—

Minister voor Vreemdelingenzaken en Integratie, atstovaujamo advokato A. van Leeuwen,

—

R. N. G. Eind, atstovaujamos advokato R. Ketwaru,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir C. Wissels bei M. de Grave,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos A. Jacobsen,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir C. Schulze-Bahr,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos K. Georgiadis ir K. Boskovits bei Z. Chatzipavlou,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos E. O’Neill, padedamo baristerio S. Moore,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Rozet ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 18 straipsnio, 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92 (OL L 245, 1992, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1612/68), ir 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos dėl teisės apsigyventi (OL L 180, 1990, p. 26) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Surinamio pilietės R. N. G. Eind ir Užsieniečių reikalų ir integracijos ministro (Minister voor Vreemdelingenzaken en Integratie) dėl Teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus (Staatssecretaris van Justitie, toliau – valstybės sekretorius) sprendimo atsisakyti išduoti leidimą apsigyventi.

3

Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje nurodyta:

„1.   Asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:

<…>“.

4

Direktyvos 90/364 1 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Valstybės narės suteikia teisę jose apsigyventi kitų valstybių narių piliečiams, kurie neturi šios teisės pagal kitus Bendrijos teisės aktus, ir jų šeimos nariams, kaip apibrėžta šio straipsnio 2 dalyje, jeigu priimančiojoje valstybėje narėje jiems bei jų šeimos nariams taikomas ligos draudimas bet kurios rizikos atžvilgiu ir jeigu savo gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiu jie turi pakankamai lėšų, kad netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

<…>

2.   Toliau išvardyti asmenys, nepaisant jų pilietybės, turi teisę įsikurti kitoje valstybėje narėje kartu su asmeniu, turinčiu teisę ten apsigyventi:

<…>“.

5

2000 m. lapkričio 23 d. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (Vreemdelingenwet, 2000 m. Staatsblad, Nr. 495) 1 straipsnio e punkte numatyta, kad „Bendrijos piliečiai“ yra:

6

Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnio h punktą „leidimas laikinai apsigyventi“ – leidimas užsieniečiui gyventi ilgiau nei tris mėnesius, kurį asmeniškai pateikus prašymą Nyderlandų Karalystės diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai jo kilmės arba nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje išduoda ši atstovybė.

7

Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 14 straipsnio 1 dalies a punktą Teisingumo ministras turi teisę patenkinti, atmesti arba palikti nenagrinėtą prašymą išduoti leidimą laikinai apsigyventi. Pagal šio straipsnio 2 dalį leidimo laikinai apsigyventi išdavimui nustatyti apribojimai, susiję su tikslu, dėl kurio buvo išduotas leidimas apsigyventi.

8

Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 16 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad prašymas išduoti leidimą laikinai apsigyventi gali būti atmestas, jeigu užsienietis neturi galiojančio leidimo laikinai apsigyventi, atitinkančio apsigyvenimo, dėl kurio pateiktas prašymas išduoti leidimą, tikslus.

9

2000 m. vasario mėn. Nyderlandų pilietis R. R. L. Eind išvyko į Jungtinę Karalystę, kurioje buvo susiradęs darbą. Vėliau prie jo prisijungė tiesiai iš Surinamio atvykusi 1989 m. gimusi dukra Rachel.

10

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Jungtinės Karalystės valdžios institucijos 2001 m. birželio 4 d. patvirtino, jog R. R. L. Eind turi teisę apsigyventi šioje valstybėje narėje pagal Reglamentą Nr. 1612/68. Tos pačios dienos laišku jo dukra buvo informuota, kad ji, kaip Bendrijos darbuotojo šeimos narė, taip pat turi tokią teisę. Taigi šiuo pagrindu R. N. G. Eind buvo išduotas nuo 2001 m. birželio 6 d. iki 2006 m. birželio 6 d. galiojęs leidimas gyventi.

11

2001 m. spalio 17 d. R. R. L. Eind kartu su dukra įvažiavo į Nyderlandų Karalystės teritoriją. Jis užsiregistravo Amsterdamo policijos įstaigoje ir remdamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 14 straipsniu pateikė prašymą išduoti leidimą apsigyventi.

12

Už šio prašymo nagrinėjimą atsakingoje administracinėje komisijoje R. R. L. Eind pareiškė, kad sugrįžęs į Nyderlandus jis gauna socialinę paramą, nedirba ir darbo neieško, nes serga. Tačiau jis taip pat patvirtino, kad kalbėjosi su Darbo biržos (Banenmarkt) darbuotojais apie reintegraciją į darbo rinką ir laukė antrojo pokalbio. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. L. Eind Nyderlanduose buvo apdraustas sveikatos draudimu.

13

2002 m. sausio 2d. Sprendimu valstybės sekretorius atmetė R. N. G. Eind pateiktą prašymą tuo pagrindu, kad ji neturėjo leidimo laikinai apsigyventi. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, jog suinteresuotajai leidimo apsigyventi nebuvo galima išduoti remiantis tuo, kad ji yra Bendrijos darbuotojo šeimos narė. Iš tikrųjų, nors jos tėvas gyveno kitoje valstybėje nei Nyderlandų Karalystė, sugrįžęs į šią valstybę jis joje nevykdė realios ir konkrečios veiklos bei EB sutarties prasme nebuvo laikomas ekonomiškai neaktyviu asmeniu. Tokiomis aplinkybėmis R. R. L. Eind Užsieniečių teisinės padėties įstatymo prasme negalima pripažinti Bendrijos piliečiu.

14

2002 m. liepos 5 d. Sprendimu valstybės sekretorius atmetė dėl minėto sprendimo R. N. G. Eind pateiktą skundą. Tačiau 2004 m. spalio 20 d. Sprendimu Hagos apylinkės teismas (Rechtbank te ’s-Gravenhage), remdamasis 1992 m. liepos 7 d. Sprendimu Singh (C-370/90, Rink. p. I-4265) ir 1991 m. vasario 26 d. Sprendimu Antonissen (C-292/89, Rink. p. I-745), panaikino 2002 m. liepos 5 d. valstybės sekretoriaus sprendimą ir grąžino skundą Užsieniečių reikalų ir integracijos ministrui nagrinėti iš naujo.

15

Užsieniečių reikalų ir integracijos ministras dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Raad van State, kuris nutaręs, jog Bendrijos teisėje nėra nedviprasmiško atsakymo nagrinėjamos bylos atvejui, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Rašytinėse pastabose ir posėdyje Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodė, kad R. N. G. Eind leidimas apsigyventi šioje valstybėje narėje buvo išduotas remiantis nacionaline teise, o ne Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio pagrindu. Ši vyriausybė patikslino, jog toks leidimas apsigyventi pagrįstas ne Bendrijos teisėje įtvirtintu įsipareigojimu, o veikiau politiniu pasirinkimu, padarytu atsižvelgus į nacionalinės teisės aktus.

17

Tačiau iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2001 m. birželio 4 d. laišku Jungtinės Karalystės valdžios institucijos informavo R. N. G. Eind, kad ji, kaip Bendrijos darbuotojo šeimos narė, turi teisę apsigyventi valstybėje narėje Reglamento Nr. 1612/68 pagrindu.

18

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad vykstant EB 234 straipsnyje įtvirtintai bendradarbiavimo procedūrai ne Teisingumo Teismas, bet nacionalinis teismas turi nustatyti faktines ginčo aplinkybes ir nuspręsti, kokią įtaką jos turi sprendimui, kurį jo prašoma priimti (būtent žr. 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo WWF ir kt. C-435/97, Rink. p. I-5613, 32 punktą ir 2001 m. spalio 23 d. Sprendimo Tridon C-510/99, Rink. p. I-7777, 28 punktą).

19

Todėl į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia atsakyti remiantis šio teismo prielaida, t. y. kad R. N. G. Eind Jungtinėje Karalystėje gyveno remdamasi Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsniu.

20

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrijos darbuotojo sugrįžimo į pilietybės valstybę atveju Bendrijos teisė šios valstybės valdžios institucijas įpareigoja pripažinti šio darbuotojo šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, teisę įvažiuoti ir apsigyventi vien dėl to, kad valstybėje, kurioje šis darbuotojas dirbo pagal darbo sutartį, šis trečiosios valstybės pilietis turėjo galiojantį Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio pagrindu išduotą leidimą apsigyventi.

21

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalies a punktą asmenys, neatsižvelgiant į jų pilietybę, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra jo sutuoktinis ir vaikai iki 21 metų arba jo išlaikytiniai.

22

Konkrečiau kalbant, iš Reglamento Nr. 1612/68 penktos konstatuojamosios dalies matyti, kad ji skirta pašalinti darbuotojų mobilumo kliūtis, „ypač dėl darbuotojų teisės gyventi kartu su savo šeima bei sąlygų tokioms šeimoms integruotis į juos priėmusios šalies gyvenimą“.

23

Teisė į šeimos susijungimą pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnį nesuteikia darbuotojo migranto šeimos nariams savarankiškos teisės laisvai judėti, nes ši nuostata daugiau skirta darbuotojams migrantams, kurių šeimos nariai yra trečiosios valstybės piliečiai (dėl Reglamento Nr. 1612/68 11 straipsnio žr. 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Mattern ir Cikotic, C-10/05, Rink. p. I-3145, 25 punktą).

24

Iš to išplaukia, kad trečiosios valstybės pilietis, Bendrijos darbuotojo šeimos narys, teise apsigyventi gali remtis tik toje valstybėje narėje, kurioje gyvena šis darbuotojas.

25

Pagal Reglamentą Nr. 1612/68 valstybės narės valdžios institucijų išduotas leidimas apsigyventi trečiosios valstybės piliečiui, Bendrijos darbuotojo šeimos nariui, galioja tik šioje valstybėje narėje.

26

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo a dalį reikia atsakyti taip, kad Bendrijos darbuotojo grįžimo į pilietybės valstybę narę atveju Bendrijos teisė neįpareigoja šios valstybės valdžios institucijų pripažinti šio darbuotojo šeimos nario, trečiosios valstybės piliečio, teisės įvažiuoti ir apsigyventi vien dėl to, kad priimančioje valstybėje narėje, kurioje šis darbuotojas dirbo pagal darbo sutartį, šis pilietis turėjo galiojantį Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio pagrindu išduotą leidimą apsigyventi.

27

Šiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrijos darbuotojui grįžus į pilietybės valstybę, prieš tai pagal darbo sutartį dirbus kitoje valstybėje narėje, šio darbuotojo šeimos narys, trečiosios valstybės narės pilietis, pagal Bendrijos teisę turi teisę apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje, nors šis darbuotojas joje nevykdo realios ir konkrečios ekonominės veiklos. Taip pat šis teismas klausia, ar aplinkybė, kad trečiosios valstybės pilietis prieš apsigyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje darbuotojas dirbo pagal darbo sutartį, pagal darbuotojo pilietybės valstybės narės nacionalinę teisę neturėjo teisės apsigyventi, gali turėti įtakos šio trečiosios valstybės piliečio teisei apsigyventi.

28

Pirmiausia reikia priminti, kad valstybės narės piliečių teisė apsigyventi kitoje valstybėje narėje joje nedirbant pagal darbo sutartį arba nevykdant savarankiškos veiklos nėra besąlyginė. Pagal EB 18 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis EB sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Trojani, C-456/02, Rink. p. I-7573, 31 ir 32 punktus ir 2004 m. spalio 19 d. Sprendimo Zhu ir Chen, C-200/02, Rink. p. I-9925, 26 punktą).

29

Kaip matyti iš Direktyvos 90/364 1 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos, prie tokių apribojimų ir sąlygų priskiriami: valstybės narės galimybė reikalauti, jog ekonomiškai neaktyvūs Sąjungos piliečiai bei jų šeimos nariai, norintys pasinaudoti teise apsigyventi jos teritorijoje, būtų apsidraudę sveikatos draudimu bet kokios rizikos atžvilgiu ir turėtų pakankamai lėšų, kad gyvendami šioje valstybėje narėje netaptų našta jos socialinės paramos sistemai.

30

Ekonomiškai neaktyvaus Sąjungos piliečio šeimos narių teisė apsigyventi, remiantis Direktyvos 90/364 1 straipsnio 2 dalimi, yra susijusi su Sąjungos piliečio pagal Bendrijos teisę turima teise apsigyventi.

31

Pagrindinėje byloje atsižvelgus į tai, kad R. R. L. Eind yra Nyderlandų pilietis, negalima jam atsisakyti suteikti teisę gyventi Nyderlandų Karalystėje arba nustatyti šios teisės suteikimo sąlygas.

32

Iš tiesų, kaip savo išvados 101–106 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, darbuotojui migrantui teisė sugrįžti į pilietybės valstybę narę ir joje apsigyventi, prieš tai pagal darbo sutartį dirbus kitoje valstybėje narėje, suteikiama pagal Bendrijos teisę tiek, kiek tai reikalinga užtikrinti veiksmingą teisės į laisvą judėjimą, kurią darbuotojai turi pagal EB 39 straipsnį ir jį įgyvendinančias nuostatas, kaip antai Reglamentą Nr. 1612/68, poveikį. Tokį aiškinimą patvirtina Sąjungos piliečio statuso, kuris yra pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, įvedimas.

33

Nyderlandų ir Danijos vyriausybės rašytinėse pastabose tvirtino, kad tikimybė, jog grįžus į kilmės valstybę narę nebus galima toliau kartu gyventi tokio šeiminio gyvenimo kaip priimančiojoje valstybėje narėje, negali Bendrijos piliečio atgrasyti nuo persikėlimo į pastarąją valstybę narę, siekiant joje dirbti pagal darbo sutartį. Nyderlandų vyriausybė būtent pabrėžė, kad R. R. L. Eind nebuvo galima atgrasyti nuo naudojimosi šia laisve persikeliant į Jungtinę Karalystę tuo, kad jam grįžus į kilmės valstybę jo dukra negalės gyventi kartu, nes vykstant šiam persikėlimui ji neturėjo teisės apsigyventi Nyderlanduose.

34

Tokiam požiūriui negalima pritarti.

35

Valstybės narės pilietis gali būti atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, jeigu jis nėra tikras dėl galimybės grįžti į kilmės valstybę narę, nesvarbu, ar šioje valstybėje narėje jis vykdo ekonominę veiklą, ar ne.

36

Toks atgrasomasis poveikis piliečiui gali atsirasti vien dėl to, kad sugrįžęs į kilmės valstybę narę jis negalės gyventi kartu su savo artimais giminaičiais, su kuriais pradėjo gyventi kartu dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo.

37

Taigi kliūtys šeimos susijungimui gali sudaryti grėsmę teisei laisvai judėti, kurią valstybių narių piliečiai turi pagal Bendrijos teisę, nes Bendrijos darbuotojo grįžimo į pilietybės valstybę negalima laikyti išimtinai vienos valstybės situacija.

38

Iš to išplaukia, kad tokiomis pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis R. N. G. Eind turi teisę įsikurti kartu su tėvu, R. R. L. Eind, Nyderlanduose, nepaisant to, kad jis yra ekonomiškai neaktyvus pilietis.

39

Šiai teisei ir toliau turi būti taikomos Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos sąlygos; šiuo atveju jos taikomos pagal analogiją.

40

Taigi asmuo, kurio padėtis panaši į R. N. G. Eind padėtį, gali pasinaudoti šia teise, kol jam sukaks dvidešimt vieneri metai arba kol jį išlaikys tėvas.

41

Tokios išvados negalima užginčyti remiantis aplinkybe, kad prieš apsigyvendama priimančioje valstybėje narėje, kurioje jos tėvas dirbo pagal darbo sutartį, R. N. G. Eind pagal R. R. L. Eind pilietybės valstybės narės nacionalinę teisę neturėjo teisės apsigyventi.

42

Priešingai nei tvirtina Nyderlandų, Danijos ir Vokietijos vyriausybės, ta aplinkybė, kad tokia teise negalima remtis, neturi įtakos pripažįstant tokio vaiko, kaip Bendrijos darbuotojo šeimos nario, teisę įvažiuoti ir apsigyventi šio darbuotojo pilietybės valstybėje narėje.

43

Pirma, reikalavimas turėti tokią teisę nei aiškiai, nei numanomai neišplaukia iš Bendrijos teisės nuostatų dėl trečiųjų valstybių piliečių, Bendrijos darbuotojų šeimos narių, teisės apsigyventi Bendrijoje. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką antrinės Bendrijos teisės aktų persikėlimo ir apsigyvenimo srityje negalima aiškinti griežtai (dėl Reglamento Nr. 1612/68 būtent žr. 1985 m. vasario 13 d. Sprendimo Diatta, 267/83, Rink. p. 567, 16 ir 17 punktus ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbast ir R, C-413/99, Rink. p. I-7091, 74 punktą).

44

Antra, toks reikalavimas prieštarautų Bendrijos teisės aktų leidėjo tikslui – užtikrinti valstybių narių piliečių šeimos gyvenimo apsaugą, siekiant pašalinti kliūtis naudotis Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Carpenter, C-60/00, Rink. p. I-6279, 38 punktas ir 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo MRAX, C-459/99, 53 punktas).

45

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą ir trečiojo klausimo b dalį reikia atsakyti taip, kad Bendrijos darbuotojui grįžus į pilietybės valstybę narę, prieš tai pagal darbo sutartį dirbus kitoje valstybėje narėje, šio darbuotojo šeimos narys, trečiosios valstybės narės pilietis, remdamasis pagal analogiją taikomu Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalies a punktu, turi teisę apsigyventi darbuotojo pilietybės valstybėje narėje, nors šis darbuotojas joje nevykdo realios ir konkrečios ekonominės veiklos. Tai, kad trečiosios valstybės pilietis, Bendrijos darbuotojo šeimos narys, prieš apsigyvendamas valstybėje narėje, kurioje darbuotojas dirbo pagal darbo sutartį, pagal darbuotojo pilietybės valstybės narės nacionalinę teisę neturėjo teisės apsigyventi, neturi įtakos vertinant, ar šis pilietis turi teisę apsigyventi pastarojoje valstybėje.

46

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo a dalies, antrojo klausimo ir trečiojo klausimo a dalies atsakymus, nereikia atsakyti į kitus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: