1. 

Bylose dėl teisinio pagrindo pasirinkimo Teisingumo Teismas neseniai priėmė keletą sprendimų, kuriuose turėjo atskirti atitinkamai į Europos bendrijos ir Europos Sąjungos kompetenciją patenkančias sritis ( 2 ).

2. 

Klausimas dėl kompetencijų paskirstymo konstitucinėje struktūroje, kurią sudaro trys ramsčiai, t. y. Bendrijos ramstis ir du daugiausia tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu pagrįsti ramsčiai, yra svarbiausias tokio pobūdžio byloje, kurioje Teisingumo Teismui tenka delikati ir sudėtinga užduotis nustatyti ribą tarp Bendrijos ir Sąjungos teisės aktų leidėjų kompetencijai priklausančių veiklos sričių.

3. 

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma patikslinti ribą tarp Bendrijos ramsčio ir trečiojo ramsčio, t. y. ES sutarties VI antraštinės dalies, skirtos policijos ir teisminiam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose.

4. 

Savo ieškinyje Airija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/24/EB dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičiančią Direktyvą 2002/58/EB ( 3 ), nurodydama, kad ji priimta remiantis netinkamu teisiniu pagrindu.

5. 

Airija, palaikoma Slovakijos Respublikos, iš esmės mano, kad vienintelio teisinio pagrindo, galinčio teisėtai pagrįsti Direktyvoje 2006/24 įtvirtintas priemones, reikia ieškoti ne EB 95 straipsnyje, o ES sutarties VI antraštinėje dalyje, reglamentuojančioje policijos ir teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, būtent ES 30 straipsnyje, 31 straipsnio 1 dalies c punkte ir 34 straipsnio 2 dalies b punkte.

6. 

Šioje išvadoje išdėstysiu argumentus, dėl kurių manau, kad priimdamas Direktyvą 2006/24 Bendrijos teisės aktų leidėjas tinkamai rėmėsi EB 95 straipsniu.

7.

Pagal ES 47 straipsnį:

„Laikantis nuostatų, atsižvelgiant į Europos bendrijos įsteigimą, keičiančių Europos ekonomikos bendrijos steigimo sutartį, Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį, bei šių baigiamųjų nuostatų, ši Sutartis neturi jokios įtakos Europos Bendrijų steigimo sutartims ar vėlesnėms sutartims ir aktams, jas keičiantiems ar papildantiems.“

8.

EB 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„1.   Nukrypstant nuo 94 straipsnio ir išskyrus tuos atvejus, kai šioje Sutartyje nustatyta kitaip, 14 straipsnyje iškeltiems tikslams pasiekti taikomos toliau dėstomos nuostatos. Taryba 251 straipsnyje nurodyta tvarka, pasikonsultavusi su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, nustato priemones valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, suderinti.“

9.

Būtent EB 95 straipsnio pagrindu buvo priimtos šios trys direktyvos:

10.

Direktyva 95/46 nustatomi asmens duomenų tvarkymo standartai, kuriais siekiama apsaugoti fizinių asmenų laisves ir pagrindines teises, ypač jų privatumo teisę, ir kartu užtikrinti laisvą šių duomenų judėjimą Europos bendrijoje.

11.

Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalyje numatyta materialinė jos taikymo sritis, įtvirtinant, kad:

„Ši direktyva netaikoma tvarkant asmens duomenis:

<…>“

12.

Pagal Direktyvos 95/46 13 straipsnio 1 dalį „Išimtys ir apribojimai“:

„Valstybės narės gali priimti teisines priemones, kad apribotų 6 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnyje, 11 straipsnio 1 dalyje bei 12 ir 21 straipsniuose numatytų prievolių ir teisių mastą, kai toks apribojimas yra reikalinga apsaugos priemonė norint užtikrinti:

13.

Direktyva 2002/58 priimta siekiant papildyti Direktyvą 95/46 specialiomis nuostatomis, skirtomis elektroninių ryšių sektoriui.

14.

Kaip nurodyta Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 1 dalyje ji:

„suderina valstybių narių nuostatas, užtikrinančias [siekiant užtikrinti] vienodą pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos lygį, ypač teisę į privatumą, susijusį su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje, ir užtikrinančias [siekiant užtikrinti] laisvą tokių duomenų judėjimą ir laisvą elektroninių ryšių įrangos ir paslaugų judėjimą Bendrijoje.“

15.

Kaip ir Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalyje, Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalyje numatytos pastarosios taikymo ribos, įtvirtinant, kad:

„Ši direktyva netaikoma veiklos rūšims, kurios neįeina į Europos bendrijos steigimo sutarties taikymo sritį, tokioms, kurios nurodytos Europos Sąjungos steigimo sutarties V ir VI antraštinėse dalyse, ir visais atvejais veiklos rūšims, susijusioms su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai atitinkamos veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) bei valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje.“

16.

Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose nustatomos taisyklės, taikomos tinklo ir paslaugų teikėjams tvarkant srauto ir vietos nustatymo duomenis, generuojamus naudojantis elektroninių ryšių paslaugomis. Tokie duomenys turi būti sunaikinti ar pakeisti taip, kad taptų anoniminiai, kai jie nebėra reikalingi pranešimui perduoti, išskyrus kai reikia pateikti sąskaitas ir atsiskaityti už tinklų sujungimą. Be to, esant suinteresuotojo asmens sutikimui tam tikri duomenys taip pat gali būti tvarkomi rinkodaros bei pridėtinės vertės paslaugų teikimo tikslais.

17.

Direktyvos 2002/58 6 straipsnio 1 dalyje būtent numatyta:

„Su abonentais ir naudotojais susiję srauto duomenys, kuriuos tvarko ir saugo viešųjų ryšių tinklo ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, turi būti sunaikinti arba pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, kai šie duomenys nebėra reikalingi pranešimui perduoti, jeigu nepažeidžiamos šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatos.“

18.

Pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį:

„Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip [arba] užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta Direktyvos 95/46/EB 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

19.

Vadovaujantis Direktyvos 2006/24 5–11 konstatuojamosiomis dalimis:

20.

Direktyvos 2006/24 15 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta:

„Direktyva 95/46/EB ir Direktyva 2002/58/EB taikomos visa apimtimi pagal šią direktyvą saugomų duomenų atžvilgiu. <…>“

21.

Pagal Direktyvos 2006/24 21 konstatuojamąją dalį:

„Kadangi šios direktyvos tikslų, būtent suderinti teikėjų įsipareigojimus saugoti tam tikrus duomenis ir užtikrinti, kad tie duomenys būtų prieinami sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžiami kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje, tyrimams, atskleidimui ir baudžiamajam persekiojimui, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl šios direktyvos masto bei poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.“

22.

Šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šia direktyva nepažeidžiama valstybių narių teisė priimti teisėkūros priemones dėl jų pačių paskirtų nacionalinių institucijų prieigos prie duomenų ir galimybės jais naudotis. Su nacionalinių institucijų prieiga prie duomenų, saugomų pagal šios direktyvos nuostatas, vykdant Direktyvos 95/46/EB 3 straipsnio 2 dalies pirmojoje įtraukoje numatytą veiklą susiję klausimai nepatenka į Bendrijos teisės reglamentavimo sritį. Vis dėlto šie klausimai gali būti nacionalinės teisės arba veiksmų pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį dalykas. Tokiais teisės aktais ar veiksmais turi būti gerbiamos pagrindinės teisės, nes jos kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir garantuotos EŽTK. Pagal EŽTK 8 straipsnį, kaip išaiškino Europos žmogaus teisių teismas, valdžios institucijų kišimasis į privatumo teisę turi atitikti būtinumo ir proporcingumo reikalavimus ir todėl turi siekti nustatytų, aiškių ir teisėtų tikslų bei turi būti vykdomas tokiu būdu, kuris atitiktų tikslą, dėl kurio įsikišama, būtų su šiuo tikslu susijęs ir savo apimtimi jo neviršytų.“

23.

Vadovaujantis Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalimi:

„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių nuostatas, susijusias su viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ir viešųjų ryšių tinklų teikėjų pareigomis saugant tam tikrus duomenis, kurie yra jų generuojami arba tvarkomi, ir tuo siekiant užtikrinti, kad duomenys būtų prieinami sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu.“

24.

Šios direktyvos 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga saugoti duomenis. Jo 1 dalis suformuluota taip:

„Nukrypdamos nuo Direktyvos 2002/58/EB 5, 6 ir 9 straipsnių, valstybės narės priima priemones siekdamos užtikrinti, kad šios direktyvos 5 straipsnyje nurodyti duomenys būtų išsaugomi pagal šios direktyvos nuostatas, jeigu tuos duomenis generuoja arba tvarko jų jurisdikcijai priklausantys viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ar viešųjų ryšių tinklų teikėjai teikdami atitinkamas ryšių paslaugas.“

25.

Direktyvos 2006/24 4 straipsnyje dėl prieigos prie duomenų nurodyta:

„Valstybės narės patvirtina priemones siekdamos užtikrinti, kad pagal šią direktyvą saugomi duomenys kompetentingoms nacionalinėms institucijoms būtų teikiami tik konkrečiais atvejais ir laikantis nacionalinės teisės. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės ar viešosios tarptautinės teisės ir visų pirma EŽTK, kaip ją aiškina Europos žmogaus teisių teismas, atitinkamas nuostatas, kiekviena valstybė narė, laikydamasi būtinumo ir proporcingumo reikalavimų, savo nacionalinėje teisėje nustato tvarką ir sąlygas, kurių turi būti laikomasi siekiant gauti prieigą prie saugomų duomenų.“

26.

Šios direktyvos 6 straipsnyje dėl saugojimo laikotarpių numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad 5 straipsnyje nurodytos duomenų kategorijos būtų saugomos ne trumpiau kaip šešis mėnesius ir ne ilgiau kaip dvejus metus nuo ryšio datos.“

27.

Be to, dėl saugomų duomenų laikymo sąlygų Direktyvos 2006/24 8 straipsnyje įtvirtinta:

„Valstybės narės užtikrina, kad 5 straipsnyje nurodyti duomenys būtų saugomi pagal šią direktyvą taip, kad kompetentingų institucijų reikalavimu saugomi duomenys ir visa kita reikalinga informacija, susijusi su tais duomenimis, būtų nedelsiant perduota.“

28.

Dėl Direktyvoje 2006/24 įtvirtintos pareigos saugoti duomenis, jos 11 straipsniu į Direktyvos 2002/58 15 straipsnį buvo įterpta nauja dalis, pagal kurią:

„1a.   1 dalis netaikoma duomenims, kuriuos pagal <…> direktyvą 2006/24 <…> konkrečiai reikalaujama išsaugoti tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais.“

29.

Galiausiai pagal Direktyvos 2006/24 12 straipsnį:

„1.   Valstybė narė, kurioje susidaro ypatingos aplinkybės, pateisinančios, kad ribotam laikotarpiui būtų pratęstas 6 straipsnyje nurodytas didžiausias saugojimo laikotarpis, gali imtis reikiamų priemonių. Valstybė narė nedelsdama praneša Komisijai ir informuoja kitas valstybes nares apie priemones, kurių ėmėsi pagal šį straipsnį, ir nurodo jų priežastis.

2.   Komisija per šešis mėnesius nuo 1 dalyje nurodyto pranešimo patvirtina arba atmeta atitinkamas nacionalines priemones, patikrinusi, ar jos nėra savavališkos diskriminacijos priemonė arba užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas ir ar jos netrukdo veikti vidaus rinkai. Jeigu Komisija per minėtą laikotarpį nepriima jokio sprendimo, laikoma, kad nacionalinės priemonės buvo patvirtintos.

<…>“

30.

2004 m. balandžio 28 d. Airija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Švedijos Karalystė pateikė pasiūlymą priimti Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą remiantis ES 31 straipsnio 1 dalies c punktu ir ES 34 straipsnio 2 dalies b punktu. Šio projekto tikslas – teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas tvarkomų ir kaupiamų arba perduotų viešaisiais ryšių tinklais duomenų saugojimas siekiant užkardyti, tirti ir atskleisti baudžiamąsias veikas, įskaitant terorizmą ( 6 ).

31.

Manydama, kad šį pamatinio sprendimo projektą sudaro dvi dalys, t. y. viena, kurioje įtvirtintos operatorių pareigos tam tikrą laikotarpį saugoti srauto duomenis, susijusius su jų paslaugų gavėjais, ir kita, kurioje įtvirtintos pareigos, susijusios su baudžiamosios teisės srityje kompetenciją turinčių institucijų prieiga prie šių duomenų ir pasikeitimu jais, Komisija nusprendė, kad šio projekto pirmoje dalyje esančių priemonių teisinis pagrindas turi būti EB 95 straipsnis. Visų pirma ji nurodė, jog ES 47 straipsnis neleidžia, kad ES sutartimi grindžiamas aktas turėtų įtakos acquis communautaire, šiuo atveju Direktyvoms 95/46 ir 2002/58. Manydama, kad saugotinų duomenų kategorijų ir saugojimo termino nustatymas priklauso Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetencijai, Komisija pasinaudojo teise šiais klausimais siūlyti priimti direktyvą.

32.

2005 m. rugsėjo 21 d. Komisija pateikė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl duomenų, tvarkomų teikiant viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, saugojimo ir iš dalies pakeičiančios Direktyvą 2002/58, projektą ( 7 ), pagrįstą EB 95 straipsniu.

33.

Per 2005 m. gruodžio 1–2 d. posėdį Taryba nusprendė priimti EB sutartimi grindžiamą direktyvą ir nepriimti pamatinio sprendimo.

34.

2005 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas parengė ataskaitą dėl direktyvos projekto ( 8 ). Europos Parlamentas pateikė savo nuomonę laikydamasis bendro sprendimo priėmimo procedūros, numatytos EB 251 straipsnyje ( 9 ).

35.

Per 2006 m. vasario 21 d. posėdį Taryba kvalifikuota balsų dauguma priėmė Direktyvą 2006/24. Airija ir Slovakijos Respublika balsavo prieš šio dokumento priėmimą.

36.

Airija Teisingumo Teismo prašo:

37.

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

38.

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

39.

2007 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Slovakijos Respublikai leista įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų, o Ispanijos Karalystei, Nyderlandų Karalystei, Komisijai ir Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui – palaikyti atsakovų reikalavimų.

40.

Airija tvirtina, kad EB 95 straipsnio kaip Direktyvos 2006/24 teisinio pagrindo pasirinkimas yra klaidingas. Šios valstybės narės manymu, nei EB 95 straipsnis, nei kuri nors kita EB sutarties nuostata negali būti tinkamas šios direktyvos teisinis pagrindas.

41.

Ši valstybė narė iš esmės teigia, kad vienintelis arba bent jau pagrindinis ar vyraujantis Direktyvos 2006/24 tikslas yra palengvinti sunkių nusikaltimų, įskaitant terorizmą, tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą. Todėl, jos manymu, vienintelis teisinis pagrindas, kuriuo teisėtai gali būti grindžiamos Direktyva 2006/24 numatytos priemonės, yra įtvirtintas ES sutarties VI antraštinėje dalyje, būtent ES 30 straipsnyje, 31 straipsnio 1 dalies c punkte ir 34 straipsnio 2 dalies b punkte.

42.

Išnagrinėjus Direktyvos 2006/24 konstatuojamąsias dalis, būtent 7–11 ir 21 konstatuojamąsias dalis, bei pagrindines jos nuostatas, visų pirma 1 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad EB 95 straipsnis yra netinkamas šios direktyvos teisinis pagrindas. Ši direktyva yra aiškiai skirta kovai su sunkiomis nusikalstamomis veikomis.

43.

Yra nuspręsta, kad EB 95 straipsniu grindžiamų priemonių „svarbiausias aspektas“ turi būti nacionalinės teisės aktų suderinimas vidaus rinkos veikimui pagerinti. Direktyvos 2006/24 nuostatos skirtos kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis, o ne ištaisyti galimus vidaus rinkos veikimo trūkumus.

44.

Jei, priešingai Airijos pagrindiniam reikalavimui, Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Direktyva 2006/24 siekiama, pirmiausia, užkirsti kelią konkurencijos iškraipymams arba vidaus rinkos kliūtims, ši valstybė narė tvirtina, jog šis tikslas laikytinas tik šalutiniu pagrindinio arba vyraujančio tikslo, t. y. kovoti su nusikalstamumu, atžvilgiu.

45.

Šios valstybės narės nuomone, Bendrijos teisės aktų leidėjas neturi teisės EB 95 straipsnio pagrindu priimti iš dalies keičiančios direktyvos norėdamas įtraukti nuostatas, nepatenkančias į I ramstyje Bendrijai suteiktos kompetencijos sritį. Pareigos, skirtos užtikrinti, kad būtų prieinami duomenys, reikalingi tirti, atskleisti bei persekioti sunkias nusikalstamas veikas, patenka į sritį, kuri gali būti reglamentuojama tik ES sutarties VI antraštine dalimi grindžiama priemone. Tokios teisėkūros priemonės priėmimas neturėtų įtakos Direktyvos 2002/58 nuostatoms ES 47 straipsnio prasme.

46.

Be to, Airija tvirtina, kad pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmąją įtrauką ir Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalį iš šių aktų taikymo srities aiškiai pašalinamos veiklos rūšys, kurios nepatenka į EB sutarties taikymo sritį, susijusios su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu bei valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje. Direktyva 2006/24 neįtvirtina jokios panašios išimties. Atvirkščiai, į jos taikymo sritį patenka dalykai, kurie nereglamentuojami direktyvose 95/46 bei 2002/58, kaip aiškiai matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies. Priešingai nei direktyvų 95/46 ir 2002/58 atveju, galima užginčyti EB 95 straipsnio kaip Direktyvos 2006/24 teisinio pagrindo pasirinkimą dėl dalykų, kuriems ankstesnės direktyvos aiškiai nebuvo taikomos, įtraukimo į pastarosios taikymo sritį.

47.

Tai, kad Direktyvoje 2006/24 nėra nuostatų, numatančių prieigą prie duomenų sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais, nėra lemiamas veiksnys ir netrukdo Teisingumo Teismui laikytis tokio pat motyvavimo kaip ir minėtame sprendime Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją.

48.

Galiausiai, dėl Parlamento prašymo apriboti galimo sprendimo dėl panaikinimo poveikį laiko atžvilgiu Airija nurodo, pirma, jog panaikinimas nesukels sunkių ekonominių padarinių pavojaus ir, antra, teisinio saugumo principas nereikalauja palikti galioti Direktyvos 2006/24 nuostatų, nepaisant jos negaliojimo. Todėl Airija mano, kad Teisingumo Teismas neturėtų apriboti sprendimo poveikio laiko atžvilgiu, jei direktyva bus panaikinta.

49.

Slovakijos Respublika palaiko Airijos poziciją. Ji mano, kad EB 95 straipsnis negali būti Direktyvos 2006/24 teisinis pagrindas, nes jos pagrindinis tikslas nėra pašalinti vidaus rinkos kliūtis ir iškraipymus. Šia direktyva siekiama suderinti asmens duomenų saugojimą kitais nei komerciniai tikslais taip palengvinant valstybių narių veiksmus baudžiamosios teisės srityje, todėl ji negali būti priimta įgyvendinant Bendrijos kompetenciją, nesvarbu, ar Bendrijos akte numatyta galimybė perduoti šią kompetenciją, ar numatyti kiti teisėsaugos institucijų veiksmai.

50.

Direktyva 2006/24 reikalaujamas asmens duomenų saugojimas yra reikšmingas EŽTK 8 straipsnyje numatytos privačių asmenų teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimas. Abejotina, ar tokį didelį apribojimą galima pateisinti ekonominiais motyvais, šiuo atveju – geresniu vidaus rinkos veikimu. Akto, kurio pagrindinis ir neslepiamas tikslas yra kova su nusikalstamumu ir terorizmu, priėmimas Bendrijos kompetencijai nepriklausiančioje srityje būtų tinkamesnis sprendimas, geriau pateisinantis teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą.

51.

Priešingai nei Airija, Slovakijos Respublika mano, kad jei Direktyva 2006/24 būtų panaikinta, Teisingumo Teismas turėtų sustabdyti sprendimo poveikį, kol bus priimtas šią direktyvą pakeisiantis aktas.

52.

Parlamento nuomone, Airijos ieškinys pagrįstas Direktyvos 2006/24 tikslo ir turinio neteisingu vertinimu bei Bendrijai suteiktos kompetencijos pirmojo ramsčio srityje ir Sąjungai suteiktos kompetencijos trečiojo ramsčio srityje, t. y. ES sutarties VI antraštinė dalis, klaidingu supratimu.

53.

Parlamentas nurodo, kad ieškovė atsižvelgia ne į visas Direktyvos 2006/24 nuostatas. Iš esmės šios direktyvos 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse visų pirma nurodyta, kad pagrindinis arba vyraujantis šios direktyvos tikslas yra pašalinti elektroninių ryšių vidaus rinkos kliūtis, o 25 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama, jog prieiga prie saugomų duomenų ir galimybė jais naudotis nepriklauso Bendrijos kompetencijos sričiai.

54.

Direktyvos 2006/24 3 straipsnio 1 dalimi nukrypstama nuo Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsnių numatant elektroninių ryšių paslaugų teikėjams pareigą saugoti duomenis, kuriuos anksčiau jie privalėjo sunaikinti. Toks esamų pareigų pakeitimas būtinai turėjo būti priimtas remiantis kompetencija pirmojo ramsčio srityje, nes trečiojo ramsčio akto priėmimas pažeistų ES 47 straipsnį. Parlamentas taip pat nurodo, jog pagrindinės Direktyvos 2006/24 nuostatos, t. y. 5–8 straipsniai, akivaizdžiai skirtos saugomiems duomenims taikytinoms sąlygoms suderinti.

55.

Parlamentas tvirtina, kad po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir vėlesnių išpuolių Madride bei Londone kai kurios valstybės narės nustatė skirtingas duomenų saugojimo taisykles ar rengėsi tai padaryti. Šie skirtumai galėjo sudaryti kliūčių laisvam asmens duomenų judėjimui tarp valstybių narių ir kartu elektroninių ryšių paslaugų teikimui.

56.

Atitinkamiems operatoriams nemažai kainuoja saugoti duomenis, o skirtingos šios srities normos gali iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje. Direktyvos 2006/24 pagrindinis tikslas yra suderinti pareigas, kurias elektroninių ryšių paslaugų teikėjams duomenų saugojimo srityje nustato valstybės narės. Todėl darytina išvada, kad EB 95 straipsnis yra tinkamas šios direktyvos teisinis pagrindas. Kovai su nusikalstamumu teikiama svarba nėra kliūtis grįsti šią direktyvą EB 95 straipsniu. Nors kova su nusikalstamumu aiškiai turėjo įtakos Direktyvos 2006/24 nuostatoms, dėl to EB 95 straipsnis netampa netinkamas šios direktyvos teisinis pagrindas.

57.

Parlamentas taip pat nurodo, kad Direktyvoje 2006/24 nėra jokios nuostatos, kurios tikslas ar poveikis būtų prieigos prie saugomų duomenų ar leidimo juos tvarkyti teisėsaugos tikslais suteikimas, kitaip nei bylose, kuriose priimtas minėtas sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją ir kuriose prieiga buvo suteikta trečiosios valstybės teisėsaugos tarnybai. Be to, šioje direktyvoje nėra nuostatų, reglamentuojančių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą ES 30 straipsnio prasme ar teismų bendradarbiavimą ES 31 straipsnio prasme. Taigi šioje direktyvoje nėra jokios nuostatos, susijusios su „valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje“ Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalies prasme.

58.

Parlamento teigimu, nors privataus asmens asmens duomenų saugojimas iš principo yra įsikišimas EŽTK 8 straipsnio prasme, jis gali būti pateisinamas šiame straipsnyje nurodytu viešosios tvarkos interesu ir kelio nusikaltimams užkirtimu. Reikėtų skirti tokio apribojimo pateisinimo klausimą nuo tinkamo teisinio pagrindo pagal Sąjungos teisės sistemą pasirinkimo klausimo, nes jie tarpusavyje visiškai nesusiję.

59.

Galiausiai Parlamentas mano, kad jei Teisingumo Teismas panaikintų Direktyvą 2006/24, jos poveikis turėtų būti išsaugotas remiantis EB 231 straipsniu, kol bus priimtas ją pakeičiantis aktas. Iš tiesų ieškovė prašo panaikinti šią direktyvą dėl to, kad ji buvo priimta remiantis netinkamu teisiniu pagrindu, bet neginčija jos turinio. Šios direktyvos poveikio išsaugojimą pagrįstų teisinis saugumas ir atitinkamų asmenų interesų apsauga.

60.

Taryba tvirtina, kad praėjus keleriems metams po Direktyvos 2002/58 priėmimo nacionalinės teisėsaugos institucijos vis labiau nerimauja dėl nusikaltimams vykdyti naudojamų elektroninių ryšių srities naujovių. Šie nauji rūpesčiai paskatino valstybes nares imtis priemonių, užkertančių kelią tam, kad būtų sunaikinti šiais ryšiais perduodami duomenys, ir užtikrinančių jų prieigą teisėsaugos institucijoms. Šių priemonių įvairovė pradėjo kliudyti geram vidaus rinkos veikimui. Visa tai aiškiai nurodyta Direktyvos 2006/24 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse. Tokia situacija paskatino Bendrijos teisės aktų leidėją nustatyti tikslius ir vienodus reikalavimus paslaugų teikėjams, kiek jie susiję su šios direktyvos 5 straipsnyje nurodytų asmens duomenų sunaikinimu ar išsaugojimu, taip užtikrinant bendrų taisyklių taikymą Bendrijoje vieningos vidaus rinkos tikslais.

61.

Be to, Taryba mano, kad nors poreikis kovoti su nusikalstamumu, įskaitant terorizmą, buvo lemiamas Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose įtvirtintų teisių ir pareigų taikymo pakeitimo veiksnys, ši aplinkybė neužkerta kelio priimti Direktyvą 2006/24 EB 95 straipsnio pagrindu. Nei ES 30, 31 ir 34 straipsniai, nei joks kitas ES sutarties straipsnis negalėtų pagrįsti akto, kuriuo pakeičiamos Direktyva 2002/58 paslaugų teikėjams nustatytos pareigos, nes kitaip būtų pažeistas ES 47 straipsnis.

62.

Taryba ne tik nurodo ES 47 straipsnyje įtvirtintus draudimus, bet ir nesutinka su tuo, kad Direktyva 2006/24 reglamentuojamą sritį gali reguliuoti ES sutarties VI antraštinės dalies pagrindu priimtas aktas, nes jokia šios direktyvos nuostata nėra susijusi nei su policijų, muitinių ir teismų bendradarbiavimu, nei su valstybių narių baudžiamosios teisės normų suderinimu.

63.

Tarybos teigimu, EŽTK 8 straipsniu saugomos teisės nėra absoliučios ir gali būti apribotos šio straipsnio 2 dalyje numatytomis sąlygomis. Toks duomenų saugojimas, koks numatytas Direktyvoje 2006/24, atitinka vieną iš EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje pripažįstamų bendrųjų teisėtų interesų ir yra adekvati priemonė jam apsaugoti.

64.

Ispanijos Karalystė ir Nyderlandų Karalystė palaiko Parlamentą ir Tarybą, pateikdamos Teisingumo Teismui iš esmės atsakovų argumentus atitinkančius argumentus.

65.

Komisija primena, kad dar prieš priimant Direktyvą 2006/24 keletas valstybių narių, taikydamos Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, priėmė nacionalines nuostatas dėl duomenų saugojimo. Ji pabrėžia, jog šios nuostatos iš esmės skyrėsi. Pavyzdžiui, saugojimo terminas varijavo nuo trijų mėnesių Nyderlanduose iki ketverių metų Airijoje. Duomenų saugojimo pareigos paslaugų teikėjams turi reikšmingų ekonominių padarinių. Šių pareigų skirtumai gali iškraipyti vidaus rinką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, buvo teisėta Direktyvą 2002/64 priimti remiantis EB 95 straipsniu.

66.

Šia direktyva visoje Bendrijoje kartu ribojamos Direktyvoje 2002/58 numatytos pareigos. Kadangi Direktyva 2002/58 priimta EB 95 straipsnio pagrindu, ją keičiančios Direktyvos 2006/24 teisinis pagrindas turi būti identiškas.

67.

Komisija taip pat mano, kad, priešingai nei išplaukia iš Airijos argumentų, Direktyvą 2006/24 reikia vertinti kaip duomenų apsaugos priemonę, patenkančią į Direktyvų 95/46 ir 2002/58 reglamentavimo sistemą. Atsižvelgiant į duomenų apsaugą, visų pirma reikia atskirti tvarkymą, nepatenkantį į Bendrijos teisės taikymo sritį dėl išimties išlygos, ir tvarkymą, kuriam Bendrijos teisė taikoma, tačiau dėl apribojimo išlygos toks tvarkymas gali būti pagrįstai ir proporcingai ribojamas.

68.

Neginčijama, kad pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalį kai kurios veiklos rūšys, įskaitant valstybių narių veiksmus baudžiamosios teisės srityse, nepatenka į jų taikymo sritį. Vis dėlto Direktyva 2006/24 reglamentuoja ne valstybės narės veiksmus, o elektroninių ryšių tiekėjų duomenų tvarkymą komerciniais tikslais, susijusiais su ryšių paslaugų teikimu viešųjų ryšių tinkle. Ši veikla aiškiai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, būtent į Direktyvų 95/46 ir 2002/58 taikymo sritį.

69.

Be to, jei valstybės narės galimybei apriboti teisių duomenų saugojimo srityje taikymą sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais nebūtų taikoma Bendrijos teisė, Direktyvos 95/46 13 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis būtų nereikalingos ir prarastų veiksmingumą, palyginti su Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalimi.

70.

Galiausiai Komisija nurodo, kad Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalyje paminėtas sunkių nusikaltimų tyrimas, atskleidimas ir baudžiamasis persekiojimas patenka į Bendrijos teisės sritį, nes taip nurodomas teisėtas asmens teisių jų duomenų apsaugos srityje apribojimų, nustatytų šia direktyva, tikslas. Tokia nuoroda būtina tiek laikantis Direktyvų 95/46 ir 2002/58 reikalavimų, tiek EŽTK 8 straipsnio.

71.

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas savo argumentais siekia įrodyti teisinio pagrindo pasirinkimo įtaką Bendrijos asmens duomenų apsaugos sistemai. Jo manymu, jei EB sutartis negalėtų būti teisinis Direktyvos 2006/24 pagrindas, Bendrijos teisės nuostatos dėl duomenų apsaugos nesaugotų piliečių tuo atveju, kai jų asmens duomenų tvarkymas padėtų kovoti su nusikalstamumu. Tokiu atveju Bendrijos teisės reglamentuojama bendroji duomenų apsaugos sistema, numatyta būtent Direktyvose 95/46 ir 2002/58, būtų taikoma komerciniais tikslais atliekamam duomenų tvarkymui, bet ne tų pačių duomenų tvarkymui teisėsaugos tikslais. Dėl to paslaugų teikėjams kiltų sunkumų ir sumažėtų atitinkamam asmeniui užtikrinamos apsaugos lygis. Tokios situacijos reikėtų vengti. Šis darnumo poreikis pateisina Direktyvos 2006/24 priėmimą EB sutarties pagrindu.

72.

Tam, kad byloje dėl teisinio pagrindo pasirinkimo Teisingumo Teismas galėtų apibrėžti ribą tarp Bendrijos teisės aktų leidėjo ir Sąjungos teisės aktų leidėjo veiklos sričių, jis turi patikslinti ES 47 straipsnio, Bendrijos teisės ir Sąjungos teisės sričių atskyrimo nuostatos, taikymo sritį.

73.

Priminsiu, kad pagal ES 47 straipsnį Europos Sąjungos sutartis neturi jokio poveikio EB sutarties nuostatoms. Toks pats reikalavimas numatytas ES 29 straipsnio, kuris yra ES sutarties VI antraštinės dalies „Policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos“ įvadinis straipsnis, pirmojoje pastraipoje.

74.

Teisingumo Teismas, kaip sričių, kurioms taikoma EB sutartis, ir sričių, kurioms taikoma ES sutartis, ES 47 straipsnyje įtvirtintą taisyklę atitinkančio atskyrimo garantas, privalo užtikrinti, kad aktai, kurių dalis reikalauja, kad jiems būtų taikoma ES sutarties V ar VI antraštinės dalis, nepažeistų Bendrijai pagal EB sutarties nuostatas suteikiamos kompetencijos ( 10 ).

75.

Atsižvelgiant į tai, pagal ES 47 straipsnį Bendrijos remiantis EB sutartimi turimai kompetencijai turi įtakos ta aplinkybė, kad ES sutarties pagrindu priimto teisės akto nuostatos turėjo būti priimtos remiantis EB sutartimi ( 11 ). Teisingumo Teismo manymu, ES 47 straipsniu pagal ES 2 straipsnio penktą įtrauką ir ES 3 straipsnio pirmąją pastraipą siekiama puoselėti ir plėtoti acquis communautaire ( 12 ).

76.

Dėl metodo, naudojamo nustatyti, ar ES sutarties pagrindu priimtas teisės aktas galėjo būti priimtas pagal EB sutartį, Teisingumo Teismas nagrinėja, ar dėl siekiamo tikslo ir turinio šio akto pagrindinis tikslas yra įgyvendinti EB sutartimi Bendrijai pavestą politiką ( 13 ). Šitaip Teisingumo Teismas taiko savo nusistovėjusią praktiką, pagal kurią Bendrijos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir kuriems, be kita ko, priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys ( 14 ).

77.

Šioje byloje nekeliamas klausimas, ar ES sutarties pagrindu priimtas aktas galėjo būti priimtas pagal EB sutartį, bet reikia išnagrinėti, ar teisinga, kad aktas buvo priimtas remiantis EB sutartimi, o ne ES sutartimi, kaip nurodo ieškovė. Tačiau taikytinas metodas yra identiškas. Būtina ištirti, ar atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės „svarbiausią aspektą“ pagal ES 47 straipsnį leidžiama ją priimti remiantis ES sutartimi.

78.

Taigi, problema, kurią reikia išspręsti šioje byloje, yra nustatyti, ar Airijos ginama nuomonė, kad Direktyva 2006/24 turėjo būti priimta ES 30 straipsnio, 31 straipsnio 1 dalies c punkto ir 34 straipsnio 2 dalies b punkto pagrindu, atitinka ES 47 straipsnio nuostatas. Kitaip tariant, ar šioje direktyvoje numatytų nuostatų priėmimas remiantis ES sutartimi yra ES 47 straipsnio pažeidimas. Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia patikrinti, ar atsižvelgiant į tikslą ir turinį Direktyva 2006/24 patenka į EB 95 straipsnio taikymo sritį.

79.

Dėl EB 95 straipsnio, kaip Bendrijos teisės akto pagrindo, naudojimo iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors siekiant pateisinti rėmimąsi šiuo straipsniu nepakanka vien nacionalinės teisės skirtumų, kitaip yra, kai valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų skirtumai galėtų pažeisti pagrindines laisves ir tiesiogiai paveikti vidaus rinkos veikimą ( 15 ). Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat išplaukia, kad nors nuoroda į EB 95 straipsnį, kaip į teisinį pagrindą, yra galima siekiant užkirsti kelią prekybos ateityje kliūtims, kylančioms dėl skirtingos nacionalinių įstatymų raidos, šios kliūtys turi atrodyti įtikinamos ir atitinkama priemonė turi būti skirta joms išvengti ( 16 ). Taigi siekiant pagrįsti rėmimąsi EB 95 straipsniu kaip teisiniu pagrindu, svarbu, jog šiuo pagrindu priimtas aktas turėtų aiškų tikslą pagerinti vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygas ( 17 ).

80.

Direktyvos 2006/24 priėmimas EB 95 straipsnio pagrindu, atrodo, atitinka šiuos Teisingumo Teismo reikalavimus.

81.

Iš šios direktyvos 4–6 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas savo pasirinkimą pirmiausia grindė aplinkybe, kad nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios paslaugų teikėjų pareigą saugoti duomenis, skyrėsi tiek teisiniu, tiek techniniu atžvilgiu. Iš tikrųjų kelios valstybės narės, naudodamosi Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje suteikta galimybe, priėmė teisės aktus, kuriuose numatyta paslaugų teikėjams saugoti duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu. Tačiau šios nacionalinės nuostatos labai skyrėsi ypač saugotinų duomenų kategorijų ir jų saugojimo termino atžvilgiu ( 18 ).

82.

Dėl tokių skirtumų galėjo būti būtina derinti nacionalines nuostatas, susijusias su viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ar viešųjų ryšių tinklų teikėjų pareigomis saugant tam tikrus duomenis.

83.

Vis dėlto reikia patikrinti, ar nustatyti skirtumai galėjo turėti padarinių vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, kad pagrįstų Bendrijos teisės aktų leidėjo teisę priimti Direktyvoje 2006/24 įtvirtintas nuostatas EB 95 straipsnio pagrindu.

84.

Atliekant tokį patikrinimą svarbu pabrėžti, kad elektroninių ryšių paslaugų teikėjai dėl duomenų saugojimo patiria didelių finansinių išlaidų, proporcingų saugotinų duomenų skaičiui ir trukmei ( 19 ). Šios išlaidos susijusios ne tik su technikos, būtinos saugiai saugoti duomenis, įdiegimu, bet ir su sistemų, leidžiančių saugoti duomenis, priežiūra ir eksploatavimu.

85.

Iš to darytina išvada, kad, nesant suderintų teisė aktų, elektroninių ryšių paslaugų teikėjas patiria su duomenų saugojimu susijusių išlaidų, kurios varijuoja atsižvelgiant į valstybę narę, kurioje jis nori teikti paslaugas. Tokie skirtumai gali trukdyti laisvam elektroninių ryšių paslaugų judėjimui tarp valstybių narių ir todėl sudaryti kliūčių elektroninių ryšių paslaugų vidaus rinkos veikimui. Dėl jų, pavyzdžiui, gali sulėtėti naujų elektroninių ryšių paslaugų, kurių nuolat atsiranda informacinėje bendruomenėje, tarptautinė plėtra. Jie taip pat gali iškraipyti elektroninių ryšių rinkoje veikiančių įmonių konkurenciją.

86.

Kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2006/24 6 konstatuojamosios dalies, tokie valstybių narių teisės aktų skirtumai „sudaro kliūtis elektroninių ryšių vidaus rinkai, kadangi paslaugų teikėjams yra keliami skirtingi reikalavimai dėl srauto ir vietos nustatymo duomenų, kurie turi būti saugomi, rūšių, taip pat saugojimo sąlygų ir terminų“.

87.

Tiek, kiek Direktyva 2006/24 suderinami nacionalinės teisės aktai, susiję su pareiga saugoti duomenis (3 straipsnis), duomenų, kurie turi būti saugomi, kategorijomis (5 straipsnis), duomenų saugojimo laikotarpiu (6 straipsnis), duomenų apsauga ir duomenų saugumu (7 straipsnis), manau, kad ji skatina elektroninių ryšių vidaus rinkos plėtrą nustatydama paslaugų teikėjams vienodus reikalavimus.

88.

Be to, į įtaką, kurią daro nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių duomenų saugojimą, skirtumai vidaus rinkai, taip pat atsižvelgiama Direktyvos 2006/24 12 straipsnio 2 dalyje. Iš esmės, vertindama nacionalines priemones, pagal kurias ypatingomis aplinkybėmis ir ribotam laikotarpiui pratęsiamas ilgiausias saugojimo laikotarpis, Komisija turi patikrinti, ar jos nėra savavališkos diskriminacijos priemonė arba užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas ir ar jos netrukdo veikti vidaus rinkai.

89.

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, Bendrijos teisės aktų leidėjo EB 95 straipsniu pagrįsti veiksmai atrodo pateisinami.

90.

Airija, palaikoma Slovakijos Respublikos, atvirkščiai, mano, kad Direktyva 2006/24 negali būti grindžiama EB 95 straipsniu, nes jos „svarbiausias aspektas“ nėra vidaus rinkos steigimas ir veikimas. Iš esmės vienintelis ar bent pagrindinis šios direktyvos tikslas yra sunkių nusikalstamų veikų tyrimas, atskleidimas ir baudžiamasis persekiojimas. Airija, pateikdama šiuos argumentus, remiasi keliomis šios direktyvos nuostatomis, kuriose iš tikrųjų pirmiausia pabrėžiamas šis tikslas.

91.

Iš šių nuostatų, pacituosiu Direktyvos 2006/24 11 konstatuojamąją dalį, kurioje, priminsiu, nurodyta, kad „atsižvelgiant į srauto ir vietos nustatymo duomenų svarbą nusikalstamų veikų tyrimui, atskleidimui ir baudžiamajam persekiojimui, įrodytą atlikus nagrinėjimą ir remiantis kelių valstybių narių praktine patirtimi, reikia Europos lygmeniu užtikrinti, kad duomenys, kuriuos teikdami ryšių paslaugas generuoja arba tvarko viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų arba viešųjų ryšių tinklų tiekėjai, būtų saugomi tam tikrą laikotarpį, laikantis šioje direktyvoje numatytų sąlygų“. Taip pat pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį ja „siekiama suderinti valstybių narių nuostatas, susijusias su viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ir viešųjų ryšių tinklų teikėjų pareigomis saugant tam tikrus duomenis, kurie yra jų generuojami arba tvarkomi, ir tuo siekiant užtikrinti, kad duomenys būtų prieinami sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu“.

92.

Jokia šalis šiame procese neginčijo ir man atrodo neginčytina aplinkybė, kad elektroninių ryšių paslaugų teikėjams numatytos pareigos saugoti duomenis įtvirtinimo priežastis yra ta, jog ji palengvina sunkių nusikaltimų tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą. Negalima neigti, kad būtent dėl to, jog duomenų saugojimas yra veiksminga tyrimo priemonė, naudojama valstybių narių teisėsaugos institucijų veikloje, ypač su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu susijusiose bylose, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė suderinti pareigą saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, paslaugų teikėjų generuojamus arba tvarkomus teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus.

93.

Bendrijos teisės aktų leidėjas taip norėjo įtvirtinti papildomas nuostatas, palyginti su numatytomis Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje. Priminsiu, kad šiame straipsnyje valstybėms narėms numatyta galimybė „patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip [arba] užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta Direktyvos 95/46 <…> 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais“. Priimdamas Direktyvą 2006/24 Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo numatyti dar daugiau, pirma, pakeisdamas šią valstybių narių galimybę pareiga reikalauti, kad duomenys būtų išsaugoti, ir, antra, suderindamas saugotinų duomenų rūšis bei saugojimo terminą.

94.

Iš Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų motyvų Bendrijos teisės aktų leidėjas paliko tik sunkių nusikalstamų veikų tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą. Šitaip jis nurodė Direktyva 2006/24 įtvirtintų asmenų teisių, susijusių su jų asmens duomenų saugojimu, apribojimų teisėtą tikslą. Vienas iš šios direktyvos ypatumų yra tas, kad ji turi būti vertinama kaip asmens duomenų apsaugos sistemos, laipsniškai įdiegtos Bendrijos teisės aktų leidėjo, dalis. Kadangi šioje direktyvoje numatyta kai kurių Direktyvoje 2002/58 numatytų apsaugos priemonių išimtis, Bendrijos teisės aktų leidėjas turėjo pažymėti šį bendrojo intereso tikslą, kad įrodytų būtinumą priimti teisės aktą dėl duomenų saugojimo atsižvelgiant į EŽTK 8 straipsnio reikalavimus.

95.

Ar reikėtų manyti, jog tokio motyvo, pagrindžiančio kišimąsi į EŽTK 8 straipsnio saugomą asmens teisės į privatų gyvenimą gerbimą, nurodymas, kaip ir teiginys, jog duomenų saugojimas yra veiksminga teisėsaugos priemonė sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu, negali pagrįsti EB 95 straipsnio naudojimo kaip Bendrijos akto, t. y. Direktyvos 2006/24, teisinio pagrindo?

96.

Aš taip nemanau dėl toliau nurodomų priežasčių.

97.

Pirmiausia, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu yra įvykdytos EB 95 straipsnio, kaip teisinio pagrindo, naudojimo sąlygos, Bendrijos teisės aktų leidėjui nekliudoma šiuo teisiniu pagrindu remtis dėl to, kad visuomenės sveikatos apsauga yra lemiamas veiksnys priimant sprendimą ( 20 ). Tačiau nereikia pamiršti, jog pagal EB 95 straipsnio 3 dalį aiškiai reikalaujama, kad derinant būtų atsižvelgta į kai kuriuos privalomus bendrojo intereso pagrindus ir kad būtų užtikrintas aukštas jų apsaugos lygis ( 21 ). Manau, kad tarp šių pagrindų yra saugumas. Mano nuomone, toks aktas kaip Direktyva 2006/24, suderinantis tam tikrų duomenų saugojimo nusikalstamų veikų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu sąlygas, atitinka reikalavimą užtikrinti aukštą saugumo lygį vidaus rinkoje. Taigi, manytina, kad remiantis EB 95 straipsnio 3 dalimi leidžiama imtis priemonių valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui, kuriais kartu siekiama bendrojo intereso, t. y. užtikrinti aukštą saugumo lygį Bendrijoje, suderinti.

98.

Be to, priešingai nei teigia Airija, manau, kad vien aplinkybės, jog aktu siekiama tirti, atskleisti ir persekioti sunkius nusikaltimus, nepakanka, kad šį teisės aktą būtų galima perkelti iš pirmojo ramsčio į trečiąjį. Kitaip tariant, tik šio tikslo buvimas, mano nuomone, negali būti pakankamas pagrindas priskirti teisės aktą ES sutarties VI antraštinės dalies „policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosios bylose“ taikymo sričiai.

99.

ES 29 straipsnyje numatyta, jog, nepažeidžiant Bendrijos galių, Sąjungos tikslas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje suteikti piliečiams aukšto lygio saugumą pasiekiamas užtikrinant nusikalstamumo prevenciją ir kovojant su juo trimis būdais. Pirmiausia kalbama apie glaudesnį valstybių narių policijos pajėgų, muitinių ir kitų kompetentingų institucijų bendradarbiavimą tiesiogiai arba per Europos policijos biurą (Europolą) pagal ES 30 ir 32 straipsnių nuostatas. Antra, – apie tvirtesnį valstybių narių teisminių ir kitų kompetentingų institucijų bendradarbiavimą, įskaitant per Europos teisminio bendradarbiavimo padalinį (Eurojust), pagal ES 31 ir 32 straipsnių nuostatas. Galiausiai – apie valstybių narių baudžiamosios teisės normų derinimą prireikus pagal ES 31 straipsnio e punktą.

100.

Tačiau manau, kad pareiga saugoti duomenis, generuojamus ar tvarkomus teikiant elektroninių ryšių paslaugas, neatitinka jokio iš trijų nurodytų būdų. Taigi ji neturi požymių, būtinų jai įtraukti į ES VI antraštinės dalies taikymo sritį.

101.

Žinoma, sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslas turi baudžiamąjį pobūdį, kuris reikalauja visus aktus, kuriais siekiama šio tikslo, prisikirti trečiajam ramsčiui. Vis dėlto tai padarius būtų pernelyg išplėsta ES sutarties VI antraštinės dalies, kurioje, primenu, ne tik patvirtintas tikslas, bet ir išvardytos veiksmų, paaiškinančių sąvoką „policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosios bylose“ šios dalies prasme, rūšys, taikymo sritis.

102.

Todėl darau išvadą, kad Direktyvoje 2006/24 numatytos priemonės neapima jokių tiesioginių valstybių narių teisėsaugos institucijų veiksmų. Yra tik numatyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų ir viešųjų ryšių tinklų teikėjai turi saugoti duomenis, kurie yra generuojami arba tvarkomi teikiant šias ryšių paslaugas, t. y. tik tuos duomenis, kurie glaudžiai susiję su tiekėjų komercinės veiklos vykdymu.

103.

Apibendrinant reikia nurodyti, jog Direktyvoje 2006/24 numatytos priemonės, kurios apima veiksmus, vykdomus prieš galimus policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosios bylose veiksmus. Joje nėra suderinamas nei kompetentingų nacionalinių teisėsaugos institucijų prieigos prie duomenų klausimas, nei šių duomenų naudojimo ir keitimosi jais šiose institucijose, pavyzdžiui, vykstant baudžiamajam tyrimui, klausimas. Šie klausimai, patenkantys, mano nuomone, į ES sutarties VI antraštinės dalies taikymo sritį, teisingai nebuvo įtraukti į Direktyvos 2006/24 nuostatas ( 22 ).

104.

Be to, šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, jog ja „nepažeidžiama valstybių narių teisė priimti teisėkūros priemones dėl jų pačių paskirtų nacionalinių institucijų prieigos prie duomenų ir galimybės jais naudotis. Su nacionalinių institucijų prieiga prie duomenų, saugomų pagal šios direktyvos nuostatas, vykdant Direktyvos 95/46/EB 3 straipsnio 2 dalies pirmojoje įtraukoje numatytą veiklą susiję klausimai nepatenka į Bendrijos teisės reglamentavimo sritį. Vis dėlto šie klausimai gali būti nacionalinės teisės arba veiksmų pagal Europos Sąjungos sutarties VI antraštinę dalį dalykas“ ( 23 ). Vienintelis reikalavimas, susijęs su prieiga prie duomenų, kurį norėjo akcentuoti Bendrijos teisės aktų leidėjas ir kuris labiau panašus į perspėjimą nei į suderinimo priemonę, yra numatytas Direktyvos 2006/24 4 straipsnyje, pagal kurį „valstybės narės patvirtina priemones siekdamos užtikrinti, kad pagal šią direktyvą saugomi duomenys kompetentingoms nacionalinėms institucijoms būtų teikiami tik konkrečiais atvejais ir laikantis nacionalinės teisės. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės ar viešosios tarptautinės teisės ir visų pirma EŽTK, kaip ją aiškina Europos žmogaus teisių teismas, atitinkamas nuostatas, kiekviena valstybė narė, laikydamasi būtinumo ir proporcingumo reikalavimų, savo nacionalinėje teisėje nustato tvarką ir sąlygas, kurių turi būti laikomasi siekiant gauti prieigą prie saugomų duomenų.“

105.

Taigi ribą tarp Bendrijos ramsčio priemonių ir priemonių, kurių reikia imtis remiantis ES sutarties VI antraštine dalimi, mano nuomone, galima apibrėžti taip, kaip nurodyta toliau.

106.

Bendrijos ramsčiui priskiriamos priemonės, kuriomis suderinamos ryšių paslaugų teikėjams taikomos srauto ir vietos nustatymo duomenų, tvarkomų ir generuojamų vykdant komercinę veiklą, sąlygos. Toks nacionalinės teisės aktų duomenų saugojimo srityje suderinimas iš esmės sumažina kliūčių elektroninių ryšių vidaus rinkos plėtrai pavojų dėl tiekėjams taikomų bendrų reikalavimų. Aplinkybės, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas manė esant būtina nustatyti duomenų saugojimo pareigą dėl to, kad ši priemonė yra veiksminga sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais, nepakanka, kad ši priemonė būtų pašalinta iš Bendrijos ramsčio, nes į šį privalomą bendrojo intereso pagrindą gali būti atsižvelgta EB 95 straipsnio pagrindu priimant suderinimo priemonę. Be to, tokio privalomo bendrojo intereso pagrindo nuoroda būtina pagrįsti Bendrijos teisė aktų leidėjo kišimąsi į elektroninių ryšių paslaugų vartotojų teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

107.

Atvirkščiai, trečiojo ramsčio dalis yra priemonės, kuriomis suderinamos kompetentingų nacionalinių teisėsaugos institucijų prieigos prie saugomų duomenų, jų naudojimo ir keitimosi jais vykdant savo užduotis sąlygos. Šių valdžios institucijų tiesioginis kreipimasis į privačius paslaugų teikėjus ir pastariesiems nustatyta pareiga suteikti prieigą prie tokių duomenų teisėsaugos tikslais, mano manymu, patenka į „policijos ir teisminio bendradarbiavimo“ sritį ES sutarties VI antraštinės dalies prasme. Iš esmės šioje stadijoje privačių paslaugų teikėjų dalyvavimas teisėsaugos procese ir jų bendradarbiavimas su nacionalinėmis valdžios institucijomis, turinčiomis kompetenciją šioje srityje, įgyja konkretų ir tikrą pobūdį.

108.

Žinoma, ši atskyrimo riba gali būti kritikuojama ir tam tikrais atžvilgiais gali atrodyti dirbtinė. Manau, kad būtų geriau, jei bendrą elektroninių paslaugų teikėjų vykdomo duomenų saugojimo ir jų bendradarbiavimo su kompetentingomis nacionalinėmis teisėsaugos institucijomis problemą reglamentuotų vienas aktas, kuriuo būtų užtikrinta šių dviejų sričių darna. Nors dėl to galima apgailestauti, vis dėlto iš trijų ramsčių sudaryta konstitucinė sistema reikalauja, kad veiklos sritys būtų atskirtos. Šioje situacijoje pirmenybė teikiama teisinio saugumo užtikrinimui, kuo labiau patikslinant ribą tarp skirtingiems ramsčiams priklausančių veiklos sričių.

109.

Neatrodo, kad siūlomas vertinimas prieštarautų Teisingumo Teismo sprendimui minėtoje byloje Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją. Atvirkščiai, jis leidžia patikslinti, mano manymu, šio sprendimo taikymą.

110.

Priminsiu, kad byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, Parlamentas prašė panaikinti, pirma, 2004 m. gegužės 17 d. Tarybos sprendimą 2004/496/EB dėl Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl oro vežėjų PNR duomenų tvarkymo ir perdavimo Jungtinių Valstijų vidaus saugumo departamento Muitinių ir sienos apsaugos biurui sudarymo ( 24 ) ir, antra, Komisijos sprendimą 2004/535/EB dėl Jungtinių Amerikos Valstijų Muitinės ir pasienio apsaugos tarnybai perduodamų oro keleivių asmens duomenų, nurodytų Keleivio duomenų įraše (Passenger Name Record), tinkamos apsaugos ( 25 ).

111.

Sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia išnagrinėjo sprendimo dėl tinkamumo teisėtumą Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmosios įtraukos atžvilgiu. Primintina, kad remiantis šia nuostata direktyva netaikoma tvarkant asmens duomenis, „kai užsiimama tokia veikla, kuri nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, kaip antai veikla, kuri numatyta Europos Sąjungos sutarties V ir VI dalyse, taip pat [ir visais atvejais] kai atliekamos tvarkymo operacijos, susijusios su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (taip pat ir valstybės ekonomine gerove, kai tvarkymo operacija susijusi su valstybės saugumo klausimais) ir su valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje“.

112.

Teisingumo Teismas nusprendė, jog asmens duomenų, nurodytų keleivių duomenų įraše (toliau – PNR), perdavimas Jungtinių Valstijų vidaus saugumo departamento Muitinių ir sienos apsaugos biurui (toliau – CBP) laikytinas tvarkymo operacija, susijusia su visuomenės saugumu ir su valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje. Jis pabrėžė, kad sprendimas dėl tinkamumo susijęs ne su duomenų tvarkymu, būtinu paslaugoms suteikti, bet su duomenų tvarkymu, būtinu visuomenės saugumui apginti ir teisėsaugos tikslais. Be to, nors iš 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Lindqvist ( 26 ) išplaukia, kad Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmojoje įtraukoje kaip pavyzdžiai nurodytos veiklos rūšys visais atvejais priskirtinos valstybės ar valstybės institucijų, o ne privačių subjektų veiklos sritims, tai, Teisingumo Teismo nuomone, nereiškia, jog dėl to, kad PNR duomenys komerciniais tikslais buvo surinkti privačių operatorių ir būtent jie užtikrina šių duomenų perdavimą į trečiąją valstybę, nagrinėjamas perdavimas nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį. Iš tikro Teisingumo Teismas nurodė, kad šis perdavimas vyksta pagal valstybės institucijų nustatytą tvarką, susijusią su visuomenės saugumu.

113.

Iš to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad sprendimas dėl tinkamumo yra susijęs su asmens duomenų tvarkymu Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmosios įtraukos prasme ir nepatenka į jos taikymo sritį. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, jog reikia panaikinti sprendimą dėl tinkamumo.

114.

Toliau nagrinėdamas Tarybos sprendimo teisėtumą, Teisingumo Teismas pateikė išvadą tik dėl pagrindo, susijusio su klaidingu EB 95 straipsnio, kaip šio sprendimo teisinio pagrindo, pasirinkimu. Jis nusprendė, jog EB 95 straipsnis, skaitomas kartu su Direktyvos 95/46 25 straipsniu, negalėjo pagrįsti Bendrijos kompetencijos sudaryti Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimą dėl oro vežėjų PNR duomenų tvarkymo ir perdavimo Jungtinių Valstijų vidaus saugumo departamento Muitinių ir sienos apsaugos biurui ( 27 ). Grįsdamas šį sprendimą Teisingumo Teismas pabrėžė, kad susitarimas buvo susijęs su tuo pačiu duomenų perdavimu kaip ir sprendimas dėl tinkamumo, taigi su duomenų, kurie nepriskirti direktyvos taikymo sričiai, tvarkymu. Iš to jis padarė išvadą, kad Tarybos sprendimas negalėjo būti teisėtai priimtas remiantis EB 95 straipsniu.

115.

Airija remiasi minėtu sprendimu Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją, kad pagrįstų nagrinėjamoje byloje ginamą nuomonę, jog iš esmės vienintelis ar bent pagrindinis Direktyvos 2006/24 tikslas yra sunkių nusikaltimų tyrimas, atskleidimas ir baudžiamasis persekiojimas, todėl ji turėjo būti priimta remiantis ES sutarties VI antraštine dalimi. Vis dėlto minėtas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į aplinkybes, kurios leidžia jį atskirti nuo nagrinėjamos bylos.

116.

Byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją, Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sudaryto susitarimo pagrindinis tikslas įpareigoti oro vežėjus, vykdančius tarptautinio keleivių pervežimo skrydžius į Jungtines Amerikos Valstijas ar iš jų, suteikti CBP elektroninę prieigą prie PNR duomenų, surinktų ir laikomų oro vežėjų automatinėse užsakymų ir išvykimo kontrolės sistemose. Taigi susitarimu įtvirtintas Susitariančiųjų Šalių tarptautinio bendradarbiavimo, kuriuo siekiama kovoti su terorizmu ir kitais sunkiais nusikaltimais, būdas, norint suderinti šį tikslą su oro transporto keleivių asmens duomenų apsaugos tikslu ( 28 ). Šio tarptautinio bendradarbiavimo su trečiosios valstybės viešosios valdžios institucija būdas yra svarbus skirtumas tarp minėtos ir nagrinėjamos bylų.

117.

Toliau svarbu pabrėžti, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją, nagrinėtas duomenų tvarkymas buvo susijęs su vėlesne stadija nei oro transporto kompanijų atliekamas pradinis duomenų rinkimas. Šį tvarkymą sudarė oro transporto keleivių duomenų, esančių oro transporto vežėjų užsakymų sistemose, kurios yra valstybių narių teritorijoje, paieška, jų naudojimas ir suteikimas CBP ( 29 ). Taigi šis bendradarbiavimo būdas apėmė ne tik privačius operatorius, bet ir viešosios valdžios instituciją, t. y. CBP, siekiant kovoti su terorizmu ir kitais sunkiais nusikaltimais.

118.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, saugumą valstybės viduje užtikrinančios įstaigos atliekamą asmens duomenų paiešką ir naudojimą bei šių duomenų pateikimą tokiai įstaigai numatantį aktą galima laikyti bendradarbiavimo tarp valdžios institucijų aktu. Būtent tokioje situacijoje, kai nustatytas reikalavimas perduoti duomenis nacionalinei tarnybai saugumo ir teisėsaugos sumetimais, juridinio asmens įpareigojimas perduoti šiuos duomenis neatrodo iš esmės nutolęs nuo viešosios valdžios institucijų vykdomo tiesioginio pasikeitimo duomenimis, pavyzdžiui, vykstant baudžiamajam tyrimui ( 30 ).

119.

Tarptautinis nustatyto bendradarbiavimo pobūdis bei įtvirtinto oro vežėjų ir CBP bendradarbiavimo būdai, dėl kurių, mano nuomone, šis bendradarbiavimas patenka į ES sutarties VI antraštinės dalies taikymo sritį, laikytini pagrindiniais minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybių skirtumais.

120.

Būtent dėl šių aplinkybių 2007 m. liepos 23 d. Tarybos sprendimas 2007/551/BUSP/TVR dėl Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl oro vežėjų atliekamo keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų tvarkymo ir perdavimo Jungtinių Valstijų Vidaus saugumo departamentui (DHS) pasirašymo Europos Sąjungos vardu (2007 m. PNR susitarimas) ( 31 ) priimtas remiantis ES 24 ir 38 straipsniais.

121.

Nurodyti skirtumai taip pat leidžia geriau suprasti minėto sprendimo Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją taikymą.

122.

Šis sprendimas, mano manymu, nereiškia, jog tik asmens duomenų tvarkymo tikslo nagrinėjimas yra svarbus siekiant priskirti šį tvarkymą prie Direktyva 95/46 įdiegtos duomenų apsaugos sistemos ar atvirkščiai. Taip pat svarbu patikrinti, kokią veiklą vykdant šie duomenys yra tvarkomi. Tik jei šis tvarkymas atliekamas vykdant valstybės ar valstybės institucijų veiklą, o ne privačių subjektų veiklą, jam, remiantis Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmąja įtrauka, nėra taikoma šioje direktyvoje numatyta Bendrijos asmens duomenų apsaugos sistema. Taigi Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas turi perimti iniciatyvą ir įtvirtinti bendrą duomenų apsaugos sistemą, kuri apimtų duomenų tvarkymą, atliekamą valstybėms vykdant šias veiklos rūšis ( 32 ).

123.

Minėtame sprendime Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją Teisingumo Teismas nusprendė, jog oro vežėjų atliekamas duomenų perdavimas CBP siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir teisėsaugos tikslais prilyginamas duomenų tvarkymui vykdant valstybės ar valstybės institucijų veiklą, o ne privačių subjektų veiklą. Todėl jis nusprendė, jog šiam tvarkymui Direktyva 95/46 netaikoma.

124.

Šitaip aiškinamas minėtas sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją padeda atskirti išimties išlygas ir apribojimo išlygas, įtvirtintas Direktyvose 95/46 ir 2002/58.

125.

Kaip teisingai paaiškino Komisija vykstant šiam procesui, Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmoji įtrauka ir Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalis yra išimties išlygos, nes remiantis jomis šios dvi direktyvos netaikomos tvarkant asmens duomenis, kai užsiimama tokia veikla, kuri nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, kaip antai veikla, kuri numatyta Europos Sąjungos sutarties V ir VI antraštinėse dalyse, ir visais atvejais su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu ir su valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje susijusia veikla.

126.

Atvirkščiai, Direktyvos 95/46 13 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje numatytų apribojimo išlygų taikymo sritis yra kitokia. Jose tik valstybėms narėms numatyta galimybė apriboti šiose direktyvose nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina priemonė, skirta bendrojo intereso tikslui, kaip antai valstybės saugumui, gynybai ir visuomenės sveikatai, taip pat baudžiamųjų veikų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ir baudžiamajam persekiojimui užtikrinti. Vis dėlto atitinkamų duomenų tvarkymas ir toliau patenka į Bendrijos asmens duomenų apsaugos sistemą.

127.

Aišku, aplinkybė, kad abiejose išlygose įtvirtinti panašūs bendrojo intereso tikslai, gali būti jų atitinkamų taikymo sričių painiojimo priežastis. Tikriausiai šis painiojimas iš dalies yra Airijos ginamoje nuomonėje, nes ši valstybė narė remiasi tik išimties išlygomis, aiškindama jas kaip reiškiančias, jog aplinkybės, kad aktu siekiama bendrojo intereso tikslo, kaip antai sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo, nurodyto Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalyje, pakanka, kad jam nebūtų taikoma Bendrijos teisė.

128.

Vis dėlto Direktyvose 95/46 ir 2002/58 įtvirtintos apribojimo išlygos, kuriose nurodyti bendrojo intereso pagrindai, dėl kurių teisių ir pareigų duomenų apsaugos srityje taikymas gali būti apribotas, parodo, kad ši nuomonė klaidinga ir kad vien bendrojo intereso tikslo, kaip antai Direktyvos 2006/24 1 straipsnio 1 dalyje numatytas sunkių nusikaltimų tyrimas, atskleidimas ir baudžiamasis persekiojimas, nurodymo nepakanka, kad būtų nustatyti į Bendrijos teisės taikymo sritį patenkantys dalykai, o tiksliau – dalykai, kuriems taikoma Bendrijos asmens duomenų apsaugos sistema.

129.

Siekiant užtikrinti apribojimo išlygų veiksmingumą ir išvengti, kad jos tik pakartotų išimties išlygas, reikia laikyti, kad taikant Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmojoje įtraukoje ir Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalyje numatytas išimties išlygas tik duomenų tvarkymas, atliekamas vykdant valstybės ar valstybės institucijų veiklą, o ne privačių subjektų veiklą (pakartojant Teisingumo Teismo pirma minėtame sprendime Lindqvist, o vėliau – Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją pavartotą formuluotę), nepatenka į Bendrijos asmens duomenų apsaugos sistemą.

130.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, darau išvadą, jog kadangi Direktyvoje 2006/24 nėra nuostatų, kuriomis suderinamos prieigos prie duomenų ir jų naudojimo vykdant valstybės ar jos institucijų veiklą, o ne privačių subjektų veiklą sąlygos, būtent jokios nuostatos, kurią galima būtų priskirti „policijos ir teisminiam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose“ ES sutarties VI antraštinės dalies prasme, ji buvo teisingai priimta remiantis Bendrijos ramsčiu, būtent EB 95 straipsnio pagrindu.

131.

Jei būtų pritarta Airijos nuomonei, kad Direktyva 2006/24 turėjo būti priimta remiantis ES 30 straipsniu, 31 straipsnio 1 dalies c punktu ir 34 straipsnio 2 dalies b punktu, būtų pažeistas ES 47 straipsnis.

132.

Galiausiai, reikia pažymėti, jog net jei būtų pritarta tam, kad Direktyva 2006/24 sudaryta iš dviejų dalių, kurių viena susijusi su vidaus rinkos įsteigimu ir veikimu, remiantis EB 95 straipsnio nuostatomis, o kita – su „policijos ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosios bylose“ ES sutarties VI antraštinės dalies prasme, ir viena kitos atžvilgiu nėra šalutinės, ES 47 straipsnis tebūtų kliūtis remtis teisiniu pagrindu, numatytu šioje ES sutarties antraštinėje dalyje.

133.

Iš esmės minėtame 2008 m. gegužės 20 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą Teisingumo Teismas patikslino ES 47 straipsnio taikymą tuo atveju, kai teisės akto analizė parodo, kad juo siekiama dvigubo tikslo arba jis turi dvi sudedamąsias dalis, viena iš kurių patenka į EB sutarties, o kita į ES sutarties taikymo sritį, ir viena kitos atžvilgiu nėra šalutinės. Jis nusprendė, jog tokioje situacijoje, kadangi ES 47 straipsnis draudžia Sąjungai pagal ES sutartį priimti aktą, kuris galėjo būti tinkamai priimtas pagal EB sutartį, Sąjunga neturi remtis atitinkamu ES sutartyje numatytu teisiniu pagrindu priimdama nuostatas, kurios taip pat patenka į EB sutartimi Bendrijai suteiktos kompetencijos sritį.

134.

Todėl, kai teisės aktas turi dvi sudedamąsias dalis, dėl kurių jis galėtų būti pagrįstas tiek EB, tiek ES sutartimi, pagal ES 47 straipsnį pirmenybė bet kuriuo atveju teikiama EB sutarčiai.

135.

Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: