2007 m. gegužės 8 d. pareikštas ieškinys byloje KONE ir kt. prieš Komisiją

(Byla T-151/07)

(2007/C 155/62)

Proceso kalba: anglų

Šalys

Ieškovė: KONE Corp. (Helsinkis, Suomija), KONE GmbH (Hanoveris, Vokietija) ir KONE BV (Haga, Nyderlandai) atstovaujami solicitor T. Vinje, advokatų D. Paemen, J. Schindler, B. Nijs, QC J. Flynn ir barrister D. Scannell

Atsakovė: Europos Bendrijų Komisija

Ieškovių reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Savo ieškiniu ieškovės prašo iš dalies panaikinti 2007 m. vasario 21 d. Komisijos sprendimą C(2007) 512 galutinis (byla COMP/E-1/38.823 — PO/Elevators and Escalators), kuriuo ieškovės kartu su kitomis bendrovėmis buvo pripažintos atsakingos už dalyvavimą keturiuose atskiruose, sudėtiniuose ir tęstiniuose EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimuose, pasidalydamos rinkas sutarimais ir (arba) suderintais veiksmais dėl liftų bei eskalatorių pardavimo, montavimo, priežiūros bei modernizavimo viešųjų pirkimų ir sutarčių skyrimo.

Ieškovės, KONE Corporation ir jos dukterinės bendrovės, KONE GmbH ir KONE BV, skundžia ginčijamą sprendimą tik dėl baudų skyrimo KONE kaip visumai už Vokietijoje ir Nyderlanduose įvykdytus pažeidimus.

Dėl pažeidimo Vokietijoje, ieškovės teigia, kad Komisija suklydo nustatydama baudos dydį. Ieškovės pirmiausia teigia, kad Komisija netinkamai taikė 2002 m. pranešimą apie atleidimą nuo baudų (1), nes i) ji turėjo atleisti KONE nuo baudos pagal šio pranešimo 8 punkto a ir b dalis arba, kitu atveju, ii) ji turėjo sumažinti ieškovių baudą pagal šio pranešimo 23 punkto paskutinę pastraipą.

Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija klaidingai taikė 1998 m. Baudų nustatymo remiantis Reglamento (EB) Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (2) (OL C 9, 1998, p. 3, toliau — 1998 m. baudų nustatymo metodo gairės), nes i) nustatydama baudą, ji tariamai neatsižvelgė į paveiktos rinkos dydį; ii) ji tinkamai neįvertino aplinkybės, kad ieškovės neneigė faktų, — tai matyti iš to, kad atsižvelgdama į šį bendradarbiavimą Komisija sumažino baudą tik 1 %.

Trečia, ieškovės tvirtina, kad Komisija nesilaikė pagrindinių EB teisės principų, nes i) nepaisė teisėtų lūkesčių apsaugos principo, laiku joms nepranešusi, jog jos nebus atleistos nuo baudos; ii) nepaisė vienodo požiūrio principo, skirtingai traktavusi panašiose padėtyse esančius prašymą dėl atleidimo nuo baudos pateikusius asmenis; ir iii) nepaisė ieškovių gynybos teisių, atsisakiusi leisti susipažinti su dokumentais.

Dėl pažeidimo Nyderlanduose, ieškovės tvirtina, kad Komisija suklydo atmesdama jų prašymą sumažinti baudą ir nustatydama 79 750 000 EUR baudą. Ieškovės pirmiausia, teigia, kad Komisija klaidingai taikė 2002 m. pranešimą apie atleidimą nuo baudų, nes neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovės suteikė informacijos ir bendradarbiavo administracinėje procedūroje, ir nesumažino joms skirtos baudos. Antra, ieškovės teigia, kad Komisija nepaisė teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio principų. Galiausiai, ieškovės nurodė, kad Komisija netinkamai taikė 1998 m. baudų nustatymo metodo gaires, nes neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes ieškovių naudai ir neįvertino to, kad ieškovės neginčijo faktinių aplinkybių.

(1)  Komisijos pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju, OL C 45, 2002, p. 3.

(2)  OL C 9, 1998, p. 3.