GENERALINĖS ADVOKATĖS JULIANE KOKOTT

IŠVADA,

pateikta 2004 m. spalio 14 d.(1)

Sujungtos bylos C‑387/02, C‑391/02 ir C‑403/02

Silvio Berlusconi ir kiti

(Tribunale di Milano (Italija) ir Corte di Appello di Lecce (Italija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Įmonių teisė – Pirmoji, Ketvirtoji ir Septintoji direktyvos – Metinė atskaitomybė ir konsoliduota finansinė atskaitomybė – Viešos ir teisingos informacijos principas – Tinkamos sankcijos už klaidingą informaciją – Direktyvų taikymo baudžiamajame procese ribos – Švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principas“

Turinys

I –   Įvadas

II – Teisinis pagrindas

A –   Bendrijos teisė

1.     Apžvalga

2.     Svarbios Pirmosios direktyvos nuostatos

3.     Svarbios Ketvirtosios direktyvos nuostatos

4.     Septintosios direktyvos nuostatos

B –   Nacionalinė teisė

1.     Ankstesnė teisinė situacija

2.     Naujoji teisinė situacija

3.     Bendrosios baudžiamosios teisės nuostatos

III – Faktinės aplinkybės, pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

A –   Bendrosios nuostatos

B –   Byla Silvio Berlusconi (C‑387/02)

C –   Byla Sergio Adelchi (C‑391/02)

D –   Byla Marcello Dell’Utri ir kt. (C‑403/02)

E –   Procesas Teisingumo Teisme

IV – Teisinis vertinimas

A –   Prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

1.     Faktinės aplinkybės

2.     Teisinis pagrindas

3.     Prejudicinio sprendimo svarba

4.     Išvada

B –   Prejudicinių klausimų turinio vertinimas

1.     Dėl Pirmosios direktyvos 6 straipsnio taikymo ratione materiae srities

2.     Dėl sankcijų už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą tinkamumo

a)     Nuobaudų veiksmingumas, proporcingumas ir atgrasinantis poveikis

b)     Leistinos nukrypimo ribos

c)     Baudžiamojo persekiojimo senaties terminai

d)     Diferencijuota sankcijų sistema ir reikalavimai pateikti skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo

e)     Bendras civilinės, baudžiamosios ir administracinės baudžiamosios teisės kontekstas

C –   Valstybių narių teisės aktų nuostatų prieštaravimo direktyvoms pasekmės prašymą priimti prejudicinius sprendimus pateikusių teismų nagrinėjamoms byloms

1.     Dėl nacionalinių teismų pareigos vykdyti Bendrijos teisės reikalavimus

2.     Dėl direktyvų taikymo baudžiamajame procese ribų

a)     Teismų praktikoje suformuluoti principai

b)     Principų nagrinėjimas siejant juos su nagrinėjamu atveju

3.     Dėl švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal

4.     Išvada

V –   Išvada

I –    Įvadas

1.     Dviejuose Italijos teismuose – Tribunale di Milano ir Corte di Appello di Lecce (toliau taip pat – prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai) nagrinėjamos įvairios baudžiamosios bylos, kuriose teisiamieji kaltinami klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimu (itališkai false comunicazioni sociali); šnekamojoje kalboje tokie veiksmai paprastai vadinami „balanso klastojimu“.

2.     Po to, kai buvo įvykdytos šios veikos ir pradėtas jų baudžiamasis persekiojimas, Italijos įstatymų leidėjas sušvelnino atsakomybę pagal specialiąsias nusikalstamų veikų sudėtis ir apsunkino baudžiamąjį persekiojimą, palyginti su ankstesne teisine situacija. Atsižvelgdami į šį įstatymo pakeitimą, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama tinkamų sankcijų už neteisingą informaciją apie bendrovę sąvoka. Jie taip pat klausia, ar įmonių teisės specialiųjų direktyvų prasme neteisingos informacijos apie bendrovę paskelbimas gali būti prilygintas tokios informacijos nepaskelbimui.

3.     Be to, tuo atveju, jeigu toks teisės aktas kaip įstatymo pakeitimas Italijoje prieštarautų specialiosioms įmonių teisės direktyvoms, reikėtų išsiaiškinti, ar baudžiamajame procese teisiamojo naudai gali būti taikomas vėliau priimtas švelnesnis baudžiamasis įstatymas, nepaisant to, kad jis prieštarauja Bendrijos teisei.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

1.      Apžvalga

4.     EB 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis pagrindas priimti direktyvas, skirtas įgyvendinti įsisteigimo laisvę. Pagal šio straipsnio 2 dalies g punktą Taryba ir Komisija vykdo joms tenkančias pareigas,

„kiek būtina koordinuodamos apsaugos priemones, kurių valstybės narės reikalauja iš bendrovių ar firmų, apibūdintų 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, imtis narių ir kitų asmenų interesams apsaugoti, ir siekdamos užtikrinti tokių priemonių lygiavertiškumą Bendrijoje“.

5.     Bendrija yra priėmusi keletą direktyvų. Nagrinėjamu atveju ypač reikšmingos yra

–       1968 m. kovo 9 d. Pirmoji Tarybos direktyva 68/151/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos suvienodinti tokias apsaugos priemones visoje Bendrijoje, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antrojoje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, koordinavimo(2) (toliau – Pirmoji direktyva arba Direktyva 68/151/EEB) ir

–       1978 m. liepos 25 d. Ketvirtoji Tarybos direktyva 78/660/EEB, grindžiama Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių(3) (toliau – Ketvirtoji direktyva arba Direktyva 78/660/EEB),

kurios Italijos atveju taikomos tokioms kapitalo bendrovėms: società per azioni (akcinė bendrovė, sutrumpintai SpA), società in accomandita per azioni (komanditinė akcinė bendrovė) ir società a responsabilità limitata (ribotos atsakomybės bendrovė, sutrumpintai Srl)(4).

6.     Be to, dar reikia nurodyti 1983 m. birželio 13 d. Septintąją Tarybos direktyvą 83/349/EEB, pagrįstą Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl konsoliduotos finansinės atskaitomybės(5) (toliau – Septintoji direktyva arba Direktyva 83/349)(6).

2.      Svarbios Pirmosios direktyvos nuostatos

7.     Pirmosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies f punktas valstybes nares įpareigoja imtis reikalingų priemonių, būtinų užtikrinti, kad bendrovės būtinai skelbtų bent kiekvienų finansinių metų balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą. Ši nuostata taip pat nurodo, kad Taryba per dvejus metus nuo Pirmosios direktyvos priėmimo turės priimti dar vieną direktyvą, kuria bus suderintas balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos turinys.

8.     Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.      Kiekvienos valstybės narės centriniame registre, komerciniame registre ar įmonių registre yra užvedama kiekvienos joje registruotos bendrovės byla.

2.      Visi dokumentai ir duomenys, kuriuos privaloma atskleisti pagal 2 straipsnį, turi būti laikomi byloje ar įtraukti į registrą; kiekvieno registro įrašo turinys nurodomas ir byloje.

3.      Turi būti galimybė gauti visų 2 straipsnyje nurodytų dokumentų ar duomenų ar bet kurios jų dalies kopiją pagal raštišką prašymą už mokestį, neviršijantį administracinių tokios paslaugos išlaidų. <...>“

9.     Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka nustato, kad valstybės narės „numato atitinkamas sankcijas tokiais atvejais, kai neatskleidžiamas balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita, kaip reikalaujama 2 straipsnio 1 dalies f punkte“.

3.      Svarbios Ketvirtosios direktyvos nuostatos

10.   Atskirose Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio dalyse nustatyta:

„1.      Metinę atskaitomybę sudaro balansas, pelno (nuostolio) ataskaita ir paaiškinamasis raštas. Šie dokumentai kartu sudaro vientisą visumą.

2.      Metinė atskaitomybė sudaroma aiškiai, laikantis šios direktyvos nuostatų.

3.      Metinė atskaitomybė pateikia tikrą ir teisingą bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį.

4.      Jei šios direktyvos nuostatų taikymo nepakaktų 3 dalyje apibrėžtai tikrai ir teisingai padėčiai nurodyti, privalu pateikti papildomos informacijos.

5.      Jei išimtiniais atvejais šios direktyvos kurios nors nuostatos taikymas būtų nesuderinamas su 3 dalies reikalavimu, tos nuostatos reikia nepaisyti ir stengtis nurodyti 3 dalyje apibrėžtą tikrą ir teisingą padėtį. <…>“ (Pataisytas vertimas)

11.   Ketvirtosios direktyvos 47 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta:

„Atitinkamai patvirtinta metinė atskaitomybė ir metinis pranešimas kartu su už atskaitomybės auditą atsakingo asmens išvada viešai skelbiamos kiekvienos valstybės narės įstatymų nustatyta tvarka, laikantis Direktyvos 68/151/EEB 3 straipsnio nuostatų.“

12.   Atskiros Ketvirtosios direktyvos(7) 47 straipsnio 1a dalies nuostatos nustato:

„Bendrovės ar firmos <…> valstybė narė gali atleisti tą įmonę nuo savo atskaitomybės skelbimo pagal Direktyvos 68/151/EEB 3 straipsnį, jei ši atskaitomybė viešai prieinama įmonės pagrindinėje buveinėje ir jei: <…>

Paprašius turi būti pateiktos atskaitomybės kopijos. Kopijos kaina neturi viršyti jos administracinių išlaidų. Turi būti numatytos tinkamos sankcijos už šioje straipsnio dalyje nustatyto įpareigojimo skelbti atskaitomybę nesilaikymą.“

13.   Remiantis Ketvirtosios direktyvos 51 straipsnio 1 dalimi, bendrovių metinių ataskaitų auditą turi atlikti vienas arba daugiau asmenų, kuriems nacionaliniais teisės aktais suteikiami tokie įgaliojimai.

4.      Septintosios direktyvos nuostatos

14.   Septintosios direktyvos 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos apie konsoliduotas įmonių grupių atskaitomybes iš esmės atitinka Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio nuostatas; konkrečiai kalbant, konsoliduota atskaitomybė turi pateikti tikrą ir teisingą konsoliduotų bendrovių turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolių vaizdą. Septintosios direktyvos 37 straipsnis atitinka Ketvirtosios direktyvos 51 straipsnį ir numato pareigą patikrinti konsoliduotą atskaitomybę. Septintosios direktyvos 38 straipsnio 1 dalyje konsoliduotos atskaitomybės skelbimo klausimu daroma nuoroda į Pirmosios direktyvos 3 straipsnį, kaip ir Ketvirtojoje direktyvoje (47 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje), dėl metinių ataskaitų. Be to, Septintosios direktyvos 38 straipsnio 6 dalis nustato valstybių narių pareigą numatyti atitinkamas sankcijas už viešo skelbimo reikalavimų nevykdymą.

B –    Nacionalinė teisė

15.   Nagrinėjamu atveju svarbios Italijos teisės nuostatos buvo iš esmės pakeistos 2002 m. balandžio 11 d. Respublikos Prezidento Decreto legislativo(8)Nr. 61, kuris įsigaliojo 2002 m. balandžio 16 d. (toliau – Decreto legislativo 61/02)(9). Todėl toliau pirmiausia bus aprašyta ankstesnė, po to – naujoji, dabartiniu metu esanti teisinė situacija.

1.      Ankstesnė teisinė situacija

16.   Ankstesnėje teisinėje situacijoje Italijoje pagal Codice Civile(10) 2621 straipsnį (toliau – pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis) už klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Ši nuostata buvo išdėstyta taip:

„Jei veika nesudaro rimtesnio teisės pažeidimo, toliau minimi asmenys baudžiami laisvės atėmimu nuo vienerių iki penkerių metų ir bauda nuo dviejų milijonų iki dvidešimties milijonų lirų:

1.      iniciatoriai, steigėjai, administratoriai, generaliniai direktoriai, auditoriai ir likvidatoriai, kurie ataskaitose, balanso arba kituose bendrovės dokumentuose apgaulingai nurodo klaidingus duomenis apie bendrovės struktūrą arba ekonominę padėtį arba kurie visiškai ar iš dalies nuslepia su šia padėtimi susijusias aplinkybes; <…>“

17.   Tuo metu galiojusios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis numatė ex officio persekiotiną nusikaltimą (delitto), kuriam buvo taikomas dešimties metų senaties terminas. Nutrūkimo atveju jis galėjo būti pratęstas dar penkeriems metams(11).

18.   Pagal Italijos teismų praktiką Codice Civile 2621 straipsnis buvo taikomas ne tik ginant specifinius įmonių savininkų ir kreditorių interesus, bet ir saugant bendrąjį interesą reglamentuoti prekybos bendrovių veiklą. Šios nuostatos apsaugos tikslas apėmė visokią veiklą, siekiančią pakeisti objektyvią bendrovės padėtį(12).

19.   Ankstesnėje teisinėje situacijoje sunkinančia aplinkybe buvo laikoma tai, kad dėl klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimo pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnio prasme įmonė patyrė žymią žalą; tada pagal Codice Civile 2640 straipsnį (toliau – pirminės redakcijos Codice Civile 2640 straipsnis) bausmė padidėdavo dar pusę tiek.

2.      Naujoji teisinė situacija

20.   Priėmus Decreto legislativo 61/02, be kita ko, pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis buvo pakeistas šiomis dviem nuostatomis:

„2621 straipsnis (klaidinga informacija apie bendrovę)

Išskyrus 2622 straipsnyje numatytus atvejus, administratoriai, generaliniai direktoriai, auditoriai ir likvidatoriai, kurie siekdami suklaidinti narius arba visuomenę, kad gautų neteisėtos naudos sau arba kitiems, bendrovės balanso dokumentuose, ataskaitose arba pateikdami kitą nariams arba visuomenei skirtą įstatymu numatytą informaciją apie bendrovę nurodo klaidingus duomenis, net jeigu šie duomenys yra įvertinimo dalykas, arba nepateikia pagal įstatymą privalomos pateikti informacijos apie bendrovės arba bendrovių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominę, turto, įsipareigojimų arba finansinę padėtį, kad asmenys, kuriems ši informacijas skirta, klaidingai suvoktų minėtą padėtį, baudžiami vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu.

Tokia pati bausmė taikoma ir tais atvejais, kai tokia informacija pateikiama apie turtą, kurį bendrovė turi arba administruoja trečiųjų asmenų vardu.

Bausmė netaikoma, jei klaidinga informacija arba jos nepateikimas pastebimai nekeičia bendrovės arba bendrovių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominės, turto, įsipareigojimų arba finansinės padėties vaizdo. Taip pat bausmė netaikoma, jei klaidingi duomenys arba jų nepateikimas iškraipo metinius finansinius rezultatus neatskaičius mokesčių ne daugiau kaip 5 %, o informaciją apie grynąjį turtą – ne daugiau kaip 1 %.

Tokia veika nebaudžiama, jei paklaida atsirado dėl apskaičiavimų, kurie kiekvienas atskirai skiriasi nuo teisingų ne daugiau nei 10 %.

2622 straipsnis (klaidinga informacija apie bendrovę, dėl kurios nariai arba kreditoriai patiria žalos)

Administratoriai, generaliniai direktoriai, auditoriai ir likvidatoriai, kurie siekdami suklaidinti narius arba visuomenę, kad gautų neteisėtos naudos sau arba kitiems, bendrovės balanso dokumentuose, ataskaitose arba kitoje nariams arba visuomenei skirtoje įstatymu numatytoje informacijoje apie bendrovę nurodo klaidingus duomenis, net jeigu šie duomenys yra įvertinimo dalykas, arba nepateikia pagal įstatymą privalomos pateikti informacijos apie bendrovės arba bendrovių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominę, turto, įsipareigojimų arba finansinę padėtį, kad asmenys, kuriems ši informacijas skirta, klaidingai suvoktų minėtą padėtį, ir dėl to nariai arba kreditoriai patiria turtinės žalos, iškėlus bylą pagal nukentėjusios šalies skundą, baudžiami laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki trejų metų.

Taip pat byla iškeliama pagal skundą, jei veika sudaro kitą, rimtesnį pažeidimą, žalingą kito asmens, kuris nėra nei narys, nei kreditorius, turtui, išskyrus atvejus, kai žala padaryta valstybei, kitiems viešiesiems subjektams arba Europos Bendrijoms.

Pirmojoje pastraipoje nurodyta veika, padaryta bendrovių, patenkančių į 1998 m. vasario 24 d. Įstatyminio dekreto Nr. 58 IV dalies III antraštinės dalies II skirsnio nuostatų taikymo sritį, atžvilgiu baudžiama laisvės atėmimu nuo vienerių iki ketverių metų ir baudžiamoji byla dėl šio pažeidimo gali būti iškelta ex officio.

Bausmė už šio straipsnio pirmojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytas veikas taikoma ir tais atvejais, kai pateikiama informacija apie turtą, kurį bendrovė turi arba administruoja trečiųjų asmenų vardu.

Bausmė už pirmojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytas veikas netaikoma, jei klaidinga informacija arba jos nepateikimas pastebimai nekeičia bendrovės arba bendrovių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominės, turto, įsipareigojimų arba finansinės padėties vaizdo. Taip pat bausmė netaikoma, jei klaidingi duomenys arba jų nepateikimas iškraipo metinius finansinius rezultatus nesumokėjus mokesčių ne daugiau kaip 5 %, o informaciją apie grynąjį turtą – ne daugiau kaip 1 %.

Tokia veika nebaudžiama, jei paklaida atsirado dėl apskaičiavimų, kurie kiekvienas atskirai skiriasi nuo teisingo ne daugiau kaip 10 %.“

21.   Palyginti su naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsniu, naujosios redakcijos 2621 straipsnis gali būti laikomas visa apimančiu(13). Dėl palyginti su ankstesne teisine situacija mažesnio nuobaudos dydžio naujosios redakcijos 2621 straipsnio atveju yra tik nusižengimas (contravvenzione); atitinkamai trumpesnis senaties už šią baudžiamąją veiką terminas dabar yra treji metai; šio termino nutrūkimo atveju senatis sueina bendrai po ketverių metų ir šešių mėnesių.

22.   Dėl naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnio pirmosios pastraipos naujo reikalavimo, kad byla iškeliama pagal gautą skundą, Decreto legislativo 61/02 5 straipsnis numato pereinamąsias nuostatas. Pagal jas skundų dėl baudžiamosios bylos iškėlimo dėl veikų, padarytų prieš įsigaliojant Decreto legislativo 61/02, pateikimo terminas prasideda įsigaliojus šiam teisės aktui.

23.   Codice Civile 2630 straipsnis su pakeitimais, padarytais Decreto legislativo 61/02 (toliau – naujosios redakcijos Codice Civile 2630 straipsnis) už įstatymų reikalaujamos informacijos apie bendrovę pateikimą pažeidžiant nustatytus terminus numato piniginę baudą nuo 206 eurų iki 2065 eurų. Piniginė bauda didinama trečdaliu, jeigu balansas nepateikiamas.

24.   Be to, pažymėtina, kad Decreto legislativo 61/02 taip pat atsirado nuostata apie piniginę baudą bendrovėms. Tačiau ji buvo įtraukta ne į Codice Civile, o į 2001 m. birželio 8 d. Decreto legislativo Nr. 231(14) (toliau – Decreto legislativo 231/01) kaip 25 straipsnis, ir taip reglamentuoja „administracinę bendrovių atsakomybę“(15):

„1.      Už Codice Civile reglamentuotas baudžiamąsias veikas su bendrovėmis susijusioje srityje, jeigu jas, veikdami bendrovės interesais, padarė administratoriai, generaliniai direktoriai ar likvidatoriai arba jų pavaldiniai, nes veika nebūtų buvusi padaryta, jeigu šie asmenys būtų vykdę priežiūrą taip, kaip to reikalauja su jų postais susijusios pareigos, taikomos šios piniginės baudos:

         a)     už klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimą kaip nusižengimą pagal Codice Civile 2621 straipsnį – piniginė bauda nuo vieno šimto iki vieno šimto penkiasdešimt vienetų;

         b)     už klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimą, dėl kurios nariai arba kreditoriai patiria žalos, kaip nusikaltimą pagal Codice Civile 2622 straipsnio pirmąją pastraipą – piniginė bauda nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų trisdešimt vienetų;

         c)     už klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimą, dėl kurios nariai arba kreditoriai patiria žalos, kaip nusikaltimą pagal Codice Civile 2622 straipsnio trečiąją pastraipą – piniginė bauda nuo dviejų šimtų iki keturių šimtų vienetų;

<…>

3.      Bauda didinama trečdaliu, jeigu įmonė dėl 1 dalyje nurodytų veikų padarymo gavo didelį pelną.“

3.      Bendrosios baudžiamosios teisės nuostatos

25.   Bausmių teisėtumo principas įtvirtintas Italijos Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje ir Codice Penale(16) 2 straipsnio 1 dalyje.

26.   Esant skirtumams tarp veikos padarymo momentu galiojusio baudžiamojo įstatymo ir vėlesnio baudžiamojo įstatymo, Codice Penale 2 straipsnio 3 dalis numato, kad visuomet turi būti taikomas tas įstatymas, kurio nuostatos kaltinamajam yra palankiausios, išskyrus atvejus, kai sprendimas jau yra įsiteisėjęs.

27.   Dėl baudžiamojo persekiojimo senatį reglamentuojančių nuostatų Italijos teisė numato ypač štai ką: Pagal Codice Penale 157 straipsnį, veikos baudžiamojo persekiojimo senatis sueina, be kita ko:

–       po dešimties metų, jei tai yra nusikaltimas, už kurį įstatymas numato ne mažesnę nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmę,

–       po penkerių metų, jei tai yra nusikaltimas, už kurį įstatymas numato mažesnę nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmę arba piniginę baudą,

–       po trejų metų, jei tai yra nusikaltimas, už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę.

Codice Penale 160 straipsnio 3 dalis numato, kad, nutrūkus senaties terminui, nutrūkimo dieną jis pradedamas skaičiuoti iš naujo. Kelių veikų, dėl kurių senaties terminas nutrūksta, atveju jis pradedamas skaičiuoti nuo paskutinės iš šių veikų, tačiau 157 straipsnyje nurodyti terminai bet kuriuo atveju negali būti pratęsti daugiau kaip perpus.

III – Faktinės aplinkybės, pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

A –    Bendrosios nuostatos

28.   Kaltinamieji trijose pagrindinėse bylose kiekvienu atveju kaltinami klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimu, kai visos veikos buvo padarytos ir dėl jų buvo iškeltos baudžiamosios bylos prieš įsigaliojant Decreto legislativo 61/02, taigi tuo metu, kai Italijoje dar galiojo pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis.

29.   Vykstant šiems baudžiamiesiems procesams įsigaliojo Decreto legislativo 61/02. Todėl teisiamieji nuo to laiko reikalauja taikyti naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsnius, o tai, kaip nurodė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, reikštų, kad visi baudžiamieji procesai baigtųsi nepaskyrus jokios bausmės.

30.   Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės pabrėžia šiuos naujosios teisinės situacijos aspektus:

31.   Naujosios redakcijos Codice Civile ir 2621, ir 2622 straipsniuose bausmės už klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimą dydis, palyginti su ankstesne teisine situacija, buvo labai sumažintas. Pavyzdžiui, dėl naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnio Tribunale di Milano byloje C‑403/02 nurodo, kad „už baudžiamąsias veikas baudžiama kiekybės požiūriu juokingomis bausmėmis“, o gresiančios bausmės „beveik visuomet yra laisvės atėmimas mažiau nei dvejiems metams, ir todėl jos gali būti paskirtos lygtinai“.

32.   Naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsnių palyginimas rodo, kad naujosios įstatymo nuostatos atskiria atvejus, kai dėl klaidingos informacijos apie bendrovę pateikimo nariai arba kreditoriai patiria žalos, nuo atvejų, kai žalos nepatiriama. Tik tais atvejais, kai tokia žala patiriama, veika dar laikoma nusikaltimu (naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnis), kitais atvejais – tik nusižengimu (naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis).

33.   Veikos priskyrimas nusikaltimui arba nusižengimui sąlygoja ne tik skirtingą bausmės dydį, bet turi ir kitų svarbių praktinių pasekmių. Taip, pavyzdžiui, tokie deliktai, kaip antai pinigų plovimas arba vogtų daiktų slėpimas, preziumuoja, kad pagrindinė veika, su kuria jie yra susiję, yra nusikaltimas, tačiau jie negalėtų būti realizuoti kartu su paprastais nusižengimais, kurie nurodyti naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnyje.

34.   Be to, abi naujos nusikaltimų sudėtys, be ketinimo sukčiauti, reikalauja tam tikro siekimo praturtėti, kaip papildomo subjektyvaus sudėties požymio.

35.   Pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsnius bausmė netaikoma, jei veika pastebimai nekeičia bendrovės arba įmonių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominės, turtinės ir finansinės padėties vaizdo. Tai išplaukia iš naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje pastraipose bei 2622 straipsnio penktojoje ir šeštojoje pastraipose numatytų leistinų nukrypimo ribų.

36.   Baudžiamojo persekiojimo senaties terminas pagal naujosios redakcijos 2621 straipsnį yra daug trumpesnis nei pagal ankstesnę teisinę situaciją. Kadangi šio termino eiga prasideda padarius veiką, dažnai sudėtingas ir ilgas tyrimas bei dažniausia trijose instancijose vykstantis teismo procesas paprastai negali būti užbaigti prieš sueinant senaties terminui.

37.   Baudžiamasis persekiojimas pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnį reikalauja nukentėjusiojo skundo, išskyrus atvejus, kai tai yra įmonė, kurios akcijos yra kotiruojamos vertybinių popierių biržoje, arba kai žala padaroma valstybei, kitiems viešiesiems subjektams arba Europos Bendrijoms(17).

38.   Kompetentingos prokuratūros pagrindinėse bylose mano, kad dabartiniu metu galiojanti naujoji teisinė situacija dėl aprašytų jos ypatybių prieštarauja konstitucijai ir Bendrijos teisei.

B –    Byla Silvio Berlusconi (C‑387/02)

39.   Teisiamasis Silvio Berlusconi kaltinamas tuo, kad, būdamas Fininvest Spa ir kitų tai pačiai grupei priklausančių įmonių prezidentu ir pagrindiniu akcininku, paskelbė neteisingą informaciją apie bendrovę už 1986–1989 metus. Remiantis kaltinamajame akte pateiktu kaltinimu, nagrinėjami veiksmai buvo skirti paslėpti finansinius sandorius ir sukaupti įmonės buhalterijoje neatsispindinčius likvidumo rezervus(18), kurie vėliau turėjo būti panaudoti slaptiems ir neteisėtiems tikslams. Dėl šių veikų buvo iškelta baudžiamoji byla pagal pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnį(19).

40.   Įsigaliojus Decreto legislativo 61/02, reikėtų taikyti tik naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnį. Tačiau tuomet šiai baudžiamajai veikai jau būtų suėjęs senaties terminas. Senaties terminas būtų suėjęs netgi dar prieš pradedant baudžiamąjį persekiojimą. Naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnis taip pat nebūtų taikomas, nes nebuvo pateiktas tinkamas skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, o veikos padarymo metu atitinkamų įmonių akcijos nebuvo kotiruojamos vertybinių popierių biržoje, taigi persekiojimas ex officio irgi atkrenta.

41.   2002 m. spalio 26 d. Nutartimi Tribunale di Milano, kurio pirmoji baudžiamųjų bylų kolegija nagrinėjo S. Berlusconi ir kitų asmenų bylą, sustabdė bylos nagrinėjimą ir nusprendė Teisingumo Teismui pateikti tris prejudicinius klausimus, kurie gali būti apibendrinti taip(20):

1)      Ar Direktyvos 68/151 6 straipsnis taikomas ne tik tada, kai nebuvo paskelbtas balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita, bet ir tada, kai šiuose dokumentaliuose, nors jei ir buvo paskelbti, yra pateikti neteisingi duomenys, nes šiuo atveju narių arba trečiųjų asmenų interesams daroma vienareikšmiškai didesnė žala? Ar direktyva turi būti sukurtas Bendrijos teisinės apsaugos minimumas, perleidžiant valstybėms narėms pareigą numatyti apsaugos priemones tam atvejui, kai pateikiami neteisingi balansai arba informacija apie bendrovę?

2)      Ar veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasymo kriterijai, kuriuos turi atitikti valstybių narių priimtinos sankcijos tam, kad būtų „tinkamos“, abstrakčiai susiję su sankcijos prigimtimi arba pobūdžiu, ar su konkrečiu jos taikymu, atsižvelgiant į struktūrinius teisės sistemos, kurių sudėtinė dalis ji yra, požymius?

3)      Ar Direktyvose 78/660, 83/349 ir 90/605 įtvirtinti principai, kuriais turi remtis nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios metinės atskaitomybės ir metinių pranešimų sudarymą bei turinį, draudžia valstybėms narėms, ypač kapitalo bendrovių atžvilgiu, nustatyti ribines vertes, iki kurių nebaudžiama už realios situacijos neatitinkančio vaizdo pateikimą akcinių bendrovių, komanditinių akcinių bendrovių ir ribotos atsakomybės bendrovių metinėse atskaitomybėse ir metiniuose pranešimuose?

C –    Byla Sergio Adelchi (C‑391/02)

42.   2001 m. sausio 9 d. Tribunale di Lecce, nagrinėdamas bylą pirma instancija, nuteisė teisiamąjį Sergio Adelchi pagal pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnį už klaidingos informacijos apie bendroves La Nuova Adelchi Srl ir Calzaturificio Adelchi Srl pateikimą 1992 ir 1993 m. S. Adelchi buvo vienintelis šių bendrovių vadovas. Šių įmonių balansai buvo, be jokios abejonės, neteisingi, nes buvo išrašytos neteisingos sąskaitos ir deklaruotas fiktyvus importas bei eksportas per Bendrijos sieną; šie veiksmai iškraipė abiejų bendrovių sąnaudų dydį ir apyvartą nusakančius skaičius.

43.   Teisiamasis S. Adelchi apeliacine tvarka apskundė pirma instancija priimtą apkaltinamąjį nuosprendį Corte di Appello di Lecce. Įsigaliojus Decreto legislativo 61/02, bet kokiu atveju taikomas naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis. Šiuo atžvilgiu teisiamasis S. Adelchi remiasi tuo, kad suėjo senaties terminas, be to, tvirtina, kad jo vadovaujamų įmonių ekonominės, turtinės, finansinės padėties vaizdas pastebimai nebuvo pakeistas(21). Naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnio taikymas išvis nenagrinėtinas, nes nebuvo pateiktas tinkamas skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, o veikos padarymo metu atitinkamų įmonių akcijos nebuvo kotiruojamos vertybinių popierių biržoje, taigi persekiojimas ex officio irgi atkrenta.

44.   2002 m. spalio 7 d. nutartimi Corte di Appello di Lecce, sezione penale, sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

1)      Ar, atsižvelgiant į valstybių narių pareigą nustatyti „atitinkamas sankcijas“ už pažeidimus, numatytus Direktyvose 68/151 ir 78/660, šios direktyvos ir ypač EB 44 straipsnio 2 dalies g punktas kartu su Direktyvos 68/151 2 straipsnio 1 dalies f punktu ir 6 straipsniu bei Direktyvos 78/660 (su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 80/349 ir 90/605) 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalimis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia valstybės narės įstatymą, kuris, pakeisdamas jau egzistuojančią sankcijų už įmonių teisės pažeidimus sistemą, už nustatytų pareigų, kuriomis siekiama apsaugoti viešo ir tikrovę atitinkančio informavimo apie bendroves principą, pažeidimą numato sankcijų sistemą, konkrečiu atveju neatitinkančią šią apsaugą turinčių užtikrinti sankcijų veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasymo kriterijų?

2)      Ar minėtos direktyvos, ypač EB 44 straipsnio 2 dalies g punktas, Direktyvos 68/151 2 straipsnio 1 dalies f punktas ir 6 straipsnis bei Direktyvos 78/660 (su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 83/349 ir 90/605) 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys aiškintinos taip, kad jos draudžia valstybės narės įstatymą, nenumatantį baudžiamumo už pareigos atskleisti duomenis ir pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, susijusią su tam tikrais bendrovės dokumentais (pvz., balansu ir pelno (nuostolių) ataskaita), pažeidimą, jei dėl neteisingos informacijos apie bendrovę pateikimo ar informacijos nepateikimo ekonominių finansinių metų rezultatų ir bendrovės grynojo turto pakeitimas neviršija tam tikro procentinio dydžio?

3)      Ar minėtos direktyvos, ypač EB 44 straipsnio 2 dalies g punktas, Direktyvos 68/151 2 straipsnio 1 dalies f punktas ir 6 straipsnis bei Direktyvos 78/660 (su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 83/349 ir 90/605) 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys aiškintinos taip, kad jos draudžia valstybės narės įstatymą, nenumatantį baudžiamumo už bendrovių pareigos atskleisti duomenis ir pateikti tikrovę atitinkančią informaciją pažeidimą, jeigu pateikti duomenys, nors ir turi tikslą suklaidinti narius arba visuomenę, siekiant gauti neteisėtos naudos, tačiau atsirado dėl atliktų vertinimų, kurių kiekvieno paklaida ne didesnė nei tam tikra riba?

4)      Ar, nepriklausomai nuo progresyvių ribų ir ribinių verčių, minėtos direktyvos, ypač EB 44 straipsnio 2 dalies g punktas, Direktyvos 68/151 2 straipsnio 1 dalies f punktas ir 6 straipsnis bei Direktyvos 78/660 (su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 83/349 ir 90/605) 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys aiškintinos taip, kad jos draudžia valstybės narės įstatymą, nenumatantį baudžiamumo už bendrovių pareigos atskleisti duomenis ir pateikti tikrovę atitinkančią informaciją pažeidimą, jeigu klaidinga informacija arba apgaulingas jos nepateikimas ir bet kokiu atveju pranešimai ir informacija, atitinkamai neatspindintys bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėties, „pastebimai“ nekeičia įmonių grupės turto, įsipareigojimų būklės ir pelno arba nuostolio padėties (nors nacionaliniam įstatymų leidėjui leista apibrėžti „pastebimo pakeitimo“ sąvoką)?

5)      Ar minėtos direktyvos, ypač EB 44 straipsnio 2 dalies g punktas, Direktyvos 68/151 2 straipsnio 1 dalies f punktas ir 6 straipsnis bei Direktyvos 78/660 (su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 83/349 ir 90/605) 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys aiškintinos taip, kad jos draudžia valstybės narės įstatymą, kuris tik nariams ir kreditoriams numato teisę reikalauti taikyti sankciją bendrovėms pažeidus pareigą atskleisti duomenis ir pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kuri joms nustatyta siekiant apsaugoti „narių ir trečiųjų asmenų interesus“, ir todėl nesuteikia tretiesiems asmenims bendros ir veiksmingos apsaugos?

6)      Ar minėtos direktyvos, ypač EB 44 straipsnio 2 dalies g punktas, Direktyvos 68/151 2 straipsnio 1 dalies f punktas ir 6 straipsnis bei Direktyvos 78/660 (su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 83/349 ir 90/605) 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys aiškintinos taip, kad jos draudžia valstybės narės įstatymą, kuris, bendrovėms pažeidus pareigą atskleisti duomenis ir pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, kuri joms nustatyta siekiant apsaugoti „narių ir trečiųjų asmenų interesus“, numato itin diferencijuotą baudžiamojo persekiojimo tvarką ir itin diferencijuotą sankcijų sistemą bei nustato, kad baudžiamoji byla iškeliama tik pagal skundą, o griežtesnės bei veiksmingesnės bausmės taikomos tik už pažeidimus, dėl kurių nariai ir kreditoriai patiria žalos?

D –    Byla Marcello Dell’Utri ir kt. (C‑403/02)

45.   Teisiamieji Marcello Dell’Utri, Romano Luzi ir Romano Comincioli kaltinami, be kita ko, iki 1993 m. vykdytu balansų klastojimu(22). Remiantis pirminės redakcijos Codice Civile 2621 ir 2640 straipsniais, už šias veikas jų padarymo metu buvo numatytos sankcijos. Įsigaliojus Decreto legislativo 61/02, šioms veikoms taikomas naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnis.

46.   2002 m. spalio 29 d. Nutartimi Tribunale di Milano ketvirtoji baudžiamųjų bylų kolegija sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

1)      Ar Direktyvos 68/151 6 straipsnis aiškintinas taip, kad jis valstybėms narėms nustato pareigą numatyti atitinkamas sankcijas ne tik tokiais atvejais, kai neatskleidžiamas prekybos bendrovių balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita, bet ir tais atvejais, kai jie suklastojami, nariams arba visuomenei pateikiami neteisingi duomenys apie bendrovės padėtį arba pateikiama kita neteisinga informacija apie ekonominę, turto ar finansinę būklę, susijusi su pačia įmone arba su įmonių grupe, kuriai ji priklauso, ir kurią įmonė privalo pateikti?

2)      Ar sankcijos „tinkamumo“ sąvoka, ypač atsižvelgiant į EEB sutarties 5 straipsnį, aiškintina taip, kad sankcija turi būti vertinama atsižvelgiant į tai, kaip konkrečiai ji yra įtvirtinta valstybės narės teisės sistemoje (t. y. baudžiamojoje ir proceso teisėje), taigi kad ji turi būti „efektyvi, veiksminga ir tikrai atgrasanti“?

3)      Ar Codice Civile su pakeitimais, padarytais 2002 m. balandžio 11 d. Decreto legislativo Nr. 61, 2621 ir 2622 straipsnių derinio atveju šios sąlygos yra įvykdomos ir ar naujai suformuluota Codice Civile 2621 straipsnio nuostata laikytina „pakankamai atgrasanti“ ir „konkrečiai tinkama“, kai joje už balansų klastojimą, dėl kurio nepatiriama turtinės žalos arba žala patiriama, bet, negavus skundo su prašymu iškelti baudžiamąją bylą pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnį, baudžiamasis persekiojimas nepradedamas, nustatytas laisvės atėmimas iki aštuoniolikos mėnesių kaip bausmė už baudžiamąjį nusižengimą? Galiausia, ar, atsižvelgiant į konkrečią su bendrovių rinkos „skaidrumu“ susijusio viešojo intereso apsaugą ir galimą jos išplėtimą į Bendrijos lygmenį, gali būti laikoma tinkama nuobauda tai, kad baudžiamasis persekiojimas už baudžiamąsias veikas pagal naujos redakcijos Codice Civile 2622 straipsnio pirmąją pastraipą (t. y. įmonių, kurių akcijos nėra kotiruojamos vertybinių popierių biržoje, atveju) priklauso nuo to, ar žalą patyręs asmuo (t. y. narys arba kreditorius) pateikė skundą?

E –    Procesas Teisingumo Teisme

47.   2003 m. sausio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimamas galutinis sprendimas, bylos C‑387/02, C‑391/02 ir C‑403/02 buvo sujungtos.

48.   Teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri, Procura Generale presso la Corte di Appello di Lecce(23), Italijos vyriausybė ir Komisija Teisingumo Teismui pateikė rašytines pastabas. Per 2004 m. liepos 13 d. posėdį Teisingumo Teismui paaiškinimus žodžiu pateikė teisiamųjų S. Berlusconi, S. Adelchi ir M. Dell’Utri, Procura della Repubblica presso il Tribunale ordinario di Milano(24), Procura Generale presso la Corte di Appello di Lecce, Italijos vyriausybės ir Komisijos atstovai.

IV – Teisinis vertinimas

A –    Prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

49.   Teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri bei Italijos vyriausybė reiškia abejones dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

1.      Faktinės aplinkybės

50.   Teisiamasis M. Dell’Utri pirmiausia mano, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑403/02 nenurodyta jokių faktinių pagrindinės bylos aplinkybių, todėl šis prašymas nepriimtinas.

51.   Tačiau aš tokiems būgštavimams nepritariu. Tribunale di Milano apsiribojo kuo trumpiau pranešti Teisingumo Teismui apie tai, kad teisiamieji, be kita ko, kaltinami iki 1993 m. vykdytu balansų klastojimu, kad už šias veikas anksčiau buvo numatytos sankcijos pagal pirminės redakcijos Codice Civile 2621 ir 2640 straipsnius ir kad šioms veikoms dabartiniu metu taikomas naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnis. Tačiau šios informacijos pakanka, kad Teisingumo Teismas suprastų jam pateiktus prejudicinius klausimus.

52.   Kaip žinoma, procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo Teisingumo Teismas neturi pareikšti nuomonės dėl konkretaus Italijos nacionalinės baudžiamosios teisės aiškinimo ir taikymo. Ypač jis šioje byloje nesprendžia, ar teisiamasis klastojo balansus, ar ne. Todėl Teisingumo Teismui nesvarbu detaliai žinoti, dėl kokių veikų kaltinamas teisiamasis. Visiškai pakanka informacijos, kad dėl padarytų atitinkamų detaliau neaprašytų veikų pareikšti kaltinimai balansų klastojimu ir dėl to teisme nagrinėjama baudžiamoji byla.

53.   Į abi pagrindines problemas, kurias šiuo atveju turi išnagrinėti Teisingumo Teismas, konkrečiai kalbant, pirma, klausimą, ar specialiųjų Bendrijos direktyvų(25) prasme neteisingos informacijos apie bendrovę paskelbimas gali būti prilygintas tokios informacijos nepaskelbimui, ir, antra, klausimą, kaip turi būti suprantama tinkamų sankcijų už neteisingą informaciją apie bendrovę sąvoka, galima tinkamai atsakyti remiantis pateikta glausta informacija.

2.      Teisinis pagrindas

54.   Be to, teisiamųjų S. Berlusconi ir M. Dell’Utri nuomone, prašymuose priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑387/02 ir C‑403/02 pateikta informacija apie nacionalinę teisę yra sutrumpinta, nes juose nurodoma tik su pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsniu ir naujosios redakcijos Codice Civile 2621 bei 2622 straipsniais susijusi informacija, tačiau neperteikiamas bendras dėl klaidingos informacijos apie bendrovę taikomų ir įgyvendinant Bendrijos direktyvas Italijos priimtų teisės aktų vaizdas.

55.   Aš nepritariu ir šiems būgštavimams. Pakankamas teisinio pagrindo aprašymas, pirma, turi sudaryti sąlygas Teisingumo Teismui pateikti naudingą Bendrijos teisės išaiškinimą, antra, suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems proceso dalyviams galimybę pateikti pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį(26). Atsižvelgiant į šiuos tikslus, reikia išnagrinėti, ar prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija yra pakankama.

56.   Abiejuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nurodomi ir tarpusavyje lyginami esminiai ankstesnės ir naujosios teisinės situacijos Italijoje elementai. Ypač išsamiai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai aprašė tas nusikaltimų sudėtis, kurias jų prašoma taikyti nagrinėjamose baudžiamosiose bylose. Todėl šio atvejo negalima lyginti su tomis bylomis, kuriose Teisingumo Teismas prašymus priimti prejudicinį sprendimą pripažino nepriimtinais dėl pakankamai didelio nuorodų į faktinį ir teisinį pagrindą trūkumo(27).

57.   Tiesa, kad nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą papildomai nenagrinėjami visi kiti teisės aktai, priimti Italijai įgyvendinant Bendrijos direktyvas įmonių teisės srityje. Kaip pastebi Komisija, taip pat nepateikiami samprotavimai apie galimą bendrovių nutarimų panaikinimą(28), taip pat pateikiama mažai informacijos apie civilinę vadovų atsakomybę už balanso klastojimą. Tačiau tokių papildomų nuorodų nebuvimas prašymų priimti prejudicinį sprendimą jokiu būdu nedaro nesuprantamų ar visiškai netinkamų. Tokia papildoma informacija nėra būtina kaip pagrindas atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir proceso dalyvių pastaboms. Kita vertus, šalis, mananti, kad tokia informacija yra naudinga, gali ją pateikti procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pareikšdama savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, kaip tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju.

3.      Prejudicinio sprendimo svarba

58.   Galiausia teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri bei Italijos vyriausybė prašymą priimti prejudicinį sprendimą laiko nepriimtinu dar ir todėl, kad pateikti klausimai pagrindinėms byloms nėra svarbūs. Jų teigimu, dėl bausmių teisėtumo principo (nullum crimen, nulla poena sine lege) ir dėl švelnesnio baudžiamojo įstatymo atgalinio taikymo principo nuo pat pradžių yra aišku, kad pareikšti kaltinimai bet kuriuo atveju turi būti nagrinėjami pagal naująją teisinę situaciją, t. y. pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsnius su pakeitimais, padarytais Decreto legislativo 61/02. Veikos padarymo metu galiojusi nusikaltimo sudėtį nustatanti nuostata, t. y. pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis, jokiu būdu negali būti taikoma. Šiuo atveju nieko negali pakeisti nei prejudicinis Teisingumo Teismo sprendimas, nei prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų planuojamas kreipimasis į Italijos konstitucinį teismą (Corte costituzionale)(29) dėl normų atitikties Konstitucijai. Todėl nereikia nagrinėti naujosios teisinės situacijos atitikties Bendrijos teisei.

59.   Tokia nuomonė neįtikina dėl šių priežasčių:

60.   Visose trijose bylose prejudiciniai klausimai kyla nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas. Tolesnė šių baudžiamųjų bylų eiga neabejotinai priklauso nuo to, ar tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokias yra nustatęs Italijos įstatymų leidėjas Decreto legislativo 61/02, pažeidžia Bendrijos direktyvas įmonių teisės srityje, ar jas atitinka. Šis klausimas tolesnei pagrindinių bylų eigai būtų nereikšmingas tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų jau nuo pat pradžių būtų aišku, kad tokios nuostatos, kaip Codice Civile naujosios redakcijos 2621 ir 2622 straipsniai, kaip švelnesni baudžiamieji įstatymai, turėtų būti taikomi atgal bet kuriuo atveju ir netgi tada, kai jie neatitiktų Bendrijos teisės. Tačiau taip nėra – priešingai, jokiu būdu nėra savaime suprantama, kad švelnesni baudžiamieji įstatymai turėtų būti taikomi atgal nepaisant to, kad jie neatitinka Bendrijos teisės. Taip pat įmanomas sprendimas, kad naujos nusikaltimų sudėtys netaikomos, jeigu jos pažeidžia Bendrijos teisės reikalavimus, ir vietoj jų reikia taikyti ankstesnius, veikos padarymo metu galiojusius teisės aktus(30). Teisingumo Teismas dar nėra išsamiai nagrinėjęs šios problematikos.

61.   Priešingai teisiamųjų ir Italijos vyriausybės nuomonei, sprendžiant prejudicinių klausimų priimtinumo klausimą nėra jokio skirtumo, ar Teisingumo Teismo atsakymai galės būti panaudoti vėliau Italijos konstituciniame teisme vyksiančiame procese. Apie prejudicinių klausimų svarbą turėtų būti sprendžiama ne atsižvelgiant į galimą vėlesnį procesą Corte costituzionale, o atsižvelgiant tik į dabartiniu metu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamas baudžiamąsias bylas. Būtent Bendrijos teisė įpareigoja šiuos teismus jau vien dėl jų turimų įgaliojimų priimti sprendimus netaikyti bet kurios nacionalinės teisės nuostatos, jeigu ji prieštarauja Bendrijos teisei. Prieš priimant sprendimą šiuo klausimu į Konstitucinį teismą kreiptis nereikia(31).

62.   Bet netgi jeigu padarytume prielaidą, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai savo klausimus pateikė tik ruošdamiesi vėlesniam procesui Corte costituzionale, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką visų pirma šie trys nacionaliniai teismai turėtų įvertinti savo prejudicinių klausimų reikalingumą. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris turi priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo reikalingumą savo sprendimo priėmimui, ir Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų svarbą. Jeigu pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi dėl jų pareikšti nuomonę. Jis gali nuspręsti neatsakyti į nacionalinio teismo pateiktus prejudicinius klausimus tik tada, kai pastarojo prašomas Bendrijos teisės akto išaiškinimas arba galiojimo įvertinimas akivaizdžiai neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinio pobūdžio arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinių arba teisinių duomenų, reikalingų tinkamai atsakyti į jam pateiktus klausimus(32).

63.   Šiuo atveju jokiu būdu nėra aišku, kad prejudiciniams klausimams trūksta ryšio su parengiamųjų procesų prieš iškeliant bylą Konstituciniame teisme faktais ar objektu arba kad prejudicinių klausimų objektas yra hipotetinio pobūdžio problemos. Nors Corte costituzionale neseniai pripažino nepriimtinais trijų Italijos teismų prašymus ištirti, ar Codice Civile naujosios redakcijos 2621 ir 2622 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai(33), tačiau tą pačią dieną kitoje byloje dėl teisės normų atitikties Konstitucijai aiškiai atidėjo Bendrijos teisės aspektų, kurie gali būti svarbūs ypač kartu su Italijos Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalimi(34), nagrinėjimą, iki Teisingumo Teismas priims sprendimą šiame prejudiciniame procese; kartu jis netgi tiesiogiai pasirėmė Teisingumo Teisme nagrinėjamomis bylomis C‑387/02, C‑391/02 ir C‑403/02(35). Taigi, atsižvelgus ir į šią aplinkybę, negali būti net kalbos apie tai, kad Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai nėra svarbūs.

4.      Išvada

64.   Dėl pirmiau nurodytų pagrindų manau, kad visi trys prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini(36).

B –    Prejudicinių klausimų turinio vertinimas

65.   Aiškumo dėlei reikėtų sugrupuoti skirtingus trijų prejudicinius klausimus pateikusių teismų klausimus pagal jų esminį turinį ir priskirti juos dviem didelėms temų grupėms: viena vertus, klausimui apie Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirmos įtraukos taikymo ratione materiae sritį ir, kita vertus, klausimui apie sankcijų už neteisingą informaciją apie bendrovę metinėse atskaitomybėse tinkamumą.

66.   Dėl konsoliduotų finansinių atskaitomybių kyla tos pačios su Septintosios direktyvos 38 straipsnio 6 dalimi susijusios aiškinimo problemos; šiuo atžvilgiu atitinkamai galioja toliau pateikti samprotavimai.

1.      Dėl Pirmosios direktyvos 6 straipsnio taikymo ratione materiae srities

67.   Visi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai pirmiausia iš esmės nori sužinoti, ar Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka nustato valstybėms narėms pareigą numatyti atitinkamas sankcijas tik tuo atveju, kai metinės atskaitomybės(37) išvis neatskleidžiamos, ar, be to, ir tuo atveju, kai atskleidžiamos neteisingos savo turiniu metinės atskaitomybės(38).

68.   Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka įtvirtina valstybių narių pareigą numatyti atitinkamas sankcijas tokiais atvejais, kai neatskleidžiamos metinės atskaitomybės, kaip reikalaujama šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies f punkte(39).

69.   Kitaip nei Komisija ir abi prokuratūros, teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri kartu su Italijos vyriausybe remiasi tuo, kad šiame tekste pareiga numatyti atitinkamas sankcijas reiškia tik minimalų derinimą ir neapima neteisingų metinių atskaitomybių atskleidimo. Galiausia Pirmoji direktyva numato „formalų viešumą“. Šio viešumo turinys nustatomas tik Ketvirtojoje direktyvoje, kurioje tačiau nėra savarankiškos, panašios į Pirmosios direktyvos 6 straipsnyje numatytąją nuostatos apie sankcijas.

70.   Šiuo atžvilgiu pirmiausia konstatuotina, kad Pirmosios direktyvos 6 straipsnio tekstas jokiu būdu nėra toks aiškus. Ši nuostata visiškai gali būti suprantama ir taip, kad, be bet kokio neatskleidimo, sankcijos turi būti numatytos ir už neatskleidimą pagal nustatytą tvarką, t. y. už neatskleidimą savo turiniu teisingos metinės atskaitomybės Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio ir 47 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos kartu su Pirmosios direktyvos 3 straipsniu prasme.

71.   Net ir laikant pagrindu teisiamųjų ir Italijos vyriausybės siaurą požiūrį, kuriam jie teikia pirmenybę, reikėtų atsižvelgti į šiuos dalykus: pagal nusistovėjusią teismų praktiką, aiškinant Bendrijos teisės normas turi būti atsižvelgiama ne tik į jų tekstą, bet ir į jų tarpusavio sąryšį ir tikslus, kurių siekiama teisės aktu, kuriame jos yra įtvirtintos(40). Nagrinėjant Pirmosios direktyvos teisinį kontekstą ir tikslus išplaukia štai kas:

72.   Viena vertus, trečiųjų asmenų interesų apsaugai toje direktyvoje teikiama didelė reikšmė. Šį aspektą aiškiai pabrėžia jau pati Sutartis, nustatydama Bendrijos teisės aktų leidėjo reguliavimo pareigą (EB 44 straipsnio 2 dalies g punktas). Be to, trečiųjų asmenų interesų apsaugos svarba aiškiai išreikšta Pirmosios direktyvos antroje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse, taip pat Ketvirtosios direktyvos pirmoje konstatuojamojoje dalyje ir Septintosios direktyvos pirmoje konstatuojamojoje dalyje. Šiose direktyvose įtvirtinta atskleidimo pareiga turi suteikti tretiesiems asmenims galimybę susipažinti su pagrindiniais bendrovės dokumentais, pavyzdžiui, su jos metine atskaitomybe.

73.   Be to, Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalis ir šios direktyvos ketvirta konstatuojamoji dalis nustato fundamentalų principą, kad metinė atskaitomybė turi pateikti tikrą ir teisingą bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį(41). Šis principas turi reikšmės ne tik Ketvirtojoje direktyvoje, bet ir aiškinant bei taikant Pirmąją direktyvą. Kadangi būtent Ketvirtoji direktyva užtaiso Pirmosios direktyvos spragas metinių atskaitomybių turinio klausimu(42) ir abi direktyvos šiuo tikslu aiškiai remiasi viena kita(43), jos turi būti skaitomos ir aiškinamos kartu.

74.   Taigi, aiškinant Pirmosios direktyvos 6 straipsnį, ypatingą dėmesį reikia skirti ir trečiųjų asmenų interesų apsaugai, ir tikros bei teisingos bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėties atspindėjimo principui. Ne tik dabartiniai, bet ir būsimi verslo partneriai, būtent potencialūs kreditoriai ir investuotojai iš kitų valstybių narių turi turėti galimybę bet kuriuo metu susidaryti patikimą vaizdą apie įmonę, kad galėtų geriau įvertinti verslo ryšių ir finansinių išteklių suteikimo riziką. Jiems, kaip pašaliniams, natūraliai reikia didesnės apsaugos nei, pavyzdžiui, pagrindiniams akcininkams, kurie turi nepalyginamai daugiau informacijos apie atitinkamos įmonės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį bei daro įtaką šios įmonės sprendimams arba bent jau gali gauti informacijos šiais klausimais(44). Trečiųjų asmenų galimybė susipažinti su bendrovių metinėmis atskaitomybėmis potencialiems verslo partneriams kelia pasitikėjimą ir taip remia aktyvumą vidaus rinkoje(45), įskaitant ir peržengiantį vienos valstybės narės ribas.

75.   Bet dabar, kai metinė atskaitomybė, nors ir atskleidžiama, pateikia neteisingą bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį, trečiųjų asmenų apsaugos poreikis yra ypač didelis. Tuo atveju, kai neatskleidžiama metinė atskaitomybė, tretysis asmuo įspėjamas ir netgi negali pasikliauti tam tikra atitinkamos bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtimi, tačiau jam turėtų būti nepaprastai sunku, galbūt net visiškai neįmanoma nustatyti atskleistos metinės atskaitomybės klaidų neturint išsamesnių žinių apie bendrovę. Todėl Italijos vyriausybės nuomonė, kad bet kas gali patikrinti atskleistos metinės atskaitomybės teisingumą, nėra įtikinama. Atvirkščiai, tretieji asmenys atskleistos metinės atskaitomybės atveju paprastai pasitikės joje pateiktos informacijos teisingumu. Tuo svarbesnė yra šio pasitikėjimo – galiausia visuomenės ir rinkų pasitikėjimo – apsauga(46).

76.   Todėl iš Pirmosios direktyvos 6 straipsnio reguliavimo konteksto ir šios nuostatos prasmės bei tikslo išplaukia valstybių narių pareiga numatyti atitinkamas sankcijas ne tik už metinių atskaitomybių neatskleidimą, bet ir už neteisingo turinio metinių atskaitomybių atskleidimą.

77.   Dėl šios išvados negali būti prieštaraujama teigiant, kad Ketvirtosios direktyvos tekste atskirų valstybių narių pareigų nustatyti sankcijas nėra numatyta(47). Dėl pirmiau minėto Pirmosios ir Ketvirtosios direktyvų reglamentavimo sąryšio visiškai nesvarbu, ar pačioje Ketvirtojoje direktyvoje yra nuostata, panaši į įtvirtintąją Pirmosios direktyvos 6 straipsnyje. Būtent todėl, kad Ketvirtoji direktyva turinio atžvilgiu išplečia Pirmąją direktyvą, o Ketvirtosios direktyvos 47 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa aiškiai nurodo Pirmosios direktyvos nuostatas apie atskleidimą, savarankiška nuostata apie sankcijas Ketvirtojoje direktyvoje nebuvo būtina. Atvirkščiai (ir logiškai), ten, kur Ketvirtoji direktyva nenurodo Pirmosios direktyvos nuostatų apie atskleidimą (žr. Ketvirtosios direktyvos 47 straipsnio 1a dalį(48)), nustatoma savarankiška valstybių narių pareiga numatyti atitinkamas sankcijas. Visa tai verčia daryti išvadą, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas Pirmąja ir Ketvirtąja direktyvomis norėjo nustatyti valstybių narių pareigą sukurti neturinčią spragų sankcijų sistemą ir kad paprastai, remiantis nuoroda į Pirmąją direktyvą, automatiškai turėtų būti taikomos ir jos 6 straipsnyje numatytos sankcijos; galiausia spragos, kuriose nėra nuorodų į Pirmąją direktyvą, Ketvirtojoje direktyvoje užpildomos savarankiškomis pareigomis numatyti sankcijas (žr. pastarosios direktyvos 47 straipsnio 1a dalies paskutinį sakinį).

78.   Teisiamojo M. Dell’Utri nuomonė, kad valstybės narės turi numatyti sankcijas už turinio atžvilgiu neteisingas metines atskaitomybes tik Ketvirtojoje direktyvoje aiškiai paminėtais išimtiniais atvejais, manęs neįtikina. Kadangi išimtį numatančios Ketvirtosios direktyvos nuostatos, ypač 47 straipsnio 1a dalis, daugiausia susijusios su mažesnėmis įmonėmis, toks požiūris lemtų absurdišką išvadą, kad neteisingų pranešimų apie bendrovės veiklą atveju mažesniųjų įmonių atžvilgiu reikėtų imtis griežtesnių veiksmų nei didžiųjų įmonių atžvilgiu.

79.   Taip pat ir iš teisiamojo S. Berlusconi nurodyto Sprendimo Rabobank(49) neišplaukia jokia kita išvada. Tame sprendime nagrinėjamos visiškai ne Pirmosios direktyvos nuostatos apie atskleidimą, o kapitalo bendrovių organų atstovavimo įgaliojimai. Remiantis juo negalima daryti išvados, kad visos Pirmosios direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos kuo siauriau ir atsižvelgiant į tekstą. Teisingumo Teismas ir sprendime Rabobank greičiau taiko sisteminio aiškinimo metodą, į savo samprotavimus įtraukdamas Komisijos pasiūlymą dėl Penktosios direktyvos įmonių teisės srityje(50). Taigi Teisingumo Teismas Sprendime Rabobank metodiškai elgiasi visiškai panašiai, kaip tai pirmiau pasiūliau nuorodoje į Pirmosios ir Ketvirtosios direktyvų reglamentavimo sąryšį.

80.   Beje, net jei nebūtų laikomasi tokio Pirmosios direktyvos 6 straipsnio aiškinimo, valstybės narės ir dėl savo turimos lojalumo Bendrijai pareigos turėtų pasirūpinti, kad būtų veiksmingai baudžiama už neteisingų turinio atžvilgiu metinių atskaitomybių atskleidimą. Būtent jeigu Bendrijos teisės aktas už jo pažeidimą nenumato jokios sankcijos arba šiuo klausimu nukreipia į nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, pagal EB 10 straipsnį valstybės narės turi pareigą imtis visų tinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas Bendrijos teisės galiojimas ir veiksmingumas(51).

81.   Todėl apibendrinant yra taip:

Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa ir EB 10 straipsniu nustato valstybių narių pareigą numatyti atitinkamas sankcijas ne tik už metinių atskaitomybių neatskleidimą, bet ir už neteisingo turinio metinių atskaitomybių atskleidimą. Atitinkamai turi būti aiškinama konsoliduotoms finansinėms atskaitomybėms taikytina Septintosios direktyvos 38 straipsnio 6 dalis.

2.      Dėl sankcijų už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą tinkamumo

82.   Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės nori sužinoti, kaip turi būti suprantamos tinkamos sankcijos („atitinkamos nuobaudos“) už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą. Viena vertus, jie labai bendrai klausia apie kriterijus, taikytinus vertinant sankcijų tinkamumą(52); kita vertus ir pirmiausia, ypač kalbama apie tokias nuostatas kaip Italijos Decreto legislativo 61/02, kuriomis nustatoma diferencijuota sankcijų sistema(53), kurios daro įtaką baudžiamųjų veikų senačiai(54), nustatomas reikalavimas pateikti skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo(55) ir nustatomos leistinos nukrypimo ribos, iki kurių turi būti nebaudžiama už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą(56).

83.   Teisiamieji ir Italijos vyriausybė remiasi tuo, kad tokios nuostatos kaip nustatytosios Decreto legislativo 61/02 atitinka Bendrijos teisės tikslus. Priešingai mano Komisija ir abi prokuratūros, dalyvavusios procese Teisingumo Teisme.

84.   Teisingumo Teismas procese pagal EB 234 straipsnį pats negali spręsti dėl valstybės nacionalinės teisės normų atitikties Bendrijos teisei arba dėl nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo. Todėl jis, pavyzdžiui, negali pareikšti savo nuomonės ir dėl naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnyje numatytos baudos dydžio(57). Tačiau jis turi teisę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti bet kokius nurodymus dėl Bendrijos teisės aiškinimo, kurie šiam teismui padėtų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje dėl nacionalinės teisės atitikties Bendrijos teisei(58).

a)      Nuobaudų veiksmingumas, proporcingumas ir atgrasinantis poveikis

85.   Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka tik įpareigoja valstybes nares numatyti atitinkamas sankcijas tuo atveju, jeigu pažeidžiama jau nagrinėta atskleidimo pareiga. Taip ši nuostata, kaip numatyta EB 249 straipsnio 3 dalyje, leidžia nacionalinėms institucijoms pasirinkti formą ir priemones, taigi, suteikia joms plačią diskreciją.

86.   Tačiau ši diskrecija nėra neribota. Jeigu Bendrijos teisės aktas už jo pažeidimą pats nenumato jokios sankcijos arba šiuo klausimu nukreipia į nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, remdamosi jau minėta teismų praktika, valstybės narės pagal EB 10 straipsnį turi pareigą imtis visų tinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas. Nors valstybės narės ir turi teisę pasirinkti sankcijas, jos privalo atsižvelgti į tai, kad už Bendrijos teisės pažeidimus turi būti baudžiama pagal panašias materialines ir procesines taisykles, kaip už tokio paties pobūdžio ir sunkumo nacionalinės teisės pažeidimus, kartu sankcijos bet kuriuo atveju turi būti veiksmingos,proporcingos ir turinčios atgrasinantį poveikį(59).

87.   Nagrinėjamu atveju nėra jokių tik nacionalinės situacijos diskriminavimo, palyginti su Bendrijos teisės reglamentuojama situacija, įrodymų. Todėl tolesni samprotavimai skirti tik veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasinančio poveikio kriterijams; nagrinėjamu atveju jie yra gairės sprendžiant klausimą, ar tokios nuostatos kaip nustatytosios Decreto legislativo 61/02 atitinka Pirmosios direktyvos 6 straipsnį. Kartu, atsižvelgiant į jau nagrinėtas Pirmosios ir Ketvirtosios direktyvų nuostatas dėl tikslų(60), ypatingą reikšmę reikia skirti ne tik narių ir kreditorių interesams, bet ir kitų trečiųjų asmenų interesų bei pasitikėjimo tikrovę atitinkančiu vaizdu apie bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį apsaugai. Būtent šią apsaugą taip pat veiksmingai, proporcingai ir atgrasinančiu būdu turi garantuoti nacionalinėje teisėje numatytinos sankcijos.

88.   Nuobaudą nustatanti nuostata yra veiksminga tada, kai ji įforminta taip, kad numatytos sankcijos skyrimas (ir kartu Bendrijos teisės nustatytų tikslų įgyvendinimas(61)) nepadaromas praktiškai neįmanomas arba pernelyg neapsunkinamas. Tai išplaukia iš efektyvumo principo(62), kuris, remiantis teismų praktika, taikomas visur ten, kur situacija yra susijusi su Bendrijos teise, tačiau – pavyzdžiui, taikytinos procedūros atžvilgiu – nėra jokios galiojančios Bendrijos teisės nuostatos, ir todėl valstybės narės taiko nacionalinės teisės nuostatas. Šiuo atveju efektyvumo principas galioja ne tik tada, kai privatus asmuo pasinaudoja savo iš Bendrijos teisės išplaukiančiomis teisėmis prieš valstybę, bet ir priešingu atveju, kai valstybė narė privataus asmens atžvilgiu įgyvendina Bendrijos teisės reikalavimus(63).

89.   Sankcija turi atgrasinantį poveikį tada, kai ji asmenį sulaiko nuo Bendrijos teisės nustatytų tikslų ir taisyklių pažeidimo(64). Kartu svarbus ne tik sankcijos pobūdis ir dydis(65), bet ir tikimybė, kad ji bus skirta: kas daro pažeidimą, turi baimintis, kad jam iš tikrųjų bus taikoma sankcija. Šiuo atveju atgrasinančio poveikio kriterijus sutampa su veiksmingumo kriterijumi.

90.   Sankcija yra proporcinga tada, kai ji yra tinkama ja siekiamiems teisėtiems tikslams pasiekti (t. y. ypač veiksminga ir turinti atgrasinantį poveikį) ir, be to, reikalinga. Jeigu (tuo pat metu) galima rinktis tarp kelių tinkamų sankcijų, reikia pasirinkti mažiausiai ribojančią. Be to, sankcijos poveikis asmeniui, kuriam ji yra taikoma, turi atitikti siekiamus tikslus(66).

91.   Tai, ar nacionalinės teisės normoje įtvirtinta šia prasme veiksminga, proporcinga ir turinti atgrasinantį poveikį sankcija, turi būti patikrinta kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, atsižvelgiant į šios normos vietą bendroje teisės aktų sistemoje, įskaitant procedūros įvairiose nacionalinėse institucijose eigą ir specifiką(67).

92.   Todėl apibendrinant yra taip:

Sankcijos yra tinkamos Pirmosios direktyvos 6 straipsnio prasme tada, kai jos yra veiksmingos, proporcingos ir turi atgrasinantį poveikį. Kartu ypatingą reikšmę reikia skirti ne tik narių ir kreditorių interesams, bet ir kitų trečiųjų asmenų interesams bei pasitikėjimo tikrovę atitinkančiu vaizdu apie bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį apsaugai. Tai, ar nacionalinės teisės normoje įtvirtinta veiksminga, proporcinga ir turinti atgrasinantį poveikį sankcija, turi būti patikrinta kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, atsižvelgiant į šios normos vietą bendroje teisės aktų sistemoje, įskaitant procedūros įvairiose nacionalinėse institucijose eigą ir specifiką.

b)      Leistinos nukrypimo ribos

93.   Pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnio trečiosios pastraipos pirmą sakinį ir 2622 straipsnio penktosios pastraipos pirmą sakinį, už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą nebaudžiama, jei veika pastebimai nekeičia bendrovės arba įmonių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominės, turtinės ir finansinės padėties vaizdo. Abiejose nuostatose papildomai nurodomos procentais išreikštos leistinos nukrypimo ribos (žr. naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnio trečiosios pastraipos antrą sakinį ir ketvirtąją pastraipą bei 2622 straipsnio penktosios pastraipos antrą sakinį ir šeštąją pastraipą). Kadangi šios abiejų baudžiamųjų normų nuostatos yra tokios pačios, reikėtų jas išnagrinėti pirmiausia.

94.   Vertinant šias nuostatas, reikia remtis modeliu, kuriuo pagrįsta Ketvirtoji direktyva. Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalis reikalauja, kad metinė atskaitomybė pateiktų tikrą ir teisingą bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį. Tarp direktyvos nuostatų apie metinę atskaitomybę šis principas yra svarbiausias(68). Tai ypač parodo Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 4 ir 5 dalys. Abejonės atveju kitų Ketvirtosios direktyvos nuostatų netgi reikia nepaisyti ir stengtis nurodyti tikrą ir teisingą padėtį (2 straipsnio 5 dalies pirmasis sakinys), o tuo tikslu gali reikėti nustatyti papildomus reikalavimus, palyginti su Ketvirtąja direktyva (2 straipsnio 4 dalis)(69).

95.   Kaip jau buvo minėta, šiomis nuostatomis turi būti saugomas ir narių, ir trečiųjų asmenų pasitikėjimas materialiniu metinių atskaitomybių teisingumu.

96.   Iš to iš esmės išplaukia dvejopa išvada: jeigu klaidos metinėje atskaitomybėje arba konsoliduotoje finansinėje atskaitomybėje gali sukelti nepasitikėjimą bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėties teisingumu, tokiu atveju pagal veiksmingumo principą negali būti jokio nukrypimo; priešingu atveju direktyvomis siekiamas tikslas žlugtų. Tačiau jeigu klaidos metinėje atskaitomybėje negali nuvilti šio pasitikėjimo, gresiančios sankcijos gali būti skiriamos švelnesnės arba išvis neskiriamos.

97.   Aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų nenukrypstama nuo direktyvų, nuostatos, suteikiančios pakankamai veiksmų laisvės atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes, gali atitikti šiuos kriterijus. Tačiau tik kiekybinės klaidos, kurią nurodo naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnio trečiosios pastraipos antras sakinys ir ketvirtoji pastraipa bei 2622 straipsnio penktosios pastraipos antras sakinys ir šeštoji pastraipa, pasekmės galiausia gali būti pirmasis pagrindas vertinant, ar ši klaida gali sukelti nepasitikėjimą bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėties teisingumu.

98.   Nors narių ir trečiųjų asmenų interesams bei jų pasitikėjimo metinėmis atskaitomybėmis apsaugai pavojus paprastai nekyla, kol dėl galimų buhalterinių klaidų pastebimai neiškraipoma tik skaičiais išreikšta bendrovės ar įmonių grupės pelno arba nuostolio padėtis ir turto, įsipareigojimų bei finansinė būklė, tam, kad būtų išvengta piktnaudžiavimų, o sudarant metines atskaitomybes būtų skatinamas kuo didesnis rūpestingumas, visuomet konkrečiu atveju turi būti paliekama įvertinti, ar galiausia tai yra pagal savo pasekmes nereikšmingas netikslumas, ar nepriimtinas klastojimas. Priešingu atveju kiltų didelė grėsmė, kad netikslumai metinėse atskaitomybėse įstatymų leidėjo nustatytų leistinų nukrypimo ribų šešėlyje plačiai paplistų ir būtų sąmoningai įkalkuliuojami. Tokia tendencija galėtų sukelti ilgalaikį pirmiausia trečiųjų asmenų ir kartu apskritai verslo nepasitikėjimą metinių atskaitomybių teisingumu.

99.   Taip pat negali būti jokių leistinų nukrypimo ribų tada, kai, kaip spėjama esant naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniuose, tyčia ir ketinant apgauti arba praturtėti į metinę atskaitomybę įtraukiama ir vėliau paskelbiama neteisinga informacija, nors klastojimo pasekmės tik kiekybiniu atžvilgiu būtų nereikšmingos, nes, kaip jau buvo minėta, tikros bei teisingos bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėties principu siekiama trečiųjų asmenų interesų ir pasitikėjimo, kurį verslas rodo metinių atskaitomybių teisingumui, apsaugos. Jeigu metinėse atskaitomybėse būtų leista pateikti neteisingus duomenis tyčia ir ketinant apgauti arba praturtėti, šis pasitikėjimas ilgam laikui būtų nuviltas ir kartu pažeistų direktyvų įmonių teisės srityje tikslus.

100. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad leistinos nukrypimo ribos arba bausmės netaikymo pagrindai, kaip jie numatyti naujosios redakcijos Italijos Codice Civile 2621 straipsnio trečiojoje ir ketvirtojoje pastraipose bei 2622 straipsnio penktojoje ir šeštojoje pastraipose, neatitinka Bendrijos teisės reikalavimų dėl veiksmingų (taip pat ir turinčių atgrasinantį poveikį) sankcijų.

101. Tarp kitko, reikėtų pažymėti, kad ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, pavyzdžiui, Securities and Exchange Commission (SEC) administracinėje praktikoje vadovaujamasi tuo, kad leistinos kiekybinės nukrypimo ribos yra netinkamos, bet kuriuo atveju jeigu taip turi būti pagrįstas nenuginčijamas spėjimas nesant galimybės visapusiškai įvertinti visų konkretaus atvejo aplinkybių(70).

102. Šiam požiūriui taip pat negali būti prieštaraujama teigiant, kad de minimis taisyklės yra visuotinai pripažintos Bendrijos teisėje(71). Nors ir tiesa, kad Europos konkurencijos teisėje egzistuoja tam tikros tolerancijos ribos, tačiau jos taikomos tik ten, kur yra garantuojama, kad tai neturės neigiamo poveikio konkurencijos taisyklių prasmei, tikslui ir praktiniam veiksmingumui.

103. Taip, pavyzdžiui, valstybės pagalbos srityje specialaus reglamento dėl bendrosios išimties(72) 3 straipsnis reikalauja atlikti tam tikrą tikrinimą siekiant užtikrinti, kad kaip de minimis suteikta pagalba nedaro poveikio prekybai tarp valstybių narių ir neiškraipo konkurencijos(73). Taigi palyginimas su de minimis taisykle leidžia daryti nebent tokią išvadą: leistinos nukrypimo ribos gali būti tik tada, kai dėl jų nenukrypstama nuo specialiųjų teisės nuostatų prasmės ir tikslo, t. y. metinių atskaitomybių atveju trečiųjų asmenų ir visuomenės pasitikėjimo pranešimais apie bendrovės veiklą apsaugos.

104. Ne mažiau reikšmingas yra palyginimas su EB 81 straipsnio srityje galiojančia de minimis taisykle: būtent joje ypač reikšmingi apribojimai, pavyzdžiui, susitarimai dėl kainų arba kartelių sudarymas teritoriniu pagrindu (vadinamieji pagrindiniai apribojimai), iš pat pradžių eliminuojami iš de minimis taisyklės taikymo srities; todėl jie neribotai lieka Europos kartelių teisės taikymo srityje(74). Taikant ir šią mintį klaidingos informacijos apie bendrovę sričiai, galima daryti nebent tokią išvadą: ypač reikšmingų trečiųjų asmenų ir visuomenės pasitikėjimo pranešimų apie bendrovės veiklą teisingumu pažeidimų, ypač tyčia ir ketinant apgauti arba praturtėti metinėse atskaitomybėse pateikus neteisingą informaciją, atveju negali būti jokių leistinų nukrypimo ribų, net jeigu dėl šių klastojimų pastebimai neiškraipoma tik skaičiais išreikšta bendrovės ar įmonių grupės pelno arba nuostolio padėtis ir turto, įsipareigojimų bei finansinė būklė.

105. Todėl apibendrinant yra taip:

Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą nebaudžiama, jeigu veika pastebimai nekeičia bendrovės arba įmonių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominės, turtinės ir finansinės padėties vaizdo, išskyrus atvejus, kai veika buvo padaryta tyčia ir ketinant apgauti arba praturtėti.

Tačiau tos pačios nuostatos draudžia nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią – bendrai nenagrinėjant visų konkretaus atvejo aplinkybių – už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą nebaudžiama jau tada, kai tikrovės neatitinkanti informacija arba jos nepateikimas lėmė tokius pokyčius, kurie nuo teisingos vertės nukrypsta ne daugiau kaip tam tikru procentiniu dydžiu.

Atitinkamai turi būti aiškinama Septintosios direktyvos 38 straipsnio 6 dalis kartu su 1 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi.

c)      Baudžiamojo persekiojimo senaties terminai

106. Decreto legislativo 61/02 iš esmės sutrumpino taikytinus senaties terminus. Ypatingą poveikį tai turi baudžiamųjų veikų pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnį, kuriuo buvo papildytas kodeksas, persekiojimui. Nuo šiol senaties terminas už šį pažeidimą, kuris yra bendroji nusikaltimo sudėtis už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą, yra treji metai; nutrūkus šiam terminui, senatis vėliausiai sueina po ketverių metų ir šešių mėnesių(75).

107. Nėra jokių principinių abejonių, kad valstybės narės taiko senaties terminą sankcijoms, kurias jos turi nustatyti remdamosi Bendrijos teise. Tokiais senaties terminais siekiama užtikrinti teisinį saugumą, o teisinio saugumo principas bendruoju teisės principu yra pripažintas ir Bendrijos lygmeniu(76). Logiška, kad ir Bendrijos teisėje yra nustatyti analogiški senaties terminai, pavyzdžiui, nuostatose apie Bendrijų finansinių interesų apsaugą(77) ir konkurencijos politikoje(78).

108. Be to, kaip rodo tokių senaties terminų buvimas, Bendrijos teisė jokiu būdu nereikalauja, kad kiekvienu konkrečiu atveju iš tikrųjų turi būti paskirta sankcija. Tačiau turi būti užtikrinta, kad taikytinos senaties terminų taisyklės apskritai nepanaikintų numatytų sankcijų veiksmingumo ir atgrasinančio pobūdžio(79). Taigi galiausia už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą teoriškai neturėtų būti skiriamos sankcijos. Veikiau turi būti sukurta tokia sankcijų sistema, kad bet kuris asmuo, pateikęs neteisingą metinę atskaitomybę, iš tikrųjų turėtų baimintis, kad jam bus skirtos sankcijos(80).

109. Ar tokios nuostatos, reglamentuojančios senaties terminus, kaip taikytinos naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniams, atitinka ką tik nurodytus reikalavimus veiksmingoms ir turinčioms atgrasinantį poveikį sankcijoms, reikia vertinti, viena vertus, atsižvelgiant į atitinkamų baudžiamųjų veikų pobūdį ir sunkumą, o kita vertus, atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje numatytų senaties terminus reglamentuojančių nuostatų įforminimą(81). Šiuo atveju svarbu ne vien tik senaties termino trukmė, bet, pavyzdžiui, ir termino eigos pradžios momentas, tam tikri senaties terminus sustabdantys ar nutraukiantys įvykiai ir tokio sustabdymo ar nutraukimo pasekmės. Taip pat negalima nekreipti dėmesio į tai, kiek laiko paprastai reikia bylai ištirti ir išnagrinėti teisme, atsižvelgiant į aplinkybių kompleksiškumą ir teisėsaugos institucijų aprūpinimą personalu ir materialinėmis priemonėmis. Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(82) 6 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(83) 47 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu nuo pernelyg ilgo proceso ginamas kiekvienas asmuo, ypač teisiamieji baudžiamajame procese; tačiau vertinant tokią proceso trukmę, vėlgi reikia atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes, taip pat į jo kompleksiškumą(84).

110. Jeigu, atsižvelgus į visus šiuos aspektus, senaties terminus reglamentuojanti nuostata lemia tai, kad realiai gresiančios bausmės paskyrimo negalima sulaukti arba galima sulaukti tik retai, negali būti kalbama apie veiksmingą ir turinčią atgrasinantį poveikį sankciją.

111. Kaip nurodo visi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, ypač nusižengimo pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnį atveju dažnai sudėtingas ir ilgas tyrimas bei dažniausia trijose instancijose vykstantis teismo procesas paprastai negali būti užbaigti prieš sueinant senaties terminui. Tokiomis aplinkybėmis išlieka reikšmingos abejonės, ar tokia nuostata kaip naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis gali būti laikoma veiksminga ir turinčia atgrasinantį poveikį sankcija Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirmos įtraukos prasme.

112. Todėl apibendrinant yra taip:

Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa draudžia senaties terminus reglamentuojančią nuostatą, pagal kurią realiai gresiančios bausmės paskyrimo negalima sulaukti arba galima sulaukti tik retai. Atitinkamai turi būti aiškinami Septintosios direktyvos 38 straipsnio 6 dalis kartu su 1 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalimi.

d)      Diferencijuota sankcijų sistema ir reikalavimai pateikti skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo

113. Nors naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis išsiskiria daug griežtesne bausme, nei nustato naujosios redakcijos 2621 straipsnis ir, be to, šiai sudėčiai taip pat taikomi ilgesni senaties terminai, paprastai ji leidžia baudžiamąjį persekiojimą tik pagal žalą patyrusio nario arba kreditoriaus skundą. Taigi tokios veikos atžvilgiu negali būti vykdomas persekiojimas ex officio ir pagal kitų nei žalą patyręs kreditorius trečiųjų asmenų skundą.

114. Valstybėms narėms ir nedraudžiama įvesti diferencijuotos sankcijų sistemos ir, pavyzdžiui, nustatyti griežtesnių bausmių tais atvejais, kai neteisingų pranešimų apie bendrovę pasekoje – be paprastai atsirandančios neturtinės žalos dėl to, kad nuviliamas pasitikėjimas metinių atskaitomybių teisingumu, – padaroma turtinė žala. Nuobaudų proporcingumo principas netgi rekomenduoja nustatyti kvalifikuotas nusikaltimų sudėtis, numatančias didesnes bausmes nei bendroji nusikaltimo sudėtis tais atvejais, kai padaroma turtinė žala, tačiau kurių persekiojimas gali priklausyti nuo to, ar buvo gautas žalą patyrusio asmens skundas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo.

115. Tačiau nuostatos, susijusios su reikalavimu pateikti skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, pačios savaime nėra tinkamos įvykdyti Bendrijos teisėje nustatytą, pagal Pirmosios direktyvos 6 straipsnį valstybėms narėms tenkančią pareigą numatyti tinkamas sankcijas. Dėl įtvirtintos taisyklės, kad skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo gali pateikti tik nariai arba kreditoriai, kuriems padaryta žala, tokia nuostata, kokia yra įtvirtinta naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnyje, negali veiksmingai užtikrinti visų trečiųjų asmenų interesų apsaugos, bet tik tam tikrų trečiųjų asmenų apsaugą. Tačiau, kaip Teisingumo Teismas nusprendė dar sprendime Daihatsu Deutschland, Pirmosios direktyvos 6 straipsniui prieštarauja valstybės narės teisės aktas, teisę reikalauti skirti sankcijas suteikiantis tik bendrovės nariams, kreditoriams ir jungtinei darbo tarybai bei darbo tarybai(85). Dėl pirmiau paminėtų priežasčių(86) sprendime Daihatsu Deutschland pateikti svarstymai jokiu būdu neapsiriboja tik metinės atskaitomybės nepaskelbimo atveju; priešingai teisiamųjų S. Berlusconi ir M. Dell’Utri nuomonei, jie turi būti taikomi ir neteisingosmetinės atskaitomybės paskelbimo atveju.

116. Taigi tokios kvalifikuotos nusikaltimų sudėtys, kaip numatytosios naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnyje, gali tik papildyti nacionalinėje teisėje ir be to jau numatytą veiksmingų, proporcingų ir atgrasinančių sankcijų sistemą. Tačiau dėl apsiribojimo narių ir kreditorių interesų apsauga jos nėra tinkamos kompensuoti galimus trūkumus saugant (kitų) trečiųjų asmenų interesus, ar tai būtų susiję su galima turtine žala, ar tik su neturtine žala, kuri gali atsirasti tada, kai nuviliamas visuomenės pasitikėjimas metinės atskaitomybės teisingumu.

117. Taigi, jeigu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai padarytų išvadą, kad naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnyje įtvirtinta bendroji nusikaltimo sudėtis, pavyzdžiui, dėl leistinų nukrypimo ribų ar jai taikomo senaties termino, nėra veiksminga ir atgrasinanti sankcija(87), šio trūkumo negalėtų pašalinti ir tokia nuostata, kokia numatyta naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnyje, su joje įtvirtintu reikalavimu pateikti skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, kai tai galinčių padaryti asmenų ratas apribotas tik nariais ir kreditoriais.

118. Beje, tai, kad išimtiniais atvejais išlieka baudžiamojo persekiojimo ex officio pagal naujosios redakcijos Codice Civile 2622 straipsnio 2 ir 3 dalis galimybė, neturi jokios reikšmės bendram šios nuostatos vertinimui. Savaime aišku, kad vertinant sankcijų veiksmingumą ir atgrasinantį poveikį turi būti atsižvelgiama ne tik į pasitaikančius mažos dalies įmonių, kurių akcijos kotiruojamos biržoje, neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą ir nusikaltimus, darančius žalą valstybei arba Europos Bendrijoms. Atvirkščiai, turi būti atsižvelgiama į visus neteisingų pranešimų apie bendrovės veiklą atvejus, taip pat ir tuos, kurie susiję su įmonėmis, kurių akcijos nėra kotiruojamos biržoje, ir kurie nedaro neigiamo poveikio valdžios institucijoms.

119. Todėl apibendrinant yra taip:

Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią sankcijos, kuriomis ginami tam tikrų asmenų turtiniai interesai, paprastai gali būti skiriamos tik gavus nukentėjusiojo asmens skundą. Tačiau tai reikalauja, kad dar galiotų ir bendra teisės nuostata, kuri, siekdama ginti trečiųjų asmenų interesus, nepriklausomai nuo galinčios atsirasti turtinės žalos, numatytų veiksmingas, proporcingas ir atgrasinančias sankcijas, kurios galėtų būti paskirtos ex officio. Atitinkamai turi būti aiškinama Septintosios direktyvos 38 straipsnio 6 dalis kartu su 1 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalis.

e)      Bendras civilinės, baudžiamosios ir administracinės baudžiamosios teisės kontekstas

120. Teisiamieji S. Berlusconi, S. Adelchi ir M. Dell’Utri bei Italijos vyriausybė nurodo, kad vertinant naująją Italijos sankcijų už klaidingus pranešimus apie bendrovę sistemą, taip pat turi būti atsižvelgiama ir į baudžiamajai teisei nepriklausančius elementus, konkrečiai kalbant – civilinės ir administracinės teisės nuostatas. Komisijos samprotavimai bent jau iš esmės irgi gali būti taip suprantami. Šiame kontekste, pavyzdžiui, nurodomos šios nuostatos:

–       už klaidingus pranešimus apie bendrovę atsakingų asmenų civilinė atsakomybė(88),

–       galimybė užginčyti bendrovės nutarimą patvirtinti (neteisingą) balansą(89),

–       galimybė skirti tam tikras administracines sankcijas (pinigines baudas) pačiai bendrovei už jos interesais pateiktus klaidingus pranešimus apie bendrovę(90),

–       galimybė skirti pinigines baudas už balansų nepateikimą arba pateikimą praleidus nustatytą terminą(91) ir

–       nuostatos apie tai, kad metinę atskaitomybę ir konsoliduotą finansinę atskaitomybę turi patikrinti asmenys, tam turintys specialią teisę ir kuriems taikoma speciali atsakomybė(92).

121. Kaip jau buvo nurodyta(93), Pirmosios direktyvos 6 straipsnis valstybėms narėms suteikia pakankamai plačią diskreciją nustatant savo nacionalinę sankcijų sistemą. Todėl iš Pirmosios direktyvos 6 straipsnio jokiu būdu neišplaukia tai, kad turi būti skiriamos tik baudžiamosios teisės numatytos sankcijos(94). Bendrijos teisės požiūriu iš esmės negalima peikti ir baudžiamosios teisės nuostatų derinio su civilinės ir administracinės baudžiamosios teisės nuostatomis. Atvirkščiai, vertinant tokių nuostatų bendrą veikimą, taikomas tik sankcijų veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasinančio poveikio principas.

122. Įvertinti Italijos įstatymų leidėjo numatytų sankcijų sistemą bendrame jos kontekste ir palyginti ją su veiksmingumo, proporcingumo bei atgrasinančio poveikio kriterijais yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotis(95). Todėl Teisingumo Teismas gali tik pateikti Bendrijos teisės aiškinimo gaires, sudarančias nacionaliniams teismams galimybę atlikti tokį nacionalinės teisės vertinimą.

123. Šiame kontekste pirmiausia reikia priminti, kad sankcijos, kurias gali inicijuoti tik tam tikri asmenys, būtent nariai ir kreditoriai, pateikdami skundą baudžiamojoje byloje, nuo pat pradžių negali būti tinkamos galimiems trečiųjų asmenų interesų apsaugos trūkumams kompensuoti (96). Trečiųjų asmenų interesų apsauga taip pat negali daug priklausyti nuo kokios nors šių trečiųjų asmenų patirtos žalos. Turi būti saugomi ne tik, pavyzdžiui, trečiųjų asmenų turtiniai interesai, bet ir ypač neturtinis trečiųjų asmenų interesas gauti teisingą informaciją apie bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį ir kartu verslo pasitikėjimas metinių atskaitomybių teisingumu. Jeigu ši apsauga neužtikrinama, iškart trūksta sankcijų veiksmingumo.

124. Vien tik to, kad tretieji asmenys, esant reikalui, gali pasinaudoti civilinės teisės suteikiamomis teisių gynimo priemonėmis, pavyzdžiui, bendrovės nutarimų dėl metinės atskaitomybės patvirtinimo panaikinimu(97), nepakanka, kad būtų kalbama apie veiksmingą sankciją. Kaip jau minėta, sankcijų veiksmingumas ir visų pirma atgrasinantis pobūdis suponuoja tai, kad tas, kas pateikia neteisingą metinę atskaitomybę, iš tikrųjų turi baimintis sankcijų skyrimo. Todėl papildomai turi būti išnagrinėta bent jau tikimybė(98) ir sėkmės perspektyvos, su kuriomis tretieji asmenys apskritai galėtų imtis teisinės gynybos priemonių, pavyzdžiui, kompetentinguose nacionaliniuose teismuose pareikšdami ieškinį dėl panaikinimo.

125. Jeigu kitos nuostatos daro nuorodas į naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniuose numatytas nusikaltimų sudėtis, jas vertinant reikia atsižvelgti į tai, kad galimi tų nusikaltimų sudėčių trūkumai, pavyzdžiui, leistinos nukrypimo ribos, taip pat netiesiogiai daro įtaką susijusioms nuostatoms ir taip gali pakenkti jų veiksmingumui bei atgrasinančiam pobūdžiui. Tai galima pasakyti, pavyzdžiui, apie Codice Civile 2641 straipsnį(99), kuriame numatytas neteisėtai gauto kapitalo prieaugio nusavinimas ir priemonių, kurias naudojant buvo padaryta veika, konfiskavimas. Tai galima pasakyti ir apie administracines sankcijas, pavyzdžiui, nustatytąsias Decreto legislativo 231/01 25 straipsnyje; jos taip pat remiasi naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniuose numatyta nusikaltimų sudėtimi.

126. Be to, dėl Decreto legislativo 231/01 25 straipsnio reikia atsižvelgti į tai, kad ši nuostata taikoma tik bendrovės interesais padarytoms veikoms ir kad bendrovė tam tikromis sąlygomis gali išvengti atsakomybės(100). Nors nuostatos, kurių taikymo sritis yra taip apribota, bendrai ir būtų prasmingas sankcijų sistemos papildymas, tačiau jos negali kompensuoti galimo trečiųjų asmenų interesų bendrosios apsaugos trūkumo. Trečiųjų asmenų interesų gauti teisingą informaciją apie atitinkamos bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį apsauga turi būti veiksmingai užtikrinama ir tada, kai kas nors neteisingą informaciją metinėje atskaitomybėje pateikė siekdamas asmeninės naudos ir nebūtinai vadovaudamasis bendrovės interesais ar siekdamas padaryti žalos kitiems.

127. Be to, tokių nuostatų kaip Decreto legislativo Nr. 231/01 25 straipsnis atveju reikia išanalizuoti ir jose nustatytų sankcijų dydį jų atgrasinančio veikimo požiūriu. Jeigu numatytos piniginės baudos sumos atžvilgiu pasirodo esančios tokios mažos, kad neatitinka nagrinėjamų nuostatų apie balansą pažeidimų sunkumo ir atitinkamų įmonių dydžio, tokios nuostatos negali būti laikomos turinčiomis atgrasinantį poveikį. Todėl dėl šios priežasties jos taip pat netiktų kompensuoti galimų baudžiamosios teisės sankcijų, pavyzdžiui, numatytų naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniuose, trūkumų.

128. Tokių nuostatų kaip, pavyzdžiui, Codice Civile 2630 straipsnis, atžvilgiu pakanka nurodyti, kad Pirmosios direktyvos 6 straipsnis, kaip nurodyta pirmiau(101), reikalauja numatyti tinkamas sankcijas ne tik tuo atveju, kai nepaskelbiama metinė atskaitomybė, bet ir tada, kai paskelbiama neteisinga metinė atskaitomybė.

129. Auditorių atliekamas atskaitomybės auditas(102), be jokios abejonės, yra pagrindinė reguliavimo mechanizmo, kuriuo turi būti užtikrinamas pranešimų apie bendrovės veiklą turinio teisingumas, sudėtinė dalis. Tačiau audito atveju kalbama apie prevencinę kontrolę. Pirmosios direktyvos 6 straipsnio tekstas („nuobaudos“(103)), priešingai, iš valstybių narių taip pat reikalauja tinkamų represinio pobūdžio veiksmų. Tas pats, be kita ko, išplaukia ir iš Ketvirtosios bei Septintosios direktyvų nuostatų sąryšio ir iš nuostatų apie atskaitomybės auditą prasmės ir tikslo: prevencinė auditorių veikla jokiu būdu neturi pakeisti valstybių narių represinių priemonių ar kompensuoti jų trūkumų, priešingai, ji sumanyta kaip antras, savarankiškas sistemos, kuria turi būti užtikrinamas metinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės turinio teisingumas, ramstis. Bendrijos teisės aktų leidėjas nustato valstybėms narėms pareigą užtikrinti ir veiksmingą prevencinę, ir veiksmingą represinę kontrolę.

130. Galiausia baudžiamosios teisės srityje reikia atsižvelgti į tai, kad tam tikros nuostatos reikalauja, jog būtų padarytas nusikaltimas (delitto)(104) ir kad dėl to toks pažeidimas (contravvenzione), koks nurodytas naujosios redakcijos Codice Civile 2621 straipsnyje, negali būti laikomas pagrindu šioms nuostatoms taikyti.

C –    Valstybių narių teisės aktų nuostatų prieštaravimo direktyvoms pasekmės prašymą priimti prejudicinius sprendimus pateikusių teismų nagrinėjamoms byloms

131. Norint prašymą priimti prejudicinius sprendimus pateikusiems teismams pateikti naudingą atsakymą priimant sprendimą jų sprendžiamose baudžiamosiose bylose, be to, reikia išnagrinėti, kokį poveikį siūlomas Bendrijos direktyvų išaiškinimas turi nacionaliniame teisme vykstančiame procese(105). Kartu, pirma, reikia nurodyti bendrą ir visuotinai žinomą nacionalinių teismų pareigą vykdyti Bendrijos teisės reikalavimus, antra, reikia išnagrinėti direktyvų taikymo baudžiamajame procese ribas ir, galiausia, švelnesnio baudžiamojo įstatymo atgalinio taikymo principą.

1.      Dėl nacionalinių teismų pareigos vykdyti Bendrijos teisės reikalavimus

132. Mažiausia dviejose pagrindinėse bylose kompetentingos prokuratūros atitinkamuose nacionaliniuose teismuose pateikė kaltinimus, kad Decreto legislativo 61/02 padaryti įstatymų pakeitimai prieštarauja Konstitucijai(106). Visi trys prašymą priimti prejudicinius sprendimus pateikę teismai svarsto, ar nereikėtų kreiptis į Italijos Konstitucinį teismą, kad šis išnagrinėtų Decreto legislativo 61/02 atitiktį Konstitucijai. Pavyzdžiui, savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑387/02 Tribunale di Milano nurodo, kad „sprendimas byloje priklauso nuo sprendimo dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai, kurį priimti kompetentingas Corte costituzionale <...>“.

133. Šiuo klausimu reikia pažymėti štai ką: savaime suprantama, kad Teisingumo Teismo kompetencijai nepriklauso pareikšti nuomonės dėl valstybės narės Konstitucijos aiškinimo arba nagrinėti nacionalinio teisės akto atitikties Konstitucijai. Atvirkščiai, Teisingumo Teismo užduotis – remiantis savo praktika rūpintis vieningu ir efektyviu Bendrijos teisės įgyvendinimu visose valstybėse narėse. Šiais klausimais Teisingumo Teismas, neviršydamas savo kompetencijos, gali prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusiems teismams pateikti Bendrijos teisei išaiškinti būtinas teisines nuorodas.

134. Pagal nusistovėjusią ir aiškią Teisingumo Teismo praktiką nacionaliniai teismai privalo taikyti Bendrijos teisę ir netaikyti jai prieštaraujančios nacionalinės teisės. Tai yra logiška Bendrijos teisės taikymo viršenybės pasekmė(107). Sprendime Simmenthal Teisingumo Teismas šiuo klausimu nurodė, kad nacionalinis teisėjas turi taikyti Bendrijos teisę „<...> netaikydamas bet kurios nacionalinės teisės nuostatos, kuri gali prieštarauti Bendrijos teisei, nesvarbu, ar ji priimta anksčiau nei Bendrijos teisės norma, ar vėliau <…>“(108).

135. Dar daugiau, nacionalinis teismas turi rūpintis visišku Bendrijos teisės veiksmingumu, „esant reikalui, netaikydamas bet kokios, net ir vėliau priimtos prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos remdamasis savo kompetencija priimti sprendimą, neturėdamas pareigos reikalauti, kad ta nuostata prieš tai būtų panaikinta pagal įstatymų leidybos procedūrą arba taikant kokią nors kitą konstitucinėje teisėje numatytą procedūrą, arba to laukti“(109).

136. Taigi prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikę teismai pagal Bendrijos teisę, ypač pagal EB 10 straipsnį ir 249 straipsnio 3 dalį, turi pareigą taikyti Bendrijos direktyvas savo nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, ir tam nereikia, kad Italijos Konstitucinis teismas prieš tai priimtų sprendimą apie galimą Decreto legislativo 61/02 prieštaravimą Konstitucijai.

137. Savaime aišku, kad visa tai neatmeta galimybės, jog toks nacionalinės teisės aktas kaip Decreto legislativo 61/02 pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas būtų papildomai pateiktas ir Konstitucinio teismo kontrolei, kurią atlikus būtų bendrai nuspręsta dėl jo atitikties Konstitucijai ir, esant reikalui, dėl jo galiojimo.

138. Tačiau, neatsižvelgiant į tokios Konstitucinio teismo kontrolės atlikimą ir neatsižvelgiant į Decreto legislativo 61/02 atitiktį ar neatitiktį Italijos Konstitucijai, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai konkrečiu atveju, t. y. jų nagrinėjamose baudžiamosiose bylose turi jau dabar netaikyti šio įstatyminio dekreto ir būtent tuo atveju, jeigu jame numatytos naujos nuostatos prieštarauja Bendrijos teisei. Teisingumo Teismo atsakymas į prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusių teismų iškeltus klausimus yra privalomas visiems nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems pagrindines bylas(110). Taigi iš Teisingumo Teismo išaiškinimo išplaukia, kokia prasme ir kokia apimtimi turi arba turėjo būti suprantamos ir taikomos įmonių direktyvų nuostatos nuo jų įsigaliojimo momento(111).

2.      Dėl direktyvų taikymo baudžiamajame procese ribų

139. Teisiamieji S. Berlusconi, S. Adelchi ir M. Dell’Utri bei Italijos vyriausybė nurodo bausmių teisėtumo principą. Iš šio principo išplaukia, kad taikant įmonių direktyvas teisiamiesiems negalėtų grėsti nei baudžiamasis persekiojimas, nei kitos ir sunkesnės bausmės nei numatytosios naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniuose. Priešingos nuomonės yra procese dalyvaujanti Milano prokuratūra ir Komisija.

a)      Teismų praktikoje suformuluoti principai

140. Teismų praktikoje jau buvo paaiškinta, kad direktyva negali pati savaime, nepriklausomai nuo ją įgyvendinančio valstybės narės įstatymo, nustatyti arba sugriežtinti ją pažeidusių asmenų baudžiamosios atsakomybės.(112)

141. Viena vertus, ši išvada išplaukia iš bendriesiems teisės principams, kurie yra bendri valstybių narių konstitucinėms tradicijoms, priklausančio bausmių teisėtumo principo (nullum crimen, nulla poena sine lege)(113), kuris taip pat yra įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto(114) 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje(115). Remiantis šia taisykle, kuri taip pat uždraudžia platesnį baudžiamosios teisės nuostatų aiškinimą atitinkamo asmens nenaudai, toliau direktyvų aiškinimui baudžiamajame procese nustatomos griežtos ribos(116).

142. Kita vertus, Teisingumo Teismas taisyklę, kad direktyvomis negali būti tiesiogiai remiamasi siekiant pagrįsti arba sugriežtinti bausmes, motyvavo tuo, kad direktyva pati negali sukurti pareigų privatiems asmenims(117).

143. Generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer neseniai byloje Pfeiffer suabejojo principu, kad direktyva negali sukurti privačiam asmeniui pareigų tiesioginio direktyvos taikymo santykiuose tarp dviejų privačių asmenų atveju(118). Tačiau jis pats nurodė, kad baudžiamajame procese, kurio šalys yra privatus asmuo ir valstybė, galioja kiti kriterijai(119). Taigi galiausia lieka neginčytina, kad tiesioginis direktyvos veikimas baudžiamajame procese negali lemti to, kad privatiems asmenims nustatomos pareigos.

b)      Principų nagrinėjimas siejant juos su nagrinėjamu atveju

144. Nagrinėjamu atveju nė vienas iš pagrindų, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė direktyvų veikimo baudžiamajame procese apribojimo klausimu, netinka.

145. Taigi bausmių teisėtumo principas yra nepažeistas, nes teisiamųjų pagrindinėje byloje baudžiamoji atsakomybė jokiu būdu neišplaukia tiesiogiai iš Bendrijos direktyvų ir kartu nepriklausomai nuo joms įgyvendinti priimtų nacionalinės teisės aktų(120). Teisiamųjų baudžiamoji atsakomybė taip pat tiesiogiai neišplaukia iš EB 10 straipsnio. Atsižvelgimas į EB 10 straipsnį ir Bendrijos direktyvas prisideda galiausia tik prie to, kad po veikos padarymo priimti bausmę švelninantys ir baudžiamąjį persekiojimą apsunkinantys arba visiškai eliminuojantys įstatymų pakeitimai, padaryti Decreto legislativo 61/02, esant reikalui, turi būti netaikomi. Tačiau taikytinas lieka nacionalinis įstatymas tos redakcijos, kuri galiojo veikos padarymo momentu. Todėl teisiamųjų baudžiamoji atsakomybė grindžiama veikos padarymo metu galiojusia nacionaline teise, konkrečiai kalbant, pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsniu.

146. Negali būti prieštaraujama tam, kad ankstesnė, pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis dėl šio straipsnio panaikinimo Decreto legislativo 61/02 „negrįžtamai išnyko“ ir negali „vėl būti atgaivinta“. Remiantis tebegaliojančia pareiga pasirūpinti veiksmingomis, proporcingomis ir turinčiomis atgrasinantį poveikį sankcijomis, nacionaliniam įstatymų leidėjui Bendrijos teisė draudžia paprasčiausia panaikinti sankcijas nustatantį teisės aktą, tuoj pat nepakeičiant jo kitomis veiksmingomis, proporcingomis ir turinčiomis atgrasinantį poveikį sankcijomis. Draudimas žlugdyti direktyvos tikslus(121) galioja ne tik prieš pasibaigiant jos įgyvendinimo terminui, tačiau taip pat ir vėliau. Taigi, jeigu toks panaikinantis aktas, kokį įtvirtina Decreto legislativo 61/02, prieštarauja Bendrijos teisės reikalavimams, būtent šis panaikinantis aktas ir turi būti netaikomas pagrindinėse bylose. Tačiau jeigu netaikomas pats panaikinantis aktas, pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis šiuo atveju nėra „negrįžtamai išnykęs“, ir nekyla klausimas, ar jis negali „vėl būti atgaivintas“.

147. Bet netgi padarius prielaidą, kad ankstesnis baudžiamasis įstatymas, t. y. pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis, nuo šiol yra panaikintas, visai nereiškia, kad ši nusikaltimo sudėtis ir toliau neturi būti taikoma iki jos panaikinimo padarytoms veikoms. Tai, kad veika visuomet lyginama su tuo baudžiamuoju įstatymu, kuris galiojo jos padarymo momentu, atitinka būtent bausmių teisėtumo principą (nullum crimen, nulla poena sine lege). Pavyzdžiui, niekas turbūt rimtai neabejotų dėl tebesitęsiančio ankstesnio ir švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo, jeigu įstatymų leidėjas tuo tarpu būtų sugriežtinęs bausmes. Tai, kad nagrinėjamu atveju, priešingomis aplinkybėmis, ginčijamas ankstesnio baudžiamojo įstatymo taikymas, iš esmės nėra labai susiję su klausimu, ar laikomasi bausmių teisėtumo principo, tačiau – visiškai priešingai – su klausimu, ar gali būti padaryta šio principo išimtis vėlesnio švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymui atgal(122).

148. Tokiu atveju kaip nagrinėjamas nereikia baimintis nullum crimen, nulla poena sine lege principo pažeidimo. Tai patvirtina ir Teisingumo Teismas sprendime Tombesi(123). Toje byloje „<…> veikos, dėl kurių iškeltos pagrindinės bylos, jų padarymo metu buvo baudžiamos pagal nacionalinę teisę, o (nacionalinės teisės aktai), panaikinę sankcijų pagal (nacionalinę teisę) taikymą už juos, įsigaliojo tik vėliau. Tokiomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo kelti klausimą, kokias pasekmes bausmių teisėtumo principas galėjo turėti Reglamento <…> taikymui.“

149. Visą šią nuomonę galima taikyti nagrinėjamam atvejui. Tombesi atvejis, kaip, beje, ir Niselli(124) atvejis, būtent esminiais aspektais sutampa su nagrinėjamu atveju. Nei čia, nei ten iš esmės nebuvo suabejota taikytinų teisės aktų (atliekų tvarkymo ir balansų teisė) pažeidimų baudžiamumu. Čia, kaip ir ten, veikiau kalbama apie nusikaltimo sudėties požymių, kurie yra bausmės skyrimo pagrindas, pakeitimą. Čia, kaip ir ten, nacionalinės teisės aktų pakeitimo pasekmė buvo ta, kad už tam tikras veikas, už kurias anksčiau grėsė bausmės, jos nebuvo paskirtos. Jeigu, pavyzdžiui, šiuo atveju buvo pirmą kartą nustatytos tam tikros leistino nukrypimo ribos (ribinės vertės), iki kurių nebaudžiama už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą, tai Tombesi ir Niselli atvejais buvo iš naujo (ir siauriau) suformuluota atliekų sąvoka ir kartu baudžiamumas už tam tikrus atliekų tvarkymo teisės pažeidimus(125). Svarbiausia yra tai, kad čia, kaip ir ten, pagal nacionalinę teisę už veikas jų padarymo metu buvo baudžiama.

150. Tik išsamumo dėlei dar reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju nereikalingas ir nusikaltimo sudėtį išplečiantis direktyvas atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas, kuris teisiamųjų nenaudai galėtų pažeisti platesnio aiškinimo draudimą. Kaip jau minėta, būtent pagrindžiant baudžiamumą – netaikant Decreto legislativo 61/02 – ypač svarbus pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnis, kuris, kaip nurodo prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikę teismai, jau veikų padarymo metu neabejotinai numatė bausmes už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą, dėl kurių šiuo atveju buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Todėl veikų padarymo metu galiojusi teisė pirmiausia jokiu būdu neturi būti aiškinama plačiau, kad atitiktų direktyvų bendrovių teisės srityje reikalavimus.

151. Galiausia direktyvos bendrovių teisės srityje ir EB 10 straipsnis kaip tokie šiomis aplinkybėmis nenustato ir jokios privačių asmenų pareigos. Vis tiek klausimą, kokias pareigas turi privatūs asmenys, visuomet reikia spręsti pagal teisinę situaciją, buvusią reikšmingų veiksmų padarymo momentu, nes pareigos gali būti nustatytos tik elgesiui ateityje. Pareigos (ir draudimai) negali būti nustatyti arba pakeisti atgaline data. Tuo metu, kai buvo padarytos pagrindinėse bylose teisiamiesiems inkriminuojamos veikos, Italijos nacionaliniame įstatyme, ypač pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnyje, už jas buvo numatytos bausmės: bausmės grėsmė veikų padarymo momentu jokiu būdu neišplaukė tiesiogiai iš direktyvų arba iš EB 10 straipsnio.

152. Šis atvejis galbūt turėtų būti vertinamas kitaip, jeigu įvykiai, dėl kurių iškeltos baudžiamosios bylos, būtų įvykę poDecreto legislativo 61/02 priėmimo. Jeigu Decreto legislativo 61/02 būtų netaikomas po jo priėmimo padarytoms veikoms, tada būtų galima kalbėti veikiau apie tai, kad kurios nors direktyvos arba EB 10 straipsnio taikymas tiesiogiai nustato pareigas. Bet nagrinėjamu atveju į šią nuomonę nebereikia gilintis, nes, kaip jau buvo nurodyta, visos be išimties teisiamiesiems inkriminuojamos veikos buvo padarytos priešDecreto legislativo 61/02 priėmimą. Taigi teisiamieji veikos padarymo momentu negalėjo tikėtis, kad jiems už inkriminuojamas veikas bus skirtos švelnesnės bausmės nei pagal pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnį arba kad jie išvis nebus nubausti.

153. Dėl visų šių priežasčių nagrinėjamu atveju Decreto legislativo 61/02 netaikymas jokiu būdu neprieštarauja bausmės teisėtumo principui. Atsižvelgimas į direktyvas bendrovių teisės srityje ir EB 10 straipsnį nelemia įpareigojimų nustatymo teisiamiesiems, tačiau galbūt jiems netiesiogiai daro neigiamą poveikį. Tačiau tai neatleidžia nacionalinio teismo nuo jo iš EB 249 straipsnio 3 dalies ir EB 10 straipsnio išplaukiančios pareigos užtikrinti direktyvų reikalavimų galiojimą(126).

3.      Dėl švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal

154. Tačiau, teisiamųjų S. Berlusconi ir M. Dell’Utri bei Italijos vyriausybės nuomone, pagrindinėse bylose Decreto legislativo 61/02 nustatyti naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniai kaip švelnesni baudžiamieji įstatymai bet kuriuo atveju turi būti taikomi atgal. Milano prokuratūra ir Komisija yra priešingos nuomonės.

155. Savo ankstesnėje praktikoje Teisingumo Teismas švelnesnių baudžiamųjų įstatymų taikymo atgal problemą priskyrė nacionalinės teisės klausimams, kuriuos turi spręsti atitinkamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(127). Pavyzdžiui, sprendime Allain(128) jis pripažino, kad elgesys, kuris anksčiau pažeisdavo Bendrijos teisę ir todėl pagal nacionalinę teisę buvo baudžiamas, taikant nacionalinius proceso principus (ypač švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principą) gali būti iš naujo įvertintas, jeigu faktinė ir teisinė situacija vėliau pasikeitė.

156. Švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principas įtvirtintas ne tik beveik visų 25 valstybių narių nacionalinėse teisės sistemose(129), bet yra pripažintas ir tarptautiniu lygmeniu(130). Be to, jau kurį laiką jis taikomas antrinėje Bendrijos teisėje, pavyzdžiui, taisyklėse dėl administracinių sankcijų, susijusių su pažeidimais, kenkiančiais Bendrijų finansiniams interesams(131). Šis principas taip pat buvo įrašytas ir į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalies trečią sakinį.

157. Iš viso to išplaukia, kad šis principas jokiu būdu negali būti laikomas vien tik nacionalinės teisės principu, bet turi būti laikomas ir bendruoju Bendrijos teisės principu(132), į kurį iš principo turi atsižvelgti nacionalinis teismas, taikydamas įgyvendinant Bendrijos direktyvas priimtus nacionalinės teisės aktus(133).

158. Tačiau padarius šią išvadą dar nėra išsiaiškinta, ar švelnesni baudžiamieji įstatymai atgal turi būti taikomi net ir tada, kai jie prieštarauja Bendrijos teisei. Taigi, ar tokios nuostatos kaip naujosios redakcijos Codice Civile 2621 ir 2622 straipsniai galioja atgal prieš jų priėmimą padarytoms veikoms net ir tada, kai jos pažeidžia Bendrijos direktyvas? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, rekomenduojama plačiau panagrinėti švelnesnių baudžiamųjų įstatymų atgalinio taikymo motyvus.

159. Vėliau priimtų, švelnesnių baudžiamųjų įstatymų taikymas yra jau aptarto fundamentalaus bausmių teisėtumo principo (nullum crimen, nulla poena sine lege) išimtis, taigi atgaline data taikomas kitas nei galiojęs veikos padarymo metu įstatymas.

160. Ši išimtis galiausia pagrįsta teisingumo argumentais, kurie negali būti tokie pat svarbūs kaip, pavyzdžiui, bausmių teisėtumo principo galiojimo pagrindas, t. y. iš teisinės valstybės principo išplaukiantis teisinio tikrumo principas. Todėl švelnesnių baudžiamųjų įstatymų taikymo atgal principas daugelyje nacionalinių teisės sistemų ir nelaikomas konstituciniu principu, bet įtvirtintas tik paprastuose įstatymuose. Be to, neretai taikomi jo apribojimai, pavyzdžiui, kai veikos baudžiamumas pagrįstas įstatymu, kurio galiojimo terminas buvo iš anksto nustatytas(134).

161. Švelnesnių baudžiamųjų įstatymų taikymas atgal pagrįstas argumentu, kad teisiamasis neturi būti nuteisiamas už tokį elgesį, kuris tuo metu, kai vyksta procesas, (pasikeitusia) įstatymų leidėjo nuomone, jau nebėra baustinas. Taip pasikeitęs įstatymų leidėjo vertinimas yra naudingas teisiamajam. Šitaip ypač užtikrinamas teisės sistemos vientisumas. Be to, švelnesnio baudžiamojo įstatymo atgalinis taikymas atsižvelgia į aplinkybę, kad kai tik už atitinkamą elgesį nebėra baudžiama, nebelieka ir baudžiamųjų bendrosios ir specialiosios prevencijos tikslų.

162. Tačiau su Bendrijos teise susijusiais atvejais švelnesnio baudžiamojo įstatymo atgalinis taikymas pasiteisina tik tada, kai išlaikoma Bendrijos teisės viršenybė, taigi, kai atsižvelgiama ir į Bendrijos teisės aktų leidėjo vertybines nuostatas, o (pasikeitęs) nacionalinio įstatymų leidėjo požiūris atitinka Bendrijos teisės aktų leidėjo reikalavimus. Nėra aišku, kodėl konkrečiam asmeniui pasikeitęs nacionalinio įstatymų leidėjo vertinimas, susijęs su to asmens elgesio baudžiamumu, atgaline data turi būti naudingas, jeigu šis vertinimas prieštarauja toliau galiojantiems nepasikeitusiems Bendrijos teisės reikalavimams(135).

163. Jeigu nacionalinis įstatymų leidėjas, priimdamas naują švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, pažeidžia Bendrijos teisės reikalavimus, jis jokiu būdu neskatina taikytinų nuostatų vientisumo; atvirkščiai, jis kelia grėsmę teisės sistemos vieningumui. Tokiu atveju nėra jokio pagrindo daryti tokio fundamentalaus teisinės valstybės principo kaip bausmės teisėtumas išimtį. Atvirkščiai, teisinės sistemos vientisumo užtikrinimas reikalauja padėti įsitvirtinti Bendrijos teisei, kurios taikymas turi viršenybę.

164. Savaime aišku, baudžiamųjų bendrosios ir specialiosios prevencijos tikslai išlieka ir tada, kai tik nacionalinio įstatymų leidėjo požiūriu už elgesį neturi būti numatyta bausmė, o už tokį patį elgesį pagal Bendrijos teisę ir toliau turi būti numatomos veiksmingos, proporcingos ir turinčios atgrasinantį poveikį sankcijos.

165. Jeigu nacionalinės nuostatos neatitinka Bendrijos teisės, išlieka prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikiančių teismų pareiga padėti įgyvendinti direktyvų bendrovių teisės srityje reikalavimus netaikant nacionalinių nuostatų, net jeigu tai būtų švelnesni baudžiamieji įstatymai. Galiausia galima teigti, kad vėliau priimtas baudžiamasis įstatymas, kuris prieštarauja Bendrijos teisei, nėra taikytinas švelnesnis baudžiamasis įstatymas.

166. Be to, ne kitaip būtų ir tada, jeigu švelnesnio baudžiamojo įstatymo atgalinio taikymo reikalavimas – priešingai nuomonei, kurios laikomasi šiuo atveju(136) – būtų laikomas ne Bendrijos teisės principu, o tik nacionalinės teisės klausimu. Net ir taikant nacionalinius teisės aktus, Bendrijos teisė nustato valstybių narių kompetencijos ribas(137). Iš Bendrijos teisės viršenybės išplaukia, kad prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikiantys teismai savo sprendžiamose baudžiamosiose bylose turi laikytis Bendrijos teisės, ypač bendrovių teisės srities direktyvose įtvirtintų Bendrijos įstatymų leidėjo reikalavimų ir vertybinių nuostatų(138).

167. Todėl nacionalinėje teisėje numatytas švelnesnių baudžiamųjų įstatymų atgalinis taikymas negali kelti grėsmės veiksmingam ir vienodam visose valstybėse narėse bendrovių teisės srities direktyvų taikymui. Bet kuriuo atveju šio taikymo pasekmė neturi būti ta, kad elgesys, už kurį veikos padarymo metu numatyta bausmė, pažeidžiant Bendrijos teisės reikalavimus atgaline data dekriminalizuojamas.

168. Nuomonei, kurios laikomasi šiuo atveju, neprieštarauja ir Teisingumo Teismo išvados sprendime Allain(139). Priešingai nei nagrinėjamu atveju, būtent byloje Allain faktinės aplinkybės ir Bendrijos teisės aktai vėliau pasikeitė teisiamojo naudai. Panašiai yra ir sprendimuose Awoyemi bei Skanavi ir Chryssanthakopoulos, kuriuose Bendrijos teisė tuo tarpu taip pat buvo pasikeitusi(140). Tokių situacijų negalima palyginti su tuo, kad nacionaliniu lygmeniu vėliau nustatomas teisiamajam palankesnis, tačiau prieštaraujantis Bendrijos teisei reglamentavimas.

4.      Išvada

169. Taigi reikia konstatuoti, kad valstybės narės teismas turi pareigą taikyti direktyvos reikalavimus, prieš tai nesikreipęs į nacionalinį konstitucinį teismą, netaikydamas po veikos padarymo priimto švelnesnio baudžiamojo įstatymo, jeigu šis įstatymas neatitinka direktyvos.

V –    Išvada

170. Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunale di Milano ir Corte di Appello di Lecce prejudiciniam sprendimui priimti pateiktus klausimus atsakyti taip:

1)         1968 m. kovo 9 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 68/151/EEB 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtosios Tarybos direktyvos 78/660/EEB 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa bei EB 10 straipsniu nustato valstybių narių pareigą numatyti atitinkamas sankcijas ne tik už metinių atskaitomybių neatskleidimą, bet ir už neteisingo turinio metinių atskaitomybių atskleidimą.

2)         Nuobaudos yra tinkamos Pirmosios direktyvos 6 straipsnio prasme tada, kai jos yra veiksmingos, proporcingos ir turi atgrasinantį poveikį. Kartu ypatingą reikšmę reikia skirti ne tik narių ir kreditorių interesams, bet ir kitų trečiųjų asmenų interesams bei pasitikėjimo tikrovę atitinkančiu vaizdu apie bendrovės turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolio padėtį apsaugai. Tai, ar nacionalinės teisės normoje įtvirtinta veiksminga, proporcinga ir turinti atgrasinantį poveikį sankcija, turi būti patikrinta kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, atsižvelgiant į šios normos vietą bendroje teisės aktų sistemoje, įskaitant procedūros įvairiose nacionalinėse institucijose eigą ir specifiką.

3)         Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą nebaudžiama, jeigu veika pastebimai nekeičia bendrovės arba įmonių grupės, kuriai ji priklauso, ekonominės, turtinės ir finansinės padėties vaizdo, išskyrus atvejus, kai veika buvo padaryta tyčia ir ketinant apgauti arba praturtėti.

Tačiau tos pačios nuostatos draudžia nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią – bendrai nenagrinėjant visų konkretaus atvejo aplinkybių – už neteisingus pranešimus apie bendrovės veiklą nebaudžiama jau tada, kai tikrovės neatitinkanti informacija arba jos nepateikimas lėmė tokius pokyčius, kurie nuo teisingos vertės nukrypsta ne daugiau kaip tam tikru procentiniu dydžiu.

4)         Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa draudžia senaties terminus reglamentuojančią nuostatą, pagal kurią realiai gresiančios bausmės paskyrimo negalima sulaukti arba galima sulaukti tik retai.

5)         Pirmosios direktyvos 6 straipsnio pirma įtrauka kartu su Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią sankcijos, kuriomis ginami tam tikrų asmenų turtiniai interesai, paprastai gali būti skiriamos tik gavus nukentėjusiojo asmens skundą. Tačiau tai reikalauja, kad dar galiotų ir bendra teisės nuostata, kuri, siekdama ginti trečiųjų asmenų interesus, nepriklausomai nuo galinčios atsirasti turtinės žalos, numatytų veiksmingas, proporcingas ir atgrasinančias sankcijas, kurios galėtų būti paskirtos ex officio.

6)         Atitinkamai turi būti aiškinama konsoliduotai finansinei atskaitomybei taikoma 1983 m. birželio 13 d. Septintosios Tarybos direktyvos 83/349/EEB 38 straipsnio 6 dalis kartu su 1 dalimi ir 16 straipsnio 3 dalis.

7)         Valstybės narės teismas turi pareigą taikyti direktyvos reikalavimus, prieš tai nesikreipęs į nacionalinį konstitucinį teismą, netaikydamas po veikos padarymo priimto švelnesnio baudžiamojo įstatymo, jeigu šis įstatymas neatitinka direktyvos.

---

1 – Originalo kalba: vokiečių.

---

2  – OL L 65, p. 8. EEB sutarties 58 straipsnis atitinka EB 48 straipsnį.

---

3  – OL L 222, p. 11. EEB sutarties 54 straipsnio 3 dalis atitinka EB 44 straipsnio 2 dalį.

---

4  –      Žr. Pirmosios direktyvos 1 straipsnį ir Ketvirtosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį.

---

5  – OL L 193, p. 1. EEB sutarties 54 straipsnio 3 dalis atitinka EB 44 straipsnio 2 dalį.

---

6  – Pirmoji, Ketvirtoji ir Septintoji direktyvos paskutinį kartą buvo pakeistos Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų, (OL L 236, 2003, p. 338) II priedo 4 skyriumi. Tačiau nagrinėjamam prejudicinio sprendimo priėmimo procesui reikšmingos nuostatos, jeigu toliau nenurodyta priešingai, buvo įtvirtintos dar pirminėje direktyvos redakcijoje. Taip pat dėl laiko trūkumo šioje byloje nebus nagrinėjami 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/58/EB (OL L 221, p. 13) 1 straipsniu padaryti Pirmosios direktyvos pakeitimai.

---

7  – Ketvirtoji direktyva su pakeitimais, padarytais 1990 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyva 90/605/EEB, iš dalies keičiančia Direktyvą 78/660/EEB dėl metinių atskaitomybių ir Direktyvą 83/349/EEB dėl konsoliduotos atskaitomybės, atsižvelgiant į šių direktyvų taikymo sritį (OL L 317, p. 60; toliau – Direktyva 90/605).

---

8  – Įstatyminis dekretas.

---

9  – Decreto legislativo išspausdintas 2002 m. balandžio 15 d. GURI Nr. 88, p. 4. Jis pagrįstas parlamentiniu įgaliojimu, įtvirtintu 2001 m. spalio 3 d. Įstatymo Nr. 366 11 straipsnyje (2001 m. spalio 8 d. GURI Nr. 234).

---

10  – Italijos civilinis kodeksas.

---

11  – Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Sergio Adelchi (C‑391/02) 42 punktą.

---

12  – Taip nurodė Corte di Appello di Lecce nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo byloje Sergio Adelchi (C‑391/02) 19 ir 20 punktuose, remdamasis 2001 m. vasario 20 d. Italijos Corte Suprema di Cassazione penktosios kolegijos sprendimu Nr. 6889.

---

13  – Taip vaizdžiai nurodė Tribunale di Milano savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo byloje C‑403/02.

---

14  – 2001 m. birželio 19 d. GURI Nr. 140.

---

15  – Tai, kad kalbama apie sankcijas bendrovėms, išplaukia iš Decreto legislativo 61/02 3 straipsnio pavadinimo ir iš bendro Decreto legislativo 231/01, kuriame sprendžiami su juridinių asmenų, bendrovių ir asociacijų, taip pat ir neturinčių teisinio subjektiškumo, konteksto („responsabilità amministrativa delle persone giuridiche, delle società e delle associazioni anche prive di personalità giuridica“).

---

16 – Italijos baudžiamasis kodeksas.

---

17 – Pagrindinėse bylose nekalbama nei apie įmones, kurių akcijos (veikos padarymo metu) buvo kotiruojamos vertybinių popierių biržoje, nei apie veikas, kuriomis padaryta žala valstybei, kitiems viešiesiems subjektams arba Europos Bendrijoms.

---

18  – Šnekamojoje kalboje taip pat vadinami „juodosiomis kasomis“.

---

19  – Kaip išplaukia iš pagrindinės bylos dokumentų ir juos papildančios teisiamojo S. Berlusconi pateiktos informacijos, kaltinimas, be to, grindžiamas kitomis nusikaltimo sudėtimis, pavyzdžiui, pirminės redakcijos Codice Civile 2640 straipsniu.

---

20  – Žr. taip pat OL C 19, 2003, p. 10.

---

21  – Ekonominiai finansinių metų rezultatai neatskaičius mokesčių buvo pakeisti ne daugiau kaip 5 %, o grynasis turtas – ne daugiau kaip 1 % (žr. naujos redakcijos Codice Civile 2621 straipsnio trečiąją pastraipą).

---

22  – Kaip papildomai savo rašytinėse pastabose nurodo teisiamasis M. Dell’Utri, jo atveju kalbama apie kaltinimą buhalteriniais pažeidimais įmonės Publitalia ’80 SpA, kuri, kaip „concessionaria di pubblicità“, dirbo Fininvest grupei ir kurios prezidentu buvo M. Dell’Utri, balansuose. Kaltinama, be kita ko, turėjus juodąsias kasas („slaptuosius rezervus“).

---

23  – Generalinė prokuratūra prie Lecce apeliacinio teismo.

---

24  – Milano prokuratūra.

---

25  – Paprastumo dėlei ši sąvoka toliau bus vartojama kaip bendra sąvoka, apimanti Pirmąją, Ketvirtąją ir Septintąją direktyvas.

---

26  – 2004 m. kovo 25 d. Sprendimas Ribaldi (sujungtos bylos C‑480/00, C‑481/00, C‑482/00, C‑484/00, C‑489/00, C‑490/00, C‑491/00, C‑497/00, C‑498/00 ir C‑499/00, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 73 punktas); 2004 m. vasario 11 d. Nutarties Cannito ir kt. (sujungtos bylos C‑438/03, C‑439/03, C‑509/03 ir C‑2/04, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 6–8 punktai su jose esančiomis nuorodomis); 1993 m. sausio 26 d. Sprendimas Telemarsicabruzzo ir kt. (sujungtos bylos C‑320/90–C‑322/90, Rink. p. I‑393, 6 punktas).

---

27  – Žr., pvz., 26 išnašoje nurodytus nutartį Cannito (ypač 9 ir 10 punktus) ir sprendimą Telemarsicabruzzo (ypač 8 ir 9 punktus).

---

28  – Pavyzdžiui, dėl bendrovės balansą patvirtinančio nutarimo panaikinimo.

---

29  – Kaip nurodo prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, teisės normų atitikties Konstitucijai proceso Konstituciniame teisme dalykas, be kita ko, gali būti ir klausimas, ar Decreto legislativo 61/02 neprieštarauja Konstitucijai, nes įstatymų leidėjas neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę.

---

30  – Žr. šiuo klausimu šios išvados 131 ir paskesnius punktus.

---

31  – Detaliau žr. šios išvados 132 ir paskesnius punktus.

---

32  – Sprendimas Ribaldi (nurodytas 26 išnašoje, 72 punktas); 2003 m. sausio 7 d. Sprendimas BIAO (C‑306/99, Rink. p. I‑1, 88 ir 89 punktai); 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 ir 39 punktai) ir 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Bosman (C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 59–61 punktai).

---

33  – 2004 m. gegužės 26 d./birželio 1 d. Corte costituzionale sprendimas Nr. 161/2004.

---

34  – Italijos Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymų leidžiamąją valdžią vykdo valstybė ir regionai, atsižvelgdami į Konstituciją bei iš Bendrijos teisės kylančius ir tarptautinius įsipareigojimus.

---

35  – 2004 m. gegužės 26 d./birželio 1 d. Corte costituzionale sprendimas Nr. 165/2004.

---

36  – Tik tarp kitko reikėtų nurodyti, kad Teisingumo Teismas iki šiol prašymus panašiomis aplinkybėmis visuomet laikydavo priimtinais. Žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Allain (C‑341/94, Rink. p. I‑4631, 12 ir 13 punktai); 1997 m. birželio 25 d. Sprendimą Tombesi ir kt. (sujungtos bylos C‑304/94, C‑330/94, C‑342/94 ir C‑224/95, Rink. p. I‑3561, 39 ir 40 punktai); 2004 m. sausio 15 d. Nutartį Saetti ir Frediani (C‑235/02, dar nepaskelbta Rinkinyje, 26 punktas). Be to, žr. samprotavimus mano 2004 m. birželio 10 d. išvados byloje Niselli (C‑457/02, dar nepaskelbta Rinkinyje) 25–27 punktuose.

---

37  – Dėl metinės atskaitomybės sąvokos ir ją sudarančių dalių žr. Ketvirtosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį. Kad būtų paprasčiau, toliau bus vartojama „metinės atskaitomybės“ sąvoka.

---

38  – Tai yra aiškiai nurodyta atitinkamai pirmuose prejudiciniuose klausimuose bylose C‑387/02 ir C‑403/02. Nutartis dėl prejudicinių klausimų pateikimo byloje C‑391/02 jau savo 35 punkte preziumuoja, kad tinkamos sankcijos turi būti numatytos ir tuo atveju, kai atskleidžiamos neteisingos savo turiniu metinės atskaitomybės.

---

39  – Septintosios direktyvos 38 straipsnio 6 dalis numato analogišką savo turiniu nuostatą konsoliduotoms įmonių grupių atskaitomybėms.

---

40  – Žr. vietoj daugelio kitų 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Granarolo (C‑294/01, dar nepaskelbto Rinkinyje, 34 punktą ir jame esančias nuorodas).

---

41  – Žr. šiuo klausimu taip pat Sprendimą BIAO (nurodytas 32 išnašoje, 72 ir paskesni punktai); be to, 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą DE + ES Bauunternehmung (C‑275/97, Rink. p. I‑5331, 26 ir 27 punktai) ir 1996 m. birželio 27 d. Sprendimą Tomberger (C‑234/94, Rink. p. I‑3133, 17 punktas, ištaisytas 1997 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo nutartimi, dar nepaskelbta Rinkinyje). Dėl konsoliduotos finansinės atskaitomybės tas pats išplaukia iš Septintosios direktyvos 16 straipsnio 3 dalies kartu su penkta konstatuojamąja dalimi.

---

42  – 1997 m. gruodžio 4 d. Sprendimas Daihatsu Deutschland (C‑97/96, Rink. p. I‑6843, 14 punktas) ir 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑191/95, Rink. p. I‑5449, 66 punktas).

---

43 – Ketvirtosios direktyvos 47 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa aiškiai nurodo Pirmąją direktyvą; ir atvirkščiai, jau Pirmosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies f punktas skelbia apie direktyvos dėl balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos turinio suderinimo priėmimą, o tai buvo realizuota priėmus Ketvirtąją direktyvą.

---

44  – Dėl trečiųjų asmenų neturimos informacijos apie buhalterinę ir finansinę bendrovės situaciją taip pat žr. sprendimą Daihatsu Deutschland (nurodytas 42 išnašoje, 22 punktas). Generalinis advokatas G. Cosmas savo 1997 m. birželio 5 d. išvados byloje Komisija prieš Vokietiją (C‑191/95, Rink. p. I‑5452) 32 punkte taip pat pabrėžia, kad pareiga atskleisti metinę atskaitomybę „siekiama suteikti informaciją tiems asmenims, kurie nepakankamai žino bendrovės situaciją ir jos planus, būtent tam, kad jie galėtų įvertinti, ar tikslinga turėti su ja kokius nors teisinius santykius“.

---

45  – Pagal EB 44 straipsnio 2 dalies g punktą, priimtų direktyvų, skirtų vidaus rinkos sukūrimui, svarbą pabrėžia ir Teisingumo Teismas sprendime Daihatsu Deutschland (nurodytas 42 išnašoje, 18 punktas); panašiai nurodoma dar 1974 m. lapkričio 12 d. Sprendime Haaga (32/74, Rink. p. 1201, 6 punktas).

---

46  – Didelė metinės atskaitomybės teisingumo reikšmė ne tik nariams ir kreditoriams, bet ir apskritai finansų rinkoms ir ekonomikai pabrėžiama, pavyzdžiui, ir 2002 m. lapkričio 4 d. Briuselyje paskelbtos autoritetingų ekspertų grupės, kuri Komisijos pavedimu pateikė rekomendacijas dėl Europos bendrovių teisės, ataskaitoje: Bericht der hochrangigen Gruppe von Experten auf dem Gebiet des Gesellschaftsrechts über moderne gesellschaftsrechtliche Rahmenbedingungen in Europa, p. 71 ir paskesni, 4.3 skirsnis, pirmoji pastraipa; http://europa.eu.int/comm/internal_market/de/company/company/modern/index.htm, pastarąjį kartą lankytasi 2004 m. liepos 20 dieną.

---

47  – Panašiai – net jei galiausia susiejant su sankcijomis už metinių atskaitomybių neatskleidimą – nurodo generalinis advokatas G. Cosmas savo 1997 m. birželio 5 d. išvados byloje Komisija prieš Vokietiją (nurodyta 44 išnašoje, 30 punktas).

---

48  – Ketvirtosios direktyvos 47 straipsnio 1a dalis buvo įterpta Direktyva 90/605.

---

49  – 1997 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Coöperatieve Rabobank „Vecht en Plassengebied“ (C‑104/96, Rink. p. I‑7211, žr. ypač 22–25 punktus).

---

50  – Sprendimas Rabobank (nurodytas 49 išnašoje, 25–27 punktai).

---

51  – Nusistovėjusi teismų praktika nuo 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją (68/88, Rink. p. 2965, 23 punktas); žr. taip pat sprendimą Allain (nurodytas 36 išnašoje, 24 punktas); 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Inspire Art (C‑167/01, Rink. p. I‑10155, 62 punktas); 2004 m. sausio 15 d. Sprendimą Penycoed (C‑230/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 36 punktas).

---

52  – Žr. ypač antruosius prejudicinius klausimus bylose C‑387/02 ir C‑403/02 bei pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑391/02.

---

53  – Žr. šiuo klausimu ypač šeštąjį prejudicinį klausimą byloje C‑391/02.

---

54  – Žr. šiuo klausimu antrųjų prejudicinių klausimų bylose C‑387/02 ir C‑403/02 bei pirmojo prejudicinio klausimo byloje C‑391/02 motyvavimą.

---

55  – Žr. šiuo klausimu penktąjį ir šeštąjį prejudicinius klausimus byloje C‑391/02 ir trečiąjį prejudicinį klausimą byloje C‑403/02.

---

56  – Žr. šiuo klausimu trečiąjį prejudicinį klausimą byloje C‑387/02 ir antrąjį, trečiąjį bei ketvirtąjį prejudicinius klausimus byloje C‑391/02.

---

57  – Tai, pavyzdžiui, siekiama išsiaiškinti trečiojo prejudicinio klausimo byloje C‑403/02 pirma dalimi.

---

58  – Nusistovėjusi teismų praktika; žr. tik sprendimą Tombesi (nurodytas 36 išnašoje, 36 punktas); 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Jaeger (C‑151/02, Rink. p. I‑8389, 43 punktas); 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimą Verdonck ir kt. (C‑28/99, Rink. p. I‑3399, 28 punktas) ir 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Hünermund ir kt. (C‑292/92, Rink. p. I‑6787, 8 punktas). Panašiai nurodyta sprendime Inspire Art (nurodytas 51 išnašoje, 63 punktas).

---

59  – Nuo sprendimo Komisija prieš Graikiją (nurodytas 51 išnašoje, 23 ir 24 punktai) nusistovėjusi teismų praktika. Žr. taip pat sprendimus Allain (nurodytas 36 išnašoje, 24 punktas) ir Inspire Art (nurodytas 51 išnašoje, 62 punktas).

---

60  – Žr. Pirmosios direktyvos antrą konstatuojamąją dalį, Ketvirtosios direktyvos pirmą konstatuojamąją dalį ir šios išvados 72–75 punktuose pateiktus samprotavimus.

---

61  – Pastarąjį aspektą pažymi generalinis advokatas W. Van Gerven savo 1989 m. gruodžio 5 d. išvados byloje Hansen (C‑326/88, Rink. p. I‑2911, I‑2919) 8 punkte. Jo nuomone, veiksminga reiškia, „be kita ko, kad valstybės narės turi siekti atitinkamų Bendrijos teisės nuostatų tikslų ir juos įgyvendinti“.

---

62  – Žr. tik 2004 m. sausio 7 d. Sprendimą Delena Wells (C‑201/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 67 punktas ir jame esančios nuorodos) ir 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Peterbroeck (C‑312/93, Rink. p. I‑4599, 12 punktas).

---

63  – Žr., pavyzdžiui, 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (C‑404/00, Rink. p. I‑6695, 24 punktas), 1998 m. birželio 16 d. Sprendimą Oelmühle Hamburg ir Schmidt Söhne (C‑298/96, Rink. p. I‑4767, 24 punktas) ir 1983 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Deutsche Milchkontor ir kt. (sujungtos bylos 205/82–215/82, Rink. p. 2633, 19 punktas).

---

64 – Panašiai nurodo generalinis advokatas W. Van Gerven savo 1989 m. gruodžio 5 d. išvadoje byloje Hansen (nurodyta 61 išnašoje, 8 punktas): „atgrasinanti“ ir „proporcinga“ reiškia tai, kad sankcijos siekiamų tikslų atžvilgiu turi būti pakankamos, tačiau jos negali būti pernelyg griežtos“.

---

65  – 2001 m. spalio 18 d. Sprendimas Komisija prieš Airiją (C‑354/99, Rink. p. I‑7657, 47 punktas); be to, generalinio advokato L. A. Geelhoed 2001 m. balandžio 5 d. išvados 27 punktas. Žr. taip pat 1994 m. birželio 8 d. Sprendimus Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑382/92, Rink. p. I‑2435, 56–58 punktai) ir Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑383/92, Rink. p. I‑2479, 41 ir 42 punktai).

---

66  – Dėl proporcingumo principo žr., pavyzdžiui, 2003 m. liepos 3 d. Sprendimą Lennox (C‑220/01, Rink. p. I‑7091, 76 punktas); 2002 m. kovo 12 d. Sprendimą Omega Air ir kt. (sujungtos bylos C‑27/00 ir C‑122/00, Rink. p. I‑2569, 62 punktas); 1989 m. liepos 11 d. Sprendimą Schräder (265/87, Rink. p. 2237, 21 punktas). Žr. taip pat 1997 m. sausio 23 d. Sprendimą Pastoors ir Trans-Cap (C‑29/95, Rink. p. I‑285, 24 punkto paskutinis sakinys ir 25–28 punktai).

---

67  – Šia prasme dėl nacionalinių procesinių normų atitikimo efektyvumo principą žr. nusistovėjusią teismų praktiką, pavyzdžiui, Sprendimą Peterbroeck (nurodytas 62 išnašoje, 14 punktas); 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimą Steffensen (C‑276/01, Rink. p. I‑3735, 66 punktas); 2003 m. vasario 27 d. Sprendimą Santex (C‑327/00, Rink. p. I‑1877, 56 punktas) ir 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Cofidis (C‑473/00, Rink. p. I‑10875, 37 punktas).

---

68  – Žr. šiuo klausimu taip pat 41 išnašoje nurodytą teismų praktiką.

---

69  – Atitinkamos nuostatos apie konsoliduotą finansinę atskaitomybę įtvirtintos Septintosios direktyvos 16 straipsnyje.

---

70  – 1999 m. rugpjūčio 12 d. SEC Staff Accounting Bulletin Nr. 99, 17 CFR Part 211 (Release Nr. SAB 99), www.sec.gov/interps/account/sab99.htm, pastarąjį kartą lankytasi 2004 m. liepos 13 d. SEC administracijos nuomone: „Exclusive reliance on certain quantitative benchmarks to assess materiality in preparing financial statements and performing audits of those financial statements is inappropriate; misstatements are not immaterial simply because they fall beneath a numerical threshold“. Kaip vienas iš keleto kriterijų vertinant, ar kiekybiškai menkas nukrypimas kokybiškai vis dėlto yra reikšmingas, ten, be kita ko, taip pat nurodoma: „whether the misstatement involves concealment of an unlawful transaction“. Tyčia, dėl kurios pateikta neteisinga informacija, ją vertinant taip pat gali turėti reikšmės: „In certain circumstances, intentional immaterial misstatements are unlawful.“

---

71  – Taip nurodė teisiamasis S.  Berlusconi savo rašytinėse pastabose.

---

72  – 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (OL L 10, p. 30).

---

73  – Žr. reglamento dėl bendrosios išimties (nurodytas 72 išnašoje) penktą ir septintą konstatuojamąsias dalis.

---

74  – Žr. Komisijos pranešimo dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nedaug riboja konkurenciją pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį (de minimis), 11 punktą, (OL C 368, p. 13).

---

75  – Palyginimui: už pažeidimus pagal pirminės redakcijos Codice Civile 2621 straipsnį buvo taikomas dešimties metų senaties terminas; nutrūkus šiam terminui, senatis vėliausiai sueidavo po 15 metų (žr., pvz., nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑391/02 42 punktą.

---

76  – 2004 m. birželio 24 d. Sprendimas Handlbauer (C‑278/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 40 punktas, ištaisytas 2004 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo nutartimi, dar nepaskelbta Rinkinyje).

---

77  – 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; toliau – Reglamentas 2988/95) 3 straipsnis.

---

78  – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1) 25 ir 26 straipsniai. Į senaties terminą panašų terminą reglamentuojanti nuostata sutinkama ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1), 15 straipsnyje. Tačiau pažymėtina, kad terminai pagal Reglamento 1/2003 25 straipsnio 6 dalį ir Reglamento 659/1999 15 straipsnio 2 dalies ketvirtą sakinį atitinkamai sustabdomi, kol vyksta teismo procesas.

---

79  – Panašūs samprotavimai sutinkami ir kitame kontekste, būtent teismų praktikoje dėl tam tikrų nacionalinėje teisėje nustatytų procesinių terminų taikymo aplinkybėms, susijusioms su Bendrijos teise. Joje Teisingumo Teismas iš principo leidžia nustatyti (naikinamuosius) terminus, tačiau, remiantis veiksmingumo principu, tokie terminai Bendrijos teisės įgyvendinimo neturi padaryti praktiškai neįmanomo arba pernelyg jį apsunkinti; žr. šiuo klausimu 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Edis (C‑231/96, Rink. p. I‑4951, 34 ir 35 punktai) ir 2004 m. birželio 17 d. Sprendimą Recheio – Cash & Carry (C‑30/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 17 ir 18 punktai).

---

80  – Žr. taip pat šios išvados 88 ir 89 punktus.

---

81  – Jeigu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę Italijos teismai, siekdami įvertinti Italijos senaties terminų sistemą, kaip siūlo teisiamasis S. Berlusconi, irgi norėtų remtis statistika, jiems būtų tikslinga atsižvelgti į tai, kad tokia statistika būtų reikšminga, t. y. kad ji būtų specifiškai susijusi su šioje vietoje nagrinėjamomis baudžiamųjų veikų sudėtimis ir kad leistų palyginti senaties terminų pagal prieš tai galiojusią ir dabartiniu metu galiojančią teisę pasekmes.

---

82  – Pasirašyta 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje.

---

83  – OL C 364, 2000, p. 1. Nors ši chartija dar neturi tokių privalomų teisinių pasekmių kaip pirminė teisė, tačiau kaip teisės pažinimo šaltinis ji bent jau suteikia informacijos apie Bendrijos teisės sistemos užtikrinamas pagrindines teises; žr. šiuo klausimu taip pat 2004 m. birželio 29 d. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados byloje Nardone (C‑181/03 P, dar nepaskelbta Rinkinyje) 51 punktą; 2001 m. rugsėjo 20 d. generalinio advokato J. Mischo išvados byloje Booker Aquaculture ir Hydro Seafood (sujungtos bylos C‑20/00 ir C‑64/00, Rink. p. I‑7415) 126 punktą; 2001 m. vasario 18 d. generalinio advokato A. Tizzano išvados byloje BECTU (C‑173/99, Rink. p. I‑4883) 28 punktą ir 2001 m. liepos 10 d. generalinio advokato P. Léger išvados byloje Hautala (C‑353/99 P, Rink. p. I‑9567) 82 ir 83 punktus.

---

84  – 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe (C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, ypač 21, 29 ir 47 punktai) ir 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. (sujungtos bylos C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P, C‑251/99 P, C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, ypač 187 punktas).

---

85  – 42 išnašoje nurodyto sprendimo 23 punktas; žr. taip pat sprendimą Komisija prieš Vokietiją (nurodytas 42 išnašoje, 67 punktas) ir 2004 m. rugsėjo 23 d. Nutartį Springer ir Weske (sujungtos bylos C‑435/02 ir C‑103/03, dar nepaskelbta Rinkinyje, 28–35 punktai).

---

86  – Šios išvados 67–81 punktai.

---

87  – Žr. šiuo klausimu šios išvados 106–111 punktus.

---

88  – Šiame kontekste, pavyzdžiui, teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri, be kita ko, nurodo Codice Civile 2393–2395 straipsnius.

---

89  – Šiame kontekste, pavyzdžiui, teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri nurodo Codice Civile 2379 ir naująjį 2434a straipsnius.

---

90  – Šiame kontekste daugelis šalių nurodo Decreto legislativo 231/01 naująjį 25 straipsnį (papildyta Decreto legislativo 61/02).

---

91  – Šiame kontekste nurodomas būtent naujosios redakcijos Codice Civile 2630 straipsnis.

---

92  – Šiame kontekste, pavyzdžiui, teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri, be kita ko, nurodo Codice Civile 2409a–2409f straipsnius, kuriais buvo papildyta 2003 m. sausio 17 d. Decreto legislativo Nr. 6 (GURI Nr. 17, 2003 1 22).

---

93  – Žr. šios išvados 85–87 punktus.

---

94  – 1991 m. spalio 2 d. Sprendimo Vandevenne ir kt. (C‑7/90, Rink p. I‑4371, 1991, 17 punktas); be to, žr. 1991 m. vasario 19 d. generalinio advokato W. Van Gerven išvados 8 punktą. Panašiai nurodoma 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendime Gallotti ir kt. (sujungtos bylos C‑58/95, C‑75/95, C‑112/95, C‑119/95, C‑123/95, C‑135/95, C‑140/95, C‑141/95, C‑154/95 ir C‑157/95, Rink p. I‑4345, 1996, 14 ir 15 punktai).

---

95  – Žr. šiuo klausimu, pvz., sprendimą Inspire Art (nurodytas 51 punkte, 62 ir 63 punktai). Žr. taip pat šios išvados 91 punktą.

---

96  – Žr. šiuo klausimu šios išvados 115–117 punktus su nuorodomis į sprendimus Daihatsu Deutschland ir Komisija prieš Vokietiją (abu nurodyti 42 punkte).

---

97  – Tai nurodo, pavyzdžiui, teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri savo rašytinėse pastabose. Tačiau generalinė prokuratūra prie Lecce apeliacinio teismo savo rašytinėse pastabose pažymi, kad, pavyzdžiui, įmonių, kurių akcijos kotiruojamos biržoje, atveju ne kiekvienas tretysis asmuo gali pasiekti tokį panaikinimą. Teisiamieji S. Berlusconi ir M. Dell’Utri savo rašytinėse pastabose taip pat pamini kai kuriuos trečiųjų asmenų teisės pateikti skundą apribojimus (žr., pvz., Codice Civile 2434a straipsnį).

---

98  – Kaip pažymi generalinis advokatas G. Cosmas savo 1997 m. birželio 5 d. išvadoje byloje Komisija prieš Vokietiją (nurodyta 44 išnašoje, 33 punktas), asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį, ne visuomet yra suinteresuoti pradėti atitinkamą procesą.

---

99  – Su pakeitimais, padarytais Decreto legislativo 61/02. Ir teisiamasis S. Berluskoni, ir teisiamasis M. Dell’Utri aiškiai nurodo šią nuostatą.

---

100  – Žr. taip pat Decreto legislativo 231/01 5 ir 6 straipsnius.

---

101  – Šios išvados 67–81 punktai.

---

102  – Žr. šiuo klausimu Ketvirtosios direktyvos 51 straipsnį ir Septintosios direktyvos 37 straipsnį. Be to, žr. 1984 m. balandžio 10 d. Aštuntosios Tarybos direktyvos 84/253/EEB, grindžiamos Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu dėl asmenų, atsakingų už įstatymu numatyto apskaitos dokumentų audito atlikimą, patvirtinimo (OL L 126, p. 20, pastarąjį kartą pakeistas Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 517) XXII priedu, 23–27 straipsnius. EEB sutarties 54 straipsnio 3 dalis atitinka EB 44 straipsnio 2 dalį.

---

103  – Dar aiškiau nei nuostatos versijoje vokiečių kalba, pavyzdžiui, versijoje prancūzų kalba kalbama apie „sanctions appropriées“, versijoje italų kalba – apie „adeguate sanzioni“, versijoje ispanų kalba – apie „sanciones apropiadas“, versijoje portugalų kalba – apie „sanções apropriadas“, versijoje olandų kalba – apie „passende sancties“, o versijoje anglų kalba – apie „appropriate penalties“.

---

104  – Per teismo posėdį Lecce generalinė prokuratūra, pavyzdžiui, nurodė, kad draudimo dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla bausmė įmonių vadovams gali būti paskirta tik padarius nusikaltimą (delitto).

---

105  – Žr. dėl tos pačios problemos mano išvadą byloje Niselli (nurodyta 36 išnašoje, 52–75 punktai).

---

106  – Kartu jie remiasi Italijos Konstitucijos 3 straipsniu (vienodo požiūrio principas) ir 11 bei 117 straipsniais (tarptautiniai Italijos įsipareigojimai, ypač įsipareigojimai pagal Bendrijos teisę); žr. šiuo klausimu taip pat 34 išnašą.

---

107  – Nusistovėjusi teismų praktika nuo 1964 m. liepos 15 d. Sprendimo Costa prieš ENEL (6/64, Rink. p. 1253, 1964, leidinys vokiečių kalba, 1269 ir paskesni punktai).

---

108  – 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Staatliche Finanzverwaltung prieš Simmenthal (106/77, Rink. p. 629, 1978, 21–23 punktai). Žr. taip pat 1990 m. birželio 19 d. Sprendimą Factortame (C‑213/89, Rink. p. I‑2433, 1990, 20 punktas) ir 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Francovich ir kt. (sujungtos bylos C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357, 1991, 32 punktas).

---

109  – Sprendimas Simmenthal (nurodytas 108 išnašoje, 24 punktas; išskirta mano). Žr. taip pat 2000 m. birželio 8 d. Sprendimą Carra ir kt. (C‑258/98, Rink. p. I‑4217, 2000, 16 punktas); 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Morellato (C‑416/00, Rink. p. I‑9343, 2003, 43 ir 44 punktai).

---

110  – 1969 m. birželio 24 d. Sprendimas Milch-, Fett- und Eierkontor prieš Hauptzollamt Saarbrücken (29/68, Rink. p. 165, 1969, 2 ir 3 punktai). Žr. taip pat 1977 m. vasario 3 d. Sprendimą Benedetti prieš Munari (52/76, Rink. p. 163, 1977, 26 ir 27 punktai) ir 1986 m. kovo 5 d. Nutartį Wünsche III (69/85, Rink. p. 947, 1986, 13–15 punktai); panašiai nurodyta 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonėje 1/91 (Rink. p. I‑6079, 1991, 61 punktas).

---

111  – 1980 m. kovo 27 d. Sprendimas Denkavit italiana (61/79, Rink. p. 1205, 1980, 16 ir 17 punktai); 1980 m. kovo 27 d. Sprendimas Meridionale Industria Salumi ir kt. (sujungtos bylos 66/79, 127/79 ir 128/79, Rink. p. 1237, 1980, 9 punktas); 1998 m. spalio 22 d. Sprendimas IN.CO.GE.’90 ir kt. (C‑10/97–C‑22/97, Rink. p. I‑6307, 1998, 23 punktas) ir 2004 m. sausio 13 d. Sprendimo Kühne & Heitz, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 21 punktas.

---

112  – 1987 m. birželio 11 d. Sprendimas Pretore di Salò prieš X (14/86, Rink. p. 2545, 1987, 20 punktas); 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Arcaro (C‑168/95, Rink. p. I‑4705, 1996, 36 punktas);2004 m. sausio 7 d. Sprendimas X (C‑60/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 61 punktas).

---

113  – 1996 m. birželio 18 d. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada byloje X (sujungtos bylos C‑74/95 ir C‑129/95, Rink. p. I‑6609, I‑6612, 1996, 43 punktas); 1996 m. spalio 24 d. generalinio advokato F. G. Jacobs išvada byloje Tombesi ir kt. (C‑304/94, C‑330/94, C‑342/94 ir C‑224/95, Rink. p. I‑3564, 1997, 37 punktas).

---

114  – Pateiktas pasirašyti 1966 m. gruodžio 19 d. (UN Treaty Series, Rinkinys 999, p. 171).

---

115  – Žr. šiuo klausimu 1996 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimą X (sujungtos bylos C‑74/95 ir C‑129/95, Rink. p. I‑6609, 1996, 25 punktas) su nuoroda į 1993 m. gegužės 25 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Kokkinakis (A serija, Nr. 260‑A, § 52) ir 1995 m. lapkričio 22 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimus S. W. prieš Jungtinę Karalystę ir C. R. prieš Jungtinę Karalystę (A serija, Nr. 335‑B, § 35 ir Nr. 335‑C, § 33). Žr. taip pat 1984 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kirk (63/83, Rink. p. 2689, 1984, 22 punktas).

---

116  – Žr. šiuo klausimu ypač sprendimą X (nurodytas 115 išnašoje, 24 ir 25 punktai), be to, 1987 m. spalio 8 d. Sprendimą Kolpinghuis Nijmegen (80/86, Rink. p. 3969, 1987, 13 punktas) ir sprendimą Arcaro (nurodytas 112 išnašoje, 42 punktas).

---

117  – Sprendimai Pretore di Salò (nurodytas 112 išnašoje, 19 punktas), Arcaro (nurodytas 112 išnašoje, 36 punktas) ir Daihatsu Deutschland (nurodytas 42 išnašoje, 24 punktas), atitinkamai su nuorodomis į 1986 m. vasario 26 d. Sprendimą Marshall (152/84, Rink. p. 723, 1986, 48 punktas). Be to, žr. sprendimą Tombesi (nurodytas 36 išnašoje, 42 punktas) ir sprendimą X (nurodytas 115 išnašoje, 23 punktas).

---

118  – 2003 m. gegužės 6 d. išvada sujungtose bylose C‑397/01–C‑403/01 (dar nepaskelbta Rinkinyje). Kadangi, Teisingumo Teismo nuomone, taip buvo iškeltas esminis klausimas dėl tiesioginio direktyvų veikimo santykiuose tarp privačių asmenų, byla buvo perduota didžiajai kolegijai ir atnaujintas žodinis bylos nagrinėjimas. Savo antroje 2004 m. balandžio 27 d. išvadoje generalinis advokatas patvirtino savo nuomonę.

---

119  – 2004 m. balandžio 27 d. (antrosios) išvados byloje Pfeiffer (sujungtos bylos C‑397/01–C‑403/01) 38 punktas.

---

120  – Žr. šiuo klausimu nuorodas 112 išnašoje.

---

121  – 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Inter-Environnement Wallonie (C‑129/96, Rink. p. I‑7411, 1997, 45 punktas); 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas ATRAL (C‑14/02, Rink. p. I‑4431, 2003, 58 punktas); 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas Rieser (C‑157/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 66 punktas).

---

122  – Žr. šiuo klausimu šios išvados 154 ir paskesnius punktus.

---

123  – Nurodytas 36 išnašoje, 43 punktas. Be to, žr. nutartį Saetti (nurodyta 36 išnašoje, 26 punktas).

---

124  – Nurodyta 36 išnašoje.

---

125  – Be to, nagrinėjamos bylos palyginamumo su bylomis Tombesi ir Niselli klausimui neturi jokios reikšmės tai, ar Decreto legislativo 61/02 lemia (dalinį) „abolitio criminis“, kaip mano teisiamasis M. Dell’Utri, ar vis dėlto tarp ankstesniųjų ir naujųjų nusikaltimo sudėčių egzistuoja „reguliavimo tęstinumas“, kaip aiškina Tribunale di Milano savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑403/02 ir Italijos vyriausybė savo pastabose. Svarbiausia yra tai, kad ir čia, ir ten, pakeitus įstatymus, bausmės už tam tikras veikas, už kurias prieš tai (ir veikos padarymo momentu) dar grėsė bausmė, panaikinamos. Ginčas dėl „abolitio criminis“ ir „reguliavimo tęstinumo“ yra tik akademinio pobūdžio.

---

126  – Žr. sprendimą Delena Wells (nurodytas 62 išnašoje, 57 punktas) ir mano 2004 m. sausio 29 d. išvadą byloje Landelijke Vereniging tot Behoud van de Waddenzee ir kt. (C‑127/02, dar nepaskelbta Rinkinyje, 146 ir paskesni punktai).

---

127  – Žr. sprendimą Allain (12 punktas), nutartį Saetti ir Frediani (26 punktas) ir sprendimą Tombesi (42 ir 43 punktai), nurodytus 36 išnašoje. Panašiai nurodyta ir 1995 m. vasario 23 d. Sprendime Bordessa ir kt. (sujungtos bylos C‑358/93 ir C‑416/93, Rink. p. I‑361, 1995, 9 punktas); 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendime Sanz de Lera ir kt. (sujungtos bylos C‑163/94, C‑165/94 ir C‑250/94, Rink. p. I‑4821, 1995, 14 punktas); 1996 m. vasario 29 d. Sprendime Skanavi ir Chryssanthakopoulos (C‑193/94, Rink. p. I‑929, 1996, 17 punktas) ir 1998 m. spalio 29 d. Sprendime Awoyemi (C‑230/97, Rink. p. I‑6781, 1998, 38 punktas). Be to, žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje Tombesi (nurodyta 113 išnašoje, 35 punktas).

---

128  – 36 išnašoje nurodytas sprendimas.

---

129  – Italijoje, pavyzdžiui, šis principas įtvirtintas Codice Penale 2 straipsnio 3 dalyje, Vokietijoje – Strafgesetzbuch 2 straipsnio 3 dalyje. Šis principas, kaip matyti, nepripažįstamas tik Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

---

130  – Žr., pavyzdžiui, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalies trečią sakinį.

---

131  – Žr. Reglamento 2988/95 2 straipsnio 2 dalį, taip pat 2004 m. liepos 1 d. Sprendimą Gerken (C‑295/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 52–58 punktai).

---

132  – Klausimą, ar šiuo atveju kalbama apie Bendrijos teisės principą, generalinis advokatas N. Fennelly iškėlė dar savo 1996 m. kovo 7 d. išvadoje byloje Allain (C‑341/94, Rink. p. I‑4633, 1996, 43 punktas), tačiau galiausia paliko neatsakytą. Generalinis advokatas P. Léger savo 1998 m. liepos 16 d. išvadoje byloje Awoyemi (C‑230/97, Rink. p. I‑6784, 1998, 31 ir 32 punktai) į jį atsakė neigiamai, nurodydamas ankstesnę teismų praktiką.

---

133  – Dėl pareigos atsižvelgti į bendruosius Bendrijos teisės principus žr. vietoj daugelio 1995 m. spalio 26 d. Sprendimą Siesse (C‑36/94, Rink. p. I‑3573, 1995, 21 punktas).

---

134  – Italijoje, pavyzdžiui, švelnesnis baudžiamasis įstatymas atgal netaikomas, jeigu jau yra priimtas galutinis sprendimas arba jeigu tai yra išimtiniai arba laikinai galiojantys įstatymai (Codice Penale 2 straipsnio 3 ir 4 dalys). Be to, Komisija nurodo 1985 m. vasario 19 (22) d. Italijos Konstitucinio teismo (Corte costituzionale) sprendimą Nr. 51, pagal kurį švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo atgal principas netaikomas įstatyminiams dekretams (Decreto legge), kurių, juos išleidus, Parlamentas nepakeitė įstatymais ir kurie dėl to atgaline data neteko galios; žr. šiuo klausimu taip pat Italijos Konstitucijos 77 straipsnio 3 dalį.

---

135  – Kitaip būtų priešingu atveju, jeigu veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas buvo švelnesnis arba jeigu veikos padarymo metu už ją išvis nebuvo baudžiama. Tuomet kalbama ne apie fundamentalaus teisinės valstybės principo – bausmės teisėtumo – išimtį, bet paprasčiausia apie jo taikymą. Švelnesnis baudžiamasis įstatymas ir bausmių nebuvimas tokioje situacijoje turi galioti net ir tada, kai tuometinė nacionalinė teisinė padėtis prieštaravo Bendrijos teisei.

---

136  – Šios išvados 156 ir 157 punktai.

---

137  – Baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės srityje ši mintis sutinkama, pavyzdžiui, 1989 m. vasario 2 d. Sprendime Cowan (186/87, Rink. p. 195, 1989, 19 punktas) ir 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendime Bickel ir Franz (C‑274/96, Rink. p. I‑7637, 1998, 17 punktas).

---

138  – Dėl pareigos užtikrinti Bendrijos teisės galiojimą ir praktinį veiksmingumą žr. taip pat šios išvados 88 ir 134–136 punktus.

---

139  – Nurodytas 36 išnašoje.

---

140  – 127 išnašoje nurodyti sprendimai.