EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62004CJ0258

Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas 2005 m. rugsėjo 15 d.
Office national de l'emploi prieš Ioannis Ioannidis.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Cour du travail de Liège - Belgija.
Darbo ieškantis asmuo - Europos Sąjungos pilietybė - Nediskriminavimo principas - EB 39 straipsnis - Laukimo išmoka, skirta jaunam pirmojo darbo ieškančiam asmeniui - Skyrimas atsižvelgiant į tai, ar vidurinis išsilavinimas yra įgytas atitinkamoje valstybėje narėje.
Byla C-258/04.

European Court Reports 2005 I-08275

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2005:559

Byla C‑258/04

Office national de l'emploi

prieš

Ioannis Ioannidis

(Cour du travail de Liège prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Darbo ieškantys asmenys – Sąjungos pilietybė – Nediskriminavimo principas – EB 39 straipsnis – Laukimo išmoka, skirta pirmojo darbo ieškančiam jaunimui – Skyrimas atsižvelgiant į tai, ar vidurinis išsilavinimas įgytas atitinkamoje valstybėje narėje“

Generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada, pateikta 2005 m. birželio 9 d. I‑0000

2005 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Laukimo išmoka, skirta pirmojo darbo ieškančiam jaunimui – Skyrimas atsižvelgiant į tai, ar vidurinis išsilavinimas įgytas atitinkamoje valstybėje narėje – Neleistinumas – Pateisinimas – Nebuvimas

(EB 39 straipsnis)

1       EB 39 straipsnis draudžia valstybei narei atsisakyti pirmojo darbo ieškančiam kitos valstybės narės piliečiui, kurio, kaip vaiko, neišlaiko pirmojoje valstybėje narėje gyvenantis darbuotojas migrantas, skirti laukimo išmoką vien dėl to, kad suinteresuotasis asmuo vidurinį išsilavinimą įgijo kitoje valstybėje narėje.

2       Iš tikrųjų, kadangi nustatyta sąlyga laukimo išmokos skyrimą susieja su reikalavimu, jog prašymą pateikęs asmuo būtų įgijęs reikalaujamą diplomą šioje valstybėje narėje, šį reikalavimą lengviau galėtų įvykdyti tos valstybės piliečiai, ir daugiausia kitų valstybių narių piliečiams būtų sudarytos nepalankesnės sąlygos.

Toks skirtingas požiūris gali būti pateisinamas, tik jei jis grindžiamas nuo suinteresuotųjų asmenų pilietybės nepriklausančiomis objektyviomis ir proporcingomis nacionalinės teisės siekiamo teisėto tikslo atžvilgiu priežastimis. Šiuo atžvilgiu, nors nacionalinės teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti prašymą skirti šias išmokas pateikusio asmens ir nagrinėjamos geografinės darbo rinkos realų ryšį yra teisėtas, vienintelis su vidurinio mokslo baigimo diplomo išdavimo vieta susijęs reikalavimas yra pernelyg bendras ir išimtinis bei viršija tai, kas būtina pasiekti numatytą tikslą.

(žr. 28–31, 38 punktus ir rezoliucinę dalį)




TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. rugsėjo 15 d.(*)

„Darbo ieškantys asmenys – Sąjungos pilietybė – Nediskriminavimo principas – EB 39 straipsnis – Laukimo išmoka, skirta pirmojo darbo ieškančiam jaunimui – Skyrimas atsižvelgiant į tai, ar vidurinis išsilavinimas įgytas atitinkamoje valstybėje narėje“

Byloje C‑258/04

dėl cour du travail de Liège (Belgija) 2004 m. birželio 7 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. birželio 17 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Office national de l’emploi

prieš

Ioannis Ioannidis,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai N. Colneric, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), M. Ilešič ir E. Levits,

generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į pastabas, pateiktas:

–       Office national de l’emploi, atstovaujamos advokatų Y. Denoiseux ir G. Lewalle,

–       Belgijos vyriausybės, atstovaujamos advokatų Y. Denoiseux ir G. Lewalle,

–       Graikijos vyriausybės, atstovaujamos S. Bodina, Z. Chatzipavlou ir M. Apessos,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Condou ir D. Martin,

susipažinęs su 2005 m. birželio 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 12, 17 ir 18 straipsnių išaiškinimu.

2       Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp I. Ioannidis ir Office national de l’emploi (toliau – ONEM) dėl jos sprendimo atsisakyti paskirti suinteresuotajam asmeniui Belgijos teisės aktuose numatytą laukimo išmoką.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3       EB 12 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

4       EB 17 straipsnis išdėstytas taip:

„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. <…>

2. Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.“

5       EB 18 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

6       EB 39 straipsnio 2 dalis nustato, kad laisvas darbuotojų judėjimas reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

7       Pagal EB 39 straipsnio 3 dalį laisvas darbuotojų judėjimas suteikia teisę, kurią „galima riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais:

a) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti;

<…>“

8       1968 m. spalio 15 d. Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2), iš dalies pakeisto 1992 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2434/92 (OL L 245, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1612/68), 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojas, valstybės narės pilietis, kitose valstybėse narėse naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

 Nacionalinės teisės aktai

9       Belgijos teisės aktai numato galimybę paskirti ką tik baigusiam vidurinę mokyklą ir ieškančiam pirmojo darbo jaunimui bedarbio išmokas, vadinamas „laukimo išmokomis“.

10     1991 m. lapkričio 25 d. Karaliaus dekreto dėl nedarbo (Moniteur belge, 1991 m. gruodžio 31 d., p. 29888), iš dalies pakeisto 1996 m. gruodžio 13 d. Karaliaus dekretu (Moniteur belge, 1996 m. gruodžio 31 d., p. 32265, toliau – Karaliaus dekretas), 36 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa nurodo:

„Laukimo išmokos skiriamos jaunam darbuotojui, jeigu jis atitinka šiuos reikalavimus:

1)      jis neprivalo lankyti vidurinės mokyklos;

2)      a) jis yra baigęs aukštesnio lygio vidurinio mokslo kursą arba techninį ar profesinį mokymą bendruomenės įsteigtoje, dotuojamoje ar pripažintoje mokymo įstaigoje;

<…>

h)       jis mokėsi kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, jeigu atitinka visus šiuos reikalavimus:

–      jaunas asmuo pateikia dokumentą, įrodantį, kad mokymas yra tokio pat lygio ir prilygsta mokslui pirmiau nurodytuose šio punkto pavadinimuose,

–      prašymo paskirti išmoką pateikimo dieną jį išlaiko Belgijoje gyvenantys darbuotojai migrantai EB sutarties 48 straipsnio prasme,

<…>“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11     Graikijoje baigęs vidurinę mokyklą Graikijos pilietis I. Ioannidis 1994 m. atvyko į Belgiją. Suinteresuotajam asmeniui išduotas mokymosi pažymėjimas buvo pripažintas lygiavertis aukštesnį vidurinį mokslą patvirtinančiam pažymėjimui, suteikiančiam teisę Belgijoje stoti į aukštojo mokslo įstaigą, kurioje išsilavinimas įgyjamas per trumpą laikotarpį.

12     Po trejų mokslo metų kurso 2000 m. birželio 29 d. I. Ioannidis įgijo haute école de la province de Liège André Vésale išduotą kineziterapijos specialybės diplomą, o vėliau užsiregistravo į asmenų, ieškančių darbo visą dieną, sąrašą, kurį sudaro bendruomenės ir regioninė profesinio rengimo ir darbo tarnyba.

13     Nuo 2000 m. spalio 10 d. iki 2001 m. birželio 29 d. suinteresuotasis asmuo, dirbdamas pagal darbo sutartį Prancūzijoje techniku medikų asociacijoje, kurios specializacija yra otorinolaringologija, dalyvavo apmokėtuose profesinio rengimo (vestibuliarinio aparato atstatymo) kursuose.

14     2001 m. rugpjūčio 7 d. sugrįžęs į Belgiją I. Ioannidis pateikė ONEM prašymą paskirti laukimo išmoką.

15     ONEM 2001 m. spalio 5 d. Sprendimu šį prašymą atmetė remdamasi tuo, kad I. Ioannidis nebuvo įgijęs vidurinio išsilavinimo vienoje iš trijų nacionalinių Belgijos bendruomenių įsteigtoje, dotuojamoje arba pripažįstamoje mokymo įstaigoje, kaip reikalaujama pagal Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos 2 punkto a papunktį.

16     I. Ioannidis šį sprendimą apskundė tribunal du travail de Liège. Šis teismas 2002 m. spalio 7 d. Sprendimu minėtą sprendimą panaikino pripažindamas, kad „prašymo paskirti išmoką pateikimo metu prašymą pateikęs asmuo, kaip darbuotojas migrantas, dirbo Prancūzijoje“ ir kad „taip administracijos išaiškintas Karaliaus dekreto 36 straipsnis <…> akivaizdžiai prieštarauja (EB 39) straipsniui“.

17     Gavęs dėl šio sprendimo ONEM pateiktą apeliacinį skundą, cour du travail de Liège pripažino, kad I. Ioannidis neatitiko nė vieno nacionalinės teisės aktuose alternatyviai nustatyto reikalavimo. Konkrečiai kalbant, jis neatitiko Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos 2 punkto a papunkčio reikalavimo, nes nebuvo įgijęs vidurinio išsilavinimo Belgijoje, ir šio straipsnio h papunktyje įtvirtinto reikalavimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad suinteresuotasis asmuo, kaip įrodo pateikti dokumentai, kitoje valstybėje narėje yra užbaigęs aukštesnio lygio vidurinio mokslo kursą, kuris prilygsta pagal to paties Karaliaus dekreto straipsnio a papunktį reikalaujamam išsilavinimui. Šio teismo manymu, atvirkščiai, nė iš vieno dokumento nėra aišku, ar prašymo paskirti laukimo išmoką pateikimo dieną I. Ioannidis tėvai buvo Belgijoje gyvenantys darbuotojai migrantai.

18     Klausdamas, ar I. Ioannidis galėjo būti netiesiogiai diskriminuojamas, nes paskirti laukimo išmoką jam buvo atsisakyta vien dėl to, kad jis aukštesnio lygio mokslo kursą buvo baigęs ne vienoje iš trijų nacionalinių bendruomenių įsteigtoje, dotuojamoje ar pripažintoje mokslo įstaigoje, nors lygiavertį išsilavinimą buvo įgijęs savo kilmės valstybėje narėje, cour du travail de Liège nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar neprieštarauja Bendrijos teisei (o būtent EB <...> 12, 17 ir 18 straipsniams) valstybės narės teisės aktai (1991 m. lapkričio 25 d. Belgijos Karaliaus dekretas dėl nedarbo), suteikiantys jaunesniems nei 30 metų darbo ieškantiems asmenims teisę į laukimo išmokas įgijus vidurinį išsilavinimą, ir numatantys, kad išmokos yra mokamos tiek kitos, tiek ir tos pačios valstybės narės piliečiams su sąlyga, kad reikalaujami mokslai buvo užbaigti vienoje iš trijų nacionalinių bendruomenių įsteigtoje, dotuojamoje ar pripažintoje mokslo įstaigoje (minėto dekreto 36 straipsnio 1 dalies 1 pastraipos 2 punkto a papunktis), ir kad atsisakoma paskirti laukimo išmokas jaunam darbo ieškančiam asmeniui, kuris, nors ir nėra darbuotojo migranto šeimos narys, yra kitos valstybės narės pilietis, kurioje prieš judėdamas Bendrijoje, įgijo vidurinį išsilavinimą, kurį valstybės narės, kurioje yra pateikiamas prašymas skirti laukimo išmokas, valdžios institucijos pripažįsta lygiavertį reikalaujamam išsilavinimui?“

 Dėl prejudicinio klausimo

19     Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Bendrijos teisė neprieštarauja tam, kad valstybė narė atsisakytų paskirti laukimo išmoką pirmojo darbo ieškančiam kitos valstybės narės piliečiui vien dėl to, kad suinteresuotasis asmuo vidurinį išsilavinimą yra įgijęs kitoje valstybėje narėje.

20     Pažymėtina, jog tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimą pateikė nurodydamas konkrečias Bendrijos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui išsamaus Bendrijos teisės aiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose (visų pirma žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SARPP, C‑241/89, Rink. p. I‑4695, 8 punktą ir 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Trojani C‑456/02, Rink. p. I‑7573, 38 punktą).

21     Šios bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės narės piliečiai, ieškantys darbo kitoje valstybėje narėje, patenka į EB 39 straipsnio taikymo sritį, todėl jiems taikomas šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas.

22     Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad atsižvelgiant į Sąjungos pilietybės įvedimą ir į Sąjungos piliečių teisės naudotis vienodo požiūrio principu išaiškinimą, piniginės išmokos, skirtos palengvinti patekimą į kitos valstybės narės darbo rinką, atžvilgiu nebegalima drausti taikyti EB 39 straipsnio 2 dalies (2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Collins, C‑138/02, Rink. p. I‑2703, 63 punktas).

23     Neginčytina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta laukimo išmoka, kuria siekiama palengvinti jaunimui pereinamąjį laikotarpį tarp mokyklos įstaigos baigimo ir patekimo į darbo rinką, yra socialinė lengvata (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D`Hoop, C‑224/98, Rink. p. I‑6191, 38 punktas).

24     Taip pat neginčytina, kad prašymo paskirti tokią išmoką pateikimo dieną I. Ioannidis, valstybės narės, kurioje baigė savo mokslus, pilietis ieškojo darbo kitoje valstybėje narėje.

25     Tokiomis aplinkybėmis suinteresuotasis asmuo tvirtindamas, kad paskiriant laukimo išmoką jis negalėjo būti diskriminuojamas dėl savo pilietybės, pagrįstai galėjo remtis EB 39 straipsniu.

26     Dėl šio klausimo primintina, kad vienodo požiūrio principas draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir visas užslėptas diskriminacijos formas, kurios taikant kitus kriterijus sukelia tokias pačias pasekmes (visų pirma žr. 1974 m. vasario 12 d. Sprendimo Sotgiu, 152/73, Rink. p. 153, 11 punktą ir 2005 m. kovo 15 d. Sprendimo Bidar, C‑209/03, Rink. p. I‑0000, 51 punktą).

27     Pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai nustato, jog asmenys, baigę vidurinio lavinimo mokslus Belgijoje, ir asmenys, įgiję išsilavinimą kitoje valstybėje narėje, yra vertinami skirtingai, nes tik pirmiesiems suteikiama teisė į laukimo išmoką.

28     Tokia sąlyga iš esmės kelia grėsmę, kad kitų valstybių narių piliečiams bus sudarytos mažiau palankios sąlygos. Iš tikrųjų laukimo išmokai paskirti nustačius reikalavimą, jog prašymą pateikęs asmuo būtų įgijęs reikalaujamą diplomą Belgijoje, akivaizdu, kad tokį reikalavimą galėtų lengviau įvykdyti tos valstybės piliečiai.

29     Toks nevienodas požiūris negali būti pateisinamas, nebent jis grindžiamas objektyviomis, su suinteresuotųjų asmenų pilietybe nesusijusiomis ir proporcingomis nacionalinės teisės siekiamo tikslo atžvilgiu priežastimis (1996 m. gegužės 23 d. Sprendimo O’Flynn, C‑237/94, Rink. p. I‑2617, 19 punktas ir minėto sprendimo Collins 66 punktas).

30     Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nacionalinės teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti prašymą paskirti tokias išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos realų ryšį yra teisėtas (minėto sprendimo D’Hoop 38 punktas).

31     Tačiau vienintelis reikalavimas, susijęs su vidurinio mokslo baigimo diplomo gavimo vieta, yra pernelyg bendras ir išimtinis. Jis neteisingai suteikia pirmenybę veiksniui, kuris nebūtinai atspindi realų ir faktinį prašymą paskirti išmoką pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos ryšio laipsnį, pašalindamas bet kokį kitą tokį ryšį atspindintį veiksnį. Todėl jis viršija tai, kas būtina pasiekti tikslą (minėto sprendimo D’Hoop 39 punktas).

32     Be to, iš Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos 2 punkto h papunkčio matyti, kad darbo ieškantis asmuo, kuris nėra baigęs vidurinio lavinimo mokslų Belgijoje, vis dėlto turi teisę į laukimo išmoką, jeigu jis tęsia to paties lygio lygiaverčius mokslus kitoje valstybėje narėje ir jeigu jį išlaiko Belgijoje gyvenantys darbuotojai migrantai EB 39 straipsnio prasme.

33     Tas faktas, kad I. Ioannidis tėvai nėra Belgijoje gyvenantys darbuotojai migrantai, negali turėti jokios įtakos atsisakymui paskirti prašomą išmoką. Iš tikrųjų toks reikalavimas nėra pateisinamas noru užtikrinti, kad egzistuotų realus prašymą pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos ryšys. Jis yra teisingai grindžiamas pagrindu, kuris gali būti laikomas realiu ir faktiniu ryšį atspindinčiu veiksniu. Tačiau tokiam asmeniui, šiuo atveju I. Ioannidis, kuris yra baigęs aukštesnio lygio vidurinio mokslo kursą vienoje valstybėje narėje bei gavęs joje diplomą, negalima uždrausti pateisinti realaus ryšio su šios valstybės narės darbo rinka, nors jis ir nėra toje valstybėje narėje gyvenančių darbuotojų migrantų išlaikytinis. Todėl toks reikalavimas viršija tai, kas būtina pasiekti tikslą.

34     Primintina, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog ieškančiam pirmojo darbo jaunimui numatytos laukimo išmokos yra socialinė lengvata Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalies prasme (minėto sprendimo D’Hoop 17 punktas).

35     Todėl pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas, kuris apima visas, tiek su darbo sutartimi susijusias, tiek su ja nesusijusias lengvatas, yra bendrai pripažįstamas nacionaliniams darbuotojams vien dėl to, kad jie yra darbuotojai, arba dėl jų gyvenamosios vietos nacionalinėje teritorijoje fakto, taip pat draudžia diskriminuoti darbuotojo išlaikytinius (visų pirma žr. 1975 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Cristini, 32/75, Rink. p. 1085, 19 punktą; 1985 m. birželio 20 d. Sprendimo Deak, 94/84, Rink. p. 1873, 22 punktą ir 1999 m. birželio 8 d. Sprendimo Meeusen, C‑337/97, Rink. p. I-3289, 22 punktą).

36     Iš to išplaukia, kad nuolat Belgijoje gyvenančių darbuotojų migrantų išlaikomiems vaikams suteikiama teisė į laukimo išmoką pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja realus ryšys su atitinkama geografine darbo rinka.

37     Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, nėra reikalo aiškinti EB 12, 17 ir 18 straipsnių.

38     Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad EB 39 straipsnis draudžia valstybei narei atsisakyti kitos valstybės narės piliečiui, kuris ieško pirmojo darbo kitoje valstybėje narėje ir kurio, kaip vaiko, neišlaiko darbuotojas migrantas, gyvenantis pirmojoje valstybėje narėje, paskirti laukimo išmoką vien dėl to, kad suinteresuotasis asmuo vidurinį išsilavinimą įgijo kitoje valstybėje narėje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

39     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

EB 39 straipsnis draudžia valstybei narei atsisakyti kitos valstybės narės piliečiui, kuris ieško pirmojo darbo kitoje valstybėje narėje ir kurio, kaip vaiko, neišlaiko darbuotojas migrantas, gyvenantis pirmojoje valstybėje narėje, paskirti laukimo išmoką vien dėl to, kad suinteresuotasis asmuo vidurinį išsilavinimą įgijo kitoje valstybėje narėje.

Parašai.


* Proceso kalba: prancūzų.

Top