GENERALINIO ADVOKATO

F. G. JACOBS IŠVADA,

pateikta 2004 m. gruodžio 16 d.(1)

Byla C‑267/03

Lars Erik Staffan Lindberg

prieš

Riksåklagaren

1.     Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl valstybės narės pareigos pagal techninių standartų direktyvą(2) pranešti Komisijai (ir per ją kitoms valstybėms narėms) apie techninių reglamentų projektus. Tiksliau tariant, ar ši pareiga taikoma nacionalinės teisės akto, kuriuo uždraudžiamas lošimų tam tikros rūšies lošimų aparatais organizavimas, dalinio keitimo atveju?

 Direktyva

2.     Preambulėje numatytas direktyvos tikslas(3) yra užkirsti kelią nacionalinių techninių reglamentų ir standartų, galinčių sudaryti kliūčių prekybai, priėmimui, išskyrus atvejus, kai jie yra būtini pagrindiniams reikalavimams įgyvendinti bei kai jų tikslas yra bendrojo intereso, kurio pagrindinė užtikrinimo priemonė yra šios taisyklės ir standartai, apsauga. Todėl, jei valstybė narė ketina priimti tokią priemonę, Komisija ir kitos valstybės narės turi būti apie tai informuojamos ir joms turi būti suteikta pakankamai laiko, per kurį būtų galima pasiūlyti pakeitimus, kurie leistų panaikinti arba sumažinti bet kokias kliūtis laisvam prekių judėjimui, kurias tokios priemonės gali sudaryti arba, Komisijos atveju, pasiūlyti ir priimti tą pačią sritį reglamentuojančią Bendrijos direktyvą. Teismas apibrėžė šį tikslą kaip „prevencinę priežiūrą, kuria siekiama saugoti laisvą prekių judėjimą, kuris yra vienas iš Bendrijos pagrindų“(4).

3.     Direktyvos 1 straipsnis numato keletą atitinkamų sąvokų apibrėžimų.

4.     Pagal nagrinėjamu laikotarpiu galiojusią direktyvos 1 straipsnio 9 dalies redakciją „techninis reglamentas“ apima tris priemonių rūšis.

5.     Pirma, jis apima „technines specifikacijas“, kurių laikytis yra privalu, de jure arba de facto, parduodant ar panaudojant gaminį valstybėje narėje arba didesnėje jos dalyje. Pagal 1 straipsnio 2 dalį „techninė specifikacija“ yra dokumentai, „nustatantys tokias gaminio charakteristikas, kaip kokybės ar darbinių parametrų lygis, sauga, matmenys, taip pat reikalavimai parduodamo gaminio pavadinimui, terminijai, simboliams, bandymams ir bandymų metodams, pakavimui, žymėjimui ar ženklinimui etiketėmis ir atitikties įvertinimo procedūroms“.

6.     Antra, jis apima „kitus reikalavimus“, tarp jų administracines nuostatas, kurios yra taip pat privalomos. Pagal 1 straipsnio 3 dalį terminas „kiti reikalavimai“ yra „gaminiui keliami kiti nei techninė specifikacija reikalavimai, kuriais siekiama apsaugoti pirmiausia vartotojus ar aplinką ir kurie turi įtakos į rinką patekusio gaminio būvio ciklui, pavyzdžiui, jo naudojimo, perdirbimo, pakartotinio naudojimo ar utilizavimo sąlygos, jeigu jos gali labai paveikti gaminio sudėtį, esmines savybes ar jo pardavimą“.

7.     Trečia, jis apima „įstatymus ir kitus teisės aktus <...>, draudžiančius gaminio gamybą, įvežimą, pardavimą ar naudojimą“.

8.     Sąvokų apibrėžimuose „gaminys“ reiškia „bet kurį pramonės gaminį ar žemės ūkio produktą“ (1 straipsnio 1 dalis).

9.     Galiausiai „techninio reglamento projektas“ iš esmės yra techninių taisyklių tekstas, esantis parengimo stadijoje, kai dar galima atlikti jo esminius pakeitimus (1 straipsnio 10 dalis).

10.   8 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes nares pateikti Komisijai kiekvieno su šios direktyvos taikymu susijusio techninio reglamento projektą, išskyrus atvejus, kai tik perimamas visas tarptautinio ir Europos standarto tekstas, jei pakanka informacijos apie atitinkamą standartą. Jei pateikus projektą jis yra pakeičiamas taip, kad visų pirma labai pasikeičia jo taikymo sfera, yra pridedamos naujos specifikacijos ar jos tampa griežtesnės, projektas vėl turi būti pateikiamas.

11.   Pagal 9 straipsnį valstybės narės turi atidėti tokių techninių reglamentų projektų priėmimą keletui mėnesių tam, kad Komisija turėtų galimybę patikrinti, ar jie yra suderinami su Bendrijos teise, arba pasiūlyti direktyvą atitinkamoje srityje.

12.   10 straipsnis numato keletą konkrečių vieno arba abiejų šių įpareigojimų išimčių. Konkrečiai kalbant, 8 ir 9 straipsniai iš esmės nėra taikomi nuostatoms, kuriomis nacionalinė teisė yra suderinama su Bendrijos teise (10 straipsnio 1 dalis), o 9 straipsnis netaikomas, inter alia, gamybą draudžiančioms taisyklėms, kurios nesudaro kliūčių laisvam prekių judėjimui (10 straipsnio 2 dalis).

13.   Atkreiptinas dėmesys į faktą, kad ši direktyvos redakcija jau yra panaikinta ir šios srities klausimus šiuo metu reglamentuoja Direktyva 98/34/EB(5). Pastarąją direktyvą beveik tuojau pat iš dalies pakeitė Direktyva 98/48/EB(6), išplėsdama jos taikymo sritį „informacinės visuomenės paslaugų“, t. y. „paslaugų, paprastai teikiamų už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu“(7), atžvilgiu.

14.   Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pareigos pateikti informaciją pažeidimas daro atitinkamus techninius reglamentus negaliojančius tiek, kiek jų negalima taikyti fiziniams asmenims. Nacionaliniai teismai turi atsisakyti taikyti nacionalinį techninį reglamentą, apie kurį nebuvo pranešta direktyvoje nustatyta tvarka(8).

 Procesas nacionaliniame teisme ir nagrinėjamos taisyklės

15.   L. E. S. Lindberg kaltinamas nuo 1997 m. sausio mėn. iki 1998 m. balandžio mėn. neteisėtai organizavęs viešus azartinius lošimus Švedijoje draudžiamais lošimų automatais. Apeliaciniame procese Högsta Domstolen (Aukščiausiasis teismas) turi būti nuspręsta, ar viešų azartinių lošimų atitinkamais lošimų automatais organizavimo draudimas galioja suinteresuotam asmeniui, nes jis prilygsta techniniam reglamentui, apie kurį nebuvo pranešta direktyvoje nustatyta tvarka.

16.   Aptariami lošimų automatai yra įprastos rūšies; jais naudodamasis žaidėjas gali laimėti prizą, jei tam tikri paveiksliukai lošimų automate išsirikiuoja į vieną eilę, ką iš esmės lemia atsitiktinumas. Pagrindinis požymis, skiriantis šiuos lošimų automatus šioje byloje nuo kitų panašių automatų, yra tas, kad jie patys neišmoka laimėjimų jokia forma. Laimėjimai, jei tokių yra, turi būti atsiimami iš lošimų automatų veikimą prižiūrinčio asmens.

17.   Pagal Švedijos baudžiamąjį kodeksą baudžiamuoju nusižengimu yra laikomas viešų azartinių lošimų, kurių rezultatas visiškai ir iš esmės priklauso nuo atsitiktinumo, organizavimas, jei statomos sumos yra ekonomiškai reikšmingos, nebent iš esmės atitinkamas lošimas: i) nėra uždraustas Loterijų įstatymu; arba ii) remiantis šiuo įstatymu, jam gali būti išduodamas leidimas ir organizatorius yra įsigijęs leidimą.

18.   Iki 1995 m. sausio 1 d. lošimų automatų eksploatavimas buvo visiškai uždraustas, išskyrus tarptautiniuose vandenyse plaukiojančiuose laivuose. Po tos datos 1994 m. priimtas naujas Loterijų įstatymas (toliau – 1994 m. Įstatymas) numatė galimybę eksploatuoti kai kuriuos tokio tipo lošimų automatus Švedijos teritorijoje.

19.   1994 m. Įstatymas draudžia be leidimo rengti plačiajai visuomenei skirtas loterijas. Loterijos sąvokos apibrėžimas taip pat apima „bingo lošimus, lošimus automatais, ruletę, kauliukus, kortas, grandininius laiškus ir kitus analogiškus lošimus“, ir šiais atvejais draudimas taikomas visoms situacijoms, kai lošimas organizuojamas siekiant naudos, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra skirtas plačiajai visuomenei.

20.   Pirminėje įstatymo redakcijoje lošimų automatai buvo išsamiai apibrėžiami kaip automatai, išmokantys laimėjimus daiktais, grynais pinigais, kuponais, žetonais ar kitaip, kai laimėjimas priklauso nuo atsitiktinumo, arba laimėjimus išmokantys grynais pinigais, kai galimybė laimėti priklauso nuo žaidėjo meistriškumo.

21.   Tokių lošimų automatų eksploatavimui leidimas gali būti suteikiamas tam tikromis sąlygomis, susijusiomis visų pirma su statomomis sumomis ir prizais.

22.   Šių nuostatų interpretavimas lošimų automatų, kurie patys neišmoka jokių prizų, atžvilgiu sukėlė tam tikrų nesutarimų. Kai kurie apeliaciniai teismai interpretavo 1994 m. Įstatymą taip, kad jis visiškai nėra taikomas tokiems lošimų automatams, nes jų eksploatavimas yra neuždraustas ir tokiam eksploatavimui nereikia leidimo.

23.   Siekiant užpildyti tai, kas, kaip paaiškėjo, buvo nenumatyta įstatymo spraga, 1994 m. Įstatymas buvo iš dalies pakeistas, pakeitimui įsigaliojant nuo 1997 m. sausio 1 d. (toliau – 1996 m. Pakeitimas). „Lošimų automatų“ sąvokos apibrėžimas buvo išplėstas taip, kad apimtų „mechaninius arba automatinius lošimų automatus“, paliekant galimybę įsigyti leidimą tik pirmiau paminėtoms lošimų aparatų, kurie patys išmoka laimėjimus, kategorijoms. Iš to išplaukia, kad azartinių lošimų tokio tipo lošimų automatais organizavimas plačiajai visuomenei buvo uždraustas.

24.   Komisijai nebuvo pranešta apie 1996 m. Pakeitimą kaip apie techninio reglamento projektą. Švedijos vyriausybė laikėsi nuomonės, kad šis pakeitimas buvo tik anksčiau egzistavusių taisyklių paaiškinimas, ir dėl šios priežasties pranešti apie jį direktyvoje nustatyta tvarka nebuvo būtina.

25.   Tačiau kai kurios valdžios institucijos pareiškė abejonių dėl šio požiūrio teisingumo. Dėl šios priežasties, nekeisdama savo pradinės pozicijos, vyriausybė nusprendė vis dėlto nusiųsti pranešimą. Pranešus įstatymo pakeitimas buvo priimtas iš naujo, numatant, kad jis įsigalioja nuo 2002 m. vasario 1 dienos. Tačiau Komisijai buvo pranešta ir naujas įstatymas buvo priimtas po šioje byloje nagrinėjamo laikotarpio, kuris tęsėsi nuo 1997 m. sausio mėn. iki 1998 m. balandžio mėnesio.

26.   Procese nacionaliniame teisme L. E. S. Lindberg įrodinėja, kad apie 1996 m. Pakeitimą, kuris yra jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas, turėjo būti pranešta direktyvoje nustatyta tvarka ir, kadangi apie jį nebuvo pranešta, šis pakeitimas negali būti jam taikomas.

27.   Šiam požiūriui pritaria prokuroras, kuris neprieštarauja kaltinimų dėl nelegalių azartinių lošimų organizavimo panaikinimui.

28.   Tačiau prieš priimdamas sprendimą Högsta Domstolen pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:

1.      Ar nacionalinės teisės aktų papildymas draudimu naudoti gaminį yra techninis reglamentas, apie kurį reikia pranešti pagal direktyvą?

2.      Ar nacionalinės teisės aktų papildymas draudimu teikti paslaugą, turinčią įtakos gaminio naudojimui, yra techninis reglamentas, apie kurį reikia pranešti pagal direktyvą?

3.      Ar paslaugos, susijusios su gaminio gamyba, naujas apibrėžimas nacionalinės teisės aktuose yra techninis reglamentas, apie kurį privaloma pranešti pagal direktyvą, jeigu naujas apibrėžimas turi įtakos gaminio naudojimui?

4.      Kokią įtaką direktyvoje numatytai pareigai pranešti turi šios aplinkybės:

–      perėjimas nacionalinės teisės aktuose nuo leidimų sistemos prie draudimų sistemos,

–      didesnė ar mažesnė gaminio (paslaugos) vertė,

–      gaminio (paslaugos) rinkos dydis, arba

–      naujų vidaus teisės nuostatų įtaka naudojimui, tai yra visiškas naudojimo draudimas arba naudojimo draudimas ar apribojimas vienoje ar daugelyje naudojimo sričių?

29.   Pastabas raštu pateikė L. E. S. Lindberg (kuris nurodo savo faktų išdėstymą, pateiktą nacionaliniams teismams), Portugalijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija. Žodines pastabas posėdyje pateikė L. E. S. Lindberg, Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybės bei Komisija.

 Įvertinimas

30.   Prieš paeiliui nagrinėjant keturis nacionalinio teismo klausimus būtų naudinga pasigilinti į du pirminius klausimus: į šių klausimų apimtį faktiškų ar potencialių prekybos suvaržymų ir valstybių narių teisės reguliuoti azartinius lošimus atžvilgiu, taip pat į ginčijamo draudimo įtvirtinimo nacionalinės teisės akte datos reikšmingumą.

 Klausimų apimtis

31.   Klausimas, į kurį nacionalinis teismas siekia gauti atsakymą, yra toks: ar 1996 m. Pakeitimas patenka į tuo metu galiojusioje direktyvos redakcijoje numatytą techninio reglamento sąvokos apibrėžimą.

32.   Direktyvoje įtvirtinta pareiga pranešti priklauso nuo šio sąvokos apibrėžimo, o ne nuo to, ar pakeitimas faktiškai ar potencialiai sukuria suvaržymų Bendrijos vidaus prekybai.

33.   Iš tiesų direktyvos tikslas yra saugoti laisvą prekių judėjimą.

34.   Tačiau ji naudoja prevencinės priežiūros mechanizmą. Valstybių narių pareiga dalyvauti šioje priežiūroje negali priklausyti nuo atitinkamos priemonės ir Sutartyje numatytų taisyklių dėl laisvo prekių judėjimo aiškaus nesuderinamumo.

35.   Siekiant nustatyti, ar priemonė yra suderinama su Sutarties nuostatomis dėl laisvo prekių judėjimo, yra būtina išnagrinėti ne tik tai, ar yra prekybos apribojimas, bet taip pat ir tai, ar šis apribojimas gali būti pateisinamas Sutartyje ar teismų praktikoje numatytais pagrindais ir ar ji yra proporcinga siekiamo tikslo atžvilgiu. Tačiau nederėtų vertinti šių veiksnių prieš sprendžiant, ar apie priemonę turėtų būti pranešta taikant prevencinės priežiūros sistemą. Pats priežiūros mechanizmas yra sukurtas taip, kad šie veiksniai būtų įvertinti ir jis būtų gerokai susilpnintas, jei tai nebūtų daroma. Maža to, kaip aš jau esu pažymėjęs(9), bet koks išankstinio priemonės poveikio įvertinimo poreikis apsunkintų priemonių, kurioms tai taikytina, nustatymą.

36.   Taip pat pastebėtina ir tai, kad 10 straipsnio 2 dalis numato išimtį priemonėms, kurios nesudaro kliūčių laisvam prekių judėjimui.

37.   Tačiau ši išimtis taikoma tik priemonėms, draudžiančioms prekių gamybą ir atleidžia tik nuo pareigos atidėti priemonės priėmimą, o ne apie ją pranešti. Todėl šios bylos aplinkybėms tai nėra svarbu.

38.   Galiausiai, nors sprendime CIA Security Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad „pareigos pranešti pažeidimas yra esminis procedūrinis pažeidimas ir jį padarius aptariamas techninis reglamentas negali būti taikomas fiziniams asmenims“(10), vėliau van der Burg byloje manė nesant reikalinga patikslinti, ar toks netaikymas galioja visais atvejais, ar tik tais, kurie konkrečiu atveju realiai sudarė kliūčių prekybai ar laisvam prekių judėjimui. Tačiau generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer pastarojoje byloje laikėsi nuomonės, kad techninis reglamentas, apie kurį nebuvo pranešta, turėtų būti laikomas netaikomu tik tokiu atveju, jei jis galėtų trukdyti naudojimuisi ar prekybai konkrečia preke(11); atrodo, kad šiai nuomonei Teisingumo Teismas pritarė anksčiau Lemmens byloje(12) priimtame sprendime.

39.   Tačiau nacionalinio teismo pateikti klausimai grindžiami prielaida, kad nagrinėjama nacionalinė taisyklė daro poveikį tam tikrų lošimų automatų naudojimui Švedijoje, ir, atrodo, aišku, kad priemonė, kuri daro įtaką atitinkamo gaminio naudojimui valstybėje narėje, taip pat gali veikti tokių gaminių prekybą toje valstybėje narėje, taigi ir judėjimą į ją(13), todėl pastarasis klausimas nekyla šios bylos aplinkybėmis.

40.   Todėl keletas Portugalijos vyriausybės pateiktų pastebėjimų, susijusių su priemonių, kurių bendrojo intereso tikslais ėmėsi valstybės narės, įgyvendindamos savo suverenias teises reguliuojant azartinius lošimus, ir Sutarties taisyklių dėl laisvo prekių judėjimo suderinamumu bei tokių priemonių pateisinimu atsižvelgiant į lošimų pobūdį, nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu.

41.   Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas neseniai patvirtino, jog nacionalinės taisyklės, apribojančios lošimų veiklą, net jei jos ir sudaro kliūtį laisvai prekybai, gali būti pateisinamos motyvuojant bendrojo intereso apsauga(14).

 Nagrinėjamo draudimo įtvirtinimo data

42.   Nacionalinio teismo klausimai taip pat grindžiami prielaida, kad lošimų tam tikrais lošimų automatais organizavimo draudimas buvo įtvirtintas 1996 m. Pakeitimu ir iki tol nebuvo numatytas 1994 m. Įstatyme.

43.   Tačiau Švedijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose laikosi nuomonės, kad pakeitimas iš esmės nepakeitė įstatymo ir kad nagrinėjamas draudimas galiojo jau nuo 1995 metų. Dėl šios priežasties ji prašo Teisingumo Teismo paaiškinti, kad nėra pareigos pranešti apie techninį reglamentą, kuriuo nėra keičiamas iki tol galiojęs teisinis reglamentavimas.

44.   Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas nėra kompetentingas aiškinti Švedijos teisės aktų. Tik nacionalinis teismas gali nuspręsti, ar nagrinėjamas draudimas buvo įtvirtintas 1994 m. Įstatymu, ar 1996 m. Pakeitimu. Taigi iškelti klausimai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaidą, kad draudimas buvo įtvirtintas pakeitimu.

45.   Todėl dėl priešingos Švedijos vyriausybės nuomonės apsiribosiu dviem pastebėjimais.

46.   Pirma, nuomonė, kad apie pakeitimą, kuris keičia tik techninio reglamento formuluotę, tačiau nekeičia iki tol galiojusio teisinio reglamentavimo, nėra būtina pranešti pagal direktyvą, atrodo pagrįsta. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė sprendime Colim(15) „nacionalinė priemonė, kuri pakartoja arba pakeičia, nepridurdama naujų arba papildomų techninių specifikacijų, jau egzistuojančius techninius reglamentus, priimtus po minėtos direktyvos įsigaliojimo <...>, negali būti laikoma techninio reglamento „projektu“ <...> ir apie ją neprivalu pranešti“.

47.   Tačiau turbūt retai pasitaiko, kad priemonės formuluotės pakeitimas neturėtų įtakos jo esmei. Atrodo, kad tais atvejais, kai yra tokio poveikio galimybė (ir yra panašu, kad Švedijos valdžios institucijos neturėjo vieningos nuomonės dėl to, ar 1996 m. Pakeitimas nepakeitė galiojančio įstatymo), tam, kad būtų atsižvelgta į prevencinės priežiūros tikslą, kuris yra direktyva įtvirtintos sistemos raison d’être, yra būtina pranešti. Primintina, kad pagal 8 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą valstybės narės privalo pranešti apie projektą, jei jos jį stipriai pakeičia.

48.   Antra, jei 1994 m. Įstatyme nuo jo pirminio priėmimo buvo įtvirtintas nagrinėjamas draudimas ir jis buvo priimtas 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojus susitarimui dėl Europos ekonominės erdvės, kurio šalis yra Švedija, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, priešingai prokuroro pareikštai nuomonei, direktyva tuo metu jau buvo taikoma Švedijoje(16).

49.   Tačiau tuo metu galiojusi direktyvos redakcija reikalauja kitokios analizės. Laikotarpis, skirtas Direktyva 94/10 nustatytiems pakeitimams, taikomiems 1996 m. priimtiems nacionalinės teisės aktams, įgyvendinti, tęsėsi iki 1995 m. liepos 1 dienos. Šie pakeitimai gerokai papildė techninio reglamento sąvokos apibrėžimą. Be to, Švedijos vyriausybės įsipareigojimai ir bet kokio jų neįvykdymo pasekmės turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į 1994 m. Švedijos kaip Europos ekonominės erdvės valstybės narės statusą, o ne kaip Europos Sąjungos, į kurią Švedija įstojo 1995 m. sausio 1 d., valstybės narės statusą.

 Pirmas klausimas

50.   Pirmuoju klausimu klausiama, ar nacionalinės teisės aktų papildymas draudimu naudoti gaminį yra techninis reglamentas, apie kurį reikia pranešti pagal direktyvą.

51.   Jei formuluojant klausimą naudojamos tokios bendros sąvokos, atsakymas yra aiškiai „taip“. Direktyvos 1 straipsnio 9 punktas patikslina, kad techninis reglamentas apima „<...> įstatymus, reglamentus ir administracines nuostatas <...>, draudžiančias gaminio <...> naudojimą“. Taigi toks draudimas patenka į trečią techninio reglamento kategoriją, numatytą direktyvos 1 straipsnio 9 punkte ir nurodytą šio sprendimo 7 punkte.

52.   Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjama taisykle gali būti draudžiamas ne tiek gaminio naudojimas, kiek, ne taip tiesiogiai, su gaminio naudojimu susijęs paslaugų teikimas. Nagrinėjant teismų praktiką(17) akivaizdu, kad galimybės visuomenei naudotis lošimų automatais teikimas yra paslauga.

53.   Nacionalinis teismas į tokią galimybę atsižvelgia savo antrame ir trečiame klausimuose.

 Antras klausimas

54.   Antru klausimu klausiama, ar nacionalinės teisės aktų papildymas draudimu teikti paslaugą, turinčią įtakos gaminio naudojimui, yra techninis reglamentas, apie kurį reikia pranešti pagal direktyvą.

55.   Taikomoje direktyvos redakcijoje reikalavimas pranešti taikomas tik techniniams reglamentams, turintiems įtakos gaminiams, o ne paslaugoms. Tik įsigaliojus Direktyvai 98/34, iš dalies pakeistai Direktyva 98/48, pareiga buvo išplėsta tam tikrų paslaugų rūšių, tačiau ne tų paslaugų, su kuriomis yra susijusi ši byla(18), atžvilgiu.

56.   Tačiau šis faktas šiuo atveju neturi reikšmės, nes klausimas yra susijęs ne su prekyba paslaugomis, o su galimu draudimo teikti tam tikras paslaugas poveikiu prekybai gaminiais. Taisyklė, draudžianti teikti paslaugą, kuriai teikti reikalingas tam tikras gaminys, taip pat draudžia naudoti šį gaminį šios paslaugos teikimui. Jei gaminio be apribojimų negalima naudoti kitokiam tikslui, toks draudimas gali vėliau turėti įtakos arba visiškam tokio gaminio naudojimo uždraudimui, arba reikalavimui, kad jis atitiktų tam tikrus techninius kriterijus, kad jį būtų galima naudoti kitam, nedraudžiamam, tikslui.

57.   Šiuo atžvilgiu Portugalijos vyriausybė vis dėlto mano, kad pagal principą accessorium sequitur principale nuostatos, draudžiančios arba apribojančios paslaugų teikimą ir dėl šios priežasties turinčios įtakos gaminio, kuris yra būtina priemonė tokiai paslaugai teikti, naudojimui, negali būti su pačiu gaminiu susijęs techninis reglamentas.

58.   Tačiau Teisingumo Teismas sprendime Anomar aiškiai nurodė, kad nors lošimų automatų eksploatavimą reglamentuoja Sutarties nuostatos, susijusios su paslaugų teikimo laisve, jų importą reglamentuoja nuostatos, susijusios su laisvu prekių judėjimu, neatsižvelgiant į šių dviejų procesų tarpusavio ryšį(19).

59.   Atitinkamai turi būti įmanoma įvertinti taisyklę, kuri daro įtaką lošimų automatų eksploatavimui ir jų naudojimui (o tai savo ruožtu daro poveikį prekybai automatais), tiek su eksploatavimu susijusių paslaugų teikimo laisvės atžvilgiu, tiek su naudojimu susijusiu laisvo prekių judėjimo atžvilgiu (įskaitant ir galimybę, kad ji gali būti techninis reglamentas).

60.   Taigi šioje byloje taisyklė, draudžianti organizuoti azartinius lošimus visuomenei ir (arba) siekiant naudos naudoti lošimų automatus, kurie patys neišmoka laimėjimų, gali būti vertinama arba kaip draudžianti tokių lošimų automatų eksploatavimą, arba kaip reikalaujanti, kad visi automatai būtų sukonstruoti taip, jog patys galėtų išmokėti laimėjimus daiktais, grynais pinigais, kuponais, žetonais ar kitaip.

61.   Vertindama pirmąją galimybe, Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad Švedijos teisės aktai tik apriboja aptariamų automatų naudojimą, tačiau jo nedraudžia. Todėl šiuo atžvilgiu ji negali patekti į techninio reglamento apibrėžimą.

62.   Tačiau, mano manymu, yra būtina atidžiau išnagrinėti naudojimo galimybes, kurių neapima draudimas.

63.   Kiek lošimų automatas gali būti naudojamas tuo tikslu, kuriam jis buvo sukurtas, jei jis negali būti eksploatuojamas tikintis laimėti ir negali būti prieinamas visuomenei? Greičiausiai jį būtų galima naudoti kai kuriems asmeniniams tikslams, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Švedijos loterijų įstatymą uždari klubai patenka į „plačiosios visuomenės“ sąvokos apibrėžimą(20).

64.   Draudimas naudoti gaminį, kuris apima mažiau nei draudimas gaminį turėti, praktiškai niekada nereikš kiekvieno jo įmanomo panaudojimo draudimo (lošimų automatas gali būti naudojamas kaip durų atrama, nors labai nedaug žmonių jį norėtų įsigyti šiuo tikslu).

65.   Mano nuomone, vertinant, ar draudimas teikti paslaugas, turintis įtakos gaminio naudojimui, prilygsta nagrinėjamo gaminio naudojimo draudimui, yra būtina nekreipti dėmesio į akivaizdžiai kraštutines panaudojimo galimybes, kurioms gaminys gali būti pritaikytas, tačiau kurioms jis nebuvo skirtas(21). Tuo atveju, kai gaminį leidžiama naudoti tik tokiems tikslams, turi būti laikoma, kad draudžiama gaminį naudoti vėlgi pagal trečią techninio reglamento kategoriją, nurodytą anksčiau paminėtuose direktyvos 1 straipsnio 9 punkte ir šio sprendimo 7 punkte. Kita vertus, jei kiti galimi gaminio panaudojimo būdai yra tik riboti, o ne aiškiai kraštutiniai, aš sutikčiau su Jungtinės Karalystės vyriausybe, kad gaminio naudojimas nedraudžiamas direktyvos prasme.

66.   Aš taip pat pritariu posėdyje Portugalijos vyriausybės pateiktam siūlymui, kad tuo atveju, kai aptariamas gaminys yra automatas, kuris gali būti užprogramuotas skirtingoms funkcijoms atlikti, o draudimas yra taikomas tik vienai iš šių funkcijų, vėl nėra naudojimo draudimo direktyvos prasme.

67.   Kalbant apie antrąją galimybę – kad azartinių lošimų automatais, kurie patys neišmoka laimėjimų, organizavimą draudžianti taisyklė gali būti prilyginama reikalavimui, jog visi lošimų automatai būtų gaminami taip, kad patys išmokėtų laimėjimus – galioja daugelis tų pačių argumentų. Visų pirma neturėtų būti atsižvelgiama į aiškiai kraštutinių panaudojimų, kuriems gaminys gali būti pritaikytas, bet nėra skirtas, galimybę.

68.   Tačiau svarstant, ar aptariamas draudimas teikti paslaugas gali būti vertinamas kaip visiškas tam tikro gaminio naudojimo uždraudimas, reikėtų atsižvelgti į tai, ar jis prilygsta šiam draudimui naudoti dėl to, kad gaminys neatitinka tam tikrų techninių kriterijų (kurie yra taikomi kitų, neuždraustų naudojimų atveju). Tai prilygtų reikalavimui, kad gaminys, kad jį būtų galima naudoti, atitiktų šiuos kriterijus, taigi tai galėtų reikšti, jog draudimas yra techninė specifikacija, nustatanti reikalingus gaminio požymius, atitinkanti pirmą techninių reglamentų kategoriją, numatytą direktyvos 1 straipsnio 9 punkte ir šio sprendimo 5 punkte bei apibrėžtą 1 straipsnio 2 punkte.

69.   Mano manymu, šioje byloje reikalavimas, kad lošimų automatai būtų pagaminti taip, kad patys išmokėtų laimėjimus nurodytais būdais, aiškiai atitinka įprastą sąvokos „techninė specifikacija“ reikšmę ir niekuo neprieštarauja direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatytam sąvokos apibrėžimui.

70.   Taigi tais atvejais, kai paslaugos, kuriai teikti reikalingas tam tikras gaminys, teikimas yra draudžiamas tokiu būdu, kad gaminio naudojimas teikiant šią paslaugą yra taip pat draudžiamas, reikia iškelti šiuos klausimus:

–       Ar gaminys iš viso gali būti teisėtai naudojamas kokiam nors kitam tikslui, kuriam jis yra skirtas ir kuris nėra aiškiai kraštutinis?

–       Jei taip, ar jis gali būti naudojamas tokiam tikslui tik tuo atveju, jei jis atitinka tam tikras technines specifikacijas?

71.   Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas arba jei atsakymas į antrą klausimą yra teigiamas, draudimas teikti paslaugą yra techninis reglamentas, apie kurį turi būti pranešta direktyvoje nustatyta tvarka.

72.   Tokį įvertinimą turėtų atlikti nacionalinis teismas, tačiau iš bylos medžiagos galima spręsti, kad nagrinėjama nacionalinė taisyklė bus pripažinta techniniu reglamentu, apie kurį turi būti pranešta pagal direktyvą, jeigu nėra faktinių galimybių nagrinėjamų automatų panaudoti tikslams, kuriems jie yra skirti, t. y. lošimams, ir kurie nėra aiškiai kraštutiniai ir nereikalauja, kad lošimų automatai būtų pagaminti taip, kad patys išmokėtų laimėjimus.

 Trečias klausimas

73.   Trečiu klausimu siekiama sužinoti, ar naujas paslaugos, susijusios su gaminio pagaminimu, sąvokos apibrėžimas nacionalinės teisės akte gali būti techninis reglamentas, apie kurį turi būti pranešta, jei naujas sąvokos apibrėžimas turi įtakos gaminio naudojimui.

74.   Bandymas atsakyti į šį klausimą vėl naudojant tuos pačius bendrus terminus nebūtų paprastas ir greičiausiai netgi nebūtų naudingas. Šį klausimą reikėtų nagrinėti atsižvelgiant į naują reguliuojamos paslaugos sąvokos apibrėžimą (t. y. tokios paslaugos, kurią galima teikti tik atsižvelgiant į tam tikras sąlygas), kuris dėl tos priežasties, kad yra susijęs su paslaugai teikti naudojamo gaminio gamyba, turi įtakos gaminio naudojimui.

75.   Didelė dalis atsakymo į šį klausimą išplaukia iš atsakymo į antrą klausimą. Jei paslaugos teikimas yra apribotas arba draudžiamas tokiu būdu, kad ir tam tikro gaminio naudojimas yra draudžiamas visiškai arba gaminį naudoti leidžiama, jei jis atitinka tam tikrus techniniu kriterijus, tuomet apribojančios ar draudžiančios priemonės įtvirtinimas yra techninis reglamentas, apie kurio projektą turi būti pranešta.

76.   Kitas trečio klausimo elementas yra faktas, kad jis yra susijęs su nauju paslaugos sąvokos apibrėžimu, o ne su jos uždraudimu.

77.   Aš jau minėjau sprendimą Colim bei direktyvos 8 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą(22), kurie, kaip nurodo Komisija, siūlo šiuo atveju tinkamą sprendimą.

78.   Remiantis 8 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos prasme ir tikslu, apie bet kokį naują paslaugos sąvokos apibrėžimą, kuris prideda specifikacijų ar reikalavimų arba juos padaro daugiau apribojančius, ir todėl labai pakeičia techninio reglamento taikymo sritį, aiškiai turi būti pranešta Komisijai, ir taip yra a fortiori tuo atveju, kai naujas sąvokos apibrėžimas iš tiesų įtvirtina techninį reglamentą direktyvos prasme.

79.   Tačiau jeigu nėra pareigos pranešti apie priemonę, kuria galiojantis techninis reglamentas yra atkartojamas arba pakeičiamas nenustatant naujų ar papildomų specifikacijų, galima a contrario daryti išvadą, kad tokia pareiga yra priemonės, kuri nustato naujas ar papildomas specifikacijas, atveju.

80.   Kitais žodžiais tariant, tai yra naujo sąvokos apibrėžimo poveikis, o ne pats naujo sąvokos apibrėžimo faktas, kuris lems, ar pranešti yra būtina.

 Ketvirtas klausimas

81.   Galiausiai nacionalinis teismas klausia, ar

–       leidimo pakeitimas draudimu,

–       nagrinėjamo gaminio ar paslaugos vertė,

–       gaminio ar paslaugos rinkos dydis ar

–       faktas, kad nauja nuostata dėl naudojimo visiškai uždraudžia naudojimą arba jį uždraudžia ar apriboja vienoje ar daugelyje naudojimo sričių

yra veiksniai, turintys įtakos pareigai pranešti.

82.   Kalbant apie pirmą ir ketvirtą iš šių veiksnių, atsakymas atrodo aiškus, atsižvelgiant į tai, kas jau buvo pasakyta.

83.   Draudimas naudoti gaminį patenka į direktyvos 1 straipsnio 9 punkte pateikiamą sąvokos apibrėžimą, tačiau taip nėra apribojimo, leidžiančio naudoti gaminį kitais būdais, kurie nėra aiškiai kraštutiniai, atveju.

84.   Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar naujai uždraustas naudojimas anksčiau buvo leidžiamas be apribojimų, ar tam reikėjo gauti leidimą, nes nuostata, pagal kurią veiklai vykdyti reikia iš anksto gauti leidimą, nėra techninis reglamentas(23).

85.   Dėl antro ir trečio nurodytų veiksnių kyla klausimas dėl galimos reikalavimo pranešti de minimis išimties.

86.   Kaip nurodo Komisija, direktyva nenumato tokios išimties, išskyrus teritorinę išimtį, kuri išplaukia iš 1 straipsnio 9 punkto: techninės specifikacijos ir kiti reikalavimai, kurių laikymasis nėra privalomas bent jau didesnėje valstybės narės dalyje, nepatenka į techninio reglamento sąvoką. Kadangi nėra nuorodos į tai, kad nagrinėjamo draudimo taikymas yra kokiu nors būdu apribotas tam tikrai teritorijai, šis aspektas nėra aktualus šioje byloje.

87.   Be to, neatsižvelgiant į tai, ar yra kokia nors de minimis taisyklės taikymo sritis, sprendžiant klausimą dėl kliūčių prekybai egzistavimo – o Teisingumo Teismas dažnai laikėsi nuomonės, kad jos nėra – toks požiūris neatrodo tinkamas atsižvelgiant į prevencinės priežiūros sistemą, nes ši sistema visų pirma yra skirta tam, kad būtų galima įvertinti faktinį ar galimą poveikį prekybai. Bet kuriuo atveju iš Komisijos pastabų galima spręsti, kad Švedijos verslininkai, gamintojai ir importuotojai pateikė keletą skundų dėl nagrinėjamos rūšies lošimų automatų, susijusių su 1996 m. Pakeitimo ribojančiu poveikiu. Tokia situacija leidžia manyti, kad, neatsižvelgiant į daromą poveikį, jis nėra nereikšmingas.

 Galutinės pastabos

88.   Remiantis mano atlikta analize galima daryti išvadą, kad, atsižvelgdamas į tolimesnį faktų tyrimą, kurį gali reikėti atlikti, nacionalinis teismas nuspręs, jog 1996 m. Pakeitimas yra direktyvoje numatytas techninis reglamentas.

89.   Tokiu atveju Teisingumo Teismo praktika leidžia spręsti, kad dėl tos priežasties, jog apie pakeitimą nebuvo pranešta Komisijai direktyvoje nustatyta tvarka, nacionaliniai teismai turi atsisakyti jį taikyti.

90.   Kita vertus, mano nuomone, turi būti tam tikros šios pareigos ribos, kad nereikėtų taikyti tokių priemonių.

91.   Pavyzdžiui, aš toliau laikausi nuomonės, kad šis požiūris kelia sunkumų tam tikrose procedūrose tarp fizinių asmenų(24), ir jau rėmiausi generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer nuomone, kad tik taisyklės, galinčios apsunkinti tam tikrų gaminių naudojimą ar prekybą jais, būtų laikomos netaikytinomis(25).

92.   Tačiau tokios ribos nenustatomos šioje byloje, kuri aiškiai patenka į gausią teismų praktiką, nustatančią, kad tos nacionalinės nuostatos, kurios yra nesuderinamos su valstybei narei privaloma direktyva, negali būti taikomos fiziniams asmenims, ir kuri yra susijusi su taisykle, neabejotinai trukdančia atitinkamo gaminio naudojimui ar prekybai juo.

93.   Ši byla taip pat negali būti lyginama su Lemens byla(26), kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nepranešimas apie su alkotesteriais susijusį techninį reglamentą negali būti panaudotas gynybai esant baudžiamiesiems kaltinimams, pateiktiems remiantis kitomis nuostatomis, bet grindžiamiems įrodymais, gautais naudojant įrangą, kurią leidžia atitinkama taisyklė. Šiuo atveju baudžiamasis persekiojimas vykdomas už paties reglamento, apie kurį nebuvo pranešta, pažeidimą ir turi būti įmanoma gynyboje remtis nepranešimo faktu.

 Išvada

94.   Taigi aš laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas turėtų pateikti Högsta Domstolen tokius atsakymus:

1.      Draudimo naudoti gaminį įtvirtinimas nacionalinės teisės akte yra techninis reglamentas, apie kurį turi būti pranešta pagal Tarybos direktyvą 83/189/EEB.

2.      Draudimo teikti paslaugą, kuris turi įtakos gaminio naudojimui, įtvirtinimas nacionalinės teisės akte yra techninis reglamentas, apie kurį turi būti pranešta pagal Direktyvą 83/189, jei draudimo poveikis yra toks, kad:

–       gaminys iš viso negali būti teisėtai naudojamas jokiam tikslui, kuriam jis yra skirtas ir kuris nėra aiškiai kraštutinis,

arba kad

–       gaminys gali būti teisėtai naudojamas tokiam tikslui, tik jei jis atitinka tam tikras technines specifikacijas.

3.      Naujas paslaugos, susijusios su gaminio gamyba, sąvokos apibrėžimas nacionalinės teisės akte yra techninis reglamentas, apie kurį turi būti pranešta pagal Tarybos direktyvą 83/189, jei naujas sąvokos apibrėžimas daro įtaką gaminio naudojimui bet kuriuo iš anksčiau apibrėžtų būdų.

4.      Nacionalinės teisės aktuose perėjimui nuo leidimų sistemos prie draudimų sistemos taikoma tokia pati pranešimo pareiga kaip ir draudimo nustatymo atveju.

5.      Veiksniai, kaip antai didesnė ar mažesnė gaminio ar paslaugos vertė arba gaminio ar paslaugos rinkos dydis, neturi įtakos pareigai pranešti.

---

1 – Originalo kalba: anglų.

---

2  – Šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu, kalbant apie 1996 m. priimtas nuostatas, buvo taikoma 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/189/EEB, nustatanti informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 109, p. 8), iš dalies pakeista 1988 m. kovo 22 d. Direktyva 88/182/EB (OL L 81, p. 75) ir 1994 m. kovo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/10/EB (OL L 100, p. 30), (toliau – direktyva).

---

3  – Žr. antrą–septintą konstatuojamąsias dalis.

---

4  – Žr., pvz., 1997 m. kovo 20 d. Sprendimą Bic Benelux (C‑13/96, Rink. p. I‑1753, p. 19) ir 2002 m. birželio 6 d. Sprendimą Sapod Audic (C‑159/00, Rink. p. I‑5031, p. 34).

---

5  – 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, nustatanti informacijos apie techninius standartus ir reglamentus bei informacinės visuomenės paslaugas teikimo tvarką (OL L 204, p. 37).

---

6  – 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 217, 1998, p. 18).

---

7  – Žr. Direktyvos 98/48 1 straipsnio 2 dalį.

---

8  – 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimas CIA Security International (C‑194/94, Rink. p. I‑2201, 54 ir 55 punktai bei rezoliucinės dalies 2 punktas).

---

9  – Žr. mano išvados byloje Sapod Audic, cituotos 4 išnašoje, 48 punktą.

---

10  – 8 išnašoje cituoto sprendimo 48 punktas.

---

11  – 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas (C‑278/99, Rink. p. I‑2015, 17 ir 23 punktai); taip pat žr. išvados 20 ir 24 punktus.

---

12  – 1998 m. birželio 16 d. Sprendimas (C‑226/97, Rink. p. I‑3711, 36 punktas).

---

13  – Palyginti 1998 m. liepos 14 d. Sprendimą (C‑284/95, Rink. p. I‑4301, 29–32 punktai).

---

14  – 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Anomar ir kt. (C‑6/01, Rink. p. I‑8621, 62–75 punktai).

---

15  – 1999 m. birželio 3 d. Sprendimas (C‑33/97, Rink. p. I‑3175, 22 punktas).

---

16  – Žr. EEE susitarimo 3, 7, 8, 23 straipsnius ir 129 straipsnio 3 dalį bei 1 protokolo 11 punktą ir II priedo XIX skyriaus 1 punktą (OL L 1, 1994, p. 3, 9–11, 30, 38, 263 ir 313–15).

---

17  – Žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Lääräir kt. (C‑124/97, Rink. p. I‑6067) ir 14 išnašoje cituoto sprendimo Anomar ir kt. 56 punktą.

---

18  – Žr. 13 punktą.

---

19  – 14 išnašoje cituoto sprendimo 55 punktas.

---

20  – Įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa.

---

21  – Palyginti su 12 išnašoje cituoto sprendimo Lemens 25 punktu.

---

22  – Žr. šio sprendimo 46 ir 47 punktus.

---

23  – Žr. 2002 m. sausio 22 d. Sprendimą Canal Satélite Digital (C‑390/99, Rink. p. I‑607, 45 punktas).

---

24  – Žr. mano išvados byloje Unilever (2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas, C‑443/98, Rink. 2000, p. I‑7535).

---

25  – 11 išnaša.

---

26  – Cituotas 12 išnašoje.