1

Apeliaciniu skundu DK Recycling und Roheisen GmbH (toliau – DK Recycling) prašo panaikinti 2014 m. rugsėjo 26 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo Sprendimą DK Recycling und Roheisen / Komisija (T‑630/13, EU:T:2014:833, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas tik iš dalies patenkino jos reikalavimus siekiant, kad būtų panaikintas 2013 m. rugsėjo 5 d. Komisijos sprendimas 2013/448/ES dėl nacionalinių įgyvendinimo priemonių, susijusių su nemokamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų suteikimu pereinamuoju laikotarpiu laikantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB 11 straipsnio 3 dalies (OL L 240, 2013, p. 27), tiek, kiek jo 1 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jo I priedo A punktu, į 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, 2003, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631), iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL L 140, 2009, p. 63) (toliau – Direktyva 2003/87), 11 straipsnio 1 dalyje numatytą sąrašą neįtraukiami įrenginiai, kurių identifikaciniai kodai DE000000000001320 ir DE-new-14220-0045, bei preliminarūs bendri metiniai nemokamų apyvartinių taršos leidimų kiekiai, kuriuos Vokietijos Federacinė Respublika siūlė suteikti šiems įrenginiams (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Direktyvos 2003/87 5 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad ši direktyva padeda „veiksmingiau“ vykdyti Sąjungos ir jos valstybių narių įsipareigojimus mažinti antropogeninės kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, „kuriant efektyvią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų Europos rinką ir darant kuo mažesnę įtaką ekonomikos plėtrai bei užimtumui“.

3

Minėtos direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Bendrijos nuostatos, susijusios su valstybių narių leidimų suteikimu, yra būtinos, siekiant, kad būtų prisidedama išsaugant vidaus rinkos vientisumą ir išvengiant konkurencijos iškraipymo.“

4

Direktyvos 2009/29 8, 15, 23, 44 ir 45 konstatuojamosiose dalyse numatyta, kad:

<…>

<…>

5

Pagal Direktyvos 2003/87 10 straipsnio „Apyvartinių taršos leidimų pardavimas aukcione“ 1 dalį:

„Nuo 2013 m. visus apyvartinius taršos leidimus, išskyrus tuos, kurie suteikiami nemokamai pagal 10a ir 10c straipsnį, valstybės narės parduoda aukcionuose. <…>“

6

Direktyvos 2003/87 10a straipsnyje „Nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pereinamuoju laikotarpiu Bendrijos taisyklės“ numatyta:

„1.   Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. Komisija priima visai Bendrijai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones dėl apyvartinių taršos leidimų paskirstymo pagal 4, 5, 7 ir 12 dalis, įskaitant 19 dalies suderintam taikymui būtinas nuostatas.

Tokios priemonės, skirtos šios direktyvos neesminėms nuostatoms iš dalies pakeisti ją papildant, priimamos laikantis 23 straipsnio 3 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.

Pirmoje pastraipoje nurodytomis priemonėmis kiek įmanoma apibrėžiami visos Bendrijos ex ante santykiniai taršos rodikliai siekiant užtikrinti, kad leidimai būtų skirstomi skatinant mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas bei naudoti efektyviai energiją vartojančias technologijas <…>.

Iš esmės kiekvienam sektoriui ir jo pošakiui taikomas santykinis taršos rodiklis apskaičiuojamas nuo galutinio produkto, o ne nuo žaliavų, siekiant, kad per visą atitinkamo sektoriaus arba jo pošakio gamybos procesą būtų kuo labiau sumažintos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir padidėtų energijos naudojimo efektyvumas.

<…>

2.   Apibrėžiant principus, pagal kuriuos nustatomi atskirų sektorių ar jų pošakių ex ante santykiniai taršos rodikliai, išeities tašku [kaip išeities taškas] nurodomos 10 % veiksmingiausių sektoriaus arba jo pošakio įrenginių Bendrijoje vidutinės eksploatavimo charakteristikos 2007–2008 m. Komisija konsultuojasi su suinteresuotomis šalimis, įskaitant atitinkamus sektorius ir jų pošakius.

<…>“

7

Direktyvos 2003/87 11 straipsnyje „Nacionalinės įgyvendinimo priemonės“ numatyta:

„1.   Iki 2011 m. rugsėjo 30 d. kiekviena valstybė narė paskelbia ir pateikia Komisijai jos teritorijoje esančių įrenginių, kuriems taikoma ši direktyva, sąrašą ir kiekvienam jos teritorijoje esančiam įrenginiui nemokamai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičių, apskaičiuotą pagal 10a straipsnio 1 dalyje ir 10c straipsnyje nurodytas taisykles.

2.   Ne vėliau kaip kiekvienų metų vasario 28 d. kompetentingos institucijos išduoda tais metais paskirstytinus apyvartinius taršos leidimus, kurių skaičius nustatomas pagal 10, 10a ir 10c straipsnius.

3.   Valstybės narės pagal 2 dalį negali išduoti nemokamų apyvartinių taršos leidimų tiems įrenginiams, kuriuos Komisija atsisakė įrašyti į 1 dalyje nurodytą sąrašą.“

8

2011 m. balandžio 27 d. Sprendimu 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės (OL L 130, 2011, p. 1), Komisija nustatė suderintus rodiklius, kuriais remdamosi valstybės narės kiekvienais metais turi nustatyti kiekvienam įrenginiui, esančiam jų teritorijoje, nemokamai suteikiamų apyvartinių taršos leidimų skaičių.

9

Sprendimo 2011/278 4 ir 12 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

<…>

10

Vokietijoje Direktyva 2003/87 ir Sprendimas 2011/278 įgyvendinti, be kita ko, 2011 m. liepos 21 d.Treibhausgas-Emissionshandelsgesetz (Įstatymas dėl prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniais taršos leidimais (toliau – TEHG).

11

TEHG 9 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Jei remiantis 10 straipsniu suteikiant apyvartinius taršos leidimus kyla pernelyg didelių sunkumų įrenginio operatoriui ir susijusiai įmonei, kuri dėl su komercine teise ar bendrovių teise susijusių priežasčių privalo savo turtu atsakyti už to operatoriaus ekonominę riziką, kompetentinga institucija operatoriaus prašymu suteikia tokį skaičių papildomų apyvartinių taršos leidimų, kad būtų teisingai kompensuota, jeigu Europos Komisija neprieštarauja dėl tokio suteikimo remdamasi direktyvos [2003/87] 11 straipsnio 3 dalimi.“

12

Tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, DK Recycling Vokietijos teritorijoje eksploatavo plieno pramonės atliekų, kuriose yra geležies ir cinko, perdirbimo įrenginį bei elektrinę; abu šie įrenginiai pateko į Direktyvoje 2003/87 nustatytos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymo sritį.

13

Remdamasi TEHG 9 straipsnio 5 dalimi ši bendrovė pasiekė, kad Vokietijos valdžios institucijos tuos įrenginius įtrauktų į Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 1 dalyje numatytą sąrašą.

14

Ginčijamame sprendime Komisija nepritarė šiam įtraukimui, taigi ir tam, kad būtų suteikti atitinkami nemokami apyvartinių taršos leidimai.

15

Šis atsisakymas iš esmės pagrįstas toliau nurodytais motyvais.

16

Pirma, Sprendime 2011/278 nenumatyta, kad Vokietijos Federacinė Respublika ketino suteikti apyvartinių taršos leidimų vadovaudamasi TEHG 9 straipsnio 5 dalimi.

17

Antra, Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kad apyvartinių taršos leidimų suteikimas taikant Sprendime 2011/278 įtvirtintas taisykles buvo akivaizdžiai netinkamas, atsižvelgiant į šiuo sprendimu siekiamą visapusiško leidimų suteikimo suderinimo tikslą.

18

Trečia, vieniems įrenginiams skyrus daugiau nemokamų leidimų nei kitiems, būtų iškreipta konkurencija arba kiltų grėsmė ją iškreipti ir būtų sulaukta tarptautinių pasekmių, nes visuose į Direktyvos 2003/87 taikymo sritį patenkančiuose sektoriuose vykdoma Sąjungos masto prekyba.

19

2013 m. lapkričio 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo DK Recycling ieškinį; jame prašyta panaikinti ginčijamą sprendimą.

20

Šį ieškinį DK Recycling grindė keturiais pagrindais, kuriuose atitinkamai nurodyta, kad: pirma, nepaisyta Sprendimo 2011/278, antra, pažeistos pagrindinės teisės ir proporcingumo principas, trečia, pažeista pareiga motyvuoti ir, ketvirta, pažeista teisė būti išklausytam. Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime atmetė Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, taip pat pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus, tačiau trečiąjį ieškinio pagrindą pripažino pagrįstu.

21

Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, tačiau tik tiek, kiek jame nepritarta Vokietijos Federacinės Respublikos siūlymui suteikti nemokamų apyvartinių taršos leidimų remiantis su proceso metu išsiskiriančiomis šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis susijusia įrenginio technologinio proceso dalimi, skirta cinko gamybai aukštakrosnėje ir susijusiems procesams.

22

Tačiau Bendrasis Teismas atmetė likusius DK Recycling ieškinyje nurodytus reikalavimus, susijusius su atsisakymu atsižvelgti į „pernelyg didelius sunkumus“ suteikiant nemokamus leidimus.

23

Bendrasis Teismas, šiuo klausimu išnagrinėjęs Sprendimo 2011/278 proporcingumą, be kita ko, nusprendė, kad dėl to, jog jame neleista nemokamų leidimų suteikti esant „pernelyg dideliems sunkumams“, nepažeistos pagrindinės DK Recycling teisės ir proporcingumo principas.

24

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

25

Komisija Teisingumo Teismo prašo

26

2016 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo DK Recycling raštą; jame prašyta nurodyti atnaujinti žodinę proceso dalį, taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį. Grįsdama savo prašymą DK Recycling nurodė būtinybę atsižvelgti į generalinio advokato pateiktą išvadą ir, be kita ko, į joje išsakytą nuomonę, kad apeliacinio skundo pagrindai yra nepagrįsti.

27

Reikia priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente šalims nenumatyta galimybės pateikti atsiliepimus į generalinio advokato išvadą (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28

Tai reiškia, kad vadovaudamasis savo Procedūros reglamento 83 straipsniu, ir išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas gali bet kada nutarti pradėti ar atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą.

29

Šiuo atveju taip nėra. Iš tikrųjų išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas mano, kad jam pateikta visa reikiama informacija sprendimui priimti ir kad byla neturi būti nagrinėjama atsižvelgiant į naują faktą, kuris galėtų būti lemiamas jam priimant sprendimą, ar naują argumentą, dėl kurio šalys jam nepateikė nuomonės.

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

31

Tiesiogiai neprašydama pakeisti skundžiamo sprendimo motyvų Komisija teigia, kad, nors galima atmesti kiekvieną apeliacinio skundo pagrindą atskirai, pagrindinis reikalavimas turi būti atmestas dėl to, kad jis „labiau esminis“.

32

Šiuo klausimu ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 50 punkte nusprendė, jog pagal Direktyvą 2003/87 ji buvo įgaliota Sprendime 2011/278 numatyti nemokamų leidimų suteikimą tuo atveju, jeigu dėl šio sprendimo suderintų taisyklių taikymo operatoriams kiltų „pernelyg didelių sunkumų“.

33

Tačiau kadangi Komisija neprašė – beje, ir negalėjo to prašyti – panaikinti skundžiamo sprendimo, jos argumentai turi būti laikomi tokiais, kuriais siekiama, kad Teisingumo Teismas pakeistų motyvus.

34

Iš tiesų, kaip tvirtina Komisija, jei būtų nustatyta, kaip ji teigia, kad Direktyva 2003/87 neleido jai suteikti papildomų nemokamų leidimų „pernelyg didelių sunkumų“ atveju, bet koks pagrindas, kurį DK Recycling galėjo nurodyti nagrinėjant šį apeliacinį skundą, būtų nepagrįstas.

35

Taigi, prieš nagrinėjant apeliacinio skundo pagrindus reikia išnagrinėti šiuos Komisijos argumentus.

36

Komisija teigia, kad Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose jai nesuteikta jokios teisės Sprendime 2011/278 numatyti nuostatos, kuri leistų suteikti nemokamų leidimų įmonėms, patiriančioms „pernelyg didelių sunkumų“. Šiuo klausimu Komisija nesutinka su Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 50 punkte pateiktu aiškinimu, kad nebuvo galima iš karto atmesti galimybės, jog šiuo sprendimu pažeistos pagrindinės teisės ir proporcingumo principas, nes Komisijos pagal Direktyvą 2003/87 turima diskrecija jai leido numatyti nemokamų leidimų suteikimą „pernelyg didelių sunkumų“ atveju.

37

Atvirkščiai, Komisija mano, kad Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalis jai neleido nukrypti nuo principo, kad turėjo būti priimtos visai Sąjungai taikomos ir visiškai suderintos įgyvendinimo priemonės dėl apyvartinių taršos leidimų paskirstymo, nes teisės aktų leidėjas siekė, kaip matyti iš kitų šios direktyvos nuostatų ir Direktyvos 2009/29 23 konstatuojamosios dalies, kad Sąjungoje būtų kuo mažiau iškraipoma konkurencija ir vengiama skatinti didinti išmetamų teršalų kiekį. Taisyklės, kurios leistų skirti papildomų apyvartinių taršos leidimų dėl įrenginio, kuris visais aspektais būtų panašus, kiek tai susiję su jo pagaminamais gaminiais, į kitą įrenginį ir skirtųsi tik tuo, kad dėl prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos patirtų „pernelyg didelių sunkumų“ dėl finansinio nepajėgumo, prieštarautų šiems tikslams ir dėl to negalėtų būti laikomos visiškai suderintomis ir visai Bendrijai taikomomis priemonėmis.

38

Be to, reikalavimas dėl visai Sąjungai taikomų ir visiškai suderintų įgyvendinimo priemonių yra viena iš esminių Direktyvos 2003/87 nuostatų, kurios Komisija, kaip matyti iš jos 10a straipsnio 1 dalies antros pastraipos, negali pakeisti.

39

Galiausiai Komisija mano, kad žodžių junginys „kiek įmanoma“, pavartotas Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje, jai suteikia lankstumo tik priimant kiekvieną sektorių ar jo pošakį reglamentuojančius aktus, bet ne tuos, kurie skirti konkrečiai įmonei.

40

Savo dublike DK Recycling nesutinka su Komisijos argumentais ir nurodo, kad jeigu Teisingumo Teismas juos pripažintų pagrįstais, ji remtųsi tuo, kad Direktyva 2003/87 nesuderinama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

41

Savo triplike Komisija teigia, kad šis prieštaravimas dėl teisėtumo visų pirma nepriimtinas, be to, nepagrįstas, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/87 atitiktį pagrindinėms teisėms ir proporcingumo principui.

42

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, tam, kad prašymas pakeisti motyvus būtų priimtinas, turi būti suinteresuotumas pateikti tokį prašymą, t. y. turi būti galimybė, kad dėl prašymo nagrinėjimo baigties jį pateikusi šalis gaus naudos. Taip gali būti tuo atveju, kai prašymu pakeisti motyvus ginamasi nuo tam tikro ieškovo pateikto pagrindo (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. / Komisija ir kt., C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, EU:C:2009:610, 23 punktą; 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Iride / Komisija, C‑329/09 P, EU:C:2011:859, 48–51 punktus ir 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 42 punktą).

43

Nagrinėjamu atveju prašymu pakeisti motyvus siekiama, kad Teisingumo Teismas konstatuotų, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalyje Komisijai suteikta teisė Sprendime 2011/278 numatyti nuostatą dėl atvejų, kai patiriama „pernelyg didelių sunkumų“. Jeigu Teisingumo Teismas turėtų tokį prašymą patenkinti, pagrindai, kuriais DK Recycling kaltina Komisiją nepriėmus tokios nuostatos, o Bendrąjį Teismą – dėl to, kad nekonstatavo, jog šis sprendimas turi būti panaikintas, taptų neveiksmingi.

44

Iš to išplaukia, kad prašymas pakeisti motyvus, kuris gali turėti įtakos kai kuriems apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, yra priimtinas.

45

Reikia nustatyti, ar nepadarydamas teisės klaidos Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti, kad Komisija turėjo teisę Sprendime 2011/278 numatyti nuostatą, leidžiančią suteikti papildomų nemokamų apyvartinių taršos leidimų tam tikroms įmonėms, kurios dėl apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal šiame sprendime numatytas sektorines taisykles patirtų „pernelyg didelių sunkumų“.

46

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Direktyvos 2009/29 45 konstatuojamojoje dalyje minima būtinybė „Komisij[ą] <...> įgaliot[i] priimti priemones dėl <...> apyvartinių taršos leidimų suteikimo visoje Bendrijoje pereinamuoju laikotarpiu“. Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad šios įgyvendinimo priemonės „skirtos šios direktyvos neesminėms nuostatoms iš dalies pakeisti“.

47

Reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad negali būti deleguota teisė nustatyti nuostatas, kurioms priimti būtinas politinis pasirinkimas, priskirtinas prie paties Sąjungos teisės aktų leidėjo atsakomybės, ir kad Komisijos priimtos įgyvendinimo priemonės neturėtų nei pakeisti pagrindinių teisės aktų esminių nuostatų, nei papildyti jų naujomis esminėmis nuostatomis (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑355/10, EU:C:2012:516, 65 ir 66 punktai).

48

Nustatant, kokios tam tikros srities nuostatos turi būti laikomos esminėmis, reikia remtis objektyviais įrodymais, kuriuos gali patikrinti teismas, ir atsižvelgti į atitinkamos srities charakteristikas ir ypatybes (2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑363/14, EU:C:2015:579, 47 punktas).

49

Dėl Direktyvos 2003/87 nuostatų, kurios kvalifikuotinos kaip esminės, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 46 ir 48 punktuose pacituotas nuostatas ir teismo praktiką, reikia pabrėžti, kad nors pagrindinis šios direktyvos tikslas yra iš esmės sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, šis tikslas turi būti pasiektas paisant tam tikro skaičiaus papildomų tikslų. Kaip nurodyta šios direktyvos 5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, šie papildomi tikslai, be kita ko, yra ekonomikos plėtros ir užimtumo bei vidaus rinkos vientisumo ir konkurencijos sąlygų užtikrinimas (2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑504/09 P, EU:C:2012:178, 77 punktas ir Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 79 punktas; taip pat 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Iberdrola ir kt., C‑566/11, C‑567/11, C‑580/11, C‑591/11, C‑620/11 ir C‑640/11, EU:C:2013:660, 43 punktas).

50

Tai, kad papildomas tikslas užtikrinti konkurencijos sąlygas vidaus rinkoje minimas ne tik Direktyvos 2003/87 5 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, bet ir Direktyvos 2009/29 8 ir 15 konstatuojamosiose dalyse, patvirtina šio papildomo tikslo esminį pobūdį šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje.

51

Konkrečiai kalbant apie nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pereinamuoju laikotarpiu taisykles, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2009/29 23 konstatuojamojoje dalyje taip pat numatytas reikalavimas kuo mažiau iškraipyti konkurenciją Bendrijoje. Šiuo tikslu nurodyta, kad nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo pereinamuoju laikotarpiu tvarka turėtų būti nustatyta Bendrijos lygmeniu suderintomis taisyklėmis.

52

Taigi Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalyje teisės aktų leidėjas, pirma, pabrėžė visiško suderinimo reikalavimą, numatydamas, kad „Komisija priima visai Bendrijai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones dėl apyvartinių taršos leidimų paskirstymo“, antra, nurodė Komisijai kriterijus, kuriais remiantis turi būti vykdomas suderinimas, t. y. iš esmės remiantis atskiriems sektoriams ir jų pošakiams taikomais santykiniais taršos rodikliais.

53

Numatydamas tokį nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo, visiškai suderinto sektorių lygiu, metodą, teisės aktų leidėjas tiksliau apibrėžė esminį reikalavimą kuo mažiau iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje.

54

Todėl Komisija negali numatyti nevisiškai suderintų ir ne sektoriams skirtų nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo taisyklių, antraip pažeistų minėtą reikalavimą ir esmines Direktyvos 2003/87 nuostatas.

55

Neabejotina, kad jeigu Komisija, įgyvendindama šiame sprendime numatytus sektoriams taikomus kriterijus, Sprendime 2011/278 būtų numačiusi nuostatą, leidžiančią suteikti nemokamų apyvartinių taršos leidimų tam tikroms „pernelyg didelių sunkumų“ patiriančioms įmonėms, ji būtų pažeidusi suderinto ir sektoriams taikomo nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo principą, nes bet kuriuo atveju būtų pagrįsta idėja, kad būtina vertinti kiekvieną atvejį atskirai, atsižvelgiant į ypatingas ir konkrečias aplinkybes, kurios susiklostė kiekvieno operatoriaus, patiriančio „pernelyg didelių sunkumų“, atveju. Taigi tokia nuostata būtų galėjusi pakeisti Direktyvos 2003/87 nuostatas ir taip sukelti abejonių dėl visos joje nustatytos sistemos.

56

Esant tokioms sąlygoms, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 50 punkte nusprendė, kad Komisija pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalį buvo įgaliota numatyti tokią nuostatą.

57

Tokios išvados nepaneigia Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose vartojami žodžių junginiai „kiek įmanoma“ ir „iš esmės“. Nors šie žodžių junginiai Komisijai suteikia tam tikrą diskreciją nustatyti ex ante santykinius taršos rodiklius tais atvejais, kai negalima santykinio taršos rodiklio apskaičiuoti nuo galutinių produktų, jie nesuteikia jai galimybės nukrypti nuo suderinto ir sektoriams taikomo apyvartinių taršos leidimų suteikimo principo. Be to, šių žodžių junginių analizė, atsižvelgiant į kontekstą, leistų patvirtinti, jei reikėtų, aiškinimą, kad turi būti nustatomi „atskirų sektorių ir jų pošakių“ex ante santykiniai taršos rodikliai, nes būtent tokie žodžiai vartojami Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 2 dalyje.

58

Vadinasi, Bendrasis Teismas neteisingai atmetė DK Recycling ieškinį, remdamasis prielaida, kad Komisija galėjo teisėtai priimti nuostatą, numatančią nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimą „pernelyg didelių sunkumų“ atvejais, užuot tik nurodęs, kad bet kuriuo atveju Komisija neturėjo teisės priimti tokios nuostatos.

59

Todėl prašymas pakeisti motyvus turi būti pripažintas pagrįstu.

60

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindai, kuriais DK Recycling kaltina Bendrąjį Teismą nekritikavus to, jog į Sprendimą 2011/278 neįtraukta nuostata, numatanti papildomų nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimą „pernelyg didelių sunkumų“ atvejais, yra neveiksmingi ir turi būti atmesti.

61

Be to, kalbant apie DK Recycling argumentus, kad Direktyva 2003/87 yra neteisėta, nes joje nenumatyta tokia nuostata, reikia pažymėti, kad net darant prielaidą, jog DK Recycling, kaip pati teigia, rėmėsi šios direktyvos neteisėtumu Bendrajame Teisme, iš rašytinės proceso Teisingumo Teisme dalies dokumentų matyti, kad vykstant apeliaciniam procesui ji šį pagrindą pirmą kartą nurodė tik dublike, o ne ieškinyje.

62

Iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 127 straipsnio 1 dalies, kuri apeliaciniam procesui taikoma pagal šio reglamento 190 straipsnį, matyti, kad vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

63

Tokia išimtis negali būti taikoma pagrindui, kurį DK Recycling pateikė savo dublike reaguodama į pastabą, kuria Komisija savo atsiliepime į apeliacinį skundą tik pažymėjo, nenurodydama jokių naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, kad apeliaciniame skunde neginčytas Direktyvos 2003/87 teisėtumas.

64

Todėl pagrindas dėl Direktyvos 2003/87 neteisėtumo turi būti pripažintas nepriimtinu.

65

Vadinasi, apeliacinis skundas turi būti atmestas.

66

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

67

Pagal šio Reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

68

Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: