EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62003CC0442
Opinion of Mr Advocate General Tizzano delivered on 9 February 2006. # P & O European Ferries (Vizcaya) SA (C-442/03 P) and Diputación Foral de Vizcaya (C-471/03 P) v Commission of the European Communities. # State aid - Appeals - Actions for annulment - Decision terminating a review procedure initiated under Article 88(2) EC - Concept of State aid - Force of res judicata - Aid which may be declared compatible with the common market - Social aid - Conditions. # Joined cases C-442/03 P and C-471/03 P.
Generalinio advokato Tizzano išvada, pateikta 2006 m. vasario 9 d.
P & O European Ferries (Vizcaya) SA (C-442/03 P) ir Diputación Foral de Vizcaya (C-471/03 P) prieš Europos Bendrijų Komisiją.
Valstybių suteikta pagalba - Apeliaciniai skundai - Ieškinys dėl panaikinimo - Sprendimas dėl pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pradėtos tyrimo procedūros užbaigimo - Valstybės pagalbos sąvoka - Absoliuti res judicata galia - Galinti būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagalba - Socialinio pobūdžio pagalba - Sąlygos.
Sujungtos bylos C-442/03 P ir C-471/03 P.
Generalinio advokato Tizzano išvada, pateikta 2006 m. vasario 9 d.
P & O European Ferries (Vizcaya) SA (C-442/03 P) ir Diputación Foral de Vizcaya (C-471/03 P) prieš Europos Bendrijų Komisiją.
Valstybių suteikta pagalba - Apeliaciniai skundai - Ieškinys dėl panaikinimo - Sprendimas dėl pagal EB 88 straipsnio 2 dalį pradėtos tyrimo procedūros užbaigimo - Valstybės pagalbos sąvoka - Absoliuti res judicata galia - Galinti būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagalba - Socialinio pobūdžio pagalba - Sąlygos.
Sujungtos bylos C-442/03 P ir C-471/03 P.
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2006:91
GENERALINIO ADVOKATO
ANTONIO TIZZANO IŠVADA,
pateikta 2006 m. vasario 9 d.(1)
Sujungtos bylos C-442/03 P ir C-471/03 P
P & O European Ferries (Viscaya) SA
ir
La Diputación Foral de Vizcaya
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo – Tariamai praleistas terminas – Priimtinumas – Res judicata galia – Prieštaravimas – Galimybė remtis ex officio – Sąlygos – Valstybės pagalba – Atitiktis – Sąlygos – Privataus investuotojo principas – Apimtis – Viešosios valdžios institucijų įsikišimo būtinybė – Teisėti lūkesčiai – Sąlygos“
1. Šiose bylose nagrinėjami P & O European Ferries (Vizcaya) SA (toliau − P & O) ir Diputación Foral de Vizcaya (Biscaye provincijos taryba, toliau − Diputación) apeliaciniai skundai, kuriuose prašoma panaikinti 2003 m. rugpjūčio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją (sujungtos bylos T‑116/01 ir T‑118/01, toliau − skundžiamas sprendimas)(2), patvirtinusį visą 2000 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą 2001/247/EB dėl pagalbos schemos, kurią Ispanija taikė jūrų bendrovei P & O, tuo metu vadintai Ferries Golfo de Vizcaya (toliau − ginčijamas sprendimas)(3).
I – Teisinis pagrindas
2. EB 87 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją išlaikyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
3. EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama ir kad valstybės narės negali įgyvendinti pasiūlytų priemonių tol, kol priimamas Komisijos sprendimas.
4. Be to, Tarybos reglamentu (EB) Nr. 659/1999(4) (toliau – Reglamentas Nr. 659/1999) Europos bendrija priėmė išsamias procedūrines Bendrijos nuostatų dėl valstybės pagalbos kontrolės taikymo taisykles.
II – Faktinės aplinkybės ir procedūra
Faktinės bylos aplinkybės
5. Atsižvelgdamas į tai, kad šiose bylose nagrinėjami labai sudėtingi įvykiai, dėl kurių, be to, Pirmosios instancijos teismas jau priėmė net du sprendimus, taip pat į tai, kad šie įvykiai tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį, aš apibūdinsiu tik esmines faktines aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai.
6. Bylos priežastimi laikytinas 1992 m. liepos 9 d. Diputación ir baskų vyriausybės prekybos ir turizmo ministerijos pasirašytas susitarimas su jūrų transporto bendrove, kuri šiuo metu vadinasi P&O. Tai buvo susitarimas dėl kelto tarp Bilbao ir Portsmuto paslaugos teikimo. Jame buvo numatyta, kad susitarimą pasirašiusios valdžios institucijos už susitarime nurodytą užmokestį nuo 1993 iki 1996 m. įsigys tam tikrą kiekį kelionės čekių. Komisija apie šį susitarimą informuota nebuvo.
7. Tačiau tų pačių metų rugsėjo 21 d. konkuruojanti jūrų bendrovė Bretagne Angleterre Irlande (toliau – BAI) pateikė skundą Komisijai dėl to, kad Diputación ir baskų vyriausybė tariamai subsidijavo P & O. Gavusi reikiamą informaciją 1993 m. rugsėjo 29 d. Komisija nusprendė pradėti EB sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu – EB 88 straipsnio 2 dalis) numatytą procedūrą(5).
8. Atlikusi pirminį vertinimą Komisija priėjo prie išvados, kad pradinis susitarimas yra ne įprastas komercinis sandoris, o valstybės pagalba pagal EB sutarties 92 straipsnį (šiuo metu, po pakeitimo − EB 87 straipsnis) ir neatitinka reikalaujamų sąlygų, kad galėtų būti pripažintas suderinamu su bendrąja rinka.
9. Komisijos nuomonė buvo pagrįsta, be kita ko, tuo, kad susitarimą pasirašiusių valdžios institucijų už čekius sutarta kaina buvo didesnė nei įprastas komercinis tarifas ir kad susitarimu buvo įsipareigota padengti visus per pirmuosius trejus naujos paslaugos teikimo metus atsiradusius P & O nuostolius. Todėl, Komisijos manymu, susitarimas galiausiai pašalino bet kokią P & O verslo riziką.
10. Sužinojusi apie sprendimą pradėti procedūrą, baskų vyriausybė pranešė Komisijai, kad sustabdė susitarimo įgyvendinimą. Tuo pat metu per administracinę procedūrą, kai buvo nagrinėjama priemonė, P & O pradėjo ilgai trukusį susirašinėjimą su Komisija, siekdama nustatyti, kokį susitarimą galėtų sudaryti jūrų bendrovė ir viešosios valdžios institucijos, norėdamos nepažeisti Bendrijos nuostatų dėl valstybės pagalbos.
11. Šiomis aplinkybėmis 1995 m. kovo 27 d. laišku (toliau – 1995 m. kovo 27 d. laiškas), skirtu „Transporto“ generalinio direktorato (GD) pareigūnui(6), P & O pranešė Komisijai apie naująjį susitarimą (toliau − naujasis susitarimas arba ginčijama priemonė), kurį 1995 m. kovo 7 d. sudarė Diputación ir P & O. Pagal šį susitarimą, kuris turėjo būti taikomas 1995−1998 metais, Diputación įsipareigojo įsigyti 46 500 kelionės čekių, skirtų naudoti P & O eksploatuojamame Bilbao−Portsmuto jūriniame maršrute. Taip pat jame buvo nustatyta mokėtina kaina bei kitos pirkimo sąlygos.
12. 1995 m. birželio 7 d. Komisija priėmė sprendimą, užbaigiantį 1993 m. rugsėjo 29 d. pradėtą procedūrą (toliau − 1995 m. birželio 7 d. sprendimas)(7), ir nustatė, kad naujasis susitarimas daugeliu atžvilgių skiriasi nuo pradinio susitarimo. O būtent, pagal jį baskų vyriausybė nebebuvo šio susitarimo šalis; kaina už kelionės čekius buvo nustatoma pagal naujus kriterijus ir todėl buvo mažesnė nei pradiniame susitarime numatyta kaina; į naująjį susitarimą nebuvo įtraukta daugybė kitų pradinio susitarimo dalykų, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus. Atsižvelgdama į tai, Komisija pareiškė, kad naujasis susitarimas nėra valstybės pagalba.
13. Tačiau BAI, kaip su P & O konkuruojanti bendrovė ir ieškovė, nedelsdama užginčijo šį sprendimą Pirmosios instancijos teisme. Į šiame teisme nagrinėjamą bylą, palaikydamos Komisiją, įstojo Ispanijos Karalystė ir P & O.
14. 1999 m. sausio 28 d. Sprendimu BAI prieš Komisiją (T‑14/96)(8) (toliau – sprendimas BAI) Pirmosios instancijos teismas panaikino 1995 m. birželio 7 d. sprendimą motyvuodamas tuo, kad naujasis susitarimas nėra įprastas komercinis sandoris ir kad dėl šios priežasties Komisija neteisingai įvertino šį susitarimą pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.
15. Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad pagal naująjį susitarimą bendra suma, kurią viešosios valdžios institucijos turi sumokėti P&O, buvo ne tik kad ne mažesnė nei numatytoji pradiniame susitarime, tačiau netgi šiek tiek didesnė. Nors kaina už vieną kelionės čekį sumažėjo, tačiau gerokai padidėjo bendras įsigyjamų kelionės čekių skaičius (nuo iš pradžių numatytų 26 000 iki 46 500 kelionės čekių). Teismas pažymėjo, kad įsigyjamų kelionės čekių skaičius nebuvo nustatomas, atsižvelgiant į tikruosius pirkėjo poreikius. Be to, P & O dėl didesnio kelionės čekių skaičiaus nepatirs jokių papildomų išlaidų, nes šiuos čekius bus galima naudoti tik ne sezono metu. Todėl Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad naujojo susitarimo poveikis konkurencijai iš esmės buvo toks pats, kaip ir pradinio susitarimo(9).
16. Atsižvelgdama į šį sprendimą, 1999 m. gegužės 26 d. Komisija nusprendė(10) pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl naujojo susitarimo. Komisijos teigimu, baskų valdžios institucijos dirbtinai padidino įsigyjamų iš P & O kelionės čekių skaičių tam, kad padengtų sumažėjusią čekių kainą, taigi tam, kad ir toliau jūrų bendrovė būtų finansuojama iš valstybinių išteklių pradiniame susitarime numatytu lygiu.
17. Ši procedūra baigėsi priėmus 2000 m. lapkričio 29 d. Komisijos sprendimą 2001/247/EB(11), kuriame Komisija paskelbė, kad naujasis susitarimas yra su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba (1 straipsnis), ir todėl nurodė Ispanijos Karalystei išieškoti sumokėtas sumas (2 straipsnis).
Procedūra Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
18. Šį sprendimą Pirmosios instancijos teisme užginčijo ir Diputación, ir P&O, tačiau pastaroji prašė tik panaikinti nurodymą Ispanijos Karalystei išieškoti sumokėtą pagalbą, o Diputación prašė panaikinti visą sprendimą.
19. Pagrįsti savo nuomonei, kad Komisijos atmestas susitarimas yra teisėtas, abi ieškovės preliminariai teigė, kad pirmiau minėtu 1995 m. kovo 27 d. laišku valstybės pagalbos gavėja tinkamai informavo Komisiją apie ginčijamą pagalbą.
20. Toliau jos pateikė daug kritinių pastabų dėl sprendimo esmės bei tariamų procedūrinių trūkumų, kurie buvo padaryti per administracinę procedūrą Komisijoje. Daugiausia šios pastabos buvo susijusios su: pirma, priemonės kvalifikavimu valstybės pagalba; antra, teisės į nuosavybę ir EB 295 straipsnio pažeidimu; trečia, EB 87 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos išimties netaikymu; ketvirta, EB sutartyje ir Reglamente Nr. 659/1999 numatytų procedūrinių taisyklių pažeidimu, ypač dėl to, kad iš valdžios institucijų nebuvo paprašyta papildomos informacijos; penkta, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir gero administravimo principų pažeidimu; šešta, EB 88 straipsnio pažeidimu, nes pagalba turėjo būti vertinama kaip netiesiogiai patvirtinta; ir, septinta, nepakankamais arba netinkamais motyvais pagal EB 253 straipsnio reikalavimus.
21. Savo ruožtu Komisija ne tik ginčijo visų šių pagrindų pagrįstumą, bet ir tvirtino, kad pagrindas, kuriuo prieštaraujama dėl ginčijamos priemonės pripažinimo valstybės pagalba, yra nepriimtinas, nes taip pažeidžiama sprendimo BAI įgyta res judicata galia.
22. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškinius priimtinais, tačiau atmetė visus P & O ir Diputación pateiktus pagrindus, pateikdamas motyvus, kuriuos aš trumpai apibūdinsiu ta pačia tvarka, kuria skundžiamame sprendime juos nurodė Pirmosios instancijos teismas.
23. Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad naujasis susitarimas sudarytas nesilaikant EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos ir todėl turi būti pripažintas neteisėtu.
24. Todėl jis atmetė ieškovės argumentus, kad, atsižvelgiant į tai, jog naujasis susitarimas turi būti laikomas nauja pagalba, bendrovė pagalbos gavėja tinkamai informavo Komisiją apie šią pagalbą. Pirmosios instancijos teismo teigimu, tai, kad pagalbos gavėjos advokatai informavo Komisiją apie šį susitarimą, bet kuriuo atveju negali būti laikoma formaliu informavimu apie naują pagalbą, kurio reikalaujama EB sutartyje(12).
25. Toliau Pirmosios instancijos teismas teigė, kad bet kuriuo atveju naujoji priemonė nėra nauja pagalba, kuri skiriasi nuo tos, dėl kurios buvo sutarta iš pradžių (ir apie kurią nebuvo informuota), nes padaryti pradinės pagalbos pakeitimai nepaveikė pačios pagalbos esmės. Kadangi dėl šių priežasčių pradinis ir naujasis susitarimai turi būti vertinami kaip suteikiantys tą pačią pagalbą, kuri buvo nustatyta ir įgyvendinta 1992 m., o vėliau – tik pakeista, neinformavus apie pirmąją, daromas poveikis ir antrosios teisėtumui.
26. Toliau, nagrinėdamas ginčijamos priemonės pripažinimą valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, Pirmosios instancijos teismas pirmiausia atmetė pirmiau minėtą Komisijos pateiktą prieštaravimą dėl nepriimtinumo ir pažymėjo, kad galima prieštarauti, nurodant ankstesnio sprendimo res judiciata statusą, tik tada, jeigu bylos, kurioje buvo priimtas sprendimas, šalys, dalykas ir teisiniai pagrindai buvo tie patys. Pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje ne visos šios sąlygos buvo įvykdytos(13).
27. Tačiau dėl esmės Komisijos vertinimui buvo pritarta.
28. Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad daugybė veiksnių patvirtina, jog Diputación sudarė naująjį susitarimą ne tam, kad patenkintų savo poreikius. Jo nuomone, „vien to, kad valstybė narė perka prekes ir paslaugas rinkos sąlygomis, nepakanka, norint pripažinti, kad šis sandoris yra komercinis sandoris, sudarytas tokiomis sąlygomis, su kuriomis sutiktų privatus investuotojas <…> jeigu paaiškėja, kad valstybei iš tiesų šios prekės ir paslaugos nėra būtinos <…> Tuo labiau būtina, kad valstybė narė įrodytų, jog ji perka prekes arba paslaugas, sudarydama įprastą komercinį sandorį, tais atvejais, kai, kaip ir nagrinėjamoje byloje, operatorius buvo pasirinktas ne vykdant tinkamai paskelbtą atvirą konkursą“(14). Todėl šiuo atveju, kai būtinybė nebuvo įrodyta, Komisija priėjo prie teisingos išvados, kad naujasis susitarimas galėjo suteikti P & O ekonominį pranašumą(15).
29. Be to, Pirmosios instancijos teismo teigimu, Komisijai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjama priemonė gali iškraipyti konkurenciją ir turėti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai(16).
30. Toliau dėl EB 295 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybę tariamo pažeidimo Diputación tvirtino, kad ginčijamas sprendimas nepagrįstai apribojo jos teisę sudaryti sutartis ir atėmė iš jos nuosavybės teisę į teisėtai įgytus kelionės čekius. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad EB 295 straipsnis nereiškia, jog valstybių narių nuosavybės sistemoms netaikomos pagrindinės Sutarties taisyklės, ir dėl to šis straipsnis negali apriboti valstybės pagalbos sąvokos, įtvirtintos EB 87 straipsnio 1 dalyje(17).
31. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ginčijama priemonė negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka, remiantis EB 87 straipsnio 2 dalies a punktu, nes pagalba nebuvo suteikta individualiems vartotojams ir nediskriminuojant paslaugų dėl jų kilmės, o buvo palanki tik P&O(18).
32. Nagrinėdamas tariamą procedūrinių taisyklių pažeidimą Teismas nepritarė Diputación kritinėms pastaboms, kad Komisija neprašė, jog Ispanijos valdžios institucijos pateiktų visus sprendimui priimti reikiamus paaiškinimus arba patikslinimus. Teismo nuomone, ši kritinė pastaba buvo pagrįsta netinkamu ginčijamo sprendimo aiškinimu, nes sprendimo ištraukos, dėl kurių prieštaravo Diputación, buvo susiję ne su esminiu informacijos trūkumu, o labiau su tuo, kad Komisija kitaip įvertino per administracinę procedūrą Ispanijos valdžios institucijų pateiktus įrodymus(19).
33. Toliau Pirmosios instancijos teismas vertino ir atmetė abiejų ieškovių pateiktus argumentus dėl to, kad ginčijamo sprendimo nurodymas išieškoti pagalbą tariamai pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos ir gero administravimo principus.
34. Vertindamas tariamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą Teismas pirmiausia pažymėjo, kad bet kuriuo atveju nereikėtų atmesti neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjo galimybės remtis išimtinėmis aplinkybėmis, kuriomis jis galbūt grindė savo lūkesčius dėl pagalbos teisėtumo. Tačiau valdžios institucijos, kurios suteikė tokią pagalbą, pažeisdamos pareigą apie ją informuoti, negali remtis gavėjo teisėtais lūkesčiais, norėdamos išvengti įpareigojimo priimti priemones, būtinas įgyvendinti gavėjui nepalankų Komisijos sprendimą. Tačiau būtent taip be jokio pateisinimo elgėsi Diputación(20).
35. Be to, Pirmosios instancijos teismo teigimu, P & O nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų jos teisėtus lūkesčius, o tik rėmėsi tuo, kad Komisija iš pradžių buvo priėmusi teigiamą sprendimą. Jeigu manytume, kad teigiamas ankstesnis Komisijos sprendimas dėl pagalbos, užginčytas per EB 230 straipsnyje nustatytą terminą ieškiniui pareikšti ir panaikintas Bendrijos teisme, automatiškai užkerta kelią išieškoti neteisėtai suteiktą pagalbą, tai reikštų, kad Bendrijos teismo atliekamas tokių sprendimų teisėtumo peržiūrėjimas praranda bet kokį veiksmingumą. Būtent, Pirmosios instancijos teismas nurodė 1997 m. sausio 14 d. sprendimą Ispanija prieš Komisiją(21) ir pažymėjo, kad pagalbos gavėjo konkurentai netektų veiksmingų teisinės gynybos priemonių prieš jiems nepalankius Komisijos sprendimus(22). Atsižvelgiant į tai, buvo atmesti ir P & O argumentai dėl jos teisėtų lūkesčių.
36. Nagrinėdamas tariamą gero administravimo principo pažeidimą Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo pagrindu ieškovė kritikavo Komisijos elgesį tiriant bylą, nors siekė dar kartą iškelti pagalbos neteisėtumo klausimą. Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė šią kritiką ir nurodė pirmiau tame pačiame sprendime šiuo klausimu pateiktą vertinimą(23).
37. Toliau vertindamas tariamą EB 88 straipsnio pažeidimą Pirmosios instancijos teismas nepritarė Diputación argumentui, kad per du mėnesius nuo sprendimo BAI priėmimo dėl ginčijamos priemonės nepradėjus procedūros pagal EB 88 straipsnį pagalba turi būti laikoma netiesiogiai leista. Pirmosios instancijos teismas nurodė sprendimą Lorenz(24) ir nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įvykdyti šiame sprendime nustatyti reikalavimai(25).
38. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad P & O tvirtinimai dėl netinkamo motyvavimo yra akivaizdžiai nepagrįsti(26).
Procedūra Teisingumo Teisme
39. 2003 m. spalio 17 d. ir lapkričio 10 d. pateiktais apeliaciniais skundais P & O (byla C‑442/03 P) ir Diputación (byla C‑471/03 P) ginčija Pirmosios instancijos teismo išvadas. P & O prašo Teisingumo Teismą panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad jis priimtų naują sprendimą dėl skundžiamo sprendimo 2 straipsnio. Savo ruožtu Diputación prašo Teisingumo Teismą panaikinti skundžiamą sprendimą ir, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, pačiam priimti galutinį sprendimą dėl bylos esmės ir panaikinti Komisijos sprendimą (arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimo 2 straipsnį). Jeigu šis reikalavimas nebūtų patenkintas, Diputación prašo panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.
40. Komisija, esanti atsakove abiejose bylose, nesutinka su reikalavimais ir tvirtina, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti abu apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas. Taip pat būtina pažymėti, kad Diputación įstojo į P & O iškeltą bylą, palaikydama P & O reikalavimus, o tuo pat metu P & O įstojo į Diputación iškeltą apeliacinę bylą, palaikydama pastarosios reikalavimus.
41. 2005 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo primininko nutartimi bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas. 2005 m. rugsėjo 22 d. posėdyje šalys pateikė žodines pastabas.
III – Teisinis vertinimas
Įžanga
42. Siekdamos, kad skundžiamas sprendimas būtų panaikintas, apeliantės pateikė įvairių teisinių pagrindų, kuriuos aš išsamiai aptarsiu vėliau. Tačiau pirmiausia turėčiau pateikti savo nuomonę dėl Komisijos pateiktų abejonių dėl Diputación apeliacinio skundo priimtinumo. Šios abejonės buvo išsamiau paaiškintos per posėdį ir apibūdintos kaip prilygstančios prieštaravimui dėl priimtinumo, remiantis tuo, kad apeliacinis skundas buvo paduotas praėjus nustatytam terminui.
Diputación apeliacinio skundo tariamai pavėluotas pateikimas
43. Pirmiausia reikėtų pastebėti, jog Diputación apeliaciniame skunde nurodė adresą dokumentams įteikti ne Liuksemburge, bet jos advokatų kontoroje Bilbao, Ispanijoje, ir sutiko, kad dokumentai jai būtų įteikiami faksu. Tą pasakęs, taip pat turėčiau pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2003 m. rugpjūčio 5 d. ir kad tą pačią dieną Diputación paskelbė pranešimą spaudai, kuriame viešai pareiškė apie savo ketinimus teikti apeliacinį skundą. Be to, priėmus sprendimą Pirmosios instancijos teismo kanceliarija, vadovaudamasi pirmiau minėtomis nuostatomis, registruotu paštu Diputación išsiuntė patvirtintą sprendimo kopiją su pranešimu apie gavimą. Registruotas laiškas buvo išsiųstas iš Liuksemburgo pašto 2003 m. rugpjūčio 11 dieną. Tačiau pagal pranešimo apie gavimą įrašus apeliantės nurodytu adresu dokumentams įteikti sprendimas buvo įteiktas tik 2003 m. rugsėjo 1 d. Todėl Diputación manė, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo šios dienos, ir dėl šios priežasties apeliacinis skundas buvo paduotas 2003 m. lapkričio 10 dieną. Komisijai ir P & O išsiųstos sprendimo kopijos buvo gautos atitinkamai 2003 m. rugpjūčio 13 ir 14 d. ir todėl, kaip jau žinome, P & O apeliacinis skundas buvo pateiktas spalio 17 dieną.
44. Atsižvelgdama į tai, Komisija teigia, kad, vadovaujantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalies antrąja pastraipa(27), Diputación apeliacinis skundas buvo paduotas praėjus nustatytam terminui.
45. Jeigu aš teisingai suprantu, Komisija pripažįsta, kad tuo pat metu šios nuostatos paskutiniajame sakinyje nurodyta, jog dokumentas laikomas įteiktu dešimtą dieną po to, kai registruotas laiškas buvo išsiųstas iš Liuksemburgo pašto, bei įtvirtinta šios taisyklės išimtis („išskyrus atvejus, kai pranešime apie gavimą nurodyta <...>“ ir t. t.). Tačiau ši išimtis gali būti taikoma tik tada, kai tikroji dokumento įteikimo diena yra ankstesnė nei diena, nustatytina remiantis minėta prezumpcija. Priešingu atveju iškiltų grėsmė teisiniam saugumui, nes dokumento gavėjas galėtų neribotą laiką vengti atsiimti dokumentą ir taip nukelti dieną, nuo kurios pradedamas skaičiuoti apeliacinio skundo pateikimo terminas.
46. Tačiau, Komisijos nuomone, svarbiausia yra tai, kad šioje byloje visiškai akivaizdu, jog Diputación sužinojo apie Pirmosios instancijos teismo sprendimą kur kas anksčiau nei 2003 m. rugsėjo 1 dieną. Dar daugiau, šią aplinkybę patvirtina tai, kad jau paties sprendimo priėmimo dieną Diputación paskelbė pranešimą spaudai, bei tai, kad sprendimo tekstą buvo galima rasti internete. Todėl tvirtinama, kad apeliantė pažeidė teisinės procedūros šalims tenkančią stropumo pareigą, nes tyčia vengė atsiimti jai pristatytus dokumentus (taigi, ir pasirašyti ant pranešimo apie gavimą), kad galėtų pratęsti apeliacinio skundo pateikimo terminą.
47. Savo ruožtu Diputación atsikerta, kad apeliacinį skundą ji pateikė laiku, t. y. per įprastą terminą apeliaciniam skundui pareikšti (du mėnesius), skaičiuojamą nuo sprendimo kopijos tikrosios gavimo dienos, ir pridėjus papildomą terminą dėl nuotolių iki apeliantės pasirinkto adreso dokumentams įteikti. Šiuo atžvilgiu apeliantė remiasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos paskutiniu sakiniu, kuriame, jos nuomone, tikrajai dokumento gavimo dienai teikiama pirmenybė prieš numanomą gavimo dieną.
48. Savo ruožtu aš norėčiau pirmiausia pastebėti, kad 100 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje reglamentuojama tik tai, kaip įteikiami dokumentai, t. y. iš esmės jie gali būti siunčiami faksu arba kitomis techninėmis priemonėmis. Tačiau šioje pastraipoje tiesiogiai pasakyta, kad šios nuostatos netaikomos įteikiant Pirmosios instancijos teismo sprendimus arba nutartis.
49. Kaip jau matėme, šios dalies antrojoje pastraipoje (kurią nurodo ir apeliantė, ir Komisija) pasakyta, kad jeigu dokumento neįmanoma perduoti telefaksu arba kitomis techninėmis priemonėmis, be kita ko, dėl „dokumento (sprendimo arba nutarties) pobūdžio“, dokumentas įteikiamas pagal vadinamąją įprastą procedūrą, įtvirtintą 100 straipsnio 1 dalyje, t. y. registruotu laišku su pranešimu apie gavimą, taip pat tuo pat metu adresatui apie tai pranešama telefaksu arba kitomis techninėmis ryšio priemonėmis. Tą padarius, preziumuojama, kad registruotas laiškas įteiktas adresatui dešimtą dieną po to, kai šis laiškas buvo išsiųstas iš Liuksemburgo pašto (aišku, tuo atveju, jeigu šioje šalyje nebuvo nurodytas adresas dokumentams įteikti), nebent pranešime apie gavimą nurodyta, kad dokumentas buvo gautas kitą dieną.
50. Todėl 100 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtinta prezumpcija turėtų būti vertinama atskirai nuo prezumpcijos pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą, pagal kurią registruoto laiško išsiuntimas iš Liuksemburgo pašto turi būti laikomas tinkamu įteikimu(28).
51. Pirmoji nuostata taikoma tada, kai, nepaisant sutikimo, kad dokumentai būtų įteikiami telefaksu arba kitomis techninėmis priemonėmis, taip įteikti negalima, be kita ko, dėl dokumento (sprendimo arba nutarties) pobūdžio(29). O antroji nuostata pradedama taikyti tada, kai ieškovas nesilaikė formalių 44 straipsnio 2 dalies pirmosios ir antrosios pastraipos reikalavimų, kitaip tariant, nenurodė adreso Liuksemburge dokumentams įteikti ir nesutiko, kad procesiniai dokumentai jam būtų įteikiami telefaksu arba kitomis techninio ryšio priemonėmis(30).
52. Kaip jau matėme, nagrinėjamoje byloje Diputación nenurodė adreso dokumentams įteikti Liuksemburge, tačiau sutiko su tuo, kad procesiniai dokumentai jai būtų įteikiami telefaksu arba kitomis techninėmis priemonėmis. Todėl taikytina 100 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa.
53. Tam paaiškėjus, toliau būtina, atsižvelgiant į šią nuostatą, nuspręsti, kokiomis sąlygomis gali būti paneigta prezumpcija, kad registruotas laiškas tinkamai įteikiamas dešimtąją dieną po to, kai laiškas išsiunčiamas iš Liuksemburgo pašto. Kitaip tariant, kyla klausimas, ar prezumpcija paneigiama tada, kai pranešime apie laiško gavimą nurodyta, kad dokumentas gautas bet kurią kitą dieną (kaip siekia įrodyti apeliantė), ar tik tada, kai tikroji dokumento gavimo diena yra ankstesnė nei data, nustatytina, remiantis minėta prezumpcija (kaip siūlo Komisija).
54. Turėdamas pasirinkti vieną iš šių dviejų galimybių, galiu pasakyti, kad mane labiau įtikino Diputación argumentai. Pirma, atrodo, kad jie labiau atitinka aptariamos nuostatos formuluotę, kuri niekaip nepatvirtina Komisijos išvadų. Antra, apskritai turėčiau pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, jog atitinkamomis procesinėmis nuostatomis įtvirtinamas terminas, skirtas apeliantui, pastarajam ir turi būti suteikta teisė visu šiuo terminu pasinaudoti, nebent taikomos tiesioginės išimtys. Terminas ieškiniui paduoti įtvirtinamas, be kita ko, tam, kad būtų užtikrinta teisė į gynybą; todėl bet koks pasiūlymas, galintis šias teises apriboti, turi būti pagrįstas kur kas labiau įtikinančiais teisiniais argumentais nei vien netiesioginėmis ir, kas dar svarbiau, „pritemptomis“ išvadomis, padarytomis, aiškinant sakinį, kurio pažodinė reikšmė yra visiškai priešinga.
55. Bet kuriuo atveju aš manau, kad jeigu ir išlieka kokių nors šio klausimo aiškinimo abejonių, tai, remiantis bendrais principais, neturi būti leista, jog šiomis abejonėmis būtų sukeltas neigiamas poveikis apeliantui bei jo teisei į gynybą. Todėl būtina teikti pirmenybę tam aiškinimui, kuris leistų geriau apsaugoti šias teises.
56. Atsižvelgiant į tai, mano nuomone, turi būti pripažinta, kad Diputación apeliacinis skundas buvo paduotas laiku ir kad dėl šios priežasties jis yra priimtinas.
Teisiniai pagrindai
57. Kalbant apie apeliacinių skundų esmę, P & O pateikė septynis teisinius pagrindus, o Diputación – devynis, kurie iš dalies sutampa. Todėl tiek, kiek įmanoma, aš juos nagrinėsiu kartu.
58. Savo vertinimą pradėsiu nuo pagrindų, susijusių su ginčijamos priemonės pripažinimu valstybės pagalba, toliau pereisiu prie pagrindų, pagal kuriuos buvo tariamai neteisingai išaiškinta EB 88 straipsnio 3 dalis, ir, galiausiai, prie pagrindų, pagal kuriuos Pirmosios instancijos teismas tariamai padarė kitas teisės klaidas.
A – Pagrindai, susiję su priemonės pripažinimu valstybės pagalba
59. Įvairiomis pastabomis Diputación pirmiausia ginčija Pirmosios instancijos teismo teiginius, kuriais patvirtintos ginčijamame sprendime padarytos išvados dėl naujojo susitarimo laikymo valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
1) Pagrindų priimtinumas
60. Tačiau, prieš pradedant nagrinėti šias pastabas iš esmės, būtina panaikinti tam tikras abejones dėl jų priimtinumo.
61. Kalbant konkrečiai, būtina nustatyti, ar Bendrijos teisme vis dar galima ginčyti atitinkamos priemonės pripažinimą valstybės pagalba. Iš esmės sprendime BAI Pirmosios instancijos teismas jau yra priėmęs su šia priemone iš dalies susijusį sprendimą, kuriuo panaikino šią priemonę nustačiusį Komisijos 1995 m. birželio 7 d. sprendimą. Šalys sprendimo BAI neskundė, todėl jis tapo galutinis ir turi res judicata galią. Taigi kyla klausimas, ar Diputación ieškinyje Pirmosios instancijos teismui nėra netiesiogiai kvestionuojamas sprendimas BAI ir ar taip nėra pažeidžiama res judicata galia.
62. Iš tiesų šioje byloje Pirmosios instancijos teisme Komisija formaliai dėl to buvo pateikusi prieštaravimą, tačiau nesėkmingai, nes Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką „sprendimui priskirtina res judicata galia gali būti kliūtis pripažinti ieškinį priimtinu, jeigu bylos, kurioje buvo priimtas sprendimas, šalys, dalykas ir teisiniai pagrindai buvo tie patys“(31). Tačiau Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje Diputación ieškinyje ginčijama ne ta pati priemonė, dėl kurios buvo priimtas sprendimas BAI (atitinkamai ginčijamas sprendimas ir 1995 m. birželio 7 d. sprendimas), ir, antra, procesas vyksta ne tarp tų pačių šalių, kaip byloje BAI, nes Diputación nebuvo šalis pastarojoje byloje(32).
63. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą Komisija dar kartą šio prieštaravimo nekėlė, nepaisant to, kad šalys buvo pakviestos pateikti savo nuomonę šiuo klausimu ir faktiškai posėdyje šiuo klausimu išreiškė savo poziciją (prieštaraujančią viena kitai).
64. Tačiau netgi ir nesant formalaus šalies prieštaravimo aš nemanau, kad Teisingumo Teismui yra draudžiama apsvarstyti, ar iš tiesų šioje byloje buvo pažeista res judicata galia. Nors teisės aktų šiuo atžvilgiu nėra(33), mano supratimu, nagrinėdamas apeliacinius skundus Teisingumo Teismas gali savo iniciatyva iškelti viešąja tvarka grindžiamą prieštaravimą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo.
65. Aš taip pat pažymėčiau, kad Teisingumo Teismo kompetenciją šiuo atžvilgiu aiškiai patvirtino Teisingumo Teismo praktika, o plačiai pagrindė generalinis advokatas F. G. Jacobs išvadoje byloje Salzgitter, ir toliau aš tik nurodysiu jo argumentus(34).
66. Kita vertus, mano nuomone, mažai abejonių kelia tai, kad res judicata galios principo laikymasis turi būti vertinamas kaip viešosios tvarkos klausimas, taigi būtent kaip klausimas, kurį Teismas gali iškelti bet kuriuo metu savo iniciatyva. Tai yra esminis Bendrijos (ir ne tik Bendrijos) teisinės sistemos principas, kurio laikymasis turi būti užtikrintas ne tik šalių, bet ir ypač bendrojo intereso labui(35).
67. Tą paaiškinus telieka apsvarstyti, ar šioje byloje prieštaravimas yra pagrįstas, ir dėl to ar, atsižvelgiant į sprendimą BAI, pirmojoje instancijoje pripažindamas ieškinį priimtinu ir priimdamas sprendimą dėl ginčijamos priemonės, kaip valstybės pagalbos, pobūdžio, Pirmosios instancijos teismas nepažeidė res judicata galios.
68. Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėčiau, kad Pirmosios instancijos teismas atmetė prieštaravimą pirmojoje instancijoje, remdamasis tuo, kad nebuvo įvykdytos Teisingumo Teismo praktikoje nustatytos sąlygos, būtinos norint pateikti prieštaravimą, susijusį su res judicata galia. O būtent jis nustatė, kad bylos šalys ir dalykas nėra tie patys.
69. Kalbant apie pirmąjį aspektą, norėčiau paminėti, kad Diputación nedalyvavo byloje BAI, o viešuosius interesus joje gynė Ispanijos vyriausybė, įstojusi į bylą palaikyti Komisijos, t. y. atsakovės, reikalavimų. Galima taip pat atkreipti dėmesį, į tai, kad yra visiškai akivaizdu, jog šalys buvo skirtingos, ir taip yra nepaisant to, jog abiejose bylose dalyvavo tos pačios valstybės viešosios valdžios institucijos, Pirmosios instancijos teisme gynusios pagalbą išmokėjusios institucijos poziciją. Tačiau aš galiu prisipažinti, jog nesu tikras, kad šis prieštaravimas iš tiesų gali ką nors nulemti, ypač kai skirtumai yra grindžiami galimais Diputaciónlocus standi trūkumais pirmojoje byloje.
70. Todėl aš manau, kad yra ypač svarbu išnagrinėti kitą sąlygą. Iš tiesų iš pirmo žvilgsnio tai, kad ši sąlyga galėtų būti įvykdyta, yra atmestina, nes abiejose bylose ginčyti sprendimai formaliai skiriasi. Tačiau esu įsitikinęs, kad šis klausimas yra kur kas sudėtingesnis.
71. Turėčiau pažymėti, kad sąvoka „tas pats dalykas“ „negali būti suprantama kaip reiškianti vien tik du visiškai identiškus reikalavimus“(36), o nagrinėjamoje byloje ji negali būti suprantama taip siaurai, kaip reikalaujanti, kad būtų skundžiamas identiškas aktas, nes svarbiausia yra ne aktų, o teismui pateiktų teisės klausimų identiškumas. Būtent dėl šių teisės klausimų yra priimamas sprendimas ir pradeda veikti res judicata galia.
72. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal EB 233 straipsnį imdamasi priemonių tam, „kad įvykdytų ir visiškai įgyvendintų sprendimą (kuriuo buvo panaikintas teisės aktas) (Komisija) turi atsižvelgti ne tik į sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į sprendimo pagrindus, kurie sudaro sprendimo esmę <...> Būtent į šiuos pagrindus, kurie <...> nurodo konkrečią neteisėta pripažintą nuostatą ir <..> įvardija konkrečias priežastis, kuriomis grindžiama rezoliucinėje dalyje padaryta išvada, kad teisės aktas yra neteisėtas, atitinkama institucija turi atsižvelgti, pakeisdama panaikintą priemonę“(37).
73. Atrodo, kad abiejose mums aktualiose bylose ginčas iš esmės yra identiškas. Praktiškai, akivaizdu, kad ir sprendimo BAI, ir naujosios bylos dalykas yra konkretaus (ir nesutampančio abiejose bylose) Komisijos sprendimo, pateikto teismui vertinti, galiojimas; tačiau abiejose bylose praktiškai nagrinėjamas teisinis klausimas (dėl kurio, mano manymu, buvo priimtas sprendimas) buvo Komisijos atliktas nagrinėjamos priemonės vertinimas, atsižvelgiant į EB 87 straipsnio 1 dalį, siekiant abiem atvejais nustatyti, ar susitarimas buvo valstybės pagalba.
74. Būtent dėl šio vertinimo sprendime BAI priemonė buvo panaikinta, o šį sprendimą pagrindžiantys motyvai taip pat iš esmės turėtų būti privalomi Pirmosios instancijos teismui vėlesnėse bylose, kuriose jis yra prašomas pareikšti nuomonę dėl sprendimo, kurį priimant buvo tiksliai vadovautasi sprendime BAI pateiktais nurodymais.
75. Tą pasakęs, aš vis dėlto turėčiau pažymėti, kad priėmus sprendimą BAI Komisija neapsiribojo vien tuo, jog iš naujo priėmė priemonę, pateikdama naujus sprendimą atitinkančius motyvus, Dėl ginčijamos priemonės ji pradėjo formalų tyrimą, numatytą EB 88 straipsnio 3 dalyje, „kad suinteresuotosios šalys galėtų pateikti savo pastabas dėl pozicijos, kurios (ketino) laikytis Komisija (susitarimo atžvilgiu), atsižvelgdama į Pirmosios instancijos teismo sprendimą“(38). Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo teksto akivaizdu, kad per šią procedūrą P & O, baskų valdžios institucijos ir BAI pateikė naujas pastabas ir naują informaciją, susijusią su ginčijama priemone(39).
76. Be abejonės, nepaisant Komisijos pagarbos sprendimui BAI, ji negalėjo neatsižvelgti į naujas procedūros šalių nurodytas aplinkybes (pavyzdžiui, vėlesnius priemonės pakeitimus, pasikeitusias svarbias ekonomines ir (arba) teisines aplinkybes ir t. t.), t. y. aplinkybes, į kurias dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti atsižvelgta sprendime, tačiau kurios vis dėlto galėjo turėti poveikio tam, kad Komisijos galutinis įvertinimas pasikeistų.
77. Tačiau, jeigu šalys iš tiesų vėliau nurodė naujų aplinkybių(40) ir jeigu į juos Komisija atsižvelgė(41) per pirmiau minėtą formalų tyrimą, tai Pirmosios instancijos teismas negalėjo nepaisyti šių naujų aplinkybių ir iš naujo neišnagrinėti šio klausimo. Taip yra nepaisant sprendimu BAI sukurto precedento, nes, kaip ne kartą yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, „(Bendrijos teismų sprendimo) res judicata galia taikoma tik tiems fakto ir teisės klausimams, kurie faktiškai arba neišvengiamai buvo nustatyti teismo sprendime“(42).
78. Todėl aš manau, kad ginčijamame sprendime visiškai teisingai buvo dar kartą įvertintas nagrinėjamos priemonės pobūdis, tuo labiau kad bet kokia kitokia nuomonė reikštų, jog nagrinėjamos bylos šalys ir ypač Diputación netenka teisės į teisinę gynybą, nes Bendrijos teismas prarastų kompetenciją nagrinėti Komisijos atliktą šalių iškeltų naujų klausimų vertinimą.
79. Todėl aš manau, kad Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo atžvilgiu buvo teisingas. Taigi aš siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad apeliančių pateikti apeliacinio skundo pagrindai yra priimtini.
2) Esmė
80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, būtina apsvarstyti pagrindų, susijusių su EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimu, esmę.
81. Apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas šią nuostatą, nes:
a) nagrinėdamas, ar Ispanijos valdžios institucijos veikė kaip privatus investuotojas rinkos ekonomikos sąlygomis, jis rėmėsi kriterijumi dėl būtinybės viešosios valdžios institucijoms įsikišti, kuris neturi nieko bendra su privataus investuotojo principu;
b) jis padarė neteisingą išvadą, kad Diputación nebuvo būtina pirkti kelionės čekių;
c) jis nesukritikavo to, kad ginčijamame sprendime nepateiktas ekonominis vertinimas, ar priemonė suteikia pranašumą P & O, jeigu kalbama tik apie sumas, kurios jau buvo sumokėtos P & O;
d) jis pripažino, kad Komisija neprivalėjo įvertinti tikrojo valstybės priemonės poveikio prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai.
82. Toliau pateiksiu šių teiginių vertinimą.
a) Kriterijus dėl būtinybės įsikišti viešosios valdžios institucijoms
83. Kaip jau esu minėjęs, pirmiausia Diputación tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino EB 87 straipsnio 1 dalį, nes taikydamas privataus investuotojo principą laikėsi nuomonės, kad turi būti patikrinta, ar nagrinėjamu atveju atitinkamai viešosios valdžios institucijai iš tiesų reikėjo pirktų prekių ar paslaugų.
84. Jos nuomone, tam, kad šis principas būtų taikomas teisingai, būtina remtis tik šių prekių ir paslaugų kaina ir tuo, ar ši kaina yra suderinama su rinkos principais, o tai gali būti objektyviai patikrinta. Kriterijus, dėl kurio prieštaraujama ir kurio, be to, visiškai nepatvirtina Teisingumo Teismo praktika, yra susijęs su subjektyviu viešosios valdžios įsikišimo priežasčių bei pagrindų vertinimu. Be to, jis reiškia, kad valstybės narės turėtų informuoti Komisiją apie visas įsigyjamas prekes ir paslaugas ir įrodyti, kad šios prekės ir paslaugos yra iš tiesų reikalingos.
85. Savo ruožtu Komisija mano, jog išvada, kad pirkinys yra aiškiai nereikalingas, yra visiškai tinkamas kriterijus taikant privataus investuotojo kriterijų. Iš tiesų nupirkus akivaizdžiai nereikalingas prekes arba paslaugas jas teikiančiai įmonei gali būti suteiktas reikšmingas ekonominis pranašumas pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
86. Iš savo pusės leiskite man pirmiausia pažymėti, kad gerai žinomas privataus investuotojo principas leidžia nustatyti, ar viešosios valdžios įsikišimas gali būti paaiškintas rinkos dėsniais ir ar juo nėra siekiama palaikyti tam tikrų įmonių ir taip iškraipyti bendrąją rinką. Kaip žinia, remiantis nusistovėjusia Bendrijos teismų praktika, akivaizdu, kad norint nustatyti, ar priemonė, kurios ėmėsi viešoji valdžia, yra valstybės pagalba, būtina apsvarstyti, ar privatus investuotojas panašiomis aplinkybėmis būtų sudaręs atitinkamą sandorį tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tos, kurių laikosi viešosios valdžios institucija(43).
87. Niekas neleidžia tvirtinti, kad norėdama visapusiškai ir tinkamai tą įvertinti Komisija turi apsiriboti tik tuo, ar viešojo pirkėjo sumokėta prekių arba paslaugų kaina buvo „teisinga“ (arba rinkos kaina), ir visiškai nepaisyti su pirkimu susijusių terminų, sąlygų ir kitų aplinkybių. Priešingai, aš manau, kad tik įvertinus visus šiuos veiksnius galima nustatyti, ar atitinkamas ekonominis sandoris yra teisėtas, ar juo tik siekiama pardavėjui suteikti EB 87 straipsnio 1 dalyje uždraustą ekonominį pranašumą. Trumpiau tariant, svarbus privataus investuotojo principo aspektas yra tas, kad rinkos dėsnius turi atitikti ne (tik) kaina, bet ir visas sandoris.
88. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad net jeigu kaina prima facie yra rinkos kaina, privataus operatoriaus principui prieštarautų viešosios valdžios institucijos sprendimas pirkti prekes ir už jas sumokėti tokiais terminais (arba vykdyti kitas sąlygas), kurie būtų kur kas palankesni teikėjui nei rinkoje įprastai taikomi terminai. Grįžtant prie nagrinėjamos bylos, tas pat taikytina ir tada, kai perkama rinkos kaina, bet daug didesniais nei būtina kiekiais, o tai neproporcingai padidina tiekėjo apyvartą. Kaip pabrėžė Komisija, joks privatus investuotojas nepirktų prekių arba paslaugų, kurie jam faktiškai nėra reikalingi.
89. Todėl Pirmosios instancijos teismas buvo teisus, laikydamasis nuomonės, kad „vien to, jog valstybė narė pirko prekes ir paslaugas rinkos sąlygomis, nepakanka, kad šis sandoris būtų komercinis sandoris, sudarytas tokiomis sąlygomis, su kuriomis sutiktų privatus investuotojas, arba, kitaip tariant, normalus komercinis sandoris, jeigu paaiškėja, kad valstybei iš tiesų nereikia šių prekių ir paslaugų“(44).
90. Žinoma, aš sutinku, kad ne visada lengva objektyviai patikrinti, ar viešosios valdžios institucijoms reikia tam tikrų prekių arba paslaugų; tačiau tiesa ir tai, kad jeigu patikrinti įmanoma ir jeigu nustatoma, kad būtinybės pirkti prekes arba paslaugas nebuvo, tai aiškiai rodo, jog tam tikras pirkimas nėra įprastas komercinis sandoris.
91. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje Pirmosios instancijos teismo vertinti veiksniai (panaudota tik nedidelė dalis kelionės čekių, valdžios institucijos atsisakė pirkti kelionės čekius, skirtus keliauti kitomis kryptimis, kurios galbūt buvo patrauklesnės nei P & O eksploatuojamas maršrutas)(45) patvirtina, kad Diputación iš tiesų nereikėjo tiek daug kelionės čekių iš P&O.
92. Toliau, kalbant apie aplinkybę, į kurią atkreipė dėmesį apeliantė, kad nagrinėjamu kriterijumi valstybėms narėms užkraunama pernelyg didelė našta, nes jos įpareigojamos informuoti Komisiją apie visas įsigyjamas prekes ir paslaugas, tai aš galėčiau atsakyti, jog iš tiesų informuoti reikėtų tik tada, kai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, dėl veiksmų, kurių buvo imtasi, atitinkami tiekėjai gautų tokios ekonominės naudos, kokios jie negalėtų gauti iš privačios susitariančiosios šalies. Kitaip tariant, viešosios valdžios institucijos privalo kiekvienu atveju atskirai apsvarstyti, ar sutartis yra sudaryta rinkos sąlygomis. Tačiau aš nemanau, kad toks vertinimas kuo nors skirtųsi nuo to, kurį jos turi atlikti, pavyzdžiui, prieš nuspręsdamos, ar investuoti į bendrovę kapitalą arba ar perduoti privačiam sektoriui lėšas iš valstybinių išteklių.
93. Dėl šių priežasčių aš manau, kad šis pagrindas turi būti atmestas.
b) Tariamas susitarimo poreikis
94. Diputación teigimu, toliau Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad naujasis susitarimas nėra pagrįstas praktiniu poreikiu įsigyti kelionės čekių.
95. Tačiau Komisija prieštarauja, kad ši pastaba yra nepriimtina, nes ja siekiama užginčyti tai, kaip Pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes.
96. Pagal EB 225 straipsnį ir Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnį Pirmosios instancijos teismo sprendimai gali būti skundžiami tik „teisės klausimais“, o tai pagal nusistovėjusią teismo praktiką reiškia, kad „Teisingumo Teismas <...> neturi kompetencijos nustatyti faktines aplinkybes arba, iš esmės, nagrinėti įrodymus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas priėmė šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Jeigu įrodymai buvo gauti tinkamai ir buvo laikytasi įrodinėjimo naštai bei įrodymų rinkimui taikomų teisės principų bei procesinių taisyklių, tai vertinti, kokia reikšmė turi būti suteikta pateiktiems įrodymams, gali tik Pirmosios instancijos teismas <...>. Išskyrus tuos atvejus, kai įrodymai buvo išaiškinti neteisingai iš esmės, Pirmosios instancijos teismo vertinimas nėra teisės klausimas, kurį gali peržiūrėti Teisingumo Teismas“(46).
97. Man pakankamai akivaizdu, kad šiuo apeliacinio skundo pagrindu siekiama įtikinti Teisingumo Teismą peržiūrėti Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pastarajam teismui pateiktus įrodymus dėl to, kad Diputación visiškai nebuvo būtina pirkti tiek daug kelionės čekių.
98. Taip pat pridurčiau, kad apeliantė netgi nenurodė, jog faktinės aplinkybės buvo iškraipytos. Bet kuriuo atveju man atrodo, kad Pirmosios instancijos teismo vertinimas šiuo atžvilgiu pateiktas kruopščiai išnagrinėjus apeliančių ir Komisijos pateiktą informaciją(47).
99. Mano nuomone, dėl išvardytų priežasčių šis pagrindas yra nepriimtinas.
c) Nepateiktas ekonominis vertinimas dėl Diputación jau sumokėtų sumų
100. Kitu apeliacinio skundo pagrindu Diputación tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino EB 87 straipsnio 1 dalį, nes nesupeikė to, jog Komisijos sprendime nepateiktas ekonominis vertinimas, ar dėl tų sumų, kurios, įgyvendinant priemonę, jau buvo sumokėtos P & O, o ypač dėl sumų už kelionės čekius, kurie buvo panaudoti, P & O įgijo ekonominį pranašumą. Ji teigia, kad šios sumos buvo sumokėtos kaip užmokestis už P & O faktiškai suteiktas transporto paslaugas ir negali būti vertinamos kaip palaikančios priemonės.
101. Tačiau Komisijos nuomone, ginčijamame sprendime pateiktas išsamus ekonominis priemonės poveikio vertinimas.
102. Leiskite man iš karto pasakyti, kad negaliu sutikti su apeliantės kritika. Jeigu pažiūrėsime atidžiau, ja norima pasakyti, kad Komisija pirmiausia turėjo ex post facto įvertinti priemonės, įgyvendintos pažeidžiant Sutartį, (arba jau sumokėtų sumų) ekonominę prasmę; antra, vertindama ji turėjo dirbtinai išskirstyti įvairius tariamos valstybės pagalbos elementus (kelionės čekių, už kuriuos jau sumokėta, pirkimas ir kelionės čekių, už kuriuos dar nesumokėta, pirkimas), net jeigu valstybės pagalba buvo įgyvendinta viena įmonę palaikančia priemone, nors ir sudaryta iš kelių dalių.
103. Kalbėdamas apie pirmąjį aspektą, turėčiau pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalbos priemonės paprastai turėtų būti vertinamos, remiantis aplinkybėmis, žinomomis valstybės pagalbą išmokančiai institucijai prieš įgyvendinant priemonę. Teisingumo Teismas paaiškino, kad „norint išnagrinėti, ar valstybė pasirinko protingo rinkos ekonomikoje veikiančio investuotojo vaidmenį, būtina įsivaizduoti tą laikotarpį, per kurį buvo priimtos finansinės įmones palaikančios priemonės, kad būtų įvertinta ekonominė valstybės elgesio logika, ir susilaikyti nuo bet kokio vertinimo, pagrįsto vėlesnėmis aplinkybėmis“(48).
104. Dėl antrojo aspekto tik pastebėsiu, kad viešoji valdžios institucija pirko kelionės čekius iš P & O vienu komerciniu sandoriu. Todėl sandorio ekonominis pagrįstumas ir bendra apimtis gali būti nustatyti tik vertinant visą priemonę. Be jokios abejonės, negali būti reikalaujama, kad Komisija atliktų įvairių valstybės pagalbos elementų atskirą vertinimą tam, kad būtų nustatyta, ar sumos, kurios jau buvo sumokėtos (be to, sumokėtos, pažeidžiant Sutartį), konkrečiai suteikė naudos bendrovei gavėjai, ir, jeigu suteikė, tai kokios.
105. Todėl, atsižvelgiant į šiuos argumentus, pagrindas, susijęs su tariamai nepateiktu ekonominės naudos, kurią P & O gavo iš jau sumokėtų sumų, vertinimu, turi būti atmestas.
d) Tikrasis ginčijamos priemonės poveikis prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijai
106. Galiausia Diputación tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino EB 87 straipsnio 1 dalį, nes nesukritikavo to, kad ginčijamame sprendime nepateiktas joks ginčijamos priemonės konkretaus poveikio prekybai tarp valstybių narių bei konkurencijai vertinimas. Apeliantės teigimu, Komisija šiuo atžvilgiu apsiribojo paprasčiausia prezumpcija.
107. Tačiau aš manau, kad Komisija yra teisi tvirtindama, jog sprendime nagrinėjamos priemonės poveikis parodytas tinkamai.
108. Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką nėra būtina, kad sprendimuose dėl valstybės pagalbos, apie kurią nebuvo informuota, būtų konkrečiai išnagrinėtas tokios pagalbos poveikis konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Kita vertus, reikalaujama, kad Komisija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, parodytų, kad priemonės gali iškraipyti konkurenciją arba turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių(49). Tačiau, kaip pabrėžė Komisija, tam tikruose ginčijamo sprendimo punktuose (o būtent 54 ir 55 punktuose) iš tiesų ir pateiktas toks vertinimas.
109. Antra, kaip teisingai, remdamasis nusistovėjusia teismo praktika, pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, jeigu būtų reikalaujama, kad Komisija kiekvienu atveju kiekviename sprendime parodytų tikrąjį suteiktos valstybės pagalbos poveikį, toks reikalavimas galiausiai būtų palankesnis toms valstybėms narėms, kurios suteikė valstybės pagalbą, pažeisdamos pareigą apie ją informuoti, o ne toms, kurios tinkamai informavo apie ketinimus suteikti pagalbą, nes pirmuoju atveju įrodymų našta būtų sunkesnė nei antruoju(50).
110. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir apibendrindamas aš manau, kad pagrindai, susiję su EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimu Pirmosios instancijos teisme, yra iš dalies nepriimtini ir iš dalies nepagrįsti.
B – Pagrindai, susiję su neteisingu EB 88 straipsnio 3 dalies aiškinimu
111. Kaip jau minėta, abi apeliantės taip pat kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad šis neteisingai išaiškino EB 88 straipsnio 3 dalį, nes:
a) pripažino naująjį susitarimą neteisėta valstybės pagalba;
b) padarė išvadą, kad pradinis ir naujasis susitarimai suteikia tą pačią pagalbą, kuri buvo nustatyta ir įgyvendinta 1992 metais.
112. Toliau įvertinsiu šiuos pagrindus.
a) Ginčijamos priemonės teisėtumas
113. Remdamosi įvairias argumentais, kurie iš esmės yra analogiški, P & O ir Diputación prieštarauja Pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 1995 m. kovo 27 d. laiškas pagal Sutartį nelaikytinas tinkamu informavimu apie valstybės pagalbą.
114. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pripažino, kad naujuoju susitarimu tik pakeičiamas pradinis susitarimas, ir padarė išvadą, jog abu susitarimai laikytini viena priemone, kuri buvo nustatyta ir įgyvendinta 1992 metais. Be to, jis nurodė daugybę veiksnių, pagal kuriuos paaiškėja, kad 1995 m. kovo 27 d. laišku nebuvo siekiama tinkamai informuoti apie naująjį susitarimą. Ypač jis atkreipia dėmesį į tai, kad laiškas buvo adresuotas ne Komisijos generaliniam sekretoriatui, o konkrečiam pareigūnui; kad jame nėra nuorodos į EB 88 straipsnio 3 dalį; taip pat kad jame pateikta nuoroda „NN 40/93“, kurią naudojo pati Komisija bylai dėl pradinio susitarimo žymėti.
115. Kaip jau esu nurodęs, apeliantės ginčija šią išvadą. Jų nuomone, ji ne vien grindžiama įrodomosios reikšmės neturinčiomis aplinkybėmis, tačiau ja nepaisyta netgi priešingą išvadą galinčių pagrįsti požymių. O būtent ja neatsižvelgta į, apeliantės nuomone, labai svarbią aplinkybę, t. y. kad P & O advokatai minėtą laišką išsiuntė, gavę Ispanijos valdžios institucijų sutikimą.
116. Apeliančių teigimu, tuo metu turėjo būti leidžiama, kad apie valstybės pagalbos priemones informuotų privatūs asmenys. Taip yra todėl, kad, visų pirma, Sutartyje nieko nepasakyta apie asmenis, kurie turi teisę pasinaudoti procedūra pagal 88 straipsnio 3 dalį; ir antra, apribojimas, kurį šiuo atžvilgiu tik valstybių narių naudai nustato Reglamento Nr. 659/1999 2 straipsnis, buvo priimtas vėliau, nei įvyko nagrinėjamoje byloje reikšmingos aplinkybės, todėl šis apribojimas nėra svarbus nagrinėjamoje byloje.
117. Toliau P & O tvirtina, kad jeigu apie valstybės pagalbą buvo informuota tinkamai, tai nagrinėjamoje byloje turėjo būti pritaikytas sprendimas Lorenz(51). Todėl kadangi per du mėnesius po to, kai Pirmosios instancijos teismas panaikino 1995 m. birželio 7 d. sprendimą, Komisija nepriėmė pozicijos dėl ginčijamos priemonės, valstybės pagalba turėtų būti laikoma netiesiogiai patvirtinta.
118. Toliau P & O teigia, kad net jeigu pripažintume, jog apie naująjį susitarimą nebuvo tinkamai informuota, pagal estoppel principą Komisija negalėjo remtis tuo, jog buvo informuota netinkamai. Per visą administracinę procedūrą ji nepateikė jokio prieštaravimo Ispanijos valdžios institucijoms, todėl šioms institucijoms neatrodė, kad pažeidimą yra būtina ištaisyti, o tai jos nesunkiai būtų galėjusios padaryti pateikdamos tinkamą pranešimą.
119. Sutikdama su Pirmosios instancijos teismo vertinimu Komisija atsikerta, kad pats valstybės pagalbos kontrolės procedūros pobūdis, taip pat, netiesiogiai, Teisingumo Teismo praktika ir, pirmiausia, sprendimas Lorenz patvirtina nuomonę, jog apie ketinamą suteikti valstybės pagalbą gali informuoti tik valstybės narės(52). Ji taip pat pabrėžia, kad aplinkybės, kurias Pirmosios instancijos teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 64–68 punktuose (minėtos šios išvados 118 punkte), visiškai patvirtina išvadą, jog Komisija niekada 1995 m. kovo 27 d. laiško nelaikė tinkamu informavimu.
120. Savo ruožtu aš dar kartą turiu pasakyti, kad negaliu pritarti apeliančių argumentams.
121. Pirmiausia, kalbant apie galimybę kitų asmenų, išskyrus viešąsias valdžios institucijas, pranešimą laikyti tinkamu pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, reikia pasakyti, kad, kaip jau minėta, šis klausimas jau yra išspręstas Reglamento Nr. 659/1999 2 straipsnyje, pagal kurį „(suinteresuotoji) valstybė narė <…> iš anksto praneša Komisijai apie bet kuriuos planus skirti naują pagalbą“(53). Tačiau ko buvo reikalaujama iki įsigaliojant šiai nuostatai, nes EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik tai, kad „(apie) visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas“?
122. Net jeigu ir pripažintume, kad šios nuostatos lakoniškumas problemos neišsprendžia, tačiau taip pat, mano nuomone, išsamiai ir sistemiškai įvertinus EB 88 straipsnį net tuo metu būtų paaiškėję, jog šiame straipsnyje atmetama galimybė, kad informuoti apie valstybės pagalbą gali kiti asmenys, išskyrus viešosios valdžios institucijas. Kaip ir kitose Sutarties nuostatose dėl valstybės pagalbos, EB 88 straipsnyje dėmesys yra skirtas būtent vien tiktai valstybių narių ir Komisijos santykiams.
123. Be to, kaip Teisingumo Teismas pabrėžė sprendime SFEI ir kt. dar prieš priimant Reglamentą Nr. 659/1999, „(88 straipsnio 3 dalyje) įtvirtintas reikalavimas informuoti ir draudimas prieš tai įgyvendinti suplanuotą valstybės pagalbą yra skirti valstybei narei, (ir) taip pat valstybė narė yra adresatė sprendimo, kuriuo Komisija nustato, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, ir reikalauja, kad ji nutrauktų pagalbą per Komisijos nustatytą terminą“(54).
124. Aš taip pat pažymėčiau, kad Teisingumo Teismo praktikoje, kuri šiuo metu daugiausia yra kodifikuota Reglamente Nr. 659/1999(55), potencialūs pagalbos gavėjai procedūroje yra paprasčiausiai apibūdinami kaip „suinteresuotosios šalys“, t. y. jų padėtis nelabai skiriasi nuo kitų trečiųjų šalių (pavyzdžiui, gavėjo konkurentų) padėties. Taigi visai neseniai sprendime Acciaierie di Bolzano Teisingumo Teismas nusprendė, kad „(per) valstybės pagalbos peržiūros procedūrą suinteresuotosios šalys, išskyrus atitinkamas valstybes nares, turi tik teises (pateikti pastabas po to, kai pradedama formali tyrimo procedūra) ir šiuo atžvilgiu jos negali pačios dalyvauti adversariniuose ginčuose su Komisija taip, kaip yra siūloma pirmiau minėtai valstybei narei <...> Jokia valstybės pagalbos peržiūros procedūros nuostata pagalbos gavėjui nesuteikia kokio nors specialaus vaidmens, palyginti su visomis kitomis suinteresuotosiomis šalimis. Šiuo atžvilgiu reikia paaiškinti, kad valstybės pagalbos peržiūros procedūra nėra procedūra, pradedama prieš pagalbos gavėją ar gavėjus, turinčius teises, kuriomis jis arba jie gali remtis ir kurios yra tokios plačios, kaip teisė į gynybą, kaip tokia“(56).
125. Todėl man atrodo, kad pats pagalbos peržiūros procedūros pobūdis pašalina galimybę, jog apie pagalbą gali informuoti privatūs asmenys.
126. Todėl nagrinėjamoje byloje naujasis susitarimas negali būti laikomas pagalba, apie kurią buvo teisėtai informuota pagal Sutartį. Šios išvados negali pakeisti ir tai, kad, kaip tvirtina apeliantė, apie naująjį susitarimą Komisija buvo informuota gavus nacionalinių valdžios institucijų sutikimą. Šios institucijos negalėjo išvengti Sutartyje joms įtvirtinto įpareigojimo informuoti, leisdamos, kad Komisiją apie pagalbą informuotų privatus asmuo neoficialiais kanalais.
127. Dėl šių priežasčių man atrodo, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos šiuo klausimu patvirtindamas Komisijos vertinimą.
128. Kalbėdamas apie apeliantės tvirtinimus dėl įrodomosios reikšmės tų aplinkybių, kuriomis rėmėsi Pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad kai Komisija buvo informuota apie pagalbą, ši pagalba buvo neteisėta, norėčiau tik pastebėti, jog šie tvirtinimai yra susiję su Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu. Kaip jau esu nurodęs (96 punkte), apeliacinėse bylose Teisingumo Teismas negali peržiūrėti tokių vertinimų, nebent apeliantai tvirtina ir įrodo, kad buvo iškraipyti įrodymai, o tai nebuvo padaryta nagrinėjamu atveju.
129. Toliau kažin ar reikia sakyti, kad jeigu apie pagalbą nebuvo informuota, tai reiškia, jog sprendimas Lorenz šioje byloje negali būti pritaikytas, nes, kaip žinia, šiame sprendime nagrinėta valstybės pagalba, apie kurią nacionalinės valdžios institucijos buvo tinkamai informavusios.
130. Galiausiai, kalbant apie argumentą, pagrįstą estoppel principu(57), pagal kurį dėl pirmiau išdėstytų priežasčių (118 punktas) Komisija negali remtis prieš P & O informavimo netinkamumu, aš manau, kad šis tvirtinimas taip pat turi būti atmestas dėl dviejų priežasčių.
131. Pirma, neatrodo, kad Komisija kada nors būtų pasakiusi, jog 1995 m. kovo 27 d. laišku apie ginčijamą priemonę ji buvo informuota tinkamai. Antra, tai, kad Komisija atsižvelgė į šiame laiške pateiktą informaciją, dar nereiškia, jog ji pripažino šį laišką tinkamu pranešimu. Yra normalu tai, kad vertindama pagalbą Komisija gauna ir naudojasi visa atitinkama informacija, kad ir iš kur ši informacija būtų gauta (valstybės valdžios institucijų, galimų pagalbos gavėjų, pagalbos gavėjų konkurentų ir t. t.).
132. Taip pat pridurčiau, kad apeliantė nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių Komisija turėjo informuoti Ispanijos valdžios institucijas, jog naująjį susitarimą ji laikė pagalba, apie kurią nebuvo informuota. Priešingai, atsižvelgiant į daugybę veiksnių, kuriuos puikiai išdėstė Pirmosios instancijos teismas (žr. 114 punktą)(58), tai, kad 1995 m. kovo 27 d. laišku Komisija nebuvo tinkamai informuota, šioms valdžios institucijoms turėjo būti visiškai akivaizdu.
133. Todėl galima daryti išvadą, jog Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad naujasis susitarimas buvo valstybės pagalba, apie kurią nebuvo informuota. Todėl aš siūlau Teisingumo Teismui atmesti šiuo klausimu pateiktus pagrindus kaip nepriimtinus arba nepagrįstus.
b) Ar valstybės pagalbos priemonė buvo viena
134. Daugeliu pastabų, kurios daugiausia sutampa, apeliantės iš esmės nori parodyti, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes naująjį susitarimą pripažino esant pradinio susitarimo sudedamąją dalį. Pirmosios instancijos teismo teigimu, „pradinis ir naujasis susitarimai turi būti vertinami kaip suteikiantys tą pačią pagalbą, kuri buvo nustatyta ir įgyvendinta 1992 metais.“(59).
135. Dar detaliau, apeliantės ne tik ginčija teismo praktikos, kuria savo išvadoms pagrįsti rėmėsi Pirmosios instancijos teismas(60), aktualumą nagrinėtoje byloje, bet ir, jų nuomone, remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi, darytina išvada, kad planai pakeisti pagalbą laikytini „nauja pagalba“. Todėl jos mano, kad pareiga informuoti apie pakeistą pagalbą turi būti vertinama atskirai nuo pareigos informuoti apie pradinę pagalbą. Taigi tai, kad apie pagalbą nebuvo informuota, neturėtų turėti jokio poveikio jos pakeitimo teisėtumui, jeigu apie šį pakeitimą buvo tinkamai informuota.
136. Apeliantės toliau teigia, kad reikšmingi dviejų susitarimų skirtumai neleidžia daryti tokios išvados, kokią padarė Pirmosios instancijos teismas, jog „(pradinio) susitarimo pakeitimai, padaryti naujuoju susitarimu, (nepaveikė) pagalbos, nustatytos pradiniu susitarimu, esmės“(61).
137. Galiausiai jos kaltina Pirmosios instancijos teismą, kad šis iškraipė 1995 m. birželio 7 d. Komisijos sprendimą, nes neatsižvelgė į tai, jog sprendimas buvo dvejopas: pirma, juo užbaigta dėl pradinio susitarimo pradėta procedūra ir, antra, jame nustatyta, jog naujasis susitarimas nėra valstybės pagalba. Todėl tinkamai aiškinant šį sprendimą, galima pamatyti, jog Komisija šiuos du susitarimus vertino kaip skirtingas priemones.
138. Savo ruožtu aš tik pastebėsiu, kad šie tvirtinimai yra pagrįsti klaidinga prielaida, jog apie naująjį susitarimą buvo tinkamai informuota. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ši prielaida buvo atmesta (122–126 punktuose), turiu daryti išvadą, jog čia nagrinėjami pagrindai yra nepagrįsti. Net jeigu jį vertintume atskirai nuo ankstesnės pagalbos, apie kurią nebuvo informuota, naujasis susitarimas vis tiek išlieka neteisėta pagalba, nes apie ją nebuvo informuota, kaip reikalaujama pagal Sutartį.
139. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aš manau, kad nagrinėjami apeliacinio skundo pagrindai turi būti atmesti.
C – Pagrindai, susiję su kitomis tariamomis teisės klaidomis
140. Galiausia, apeliantės tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų ir kitais aspektais, o būtent dėl to, kad skundžiamame sprendime:
a) atmetė šalių reikalavimus, pateiktus remiantis jų teisėtais lūkesčiais, kad priemonė buvo teisėta;
b) iškraipė Diputación ieškinyje pateiktą pagrindą dėl tariamo EB 10 straipsnio ir gero administravimo principo pažeidimo;
c) pripažino, kad EB 87 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta išimtis netaikoma nagrinėjamai valstybės pagalbai;
d) nenusprendė dėl apeliantės reikalavimo pateikti Komisijos turimus dokumentus, taip pažeisdamas Diputación teisę į gynybą ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 66 straipsnį.
141. Toliau aš vertinsiu šiuos pagrindus.
a) Teisėti lūkesčiai
142. Diputación teigia, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas iškraipė pagrindą, kurį ji pateikė pirmojoje instancijoje šiuo klausimu. Apeliantės teigimu, argumentas, kurį ji pateikė Pirmosios instancijos teismui, buvo susijęs su valdžios institucijos, kuri suteikė pagalbą, o ne pagalbos gavėjų teisėtų lūkesčių apsauga. Tačiau Pirmosios instancijos teismas visą dėmesį skyrė tik pastarųjų apsaugai.
143. Savo ruožtu P & O tvirtina, kad ginčijamo sprendimo nurodymas išieškoti pagalbą pažeidžia jos teisėtus lūkesčius, kad nagrinėjama priemonė buvo teisėta ir todėl Pirmosios instancijos teismas suklydo, šiuo klausimu atmesdamas jos ieškinį. Ji mano, kad pirmasis Komisijos sprendimas, pagal kurį ginčijama priemonė nebuvo valstybės pagalba, leido P & O teisėtai tikėtis pasinaudoti šia priemone.
144. Komisija ginčija abu tvirtinimus iš esmės. Be to, ji teigia, kad Diputación tvirtinimai iš tiesų yra naujas pagrindas, nukreiptas prieš pirmojoje instancijoje ginčytą sprendimą, tačiau nepateiktas nagrinėjant bylą. Pirmosios instancijos teisme ieškovė būtent siekė apginti gavėjo, o ne savo teisėtus lūkesčius. Todėl Komisijos manymu, šie teiginiai yra ne daugiau nei būdas išvengti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo apeliaciniame skunde pakeisti Pirmosios instancijos teismo svarstytos bylos dalyką.
145. Leiskite man iškart pasakyti, kad, mano nuomone, prieštaravimas yra nepagrįstas. Ieškinyje pirmojoje instancijoje buvo nurodyti teisėti lūkesčiai, atsiradę „en las partes en el Acuerdo de 1995“(62). Nors ši sąvoka „šalys“ nebuvo išplėtota ar paaiškinta nė viename iš procesinių dokumentų pirmojoje instancijoje, man atrodo, kad būtų teisinga nuspręsti, jog Diputación, kaip susitarimo šalis, turi patekti į pirmiau nurodytos sąvokos taikymo sritį.
146. Vertindamas kritiką iš esmės, aš manau, kad reikėtų atskirti teisėtus viešųjų valdžios institucijų, kurios suteikė pagalbą, lūkesčius nuo pagalbos gavėjų lūkesčių. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismo praktika yra aiški ir nusistovėjusi.
147. Kalbėdamas apie pirmąjį atvejį, galėčiau pastebėti, kad iš tiesų Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neatmetė dalies Diputación pirmojoje instancijoje pateikto pagrindo (t. y. dėl jos pačios teisėtų lūkesčių), tačiau, mano nuomone, netiesioginis atmetimas išplaukia iš bendros motyvacijos, kurią Pirmosios instancijos teismas pateikė, kai, remdamasis nusistovėjusia teismo praktika, teisingai atmetė galimybę, kad nagrinėjamoje byloje Ispanijos valdžios institucijos galėtų nuo reikalavimų išieškoti pagalbą gintis bet kokiais lūkesčiais dėl pagalbos, apie kurią nebuvo informuota, teisėtumo(63).
148. Taip pat pažymėčiau, kad Diputación pirmojoje instancijoje pateiktas argumentas dėl teisėtų lūkesčių buvo ne daugiau nei lakoniškas ir abstraktus. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nebuvo pateikta jokių detalių ar priežasčių, dėl kurių turėtų būti saugomi pagalbą išmokėjusios institucijos teisėti lūkesčiai, kad pagalba buvo teisėta. Mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kad apeliantės argumentai yra bendro pobūdžio, Pirmosios instancijos teismui negali būti primenama apie tai, jog jis tiesiogiai neišnagrinėjo šio aspekto.
149. Grįžtant prie P & O kritikos dėl pagalbos gavėjo teisėtų lūkesčių, norėčiau iškart pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką „įmonės pagalbos gavėjos iš esmės turi teisėtus lūkesčius pagalbos teisėtumo atžvilgiu tik tuo atveju, jeigu ji buvo suteikta laikantis šiame straipsnyje numatytos procedūros. Rūpestingas ūkio subjektas paprastai gali nustatyti, ar šios procedūros buvo laikytasi“(64).
150. Tačiau Bendrijos teismas taip pat paaiškino, kad „neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjui nėra iš tiesų draudžiama remtis išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant jis teisėtai galėjo tikėtis, jog pagalba buvo teisėta, ir taip išvengti šios pagalbos grąžinimo“(65).
151. Kaip jau matėme, apie šią pagalbą nebuvo informuota, todėl būtina išnagrinėti, ar tai, kad Bendrijos teismai panaikino palankų Komisijos sprendimą, yra vertintina kaip „išimtinės aplinkybės“ pagal nurodytą teismo praktiką.
152. Akivaizdu, kad tai vertinti reikėtų atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos tikslą. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad „teisėtų lūkesčių apsaugos principas išplaukia iš teisinio tikrumo principo <...> ir juo siekiama užtikrinti, kad Bendrijos teisės reglamentuojamos situacijos bei teisiniai santykiai būtų iš anksto numatomi“(66).
153. Taigi man yra aišku, kad Bendrijos teismo atliekama sprendimų dėl valstybės pagalbos peržiūra negali būti pripažįstama išimtiniu ir iš anksto nenumatomu įvykiu, nes ji yra sudedamoji ir esminė Sutartyje šiam tikslui numatytos sistemos dalis. Rūpestingam ūkio subjektui turėtų būti gerai žinoma, kad Komisijos sprendimą, kuriuo pripažįstama, jog valstybės priemonė nėra valstybės pagalba, per EB 230 straipsnyje numatytą dviejų mėnesių laikotarpį galima apskųsti Bendrijos teismui.
154. Be to, pats Teisingumo Teismas visai neseniai yra konstatavęs, kad „atsižvelgiant į Komisijos pagal EB sutarties 88 straipsnį vykdomos valstybės pagalbos kontrolės privalomąjį pobūdį, įmonės pagalbos gavėjos iš esmės turi teisėtus lūkesčius pagalbos teisėtumo atžvilgiu tik tuo atveju, jeigu ji buvo suteikta laikantis šiame straipsnyje numatytos procedūros <...> Tai reiškia, kad tol, kol Komisija priims pagalbą patvirtinantį sprendimą ir kol pasibaigs terminas pateikti ieškinį dėl tokio sprendimo, gavėjas negali būti tikras dėl siūlomos pagalbos teisėtumo, kuris vienintelis gali pagrįsti pagalbos gavėjo teisėtus lūkesčius“(67).
155. Vėliau šiuo atžvilgiu sprendime Ispanija prieš Komisiją Teisingumo Teismas paaiškino, kad „tai, jog Komisija iš pradžių nusprendė neprieštarauti nagrinėjamai pagalbai, negali pateisinti įmonės gavėjos teisėtų lūkesčių, nes šis sprendimas per nustatytą terminą buvo užginčytas Teisingumo Teisme, kuris sprendimą panaikino. Kad ir kaip būtų gaila, Komisijos klaida negali pašalinti neteisėto Ispanijos Karalystės elgesio padarinių“(68).
156. Taip pat, kaip pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, jeigu būtų pritarta apeliančių argumentams, Bendrijos teismų vykdoma teigiamų Komisijos sprendimų dėl valstybės pagalbos peržiūra taptų neveiksminga. Jeigu turėtume pripažinti, kad priėmus tokį sprendimą iš karto atsiranda pagalbos gavėjų teisėti lūkesčiai, šio sprendimo neigiamai paveikti gavėjų konkurentai arba kitos trečiosios šalys prarastų bet kokį suinteresuotumą ginčyti neteisėtą priemonę. Taip būtų todėl, kad teigiamo Komisijos sprendimo dėl valstybės pagalbos panaikinimas galų gale būtų tik Piro pergalė, nes sprendimo neigiamas poveikis niekada nebūtų pašalintas.
157. Todėl aš manau, kad jeigu Komisija priima teigiamą sprendimą dėl pagalbos, tai dar savaime nėra tas įvykis, dėl kurio atsiranda potencialių gavėjų teisėti lūkesčiai pagalbos teisėtumo atžvilgiu. Taigi Pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė apeliančių kritiką dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
158. Atsižvelgdamas į tai, aš manau, kad šiai kritikai negalima pritarti.
b) EB 10 straipsnio ir gero administravimo principo pažeidimas
159. Diputación mano, jog Pirmosios instancijos teismas iškraipė jos argumentus, pateiktus pirmojoje instancijoje, dėl to, kad atlikdama tyrimą byloje Komisija pažeidė EB 10 straipsnį ir nesilaikė gero administravimo principo.
160. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos argumentus, remdamasis tuo, kad iš esmės šiais argumentais keliamos abejonės dėl ginčijamos pagalbos teisėtumo. Todėl nesileisdamas svarstyti šių argumentų iš esmės, Pirmosios instancijos teismas tik nurodė aplinkybes, išdėstytas nagrinėjant klausimą, ar apie pagalbą buvo informuota.
161. Tačiau apeliantė tvirtina, kad jos kritikos tikslas buvo ne ginčyti pagalbos neteisėtumą, o uždrausti ją išieškoti.
162. Tą pasakęs, turėčiau sutikti su Komisija ir pastebėti, kad šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose apeliantė nesugebėjo aiškiai ir tiksliai nurodyti, kuria prasme ir kaip Komisija tariamai nesilaikė gero administravimo principo ar pažeidė EB 10 straipsnį. Kita vertus, teisybė, kad pirmojoje instancijoje teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose apeliantė šiuo atžvilgiu savo kritikai pagrįsti rėmėsi tais pačiais argumentais, kaip ir norėdama parodyti, jog apie pagalbą buvo tinkamai informuota. Todėl atsižvelgdamas į tai bei aplinkybę, jog Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus atmetė, aš manau, kad šis teismas pasielgė teisingai, nurodydamas savo išvadas, susijusias su pagalbos neteisėtumu, ir todėl šią kritiką atmesdamas.
163. Aš siūlau padaryti tą patį.
c) EB 87 straipsnio 2 dalies a punkte numatytos išimties netaikymas
164. Diputación taip pat kritikuoja Pirmosios instancijos teismą už tai, kad šis manė, jog ginčijamai priemonei nėra taikytina išimtis pagal EB 87 straipsnio 2 dalies a punktą(69).
165. Aš manau, jog Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nėra įvykdytos sąlygos šiai išimčiai taikyti. Pirma, nagrinėjama priemone tiesiogiai suteikiamas pranašumas vienai įmonei (o ne vartotojams), ir antra, ši priemonė diskriminuoja, nes ji nėra taikoma kitiems potencialiems paslaugos teikėjams.
166. Todėl aš siūlau Teisingumo Teismui atmesti ir šį pagrindą.
d) Neįvertintas reikalavimas pateikti dokumentus
167. Galiausiai Diputación kritikuoja Pirmosios instancijos teismą už tai, kad šis nieko nenusprendė dėl jos reikalavimo pateikti dokumentus ir taip pažeidė jos teisę į gynybą ir Procedūros reglamento 66 straipsnį(70). Buvo prašoma pateikti tam tikrus dokumentus iš Komisijos administracinės bylos, susijusios su byla C‑32/93, iš kurių, apeliantės teigimu, akivaizdu, kad tuo metu 1995 m. susitarimą Komisija vertino kaip teisėtą pagalbą.
168. Tačiau aš pažymėčiau, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką „būtent Bendrijos teismai, atsižvelgdami į bylos aplinkybes ir vadovaudamiesi Procedūros reglamento nuostatomis dėl tyrimo priemonių, turi nuspręsti, ar reikia pateikti tam tikrą dokumentą“(71). Visai neseniai priimtame sprendime Teisingumo Teismas paaiškino, kad jeigu Pirmosios instancijos teismas mano, jog yra netikslinga imtis šalių pasiūlytų tyrimo priemonių, jis gali netiesiogiai atmesti šiuos prašymus, nepateikdamas sprendime tokio atmetimo priežasčių(72).
169. Todėl aš manau, kad šis pagrindas turi būti atmestas.
170. Baigdamas aš manau, kad nė vienas iš apeliančių pateiktų tvirtinimų nėra pagrįstas ir todėl nagrinėjami apeliaciniai skundai turi būti atmesti.
IV – Bylinėjimosi išlaidos
171. Vadovaudamasis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas padarytas išvadas, manau, kad apeliantės turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
V – Išvada
172. Dėl pirmiau pateiktų priežasčių Teisingumo Teismui siūlau:
– atmesti apeliacinį skundą;
– priteisti bylinėjimosi išlaidas iš P & O European Ferries (Vizcaya) SA ir Diputación Foral de Vizcaya.
1 – Originalo kalba: italų.
2 – Rink. p. II‑2957.
3 – OL L 89, p. 28.
4 – 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1).
5 – OL C 70, 1994, p. 5.
6 – Pareigūnui, atsakingam už nagrinėjamos valstybės pagalbos bylą.
7 – OL C 321, p. 4.
8 – Rink. p. II‑139.
9 – 74–80 punktai.
10 – OL C 233, p. 22.
11 – Žr. 3 išnašą.
12 – 57–74 punktai.
13 – 75–82 punktai.
14 – 117 ir 118 punktai.
15 – 121–140 punktai.
16 – 141–144 punktai.
17 – 148–153 punktai.
18 – 162–171 punktai.
19 – 176–187 punktai.
20 – 201–203 punktai.
21 – C-169/95, Rink. p. I-135, 53 punktas.
22 – 204–210 punktai.
23 – 211–212 punktai.
24 – 1973 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Lorenz, 120/73, Rink. p. 1471 (toliau – sprendimas Lorenz). Šiame sprendime nustatyta taisyklė, kad jeigu, informavus apie naują pagalbą, Komisija per du mėnesius dėl jos nepareiškia nuomonės (nepradeda tyrimo procedūros arba nepriima palankaus sprendimo), atitinkama valstybė narė gali įgyvendinti priemonę, apie tai iš anksto pranešusi Komisijai.
25 – 216–219 punktai.
26 – 223–227 punktai.
27 – Reikia pažymėti, kad 100 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog iš esmės „(jeigu) pagal šį reglamentą reikalaujama, kad tam tikram asmeniui būtų įteiktas tam tikras dokumentas, Teismo kancleris pasirūpina, kad jis būtų įteiktas to asmens dokumentams įteikti nurodytu adresu <...> registruotu laišku su pranešimu apie gavimą <...>“, tačiau 2 dalyje pridurta, kad „(jeigu) pagal 44 straipsnio 2 dalies antrąją pastraipą adresatas sutiko, kad dokumentai jam būtų įteikiami telefaksu arba kita technine ryšio priemone, tokiu būdu jam gali būti įteikiama kiekvieno procesinio dokumento kopija, išskyrus Pirmosios instancijos teismo sprendimą arba nutartį“ (pirmoji pastraipa, kitu šriftu išryškinta mano); „Jeigu dėl techninių priežasčių arba dėl dokumento pobūdžio ar apimties toks jo perdavimas yra neįmanomas arba neįvykdomas ir jeigu adresatas nėra nurodęs adreso dokumentams įteikti, dokumentas įteikiamas jo adresu, laikantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytos tvarkos. Adresatui apie tai pranešama telefaksu arba kita technine ryšio priemone. Tuomet dokumentas laikomas adresatui įteiktu registruotu paštu dešimtą dieną po to, kai registruotas laiškas buvo išsiųstas tos vietos, kur yra Pirmosios instancijos teismo būstinė, pašte, išskyrus atvejus, kai pranešime apie gavimą nurodyta, kad laiškas buvo gautas kitą dieną <...>“ (antroji pastraipa).
28 – Skaitytojo patogumui galiu paminėti, kad 44 straipsnio nuostatos skamba taip: „(ieškinyje nurodomas adresas dokumentams įteikti toje vietoje, kur yra Pirmosios instancijos teismo būstinė“ (44 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa)); „Prie pirmojoje pastraipoje nurodyto adreso dokumentams įteikti arba vietoj jo ieškinyje gali būti nurodyta, jog advokatas arba atstovas sutinka, kad dokumentai jam būtų įteikiami telefaksu arba kitomis techninėmis ryšio priemonėmis“ (antroji pastraipa); „Jeigu ieškinys neatitinka pirmojoje ir antrojoje pastraipose nurodytų reikalavimų, iki šio trūkumo pašalinimo visi procesui reikalingi dokumentai suinteresuotajai šaliai įteikiami išsiuntus juos registruotu laišku tos šalies atstovui ar advokatui. Nukrypstant nuo 100 straipsnio 1 dalies nuostatų, šiuo atveju dokumentai laikomi tinkamai įteiktais, jeigu registruotas laiškas išsiunčiamas tos vietos, kurioje yra Pirmosios instancijos teismo būstinė, pašte“ (trečioji pastraipa).
29 – Tačiau, kaip jau esu minėjęs, prieš tai adresatui turi būti pranešta apie tokį dokumento išsiuntimą. Priešingu atveju prezumpcija neveikia.
30 – Žr. šiuo atžvilgiu 2004 m. spalio 29 d. Nutartį Ripa di Meana, C‑360/02 P, Rink. p. I‑10339.
31 – 1985 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Hoogovens Groep, sujungtos bylos 172/83 ir 226/83, Rink. p. 2831, 9 punktas ir 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą, sujungtos bylos 358/85 ir 51/86, Rink. p. 4821, 12 punktas.
32 – 77–80 punktai.
33 – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalyje, kuri yra konkrečiai skirta prieštaravimų svarstymui Teisingumo Teismo iniciatyva, kai to reikalauja viešoji tvarka, nėra nuorodos į šio reglamento 118 straipsnį, kuriame kalbama apie apeliacines bylas.
34 – 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter, C‑210/98 P, Rink. p. I‑5843, 56 ir 57 punktai ir 2000 m. kovo 30 d. išvados Salzgitter 125 punktas ir toliau.
35 – Dėl viešosios tvarkos pagrindų vertinimo kriterijų tokia pati nuomonė išsamiai išdėstyta pirmiau minėtos generalinio advokato F. G. Jacobs išvados Salzgitter 140 punkte ir toliau. Konkrečiai dėl to, kad klausimai, susiję su res judicata, yra viešosios tvarkos klausimai ir dėl šios priežasties gali būti nagrinėjami ex officio žr. 1965 m. spalio 19 d. generalinio advokato K. Roemer išvadą byloje Société anonyme des laminoirs, sujungtos bylos 29/63, 31/63, 36/63, 39/63–47/63, 50/63 ir 51/63, Rink. p. 1123, 1153, ir 1994 m. gegužės 4 d. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje Peterbroeck, C‑312/93, Rink. p. I‑4599, I‑4601 ir ypač I‑4606, 24 punktą.
36 – 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Gubish, 144/86, Rink. p. 4861, 17 punktas.
37 – 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris, sujungtos bylos 97/86, 193/86, 99/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 27 punktas.
38 – Pirmiau minėto 1999 m. birželio 16 d. Sprendimo 1 punkto šeštoji pastraipa.
39 – Žr. ginčijamo sprendimo 20–40 punktus.
40 – Pavyzdžiui, tai, kad nupirkti kelionės čekiai galėjo taip pat būti naudojami pasibaigus naujajame susitarime nurodytiems laikotarpiams (žr. ginčijamo sprendimo 25 punktą) arba papildomą informaciją apie skaičiavimo metodą, kurį valdžios institucijos naudojo reikiamų kelionės čekių skaičiui nustatyti (žr. ginčijamo sprendimo 47 punktą).
41 – Žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 48–50 punktus.
42 – Žr. 1991 m. vasario 19 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑281/89, Rink. p. I‑347, 14 punktą ir 1996 m. lapkričio 28 d. Nutarties Lenz, C‑277/95 P, Rink. p. I‑6109, 50 punktą.
43 – Žr., be daugybės kitų, 1990 m. kovo 21 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 29 punktą; 1991 m. spalio 3 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑261/89, Rink. p. I‑4437, 8 punktą ir 1994 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑42/93, Rink. p. I‑4175, 13 punktą.
44 – Skundžiamo sprendimo 117 punktas.
45 – Žr. skundžiamo sprendimo 128–137 punktus.
46 – 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere, C‑7/95 P, Rink. p. I‑3111, 21 ir 22 punktai. Žr. tuo pačiu atžvilgiu, be daugelio kitų, 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo T. Port, C‑122/01 P, Rink. p. I-4261, 27 punktą ir 2004 m. liepos 9 d. Nutarties Fichtner, C-116/03 (Rink. p. I‑0000) 33 punktą.
47 – Žr. skundžiamo sprendimo 121–137 punktus.
48 – 2002 m. gegužės 19 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑482/99, Rink. p. I‑4397, 71 punktas. Taip pat žr. 1991 m. spalio 3 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją (minėtas pirmiau) 21 punktą ir 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 43–45 punktai.
49 – Ypač žr. 1980 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Philip Morris, 730/79, Rink. p. 2671, 11 ir 12 punktus; 2001 m. balandžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione Autonoma Friuli Venezia Giulia, T‑288/97, Rink. p. II‑1169, 49 ir 50 punktus ir 2000 m. birželio 27 d. generalinio advokato A. Saggio išvados byloje Vokietija prieš Komisiją, C‑156/98, Rink. p. I‑6864, 24 punktą.
50 – Žr. skundžiamo sprendimo 142 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.
51 – 1973 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Lorenz (minėtas 24 išnašoje).
52 – Pirmiausia Komisija nurodo 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimą Sytraval, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719; 2001 m. vasario 15 d. Sprendimo Austrija prieš Komisiją, C‑99/98, Rink. p. I‑1101, 32 punktą ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BP Chemicals Ltd, T‑11/95, Rink. p. II‑3235, 75 punktą.
53 – Kitu šriftu išskirta mano.
54 – 1996 m. liepos 11 d. Sprendimo, C‑39/94, Rink. p. I‑3547, 73 punktas. Taip pat žr. sprendimo Sytraval (minėto 52 išnašoje) 45 punktą. Kitu šriftu išskirta mano.
55 – Dėl Reglamento Nr. 659/1999 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑400/99, Rink. p. I‑3657, 23 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „šis reglamentas daugiausia susistemina prieš jį priimant Bendrijos teismų atliktą su valstybės pagalba susijusių Sutarties procedūrinių nuostatų aiškinimą“.
56 – 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo, sujungtos bylos C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 80–83 punktus. Kitu šriftu išskirta mano. Taip pat žr. sprendimo Sytraval (minėtas 52 išnašoje) 58 ir 59 punktus ir 2003 m. kovo 6 d. Westdeutsche Landesbank Girozentrale, sujungtos bylos T‑228/99 ir T‑233/99, Rink. p. II‑435, 122–125 punktus.
57 – Dėl estoppel žr. 1983 m. vasario 10 d. Sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą, 230/81, Rink. p. 255, 22–26 punktus ir 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima, C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 131 punktą.
58 – Skundžiamo sprendimo 64–68 punktai.
59 – 58 punktas.
60 – P & O konkrečiai nurodo 2002 m. balandžio 30 d. Sprendimą Gibraltaro vyriausybė prieš Komisiją, sujungtos bylos T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309, kurį Pirmosios instancijos teismas cituoja skundžiamo sprendimo 60 punkte.
61 – 60 punktas.
62 – Žr. Pirmosios instancijos teismui paduoto ieškinio 53 punktą.
63 – Žr. 201–210 punktus.
64 – 1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-5/89, Rink. p. I-3437, 14 punktas. Taip pat žr. 1997 m. sausio 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją (minėto 21 išnašoje) 51 punktą.
65 – Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 16 punktas.
66 – 2000 m. gegužės 18 d. Sprendimo Max Rombi ir Arkopharma, C‑107/97, Rink. p. I‑3367, 66 punktas.
67 – 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑91/01, Rink. p. I‑4355, 65 ir 66 punktai. Kitu šriftu išskirta mano.
68 – Minėtas 21 išnašoje, 53 punktas.
69 – Šiame punkte nustatyta, kad bendrajai rinkai neprieštarauja „socialinio pobūdžio pagalba individualiems vartotojams, jei ji yra teikiama nediskriminuojant atitinkamų gaminių dėl jų kilmės“.
70 – Šiame straipsnyje teigiama: „<…> Pirmosios instancijos teismas nusprendžia imtis tyrimo priemonių, kurias jis laiko tinkamomis, priimdamas nutartį, kurioje išdėstomi įrodytini faktai <…>“.
71 – 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Salzgitter, C-182/99 P, Rink. p. I‑10761, 41 punktas; taip pat žr. 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Komisija prieš ICI, C-286/95 P, Rink. p. I-2341, 49 ir 50 punktus.
72 – 2005 m. rugsėjo 15 d. Nutarties Marlines, C-112/04 P (Rink. p. I‑0000) 35–39 punktai.