1

Europos Komisija savo ieškiniu prašo panaikinti 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama pradėti derybas dėl Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos susiejimo su Australijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (toliau – skundžiamas sprendimas), 2 straipsnio antrą sakinį ir šio sprendimo priedo A skirsnį.

2

2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 29 sk., 23 t., p. 140), iš dalies pakeista 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL L 140, p. 63, toliau – direktyva), buvo priimta remiantis EB 175 straipsnio 1 dalimi. Šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia direktyva siekiama padėti veiksmingiau vykdyti Europos bendrijos ir jos valstybių narių įsipareigojimus pagal Kioto protokolą mažinti antropogeninės kilmės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

3

Direktyvos 1 straipsnyje taip apibrėžiamas jos dalykas:

„Ši direktyva nustato šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimų sistemą Bendrijoje <...> siekdama, kad būtų skatinamas taupus ir ekonomiškai efektyvus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimas.“

4

Direktyvos 25 straipsnyje „Ryšiai su kitomis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimų sistemomis“ nustatyta:

„1.   Su Kioto protokolo B priede išvardytomis trečiosiomis šalimis, kurios yra ratifikavusios tą protokolą, pagal Sutarties 300 straipsnyje nustatytas taisykles turėtų būti sudaromi susitarimai, kad būtų numatytas Bendrijos sistemos ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimų sistemų abipusis leidimų pripažinimas.

1a.   Susitarimai gali būti sudaromi siekiant užtikrinti, kad būtų abipusiai pripažįstami pagal Bendrijos sistemą išduodami apyvartiniai taršos leidimai ir suderinami leidimai, išduodami pagal kitos šalies arba federalinei valdžiai atskaitingų ar regioninių administracinių vienetų privalomas šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistemas, kuris [kurios] turi maksimalias absoliučias emisijų ribas.

1b.   Su trečiosiomis šalimis arba federalinei valdžiai atskaitingais ar regioniniais administraciniais vienetais galėtų būti sudaromi neprivalomi susitarimai, kuriais būtų užtikrintas apyvartinių taršos leidimų, išduodamų pagal Bendrijos sistemą, arba leidimų, išduodamų pagal kitas privalomas šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemas, kuriomis nustatomos didžiausios absoliučios emisijų ribos, administracinis ir techninis koordinavimas.

2.   Jeigu sudaromas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas susitarimas, Komisija priima būtinas nuostatas, susijusias su abipusiu leidimų pripažinimu pagal tą susitarimą. <…>“

5

2011 m. Australija susiekė su Komisija siekdama pradėti dvišales derybas dėl Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos susiejimo su Australijos sistema.

6

Formali rekomendacija dėl leidimo pradėti derybas su Australija siekiant susieti nagrinėjamas leidimų prekybos sistemas buvo parengta pagal ankstesnės rekomendacijos, pateiktos dėl Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos susiejimo su Šveicarijos leidimų prekybos sistema, pavyzdį. Komisija ją priėmė 2013 m. sausio 24 d. ir tuomet pateikė Sąjungos Tarybai. Tarybos Aplinkos darbo grupės posėdžiuose valstybės narės paprašė daugiau įgaliojimų derybose su Australija, kurių nebuvo numatyta Komisijos rekomendacijoje. 2013 m. balandžio 22 d. Tarybos Aplinkos darbo grupė patvirtino kompromisinį dokumentą su keliais pakeitimais.

7

2013 m. gegužės 2 d. Komisija pateikė pareiškimą, kurį paprašė įtraukti į protokolą ir kuriame nesutiko su kai kuriais sprendimo dėl leidimo pradėti nagrinėjamas derybas projekto aspektais (Dokumentas 8805/13, ADD1). Taryba savo ruožtu taip pat pateikė pareiškimą 2013 m. gegužės 8 d. (Dokumentas 8805/13, ADD2).

8

Šis sprendimo projektas buvo pateiktas Nuolatinių atstovų komitetui (Coreper), ir galiausiai 2013 m. gegužės 13 d. Žemės ūkio ir žuvininkystės taryba pagal savo darbotvarkės A punktą priėmė jį tokį, koks buvo.

9

Pagal skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalį Komisijai buvo leista pradėti nagrinėjamas derybas Sąjungos vardu.

10

Skundžiamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Komisija veda šias derybas <...> pagal“ šio sprendimo „priede pateiktus derybinius nurodymus“.

11

Šio sprendimo 2 straipsnio antrame sakinyje numatyta, kad „Komisija raštu praneša Tarybai apie derybų rezultatus po kiekvienos derybų sesijos ir visais atvejais bent kas ketvirtį“.

12

Šio sprendimo priedo A skirsnis, kuriame Komisijai pateikti derybiniai nurodymai (Dokumentas 8568/13, ADD), suformuluotas taip:

„A. Derybų procedūra

13

Šių derybinių nurodymų B skirsnyje pateikiamas derybų turinys ir apimtis.

14

2013 m. gegužės 8 d. Tarybos pareiškimo, susijusio su sprendimo dėl šių derybų pradėjimo projektu, antroje pastraipoje teigiama:

„Specialiojo komiteto įkūrimas pagal SESV 218 straipsnio 4 dalį reiškia, kad komitetui <...> yra patikėta užduotis stebėti derybų eigą ir orientuoti derybininką atsižvelgiant į Tarybos patvirtintus derybinius nurodymus.“

15

Apie skundžiamą sprendimą Komisijai pranešta 2013 m. gegužės 15 d.

16

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

17

Atskiru dokumentu, Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu 2013 m. spalio 7 d., Taryba pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 151 straipsnį paprašė Teisingumo Teismo „pašalinti iš bylos“ skundžiamą sprendimą ir derybinius nurodymus bei Komisijos ieškinio pastraipas, kuriose cituojami šie nurodymai. Taryba taip pat paprašė Teisingumo Teismo imtis priemonių, kurias jis laikytų tinkamomis, kad derybinių nurodymų turinys „netaptų viešas“ ir kad šių nurodymų pobūdis „negalėtų būti matomas iš viešų Teisingumo Teismo dokumentų“.

18

Šį Tarybos prašymą Teisingumo Teismas (antroji kolegija) atmetė 2014 m. vasario 13 d. nutartimi (C‑425/13, EU:C:2014:91).

19

Parlamentas, kuriam buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų 2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu, prašo patenkinti Komisijos pateiktus reikalavimus.

20

Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį arba, jeigu skundžiamas sprendimas būtų panaikintas, nepalikti galioti jo padarinių ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

21

Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika ir Švedijos Karalystė, kurioms buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų 2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu, prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinį.

22

Čekijos Respublika ir Prancūzijos Respublika, kurioms buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų 2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu, prašo Teisingumo Teismo atmest ieškinį ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

23

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, kuriai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų 2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu, prašo Teisingumo Teismo atmesti visą ieškinį ir, jeigu šis reikalavimas būtų patenkintas visas arba iš dalies, nepalikti galioti skundžiamo sprendimo padarinių.

24

Taryba remiasi Komisijos ieškinio nepriimtinumu, kiek jis pateiktas dėl skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio, kuriame išdėstyti ginčijami derybiniai nurodymai. Ji tvirtina, kad kituose institucijų ginčuose Komisija teigė, kad tie derybiniai nurodymai nėra privalomojo pobūdžio aktai.

25

Komisija teigia, kad tai, jog manoma, kad derybiniai nurodymai nėra privalomi, nereiškia, kad jie nesukelia teisinių padarinių. Kadangi Taryba aiškiai nurodė, kad nagrinėjami derybiniai nurodymai privalomi Komisijai, jos pareikštas ieškinys yra priimtinas.

26

Reikia priminti, kad ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti dėl visų Sąjungos institucijų priimtų nuostatų, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą, su sąlyga, kad šios nuostatos gali sukelti teisinių padarinių (žr. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 14 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

27

Nustatant, ar tokios nuostatos sukelia teisinių padarinių, reikia orientuotis į šių nuostatų esmę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑147/96, EU:C:2000:335, 27 punktą).

28

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad remiantis SESV 218 straipsnio 3 ir 4 dalimis priimtas sprendimas sukelia teisinių pasekmių Sąjungos ir jos valstybių narių, taip pat Sąjungos institucijų tarpusavio santykiams (žr. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 40 punktą).

29

Šioje byloje skundžiamo sprendimo priedo A skirsnyje, kuriame išdėstyti ginčijami derybiniai nurodymai, aprašoma tiksli ir išsami derybų dėl ketinamo sudaryti susitarimo procedūra, kurią Taryba akivaizdžiai ketino taikyti Komisijai, kaip tai irgi matyti iš šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalies.

30

Taigi šis sprendimas gali sukelti teisinių padarinių.

31

Todėl ieškinys yra priimtinas.

32

Grįsdama ieškinį Komisija nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas dėl išsamios procedūros, nustatytos derybinių nurodymų A skirsnyje, susijęs su ESS 13 straipsnio 2 dalies, SESV 218 straipsnio 2–4 dalių, 295 straipsnio ir institucinės pusiausvyros principo pažeidimu. Antrasis pagrindas dėl skundžiamo sprendimo, kiek šiame numatyta, kad „išsamias Sąjungos derybinės pozicijas apibrėžia“ specialusis komitetas arba Taryba, susijęs su ESS 13 straipsnio 2 dalies, SESV 218 straipsnio ir institucinės pusiausvyros principo pažeidimu.

33

Teisingumo Teismas mano, kad abu šiuos pagrindus reikia nagrinėti kartu.

34

Komisija teigia, kad derybiniai nurodymai dėl tarptautinio susitarimo srityse, kurios iš principo arba išimtinai nesusijusios su bendra užsienio ir saugumo politika, priklauso jos kompetencijai. Jos derybininkės vaidmens šioje srityje neginčija kitos Sąjungos institucijos. Nors pagal ESV sutartį Tarybai suteiktas įgaliojimas leisti pradėti tokias derybas, ji vis dėlto neturi teisės išplėsti derybinių nurodymų turinio įterpdama nuostatas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su derybomis su atitinkama trečiąja šalimi.

35

Komisija mano, kad teisė priimti derybinius nurodymus neapima teisės nustatyti tvarką, kaip vyksta derybos, nes šiuose nurodymuose galima apibrėžti tik strateginius pasirinkimus ir esminius tikslus, siektinus per derybas.

36

Komisija tvirtina, kad išsamioje derybų procedūroje, numatytoje skundžiamo sprendimo priedo A skirsnyje, Tarybai suteikiami nauji įgaliojimai, priešingai, nei numatyta SESV 218 straipsnio 2–4 dalyse. Taryba, vienašališkai nurodydama taikyti tokią procedūrą, paveda Komisijai tokiais pareigas, kurios nesuderinamos su minėtomis nuostatomis.

37

Komisija mano, kad Taryba taip pat pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalį ir institucinės pusiausvyros principą, nes nagrinėjamais derybiniais nurodymais išplėtė jai pagal Sutartis suteiktus įgaliojimus.

38

Komisija pabrėžia, kad jeigu institucijoms būtų naudinga nustatyti jų bendradarbiavimo tvarką, toks bendradarbiavimas remiantis SESV 295 straipsniu turėtų būti vykdomas sudarant tarpinstitucinius susitarimus. Šioje byloje, kurioje toks susitarimas nesudarytas, Taryba, priėmusi skundžiamo sprendimo priedo A skirsnį, taip pat pažeidė šį straipsnį.

39

Komisija tvirtina, kad pagal šį skirsnį Taryba derybose turi sprendžiamąjį vaidmenį. Šiame pačiame skirsnyje numatyta, kad SESV 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas specialusis komitetas arba Taryba tam tikromis aplinkybėmis turi apibrėžti „išsamias Sąjungos derybines pozicijas“, kurios privalomos Komisijai. Pagal Sutartis šiam komitetui arba Tarybai nesuteikiamas tiesioginis sprendžiamasis vaidmuo per derybas, nes Komisija šiuo klausimu turi daug įgaliojimų. Specialusis komitetas yra tik derybininko konsultacinis organas.

40

Komisijos nuomone, ji turi nustatyti Tarybos įkurto specialiojo komiteto konsultavimo tvarką pagal SESV 218 straipsnio 4 dalį. Šia nuostata specialiajam komitetui suteikiamas tik konsultacinis vaidmuo, nes derybos turi būti vedamos tik su juo „konsultuojantis“. Tačiau nors šis komitetas gali išreikšti savo nuomonę dėl įvairių derybų aspektų, Komisija mano, kad derybiniai nurodymai, kuriuose šiam komitetui arba Tarybai leidžiama priimti „išsamias Sąjungos derybines pozicijas“, kurios dėl to tampa šiai privalomomis, pažeidžia SESV 218 straipsnį.

41

Galiausiai Komisija pažymi, kad prašomo panaikinti skundžiamo sprendimo elementai yra nuo jo atskiriami, todėl galima šį sprendimą panaikinti iš dalies. Bet kuriuo atveju siekiant įkurti specialųjį komitetą toks galimas dalinis panaikinimas neturėtų įtakos.

42

Parlamentas pritaria Komisijos argumentams. Jis teigia, kad pagal ESV sutartį Tarybai neleidžiama vienašališkai priimti naujos derėjimosi tvarkos, kurią būtų nurodyta taikyti derybininkui. Jeigu taip atsitiktų, būtų pakenkta ir Komisijos, kaip derybininkės, ir Parlamento įgaliojimams.

43

Parlamentas taip pat pažymi, kad pagal ESS 13 straipsnio 2 dalį kiekviena institucija turi veikti neviršydama savo įgaliojimų ir laikytis lojalaus bendradarbiavimo principo.

44

Parlamentas patikslina, kad nei jam, nei Tarybai vykstant deryboms neleidžiama aktyviai atlikti savarankiško pagrindinio vaidmens, pirmiausia kėsinantis į derybininko prerogatyvas. Visų pirma Taryba negali savo pačios ar savo paskirto specialiojo komiteto vardu per derybas prisiimti sprendimų priėmėjos vaidmens.

45

Taryba teigia, kad jai pagal SESV 218 straipsnio 4 dalį suteiktas įgaliojimas priimti derybinius nurodymus, kad Komisijai būtų leidžiama pradėti derybas dėl tarptautinio susitarimo Sąjungos vardu, negali būti suprantamas kaip atimantis galimybę taip pat nustatyti tvarką, kaip turi būti vedamos derybos. Bet kaip kitaip aiškinama SESV 218 straipsnio 4 dalis taptų neveiksminga.

46

Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Lenkijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė pritaria šiam Tarybos argumentui ir nurodo, kad SESV 218 straipsnių 2–4 dalies tekste nenumatytas tokių nurodymų priėmimo apribojimas ir nedraudžiama, kad juose būtų numatytos procedūrinės taisyklės, visų pirma dėl specialiojo komiteto konsultavimo tvarkos.

47

Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika ir Jungtinė Karalystė taip pat mano, kad teisė pateikti Komisijai derybinius nurodymus apima teisę patikslinti procedūrinius derybų reikalavimus, siekiant užtikrinti lojalų institucijų bendradarbiavimą, įtvirtintą ESS 13 straipsnio 2 dalyje, ir institucinės pusiausvyros laikymąsi.

48

Taryba pabrėžia, kad priimdama sprendimą leisti pradėti derybas ir paskirti derybininką ji turi įvertinti, ar yra tinkama arba net būtina į derybinius nurodymus įtraukti nuorodas ir procedūrinę tvarką, kuriomis remiantis turi vykti derybos. Tai būtų jos teisės suteikti arba nesuteikti tokį leidimą išdava.

49

Taryba paaiškina, kad procedūrinė tvarka, pateikiama ginčijamuose derybiniuose nurodymuose, yra susijusi tik su Komisijos, kaip derybininkės, Tarybos, kaip institucijos, suteikiančios leidimą derėtis dėl tarptautinio susitarimo ir jį pasirašyti, ir specialiojo komiteto, kurį Taryba gali paskirti stebėti derybas, santykiais.

50

Taryba mano, kad šioje esant šiai procedūrinei tvarkai, pateiktai derybiniuose nurodymuose, nepažeidžiami atitinkami kiekvienos institucijos vaidmenys ir Sutartyse nustatyta jų pusiausvyra. Tokia tvarka tiesiog yra išraiška to, kaip institucijos turėtų sukonkretinti lojalaus bendradarbiavimo principą vykstant tarptautinėms deryboms.

51

Čekijos Respublika, Danijos Karalystė ir Švedijos Karalystė pritaria Tarybos argumentui dėl jos aktyvaus vaidmens derybose dėl tarptautinio susitarimo. Tarybos įgaliojimas priimti derybinius nurodymus ir tai, kad Komisijai turi vesti derybas konsultuodamasi su specialiuoju komitetu pagal SESV 218 straipsnio 2–4 dalis, suponuoja besitęsiantį koordinavimą ir nuolatinį Komisijos ir Tarybos dialogą, taip pat neapriboja šio proceso galutine derybų stadija.

52

Šiuo klausimu Lenkijos Respublika mano, kad tik pasiekus Tarybai priimtiną derybų rezultatą gali būti pasirašomas ir sudaromas susitarimas Sąjungos vardu. Taip pat būtina, kad nuo to momento, kai derybininkui suteikiamas leidimas, Taryba galėtų nustatyti derybų vedimo ribas ir nurodyti sąlygas. Taigi reikėtų užkirsti kelią situacijai, kai šis rezultatas būtų nepriimtinas Tarybai ir kai atsisakymas patvirtinti galutinį susitarimo projektą turėtų neigiamų pasekmių santykiams su kita šalimi. Todėl Tarybos įgaliojimas aktyviai stebėti derybas yra nuolatinio pobūdžio ir neapsiriboja vien prie sprendimo dėl leidimo pradėti derybas pridėtų derybinių nurodymų priėmimu.

53

Taryba mano, kad Komisija turi vesti derybas neviršydama Tarybos jai suteiktų įgaliojimų. Specialiajame komitete nustatytomis pozicijomis išreiškiami konkretūs Tarybos derybiniai nurodymai, kuriais siekiama padėti derybininkui patikslinant požiūrį, kurio laikosi Taryba. Komisija turi nuspręsti, kaip derėtis, laikydamasi specialiojo komiteto nurodymų, nesvarbu, ar jie būtų žodiniai, ar išdėstyti dokumentuose.

54

Taryba patikslina, kad specialiojo komiteto apibrėžtomis derybinėmis pozicijomis siekiama orientuoti derybininką atsižvelgiant į Tarybos derybinius nurodymus. Šių pozicijų negalima suprasti kaip apimančių Komisijos pareigą pasiekti rekomenduojamą rezultatą pagal visas jose nustatytas gaires.

55

Šiuo klausimu Čekijos Respubika, Prancūzijos Respublika ir Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad Taryba turi teisę apibrėžti konsultavimosi su specialiuoju komitetu tvarką. Be to, skundžiamo sprendimo priedo A skirsnyje, kuriame pateikti ginčijami derybiniai nurodymai, numatant, kad specialusis komitetas arba pati Taryba gali priimti „išsamias derybines pozicijas“, tik primenama Tarybos teisė bet kada patikslinti šiuos nurodymus ir specialiajam komitetui tenkantį vaidmenį.

56

Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad nagrinėjamoje srityje valstybių narių „specializuotos žinios“ susitarime nurodytoje srityje nebūtų pakankamai panaudojamos, jeigu Komisijai pavyktų primesti savo valią vesti derybas visiškai savarankiškai, neatsižvelgiant į specialiojo komiteto pastabas.

57

Taryba taip pat atmeta argumentą dėl nesudaryto tarpinstitucinio susitarimo dėl SESV 295 straipsnyje nurodytos procedūrinės tvarkos, nes toks susitarimas būtų susijęs ne tik su Komisija ir Taryba, bet ir su Parlamentu, ir tai prieštarautų SESV 218 straipsniu nustatytai institucijų pusiausvyrai.

58

Galiausiai Taryba, remiama Jungtinės Karalystės, pažymi, kad neįmanoma iš dalies panaikinti skundžiamo sprendimo panaikinant jo 2 straipsnio antrą sakinį ir šio sprendimo priedo A skirsnį, nes tai iš esmės pakeistų visą leidimo derėtis turinį. Iš pačios skundžiamo sprendimo ir jo priedo struktūros matyti, kad kiekviena šių nuostatų yra nedalomos visumos dalis.

59

Šis ieškinys susijęs, pirma, su skundžiamo sprendimo 2 straipsnio antru sakiniu ir, antra, šio sprendimo priedo A skirsniu. Šias abi ieškinio dalis reikia nagrinėti vieną po kitos.

60

Pirma, Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 2 straipsnio antrame sakinyje numatyta pareiga, kad „Komisija raštu praneša Tarybai apie derybų rezultatus po kiekvienos derybų sesijos ir visais atvejais bent kas ketvirtį“, prieštarauja SESV 218 straipsnio 2–4 dalims, ESS 13 straipsnio 2 daliai, institucinės pusiausvyros principui ir SESV 295 straipsniui.

61

Kadangi SESV 218 straipsnio 4 dalis šioje byloje yra pagrindinė referencinė norma, reglamentuojanti atitinkamai Tarybai bei specialiajam komitetui ir Komisijai suteiktų įgaliojimų atribojimą, pirmiausia reikia įvertinti dėl šio nuostatos pateiktą ieškinio pagrindą.

62

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad SESV 218 straipsnis tarptautinių sutarčių sudarymo srityje yra savarankiška ir bendra konstitucinio pobūdžio norma, nes ja Sąjungos institucijoms suteikiama apibrėžta kompetencija. Siekiant nustatyti šių institucijų pusiausvyrą, šioje nuostatoje pirmiausia numatyta, kad dėl Sąjungos ir vienos ar kelių trečiųjų šalių susitarimų derasi Komisija, laikydamasi Tarybos priimtų derybinių nurodymų, paskui šiuos susitarimus sudaro Taryba po Parlamento aprobavimo arba pasikonsultavusi su juo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑327/91, EU:C:1994:305, 28 punktą).

63

Be to, ESS 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, išskyrus bendrą užsienio ir saugumo politiką bei kitus Sutartyse nustatytus atvejus, Komisija užtikrina Sąjungos atstovavimą esant išorės santykiams.

64

Tačiau šių įgaliojomų srityje Taryba ir Komisija turi laikytis ESS 13 straipsnio 2 dalies antro sakinio, kuriame nustatyta, kad „institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja“. Šis bendravimas yra ypač reikšmingas Sąjungos veiksmams tarptautiniu lygmeniu, nes dėl tokių veiksmų vyksta Sąjungos institucijų tarimosi ir konsultavimosi procesas.

65

Be to, SESV 218 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu Taryba paskyrė specialųjį komitetą, derybos turi būti vedamos konsultuojantis su šiuo komitetu.

66

Šiuo atveju, kuris atitinka šią bylą, Komisija turi šiam specialiajam komitetui pateikti visą informaciją, reikalingą jam stebėti derybų eigą, visų pirma paskelbtas gaires ir kitų šalių per visą derybų laiką ginamas pozicijas. Tik taip specialusis komitetas gali formuluoti nuomones ir nuorodas dėl derybų.

67

Atsižvelgiant į skirtingus institucijų įgaliojimus derantis dėl SESV 218 straipsnyje nurodytų susitarimų ir juos sudarant, galima reikalauti, kad Komisija taip pat pateiktų šią informaciją Tarybai. Tarybai būtų naudinga turėti minėtą informaciją, kad suvoktų derybų, per kurias siekiama parengti susitarimo projektą, kuris jai bus pateiktas tvirtinti, eigą.

68

Todėl skundžiamo sprendimo 2 straipsnio antrame sakinyje numatyta pareiga, kad „Komisija raštu praneša Tarybai apie derybų rezultatus po kiekvienos derybų sesijos ir visais atvejais bent kas ketvirtį“, turi būti laikoma suderinama su SESV 218 straipsnio 2–4 dalimis.

69

Dėl tariamo ESS 13 straipsnio 2 dalies pažeidimo reikia priminti, kad pagal šią nuostatą kiekviena Sąjungos institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Ši nuostata išreiškia institucinės pusiausvyros principą, būdingą Sąjungos institucinei struktūrai, pagal kurį kiekviena institucija vykdo savo įgaliojimus paisydama kitų institucijų įgaliojimų (žr. Sprendimo Taryba / Komisija, C‑409/13, EU:C:2015:217, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

70

Dėl šio sprendimo 66 ir 67 punktuose nurodytų motyvų skundžiamo sprendimo 2 straipsnio antrame sakinyje taip pat laikomasi ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos, kad kiekviena Sąjungos institucija veiktų neviršydama jai Sutartyse suteiktų įgaliojimų.

71

Be to, šia minėto sprendimo nuostata jokiu būdu nėra pažeidžiamas institucinės pusiausvyros principas.

72

Galiausiai, kalbant apie tariamą SESV 295 straipsnio pažeidimą, šis straipsnis nekliudo tam, kad Taryba sprendime dėl leidimo derėtis galėtų reglamentuoti jai Komisijos per visą derybų procesą periodiškai turimos teikti informacijos teikimo tvarką, siekiant, kad Sąjunga sudarytų tarptautinį susitarimą.

73

Šiomis aplinkybėmis Komisijos prašymas panaikinti šio sprendimo 2 straipsnio antrą sakinį turi būti atmestas.

74

Antra, Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo priedo A skirsniu, kuriame pateikti ginčijami derybiniai nurodymai, pažeidžiamas SESV 218 straipsnio 4 dalyje numatytas įgaliojimų, suteiktų atitinkamai Tarybai bei specialiajam komitetui ir Komisijai, kaip derybininkei, atskyrimas, taip pat ESS 13 straipsnio 2 dalis ir institucinė pusiausvyra.

75

Atsižvelgiant į rašytinės ir žodines diskusijas Teisingumo Teisme ir priminus, kad šioje byloje Taryba paskyrė specialiųjų komitetą, visų pirma reikia nustatyti, ar Taryba turi teisę derybiniuose nurodymuose numatyti procedūrines taisykles, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, ir, jei taip, ar skundžiamo sprendimo priedo A skirsnyje nustatytose taisyklėse paisoma SESV 218 straipsnio 4 dalyje numatyto institucijų ir specialiojo komiteto įgaliojimų atskyrimo.

76

Šiuo klausimu iš skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio trečio sakinio 1 punkto, siejamo su 2013 m. gegužės 8 d. Tarybos pareiškimo antra pastraipa, matyti, kad Tarybos paskirtam specialiajam komitetui yra „patikėta užduotis stebėti derybų eigą ir orientuoti derybininką atsižvelgiant į Tarybos patvirtintus derybinius nurodymus“. Be to, šio A skirsnio 1 punkto ketvirtame sakinyje numatyta, kad šio komiteto posėdžius organizuoti ir jiems pirmininkauti turi valstybė narė, pirmininkaujanti Tarybai.

77

Kadangi Taryba turi teisę paskirti specialųjį komitetą ir Komisija privalo vesti derybas „konsultuodamasi su šiuo komitetu“, pagal SESV 218 straipsnio 4 dalį Komisija turi informuoti minėtą komitetą apie visus derybų aspektus, kad šis galėtų naudingai konsultuoti. Tik taip specialusis komitetas gali formuluoti nuomones ir nuorodas dėl pozicijų, kurias Komisija turi priimti derėdamasi.

78

Šiomis aplinkybėmis SESV 218 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti kaip suteikiančią teisę Tarybai derybiniuose nurodymuose numatyti procedūrinę tvarką, kai reglamentuojamos specialiojo komiteto ir Komisijos informacijos pateikimo, komunikavimo ir konsultavimo procedūros, nes tokios taisyklės atitinka tikslą užtikrinti gerą vidinį susiderinimą.

79

Tačiau reikia patikrinti, ar skundžiamo sprendimo priedo A skirsnyje yra kitų nuostatų, kurios, būdamos procesinio pobūdžio, gali apriboti derybininko įgaliojimus, suteiktus pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį.

80

Dėl skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio 1 punkto pirmo sakinio, pagal kurį „Komisija veda derybas pagal galiojančius Sąjungos teisės aktus“, reikia pažymėti, kad jame kalbama apie bendrojo pobūdžio priminimą, kuris apriboja Komisijos veiksmų sritį tam tikru klausimu. Be to, šiuo tikslu šio A skirsnio 2 punkto pirmame sakinyje naudingai nurodyta, kad „deryboms būtina pasirengti iš anksto“.

81

Dėl to paties punkto antro sakinio, pagal kurį pasirengimo deryboms tikslu „Komisija kuo anksčiau pateikia Tarybai numatytą derybų tvarkaraštį ir temas, taip pat būtinus dokumentus, kad specialiojo komiteto nariai galėtų per protingą terminą gerai pasirengti būsimoms deryboms“, reikia nurodyti, kad, pirma, šis elementas paaiškina skundžiamo sprendimo 2 straipsnio antrame sakinyje įtvirtintą pareigą, kuri suderinama su SESV 218 straipsnio 4 dalimi, kaip tai matyti iš šio sprendimo 68 punkto. Antra, šis elementas apibrėžia konsultavimosi su Tarybos pagal SESV 218 straipsnio 4 dalį paskirtu specialiuoju komitetu tvarką.

82

Iš šio sprendimo priedo A skirsnio 4 punkto, kuriame numatyta, kad „Komisija atsiskaito Tarybai apie derybų eigą po kiekvienos derybų sesijos ir bet kuriuo atveju bent kartą per ketvirtį“, taip pat matyti, kad „Komisija informuoja Tarybą ir konsultuojasi su specialiuoju komitetu visais svarbiais klausimais, kurių gali kilti per derybas“.

83

Galiausiai skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio 3 punkto antras sakinys, pagal kurį leidžiama prašyti Klimato kaitos komiteto patarimo dėl derybų techninių aspektų, „gavus išankstinį specialiojo komiteto leidimą“, taip pat turi būti laikomas priskirtinu prie specialiojo komiteto konsultavimo tvarkos.

84

Iš to matyti, kad šio sprendimo 80–83 punktuose nagrinėjamais skundžiamo sprendimo A skirsnio elementais nepažeidžiamas nei SESV 218 straipsnis, nei institucinės pusiausvyros principas, nei SESV 295 straipsnis.

85

Todėl galiausiai lieka įvertinti du skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio elementus, t. y. jo 1 punkto antrą sakinį, kuriame numatyta, kad „jeigu reikia, išsamias Sąjungos derybines pozicijas apibrėžia 1 straipsnio 2 dalyje numatytas specialusis komitetas arba Taryba“, ir jo 3 punkto pirmą sakinį, pagal kurį specialiajam komitetui prieš kiekvieną derybų sesiją leidžiama „apibrėžti derybines pozicijas“.

86

Svarbu pažymėti, kad šios nuostatos yra tos, kuriomis siekiama susaistyti derybininką.

87

Net jeigu Taryba apsiriboja teiginiu, kad derybinių pozicijų tikslas yra padėti derybininkui ir jos negali būti suprantamos kaip apimančios Komisijos pareigą pasiekti „rekomenduojamą rezultatą“, iš šių nuostatų, atsižvelgiant į jų tekstą ir kontekstą, matyti, jog jomis siekiama, kad šios pozicijos sukeltų derybininkui privalomų padarinių.

88

Šis specialiojo komiteto arba prireikus pačios Tarybos priimtų pozicijų privalomumas prieštarauja SESV 218 straipsnio 4 daliai.

89

Viena vertus, abiem šio sprendimo 85 punkte nurodytais elementais specialiajam komitetui suteikiama funkcija apibrėžti išsamias Sąjungos derybines pozicijas, kuri viršija jam pagal šią nuostatą paskirtą konsultavimo funkciją.

90

Antra vertus, nors pagal SESV 218 straipsnio 4 dalį Tarybai leidžiama formuluoti derybines pozicijas, šia nuostata, priešingai, nei numatyta skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio 1 punkto antrame sakinyje, šiai institucijai vis dėlto nesuteikiama teisė nurodyti derybininkui laikytis „išsamių derybinių pozicijų“.

91

Iš to matyti, kad Taryba, įtraukusi šiuos elementus į derybinius nurodymus, pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą veikti neviršijant jai pagal SESV 218 straipsnio 2–4 dalis suteiktų įgaliojimų.

92

Tai padariusi Taryba taip pat pažeidė institucinės pusiausvyros principą.

93

Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio 1 punkto antras sakinys ir šio A skirsnio 3 punkto pirmo sakinio dalis „apibrėžti derybines pozicijas“ turi būti panaikinti.

94

Dėl Sąjungos akto dalinio panaikinimo sąlygų iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Sąjungos teisės aktą galima panaikinti iš dalies, tik jei prašomos panaikinti nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusio teisės akto (žr. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑29/99, EU:C:2002:734, 45 punktas ir Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑239/01, EU:C:2003:514, 33 punktas). Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad šis atskiriamumo reikalavimas netenkinamas, jei dalinis teisės akto panaikinimas pakeičia jo esmę (žr. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑504/09 P, EU:C:2012:178, 98 punktą ir Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑427/12, EU:C:2014:170, 16 punktą). Siekiant patikrinti ginčijamų nuostatų atskiriamumą, reikia išnagrinėti minėtų nuostatų apimtį, kad būtų galima įvertinti, ar jų panaikinimas pakeistų minėto sprendimo prasmę ir esmę (žr. Sprendimo Komisija / Estija, C‑505/09 P, EU:C:2012:179, 112 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

95

Šioje byloje skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio 1 punkto antras sakinys ir šio A skirsnio 3 punkto pirmo sakinio dalis „apibrėžti derybines pozicijas“, nurodyti šio sprendimo 85 punkte, gali būti atskiriami nuo likusios skundžiamo sprendimo dalies. Šie du panaikinimo pagrindai nekeičia skundžiamo sprendimo esmės ir visų pirma neturi įtakos Komisijos pareigoms, susijusioms su derybų vedimu, kurios nustatytos minėto sprendimo priede pateiktuose derybiniuose nurodymuose, taip pat Tarybos informavimui, numatytam minėto sprendimo 2 straipsnio antrame sakinyje.

96

Be to, šis panaikinimas nepakeis kitų skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio elementų esmės.

97

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia panaikinti skundžiamo sprendimo priedo A skirsnio „Derybų procedūra“:

98

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisijos ieškinys iš dalies patenkintas, pagal šio reglamento 138 straipsnio 3 dalį Komisija ir Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusias su procesu, per kurį priimta Nutartis Komisija / Taryba (C‑425/13, EU:C:2014:91).

99

Pagal minėto reglamento 140 straipsnio 1 dalį Parlamentas, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: