—

M. Vucicevic, atstovaujamo advokatų A. Rabl ir A. Auer,

—

Maroxx Software GmbH, atstovaujamos advokatų F. Wennig ir F. Maschke,

—

H.‑J. Zehetner, atstovaujamo advokato P. Ruth,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir L. Van den Broeck, padedamų advokato P. Vlaemminck,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos K. Bulterman ir C. Wissels,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir M. Szpunar,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, A. Silva Coelho ir P. de Sousa Inês,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir I. Rogalski,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 56 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 15–17, 47 ir 50 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant R. Pfleger, Autoart as (toliau – Autoart), M. Vucicevic, Maroxx Software GmbH (toliau – Maroxx) ir H.‑J. Zehetner ginčus dėl jiems paskirtų administracinių sankcijų už lošimo automatų eksploataciją neturint licencijos.

3

Pagrindinių bylų aplinkybėms taikomos redakcijos 1989 m. lapkričio 28 d. Federalinio azartinių lošimų įstatymo (Glücksspielgesetz, BGBl. 620/1989, toliau – GSpG) 2 straipsnyje „Loterijos“ nustatyta:

„(1)   Loterijos yra azartiniai lošimai:

(2)   Verslininkas yra asmuo, kuris savarankiškai ir nuolat vykdo veiklą, siekdamas gauti pajamų iš azartinių lošimų organizavimo, net jei ši veikla neskirta laimėjimui gauti. Kai keli asmenys susitaria konkrečioje vietoje siūlyti dalines paslaugas siekdami organizuoti azartinius lošimus, kuriuos lošiant mokamos piniginės išmokos, kaip tai suprantama pagal minėtos 1 dalies 2 ir 3 punktus, visi asmenys, kurie tiesiogiai dalyvauja organizuojant azartinius lošimus, laikomi verslininkais, net jeigu jie nesiekia gauti pajamų arba tik įgyvendina, organizuoja ar siūlo azartinius lošimus.

(3)   Egzistuoja loterijos lošimų automatais, kai sprendimas dėl lošimo rezultato priimamas ne centralizuotai, bet mechaninio ar elektroninio prietaiso, kuris yra pačiame automate. <…>

(4)   Draudžiamos loterijos – tai loterijos, kurioms vykdyti, remiantis šiuo federaliniu įstatymu, neišduota jokia koncesija ar licencija ir kurios priskirtos federacinės valstybės monopolijai azartinių lošimų srityje, kaip numatyta 4 straipsnyje.“

4

Pagal GSpG 3 straipsnį „Azartinių lošimų monopolija“ teisė organizuoti azartinius lošimus priklauso federacinei valstybei.

5

Tačiau pagal GSpG 5 straipsnį loterijas lošimų automatais reglamentuoja federalinių žemių (Länder) įstatymai. Be to, šiame straipsnyje numatyta, kad kiekviena iš devynių federalinių žemių trečiajam asmeniui gali koncesijos būdu suteikti teisę organizuoti loterijas lošimų automatais laikantis suinteresuotosioms šalims nustatytų minimalių viešosios tvarkos reikalavimų ir laikantis specialių papildomų lošėjų apsaugos priemonių. Tokias loterijas, vadinamas „smulkiais azartiniais lošimais“, galima organizuoti arba lošimų automatų salėje, kurioje pastatyti mažiausiai dešimt ir daugiausia 50 lošimų automatų, nustatytas didžiausias statymas per vieną lošimą – 10 eurų, o didžiausias laimėjimas – 10 000 eurų, arba gali būti suteikta atskira teisė disponuoti lošimų automatais, t. y. iki trijų lošimų automatų, kuriais lošiant per vieną lošimą atliekami daugiausia 1 euro statymai, o didžiausias nustatytas laimėjimas – 1 000 eurų, kiekvienoje federalinėje žemėje negali būti išduotos daugiau nei trys licencijos eksploatuoti lošimų automatus ir ne ilgesniam kaip penkiolikos metų laikotarpiui.

6

GSpG 52 straipsnyje „Nuostatos dėl administracinių sankcijų“ numatyta:

„(1)   Padariusiu administracinės teisės pažeidimą, už kurį administracinė įstaiga gali paskirti iki 22000 eurų baudą, laikomas:

<…>

(2)   Jei dalyvaudami loterijoje lošėjai ar kiti asmenys moka didesnes nei 10 eurų išmokas per žaidimą, tai nelaikoma minimalia suma, todėl iš šio federalinio įstatymo galinti kilti atsakomybė yra papildoma, palyginti su kylančia pagal Baudžiamojo kodekso [(Strafgesetzbuch)] 168 straipsnį.

(3)   Jei administracinės teisės pažeidimai, kaip jie suprantami pagal šio straipsnio 1 dalį, padaromi ne nacionalinėje teritorijoje, jie laikomi padarytais vietoje, iš kurios dalyvaujama nacionalinėje teritorijoje.

(4)   Dalyvavimas elektroninėse loterijose, kurioms Federalinė finansų ministerija nėra suteikusi koncesijos, baudžiamas, jei būtini statymai buvo sumokėti iš nacionalinės teritorijos. Už šio draudimo pažeidimą, jei jis padarytas tyčia, baudžiama bauda iki 7500 eurų, o kitais atvejais – bauda iki 1500 eurų.

<…>“

7

Pagal GSpG 53, 54 ir 56a straipsnius administracija, be kompetencijos taikyti sankcijas, turi dideles prerogatyvas dėl saugumo priemonių, skirtų kitų azartinių lošimų, kaip tai suprantama pagal GSpG 3 straipsnį, pažeidimų prevencijai. Šios prerogatyvos apima laikiną ar nuolatinį lošimų automatų ir kitų objektų sulaikymą, jų konfiskaciją, vėliau jų sunaikinimą ir įstaigos, kurioje visuomenei buvo suteikiama galimybė lošti automatais, uždarymą, kaip numatyta atitinkamai GSpG 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 54 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei 56a straipsnyje.

8

Be administracinių sankcijų, kurios gali būti skiriamos pagal GSpG, asmeniui, be koncesijos organizuojančiam azartinius lošimus siekiant pelno, Austrijoje taip pat gali būti taikomas baudžiamasis persekiojimas. Pagal Baudžiamojo kodekso 168 straipsnio 1 dalį „asmuo, kuris organizuoja oficialiai uždraustus lošimus, o jų laimėjimas ar pralaimėjimas priklauso vien arba daugiausia nuo atsitiktinumo, arba asmuo, kuris skatina susirinkimus, skirtus tokiems lošimams organizuoti, siekdamas turtinės naudos iš tokio organizavimo ar susirinkimo sau arba trečiajam asmeniui“, yra baudžiamas. Numatytos sankcijos yra iki šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė arba iki 360 darbo dienų užmokesčio dydžio bauda. Pagal šio kodekso 168 straipsnio 2 dalį šios sankcijos taikomos „asmeniui, kuris kaip verslininkas dalyvauja tokiame lošime“.

9

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagrįstas keturiomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamomis bylomis, turinčiomis bendrą faktinę aplinkybę, kad skirtingose Aukštutinės Austrijos vietose atlikus patikrinimus be licencijų eksploatuoti lošimų automatai, kurie buvo naudojami organizuoti pagal GSpG draudžiamus azartinius lošimus, buvo laikinai sulaikyti.

10

Pirmoje pagrindinėje byloje 2012 m. kovo 29 d. finansų policijos pareigūnai atliko „Cash-Point“ įstaigos, esančios Perge (Austrija), patikrinimą, po kurio šeši lošimų automatai, dėl kurių nebuvo išduotos administracinės licencijos, buvo laikinai sulaikyti. 2012 m. birželio 12 d. Pergo Bezirkshauptmannschaft (regiono administracinė įstaiga) priėmė sprendimą, patvirtinantį laikiną sulaikymą, susijusį su R. Pfleger, kaip neteisėtų azartinių lošimų organizatoriumi, ir su Autoart, įsteigta Čekijos Respublikoje, kaip tariama sulaikytų automatų savininke.

11

Antroje pagrindinėje byloje 2012 m. kovo 8 d. finansų policijos pareigūnai atliko „SJ-Bet Sportbar“ įstaigos, esančios Velse (Austrija), patikrinimą, po kurio aštuoni lošimų automatai, dėl kurių nebuvo išduotos administracinės licencijos, buvo laikinai sulaikyti. 2012 m. liepos 4 d. Velso Bundespolizeidirektion (federalinės policijos direkcija) priėmė sprendimą, patvirtinantį laikiną sulaikymą, susijusį su Serbijos piliečiu M. Vucicevic, tariamu dviejų iš aštuonių sulaikytų automatų savininku.

12

Trečioje pagrindinėje byloje 2010 m. lapkričio 30 d. finansų policijos pareigūnai atliko vienos Regau (Austrija) degalinės patikrinimą, po kurio du lošimų automatai, dėl kurių nebuvo išduotos administracinės licencijos, priklausantys pagal Austrijos teisę įsteigtai bendrovei Maroxx, buvo laikinai sulaikyti. 2010 m. gruodžio 16 d.Bezirkshauptmannschaft Vöcklabruck priėmė sprendimą, patvirtinantį laikiną sulaikymą, susijusį su Vokietijos piliete J. Baumeister, eksploatuojančia šią degalinę ir verslininke, kaip tai suprantama pagal GSpG. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė J. Baumeister skundą dėl šio sprendimo kaip pavėluotą. 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu Bezirkshauptmannschaft Vöcklabruck taip pat nurodė konfiskuoti du sulaikytus automatus.

13

Ketvirtoje pagrindinėje byloje 2010 m. lapkričio 13 d. finansų policijos pareigūnai atliko vienos Enso (Austrija) degalinės patikrinimą, po kurio trys lošimų automatai, dėl kurių nebuvo išduotos administracinės licencijos, buvo laikinai sulaikyti. Bezirkshauptmannschaft Vöcklabruck priėmė sprendimą, patvirtinantį laikiną sulaikymą, susijusį Maroxx, automatų savininke.

14

2012 m. liepos 3 d. sprendimu ši institucija Austrijos piliečiui H.‑J. Zehetner, kuris eksploatavo degalinę, paskyrė 1000 eurų baudą, kuri nesumokėjus galėjo būti pakeista penkiolika valandų laisvės atėmimo, ir tuo pačiu sprendimu automatų savininkei ir nuomotojai Maroxx paskyrė 10000 eurų baudą, kuri galėjo būti pakeista 152 valandų laivės atėmimo bausme.

15

Visi šie sprendimai yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pareikštų ieškinių dalykas.

16

Šio teismo teigimu, Austrijos institucijos neįrodė, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Dickinger ir Ömer (C‑347/09, EU:C:2011:582), kad nusikalstamumas ir (ar) priklausomybė nuo lošimų iš tikrųjų nagrinėjamu laikotarpiu buvo didelė problema. Šios institucijos taip pat neįrodė, kad kova su nusikalstamumu ir lošėjų apsauga, o ne vien valstybės pajamų didinimas buvo tikrasis azartinių lošimų monopolinės sistemos tikslas. Jis taip pat mano, kad „didžiulės reklamos išlaidos“ buvo patirtos vykdant „agresyvią“ kampaniją, t. y. šių monopolininkų prekybos kampanija neapsiribojo kontroliuojama ekspansija su nuosaikia reklama.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šiuo atveju nagrinėjama teisinė sistema, išnagrinėta bendrai, negali užtikrinti pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalaujamo nuoseklumo (žr., be kita ko, Sprendimo Carmen Media Group, C‑46/08, EU:C:2010:505, 69 ir 71 punktus), todėl yra nesuderinama su SESV 56 straipsniu užtikrinama laisve teikti paslaugas.

18

Tačiau jei Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, kad SESV 56 straipsnis ir Chartijos 15–17 dėl pirma nurodytų priežasčių neprieštarauja tokiems nacionalinės teisės aktams, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar bet kuriuo atveju SESV 56 straipsniu ir Chartijos 15–17, 47 ir 50 straipsniais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos verslininko, kaip potencialiai baustino asmens automatų eksploatacijos neturint licencijos atveju, sąvoka apibrėžiama labai plačiai ir, nesant aiškių teisės nuostatų, jai būdingas administracinių ir baudžiamųjų sankcijų nenumatomumas.

19

Tokiomis aplinkybėmis Unabhängiger Verwaltungssenat des Landes Oberösterreich nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Austrijos vyriausybė kelia klausimą dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimo ir tvirtina, kad pateikti klausimai susiję vien su vidaus situacija ir neturi jokio ryšio su Sąjungos teise, nes šiuo atveju negalima nustatyti jokio tarptautinio elemento.

21

Šiuo klausimu neginčytina, kad, kalbant apie SESV 56 straipsnio išaiškinimą, jei iš bylos medžiagos matyti, jog visos bylos aplinkybės susijusios su viena valstybe, reikia patikrinti, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją spręsti dėl šios nuostatos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Duomo Gpa ir kt., C‑357/10–C‑359/10, EU:C:2012:283, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

22

Tačiau, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, 2012 m. birželio 12 d. Pergo rajoninė administracinė įstaiga priėmė sprendimą, patvirtinantį laikiną sulaikymą, susijusį ir su Autoart, kaip tariama sulaikytų automatų savininke.

23

Autoart, įsteigtos Čekijos Respublikoje, egzistavimas įrodo, kad bet kuriuo atveju pagrindinės bylos nėra susijusios su vien vidaus situacija.

24

Todėl konstatuotina, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prejudicinius klausimus.

25

Austrijos vyriausybė mano, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai išdėstytos faktinės aplinkybės, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą atsakymą.

26

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 27 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

27

Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad, siekiant nacionaliniam teismui pateikti naudingą Sąjungos teisės aktų išaiškinimą, būtina, kad šis teismas nustatytų faktinius ir teisinius pagrindus, su kuriais susiję jo pateikiami klausimai, arba bent jau pateiktų hipotezes dėl faktų, iš kurių kyla šie klausimai. Be to, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti nurodytos tikslios priežastys, dėl kurių nacionalinis teismas kelia Sąjungos teisės aiškinimo klausimus ir mano esant būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinį klausimą (Sprendimo Mulders, C‑548/11, EU:C:2013:249, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

28

Tačiau šiuo atveju sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai išsamiai aprašytos pagrindinių bylų faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija leidžia suprasti pateikto klausimo reikšmę.

29

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

30

Austrijos, Belgijos, Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės mano, kad Chartija netaikoma pagrindinių bylų aplinkybėmis, nes nesuderintoje azartinių lošimų srityje su šia sritimi susiję nacionalinės teisės aktai neįgyvendina Sąjungos teisės, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

31

Šiuo aspektu reikia priminti, kad Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžiama jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 17 punktas).

32

Todėl šis Chartijos straipsnis patvirtina Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su apimtimi, kiek valstybių narių veiksmai turi atitikti reikalavimus, kylančius iš Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamų pagrindinių teisių (Sprendimo Åkerberg Fransson, EU:C:2013:105, 18 punktas).

33

Iš tiesų iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos iš esmės matyti, kad Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali būti peržengtos tokių situacijų ribos. Būtent todėl Teisingumo Teismas jau yra priminęs, kad, remiantis Chartija, jis negali vertinti nacionalinės teisės aktų, kurie nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tačiau kai nacionalinės teisės nuostatos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ir Teisingumo Teismui pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas turi pateikti visą su aiškinimu susijusią informaciją, būtiną tam, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės nuostatų atitiktį pagrindinėms teisėms, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (Sprendimo Åkerberg Fransson, EU:C:2013:105, 19 punktas).

34

Kadangi Chartija garantuojamų pagrindinių teisių turi būti laikomasi, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, negali būti atvejų, kurie priskirtini Sąjungos teisei, tačiau netaikomos minėtos pagrindinės teisės. Sąjungos teisės taikymas reiškia, kad šias pagrindines teises užtikrina Chartija (Sprendimo Åkerberg Fransson, EU:C:2013:105, 21 punktas).

35

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kai valstybė narė remiasi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais tam, kad pateisintų teisės aktus, kurie gali kliudyti įgyvendinti laisvę teikti paslaugas, šis Sąjungos teisėje numatytas pateisinimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Sąjungos teisės pagrindinius principus, visų pirma į Chartija užtikrinamas pagrindines teises. Taigi nagrinėjamiems teisės aktams numatytos išimtys gali būti taikomos tik tuomet, jei jos atitinka pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. Sprendimo ERT, C‑260/89, EU:C:1991:254, 43 punktą).

36

Taigi, kaip matyti iš šios teismo praktikos, kai paaiškėja, kad nacionalinės teisės aktai gali kliudyti vykdyti vieną ar kelias Sutarties užtikrintas pagrindines laisves, Sąjungos teisėje numatytos išimtys, skirtos šiai kliūčiai pateisinti, gali būti taikomos tik jei tai atitinka pagrindines teises, kurių paisymą užtikrina Teisingumo Teismas. Ši pareiga laikytis pagrindinių teisių akivaizdžiai kyla iš Sąjungos teisės taikymo srities, todėl ir iš Chartijos taikymo srities. Todėl kai valstybės narės naudojasi Sąjungos teisėje numatytomis išimtimis, kad pateisintų Sutartyje užtikrintos pagrindinės laisvės kliūtis, laikoma, kaip generalinė advokatė nurodė išvados 46 punkte, kad jos „įgyvendina Sąjungos teisę“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

37

Į šiuos principus reikia atsižvelgti atsakant į pateiktus prejudicinius klausimus.

38

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 straipsnis ir Chartijos 15–17 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog pagal juos draudžiami pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai.

39

Valstybės narės nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais draudžiama eksploatuoti lošimo automatus be išankstinės administracinių institucijų išduotos licencijos, yra laisvės teikti paslaugas, užtikrintos SESV 56 straipsniu, ribojimas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Placanica ir kt., C‑338/04, C‑359/04 ir C‑360/04, EU:C:2007:133, 42 punktą).

40

Vis dėlto reikia įvertinti, ar toks apribojimas gali būti leidžiamas remiantis EB 51 ir 52 straipsniuose, taikomuose ir laisvo paslaugų teikimo sričiai pagal EB 62 straipsnį, aiškiai numatytomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais arba, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (Sprendimo Garkalns, C‑470/11, EU:C:2012:505, 35 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

41

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką azartinių lošimų veiklos apribojimus galima pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip antai vartotojų apsauga, taip pat sukčiavimo ir piliečių skatinimo pernelyg išlaidauti lošiant prevencija (šiuo klausimu žr. Sprendimo Carmen Media Group, EU:C:2010:505, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

42

Šiuo atveju dėl tikslų, kurių, kaip nurodyta, siekiama pagrindinėje byloje nagrinėjamais Austrijos teisės aktais, t. y. lošėjų apsaugos, ribojant azartinių lošimų pasiūlą ir kovojant su nusikalstamumu, susijusiu su šiais lošimais, kontroliuojant jų ekspansiją, reikia priminti, kad tai yra tikslai, kurie Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstami kaip galintys pateisinti pagrindinių laisvių apribojimus azartinių lošimų sektoriuje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Costa ir Cifone, C‑72/10 ir C‑77/10, EU:C:2012:80, 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

43

Be to, reikia priminti, kad valstybių narių nustatyti apribojimai turi atitikti atitinkamas proporcingumo ir nediskriminavimo sąlygas, nustatytas Teisingumo Teismo praktikoje. Taigi nacionalinės teisės aktai yra tinkami nurodyto tikslo įgyvendinimui garantuoti, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama nurodyto tikslo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International, C‑42/07, EU:C:2009:519, 59–61 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

44

Vien ta aplinkybė, jog valstybė narė pasirinko kitokią apsaugos sistemą nei kita valstybė narė, neturi turėti poveikio atitinkamu klausimu priimtų nuostatų būtinumo ir proporcingumo vertinimui. Jos turi būti vertinamos atsižvelgiant tik į atitinkamos valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų siekiamus tikslus ir jų siekiamą užtikrinti apsaugos lygį (Sprendimo HIT ir HIT LARIX, C‑176/11, EU:C:2012:454, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

45

Iš tiesų, konkrečioje azartinių lošimų organizavimo srityje nacionalinės valdžios institucijos turi pakankamą diskreciją nustatyti vartotojų ir socialinės santvarkos apsaugos reikalavimus, ir, jei Teisingumo Teismo praktikoje nustatyti reikalavimai įvykdomi, kiekviena valstybė narė turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į jos siekiamus teisėtus tikslus, būtina visiškai arba iš dalies uždrausti su lošimais ir lažybomis susijusią veiklą, ar ją tik apriboti, ir šiuo tikslu numatyti daugiau ar mažiau griežtą kontrolės tvarką (šiuo klausimu žr. sprendimų Stoß ir kt., C‑316/07, C‑358/07– C‑360/07, C‑409/07 ir C‑410/07, EU:C:2010:504, 76 punktą ir Carmen Media Group, EU:C:2010:505, 46 punktą).

46

Be to, neginčytina, kad, skirtingai nei laisvos ir neiškreiptos konkurencijos tradicinėje rinkoje sukūrimas, tokios konkurencijos taikymas itin specifinėje azartinių lošimų rinkoje, t. y. tarp kelių ūkio subjektų, kuriems leidžiama organizuoti tą patį azartinį lošimą, gali turėti žalingą poveikį dėl to, kad šie subjektai bus linkę varžytis išradingumu, siekdami, kad jų pasiūlymas būtų patrauklesnis nei konkurentų, ir taip padidins su lošimu susijusias vartotojų išlaidas ir jų priklausomybės riziką (Sprendimo Stanleybet International ir kt., C‑186/11 ir C‑209/11, EU:C:2013:33, 45 punktas).

47

Tačiau Teisingumo Teismo pagal SESV 267 straipsnį nagrinėjamose bylose klausimo, kokių tikslų iš tiesų siekiama nacionalinės teisės aktais, nagrinėjimas priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dickinger ir Ömer, EU:C:2011:582, 51 punktą).

48

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktas nuorodas, taip pat turi patikrinti, ar valstybių narių nustatyti apribojimai atitinka iš Teisingumo Teismo praktikos kylančias proporcingumo sąlygas (žr. Sprendimo Dickinger ir Ömer, EU:C:2011:582, 50 punktą).

49

Konkrečiai kalbant, jis, atsižvelgdamas visų pirma į konkrečias atitinkamos ribojamosios teisės nuostatos taikymo sąlygas, turi įsitikinti, jog ja iš tiesų galima sumažinti galimybes lošti, nuosekliai ir sistemingai riboti veiklą ir kovoti su nusikalstamumu šioje srityje (žr. Sprendimo Dickinger ir Ömer, EU:C:2011:582, 50 ir 56 punktus).

50

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad jeigu valstybė narė siekia remtis tikslu, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas kliūtį, jis turi pateikti sprendimą šiuo klausimu turinčiam priimti teismui visą informaciją, kuri leistų šiam įsitikinti, jog minėta priemonė atitinka iš proporcingumo principo kylančius reikalavimus (žr. Sprendimo Dickinger ir Ömer, EU:C:2011:582, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

51

Tačiau iš šios teismo praktikos nedarytina išvada, kad valstybė narė neturi galimybės nustatyti, jog ribojamoji vidaus priemonė atitinka šiuos reikalavimus, motyvuojant vien tuo, kad minėta valstybė narė negali pateikti analizės, kuria grindžiamas nagrinėjamos teisės nuostatos priėmimas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Stoß ir kt., EU:C:2010:504, 72 punktą).

52

Iš to matyti, kad nacionalinis teismas turi bendrai įvertinti ribojamųjų teisės aktų, kaip antai nagrinėjamųjų pagrindinėje byloje, priėmimo ir įgyvendinimo aplinkybes.

53

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manė, jog nacionalinės institucijos neįrodė, kad nusikalstamumas ir (ar) priklausomybė nuo lošimų iš tiesų nagrinėjamu laikotarpiu buvo didelė problema.

54

Be to, atrodo, kad šis teismas manė, jog tikrasis nagrinėjamos ribojamosios sistemos tikslas yra ne kova su nusikalstamumu ir lošėjų apsauga, bet paprasčiausias valstybės pajamų didinimas, tačiau, kaip jau nusprendė Teisingumo Teismas, dėl vienintelio tikslo didinti valstybės iždo pajamas neturėtų būti pateisintas toks laisvės teikti paslaugas ribojimas (žr. Sprendimo Dickinger ir Ömer, EU:C:2011:582, 55 punktą). Bet kuriuo atveju ši sistema atrodė neproporcinga, nes nepadėjo užtikrinti pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalaujamo nuoseklumo ir viršijo tai, kas būtina deklaruojamiems tikslams pasiekti.

55

Jei šio vertinimo galutinai laikytųsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis turėtų nuspręsti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sistema nesuderinama su Sąjungos teise.

56

Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, nes šiais teisės aktais iš tiesų nesiekiama lošėjų apsaugos ir kovos su nusikalstamumu tikslo ir jie tikrai neatitinka pastangų nuosekliai ir sistemingai sumažinti galimybes lošti ar kovoti su nusikalstamumu, susijusiu su azartiniais lošimais.

57

Ribojamieji nacionalinės teisės aktai, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, taip pat gali riboti laisvę pasirinkti profesiją, užsiimti verslu ir teisę į nuosavybę, numatytas Chartijos 15–17 straipsniuose.

58

Pagal Chartijos 52 straipsnį bet koks jos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Be to, remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

59

Tačiau, kaip generalinė advokatė nurodė išvados 63–70 punktuose, tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis nepateisintas ar neproporcingas teisės teikti paslaugas ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį, neleistinas ir pagal šio 52 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į Chartijos 15–17 straipsnius.

60

Iš to šiuo atveju matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose numatyto ribojimo pagal SESV 56 straipsnį nagrinėjimas taip pat apima galimus Chartijos 15–17 straipsniuose numatytų teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimus, t. y. atskirai jų nagrinėti nereikia.

61

Antrasis ir trečiasis klausimai Teisingumo Teismui buvo pateikti tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas.

62

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nėra reikalo atsakyti į pateiktus antrąjį ir trečiąjį klausimus.

63

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 56 straipsnis ir Chartijos 15–17 ir 50 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos sankcijos, kaip antai numatytos pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, kurios apima lošimų automatų konfiskaciją ir sunaikinimą ir įstaigos, kurioje visuomenei buvo suteikiama galimybė lošti šiais automatais, uždarymą.

64

Atsižvelgiant į pagrindinių bylų aplinkybes, reikia pabrėžti, kad tuo atveju, kai valstybėje narėje yra sukurta azartinių lošimų monopolijos sistema ir ši sistema nesuderinama su SESV 56 straipsniu, ūkio subjektui pažeidus šį straipsnį negali būti taikomos sankcijos (šiuo klausimu žr. sprendimų Placanica ir kt., EU:C:2007:133, 63 ir 69 punktus ir Dickinger ir Ömer, EU:C:2011:582, 43 punktą).

65

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

SESV 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėse bylose, nes šiais teisės aktais iš tiesų nesiekiama lošėjų apsaugos ir kovos su nusikalstamumu tikslo ir jie tikrai neatitinka pastangų nuosekliai ir sistemingai sumažinti galimybes lošti ar kovoti su nusikalstamumu, susijusiu su azartiniais lošimais.