Byla C‑195/03

Ministerie van Financiën

prieš

Merabi Papismedov ir kt.

(Hof van Beroep te Antwerpen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Bendrijos muitinės kodeksas – Prekių pateikimas muitinei – Sąvoka – Cigaretės, deklaruotos kaip „virtuvės reikmenys“ – Importo skolos muitinei atsiradimas – Muitinės skolininkas“

Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta 2004 m. rugsėjo 30 d.  I‑0000

2005 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas  I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Muitų sąjunga – Muitinės priežiūra – Apimtis – Taikymas visoms teisėtai arba neteisėtai į Bendriją įvežtoms prekėms

(Tarybos reglamento Nr. 2913/92 4 str. 13 ir 37 punktai)

2.     Muitų sąjunga – Skolos muitinei atsiradimas dėl neteisėto prekių įvežimo – Neteisėto įvežimo sąvoka – Prekė, pateikta muitinei neteisingu pavadinimu – Įtraukimas

(Tarybos reglamento Nr. 2913/92 202 str.)

3.     Muitų sąjunga – Skolos muitinei atsiradimas dėl neteisėto prekių įvežimo – Skolininko sąvoka – Prekė, pateikta muitinei neteisingu pavadinimu – Nacionalinio teismo vertinimas – Kriterijai

(Tarybos reglamento Nr. 2913/92 202 str. 3 dalis)

1.     Iš Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 4 straipsnio 13 punkto kartu su 37 straipsniu matyti, kad į Bendriją įvežtoms prekėms muitinės priežiūra taikoma nuo jų įvežimo momento, nesvarbu, ar jos įvežtos teisėtai, ar pažeidžiant Muitinės kodekso 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio pirmosios pastraipos antros įtraukos nuostatas, – tai turi nustatyti priežiūros institucijos, vykdydamos savo patikrinimus. Taigi tokios priežiūros taikymas prekėms nesusijęs su jų įvežimo į šią teritoriją teisėtumu.

(žr. 22 punktą)

2.     Muitinei pateiktos prekės, dėl kurių pateikta bendroji deklaracija ir patvirtintas išorinio Bendrijos muitų tranzito dokumentas, į Bendrijos muitų teritoriją yra įvežtos neteisėtai, jei muitinei pateiktuose dokumentuose nurodytas neteisingas prekių pavadinimas. Tokiu atveju skola muitinei pagrįsta Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsniu, kuris numato skolos muitinei atsiradimo neteisėtai įvežus prekes taisykles.

(žr. 32 ir 36 punktus bei rezoliucinės dalies 1–2 punktus)

3.     Kad nustatytų skolininką, kai skola muitinei atsiranda pateikus bendrąją deklaraciją arba muitinės deklaraciją, kurioje prekės nurodytos neteisingu pavadinimu, nacionalinis teismas turi išsiaiškinti, ar asmuo, pateikęs bendrąją deklaraciją arba muitinės deklaraciją, dėl to, kad nurodė neteisingą prekių pavadinimą, atsakingas už neteisėtą prekių įvežimą. Jeigu taip nėra, šis teismas turi nuspręsti, ar taip veikdamas asmuo dalyvavo įvežant prekes, nors žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad jos įvežamos neteisėtai.

(žr. 41 punktą ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. kovo 3 d.(*)

„Bendrijos muitinės kodeksas – Prekių pateikimas muitinei – Sąvoka – Cigaretės, deklaruotos kaip „virtuvės reikmenys“ – Importo skolos muitinei atsiradimas – Muitinės skolininkas“

Byloje C‑195/03

dėl Hof van Beroep te Antwerpen (Belgija) 2003 m. gegužės 7 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. gegužės 12 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ministerie van Financiën

prieš

Merabi Papismedov ir kt.,

dalyvaujant

KBC Lease Belgium NV,

Volvo Truck Finance Belgium NV,

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro šeštosios kolegijos pirmininko pareigas einantis J.‑P. Puissochet, teisėjai S. von Bahr ir U. Lõhmus (pranešėjas),

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–       M. Papismedov, atstovaujamo advokato E. Gevers,

–       Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Snoecx,

–       Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos X. Lewis, padedamo advokato F. Tuytschaever,

susipažinęs su 2004 m. rugsėjo 30 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą prašoma išaiškinti 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992, p. 1, toliau – Muitinės kodeksas), 202–204 straipsnius.

2       Šis prašymas pateiktas byloje Ministerie van Financiën (Finansų ministerija) prieš M. Papismedov, Geldof, Ben-Or, R. Peer, M. Peer, Tavdidischvili, Janssens, Hoste, Decock, Joris, Vanbelleghem ir bendroves Transocean System Transport BVBA bei United Logistic Partners BVBA dėl neteisėto prekių importo paimant jas iš muitinės priežiūros.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3       Sąvokos „muitinės priežiūra“ ir „prekių pateikimas muitinei“ apibrėžtos atitinkamai Muitinės kodekso 4 straipsnio 13 ir 19 dalyse. Pirmoji sąvoka reiškia „priemones, kurias paprastai taiko ši institucija, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių ir, atitinkamais atvejais, kitų nuostatų, taikomų prekėms, kurios yra muitinės prižiūrimos“. Antroji sąvoka reiškia „nustatytu būdu muitinei pateikiamą pranešimą apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą“.

4       Muitinės kodekso III antraštinė dalis skirta nuostatoms, taikomoms į Bendrijos muitų teritoriją įvežtoms prekėms, kol joms įforminami muitinės sankcionuoti veiksmai. Prekių įvežimą, tiesiogine šio žodžio prasme, į Bendrijos muitų teritoriją ir jų pateikimą muitinei reglamentuoja atitinkamai šio kodekso 1 skyriaus 37–39 straipsniai ir 2 skyriaus 40–42 straipsniai. Bendrąją deklaraciją ir muitinei pateiktų prekių iškrovimą reglamentuoja šio kodekso 3 skyriaus 43–47 straipsniai.

5       Muitinės kodekso 38 straipsnis numato:

„1.      Asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti:

a)      į muitinės nustatytą muitinės įstaigą arba į bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba

b)      į laisvąją zoną, jeigu prekės tiesiogiai gabenamos į tokią zoną:

–       jūra arba oru, arba

–       sausuma, nevykstant per kitą Bendrijos muitų teritorijos dalį, jeigu laisvoji zona ribojasi su valstybės narės ir trečiosios šalies sausumos siena.

2.      Bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingas už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą.

<...>“

6       Muitinės kodekso 40 straipsnis numato:

„Prekės, kurios vadovaujantis 38 straipsnio 1 dalies a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.“

7       Muitinės kodekso 43 straipsnis išdėstytas taip:

„Išskyrus 45 straipsnyje numatytus atvejus, prekės, pateiktos muitinei vadovaujantis 40 straipsniu, turi būti nurodytos bendrojoje deklaracijoje.

Bendroji deklaracija turi būti pateikiama tuojau pat po to, kai muitinei buvo pateiktos prekės. Tačiau muitinė gali nustatyti šios deklaracijos pateikimo laikotarpį, kuris neturi būti ilgesnis kaip pirma darbo diena, skaičiuojant nuo tos dienos, kada prekės pateikiamos muitinei.“

8       Muitinės kodekso VII antraštinės dalies 2 skyrius reglamentuoja skolos muitinei atsiradimą. Jame, be kita ko, nurodoma, kada atsiranda skola muitinei ir kas laikomas skolininku. Kai prekės importuojamos pagal importo muitais apmokestinamų prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą arba pagal laikinojo įvežimo procedūrą, kurią įforminant prekės iš dalies neapmokestinamos importo muitais, taikomas šio kodekso 201 straipsnis. Kita vertus, jeigu importuojamos prekės neteisėtai įvežamos arba neteisėtai paimamos iš muitinės priežiūros, taikomas atitinkamai šio kodekso 202 arba 203 straipsnis.

9       Minėtas 202 straipsnis numato:

„1.      Importo skola muitinei atsiranda:

a)      neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes

arba

b)      neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje.

Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas.

2.      Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu.

3.      Skolininkais laikomi:

–       asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes,

–       bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir

–       bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.“

10     Pagal Muitinės kodekso 203 straipsnį importo skola muitinei taip pat atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes ir pagal to paties kodekso 204 straipsnį neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamų prekių laikinuoju saugojimu arba su joms įformintos muitinės procedūros taikymu, arba nesilaikius reikalavimų, kurių privaloma laikytis įforminant prekėms tokią procedūrą arba taikant joms sumažintą arba nulinę importo muito normą dėl prekių galutinio vartojimo, minėtame 203 straipsnyje nenurodytais atvejais, nebent nustatyta, kad minėti pažeidimai neturi esminės įtakos tinkamam laikinojo prekių saugojimo arba atitinkamos muitinės procedūros taikymui.

 Nacionalinės teisės aktai

11     1977 m. liepos 18 d. Bendrojo muitų ir akcizo mokesčių įstatymo (1977 m. rugsėjo 21 d. Belgisch Staatsblad), patvirtinto 1978 m. liepos 6 d. Įstatymu (1978 m. rugpjūčio 12 d. Belgisch Staatsblad) 257 straipsnio 3 dalis numato:

„Kiekvienam, kuris be išankstinio muitus ir akcizo mokesčius administruojančios institucijos leidimo atlieka su prekėmis, kurioms turi būti įforminti 1 dalyje nurodyti muitinės dokumentai, kitus nei aiškiai nustatyti sankcionuotus veiksmus, atsižvelgiant į atvejį, taikomos 157 straipsnyje, 220–225, 227 ir 277 straipsniuose arba 231 straipsnyje numatytos nuobaudos.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

12     Atsakovai pagrindinėje byloje kaltinami vykdę, padėję arba tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvavę neteisėtai importuojant prekes, paimant iš muitinės priežiūros 709 pakų, kuriuose buvo po 10 000 cigarečių, paslėptų už 29 dėžių su virtuvės reikmenimis, kurioms buvo įforminta tranzito procedūra.

13     2001 m. birželio 10 d. konteinerių pakrautas laivas MSC Rafaela įplaukė į Antverpeno (Belgija) uostą. Jo krovinio patikrinimo procedūra buvo atlikta MSC BelgiumNV muitinėje. Iš jo buvo iškrautas konteineris, kuriame pagal muitinei pateiktą bendrąją deklaraciją buvo 406 dėžės virtuvės reikmenų iš Kinijos, siunčiamos bendrovei United Logistic Partners, įsteigtai Merksime (Belgijoje).

14     2001 m. birželio 11 d. muitinė, tikrindama konteinerį, nustatė, kad už dviejų eilių dėžių su virtuvės reikmenimis buvo tokios pačios dėžės su cigarečių pakais. Po patikrinimo konteineris vėl buvo uždarytas, užplombuotas ir atiduotas prižiūrėti. Nė viename muitinei pateiktame dokumente nebuvo minimas 7 090 000 cigarečių siuntinys.

15     Tą pačią dieną Antverpeno muitinėje patvirtintas svarstomo siuntinio išorinio Bendrijos muitų tranzito dokumentas, naudojamas kaip muitinės deklaracija. Šiame dokumente nurodyta, kad išorinį Bendrijos tranzitą deklaruojantis asmuo yra Transocean System Transport BVBA, o paskirties vieta, pripažinta „B“ tipo sandėliu, į kurį galima padėti muitinės prižiūrimas prekes, – Eurolog parduotuvė, esanti Merksime.

16     2001 m. birželio 12 d. Janssens prisistatė sunkvežimio, skirto nuvežti konteinerį, vairuotoju. Pakrautas sunkvežimis važiavo ne į Eurolog parduotuvę, o į Schoten (Belgija) esančią parduotuvę, kuri nėra pripažinta muitinės sandėliu. Šis sunkvežimis buvo iškrautas kelių kitų kaltinamųjų pagrindinėje byloje akivaizdoje. Specialiosios Antverpeno muitų ir akcizo mokesčių inspekcijos pareigūnų vadovaujamo tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtino, kad minėtame konteineryje buvo 29 dėžės virtuvės reikmenų ir 709 pakai po 10 000 cigarečių kiekviename.

17     Dėl šių faktų iškelta baudžiamoji byla. Rechtbank van eerste aanleg te Antwerpen (Antverpeno pirmosios instancijos teismas) baudžiamųjų bylų kolegija, posėdžiaujanti teismo atostogų metu, 2001 m. liepos 30 d. posėdyje priėmė nuosprendį, kuris buvo apskųstas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Muitinė tvirtina, kad prekės buvo teisėtai įvežtos į Bendrijos teritoriją, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros, nes siuntinys, kuriam patvirtintas išorinio Bendrijos muitų tranzito dokumentas, nebuvo nugabentas į muitinės dokumente nurodytą paskirties vietą. M. Papismedov nuomone, šiuo atveju teisinga sakyti, kad tai neteisėtas cigarečių importas, o ne paėmimas iš muitinės priežiūros.

18     Šiomis aplinkybėmis Hof van Beroep te Antwerpen (Antverpeno apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar laikytina, kad prekės, kurių pavadinimas arba komercinis pavadinimas bendrojoje deklaracijoje nurodytas neteisingai (šiuo atveju „virtuvės reikmenys“ vietoj „cigaretės“), arba prekės, kurios buvo deklaruotos neteisingu pavadinimu arba komerciniu pavadinimu, joms taikant muitinės procedūrą (pvz., išorinio Bendrijos muitų tranzito procedūrą) yra teisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, ir todėl yra muitinės prižiūrimos (laikinas saugojimas arba muitinės procedūra), nepaisant to, kad tyčia arba netyčia buvo nurodytas neteisingas prekių pavadinimas arba komercinis pavadinimas?

2.      Jeigu atsakymas į pirmą klausimą teigiamas ir jeigu prekės, tyčia arba netyčia deklaruotos neteisingu pavadinimu arba komerciniu pavadinimu, paimamos iš muitinės priežiūros, ar atsiranda skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį ir ar asmuo, turintis įvykdyti pareigas, kylančias iš laikino prekių saugojimo arba prekėms (net jeigu jos neteisingai pavadintos) įformintos muitinės procedūros, yra skolininkas?

3.      Jei atsakymas į pirmą klausimą teigiamas ir muitinei nustačius, kad muitinės prižiūrimos prekės tyčia arba netyčia deklaruotos neteisingu pavadinimu arba komerciniu pavadinimu, jų (iki tol) nepaėmus iš muitinės priežiūros ir joms dar esant muitinės žinioje, ar aiškintina, kad skola muitinei dėl neteisingu pavadinimu arba komerciniu pavadinimu deklaruotų prekių atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnį, ar reikėtų laikytis pozicijos, kad skola muitinei dėl šių prekių dar neatsirado?

4.      Jei atsakymas į pirmą klausimą neigiamas, ar tyčia arba netyčia neteisingu pavadinimu arba komerciniu pavadinimu deklaruotos prekės turi būti laikomos neteisėtai įvežtomis į Bendrijų muitų teritoriją (kitaip tariant, pažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio pirmosios pastraipos antros įtraukos nuostatas), ir todėl skola muitinei dėl šių prekių atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį, o bendrąją deklaraciją arba deklaraciją pateikęs asmuo, siekdamas įforminti prekėms muitinės procedūrą nurodydamas neteisingą prekių pavadinimą arba komercinį pavadinimą, gali būti laikomas skolininku, tik jeigu jis atitinka „skolininko“ sąvoką Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies prasme?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmo klausimo

19     Pirmu klausimu Hof van Beroep te Antwerpen iš esmės klausia, ar muitinei pateiktos prekės, dėl kurių pateikta bendroji deklaracija ir patvirtintas išorinio Bendrijos muitų tranzito dokumentas, buvo teisėtai įvežtos į Bendriją, jei muitinei pateiktuose dokumentuose neteisingai nurodytas jų pavadinimas, šiuo atveju ­– „virtuvės reikmenys“ vietoj „cigaretės“.

20     Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad Hof van Beroep te Antwerpen mano, jog yra ryšys tarp į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių pateikimo muitinės priežiūrai ir jų įvežimo į šią teritoriją teisėtumo. Todėl pirmiausia reikėtų išnagrinėti, ar toks ryšys yra.

21     „Muitinės priežiūra“ apibrėžta Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 13 dalyje kaip priemonės, kurias paprastai taiko ši institucija, siekdama užtikrinti, kad būtų laikomasi muitinės veiklos taisyklių. Pagal šio kodekso 37 straipsnį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Vykdydama šią priežiūrą muitinė gali jas tikrinti vadovaudamasi galiojančiomis nuostatomis; jos lieka taip prižiūrimos tiek laiko, kiek reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju – tol, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį, reeksportuojamos arba sunaikinamos.

22     Iš šių kartu paimtų straipsnių matyti, kad į Bendriją įvežtoms prekėms muitinės priežiūra taikoma nuo jų įvežimo momento, nesvarbu, ar jos įvežtos teisėtai, ar pažeidžiant Muitinės kodekso 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio pirmosios pastraipos antros įtraukos nuostatas, – tai turi nustatyti priežiūros institucijos, vykdydamos savo patikrinimus. Taigi tokios priežiūros taikymas prekėms nesusijęs su jų įvežimo į šią teritoriją teisėtumu.

23     Belgijos vyriausybė tvirtina, remdamasi Muitinės kodekso 202 straipsniu, kuris nurodo, jog neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio pirmosios pastraipos antros įtraukos nuostatas, kad įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją teisėtas, jeigu šių nuostatų laikomasi, t. y., jei prekės kirto išorinę sieną ir buvo deklaruotos muitinėje. Kadangi pareiga pateikti bendrąją deklaraciją, kaip numatyta šio kodekso 43 ir paskesniuose straipsniuose, nėra įvardyta tarp tų nuostatų, kurias pažeidus prekių įvežimas į šią teritoriją gali būti laikomas neteisėtu, neteisingo prekių komercinio pavadinimo nurodymas tokiame dokumente neturi įtakos jų įvežimo į šią teritoriją teisėtumui. Taigi neteisėtas įvežimas yra tas pats, kaip ir neteisėtas importas, vykdomas nenustatytais maršrutais arba per nenustatytus sienos perėjimo punktus.

24     Šis argumentas nepagrįstai susiaurintų Muitinės kodekso 202 straipsnio taikymo sritį.

25     Kai kurios Muitinės kodekso nuostatos leidžia apibrėžti neteisėto įvežimo sąvoką. Kaip teisingai pastebėjo Belgijos vyriausybė, tokia nuostata yra Muitinės kodekso 202 straipsnis, apibrėžiantis neteisėtą įvežimą kaip bet kokį importo muitais apmokestinamų prekių, esančių laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje, įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją arba į kitą šios teritorijos dalį, pažeidžiant šio kodekso 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio pirmosios pastraipos antros įtraukos nuostatas.

26     Taigi prekių importas yra neteisėtas įvežimas, jeigu nesilaikoma Muitinės kodekse numatytų etapų. Pirma, pagal šio kodekso 38 straipsnio 1 dalį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į nustatytą muitinės įstaigą arba į laisvąją zoną. Antra, pagal šio kodekso 40 straipsnį į muitinės įstaigą pristatytos prekės turi būti pateiktos muitinei. Šio kodekso 4 straipsnio 19 dalis „prekių pateikimą muitinei“ apibrėžia kaip nustatytu būdu muitinei pateikiamą pranešimą apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą.

27     Iš šių nuostatų formuluotės aišku, jog tam, kad prekės būtų laikomos teisėtai įvežtomis į Bendrijos muitų teritoriją, jos turi nuo įvežimo momento būti pristatytos į muitinės įstaigą arba į laisvąją zoną ir pateiktos muitinei. Pastaroji pareiga, tenkanti už įvežimą atsakingam asmeniui arba asmeniui, prisiimančiam atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą, numatyta siekiant, kad muitinė gautų ne tik informaciją, kad prekės įvežtos, bet ir visą reikiamą informaciją apie atitinkamos prekės arba gaminio rūšį ir šių prekių kiekį, t. y. informacijos, pagal kurią būtų galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir prireikus importo mokesčių apskaičiavimo tikslais.

28     Nagrinėdamas bylą dėl transporto priemonėje paslėptų ir per valstybės narės muitinės patikrinimą rastų cigarečių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti tikros muitinei pateiktų prekių rūšies ir jei suinteresuoti asmenys muitinės apie tą prekių rūšį neinformuoja, laikytina, kad šios prekės nebuvo pateiktos muitinei pagal Muitinės kodekso 40 straipsnį (žr. 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Viluckas ir Jonušas, C‑238/02 ir C‑246/02, Rink. p. I‑0000, 28 punktą).

29     Tiesa, kaip pastebi Belgijos vyriausybė, kad „neteisėtas įvežimas“ konkrečiai apima tik Muitinės kodekso 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio pirmosios pastraipos antros įtraukos nuostatų pažeidimą, o pareiga pateikti muitinei bendrąją deklaraciją numatyta šio kodekso 43 ir paskesniuose straipsniuose. Ši vyriausybė tvirtina, kad darytina išvada, jog prekės įvežtos į Bendriją teisėtai, jeigu jos pristatytos į muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą arba į laisvąją zoną ir muitinei pranešta apie jų pristatymą, nebent yra numatyta pareiga jas deklaruoti tam tikru bendro pobūdžio arba komerciniu pavadinimu.

30     Šis požiūris nepriimtinas. Muitinės kodekso 40 straipsnyje numatytas prekių pateikimas muitinei apima, atsižvelgiant į šio kodekso 43 ir 45 straipsnius, pareigą nedelsiant pateikti bendrąją deklaraciją arba nedelsiant įvykdyti formalumus, būtinus įforminant prekėms muitinės sankcionuotus veiksmus, t. y. pateikti muitinės deklaraciją, jei reikalaujama, kad joms būtų taikoma muitų procedūra. Iš šio kodekso 43 straipsnio antrosios pastraipos formuluotės aišku, kad abu veiksmai paprastai vykdomi vienu metu, nes deklaracijos pateikimo laikotarpis, kurį muitinė gali nustatyti, pasibaigia ne vėliau kaip pirmą darbo dieną, skaičiuojant nuo tos dienos, kada prekės pateikiamos muitinei. Be to, pagal šio kodekso 44 straipsnio 1 dalį bendrojoje deklaracijoje turi būti pateikti prekėms identifikuoti reikalingi duomenys.

31     Taigi, jei pagal Muitinės kodekso 40 straipsnį prekes pateikiant muitinei pateikiama bendroji deklaracija arba muitinės deklaracija, kurioje nurodytas tikrovės neatitinkantis prekių rūšies apibūdinimas, laikoma, kad muitinei nėra pranešta apie jų pristatymą šio kodekso 4 straipsnio 19 dalies prasme. Šiomis aplinkybėmis, remiantis vien tik faktu, kad pateikti tam tikri dokumentai, negalima tvirtinti, jog muitinei suteikta prekėms identifikuoti būtina informacija. Taip pat būtina, kad šiuose prekes pateikiant muitinei paduodamuose dokumentuose nurodyti duomenys būtų teisingi. Jei dokumentuose neminima didelė dalis muitinei pateikiamų prekių, laikytina, kad šios prekės įvežtos neteisėtai.

32     Šiomis aplinkybėmis atsakymas į pirmą klausimą yra toks: prekės, dėl kurių pateikta bendroji deklaracija ir patvirtintas išorinio Bendrijos muitų tranzito dokumentas, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai, jei muitinei pateiktuose dokumentuose nurodytas neteisingas prekių pavadinimas.

33     Nėra reikalo nagrinėti antro ir trečio klausimų, nes į juos prašoma atsakyti tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į pirmą klausimą.

 Dėl ketvirto klausimo

34     Ketvirtas klausimas padalytas į dvi dalis. Pirma klausimo dalimi Hof van Beroep te Antwerpen iš esmės klausia, ar skola muitinei dėl jai pateiktų ir neteisingu pavadinimu, šiuo atveju „virtuvės reikmenys“ vietoj „cigaretės“, deklaruotų prekių atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį. Antra šio klausimo dalimi jis iš esmės klausia, ar asmuo, pateikęs bendrąją deklaraciją arba muitinės deklaraciją, kurioje nurodo neteisingą prekių pavadinimą, nesantis 202 straipsnio 3 dalyje pateiktame sąraše, gali būti laikomas skolininku, jei atitinka šioje nuostatoje pateiktą skolininko apibrėžimą.

 Dėl ketvirto klausimo pirmos dalies

35     Kaip buvo nustatyta atsakant į pirmą klausimą, muitinei pateiktos prekės, kompetentingai institucijai pateiktuose dokumentuose nurodant neteisingą jų pavadinimą, šiuo atveju „virtuvės reikmenys“ vietoj „cigaretės“, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai. Jei šios prekės įvežtos neteisėtai, taikomas Muitinės kodekso 202 straipsnis, kuriame nurodomi skolos muitinei atsiradimo atvejai. Iš to išplaukia, kad tokiu atveju skola muitinei neišvengiamai atsiranda 202 straipsnio pagrindu.

36     Taigi atsakymas į ketvirto klausimo pirmą dalį yra toks: skola muitinei dėl muitinei pateiktų neteisingu pavadinimu deklaruotų prekių atsiranda pagal Muitinės kodekso 202 straipsnį.

 Dėl ketvirto klausimo antros dalies

37     Pagal Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, kai skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežus į Bendriją prekes, skolininku laikomi trijų kategorijų asmenys: asmenys, neteisėtai įvežę prekes, asmenys, dalyvavę jas įvežant ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad įvežimas neteisėtas, ir asmenys, kurie įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad jos įvežtos neteisėtai.

38     Pagal Teisingumo Teismo praktiką iš šios nuostatos aišku, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai siekė plačiai apibrėžti asmenis, laikytinus skolininkais, kai neteisėtai įvežamos importo muitais apmokestinamos prekės (2004 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Spedition Ulustrans, C‑414/02, Rink. p. I‑0000, 25 punktas). Leidėjas taip pat siekė išsamiai numatyti sąlygas, pagal kurias nustatoma, kas yra skolininkai (minėto sprendimo Spedition Ulustrans 39 punktas).

39     Be to, Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmoje įtraukoje nurodomas prekes įvežęs „asmuo“, netikslinant, ar tai reiškia fizinį, ar juridinį asmenį. Vadinasi, bet kuris „asmuo“ gali būti laikomas skolininku šios nuostatos prasme, t. y., jei atsižvelgiant į jo veiksmus jis gali būti laikomas atsakingu už neteisėtą prekių įvežimą (minėto sprendimo Spedition Ulustrans 26 punktas). Aiškindamas šią nuostatą Teisingumo Teismas taip pat nustatė, kad net jeigu kiti asmenys gali būti laikomi skolininkais dėl tų pačių prekių pagal kitas 202 straipsnio 3 dalies nuostatas, asmuo, praktiškai įvežęs prekes ir jų nedeklaravęs, vis tiek yra skolininkas pagal 202 straipsnio 3 dalies pirmą įtrauką (minėto sprendimo Viluckas ir Jonušas 29 punktas).

40     Kita vertus, pripažinimui „skolininku“ Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros ir trečios įtraukų prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai dalyvauti neteisėtai įvežant prekes arba jas įsigyti arba laikyti. Šie faktoriai tam tikrais atvejais neleidžia asmens laikyti skolininku (minėto sprendimo Spedition Ulustrans 27 ir 28 punktai).

41     Atsižvelgiant į išdėstytus samprotavimus, atsakymas į antrą ketvirto klausimo dalį yra toks: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, remdamasis pagrindinės bylos aplinkybėmis, ar asmuo, pateikęs bendrąją deklaraciją arba muitinės deklaraciją, dėl to, kad nurodė neteisingą prekių pavadinimą, atsakingas už neteisėtą prekių įvežimą. Jeigu taip nėra, šis teismas turi nuspręsti, ar taip veikdamas asmuo dalyvavo įvežant prekes, nors žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad jos įvežamos neteisėtai.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

42     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1.      Muitinei pateiktos prekės, dėl kurių pateikta bendroji deklaracija ir patvirtintas išorinio Bendrijos muitų tranzito dokumentas, į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai, jei muitinei pateiktuose dokumentuose nurodytas neteisingas prekių pavadinimas.

2.      Skola muitinei dėl muitinei pateiktų ir neteisingu pavadinimu deklaruotų prekių atsiranda pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnį.

3.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, remdamasis pagrindinės bylos aplinkybėmis, ar asmuo, pateikęs bendrąją deklaraciją arba muitinės deklaraciją, dėl to, kad nurodė neteisingą prekių pavadinimą, atsakingas už neteisėtą prekių įvežimą. Jeigu taip nėra, šis teismas turi nuspręsti, ar taip veikdamas asmuo dalyvavo įvežant prekes, nors žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad jos įvežamos neteisėtai.

Parašai.

---

* Proceso kalba: olandų.