EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62011CC0149

Generalinės advokatės E. Sharpston išvada, pateikta 2012 m. liepos 5 d.
Leno Merken BV prieš Hagelkruis Beheer BV.
Gerechtshof te ’s‑Gravenhage (Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Bendrijos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – 15 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų“ – Teritorijos, kurioje naudojama, dydis – Bendrijos prekių ženklo naudojimas tik vienos valstybės narės teritorijoje – Pakankamumas.
Byla C‑149/11.

Digital reports (Court Reports - general)

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2012:422

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2012 m. liepos 5 d. ( 1 )

Byla C-149/11

Leno Merken BV

prieš

Hagelkruis Beheer BV

(Gerechtshof te ’s-Gravenhage (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Bendrijos prekių ženklas — Reglamentas Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo — Naudojimas iš tikrųjų — Naudojimo vieta“

1. 

Prekių ženklų apsauga iš esmės yra teritorinė. Taip yra todėl, kad teisės į prekių ženklą yra nuosavybės teisės, kuriomis žymuo saugomas apibrėžtoje teritorijoje. Europos Sąjungoje kartu taikoma nacionalinių ir Bendrijos prekių ženklų apsauga. Nacionalinio prekių ženklo savininkas gali naudotis su tokiu prekių ženklu susijusiomis teisėmis valstybės narės, pagal kurios nacionalinę teisę prekių ženklas saugomas, teritorijoje. Bendrijos prekių ženklo savininkas tokiomis teisėmis gali naudotis 27 valstybių narių teritorijoje, nes teisės į tokį prekių ženklą galioja visoje toje teritorijoje ( 2 ).

2. 

Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 ( 3 ) (toliau – reglamentas) 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Bendrijos prekių ženklui taikomos sankcijos, jeigu per penkerius metus nuo įregistravimo savininkas nepradėjo jo „iš tikrųjų naudoti <...> Bendrijoje juo žymėdamas prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas“ (išskyrus atvejus, kai jis nebuvo naudojamas dėl tinkamų priežasčių) ( 4 ).

3. 

Nors teisės aktuose Bendrijos prekių ženklo apsaugos apimtis apibrėžiama darant nuorodą į 27 valstybių narių teritoriją, atsakymas į klausimą, kur toks prekių ženklas turi būti iš tikrųjų naudojamas, nebūtinai gali būti toks pats. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, kokioje teritorijoje turi būti naudojamas prekių ženklas, kad būtų įvykdyta reglamento 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „naudojimo iš tikrųjų“ sąlyga, konkrečiai kalbant, – ar pakanka prekių ženklą naudoti tik vienos valstybės narės teritorijoje.

Teisinis pagrindas

Europos Sąjungos prekių ženklų teisė

Reglamentas

4.

Bendrijos prekių ženklas yra „prekėms arba paslaugoms skirtas prekių ženklas, įregistruotas laikantis <...> sąlygų ir tvarkos“, nustatytų reglamente ( 5 ). Jį gali sudaryti „bet kokie žymenys, kuriuos galima pavaizduoti grafiškai, būtent: žodžiai, tarp jų asmenų pavardės, dizainas, raidės, skaitmenys, išorinis prekių arba jų įpakavimo vaizdas, jeigu jie leidžia atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų“ ( 6 ).

5.

Reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „norint sukurti tokią rinką ir pagaliau ją paversti bendrąja rinka, reikia ne tik pašalinti kliūtis laisvam prekių ar paslaugų judėjimui bei įdiegti konkurencijos neiškreipiančią tvarką, bet ir sudaryti teisines sąlygas prekių gamybos ir jų paskirstymo bei paslaugų teikimo įmonėms pritaikyti savo veiklą prie Bendrijos mastų“. 2 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta:

„Dėl to tarp įmonių turimų teisinių priemonių turi būti prekių ženklai, leidžiantys visoje Bendrijoje, neatsižvelgiant į valstybių sienas, tapačiomis priemonėmis atskirti įmonių gaminamas prekes ir teikiamas paslaugas.“

6.

3 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad norint pasiekti minėtus Bendrijos tikslus, „būtina numatyti Bendrijoje tokią prekių ženklams skirtą tvarką, kuri, taikant vieną procedūrų sistemą, leistų įmonėms gauti vienodą apsaugą suteikiantį Bendrijos prekių ženklą, galiojantį visoje Bendrijos teritorijoje“. Tai Bendrijos prekių ženklo vieningumo principas, kuris „turėtų būti taikomas“, „išskyrus <...> reglamente numatytus atvejus“.

7.

6 konstatuojamojoje dalyje pripažįstama įmonių teisė įregistruoti prekių ženklą kaip nacionalinį prekių ženklą arba kaip Bendrijos prekių ženklą ir pabrėžiama, kad „iš tiesų reikalavimas, kad įmonės padavinėtų paraiškas registruoti savo prekių ženklus kaip Bendrijos prekių ženklus, neturėtų būti laikomas pagrįstu“. Toje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „nacionaliniai prekių ženklai ir toliau išlieka būtini toms įmonėms, kurios nenori apsaugoti savo prekių ženklų Bendrijos lygiu“.

8.

10 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „nėra jokių Bendrijos prekių ženklų arba bet kokio jiems prieštaraujančio anksčiau registruoto prekių ženklo apsaugos pateisinimo, išskyrus atvejus, kai prekių ženklai yra iš tikrųjų naudojami“.

9.

1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Bendrijos prekių ženklas turi vieningą statusą. Jis turi vienodą galią visoje Bendrijoje: jis negali būti registruojamas, perleidžiamas, nuo jo atsisakoma, jis negali būti savininko teises anuliuojančio ar paskelbiančio negaliojančiu sprendimo dalykas, jo naudojimas negali būti uždraustas kitaip nei visos Bendrijos mastu. Šis principas yra taikomas, jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip.“

10.

Įregistravęs prekių ženklą kaip Bendrijos prekių ženklą jo savininkas įgyja tam tikrų išimtinių teisių. Šios teisės konkrečiai išvardytos 9 straipsnyje, kuriame numatyta:

„1.   Bendrijos prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti:

a)

bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos prekių ženklui, kuriuo ženklinamos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas;

b)

bet kokį žymenį, kai dėl savo tapatumo Bendrijos prekių ženklui ar panašumo į jį ir dėl Bendrijos prekių ženklu ir tuo žymeniu ženklinamų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė, kad visuomenė bus suklaidinta; tikimybė suklaidinti apima galimybę susieti žymenį su prekių ženklu;

c)

bet kokį žymenį, tapatų Bendrijos prekių ženklui arba panašų į jį, kai juo žymimos prekės arba paslaugos yra nepanašios į tas, kurioms Bendrijos prekių ženklas yra įregistruotas, jeigu šis Bendrijoje turi gerą vardą ir jeigu dėl neteisėto žymens naudojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pakenkiama Bendrijos prekių ženklo skiriamajam požymiui ar jo geram vardui.

<...>“

11.

15 straipsnyje numatyta, kad savininkas privalo naudoti Bendrijos prekių ženklą:

„1.   Jeigu per penkerius metus nuo įregistravimo savininkas nepradėjo iš tikrųjų naudoti Bendrijos prekių ženklo Bendrijoje juo žymėdamas prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, Bendrijos prekių ženklui taikomos šiame reglamente numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kai ženklas nebuvo naudojamas dėl tinkamų priežasčių.

Taikant pirmą pastraipą naudojimas taip pat yra:

a)

Bendrijos prekių ženklo naudojimas tokia forma, kurios skiriasi elementai, jeigu jie nepakeičia ženklo skiriamojo pobūdžio, kuris buvo ženklo įregistravimo metu;

b)

Bendrijos prekių ženklo pritvirtinimas ant prekių arba jų pakuočių Bendrijoje išimtinai eksporto tikslais.

2.   Bendrijos prekių ženklo naudojimas savininko leidimu laikomas savininko naudojimu.“

12.

42 straipsnyje „Protesto nagrinėjimas“ numatyta:

„2.   Pareiškėjo prašymu padavęs protestą ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymų, kad penkerius metus iki paraiškos Bendrijos prekių ženklui paskelbimo ankstesnis Bendrijos prekių ženklas Bendrijoje iš tikrųjų buvo naudojamas žymint prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas, ir kurias savininkas mini pagrįsdamas protestą, arba kad buvo rimtų priežasčių ženklo nenaudoti, jeigu tą dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas yra buvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus. Nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, protestas atmetamas. Jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas buvo naudojamas žymint tiktai dalį prekių ar paslaugų, kurioms jis yra įregistruotas, nagrinėjant protestą prekių ženklas laikomas įregistruotu tiktai tai prekių ar paslaugų daliai.

3.   2 dalies nuostatos taikomos 8 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytiems ankstesniems nacionaliniams prekių ženklams naudojimą valstybėje narėje, kurioje ankstesnis nacionalinis prekių ženklas yra saugomas, pakeičiant naudojimu Bendrijoje.“

13.

51 straipsnyje „Panaikinimo pagrindai“ numatyta:

„1.   Bendrijos prekių ženklo savininko teisės paskelbiamos panaikintomis padavus Tarnybai prašymą arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje:

a)

jeigu penkerius metus iš eilės prekių ženklas Bendrijoje iš tikrųjų nebuvo naudojamas žymėti prekėms arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, ir nėra rimtų priežasčių jo nenaudoti <...>;

<...>“

14.

112 straipsnyje numatyta, kad savininkas gali prašyti padaryti Bendrijos prekių ženklą nacionaliniu prekių ženklu:

„1.   Pareiškėjas Bendrijos prekių ženklui arba jo savininkas gali prašyti jo paraišką Bendrijos prekių ženklui arba Bendrijos prekių ženklą paversti paraiška nacionaliniam prekių ženklui:

a)

tokia apimtimi, kokia Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo atmesta, atšaukta arba laikoma atšaukta;

b)

tokia apimtimi, kokia nustojo galioti Bendrijos prekių ženklas.

2.   Viena paraiška nepaverčiama kita:

a)

jeigu Bendrijos prekių ženklo savininko teisės buvo panaikintos dėl ženklo nenaudojimo, nebent toje valstybėje narėje, kurioje prašoma tokio pavertimo, Bendrijos prekių ženklą buvo imta naudoti taip, kad toks naudojimas pagal šios valstybės narės įstatymus yra laikomas tikru naudojimu;

<...>“

Direktyva

15.

Direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „labai svarbu pareikalauti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų faktiškai naudojami arba, jeigu nenaudojami, kad jų registracija būtų panaikinta“; šis reikalavimas taikomas „norint sumažinti Bendrijoje įregistruotų ir saugomų prekių ženklų kiekį ir, atitinkamai, tarp jų iškylančių prieštaravimų skaičių“.

16.

10 straipsnyje „Prekių ženklo naudojimas“ numatyta:

„1.   Jeigu per penkerius metus po registravimo procedūros pabaigos savininkas nepradėjo valstybėje narėje iš tikrųjų prekių ženklu žymėti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklo naudojimas buvo sustabdytas penkerius metus iš eilės, ženklui taikomos šia direktyva numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kai buvo nenaudojama dėl tinkamų priežasčių.

<…>“

17.

11 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Bet kuri valstybė narė gali numatyti, kad gali būti neleidžiama atsisakyti registruoti prekių ženklą tuo pagrindu, kad egzistuoja prieštaraujantis ankstesnis prekių ženklas, jeigu pastarasis neatitinka 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 10 straipsnio 3 dalyje keliamų reikalavimų.“

18.

Direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad „ankstesni prekių ženklai“ reiškia ir Bendrijos prekių ženklus.

Beniliukso konvencija dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir pramoninis dizainas)

19.

Beniliukso konvencijoje dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir pramoninis dizainas) (toliau – Beniliukso konvencija), be kita ko, numatytos Beniliukso prekių ženklo ir su juo susijusių teisių įgijimo ir išsaugojimo sąlygos.

20.

Beniliukso prekių ženklas įgyjamas jį įregistravus. Beniliukso konvencijos 2.3 straipsnio b punkte numatyta, kad vertinant paraiškos ( 7 ) pirmenybę laiko atžvilgiu reikia atsižvelgti į teises, kurias suteikia „tapatūs ar panašūs prekių ženklai, įregistruoti tapačioms ar panašioms prekėms ar paslaugoms, dėl kurių egzistuoja galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant galimybę susieti prekių ženklą su ankstesniu prekių ženklu“ ( 8 ). Pagal 2.14 straipsnio 1 dalį tokio ankstesnio prekių ženklo savininkas turi teisę pateikti protestą dėl prekių ženklo registracijos.

21.

2.46 straipsnyje numatyta, kad 2.3 straipsnis „taikomas [ir] Bendrijos prekių ženklams, kuriems teisėtai prašoma suteikti pirmenybę Beniliukso teritorijoje pagal [reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo] <...>“.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

22.

Leno Merken BV (toliau – Leno) ir Hagelkruis Beheer BV (toliau – Hagelkruis) yra įmonės, tarp kurių kilo ginčas dėl pastarosios 2009 m. liepos 27 d. pateiktos paraiškos registruoti žodinį žymenį OMEL kaip Beniliukso prekių ženklą tam tikroms Nicos sutarties ( 9 ) 35, 41 ir 45 klasių paslaugoms. 2009 m. rugpjūčio 18 d.Leno pateikė protestą dėl šios registracijos ir nurodė, kad ji yra Bendrijos prekių ženklo ONEL, 2003 m. spalio 2 d. įregistruoto tam tikroms Nicos sutarties 35, 41 ir 42 klasių paslaugoms ( 10 ), savininkė. Protestas buvo grindžiamas argumentais, išdėstytais 2009 m. spalio 26 d. rašte, į kurį Hagelkruis atsakė 2009 m. gruodžio 2 d.

23.

2009 m. lapkričio 6 d.Hagelkruis pareikalavo Leno įrodyti, kad Bendrijos prekių ženklas ONEL iš tikrųjų naudojamas. Šį reikalavimą Leno patenkino 2009 m. lapkričio 19 d.

24.

2010 m. sausio 15 d. Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyba (toliau – BINT) atmetė Leno protestą ir nusprendė įregistruoti Hagelkruis prekių ženklą OMEL kaip Beniliukso prekių ženklą.

25.

Leno apskundė šį sprendimą Gerechtshof te ’s-Gravenhage (Hagos apeliacinis teismas). Šiame teisme nebuvo ginčijama, kad: i) ONEL ir OMEL yra panašūs prekių ženklai; ii) šie prekių ženklai įregistruoti tapačioms arba bent jau panašioms paslaugoms; iii) yra tikimybė, kad visuomenė painios prekių ženklus OMEL ir ONEL, kaip numatyta Beniliukso konvencijos 2.3 straipsnio b punkte; ir iv) Leno iš tikrųjų naudoja prekių ženklą ONEL Nyderlanduose. Leno ir Hagelkruis nesutaria dėl to, ar tam, kad Leno galėtų pateikti protestą dėl Hagelkruis prekių ženklo OMEL registracijos, ji privalo pateikti įrodymų, jog ši iš tikrųjų naudoja prekių ženklą ONEL daugiau negu vienoje valstybėje narėje.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [reglamento] 15 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad Bendrijos prekių ženklo naudojimo tik vienoje valstybėje narėje pakanka, kad būtų laikoma, jog jis iš tikrųjų naudojamas, atsižvelgiant į tai, kad jeigu tai būtų nacionalinis prekių ženklas, būtų laikoma, jog jis iš tikrųjų naudojamas toje valstybėje narėje (žr. Bendrą deklaraciją Nr. 10 dėl 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 15 straipsnio ir protesto procedūros VRDT gaires)?

2.

Jeigu būtų neigiamai atsakyta į pirmąjį klausimą, ar minėtas Bendrijos prekių ženklo naudojimas tik vienoje valstybėje narėje niekada negali būti pripažintas tikruoju naudojimu Bendrijoje, kaip tai suprantama pagal [reglamento] 15 straipsnio 1 dalį?

3.

Jeigu Bendrijos prekių ženklo naudojimas tik vienoje valstybėje narėje niekada negali būti pripažintas tikruoju naudojimu Bendrijoje, kokie reikalavimai tokiu atveju turi būti keliami vertinant tikrąjį naudojimą Bendrijoje – greta kitų veiksnių – teritorijos, kurioje naudojamas prekių ženklas, dydžiui?

4.

Ar priešingai – [reglamento] 15 straipsnis aiškintinas taip, kad tai, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas Bendrijoje, turi būti vertinama visiškai neatsižvelgiant į atskirų valstybių narių teritorijos sienas (ir remiantis, pavyzdžiui, rinkos dalimis [prekių rinka ir geografinė rinka])?“

27.

Rašytines pastabas pateikė Leno, Hagelkruis, Belgijos, Danijos, Vokietijos, Vengrijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

28.

Per 2012 m. balandžio 19 d. posėdį buvo išklausyti Leno, Hagelkruis, Danijos, Prancūzijos, Vengrijos vyriausybių ir Komisijos atstovai.

Vertinimas

Išankstinės pastabos

29.

Šiais keturiais prejudiciniais klausimais Gerechtshof te ’s-Gravenhage Teisingumo Teismo iš esmės prašo nustatyti teritoriją, kurioje Bendrijos prekių ženklo savininkas turi naudoti tokį prekių ženklą, kad išvengtų reglamente numatytų sankcijų ir taip išsaugotų išimtines su prekių ženklu susijusias teises.

30.

Bendrijos prekių ženklo apsaugos pagrindo nelieka, jeigu prekių ženklas nėra iš tikrųjų naudojamas ( 11 ). Jeigu norint naudotis apsauga visoje 27 valstybių narių teritorijoje pakaktų vien įregistruoti prekių ženklą kaip Bendrijos prekių ženklą, įmonės galėtų prašyti suteikti apsaugą prekių ženklams, kurių jos nenaudoja (neketina naudoti). Taip jos galėtų atimti iš konkurentų galimybę naudoti tokį arba panašų prekių ženklą pateikiant į vidaus rinką prekes ir (arba) paslaugas, kurios yra tapačios prekėms ir (arba) paslaugoms, kurioms įregistruotas prekių ženklas, arba į jas panašios. Todėl jeigu per penkerius metus po įregistravimo Bendrijos prekių ženklas nebuvo pradėtas iš tikrųjų naudoti Bendrijoje, jo savininkas nebegali naudotis su juo susijusiomis išimtinėmis monopolinėmis teisėmis.

31.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiama nedaug informacijos apie prekių ženklo ONEL įregistravimą kaip Bendrijos prekių ženklo arba apie aplinkybes, į kurias atsižvelgiant galima daryti išvadą, kad šis prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas Nyderlanduose ( 12 ). Nutartyje nurodyta, kad Leno teiginys, jog jeigu ONEL būtų Nyderlandų prekių ženklas, būtų laikoma, kad jis iš tikrųjų naudojamas Nyderlanduose, nebuvo ginčijamas. Teisingumo Teismui nebuvo pateikta smulkesnės informacijos apie paslaugų, kurioms įregistruotas prekių ženklas ONEL, rinką arba apie tai, kaip konkrečiai šis prekių ženklas naudojamas Nyderlanduose. Todėl klausimą dėl teritorijos, kurioje, kaip turi būti įrodyta, iš tikrųjų naudojamas Bendrijos prekių ženklas, nagrinėsiu bendrai.

Reglamento 15 straipsnio 1 dalyje nurodyto „naudojimo iš tikrųjų Bendrijoje“ reikšmė

32.

Teisingumo Teismas yra anksčiau išnagrinėjęs „naudojimo iš tikrųjų“ reikšmę, visų pirma su nacionaliniais arba Beniliukso prekių ženklais susijusiose bylose ( 13 ). Nacionaliniai prekių ženklai turi būti „iš tikrųjų [naudojami]“ valstybėje narėje ( 14 ). O Bendrijos prekių ženklai turi būti „iš tikrųjų naudojami <...> Bendrijoje“ ( 15 ). Nors šios prekių ženklų rūšys numatytos skirtingose jurisdikcijose, manau, kad reikalavimo „naudoti iš tikrųjų“ paskirtis yra tokia pati. Juo siekiama užtikrinti, kad registre nebūtų prekių ženklų, kuriais konkurencija rinkoje ne didinama, o greičiau jai trukdoma, nes jais ribojamas žymenų, kuriuos kiti asmenys gali įregistruoti kaip prekių ženklus, pasirinkimas, jais nesiekiama jokių komercinių tikslų ir jie iš tiesų nepadeda atskirti prekių arba paslaugų atitinkamoje rinkoje ir jų susieti su prekių ženklo savininku.

33.

Jeigu Bendrijos prekių ženklas nėra naudojamas atsižvelgiant į jo funkciją, tokio prekių ženklo apsauga visoje 27 valstybių narių teritorijoje turi būti panaikinta. Toks pats principas taikomas ir kalbant apie nacionalinį prekių ženklą, nors, aišku, jo apsauga prarandama tik valstybės narės, kurioje prekių ženklas įregistruotas, teritorijoje. Todėl nematau priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas neturėtų pateikti reglamento 15 straipsnio 1 dalyje vartojamos „naudojimo iš tikrųjų“ sąvokos aiškinimo, bendrai atitinkančio prasmę, kurią jis suteikė tai pačiai direktyvoje vartojamai sąvokai ( 16 ).

34.

Vis dėlto direktyvos 10 straipsnio 1 dalies ir reglamento 15 straipsnio 1 dalies formuluotės skiriasi, nes pirmojoje kalbama apie naudojimą „valstybėje narėje“, o pastarojoje – „Bendrijoje“. Panašu, kad tai reiškia, jog atsakymas į klausimą, ar Bendrijos prekių ženklas yra iš tikrųjų naudojamas, priklauso nuo atitinkamų kriterijų vertinimo geografiniu aspektu, kuris yra svarbesnis už aplinkybes, kuriomis nustatoma, kad nacionalinis prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas.

Naudojimas ne Bendrijoje nėra svarbus

35.

Akivaizdu, kad reglamento 15 straipsnio 1 dalyje įrašytas žodis „Bendrijoje“ reiškia, kad norint nustatyti, jog Bendrijos prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, kad būtų išvengta reglamente numatytų sankcijų, negalima atsižvelgti į tokio prekių ženklo naudojimą už 27 valstybių narių teritorijos ribų ( 17 ). Toks 15 straipsnio 1 dalies aiškinimas atitinka principą, kad Bendrijos prekių ženklo apsauga ribojama jos teritorija.

36.

Be to, jeigu būtų teisingas priešingas aiškinimas, teisės aktų leidėjui nebūtų buvę prasmės 15 straipsnio 1 dalies b punkte aiškiai nurodyti, kad „taikant pirmą pastraipą naudojimas taip pat yra“ Bendrijos prekių ženklo naudojimas ant prekių arba jų pakuočių išimtinai eksporto tikslais.

„Naudojimas iš tikrųjų Bendrijoje“ yra nedaloma sąvoka

37.

Reglamento 15 straipsnio 1 dalies tekste nėra skiriamos skirtingos naudojimo iš tikrųjų rūšys atsižvelgiant į tai, kur (išskyrus „Bendrijoje“) prekių ženklas naudojamas. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas tam, ar prekių ženklas „iš tikrųjų naudojamas <...> Bendrijoje“ – manau, kad „naudojimas iš tikrųjų Bendrijoje“ yra nedaloma sąvoka. Tai reiškia, kad „iš tikrųjų naudoti“ ir „Bendrijoje“ nėra kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti nagrinėjamos atskirai.

38.

Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad „teritorinė naudojimo apimtis yra vienas iš daugelio veiksnių, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų“ ( 18 ). Todėl naudojimo vieta yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nustatant, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas Bendrijoje. Tai nėra nei savarankiška sąlyga, taikoma kartu su reikalavimu naudoti iš tikrųjų ( 19 ), nei vienintelis arba svarbiausias veiksnys, kuris lemia, kas yra naudojimas iš tikrųjų Bendrijoje.

39.

Vien dėl šios priežasties manau, kad naudoti Bendrijos prekių ženklą tik vienoje valstybėje narėje savaime nebūtinai pakanka, kad būtų laikoma, jog toks prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, nes atliekant vertinimą naudojimo teritorija tėra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti.

Naudojimo teritorija, kaip ji suprantama pagal reglamento 15 straipsnio 1 dalį

– Kriterijaus, kurį Teisingumo Teismas naudojo Sprendime PAGO International, taikymas

40.

Kelios pastabas pateikusios šalys pažymi, kad Bendrasis Teismas Sprendime HIWATT jau yra konstatavęs, jog „naudojimas iš tikrųjų reiškia, kad prekių ženklas turi būti naudojamas didelėje teritorijos, kurioje jis yra saugomas, dalyje“, t. y. didelėje Bendrijos dalyje ( 20 ). Teisingumo Teismo Sprendime PAGO International ( 21 ) toks pat kriterijus taikomas nustatant, ar prekių ženklas Bendrijoje turi gerą vardą ( 22 ) .

41.

Mano nuomone, Sprendimas PAGO International susijęs su kitokiu klausimu. Remiantis šiuo Teisingumo Teismo sprendimu, tam, kad būtų laikoma, jog Bendrijos prekių ženklas Bendrijoje turi gerą vardą, todėl jam taikoma reglamento 9 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta papildoma apsauga, toks Bendrijos prekių ženklas turi būti įgijęs gerą vardą reikšmingoje Bendrijos teritorijos dalyje ir tik tuomet jo savininkas gali pasinaudoti minėtoje nuostatoje nurodyta teise ( 23 ). Tokią teritoriją gali sudaryti valstybės narės teritorija. O šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma nustatyti teritoriją, kurioje turi būti naudojamas Bendrijos prekių ženklas, kad būtų išvengta sankcijų, kaip antai panaikinimo.

42.

Todėl pradėsiu nuo to, kad Sprendime PAGO International pateikiamo aiškinimo negalima tiesiogiai perkelti, kalbant apie teisių į Bendrijos prekių ženklą panaikinimą ir apie naudojimo iš tikrųjų sąlygą.

– Bendrijos prekių ženklo naudojimas turi būti kiekybiškai pakankamas, kad būtų išlaikyta arba sukurta vidaus rinkos dalis

43.

Sprendime Sunrider Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinis prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas „kai jis yra naudojamas pagal savo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių [arba] paslaugų, kurioms jis yra registruotas, kilmės tapatybę šių prekių ar paslaugų realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo tikslais“ ( 24 ). Toks naudojimas turi būti „kiekybiškai pakankamas, kad išsaugotų arba sukurtų rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms“ ( 25 ). Ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, turi būti nustatoma remiantis visais bylos faktais ir aplinkybėmis, įskaitant atitinkamo ekonomikos sektoriaus ir rinkos ypatybes, prekių ženklu saugomų prekių ir paslaugų pobūdį ir prekių ženklo naudojimo apimtį bei dažnumą ( 26 ).

44.

Todėl prekių ženklai iš esmės naudojami rinkose. Bendrijos prekių ženklo atitinkama rinka yra vidaus rinka, kurią pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį sudaro „vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje <...> užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“.

– Teritorijos, kurioje turi būti naudojamas Bendrijos prekių ženklas, kad būtų įvykdyta reglamento 15 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, dydis

45.

Naudodamosi Bendrijos prekių ženklu įmonės gali pritaikyti savo veiklą prie vidaus rinkos masto. Iš tiesų jis buvo numatytas įmonėms, kurios nori pradėti arba tęsti veiklą Bendrijos lygmeniu ir pageidauja tai padaryti nedelsdamos arba greitai. Juo prekybininkams, vartotojams, gamintojams ir platintojams sudaromos galimybės identifikuoti prekes bei paslaugas rinkoje ir jas atskirti nuo kitų visoje Bendrijoje. Tai atitinka Bendrijos prekių ženklo apsaugos bendruosius tikslus, kurie yra skatinti ekonominę veiklą ir sudaryti sąlygas ją vykdyti visoje vidaus rinkoje, perduodant informaciją apie prekių ženklu pažymėtas prekes arba paslaugas ( 27 ).

46.

Todėl Bendrijos prekių ženklai saugomi visoje Bendrijos teritorijoje be jokių išimčių, susijusių su valstybių narių teritorijų ribomis.

47.

Reglamento 15 straipsnyje numatyta, jog tam, kad ta apsauga būtų išsaugota, Bendrijos prekių ženklas turi būti „iš tikrųjų naudojamas <...> Bendrijoje juo žymint prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas“. Jeigu prekių ženklas taip nenaudojamas, pagal reglamento 42 straipsnio 2 dalį jo savininkas gali prarasti teisę pateikti protestą dėl paraiškos įregistruoti panašų prekių ženklą tapačioms arba panašioms paslaugoms ( 28 ). Šis principas taikomas ir tuo atveju, jeigu ankstesnio nacionalinio prekių ženklo savininkas pateikia protestą dėl Bendrijos prekių ženklo registracijos: tokiu atveju reglamento 42 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad naudojimas valstybėje narėje, kurioje saugomas ankstesnis prekių ženklas, pakeičiamas naudojimu Bendrijoje. Mano manymu, tokį patį principą reikia mutatis mutandis taikyti ir tuo atveju, jeigu protestas dėl nacionalinio prekių ženklo grindžiamas ankstesniu Bendrijos prekių ženklu: pastarojo savininko gali būti pareikalauta įrodyti, kad toks prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas Bendrijoje ( 29 ). Vieningas Bendrijos prekių ženklo pobūdis reiškia, kad jis turi būti vienodai saugomas per protesto procedūras, susijusias tiek su nacionalinių prekių ženklų, tiek su Bendrijos prekių ženklų registracija.

48.

Mano nuomone, tam, kad nacionalinis teismas galėtų nustatyti, ar įvykdyta naudojimo iš tikrųjų Bendrijoje sąlyga, jis turi išnagrinėti visus prekių ženklo naudojimo vidaus rinkoje būdus. Šiuo atveju atitinkamos geografinės rinkos ribos yra visa 27 valstybių narių teritorija. Sienos tarp valstybių narių ir atitinkami jų teritorijų dydžiai šioje byloje nėra svarbūs. Svarbu, kad toks prekių ženklas, taigi ir juo žymimos prekės arba paslaugos, būtų komerciniais tikslais naudojami vidaus rinkoje.

49.

Manau, kad šioje byloje atliekant tokį vertinimą reikia atsižvelgti į prekių ženklo naudojimą Nyderlandų rinkoje ir kad ši aplinkybė gali padėti nustatyti, ar prekių ženklas yra įsitvirtinęs vidaus rinkoje kaip prekių ženklas, kuriuo žymimos atitinkamos paslaugos. Tačiau tai, ar prekių ženklas naudojamas (arba nenaudojamas) ne Nyderlanduose, taip pat yra svarbu.

50.

Šiuo požiūriu yra skirtumas tarp nacionalinių ir Bendrijos prekių ženklų. Norint nustatyti, ar nacionalinis prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, reikšmingas tik naudojimas valstybės narės, kurioje toks prekių ženklas įregistruotas, teritorijoje, net jeigu savininkas jį naudoja kur nors kitur. O Bendrijos prekių ženklo naudojimas, kaip jis suprantamas pagal reglamento 15 straipsnio 1 dalį, turi būti vertinamas atsižvelgiant į naudojimą visoje vidaus rinkoje. Tai, ar Bendrijos prekių ženklas naudojamas vienoje valstybėje narėje, ar keliose iš jų, nėra svarbu. Svarbus naudojimo poveikis vidaus rinkai, t. y. ar jis yra kiekybiškai pakankamas, kad būtų išlaikyta arba sukurta rinkos dalis toje prekių ženklu žymimų prekių ir paslaugų rinkoje ir ar juo prisidedama prie to, kad būtų laikoma, jog komerciniu požiūriu prekės ir paslaugos toje rinkoje naudojamos tinkamai ( 30 ). Nesvarbu, ar toks naudojimas komerciniu požiūriu iš tiesų sėkmingas ( 31 ).

51.

Sprendime La Mer Teisingumo Teismas konstatavo, kad tai, ar naudojimas yra kiekybiškai pakankamas, „priklauso nuo daugelio veiksnių ir vertinimo kiekvienu konkrečiu atveju, kurį kiekvieną kartą turi atlikti nacionalinis teismas“; galima atsižvelgti į „tokių prekių ir paslaugų ypatumus, prekių ženklo naudojimo dažnumą arba reguliarumą, ar prekių ženklas naudojamas parduodant visas tapačias savininko prekes arba paslaugas, ar tik kai kurias iš jų, arba į įrodymus, kuriuos gali pateikti savininkas“ ( 32 ). Teisingumo Teismas konstatavo, kad „neįmanoma abstrakčiai a priori nustatyti, kokia kiekybinė riba turi būti pasirinkta nustatant, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų“; jeigu būtų nustatyta riba, „nacionalinis teismas negalėtų įvertinti visų nagrinėjamo ginčo aplinkybių“ ( 33 ). Manau, kad tokie argumentai turi būti taikomi vertinant visą naudojimą iš tikrųjų, įskaitant (kiek to reikia) prekių ženklo naudojimo teritorijoje apimtį.

52.

Manau, kad kiekvienu atveju vertinant, kas yra naudojimas iš tikrųjų, reikia nustatyti atitinkamų prekių ir paslaugų vidaus rinkos ypatumus. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad šie ypatumai laikui bėgant gali keistis.

53.

Paklausa arba pasiūla tam tikrose vidaus rinkos dalyse arba galimybė į jas patekti gali būti ribota, pavyzdžiui, dėl kalbos nemokėjimo, transporto arba investicijų sąnaudų arba dėl vartotojų pomėgių ir įpročių. Todėl, atliekant vertinimą, prekių ženklo naudojimas vietovėje, kurioje rinka yra ypač koncentruota, gali būti reikšmingesnis negu to paties prekių ženklo naudojimas rinkos dalyje, kurioje tokių prekių arba paslaugų pasiūlos ir paklausos šaltinių beveik nėra arba neatsiranda.

54.

Vis dėlto Bendrijos prekių ženklo naudojimas konkrečioje vietoje gali turėti įtakos vidaus rinkai, nes, pavyzdžiui, taip jį naudojant užtikrinama, kad apie prekes sužinotų (komerciniu požiūriu tinkamu būdu) rinkos, kuri yra didesnė už rinką, atitinkančią teritoriją, kurioje naudojamas prekių ženklas, dalyviai ( 34 ).

55.

Todėl nemanau, kad jeigu prekių ženklas naudojamas teritorijoje, atitinkančioje tik vienos valstybės narės teritoriją, toks jo naudojimas neišvengiamai negali būti apibūdinamas kaip naudojimas iš tikrųjų Bendrijoje. Tačiau taip pat nemanau, kad, pavyzdžiui, jeigu prekių ženklas naudojamas tinklavietėje, kuri yra prieinama visose 27 valstybėse narėse, tai savaime reiškia, kad prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas Bendrijoje.

56.

Taip aiškinant „naudojimo iš tikrųjų Bendrijoje“ reikalavimą užtikrinama visų rūšių įmonių teisė pasirinkti, ar prekių ženklą registruoti kaip nacionalinį, ar kaip Bendrijos prekių ženklą ( 35 ). Bendrijos prekių ženklas ir galimybė įregistruoti tiek jį, tiek nacionalinį prekių ženklą buvo numatyti siekiant patenkinti visų rinkos dalyvių poreikius – ne vien vienoje valstybėje narėje arba mažoje vidaus rinkos dalyje veikiančių smulkių įmonių arba visoje vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje veikiančių stambių įmonių poreikius. Galimybę naudotis Bendrijos prekių ženklo teikiama apsauga turi turėti visų rūšių įmonės, norinčios užsitikrinti savo prekių ženklų apsaugą visoje 27 valstybių narių teritorijoje ir siekiančios prekių ženklą naudoti taip, kad išsaugotų arba sukurtų atitinkamos vidaus rinkos dalį.

57.

Manau, kad šioje byloje nacionalinio teismo sprendimas dėl to, ar įvykdyta reglamento 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta naudojimo iš tikrųjų sąlyga, negali būti grindžiamas vien prekių ženklo ONEL naudojimo Nyderlanduose vertinimu. Nacionalinis teismas privalo išanalizuoti visus naudojimo vidaus rinkoje atvejus, aišku, įskaitant ir naudojimą Nyderlanduose, ir kiekvieną naudojimą įvertinti atsižvelgdamas į konkrečius rinkos ypatumus ir į savininkui tenkančią tokios rinkos dalį. Jeigu nacionalinis teismas nustatytų, kad, pavyzdžiui, prekių ženklu ONEL žymimų paslaugų vidaus rinka yra itin koncentruota Nyderlanduose ir galbūt aplinkinėse vietovėse, prekių ženklo naudojimui vien Nyderlanduose gali būti teikiama ypatinga reikšmė. Tačiau nacionalinis teismas taip pat privalo plėsti nagrinėjimo sritį ir nagrinėti naudojimo būdus, kurie gali nebūti svarbūs vertinant, ar iš tikrųjų naudojamas Nyderlandų nacionalinis prekių ženklas, pavyzdžiui, Bendrijos prekių ženklo naudojimą, dėl kurio apie paslaugas sužino ne Nyderlanduose esantys potencialus klientai (ir tai yra komerciniu požiūriu naudinga).

58.

Atlikdamas tokį vertinimą nacionalinis teismas privalo atsižvelgti ir į tai, kad šios faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodytos ir įvertintos, nėra nekintamos. Priešingai – jos gali kisti laikui bėgant, ypač per penkerius metus po prekių ženklo įregistravimo.

59.

Todėl manau, kad naudojimas iš tikrųjų Bendrijoje, kaip jis suprantamas pagal reglamento 15 straipsnio 1 dalį, yra naudojimas, kuris, atsižvelgiant į konkrečius atitinkamos rinkos ypatumus, yra kiekybiškai pakankamas, kad būtų išlaikyta arba sukurta Bendrijos prekių ženklu žymimų prekių ir paslaugų rinkos dalis.

60.

Darydama tokią išvadą nemanau, kad norint atlikti analizę yra būtina remtis Bendra deklaracija arba protesto procedūros gairėmis (dokumentais, kurie Teisingumo Teismui neabejotinai nėra privalomi). Mano nuomone, jeigu 15 straipsnio 1 dalies tekstas skaitomas atsižvelgiant į jo kontekstą, tikslą ir paskirtį, ši nuostata yra pakankamai aiški. Bet kuriuo atveju neatrodo, kad Bendra deklaracija arba protesto procedūros gairės prieštarautų mano išvadai.

– Bendrijos prekių ženklo naudojimo teritorija ir jo padarymas nacionaliniu prekių ženklu, jeigu jis nėra naudojamas

61.

Galiausiai, priešingai negu kai kurios pastabas pateikusios šalys, manau, kad mano siūlomas reglamento 15 straipsnio 1 dalies aiškinimas nepanaikina to paties reglamento 112 straipsnio 2 dalies a punkto effet utile. Be to, 112 straipsnis nėra lemiamas atskiriant reikalavimus iš tikrųjų naudoti Bendrijos prekių ženklą ir nacionalinį prekių ženklą.

62.

112 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kuriomis Bendrijos prekių ženklas gali būti paverčiamas nacionaliniu prekių ženklu. Paversti negalima, jeigu „Bendrijos prekių ženklo savininko teisės buvo panaikintos dėl ženklo nenaudojimo“. 112 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad ši taisyklė netaikoma, jeigu „toje valstybėje narėje, kurioje prašoma tokio pavertimo, Bendrijos prekių ženklą buvo imta naudoti taip, kad toks naudojimas pagal šios valstybės narės įstatymus yra laikomas tikru naudojimu“.

63.

Taip nenaudojimas priešpriešinamas, viena vertus, naudojimui iš tikrųjų Bendrijoje, o antra vertus – nacionalinio prekių ženklo naudojimui iš tikrųjų pagal valstybės narės įstatymus. Jeigu naudojimas vienoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į visas kitas faktines aplinkybes, gali būti laikomas naudojimu iš tikrųjų Bendrijoje, neatsiranda teisių į prekių ženklą panaikinimo pagrindo ir nesusiklosto aplinkybės, kuriomis negalima atlikti pavertimo. Tam tikromis aplinkybėmis tas pats prekių ženklo naudojimas atitinka ir Bendrijos prekių ženklo, ir nacionalinio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlygas. Tokiu atveju 112 straipsnis netaikomas. O jeigu nacionalinis teismas nustato, kad, atsižvelgiant į visas bylos faktines aplinkybes, naudojimas valstybėje narėje nebuvo kiekybiškai pakankamas, kad jis būtų laikomas naudojimu iš tikrųjų Bendrijoje, vis tiek gali būti įmanoma Bendrijos prekių ženklą paversti nacionaliniu prekių ženklu taikant 112 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą išimtį.

Išvada

64.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas į Gerechtshof te ’s-Gravenhage pateiktus klausimus turėtų atsakyti taip:

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad: i) jeigu Bendrijos prekių ženklas naudojamas tik vienoje valstybėje narėje, to savaime nebūtinai pakanka, kad būtų laikoma, jog toks prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų; tačiau ii) atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes gali būti laikoma, kad Bendrijos prekių ženklo naudojimas vietovėje, atitinkančioje vienos valstybės narės teritoriją, yra naudojimas iš tikrųjų Bendrijoje.

Naudojimas iš tikrųjų Bendrijoje, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 1 dalį, yra naudojimas, kuris, atsižvelgiant į atitinkamos rinkos ypatybes, yra kiekybiškai pakankamas, kad būtų išlaikyta arba sukurta Bendrijos prekių ženklu žymimų prekių ir paslaugų rinkos dalis.


( 1 ) Originalo kalba: anglų.

( 2 ) Šioje išvadoje daugiausia vartosiu terminus iš atitinkamų reglamentų ir direktyvų, kuriuose tebekalbama apie Bendrijos prekių ženklo naudojimą Bendrijoje ir kurie dar nėra pakeisti atsižvelgiant į Lisabonos sutartį.

( 3 ) 2009 m. vasario 26 d. Reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1). Šiuo reglamentu buvo kodifikuoti įvairūs 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), kuriame buvo numatytas Bendrijos prekių ženklas, pakeitimai. Žr. reglamento 1 konstatuojamąją dalį.

( 4 ) Nacionalinis prekių ženklas turi būti iš tikrųjų naudojamas atitinkamoje valstybėje narėje: 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25, toliau – direktyva) 10 straipsnio 1 dalis. Žr. šios išvados 15 ir 16 punktus.

( 5 ) Reglamento 1 straipsnio 1 dalis.

( 6 ) Reglamento 4 straipsnis.

( 7 ) Išnaša svarbi tik tekstui anglų kalba.

( 8 ) Išnaša svarbi tik tekstui anglų kalba.

( 9 ) Peržiūrėta ir iš dalies pakeista 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartis dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti.

( 10 ) Nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei pastabas pateikusios šalys nenurodė, ar ONEL yra įregistruotas tarptautiniu lygmeniu. Šioje išvadoje darau prielaidą, kad šis Bendrijos prekių ženklas tarptautiniu lygmeniu neįregistruotas.

( 11 ) Reglamento 10 konstatuojamoji dalis.

( 12 ) Tačiau reikia daryti prielaidą, kad pateikus paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą ONEL nebuvo jokių absoliučių arba santykinių atsisakymo registruoti šį prekių ženklą pagrindų, numatytų reglamento 7 ir 8 straipsniuose. Pavyzdžiui, remiantis šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktu kartu su 7 straipsnio 2 dalimi turi būti atsisakoma registruoti žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, jeigu jis neturi jokio skiriamojo požymio Bendrijos dalyje: žr. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck, C-25/05 P, Rink. p. I-5719, 81 punktą.

( 13 ) Žr., pavyzdžiui, 2003 m. kovo 11 d. Sprendimą Ansul, C-40/01, Rink. p. I-2439; 2004 m. sausio 27 d. Sprendimą La Mer, C-259/02, Rink. p. I-1159 ir 2006 m. gegužės 11 d. Sprendimą Sunrider, C-416/04 P, Rink. p. I-4237.

( 14 ) Direktyvos 10 straipsnio 1 dalis. Ši nuostata ir direktyva apskritai taikomos nacionaliniams ir Beniliukso prekių ženklams (direktyvos 1 straipsnis).

( 15 ) Reglamento 15 straipsnio 1 dalis.

( 16 ) Žr., pavyzdžiui, šios išvados 43 punktą.

( 17 ) Mano manymu, toks pats principas taikomas ir nacionaliniams prekių ženklams: norint nustatyti, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas valstybėje narėje, negalima remtis prekių ženklo naudojimu ne tos valstybės narės teritorijoje.

( 18 ) 13 išnašoje minėto Sprendimo Sunrider 76 punktas.

( 19 ) Taip pat žr. 1976 m. liepos 6 d. Komisijos priimtą Memorandumą dėl EEB prekių ženklo sukūrimo SEC(76) 2462 (1976 m. liepa), Europos Bendrijų biuletenis, priedas Nr. 8/76, 126 punktas: „naudojimas nurodyto valstybių narių skaičiaus teritorijoje neturėtų būti lemiamas veiksnys“ ir „labiau tiktų nuostata, pagal kurią reikalaujama „naudoti didelėje bendrosios rinkos dalyje“ arba „iš tikrųjų naudoti bendrojoje rinkoje“.

( 20 ) 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Fernandes prieš VRDT, T-39/01, Rink. p. II-5233, 37 punktas.

( 21 ) 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas PAGO International, C-301/07, Rink. p. I-9429.

( 22 ) Žr. reglamento 9 straipsnio 1 dalies c punktą.

( 23 ) Atsižvelgiant į faktines tos bylos aplinkybes buvo konstatuota, kad „aptariamos valstybės narės [t. y. Austrijos] teritorija gali būti laikoma sudarančia reikšmingą Bendrijos teritorijos dalį“ (21 išnašoje minėto Sprendimo PAGO International 30 punktas).

( 24 ) 13 išnašoje minėto Sprendimo Sunrider 70 punktas. Taip pat žr. reglamento 8 konstatuojamąją dalį.

( 25 ) 13 išnašoje minėto Sprendimo Sunrider 71 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

( 26 ) Žr. 13 išnašoje minėto Sprendimo Sunrider 70 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.

( 27 ) Generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados 13 išnašoje minėtoje byloje Ansul 44 punktas.

( 28 ) Kalbėdama apie tai tegaliu pacituoti generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer pastabą, kad „prekių ženklų registravimas neturi būti laikomas paprasčiausiu žymenų atidavimu saugoti laukiant, kad kažkas neatsargiai gali jais pasinaudoti, ir kuriuo tik tokiu atveju būtų remiamasi daugių daugiausiai spekuliaciniais tikslais“ (išvados, priimtos 13 išnašoje minėtoje byloje Ansul, 42 punktas).

( 29 ) Direktyvoje nėra nuostatų, tapačių reglamento 42 straipsnio 3 daliai. Taip pat žr. direktyvos 10 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 2 dalį.

( 30 ) Žr. 41–44 punktus.

( 31 ) Todėl sutinku su Bendruoju Teismu, kuris laikėsi tokio paties požiūrio keliuose sprendimuose. Pavyzdžiui, žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Sunrider (VITAFRUIT), T-203/02, Rink. p. II-2811, 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką. Galima pateikti tokį gana linksmą pavyzdį: sėkmingai Škotijoje aliejuje gruzdintomis šokolado plytelėmis prekiaujantis pardavėjas gali sukurti rinkodaros planą, pagal kurį jo verslas plečiamas į Prancūziją, Italiją, Estiją ir Vengriją. Tam jis įregistruoja atitinkamą Bendrijos prekių ženklą. Nepaisant visų jo verslo pastangų, pasirodo, kad šis planas nėra apgalvotas: kažkodėl tose valstybėse narėse vartotojai yra prisirišę prie savo nacionalinių skanėstų ir nelinkę susivilioti naujais pasiūlymais. Aplinkybė, kad pardavėjo veikla komerciniu požiūriu nėra sėkminga, neturėtų įtakos analizei, ar prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas. Tačiau, atliekant vertinimą, būtų reikšminga aplinkybė, kad atitinkamo produkto paklausa tam tikru metu buvo sutelkta konkrečioje geografinėje vietovėje.

( 32 ) 13 išnašoje minėto Sprendimo La Mer 22 punktas.

( 33 ) 13 išnašoje minėto Sprendimo La Mer 25 punktas.

( 34 ) Toks nacionalinio prekių ženklo naudojimo vietoje tarpvalstybinis poveikis nėra svarbus vertinant, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas valstybėje narėje, kurioje jis yra įregistruotas. Žr. 50 punktą.

( 35 ) Žr. reglamento 6 konstatuojamąją dalį.

Top