1.

Ir vėl prašoma Teisingumo Teismo padėti išspręsti aršų teisinį ginčą, susijusį su darbuotojų, dirbančių Graikijos viešojoje tarnyboje pagal terminuotą darbo sutartį, apsauga. Tačiau šį kartą keliamas pagrindinis ginčo klausimas, ar galiojančios Graikijos nuostatos dėl terminuotų darbo sutarčių viešajame sektoriuje neprieštarauja Bendrijos teisės aktuose nustatytam draudimui bloginti padėtį, ankstesnėse bylose Adeneler ir kt. ( 2 ) ir Vassilakis ir kt. ( 3 ) bet kuriuo atveju buvo tik šiek tiek paliestas. Tikėtina, kad šio draudimo, dėl kurio nagrinėjamu atveju kreipiamasi į Teisingumo Teismą, išaiškinimas yra svarbus ne tik Graikijai.

2.

Pirmiausia nagrinėjama Graikijos teisės norma, kuria draudžiama viešajame sektoriuje terminuotus darbo santykius pakeisti neterminuotais; ši nuostata dabar netgi įtvirtinta Graikijos Konstitucijoje. Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas ir kai kurios proceso šalys mano, kad anksčiau galiojusios Graikijos teisės normos buvo palankesnės pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams už galiojančias dabar. Todėl jie abejoja naujai priimtų teisės aktų suderinamumu su Bendrijos teisės aktais, pirmiausia su draudimu bloginti padėtį.

3.

Atsakant į šiuos tris prašymus priimti prejudicinius sprendimus reikšmingas bus ir daug kritikos sulaukęs sprendimas Mangold ( 4 ). Tačiau užbėgdama už akių pasakysiu, kad čia nebus kalbama apie ginčytinas to sprendimo dalis, susijusias su draudimu diskriminuoti dėl amžiaus, ypač apie šio draudimo dogmatinį pagrindimą ir jo poveikį teisiniams ginčams tarp privačių asmenų.

4.

Šioje byloje reikšmingas Bendrijos teisės aktas yra 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis ( 5 ) (toliau – Direktyva 1999/70). Šia direktyva įgyvendinamas bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – bendrasis susitarimas), sudarytas 1999 m. kovo 18 d. bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (ETUC, UNICE ir CEEP) ir pateikiamas šios direktyvos priede.

5.

Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis padeda toliau siekti geresnės pusiausvyros tarp „lankstaus darbo laiko organizavimo ir darbuotojų socialinės apsaugos [saugumo]“ ( 6 ). Jis pirmiausia grindžiamas teiginiu, „kad neterminuotos sutartys yra ir bus bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma“ ( 7 ). Tačiau bendrajame susitarime taip pat pripažįstama, kad „tam tikriems sektoriams, profesijoms ar veiklos rūšims būdinga sudaryti terminuotas darbo sutartis, kurios gali būti tinkamos tiek darbdaviams, tiek darbuotojams“ ( 8 ). Be to, bendrasis susitarimas grindžiamas tokiu bendru teiginiu: „terminuotos darbo sutartys, grindžiamos objektyviomis priežastimis, neleidžia piktnaudžiauti“ ( 9 ).

6.

Bendrojo susitarimo 1 punkte nustatytas jo tikslas:

„Šio bendrojo susitarimo tikslas yra:

7.

Dėl taikymo srities bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalyje įtvirtinta:

„Šis susitarimas taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika.“

8.

Sąvoka „pagal terminuotą sutartį dirbantis darbuotojas“ bendrojo susitarimo prasme taip apibrėžiama jo 3 punkto 1 dalyje:

„tai asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, tiesiogiai sudarytą tarp darbdavio ir darbuotojo, arba palaikantis tiesioginius darbo santykius su darbdaviu, kai darbo sutarties ar santykių pabaiga nustatoma pagal tokias objektyvias sąlygas, kaip konkreti diena, konkrečios užduoties įvykdymas ar konkretus įvykis“.

9.

Bendrojo susitarimo 5 punkte nustatytos priemonės, neleidžiančios piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius:

10.

Galiausiai bendrojo susitarimo 8 punkte „Įgyvendinimo nuostatos“ įtvirtinta:

<…>

<…>“

11.

Direktyva 1999/70 leidžia valstybėms narėms pačioms apibrėžti bendrajame susitarime vartojamas, bet jame konkrečiai neapibrėžtas sąvokas pagal savo nacionalinę teisę ir (arba) praktiką su sąlyga, kad tai atitiks bendrojo susitarimo turinį ( 10 ). Todėl reikia atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės situaciją bei į konkrečių sektorių ir profesijų, įskaitant sezoninio pobūdžio veiklą, aplinkybes ( 11 ).

12.

Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje valstybės narės įpareigojamos „įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtinti nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2001 m. liepos 10 d.“, arba užtikrinti, kad ne vėliau kaip iki tos dienos „administracija ir darbuotojai priimtų reikiamas priemones susitarimu“. Pagal 2 straipsnio antrąją pastraipą valstybėms narėms, prireikus ir pasitarus su administracija bei darbuotojais, gali būti suteiktas ne ilgesnis kaip vienų metų papildomas laikotarpis, kad jos galėtų atsižvelgti į tam tikrus iškilusius sunkumus arba įgyvendinti šią direktyvą, taikydamos kolektyvinę sutartį. Graikijai buvo suteiktas toks papildomas vienų metų laikotarpis, pratęsiant terminą iki 2002 m. liepos 10 d. ( 12 ).

13.

Iš Graikijos teisės aktų reikia nurodyti, pirma, perkeliant Direktyvą 1999/70 specialiai priimtus Prezidento dekretus ir, antra, Graikijos Konstitucijos 103 straipsnį bei įvairias įstatymų Nr. 2190/1994, Nr. 3250/2004 ( 13 ) ir Nr. 2112/1920 nuostatas.

14.

2003 m. balandžio 2 d. įsigaliojęs Prezidento dekretas Nr. 81/2003 ( 14 ) įtvirtino „nuostatas, taikomas pagal terminuotas darbo sutartis įdarbintiems darbuotojams,“; iš pradžių pagal šio dekreto 2 straipsnio 1 dalį jis buvo „taikomas pagal terminuotą darbo sutartį įdarbintiems arba nustatytus terminuotus darbo santykius dirbantiems darbuotojams“. Tačiau vėliau priėmus Prezidento dekretą Nr. 180/2004 ( 15 ) ir jam įsigaliojus 2004 m. rugpjūčio 23 d. šio teisės akto taikymo sritis buvo apribota ir jis taikomas tik darbo santykiams privačiame sektoriuje ( 16 ).

15.

Galiausiai 2004 m. liepos 19 d. įsigaliojusiu Prezidento dekretu Nr. 164/2004 ( 17 ) priimtos specialios teisės normos pagal terminuotas darbo sutartis įdarbintiems viešojo sektoriaus darbuotojams. Jo taikymo sritis 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta taip:

„Prezidento dekreto nuostatos taikomos <…> viešajame sektoriuje bei vietos savivaldos įmonėse pagal terminuotą darbo sutartį ar nustatytus terminuotus darbo santykius arba pagal darbų atlikimo ar kitokią sutartį, kuria dangstomas pavaldumo santykis, dirbantiems asmenims.“

16.

Dėl viešajame sektoriuje paeiliui sudarytų sutarčių teisėtumo Prezidento dekreto Nr. 164/2004 5 straipsnyje, be kita ko, numatyta:

17.

Be to, Prezidento dekreto Nr. 164/2004 6 straipsnyje pateikiamos nuostatos dėl maksimalios sutarčių trukmės:

„1.   Tarp to paties darbdavio ir to paties darbuotojo dėl tos pačios ar analogiškos profesinės veiklos tomis pačiomis ar analogiškomis darbo sąlygomis paeiliui sudarytų ar vykdomų darbo sutarčių bendra trukmė negali viršyti 24 mėnesių, nesvarbu, ar jos buvo sudarytos remiantis ankstesniu straipsniu, ar kitais galiojančiais teisės aktais.

2.   Šis bendros 24 mėnesių trukmės laikotarpis gali būti viršijamas tik galiojančiuose teisės aktuose numatytų specialių darbuotojų kategorijų atveju, atsižvelgiant į jų darbo pobūdį, pavyzdžiui, vadovaujančio personalo narių, pagal specialias tyrimo arba dotuojamas ar finansuojamas programas įdarbintų darbuotojų bei darbuotojų, įdarbintų atlikti užduotis, atsirandančias dėl sutartyje su tarptautine organizacija numatytų pareigų įgyvendinimo, atveju.“

18.

Dėl pažeidimų pasekmių Prezidento dekreto Nr. 164/2004 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Bet kokia sutartis, sudaryta pažeidžiant šio dekreto 5 ir 6 straipsnio nuostatas, teisiškai yra niekinė.

