1

Ieškinyje Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, jog neperkėlusi į vidaus teisę visos 2003 m. birželio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros (OL L 235, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 350), t. y. jos 8, 9, 13, 15 – 18 straipsnių bei 20 straipsnio 2 – 4 dalių, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą, būtent pagal jos 22 straipsnio 1 dalį.

2

Direktyvos 2003/41/EB, priimtos EB 47 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio ir 95 straipsnio 1 dalies pagrindu, 1, 6, 8, 9, 20, 36 ir 37 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

3

Pagal Direktyvos 2003/41 1 straipsnį ja siekiama nustatyti įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos pradėjimo ir vykdymo taisykles.

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą. <…>

2.   Ši direktyva netaikoma:

5

Remiantis Direktyvos 2003/41 4 straipsniu valstybės narės gali nuspręsti taikyti kai kurias direktyvos nuostatas draudimo įmonių, kurioms taikoma Direktyva 2002/83/EB, profesinių pensijų skyrimo verslui.

6

Pagal Direktyvos 2003/41 5 straipsnį valstybės narės gali nuspręsti netaikyti visos šios direktyvos arba jos dalies bet kuriai jų teritorijoje esančiai įstaigai, kuri valdo pensijų sistemas, kurių bendras narių skaičius mažesnis kaip 100 ir tam tikromis aplinkybėmis – įstaigoms, jeigu profesinės pensijos skiriamos pagal jų statutą, kaip numatyta teisės aktuose, ir jas garantuoja valdžios institucija.

7

Vadovaujantis šios direktyvos 6 straipsniu:

„<…>

8

Šio direktyvos 8 straipsnyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina juridinį remiančiųjų subjektų ir įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, atskyrimą, kad įstaigos turtas būtų apsaugotas remiančiojo subjekto bankroto atveju, atsižvelgiant į jos narių ir išmokų gavėjų interesus.

9

Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybė narė kiekvienos jos teritorijoje esančios įstaigos atveju užtikrina, kad ji laikytųsi tam tikrų veiklos sąlygų ir būtent kad kompetentinga priežiūros institucija įregistruotų ją nacionaliniame registre arba išduotų jai leidimą, kad ją veiksmingai valdytų gerą reputaciją, pakankamą profesinę kvalifikaciją ir patirtį turintys asmenys arba samdantys šiuos reikalavimus atitinkančius asmenis ir kad jai būtų taikomos tinkamai parengtos taisyklės. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tarpvalstybinės veiklos atveju už profesinių pensijų skyrimą atsakingos įstaigos veiklos sąlygoms būtinas išankstinis buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų leidimas.

10

Pagal Direktyvos 2003/41 10 straipsnį kiekviena valstybė narė reikalauja, kad kiekviena jos teritorijoje esanti įstaiga parengtų metinę finansinę atskaitomybę ir metines ataskaitas, atsižvelgdama į kiekvieną įstaigos valdomą pensijų sistemą.

11

Remiantis jos 12 straipsniu kiekviena valstybė narė užtikrina, kad kiekviena jos teritorijoje esanti įstaiga raštu parengtų investavimo politikos principų ataskaitą.

12

Šios direktyvos 13 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų įgaliojimų ir priemonių, būtinų prižiūrėti jos teritorijoje esančių už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų veiklą.

13

Tos pačios direktyvos 15–18 straipsniuose numatyta, jog valstybės narės reikalauja, kad už profesinių pensijų skyrimą atsakingos įstaigos suformuotų techninius atidėjimus įvairioms pensijų sistemoms, turėtų pakankamų lėšų šiems atidėjimams padengti ir papildomo turto, kurį galėtų panaudoti kaip rezervą, bei investuotų laikydamosi „apdairumo“ principo.

14

Direktyvos 2003/41 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant nacionalinių socialinių ir darbo teisės aktų dėl pensijų sistemų organizavimo, įskaitant nuostatas dėl privalomos narystės ir kolektyvinių derybų susitarimų rezultatų, valstybės narės leidžia jų teritorijoje esantiems subjektams remti įstaigas, atsakingas už profesinių pensijų skyrimą, turinčias leidimą veikti kitoje valstybėje narėje. Jos leidžia jų teritorijoje įgaliotoms įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, priimti rėmimą iš subjektų, esančių kitų valstybių narių teritorijose.

2.   Įstaiga, norinti priimti rėmimą iš remiančiojo subjekto, esančio kitos valstybės narės teritorijoje, turi gauti išankstinį buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų leidimą, kaip nurodyta 9 straipsnio 5 dalyje. Apie savo ketinimą priimti rėmimą iš kitos valstybės teritorijoje esančio remiančiojo subjekto įstaiga praneša buveinės valstybės narės, kurioje jai išduotas leidimas, kompetentingoms institucijoms.

3.   Valstybės narės reikalauja, kad jų teritorijoje esančios įstaigos, kurios siūlosi būti remiamos kitos valstybės narės teritorijoje esančių subjektų, kartu su šio straipsnio 2 dalyje numatytų pranešimu pateiktų šią informaciją apie:

4.   Jeigu buveinės valstybės narės kompetentinga institucija informuojama pagal šio straipsnio 2 dalį ir jeigu ji neturi priežasčių abejoti, kad įstaigos administracinė struktūra arba finansinė padėtis ar ją valdančių asmenų gera reputacija, profesinė kvalifikacija arba patirtis yra suderinama su priimančiojoje valstybėje narėje siūloma veikla, ji per tris mėnesius nuo visos šio straipsnio 3 dalyje nurodytos informacijos gavimo šią informaciją perduoda priimančiosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms ir atitinkamai apie tai praneša įstaigai.“

15

Pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą:

„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2005 m. rugsėjo 23 d., įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos apie tai praneša Komisijai.“

16

Pagal šio straipsnio 3 ir 4 dalis tam tikromis aplinkybėmis valstybės narės gali iki 2010 m. rugsėjo 23 d. atidėti kai kurių šios direktyvos 17 ir 18 straipsniuose numatytų nuostatų taikymą jų teritorijoje esančioms už profesinių pensijų skyrimą atsakingoms įstaigoms.

17

Direktyva 2003/41 į Čekijos teisės sistemą buvo perkelta 2006 m. gegužės 24 d. Įstatymu Nr. 340/2006 dėl Europos Sąjungos valstybių narių įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos, iš dalies keičiančiu Įstatymą Nr. 48/1997 dėl valstybinio sveikatos draudimo, kuriuo pakeičiami ir papildomi keli susiję įstatymai.

18

2006 m. liepos 11 d. Čekijos Respublika pranešė Komisijai, kad perkėlė Direktyvą 2003/41 į vidaus teisės sistemą priimdama Įstatymą Nr. 340/2006.

19

2006 m. spalio 18 d. pagal EB 226 straipsnį Komisija išsiuntė Čekijos Respublikai oficialų pranešimą, kuriame nurodė, jog šios direktyvos 1–5, 8, 9, 13 ir 15–21 straipsniai nebuvo perkelti arba buvo perkelta tik dalis jų nuostatų.

20

2006 m. gruodžio 18 d. atsakyme į šį pranešimą Čekijos Respublika iš esmės paaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad jos teritorijoje nėra į Direktyvos 2003/41 taikymo sritį patenkančių atsakingų už profesinių pensijų skyrimą įstaigų, Įstatymu 340/2006 buvo perkeltos tik tos nuostatos, kuriomis siekiama leisti kitose valstybėse narėse įsteigtoms įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, užsiimti tarpvalstybine veikla teikiant paslaugas Čekijos teritorijoje ir kartu leisti šioje teritorijoje įsteigtoms įmonėms remti šių įstaigų siūlomą pensijų sistemą. Šiuo klausimu Čekijos Respublika priminė, kad pagal EB 137 straipsnio 4 dalies pirmąją įtrauką valstybėms narėms leidžiama laisvai organizuoti nacionalines socialinio draudimo sistemas.

21

Kadangi šis atsakymas Komisijos netenkino, 2007 m. kovo 23 d. ji išsiuntė Čekijos Respublikai pagrįstą nuomonę, ragindama per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių pagal Direktyvos 2003/41 22 straipsnio 1 dalį į vidaus teisės sistemą perkelti visą direktyvą, pirmiausia jos 8, 9, 13, 15–18 straipsnius ir 20 straipsnio 2–4 dalis.

22

2007 m. liepos 24 d. laišku ši valstybė narė atsakė į pagrįstą nuomonę patvirtindama, kad nustatant pareigą perkelti šią direktyvą negali būti pažeista valstybių narių teisė nustatyti pagrindinius savo socialinio draudimo sistemų principus.

23

Kadangi šis atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

24

Šiuo ieškiniu, kaip numatyta ieškinio pareiškimo rezoliucinėje dalyje, Komisija siekia, kad būtų pripažinta, jog Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvą 2003/41, pirmiausia neperkeldama jos 8, 9, 13, 15–18 straipsnių ir 20 straipsnio 2–4 dalių.

25

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas gali ex officio išnagrinėti, ar įvykdytos EB 226 straipsnyje nustatytos ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pareiškimo sąlygos (1992 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-362/90, Rink. p. I-2353, 8 punktas; Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-439/99, Rink. p. I-305, 8 punktas ir Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-98/04, Rink. p. I-4003, 16 punktas).

26

Be to, iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punkto ir su juo susijusios teismo praktikos matyti, kad bet kuriame ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka ir kad ši nuoroda turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Iš to išplaukia, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti, jog Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba apskritai nespręstų dėl kaltinimo (žr. 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Suomiją, C-195/04, Rink. p. I-3351, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-412/04, Rink. p. I-619, 103 punktą).

27

Šiuo atveju reikia pažymėti, jog vartodama terminą „pirmiausia“ ieškinio pareiškimo rezoliucinėje dalyje Komisija siekė įtraukti į ieškinį kitas nei aiškiai jame nurodytas Direktyvos 2003/41 nuostatas. Tačiau kadangi ieškinyje tiksliai nenurodytos nei šios kitos nuostatos, nei priežastys, dėl kurių laikytina, jog Čekijos Respublika jų neperkėlė per nustatytą terminą, ieškinys neatitinka reikalavimų.

28

Todėl priimtina tik ta ieškinio dalis, kuri susijusi su tariamu Čekijos Respublikos neįvykdytu Direktyvos 2003/41 8, 9, 13, 15–18 straipsnių ir 20 straipsnio 2–4 dalių perkėlimu.

29

Neginčytina, kad Čekijos Respublika per nustatytą terminą ir pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nurodytam terminui neperkėlė Direktyvos 2003/41 8, 9, 13, 15–18 straipsnių ir 20 straipsnio 2–4 dalių. Ši valstybė narė, nesiremdama šios direktyvos 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta galimybe atidėti kai kurių nuostatų (kalbama apie kai kurias jos 17 ir 18 straipsnio nuostatas) perkėlimą, iš esmės pripažino, kad šiame ieškinyje aiškiai nurodytos nuostatos per šiuos terminus nebuvo priimtos jos vidaus teisės sistemoje. Tačiau jokioje Direktyvos 2003/41 nuostatoje nenumatyta galimybė nevykdyti tokio perkėlimo.

30

Vis dėlto Čekijos Respublika mano, kad neturi perkelti ieškinyje aiškiai nurodytų Direktyvos 2003/41 nuostatų, nes tai darydama ji bus priversta pakeisti pagrindinius nacionalinės socialinio draudimo sistemos, kurios organizavimo kompetenciją pagal EB 137 straipsnio 4 dalies pirmąją įtrauką turi valstybės narės, principus, įtraukdama į ištarnauto laiko pensijų sistemą profesinių pensijų sistemą, kurios nėra numatyta nacionalinėje teisėje.

31

Čekijos Respublika šiuo klausimu paaiškina, kad jos ištarnauto laiko pensijų sistemą sudaro tik du ramsčiai, t. y. atitinkamai pirmas ir trečias ištarnauto laiko pensijų sistemų ramsčiai. Pirmąjį ramstį, reglamentuojamą Įstatymu Nr. 155/1995 dėl pensijų draudimo, sudaro teisės aktais nustatyta bendra visiems apdraustiesiems privaloma pensija, patenkanti į nacionalinę socialinio draudimo sistemą. Trečiąjį ramstį, reglamentuojamą Įstatymu Nr. 42/1994 dėl valstybės remiamo papildomo pensijų draudimo, sudaro individualios pensijų draudimo sutartys, kurias apdraustieji savanoriškai sudaro su pagal šį įstatymą įsteigtais pensijų fondais. Įmokos į šiuos fondus nėra susijusios su darbu, darbdaviu ar savarankiškos veiklos vykdymu. Taigi Čekijos ištarnauto laiko pensijų sistemoje nėra antrojo ramsčio, kurį sudaro papildomos pensijos, mokamos pagal darbo sutartį ar savarankiškai vykdomos profesinės veiklos pagrindu.

32

Čekijos Respublika teigia, kad pagal šiuo metu galiojančius nacionalinės teisės aktus atsakinga už profesinių pensijų skyrimą įstaiga negali būti įsteigta Čekijos teritorijoje, kad vykdytų joje savo veiklą, nes ji pažeistų profesinę veiklą finansų rinkoje reglamentuojančias teisės nuostatas ir galėtų būti nubausta administracine ar baudžiamąja tvarka. Be to, nėra nei politinio sprendimo, nei pakankamų ekonominių pajėgumų profesinių pensijų draudimo sistemai įkurti šioje valstybėje narėje.

33

Čekijos Respublikos nuomone, kadangi pagal EB 137 straipsnio 4 dalies pirmąją įtrauką, valstybėms narėms leidžiama nustatyti pagrindinę nacionalinės socialinio draudimo sistemos sandarą, iš jų negalima reikalauti perkelti Direktyvą 2003/41, kuri paveiktų veiksmingą pirminėje teisėje užtikrintos teisės įgyvendinimą. Šiame ieškinyje aiškiai nurodytose direktyvos nuostatose valstybėms narėms, kurių teritorijoje įsteigtos atsakingos už profesinių pensijų skyrimą įstaigos, būtent nustatomos pareigos, todėl jas perkėlus būtinai reikėtų įtvirtinti teisinį pagrindą, būtiną tokių įmonių veiklai vykdyti profesinių pensijų srityje Čekijos Respublikoje, taigi teisiškai ir faktiškai įkurti šioje valstybėje narėje antrąjį ramstį, o tai rimtai paveiktų visą jos nacionalinės ištarnauto laiko pensijų sistemos finansinę pusiausvyrą.

34

Kaip pavyzdį Čekijos Respublika nurodo Direktyvos 2003/41 9 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta valstybių narių pareiga įregistruoti jų teritorijoje esančias už profesinių pensijų skyrimą atsakingas įstaigas nacionaliniame registre ar išduoti joms leidimą. Tinkamo registro ar tinkamos leidimo sistemos įsteigimas būtinai susijęs su atitinkamų teisės aktų priėmimu. Būtų neįmanoma priimti tik teisės aktus, neįkuriant kompleksiškos profesinių pensijų sistemos, t. y. neapibrėžiant, pavyzdžiui, susitariančiųjų šalių teisių ir pareigų.

35

Čekijos Respublika pabrėžia, kad ji supranta, jog iš esmės atsakingos už profesinių pensijų skyrimą įstaigos ir ištarnauto laiko pensijų sistemų antrasis ramstis nėra tas pats. Vis dėlto šios įstaigos sudaro esminę šio ramsčio dalį, ir teisės aktų, būtinų joms steigti, priėmimas neišvengiamai lemtų pačios nacionalinės ištarnauto laiko pensijų sistemos pokyčius.

36

Čekijos Respublika taip pat atkreipia dėmesį, kad Įstatymu Nr. 340/2006 įvykdytas perkėlimas atitinka Direktyva 2003/41 siekiamą tikslą. Iš esmės šiuo įstatymu perkeliamos visos nuostatos, susijusios su kitose valstybėse narėse įsteigtų įstaigų tarpvalstybine profesinių pensijų skyrimo veikla, taip leidžiant jos teritorijoje įsteigtoms įmonėms remti šių įstaigų siūlomą pensijų draudimo sistemą ir kartu pastarosioms teikti atitinkamas paslaugas Čekijos Respublikoje.

37

Iš to matyti, jog pateikdama šiuos argumentus Čekijos Respublika iš esmės siekia pateisinti nagrinėjamų Direktyvos 2003/41 nuostatų neperkėlimą, pirma, aplinkybe, kad dėl nacionalinėje teisėje esančio draudimo jos teritorijoje nėra įsteigta nė viena įstaiga, atsakinga už profesinių pensijų skyrimą, ir, antra, aplinkybe, jog šių nuostatų perkėlimas privers ją pakeisti nacionalinę ištarnauto laiko pensijų sistemą įsteigiant antrąjį ramstį, nors EB 137 straipsnio 4 dalies pirmojoje įtraukoje valstybėms narėms pripažinta kompetencija organizuoti nacionalines sistemas šioje srityje.

38

Taigi reikia išnagrinėti, ar šiais nacionaline teise ir Bendrijos teise pagrįstais argumentais galima pateisinti šiame ieškinyje aiškiai nurodytų Direktyvos 2003/41 nuostatų neperkėlimą.

39

Šiuo atžvilgiu dėl nurodytos aplinkybės, kad Čekijos Respublikoje nėra jokios už profesinių pensijų skyrimą atsakingos įstaigos, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tai, kad konkrečioje valstybėje narėje nėra atliekama tam tikra direktyvoje numatyta veikla, neatleidžia šios valstybės nuo pareigos priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kad būtų užtikrintas tinkamas visų šios direktyvos nuostatų perkėlimas (2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-214/98, Rink. p. I-9601, 22 punktas; Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-372/00, Rink. p. I-10303, 11 punktas; Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-441/00, Rink. p. I-4699, 15 punktas ir Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-71/05, 12 punktas).

40

Iš esmės tiek teisinio saugumo principas, tiek būtinybė užtikrinti visišką direktyvos taikymą teisiškai, o ne tik faktiškai reikalauja, kad visos valstybės narės įgyvendintų nagrinėjamos direktyvos nuostatas aiškiais, tiksliais ir skaidriais teisės aktais, įtvirtinančiais privalomas nuostatas jos reglamentuojamoje srityje (šiuo klausimu žr. 1990 m. kovo 15 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-339/87, Rink. p. I-851, 22 ir 25 punktus ir minėto sprendimo Komisija prieš Graikiją 23 punktą).

41

Ši pareiga taikoma valstybėms narėms, kad būtų pasirengta bet kuriems valstybėse narėse esančios situacijos pokyčiams atitinkamu momentu ir užtikrinta, jog visi Bendrijos teisės subjektai, įskaitant valstybių narių, kuriose tam tikra direktyvoje numatyta veikla nevykdoma, teisės subjektus, visais atvejais aiškiai ir tiksliai žinotų savo teises ir pareigas (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Graikiją 27 punktą; Komisija prieš Airiją 12 punktą; 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 16 punktą ir Komisija prieš Liuksemburgą 13 punktą).

42

Pagal teismo praktiką ši pareiga parkelti netaikoma, tik jei direktyvos perkėlimas beprasmis dėl geografinių priežasčių (žr. minėtų sprendimų Komisija prieš Airiją 13 punktą ir 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 17 punktą).

43

Šiuo atveju, kaip visų pirma matyti iš Direktyvos 2003/41 1, 6 ir 8 konstatuojamųjų dalių, ji priimta EB 47 straipsnio 2 dalies, 55 ir 95 straipsnių pagrindu ir ja siekiama sukurti profesinių pensijų sistemų vidaus rinką, kurioje už profesinių pensijų skyrimą atsakingoms įstaigoms būtų suteikta laisvė teikti paslaugas ir investuoti.

44

Šiuo tikslu Direktyvos 2003/41 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, pirma, valstybės narės leidžia jų teritorijoje esantiems subjektams remti įstaigas, atsakingas už profesinių pensijų skyrimą, turinčias leidimą veikti kitoje valstybėje narėje, ir, antra, kad jos leidžia jų teritorijoje leidimą veikti turinčioms įstaigoms, atsakingoms už profesinių pensijų skyrimą, priimti rėmimą iš subjektų, esančių kitose valstybių narėse.

45

Siekiant, kad būtų vykdoma tokia tarpvalstybinė veikla, Direktyva 2003/41, kaip matyti iš jos 7 ir 8 konstatuojamųjų dalių, valstybėms narėms nustatoma pareiga jų teritorijoje įsteigtų už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų veiklai ir darbo sąlygoms taikyti įvairias minimalias riziką ribojančias taisykles, kad būtų užtikrintas aukštas būsimųjų pensininkų, gausiančių šių įstaigų išmokas, apsaugos laipsnis.

46

Pagal Direktyvos 2003/41 8, 9, 13 ir 15–18 straipsnius šios taisyklės pirmiausia susijusios atitinkamai su juridiniu remiančiųjų subjektų ir įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, atskyrimu tam, kad įmonių bankroto atveju būtų apsaugotas įstaigų turtas; veiklos sąlygomis, skirtomis užtikrinti už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų patikimumą (registravimas nacionaliniame registre arba leidimas, geros reputacijos valdytojai, tinkamai parengtos taisyklės, techniniai atidėjimai, patvirtinti srities specialisto, apdraustųjų informavimas); su kompetentingoms institucijoms teiktinu informacijos sąrašu bei su lėšų, pakankamų padengti finansinius įsipareigojimus, nurodymu ir valdymu.

47

Be to, Direktyvos 2003/41 20 straipsnio 2–4 dalyse numatyta procedūra, kurios turi laikytis už profesinių pensijų skyrimą atsakinga įstaiga, turinti leidimą vykdyti veiklą valstybėje narėje, norėdama mokėti išmokas kitoje valstybėje narėje, bei kompetentingų institucijų vaidmuo šiuo atveju. Šio straipsnio 2 dalyje, kaip ir šios direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje, būtent nustatyta, kad už profesinių pensijų skyrimą atsakinga įstaiga, norinti vykdyti tokią tarpvalstybinę veiklą, turi gauti išankstinį buveinės valstybės narės, t. y. valstybės, kurios teritorijoje yra jos buveinė ir (arba) pagrindinė administracija, kompetentingų institucijų leidimą.

48

Iš to daroma išvada, kaip nurodo Čekijos Respublika, kad šiame ieškinyje aiškiai nurodytose Direktyvos 2003/41 nuostatose, t. y. jos 8, 9, 13, 15–18 straipsniuose ir 20 straipsnio 2–4 dalyse, iš esmės nustatomos pareigos valstybėms narėms, kurių teritorijoje įsteigtos atsakingos už profesinių pensijų skyrimą įstaigos.

49

Šios valstybės narės nuomone, akivaizdu, kad jokia įstaiga, atsakinga už profesinių pensijų skyrimą, negali būti teisėtai įsteigta jos teritorijoje.

50

Tačiau, remiantis šio sprendimo 39–41 punktuose nurodyta teismo praktika ir nesant geografinės priežasties, dėl kurios nagrinėjamų nuostatų perkėlimas būtų beprasmis, tuo atveju, jei tam tikromis aplinkybėmis Čekijos Respublika nuspręstų papildyti nacionalinę ištarnauto laiko pensijų sistemą iš antrojo ramsčio kylančia profesinių pensijų sistema, svarbu, kad visi šios valstybės teisės subjektai, kaip ir kiti Bendrijos teisės subjektai, žinotų savo teises ir pareigas.

51

Tokių nacionalinės ištarnauto laiko pensijų sistemos pokyčių negalima laikyti nei neįmanomais, nei tik hipotetiniais, kaip teigia Čekijos Respublika, nes jie susiję su taikomų teisės aktų pakeitimais, o ne tik su faktinės kliūties panaikinimu. Iš tikrųjų bet kuris teisės aktas gali būti pakeistas. Šioje byloje, kaip matyti iš šios valstybės narės rašytinių dokumentų, Čekijos Respublikoje buvo parengti teisės aktų projektai, kuriais siekiama į nacionalinę ištarnauto laiko pensijų sistemą įtraukti antrąjį ramstį, iki Direktyvos 2003/41 priėmimo, atitinkamai 1993 m., kai darbo ir socialinių reikalų ministras tokio įstatymo projektą pateikė Čekijos vyriausybei, kuri galiausiai pasirinko kitą sprendimą, būtent priimti įstatymą dėl valstybės remiamo papildomos pensijos draudimo, ir 2001 m., kai ši vyriausybė pateikė Čekijos Parlamento atstovų rūmams profesinių pensijų draudimo įstatymo projektą. Be to, posėdyje Čekijos Respublika pripažino, jog ateityje šis antrasis ramstis galėtų būti įkurtas, jei būtų atitinkamas politinis sprendimas.

52

Iš to daroma išvada, kad nors pagal nacionalinės teisės aktus jokia įstaiga, atsakinga už profesinių pensijų skyrimą, negali būti teisėtai įsteigta Čekijos Respublikoje, nes nacionalinėje ištarnauto laiko pensijų sistemoje nėra antrojo ramsčio, ši valstybė narė turi pareigą perkelti visas Direktyvos 2003/41 8, 9, 13, 15–18 straipsnių ir 20 straipsnio 2–4 dalių nuostatas, pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą priimdama ir įgyvendindama vidaus teisės sistemoje tam būtinus įstatymus ir kitus teisės aktus.

53

Priešingai nei teigia Čekijos Respublika, ši perkėlimo pareiga nepažeidžia jos kompetencijos organizuoti šią nacionalinę ištarnauto laiko pensijų sistemą ir išlaikyti jos finansinę pusiausvyrą, priverčiant dėl šio perkėlimo įkurti antrąjį ramstį ir taip pažeidžiant jai EB 137 straipsnio 4 dalies pirmoje įtraukoje pripažintas prerogatyvas.

54

Pirmiausia dėl nagrinėjamų Direktyvos 2003/41 nuostatų perkėlimo į vidaus teisę Čekijos Respublika visiškai nėra priversta keisti nacionalinės ištarnauto laiko pensijų sistemos.

55

Šiuo atžvilgiu ši valstybė narė klaidingai teigia, kad dėl tokio perkėlimo ji ipso facto į nacionalinę ištarnauto laiko pensijų sistemą turėtų įtraukti antrąjį ramstį.

56

Remiantis pačios valstybės narės pateiktais paaiškinimais atsakant į raštu pateiktus Teisingumo Teismo klausimus, antrojo ramsčio, kylančio iš kompleksinės sistemos, sukūrimas iš esmės reikalauja, kad nacionalinis teisės aktų leidėjas priimtų išsamius vidaus teisės aktus, be kita ko, nustatydamas įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, steigimo savo teritorijoje sąlygas, antrojo ramsčio ir kitų ištarnauto laiko pensijų sistemos ramsčių teisinius santykius bei į antrąjį ramstį patenkančių subjektų, t. y. darbdavių, darbuotojų, kontrolės ir priežiūros įstaigų ir prireikus kitų valstybės institucijų, teisinius santykius.

57

Tačiau reikia pripažinti, kad jokioje šiame ieškinyje aiškiai nurodytoje Direktyvos 2003/41 nuostatoje nei kitoje jos nuostatoje valstybėms narėms nenumatyta pareiga priimti tokius teisės aktus.

58

Priešingai nei teigia Čekijos Respublika, nors perkeliant į vidaus teisę Direktyvos 2003/41 9 straipsnio 1 dalį akivaizdžiai reikalaujama, kad visų valstybių narių teisės aktuose būtų numatytas jų teritorijose esančių už profesinių pensijų skyrimą atsakingų įstaigų įrašymas į registrą arba leidimo joms suteikimas, joje nėra nė vienos normos, pagal kurią šios valstybės turėtų leisti steigti tokias įstaigas jų teritorijoje.

59

Kaip aiškiai matyti iš šio sprendimo 43–47 punktų, Direktyva 2003/41, kuria Europos lygiu nustatomos minimalios rizikos taisyklės, yra tik pirmasis žingsnis steigiant profesinių pensijų sistemų vidaus rinką. Ja nesiekiama net iš dalies suderinti nacionalinių ištarnauto laiko pensijų sistemų, įpareigojant valstybes nares pakeisti ar panaikinti nacionalinės teisės normas, nustatančias šių sistemų organizavimą.

60

Šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje aiškiai įtvirtinta, kad vadovaudamosi subsidiarumo principu valstybės narės turėtų išlikti visiškai atsakingos už savo ištarnauto laiko pensijų sistemų sąrangą ir pačios priskirti vaidmenį kiekvienam iš trijų atskiros valstybės narės pensijų sistemos „ramsčių“, įskaitant antrąjį ramstį, ir kad direktyva jokiu atveju neturi įtakos šioms prerogatyvoms.

61

Tuo pačiu klausimu Direktyvos 2003/41 20 straipsnio 1 dalyje, kuri atitinka jos 36 ir 37 konstatuojamąsias dalis, numatyta, kad įstaigos, atsakingos už profesinių pensijų skyrimą, tarpvalstybinę veiklą vykdo nepažeisdamos buveinės valstybės narės socialinės ir darbo teisės nuostatų dėl ištarnauto laiko pensijų sistemų organizavimo.

62

Todėl ir priešingai tam, ką taip pat nurodo Komisija savo rašytiniuose dokumentuose, Direktyvos 2003/41 negalima aiškinti kaip įpareigojančios valstybę narę, kuri, kaip ir Čekijos Respublika, draudžia savo teritorijoje steigti už profesinių pensijų skyrimą atsakingas įstaigas dėl to, kad jos nacionalinėje ištarnauto laiko pensijų sistemoje nėra antrojo ramsčio, panaikinti šį draudimą, siekiant leisti steigti tokias įstaigas šioje teritorijoje, kad jos galėtų teikti akivaizdžiai nacionalinių ištarnauto laiko pensijų sistemų antrajam ramsčiui priskirtinas paslaugas.

63

Be abejo, toks nacionalinėje teisėje nustatytas draudimas turi būti suderinamas su EB sutartyje numatytomis su judėjimo laisve susijusiomis normomis, pirmiausia su įsisteigimo laisve susijusiomis nuostatomis, kuriose įtvirtintas principinis draudimas riboti šios laisvės įgyvendinimą (šiuo klausimu, be kita ko, žr., 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimo Watts, C-372/04, Rink. p. I-4325, 92 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei Sprendimo Petersen, C-228/07, Rink. p. I-6989, 42 punktą), nebent šie apribojimai būtų pateisinami Sutartyje numatytais pagrindais ar privalomais bendrojo intereso pagrindais, tarp kurių, be kito ko, yra reikšmingo socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros pažeidimo rizika (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Kohll, C-158/96, Rink. p. I-1931, 41 punktą ir Sprendimo Kattner Stahlbau, C-350/07, Rink. p. I-1513, 85 punktą).

64

Tačiau kadangi šis ieškinys susijęs tik su Direktyvos 2003/41 nuostatų neįvykdymu, o ne su galimu Sutarties nuostatų, kuriomis Komisija nesirėmė grįsdama savo argumentus, pažeidimu, vertinant jo pagrįstumą nereikia nagrinėti, ar Čekijos teisėje įtvirtintas draudimas steigti už profesinių pensijų skyrimą atsakingas įstaigas šios valstybės narės teritorijoje prieštarauja laisvo judėjimo normoms, ir kokiu atveju Čekijos Respublika, siekdama nepažeisti šių normų, galėtų būti priversta, esant tam tikrom aplinkybėm, įterpti į savo nacionalinę ištarnauto laiko pensijų sistemą antrąjį ramstį.

65

Antra, pastebėtina, kad, priešingai nei tvirtina Čekijos Respublika, nustatant pareigą perkelti visą Direktyvą 2003/41, įgyvendinant vidaus teisėje jos 8, 9, 13, 15–18 straipsnių ir 20 straipsnio 2–4 dalių nuostatas, niekaip nepažeidžiamos EB 137 straipsnio 4 dalies pirmosios įtraukos nuostatos.

66

Šiuo klausimu reikia nurodyti, jog pagal EB 137 straipsnio 4 dalies pirmąją įtrauką pagal šį straipsnį priimtos nuostatos „neturi įtakos valstybių narių teisei nustatyti pagrindinius savo socialinio draudimo sistemos principus ir neturi didesniu mastu paveikti jų finansinės pusiausvyros“.

67

Tačiau reikia konstatuoti, kad, pirma, šio ieškinio dalyku esanti Direktyva 2003/41 nebuvo priimta remiantis EB 137 straipsniu, kuris yra Sutartyje įtvirtintas teisinis pagrindas derinant nacionalinės teisės aktus socialinės politikos srityje. Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 43 straipsnyje, šios direktyvos teisinis pagrindas yra EB 47 straipsnio 2 dalis, 55 ir 95 straipsniai, susiję su vidaus rinkos steigimu užtikrinant paslaugų teikimo laisvę ir įsisteigimo laisvę.

68

Antra, pagal Direktyvos 2003/41 2 straipsnio 2 dalies a punktą ji netaikoma įstaigoms, valdančioms socialinės apsaugos sistemas, todėl joms neturi įtakos šioje direktyvoje įtvirtintos nuostatos.

69

Todėl darytina išvada, kad per nustatytą terminą nepriėmusi Direktyvos 2003/41 8, 9, 13, 15–18 straipsnius ir 20 straipsnio 2–4 dalis įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį. Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

70

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Čekijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas ir ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: