—

Unipol Assicurazioni SpA, atstovaujamos avvocati A. Frignani ir G. Ponzanelli,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze bei J. Kemper ir F. Wannek,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos L. Pnevmatikou,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Santoro,

—

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš ir I. Ņesterova,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno, R. Janeckaitės ir A. Svinkūnaitės,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti ir K.‑P. Wojcik,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL L 103, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10, toliau – Pirmoji direktyva), 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 8, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3), iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, p. 14, toliau – Antroji direktyva), 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 129, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249), iš dalies pakeistos Direktyva 2005/14 (toliau – Trečioji direktyva), ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, p. 11) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Enrico Petillo ir Carlo Petillo ginčą su Unipol Assicurazioni SpA (toliau – Unipol) dėl to, ar pastaroji, remiantis variklinių transporto priemonių valdytojų civiline atsakomybe, turi atlyginti žalą, kurią per eismo įvykį patyrė Enrico Petillo.

3

Pirmosios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė <...> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“

5

Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas privalomai apima draudiminę apsaugą ir turtui padarytos žalos, ir žalos asmeniui atveju.

2.   Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip:

Jei būtina, valstybės narės gali nustatyti ne daugiau kaip penkerių metų pereinamąjį laikotarpį nuo [Direktyvos 2005/14] įgyvendinimo datos, per kurį jos turi pritaikyti mažiausias atlyginamas sumas prie šioje dalyje nurodytų sumų.

Valstybės narės, nustačiusios tokį pereinamąjį laikotarpį, praneša apie tai Komisijai ir nurodo pereinamojo laikotarpio trukmę.

Valstybės narės per 30 mėnesių nuo [Direktyvos 2005/14] įgyvendinimo datos padidina garantijų sumas bent jau iki pusės šioje dalyje nurodytų lygių.“

6

Trečiosios direktyvos 1 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad „[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo“.

7

Trečiosios direktyvos 1a straipsnyje nustatyta:

„[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas apima draudiminę apsaugą žalos asmeniui ir turtui atveju, jei tą žalą patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorinių transporto priemonių valdytojai, kurie pagal nacionalinę civilinę teisę turi teisę į įvykio, su kuriuo susijusi motorinė transporto priemonė, padarytos žalos atlyginimą. Šis straipsnis nepažeidžia nei nuostatų dėl civilinės atsakomybės, nei nuostatų dėl žalos dydžio.“

8

Remiantis Direktyvos 2009/103 30 straipsniu, ši direktyva įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2009 m. spalio 7 d.

9

2005 m. rugsėjo 7 d. Įstatyminio dekreto Nr. 209 dėl Privataus draudimo kodekso (GURI Nr. 239, Paprastasis priedas, 2005 m. spalio 13 d.), iš dalies pakeisto 2011 m. birželio 17 d. Ministro nutarimu (GURI Nr. 147, 2011 m. birželio 27 d.; toliau – Privataus draudimo kodeksas), 139 straipsnyje numatyta:

„1.   Už žalą sveikatai, padarytą nesunkiai sužalojus per variklinių ir vandens transporto priemonių sukeltą eismo įvykį, atlyginama remiantis šiais kriterijais ir priemonėmis:

2.   Taikant šio straipsnio 1 dalį, žala sveikatai reiškia laikiną ar nuolatinį asmens kūno sužalojimą ir (arba) psichinę traumą, kuriuos gali patvirtinti teismo medicinos ekspertizė ir kurie neigiamai veikia nukentėjusio asmens kasdienę veiklą ir socialinį gyvenimą, neatsižvelgiant į poveikį šio asmens gebėjimui uždirbti pajamų. <...>

3.   Teismas, teisingai ir motyvuotai įvertinęs nukentėjusio asmens fizinę ir psichinę būklę, gali ne daugiau kaip penktadaliu padidinti žalos sveikatai atlyginimo dydį, numatytą šio straipsnio 1 dalyje.

4.   Respublikos prezidentas, pasitaręs su ministrų kabinetu ir gavęs sveikatos apsaugos ministro pasiūlymą, suderintą su darbo ir socialinių reikalų ministru, teisingumo ministru ir ekonominės veiklos ministru, dekretu nustato specialią įvairių rūšių žalos psichinei ir fizinei sveikatai lentelę, apimančią 1–9 neįgalumo lygius.

5.   1 dalyje nurodytos sumos kiekvienais metais iš naujo nustatomos ekonominės veiklos ministro nutarimu, atsižvelgiant į Instituto nazionale di statistica (ISTAT) patvirtinto nacionalinio darbuotojų ir tarnautojų šeimoms taikomo vartotojų kainų indekso pokyčius.

6.   Apskaičiuojant 1 dalies a punkte minėtą sumą, dauginimo koeficientas 1,0 taikomas vienam pirmo neįgalumo lygio procentiniam punktui, dauginimo koeficientas 1,1 – vienam antro neįgalumo lygio procentiniam punktui, dauginimo koeficientas 1,2 – vienam trečio neįgalumo lygio procentiniam punktui, dauginimo koeficientas 1,3 – vienam ketvirto neįgalumo lygio procentiniam punktui, dauginimo koeficientas 1,5 – vienam penkto neįgalumo lygio procentiniam punktui, dauginimo koeficientas 1,7 – vienam šešto neįgalumo lygio procentiniam punktui, dauginimo koeficientas 1,9 – vienam septinto neįgalumo lygio procentiniam punktui, dauginimo koeficientas 2,1 – vienam aštunto neįgalumo lygio procentiniam punktui ir 2,3 – vienam devinto neįgalumo lygio procentiniam punktui.“

10

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2007 m. rugsėjo 21 d. Mauro Recchioni vairuojamas automobilis atsitrenkė į Carlo Petillo priklausančio automobilio, kurį vairavo Enrico Petillo, galinę dalį. Per šį įvykį Enrico Petillo patyrė kūno sužalojimų.

11

C. Petillo ir E. Petillo padavė M. Recchioni apdraudusią bendrovę Unipol į Tribunale di Tivoli prašydami konstatuoti išimtinę M. Recchioni atsakomybę už minėtą įvykį ir priteisti iš Unipol3350 EUR sumą turtinei žalai atlyginti (be jau sumokėtos 6700 EUR sumos) ir 14155,37 EUR sumą Enrico Petillo patirtai neturtinei žalai atlyginti (vietoje jau sumokėtos 2700 EUR sumos).

12

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Italijos civilinio kodekso 2043 straipsnyje (turtinės žalos atveju) ir šio kodekso 2059 straipsnyje (neturtinės žalos atveju) numatyta teisė į visišką žalos, atsiradusios dėl kvazidelikto, atlyginimą.

13

Remiantis Italijos teismų praktika, neturtinę žalą sudaro žala sveikatai, atsiradusi dėl kūno sužalojimo ir (arba) psichinės traumos, moralinė žala, atsiradusi dėl psichologinių išgyvenimų, kuriuos lėmė ši žala, ir likusi žala, atsiradusi, be kita ko, dėl įprastos ir kasdienės veiklos ar net didesnio nei vidutinis asmenybės saviraiškos sutrikdymo.

14

2003 m. sprendime Corte costituzionale nusprendė, kad neturtinė žala yra vientisa ir nedalijama į kategorijas ar grupes. Vis dėlto teismo praktikoje toliau skiriamos pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytos sudedamosios dalys. Be to, Italijos teisės sistemoje šią žalą turi įvertinti teismas.

15

Siekdamas apriboti draudimo paslaugų išlaidas Italijos teisės aktų leidėjas Privataus draudimo kodekso 139 straipsnyje numatė specialią neturtinės žalos, kurią per kelių ar vandens transporto įvykius patyrė nukentėję asmenys, kompensacijų nustatymo sistemą. Šioje sistemoje numatyti tam tikri apribojimai, palyginti su kituose ginčuose taikomais vertinimo kriterijais, ir teismo galimybės atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes padidinti kompensaciją penktadaliu sumos, nustatytos pagal Privataus draudimo kodekso 139 straipsnį, apribojimas.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jei Enrico Petillo neturtinę žalą būtų patyręs ne dėl kelių eismo įvykio, ji pagal taikytinus Italijos teisės aktus ir teismo praktiką būtų įvertinta taip:

t. y. iš viso 10210,00 EUR neturtinė žala be 445,00 EUR medicininių išlaidų.

17

Kadangi nagrinėjama žala padaryta per eismo įvykį, pagal Privataus draudimo kodekso 139 straipsnį mokėtina suma turėtų būti įvertinta taip:

t. y. iš viso 4725,00 EUR neturtinė žala be 445,00 EUR medicininių išlaidų. Moralinė žala neatlygintina, nes ji nenumatyta Privataus draudimo kodekse, net jeigu dabartinė teismo praktika šiuo atžvilgiu yra nukentėjusiems asmenims palankesnė.

18

Taigi taikant skirtingus apskaičiavimo metodus gautų tos pačios žalos sumų skirtumas yra 5485 EUR. Be to, Privataus draudimo kodekso 139 straipsnyje teismui nesuteikiama galimybė koreguoti savo vertinimo atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, nes jis privalo atlikti paprastą apskaičiavimą, kuris apriboja galimybę priimti teisingą sprendimą.

19

Pateikdamas nuorodą, be kita ko, į 2008 m. birželio 20 d. ELPA teismo sprendimą Celina Nguyen prieš The Norwegian State (E-8/07, 2008 m. ELPA teismo ataskaita, p. 224) Tribunale di Tivoli išreiškia abejones dėl to, ar nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos atlyginant per kelių eismo įvykį padarytą žalą neatmetamas neturtinės žalos draudimas, tačiau negalima atlyginti moralinės žalos, o kompensuojama tik žala, atsiradusi dėl sužalojimo ir (arba) psichinės traumos, palyginti su kompensacija, kuri leidžiama pagal nusistovėjusią nacionalinių teismų praktiką, yra suderinami su Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis bei Direktyva 2009/103.

20

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Privataus draudimo kodekso 139 straipsniu pažeistas visiško neturtinės žalos atlyginimo principas, nes atsižvelgimas į tokią žalą negali būti apribotas dėl įvykio, per kurį buvo padaryta žala sveikatai, pobūdžio.

21

Tokiomis aplinkybėmis Tribunale di Tivoli nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar, atsižvelgiant į [Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvas] ir [Direktyvą] 2009/103/EB, kuriomis reglamentuojamas privalomasis variklinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas, valstybės narės vidaus teisės aktuose, nustatant privalomus vertinimo kriterijus, taikomus tik žalos, atsiradusios dėl kelių eismo įvykių, atveju, gali būti numatytas faktinis subjektų (draudimo bendrovių), įpareigotų pagal minėtas direktyvas užtikrinti privalomąjį draudimą nuo naudojant transporto priemones sukeltos žalos, atsakomybės dėl neturtinės žalos apribojimas (kalbant apie žalos dydžio nustatymą)?“

22

Unipol ir Italijos vyriausybė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Jų manymu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina, kuo Sąjungos teisės taisyklių išaiškinimas būtų naudingas sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje. Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepaaiškinama tai, kodėl pasirinktos tos Sąjungos teisės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, taip pat nepaaiškinamas šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų tarpusavio ryšys.

23

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių, papildytų atsakyme į prašymą pateikti paaiškinimus, kurį remdamasis Procedūros reglamento 101 straipsniu Teisingumo Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir iš motyvų, dėl kurių pastarasis teismas pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą, matyti, jog atsakymas į šį klausimą yra naudingas Tribunale di Tivoli sprendžiant ginčą, todėl šis klausimas priimtinas.

24

Iš pradžių reikia pažymėti, kad, kaip teisingai teigia Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamo eismo įvykio datą, Direktyva 2009/103 netaikoma ratione temporis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms. Be to, Trečioji direktyva netaikoma ratione materiae šiam ginčui, nes C. Petillo ir E. Petillo nėra ypač pažeidžiami nukentėjusieji, apie kuriuos kalbama toje direktyvoje. Taigi konstatuotina, kad prejudiciniu klausimu prašoma išaiškinti tik Pirmąją ir Antrąją direktyvas.

25

Todėl darytina išvada, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta specifinė neturtinės žalos, kurią lemia nesunkūs kūno sužalojimai, patirti per kelių eismo įvykius, atlyginimo sistema, pagal kurią tokios žalos atlyginimas apribotas, palyginti su leidžiamu tokios pačios žalos, atsiradusios ne dėl tokių priežasčių, atlyginimu.

26

Šiuo klausimu reikėtų priminti, jog iš Pirmosios ir Antrosios direktyvų preambulių matyti, kad jomis siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir variklinių transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą ir, antra, garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis (2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, 26 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

27

Taigi Pirmąja direktyva, patikslinta ir papildyta, be kita ko, Antrąja direktyva, valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad draudimo apsauga apimtų variklinių transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę, ir patikslinamos, be kita ko, žalos rūšys, kurias ši draudimo apsauga turėtų apimti (2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Haasová, C‑22/12, 38 punktas).

28

Vis dėlto reikia priminti, jog pareiga, kad civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims variklinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, skiriasi nuo šios žalos atlyginimo remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe apimties. Pirmąją apibrėžia ir garantuoja Sąjungos teisės aktai, o antrąją iš esmės reglamentuoja nacionalinė teisė (2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Drozdovs, C‑277/12, 30 punktas).

29

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog iš, be kita ko, Pirmosios ir Antrosios direktyvų tikslo ir jų teksto matyti, kad jomis nesiekiama suderinti civilinės atsakomybės sistemų valstybėse narėse ir kad dabar galiojančioje Sąjungos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti variklinių transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą (minėto Sprendimo Marques Almeida 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

30

Todėl, atsižvelgiant, be kita ko, į Pirmosios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės iš principo turi laisvę savo civilinės atsakomybės sistemose nustatyti visų pirma variklinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, kuri turi būti atlyginta, šios žalos atlyginimo mastą ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą (minėtų sprendimų Haasová 41 punktas ir Drozdovs 32 punktas).

31

Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad valstybės narės privalo užtikrinti, jog pagal jų nacionalinę teisę taikytina variklinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta laikantis, be kita ko, Pirmosios ir Antrosios direktyvų nuostatų (minėto Sprendimo Marques Almeida 30 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

32

Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad valstybės narės turi įgyvendinti savo kompetenciją šioje srityje laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios per variklinių transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimą, negali panaikinti, be kita ko, Pirmosios ir Antrosios direktyvų veiksmingumo (minėto Sprendimo Marques Almeida 31 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Tai reiškia, kad valstybių narių turima laisvė nustatyti žalą, kurią apima draudimo apsauga, ir privalomojo draudimo sąlygas yra apribota, be kita ko, Antrąja direktyva, nes pagal ją draudimo apsauga privalo apimti nustatyto minimalaus dydžio tam tikros žalos atlyginimą. Šiai žalai, kurią privalo apimti draudimo apsauga, priskirtina, be kita ko, žala sveikatai, kaip tai nurodyta Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje (minėtų sprendimų Haasová 46 punktas ir Drozdovs 37 punktas).

34

Žalos sveikatai sąvoka apima bet kokią žalą asmens sveikatai – tiek fizines, tiek psichologines kančias, jei tokios žalos atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal byloje taikytiną nacionalinę teisę (minėtų sprendimų Haasová 47 punktas ir Drozdovs 38 punktas).

35

Todėl prie žalos, kuri turi būti atlyginta, be kita ko, pagal Pirmąją ir Antrąją direktyvas, priskirtina ir neturtinė žala, kurios atlyginimas remiantis draudėjo civiline atsakomybe numatytas pagal byloje taikytiną nacionalinę teisę (minėtų sprendimų Haasová 50 punktas ir Drozdovs 41 punktas).

36

Nagrinėjamu atveju, pirma, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, kaip ir aplinkybių, kuriomis buvo priimtas minėtas Sprendimas Marques Almeida, atveju, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis nenustatoma nukentėjusiojo teisės į žalos atlyginimą remiantis draudėjo civiline atsakomybe apimtis ir neribojama civilinės atsakomybės draudimo apsauga.

37

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytais Italijos teisės aktais, pirma, Civilinio kodekso 2059 straipsnis yra teisinis pagrindas atlyginti neturtinę žalą, patirtą per kelių eismo įvykį, ir, antra, Privataus draudimo kodekso 139 straipsnyje yra įtvirtintos teisės į žalos atlyginimą apimties nustatymo taisyklės, kiek tai susiję su žala sveikatai, kurią lėmė nesunkūs sužalojimai, patirti, be kita ko, per tokius eismo įvykius.

38

Be to, atsakydamas į prašymą pateikti paaiškinimus, kurį remdamasis Procedūros reglamento 101 straipsniu Teisingumo Teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pastarasis teismas pažymėjo, kad (tai Italijos vyriausybė patvirtino per posėdį Teisingumo Teisme) remiantis Italijos teise draudėjo civilinė atsakomybė už neturtinę žalą, kurią asmenys patyrė per eismo įvykį, negali viršyti sumų, kurias pagal Privataus draudimo kodekso 139 straipsnį apima privalomasis draudimas.

39

Taigi darytina išvada, kad, pirma, šie nacionalinės teisės aktai yra civilinę atsakomybę reglamentuojančios nacionalinės materialinės teisės, į kurią daroma nuoroda Pirmojoje ir Antrojoje direktyvose, dalis (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Haasová 58 punktą) ir, antra, šiais aktais neapribojama draudėjo civilinės atsakomybės apimtis (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Marques Almeida 35 punktą).

40

Reikia pridurti, kad, kiek tai susiję su Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytu turtinės žalos ir žalos sveikatai privalomuoju draudimu, remiantis bylos medžiaga negalima daryti išvados, kad susijusiuose nacionalinės teisės aktuose nenustatytos sumos, atitinkančios Antrosios direktyvos 1 straipsnyje numatytas minimalias sumas.

41

Antra, reikia patikrinti, ar šiais nacionalinės teisės aktais automatiškai paneigiama ar neproporcingai apribojama nukentėjusiojo teisė į žalos atlyginimą remiantis privalomuoju variklinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu.

42

Šiuo klausimu, kaip savo išvados 69–74, 82 ir 83 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, iš šio sprendimo 30–32 punktuose nurodytos teismo praktikos matyti, kad Pirmojoje ir Antrojoje direktyvose valstybės narės neįpareigotos priimti konkrečios tvarkos nukentėjusiojo teisės į žalos atlyginimą remiantis draudėjo civiline atsakomybe apimčiai nustatyti.

43

Taigi pagal šias direktyvas iš principo nedraudžiami nei nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyti nacionaliniams teismams taikytini privalomi kriterijai, skirti atlygintinai neturtinei žalai nustatyti, nei specifinės sistemos, pritaikytos prie eismo įvykių ypatumų, net jeigu šiose sistemose tam tikrų rūšių neturtinei žalai numatytas teisės į žalos atlyginimą apimties nustatymo būdas yra ne toks palankus nukentėjusiajam kaip tas, kuris taikomas teisei į žalos, patirtos per nelaimingus atsitikimus, kurie nėra eismo įvykiai, atlyginimą.

44

Konkrečiai kalbant, aplinkybė, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos, patirtos dėl nesunkių kūno sužalojimų, dydį kompensacijos, mokėtinos per nelaimingus atsitikimus, kurie nėra eismo įvykiai, nukentėjusiems asmenims, apskaičiavimo elementai yra nepanaudoti ar apriboti, neturi įtakos tokių nacionalinės teisės aktų suderinamumui su minėtomis direktyvomis, nes šiais aktais nėra automatiškai paneigiama ar neproporcingai apribojama nukentėjusiojo teisė į žalos atlyginimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Ambrósio Lavrador ir Olival Ferreira Bonifácio, C-409/09, Rink. p. I-4955, 29 punktą ir minėto Sprendimo Marques Almeida 32 punktą).

45

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokio dokumento, kuris parodytų tokį automatinį paneigimą ar neproporcingą apribojimą. Iš tiesų iš šios medžiagos visų pirma matyti, kad kompensacija yra suteikta, toliau – kad labiau ribojantis šios kompensacijos apskaičiavimo metodas taikomas tik žalai, patirtai dėl nesunkių kūno sužalojimų, ir galiausiai – kad pagal šį apskaičiavimo metodą gauta suma yra proporcinga, be kita ko, patirtų sužalojimų sunkumui ir sukelto neįgalumo trukmei. Be to, ši sistema leidžia teismui koreguoti mokėtinos kompensacijos sumą, t. y. padidinti ją dydžiu, kuris gali siekti penktadalį apskaičiuotos sumos.

46

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nepadaryta įtaka Sąjungos teisėje numatytai garantijai, kad variklinių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, apibrėžta pagal taikytiną nacionalinę teisę, bus apdrausta laikantis, be kita ko, Pirmosios ir Antrosios direktyvų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Marques Almeida 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

47

Tai reiškia, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta specifinė neturtinės žalos, kurią lemia nesunkūs kūno sužalojimai, patirti per kelių eismo įvykius, atlyginimo sistema, pagal kurią šios žalos atlyginimas apribotas, palyginti su leidžiamu tokios pačios žalos, atsiradusios ne per tokius įvykius, atlyginimu.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 1 dalis ir 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta specifinė neturtinės žalos, kurią lemia nesunkūs kūno sužalojimai, patirti per kelių eismo įvykius, atlyginimo sistema, pagal kurią šios žalos atlyginimas apribotas, palyginti su leidžiamu tokios pačios žalos, atsiradusios ne per tokius įvykius, atlyginimu.