2.   Tuo atveju, jeigu niekinė sutartis buvo visiškai ar iš dalies įvykdyta, darbuotojui turi būti sumokėtas pagal šią sutartį priklausantis užmokestis, o ta užmokesčio suma, kuri, galimas daiktas, jau buvo sumokėta, negali būti iš jo susigrąžinama. Kaip žalos atlyginimą už tą laikotarpį, per kurį buvo vykdoma niekinė darbo sutartis, darbuotojas turi teisę gauti užmokestį, kurį gauti turėtų teisę atitinkamas pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas, jeigu jo darbo sutartis būtų nutraukta. Jeigu buvo sudarytos kelios niekinės sutartys, laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant žalos atlyginimą, yra bendras įdarbinimo pagal niekines sutartis laikotarpis. Darbdavio darbuotojui išmokėtos sumos turi būti išieškomos iš kalta pripažintos šalies.

3.   Bet kas, kas pažeidžia šio dekreto 5 ir 6 straipsnius, baudžiamas įkalinimu <…>. Jeigu pažeidimas padarytas per neapdairumą, atsakingas asmuo baudžiamas įkalinimu iki vienų metų. Šis pažeidimas taip pat yra šiurkštus drausminės tvarkos pažeidimas.“

19.

Prezidento dekreto Nr. 164/2004 11 straipsnyje, be kita ko, numatytos tokios pereinamojo laikotarpio priemonės:

„1.   Darbo sutartys 5 straipsnio 1 dalies prasme, kurios buvo paeiliui sudarytos iki šio dekreto įsigaliojimo ir jo įsigaliojimo metu tebebuvo taikomos, nuo šio momento pakeičiamos neterminuotomis darbo sutartimis, jei įvykdyta kiekviena toliau nurodytų sąlygų:

2.   Siekdamas įrodyti, kad pirmoje dalyje numatytos sąlygos yra įvykdytos, per imperatyvų dviejų mėnesių nuo šio dekreto įsigaliojimo dienos terminą darbuotojas atitinkamai institucijai pateikia prašymą, nurodydamas aplinkybes, patvirtinančias, kad numatytos sąlygos yra įvykdytos. Atitinkamo juridinio asmens Paaukštinimų taryba ar analogiška taryba, o šių nesant administracija arba valdyba ar jos įgaliotas organas pagal galiojančius teisės aktus pateikia motyvuotą nuomonę, kurioje kiekvienu atveju nurodoma, ar įvykdytos ankstesnėje dalyje numatytos sąlygos. Savivaldybės ar komunos įmonių atžvilgiu kompetentinga institucija yra atitinkamo teritorinio vieneto savivaldybės ar komunos taryba, kuri priima sprendimą gavusi įmonės valdybos ar valdymo organo nuomonę. Be to, nurodyta kompetentinga institucija vertina, ar rangos arba kitomis sutartimis ar santykiais iš tikrųjų dangstomas pavaldumo ryšys. Pagal pirmiau nurodytas nuostatas ši kompetentinga institucija turi pateikti savo nuomonę ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo šio dekreto įsigaliojimo.

3.   2 dalyje numatytų kompetentingų institucijų teigiama ar neigiama nuomonė nedelsiant perduodama Vyriausiajai personalo atrankos tarybai (Anotato Symvoulio Epilogis Prosopikou, ASEP), kuri per tris mėnesius nuo nuomonės gavimo priima sprendimą.

4.   Šio straipsnio nuostatos taikomos <...> viešojo sektoriaus bei vietos savivaldos įmonėse dirbantiems darbuotojams <…>

5.   Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių galiojimas pasibaigė per tris mėnesius iki šio dekreto įsigaliojimo; šios sutartys yra laikomos paeiliui sudarytomis sutartimis, galiojančiomis iki šio dekreto įsigaliojimo. Šio straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga turi būti įvykdyta sutarties galiojimo pasibaigimo dieną.

<…>“

20.

Graikijos Konstitucijos 103 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Niekas negali būti paskirtas į valstybės tarnybą pareigoms, kurių nenumato įstatymas. Specialus įstatymas gali numatyti galimybę išimties tvarka įdarbinti personalą pagal privatinės teisės reglamentuojamas terminuotas darbo sutartis nenumatytoms ir skubioms reikmėms tenkinti.“

21.

2001 m. balandžio 7 d. įsigaliojusioje Graikijos Konstitucijos 103 straipsnio 8 dalyje numatyta:

„Įstatymas nustato privatinės teisės reglamentuojamų darbo santykių valstybiniame ir viešajame lato sensu sektoriuose sąlygas ir trukmę, kaip kiekvienu atskiru atveju numatyta įstatyme, kad būtų užimtos pareigos, nenumatytos 3 dalies pirmajame sakinyje, arba tenkinamos <…> laikinos, nenumatytos ar skubios reikmės, kaip numatyta 2 dalies antrajame sakinyje. Be to, įstatymas numato funkcijas, kurias įgyvendinti galima patikėti pirmesniame sakinyje numatytam personalui. Draudžiama pirmajame sakinyje nurodytus darbuotojus įstatymu paskirti valstybės tarnautojais arba pakeisti jų sutartis neterminuotomis darbo sutartimis. Šioje dalyje numatytas draudimas, be kita ko, galioja ir asmenims, įdarbintiems pagal rangos sutartis.“

22.

Iš Įstatymo Nr. 2190/1994 ( 18 ) 21 straipsnio matyti, kad Graikijos valstybės institucijos ir viešosios teisės juridiniai asmenys gali įdarbinti asmenis pagal privatinės teisės reglamentuojamą terminuotą darbo sutartį, siekdami tenkinti sezonines ar kitokias periodines arba laikinas reikmes. Šių asmenų įdarbinimo trukmė negali viršyti aštuonių mėnesių per bendrą dvylikos mėnesių laikotarpį. Jei asmuo yra laikinai įdarbintas siekiant pagal galiojančias nuostatas tenkinti neatidėliotinas reikmes, kurias lėmė personalo trūkumas arba neužimtos darbo vietos, to paties asmens įdarbinimo trukmė negali viršyti keturių mėnesių. Sutarties pratęsimas ar naujos sutarties sudarymas tais pačiais metais arba sutarties pakeitimas nuolatine yra niekiniai.

23.

Pagal Įstatymo Nr. 3250/2004 1 straipsnį valstybė, pirmo ir antro lygmens teritorinės valdžios institucijos ir viešosios teisės juridiniai asmenys, siekdami tenkinti su socialinių paslaugų teikimu gyventojams susijusias reikmes, gali įdarbinti personalą pagal privatinės teisės reglamentuojamas terminuotas darbo ne visą darbo dieną sutartis. Minėtu įdarbinimu išimtinai siekiama tenkinti papildomas paslaugų gyventojams reikmes ir jis neturi jokios įtakos įstaigų tarnybų etatų sudėčiai. Sutarties trukmė negali viršyti 18 mėnesių. Nauja sutartis su tuo pačiu darbuotoju gali būti sudaryta praėjus ne mažiau kaip 4 mėnesiams po to, kai baigė galioti ankstesnė sutartis. Kiekvieno darbuotojo darbo laikas negali viršyti 20 valandų per savaitę.

24.

Įstatymo Nr. 2527/1997 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešojo sektoriaus agentūros ir juridiniai asmenys gali sudaryti rangos sutartis, be kita ko, tada, kai darbas nepatenka į įprastas atitinkamos institucijos darbuotojų vykdomas funkcijas ir šio darbo negali atlikti šios institucijos darbuotojai. Rangos sutartis, skirta nuolatinėms ir ilgalaikėms darbdavio reikmėms tenkinti, teisiškai yra niekinė.

25.

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo teigimu, terminuotiems darbo santykiams taip pat gali būti taikomas Įstatymas Nr. 2112/1920 ( 19 ), įskaitant ir viešojo sektoriaus darbuotojus ( 20 ). Šio įstatymo ( 21 ) 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Šio įstatymo normos taikomos taip pat terminuotoms darbo sutartims, jeigu termino nustatymo negali pateisinti sutarties pobūdis ir jis sąmoningai nustatytas siekiant išvengti šio įstatymo normų dėl privalomos darbo sutarties nutraukimo.“

26.

Kaip nurodo prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas, remdamasis Graikijos teismų praktika, iš Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalies matyti, kad terminuota darbo sutartis laikoma neterminuota, kai nėra jokios objektyvios priežasties tokiai terminuotai sutarčiai sudaryti. Ši nuostata taikoma taip pat vienintelei terminuotai darbo sutarčiai, taigi nereikalaujama, kad būtų paeiliui nustatyti keli terminuoti darbo santykiai.

27.

Be to, prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas pažymi, kad Graikijos teismas Areios Pagos ( 22 ) pripažino, jog Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalyje esanti nuostata yra lygiavertė teisinė priemonė bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme ir nesvarbu, ar terminuotos darbo sutartys sudarytos privačiame, ar viešajame sektoriuose. Graikijos Konstitucijos 103 straipsnio 8 dalis tam neprieštarauja ( 23 ).

28.

Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tas pats Areios Pagos vėliau pakeitė savo teismo praktiką ir pripažino, kad terminuotos darbo sutartys viešajame sektoriuje, atsižvelgiant į Graikijos Konstitucijos 103 straipsnio 8 dalyje nustatytą draudimą, negali būti pakeičiamos neterminuotomis darbo sutartimis, net jeigu pagal jas tenkinamos nuolatinės ir ilgalaikės reikmės ( 24 ).

29.

2005 m. kiekviena iš ieškovių pagrindinėje byloje C-378/07 atitinkamai sudarė privatinės teisės reglamentuojamas darbo sutartis su atsakove Kretos salos administracinio teritorinio vieneto institucija Normarchiake Aftodioikisi Rethymnis ( 25 ). Visos darbo sutartys buvo sudarytos 18 mėnesių laikotarpiui ir, pasibaigus šiam terminui, nė viena iš jų nebuvo pratęsta ar atnaujinta ( 26 ).

30.

Tačiau ieškovę pagrindinėje byloje C-379/07 ir abu ieškovus pagrindinėje byloje C-380/07 su Kretos salos administracinio teritorinio vieneto institucija Dimos Geropotamou ( 27 ) atitinkamai siejo tris kartus paeiliui nustatyti darbo santykiai. Šie darbo santykiai buvo grindžiami terminuotomis sutartimis, kurios iš dalies įvardytos kaip rangos sutartys, o iš dalies – kaip terminuotos darbo sutartys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sutartys buvo sudarytos laikotarpiui nuo 2003 m. gruodžio mėn. iki 2006 m. gruodžio mėnesio. Vienu atveju, pasibaigus terminuotoje sutartyje nustatytam terminui, iš karto buvo sudaryta nauja terminuota sutartis, o kitais dviem atvejais sutartys buvo sudarytos per 28 dienas ( 28 ).

31.

Ieškovai visose trijose pagrindinėse bylose teisme Monomeles Protodikeio Rethymnis ( 29 ) (toliau – taip pat prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas) tvirtino, kad jų darbo santykiai iš tikrųjų buvo susiję su nuolatinių ir ilgalaikių reikmių tenkinimu ir tik siekiant apeiti darbo teisės reikalavimus su jais buvo sudarytos terminuotos darbo sutartys ir (arba) rangos sutartys ( 30 ). Jie, be kita ko, remiasi Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalimi, kuri turi būti aiškinama ir taikoma taip, kad neprieštarautų Direktyvai 1999/70. Todėl jų sutartys turėtų būti laikomos neterminuotomis darbo sutartimis. Tai neprieštarauja ir Graikijos Konstitucijos 103 straipsnio 8 daliai, nes draudimas viešajame sektoriuje terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis darbo sutartimis taikomas tik tokioms sutartimis, kurios iš tikrųjų sudarytos laikinoms, nenumatytoms ar skubioms viešosios teisės subjekto (darbdavio) reikmėms tenkinti.

32.

Ieškovai visose trijose pagrindinėse bylose atitinkamai prašo teismo pripažinti jų darbo sutartis su atitinkamomis administracinio teritorinio vieneto institucijomis, t. y. atsakovėmis šiose bylose, neterminuotomis ir įpareigoti minėtas institucijas toliau įdarbinti ieškovus būtent pagal tokias sutartis.

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C-378/07 pateikęs teismas 2007 m. liepos 19 d. Nutartimi nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C-379/07 pateikęs teismas 2007 m. liepos 20 d. Nutartimi nusprendė sustabdyti nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C-380/07 pateikęs teismas 2007 m. liepos 23 d. Nutartimi nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius pačius prejudicinius klausimus kaip ir byloje C-379/07 ( 31 ).

36.

2007 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi trys bylos C-378/07, C-379/07 ir C-380/07 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

37.

Per procesą Teisingumo Teisme rašytines ir žodines pastabas pateikė ieškovai trijose pagrindinėse bylose, Graikijos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija. Rašytines pastabas pateikė atsakovai trijose pagrindinėse bylose ir Italijos vyriausybė.

38.

Kai kurių proceso šalių pateiktose rašytinėse pastabose išreiškiama abejonė dėl pateiktų klausimų priimtinumo.

39.

Aršus ginčas dėl tam tikrų Graikijos vidaus teisės aktų nuostatų, pirmiausia dėl Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalies, taikymo ir aiškinimo paskatino Graikijos vyriausybę suabejoti prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumu.

40.

Aš tokioms abejonėms nepritariu. Nacionalinės teisės pagrindas pakankamai aiškiai aprašytas nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus, kad Teisingumo Teismas galėtų priimti naudingą sprendimą. Vien šiais prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo duomenimis dėl nacionalinės teisės aktų ir turi remtis Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymus priimti prejudicinius sprendimus, nes jis neprivalo aiškinti nacionalinių nuostatų ir nuspręsti, ar prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas juos išaiškino teisingai ( 32 ). Taigi aplinkybė, kad kai kurios proceso šalys nesutinka su prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo aiškinimu, neturi poveikio prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumui.

41.

Be to, Graikijos vyriausybė ir Komisija nurodo, kad byloje C-378/07 nagrinėjami tik vieną kartą nustatyti terminuoti darbo santykiai, o bendrojo susitarimo tikslas – neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius. Todėl jos abejoja atsakymo į byloje C-378/07 pateiktus prejudicinius klausimus arba bent jau į dalį šių klausimų naudingumu.

42.

Ši abejonė taip pat nepagrįsta. Negalima neatsižvelgti į tai, kad prejudiciniai klausimai byloje C-378/07, kaip ir prejudiciniai klausimai kitose dviejose bylose, buvo pateikti dėl draudimo bloginti padėtį aspekto (bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalis). Vienareikšmiškai teigti, kad toks draudimas bloginti padėtį taikomas darbuotojų apsaugai užtikrinti taip pat tik tada, kai paeiliui keliskart nustatomi terminuoti darbo santykiai, negalima nei remiantis bendruoju susitarimu, nei ligšioline Teisingumo Teismo praktika. Tokiomis aplinkybėmis prejudiciniai klausimai byloje C-378/07 tikrai nėra akivaizdžiai nereikalingi sprendimui pagrindinėje byloje priimti. Tokiu atveju Teisingumo Teismas turi atsakyti į jam pateiktus Bendrijos teisės išaiškinimo klausimus ( 33 ).

43.

Galiausiai Italijos vyriausybė mano, kad antrasis prejudicinis klausimas bylose C-379/07 ir C-380/07 yra hipotetinio pobūdžio ir todėl nepriimtinas. Tai pagrįsdama ji nurodo, kad Prezidento dekreto Nr. 164/2004 11 straipsnyje esanti pereinamojo laikotarpio nuostata, kuri numato galimybę terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis, nėra taikytina pagrindinių bylų aplinkybėms.

44.

Manęs ši pozicija taip pat neįtikina. Atrodytų, kad ieškovai pagrindinėse bylose C-379/07 ir C-380/07 iš tiesų nepatenka į Prezidento dekreto Nr. 164/2004 11 straipsnyje esančios pereinamojo laikotarpio nuostatos taikymo sritį. Tačiau prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas savo antruoju klausimu kaip tik ir siekia išsiaiškinti, ar galima tokiems darbuotojams, kaip ieškovai, netaikyti šios pereinamojo laikotarpio nuostatos. Prašoma nustatyti, ar remiantis Bendrijos teisės aktais pereinamojo laikotarpio nuostata turi būti taikoma ir šiems ieškovams, kad jų terminuotos darbo sutartys galėtų būti pakeistos neterminuotomis.

45.

Taigi visi trys prašymai priimti prejudicinius sprendimus yra priimtini.

46.

Pateikdamas ilgus ir sudėtingai suformuluotus klausimus prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, ar toks nacionalinis reglamentavimas, kaip Graikijos, neprieštarauja bendrajam susitarimui dėl darbo pagal terminuotas sutartis. Pirmiausia Monomeles Protodikeio Rethymnis klausia, ar Prezidento dekretas Nr. 164/2004, kuriuo nukrypstama nuo anksčiau viešajame sektoriuje galiojusių vidaus teisės aktų, būtent nuo Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalyje numatytos galimybės terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis, pažeidžia bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalyje nustatytą draudimą bloginti padėtį.

47.

Prašymai priimti prejudicinius sprendimus grindžiami teiginiu, kad Direktyvos 1999/70 perkėlimo momentu dar galiojo Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalis, todėl ji buvo faktiškai taikoma tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuose ( 34 ), ir remiantis ja terminuotas darbo sutartis buvo galima pakeisti neterminuotomis. Nors šiuo klausimu nagrinėjamos bylos šalių nuomonės labai išsiskiria, tačiau, kaip jau minėta pirma, Teisingumo Teismas dėl nacionalinės teisės aktų turi remtis tik prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo duomenimis ( 35 ). Todėl siūlydama atsakymus į atskirus prejudicinius klausimus remsiuosi prielaida, kad Monomeles Protodikeio Rethymnis išvados dėl Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalies galiojimo ir reglamentavimo turinio yra teisingos.

48.

Siekdama paprastumo siūlau į prejudicinius klausimus atsakyti ne ta eilės tvarka, kuria juos pateikia prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas, o juos sugrupuoti ir apibendrinti pagal temas. Pirmiausia išnagrinėsiu tuos klausimus, kurie susiję su bendrąja draudimo bloginti padėtį apimtimi bei sąvokos „lygiavertės teisinės priemonės“ reikšme (šiuo klausimu žr. tolesnį A skyrių), paskui – klausimus dėl tokio reglamentavimo, koks yra Graikijoje, suderinamumo su bendruoju susitarimu (žr. tolesnį B skyrių) ir galiausiai išnagrinėsiu, kokios gali būti galimo bendrojo susitarimo pažeidimo pasekmės (žr. tolesnį C skyrių).

49.

Su draudimo bloginti padėtį apimtimi ir sąvokos „lygiavertės teisinės priemonės“ reikšme susiję pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai byloje C-378/07 bei pirmasis klausimas bylose C-379/07 ir C-380/07, kurie toliau bus nagrinėjami kartu.

50.

Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos priimti konkrečias priemones, kurios neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, „kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti“.

51.

Šiuo klausimu prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, kokią veiksmų laisvę perkeldamos Direktyvą 1999/70 turi valstybės narės, kai vidaus teisės sistemoje jau egzistuoja lygiaverčių teisinių priemonių. Šis klausimas grindžiamas nacionalinio teismo daroma prielaida, kad Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalis turi būti vertinama kaip tokia lygiavertė teisinė priemonė. Nors ši prielaida ginčytina, tačiau ja teismas akivaizdžiai grindžia visą savo prašymus priimti prejudicinius sprendimus.

52.

Bendrajame susitarime sąvoka „lygiavertė teisinė priemonė“ nėra apibrėžta. Vadinasi, iš principo tai gali būti bet kuri nacionalinės teisės norma. Iš bendrojo susitarimo tikslo – neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius – tik aiškėja, kad tai turi būti nuostata, kuri veiksmingai užkirstų kelią piktnaudžiavimui ( 36 ).

53.

Taigi, kad vidaus teisės norma galėtų būti pripažinta lygiaverte teisine priemone, ji neturi būti specialiai priimta piktnaudžiavimo prevencijai užtikrinti, ji neturi būti skirta ir vien paeiliui sudaromoms terminuotoms sutartims ar nustatomiems terminuotiems darbo santykiams reglamentuoti. Atvirkščiai, pakanka, kad šios teisės normos taikymo sritis ir turinys bent jau irgi prisidėtų prie veiksmingos piktnaudžiavimo prevencijos paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus santykius.

54.

Vien aplinkybė, kad tokia teisės norma, kokia yra Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalis, neskiria vienintelių ir paeiliui kelis kartus nustatomų terminuotų darbo santykių, o, atrodytų, gali būti taikoma ir pirmą kartą nustatomiems terminuotiems darbo santykiams, neprieštarauja, kad ši teisės norma būtų kvalifikuojama kaip lygiavertė teisinė priemonė bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme. Kaip jau buvo minėta, svarbiausia yra tai, ar teisės normos taikymo sritis ir reglamentavimo turinys padeda veiksmingai išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus santykius.

55.

Tai nustatyti konkrečiu atveju turi nacionalinis teismas. Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas turės išnagrinėti labai prieštaringus vertinimus, turint galvoje, kad tokie vertinimai buvo pateikti per procesą Teisingumo Teisme. Ieškovai pagrindinėse bylose tvirtina, jog tai, kad yra galimybė pakeisti terminuotas darbo sutartis neterminuotomis arba jas taip aiškinti, turi atgrasomąjį poveikį, o Graikijos vyriausybė tokį poveikį viešajam sektoriui ginčija; ji teigia, kad finansinė našta, atsirandanti dėl galimo darbo sutarčių pakeitimo šiame sektoriuje, tenka visai visuomenei ir todėl, kitaip negu privačiame sektoriuje, konkretus darbdavys jos nepajunta.

56.

Net jei egzistuoja lygiaverčių teisinių piktnaudžiavimo prevencijos priemonių, nereiškia, kad valstybės narės, perkeldamos direktyvą, netenka bet kokios veiksmų laisvės. Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies negalima suprasti taip, kad nacionalinės darbo teisės aktai turi būti įšaldomi ir nebegali būti keičiami. Atvirkščiai, šioje nuostatoje tik nustatyta, kad valstybės narės, perkeldamos Direktyvą 1999/70, neprivalo priimti naujų piktnaudžiavimo prevencijos priemonių, jei esama vidaus teisės sistema užtikrinama veiksminga tokio piktnaudžiavimo prevencija. Taigi pagal bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybės narės turi diskreciją – jos gali priimti vieną ar kelias šiame punkte nurodytas priemones arba taikyti esamas lygiavertes teisines priemones ( 37 ).

57.

Tokiomis aplinkybėmis valstybėms narėms nedraudžiama ir toliau priiminėti teisės aktus, reglamentuojančius darbą pagal terminuotas sutartis, jei jie neprieštarauja Bendrijos teisės aktams. Netgi leidžiama nustatyti ir visiškai naujas nacionalinės taisykles terminuotų darbo santykių srityje tiek, kiek, pirma, jos užtikrina veiksmingą piktnaudžiavimo prevenciją (bendrojo susitarimo 1 punkto b dalis, skaitoma kartu su 5 punkto 1 dalimi) ir, antra, neprieštarauja draudimui bloginti padėtį (bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalis) ( 38 ) ir kitiems Bendrijos teisės aktams ( 39 ).

58.

Taigi apibendrinant reikia konstatuoti:

Net jei vidaus teisės sistemoje jau egzistuoja lygiaverčių teisinių piktnaudžiavimo prevencijos priemonių bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, esančio Direktyvos 1999/70 priede, 5 punkto 1 dalies prasme, valstybės narės gali priimti teisės aktus terminuotų darbo sutarčių srityje tiek, kiek jie neprieštarauja Bendrijos teisės aktams.

59.

Pagal bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalį šio susitarimo įgyvendinimas nėra teisėtas pagrindas sumažinti darbuotojams teikiamą bendrą apsaugą susitarimo taikymo srityje. Šis draudimas paprastai vadinamas draudimu bloginti padėtį ( 40 ).

60.

Būtent savo antruoju klausimu byloje C-378/07 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar draudimas bloginti padėtį taikomas tik siekiant apsaugoti darbuotojus nuo piktnaudžiavimo sudarant kelias terminuotas darbo sutartis, ar juo taip pat draudžiama mažinti darbuotojo apsaugą, kai piktnaudžiaujama nustatant vienintelius ir (arba) pirmuosius terminuotus darbo santykius. Šis klausimas buvo pateiktas dėl tos aplinkybės, kad vienintelės ir (arba) pirmosios terminuotos darbo sutarties sudarymas, atrodytų, nepatenka į Prezidento dekretu Nr. 164/2004 taikomos apsaugos sritį.

61.

Draudimu bloginti padėtį neleidžiama sumažinti darbuotojams teikiamos bendros apsaugos susitarimo taikymo srityje, kuri nustatyta bendrojo susitarimo 2 punkte. Pagal 2 punkto 1 dalį bendrasis susitarimas taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika. Nei 2 punkto 1 dalyje, nei 2 punkto 2 dalyje nenurodyta, kad taikymo sritis apribojama ir kad bendrasis susitarimas taikomas tik darbuotojams, su kuriais paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys. Toks apribojimas taip pat neaiškėja iš bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje esančios sąvokos „pagal terminuotą sutartį dirbantis darbuotojas“ apibrėžties.

62.

Nors būtent bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje (skaitomoje kartu su 1 punkto b dalimi) tiesiog įtvirtinta nuostata, įpareigojanti valstybes nares priimti konkrečias priemones, kurios neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ( 41 ), tai jokiu būdu nereiškia, kad ir kitos bendrojo susitarimo nuostatos, pirmiausia 8 punkto 3 dalyje esantis draudimas bloginti padėtį, yra taikomas tik paeiliui sudarytoms terminuotoms darbo sutartims ar nustatytiems terminuotiems darbo santykiams. Tai aiškėja iš bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalyje ir 3 punkto 1 dalyje esančių taikymo srities ratione materiae ir ratione personae apibrėžčių.

63.

Bendrojo susitarimo taikymo sritis apskritai ir ypač draudimo bloginti padėtį taikymo sritis neturi būti aiškinamos siaurai ( 42 ). Bendruoju susitarimu visų pirma siekiama geresnės pusiausvyros tarp lankstaus darbo laiko organizavimo ir darbuotojų socialinės apsaugos ( 43 ). Taip jis atspindi pagrindinius Bendrijos socialinės politikos tikslus, pirmiausia įtvirtintus EB 136 straipsnio 1 dalyje, tai yra gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimas ir deramos socialinės apsaugos užtikrinimas. Tie patys tikslai taip pat įtvirtinti ES sutarties ( 44 ) ir EB sutarties ( 45 ) preambulėse bei Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje ( 46 ) ir Europos socialinėje chartijoje ( 47 ). Tai reikalauja kuo plačiau aiškinti bendrajame susitarime įtvirtintus principus ir draudimus.

64.

Tokiomis aplinkybėmis draudimas bloginti padėtį turi būti taikomas ir tada, kai valstybė narė nusprendžia savo esamą palankesnę bendrą darbuotojų apsaugą sumažinti iki bendrajame susitarime nustatyto privalomo minimalaus apsaugos lygio. Bet koks valstybėje narėje taikomos bendros apsaugos pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams mažinimas galimas tik laikantis bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalyje nustatytų reikalavimų.

65.

Taigi, jei pagal valstybės narės vidaus teisės aktus apsauga nuo piktnaudžiavimo taikoma darbuotojams ne tik paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius, bet ir vienintelės ar pirmosios terminuotos darbo sutarties (darbo santykių) atveju, tai pagal bendrojo susitarimo 8 dalies 3 punktą draudimas bloginti padėtį taikomas ir šiai apsaugai ( 48 ).

66.

Dėl išsamumo reikėtų dar pridurti, kad bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalis taikoma ne tik darbuotojams suteikiamos apsaugos, kurią numato lygiavertės teisinės priemonės bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme, mažinimo atveju. Nors prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas ir kai kurios proceso šalys lyg ir daro prielaidą dėl tokios abipusės sąveikos, tačiau nei iš 8 punkto 3 dalies teksto, nei iš tikslo ar jos konteksto neaiškėja toks jos materialinio taikymo srities apribojimas. Atvirkščiai, draudimas bloginti padėtį taikytinas visai nacionalinės teisės aktuose numatytai pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų apsaugai, ir nesvarbu, ar ji didesnė ar mažesnė už tą, kurios reikalautų 5 punkto 1 dalyje nustatyta lygiavertė teisinė piktnaudžiavimo prevencijos priemonė.

67.

Tačiau, nepaisant plačios bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies materialinio taikymo srities, kaip jau išdėsčiau pirma ( 49 ), jos norminis turinys yra gana kuklus. Juk dėl draudimo bloginti padėtį turinio tik nurodoma, kad bendrojo susitarimo įgyvendinimas nėra teisėtas pagrindas sumažinti darbuotojams teikiamą bendrą apsaugą. Iš to galima daryti dvi skirtingas išvadas.

68.

Pirma, bendrasis susitarimas nedraudžia sumažinti darbuotojų apsaugos terminuotų darbo sutarčių srityje, atvirkščiai, toks sumažinimas yra leistinas, kai tai nėra susiję su šio bendrojo susitarimo įgyvendinimu ( 50 ). Vadinasi, 8 punkto 3 dalyje esanti nuostata nėra nekeičiamumo išlyga, pagal kurią absoliučiai draudžiama perkeliant Direktyvą 1999/70 sumažinti pagal nacionalinę teisę egzistuojantį teikiamos apsaugos lygį. Valstybės narės ir socialiniai partneriai gali priimti savarankiškus sprendimus dėl teisėkūros arba kolektyvinių sutarčių darbo pagal terminuotas sutartis srityje, tačiau tokie sprendimai turi būti nesusiję su bendrojo susitarimo įgyvendinimu ir priimti skaidriai, taip pat, žinoma, jie negali pažeisti Bendrijos teisės aktų, pirmiausia negali sumažinti bendruoju susitarimu siekiamo minimalaus apsaugos lygio ( 51 ).

69.

Antra, bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalyje esantis draudimas bloginti padėtį yra susijęs tik su bendros apsaugos, teikiamos pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, mažinimu. Taigi specifinių darbuotojų apsaugos priemonių panaikinimas arba sušvelninimas neprieštarauja draudimui bloginti padėtį, nebent dėl to sumažėtų bendra apsauga, teikiama pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams. Negalima atmesti galimybės, kad darbuotojų apsaugą mažinančios priemonės poveikis bendrai apsaugai yra nedidelis arba kad ji nustatoma kartu su darbuotojų apsaugą gerinančiomis priemonėmis ir šios kompensuoja jos poveikį, todėl bendrai vertinant bendras apsaugos lygis nesumažėja.

70.

Jei tai pritaikytume tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji, reikėtų pateikti tokias pastabas, kaip nurodoma toliau.

71.

Iš šioje byloje pateiktos medžiagos dėl nacionalinės teisės aktų negalima aiškiai nustatyti, ar Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalies viešajam sektoriui panaikinimas, kurį itin pabrėžia nacionalinis teismas, įsigaliojo dar prieš perkeliant Direktyvą 1999/70, ar tik dėl jos perkėlimo. Tačiau aišku, kad Įstatyme Nr. 2190/1994 jau buvo įtvirtintas draudimas Graikijos viešajame sektoriuje terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis darbo sutartimis ( 52 ). Ši aplinkybė rodo, kad panaikinti Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalį viešajam sektoriui bet kuriuo atveju imtasi daug anksčiau, negu įsigaliojo Direktyva 1999/70, vadinasi, Graikijos įstatymų leidėjas savarankiškai nusprendė panaikinti šią nuostatą ir toks sprendimas niekaip nesusijęs su Direktyvos 1999/70 perkėlimu.

72.

Vis dėlto bet kuriuo atveju Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalies panaikinimas gali pažeisti draudimą bloginti padėtį tik tada, kai jo poveikis toks stiprus, kad dėl to sumažėja bendra apsauga, teikiama pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams. Tai turi įvertinti prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas. Vertindamas nacionalinis teismas taip pat turi išnagrinėti klausimą, ar kitos darbuotojų apsaugą gerinančios priemonės kompensavo Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalies panaikinimą ( 53 ).

73.

Šiame kontekste nėra svarbu, kad kai kurie Graikijos teisės aktų pakeitimai, dėl kurių nesutaria proceso šalys, pirmiausia Graikijos Konstitucijos papildymas 103 straipsnio 8 dalimi, buvo priimti per Direktyvai 1999/70 perkelti nustatytą terminą ( 54 ). Nors per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių labai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje numatytus tikslus ( 55 ), iš šio bendro draudimo trukdyti pasiekti direktyvos tikslus neaiškėja jokie kiti reikalavimai, išskyrus specialius reikalavimus, kurie numatyti pačiame bendrajame susitarime, pirmiausia draudimas bloginti padėtį.

74.

Taigi galima daryti tokią tarpinę išvadą:

Pagal bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 8 punkto 3 dalį draudimo bloginti padėtį taikymo sritis neapribojama vien darbuotojų apsauga nuo piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis. Nacionalinei teisės normai, kuri tik panaikina arba sušvelnina specifinę darbuotojų apsaugos priemonę, bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 8 punkto 3 dalyje numatytas draudimas netaikomas, nebent dėl to iš viso sumažėtų bendra apsauga, suteikiama pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams.

75.

Toliau nagrinėjamais prejudiciniais klausimais (trečiuoju, ketvirtuoju ir šeštuoju byloje C-378/07 bei antruoju, trečiuoju ir penktuoju bylose C-379/07 ir C-380/07) klausiama būtent dėl tokios teisės normos, kaip Graikijos Prezidento dekretas Nr. 164/2004, suderinamumo su bendruoju susitarimu.

76.

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimu byloje C-378/07 bei antruoju ir trečiuoju klausimu bylose C-379/07 ir C-380/07 prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, ar toks teisinės padėties pakeitimas, koks buvo padarytas Graikijos viešajame sektoriuje, prieštarauja draudimui bloginti padėtį, nustatytam bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalyje. Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas siekia palyginti darbuotojų apsaugą taikant Dekretą Nr. 164/2004 su apsauga pagal Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalį.

77.

Iš tikrųjų čia klausiama, ar Graikijos įstatymų leidėjas, panaikindamas anksčiau egzistavusią galimybę terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje pakeisti neterminuotomis nuo jų sudarymo momento (ex tunc) ir (arba) numatydamas galimybę ankstesniąsias sutartis pripažinti neterminuotomis sutartimis tik ateityje (ex nunc), tačiau tam nustatydamas labai griežtas sąlygas (Prezidento dekreto Nr. 164/2004 5–7 ir 11 straipsniai), pažeidė draudimą bloginti padėtį. Be to, ypač byloje C-378/07 keliamas klausimas, ar draudimas bloginti padėtį galėtų neleisti Graikijos įstatymų leidėjui iš Prezidento dekreto Nr. 164/2004 apsaugos srities visiškai pašalinti situacijų, kai sudaroma vienintelė ir (arba) pirmoji terminuota darbo sutartis.

78.

Teisingumo Teismas negali pateikti galutinio atsakymo į šį klausimą, nes tam reikėtų aiškinti nacionalinės teisės aktus, o tai jau išimtinė nacionalinių teismų kompetencija ( 56 ). Tačiau Teisingumo Teismas prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusiam teismui gali pateikti visas naudingas nuorodas, susijusias su Bendrijos teisės aktuose numatyto draudimo bloginti padėtį ir kitų bendrojo susitarimo reikalavimų aiškinimu ir taikymu ( 57 ).

79.

Iš pradžių reikia nurodyti, kad ginčijami Graikijos teisės aktų pakeitimai, padaryti Prezidento dekretu Nr. 164/2004, yra susiję tik su specifine darbuotojų apsaugos priemone darbo pagal terminuotas sutartis srityje, būtent galimybe terminuotas darbo sutartis pakeisti ir (arba) pripažinti neterminuotomis.

80.

Tačiau kalbėti apie apsaugos mažinimą bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies prasme, kaip jau buvo pažymėta ( 58 ), apskritai galima tik tada, jei taikytinų nuostatų pakeitimas sumažintų bendrą apsaugą, suteikiamą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams. Atvirkščiai, draudimas bloginti padėtį nedraudžia panaikinti arba sušvelninti specifinės darbuotojų apsaugos priemonės, nebent tai sumažintų bendrą darbuotojams teikiamą apsaugą.

81.

Reikia pripažinti, kad Prezidento dekretas Nr. 164/2004 labai apriboja galimybę viešajame sektoriuje terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis ir (arba) šią galimybę ateityje netgi visiškai panaikina. Be to, remiantis nacionalinio teismo vertinimu, dabar piktnaudžiavimo atvejais nenumatytos sutarties pakeitimui prilygstančios sankcijos. Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nuomone, visada yra privalomas darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos mokėjimas (Prezidento dekreto Nr. 164/2004 7 straipsnis), nesvarbu, ar buvo tariamas piktnaudžiavimo atvejis, todėl tai nėra specifinė sankcija, taikoma piktnaudžiavimo atveju. Be to, ieškovai pagrindinėse bylose šiuo klausimu papildomai nurodo, kad už piktnaudžiavimą atsakingiems asmenims Graikijoje numatyta baudžiamoji ir drausminė atsakomybė beveik neturi praktinės reikšmės.

82.

Esant tokiai situacijai reikėtų daryti išvadą, kad įsigaliojus Prezidento dekretui Nr. 164/2004, palyginti su ankstesne teisine situacija, kurią aprašė prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas, nacionalinės teisės sistemoje sumažėjo veiksmingų sankcijų, skirtų kovoti su piktnaudžiavimu sudarant terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje.

83.

Vis dėlto tai nebūtinai reiškia, kad dėl to sumažėjo bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalyje numatyta bendra apsauga, teikiama pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams.

84.

Pirma, Prezidento dekreto Nr. 164/2004 nulemta reforma apėmė būtent ne visus pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius Graikijos darbuotojus, bet tik tam tikrą jų grupę – Graikijos viešajame sektoriuje pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus. Konkrečiai dėl bylos C-378/07 aplinkybių, kai vienintelė ir (arba) pirmoji terminuota darbo sutartis pašalinama iš Prezidento dekretu Nr. 164/2004 suteikiamos apsaugos srities, pažymėtina, kad ši priemonė taikoma tik daliai viešajame sektoriuje pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų. Jau vien tai neleidžia teigti, kad sumažinama bendra pagal terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų apsauga.

85.

Antra, vidaus teisės aktuose numatytų sankcijų sušvelninimas gali būti kompensuojamas naujai sukurtomis prevencijos priemonėmis bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies prasme. Prezidento dekreto Nr. 164/2004 5 ir 6 straipsniuose numatytos įvairios naujos priemonės, neleidžiančios piktnaudžiauti sudarant terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje: objektyvios priežasties reikalavimas, nuostatos dėl maksimalios leistinos bendros paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmės ir nuostatos dėl tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičiaus.

86.

Iš tokio naujo reglamentavimo aiškėja prioritetų pasikeitimas – pirmenybė teikiama jau nebe sankcijoms piktnaudžiavimo atveju, o piktnaudžiavimo prevencijai, tačiau tai nebūtinai turi nulemti bendros darbuotojų apsaugos sumažėjimą bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies prasme. Juk Europos socialiniai partneriai bendrajame susitarime taip pat daugiausia dėmesio skiria piktnaudžiavimo prevencijai, būtent paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir nustatant terminuotus darbo santykius. Tai matyti ir iš 1 punkto b dalies, kurioje kalbama apie bendrųjų pagrindų, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, sukūrimą.

87.

Iš bendrojo susitarimo 5 punkto taip pat aiškėja, kad Bendrijos teisės aktuose pagrindinis dėmesys skiriamas piktnaudžiavimo prevencijai. 5 punkto 1 dalyje valstybės narės įpareigojamos nustatyti mažiausiai vieną iš ten nurodytų piktnaudžiavimo prevencijos priemonių, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių. Tačiau nėra įpareigojimo nustatyti konkrečias sankcijas piktnaudžiavimo atveju. Net bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalies b papunktyje aiškiai nurodyta sankcija, kad terminuotos darbo sutartys ar santykiai laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais, pradedama formuluoti žodžiais „tam tikrais atvejais“ ir paliekama valstybių narių diskrecijai. Taigi vidaus teisės aktuose tokia sankcija gali būti numatyta, tačiau gali būti numatytos ir kitos sankcijos, visada preziumuojant, kad egzistuoja bendrai veiksmingos piktnaudžiavimo prevencijos priemonės ir priemonės, kuriomis, esant reikalui, nubaudžiama už piktnaudžiavimą ( 59 ).

88.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad dėl tokios situacijos, kaip nagrinėjamoji, negalima daryti prielaidos, kad buvo neišvengiamai sumažinta bendra apsauga, suteikiama pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies prasme.

89.

Bet koks apsaugos, suteikiamos pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, pakeitimas, neatsižvelgiant į jo suderinamumą su draudimu bloginti padėtį, turi neprieštarauti ir kitoms bendrojo susitarimo nuostatoms bei Bendrijos teisės aktams. Taigi, net jei priėmus Prezidento dekretą Nr. 164/2004 bendra apsauga, suteikiama pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies prasme, ir nesumažėjo, Prezidento dekrete numatytas sankcijų, kurios neleidžia piktnaudžiauti sudarant terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje, švelninimas jokiu būdu negali sumažinti Bendrijos teisės aktuose nustatytos privalomos minimalios apsaugos, taikomos pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams.

90.

Nors, kaip buvo nurodyta pirma, bendrajame susitarime pagrindinis dėmesys skiriamas piktnaudžiavimo prevencijai, tačiau išlieka įpareigojimas valstybėms narėms numatyti tinkamas sankcijas faktinio piktnaudžiavimo atveju ( 60 ). Nors apibrėžti ir nustatyti atitinkamas sankcijas yra valstybių narių ir (arba) socialinių partnerių kompetencija ( 61 ), turi būti užtikrinta, kad už Bendrijos teisės pažeidimus bus baudžiama taikant panašias materialinės ir procesinės teisės taisykles, kokios yra taikomos už lygiaverčius panašaus pobūdžio ir sunkumo nacionalinės teisės pažeidimus, ir sankcijos bet kuriuo atveju turi būti veiksmingos, proporcingos ir nuo jų atgrasančios ( 62 ).

91.

Taigi piktnaudžiavimo atveju turi būti galima taikyti priemonę, kuri užtikrintų veiksmingą ir lygiavertę darbuotojų apsaugą, siekiant tinkamai nubausti už šį pažeidimą ir panaikinti Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes ( 63 ). Tik iš bendrojo susitarimo, pirmiausia iš jo 5 punkto 2 dalies b papunkčio, aiškėja, kad tokiu atveju yra įmanoma taikyti sankciją – terminuotų darbo sutarčių ar darbo santykių pakeitimą neterminuotomis sutartimis ar santykiais ( 64 ). Tačiau tai neatmeta galimybės, kad gali būti taikomos ir kitos sankcijos.

92.

Vertindamas sankcijų, kurios konkrečiai Graikijos viešajai tarnybai nustatytos Prezidento dekreto Nr. 164/2004 7 straipsnyje, veiksmingumą prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas, be kita ko, turės patikrinti, ar suinteresuotieji darbuotojai iš tikrųjų skatinami pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis ir jas įgyvendinti. Galimas dalykas, kad darbuotojai, su kuriais terminuoti darbo santykiai sudaryti piktnaudžiaujant, vis dėlto taikstysis su tokiu piktnaudžiavimu, tikėdamiesi, kad ir ateityje liks dirbti viešajame sektoriuje ir tokiu būdu turės socialinių garantijų. Baimindamiesi, kad ateityje su jais nebus sudaryta jokia, net ir terminuota, darbo sutartis, kai kurie darbuotojai gali atsisakyti įgyvendinti savo teisę į išeitinę išmoką arba nenurodyti už piktnaudžiavimą atsakingų asmenų, kad šie būtų patraukti baudžiamojon arba drausminėn atsakomybėn.

93.

Taigi apibendrinant:

Sankcijų, kurios neleidžia piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius ir kurios susijusios su konkrečia pagal terminuotas sutartis dirbančių darbuotojų kategorija, panaikinimas arba sušvelninimas nepažeidžia bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis 8 punkto 3 dalies, jei jas kompensuoja griežtesnės piktnaudžiavimo prevencijos priemonės. Vis dėlto valstybės narės išlieka įpareigotos piktnaudžiavimo atveju numatyti veiksmingas, proporcingas ir nuo jo atgrasančias priemones ir (arba) jas išlaikyti.

94.

Savo šeštojo klausimo a punktu byloje C-378/07 bei penktojo klausimo a punktu bylose C-379/07 ir C-380/07 prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kaip turi būti aiškinama objektyvios priežasties sąvoka bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunkčio prasme. Iš esmės nacionalinis teismas siekia sužinoti, ar vien aplinkybė, kad terminuotų darbo santykių nustatymo pagrindas buvo tam tikras teisės aktas, gali būti laikoma objektyvia priežastimi bendrojo susitarimo prasme, net jei šio teisės akto reikalavimai nebuvo įvykdyti.

95.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad čia keliama problema jau buvo nagrinėta sprendime Adeneler ir kt. Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės norma, kurioje apsiribojama tuo, kad įstatymu ar kitu teisės aktu bendrai ir abstrakčiai leidžiama paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, negali būti laikoma pakankamu pateisinimo pagrindu tokio pobūdžio darbo santykiams. Atvirkščiai, nacionaliniai teisės aktai turi užtikrinti, kad praktika, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys, būtų pateisinama konkrečiais įrodymais, pirmiausia susijusiais su tam tikra veikla ir jos vykdymo sąlygomis ( 65 ).

96.

Tačiau nagrinėjamu atveju nacionaliniam teismui iš tiesų netgi nesvarbu, kad čia ginčijamų terminuotų darbo santykių teisinis pagrindas buvo per daug bendras ir neapibrėžtas. Atvirkščiai, teismas daro išvadą, kad čia tiesiog nebuvo laikomasi teisės aktuose nustatytų, beje, labai detalių, reikalavimų, taikomų terminuotam darbui. Taigi terminuoti darbo santykiai buvo atitinkamai grindžiami teisės aktais, leidžiančiais tenkinti „sezonines, pasikartojančias, laikinas, ypatingas arba papildomas socialines reikmes“ ( 66 ), o iš tikrųjų buvo tenkinamos nuolatinės ir ilgalaikės reikmės.

97.

Šiuo klausimu iš pradžių reikia nurodyti, kad tik prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas turi kompetenciją aiškinti ir taikyti vidaus teisės aktus konkrečios bylos aplinkybėms ( 67 ). Tačiau Teisingumo Teismo pareiga pateikti naudingas nuorodas dėl Bendrijos teisės aktų ( 68 ), nagrinėjamu atveju – pirmiausia dėl bendrojo susitarimo.

98.

Pagal bendrąjį susitarimą terminuotų darbo sutarčių sudarymas arba terminuotų darbo santykių nustatymas nebūtinai turi būti pateisintas objektyvia priežastimi. Nors bendrajame susitarime teigiama, kad terminuotas darbas yra greičiau išimtis ( 69 ) ir terminuotos darbo sutartys, grindžiamos objektyviomis priežastimis, yra priemonė išvengti piktnaudžiavimo ( 70 ), tačiau galiausiai bendrajame susitarime nustatyta, kad valstybės narės turi diskreciją, kurią iš trijų 5 punkto 1 dalies a ir c papunkčiuose nurodytų priemonių priimti ( 71 ), jei priimtos priemonės yra privalomos ir veiksmingai užkerta kelią piktnaudžiavimui ( 72 ).

99.

Taigi valstybė narė nebūtinai privalo pasirinkti pirmąją iš trijų bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje išvardytų priemonių, būtent reikalavimą pagrįsti objektyviomis priežastimis. Niekas nedraudžia jai vietoj objektyvių priežasčių nustatyti tik maksimalią bendrą paeiliui nustatomų darbo santykių trukmę arba maksimalų terminuotų darbo santykių pratęsimų skaičių ir taip užkirsti kelią piktnaudžiavimui ( 73 ).

100.

Ir jau tikrai bendrajame susitarime valstybės narės nėra įpareigojamos nustatyti objektyvių priežasčių reikalavimo, kai terminuoti darbo santykiai sudaromi pirmą arba vienintelį kartą. Juk bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunktyje tik nustatytos tos objektyvios priežastys, kurios gali pateisinti terminuotų darbo sutarčių ar darbo santykių atnaujinimą, kitaip tariant, čia kalbama apie situacijas, kai paeiliui kelis kartus nustatomi terminuoti darbo santykiai.

101.

Vis dėlto, jei valstybė narė priima bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunktyje numatytą priemonę ir nustato objektyvias priežastis, kurios bet kuriuo atveju galėtų arba turėtų pateisinti ir terminuotų darbo sutarčių arba darbo santykių atnaujinimą, jai iš EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos atsiranda pareiga savo diskrecija naudotis taip, kad nepažeistų Direktyvos 1999/70 ir bendrojo susitarimo, kuris yra jos dalis, tikslų ( 74 ).

102.

Remiantis teismo praktika tokių objektyvių priežasčių nustatymas turi būti siejamas su aiškiai apibrėžtomis ir konkrečiomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis konkrečią veiklą ir todėl šiame konkrečiame kontekste galinčiomis pateisinti tai, kad paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys. Tokias aplinkybes gali lemti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir su juo susiję požymiai arba, jei reikia, teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas ( 75 ).

103.

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nurodytų vidaus teisės aktų – įstatymų Nr. 2190/1994, Nr. 2527/1997 ir Nr. 3250/2004 – panašiose nuostatų formuluotėse nustatytos konkrečios priežastys, kurioms esant gali būti nustatyti terminuoti darbo santykiai. Kaip buvo nurodyta pirma, tai gali būti siekis tenkinti sezonines ir laikinas (Įstatymo Nr. 2190/1994 21 straipsnio 1 dalis) ir (arba) papildomas gyventojų paslaugų reikmes (Įstatymo Nr. 3250/2004 1 straipsnis), bet ne nuolatines ir ilgalaikes reikmes (Įstatymo Nr. 2527/1997 6 straipsnio 1 dalis).

104.

Remiantis prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo duomenimis, iš nurodytų teisės aktų bei bendrai iš Graikijos teismų praktikos iš esmės aiškėja, kad terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje leidžiama sudaryti tik siekiant tenkinti laikinas, tačiau ne nuolatines ir ilgalaikes reikmes.

105.

Nėra jokių abejonių, kad tik laikinos darbdavio reikmės gali būti objektyvi priežastis bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunkčio prasme, iš principo galinti pateisinti terminuotų darbo santykių nustatymą. Tai ypač akivaizdu sezoninio darbo, konkrečių laiko ir turinio prasme apribotų projektų įgyvendinimo atveju, jei dėl to itin išauga darbdaviui tenkantis darbo krūvis, tačiau darbo jėgos poreikis nėra ilgalaikis.

106.

Vis dėlto, jei įstatymų nuostatose nustatyta, kad tokios laikinos darbdavio reikmės yra objektyvi terminuotų darbo santykių nustatymo priežastis, tada visos nacionalinės institucijos, įskaitant administraciją ir teismus, atitinkamai pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti direktyvą atitinkantį šių įstatymų nuostatų taikymą, būtent kad jos veiksmingai neleistų piktnaudžiauti ( 76 ).

107.

Jei minėtomis įstatymų nuostatomis praktikoje būtų siekiama priešingo tikslo ir jos netgi galėtų būti terminuotų darbo santykių nustatymo pagrindas tada, kai iš tikrųjų siekiama tenkinti ne laikinas, o nuolatines ir ilgalaikes darbdavio reikmes, būtų pažeistas bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunktyje numatytas tikslas – piktnaudžiavimo prevencija.

108.

Taigi apibendrinant:

Jei valstybė narė savo vidaus teisės aktuose numato objektyvias priežastis bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 5 punkto 1 dalies a papunkčio prasme, nacionalinės institucijos konkrečiu atveju pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti, kad šios įstatymų nuostatos būtų taikomos taip, kad atitiktų direktyvą, būtent kad jos veiksmingai užkirstų kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius.

109.

Savo šeštojo klausimo b dalimi byloje C-378/07 ir penktojo klausimo b dalimi bylose C-379/07 ir C-380/07 prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, ar viešajame sektoriuje taikomas absoliutus draudimas terminuotą darbo sutartį ar terminuotus darbo santykius pakeisti neterminuota darbo sutartimi ar neterminuotais darbo santykiais yra suderinamas su Bendrijos teisės aktais.

110.

Šis klausimas susijęs su Graikijos įstatymų leidėjo viešajam sektoriui numatytu atitinkamu draudimu, kuris konkrečiai nustatytas, pirma, Įstatymo Nr. 2190/1994 21 straipsnyje ir, antra, naujai priimtoje Graikijos Konstitucijos 103 straipsnio 8 dalyje.

111.

Šį draudimą, bent jau jo formuluotę, nustatytą Įstatymo Nr. 2190/1994 21 straipsnyje, Teisingumo Teismas jau nagrinėjo sprendime Adeneler ir kt. Tąkart jis nusprendė, kad bendrasis susitarimas draudžia taikyti tokią nacionalinės teisės nuostatą, kuri piktnaudžiavimo atveju tik viešajame sektoriuje absoliučiai draudžia neterminuotomis darbo sutartimis pakeisti paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis ( 77 ).

112.

Vis dėlto sprendime Adeneler ir kt. daroma išvada aiškiai taikoma tik esant „aplinkybėms, kokios yra nagrinėjamos pagrindinėje byloje“, kurias iš esmės būtų galima apibendrinti taip:

113.

Atsižvelgiant į šias ypatingas aplinkybes iš sprendimo Adeneler ir kt. negalima skubotai daryti išvados, kad Graikijoje viešajame sektoriuje taikomas draudimas terminuotus darbo santykius pakeisti neterminuotais dar ir šiandien pažeidžia bendrąjį susitarimą. Reikia pripažinti, kad prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas nagrinėjamu atveju taip pat daro prielaidą, kad terminuotos sutartys su ieškovais pagrindinėse bylose buvo sudarytos piktnaudžiaujant, nes jomis buvo realiai tenkinamos nuolatinės ir ilgalaikės reikmės. Tačiau, nepaisant to, nacionalinis teismas turės išsamiai išnagrinėti, ar ir kitos pagrindinės bylos aplinkybės iš tikrųjų yra panašios į aplinkybes, dėl kurių anuomet buvo priimtas sprendimas Adeneler ir kt.

114.

Pirmiausia jis turi įvertinti, ar per tą laiką Graikijos teisės aktuose nebuvo nustatyta kitų veiksmingų piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencijos priemonių ir priemonių, kuriomis, esant reikalui, už tai nubaudžiama. Jei dabar taikomos kitos veiksmingos piktnaudžiavimo prevencijos priemonės ir priemonės, kuriomis, esant reikalui, už tai nubaudžiama, tai draudimas dėl sutarčių pakeitimo jau nebeprieštarauja bendrajam susitarimui. Tokios priemonės gali būti numatytos, pavyzdžiui, privalomose nuostatose, kurios reglamentuoja terminuotų darbo sutarčių arba darbo santykių trukmę ir atnaujinimo tvarką bei piktnaudžiavimo atveju numato teisę į žalos atlyginimą ( 81 ).

115.

Šiame kontekste reikia dar kartą nurodyti per tą laiką įsigaliojusį Prezidento dekretą Nr. 164/2004 ( 82 ), kuriame, kaip jau minėta pirma ( 83 ), buvo naujai nustatytos įvairios prevencijos priemonės ir sankcijos, neleidžiančios piktnaudžiauti sudarant terminuotas darbo sutartis viešajame sektoriuje: reikalavimas nurodyti objektyvią priežastį, nuostatos dėl maksimalios leistinos bendros paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmės, nuostatos dėl tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičiaus ir teisė į išeitinę išmoką bei galimos baudžiamosios ir drausminės sankcijos ( 84 ).

116.

Iš direktyvos ir bendrojo susitarimo neaiškėja bendra pareiga valstybėms narėms numatyti galimybę terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis ( 85 ). Tokios bendros pareigos numatyti galimybę pakeisti darbo sutartis bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalies b papunktyje nėra nustatyta nei tuo atveju, kai piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, nei kai piktnaudžiaujama nustatant vienintelius terminuotus darbo santykius. Tokia pareiga nenustatyta ir jokioje kitoje bendrojo susitarimo nuostatoje.

117.

Bendrajame susitarime valstybėms narėms taip pat nedraudžiama skirtingai vertinti piktnaudžiavimo atvejų, atsižvelgiant į tai, ar terminuotos darbo sutartys arba terminuoti darbo santykiai sudaromi viešajame, ar privačiame sektoriuje ( 86 ). Pačiame bendrajame susitarime netgi aiškiai nurodyta, „kad jį konkrečiai taikant būtina atsižvelgti į specialius nacionalinių, sektorinių ar sezoninių situacijų ypatumus“ ( 87 ). Tokie ypatumai gali būti tam tikri viešosios tarnybos principai, pavyzdžiui, etatų principas, pareigybės modelis, reikalavimas dėl įdarbinimo į valstybės tarnybą konkurso keliu, kurie taikomi įdarbinimui pagal neterminuotą darbo sutartį. Žinoma, tokių principų taikymas negali prieštarauti kitiems Bendrijos teisės aktams ( 88 ).

118.

Taigi apibendrinant:

Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, neleidžiančios terminuotus darbo santykius viešajame sektoriuje pakeisti neterminuotais, nebent vidaus teisės sistemoje atitinkamame sektoriuje nenumatyta jokia kita veiksminga piktnaudžiavimo prevencijos paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis priemonė ir priemonė, kuria, esant reikalui, už tai nubaudžiama.

119.

Savo penktuoju klausimu byloje C-378/07 bei ketvirtuoju klausimu bylose C-379/07 ir C-380/07 prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas klausia, kokios yra galimo Direktyvos 1999/70 ir (arba) prie jos pridėto bendrojo susitarimo pažeidimo pasekmės priimant sprendimą pagrindinėse bylose. Konkrečiai kalbant, šiuo klausimu siekiama sužinoti, ar iš Bendrijos teisės aktų atsiranda reikalavimas nacionaliniam teismui tam tikra prasme „vėl atgaivinti“ anksčiau galiojusią tariamai palankesnę Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalies nuostatą ir ja pagrįsti sprendimą pagrindinėse bylose.

120.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinis teismas, taikydamas vidaus teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi EB 249 straipsnio trečiosios pastraipos ( 89 ).

121.

Tokią pareigą aiškinti pagal direktyvą riboja bendrieji teisės principai, ypač teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai, ir ji negali pagrįsti nacionalinės teisės aiškinimo contra legem ( 90 ).

122.

Vis dėlto direktyvą atitinkančio aiškinimo principas reikalauja, kad nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visą nacionalinės teisės sistemą ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, pagal savo kompetenciją imtųsi visų veiksmų, kad užtikrintų nagrinėjamos direktyvos veiksmingumą ir priimtų ja siekiamą tikslą atitinkantį sprendimą ( 91 ). Kitaip tariant, nacionaliniai teismai privalo imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių jiems nuolatos užtikrinti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai (žr. Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirmąją pastraipą) ir panaikintos galimo Bendrijos teisės aktų pažeidimo pasekmės ( 92 ). Tam jie turi naudotis visa nacionalinės teisės aktais jiems suteikta diskrecija ( 93 ).

123.

Ar nagrinėjamoje byloje taikytini vidaus teisės aktai gali būti aiškinami taip, kad nurodyta prasme atitiktų Direktyvos 1999/70 ir prie jos pridėto bendrojo susitarimo tikslus, turi įvertinti prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas. Nacionalinio teismo išimtinė kompetencija taip pat yra nustatyti, kokių teisinių pasekmių toks aiškinimas turės pagrindinėms byloms. Galiausiai jis taip pat turi atsakyti į klausimą, ar galima pagrindinėse bylose netaikyti vidaus teisės aktų, o vietoj jų taikyti tokią teisės nuostatą, kaip Įstatymo Nr. 2112/1920 8 straipsnio 3 dalis.

124.

Jei aiškinant direktyvą atitinkančiu būdu negalima pasiekti Direktyvoje 1999/70 ir bendrajame susitarime užsibrėžto tikslo, remiantis sprendimu Francovich ir kt. ir esant ten nustatytoms sąlygoms, gali kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė už žalą, padarytą piliečiams dėl netinkamo Direktyvos 1999/70 perkėlimo ( 94 ).

125.

Vien dėl išsamumo dar reikia nurodyti, kad nagrinėjamoje byloje, nepaisant vertikalaus teisinio santykio tarp darbuotojų ir viešosios teisės subjekto – darbdavių ( 95 ) – buvimo, bendrojo susitarimo 5 punktas ir 8 punkto 3 dalis negali būti taikomi tiesiogiai.

126.

Teisingumo Teismas jau yra aiškiai pripažinęs, kad bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalis negali būti taikoma tiesiogiai ( 96 ). Ši išvada tikrai taikoma ir 5 punkto 2 daliai, kurios formuluotė yra dar labiau neapibrėžta ir kuri valstybėms narėms, įgyvendinančioms šią nuostatą, suteikia dar platesnę diskreciją negu 5 punkto 1 dalis. Jau vien tai, kad šios nuostatos formuluotė pradedama fraze „tam tikrais atvejais“, rodo, kad valstybės narės niekaip neįpareigojamos priimti kurios nors vienos iš 5 punkto 2 dalies a ir b papunkčiuose nurodytų priemonių.

127.

Bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalyje numatytas draudimas bloginti padėtį taip pat negali būti taikomas tiesiogiai. Taip yra ne tiek dėl vartojamų neapibrėžtų teisinių sąvokų, kaip antai „darbuotojams teikiama bendra apsauga“ ( 97 ), kiek dėl to, kad šia nuostata apskritai nesiekiama konkrečiam asmeniui suteikti teisės ginti savo, kaip darbuotojo, interesus. Viena vertus, tai matyti iš „draudimo bloginti padėtį“ vietos bendrojo susitarimo struktūroje – jis įtrauktas į 8 punktą tarp įgyvendinimo nuostatų, kurios tik nustato valstybių narių ir jų socialinių partnerių turimą reglamentavimo kompetenciją. Kita vertus, tai matyti ir iš bendrojo susitarimo 8 punkto 3 dalies turinio – juk galiausiai ši nuostata draudžia ne apskritai sumažinti bendrą darbuotojams suteikiama apsaugą, o tik draudžia kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, prisidengusioms bendrojo susitarimo įgyvendinimu, mažinti tokią bendrą apsaugą ( 98 ).

128.

Taigi apibendrinant:

Nacionaliniai teismai, turėdami pareigą aiškinti nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų direktyvą, privalo imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių jiems nuolatos užtikrinti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai ir panaikintos galimų Bendrijos teisės aktų pažeidimų pasekmės. Tam jie turi naudotis visa nacionalinės teisės aktais jiems suteikta diskrecija.

129.

Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta pirma, siūlau Teisingumo Teismui į Monomeles Protodikeio Rethymnis pateiktus trijų prašymų priimti prejudicinius sprendimus klausimus bendrai atsakyti taip: