1.

Cour d’appel de Bruxelles (Belgija) pateiktas prašymas dėl išaiškinimo taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą susijęs su 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( 3 ) (toliau – reglamentas „Briuselis IIa“), 11 straipsnio 7 ir 8 dalimis.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Didžiosios Britanijos piliečio, nuolat gyvenančio Belgijoje, ir Lenkijos pilietės, nuolat gyvenančios Lenkijoje, dėl tėvų pareigų jų vaikui, kuris tuo metu, kai iš pradžių buvo kreiptasi į Belgijos teismą, prieš motinai neteisėtai jį išvežant į Lenkiją, nuolat gyveno Belgijoje. Belgijos teismai, kurie paeiliui priėmė sprendimus, pripažino savo tarptautinę jurisdikciją nagrinėti šį ginčą, ir Lenkijos teismai, į kuriuos vėliau kreipėsi vaiko motina, nesuabejojo šia išvada.

3.

Tuo pačiu metu, kai buvo nagrinėjamos bylos dėl tėvų pareigų, tėvas pateikė prašymą grąžinti vaiką pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ( 4 ) (toliau – 1980 m. Hagos konvencija). Lenkijos teismas atmetė šį prašymą, kaip tai jam leidžiama padaryti išimties tvarka pagal minėtos konvencijos 13 straipsnį, aiškinamą kartu su reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsniu.

4.

Tuomet tėvas kreipėsi į Belgijos teismą, kuris pagal nacionalines proceso normas yra specialiai kompetentingas nagrinėti vaiko globos klausimą priėmus tokį sprendimą negrąžinti vaiko. Pagal minėtas normas, kai vaiko tėvas kreipėsi į teismą, buvo sustabdytos visuose kituose Belgijos teismuose nagrinėtos bylos, susijusios su tėvų pareigomis šiam vaikui, šiuo atveju – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjama byla.

5.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar pagal reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 7 ir 8 dalis valstybei narei draudžiama ( 5 ) priimti tokias vidaus jurisdikcijos paskirstymo taisykles, pagal kurias, pirma, pirmenybė teikiama specializuoto teismo jurisdikcijai, jeigu kitoje valstybėje narėje priimtas sprendimas atsisakyti grąžinti vaiką, ir, antra, sustabdomos visos bylos, kurios jau nagrinėjamos kitame nacionaliniame teisme, kuris iš principo yra kompetentingas nagrinėti bylą iš esmės.

6.

Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra 1980 m. Hagos konvencijos, įsigaliojusios 1983 m. gruodžio 1 d., šalys.

7.

1980 m. Hagos konvencijos 1 straipsnyje nurodyta, kad ja siekiama „užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti“, ir „garantuoti, kad vienos Susitariančiosios Valstybės teisės aktų nustatytos globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose Susitariančiosiose Valstybėse“. Jos 3 straipsnyje apibrėžiamos sąlygos, kuriomis pagal šią konvenciją vaiko išvežimas arba negrąžinimas laikomas neteisėtu.

8.

Minėtos konvencijos III skyriuje „Vaikų grąžinimas“ esančio 12 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad „jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti“.

9.

13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad, „nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad <…> yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją“.

10.

Reglamento „Briuselis IIa“ 12, 17, 18 ir 33 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

11.

Iš minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies a punkto matyti, kad šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su <...> tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis <...>“ ir visų pirma „globos teisėmis ir bendravimo teisėmis“. Reglamento „Briuselis IIa“ 2 straipsnio 7 ir 9–11 punktuose apibrėžiama, ką šiame reglamente atitinkamai reiškia sąvokos „tėvų pareigos“, „globos teisės“, „bendravimo teisės“ ir „neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas“.

12.

To paties reglamento II skyriaus „Jurisdikcija“ 2 skirsnyje yra 8–15 straipsniai, susiję su „tėvų pareigomis“. 8 straipsnyje įtvirtinta „bendrosios jurisdikcijos“ taisyklė, palanki valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas vaikas nuolat gyvena tuo metu, kai iškeliama byla šioje srityje, teismams. 10 straipsnyje, kuriame reglamentuojama „jurisdikcija vaikų grobimo atvejais“, nurodyta, kad jurisdikciją išlaiko valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitos valstybės narės teritorijoje šiame straipsnyje numatytomis griežtomis sąlygomis.

13.

Reglamento 11 straipsnis „Vaiko grąžinimas“ suformuluotas taip:

„1.   „Tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą priimti sprendimą remiantis [1980 m. Hagos konvencija] sugrąžinti neteisėtai išvežtą ar kitoje, nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje, laikomą vaiką [sugrąžinti į kitą valstybę narę, nei jis nuolat gyveno iki pat neteisėto išvežimo ar negrąžinimo, neteisėtai išvežtą ar neteisėtai tokioje valstybėje laikomą vaiką], taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.“

<…>

3.   Teismas, kuriam pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo pagal šio straipsnio 1 dalį, skubiai išnagrinėja tą pareiškimą taikydamas skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė.

<…>

4.   Teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis Hagos konvencijos 13b straipsniu [13 straipsnio b punktu], jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus.

<…>

6.   Jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal [1980 m.] Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi [nedelsdamas] tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų <...> kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę. <...>

7.   Jei viena iš šalių į valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nesikreipė, šio straipsnio 6 dalyje minėtą informaciją gavęs teismas ar centrinė institucija turi pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per tris mėnesius nuo pranešimo teikti teismui teikimus, kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą.

Nepažeisdamas šiame reglamente pateikiamų jurisdikcijos taisyklių, teismas užbaigia bylą, jei per tą laikotarpį negauna jokių teikimų.

8.   Nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.“

14.

Belgijos teismo proceso kodekso 1322decies straipsnis, kuriuo kodeksas buvo papildytas 2007 m. gegužės 10 d. įstatymu ( 6 ) ir kuris pakeistas 2013 m. liepos 30 d. įstatymu ( 7 ), suformuluotas taip:

„§ 1. Užsienyje priimtas sprendimas negrąžinti vaiko ir jo lydimieji dokumentai, perduoti Belgijos centrinei institucijai pagal [reglamento „Briuselio IIa“] 11 straipsnio 6 dalį, registruotu laišku siunčiami pirmosios instancijos teismo, įsteigto prie apeliacinio teismo, kurio veiklos teritorijoje vaikas nuolat gyveno iki pat neteisėto išvežimo ar negrąžinimo, kancleriui.

§ 2. Ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo dokumentų gavimo kancleris teismo raštu praneša šalims ir prokuratūrai [reglamento „Briuselio IIa“] 11 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją. Teismo rašte nurodoma <…> kvietimas šalims per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo teikti teismo kanceliarijai pareiškimus. Tokių pareiškimų pateikimas laikomas kreipimusi į pirmos instancijos šeimos bylų teismą.

<…>

§ 4. Dėl kreipimosi į šeimos bylų teismą sustabdomas bylų, iškeltų kituose teismuose dėl tėvų pareigų ar susijusių ginčų, nagrinėjimas.

<…>

§ 6. Sprendime dėl vaiko globos klausimo pagal [reglamento „Briuselio IIa“] 11 straipsnio 8 dalį vienos iš šalių prašymu taip pat gali būti išspręstas bendravimo teisių klausimas, jeigu šiuo sprendimu nurodoma grąžinti vaiką į Belgiją.

<…>“

15.

Be to, to paties kodekso 633septies straipsnyje, pakeistame minėtu 2013 m. liepos 30 d. įstatymu, nustatyta, kad „šeimos bylų teismas, įsikūręs prie apeliacinio teismo, kurio veiklos teritorijoje vaikas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą prieš neteisėtą išvežimą ar negrąžinimą, vienintelis yra kompetentingas nagrinėti 1322decies straipsnyje numatytus prašymus“.

16.

Vaikas, su kuriuo susijusi pagrindinė byla, gimė Lenkijoje 2011 m. gruodžio 21 d. Didžiosios Britanijos pilietybę turinčiam tėvui, kuris nuo 1986 m. gyvena Belgijoje, ir Lenkijos pilietybę turinčiai motinai, kuri dabar gyvena Lenkijoje, abiem tėvams nebūnant susituokus.

17.

2012 m. liepos ar rugpjūčio mėn., t. y. kai vaikui buvo maždaug septyni mėnesiai, motina su juo įsikūrė Briuselyje. Per visą laiką, kai jie gyveno Belgijoje, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kartu su motina, tačiau jis reguliariai matėsi su tėvu.

18.

2013 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. tėvai dalyvavo vietinėje taikinamojo tarpininkavimo procedūroje, kad susitartų dėl vaiko gyvenamosios vietos, tačiau šiuo klausimu jiems nepavyko susitarti.

19.

2013 m. spalio 16 d. motina su vaiku grįžo į Lenkiją lyg ir ketindama ten gyventi, iš anksto negavusi tam tėvo sutikimo.

20.

2013 m. spalio 18 d. tėvas kreipėsi į Briuselio nepilnamečių bylų teismą ( 8 ) su prašymu priimti sprendimą būtent dėl tėvų valdžios įgyvendinimo tvarkos ir vaiko gyvenamosios vietos.

21.

Be to, 2013 m. spalio 23 d. tėvas kreipėsi į Briuselio pirmosios instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kad šis teismas laikinai ir skubiai nustatytų, kad kas antrą savaitgalį antrinė vaiko gyvenamoji vieta yra ten, kur yra jo paties gyvenamoji vieta. Vėliau sužinojęs, kad motina su vaiku išvyko visam laikui, jis pakeitė savo prašymus.

22.

Tuo pat metu, kai vyko įvairios procedūros, pradėtos dėl tėvų pareigų ( 9 ), tėvas 2013 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į Belgijos centrinę instituciją su prašymu nedelsiant grąžinti vaiką į Belgiją pagal 1980 m. Hagos konvenciją.

23.

2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi Briuselio pirmosios instancijos teismo laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas atmetė motinos pateiktą prieštaravimą dėl tarptautinės jurisdikcijos nebuvimo ir, patenkinęs paskutinius tėvo pateiktus prašymus, laikinai suteikė jam teisę išimtinai įgyvendinti tėvų valdžią ir nustatė pagrindinę vaiko gyvenamąją vietą su juo.

24.

2014 m. vasario 13 d. sprendimu Plonsko (Lenkija) apygardos teismas pripažino, kad motina išvežė vaiką neteisėtai ir kad prieš šį išvežimą vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Belgijoje, tačiau, taikydamas minėtos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį, jis vis dėlto atmetė tėvo pateiktą prašymą grąžinti vaiką.

25.

2014 m. kovo 26 d. sprendimu Briuselio nepilnamečių bylų teismas pripažino savo tarptautinę jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų iš esmės ir atmetė priešingus motinos argumentus, susijusius su reglamento „Briuselis IIa“ 15 straipsniu ( 10 ). Dėl bylos esmės jis laikinai nusprendė, kad tėvų valdžią bendrai įgyvendins abu tėvai, nustatė, kad pagrindinė vaiko gyvenamoji vieta yra ten, kur yra motinos nuolatinė gyvenamoji vieta, ir suteikė antrinę teisę kas antrą savaitgalį apgyvendinti vaiką pas save tėvui, kuris tuo tikslu turės vykti į Lenkiją savo lėšomis.

26.

2014 m. balandžio 10 d. iš Lenkijos centrinės institucijos gavusi 2014 m. vasario 13 d. priimto sprendimo negrąžinti vaiko kopiją ir prie jos pridėtus dokumentus, Belgijos centrinė institucija pateikė šią medžiagą Briuselio pirmosios instancijos teismo kanceliarijai. Šalys buvo paprašytos pateikti pastabas, kad teismas galėtų išnagrinėti vaiko globos klausimą pagal reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 7 dalį ir Belgijos teismų proceso kodekso 1322decies straipsnį. 2014 m. liepos 9 d. tėvui pateikus pastabas bylą pagal 1322decies straipsnio 2 dalį ėmėsi nagrinėti minėtas teismas ir pagal to paties straipsnio 4 dalį buvo sustabdytos visos procedūros, jau pradėtos kitame Belgijos teisme, nagrinėjančiame bylą dėl tėvų pareigų tam pačiam vaikui.

27.

Tėvas apeliacine tvarka apskundė 2014 m. kovo 26 d. Briuselio nepilnamečių bylų teismo priimtą sprendimą ir 2014 m. liepos 30 d. tarpiniu sprendimu Cour d’appel de Bruxelles priėmė sprendimą motinai nedalyvaujant, kuriame patvirtino tarptautinę Belgijos teismo jurisdikciją priimti sprendimą klausimais, susijusiais su tėvų pareigomis. Tačiau pripažinęs, kad Briuselio pirmosios instancijos teismas per tą laiką gavo prašymą, pagrįstą reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 6 ir 7 dalimis, Cour d‘appel atidėjo sprendimo dėl bylos esmės priėmimą. Jis paprašė Belgijos centrinės institucijos persiųsti jam visą tam teismui perduotą medžiagą pagal Belgijos teismų proceso kodekso 1322decies straipsnį. Laikinai, kol bus baigta minėto 11 straipsnio 6–8 dalyse numatyta procedūra, jis įpareigojo motiną pranešti tėvui savo ir vaiko naujos gyvenamosios vietos adresą ir suteikė tėvui teisę bendrauti su vaiku, įgyvendintiną Lenkijoje. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad motina nepaisė šių laikinųjų priemonių.

28.

Kadangi 2014 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo minėtas 2013 m. liepos 30 d. įstatymas, byla, iškelta Lenkijos teismui priėmus sprendimą negrąžinti vaiko, kurios ėmėsi Briuselio pirmosios instancijos teismo pirmininkas, buvo paskirta naujam Briuselio šeimos bylų teismui ( 11 ). 2014 m. spalio 8 d. galutiniu sprendimu Briuselio šeimos bylų teismas tėvo prašymu perdavė šią bylą Cour d’appel de Bruxelles, remdamasis tuo, kad „[tėvas] kreipėsi į Belgijos teismus prieš neteisėtai išvežant vaiką, kaip tai suprantama pagal reglamento [„Briuselis IIa“] 11 straipsnio 7 dalį, ir kad [minėtame teisme] nagrinėjama šio ginčo esmė“.

29.

Tačiau, kaip mano pats Cour d’appel de Bruxelles, pagal Belgijos teismų proceso kodekso 1322decies straipsnio turinį jis negali laikyti savęs pagrįstai kompetentingu perimti bylą remdamasis šiuo sprendimu dėl perdavimo ( 12 ). Šis teismas kelia klausimą dėl šių nacionalinių taisyklių atitikties reglamento „Briuselis IIa“ nuostatoms, taip pat dėl savo paties jurisdikcijos išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, todėl 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu – Teisingumo Teisme šis sprendimas gautas 2014 m. lapkričio 10 d. – jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ( 13 ) ir pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar reglamento [„Briuselis IIa“] 11 straipsnio 7 ir 8 dalys aiškintinos taip, kad jomis valstybei narei draudžiama:

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia prašė taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, o nepatenkinus šio prašymo – taikyti minėto reglamento 105 straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą. 2014 m. lapkričio 18 d. kompetentinga kolegija nusprendė bylai taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

31.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija; joms buvo atstovaujama 2014 m. gruodžio 11 d. posėdyje.

32.

Pirmiausia manau, kad būtų naudinga apibrėžti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą ribas, siekiant atskirti neginčijamus klausimus nuo tų, kurie kelia sunkumų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

33.

Palyginti su ankstesnėmis Teisingumo Teismo nagrinėtomis bylomis, šios bylos ypatumas tas, kad ji grindžiama teismų, esančių ne skirtingose valstybėse narėse, o toje pačioje valstybėje narėje, jurisdikcijų kolizija ( 14 ). Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad Lenkijos teismai neginčijo Belgijos teismų vertinimo, kad jų pačių tarptautinė jurisdikcija tėvų pareigų srityje ( 15 ) pagal reglamento „Briuselis IIa“ 8 ir 10 straipsnius grindžiama nuolatine vaiko gyvenamąja vieta tuo metu, kai į juos buvo kreiptasi prieš neteisėtu laikomą išvežimą.

34.

Dėl pastarojo aspekto noriu pažymėti, jog buvo pripažinta ir tai, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju buvo pažeista tėvo globos teisė, suteikta jam įstatymų nustatyta tvarka, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 9 ir 11 punktus ( 16 ), turint omenyje tai, kad tuo metu, kai motina išvežė vaiką į Lenkiją, šiuo klausimu nebuvo paskelbta jokio teismo sprendimo ( 17 ).

35.

Noriu pridurti, kad, nepaisydami šio neteisėto išvežimo, Belgijos teismai, nagrinėjantys bylą iš esmės, iki šiol iš esmės neprieštaravo tam, kad pagrindinė vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta ten, kur yra motinos nuolatinė gyvenamoji vieta ( 18 ), tačiau pažymėtina, kad priėmus nagrinėjamus sprendimus, tėvo teigimu, atsirado naujų faktinių aplinkybių, t. y. kad motina faktiškai prieštaravo bet kokiam tėvo ir vaiko tiesioginiam kontaktui. Tačiau Lenkijos teismas atsisakė patenkinti tėvo reikalavimą grąžinti vaiką į Belgiją, remdamasis 1980 m. Hagos konvencija, papildyta reglamento „Briuselis IIa“ nuostatomis ( 19 ).

36.

Taigi šis prašymas išaiškinti minėto reglamento 11 straipsnio 7 ir 8 dalis susijęs būtent su minėtu sprendimu negrąžinti vaiko. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia Teisingumo Teismui dvejopą klausimą, iš esmės susijusį su nustatymu pagal nacionalinės teisės normą, kuris iš teismų, esančių valstybėje narėje, kurioje vaikas nuolat gyveno iki išvežimo, turi būti laikomas kompetentingu nuspręsti, kokių veiksmų reikia imtis dėl tokio sprendimo.

37.

Pirmoji šio klausimo dalis susijusi su tuo, ar pagal minėtas nuostatas valstybei narei leidžiama pasirinkti šiuo atžvilgiu kompetentingą specializuotą teismą, įskaitant atvejus, kai byla dėl tėvų pareigų neteisėtai išvežtam vaikui jau nagrinėjama kitame šios valstybės teisme. Teigiamai atsakius į šį klausimą, antroji dalis susijusi su tokio specializuoto teismo jurisdikcijos apimtimi, visų pirma siekiant nustatyti, ar valstybės narės teisės aktuose galima numatyti, kad kreipusis į šį teismą sustabdomos visos kitos šioje valstybėje dėl to paties dalyko nagrinėjamos bylos.

38.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra linkęs savo prašyme nurodytas nuostatas aiškinti nepritardamas šioms dviem galimybėms, ir Belgijos vyriausybė, ir Komisija teigia priešingai. Mano supratimu, pastaroji pozicija yra teisinga, atsižvelgiant į teleologinį minėtų reglamento „Briuselis IIa“ nuostatų aiškinimą.

39.

Norint geriau suprasti šios bylos esmę, pirmiausia reikia nustatyti svarbiausius reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnyje numatytos specialios sistemos, skirtos palengvinti vaiko, pagrobto iš šalies, kurioje jis gyveno prieš neteisėtą išvežimą, nedelsiamam grąžinimui, elementus. Šiuo tikslu patvirtinta tvarka, kiek tai susiję su valstybių narių santykiais, siekiama sustiprinti 1980 m. Hagos konvencijoje nustatyto mechanizmo veiksmingumą, nors pati konvencija išlieka taikytina Sąjungoje ( 20 ).

40.

Pagal minėto 11 straipsnio 1 dalį, jeigu vaikas buvo neteisėtai išvežtas į kitą valstybę narę ar negrąžintas iš jos, vienas iš globos teises turinčių asmenų turi galimybę prašyti kompetentingų šios valstybės institucijų jį grąžinti remiantis 1980 m. Hagos konvencija. Reglamento „Briuselis IIa“ 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad valstybės narės, į kurią vaikas buvo išvežtas, teismai „turėtų galėti pasipriešinti jo grąžinimui konkrečiais tinkamai pateisinamais atvejais“. Taip visų pirma yra tuo atveju, jeigu „yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala“, kaip tai numatyta minėtos konvencijos 13 straipsnio b punkte. Vis dėlto iš minėto 11 straipsnio 3–5 dalių matyti, kad vaiko nedelsiamas grąžinimas – tai principas, o atsisakymas turi būti išimtis. Taigi pagal reglamento „Briuselis IIa“ sistemą, priešingai nei pagal konvencijos sistemą, minėtų teismų prieštaravimas ne visada reiškia ginčo dėl grąžinimo pabaigą.

41.

Nors teismo sprendimas atmesti prašymą grąžinti vaiką priimamas nepaisant reglamente „Briuselis IIa“ nustatytų apribojimų, minėto reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje nustatytas apribojimas, kad „toks sprendimas galėtų būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu“. Teismo sprendimas atsisakyti grąžinti vaiką tam tikru požiūriu yra paprasta apsaugos priemonė, kurios imtasi laikinai ( 21 ), manant, kad vaikui, grąžintam į šalį, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas, kils grėsmė. Vis dėlto jurisdikciją priimti sprendimą dėl tėvų pareigų vaikui bylos esmės pagal minėto reglamento 8 straipsnį turi šios valstybės narės teismai, todėl ir numatyta, kad tokiu atveju jiems priklauso „priimti galutinį sprendimą“ ( 22 ), pirmiausia kiek tai susiję su vaiko globa, skirtingai nei pagal 1980 m. Hagos konvencijoje numatytą sistemą.

42.

Norėčiau pridurti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pabrėžęs, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pagal reglamentą „Briuselis IIa“ nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismams priklauso apsaugoti atitinkamų šalių pagrindines teises ( 23 ). Tai visų pirma reiškia, kad jie turi ginti svarbesnį vaiko interesą, kuris nebūtinai sutampa su jo tėvų interesais, pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, patikslinant, kad tame straipsnyje valstybėms narėms nustatytos pareigos tarptautinio vaikų grobimo srityje aiškinamos atsižvelgiant į 1980 m. Hagos konvencijos reikalavimus ( 24 ).

43.

Siekiant sudaryti galimybę iš naujo patikrinti vaiko padėtį atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 6 dalyje valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas, priėmęs sprendimą dėl negrąžinimo, grindžiamą konvencijos 13 straipsniu, įpareigojamas, viena, pranešti „valstybės narės, kurioje tas vaikas <...> turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai“ ( 25 ) ir, kita, nedelsiant jai perduoti šio sprendimo ir visų su juo susijusių dokumentų kopijas, „kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę“.

44.

Atsižvelgiant į tai, kaip suformuluota ši 6 dalis, kuria nesiekiama nustatyti, kuris iš minėtos valstybės teritorijoje esančių teismų turi gauti šioje nuostatoje nurodytą informaciją (ir iš kurios to neįmanoma nustatyti), mano nuomone, neabejotina, kad kiekviena valstybė narė turi galimybę paskirti nacionalinį teismą dokumentų gavėją, priimdama vidaus jurisdikcijos taisyklę.

45.

Minėto 11 straipsnio 7 dalyje taip pat numatyta, kad informaciją, susijusią su minėtu sprendimu negrąžinti, gavęs teismas ar kita centrinė institucija vėliau turi pranešti apie tai šalims ir pakviesti jas teikti pastabas šiam teismui „pagal nacionalinę teisę“, „kad [šis] teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą“ ( 26 ). Iš minėto straipsnio 8 dalies, aiškinamos kartu su reglamento 17 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad, nepaisant pradinio sprendimo negrąžinti vaiko, bet koks paskesnis sprendimas, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką, šiuo atžvilgiu priimtas kompetentingo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismo ( 27 ), yra savaime vykdytinas, t. y. nesant reikalo imtis šio sprendimo pripažinimo ir vykdymo veiksmų valstybėje narėje, kurioje yra pagrobtas vaikas ( 28 ).

46.

Tačiau minėta 7 dalis pradedama išlyga, pagal kurią pranešimo procedūra ir pagal ją numatytas sprendimas yra būtinas, „jei viena iš šalių į valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nesikreipė“ ( 29 ). Analogiška, nors ne identiška formuluotė, yra reglamento „Briuselis IIa“ 18 konstatuojamojoje dalyje, kurioje patikslinta, kad „jei teismas pastarojoje valstybėje narėje neperėmė [bylos] savo žinion, šis teismas ar centrinė institucija turėtų apie tai pranešti šalims“ ( 30 ). Mano nuomone, toji išlyga, kurioje kalbama apie atvejus, kai minėtoje valstybėje narėje procesai vyksta lygiagrečiai, yra esminis Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą aspektas.

47.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, nepaisant minėtos išlygos, suformuluotos reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 7 dalyje, Belgijos įstatyme, kuriuo buvo siekiama vidaus teisėje, be kitų teisės aktų, įgyvendinti šį reglamentą ( 31 ), minėto 11 straipsnio 6–8 dalyse numatyta ypatinga procedūra priskirta specializuotų nacionalinių teismų išimtinei jurisdikcijai ( 32 ) ir į juos kreipusis sustabdoma bet kokia Belgijos teisme jau nagrinėjama byla dėl tėvų pareigų atitinkamam vaikui ( 33 ).

48.

Taigi kyla klausimas, ar tokį procesą, kuris pagrindinėje byloje vyksta Briuselio nepilnamečių bylų teisme ir paskui Cour d’appel de Bruxelles, galima prilyginti nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje jau nagrinėjamai bylai, kuri yra nurodyta toje išlygoje, taigi – ar Belgijos teisėje numatytos vidaus jurisdikcijos nuostatos atitinka šią nuostatą.

49.

Iš pirmo žvilgsnio minėtoje 7 dalyje esanti išlyga leidžia suprasti, kaip siūlo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo išlaikyti valstybės narės teismo, kuriame jau nagrinėjamas ginčas dėl neteisėtai išvežto vaiko, jurisdikciją net tuo atveju, kai sprendimas negrąžinti vaiko priimamas valstybėje narėje, kurioje yra vaikas, laikydamasis jurisdikcijos išlaikymo principo (forum perpetuum) ( 34 ).

50.

Tokia analizė įmanoma ir atsižvelgiant į reglamento „Briuselis IIa“ parengiamuosius darbus. Iš jų matyti, jog, viena vertus, Komisija iš pradžių ketino numatyti, kad visais atvejais, kai priimamas toks sprendimas negrąžinti vaiko, sistemingai pradedama taikyti nauja procedūra, susijusi su globa valstybėje narėje, kur vaikas nuolat gyveno iki neteisėto išvežimo ( 35 ), tačiau, kita vertus, patvirtintame tekste šios galimybės galiausiai neliko, o minėtą išlygą vėliau įtraukė Europos Sąjungos Taryba ( 36 ).

51.

Be to, dalis autorių mano, kad jeigu į kompetentingą teismą jau kreiptasi valstybėje narėje, kur yra vaiko gyvenamoji vieta, centrinė institucija turi jam tiesiogiai pateikti informaciją, susijusią su sprendimu negrąžinti vaiko, ir kad specialaus perdavimo reikia tik priešingu atveju, kad būtų galima pradėti naują procedūrą, pateikus tą pačią informaciją suinteresuotiesiems asmenims ( 37 ). Šį požiūrį taip pat gali patvirtinti „Reglamento „Briuselis II“ taikymo praktinis vadovas“, kurį valstybių narių teismams parengė Komisijos tarnybos, pasikonsultavusios su Europos teisminiu tinklu civilinėse ir komercinėse bylose, nors tai, kas jame nurodyta šiuo klausimu, yra šiek tiek dviprasmiška ( 38 ).

52.

Nepaisant šių tam tikrų abejonių keliančių aplinkybių, man atrodo, kad, remiantis kitais motyvais, visų pirma teleologiniais (tačiau ne tik jais), pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ( 39 ) reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 7 ir 8 dalis reikia aiškinti atsižvelgiant į daugiau niuansų, nei numatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

53.

Pirmasis šioje byloje iškilusios problemos aspektas yra tas, kiek prejudiciniame klausime nurodytos reglamento „Briuselis IIa“ nuostatos reglamentuoja neteisėtai išvežto vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų vidaus jurisdikcijos paskirstymą, kai vaiko buvimo vietos valstybėje narėje buvo priimtas sprendimas jo negrąžinti.

54.

Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors reglamentu „Briuselis IIa“ nesiekiama suvienodinti įvairių valstybių narių materialinės ir proceso teisės normų, taikant tokias nacionalines normas neturi būti pakenkta šio reglamento nuostatų veiksmingumui ( 40 ).

55.

Kalbant apie tame reglamente įtvirtintas jurisdikcijos taisykles tėvų pareigų bylose, tarp kurių yra šio reglamento 11 straipsnis, iš reglamento 12 konstatuojamosios dalies darytina išvada, kad jos suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus. Teisingumo Teismas savo praktikoje, susijusioje su šio teisės akto nuostatų aiškinimu, ne kartą pabrėžė būtinybę aiškinant minėtas taisykles „pirmiausia“ atsižvelgti į šį tikslą ( 41 ).

56.

Be to, pagal reglamento „Briuselis IIa“ 33 konstatuojamąją dalį juo pripažįstamos pagrindinės teisės ir principai, kurie pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) ir juo visų pirma siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Chartijos 24 straipsnyje. Iš minėto straipsnio 2 ir 3 dalių matyti, kad, viena, visuose dokumentuose, visų pirma parengtuose valdžios institucijų, susijusiuose su vaiku, į vaiko interesą turi būti atsižvelgiama pirmiausia ir, kita, kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais ( 42 ).

57.

Visų pirma, minėto reglamento nuostatomis, susijusiomis su neteisėtu vaiko išvežimu ar negrąžinimu, siekiama atgrasyti tėvus nuo tokių veiksmų, neleidžiant pozityviems padariniams labai paveikti jurisdikcijos paskirstymo ir palengvinant greitą vaiko grąžinimą į valstybę narę, kurioje jis gyveno prieš išvežimą ( 43 ). Šis greitumo tikslas visų pirma pabrėžiamas nustatant trumpus procesinius terminus, aiškiai nurodytus reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnyje ( 44 ).

58.

Manau, atsižvelgdamas į minėto 11 straipsnio 6–8 dalių tekstą, valstybės narės gali suteikti specializuotam teismui jurisdikciją nagrinėti, jeigu viena iš šalių to prašo, vaiko grąžinimo ir (arba) globos klausimą vykstant minėtose 7 ir 8 dalyse numatytai ypatingai procedūrai, net jei kitas teismas jau iš esmės nagrinėja bylą, susijusią su tėvų pareigomis vaikui.

59.

Iš tiesų tose nuostatose yra, viena, aiški nuoroda į valstybių narių teisę ( 45 ) ir, kita, kartu ir bendra, ir tikslinga ( 46 ), tačiau nekonkreti formuluotė ( 47 ), paliekant valstybėms narėms galimybę pasirinktinai nustatyti jų teritorijoje esantį teismą, konkrečiai kompetentingą priimti sprendimą dėl vaiko globos, kai yra priimtas sprendimas negrąžinti vaiko.

60.

Atsižvelgiant į konkretų minėtų nuostatų tikslą man atrodo, kad reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnis yra daugiau techninio pobūdžio norma, o ne norma, kuria siekiama nustatyti kompetentingą teismą ( 48 ), nors ji ir yra šio reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“. Mano nuomone, šio straipsnio 7 dalies tikslas iš esmės yra nustatyti informacijos, susijusios su sprendimu negrąžinti vaiko, pranešimo tvarką, kad šalys galėtų pareikšti savo poziciją visiškai susipažinusios su klausimu teisme, kuris yra kompetentingas pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisę, ir tai siekiant išvengti, kad po tokio sprendimo, kurio turinį turi būti įmanoma patikrinti, nesusidarytų teisinis vakuumas ( 49 ).

61.

Manau, kad minėtos 7 dalies pradžioje numatyta išlyga neleidžia suabejoti tokia analize. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti minėto reglamento 18 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintos išlygos ypatumą, palyginti su šioje nuostatoje esančia išlyga. Iš tiesų pastarojoje patikslinta, kad „jei teismas pastarojoje valstybėje narėje neperėmė [bylos] savo žinion, šis teismas ar centrinė institucija turėtų apie tai pranešti šalims“ ( 50 ). Galima pažymėti, kad, priešingai bendresnei 11 straipsnio 7 dalies formuluotei, 18 konstatuojamojoje dalyje pirminis kreipimasis paliekamas ne kuriam nors vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismui, nedarant jokio skirtumo, o konkrečiam teismui, t. y. tam, kuris yra kompetentingas šioje valstybėje narėje gauti bylos medžiagą, susijusią su sprendimu negrąžinti vaiko.

62.

Noriu pridurti, kad tokia vidinio dalykinės jurisdikcijos paskirstymo ir teismų specializacijos taisyklė savaime nekenkia nei minėto reglamento nuostatų veiksmingumui, nei principams ir tikslams, kuriais jis grindžiamas, ir visų pirma nebūtinai prieštarauja minėtam greitumo tikslui, nors vis dėlto ši taisyklė gali sukelti neigiamų padarinių šiuo atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kaip ji taikoma, kaip tai nurodysiu toliau ( 51 ).

63.

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos Belgijos teisės normos grindžiamos tikslais, atitinkančiais reglamento „Briuselis IIa“ tikslus. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Belgijos teisės aktų leidėjo motyvai susiję su teismų specializacija ir jurisdikcijų koncentracija, grindžiant tai teismo procesų, susijusių su tarptautiniu vaikų grobimu, techniniu pobūdžiu, turint tikslą padidinti Belgijos teismų įsikišimo šioje srityje veiksmingumą ir greitumą ir ketinant stiprinti tiesioginį įvairių valstybių narių teismų bendradarbiavimą ( 52 ). Norėčiau patikslinti, kad pirmas žingsnis šia kryptimi Belgijos teisėje buvo žengtas 1998 m., įgyvendinus 1980 m. Hagos konvenciją, tačiau daugiau veiksmų imtasi 2007 m., įgyvendinant reglamentą „Briuselis IIa“ ( 53 ), nes šioje srityje kompetentingų teismų skaičius buvo sumažintas nuo dvidešimt septynių iki šešių, numatant apskundimo galimybę ( 54 ).

64.

Kaip aiškiai rodo minėto 2007 m. gegužės 10 d. įstatymo parengiamieji darbai ( 55 ), Belgijos teisės aktų leidėjas nusprendė „prisiderinti“ prie to paties tipo teisės aktų, priimtų kitose valstybėse narėse, visų pirma Prancūzijoje ( 56 ) ir Vokietijoje ( 57 ). Lyginamosios teisės tyrimas, atliktas remiant Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijai, patvirtina, kad šio požiūrio buvo laikytasi daugelyje kitų valstybių narių ( 58 ).

65.

Kaip pabrėžia Belgijos vyriausybė ir Komisija, toks žingsnis atitinka rekomendacijas, kuriomis siekiama tarptautinio vaikų grobimo bylas sutelkti nedaugelyje teismų, pateiktas Sąjungos ( 59 ) ir Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtuose vadovuose ( 60 ). Man atrodo, kad svarbu išsaugoti teismų specializacijos mechanizmus, kurie Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos nurodyti kaip „geroji praktika“, nes 1980 m. Hagos konvencija tebėra taikoma valstybių narių tarpusavio santykiams, nors reglamentas „Briuselis IIa“ ją ir papildo ( 61 ).

66.

Taigi laikausi nuomonės, kad reglamento „Briuselis IIa“ nuostatos savaime nedraudžia, kad valstybė narė pasirinktų teismų, kompetentingų priimti sprendimą dėl esmės vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais, specializaciją. Akivaizdu, kad tokia specializacija nekelia problemų, jeigu šalių prašymu pradedama vienintelė procedūra, susijusi su vaiko globa.

67.

Tačiau dar reikia kelti klausimą, ar šias nuostatas atitinka valstybių narių teisės aktuose numatyti mechanizmai, kuriais siekiama reglamentuoti šioje srityje konkuruojančių procedūrų baigtį. Šis klausimas visų pirma kyla dėl taisyklės, pagal kurią sustabdomos visos bylos, susijusios su tėvų pareigomis vaikui, jau nagrinėjamos kitame, nespecializuotame, teisme, ir kuri yra numatyta Belgijos teisėje, būtent atsižvelgiant į konkretų poveikį, kurį ši taisyklė gali turėti procedūrų, kurios iš principo turi lemti nedelsiamą vaiko grąžinimą į valstybę narę, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, eigai ( 62 ).

68.

Pagal Belgijos teismų proceso kodekso 1322decies straipsnio 4 dalį, jeigu kreipiamasi į specializuotą teismą, kuris yra kompetentingas priimti sprendimą po to, kai yra priimtas sprendimas negrąžinti neteisėtai išvežto vaiko, t. y. ankstesnės vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos šeimos bylų teismą, nuo to momento turi būti sustabdomos visos bylos, jau pradėtos nacionaliniuose teismuose, nagrinėjančiuose ginčą dėl tėvų pareigų ar susijusį ginčą.

69.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar, atsižvelgiant į ypatingus greitumo ir veiksmingumo reikalavimus ( 63 ), taikomus reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 6–8 dalyse numatytam mechanizmui, siekiant palengvinti neteisėtai išvežto vaiko grąžinimą, pagal šias nuostatas draudžiama, kad valstybės narės teisės aktuose būtų tokių proceso normų.

70.

Nors valstybės narės turi tam tikrą autonomiją proceso srityje ( 64 ), jos privalo imperatyviai „paisyti reglamento [Briuselis IIa] principų ir tikslų“, kaip Komisija primena atsakyme, kurį siūlo pateikti į prejudicinį klausimą.

71.

Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnyje numatytu mechanizmu, ypač jo 6 dalyje numatytu informacijos perdavimu, siekiama ne tik nedelsiant grąžinti vaiką į valstybę narę, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, bet taip pat leisti kompetentingam šios valstybės narės teismui įvertinti motyvus bei įrodymus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo, ir šį vertinimą galiausiai turi atlikti minėtas teismas ( 65 ).

72.

Cour d’appel de Bruxelles remiasi įvairiais praktiniais ir teisiniais motyvais, visų pirma susijusiais su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo duomenimis, siekdamas patvirtinti, kad greitumo ir veiksmingumo sumetimais sprendimą dėl vaiko globos turėtų priimti ne Belgijos teismų proceso kodekso 633septies ir 1322decies straipsniuose nurodytas specializuotas teismas, o bylos esmę jau nagrinėjantis teismas, kuriame nagrinėjama byla, susijusi su tėvų pareigomis ( 66 ).

73.

Šiuo atžvilgiu bylos esmę anksčiau pradėjęs nagrinėti teismas tikrai gali būti geriau detaliai susipažinęs su atitinkamo vaiko padėtimi, jeigu jis jau išanalizavo bylą, išklausė šalis ir jo bylos medžiagoje yra tyrimo priemonių rezultatas ( 67 ), priešingai nei specializuotas teismas, į kurį kreiptasi vėliau. Be to, gali būti, kad byla nespecializuotame teisme bus išnagrinėta taip pat greitai kaip ir specializuotame teisme, jeigu nacionalinėje teisėje, kaip yra Belgijos teisėje ( 68 ), nustatyta, kad visos procedūros, susijusios su tėvų pareigomis, laikomos skubiomis ir nagrinėjamos taikant laikinosioms apsaugos priemonėms nustatytą tvarką arba iš tiesų netgi sparčiau, jeigu šis procesas jau yra gerokai pažengęs.

74.

Tokiomis aplinkybėmis atrodo, kad svarbesnį vaiko interesą atitiktų tai, kad teismas, į kurį kreiptasi anksčiau, galėtų tęsti savo jau pradėtos bylos nagrinėjimą ir priimtų sprendimą ir dėl pagrindinės vaiko gyvenamosios vietos, ir dėl su tuo susijusių padarinių, visų pirma dėl vieno iš tėvų, pas kurį vaikas negyvens, bendravimo teisių.

75.

Be to, Belgijos vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose savo pastabose to neneigia. Ji primygtinai nurodo, kad Belgijos teismų proceso kodekso 1322decies straipsnio 4 dalyje numatytas paprasčiausias bylos, nagrinėjamos nespecializuotame teisme, kuris jau nagrinėja bylą dėl tėvų pareigų, sustabdymas, o ne įpareigojimas šiam teismui atsisakyti bylos, kaip, ką jau esu pažymėjęs, yra numatyta kitų valstybių narių teisės aktuose ( 69 ).

76.

Manau, ši vyriausybė pagrįstai pažymi, jog reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 7 dalyje nedraudžiama, kad valstybės narės teisės aktuose specializuotam teismui būtų suteikta jurisdikcija skubiai priimti sprendimą grąžinimo klausimu, nesant reikalo jam kartu nagrinėti vaiko globos klausimo, nors, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką ( 70 ), šie klausimai paprastai yra glaudžiai susiję.

77.

Ji patikslina, kad pagal Belgijos teisę, priėmus sprendimą dėl grąžinimo, byla, susijusi su globos teisės esme, kuri buvo nagrinėjama teisme, į kurį kreiptasi anksčiau (pirmąja ar apeliacine instancija), ir kuri buvo sustabdyta, turi būti tęsiama toliau.

78.

Belgijos vyriausybė pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju specializuotas teismas, gavęs pranešimą apie sprendimą dėl negrąžinimo, jau priėmė sprendimą dėl ginčo esmės, o šis buvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl, kadangi Belgijos teisėje apeliacinis skundas reiškia naują bylos nagrinėjimą iš esmės ( 71 ), atsirado šio teismo pareiga perduoti bylą apeliaciniam teismui ( 72 ), nes viena iš šalių išreiškė norą, kad tas pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą dėl viso ginčo, o ne tik dėl grąžinimo.

79.

Noriu pažymėti, kad šioje byloje minėtas specializuotas teismas priėmė šį sprendimą dėl bylos perdavimo praėjus trims mėnesiams nuo kreipimosi į jį, ir visą šį laikotarpį Cour d’appel de Bruxelles vykęs procesas buvo sustabdytas.

80.

Tačiau reikia užtikrinti, kad, valstybėms narėms įgyvendinant reglamentą „Briuselis IIa“, nebūtų panaikintas jo veiksmingumas, visų pirma, dėl to, kad tikslas nedelsiant grąžinti vaiką dėl valstybės narės, kurioje vaikas nuolat gyveno iki jo neteisėto išvežimo, teisės normų imtų priklausyti nuo naujos procedūros pradėjimo specializuotame teisme, nepaisant to, kokia yra proceso, jau pradėto teisme, kompetentingame nagrinėti bylos dėl tėvų pareigų esmę, stadija ( 73 ).

81.

Kaip Teisingumo Teismas jau pabrėžė, „juo labiau į tokią riziką reikėtų atsižvelgti dėl to, kad, kalbant apie labai mažus vaikus [kaip tas, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje], biologinis laikas negali būti skaičiuojamas pagal bendruosius kriterijus, atsižvelgiant į tokių vaikų intelekto bei psichikos struktūrą ir greitą jos raidą“ ( 74 ). Taigi pageidautina ypatinga sparta, siekiant tinkamomis sąlygomis užtikrinti galimybę grąžinti vaiką ir atkurti ryšius su tėvu, nuo kurio jis buvo atskirtas ( 75 ).

82.

Be to, akivaizdu, jog vaiko interesus atitinka tai, kad teismas, pripažintas kompetentingu priimti sprendimą dėl globos teisių, būtų tas, kuris turi, viena, „visą reikiamą informaciją ir įrodymus“, visų pirma susijusius su „vaiko bendravimu su abiem tėvais, taip pat gebėjimu įgyvendinti tėvų valdžią ir [tėvų] asmeninėmis savybėmis“, ir, kita, „būtiną laiką objektyviai ir ramiai juos įvertinti“ ( 76 ).

83.

Šis požiūris atitinka reglamento „Briuselis IIa“ esmę ir jį patvirtina reikalavimai, kylantys iš jo 33 konstatuojamosios dalies, kurioje numatyta gerbti Chartijos 24 straipsnyje nustatytas vaiko teises. Todėl manau, kad reglamento „Briuselis IIa“ 11 straipsnio 7 ir 8 dalis reikia aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis nedraudžiama priimti tokių nacionalinių proceso taisyklių, kurios nurodytos šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, tik jeigu jų poveikis nėra žalingas šio reglamento principams ir tikslams, visų pirma susijusiems su pagrindinėmis atitinkamo vaiko teisėmis, į kuriuos atsižvelgiant protinga procedūrų trukmė ir esminis veiksmingumas yra lemiami reikalavimai.

84.

Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Cour d‘appel de Bruxelles pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 11 straipsnio 7 ir 8 dalis reikia aiškinti taip, kad jomis iš principo nedraudžiama, tik jei iš tikrųjų paisoma minėto reglamento principų ir tikslų, valstybei narei priimti nacionalinių taisyklių, pagal kurias: