1. 

Ar teise į kasmetines mokamas atostogas, įtvirtinta 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų ( 2 ) 7 straipsnyje, taip pat dabar – ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 3 ) (toliau – Chartija) 31 straipsnyje, gali remtis asmuo, kuris dėl savo neįgalumo yra specialiojoje priėmimo įstaigoje, tarp kurios siūlomos veiklos rūšių yra ne tik medicininio-socialinio, bet ir profesinio pobūdžio veikla? Toks yra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas.

2.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnis, skirtas tinkamoms ir teisingoms darbo sąlygoms, suformuluotas taip:

„1.   Kiekvienas darbuotojas turi teisę į saugias, jo sveikatą ir orumą atitinkančias darbo sąlygas.

2.   Kiekvienas darbuotojas turi teisę į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.“

3.

Pagal Direktyvos 2003/88 1 straipsnį, siejamą su 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo ( 4 ) 2 straipsniu, siekiant sureguliuoti tam tikrus darbuotojų darbo laiko organizavimo aspektus, Direktyva 2003/88 taikoma visiems veiklos sektoriams – tiek valstybiniam, tiek privačiajam.

4.

Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje parašyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.

2.   Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“ ( 5 )

5.

Centre d’aide par le travail (Pagalbos užimtumu centrai, toliau – CAT) buvo pelno nesiekiančios neįgaliuosius priimančios medicininio-socialinio pobūdžio įstaigos; jų užduotis buvo apibūdinta bylos aplinkybėms taikytinoje Code de l’action sociale et des familles (Socialinių veiksmų ir šeimos kodeksas) L.344‑2 straipsnio redakcijoje. Šių centrų paskirtis – priimti negalią turinčius paauglius ir suaugusiuosius, kurie laikinai ar nuolat negali dirbti nei įprastose įmonėse, nei neįgaliesiems skirtoje saugioje darbo aplinkoje ar darbo paskirstymo centrui namuose, nei vykdyti savarankiškos profesinės veiklos. Šie CAT jiems siūlė įvairios profesinio pobūdžio veiklos galimybes, medicininę-socialinę bei šviečiamąją paramą ir gyvenamąją aplinką, kuri skatintų jų asmeninę raidą ir socialinę integraciją. Tokiems centrams atidaryti buvo būtinas leidimas ir jie buvo prižiūrimi valstybės ( 6 ). Tarifus nustatanti institucija prižiūrėjo kiekvieno CAT pajamas ir išlaidas ( 7 ).

6.

Neįgalusis, kurio darbingumo lygis iš esmės turėjo būti mažesnis nei trečdalis normalaus darbingumo lygio, buvo priimamas į CAT tam tikros komisijos sprendimu ( 8 ). Šiam asmeniui buvo mokama išteklių garantija už jo darbą ( 9 ), tačiau atlyginimo dydis nebuvo grindžiamas išdirbtomis valandomis ( 10 ). Vis dėlto ši išteklių garantija pagal Code de la sécurité sociale (Socialinės apsaugos kodeksas) L.242‑1 straipsnį buvo aiškiai laikoma darbo užmokesčiu ( 11 ). Ir atvirkščiai – CAT esantiems neįgaliesiems taikomos Prancūzijos darbo kodekso nuostatos buvo tik nuostatos dėl higienos ir saugos darbe ( 12 ).

7.

Pirmieji CAT atsirado 1960 m. Nuo 2002 m. CAT buvo pakeisti Établissements et services d’aide par le travail (Pagalbos užimtumu įstaigos ir tarnybos, toliau – ESAT), bet jau įkurti centrai išlaikė savo pavadinimą CAT ( 13 ). Šiuo metu Prancūzijos Respublikoje jų yra beveik 1 400 ir jie priima daugiau nei 110000 asmenų. Jų veiklos teisinis pagrindas 2007 m. buvo kiek patikslintas, tačiau iš esmės liko toks pats ( 14 ).

8.

APEI atstovas per posėdį nurodė – ir tai nebuvo ginčijama, – kad šie CAT moka socialines įmokas nuo neįgaliesiems mokamų atlyginimų ir kad iš šių atlyginimų yra atskaitomos sveikatos draudimo įmokos, pensijų draudimas ir profesinis mokymas. Tačiau kadangi pagal Prancūzijos teisę jie nelaikomi darbuotojais ir CAT direktoriai negali jų atleisti, CAT esantys neįgalieji nemoka draudimo nuo nedarbo.

9.

Galiausiai iki 2007 m. jokioje nuostatoje nebuvo numatyta teisė į kasmetines mokamas atostogas CAT esantiems asmenims, todėl ši teisė priklausė tik nuo kiekvieno CAT geros valios. Nuo 2007 m. sausio 1 d. Socialinių veiksmų ir šeimos kodekso R.243‑11 straipsnyje aiškiai numatyta ESAT esančių asmenų teisė į kasmetines mokamas atostogas.

10.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibūdina G. Fenoll kaip „asmenį, gaunantį paslaugas“ CAT, kuris yra valdomas Association de parents et d’amis de personnes handicapées mentales (Protinę negalią turinčių asmenų tėvų ir draugų asociacija, APEI d’Avignon) ir į kurį jis buvo priimtas 1996 m. Nuo 2004 m. spalio 16 d. G. Fenoll buvo laikinojo nedarbingumo atostogose. Taigi už referencinį laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2004 m. gegužės 31 d. jo liko nepanaudota 12 mokamų atostogų dienų ( 15 ). G. Fenoll buvo laikinojo nedarbingumo atostogose iki 2005 m. gegužės 31 d., paskui 2005 m. birželio 20 d. pasitraukė iš CAT veiklos. CAT apskaičiavo, kad laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d. G. Fenoll, dirbęs tik 78 dienas, įgijo teisę tik į šešias mokamų atostogų dienas, kurios iš tikrųjų buvo G. Fenoll apmokėtos 2005 m. liepos mėn.

11.

G. Fenoll Tribunal d’instance d’Avignon (Avinjono pirmosios instancijos teismas) pateikė ieškinį CAT siekdamas, kad būtų sumokėta už mokamas atostogas, į kurias buvo įgyta teisė ir kurios nebuvo panaudotos laikotarpiais nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2004 m. gegužės 31 d. ir nuo 2004 m. birželio 1 d. iki 2005 m. gegužės 31 d.Tribunal d’instance ieškinį atmetė, nusprendęs, kad CAT atliktas apskaičiavimas buvo grindžiamas tinkamu Prancūzijos teisės aktų aiškinimu – pagal juos darbuotojas negali pretenduoti į kompensaciją už mokamas atostogas, nepanaudotas dėl jo ligos, o laikinojo nedarbingumo laikotarpiai patys savaime nesuteikia teisės į mokamas atostogas.

12.

Tada G. Fenoll pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Pirma, jis teigia, kad, atsižvelgiant į tikslą, kurio Direktyva 2003/88 siekiama dėl kasmetinių mokamų atostogų, šia direktyva įpareigojama, kad įgytos mokamos atostogos būtų perkeltos po grįžimo į darbą datos arba, jei darbo santykiai nutraukiami, kompensuotos, jei darbuotojas jomis negali pasinaudoti dėl ligos. Antra, jis remiasi aplinkybe, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnis taikomas bet kokiam darbuotojui ir kad Prancūzijos teisės nuostatos turi būti aiškinamos pagal šią direktyvą taip, kad į darbuotojo, kurio laikinasis nedarbingumas yra pateisinamas sveikata, nebuvimo darbe priežastį negali būti atsižvelgiama siekiant atimti jo teisę į kasmetines atostogas ir kad mokamos atostogos, taip įgytos per laikinojo nedarbingumo laikotarpį, turi būti kompensuotos, jei darbo sutartis nutraukiama, kaip yra šioje byloje.

13.

Savo ruožtu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad tiek Chartijos 31 straipsnyje, tiek Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į kasmetines mokamas atostogas. Jis pažymi, kad Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad ši teisė yra ypatingos svarbos socialinės teisės principas, – tai rodo jos įtvirtinimas Chartijoje, – nuo kurio negalima nukrypti ( 16 ). Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi teismo praktikoje pateiktu sąvokos „darbuotojai“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, apibrėžimu ir pažymi, kad ši sąvoka turi savarankišką reikšmę ir neturi būti aiškinama siaurai.

14.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas primena, kokia užduotis yra pavesta CAT pagal bylos aplinkybėms taikytiną Socialinių veiksmų ir šeimos kodekso L. 344‑2 straipsnio redakciją. Galiausiai jis patikslina, kad CAT esantys asmenys neturi darbuotojo statuso ir su šiais centrais nėra susieti darbo sutartimi ( 17 ). Pagal Prancūzijos darbo teisę jiems taikomos tik Darbo kodekso normos dėl higienos ir saugos ir jokioje Prancūzijos teisės nuostatoje nenumatyta šių asmenų teisė į mokamas atostogas.

15.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, pirma, ar asmuo, kaip antai G. Fenoll, gali būti laikomas „darbuotoju“, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę apskritai, ir pagal Direktyvą 2003/88, siejamą su Direktyva 89/391, ir, antra, ar jis gali remtis teise į kasmetines mokamas atostogas kilus ginčui, kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdinamas kaip horizontalus ginčas ( 18 ).

16.

Kilus sunkumų dėl Sąjungos teisės aiškinimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. birželio 10 d., kreipėsi į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį su šiais trimis prejudiciniais klausimais:

17.

Ieškovas pagrindinėje byloje, APEI, Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui pastabas raštu.

18.

Per posėdį, kuris įvyko Teisingumo Teisme 2014 m. kovo 27 d., savo pastabas žodžiu pateikė APEI, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.

19.

Siekiant apibrėžti nagrinėjimo ribas, reikia pateikti tam tikras išankstines pastabas.

20.

Pirma, svarbu pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia Teisingumo Teismui klausimą tik dėl to, ar G. Fenoll, kaip darbuotojas, gali remtis teise į bent keturių savaičių kasmetines mokamas atostogas, o ne dėl to, ar su Sąjungos teise yra suderinamos Prancūzijos teisės nuostatos, pagal kurias, pirma, atostogos, nepanaudotos dėl ligos, nėra kompensuojamos, ir, antra, laikinojo nedarbingumo atostogų laikotarpiai nesuteikia teisės į mokamas atostogas. Akivaizdu, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jam pakanka išaiškinimų šia tema esamoje Teisingumo Teismo praktikoje, kad būtų atsakyta į galimus jo klausimus, kurių jis, kad ir kaip būtų, Teisingumo Teismui nepateikė.

21.

Antra, dėl prejudicinių klausimų formulavimo reikia pateikti dvejopas pastabas.

22.

Pirma, reikia ištaisyti korektūros klaidą – priešingai, nei nurodyta pirmojo klausimo tekste, Direktyvos 2003/88 1 straipsnyje daroma nuoroda ne į Direktyvos 89/391 3 ( 19 ), bet į jos 2 straipsnį.

23.

Toliau dėl trečiojo klausimo, susijusio su tuo, ar asmuo, kaip antai G. Fenoll, gali tiesiogiai remtis galimomis teisėmis, kurios jam suteikiamos pagal Chartiją ir ypač pagal jos 31 straipsnį, iš karto pažymėsiu, kad, mano nuomone, Chartija ratione temporis netaikytina ginčui pagrindinėje byloje, ir šiuo klausimu pritariu Nyderlandų vyriausybės nuomonei. Chartija įsigaliojo tik 2009 m., o faktinės bylos aplinkybės vyko 2003–2005 m. Šis negaliojimas atgaline data juo labiau taikytinas, nes ginčas pagrindinėje byloje apibūdinamas kaip privačių asmenų ginčas, bet aš turėsiu galimybę grįžti prie šio klausimo atlikdamas tolesnį vertinimą.

24.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismui pateikiamos nagrinėti dvi problemos: ar G. Fenoll turi būti laikomas darbuotoju, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, pagal kurią kiekvienam darbuotojui suteikiama teisė į mokamas atostogas, ir, jei taip, kiek jis gali remtis šia teise pagrindinės bylos aplinkybėmis?

25.

Trumpai priminęs, kokią svarbą savo praktikoje Teisingumo Teismas teikia teisei į kasmetines mokamas atostogas, priminsiu jo su sąvoka „darbuotojas“ susijusią praktiką, prieš pritaikydamas ją šioje byloje.

26.

Aiškinimas, kurį paskui Teisingumo Teismui pasiūlysiu taikyti sąvokai „darbuotojas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį, suprantama, galios ir Chartijos 31 straipsnio 2 daliai, kad būtų užtikrintas teisės į mokamas atostogos taikymo srities ratione personae vienodumas.

27.

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad kiekvieno darbuotojo teisė į kasmetines mokamas atostogas turi būti laikoma ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu, kuris dabar yra įtvirtintas Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, nuo kurio negalima nukrypti ir kurį kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi įgyvendinti laikydamosi tik aiškiai Direktyvoje 2003/88 nustatytų ribų ( 20 ). Ši teisė kiekvienam darbuotojui yra tiesiogiai užtikrinama pagal Sąjungos teisę ( 21 ) ir Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje, kuriame ji įtvirtinta, nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas pasiekti rezultatą ( 22 ). Minėta teisė turi dvejopą tikslą, t. y. pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių įgyvendinimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui ( 23 ). Galiausiai teisė į kasmetines mokamas atostogas negali būti aiškinama siaurai ( 24 ).

28.

Nepamirštant išdėstytų argumentų, reikia išnagrinėti, ar G. Fenoll gali būti laikomas asmeniu, turinčiu šią teisę į atostogas. Dabar pažiūrėkime į teismo praktiką, susijusią su sąvokos „darbuotojas“ apibrėžimu.

29.

Sąvoka „darbuotojas“ Sąjungos teisėje nėra vienareikšmė, ji kinta atsižvelgiant į numatytą taikymo sritį ( 25 ). Konkrečiai dėl Direktyvos 2003/88 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad joje nedaroma jokia nuoroda į sąvokos „darbuotojas“ apibrėžimą nei pagal Direktyvą 89/391, nei pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką ( 26 ). Remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad „Direktyvos 2003/88 taikymo tikslais ši sąvoka neturi būti skirtingai aiškinama pagal nacionalinės teisės aktus, nes tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka. Ji turi būti apibrėžta remiantis objektyviais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas. Pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą“ ( 27 ). Taigi Teisingumo Teismas mano, kad darbuotojas, kuriam skirta Direktyva 2003/88, yra apibūdinamas taip pat – išskyrus vieną niuansą, kurį išdėstysiu toliau, – kaip ir darbuotojas, kuriam skirtas SESV 45 straipsnis ( 28 ). Todėl šioje išvadoje galima tinkamai remtis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika dėl laisvo darbuotojų judėjimo.

30.

Be to, nustatant, ar asmuo atitinka sąvoką „darbuotojas“, reikia remtis objektyviais kriterijais ir visapusiškai įvertinti visas bylos aplinkybes ( 29 ). Šiuo atžvilgiu darbo santykių teisinė prigimtis sui generis nacionalinės teisės atžvilgiu negali daryti įtakos darbuotojo statusui pagal Sąjungos teisę. Konkrečiai šios bylos aplinkybėmis tai reiškia, jog tai, kad CAT esantiems neįgaliesiems taikomos tik tam tikros Darbo kodekso nuostatos, nėra kokia nors kliūtis potencialiai šiuos asmenis laikyti „darbuotojais“, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2003/88 ( 30 ).

31.

Galiausiai Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „darbuotoju“ turi būti laikomas bet kuris asmuo, užsiimantis realia ir efektyvia veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri laikytina nereikšminga ir pagalbine“ ( 31 ). Patikrinimas, ar veikla pagal darbo sutartį yra reali ir efektyvi, iš esmės turi būti atliekamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, jis turi būti grindžiamas pagal objektyvius kriterijus visapusiškai įvertintomis visomis bylos aplinkybėmis ( 32 ) ir, be kita ko, turi būti įsitikinta, kad iš tikrųjų vykdyta veikla atitinka įprastą darbo rinkos veiklą ( 33 ).

32.

Manau, kad santykiai, kurie sieja neįgaliuosius su CAT, atitinka Teisingumo Teismo nustatytas sąlygas, susijusias su „darbo santykių požymiais“. Tiesa, CAT direktorius neturėjo galimybės atleisti G. Fenoll, nes tai galėjo padaryti tik komisija. Tačiau tą laiko dalį, kurią G. Fenoll skyrė ne medicininio-socialinio pobūdžio veiklai, – kurios kol kas negaliu laikyti profesine veikla, – jis gaudavo nurodymus iš CAT veiklą organizuojančio ir jam vadovaujančio personalo.

33.

Taip pat esu linkęs manyti, kad G. Fenoll iš tikrųjų gaudavo atlyginimą už savo vykdomą veiklą. Prancūzijos įstatymų leidėjas pasirinko tam tikru požiūriu kūrybišką sprendimą – įtvirtino, kad sumos, mokamos CAT esantiems asmenims, nėra darbo užmokestis, nors nustatė įvairius socialinius mokėjimus nuo jų, taigi šių asmenų, kaip darbuotojų, statusas ir toliau neigiamas ir jie negali šiuo pagrindu reikšti reikalavimų. Tačiau šie konstatavimai pagal nacionalinę teisę negali saistyti Teisingumo Teismo. Be to, jis jau yra nusprendęs, kad nei mažas atlyginimas, kuris gali atsirasti dėl mažo atitinkamų asmenų darbo produktyvumo, nei viešasis lėšų šaltinis patys savaime negali daryti įtakos darbuotojo statuso pripažinimui pagal Sąjungos teisę ( 34 ).

34.

Lieka nuspręsti, ar G. Fenoll vykdė veiklą CAT naudai. Šis klausimas bus nagrinėjamas kartu su klausimu, ar G. Fenoll veikla atitiko teismo praktikoje nustatytą šios veiklos realumo ir efektyvumo reikalavimą ( 35 ).

35.

Šiuo atžvilgiu šalys šiame procese daug ginčijosi dėl Sprendimo Bettray (EU:C:1989:226) ir jo reikšmės šios bylos sprendimui.

36.

Primintina, jog Teisingumo Teismas šiame sprendime yra nusprendęs, kad asmuo, dirbantis įmonėje, kurią Nyderlandų komuna specialiai įsteigė vien turėdama tikslą užimti asmenis, kurie šiuo metu arba nuolat negali integruotis į įprastą profesinę aplinką, negalėjo būti laikomas darbuotoju, nes jo vykdoma veikla nebuvo reali ir efektyvi, kadangi ji buvo tik reabilitacijos ir reintegracijos priemonė ( 36 ). Be to, buvo kalbama apie rezervuotas darbo vietas ( 37 ) ir darbuotojai nebuvo atrenkami pagal jų gebėjimus vykdyti tam tikrą veiklą; atvirkščiai, ši veikla buvo jiems pritaikoma ( 38 ).

37.

Būtų galima susigundyti dabar nagrinėjamoje byloje analogiškai taikyti šį sprendimą. Bet tam tikri dalykai man rodo, kad reikia elgtis atsargiai.

38.

Pirma, įdomu pažymėti, jog Teisingumo Teismas išplėtojo savo realios ir efektyvios veiklos sąvoką kalbėdamas apie laisvą darbuotojų judėjimą ir nusprendęs, kad „tiek iš laisvo darbuotojų judėjimo principo formulavimo, tiek iš vietos, kurią užima jam skirtos normos visoje Sutarties struktūroje, matyti, kad šiomis normomis yra užtikrinamas laisvas judėjimas tik asmenims, kurie užsiima arba nori užsiimti ekonomine veikla, todėl jos taikomos tik realios ir efektyvios veiklos vykdymui“ ( 39 ). Šiomis aplinkybėmis abejoju, kad ši sąlyga būtų tokia reikšminga tuomet, kai reikia apibrėžti sąvoką „darbuotojai“, kalbant ne apie jų laisvą judėjimą, bet apie apsaugą darbe.

39.

Antra, remdamasis principu, kad sąvoka „darbuotojas“ turi būti aiškinama plačiai, Teisingumas Teismas bent jau du kartus savo vėlesnėje praktikoje yra patikslinęs, kad bylos Bettray atvejis paaiškinamas tik jos ypatumais ( 40 ).

40.

Jei reikėtų priimti sprendimą dėl G. Fenoll vykdomos veiklos realaus ir efektyvaus pobūdžio, svarbu priminti, kad CAT paskirtis – priimti asmenis, kurie negali dirbti nei įprastose įmonėse, nei neįgaliesiems skirtoje saugioje darbo aplinkoje, ir jie yra skirti sunkią negalią turintiems asmenims.

41.

Todėl gebėjimas dirbti komisijos yra vertinamas tuo metu, kai ji nusprendžia siųsti asmenis į CAT, ir yra priimami tik galintys dirbti asmenys, t. y. kurių darbingumo lygis sudaro trečdalį arba mažiau, palyginti su normaliu darbingumo lygiu. Aišku, kalbama apie potencialų gebėjimą dirbti, ir, tiesa, neįgalieji nėra priimami atsižvelgiant į konkrečią kvalifikaciją ar profesinę kompetenciją. Tačiau taip nepaneigiama, kad komisija priima savo sprendimą nusprendusi, ar atitinkamas asmuo gebės vykdyti CAT siūlomą veiklą. Čia matau pirmąjį niuansą, palyginti su byla Bettray (EU:C:1989:226), nes I. Bettray nebuvo pasirinktas atsižvelgiant į jo gebėjimą vykdyti tam tikrą veiklą; būtent vykdytina veikla buvo sumanyta atsižvelgiant į jo gebėjimus ( 41 ).

42.

Dėl pačios veiklos pažymėtina, kad neturiu informacijos apie G. Fenoll vykdytą veiklą. Tačiau iš bylos, ypač iš Prancūzijos vyriausybės ir APEI raštų, matyti, kad tai galėjo būti gamybos subranga, įvairių rūšių paslaugos ( 42 ), žemės ūkio produktų gamyba arba pačios CAT gamybos prekių pardavimas. Ši veikla yra pritaikyta asmenų gebėjimams, tačiau, bent jau dviem pirmaisiais atvejais, atitinka realius įmonių subrangovų arba privačių asmenų, kurie naudojasi CAT paslaugomis, interesus. Taigi, mano nuomone, jos atitinka įprastą darbo rinkos veiklą. Tai irgi yra dabar nagrinėjamos bylos skirtumas, palyginti su Bettray atveju, kai siūloma veikla buvo sukurta dirbtinai ( 43 ). Ryšį su įprasta darbo rinka, atrodo, patvirtina tai, kad nuo 2005 m. ne medicininio-socialinio pobūdžio veikla, vykdyta CAT, suteikia teisę patvirtinti įgytą patirtį ir profesinį mokymą.

43.

Akivaizdu, kad CAT užduotis yra dvejopa: siekiama pritaikytos profesinės ir socialinės integracijos ir kartu – suteikti paramą, būtiną asmeniniam ir socialiniam savarankiškumui įgyti, net jei ši integracija ir šis savarankiškumas galbūt niekada nebus pasiekti. Taip pat akivaizdu, kad profesinė veikla vykdoma kartu su medicininės-socialinės paramos veikla, todėl viena negali būti vykdoma be kitų. Taigi, darant išlygą, kad gali būti papildomų patikrinimų, kuriuos turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išdėstyti dalykai labiau patvirtina teiginį, jog vykdoma profesinio pobūdžio veikla nėra tokios mažos apimties, kad CAT socialinio tikslo požiūriu pasirodytų esanti „visiškai nereikšminga ir pagalbinė“ ( 44 ).

44.

Be to, toks aiškinimas visiškai atitinka, pirma, principą, kad Sprendimo Bettray (EU:C:1989:226) taikymas turi būti griežtai ribojamas byloje Bettray nagrinėtu atveju, ir, antra, anksčiau gintą nuomonę, kad sąlyga, susijusi su realia ir efektyvia veikla, gali turėti mažiau reikšmės esant labiau socialiniam, o ne su laisvu darbuotojų judėjimu susijusiam kontekstui, todėl ji neturi būti taikoma griežtai.

45.

Pridursiu, kad šiuo atveju kalbama, kaip ir įprastame profesiniame gyvenime, apie „abipusiai naudingus“ santykius. Dirbdami CAT, neįgalieji gauna priežiūrą ir dirba dėl savo būsimos profesinės ir socialinės integracijos, jie vėl pajunta savo socialinę vertę. Kita vertus, gaudamas naudos iš šių asmenų vykdomos veiklos, CAT ir toliau atitinka sąlygas, kurios privalo būti įvykdytos siekiant neprarasti valstybės pripažinimo ir atitinkamai gauti pagalbą, kurią valstybė jam moka jo užduočiai vykdyti. Taigi negalima visiškai atmesti, kad neįgaliųjų veikla CAT vykdoma, bent iš dalies, ir minėtų CAT naudai, net jei, aišku, pirmenybė teikiama šių centrų socialinei-gydomajai užduočiai, t. y. neįgaliesiems suteikiamai naudai.

46.

Galiausiai, nors suprantu, kad jei tokioms struktūroms, kokia yra CAT, būtų užkrauta pernelyg daug socialinių įpareigojimų, galėtų būti pakenkta jų veikimui arba net kiltų grėsmė jų išlikimui, neįgaliųjų asmenų darbuotojų statuso, kaip jis suprantamas pagal direktyvos 7 straipsnį ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalį, pripažinimas padėtų sustiprinti ir apsaugoti jų socialinį orumą, kurį jie galbūt mano esą praradę.

47.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, jog Direktyvos 2003/88 7 straipsnis kartu su Chartijos 31 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad į CAT priimtas asmuo iš esmės gali būti laikomas „darbuotoju“, kaip jis suprantamas pagal šias nuostatas.

48.

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar G. Fenoll pagrindinės bylos aplinkybėmis gali tiesiogiai remtis Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi.

49.

Šiuo atžvilgiu primenu, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ginčas pagrindinėje byloje yra horizontalus. Minėtas teismas mūsų neklausia, ar CAT galėtų atitikti apibrėžimą „įstaigų, kurioms, kad ir koks būtų jų teisinis statusas, valdžios institucijos aktu ir jos kontroliuojamoms buvo pavesta teikti viešąsias paslaugas ir kurios dėl to turi nepaprastai didelių įgaliojimų, palyginti su santykiams tarp privačių asmenų taikomomis taisyklėmis“ ( 45 ). Kad ir kaip būtų, nemanau, jog CAT gali būti tokiu laikomas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal privatinę teisę įsteigta asociacija, net jei turi socialinę paskirtį, laikytina privačiu asmeniu ( 46 ).

50.

G. Fenoll mokamų atostogų reikalavimas yra susijęs su laikotarpiu nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2005 m. gegužės mėn. Tačiau Chartija privalomąją galią įgijo tik įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, t. y. 2009 m. gruodžio 1 d.

51.

Šiomis aplinkybėmis, jei būtų pripažinta G. Fenoll galimybė kaip pirminiu šaltiniu, suteikiančiu jam teisę į atostogas, remtis Chartijos 31 straipsnio 2 dalimi, – iš esmės tokia galimybė galėtų būti pripažįstama, – pagrindinės bylos aplinkybėmis tai reikštų pripažinti šios nuostatos tiesioginį horizontalųjį veikimą atgaline data.

52.

Pažymiu, kad neseniai išnagrinėtoje byloje, kurios faktinės aplinkybės buvo nuo 2005 iki 2007 m., susijusioje su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio taikymu ir galimybe juo remtis nagrinėjant a priori horizontalų ginčą, kilusį valstybei narei neįvykdžius savo iš direktyvos kylančių įsipareigojimų, Teisingumo Teismas net nepaminėjo Chartijos ( 47 ). Taigi būtų keista, jeigu jis tai padarytų šioje byloje. Minėtu 31 straipsniu prireikus tegalėtų būti naudojamasi kaip aiškinimo pagrindu ( 48 ).

53.

Prieš nagrinėjant Chartijos 31 straipsnio tiesioginio taikytinumo klausimą visų pirma reikėtų nustatyti, kad vien Direktyvos 2003/88 7 straipsnio nepakanka ginčui pagrindinėje byloje išspręsti. Tačiau man neatrodo, kad tai būtinai yra.

54.

Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad Direktyva 2003/88 atitinka būtinas sąlygas tiesioginiam veikimui pripažinti ( 49 ). Tačiau, kaip jau priminiau, ginčas pagrindinėje byloje – tai ginčas tarp privačių asmenų, o tiesioginis horizontalusis direktyvų veikimas vis dar nėra pripažintas ( 50 ).

55.

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ginčą išimtinai tarp privačių asmenų nagrinėjantis teismas, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, perkeliančias į nacionalinę teisę direktyvoje nustatytus įpareigojimus, turi atsižvelgti į visą nacionalinės teisės normų sistemą ir kiek įmanoma aiškinti jas pagal šios direktyvos formuluotes ir galutinį jos tikslą, siekdamas priimti direktyvos tikslą atitinkantį sprendimą. Tačiau taikant šį Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą nacionalinė teisė negali būti aiškinama contra legem ( 51 ). Taigi klausimas, ar Sąjungos teisei prieštaraujanti nacionalinė nuostata turi būti netaikoma, kyla tik tuomet, kai paaiškėja, kad neįmanomas joks Sąjungos teisę atitinkantis šios nuostatos aiškinimas ( 52 ).

56.

Pažymiu, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui nenurodė, kad toks aiškinimas negalimas. Kadangi problema iš esmės yra G. Fenoll, t. y. bet kurio CAT esančio neįgaliojo, vertinimas kaip darbuotojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88, kad jam būtų pripažinta jo teisė į atostogas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar yra galimybė ginčui pagrindinėje byloje ratione temporis taikytinas nacionalines nuostatas, kuriomis įgyvendinama teisė į kasmetines mokamas atostogas, aiškinti taip, kad jos atitiktų Sąjungos teisę, t. y. kad tokia teisė turėtų būti pripažinta G. Fenoll ( 53 ).

57.

Šiuo atžvilgiu primenu, jog Prancūzijos teisės aktai buvo gana lankstūs, netikslūs arba bent jau skirtingai aiškintini, kad atitinkamuose CAT susiformuotų skirtinga praktika ( 54 ). Tas CAT, kuriame buvo G. Fenoll, visą jo buvimo laiką, t. y. devynerius metus, manė, kad privalo jam apmokėti kasmetines atostogas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kad tokia praktika buvo contra legem. Taigi galima daryti prielaidą, jog faktinių aplinkybių pagrindinėje byloje atsiradimo metu buvo susiformavusi aiškinimo praktika, pakankama tam, kad Prancūzijos teisės aktai būtų suprantami kaip griežtai neprieštaraujantys CAT esančių neįgaliųjų teisės į kasmetines mokamas atostogas atsiradimui.

58.

Taigi, jei taip neturėtų būti, t. y. jei Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas negalimas, G. Fenoll, kuris yra dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei nukentėjusi šalis, telieka galimybė remtis Sprendimu Francovich ir kt. ( 55 ), t. y. kreiptis į nacionalinius teismus dėl valstybės narės atsakomybės, atitinkamu atveju siekiant patirtos žalos atlyginimo ( 56 ).

59.

Iš tiesų teise į kasmetines mokamas atostogas taip pat negali būti remiamasi kaip bendruoju Sąjungos teisės principu, kuris, atsižvelgiant į sprendimus Mangold ( 57 ) ir Kükükdeveci ( 58 ), galėtų pagrįsti nacionalinio teismo įpareigojimą netaikyti jokios jam prieštaraujančios nacionalinės nuostatos.

60.

Tokią galimybę jau buvo numačiusi generalinė advokatė V. Trstenjak savo išvadoje, pateiktoje byloje Dominguez (EU:C:2011:559); ji konstatavo, kad net jei iš esmės teisė į kasmetines mokamas atostogas atitinka sąlygas, būtinas siekiant pripažinti bendruoju Sąjungos teisės principu, negalimas tokio principo tiesioginis taikymas tuomet, kai Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas neįmanomas ( 59 ), kaip buvo minėtame Sprendime Kücükdeveci (EU:C:2010:21). Be to, savo Sprendime Dominguez ( 60 ) Teisingumo Teismas nepripažino teisės į kasmetines mokamas atostogas bendruoju teisės principu, nors aiškiai turėjo tokią galimybę.

61.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas vidaus teisės nuostatas ir taikydamas šioje teisėje pripažįstamus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio veikimas, turi patikrinti, ar jis gali nacionalines nuostatas, reikšmingas sprendžiant nagrinėjamą ginčą, aiškinti taip, kad jos atitiktų šį straipsnį. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negalėtų taikyti tokio aiškinimo, kuris nebūtų contra legem, ir, kad ir kiek toks sprendimas netenkintų iš principo ( 61 ), G. Fenoll visada galėtų kreiptis į nacionalinius teismus dėl valstybės narės atsakomybės, kylančios iš Sąjungos teisės pažeidimo.

62.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Cour de cassation pateiktus klausimus atsakyti taip:

2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalimi turi būti aiškinami taip, kad į CAT priimtas asmuo iš esmės gali būti laikomas „darbuotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas vidaus teisės nuostatas ir taikydamas šioje teisėje pripažįstamus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio veikimas, turi patikrinti, ar jis gali nacionalines nuostatas, reikšmingas sprendžiant nagrinėjamą ginčą, aiškinti taip, kad jos atitiktų šį straipsnį. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negalėtų taikyti tokio aiškinimo, kuris nebūtų contra legem, šalis, nukentėjusi dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei, visada galėtų kreiptis į nacionalinius teismus dėl valstybės narės atsakomybės, kylančios iš Sąjungos teisės pažeidimo.