastaruoju siekiama sukurti teisinių padarinių. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 48–57 punktų, taip nėra Bendrųjų taisyklių ir Bendrųjų gairių atveju.

69

Iš tiesų šio sprendimo 58 punkte konstatuota, kad Bendrąsias taisykles ir Bendrąsias gaires reikia aiškinti vien kaip pranešimus, kaip jie suprantami pagal 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Italija / Komisija (C‑566/10 P, EU:C:2012:752) 91 punktą, kuriuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaudamasi EPSO ketina pasirinkti jai pavestų organizuoti konkursų kalbų vartojimo tvarką.

70

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijami pranešimai yra aktai, sukeliantys privalomų teisinių padarinių, kiek tai susiję su atitinkamų konkursų kalbų vartojimo tvarka, taigi dėl jų galima pareikšti ieškinį. Tai, kad juos priimdama EPSO atsižvelgė į Bendrosiose taisyklėse ir Bendrosiose gairėse, į kurias ginčijamuose pranešimuose daroma aiški nuoroda (žr. šio sprendimo 13 punktą), nurodytus kriterijus, negali paneigti šios išvados.

71

Todėl reikia atmesti Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą ir išnagrinėti šiuos ieškinius iš esmės.

(Praleista)

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia: