EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62014CC0560

Generalinio advokato P. Mengozzi išvada, pateikta 2016 m. gegužės 3 d.
M prieš Minister for Justice and Equality ir kt.
Supreme Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2004/83/EB – Trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie pabėgėlių ir jų statuso būtiniausi standartai – Papildomos apsaugos prašymas – Atmetus prašymą suteikti pabėgėlio statusą pateikto prašymo suteikti papildomą apsaugą nagrinėjimo nacionalinės procedūros teisėtumas – Teisė būti išklausytam – Taikymo apimtis – Teisė į pokalbį – Teisė iškviesti ir apklausti liudytojus.
Byla C-560/14.

Digital reports (Court Reports - general)

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2016:320

GENERALINIO ADVOKATO

PAOLO MENGOZZI IŠVADA,

pateikta 2016 m. gegužės 3 d. ( 1 )

Byla C‑560/14

M

prieš

Minister for Justice and Equality Ireland ir Attorney General

(Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė — Direktyva 2004/83/EB — Būtiniausi pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo standartai — Papildoma apsauga — Atmetus prašymą suteikti pabėgėlio statusą pateikto prašymo suteikti papildomą apsaugą nagrinėjimo nacionalinės procedūros teisėtumas — Teisė būti išklausytam — Taikymo apimtis — Žodinio nagrinėjimo būtinumas — Teisė iškviesti ir apklausti liudytojus“

1. 

Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę papildomai patikslinti Sąjungos ( 2 ) teisėje įtvirtintos teisės būti išklausytam taikymo apimtį, visų pirma atsižvelgiant į papildomos apsaugos suteikimo procedūrą, remiantis Direktyva 2004/83 ( 3 ).

2. 

Prejudicinis klausimas, dėl kurio Airijos Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kilo nagrinėjant jam pateiktą apeliacinį skundą dėl sprendimo, kurį High Court (Aukštasis teismas) priėmė Teisingumo Teismui priėmus prejudicinį sprendimą byloje M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744). Supreme Court pateiktas prejudicinis klausimas susijęs su klostantis byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms Airijoje galiojusia tarptautinės apsaugos suteikimo sistema, dėl kurios Teisingumo Teismui ( 4 ) jau buvo pateiktas ne vienas prejudicinis klausimas. Airijos teisės aktai, iki šiol keisti du kartus ( 5 ), išsiskyrė pasirinkta „dviguba“ sistema, kuriai būdingos dvi specialios atskiros procedūros: pirma skirta prieglobsčio prašymams nagrinėti, antra – papildomos apsaugos suteikimo prašymams.

3. 

Sprendime M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad galiojant tokiai sistemai ypač svarbu per abi procedūras užtikrinti teisę būti išklausytam ( 6 ), atsižvelgiant į esminę šios teisės svarbą. Vis dėlto iš šios bylos dokumentų matyti, kad šalys skirtingai aiškino, kokią tiksliai tos teisės taikymo apimtį Teisingumo Teismas pripažino Sprendime M. M. Konkrečiau kalbant, šalys nesutaria dėl to, ar minėtame sprendime įtvirtinta, jog, siekiant tokioje sistemoje visiškai užtikrinti teisę būti išklausytam per papildomos apsaugos suteikimo procedūrą, būtina, kad prašytojui būtų surengtas žodinis jo prašymo nagrinėjimas, per kurį jam būtų suteikta teisė iškviesti ir apklausti liudytojus dalyvaujant administracinėms institucijoms, kurios spręs dėl prašymo, jeigu toks žodinis prašymo nagrinėjimas jau vyko per ankstesnę procedūrą dėl prieglobsčio prašymo. Iš esmės toks yra klausimas, į kurį Teisingumo Teismo prašoma atsakyti šioje byloje.

I – Nurodomi teisės aktai

A – Sąjungos teisė

4.

Remiantis Direktyvos 2004/83 1 straipsniu, ja siekiama nustatyti būtiniausius standartus, susijusius, pirma, su reikalavimais, kuriuos turi atitikti trečiųjų šalių piliečiai ar asmenys be pilietybės, kad galėtų pasinaudoti tarptautine apsauga, ir, antra, su suteikiamos apsaugos turiniu.

5.

Pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą asmuo gali gauti papildomą apsaugą, kai pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti tos pačios direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus. Pagal 15 straipsnį smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija (a punktas), kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas (b punktas), rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (c punktas).

6.

Direktyvos 2004/83 II skyriuje „Tarptautinės apsaugos prašymų įvertinimas“ esančiame 4 straipsnyje nurodyta, kaip turi būti atliekamas su tais prašymais susijusių faktų ir aplinkybių vertinimas. Visų pirma 1 dalies antrame sakinyje numatyta, kad valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su tarptautinės apsaugos prašymu susijusią informaciją. Be to, pagal šio straipsnio 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymas įvertinamas individualiai ir atsižvelgiant į tam tikrus šioje dalyje nurodytus aspektus, pirmiausia į šios dalies c punktą, t. y. į prašytojo asmeninę padėtį ir aplinkybes, kad pagal asmenines prašytojo aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimi veiksmai galėtų būti persekiojimas arba galėtų būti susiję su smurtu.

7.

Direktyvoje 2005/85 ( 7 ) nustatyti būtiniausi reikalavimai dėl prašymų suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo tvarkos. Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta jos taikymo sritis, o jo 1 dalyje nurodyta, kad direktyva taikoma visiems prieglobsčio prašymams. Vis dėlto to paties straipsnio 3 dalyje išdėstyta: „Kai valstybės narės taiko arba įveda procedūrą, pagal kurią prieglobsčio prašymai nagrinėjami kaip Ženevos konvencija grindžiami prašymai ir kaip kitokios tarptautinės apsaugos, suteikiamos Direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnyje apibrėžtais atvejais, prašymai, procedūros metu jos taiko šią direktyvą.“ To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Be to, valstybės narės gali nuspręsti taikyti šią direktyvą procedūroms, taikomoms sprendžiant dėl kitokios tarptautinės apsaugos prašymų.“

8.

Direktyvos 2005/85 12 straipsnio „Asmeninis pokalbis“ 1 dalyje nustatyta: „Prieš sprendžiančiajai institucijai priimant sprendimą, prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė atvykti asmeninio pokalbio dėl prieglobsčio prašymo su asmeniu, pagal nacionalinę teisę kompetentingu vesti tokius pokalbius.“ Vis dėlto remiantis to paties straipsnio 2 ir 3 dalimis to asmeninio pokalbio gali nebūti tam tikrais šiose dalyse nurodytais atvejais ( 8 ).

B – Nacionalinė teisė

9.

Kaip nurodyta, Airijoje, remiantis nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms taikomais galiojančiais teisės aktais, prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymams taikytos dvi specialios atskiros, viena po kitos vykdomos procedūros.

10.

Papildomos apsaugos prašymas buvo reglamentuojamas 2006 m. Nutarimu dėl Europos Bendrijų (apsaugos suteikimo reikalavimai) (European Communities (Eligibility for Protection) Regulations 2006); jį 2006 m. spalio 9 d. priėmė Minister for Justice, Equality and Law Reform (teisingumo, lygybės ir teisės reformų ministras, toliau – ministras) ir juo visų pirma buvo perkelta Direktyva 2004/83.

11.

Šiame nutarime nėra jokios nuostatos, pagal kurią papildomos apsaugos prašytojas nagrinėjant jo prašymą turėtų būti išklausytas per asmeninį pokalbį. Nuo tada papildomos apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūrai taikomos teisės nuostatos keistos du kartus ( 9 ), tačiau susijusios reformos šioje byloje nėra svarbios dėl rationae temporis.

II – Faktinės aplinkybės, bylos nagrinėjimas nacionaliniuose teismuose, prejudiciniai klausimai

12.

Su M prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymais susijusių procedūrų Airijos valdžios institucijose eiga išsamiai išdėstyta Sprendimo M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) 39–46 punktuose, kuriais tiesiogiai remiamasi. Kiek tai svarbu nagrinėjant šią bylą, primenu tik tai, kad M, tutsių etninės grupės Ruandos pilietis, į Airiją atvyko 2006 m. gavęs studento vizą, o pasibaigus vizos galiojimo laikui 2008 m. pateikė prašymą suteikti pabėgėlio statusą. Per šio prašymo nagrinėjimo procedūrą M buvo išklausytas per asmeninį pokalbį su Office of the Refugee Application Commissioner (Prieglobsčio prašymų nagrinėjimo tarnyba) pareigūnu. M pateikė apeliaciją dėl neigiamo Office of the Refugee Application Commissioner sprendimo Refugee Appeals Tribunal (Pabėgėlių apeliacijų teismas). Šis po procedūros, kuri buvo vykdoma tik raštu, galutinai atmetė M prieglobsčio prašymą, laikydamas teiginius dėl persekiojimo rizikos, kuri kiltų, jeigu jis grįžtų į Ruandą, nelabai patikimais.

13.

2008 m. gruodžio mėn. M pateikė ministrui prašymą suteikti papildomą apsaugą. Prašymas taip pat buvo atmestas. Ministras neigiamame sprendime, kuris buvo priimtas nesuteikus M galimybės žodžiu paaiškinti dėl papildomos apsaugos prašymo, padarė išvadą, kad M neįrodė, jog yra esminių motyvų, rodančių, kad, grąžintam į Ruandą, jam kyla rizika patirti smurto veiksmus, nurodytus Direktyvos 2004/83 15 straipsnyje. Iš dokumentų matyti, kad ministras, grįsdamas tą sprendimą, daugiausia rėmėsi anksčiau, atmetant M prieglobsčio prašymą, nurodytais motyvais.

14.

M dėl ministro sprendimo pareiškė ieškinį High Court. Šis teismas, nagrinėdamas tą ieškinį, pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Iš esmės prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo klausta, ar tokiu kaip M atveju, kai, atmetus prašymą suteikti pabėgėlio statusą, asmuo pateikia prašymą suteikti papildomą apsaugą, reikalaujama, atsižvelgiant į Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą bendradarbiauti, kad valstybės narės valdžios institucijos, ketindamos priimti neigiamą sprendimą, iki šio sprendimo priėmimo pateiktų savo įvertinimo rezultatus prašytojui tam, kad jis galėtų pareikšti nuomonę dėl nepalankių siūlomo sprendimo aspektų.

15.

Sprendime M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) Teisingumo Teismas, neigiamai atsakęs į High Court jam pateiktą prejudicinį klausimą ( 10 ), 75 ir paskesniuose punktuose pabrėžė reikalavimą per abi – prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymų nagrinėjimo – procedūras užtikrinti pagrindines prašytojo teises, visų pirma teisę būti išklausytam, t. y. kad jam būtų suteikta galimybė pareikšti naudingas pastabas iki bet kurio sprendimo, kuriuo atmetamas prašomos apsaugos suteikimas, priėmimo. Konkrečiai kalbant šio sprendimo 95 punkto antroje įtraukoje Teisingumo Teismas tvirtino, jog pagal tokią dvigubą sistemą kaip Airijos „aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo jau buvo tinkamai išklausytas, kai buvo nagrinėjamas jo prašymas suteikti pabėgėlio statusą, nereiškia, kad šio formalumo nereikia laikytis per papildomos apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą“.

16.

Teisingumo Teismui priėmus sprendimą, High Court2013 m. sausio 23 d. priėmė savo sprendimą ( 11 ). Jis nusprendė, jog, priešingai, nei teigė M, Teisingumo Teismas Sprendime M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) nenusprendė, kad esant tokiai dvigubai sistemai kaip Airijos pagal ES teisę bendrai numatyta prašytojo teisė į žodinį asmeninį prašymo suteikti papildomą apsaugą nagrinėjimą, nors daugeliu atvejų tokia teisė galėtų būti. Vis dėlto High Court panaikino ministro sprendimą, laikydamasis nuomonės, kad nagrinėjamu atveju neužtikrinta M teisė būti išklausytam per papildomos apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą. Iš tiesų High Court konstatavo, kad, pirma, ministras visiškai pasitikėjo neigiamomis išvadomis, kurios buvo pateiktos nagrinėjant prieglobsčio prašymą ir susijusios su M tvirtinimų dėl smurto, kurį patirtų, jei būtų grąžintas į Ruandą, patikimumu, ir kad, antra, ministras neatliko jokio atskiro ir nepriklausomo M prašymui pagrįsti pateiktų tvirtinimų vertinimo ( 12 ).

17.

Ministras, Airija ir Attorney General (generalinis prokuroras) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pareiškė apeliaciją dėl High Court sprendimo. Jų teigimu, šis teismas neteisingai aiškino Sprendimą M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744). M pareiškė priešpriešinį apeliacinį skundą motyvuodamas, kad, priešingai, nei aiškino High Court, pagal minėtą Teisingumo Teismo sprendimą jis turi teisę į asmeninį pokalbį per papildomos apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad būtina patikslinti, kaip tinkamai taikyti Sprendimo M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) 85 ir paskesniuose punktuose pateiktus Teisingumo Teismo nurodymus tokiu, kaip aptariamas, atveju, kai numatytos atskiros prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūros.

19.

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Europos Sąjungoje įtvirtinta teise būti išklausytam reikalaujama, kad papildomos apsaugos prašymą pagal Direktyvą 2004/83/EB pateikusiam asmeniui būtų surengtas žodinis jo prašymo nagrinėjimas, per kurį jam būtų suteikta teisė iškviesti ir apklausti liudytojus, jei prašymas pateikiamas tokiomis aplinkybėmis, kai tam tikroje valstybėje narėje veikia dvi atskiros, viena po kitos vykdomos prašymų suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą nagrinėjimo procedūros?“

III – Bylos nagrinėjimas Teisingumo Teisme

20.

Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. gruodžio 5 d. Pastabas pateikė M, Airijos, Prancūzijos, Čekijos vyriausybės ir Europos Komisija. Per 2016 m. vasario 18 d. teismo posėdį savo pozicijas išreiškė M, Airijos vyriausybė ir Komisija.

IV – Teisinis nagrinėjimas

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniu klausimu iš esmės klausia, ar pagal Sąjungos teisę teisė būti išklausytam per bet kurią procedūrą turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai prašymas suteikti papildomos apsaugos statusą teikiamas valstybėje narėje, kurioje numatytos dvi atskiros, viena po kitos einančios prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūros, reikalaujama, kad prašytojui būtų būtinai surengtas žodinis nagrinėjimas, per kurį jam būtų suteikta teisė iškviesti ir apklausti liudytojus vykstant procesui dėl jo papildomos apsaugos prašymo.

22.

Jau pirmiau pažymėta, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Teisingumo Teismo sprendimu M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744), kurio išaiškinimas turi lemiamą svarbą sprendžiant ginčą, nagrinėjamą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Pagrindinės bylos šalys ir į šią bylą įstojusios šalys laikosi priešingų pozicijų dėl to, kaip tas sprendimas turėtų būti aiškinamas.

23.

Viena vertus, M teigia, kad minėtu sprendimu Teisingumo Teismas pripažino, jog papildomos apsaugos prašytojui būtina surengti žodinį prašymo nagrinėjimą, kad tokiu atveju, kaip pagrindinėje byloje, jo teisę būti išklausytam būtų galima laikyti užtikrinta. Komisija taip pat laikosi nuomonės, jog tokiu atveju, siekiant užtikrinti teisę būti išklausytam, reikia surengti žodinį prašymo nagrinėjimą. Antra vertus, Airijos vyriausybė, kurios poziciją palaiko Prancūzijos ir Čekijos vyriausybės, laikosi priešingos pozicijos – jų manymu, tokiu atveju, siekiant užtikrinti teisę būti išklausytam, pakanka prašytojui suteikti galimybę išsamiai paaiškinti, nors ir raštu, visus motyvus, kuriais jis grindžia papildomos apsaugos prašymą.

24.

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip ir byloje M. M., šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą taip pat keliamas bendras klausimas dėl teisės būti išklausytam taikymo apimties pagal Sąjungos teisę, susidarius tam tikrai situacijai, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje ( 13 ), manau, naudinga, norint atsakyti į prejudicinį klausimą, glaustai apžvelgti Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintus principus, susijusius su ta teise.

A – Teismo praktikoje įtvirtinti principai, susiję su Sąjungos teisės aktuose įtvirtinta teise būti išklausytam

25.

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, teisės į gynybą užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, o teisė būti išklausytam per bet kurią procedūrą yra neatsiejama jo dalis ( 14 ).

26.

Kiekvieno asmens teisė būti išklausytam prieš priimant bet kokią jam nepalankią individualią priemonę aiškiai numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte kaip tam tikra teisės į gerą administravimą išraiška ( 15 ).

27.

Dar visai neseniai turėjau galimybę priminti ( 16 ), kad Chartijos 41 straipsnio taikymo valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę ( 17 ), klausimas teismo praktikoje vis dar vertinamas prieštaringai. Pagal vieną teismo praktikos kryptį, kuriai aš pritariu ( 18 ), tas straipsnis yra bendra nuostata, taikoma ne tik Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, bet ir valstybėms narėms, kai jos priima Sąjungos teisės įgyvendinimo priemones ( 19 ). Pagal kitą teismo praktikos kryptį, kuri grindžiama pažodiniu nuostatos turiniu, laikomasi nuomonės, jog ši nuostata tiesiogiai skirta tik Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, o ne valstybėms narėms. Remiantis šia kryptimi iš to matyti, kad subjekto, dalyvaujančio valstybės narės administracinės institucijos vykdomoje procedūroje, kuria įgyvendinami Sąjungos teisės aktai, teisė būti išklausytam grindžiama ne Chartijos 41 straipsniu, o bendruoju Sąjungos teisės teisių į gynybą užtikrinimo principu ( 20 ).

28.

Vis dėlto nurodytas klausimas šioje byloje, nors ir turi tam tikrą svarbą, siekiant apibrėžti tikslų teisinį pagrindą, kuriuo grindžiama M teisė būti išklausytam, iš tikrųjų, kaip per posėdį pažymėjo Komisija, neturi praktinės reikšmės, nes nekyla jokios abejonės, kad Airijos valdžios institucijos privalo užtikrinti tą teisę, nesvarbu, ar ji grindžiama Chartijos 41 straipsniu, ar Sąjungos teisės bendruoju principu.

29.

Dėl teisės būti išklausytam turinio iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ši teisė bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę ( 21 ). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracinė institucija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis ( 22 ).

30.

Pažymėtina, kad teisė būti išklausytam atlieka dvigubą funkciją: pirma, ji taikoma tiriant bylą ir siekiant kuo tiksliau ir teisingiau nustatyti faktines aplinkybes; antra, ja užtikrinama veiksminga suinteresuotojo asmens apsauga. Visų pirma ja siekiama užtikrinti, kad bet koks asmeniui nepalankus sprendimas būtų priimtas žinant esmę ( 23 ), todėl siekiama leisti kompetentingai institucijai ištaisyti klaidą, o suinteresuotajam asmeniui – pateikti su asmenine situacija susijusių įrodymų, dėl kurių sprendimas būtų priimtas, būtų nepriimtas arba būtų nulemtas vienoks ar kitoks jo turinys ( 24 ).

31.

Kaskart, kai valstybių narių administracinės institucijos imasi priemonių, patenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį, joms tenka pareiga paisyti sprendimų adresatų, kurių interesams šie sprendimai turi didelę įtaką, teisės į gynybą, vadinasi, ir teisės būti išklausytam, net kai taikytinuose teisės aktuose toks formalumas nėra aiškiai numatytas ( 25 ).

32.

Remiantis teismo praktika, jei Sąjungos teisėje nenustatytos sąlygos, kuriomis turi būti paisoma teisės į gynybą per tam tikrą procedūrą, šios sąlygos nustatomos nacionalinėje teisėje, atsižvelgiant į tai, kiek patvirtintos atitinkamos priemonės yra tapačios priemonėms, taikomoms privatiems asmenims panašiose nacionalinės teisės reguliuojamose situacijose (lygiavertiškumo principas), ir kiek dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 26 ). Šie lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimai išreiškia bendrąją valstybių narių pareigą užtikrinti subjektams iš Sąjungos teisės kylančias teises į gynybą, visų pirma apibrėžiant procesines taisykles ( 27 ).

33.

Vis dėlto pagrindinės teisės, kaip antai teisės į gynybą paisymas, nėra absoliučios, joms gali būti taikomi apribojimai su sąlyga, kad jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama nagrinėjama priemone, ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę ( 28 ).

34.

Be to, tai, ar padarytas teisės į gynybą pažeidimas, turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes, visų pirma į nagrinėjamo akto pobūdį, jo priėmimo aplinkybes ir atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas ( 29 ). Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, kad tvarka, pagal kurią suinteresuotasis asmuo gali pasinaudoti teise būti išklausytam prieš priimant su juo susijusį sprendimą, turi būti vertinama atsižvelgiant į susijusį teisės aktą ( 30 ).

35.

Atsižvelgiant į išdėstytus svarstymus, kurie bendrai atitinka pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su teisės į gynybą paisymu, ir į susijusiame Sąjungos teisės akte nustatytą sistemą ir jo tikslus, valstybės narės, neperžengdamos turimos procesinės autonomijos ribų, privalo nustatyti sąlygas ir tvarką, kuriomis užtikrinamas sprendimų adresatų, kurių interesams šie sprendimai turi didelę įtaką, teisės būti išklausytiems paisymas ( 31 ), bet kuriuo atveju laikantis 32 dalyje nurodytų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

B – Dėl teisės būti išklausytam taikymo apimties per papildomos apsaugos statuso suteikimo procedūrą

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamu atveju Sąjungos teisėje nenustatyta tikslių taisyklių, kuriomis būtų apibrėžiamos sąlygos ir tvarka, užtikrinančios trečiosios šalies piliečio, kuris pateikia papildomos apsaugos prašymą, teisės būti išklausytam paisymą per administracinę procedūrą.

37.

Konkrečiau kalbant, esant tokioms teisinėms aplinkybėms, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamu atveju, minėtos sąlygos ir tvarka nenustatytos nei Direktyva 2004/83, kurioje nenumatytos procesinės nuostatos, taikytinos tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimui ( 32 ), nei Direktyva 2005/85, kuri, remiantis 3 straipsniu, netaikytina prašymams suteikti papildomą apsaugą, išskyrus atvejus, kai valstybė narė nustato vieną procedūrą abiejų tipų tarptautinės apsaugos (prieglobsčio ir papildomos apsaugos) prašymams nagrinėti ( 33 ), o taip nebuvo tuomet, kai klostėsi bylos faktinės aplinkybės, Airijoje galiojusių teisės aktų atveju ( 34 ).

38.

Vadinasi, konstatavus, kad negalima taikyti Direktyvos 2005/85, klausimo dėl galimos M teisės į žodinį nagrinėjimą per papildomos apsaugos prašymo procedūrą bet kuriuo atveju negalima nagrinėti remiantis Direktyvos 2005/85 12 straipsniu. Iš tikrųjų ši nuostata negali būti taikoma nagrinėjamam atvejui net ir atsižvelgus į esamą panašumą. Kaip teisingai pažymėjo Airija, net ir taikant ją netiesiogiai, pirma pasekmė būtų ta, kad valstybės narės teisės aktų leidėjo pasirinkimas, galiojant Direktyvai 2005/85, taikyti dvi atskiras procedūrų schemas prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymams taptų iš esmės neveiksmingas, o antra pasekmė būtų ta, kad tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos netektų prasmės, iš esmės nustatant minėto teisės akto taikymą ir tais atvejais, kuriais jis netaikomas.

39.

Nesant konkrečių Sąjungos teisėje įtvirtintų nuostatų, iš 32 punkte nurodytos teismo praktikos matyti, kad valstybės narės tebeturi kompetenciją, remdamosi procesinės autonomijos principu, reglamentuoti sąlygas ir procesinę tvarką, susijusias su teisės būti išklausytam per papildomos apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrą paisymu, kartu užtikrindamos pagrindinių teisių ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principų paisymą ( 35 ).

40.

Konkrečiau kalbant, dėl reikalavimo užtikrinti su papildoma apsauga susijusių Sąjungos teisės nuostatų visišką veiksmingumą nacionalinėmis procesinėmis nuostatomis turi būti reglamentuojamas tos apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūros vykdymas, užtikrinant, kad prašytojai galėtų veiksmingai naudotis Direktyva 2004/83 ( 36 ) jiems suteiktomis teisėmis. Šiuo nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog nacionalinėmis nuostatomis turi būti numatytos tokios sąlygos ir procesinė tvarka, kad būtų įgyvendinta teisė būti išklausytam per procedūrą, užtikrinant, kad suinteresuotieji asmenys galėtų veiksmingai naudotis iš papildomo apsaugos statuso kylančiomis teisėmis.

41.

Šiuo atžvilgiu iš šios išvados 34 ir 35 punktuose nurodytos teismo praktikos matyti, kad nagrinėjamu atveju teisės būti išklausytam taikymo apimtis ir siekiant ją užtikrinti būtinos sąlygos bei procesinė tvarka turi būti įvertintos atsižvelgiant į nagrinėjamos procedūros, t. y. šios bylos, kuria siekiama Direktyvoje 2004/83 numatytos papildomos apsaugos statuso, tikslus ir pobūdį.

42.

Taigi su Direktyvoje 2004/83 numatyta papildoma apsauga susijusiomis nuostatomis aiškiai siekiama pasiūlyti „atitinkamą statusą“ asmenims, kuriems reikia tarptautinės apsaugos ( 37 ), nors jie ir neatitinka sąlygų, kad būtų laikomi pabėgėliais. Taigi papildoma apsauga yra papildomos formos apsauga ( 38 ), palyginti su pabėgėliams suteikiama apsauga, ir ji suteikiama, jeigu įvykdomi kitokie reikalavimai, palyginti su numatytaisiais suteikiant prieglobsčio teisę, suteikiantys kitokio pobūdžio teises, palyginti su pagal pabėgėlio statusą suteikiamomis teisėmis ( 39 ).

43.

Atsižvelgiant į šį tikslą, procedūrai, skirtai papildomos apsaugos prašymui įvertinti, būdinga tai, kad konkreti individuali prašytojo situacija vertinant prašymą atlieka esminį vaidmenį ir tai atsispindi kitose Direktyvos 2004/83 nuostatose.

44.

Iš tikrųjų, pirma, dėl Direktyvos 2004/83 15 straipsnyje numatytų „smurto veiksmų“ rūšių, kurių pavojumi pateisinamas papildomos apsaugos suteikimas ( 40 ), kaip matyti iš Teismo praktikos, reikia visiškai atsižvelgti į individualią prašytojui būdingą situaciją. Iš tiesų, kaip patikslino Teisingumo Teismas, to straipsnio a ir b punktai susiję su situacijomis, kai papildomos apsaugos prašytojui kyla pavojus patirti konkrečios rūšies smurtą. Kalbant apie to paties straipsnio c punkto nuostatą, reikia nurodyti, jog nors jis susijęs su bendresnio pobūdžio smurto veiksmo pavojumi, Teisingumo Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad ir pastaruoju atveju konkreti individuali prašytojo situacija gali atlikti pagrindinį vaidmenį priimant galutinį sprendimą. Iš tiesų Teisingumo Teismas nurodė, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga ( 41 ).

45.

Antra, būtent iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos matyti, kad nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą, taigi susijusį ir su papildoma apsauga, turi būti įvertinta prašytojo individuali ir asmeninė padėtis, kad pagal asmenines prašytojo aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį arba ją vykdyti ar galimi veiksmai galėtų būti susiję su smurtu.

46.

Be to, teisingai pažymėta, kad procedūrai, kuria siekiama papildomos apsaugos statuso, kaip ir procedūrai dėl pabėgėlio statuso suteikimo, būdinga sudėtinga žmogiškoji ir faktinė situacija, susijusi su suinteresuotojo asmens, kuriam priimtas sprendimas turės gyvybiškai svarbią reikšmę, pagrindinių teisių apsauga. Todėl ta procedūra išsiskiria tuo, kad suinteresuotasis asmuo atlieka patį svarbiausią vaidmenį, nes jis ne tik inicijuoja procedūrą, bet ir yra vienintelis, galintis konkrečiai išdėstyti savo asmeninę istoriją ir aplinkybes, kuriomis ji rutuliojosi ( 42 ) ir dėl kurios tas statusas gali būti suteiktas.

47.

Be to, būtent dėl papildomos apsaugos suteikimo procedūros pobūdžio ir tikslų ypatumo ir dėl skiriamųjų jos aspektų, palyginti su prieglobsčio statuso suteikimo procedūra, Teisingumo Teismas Sprendime M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) ypač pabrėžė esminę suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam svarbą per tą procedūrą ir reikalavimą, kad minėta teisė būtų visiškai užtikrinta per tą procedūrą, taip pat ir dvigubos sistemos, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, atveju ( 43 ).

48.

Iš pateiktų svarstymų matyti, jog, atsižvelgiant į ypatingą procedūros, skirtos patikrinti, ar susidariusios prielaidos suteikti papildomos apsaugos statusą, pobūdį ir tikslus, galėjimas veiksmingai pasinaudoti pagal šį statusą suteiktomis teisėmis reiškia, kad suinteresuotajam asmeniui sudarytos sąlygos ypač veiksmingai įgyvendinti teisę būti išklausytam per tą procedūrą. Iš tikrųjų prašytojas turės veiksmingą galimybę naudotis pagal Direktyvoje 2004/83 numatytą statusą suteiktomis teisėmis tik tuomet, kai turės faktinę galimybę naudingai ir veiksmingai pateikti savo asmeninę istoriją ir aplinkybes, kuriomis ji rutuliojosi, išsamiai ir tinkamai išdėstydamas kompetentingai administracinei institucijai visas faktines aplinkybes ir elementus, pagrindžiančius jo prašymą.

49.

Šiuo atžvilgiu taip pat pažymiu, kad ką reikalavimas ypač veiksmingai užtikrinti teisės būti išklausytam įgyvendinimą vienodai galioja papildomos apsaugos ir prieglobsčio statuso suteikimo procedūroms. Iš tikrųjų, nors siekiant šių dviejų statusų reikia atitikti skirtingus reikalavimus, abiem procedūroms būdingos 43–46 punktuose nurodytos savybės, t. y. prašantysis asmuo atlieka patį svarbiausią vaidmenį, o susiję jo interesai turi gyvybiškai svarbią reikšmę, be to, priimant galutinį sprendimą labai svarbi prašytojo konkreti individuali padėtis. Tai patvirtina ir faktas, kad minėta Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies c punkto nuostata taikoma abiem statusams.

50.

Be kita ko, aplinkybė, kad tie du statusai suteikiami remiantis skirtingais kriterijais, taip pat iš minėto Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies c punkto kylantis reikalavimas, kad individuali asmeninė prašytojo padėtis būtų įvertinta konkrečiai ir atskirai atsižvelgiant į du skirtingus kriterijus (t. y., pirma, į persekiojimo pavojų arba, antra, į smurto veiksmų pavojų), rodo, jog vykstant abiem procedūroms teisė būti išklausytam yra procesinė garantija, susijusi su skirtingais elementais.

C – Dėl klausimo, susijusio su papildomos apsaugos prašytojo žodinio prašymo nagrinėjimo būtinybe, siekiant užtikrinti teisę būti išklausytam esant „dvigubai“ tarptautinės apsaugos suteikimo sistemai

51.

Kyla esminis pagrindinės bylos klausimas, ar minėtas reikalavimas užtikrinti teisės būti išklausytam per papildomos apsaugos suteikimo procedūrą veiksmingumą gali būti įvykdytas tik per asmeninį žodinį suinteresuotojo asmens prašymo nagrinėjimą, ar, kaip teigė Airijos vyriausybė, esant dvigubai tarptautinės apsaugos suteikimo sistemai jai užtikrinti pakanka suteikti galimybę raštu pateikti pastabas, nes žodinis nagrinėjimas vyko per ankstesnę su pabėgėlio statuso suteikimu susijusią procedūrą.

52.

Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymiu, kad, priešingai, nei, atrodo, teigia M, Sprendime M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) Teisingumo Teismas nenusprendė, kad per procedūrą dėl papildomos apsaugos suteikimo absoliučiai visada būtinas žodinis suinteresuotojo asmens prašymo nagrinėjimas.

53.

Visų pirma toks aiškinimas neišplaukia iš minėto sprendimo 95 punkto antros pastraipos paskutiniame sakinyje pateikto Teisingumo Teismo teiginio, kuris pažodžiui pateiktas šios išvados 15 punkte. Šis teiginys turi būti vertinamas atsižvelgiant į sprendimo aplinkybes. Pirmiausia, mano nuomone, minėtas teiginys – tai atsakymas į Teisingumo Teismui pateiktą argumentą, kurį jis aprašė to paties sprendimo 90 punkte, pagal kurį, jeigu esant „dvigubai“ sistemai suinteresuotojo asmens prašymo žodinis nagrinėjimas jau įvyko nagrinėjant prieglobsčio suteikimo prašymą, „nagrinėjant papildomos apsaugos prašymą iš naujo išklausyti šį asmenį nėra būtina, nes šis formalumas tam tikra dalimi dubliuojasi su tuo formalumu, kuriuo užsienietis jau pasinaudojo labai panašiomis aplinkybėmis“.

54.

Atsižvelgiant į tai ir į to paties sprendimo 91 punktą, mano nuomone, Teisingumo Teismas norėjo įtvirtinti, jog esant „dvigubai“ sistemai tai, kad žodinis suinteresuotojo asmens prašymo nagrinėjimas jau įvyko per procedūrą dėl prieglobsčio suteikimo, nereiškia, t. y. nesukelia (pridurčiau – būtinos) pasekmės, kad prašymas neturi būti asmeniškai žodžiu nagrinėjamas per procedūrą dėl papildomos apsaugos, nes teisė būti išklausytam turi būti bet kuriuo atveju visiškai užtikrinama ir per šią procedūrą.

55.

Dėl to, mano nuomone, Sprendimą M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) reikia suprasti ne taip, kad per procedūrą dėl papildomos apsaugos suteikimo žodinis prašymo nagrinėjimas yra ne absoliučiai būtinas, bet taip, kad sprendimu labiau siekta įtvirtinti reikalavimą, kad teisė būti išklausytam per tą procedūrą būtų visiškai užtikrinama ir esant „dvigubai“ sistemai. Be to, toks aiškinimas atitinka su prieglobsčio reglamentavimu susijusius teisės aktus, kai galimos galimybės nagrinėti prašymą per asmeninį pokalbį išimtys ( 44 ).

56.

Nors šiais svarstymais nepripažįstama absoliuti teisė į prašymo nagrinėjimą per asmeninį pokalbį visais procedūros dėl papildomos apsaugos suteikimo atvejais, dėl ypatingo reikalavimo ypač veiksmingai užtikrinti teisę būti išklausytam per tokią procedūrą, manau, priešingai, nei teigia Airija, prašymo nagrinėjimas per asmeninį pokalbį su suinteresuotuoju asmeniu turėtų bet kuriuo atveju būti labiau taisyklė nei išimtis, todėl jis galėtų nevykti tik išimtiniais atvejais, taip pat esant „dvigubai“ sistemai.

57.

Šiuo požiūriu, remiantis tuo, kas išdėstyta šios išvados 30 punkte, teisės būti išklausytam per procedūrą, kuria siekiama papildomos apsaugos suteikimo, funkcija yra kompetentingai administracinei institucijai suteikti galimybę suinteresuotajam asmeniui išsakyti savo poziciją dėl faktinių aplinkybių, kurios pagrindžia jo prašymą, taip, kad būtų užtikrinama, pirma, veiksminga jo apsauga, antra, kad ta administracinė institucija sprendimą priimtų žinodama esmę.

58.

Taigi prašymo nagrinėjimas per asmeninį pokalbį yra didžiausia teisės būti išklausytam išraiška. Prašytojui ja suteikiama vienintelė proga asmeniškai išdėstyti savo istoriją ir tiesiogiai pabendrauti su asmeniu, kuris yra labiausiai kvalifikuotas atsižvelgti į jo asmeninę padėtį ( 45 ). Tai proga jam išdėstyti galimas naujas prašymą pagrindžiančias aplinkybes, kurių nebuvo įtraukęs į argumentus, ir visų pirma asmeniškai pateikti paaiškinimų dėl galinčių kilti abejonių ar pasirodžius esant prieštaringų aplinkybių.

59.

Kompetentingai nacionalinei institucijai toks prašymo nagrinėjimas suteikia galimybę konkrečiai įvertinti ir subjektyvias aplinkybes, t. y. aplinkybes, kurias sudėtinga išdėstyti raštu, kurios galėjo būti nesvarbios suteikiant pabėgėlio statusą, tačiau gali būti svarbios suteikiant papildomos apsaugos statusą.

60.

Per tokią procedūrą, kaip antai papildomos apsaugos suteikimo procedūrą, kai suinteresuotasis asmuo atlieka patį svarbiausią vaidmenį ir per kurią dažnai neįmanoma pateikti dokumentinių įrodymų, prašymo nagrinėjimas per asmeninį pokalbį yra svarbiausias momentas, siekiant įvertinti suinteresuotojo asmenybę ir aplinkybių, nurodytų prašyme, patikimumą.

61.

Mano nuomone, išdėstyti svarstymai tinka ir situacijai, kai esant tokiai dvigubai sistemai, kaip klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusi Airijoje, papildomos apsaugos statuso suteikimo prašymas grindžiamas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grįstas atmestas prieglobsčio prašymas.

62.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas Sprendime M. M. pažymėjo, kad jeigu valstybė narė nusprendė nustatyti dvi atskiras, vieną po kitos vykdomas prieglobsčio prašymo ir papildomos apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūras, suinteresuotojo asmens teisė būti išklausytam turi būti visiškai užtikrinama per kiekvieną iš šių dviejų procedūrų ( 46 ).

63.

Vadinasi, tai, kad teisė būti išklausytam buvo visiškai užtikrinta per ankstesnę procedūrą dėl prieglobsčio prašymo, nereiškia, jog šios išvados 48 punkte nurodytas ypatingas reikalavimas užtikrinti veiksmingą tos teisės įgyvendinimą sumažėja per paskesnę atskirą procedūrą dėl papildomos apsaugos suteikimo. Be to, šios išvados 50 punkte pažymėta, kad teisė būti išklausytam per abi procedūras susijusi su skirtingais kriterijais, todėl yra procesinė garantija, taikoma skirtingomis aplinkybėmis ( 47 ).

64.

Todėl, esant tokiai dvigubai sistemai, kuri yra laisvo aptariamos valstybės narės pasirinkimo rezultatas, per pirmąją procedūrą administracinės institucijos padarytos išvados negali būti automatiškai perkeltos vykdant antrąją procedūrą. Iš tikrųjų negalima „perkelti“ teisės būti išklausytam užtikrinimo iš vienos procedūros į kitą. Tarptautinės apsaugos atveju, atsižvelgiant į pagrindinį teisės būti išklausytam vaidmenį, tai juo labiau galioja neigiamoms išvadoms dėl patikimumo, galinčioms turėti lemiamą poveikį galutiniam sprendimui.

65.

Šiuo atžvilgiu dar reikia pažymėti, kad, nors Sąjungos teisėje nenumatytos konkrečios nuostatos dėl tarptautinės apsaugos prašytojo patikimumo įvertinimo tvarkos, todėl kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje nustatomos procesinės to patikimumo įvertinimo sąlygos ( 48 ), valstybių narių procesinę autonomiją apriboja veiksmingumo principas, kurio pagrindas – būtinybė užtikrinti galimybę veiksmingai naudotis teisėmis, suteikiamomis pagal su papildoma apsauga susijusius teisės aktus, kuriais numatytas ypač veiksmingas teisės būti išklausytam įgyvendinimas ( 49 ).

66.

Be to, teisės būti išklausytam aiškinimas, kuriuo siekiama pripažinti pagrindinę žodinio prašymo nagrinėjimo svarbą per tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrą, atitinka susijusius nesenus Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimus, kaip antai Direktyvą 2013/32, kurioje reikalaujama drastiškai sumažinti prielaidas, kuriomis asmeninis pokalbis gali nevykti per dabar jau vieną procedūrą, susijusią su tarptautinės apsaugos prašymais ( 50 ), ir Reglamentą Nr. 604/2013 (Dublinas III) ( 51 ), kuriame įtraukta valstybių narių, atsakingų už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, pareiga surengti asmeninį pokalbį per nustatymo procedūrą.

67.

Galiausiai dėl klausimo, susijusio su galima teise kviesti ir apklausti liudytojus per procedūrą, pažymiu, kad, remiantis teisės būti išklausytam reglamentavimu pagal šios išvados 29 ir paskesniuose punktuose nurodytą teismo praktiką, ši teisė nebūtinai apima ir minėtą teisę. Tačiau tai, be kita ko, nepanaikina valstybės narės teisės įtraukti ar palikti galioti palankesnes susijusias nuostatas ( 52 ), numatant teisę kviesti ir apklausti liudytojus per procedūrą.

V – Išvada

68.

Todėl dėl minėtų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į Supreme Court pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Tuo atveju, kai prašymas, kuriuo siekiama papildomos apsaugos statuso suteikimo, remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, pateikiamas valstybėje narėje, kuri numačiusi dvi atskiras, vieną po kitos vykdomas prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymų nagrinėjimo procedūras, Sąjungos teisės aktuose įtvirtinta teisė būti išklausytam per bet kurią procedūrą turi būti aiškinama taip, kad iš principo ta teise reikalaujama prašytojo prašymo nagrinėjimo per asmeninį pokalbį, kurio gali nebūti tik išimtiniais atvejais. Šiomis aplinkybėmis teisė būti išklausytam per bet kurią procedūrą neapima teisės kviesti ir apklausti liudytojus.


( 1 ) Originalo kalba: italų.

( 2 ) Teisingumo Teismas pastaruoju metu turėjo ne vieną galimybę spręsti su teise būti išklausytam per procedūrą susijusius klausimus. Be 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744), su kuriuo susijęs šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, žr., be kita ko, 2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533), 2014 m. liepos 3 d. Sprendimą Kamino International Logistics (C‑129/13 ir C‑130/13, EU:C:2014:2041), 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336) ir 2014 gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431). Galiausiai dėl teisės būti išklausytam taip pat žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimą Bensada Benallal (C‑161/15, EU:C:2016:175).

( 3 ) 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, 2004, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 19 sk., 7 t., p. 96). Direktyva 2004/83 panaikinta 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9).

( 4 ) Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę spręsti dėl šios procedūros trijose bylose, visų pirma 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendime M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744), 2013 m. sausio 31 d. Sprendime HID ir BA (C‑175/11, EU:C:2013:45) ir 2014 m. gegužės 8 d. Sprendime N. (C‑604/12, EU:C:2014:302). Be to, dėl minėtos procedūros sprendžiama tebenagrinėjamoje byloje C‑429/15, Danqua.

( 5 ) Žr. šio dokumento 9 išnašą.

( 6 ) Atrodo, kad į italų kalbą sąvoka „droit d’être entendu“ iš prancūzų kalbos (anglų k. „right to be heard“, vokiečių k. „Recht auf Anhörung“, ispanų k. „Derecho a ser oído“) verčiama nenuosekliai. Teisingumo Teismo praktikoje italų kalba kartais vartojamas terminas „diritto al contraddittorio“ („teisė į rungimosi principu grindžiamą procedūrą“) (žr., pavyzdžiui, 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M. M., C‑277/11, EU:C:2012:744, 82, 85 ar 87 punktus), kartais – „diritto di essere sentiti“ („teisė būti išgirstiems“) (žr., pavyzdžiui, 2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo G. ir R., C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533, 27, 28 ar 32 punktus ar 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Bensada Benallal, C‑161/15, EU:C:2016:175, 21 ar 35 punktus), taip pat kartais vartojamas terminas „diritto di essere ascoltato“ („teisė būti išklausytam“) (žr., pavyzdžiui, 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 1, 28 ar 30 punktus; būtent šis terminas vartojamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalies a punkte ir pažodžiui atitinka pirmiau nurodytus terminus prancūzų, anglų, vokiečių ir ispanų kalbomis). Nagrinėjama teisė, kilusi iš bendrųjų teisės normų lotynų k. „audi alteram partem“ ar „audiatur et altera pars“, – tai procesinė teisė, kuri yra bendresnės teisės į gynybą išraiška ir kuriai Europos Sąjungoje būdingas šios išvados 29 punkte nurodytas turinys. Žvelgiant iš kalbinės perspektyvos, termino „teisė į rungimosi principu grindžiamą procedūrą“ vartojimas labiau paplitęs Italijos nacionalinėje teisėje, visų pirma kalbant apie teismo procesą. Pažodine jo reikšme pabrėžiamas rungimosi principas, t. y. būtinybė siekiant įgyvendinti šią teisę suteikti asmeniui galimybę atsakyti į vykstant procesui galinčius būti pateiktus prieštaraujančius ar nepalankius argumentus. Terminais „teisė būti išgirstam“ ir „teisė būti išklausytam“ labiau akcentuojama būtinybė per procedūrą galėti išreikšti savo požiūrį. Be kita ko, atrodo, kad terminais „būti išgirstam“ ar „būti išklausytam“ nurodomas žodiškumo elementas. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad terminas vartojamas pirminėje teisėje ir pažodžiui labiausiai atitinka tuos pačius terminus kitomis kalbomis, šioje išvadoje nagrinėjamai teisei pavadinti vartosiu terminą „teisė būti išklausytam“.

( 7 ) 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13). Ši direktyva panaikinta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60). Pastarąja direktyva nustatyta tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka (pabėgėlio statusas ir apsauga, suteikiama asmenims, kurie nėra pabėgėliai, tačiau jiems kiltų rimtas pavojus, jeigu būtų sugrąžinti į savo kilmės šalį). Direktyvos 58 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Airijai ši direktyva nėra privaloma pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir 4a straipsnio 1 dalį.

( 8 ) Iš tiesų, remiantis 2 dalimi, asmeninio pokalbio gali nebūti, jei sprendžiančioji institucija gali priimti teigiamą sprendimą remdamasi turimais įrodymais (a punktas), kompetentinga institucija jau buvo susitikusi su prašytoju, kad padėtų jam užpildyti prašymą ir pateikti esminę informaciją dėl prašymo (b punktas), arba, remdamasi išsamiai išnagrinėta prašytojo pateikta informacija, sprendžiančioji institucija laiko prašymą nepagrįstu tais atvejais, kai taikomos 23 straipsnio 4 dalies a, c, g, h ir j punktuose minimos aplinkybės (c punktas). Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, asmeninio pokalbio gali nebūti ir tuomet, kai jis nėra pagrįstai naudingas, ypač kai kompetentinga institucija mano, kad prašytojas nėra tinkamas pokalbiui arba su juo negalima kalbėtis dėl ilgalaikių nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

( 9 ) Pirmąja 2013 m. priimta reforma išlaikyta „dviguba“ sistema, tačiau numatytas privalomas asmeninis pokalbis su prašytoju ir nagrinėjant papildomos apsaugos prašymą (žr. 2013 m. Nutarimą dėl Europos Sąjungos (papildoma apsauga) (European Union (Subsidiary Protection) Regulations 2013 (S.I.426)). Per teismo posėdį Airijos vyriausybė tvirtino, kad 2015 m. priimta antrąja reforma „dviguba“ sistema panaikinta ir įvesta viena sistema abiejų tipų prašymams nagrinėti.

( 10 ) Visų pirma Teisingumo Teismas pareiškė, jog tokioje dviguboje sistemoje kaip Airijos minėta pareiga bendradarbiauti neturi būti aiškinama taip, kad kompetentinga nacionalinė institucija privalo prieš priimdama sprendimą informuoti prašytoją apie ketinamą priimti nepalankų sprendimą dėl jo prašymo ir pateikti jam argumentus, kuriais remdamasi ketina jį atmesti, kad leistų prašytojui išdėstyti savo poziciją šiuo klausimu. Žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744) 74 punktą ir 95 punkto pirmą papunktį.

( 11 ) Sausio 23 d. High Court sprendimas M.M. / Minister for Justice & Anor, byla 2011 8 JR, (2013) IEHC 9.

( 12 ) Ten pat, 46 punktas. Konkrečiau kalbant, to sprendimo 47 punkte High Court laikėsi nuomonės, jog siekiant, kad teisė būti išklausytam būtų laikoma įgyvendinta pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą, pateiktą 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendime M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744), būtina, kad per nagrinėjamą procedūrą: i) prašytojas būtų pakviestas išdėstyti savo pastabas dėl bet kurio nepalankaus prieštaravimo, susijusio su nepatikimumu, pateikto nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą; ii) prašytojui būtų suteikta galimybė dar kartą aptarti visus klausimus, susijusius su jo papildomos apsaugos prašymu; iii) būtų atliktas naujas prašytojo patikimumo vertinimas, nes Refugee Appeals Tribunal neigiamo sprendimo tuo klausimu nepakanka ir jis tiesiogiai nėra reikšmingas atliekant naują patikimumo vertinimą.

( 13 ) Žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 73 punktas).

( 14 ) 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Sopropé (C‑349/07, EU:C:2008:746, 36 punktas), 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 81 ir 82 punktai ir juose nurodyta teismo praktika) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

( 15 ) 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

( 16 ) Žr. mano išvados byloje Bensada Benallal (C‑161/15, EU:C:2016:3) 28 punktą.

( 17 ) T. y. kai jų priimamos nacionalinės priemonės patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 1821 punktai).

( 18 ) Žr. mano išvados byloje Bensada Benallal (C‑161/15, EU:C:2016:3) 32 punktą.

( 19 ) 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 84 punktas). Žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą N. (C‑604/12, EU:C:2014:302, 49 ir 50 punktai). Taip pat netiesiogiai žr. 2014 m. liepos 3 d. Sprendimą Kamino International Logistics ir Datema Hellmann Worldwide Logistics (C‑129/13 ir C‑130/13, EU:C:2014:2041, 29 punktas), kuriame nuspręsta pagrindinėje byloje nagrinėjamam atvejui netaikyti Chartijos 41 straipsnio 2 dalies tik dėl rationae temporis. Šią poziciją ne kartą patvirtino generaliniai advokatai. Be jau minėtų mano išvadų byloje Bensada Benallal (C‑161/15, EU:C:2016:3) ir byloje CO Sociedad de Gestion y Participaciónir kt. (C‑18/14, EU:C:2015:95, 48 išnaša), reikia paminėti generalinio advokato M. Wathelet poziciją, išreikštą byloje G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:553, 4953 punktai), ir jo išvadas bylose Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2031, 56 punktas) ir Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2032, 4648 punktai).

( 20 ) Ši teismo praktikos kryptis susijusi su keliais neseniai priimtais sprendimais. Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Cicala (C‑482/10, EU:C:2011:868, 28 punktas), 2014 m. liepos 17 d. Sprendimą Y S ir Minister voor Immigratie, Integratie en Asiel (C‑141/12 ir C‑372/12, EU:C:2014:2081, 67 punktas), 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 44 punktas) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 32 ir 33 punktai).

( 21 ) 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 87 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 36 punktas).

( 22 ) 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 88 punktas) ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 48 punktas).

( 23 ) Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:253, 35 ir 36 punktai) ir generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2032, 58 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431) 59 punktą.

( 24 ) Žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Sopropé (C‑349/07, EU:C:2008:746, 49 punktas), 2014 m. liepos 3 d. Sprendimą Kamino International Logistics (C‑129/13 ir C‑130/13, EU:C:2014:2041, 38 punktas) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 37 punktas).

( 25 ) Žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 49 ir 50 punktai ir juose nurodyta teismo praktika) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 39 ir 40 punktai).

( 26 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 51 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 41 punktas). Taip pat žr. 2016 m. kovo 17 d. Sprendimą Bensada Benallal (C‑161/15, EU:C:2016:175, 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

( 27 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 52 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 42 punktas).

( 28 ) Žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 53 punktas) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 43 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

( 29 ) Žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 102 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), 2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533, 34 punktas) ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 54 punktas).

( 30 ) Žr. šiuo klausimu 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida (C‑249/13, EU:C:2014:2431, 45 punktas).

( 31 ) Žr. šiuo klausimu 2013 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą G. ir R. (C‑383/13 PPU, EU:C:2013:533, 37 punktas) ir 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336, 55 punktas).

( 32 ) Žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 72 ir 73 punktai) ir 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimą A ir kt. (C‑148/13, EU:C:2014:2406, 47 punktas).

( 33 ) Žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 79 punktas) ir 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą N. (C‑604/12, EU:C:2014:302, 3840 punktai).

( 34 ) Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal naująją Direktyvą 2013/32, kuri šiuo atveju netaikoma (žr. šios išvados 7 išnašą), numatyti vieną procedūrą ne tik galima, kaip buvo galiojant Direktyvai 2005/85, bet jau ir privaloma. Žr. šiuo klausimu Direktyvos 2013/32 11 konstatuojamąją dalį, 10 straipsnio 2 dalį ir generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje N. (C‑604/12, EU:C:2013:714, 55 ir 56 punktai).

( 35 ) Šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą N. (C‑604/12, EU:C:2014:302, 41 punktas). Dėl valstybių narių procesinės autonomijos apribojimo, kylančio iš lygiavertiškumo principo, M nurodė, kad tas principas reikalautų valstybėje narėje taikyti tokią pačią procesinę schemą nagrinėjant prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymus (žr. šiuo atžvilgiu bylą C‑429/15, Danqua, iki šiol nagrinėjamą Teisingumo Teisme). Lygiavertiškumo principu galėtų būtų remiamasi teigiant, kad juo valstybei narei draudžiama nustatyti ne tokią palankią tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo procesinę tvarką, pagrįstą Sąjungos teise, palyginti su vidaus teise grindžiama procesine tvarka (žr. šiuo klausimu 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Mukarubega, C‑166/13, EU:C:2014:2336, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 41 punktą). Vis dėlto privalu konstatuoti, kad tiek iš pabėgėlio statuso, tiek iš papildomos apsaugos prašymo kylanti apsauga kyla dėl Direktyvos 2004/83 (kuri, kalbant apie pirmąjį statusą, grindžiama 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, o kalbant apie antrąjį – kitomis su žmogaus teisėmis susijusiomis tarptautinėmis priemonėmis; žr. šiuo atžvilgiu mano išvados byloje Diakité, C‑285/12, EU:C:2014:39, 63 punktą) taikymo. Taigi iš teismo praktikos matyti, kad lygiavertiškumo principas nėra reikšmingas situacijose, kurios abi susijusios su Sąjungos teise grindžiamais prašymais (žr. šiuo klausimu 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 34 punktą ir 2015 m. sausio 28 d. Sprendimo ÖBB Personenverkehr, C‑417/13, EU:C:2015:38, 74 punktą). Dėl to, mano nuomone, prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs ne tiek su lygiavertiškumo, kiek su veiksmingumo principo paisymu.

( 36 ) Žr. šiuo atžvilgiu 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą N. (C‑604/12, EU:C:2014:302, 42 punktas).

( 37 ) Žr. 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadų 14 punktą, taip pat Direktyvos 2004/83 5 konstatuojamąją dalį. Šiuo klausimu taip pat žr. mano išvados byloje Diakité (C‑285/12, EU:C:2013:500) 58 ir paskesnius punktus.

( 38 ) Žr. Direktyvos 2004/83 24 konstatuojamąją dalį ir 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimą N. (C‑604/12, EU:C:2014:302, 3032 punktai). Dėl Direktyvos 2011/95 žr. tos direktyvos 6 ir 33 konstatuojamąsias dalis ir 2016 m. kovo 1 d. Sprendimą Kreis Warendorf ir Osso (C‑443/14 ir C‑444/14, EU:C:2016:127, 31 punktas).

( 39 ) Žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 92 punktas). Be kita ko, šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog iš naujos Direktyvos 2011/95 8, 9 ir 39 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pakeitė iš pradžių Direktyvoje 2004/83 įtvirtintą požiūrį, nes norėjo, atsakydamas į Stokholmo programos raginimą, nustatyti vienodą statusą visiems tarptautinės apsaugos gavėjams, todėl nusprendė suteikti papildomos apsaugos statuso gavėjams tas pačias teises ir tas pačias lengvatas, kuriomis naudojasi pabėgėliai, išskyrus būtinas ir objektyviai pagrįstas nukrypti leidžiančias nuostatas (žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo Kreis Warendorf ir Osso, C‑443/14 ir C‑444/14, EU:C:2016:127, 32 punktą).

( 40 ) Žr. Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punktą ir 2009 m. vasario 17 d. Sprendimą Elgafaji (C‑465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas), 2014 m. sausio 30 d. Sprendimą Diakité (C‑285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą M'Bodj (C‑542/13, EU:C:2014:2452, 30 punktas).

( 41 ) Žr. 2009 m. vasario 17 d. Sprendimą Elgafaji (C‑465/07, EU:C:2009:94, 32, 33 ir 39 punktai). Taip pat žr. 2014 m. sausio 30 d. Sprendimą Diakité (C‑285/12, EU:C:2014:39, 31 punktas).

( 42 ) Generalinio advokato Y. Bot išvados byloje M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:253, 43 punktas) ir byloje N. (C‑604/12, EU:C:2013:714, 49 punktas).

( 43 ) 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 91 ir 92 punktai).

( 44 ) Šiuo atžvilgiu, nors šios išvados 37 ir 38 punktuose pažymėta, kad tuomet, kai klostėsi bylos faktinės aplinkybės, galiojusių su prieglobsčio suteikimu susijusių Sąjungos procesinių teisės aktų (t. y. Direktyvos 2005/85) šiam atvejui negalima taikyti net ir atsižvelgus į esamą panašumą, 48 punkte pažymėta, kad abiem – prieglobsčio ir papildomos apsaugos prašymų nagrinėjimo – schemoms būdingas reikalavimas ypač veiksmingai užtikrinti teisę būti išklausytam per procedūrą.

( 45 ) Žr. šiuo klausimu generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:253, 83 punktas). Dėl asmeninio pokalbio funkcijos taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvados sujungtose bylose A ir kt. (C‑148/13–C‑150/13, EU:C:2014:2111) 68 punktą.

( 46 ) 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas M. M. (C‑277/11, EU:C:2012:744, 91 punktas). Išskirta mano.

( 47 ) Tai pagrindinė aplinkybė, skirianti šią bylą nuo Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos, kurioje priimtas 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimas Mukarubega (C‑166/13, EU:C:2014:2336), kuriame Teisingumo Teismas paneigė, kad teise būti išklausytam būtinai reikalaujamas žodinis prašymo nagrinėjimas priimant sprendimą sugrąžinti pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98). Iš tikrųjų Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, jog sprendimas sugrąžinti yra logiškas ir neišvengiamas sprendimo dėl neteisėto buvimo šalyje pripažinimo padarinys, o prieš jį priimant suinteresuotoji šalis buvo išklausyta, kitaip tariant, nesuteikus leidimo gyventi toks sprendimas priimamas automatiškai, nereikalaujant pateikti atskirų jo motyvų (žr. sprendimo 72 punktą).

( 48 ) Dėl patikimumo įvertinimo tarptautinės apsaugos prašymo atveju žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą sujungtose bylose A ir kt. (C‑148/13–C‑150/13, EU:C:2014:2111, 50 ir paskesni punktai).

( 49 ) Žr. šios išvados 40–48 punktus.

( 50 ) Remiantis Direktyvos 2013/32 14 straipsniu, asmeninio pokalbio dėl prašymo esmės gali nebūti tik dviem atvejais: kai sprendžiančioji institucija gali priimti teigiamą sprendimą dėl pabėgėlio statuso remdamasi turimais įrodymais arba kai sprendžiančioji institucija mano, kad prašytojas nėra tinkamas pokalbiui arba su juo negalima kalbėtis dėl ilgalaikių nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

( 51 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31).

( 52 ) Žr. Direktyvos 2004/83 3 straipsnį, su juo susijusius 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimą B (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 114 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą M'Bodj (C‑542/13, EU:C:2014:2452, 42 punktas) ir Direktyvos 2005/85 5 straipsnį. Dėl liudytojų apklausos nebuvimo per administracinę procedūrą visiškai kitokioje Sąjungos teisės srityje žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6) 200 punktą.

Top