Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje T-133/09

I Marchi Italiani Srl, įsteigta Neapolyje (Italija),

Antonio Basile, gyvenantis Kampanijos Džuljane (Italija),

atstovaujami advokatų G. Militerni, L. Militerni ir F. Gimmelli,

ieškovai,

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) , iš pradžių atstovaujamą A. Sempio, vėliau P. Bullock,

atsakovę,

kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme:

Osra SA, įsteigta Rovereta (San Marinas), atstovaujama advokatų A. Masetti Zannini de Concina, R. Cartella ir G. Petrocchi,

dėl ieškinio, pareikšto dėl 2009 m. sausio 9 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 502/2008-2), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Osra SA ir I Marchi Italiani Srl ,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro teisėjai H. Kanninen (pirmininkas), N. Wahl ir S. Soldevila Fragoso (pranešėjas),

posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,

susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2009 m. kovo 27 d.,

susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2009 m. rugsėjo 8 d.,

susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2009 m. rugpjūčio 27 d.,

atsižvelgęs į 2009 m. spalio 14 d. sprendimą neleisti pateikti dubliko,

atsižvelgęs į Bendrojo Teismo kolegijų sueities pakeitimą,

įvykus 2012 m. kovo 8 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

Ginčo aplinkybės

1. 2000 m. sausio 14 d. antrasis ieškovas Antonio Basile, veikiantis kaip individualus verslininkas pavadinimu B Antonio Basile 1952 , pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), kuris pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.

2. Prekių ženklas, kurį buvo rašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

>image>1

3. Prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 14, 18 ir 25 klasėms.

4. Bendrijos prekių ženklas B. Antonio Basile 1952 įregistruotas 2001 m. balandžio 27 d. (registracijos Nr. 62 555).

5. 2006 m. balandžio 21 d. įstojusi į bylą šalis Osra SA pagal Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies a punktą ir 8 straipsnio 1 dalį (dabar – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktas ir 8 straipsnio 1 dalis) pateikė prašymą registraciją pripažinti negaliojančia, kiek ji susijusi su 25 klasės prekėmis, pagrįstą tokiais prekių ženklais:

– žodiniu Italijos prekių ženklu BASILE, įregistruotu 1995 m. kovo 7 d. (registracijos Nr. 738 901) (toliau ‐ ankstesnis prekių ženklas),

– 1995 m. sausio 13 d. tarptautine žodinio prekių ženklo BASILE registracija R413 396 B (toliau ‐ ankstesnė tarptautinė registracija).

6. Prekės, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas ir ankstesnė tarptautinė registracija, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 25 klasei ir atitinka šį aprašymą „Medžiaginiai, odiniai ir megzti viršutiniai vyriški drabužiai, kaip antai švarkai, kelnės, įskaitant džinsus, marškiniai, apatiniai marškiniai, trumparankoviai marškinėliai, sportiniai trikotažo gaminiai, puloveriai, bliuzonai, apsiaustai, neperšlampamieji drabužiai, paltai, kostiumai, maudymosi drabužiai, vonios drabužiai, chalatai“.

7. Bendrijos prekių ženklas buvo iš dalies perleistas pirmajai ieškovei I Marchi Italiani Srl . Po šio perleidimo šiai įmonei įregistruota atskiroji registracija Nr. 5 274 121 (toliau ‐ ginčijamas prekių ženklas) tokioms 25 klasei priklausančioms prekėms: „Marškiniai, trikotažo gaminiai, viršutiniai vyriški, moteriški ir vaikiški drabužiai, išskyrus odinius drabužius, kaklaraiščiai, apatiniai marškiniai, avalynė, skrybėlės, puskojinės, vyriški, moteriški ir vaikiški šalikai“.

8. 2006 m. lapkričio 2 d. VRDT pranešė įstojusiai į bylą šaliai, kad jos prašymas registraciją pripažinti negaliojančia pripažintas kaip apimantis ir minėtą atskirąją registraciją.

9. 2008 m. sausio 21 d. Anuliavimo skyrius patenkino prašymą registraciją pripažinti negaliojančia ir pirmoji ieškovė 2008 m. kovo 18 d. pateikė apeliaciją VRDT dėl šio sprendimo.

10. 2009 m. sausio 9 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT antroji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją, nusprendusi, pirma, jog netaikytinas apribojimas dėl neprieštaravimo, nes nebuvo praėjęs penkerių metų laikotarpis, antra, jog neįrodytas prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimas, ir, trečia, jog yra galimybė supainioti ginčijamą prekių ženklą ir ankstesnį prekių ženklą, nes, viena vertus, šiais prekių ženklais žymimos prekės yra tapačios arba panašios, kita vertus, prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs vizualiai, fonetiškai ir konceptualiai.

Šalių reikalavimai

11. Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:

– panaikinti ginčijamą sprendimą,

– pripažinti prekių ženklo B. Antonio Basile 1952 registraciją galiojančia,

– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.

12. VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

– atmesti ieškinį,

– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

13. Per teismo posėdį pirmoji ieškovė pareiškė atsisakanti savo antrojo reikalavimo ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole. Be to, antrasis ieškovas, kuris nebuvo proceso Apeliacinėje taryboje šalis, per teismo posėdį atsisakė ieškinio dėl ginčijamo sprendimo.

Dėl teisės

Dėl argumentų ir dokumentų, kurie pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme, priimtinumo

14. Pirmoji ieškovė tvirtina, pirma, kad pavardė Basile Italijoje daug kartų buvo įregistruota kaip prekių ženklas, ir, antra, kad ginčijamas prekių ženklas yra tikrai plačiai žinomas ir turi gerą vardą, o šio fakto neigimas „prieštarautų bendriesiems tolerancijos ir sąžiningumo principams, kuriais turėtų būti grindžiami bet kokie komerciniai santykiai“.

15. VRDT tvirtina, kad argumentai, susiję su pavardės Basile registracija Italijoje, su ankstesnio prekių ženklo geru vardu ir su sąžiningumo principo pažeidimu, taip pat dokumentai, esantys ieškinio prieduose Nr. 7, 13, 14 ir 15, pirmą kartą buvo pateikti Bendrajame Teisme, todėl yra nepriimtini.

16. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalį šalių pareiškimais negalima pakeisti Apeliacinės tarybos išnagrinėtos bylos ginčo dalyko. Šioje byloje Bendrasis Teismas turi patikinti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą. Todėl Bendrojo Teismo vykdoma teisėtumo kontrolė negali peržengti Apeliacinėje taryboje nurodytų faktinių ir teisinių bylos ribų (2004 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo „Drie Mollen sinds 1818“ prieš VRDT – Nabeiro Silveria (Galáxia), T-66/03, Rink. p. II-1765, 45 punktas). Be to, ieškovas neturi teisės Bendrajame Teisme pakeisti ginčo turinio elementų, nustatytų jo paties ir įstojusios į bylą šalies reikalavimuose bei tvirtinimuose (2007 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alcon prieš VRDT , C-412/05 P, Rink. p. I-3569, 43 punktas ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Les Éditions Albert René prieš VRDT , C-16/06 P, Rink. p. I-10053, 122 punktas).

17. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos analizės matyti, kad argumentai dėl aplinkybės, jog pavardė Basile buvo daug kartų įregistruota kaip prekių ženklas, dėl ginčijamo prekių ženklo gero vardo ir dėl sąžiningumo principo pažeidimo nebuvo pateikti Apeliacinėje taryboje. Tačiau iš ieškinio analizės matyti, kad argumentas dėl pavardės Basile registracijų yra susijęs su argumentais dėl šios pavardės skiriamojo požymio nebuvimo. Pastarieji argumentai skirti paneigti galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, egzistavimą ir buvo pateikti Apeliacinėje taryboje. Vadinasi, šis argumentas plėtoja Apeliacinei Tarybai pateiktoje apeliacijoje nurodytą teisinį pagrindą ir turi būti laikomas priimtinu (šiuo klausimu žr. 16 punkte minėto Sprendimo Alcon prieš VRDT 40 punktą). Kita vertus, argumentai, susiję su ankstesnio prekių ženklo geru vardu ir su sąžiningumo principo pažeidimu, neturi jokio ryšio su ginčo turinio elementais, nustatytais pirmosios ieškovės ir įstojusios į bylą šalies reikalavimuose bei tvirtinimuose. Todėl juos reikia laikyti nepriimtinais.

18. Be to, net darant prielaidą, kad pirmosios ieškovės argumentas, susijęs su ginčijamo prekių ženklo geru vardu, galėtų būti aiškinamas kaip skirtas įrodyti jo ryškų skiriamąjį požymį vertinant galimybės supainioti egzistavimą, reikia priminti, kad pagal teismų praktiką ryškus žymens skiriamasis požymis turi reikšmės ankstesnio, o ne vėlesnio prekių ženklo atžvilgiu (pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo SABEL , C-251/95, Rink. p. I-6191, 24 punktą; 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon , C-39/97, Rink. p. I-5507, 18 punktą ir 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer , C-342/97, Rink. p. I-3819, 20 punktą). Taigi vėlesnio prekių ženklo žinomumas nėra toks teisės klausimas, kuris būtinai turi būti išnagrinėtas siekiant taikyti Reglamentą Nr. 40/94 dėl šalių pateiktų pagrindų ir prašymų. Vadinasi, kadangi ginčijamo prekių ženklo gero vardo klausimas yra teisės klausimas, kuriuo prieš tai nesiremta VRDT instancijose, ir kadangi nėra būtina jį nagrinėti siekiant užtikrinti tinkamą Reglamento Nr. 40/94 taikymą šalių pateiktiems pagrindams ir argumentams, jis negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo, susijusio su santykinio atmetimo pagrindo taikymu, teisėtumui, nes nepriklauso Apeliacinei tarybai pateikto nagrinėti ginčo teisiniam pagrindui. Todėl šį argumentą reikia laikyti nepriimtinu (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SPAG prieš VRDT – Dann ir Backer (HOOLIGAN) , T-57/03, Rink. p. II-287, 22 punktą).

19. Kiek tai susiję su ieškinio priedais, kurie pirmą kartą buvo pateikti Bendrajame Teisme, į juos negali būti atsižvelgta. Bendrajame Teisme pateiktas ieškinys yra skirtas VRDT apeliacinių tarnybų sprendimų teisėtumo kontrolei, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnis), todėl Bendrojo Teismo funkcija nėra peržiūrėti faktines aplinkybes pagal pirmą kartą jam pateiktus dokumentus. Taigi minėti dokumentai, nenagrinėjant jų įrodomosios galios, yra atmestini (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sadas prieš VRDT – LTJ Diffusion (ARTHUR ET FELICIE) , T-346/04, Rink. p. II-4891, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Dėl prašymo leisti remtis liudytojų parodymais

20. Pirmoji ieškovė prašo leisti remtis liudytojų parodymais siekiant įrodyti, be kita ko, kad nėra galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas ir kurie taikiai koegzistuota Italijoje, ir kad ginčijamas prekių ženklas yra žinomas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu.

21. VRDT mano, kad šis prašymas nepagrįstas, nes, pirma, pirmoji ieškovė nepateikė argumentų dėl šių prekių ženklų koegzistavimo ir iš to kylančio galimybės supainioti nebuvimo, antra, nenurodytos asmenų, kurie teiktų parodymus, kompetencijos.

22. Nagrinėjamu atveju iš tiesų reikia konstatuoti, kad pirmoji ieškovė savo rašytiniuose pareiškimuose nepateikė jokio argumento dėl ginčijamo sprendimo 20 punkte pateiktų Apeliacinės tarybos išvadų, susijusių su prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimu Italijos rinkoje, kuriose teigiama, jog ieškovė neįrodė, kad įstojusi į bylą šalis tokiam koegzistavimui neprieštarauja, taigi ir nėra galimybės suklaidinti atitinkamą visuomenę dėl to, kad per daugelį metų ji įprato prekių ženklus matyti kaip skirtingų įmonių skiriamuosius žymenis. Ieškinyje ji paprasčiausia prašė leisti remtis liudytojų parodymais, kad įrodytų, jog nėra galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, ir kad šie prekių ženklai taikiai koegzistavo Italijos rinkoje.

23. Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti: kadangi pirmoji ieškovė nepateikė ieškinyje jokio papildomo argumento, kuriuo būtu galima užginčyti Apeliacinės tarybos išvadas dėl prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, koegzistavimo, prašymas leisti remtis liudytojų parodymais siekiant įrodyti šį koegzistavimą yra nepagrįstas. Antra, primintina, kad ji negali tvirtinti, jog Bendrajame Teisme tik papildo įrodymus, kuriuos buvo pateikusi per administracinę procedūrą siekdama įrodyti šį koegzistavimą. Kaip matyti iš 19 punkte minėtos teismų praktikos, Bendrajame Teisme pateiktas ieškinys yra skirtas VRDT apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumo priežiūrai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 63 straipsnį, todėl Bendrojo Teismo funkcija nėra peržiūrėti faktines aplinkybes remiantis pirmą kartą jam pateiktais įrodymais. Taigi reikia atmesti pirmosios ieškovės prašymą leisti remtis liudytojų parodymais.

24. Be to, pirmoji ieškovė prašo leisti remtis liudytojų parodymais siekiant įrodyti, pirma, kad ginčijamas prekių ženklas buvo nuolat ir nepertraukiamai naudojamas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, antra, kad antrojo ieškovo įmonė nuo 1970 m. vykdė veiklą naudodama įvairius prekių ženklus, be kita ko, nuo 1998 m. – ginčijamą prekių ženklą, trečia, kad ginčijamu prekių ženklu žymimos prekės yra žinomos ir nacionalinėje, ir tarptautinėje rinkoje.

25. Iš esmės atrodo, kad prašymu dėl liudytojų parodymų siekiama įrodyti ginčijamo prekių ženklo gerą vardą ir žinomumą. Vis dėlto, kaip matyti iš 17 ir 18 punktų, šis argumentas yra nepriimtinas, todėl šis prašymas turi būti atmestas.

26. Net darant prielaidą, kad, pateikdama prašymą leisti remtis liudytojų parodymais, pirmoji ieškovė ketino įrodyti aplinkybę, jog ankstesnio prekių ženklo savininkė žinojo apie ginčijamo priekių ženklo naudojimą rinkoje, taigi ir apribojimą dėl neprieštaravimo, šį prašymą reikia atmesti. Kaip bus matyti iš 32 punkto, ginčijamo prekių ženklo reikšmingas naudojimas rinkoje yra jo naudojimas po šio prekių ženklo registracijos. Kadangi nuo registracijos dienos iki prašymo registraciją pripažinti negaliojančia pateikimo dienos praėjo mažiau kaip penkeri metai, prašymas liesti remtis liudytojų parodymais siekiant įrodyti ginčijamo prekių ženklo naudojimą rinkoje yra nereikšmingas.

Dėl esmės

27. Pirmoji ieškovė savo ieškinį grindžia iš esmės dviem pagrindais, susijusiais, pirma, su Reglamento Nr. 40/94 53 straipsnio 2 dalies (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 54 straipsnio 2 dalis) pažeidimu ir, antra, su šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

Dėl pirmojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 40/94 53 straipsnio 2 dalies pažeidimu

28. Pirmoji ieškovė tvirtina, kad prašymas dėl registracijos pripažinimo negaliojančia buvo pateiktas praėjus penkerių metų terminui, skaičiuojamam nuo ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo.

29. Pagal Reglamento Nr. 40/94 53 straipsnio 2 dalį, jeigu ankstesnio nacionalinio prekių ženklo savininkas, nors apie tai ir žinodamas, penkerius metus iš eilės neprieštaravo dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo valstybėje narėje, kurioje įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jis netenka teisės prašyti vėlesnio prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia arba paduoti protestą prieš jo naudojimą, išskyrus atvejus, kai vėlesnio prekių ženklo paraiška buvo paduota nesąžiningai.

30. Šioje byloje ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas 2001 m. balandžio 27 d., o įstojusi į bylą šalis prašymą pripažinti šią registraciją negaliojančia pateikė 2006 m. balandžio 21 d., t. y. mažiau nei po penkerių metų po šios registracijos datos. Tačiau pirmoji ieškovė tvirtina, kad data, nuo kurios reikia skaičiuoti penkerių metų terminą, yra ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo data, t. y. 2000 m. sausio 14 d.

31. Pagal teismų praktiką tam, kad ankstesniam prekių ženklui tapataus ar klaidinamai į jį panašaus vėlesnio prekių ženklo naudojimo atveju prasidėtų apribojimo dėl neprieštaravimo termino eiga, turi būti įvykdytos keturios sąlygos. Pirma, vėlesnis prekių ženklas turi būti įregistruotas, antra, jo paraišką jo savininkas turi būti pateikęs sąžiningai, trečia, jis turi būti naudojamas toje valstybėje narėje, kurioje saugomas ankstesnis prekių ženklas, ketvirta, ankstesnio prekių ženklo savininkas turi žinoti, kad šis prekių ženklas naudojamas po jo registracijos (pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Budějovický Budvar , C-482/09, Rink. p. I-8701, 54 ir 56–58 punktus).

32. Priešingai, nei teigia pirmoji ieškovė, apribojimo terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo vėlesnio Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo dienos. Net jeigu ši diena yra atskaitos data taikant kitas Reglamento Nr. 40/94 nuostatas, pvz., jo 51 straipsnio 1 dalies a punktą ir 8 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktas ir 8 straipsnio 2 dalis), kuriomis siekiama nustatyti pirmenybę laiko atžvilgiu tarp prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, ji nėra atskaitos data, kai reikia nustatyti Reglamento Nr. 40/94 53 straipsnio 2 dalyje numatyto apribojimo dėl neprieštaravimo termino pradžią. Iš tiesų Reglamento Nr. 40/94 53 straipsnio 2 dalies tikslas yra ankstesnių prekių ženklų savininkams, kurie neprieštaravo dėl vėlesnio Bendrijos prekių ženklo naudojimo penkerius metus iš eilės, nors ir žinodami apie tokį naudojimą, numatyti sankciją – netenkinti prašymų dėl registracijos pripažinimo negaliojančia ar protestų dėl šio prekių ženklo, kuris, vadinasi, galės koegzistuoti su ankstesniu prekių ženklu. Būtent nuo to momento, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužino apie vėlesnio Bendrijos prekių ženklo naudojimą, jis įgyja galimybę prieštarauti dėl tokio naudojimo, taigi ir dėl to pateikti protestą arba prašyti pripažinti vėlesnio prekių ženklo registraciją negaliojančia. Negali būti manoma, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas po to, kai sužinojo apie naudojimą, penkerius metus iš eilės neprieštaravo dėl vėlesnio Bendrijos prekių ženklo naudojimo, jeigu jis negalėjo nei pateikti protesto dėl tokio naudojimo, nei reikalauti pripažinti registraciją negaliojančia (pagal analogiją žr. 31 punkte minėto Sprendimo Budějovický Budvar 44–50 punktus).

33. Iš Reglamento Nr. 40/94 53 straipsnio 2 dalies teleologinio aiškinimo matyti, kad atskaitos data nustatant apribojimo dėl neprieštaravimo termino pradžią yra sužinojimo apie šio prekių ženklo naudojimą data. Ši data tegali būti vėlesnė už jo registracijos datą – momentą, nuo kurio įgyjama teisė į prekių ženklą (žr. Reglamento Nr. 40/94 7 konstatuojamąją dalį) ir šis prekių ženklas bus naudojamas rinkoje kaip registruotas prekių ženklas, taigi apie jo naudojimą galės sužinoti tretieji asmenys. Todėl, priešingai, nei tvirtina pirmoji ieškovė, apribojimo dėl neprieštaravimo terminas pradedamas skaičiuoti būtent nuo to momento, kai ankstesnio prekių ženklo savininkas sužinojo apie vėlesnio Bendrijos prekių ženklo naudojimą po jo registracijos, o ne nuo Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo momento.

34. Šioje byloje pirmoji ieškovė nepateikė duomenų, leidžiančių nustatyti momentą, nuo kurio įstojusi į bylą šalis sužinojo apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą po jo registracijos. Ji paprasčiausia tvirtino, kad ginčijamas prekių ženklas Italijoje buvo naudojamas daugiau nei penkerius metus ir kad įstojusi į bylą šalis turėjo žinoti apie tokį naudojimą. Vis dėlto, kaip konstatuota 30 punkte, nuo ginčijamo prekių ženklo registracijos datos ir prašymo pripažinti registraciją negaliojančia pateikimo dienos praėjo mažiau nei penkeri metai ir šio prekių ženklo naudojimas iki registracijos datos nėra reikšmingas, nes jis dar nebuvo registruotas.

35. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmasis ieškinio pagrindas yra atmestinas.

Dėl antrojo (ieškinio) pagrindo, su Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir 8 straipsnio 1 dalies pažeidimu

36. Iš esmės pirmoji ieškovė ginčijamą sprendimą ginčija tiek, kiek jis susijęs, pirma, su ankstesnio ir ginčijamo prekių ženklų vizualaus, fonetinio ir konceptualaus panašumo egzistavimu ir, antra, su pavardės Basile, esančios abiejuose prekių ženkluose, skiriamuoju pažymiu.

37. Pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti, neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurias žymi abu prekių ženklai, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kur ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas. Galimybė suklaidinti apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu.

38. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką galimybę suklaidinti (supainioti) sudaro galimybė, kad visuomenė manys, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Remiantis ta pačia teismų praktika, galimybė supainioti turi būti įvertinta visapusiškai, atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiam atvejui būdingus veiksnius, ypač į žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Laboratorios RTB prieš VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS) , T-162/01, Rink. p. II-2821, 30–33 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

39. Šioje byloje pirmoji ieškovė neginčija nei atitinkamos visuomenės apibrėžimo, nei prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių tapatumo ir analogiškumo, kuriuos, beje, reikia patvirtinti.

40. Visapusis galimybės supainioti vertinimas, kiek jis susijęs su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų daromu įspūdžiu, atsižvelgiant visų pirma į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus. Tai, kaip vidutinis nagrinėjamų prekių ar paslaugų vartotojas suvokia prekių ženklus, yra lemiamas kriterijus visapusiškai vertinant minėtą galimybę suklaidinti. Šiuo atžvilgiu vidutinis vartotojas prekių ženklą paprastai suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių (žr. 2007 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Shaker , C-334/05 P, Rink. p. I-4529, 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

41. Pagal teismo praktiką du prekių ženklai yra panašūs, kai atitinkamos visuomenės požiūriu jie yra tapatūs bent iš dalies vienu ar keliais svarbiais aspektais, t. y. vizualiu, fonetiniu ir konceptualiu aspektais (2002 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Matratzen Concord prieš VRDT – Hukla Germany (MATRATZEN) , T-6/01, Rink. p. II-4335, 30 punktas ir 2008 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Boston Scientific prieš VRDT – Terumo (CAPIO) , T-325/06, neskelbiamo Rinkinyje, 89 punktas).

42. Vertinant dviejų prekių ženklų panašumą negali pakakti atsižvelgti tik į vieną sudėtinio prekių ženklo elementą ir jį palyginti su kitu prekių ženklu. Atvirkščiai, lyginti būtina kiekvieną nagrinėjamą prekių ženklą, dėl kurių kilo ginčas, vertinant kaip visumą, tačiau tai nereiškia, kad bendrame įspūdyje, kurį atitinkamos visuomenės atmintyje palieka sudėtinis prekių ženklas, tam tikromis aplinkybėmis negali dominuoti vienas ar keli jo elementai (žr. 40 punkte minėto Sprendimo VRDT prieš Shaker 41 punktą). Panašumas gali būti vertinamas remiantis vien dominuojančiu elementu tik tuomet, jei visos kitos prekių ženklo sudedamosios dalys yra nežymios (40 punkte minėto Sprendimo VRDT prieš Shaker 42 punktas ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nestlé prieš VRDT , C-193/06 P, 43 punktas). Taip ypač galėtų būti tuomet, kai ši sudedamoji dalis gali viena dominuoti atitinkamos visuomenės atmintyje užsifiksavusiame šio prekių ženklo vaizde, todėl visos kitos šio prekių ženklo sudedamosios dalys yra nežymios bendrame jo sukeltame įspūdyje (minėto Sprendimo Nestlé prieš VRDT 43 punktas).

43. Šioje byloje norint įvertinti galimybę supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, reikės išnagrinėti, pirma, pavardės Basile skiriamąjį požymį ir, antra, prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą.

– Dėl pavardės Basile skiriamojo požymio

44. Ginčijamo sprendimo 31 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad bent jau Italijoje vartotojai paprastai didesnį skiriamąjį požymį priskiria prekių ženkluose esančiai pavardei, o ne vardui, ir ginčijamo sprendimo 32 punkte padarė išvadą, kad pavardė Basile turėjo ryškesnį skiriamąjį požymį nei vardas Antonio.

45. Remiantis teismo praktika, Italijos vartotojas paprastai didesnį skiriamąjį požymį priskiria nagrinėjamuose prekių ženkluose esančiai pavardei, o ne vardui (2005 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fusco prieš VRDT – Fusco International (ENZO FUSCO) , T-185/03, Rink. p. II-715, 54 punktas).

46. Kaip taip pat matyti iš teismų praktikos, ši iš praktikos kylanti taisyklė negali būti taikoma automatiškai, neatsižvelgiant į kiekvieno nagrinėjamo atvejo ypatumus (2006 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rossi prieš VRDT – Marcorossi (MARCOROSSI) , T-97/05, neskelbiamo Rinkinyje, 45 punktas). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad reikia atsižvelgti, be kita ko, į tai, ar nagrinėjama pavardė yra nelabai įprasta, ar, atvirkščiai, labai paplitusi, o tai gali turėti įtakos jos skiriamajam požymiui, ir į tai, ar asmuo, kuris prašo, kad jo vardas ir pavardė kartu būtų įregistruoti kaip prekių ženklas, yra gerai žinomas (2010 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Becker prieš Harman International Industries , C-51/09 P, Rink. p. I-5805, 36 ir 37 punktai).

47. Šioje byloje, pirma, ginčijamo sprendimo 24 punkte Apeliacinė taryba teigė, viena vertus, kad neįrodyta, jog pavardė Basile Italijoje labai paplitusi, kita vertus, kad ši pavardė nėra viena iš populiariausių šioje teritorijoje. Pirmoji ieškovė ginčija šiuos teiginius, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie leistų patvirtinti, jog yra priešingai. Kad paneigtų šios pavardės skiriamąjį požymį, ji, bet kita ko, nurodo, kad ši pavardė buvo daug kartų įregistruota. Vis dėlto bylos medžiagoje nėra nieko, kas galėtų patvirtinti šį faktą, nes įrodymai, kurie pirmą kartą buvo pateikti Bendrajame Teisme, pripažinti nepriimtinais (žr. šio sprendimo 19 punktą). Be to, pirmoji ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 32 punkte pateikto Apeliacinės tarybos vertinimo, kad vardas Antonio, kuris ginčijamame prekių ženkle eina prieš pavardę Basile, Italijoje yra labai paplitęs.

48. Antra, nepaisant šių teiginių, pirmoji ieškovė taip pat nepateikė duomenų, leidžiančių įrodyti, kad vardas Antonio ir pavardė Basile kartu nurodo asmenį, kuris bent jau Italijoje yra plačiai žinomas, todėl vartotojas visumą suvoks kaip prekių ženklą, susidedantį iš šį asmenį nurodančių vardo ir pavardės, o ne kaip pavardę Basile, prie kurios pridurti keli kiti elementai, be kita ko, Antonio.

49. Vadinasi, ginčijamo sprendimo 32 punkte Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog ginčijamame prekių ženkle pavardė Basile turi ryškesnį skiriamąjį požymį nei vardas Antonio.

– Dėl prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo

50. Ginčijamo sprendimo 30 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, pirma, yra šiek tiek panašūs vizualiai ir fonetiškai ir, antra, panašūs konceptualiai dėl jų elemento „basile“. Šiuo klausimu ji atsižvelgė į ryškų skiriamąjį šio elemento požymį ir į aplinkybę, kad jis, kaip pavardė, ginčijamame prekių ženkle turi savarankišką išskirtinę poziciją (ginčijamo sprendimo 32 ir 33 punktai).

51. Pirmoji ieškovė mano, kad prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumas yra nedidelis, nes, pirma, bendras elementas „basile“ neturi skiriamųjų požymių ir, antra, šių prekių ženklų struktūra, ilgis ir grafiniai elementai yra skirtingi. Ji šiuo klausimu nurodė, kad ginčijamame prekių ženkle prieš pavardę Basile eina stilizuota didžioji raidė „B“, turinti ryškų skiriamąjį požymį, ir vardas Antonio, o po jos – elementas „1952“, kuris reiškia datą.

52. Reikia konstatuoti, kad elementas „basile“, aptinkamas kiekviename iš prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, yra vienintelis ankstesnio prekių ženklo elementas ir, kaip matyti iš 49 punkto, jo skiriamasis požymis yra ryškesnis nei prieš jį ginčijamame prekių ženkle einančio elemento „antonio“.

53. Tačiau, priešingai, nei ginčijamo sprendimo 33 punkte nusprendė Apeliacinė taryba, elementas „basile“, kaip pavardė, neišlaiko savarankiškos išskirtinės pozicijos ginčijamame prekių ženkle. Pagal teismų praktiką pavardė ne visais atvejais išlaiko savarankišką išskirtinę poziciją vien dėl to, kad ji bus suvokiama kaip pavardė. Tokios pozicijos konstatavimas gali būti grindžiamas tik visų konkrečiam nagrinėjamam atvejui svarbių veiksnių tyrimu (46 punkte minėto Sprendimo Becker prieš Harman International Industries 38 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba to nepadarė.

54. Vis dėlto dėl šios Apeliacinės tarybos vertinimo klaidos ginčijamas sprendimas negali būti neteisėtas.

55. Taigi reikia manyti, kad dėl elemento „basile“, kuris, kaip numatyta ginčijamo sprendimo 30 punkte, yra ryškiausias ginčijamo prekių ženklo požymis, buvimo prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra šiek tiek vizualiai ir fonetiškai panašūs. Priešingai, nei nurodo pirmoji ieškovė, skirtumų, susijusių su prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, skirtinga struktūra ir ilgiu bei grafinių elementų pridėjimu ginčijamame prekių ženkle, nepakanka šiai išvadai atmesti.

56. Vertinant vizualiai, stilizuota didžioji raidė „B“ su tašku, kuri atitinka pavardės Basile inicialą ir yra virš vardo Antonio bei pavardės Basile ir elemento „1952“, kuris užrašytas po šiais žodžiais smulkesniu šriftu, nėra pakankamai svarbūs elementai, kad būtų galima atmesti bet kokią prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, supainiojimo tikimybę, kurią sukuria ginčijamo prekių ženklo ir ankstesnio pre kių ženklo būdingiausių elementų sutaptis (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo La Perla prieš VRDT – Worldgem Brands (NIMEI LA PERLA MODERN CLASSIC) , T-137/05, neskelbiamo Rinkinyje, 46 punktą). Net jeigu stilizuota didžioji raidė „B“ yra didesnė už kitus ginčijamo prekių ženklo elementus, ji nėra reikšmingas elemento „basile“ papildymas, nes atitinka jo inicialą ar monogramą. Be to, atsižvelgiant į elemento „1952“ padėtį ginčijamame prekių ženkle ir į smulkesnį jo šriftą, šis elementas, kuris gali būti suprantamas kaip metai, užima antraeilę padėtį ginčijamame prekių ženkle ir nepatraukia vartotojų dėmesio taip, kaip kiti šio prekių ženklo elementai, nors tai nereiškia, kad jis yra visiškai nežymus.

57. Šios išvados negali paneigti aplinkybė, jog prieš elementą „basile“ eina elementas „antonio“. Šiuo klausimu primintina, jog remiantis teismų praktika, nors ir tiesa, kad pradinė prekių ženklo dalis gali labiau patraukti vartotojo dėmesį nei tolesnės jo dalys, taip yra ne visuomet (2007 m. gegužės 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Trek Bicycle prieš VRDT – Audi (ALLTREK) , T-158/05, neskelbiamo Rinkinyje, 70 punktas). Šioje byloje, kaip nurodyta šio sprendimo 47 punkte, Antonio yra Italijoje labai paplitęs vardas, todėl jo skiriamasis požymis yra silpnesnis nei pavardės Basile. Taigi, nepaisant elemento „antonio“ pradinės padėties ginčijamame prekių ženkle, jis negali patraukti vartotojo dėmesio labiau nei elementas „basile“.

58. Vertinant fonetiškai, net jeigu ginčijamas prekių ženklas, kurį sudaro šeši skiemenys „an“, „to“, „nio“, „ba“, „si“ ir „le“, yra ilgesnis už ankstesnį prekių ženklą, kurį sudaro trys skiemenys – „ba“, „si“ ir „le“, pusė ginčijamo prekių ženklo skiemenų ir visi ankstesnio prekių ženklo skiemenys, t. y. tie, kurie atitinka pavardę Basile, yra tapatūs. Priešingai, nei mano pirmoji ieškovė, prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumai, susiję su tuo, kad prie vardo Antonio ir pavardės Basile pridėti didžioji raidė „B“ ir elementas „1952“, nepaneigia tam tikro fonetinio panašumo buvimo, nes, viena vertus, iš principo didžiosios raidės „B“ vartotojai netars vienos atskirai: jie ją supras kaip minėtos pavardės inicialą arba monogramą, kita vertus, kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, elemento „1952“, kurį atitinkama visuomenė galėtų suprasti kaip metus ir kuris ginčijamame prekių ženkle užima antraeilę padėtį, atitinkama visuomenė a priori taip pat netars po žodžių „antonio basile“. Be kita ko, kaip nurodyta ankstesniame punkte, atsižvelgiant į silpnesnį elemento „antonio“ skiriamąjį požymį, tai, kad jis eina prieš elementą „basile“, nepakanka, kad būtų neutralizuoti tarp abiejų prekių ženklų egzistuojantys panašumai.

59. Taigi Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 30 punkte teisingai nusprendė, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra šiek tiek panašūs vizualiai ir fonetiškai.

60. Vertinant konceptualiai, abu prekių ženklus atitinkamoms prekėms žymėti sudaro itališka pavardė Basile, ir vardas Antonio ginčijamame prekių ženkle negali pakeisti šios išvados. Abiem atvejais prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių komercinę kilmę atitinkamas vartotojas supras kaip susijusią su šią pavardę turinčiu asmeniu. Taigi Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 30 punkte teisingai nusprendė, kad abu prekių ženklai yra konceptualiai panašūs.

61. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra šiek tiek panašūs vizualiai ir fonetiškai ir panašūs konceptualiai. Taigi, atsižvelgiant į 41 punkte minėtą teismų praktiką, reikia daryti išvadą, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs.

– Dėl galimybės supainioti

62. Visapusis galimybės supainioti vertinimas reiškia, jog tarp veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama, būtent tarp prekių ženklų panašumo ir žymimų prekių ar paslaugų panašumo, egzistuoja tam tikra tarpusavio priklausomybė. Taigi mažą žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnį gali kompensuoti didelis prekių ženklų panašumo laipsnis, ir atvirkščiai (18 punkte minėto Sprendimo Canon 17 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mast-Jägermeister prieš VRDT – Licorera Zacapaneca (VENADO su rėmu ir kt.) , T-81/03, T-82/03 ir T-103/03, Rink. p. II-5409, 74 punktas).

63. Kaip nurodyta šio sprendimo 39 punkte, prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių tapatumas ar analogiškumas neginčijami. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 61 punkto, prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra panašūs.

64. Vadinasi, Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 37 punkte teisingai nusprendė, kad yra galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas.

65. Vis dėlto pirmoji ieškovė mano, kad Apeliacinė taryba neišnagrinėjo, ar egzistuoja galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, analizuodama, be kita ko, ginčijamo prekių ženklo dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį. Be to, atrodo, kad ji tvirtina, jog nebuvo įvertintas ankstesnės tarptautinės registracijos naudojimo įrodymas.

66. Šie argumentai negali būti priimti. Pirma, iš ginčijamo sprendimo 26–38 punktų matyti, kad Apeliacinė taryba kruopščiai išnagrinėjo galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, egzistavimą, ir tai sudarė sąlygas pirmajai ieškovei ginčyti šį sprendimą Bendrajame Teisme, pateikiant argumentus, kurie išnagrinėti šiame sprendime.

67. Antra, kiek tai susiję su argumentu dėl analizės, ar ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, primintina, kad nors jis ir atlieka vaidmenį vertinant absoliučius atmetimo pagrindus arba absoliučius negaliojimo pagrindus, jis yra nereikšmingas vertinant santykinius atmetimo ar santykinius negaliojimo pagrindus, kaip yra šioje byloje, kai vertinamas galimybės supainioti egzistavimas. Net darant prielaidą, kad šiuo argumentu pirmoji ieškovė ketino remtis ginčijamo prekių ženklo geru vardu arba ryškesniu skiriamuoju požymiu vertinant galimybę supainioti, reikia priminti, kad pagal teismų praktiką ryškus žymens skiriamasis požymis turi reikšmės ankstesnio, o ne vėlesnio prekių ženklo atžvilgiu (pagal analogiją žr. 18 punkte minėtų sprendimų SABEL 24 punktą; Canon 18 punktą ir Lloyd Schuhfabrik Meyer 20 punktą).

68. Trečia, kalbant apie ankstesnės tarptautinės registracijos naudojimo įrodymo vertinimą, pažymėtina: kadangi galimybės supainioti egzistavimas buvo vertintas atsižvelgiant į ankstesnį prekių ženklą, vertinti ankstesnės tarptautinės registracijos naudojimo įrodymą ir nagrinėti galimybę supainioti šio prekių ženklo atžvilgiu nėra reikšminga (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Metro-Goldwyn-Mayer Lion prieš VRDT – Moser Grupo Media (Moser Grupo Media) , T-342/02, Rink. p. II-3191, 48 punktą).

69. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad egzistuoja galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Taigi reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą ir dėl to visą ieškinį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi pirmoji ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies reikalavimus.

71. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 5 dalies trečią pastraipą, jeigu nėra reikalaujama priteisti bylinėjimosi išlaidų, kiekviena šalis padengia savo patirtas išlaidas. Taigi, antrasis ieškovas padengs savo paties bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1. Byloje T-133/09 išbraukti antrojo ieškovo Antonio Basile pavardę iš ieškovų sąrašo.

2. Atmesti ieškinį.

3. Priteisti iš I Marchi Italiani Srl bylinėjimosi išlaidas, išskyrus išlaidas, susijusias su ieškinio atsisakymu.

4. A. Basile padengia savo paties bylinėjimosi išlaidas.