EUROPOS KOMISIJA

Briuselis, 2021 11 24

COM(2021) 741 final

KOMISIJOS ATASKAITA EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI

2022 m. įspėjimo mechanizmo ataskaita





























(parengta pagal Reglamento (ES) Nr. 1176/2011 dėl makroekonominių disbalansų prevencijos ir naikinimo 3 ir 4 straipsnius)

{SWD(2021) 361 final}

Turinys

Santrauka

1.Makroekonominės aplinkybės ir disbalanso raida euro zonoje

2.Disbalansas, rizika ir koregavimas. Pagrindiniai pokyčiai šalyse

2.1.Suvestinės rezultatų apžvalga

2.2.Išorės sektorius ir konkurencingumas

2.3.Privačiojo sektoriaus skola ir būsto rinkos

2.4.Valdžios sektorius

2.5.Finansų sektorius

3.Pagrindinių problemų santrauka ir priežiūros poveikis

4.Konkrečioms valstybėms narėms skirtos pastabos

1 priedas. Pagrindinių rezultatų suvestinės rodiklių prognozės ir trumpalaikės prognozės

2 priedas. MDP rezultatų suvestinė

Santrauka

Ši įspėjimo mechanizmo ataskaita yra antroji ataskaita, teikiama per COVID-19 pandemiją, ekonomikai atsigaunant po 2020 m. netikėtai staiga ištikusios krizės. COVID-19 pandemija sukėlė neregėto masto ekonomikos krizę. Po 2020 m. pirmoje pusėje patirtų sutrikimų, visoje Europoje palaipsniui švelninant plitimo valdymo priemones, ekonomika greitai pradėjo atsigauti. Dėl skiepijimo organizavimo ekonomikos perspektyvos pasikeitė į gerąją pusę. Nors tarp valstybių narių tebėra skirtumų, pastangos kovoti su tiesioginiais ekonominio sukrėtimo padariniais duoda rezultatų. Sėkmingas skiepijimo organizavimas kartu su veiksminga ir tikslingai taikoma plitimo valdymo strategija nuo 2021 m. pavasario paskatino stipresnį ekonominės veiklos atsigavimą, o ekonominės politikos koordinavimo priemonėmis pradėti kloti tvirto ir įtraukaus atsigavimo ir didesnio atsparumo pamatai. Remiantis Komisijos 2021 m. rudens ekonomine prognoze, tikimasi, kad dauguma valstybių narių iki 2021 m. pabaigos priartės prie prieš krizę buvusio gamybos apimties lygio ir tik kelios valstybės šį lygį pasieks kitais metais.

Pandemija smogė tuo metu, kai palankiomis makroekonominėmis aplinkybėmis vyko didžiosios dalies disbalanso naikinimo procesas ir jau kilo nauja rizika, susijusi su perkaitimo ženklais. Nuolatinio ekonomikos augimo laikotarpis didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį sudarė palankias sąlygas palaipsniui naikinti disbalansą. Šis disbalansas buvo susijęs su aukštais privačiojo ir viešojo sektorių skolos ir BVP santykio lygiais, kuriuos nulėmė ir pasaulinė finansų krizė, ir iki jos didėjęs įsiskolinimo lygis. Didelis einamosios sąskaitos deficitas arba spartus kredito augimas taip pat buvo panaikintas, todėl išorės skola buvo palaipsniui sumažinta, o bankų sistemos sustiprintos. Vėliau, ekonomikai nuolat augant, kai kuriose šalyse išaugo problemos ir rizika, susijusios su perkaitimo ženklais, daugiausia būsto kainų ir sąnaudų konkurencingumo lygmeniu, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse.

Skolos ir BVP santykio mažinimo procesas per pandemiją sustojo, nors būsto kainos augo dar sparčiau, ir tai rodo, kad apskritai didėja makroekonominė rizika. Dėl staigaus BVP sumažėjimo ir fiskalinio poveikio, kurį sukėlė priemonės, kurių buvo būtina imtis siekiant kovoti su COVID-19 krize, apsaugoti gamybos pajėgumus ir apriboti pandemijos poveikį užimtumui bei socialinį poveikį, padidėjo su didele valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus skola susijęs disbalansas. Jau ir taip didelės būsto kainos augo dar sparčiau ir kelia riziką keliose šalyse, ypač tose, kuriose taip pat smarkiai išaugo hipotekinė skola. Dėl gerų kapitalo pakankamumo rodiklių ir didelių likvidumo rezervų bankai galėjo toliau teikti kreditus ekonomikai. Tačiau atšaukus apsaugines priemones ir ekonomikoje pasireiškus ilgalaikiam įmonių mokumą paveikiančiam pandemijos poveikiui, bankų sektoriuje gali pasireikšti antrinis poveikis. Nuo pajamų iš tarpvalstybinio turizmo priklausančiose šalyse pablogėjo išorės sąskaitos padėtis. Plataus masto politikos rėmimo priemonės padėjo suvaldyti nedarbo augimą ir stabilizavo namų ūkių pajamas. Ekonomikos atsigavimui išsilaikant, kai kuriose šalyse atsiranda darbo jėgos trūkumas ir sąnaudų spaudimas, o keliose šalyse numatyta reikšmingai padidinti darbo užmokestį.

Greitas ir koordinuotas politikos atsakas į pandemiją sušvelnino jos poveikį ekonomikai, o Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė (EGADP) suteikia unikalią galimybę po krizės tapti stipresniems. Stabilumo ir augimo pakto bendroji nukrypti leidžianti išlyga buvo pradėta taikyti iš karto po pandemijos protrūkio – taip buvo paremtos nacionalinės fiskalinės priemonės. Susitarimas dėl laikinosios valstybės pagalbos sistemos sudarė sąlygas valstybėms narėms naudotis visomis valstybės pagalbos taisyklėse numatytomis lankstumo galimybėmis. Europos laikinos paramos priemonė nedarbo rizikai dėl ekstremaliosios situacijos mažinti (SURE) padėjo apsaugoti darbo vietas. Vyriausybės suteikė beprecedentę fiskalinę ir politikos paramą, o Europos Centrinis Bankas (ECB) įgyvendino daug įvairių priemonių finansiniam stabilumui išsaugoti ir sklandžiam finansų rinkų veikimui užtikrinti. Ekonomikai atsigaunant, ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planuose numatytų reformų ir investicijų veiksmingas įgyvendinimas padės skatinti ilgalaikį atsigavimą, padidinti atsparumą ir paspartinti ES žaliąją ir skaitmeninę pertvarką. Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planų įgyvendinimas gali padėti sumažinti disbalansą ir makroekonominę riziką. Planai suteikia unikalią galimybę labiausiai nuo COVID-19 krizės nukentėjusias valstybes nares nukreipti į ilgalaikio didesnio augimo kelią – tai paskatins kurti darbo vietas, padidins skolos tvarumą ir padės perbalansuoti visą Europos ekonomiką.

ĮMA pateikiamą horizontalią analizę galima apibendrinti taip:

·dėl COVID-19 krizės laikinai pakito išorės pozicija, tačiau einamosios sąskaitos struktūros iš esmės nepasikeitė. Šalyse, kuriose tarpvalstybinio turizmo sektorius yra didelis, apskritai labai padidėjo einamosios sąskaitos deficitas arba sumažėjo buvęs nežymus jos perteklius. Tikimasi, kad atsinaujinus kelionėms, ši padėtis palaipsniui pasitaisys. 2020 m. šiek tiek sumažėjo kai kurių šalių didelis einamosios sąskaitos perteklius, taigi euro zonos einamoji sąskaita atitinka pagrindinius ekonominius rodiklius. Tačiau pirmojo 2021 m. pusmečio duomenys rodo, kad euro zonos einamosios sąskaitos perteklius labai padidėjo, daugiausia dėl didesnio prekybos paslaugomis balanso. Dabar prognozuojama, kad euro zonos einamoji sąskaita į 2019 m. buvusį lygį sugrįš 2021 m., atsižvelgiant į vis dar menką vidaus paklausą. Apskritai didžiausius einamosios sąskaitos pokyčius sudaro keli elementai: visose valstybėse narėse privatusis sektorius padidino savo grynąją taupymo poziciją, o valdžios sektoriaus grynosios skolinimo pozicijos dėl COVID-19 pandemijos poveikio ir priemonių, kurių buvo imtasi jam sušvelninti, labai sumažėjo. Keliose valstybėse narėse, turinčiose didelę neigiamą grynąją tarptautinių investicijų poziciją, 2020 m. pablogėjo einamosios sąskaitos balansas, tačiau prognozuojama, kad to poveikis jų grynosios tarptautinių investicijų pozicijos ir BVP santykiui palaipsniui išnyks.

·2020 m. sutrikus ekonominei veiklai labai išaugo vienetui tenkančios darbo sąnaudos, tačiau tikimasi, kad atsigaunant ekonomikai jos iš dalies bus atsvertos, nors yra nemažai atvejų, kai atsiranda darbo jėgos trūkumas ir sąnaudų spaudimas. Dėl vertinant pagal darbuotojų skaičių stabilaus užimtumo lygio, nepaisant smarkiai mažėjančios gamybos, visoje ES padidėjo vienetui tenkančios darbo sąnaudos – tą paskatino įvairios viešosios darbo vietų išsaugojimo iniciatyvos, ypač sutrumpinto darbo laiko sistemos, pagal kurias buvo skatinama mažinti dirbtų valandų skaičių, o ne užimtumo lygį. Šį poveikį atitinka laikinas nominalaus darbo našumo sumažėjimas 2020 m. Atsigaunant ekonomikai, našumas pamažu auga ir kompensuoja dalį sumažėjusių vienetui tenkančių darbo sąnaudų. Vis dėlto kai kuriose šalyse darbo užmokesčio didėjimas tam tikrais atvejais įgauna prieš pandemiją buvusias tendencijas. Tačiau padėtis įvairių sektorių ir šalių darbo rinkose yra skirtinga ir nors yra atvejų, kai užimtumas iš esmės atsigavo ir pasiekė prieš krizę buvusį lygį, tam tikrais atvejais atotrūkis tebėra didelis. Atsigaunant ekonomikai tam tikrais atvejais gali toliau didėti perskirstymas tarp darbo vietų, įmonių ir sektorių ir tai gali lemti tam tikrus nuolatinius šalių gamybos pajėgumų pokyčius. Tam tikrais kitais atvejais atsiranda darbo jėgos trūkumas, ypač šalyse, kurias krizė paveikė mažiau ir kuriose paklausa yra didesnė. Kartu su kitais veiksniais, pavyzdžiui, sparčiai didėjančiomis energijos kainomis, sąnaudų spaudimas gali tapti reikšmingas ir kelti riziką ateityje.

·Taikant įvairias politikos priemones, kuriomis buvo remiamas privačiojo sektoriaus likvidumas ir mokumas, per krizę buvo išsaugotos darbo vietos ir gamybos pajėgumai. Tokios paramos priemonės, kaip skolos grąžinimo moratoriumai ir valstybės kredito garantijos, padėjo užtikrinti, kad prasidėjus COVID-19 krizei dėl privačiojo sektoriaus likvidumo trūkumo nekiltų mokumo problemų. Moratoriumai leido atidėti skolos grąžinimą ir taip padidino nominaliąją skolą ir susijusią palūkanų naštą. Palaipsniui nutraukiant šių priemonių taikymą, gali kilti skolos grąžinimo sunkumų, ypač sektoriuose, kuriuos krizė paveikė labiau, ir įmonėms, kurios jau anksčiau buvo pažeidžiamos. Daugelyje šalių didėjant tiek įmonių, tiek namų ūkių skolinimuisi kartu didėjo ir grynosios santaupos.

·2020 m. daugumoje ES šalių įmonių įsiskolinimas padidėjo, kartais labai smarkiai. Naujos paskolos, skirtos dėl pandemijos staiga sumažėjusioms pajamoms ir likvidumo trūkumui padengti, kartu su staigaus nuosmukio poveikiu prisidėjo prie įmonių skolos ir BVP santykio padidėjimo. Grynieji kredito srautai iki 2021 m. pradžios smarkiai didėjo, tačiau pastarojo meto jų sumažėjimas galėtų reikšti, kad arba sumažėjo paklausa, nes įmonės naudojasi sukauptu likvidumu, arba sumažėjo kredito pasiūla.

·Stiprėjant ekonomikos atsigavimui, padidėjo namų ūkių skolinimasis. 2020 m. didesnį namų ūkių skolos ir BVP santykį daugiausia lėmė didelis BVP sumažėjimas. Pandemijos įkarštyje kredito srautai buvo prislopę, daugiausia dėl staigaus vartojimo paskolų sumažėjimo. Be to, daugelyje šalių dėl intensyvios nekilnojamojo turto rinkos veiklos ir spartėjančio būsto kainų augimo padaugėjo hipotekos paskolų. Nuo 2021 m. pradžios keliose šalyse atsigaunant ekonomikai grynieji kredito srautai tapo dar didesni.

·COVID-19 krizė ir priemonės, kurių vyriausybės ėmėsi jai sušvelninti, labai paveikė valdžios sektoriaus skolą. Vyriausybių suteikta gyvybiškai svarbi didelė parama padėjo apsaugoti namų ūkius ir įmones nuo dalies neigiamo pandemijos sukelto ekonominio poveikio, apsaugant darbo vietas ir augimo potencialą. Nuosmukio neproporcingai paveiktose šalyse, daugiausia dėl tų šalių turizmo sektorių, valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis padidėjo labiau. Tikimasi, kad ekonomikai atsigaunant skolos ir BVP santykis stabilizuosis, o kai kuriais atvejais jis jau pradėjo mažėti; tačiau apskritai valdžios sektoriaus įsiskolinimas po šios krizės akivaizdžiai didesnis. Remiamojo pobūdžio fiskalinės politikos kryptis ir pinigų politikos priemonės sustiprino vienos kitas išlaikant pasitikėjimą ir stabilumą. Nepaisant padidėjusių finansavimo poreikių, valdžios sektoriaus skolinimosi sąlygos ir išliko remiamojo pobūdžio tiek dėl pinigų politikos priemonių, tiek dėl ilgalaikių veiksnių, kaip antai santaupų pertekliaus, palyginti su investicijomis euro zonoje. Atsižvelgiant į infliacijos pokyčius, skolinimosi išlaidos šiek tiek išaugo, tačiau apskritai tebėra mažos. Skolinimosi išlaidos kiek daugiau išaugo kai kuriose euro zonai nepriklausančiose valstybėse narėse, kurios taiko kintamo valiutos kurso režimą. Kai kurių iš jų nemaža skolos dalis yra išreikšta užsienio valiuta arba skolos grąžinimo terminai yra santykinai trumpi.

·Per pandemiją būsto kainos augo dar sparčiau. Kelerius metus didėjusios būsto kainos 2020 m. ir pirmąjį 2021 m. pusmetį dar sparčiau augo ir nuo pasaulinės finansų krizės pasiekė sparčiausią augimo tempą. Įvairiose ES šalyse stebima pervertinimo rizika. Tai verčia susirūpinti, ypač tais atvejais, kai namų ūkių skola yra didelė arba sparčiai auga. Būsto kainų augimą lėmė įvairūs paklausą skatinantys ir pasiūlą ribojantys veiksniai. Pasiūlos apribojimai pasireiškė dar prieš pandemiją, o izoliavimas laikinai juos sustiprino. Pandemija galėjo lemti tam tikrus struktūrinius būsto paklausos pokyčius, nes pereinant prie dažnesnio nuotolinio darbo gali pasikeisti geografiniai prioritetai. Finansinės sąlygos yra palankios ir apskritai tikėtina, kad jos ir toliau palaikys didelę būsto paklausą, o atsigaunant ekonomikai augančios namų ūkių pajamos greičiausiai palaikys tolesnį būsto kainų augimą.

·Bankų sektoriaus kapitalo pakankamumo rodikliai išliko geri, tačiau 2020 m. sumažėjo pelningumas, o visas krizės poveikis bankų balansams gali būti pasireikšti tik vėliau. Sąlygos bankų sektoriuje nuo pasaulinės finansų krizės labai pagerėjo – per laikotarpį iki pandemijos sukaupti kapitalo rezervai, o kapitalo pakankamumo rodikliai 2020 m. toliau didėjo, taip pat ir dėl to, kad teisės aktais buvo laikinai apribotas dividendų mokėjimas. COVID-19 krizės poveikis bankų sektoriui buvo nedidelis dėl sektoriaus sustiprinimo po finansų krizės, taip pat dėl plataus masto laikinų politikos priemonių, pavyzdžiui, kredito garantijų, skolų grąžinimo moratoriumų ar laikinų reguliavimo sušvelninimo priemonių. 2020 m. toliau mažėjo neveiksnių paskolų, visų pirma šalyse, kuriose jų buvo didelės ir kuriose bankai pašalino seniai įsigytą turtą. Tačiau išlieka ilgalaikė mažo pelningumo problema. Be to, visas krizės poveikis turto kokybei, pelningumui ir kapitalo rezervams dar gali pasireikšti nutraukus politikos priemonių taikymą. Reikėtų atidžiai stebėti galimą grįžtamąjį ryšį tarp bankų, valstybių ir įmonių sektoriaus.

Ryžtingais politikos veiksmais buvo sušvelnintas pandemijos poveikis, tačiau ji padidino skirtumus tarp euro zonos šalių. Didelį tarpvalstybinio turizmo sektorių turinčios valstybės narės labiausiai nukentėjo nuo COVID-19 pandemijos ekonominio poveikio ir tai turėjo skirtingą poveikį užimtumui ir ekonomikos augimui. Šiose šalyse taip pat dažniausiai palyginti didelės viešojo, privačiojo sektorių arba išorės skolos, todėl euro zonoje įsiskolinimo mastas labiau išsiplėtė. Kai kurios iš šių tendencijų yra susiję su laikinaisiais veiksniais, pavyzdžiui, kelionių apribojimų poveikiu, tačiau, nepaisant ryžtingų politikos veiksmų, kurių imtasi didėjantiems ekonominiams ir socialiniams skirtumams sumažinti, sėkmės, kyla pavojus, kad krizės padariniai išliks ir skirtumai įsitvirtins.

Visoje euro zonoje tebėra didelis einamosios sąskaitos perteklius ir tai rodo, kad bendru euro zonos lygmeniu yra galimybių išlaikyti atsigavimą. Tai taip pat padėtų greičiau sumažinti disbalansą. Visos zonos einamoji sąskaita laikinai sumažėjo iki pagrindiniams ekonominiams rodikliams artimo lygio, tačiau prognozuojama, kad ji vėl pasieks prieš krizę buvusį lygį, viršijantį pagrindinius ekonominius rodiklius. Rezultatai valstybių narių lygmeniu labai įvairuoja. Išorės perbalansavimas euro zonoje yra ypač svarbus, atsižvelgiant į ribotas galimybes teikti papildomą piniginę paramą paklausai palaikyti.

Atsižvelgiant į euro zonos šalių ekonomikos tarpusavio sąsajas, reikia tinkamai derinti makroekonominę politiką visose valstybėse narėse, kad būtų palaikomas atsigavimas, kartu naikinant disbalansą ir šalinant kylančią riziką. Ekonomikos augimas euro zonos šalyse, kurios yra grynosios skolintojos, be kita ko, grindžiamas paklausą skatinančiomis sąlygomis, būtų naudingas ne tik toms šalims, bet ir šalims, kurios yra grynosios skolininkės, nes euro zonos ekonomikos augimas skatina ir šių šalių augimą, finansinio įsiskolinimo mažinimą, taip pat išorės pozicijų gerėjimą. Šiuo atžvilgiu būtų naudinga krizės laikotarpiu teiktą nepaprastąją politikos paramą nutraukti tinkamu laiku, atsižvelgiant į koregavimo poreikius. Didelis ir ilgalaikis šalių, kurios yra grynosios skolininkės, našumo ir konkurencingumo padidėjimas taip pat prisidėtų prie išorės perbalansavimo ir padėtų sumažinti skolos naštą. Veiksmingai naudojantis euro zonos ir ES lygmens priemonėmis ir veiksmingai įgyvendinant būtinas reformas ir investicijas būtų lengviau skatinti ilgalaikį ekonomikos atsigavimą ir padidinti atsparumą, be kita ko, naikinti disbalansą ir šalinti kylančią riziką. Bus labai svarbu, kad pagal priemonę „Next Generation EU“ ir daugiametę finansinę programą (DFP) teikiamas finansavimas būtų visiškai panaudotas ir teikiamas toms sritims, kuriose jis panaudojamas našiausiai. Tai maksimaliai padidintų fondų ekonominį poveikį ir prisidėtų prie subalansuoto ekonomikos augimo.

Visas pandemijos poveikis disbalansui bus aiškus tik vėliau, nes gali pasireikšti antrinis poveikis. Kalbant apie įmones, kai kuriais atvejais vis dar esama pamatinio finansinio pažeidžiamumo, atsiradusio, kai dėl ilgai patiriamų nuostolių buvo išnaudotas nuosavas kapitalas, ir dėl didelių skolų. Kai kurioms įmonėms gali padaryti poveikį struktūriniai pokyčiai, dėl kurių joms gali reikėti koreguoti savo verslo modelius. Nustojus taikyti paramos priemones, gali padidėti neveiksnių paskolų ir bankrotų skaičius bent jau tuose sektoriuose, kuriuos labiausiai paveikė COVID-19 krizė, taip pat tarp įmonių, kurios prieš krizę buvo pažeidžiamos. Kol taip atsitiks, gali praeiti laiko, priklausomai nuo to, kokios rūšies restruktūrizavimo priemonės gali būti pasiūlytos kitu atveju nemokiems skolininkams. Galimybė per bankroto procedūras pašalinti esamą nuvertėjusį turtą yra svarbi siekiant užtikrinti naujų kreditų srautą į ekonomiką. Valstybės teikiamos paskolų įmonėms garantijos padeda išsaugoti gyvybingas įmones, tačiau jei jos yra didelės, jos taip pat gali lemti grįžtamąjį ryšį tarp įmonių ir valdžios sektorių, kuris paveikia ir bankus. Kyla rizika, kad įmonių balansų trūkumai padarys poveikį darbo rinkai ir, atitinkamai, kai kurių namų ūkių galimybėms grąžinti kreditą. Stiprus hipotekinio kredito augimas yra papildomas rizikos veiksnys, ypač korekcijos būsto rinkose atveju. Panašiai, tolesnis komercinės paskirties nekilnojamojo turto kainų mažėjimas taip pat gali susilpninti finansų sektorių.

Finansavimo sąlygos turės įtakos disbalanso raidai. Mažų palūkanų normų aplinkoje vyriausybės, įmonės ir namų ūkiai galėjo prisiimti didesnę skolą ir sušvelninti pandemijos poveikį ir taip apsaugoti darbo vietas ir gamybos pajėgumus. Padidinus palūkanų normas padidėtų skolos finansavimo išlaidos tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose ir padidėtų rizika tais atvejais, kai finansavimo poreikiai yra dideli. Nuo 2021 m. pradžios infliacija euro zonoje ir daugelyje kitų išsivysčiusios ekonomikos šalių gerokai padidėjo. Nors šį infliacijos didėjimą lemiantys veiksniai, įskaitant energijos kainų šuolį, daugiausia yra laikini, kyla rizika, kad jų trukmė gali būti ne trumpa. Kol nebus sugriežtintos finansavimo sąlygos, didesnė infliacija gali palengvinti skolos naštą. Tačiau užsitęsęs infliacijos didėjimas gali lemti blogesnes finansavimo sąlygas ir didesnes skolinimosi išlaidas.

Būsto rinkų pokyčius reikia atidžiai stebėti. Didelės būsto kainos kelia riziką, ypač kai jos susijusios su dideliu namų ūkių įsiskolinimu, ir šią riziką dar sustiprina neaiški darbo rinkos korekcija. Tai kelia riziką namų ūkių gebėjimui įvykdyti savo hipotekos įsipareigojimus. Didesnės palūkanų normos galėtų sukelti papildomą spaudimą gebėjimui grąžinti hipotekos paskolas, o tai turėtų šalutinį poveikį bankų sektoriui. Nuolatinis kainų kilimas atsigaunant ekonomikai gali didinti darbo užmokesčio spaudimą ir paskatinti didesnį hipotekos skolinimąsi. Būsto įperkamumas pastaraisiais metais sumažėjo ir tai gali turėti neigiamų makroekonominių padarinių, susijusių su mažesniu privačiu vartojimu ir darbo jėgos judumu, taip pat kredito srautų našumą skatinančioms investicijoms sumažėjimu.

Didelės ir valdžios, ir privačiojo sektorių skolos mažinimas labai priklauso nuo to, ar ekonomikos atsigavimas taps ilgalaikiu augimu, kuriam reikalingos gamybinės investicijos. Ilgalaikis atsigavimas priklauso nuo remiamojo pobūdžio politikos krypties ir per krizę teiktos nepaprastosios politikos paramos nutraukimo tinkamu laiku. Ilgalaikis ekonomikos augimas priklauso nuo ekonominio ir socialinio atsparumo didinimo, o tam reikia įgyvendinti tinkamas reformas ir investicijas. Siekiant skatinti ekonomikos augimą vidutinės trukmės laikotarpiu ir remti struktūrinę transformaciją, kurios reikia norint vykdyti žaliąją ir skaitmeninę pertvarką vykstant demografiniams pokyčiams, reikalingos našumą skatinančios investicijos. Tai labai svarbu, nes kai kurioms šalims būdinga didelė viešojo ir privačiojo sektorių skola ir palyginti mažas augimo potencialas, todėl aukštą skolos lygį sumažinti yra sunkiau. Didelės valdžios sektoriaus skolos sąlygomis reikia gerinti išlaidų ir pajamų sudėtį, kad būtų užtikrintos galimybės įgyvendinti viešąsias investicijas, nes remiantis patikima fiskalinio koregavimo strategija taip pat būtina mažinti finansinį įsiskolinimą, kad būtų užtikrintos galimybės reaguoti į bet kokias būsimas krizes. Kita vertus, privačiojo sektoriaus investicijoms gali trukdyti įmonių finansinio įsiskolinimo mažinimo poreikiai. Veiksmingas ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planų įgyvendinimas svarbus remiant viešąsias ir privačiąsias investicijas – taip padedama įveikti ilgalaikį pandemijos poveikį ir sudaromos sąlygos užtikrinti didesnį augimą ir atsparumą. Naująja EGADP, ją derinant su Europos struktūriniais ir investicijų fondais, bus skatinamas daug investicijų reikalaujantis atsigavimas, o ją veiksmingai įgyvendinus ES ekonomika taps tvaresnė, įtraukesnė, atsparesnė ir geriau parengta žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai, kaip numatyta pagal atitinkamus Sąjungos tikslus.

Pandemija išryškino teigiamą anticiklinės diskrecinės fiskalinės politikos, remiamojo pobūdžio pinigų politikos ir Europos koordinavimo vaidmenį reaguojant į ekonomikos krizę. COVID-19 krizė parodė, kad didelio masto diskrecinėmis fiskalinėmis atsakomosiomis priemonėmis gali būti veiksmingai sušvelnintas tiesioginis didelio sukrėtimo poveikis ir sėkmingai sudarytos sąlygos greitam atsigavimui. Neatidėliotinas nacionalines fiskalines pastangas sustiprino tai, kad buvo naudojamasi ES reglamentavimo sistemoje numatytu lankstumu. Bendras atsakas padidino pasitikėjimą. Pinigų politikos priemonės pandemijos metu padėjo išsaugoti palankias finansavimo sąlygas visuose ekonomikos sektoriuose, nes jomis buvo remiama ekonominė veikla ir apsaugomas kainų stabilumas vidutiniu laikotarpiu. Abipusiškai stiprinantis fiskalinės ir pinigų politikos poveikis buvo labai svarbus siekiant sušvelninti krizės poveikį ir remti ekonomikos atsigavimą. Nors tikimasi, kad ateinančiais metais pinigų politika išliks skatinamojo pobūdžio, mažų palūkanų normų aplinka ir pastaruoju metu didėjanti infliacija riboja galimybę dar labiau padidinti pinigų politikos skatinamąjį pobūdį. Todėl gali reikėti išlaikyti fiskalinės politikos atliekamą stabilizavimo vaidmenį kilus neigiamai rizikai, kai vykdant apdairą biudžeto politika įprastomis aplinkybėmis sukuriamas pasitikėjimas biudžeto politikos veiksmingumu krizės metu.

Labai svarbu užkirsti kelią makroekonominiam disbalansui ir jį naikinti. Pirma, silpnas ekonomikos atsigavimas gali lemti staigų įmonių bankrotų padidėjimą, dėl kurio gali būti prarandamos darbo vietos, taip pat gali išaugti poreikis teikti su krize susijusias paskolų įmonėms garantijas ir sumažėti investicijos. Antra, neigiami ekonominiai pokyčiai gali sustiprinti valstybės ir bankų ryšius. Trečia, sparčiai augančios turto ir būsto kainos galėtų padidinti namų ūkių sektoriaus pažeidžiamumą, nulemtą netvaraus turto kainų augimo. Ši rizika gali neigiamai paveikti valdžios sektoriaus skolos tvarumą ir apriboti fiskalinės politikos galimybes reaguoti į būsimus iššūkius. Pažeidžiamumą didinančių veiksnių mažinimas taip pat padės konsoliduoti ekonomikos atsigavimą ir sustiprinti ilgalaikį augimą. Panašesnės ekonominės struktūros ir labiau vienalaikiai verslo ciklai padės padidinti bendros pinigų politikos veiksmingumą.

Skatindama daug investicijų reikalaujantį atsigavimą EGADP padės padidinti makroekonominį stabilumą. Veiksmingai įgyvendinus ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planus, ES ekonomika taps tvaresnė, įtraukesnė, atsparesnė ir geriau parengta žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai. Jie taip pat padės sumažinti skirtumų ES riziką, nes EGADP dotacijos skiriamos valstybėms narėms, kuriose BVP vienam gyventojui yra mažesnis, o nedarbas didesnis ir kurios labiausiai nukentėjo nuo COVID-19 krizės. Be to, priešingai nei po pasaulinės finansų krizės, didesnės viešosios investicijos parems atsigavimą po pandemijos. EGADP dotacijomis bus finansuojami aukštos kokybės investiciniai projektai ir sudarytos sąlygos vykdyti našumą didinančias reformas, nedidinant nacionalinio deficito ir skolos santykio. Apskaičiuota, kad šios dotacijos ir kiti ES finansavimo šaltiniai 2021 ir 2022 m. vidutiniškai maždaug 0,5 % BVP per metus padidins viešąsias investicijas valstybėse narėse.

Makroekonominio disbalanso prevencija ir naikinimas didina valstybių narių gebėjimą reaguoti į sukrėtimus ir remia ekonominę konvergenciją. Pažeidžiamumą didinančių veiksnių mažinimas arba prevencija taip pat padės konsoliduoti ekonomikos atsigavimą ir sustiprinti ilgalaikį augimą. Šalys, kuriose yra susidaręs disbalansas, turi atnaujinti savo prieš pandemiją vykdytą balanso naikinimo kryptį, paremtą potencialaus augimo skatinimo politika. Disbalanso mažinimas taip pat gali turėti teigiamą šalutinį poveikį kitose šalyse. Didesnė ekonominė ir finansinė integracija ir labiau vienalaikiai verslo ciklai padės padidinti bendros pinigų politikos veiksmingumą, ypač euro zonos šalyse, ir sudarys sąlygas geriau reaguoti į būsimus iššūkius.

Šioje ĮMA daroma išvada, kad reikia atlikti 12 valstybių narių nuodugnias apžvalgas. Šios šalys – Airija, Graikija, Italija, Ispanija, Kipras, Kroatija, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Švedija ir Vokietija. Per ankstesnį metinį MDP priežiūros ciklą buvo atlikta tų valstybių narių nuodugni apžvalga ir nustatyta, kad jose yra susidaręs disbalansas (Kroatijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Rumunijoje, Ispanijoje ir Švedijoje) arba perviršinis disbalansas (Kipre, Graikijoje ir Italijoje). Siekiant atnaujinti esamus vertinimus ir įvertinti galimus likusius politikos poreikius, naujose nuodugniose apžvalgose bus vertinama, kaip šie disbalansai kito, analizuojami jų sunkumas, raida ir valstybių narių politikos atsakas. 3 skirsnyje apibendrinama, kaip tas disbalansas keitėsi, o 4 skirsnyje pateikiama informacija apie konkrečias šalis.

Be to, keliose valstybėse narėse, kurių nuodugni apžvalga ankstesniame etape nebuvo atliekama, stebimi ypatingo dėmesio verti pokyčiai. Slovakijoje būsto kainos sparčiai auga, o namų ūkių skolinimasis nuolat, nors ir lėtai, didėja. Eksportas labai koncentruotas keliuose konkrečiuose sektoriuose, sumažėjo sąnaudų konkurencingumas, tačiau eksporto rinkos dalys kol kas nenukentėjo. Vengrijos atveju reikėtų atkreipti dėmesį į valdžios sektoriaus skolinimosi ir išorės finansavimo sąveiką, esant didelei skolai užsienio valiuta. Būsto kainos sparčiai augo. Didėja spaudimas dėl sąnaudų konkurencingumo, tačiau eksporto rinkos dalys kol kas nenukentėjo.

Taip pat reikia stebėti, kaip kitose valstybėse narėse vystosi rizika, daugeliu atvejų susijusi su būsto rinkomis. Danijos ir Liuksemburgo atveju būsto rinkos pokyčiai rodo didėjančią riziką. Nors pasikeitusios preferencijos, palankios finansinės sąlygos ir pasiūlos apribojimai gali palaikyti būsto kainų augimą, negalima atmesti prielaidos, kad prasidės kainų mažėjimas, galintis turėti įtakos platesnei ekonomikai. Čekijai būdingas spartus būsto kainų augimas ir nuolatinis sąnaudų konkurencingumo mažėjimas, kuris jau kelerius metus yra reikšmingas. Maltoje didėjantis privačiojo sektoriaus įsiskolinimas ir išliekantys nemokumo sistemos trūkumai lemia ypatingą pažeidžiamumą. Vykdant stebėseną ir priežiūrą reikėtų atidžiai stebėti pokyčius šiose šešiose valstybėse narėse ir įsitikinti, ar jie atitinka makroekonominio stabilumo reikalavimus ir jį skatina. Rizikos balansas šiuo metu nerodo, kad reikia atlikti nuodugnią apžvalgą. 4 skirsnyje pateikiama daugiau informacijos apie pokyčius konkrečiose šalyse.

1.    Makroekonominės aplinkybės ir disbalanso raida euro zonoje

Ekonominės aplinkybės

Ši ĮMA parengta atsižvelgiant į ekonomines COVID-19 pandemijos aplinkybes. Iš pradžių pandemija sukėlė staigų nuosmukį, nes 2020 m. didelį poveikį ekonominei veiklai turėjo ribojamosios priemonės viruso plitimui valdyti. Todėl 2020 m. ES BVP sumažėjo 5,9 %, o euro zonoje – 6,4 % ir įvairiose šalyse šis rodiklis labai skyrėsi. Kai kuriose šalyse sumažėjimas atitiko beveik dviženklį arba didesnį rodiklį, o kitose nuosmukis buvo nedidelis. Gerėjant sveikatos būklei, nuo 2020 m. antrojo ketvirčio buvo galima sušvelninti plitimo valdymo priemones ir ekonomika pradėti atsigauti. Dėl įvairių pandemijos bangų ekonomika iki 2021 m. pradžios atsigavo netolygiai. Skiepijimo organizavimas kartu su veiksminga ir tikslingai taikoma plitimo valdymo strategija, taip plataus masto valstybės paramos priemonės nuo 2021 m. pavasario sudarė sąlygas didesniam judumui ir paskatino stipresnį, nei tikėtasi, ekonominės veiklos atsigavimą. Apskritai Komisijos 2021 m. rudens ekonominėje prognozėje numatoma, kad 2021 m. tiek ES, tiek euro zonos BVP augs 5 %, o 2022 m. – 4,3 %. Prognozuojama, kad dauguma valstybių narių iki 2021 m. pabaigos priartės prie iki krizės buvusios gamybos apimties lygio ir tik kelios valstybės šį lygį pasieks kitais metais (1.1 a diagrama) ( 1 ). 

Ryžtingais politikos veiksmais buvo sušvelnintas pandemijos poveikis, tačiau ji padidino skirtumus tarp euro zonos šalių. Tai rodo netolygų pandemijos poveikį ir ekonominių struktūrų skirtumus. Tuos sektorius, kuriuose daug kontaktų su klientais, apribojimai paveikė labiau nei gamybos sektorių. Todėl tiek šalių viduje, tiek skirtingose šalyse ekonominės veiklos rezultatai labai skirtingi. Šalių, kurių tarpvalstybinio turizmo sektorius labai didelis ir kurios ypač nukentėjo nuo judumo apribojimų, BVP sumažėjo daugiau nei vidutiniškai ir smarkiai suprastėjo jų išorės sąskaitų padėtis. Taip yra Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Nuosmukis taip pat stipriai paveikė didelę vidaus skolą turinčias šalis, pavyzdžiui, Prancūziją ir Italiją (žr. 1.1 b diagramą). Tai taip pat yra šalys, kurių privačiojo sektoriaus, valdžios sektoriaus skola arba išorės skola yra viena iš didžiausių ES. Prognozuojama, kad kai kuriose iš šių šalių ekonomika atsigaus lėčiau.

Išskirtinis politinis atsakas buvo labai svarbus švelninant COVID-19 krizės poveikį ir remiant ekonomikos atsigavimą ir kartu turėjo teigiamą poveikį makroekonominiam stabilumui. Vyriausybės suteikė precedento neturinčią fiskalinę paramą, kad apsaugotų darbo vietas ir pajamas ir paremtų įmones, ir taip sumažino įmonių bankroto riziką. Buvo nustatyti namų ūkių ir įmonių mokesčių mokėjimo ir skolų grąžinimo moratoriumai, o bankų paskoloms buvo suteiktos valdžios sektoriaus garantijos. Todėl 2020 m., nepaisant didelio nuosmukio, namų ūkių bendrosios disponuojamosios pajamos visoje ES iš esmės buvo pastovios. ES nedarbo lygis padidėjo vos 0,4 procentinio punkto, o įmonių bankrotai buvo gerai suvaldyti, nes didžiąją poveikio dalį absorbavo vyriausybės.

ES lygmeniu buvo vykdomas precedento neturintis atsakomųjų politikos priemonių koordinavimas. Stabilumo ir augimo pakto bendroji nukrypti leidžianti išlyga buvo pradėta taikyti iš karto po pandemijos protrūkio – taip buvo paremtos fiskalinės priemonės. Susitarimas dėl laikinosios valstybės pagalbos sistemos sudarė sąlygas valstybėms narėms naudotis visomis valstybės pagalbos taisyklėse numatytomis lankstumo galimybėmis. Europos laikinos paramos priemonė nedarbo rizikai dėl ekstremaliosios situacijos mažinti (SURE) apsaugojo darbo vietas. Įgyvendinant Atsako į koronaviruso grėsmę investicijų iniciatyvas (CRII ir CRII +) ir iniciatyvą REACT-EU sutelktos ir papildytos sanglaudos politikos fondų lėšos, skirtos visuomenės sveikatos sektoriui, įmonėms ir pažeidžiamiausiems gyventojams remti. Europos stabilumo mechanizmas ir Europos investicijų bankas suteikė finansinių priemonių. Veiksmingai įgyvendinus reformas ir investicijas pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę (EGADP), ES ekonomika taps tvaresnė, įtraukesnė, atsparesnė ir geriau parengta žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai, kaip numatyta pagal atitinkamus Sąjungos tikslus.

Suderintas visuotinis pinigų politikos atsakas sudarė palankias finansines sąlygas. Europos Centrinis Bankas (ECB) įgyvendino daug įvairių priemonių finansiniam stabilumui išsaugoti ir sklandžiam finansų rinkų veikimui užtikrinti. Jis bankams suteikė papildomo likvidumo, palengvino užstato reikalavimus ir vykdė didelio masto papildomą viešojo ir privačiojo sektorių turto pirkimo veiklą. Skatinamoji pinigų politikos kryptis palaikė palankias finansų rinkos nuotaikas ir padėjo išvengti kreditų krizės, o daugelio obligacijų ir akcijų rinkų vertė viršijo prieš pandemiją buvusį lygį. Kartu su ilgalaikiais veiksniais, įskaitant, be kita ko, didesnes santaupas, palyginti su investicijomis euro zonoje, didelis rinkos likvidumas užtikrino mažas valstybės skolinimosi išlaidas – kai kuriais atvejais net mažesnes nei prieš prasidedant krizei, – o pirkimo ir pardavimo kainų skirtumai euro zonoje sumažėjo. Stipraus atsigavimo lūkesčiai padėjo palaikyti teigiamas nuotaikas rinkose ir jas dar sustiprino 2020 m. rudenį įvykęs proveržis kuriant vakcinas.

Finansinės sąlygos išlieka kaip niekada paprastos, tačiau reikėtų stebėti sugriežtinimo požymius. Nors valstybės obligacijų pajamingumas 2021 m. šiek tiek padidėjo, paprastai jis tebėra gerokai mažesnis už istorinius vidurkius. Aukščiausius reitingus turinčių šalių skolos palūkanų normos yra neigiamos arba beveik nulinės, o kai kuriose valstybėse narėse, ypač už euro zonos ribų, jos šiek tiek padidėjo. Įmonių obligacijų rinkose stebimos paprastos, nors ir šiek tiek griežtinamos, finansinės sąlygos, o bankų skolinimo palūkanų normos ES yra rekordiškai mažo dydžio arba tam dydžiui artimos. Antrąjį 2020 m. pusmetį euro kursas pakilo, o paskui šiek tiek nukrito ir šie pokyčiai atsispindėjo kelių euro zonai nepriklausančių valstybių narių valiutų kursuose.

2021 m. infliacija padidėjo, tačiau tikimasi, kad padidėjimas iš esmės bus laikinas. Bendroji infliacija euro zonoje per pastaruosius mėnesius pasiekė aukščiausią per dešimtmetį lygį, palyginti su beveik dešimtmetį tikslinio lygio nesiekusia infliacija. Kai kuriose euro zonai nepriklausančiose valstybėse narėse infliacija viršijo tikslinį lygį. Prie šio padidėjimo labai prisidėjo energijos kainų kilimas, o grynoji infliacija didėjo mažiau. Tikimasi, kad infliacijos padidėjimas iš esmės bus laikinas, nors nebūtinai trumpalaikis. Gali užtrukti, kol bus pašalinti tam tikri neatitikimai, susiję su iškastinio kuro atsisakymu. Atvėrus ekonomiką labai išaugo paklausa, tačiau veiklą varžo tiekimo kliūtys. Tikėtina, kad didėjančios sąnaudos bus šiek tiek perkeliamos vartotojų kainoms, nors ir neaišku, kokiu mastu, o dalį padidėjimo gali absorbuoti sumažėjusios pelno maržos. Atrodo, kad ilgalaikės infliacijos dinamikos rizika šiuo metu yra apribota, nes euro zonos infliacijos lūkesčiai tebėra gerai pagrįsti ir iš esmės susiję su iki pandemijos vyravusių tendencijų grįžimu. Tačiau struktūriniai koregavimai, įskaitant vartojimo modelių reakciją į pandemiją ir konkretiems sektoriams būdingą kvalifikuotų darbuotojų trūkumą, gali paveikti santykines kainas ir darbo užmokestį, o tai gali padidinti infliacijos svyravimus. Užsitęsęs infliacijos didėjimas gali lemti pinigų politikos normalizavimo laiko pokyčius, todėl gali pablogėti finansinės sąlygos ir padidėti skolinimosi išlaidos.

ES ekonomika atsigauna greičiau, nei buvo numatyta, tačiau ekonominės perspektyvos tebėra neaiškios. Visoje ES sėkmingos skiepijimo kampanijos sumažino poreikį taikyti griežtas plitimo valdymo priemones siekiant kovoti su būsimomis infekcijos bangomis. Visame pasaulyje dėl mažesnio skiepijimo masto su pandemija susijusi rizika tebėra aktuali dėl mažesnio skiepijimo masto. Prekyba vis dar atsigauna po pandemijos nulemtų apribojimų ir ją slopina su tiekimu susijusios kliūtys, kurios daro poveikį į pasaulines vertės grandines labai integruotai veiklai. Dėl ilgalaikio vertės grandinių perorientavimo patiriama išlaidų ir gali kilti rizika, tačiau kartu gali atsirasti galimybių ES šalims. Sumažėjus įmonių pelningumui ir padidėjus finansiniam svertui sumažėjo privačios investicijos. Tai gali sumenkinti atsigavimą ir trukdyti įmonėms mažinti finansinį įsiskolinimą. Politikos paramos priemonių nutraukimas gali sukelti rizikos perkainojimą. Neapibrėžtumas galėtų padidinti finansų rinkų nepastovumą ir tai turėtų neigiamą poveikį finansinio ir nekilnojamojo turto kainoms, atsižvelgiant į tai, kad vertybinių popierių kainos apskritai atsiejamos nuo pagrindinių ekonominių rodiklių ( 2 ) ( 3 ) ( 4 ). Kita vertus, spartesnė pažanga valdant pandemiją visame pasaulyje ir plataus užmojo bei koordinuotų reformų ir investicijų įgyvendinimas ES galėtų sudaryti sąlygas ilgalaikiam ekonomikos atsigavimui.

Stiprus atsigavimas didina makroekonominį stabilumą, tačiau antrinis nuosmukio poveikis gali pasireikšti vėliau ir vis dar kelia riziką. Sparčiai augant BVP, didelis valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus skolos santykis, pernai smarkiai augęs, daugumoje ES šalių stabilizavosi arba šiek tiek mažėja. Nutraukus politikos rėmimo priemones neišvengiamai išryškės galimas pamatinis pažeidžiamumas labiausiai COVID-19 paveiktuose pramonės sektoriuose ir srityse. Pasibaigus skolos grąžinimo moratoriumams, įmonėms ir namų ūkiams gali kilti skolos tvarkymo sunkumų ir tai gali lemti įmonių nemokumą ir nedarbą. Valstybės ir privačiojo sektoriaus skolų ir finansų sektoriaus tarpusavio sąsajos yra rizikos perdavimo mechanizmas. Valdžios sektoriaus ir privataus turto kokybės pablogėjimas gali paveikti finansų įstaigų, kurių mažas pelningumas per pandemiją dar labiau sumažėjo, balansus. Skolos tvarkymo sunkumai gali sumažinti investicijas, namų ūkių pajamas ir vartojimą, stabdyti ekonomikos augimą ir trukdyti mažinti finansinį įsiskolinimą. Keliose šalyse, kuriose darbo sąnaudos dar prieš krizę labai augo, dėl pandemijos sumažėjo sąnaudų konkurencingumas, ir tam tikrais atvejais prognozuojama, kad tai tęsis. Būsto kainos auga sparčiausiai per dešimtmetį ir per pandemiją jų augimas nesustojo arba net padidėjo. Mažai tikėtina, kad ekonomikos atsigavimas paskatins būsto kainų korekciją (priešingai nei didėjančio įsiskolinimo atveju), nors kai kurie trumpalaikiai pasiūlos sunkumai gali sumažėti. Spartėjantis būsto kainų augimas verčia susirūpinti dėl makroekonominio stabilumo, ypač tada, kai namų ūkių skola yra didelė ir kredito augimas didelis. Mažėjantis būsto įperkamumas gali atsiliepti ekonomikai, nes sumažėtų vartojimas ir darbo jėgos judumas. Be to, dėl nekilnojamojo turto ir kitų turto kainų koregavimo gali pablogėti finansų įstaigų balansai.

Šalutinis poveikis ir euro zonos koregavimo klausimai ( 5 )

Dėl COVID-19 krizės didėja euro zonos disbalansas. Dauguma COVID-19 krizės labiausiai paveiktų šalių buvo tos šalys, kuriose jau krizės pradžioje buvo didesnė valdžios sektoriaus, privačiojo sektoriaus arba išorės skola, o kai kuriais atvejais jų potencialus BVP augimas taip pat buvo žemas. COVID-19 krizė labai paveikė šalių, kurios yra grynosios skolininkės ir kurių turizmo sektoriai dideli, išorės pozicijas, o poveikis kitų šalių išorės sąskaitoms buvo mažesnis. Kai kurios nuo ekonomikos nuosmukio labiausiai nukentėjusios šalys sparčiai atsigauna, o kitose ekonomika atsigauna lėčiau. Tai verčia daryti išvadą, kad ekonomikos augimo indėlis į su atsargomis susijusio disbalanso mažinimą gali būti mažesnis, bent jau artimiausioje ateityje, ir parodo veiksmingų reformų ir investicijų svarbą siekiant pašalinti struktūrinius trūkumus ir padidinti BVP potencialą ateityje ( 6 ). 

2020 m. euro zonos prekybos balansas šiek tiek padidėjo, nes mažėjant paklausai sumažėjo ir gamyba. Prekių ir paslaugų eksportas ir importas 2020 m. sumažėjo. Prekybos prekėmis perteklius padidėjo, daugiausia dėl mažesnių energijos kainų, o paslaugų perteklius sumažėjo, daugiausia dėl sumažėjusių tarptautinių kelionių. Apskritai tai sustabdė 2017 m. prasidėjusį euro zonos prekybos pertekliaus mažėjimą. Prognozuojama, kad 2021 m. prekybos balansas šiek tiek augs, o 2022 m. iš esmės liks pastovus (1.2 diagrama). Tikimasi, kad 2021 m., nepaisant vis dar didelio gamybos apimties atotrūkio, euro zonos grynoji infliacija (bendroji infliacija, neįskaitant energijos ir neperdirbtų maisto produktų) padidės, tačiau išliks mažesnė už tikslinį bendrosios infliacijos lygį.

2020 m. euro zonos einamosios sąskaitos perteklius toliau laipsniškai mažėjo ir nukrito iki lygio, atitinkančio pagrindinius euro zonos ekonominius rodiklius, tačiau 2021 m. jis vėl didėja. 2020 m. euro zonos einamosios sąskaitos perteklius buvo 2 % BVP (1.3 a diagrama) ( 7 ). Nepaisant nedidelio prekybos balanso didėjimo, šiek tiek mažesnis pajamų balansas lėmė nedidelį einamosios sąskaitos sumažėjimą. Tiek nominalioji, tiek pagal ciklą pakoreguota einamoji sąskaita, sudariusi 1,6 % BVP, priartėjo prie einamosios sąskaitos normos, atitinkančios pagrindinius euro zonos ekonominius rodiklius, kurie, kaip apskaičiuota, sudaro 1,7 % BVP ( 8 ). Tai patvirtino, kad vidaus paklausa išliko geresnė nei daugumoje prekybos partnerių. Tačiau pirmojo 2021 m. pusmečio duomenys rodo, kad euro zonos einamosios sąskaitos perteklius padidėjo, daugiausia dėl didesnio prekybos paslaugomis balanso. Apskritai, dabar prognozuojama, kad euro zonos einamosios sąskaitos balansas į 2019 m. buvusį lygį sugrįš 2021 m. Tai rodo, kad BVP ir visuminės paklausos skirtumas sugrįžta į prieš pandemiją buvusį lygį, taigi ir tai, kad vidaus paklausa išlieka nedidelė (1.2 diagrama).

2020 m. pagrindiniai išorės balanso pokyčiai buvo veikiau sektoriniai nei geografiniai. Labiausiai euro zonos perteklių didinančių šalių – Vokietijos ir Nyderlandų (1.3 a diagrama) – einamosios sąskaitos perteklius 2020 m. toliau mažėjo. Šiek tiek padidėjo teigiamas Italijos indėlis ir neigiamas Prancūzijos indėlis. Euro zonos pertekliaus didėjimą pirmąjį 2021 m. pusmetį daugiausia lėmė Airijos einamosios sąskaitos augimas. Vokietijos ir Nyderlandų indėliai į euro zonos perteklių taip pat padidėjo ir vėl pasiekė 2019 m. lygį. Italijos pertekliaus dalis toliau didėjo ir pasiekė Nyderlandų lygį. Šiuo metu prognozuojama, kad euro zonos pertekliaus geografinė sudėtis ateityje išliks iš esmės stabili. Kita vertus, sektorių indėliai į išorės balansą 2020 m. gerokai pasikeitė (1.3 b diagrama). Didesnes namų ūkių ir, mažesniu mastu, įmonių santaupas atsvėrė tvirta skatinamoji fiskalinė politika. Prognozuojama, kad 2021 m. privačiojo sektoriaus, visų pirma įmonių sektoriau, grynasis skolinimas toliau augs, nepaisant sumažėjusio taupymo atsargumo sumetimais ir išaugusio namų ūkių vartojimo. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus grynasis skolinimasis beveik nesikeis, atsižvelgiant į tai, kad prie didelio euro zonos grynojo valdžios sektoriaus skolinimosi labai prisidės didelis Vokietijos deficito padidėjimas (1.4 diagrama). Tikimasi, kad 2022 m. valdžios sektoriaus pozicijos gerokai sumažės (taip pat žr. 2.4 skirsnį apie valdžios sektorių). Prognozuojama, kad privačiojo sektoriaus grynasis skolinimas mažės panašiu mastu, todėl išorės pozicija turėtų išliks stabili.

Politikos atsakas

Pandemija išryškino teigiamą anticiklinės diskrecinės fiskalinės politikos, remiamojo pobūdžio pinigų politikos ir Europos koordinavimo vaidmenį reaguojant į ekonomikos krizę. COVID-19 krizė parodė, kad didelio masto diskrecinėmis fiskalinėmis atsakomosiomis priemonėmis gali būti veiksmingai sušvelnintas tiesioginis didelio sukrėtimo poveikis ir sėkmingai sudarytos sąlygos greitam atsigavimui. Neatidėliotinas nacionalines fiskalines pastangas sustiprino tai, kad buvo palengvintos ES reglamentavimo sistemų sąlygos. Bendras atsakas padidino bendrą ekonominį pasitikėjimą. Pinigų politikos priemonės pandemijos metu padėjo išsaugoti palankias finansavimo sąlygas visuose ekonomikos sektoriuose, nes jomis buvo remiama ekonominė veikla ir apsaugomas kainų stabilumas vidutiniu laikotarpiu. Abipusiškai stiprinantis fiskalinės ir pinigų politikos poveikis buvo labai svarbus siekiant sušvelninti krizės poveikį ir remti ekonomikos atsigavimą. Nors finansavimo sąlygos turėtų išlikti skatinamojo pobūdžio, mažų palūkanų normų aplinka ir pastaruoju metu didėjanti infliacija riboja galimybę dar labiau padidinti pinigų politikos skatinamąjį pobūdį. Todėl gali reikėti išlaikyti fiskalinės politikos atliekamą stabilizavimo vaidmenį kilus neigiamai rizikai, kai vykdant apdairą biudžeto politika įprastomis aplinkybėmis sukuriamas pasitikėjimas biudžeto politikos veiksmingumu krizės metu.

Labai svarbu užkirsti kelią makroekonominiam disbalansui ir jį naikinti. Pirma, silpnas ekonomikos atsigavimas gali lemti staigų įmonių bankrotų padidėjimą, dėl kurio gali būti prarandamos darbo vietos, taip pat gali išaugti poreikis teikti su krize susijusias paskolų įmonėms garantijas ir sumažėti investicijos. Antra, neigiami ekonominiai pokyčiai gali sustiprinti valstybės ir bankų ryšius. Trečia, sparčiai augančios turto ir būsto kainos galėtų padidinti namų ūkių sektoriaus pažeidžiamumą, nulemtą netvaraus turto kainų augimo ( 9 ). Ši rizika gali neigiamai paveikti valdžios sektoriaus skolos tvarumą ir apriboti fiskalinės politikos galimybes reaguoti į būsimus iššūkius. Pažeidžiamumą didinančių veiksnių mažinimas taip pat padės konsoliduoti ekonomikos atsigavimą ir sustiprinti ilgalaikį augimą. Panašesnės ekonominės struktūros ir labiau vienalaikiai verslo ciklai padės padidinti bendros pinigų politikos veiksmingumą.

Didelės ir valdžios, ir privačiojo sektorių skolos mažinimas labai priklauso nuo to, ar ekonomikos atsigavimas taps ilgalaikiu augimu, kuriam reikalingos gamybinės investicijos. Ilgalaikis atsigavimas priklauso nuo remiamojo pobūdžio politikos krypties ir per krizę teiktos nepaprastosios politikos paramos nutraukimo tinkamu laiku. Augimo stiprumas priklauso nuo skatinimo siekti pagrindinių ekonominių rodiklių, o tam reikia įgyvendinti tinkamas reformas ir investicijas. Tai labai svarbu, nes kai kurioms šalims būdinga didelė viešojo ir privačiojo sektorių skola ir palyginti mažas augimo potencialas. Dėl šios priežasties yra sunkiau sumažinti jų aukštą skolos lygį ir atsiranda poreikis patikimai užtikrinti apdairią vidutinio laikotarpio būklę, kai leis ekonominės sąlygos.

Atsižvelgiant į euro zonos šalių ekonomikos tarpusavio sąsajas, reikia tinkamai derinti makroekonominę politiką visose valstybėse narėse, kad būtų palaikomas atsigavimas, kartu naikinant disbalansą ir šalinant kylančią riziką. Ekonomikos augimas euro zonos šalyse, kurios yra grynosios skolintojos, be kita ko, grindžiamas paklausą skatinančiomis sąlygomis, būtų naudingas ne tik toms šalims, bet ir šalims, kurios yra grynosios skolininkės, nes euro zonos ekonomikos augimas skatina ir šių šalių augimą, finansinio įsiskolinimo mažinimą, taip pat išorės pozicijų gerėjimą. Šiuo atžvilgiu būtų naudinga krizės laikotarpiu teiktą nepaprastąją politikos paramą nutraukti tinkamu laiku, atsižvelgiant į koregavimo poreikius. Didelis ir ilgalaikis šalių, kurios yra grynosios skolininkės, našumo ir konkurencingumo padidėjimas taip pat prisidėtų prie išorės perbalansavimo ir padėtų sumažinti skolos naštą. Veiksmingai naudojantis euro zonos ir ES lygmens priemonėmis ir veiksmingai įgyvendinant būtinas reformas ir investicijas būtų lengviau skatinti ilgalaikį ekonomikos atsigavimą ir padidinti atsparumą, be kita ko, naikinti disbalansą ir šalinti kylančią riziką. Bus labai svarbu, kad pagal priemonę „Next Generation EU“ teikiamas finansavimas būtų visiškai panaudotas ir teikiamas toms sritims, kuriose jis panaudojamas našiausiai. Tai sustiprintų fondų ekonominį poveikį ir užkirstų kelią pernelyg didelio su prekyba nesusijusios veiklos augimo ir išorės disbalanso rizikai šalyse, kuriose gaunamų ES lėšų srautai sudaro didelę BVP dalį.

Veiksmingai įgyvendinant reformas ir investicijas pagal EGADP bus skatinamas daug investicijų reikalaujantis ekonomikos atsigavimas ir didinamas jos atsparumas ir tai padės padidinti makroekonominį stabilumą. Veiksmingai įgyvendinus ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planus, ES ekonomika taps tvaresnė, įtraukesnė, atsparesnė ir geriau parengta dvejopai pertvarkai. Tai taip pat padės sumažinti skirtumų ES riziką, nes EGADP dotacijos skiriamos valstybėms narėms, kuriose BVP vienam gyventojui yra mažesnis, o nedarbas didesnis ir kurios labiausiai nukentėjo nuo COVID-19 krizės. Įgyvendinant EGADP remiamas potencialus augimas, todėl tai galėtų padidinti skolos tvarumą, ypač tose valstybėse narėse, kurioms kyla didžiausia fiskalinė rizika ir kurių privačiojo sektoriaus skola pernelyg didelė. Be to, priešingai nei po pasaulinės finansų krizės, didesnės viešosios investicijos parems atsigavimą po pandemijos. EGADP dotacijomis bus finansuojami aukštos kokybės investiciniai projektai ir sudarytos sąlygos vykdyti našumą didinančias reformas, nedidinant nacionalinio deficito ir skolos santykio. Apskaičiuota, kad šios dotacijos ir kiti ES finansavimo šaltiniai 2021 ir 2022 m. vidutiniškai maždaug 0,5 % BVP per metus padidins viešąsias investicijas valstybėse narėse.

2.    Disbalansas, rizika ir koregavimas. Pagrindiniai pokyčiai šalyse

2.1.    Suvestinės rezultatų apžvalga

ĮMA yra grindžiama MDP rodiklių rezultatų suvestinės, kuri naudojama kaip filtravimo priemonė nustatant pirminius galimos rizikos ir pažeidžiamumo požymius, ekonominiu vertinimu. Rezultatų suvestinę sudaro 14 rodiklių, kuriems nustatytos orientacinės ribos, šiose srityse: išorės pozicijų, konkurencingumo, privačiojo sektoriaus ir valdžios sektoriaus skolos, būsto rinkų, bankų sektoriaus ir užimtumo. Siekiant užtikrinti duomenų stabilumą ir nuoseklų skirtingų šalių vertinimą, suvestinė grindžiama kokybiškais statistiniais duomenimis. Remiantis MDP reglamentu (Reglamentu (ES) Nr. 1176/2011), Komisijos užduotis – atlikti rezultatų suvestinės rodiklių verčių ekonominį vertinimą, kuris leistų geriau suprasti bendras ekonomines aplinkybes ir atsižvelgti į konkrečių šalių problemas; rezultatų suvestinės rodikliai neturėtų būti vertinami automatiškai ( 10 ). Rezultatų suvestinės vertinimas papildytas 28 papildomų rodiklių rinkiniu.

Be to, siekiant geriau įvertinti galimą makroekonominiam stabilumui kylančios rizikos raidą, šioje ataskaitoje remiamasi prognozėmis, trumpalaikėmis prognozėmis ir labai dažnai renkamais duomenimis. Oficialioje ĮMA rezultatų suvestinėje pateikiami duomenys iki 2020 m. Atsižvelgiant į didelį netikrumą dėl viso COVID-19 krizės poveikio, į šią ataskaitą įtrauktas perspektyvinis galimo krizės poveikio makroekonominiam stabilumui ir makroekonominio disbalanso raidai vertinimas. Tai atitinka požiūrį, kurio laikomasi 2020 m. lapkričio mėn. paskelbtoje ĮMA. 2021 m. ir vėlesnių metų rezultatų suvestinės kintamųjų vertės apskaičiuotos naudojant Komisijos prognozių duomenis, o trumpalaikės prognozės grindžiamos einamųjų metų duomenimis (daugiau detalių pateikta 1 priede). Su tomis prognozėmis susijęs didelis neapibrėžtumas, todėl būtina į tai atsižvelgti, kad būtų laikomasi analizės ir naudojamų duomenų skaidrumo principų ir laikomasi apdairumo darant išvadas. Be to, kaip ir ankstesniais metais, atliekant ĮMA vertinimą taip pat atsižvelgta į vertinimo sistemų padiktuotas įžvalgas ir esamų nuodugnių apžvalgų ir atitinkamų analizių išvadas.

Iš rezultatų suvestinės duomenų matyti, kad dėl COVID-19 krizės pastarojo meto atsargų disbalanso naikinimas sustojo ir kad galėjo išplisti su būsto rinka daugiausia susijusio perkaitimo rizika. Verčių, nepatenkančių į ĮMA rezultatų suvestinės ribas, skaičiavimas ilgainiui atskleidė toliau nurodytas tendencijas (2.1.1 diagrama).

·2013–2019 m. ekonomikos augimas padėjo sumažinti privačiojo sektoriaus ir valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykį – tai patvirtino mažėjantis valstybių narių, kurių skolos santykis iki 2019 m. viršijo ribas, skaičius. Šis mažinimas dėl COVID-19 krizės sustojo ir daugiau šalių fiksavo arba numatoma, kad fiksuos, ribas viršijančius privačiojo sektoriaus ir valdžios sektoriaus skolos rodiklius.

·Dėl didesnių būsto kainų pastaraisiais metais vis daugiau šalių rodiklių viršijo atitinkamas ribines vertes. Ši tendencija tapo akivaizdesnė 2020 m., kai tą ribą viršijo daugiau šalių.

·Vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas (pagrįstas suminiais pokyčiais per 3 metus) daugeliu atvejų viršijo ribas jau prieš COVID-19 krizę, o vienetui tenkančios darbo sąnaudos 2020 m. toliau sparčiai didėjo. Tai daugiausia lėmė sumažėjusio našumo, kurį lėmė dėl taikomų reikšmingų darbuotojų išlaikymo priemonių sumažėjusi veikla, automatinis poveikis. Tikimasi, kad vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas sulėtės, nes atsigavimas turėtų suteikti galimybę nominaliam našumui vėl didėti. 2020 m. padaugėjo rodiklių, viršijančių realiojo efektyviojo valiutos kurso ir eksporto rinkos dalies ribas, tačiau tikimasi, kad šie rodikliai palyginti greitai atsistatys.

·Gana daug valstybių narių einamosios sąskaitos rodiklių (pagrįstus 3 metų vidurkiais) ir toliau viršija viršutinę arba apatinę ribą. Pastaraisiais metais buvo daugiau šalių, kuriose einamosios sąskaitos perteklius viršija viršutinę ribą, nei šalių, kurių deficitas viršija apatinę ribą. COVID-19 krizė iš esmės nepakeitė einamosios sąskaitos modelių, nors kelios kitos šalys šiek tiek viršijo ribas ( 11 ). Tikimasi, kad ekonomikos atsigavimas padės sumažinti labai neigiamos grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, išreikštos BVP, atvejų skaičių, o tai reikštų, kad atsinaujina prieš pandemiją vyravusios išorės pozicijos gerėjimo tendencijos.

·Krizė daro poveikį darbo rinkai. Nors nedarbo lygis apskritai išliko nedidelis, aktyvumo lygis keliose valstybėse narėse sumažėjo ir viršijo atitinkamą ribą, nes daugiau žmonių pasitraukė iš darbo rinkų, ir tai taip pat lemia mažesnį oficialių nedarbo lygių didėjimą. Ilgalaikis nedarbas ir ypač jaunimo nedarbas, kaip paprastai, labai priklauso nuo padėties darbo rinkoje pokyčių.

Šioje ĮMA detaliai nagrinėjami šie ir kiti susiję klausimai.

2.2.    Išorės sektorius ir konkurencingumas

2.2.1.Išorės sektorius

COVID-19 krizė neigiamai paveikė kelių valstybių narių, turinčių daug išorės įsipareigojimų, einamąsias sąskaitas, o kelių šalių einamosios sąskaitos perteklius išliko didelis. Visoje ES 2020 m. einamosios sąskaitos balansas kito skirtingomis kryptimis, o šalyse, kurios labai priklauso nuo kelionių paslaugų eksporto, einamosios sąskaitos padėtis labai pablogėjo. Tarp šių šalių – Graikija, Kipras, Kroatija ir Malta ir mažesniu mastu – Ispanija ir Portugalija (2.2.1 diagrama). Prieš COVID-19 krizę visos jos, išskyrus Maltą, turėjo daug išorės įsipareigojimų. Priešingai, Čekijos, Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos einamosios sąskaitos padėtis labai pagerėjo. Pagerėjimą daugiausia lėmė didesnis prekybos balansas, tačiau taip pat augančių investicinių pajamų balansas, dėl krizės sumažėjus užsienio investuotojų pajamoms. Didelis einamosios sąskaitos perteklius per pandemiją sumažėjo Vokietijoje, Danijoje ir ypač Nyderlanduose, tačiau išlieka didelis. Slovėnijos einamosios sąskaitos perteklius toliau didėjo. Dėl mažesnių energijos kainų 2020 m. padidėjo beveik visų valstybių narių einamosios sąskaitos.

Nors, atsižvelgiant į ekonominio sukrėtimo mastą, išorės balanso pokyčiai iš esmės buvo nedideli ir laikini, sektorių indėlis į ES šalių išorės srautus labai pasikeitė. Vadovaudamiesi atsargumo sumetimais ir dėl ribotų vartojimo galimybių namų ūkiai didino santaupas, o įmonės dėl susidariusio neapibrėžtumo dažniausiai mažino savo investicijas, todėl padidėjo privačiojo sektoriaus grynosios skolinimo / skolinimosi pozicijos (2.2.3 a, b ir c diagramos). Kita vertus, vyriausybės ėmėsi veiksmų, kad paremtų ekonomiką krizės metu, kartu gaudamos mažiau pajamų, ir tai lėmė didelį valdžios sektoriaus grynąjį skolinimąsi visose ES šalyse. Dideli sektoriniai svyravimai iš esmės atsveria vienas kitą, todėl daugumoje valstybių narių bendros grynosios skolinimo / skolinimosi pozicijos iš esmės nepakito.

Trijų valstybių narių einamosios sąskaitos nesiekė apatinės MDP rezultatų suvestinėje nustatytos ribos, kuri atitinka trejų metų 2020 m. vidurkį. Didelis Kipro einamosios sąskaitos deficitas 2020 m. toliau mažėjo ir pasiekė −10,1 % BVP, daugiausia dėl sumažėjusio tarptautinio turizmo, tačiau taip pat dėl didėjančio pirminių pajamų balanso deficito. Šalies trejų metų vidurkis nukrito dar žemiau MDP ribos. Einamoji sąskaita yra mažesnė už jai nustatytą normą ir nesiekia lygio, kurio reikia, kad per ateinančius 10 metų grynoji tarptautinių investicijų pozicija atitiktų prudencinį lyginamąjį indeksą ( 12 ) ( 13 ). Rumunijos einamoji sąskaita toliau stabiliai mažėjo ir nukrito iki nedidelio −5 % BVP rodiklio, o tai šiek tiek padidino atotrūkį nuo atitinkamos normos. Nors Airijos einamoji sąskaita 2020 m. prilygo −2,7 % BVP, dėl itin didelio deficito 2019 m. trejų metų vidurkis pasiekė beveik −6 % ( 14 ).

2020 m. keturių valstybių narių einamosios sąskaitos perteklius viršijo viršutinę MDP ribą. Taip jau beveik dešimtmetį yra Danijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. Danijos ir Vokietijos perteklius, palyginti su 2019 m., 2020 m. sumažėjo ir sudarė atitinkamai 8,1 % ir 6,9 % BVP, o Nyderlandų perteklius sumažėjo nuo 9,4 % iki 7 % BVP, be kita ko, dėl tarptautinių bendrovių veiklos. Nors Danijos perteklius sumažėjo dėl mažesnio prekybos balanso, Vokietijoje ir Nyderlanduose jis mažėjo daugiausia dėl mažesnio investicinių pajamų balanso. Padidėjus prekybos ir pirminių pajamų balansui, Slovėnijos didelis perteklius per krizę dar padidėjo nuo 6 % iki 7,4 % BVP. Perteklius visose keturiose šalyse išliko gerokai didesnis už atitinkamas einamosios sąskaitos normas ir einamosios sąskaitos balanso, kurio reikia siekiant stabilizuoti grynąją tarptautinių investicijų poziciją, lyginamuosius indeksus.

Daugumos kitų ES šalių einamosios sąskaitos, išskyrus keletą svarbių išimčių, 2020 m. viršijo toms šalims nustatytus pagrindiniais ekonominiais rodikliais pagrįstus lygius. Tiek nominaliosios, tiek pagal ciklą pakoreguotos einamosios sąskaitos viršijo arba beveik atitiko einamosios sąskaitos lygį, pagrįstą pagrindiniais ekonominiais rodikliais, o daugumoje valstybių narių jos taip pat viršijo einamosios sąskaitos lygį, kurio reikia siekiant stabilizuoti grynąją tarptautinių investicijų poziciją (2.2.1 diagrama) ( 15 ). Svarbios išimtys buvo Graikija ir Portugalija, kurių einamosios sąskaitos rezultatai yra mažesni už normą ir balansą, kurio reikia, kad per 10 metų būtų pasiekta prudencinė grynoji tarptautinių investicijų pozicija. Dėl COVID-19 krizės labai sumažėjo abiejų šalių ir ypač Graikijos einamosios sąskaitos, jos ankstesniais metais labai sustiprintos.

Prognozuojama, kad labai didelį tarpvalstybinio turizmo sektorių turinčių šalių einamosios sąskaitos deficito rodikliai 2021 ir 2022 m. pamažu gerės, o didžiausias perteklius dažniausiai, nors ir ne visuomet, mažės (2.2.2 diagrama). Tikimasi, kad ateityje tarptautinės kelionės palaipsniui atsinaujins, nors, galbūt, netolygiai ir iki prognozės laikotarpio pabaigos dar nebus visiškai atsinaujinusios (žr. 1 langelį apie turizmą). Tai padės pagerinti nuo turizmo paslaugų eksporto labai priklausomų šalių, visų pirma Kipro, Kroatijos ir Graikijos, einamosios sąskaitos būklę. Vis dėlto numatoma, kad Kipro didelis einamosios sąskaitos deficitas mažės lėtai. Prognozuojama, kad Rumunijos einamosios sąskaitos būklė toliau blogės. Kita vertus, prognozuojama, kad nepastovioje Airijos einamojoje sąskaitoje per prognozės laikotarpį susidarys didelis perteklius. Prognozuojama, kad didelis Danijos, Slovėnijos ir Vokietijos perteklius mažės, nors Vokietijos atveju ir labai nedaug, o Nyderlandų perteklius 2022 m. turėtų grįžti į beveik 2019 m. lygį.

Vertinant santaupų ir investicijų požiūriu nesitikima, kad įvairių sektorių indėlis į išorės pozicijas iš esmės pasikeis daugumoje valstybių narių. Privatusis sektorius daugiausia turėtų likti grynuoju skolintoju, o valdžios sektorius, kaip prognozuojama, 2021 m. liks grynuoju skolininku (2.2.3 d diagrama). Prognozuojama, kad privačiojo sektoriaus įmonių grynojo skolinimo pozicijos daugumoje valstybių narių didės, o namų ūkių – šiek tiek sumažės. Numatoma, kad valdžios sektoriaus grynasis skolinimasis vidutiniškai šiek tiek sumažės. Kalbant apie viešąjį sektorių, didelį einamosios sąskaitos perteklių turinčių valstybių narių grynosios skolinimo pozicijos turės įtakos jų išorės pozicijai.

2020 m. grynosios tarptautinių investicijų pozicijos pablogėjo daugumoje šalių, kurios yra didelės grynosios skolininkės, tačiau šalyse, turinčiose dideles teigiamas pozicijas, jos daugiausia gerėjo. 2019 m. grynosios tarptautinių investicijų pozicijos padidėjo visose ES šalyse, išskyrus keturias, tačiau 2020 m. grynųjų tarptautinių investicijų pozicijų raida skirtingose šalyse labai skyrėsi ir beveik pusės valstybių narių grynosios tarptautinių investicijų pozicijos sumažėjo. 2020 m. dešimties ES šalių (t. y. viena mažiau nei 2019 m.) grynoji tarptautinių investicijų pozicija neviršijo rezultatų suvestinėje nustatytos −35 % BVP ribos. Tikimasi, kad 2021 m. visų šių šalių pozicijos ir toliau liks mažesnės nei pagrindiniais ekonominiais rodikliais pagrįsta grynoji tarptautinių investicijų pozicija, o šešių šalių grynoji tarptautinių investicijų pozicija, kaip prognozuojama, bus mažesnė už prudencines ribas (2.2.4 diagrama) ( 16 ). Prognozuojama, kad didelės neigiamos grynosios tarptautinių investicijų pozicijos iš esmės pagerės. Vertinant vidutiniu laikotarpiu tikimasi, kad trys valstybės narės, kurių grynoji tarptautinių investicijų pozicija yra mažesnė už −35 % ribą, 2020 m. šią ribą viršys. Prognozuojama, kad didelės teigiamos grynosios tarptautinių investicijų pozicijos toliau didės arba išliks iš esmės stabilios.

2020 m. pozicijos labiausiai pablogėjo tose valstybėse narėse, kurių neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija buvo didžiausia, tačiau tikimasi, kad atsigaunant ekonomikai daugumos jos pagerės. Airijos, Graikijos, Kipro ir Portugalijos grynoji tarptautinių investicijų pozicija nesiekia −100 % BVP ir yra žemesnė nei pagrindiniais ekonominiais rodikliais grindžiami ir prudenciniai lyginamieji indeksai. Kiek geresnė padėtis Ispanijoje, kurios grynoji tarptautinių investicijų pozicija sudaro maždaug −85 % BVP. Šių valstybių narių, išskyrus Airiją, pozicijos labai pablogėjo – Kipro ir Graikijos atveju pablogėjimas sudarė apie 20 procentinių punktų BVP. Pagrindiniai veiksniai buvo nominaliojo BVP mažėjimas, ypač Graikijoje, ir didelis einamosios sąskaitos deficitas, ypač Kipre. Airijoje ir Kipre grynosios tarptautinių investicijų pozicijos lygis iš esmės susijęs su tarptautinių įmonių ir specialiosios paskirties įmonių tarpvalstybiniais finansiniais santykiais. Visoms šioms penkioms šalims būdinga palyginti didelė neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija, atskaičius priemones, kurioms nebūdinga įsipareigojimų neįvykdymo rizika (NENDI), t. y. didelę jų išorės pozicijos dalį sudaro grynieji skoliniai įsipareigojimai ( 17 ). Daugumą Graikijos išorės įsipareigojimų sudaro valstybės skola lengvatinėmis sąlygomis. Kai kurių valstybių narių, turinčių didelę neigiamą grynąją tarptautinių investicijų poziciją, išorės tvarumą parems (kartais dideli) pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę (EGADP) gaunamų dotacijų srautai, taip pat ES lėšų pervedimai pagal daugiametę finansinę programą (DFP). Vis dėlto dabartinės prognozės rodo Kipro grynosios tarptautinių investicijų pozicijos sąstingį net ir vidutiniu laikotarpiu. Didelę neigiamą grynąją tarptautinių investicijų poziciją turinčių kitų šalių grynoji tarptautinių investicijų pozicija 2022 m. ir vidutiniu laikotarpiu turėtų palaipsniui gerėti dėl spartaus BVP augimo ir pagerėjusios einamosios sąskaitos būklės, o Airijos atveju numatoma pažanga turėtų būti ypač greita, atsižvelgiant į didelį prognozuojamą einamosios sąskaitos perteklių.

Daugumoje ES šalių, kurių grynoji tarptautinių investicijų pozicija yra vidutiniškai neigiama, 2020 m. didelių pozicijos pokyčių nebuvo, o prognozės rodo, kad daugumoje jų padėtis toliau gerėja. Tikimasi, kad iš visų šių šalių, Kroatijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos ir Slovakijos grynoji tarptautinių investicijų pozicija 2021 m. bus mažesnė už pagrindiniais ekonomikos rodikliais pagrįstus lyginamuosius indeksus, tačiau prognozuojama, kad tik pastarųjų dviejų valstybių narių grynoji tarptautinių investicijų pozicija bus mažesnė už prudencines ribas. Visų šių valstybių narių, taip pat kitų Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos šalių grynajai tarptautinių investicijų pozicijai būdingos didelės tiesioginės užsienio investicijos ir NENDI – jų padėtis yra daug palankesnė už šių šalių grynąją tarptautinių investicijų poziciją. Be to, šios šalys gauna palyginti daug ES lėšų pagal DFP ir tai yra didelė parama jų išorės pozicijai. EGADP dotacijomis, kurios papildo lėšų pagal DFP pervedimus, dar labiau paremiamas daugumos šių šalių grynosios tarptautinių investicijų pozicijos didėjimas. Apskritai prognozės rodo, kad šių šalių, išskyrus Rumuniją, kurios pozicija turėtų šiek tiek pablogėti, grynoji tarptautinių investicijų pozicija ateityje gerės (2.2.4 diagrama).

Raidos skirtumų 2020 m. buvo ir valstybių narių, turinčių didelę teigiamą grynąją tarptautinių investicijų poziciją, grupėje. Nyderlandų, Vokietijos, Maltos ir Belgijos grynoji tarptautinių investicijų pozicija dar labiau padidėjo: pirmose dviejose šalyse – dėl nuolatinio didelio einamosios sąskaitos pertekliaus, o visose keturiose šalyse taip pat ir dėl nominaliojo BVP mažėjimo. Visų pirma Nyderlanduose ir Maltoje taip pat užfiksuotas didelis teigiamas vertinimo poveikis. Priešingai, neigiami vertinimo pokyčiai ribojo Vokietijos grynosios tarptautinių investicijų pozicijos padidėjimą. Nepaisant Danijos ir Liuksemburgo didelio einamosios sąskaitos pertekliaus, didelė teigiama šių dviejų šalių grynoji tarptautinių investicijų pozicija dėl neigiamų vertinimo pokyčių sumažėjo.

Išorės finansavimo sąlygos ateityje gali būti sugriežtintos, o tai galėtų turėti pasekmių kai kurioms euro zonai nepriklausančioms šalims. Prasidėjus COVID-19 krizei pasaulinėje finansų rinkoje kilusi įtampa buvo juntama keliose euro zonai nepriklausančiose šalyse. Tuo metu kai kurių euro zonai nepriklausančių valstybių narių valiutoms, visų pirma Vengrijos forintui, kilo spaudimas ir 2020 m. kovo ir balandžio mėn. jos nuvertėjo, tačiau, pasauliniu mastu didėjant norui prisiimti riziką ir stabilizuojantis kapitalo srautams, jau gegužės mėn. jos atsigavo ir stabilizavosi (2.2.5 diagrama). Negalima atmesti galimybės, kad ateityje atsinaujins tam tikras kapitalo srautų svyravimas arba bus sugriežtintos išorės finansavimo sąlygos, iš dalies numatant, kad JAV ir kitose išsivysčiusios ekonomikos šalyse bus griežtinama pinigų politika. Atsižvelgiant į tai, euro zonai nepriklausančios šalys, kurių grynojo skolinimo pozicijos, kaip prognozuojama, bus didelės, patiria mažesnę išorinio (re)finansavimo riziką, jei tokia rizika vėl kiltų, nei valstybės narės, turinčios didelių užsienio valiutos atsargų. Atsižvelgiant į tai, svarbus vaidmuo tenka ir privačiojo sektoriaus, ir valdžios sektoriaus išorės finansavimo poreikiams (žr. 2.4 skirsnį apie valdžios sektorių).

2.2.2.Konkurencingumas

Dėl didelio laikino nominalaus darbo našumo sumažėjimo per COVID-19 krizę visoje ES padidėjo vienetui tenkančios darbo sąnaudos. Rezultatų suvestinėje parodytas vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas, pagrįstas suminiu augimu per trejus metus iki 2020 m., viršija ribą 18 valstybių narių, palyginti su aštuoniomis šalimis prieš metus. Iki 2020 m. kai kuriose šalyse, įskaitant Bulgariją, Čekiją, Estiją, Maltą, Latviją, Lietuvą, Liuksemburgą, Rumuniją, Slovakiją ir Vengriją, buvo galimo perkaitimo pavojaus požymių. Vien 2020 m. vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas paspartėjo 22 valstybėse narėse. Tačiau prognozuojama, kad dėl apskritai padidėjusio vienetui tenkančių darbo sąnaudų kintamumo šis išskirtinis vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas daugelyje šalių 2021 ir 2022 m. iš dalies pasikeis.

Dėl COVID-19 pandemijos poveikio ir atsigaunant atsirandančių struktūrinių neatitikimų sunku įvertinti sąnaudų konkurencingumo pokyčius. Staigų vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo paspartėjimą 2020 m. ir numatomą dalinį jų sumažėjimą daugumoje šalių 2021 ir 2022 m. daugiausia lemia statistinis poveikis dėl plataus masto darbuotojų išlaikymo veiksmų ir paskesnio nominalaus našumo vienam gyventojui sumažėjimo (2.2.6 diagrama). Tai paskatino valstybės parama darbo vietų išsaugojimo programoms, visų pirma laikinai išplėstoms sutrumpinto darbo laiko sistemoms, pagal kurias buvo skatinama mažinti dirbtų valandų skaičių, o ne daryti poveikį užimtumo lygiui. Darbo rinkos sąstingis ir įgūdžių trūkumas lemia nepastovumą ir neapibrėžtumą, susijusį su vienetui tenkančių darbo sąnaudų raida ateityje. Jie yra susiję su tiekimo grandinės problemomis ir nevienodo ekonomikos atsigavimo nulemtų neatitikimų, taip pat su sparčia skaitmenine transformacija ir ilgalaikiais struktūriniais pokyčiais. Atsižvelgiant į tai, kad pastaraisiais metais daugelyje šalių vienetui tenkančios darbo sąnaudos sparčiai augo, sąnaudų konkurencingumo sumažėjimas tebekelia riziką, kurią reikia stebėti, visų pirma siekiant suprasti, kokiu mastu 2020 m. užfiksuoti nuostoliai gali būti kompensuoti vykstant ekonomikos atsigavimui. Konkurencingumo ir našumo skatinimo politika tebėra labai svarbi tvariam atsigavimui po COVID-19 krizės.

2020 m. darbo našumas sumažėjo beveik visose ES šalyse, tačiau tikimasi, kad šiais ir kitais metais jis atsigaus (2.2.6 c diagrama). Darbo sąnaudos per COVID-19 krizę sumažėjo daugiausia dėl sutrumpintų darbo valandų, o užimtumas pagal darbuotojų skaičių pasikeitė nedaug dėl valdžios paramos priemonių, įskaitant išplėstas sutrumpinto darbo laiko sistemas, kurių naudojimas ekonomikai atsigaunant labai sumažėjo. Dėl to daugumoje šalių darbuotojų skaičiumi grindžiamas našumas sumažėjo labiau, palyginti su darbo našumu, grindžiamu dirbtų valandų skaičiumi. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. atsigaunant ekonomikai ir išnykstant darbuotojų išlaikymo poveikiui, našumo rodikliai didės. Prognozuojama, kad 2022 m. našumas vienam asmeniui visose valstybėse narėse, išskyrus Ispaniją, Liuksemburgą, Maltą ir Portugaliją, viršys 2019 m. lygį.

2020 m. darbo užmokestis didėjo nuosaikiai, tačiau tikimasi, kad 2021 ir 2022 m. jo augimas paspartės, kai kuriais atvejais – smarkiai. Per COVID-19 krizę daugumoje ES šalių darbo užmokestis augo vangiai (2.2.6 d diagrama). Prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. atlygis vienam darbuotojui didės daugiau kaip 5 % per metus Bulgarijoje, Čekijoje, Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje. Belgijoje, Estijoje ir Airijoje augimas vidutiniškai turėtų būti 4–5 %. Nuolatinis didelis darbo užmokesčio ir vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje jau prieš pandemiją vertė susirūpinti ir kėlė klausimų dėl sąnaudų konkurencingumo.

Visoje euro zonoje vienetui tenkančių darbo sąnaudų pokyčiai vėl turėtų pradėti remti išorės perbalansavimą, kai išnyks poveikis našumui. Vienetui tenkančių darbo sąnaudos 2020 m. daugiau augo kai kuriose šalyse, kurios yra grynosios skolininkės, pavyzdžiui, Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, nes jose nuosmukis buvo didesnis ir taikytos reikšmingos darbuotojų išlaikymo priemonės. 2022 m. vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo pokytis vėl pradės labiau skatinti išorės perbalansavimą, nes prognozuojama, kad šalyse, kurios yra grynosios skolininkės, jis bus kiek mažesnis nei šalyse, kurios yra grynosios skolintojos (2.2.7 diagrama). Mažesnis poveikis perbalansavimui, palyginti su laikotarpiu iki pandemijos, buvos susijęs su išliekančiu poveikiu našumui, kurį reikėtų pašalinti, kad būtų pašalinti esami skirtumai. Priešingai, prognozuojama, kad atlygis darbuotojams bus didesnis šalyse, kurios yra grynosios skolintojos, nei šalyse, kurios yra grynosios skolininkės.

2020 m. daugumoje šalių pakilo nominalusis efektyvusis valiutos kursas. Didžiausias pakilimas užfiksuotas Bulgarijoje, Graikijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Švedijoje. Nominalus valiutos nuvertėjimas užfiksuotas tik Vengrijoje ir mažesniu mastu – Čekijoje ir Lenkijoje. Nominaliojo efektyviojo valiutos kurso kilimas taip pat atitinka euro kurso kilimą prasidėjus COVID-19 pandemijai ir su tuo susijusią saugią svyravimo dinamiką. Kol kas 2021 m. nominalusis efektyvusis valiutos kursas pakilo daugumoje ES šalių, nors daugumoje atvejų kiek mažiau nei 2020 m.

2020 m. daugumoje valstybių narių realusis efektyvusis valiutos kursas, pagrįstas suderintu vartotojų kainų indeksu (SVKI) nuosaikiai pakilo ir tai iš dalies atitinką nominalų padidėjimą. Vienintelės šalys, kuriose SVKI pagrįstas realusis efektyvusis valiutos kursas nuvertėjo, buvo Kroatija ir Vengrija. Didžiausias pakilimas užfiksuotas Bulgarijoje, Lietuvoje ir Švedijoje. Šis nuosaikus pakilimas vyko po daugumoje valstybių narių stebėto nuvertėjimo 2019 m. Žvelgiant į ateitį, BVP defliatoriumi pagrįstas realusis efektyvusis valiutos kursas, remiantis turimomis 2021 m. prognozėmis, rodo, kad realusis valiutos kursas gali nuosaikiai padidėti, o pastebimai padidėti jis gali tik Bulgarijoje, Čekijoje, Lietuvoje ir Švedijoje (2.2.8 b diagrama).

Realiojo efektyviojo valiutos kurso pokyčiai remia išorės perbalansavimą, tačiau tik nedideliu mastu. Kai kuriose šalyse, kurios yra grynosios skolintojos, įskaitant Daniją, Vokietiją, Nyderlandus ir Maltą, realusis valiutos kurso kilimas 2020 m. šiek tiek viršijo ES vidurkį. Kai kuriose didelėse šalyse, kurios yra grynosios skolininkės, arba šalyse, kurios yra labiau paveiktos COVID-19 nuosmukio, pavyzdžiui, Kipre, Kroatijoje, Graikijoje, Italijoje, Portugalijoje ar Ispanijoje, užfiksuotas tam tikras konkurencingumo padidėjimas tų šalių, kurios yra grynosios skolininkės, atžvilgiu; padidėjimą lėmė mažesnė infliacija, kaip matyti iš nuosaikesnių realiojo efektyviojo valiutos kurso pokyčių (2.2.8 diagrama). Atrodo, kad ši tendencija išliks ir 2021 m., o tai rodo, kad realiojo efektyviojo valiutos kurso pokyčiai artimiausiu metu toliau šiek tiek skatins išorės perbalansavimą.

2020 m. eksporto rinkos dalys labai svyravo, o trijose valstybėse narėse jų sumažėjimas viršijo rezultatų suvestinėje nustatytą ribą. Remiantis bendru pokyčiu per penkerius metus, Graikijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje užfiksuotas didelis eksporto rinkos dalies sumažėjimas, viršijantis ribą. Priešingai, daugelyje šalių užfiksuotas didelis augimas – Airijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje – daugiau nei 30 procentų. 2020 m. eksporto rinkos dalys labai svyravo. Vien 2020 m. ES šalys vidutiniškai padidino tam tikras eksporto rinkos dalis, tačiau tarp šalių buvo didelių skirtumų.

Numatoma, kad kai kurios šalys, kurios 2020 m. prarado didelę eksporto rinkos dalį, artimiausiu metu atsigaus tik dalį prarastos rinkos. Išskyrus Austriją ir Estiją, per COVID-19 krizę smarkiai mažėjęs paslaugų balansas paskutiniais mėnesiais nustojo mažėti Bulgarijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Kipre, Maltoje, Portugalijoje ir Vengrijoje. Nuo 2020 m. pradžios smarkiai gerėjęs Vokietijos prekybos paslaugomis balansas tebėra šiek tiek perteklinis. Nuo 2019 m. keliose šalyse prekybos prekėmis balanso pokyčiai yra palankesni ir iš dalies kompensuoja prekybos paslaugomis balanso suprastėjimą. Tikimasi, kad, atsigaunant tarpvalstybinėms kelionėms, 2021 ir 2022 m. labai padidės Graikijos, Kroatijos ir Ispanijos eksporto rinkos dalys, tačiau ne visais atvejais pakankamai, kad būtų atgautos visos 2020 m. prarastos dalys. Apskritai numatoma, kad 2020–2022 m. daugiausia padidės Estijos, Airijos, Lietuvos, Liuksemburgo ir Lenkijos eksporto rinkos dalys, o Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Portugalijos – sumažės.

Eksporto rinkos dalies pokyčiai gali prisidėti prie tam tikro išorės perbalansavimo ateityje. Numatoma, kad šalių, kurių einamosios sąskaitos perteklius yra didelis, įskaitant Daniją, Vokietiją ir Nyderlandus, 2020–2022 m. eksporto rinkos dalys sumažės. 2021 m. antrojo ketvirčio duomenys toliau patvirtina paslaugų balanso perteklių, išreikštą BVP procentine dalimi, gerėjant prekybos prekėmis balansui Vokietijoje ir Nyderlanduose. Nepaisant to, tikėtina, kad atsigaunant turizmo srautams per COVID-19 laikotarpį įgytos paslaugų eksporto rinkos dalį šios šalys praras.

2.3.    Privačiojo sektoriaus skola ir būsto rinkos

2.3.1.Privačiojo sektoriaus skola

Privačiojo sektoriaus skolos santykis dėl COVID-19 krizės labai padidėjo, tačiau prognozuojama, kad daugelyje šalių 2021 m. grįš mažėjimo tendencija. 2020 m. privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis padidėjo visose ES šalyse, išskyrus Airiją, Daniją ir Lietuvą (2.3.1 diagrama), ir taip nutraukė daugelyje šalių vykdytą finansinio įsiskolinimo mažinimą. 2020 m. padidėjimą iš esmės lėmė BVP sumažėjimas, tačiau daugumoje šalių taip pat padidėjo skolinimasis, ypač įmonių. Kredito garantijos ir skolos grąžinimo moratoriumai buvo svarbios politikos priemonės siekiant padengti likvidumo trūkumą COVID-19 krizės pradžioje, tačiau jos taip pat prisidėjo prie skolos didėjimo. Privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis viršijo rezultatų suvestinėje nustatytą 133 % BVP ribą 12 valstybių narių (Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Kipre, Liuksemburge, Maltoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Švedijoje), palyginti su 10 šalių prieš metus, kai Ispanija ir Malta šios ribos nesiekė (2.3.1 diagrama). Kai kuriose kitose valstybėse narėse šis santykis labai padidėjo, tačiau nepasiekė nustatytos ribos. Bendra privačiojo sektoriaus skola atrodo didelė, kai ji lyginama su lyginamaisiais indeksais, kurie nustatyti atsižvelgiant į konkrečių šalių pagrindinius ekonominius rodiklius, ir su ribomis, kuriomis atsižvelgiama į prudencinius klausimus ( 18 ). Taip yra Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje Kipre, Liuksemburge, Maltoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje.

Apskritai dėl COVID-19 krizės padidėjo rizika, susijusi su privačiojo sektoriaus skolos lygiu. Prognozuojama, kad 2021 m. ekonomikai atsigaunant privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis visoje ES pradės mažėti (2.3.1diagrama). Vis dėlto numatoma, kad daugumoje ES šalių jis ir toliau viršys 2019 m. lygius. Palaipsniui nutraukiant valstybės paramos priemonių taikymą, gali susilpnėti įmonių ir namų ūkių gebėjimas vykdyti skolos grąžinimo įsipareigojimus, visų pirma sektoriuose, kurie labiau nukentėjo nuo COVID-19 krizės ir kurių balansai dar prieš krizę buvo silpnesni, todėl gali pablogėti skolos kokybė. Be to, dėl didėjančios įmonių, namų ūkių, valdžios sektoriaus ir bankų skolos taip pat padidėjo sektorių tarpusavio sąsajos, o tai gali paspartinti sukrėtimų perdavimą tarp sektorių. Pasaulinių vertės grandinių sutrikimai ir nevienodo ekonomikos atsigavimo nulemti neatitikimai sparčios skaitmeninės transformacijos sąlygomis kelia riziką ir skatina struktūrinius pokyčius bei įmonių ir darbo vietų mažėjimą.

2.3.1.1.Ne finansų bendrovių skola

2020 m. daugumoje ES šalių įmonių įsiskolinimas padidėjo, kartais labai smarkiai. 2020 m. įmonių skolos ir BVP santykis išaugo 19 šalių, daugiausia dėl staigaus BVP sumažėjimo. Tačiau prie padidėjimo taip pat prisidėjo grynieji įmonių kredito srautai, atsižvelgiant į didelį pajamų sumažėjimą ir numanomą likvidumo trūkumą 2020 m., todėl taip pat smarkiai išaugo įmonių indėliai. Ne finansų bendrovių skolos ir BVP santykis ypač padidėjo keliose šalyse, kuriose įmonių skolos lygis jau buvo aukštas arba kurių turizmo sektorius yra didelis ir jį smarkiai paveikė nuosmukis (2.3.3 a diagrama). Tarp šių šalių yra Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Malta, Portugalija ir Prancūzija. Labai didelė įmonių skola taip pat išlieka Airijoje, Belgijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose, nors pažeidžiamumą iš dalies mažina didelė tiesioginių užsienio investicijų paskolų ir įmonių vidaus tarpvalstybinio skolinimosi dalis.

Ne finansų bendrovių skolos ir BVP santykis daugelyje valstybių narių tebėra didelis, o 2020 m. skolos santykis 14 šalių viršijo tiek pagrindiniais ekonominiais rodikliais, tiek prudencinėmis ribomis pagrįstus lygius. Šios valstybės narės – tai Airija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Kipras, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Švedija ir, kiek mažesniu mastu, Austrija bei Italija (2.3.2 diagrama). Daugumoje šalių ne finansų bendrovių skola yra mažesnė už anksčiau buvusį aukščiausią lygį, dėl pastaraisiais metais vykdyto esminio finansinio įsiskolinimo mažinimo, kurio pasiektus rezultatus pandemija iš dalies panaikino. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Italijoje, Lenkijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, Slovakijoje Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje, įmonių skolos lygis yra didžiausias arba labai panašus į aukščiausią lygį nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio vidurio.

Kalbant apie ateitį, dėl didelio nominaliojo BVP augimo skolos ir BVP santykis 2021 m. ir vėliau automatiškai mažės, tačiau nuo aukštesnio pradinio skolos lygio. Dėl stipraus BVP atsigavimo, tikėtina, kad 2021 m. įmonių skolos ir BVP santykis sumažės (kai kuriais atvejais smarkai) visose ES šalyse, išskyrus Graikiją, Vengriją ir Švediją (2.3.3 b diagrama). Tikimasi, kad daugiau nei pusėje valstybių narių kredito srautai viršys prieš pandemiją buvusį lygį. Dėl didelio nominaliojo BVP augimo skolos ir BVP santykis 2021 m. ir vėliau automatiškai mažės. 2020 m. nustatytos išskirtinės priemonės bus palaipsniui nutraukiamos, todėl padidės skolos grąžinimas. Be to, mažėjant neapibrėžtumui, kaip alternatyvą naujam skolinimuisi ne finansų bendrovės gali naudoti 2020 m. sukauptas dideles likvidumo atsargas, ir tai taip pat gali padėti mažinti finansinį įsiskolinimą.

Apskritai kredito srautai ne finansų bendrovėms nuo COVID-19 krizės pradžios turėjo skirtingas tendencijas, atitinkančias skirtingus pandemijos etapus (2.3.3 b diagrama) ( 19 ). Banko paskolos ne finansų bendrovėms 2020 m. padidėjo daugiau kaip dviejuose trečdaliuose valstybių narių, įskaitant keletą valstybių narių, kuriose ne finansų bendrovių skola yra didelė, pvz., Danijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje. Taip atsitiko tokiomis aplinkybėmis, kai valstybės kredito garantijos padėjo palaikyti kredito srautus, o dėl skolos grąžinimo moratoriumų nominaliosios skolos lygiai buvo aukštesni, nei būtų buvę. Tačiau kredito ne finansų bendrovėms augimas pastaruoju metu kai kuriose didelėse valstybėse narėse akivaizdžiai sulėtėjo ir 2021 m. pradžioje daugumoje jų pasiekė žemesnį už prieš pandemiją buvusį lygį, palyginti su padėtimi mažesnėse valstybėse narėse, kur jis didėjo (2.3.4 b diagrama). Jeigu kredito ne finansų bendrovėms paklausa sumažėjo dėl to, kad įmonės naudoja sukauptas likvidumo atsargas, kredito srautai netrukus pradės augti. Tačiau bendras kreditų sumažėjimas taip pat galėtų būti susijęs su sumažėjusia kreditų paklausa ar pasiūla, o tai galėtų rodyti, kad investicinė veikla ateityje nebus aktyvi.

Kredito garantijos ir skolos grąžinimo moratoriumai padėjo ne finansų bendrovėms įveikti pandemiją, tačiau ateityje vis dar gali kilti didelių skolos grąžinimo sunkumų. Kredito garantijos ir skolos grąžinimo moratoriumai buvo svarbios politikos priemonės siekiant padengti likvidumo trūkumą COVID-19 krizės pradžioje, tačiau jos taip pat prisidėjo prie skolos didėjimo. Kai kuriais atvejais negyvybingos ir techniškai nemokios įmonės galėjo likti rinkoje, atidėti savo mokėjimo įsipareigojimus ir atidėti likvidavimą, kuris kitu atveju būtų vykdomas. Kaip valdžios sektoriaus priemonė arba savanoriška skolintojų iniciatyva visoje ES numatyti moratoriumai suteikė galimybę atidėti ne finansų bendrovių skolos grąžinimą, o tai automatiškai padidino skolą. Palaipsniui nutraukiant grąžinimo moratoriumų taikymą 2021 m. kai kuriose įmonių sektoriaus dalyse gali atsirasti skolos grąžinimo sunkumų. Kol kas dėl COVID-19 krizės įmonių nemokumo atvejų nepadaugėjo, tačiau grįžtant įprastoms sąlygoms jų gali padaugėti ir tai gali kelti riziką finansų sektoriui.

Aukštas įmonių skolos lygis ir mažas pelningumas kai kuriuose sektoriuose galėtų pakenkti investicijų ir skolos grąžinimo perspektyvoms ateityje. 2020 m. įmonių pelningumas daugumoje valstybių narių sumažėjo (2.3.4 a diagrama). Nors pirmaisiais 2021 m. mėnesiais įmonių pelningumas padidėjo beveik visose valstybėse narėse, vis dar išlieka pažeidžiamumas paslaugų sektoriuose, kuriems pandemija daro didesnį poveikį. Dėl ilgalaikės infliacijos dinamikos taip pat galėtų sumažėti kai kurių įmonių pelnas ir joms kilti skolos grąžinimo sunkumų, jei išlaidos padidėtų daugiau nei pajamos, o pastarojo meto energijos kainų pokyčiai dar didina šią riziką. Nuo 2019 m. pabaigos investicijos į įrangą sumažėjo visose valstybėse narėse, išskyrus Kiprą. Šis sumažėjimas buvo itin didelis keliose šalyse, kuriose įmonių skolos yra didelės, įskaitant Airiją, Liuksemburgą, Nyderlandus ir Belgiją, taip pat kai kuriose šalys, kurių didelis turizmo sektorius, pavyzdžiui, Italijoje, Maltoje, Portugalijoje ir Ispanijoje. Aukštas įmonių skolos lygis yra privačių investicijų ateityje rizikos veiksnys, ypač atsižvelgiant į papildomus poreikius remti žaliąją ir skaitmeninę transformaciją. Ekonomikai atsigaunant, atsiranda ženklų, kad dėl didesnių tiekimo grandinės sutrikimų gali įvykti struktūrinių pokyčių. Tą patvirtina darbo rinkos įtampa ir vangumas bei nuolatinė įgūdžių paklausos ir pasiūlos neatitiktis.

2.3.1.2.Namų ūkių skola

Dėl pandemijos namų ūkių skola padidėjo beveik visose ES šalyse. Prieš pandemiją daugumos ES šalių namų ūkiai mažino finansinį įsiskolinimą, tačiau įsiskolinimas vis dar buvo didelis (2.3.5 diagrama). Pandemija sustabdė namų ūkių finansinio įsiskolinimo mažinimą arba dar labiau padidino namų ūkių įsiskolinimą tose šalyse, kuriose skolos trajektorija jau buvo didėjanti (2.3.6 diagrama). 2020 m. namų ūkių skolos ir BVP santykio padidėjimą daugumoje atvejų lėmė didelis BVP sumažėjimas (2.3.7 diagrama). Šis poveikis bent iš dalies bus panaikintas 2021 m., kai ekonomika pradės atsigauti. Daugelyje šalių prie ilgalaikio skolos santykio didėjimo veikiausiai prisidės dinamiškas kredito, ypač hipotekos skolos, augimas, atsižvelgiant į intensyvią nekilnojamojo turto rinkos veiklą ir spartėjantį būsto kainų augimą (2.3.7 b diagrama). Apskritai daugelyje šalių, visų pirma tose, kuriose namų ūkių skolos ir BVP santykis prieš pandemiją buvo didesnis už konkrečioms šalims skirtus lyginamuosius indeksus, namų ūkių skola ir toliau bus didelė.

2020 m. aštuonių šalių namų ūkių skolos lygis viršijo tiek pagrindinius ekonominius rodiklius, tiek prudencines ribas. Kaip ir 2019 m., šios šalys – Danija, Graikija, Ispanija, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Švedija (2.3.5 diagrama). Belgijoje ir Kipre namų ūkių skolos lygis ir toliau viršija prudencinį lygį, nors jis ir panašus į lygį, kurį galima paaiškinti pagrindiniais ekonominiais rodikliais, o Kroatijoje ir Slovakijoje namų ūkių skola gerokai viršija pagrindiniais ekonominiais rodikliais pagrįstus lyginamuosius indeksus, nors vis dar nesiekia prudencinio lygio. Kai kuriose šalyse skolos santykis yra gerokai didesnis, jei jis skaičiuojamas kaip namų ūkių bendrųjų disponuojamųjų pajamų dalis. Tai pasakytina apie Airiją, Liuksemburgą ir Maltą, kur namų ūkių skolos įvertis viršija 100 % namų ūkių bendrųjų disponuojamųjų pajamų ( 20 ).

Pandemija namų ūkių grynuosius kredito srautus paveikė mažiau nei įmonių grynuosius kredito srautus. 2020 m. skolos moratoriumai ir sumažėjęs skolos grąžinimas padėjo išlaikyti grynuosius kredito srautus namų ūkiams, nors skirtingose valstybėse narėse padėtis šiek tiek skyrėsi. Liuksemburge ir Švedijoje, šalyse, kuriose namų ūkių skola yra palyginti didelė (Liuksemburge, palyginti su bendrosiomis disponuojamosiomis pajamomis), 2020 m. grynieji kredito namų ūkiams srautai sudarė maždaug 4–5 % BVP. Kitose šalyse, kuriose namų ūkių skola palyginti didelė, įskaitant Belgiją, Prancūziją ir Suomiją, grynieji srautai buvo mažesni ir svyravo nuo 2 % iki 3 % BVP. Taip buvo ir Slovakijoje, kur namų ūkių skola vis dar nesiekia prudencinio lyginamojo indekso, tačiau kelerius metus didėja ir viršija pagrindiniais rodikliais grindžiamą lygį, ir Maltoje, kur namų ūkių skola taip pat didėja ir yra artima prudenciniam lyginamajam indeksui.

Po intensyvių pandemijos mėnesių ankstesnė bankų skolinimo namų ūkiams tendencija apskritai atsinaujino. Dėl pandemijos laikinai sumažėjo grynasis bankų paskolų srautas (2.3.8 a diagrama). Iš didžiųjų euro zonos šalių jis labiausiai sumažėjo Prancūzijoje ir Ispanijoje ir apskritai atitiko grynojo vartojimo paskolų srauto sumažėjimą (2.3.8 b diagrama). Šios tendencijos galėjo būti susijusios su judumo apribojimais, dėl kurių sumažėjo vartojimo galimybės. Priešingai, hipotekinis skolinimas išliko palyginti stabilus ir 2020 m. pabaigoje paspartėjo.

2021 m. namų ūkių skolinimasis tapo dinamiškesnis. Tikimasi, kad šiais metais daugelyje šalių grynieji kredito srautai namų ūkiams bus didesni. Skolos ir grynųjų kredito srautų pokyčių prognozės, pagrįstos ECB mėnesiniais bankų skolinimo duomenimis (žr. 1 priedą), rodo, kad daugumoje šalių sandorių daugėja. Didžiausias padidėjimas užfiksuotas Liuksemburge, Maltoje ir Švedijoje (daugiau nei 4 % BVP), kiek mažesnis – Belgijoje, Prancūzijoje ir Slovakijoje (2.3.7 b diagrama). Tikimasi, kad Suomijoje (venoje iš šalių, kurioje namų ūkių skola yra didesnė) kredito srautai namų ūkiams 2021 m. išliks artimi 2 % BVP.

Nors namų ūkiai padidino santaupas, vis dar gali kilti rizika jų skolos tvarkymo pajėgumui. Namų ūkių santaupų lygis 2020 m. padidėjo dėl priverstinio taupymo arba dėl atsargumo sumetimų. Prognozuojama, kad 2021 m. bendras namų ūkių santaupų lygis taip pat viršys 2019 m. lygį. Namų ūkių santaupų lygis tebėra palyginti žemas Kipre ir Graikijoje. Danijoje taip pat taupoma kur kas mažiau nei kitose šalyse, kuriose namų ūkių bendrosios disponuojamosios pajamos yra didelės (2.3.9 a diagrama). 2020 m. ir 2021 m. pradžioje namų ūkiai sukaupė finansinį turtą, visų pirma indėlius, todėl sustiprėjo finansinė būklė. Skolos grąžinimo rizika, susijusi su didėjančiu nedarbu, kuris neigiamai paveiktų namų ūkių pajamas, tebėra nedidelė (2.3.9 b diagrama). Tačiau nors namų ūkiams šiuo metu tenkanti palūkanų našta yra labai nedidelė, pinigų politikos krypties pasikeitimas gali turėti įtakos jų skolos tvarkymo pajėgumui, ypač tais atvejais, kai daugiausia sutarčių sudaroma nustatant kintamąją palūkanų normą ( 21 ). 

2.3.2.Būstas

2020 m. dešimtyje valstybių narių realiųjų būsto kainų padidėjimas viršijo rezultatų suvestinėje nustatytą 6 % ribą. Šios šalys – Austrija, Estija, Kroatija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Slovakija ir Vokietija, (2.3.10 b diagrama), o dviejose šalyse tokia padėtis susidarė daugiau nei prieš metus. Kroatijoje, Lenkijoje, Liuksemburge ir Slovakijoje būsto kainų padidėjimas šią ribą viršija antrus metus iš eilės, o Portugalijoje kainos didėja daugiau nei 6 % kasmet nuo 2016 m.

2021 m. daugumoje valstybių narių būsto kainos toliau sparčiai augo. Šių metų pirmąjį pusmetį realiosios būsto kainos toliau sparčiai augo – 14 ES šalių realiųjų būsto kainų metinis augimas buvo didesnis nei 6 % (2.3.10 b diagrama). Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Latvijoje ir Liuksemburge realusis metinis augimas viršijo 10 %. Per pirmuosius du 2021 m. ketvirčius realiosios būsto kainos sumažėjo Kipre ir kiek mažesniu mastu Rumunijoje, o Airijoje ir Italijoje jos iš esmės liko pastovios.

Būsto kainų augimą lėmė įvairūs paklausą skatinantys ir pasiūlą ribojantys veiksniai. Pasiūlos apribojimų buvo ir prieš pandemiją ir, nors izoliavimas laikinai juos sustiprino, galima tikėtis, kad ateinančiais metais jie išliks. Pandemija galėjo lemti tam tikrus struktūrinius būsto paklausos pokyčius, nes pereinant prie dažnesnio nuotolinio darbo gali pasikeisti geografiniai prioritetai. Todėl kai kuriose vietovėse paklausa gali viršyti pasiūlą. Finansinės sąlygos yra palankios ir apskritai tikėtina, kad jos ir toliau palaikys didelę būsto paklausą. Atsigaunant ekonomikai ir augant namų ūkių pajamoms būsto kainos greičiausiai ir toliau augs.

Pastaruoju metu padidėjusios būsto kainos sustiprina nuo 2013 m. visoje ES pastovią didėjančių būsto kainų tendenciją. Realiosios būsto kainos padidėjo visose valstybėse narėse, išskyrus Italiją. Didžiausias padidėjimas mažėjimo tvarka pastebėtas Vengrijoje, Liuksemburge, Airijoje, Portugalijoje, Čekijoje, Estijoje ir Lietuvoje (2.3.10 a diagrama). Vienintelė ES šalis, kurioje 2020 m. ši didėjimo tendencija nesitęsė buvo Airija – būsto kainos šioje šalyje 2019 ir 2020 m. iš esmės buvo stabilios.

Panašu, kad daugumoje ES šalių būsto kainos yra pervertintos. Būsto kainų indeksus lyginant su lyginamaisiais indeksais, kuriuose atsižvelgiama į tokių pagrindinių kainų veiksnių, kaip pajamos ir demografiniai veiksniai poveikį, patvirtinama, kad pervertinimas plačiai paplitęs ( 22 ). Tai visų pirma pasakytina apie Austriją, Belgiją, Čekiją, Daniją, Liuksemburgą, Nyderlandus, Portugaliją, Prancūziją, Slovakiją, Švediją, Vengriją ir Vokietiją – visose šiose šalyse atotrūkis didžiulis (2.3.11 a diagrama). Įperkamumo matai (t. y. kiek reikia metų, per kuriuos gaunamos vidutinės pajamos, kad būtų galima įsigyti 100 kvadratinių metrų būstą ( 23 ) rodo didelį pervertinimą Maltoje, Airijoje ir Kroatijoje, o norint nusipirkti 100 m² būstą vienuolikoje kitų valstybių narių reikia daugiau kaip dešimties metų pajamų. Tai – Austrija, Estija, Graikija, Ispanija, Kipras, Lenkija, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Švedija ir Vengrija (2.3.11 b diagrama).

Kai kuriais atvejais galimo būsto kainų pervertinimo požymiai siejami su didele namų ūkių skola arba spartėjančiu hipotekos kredito augimu. Liuksemburge būsto kainos didelės ir sparčiai auga, o namų ūkių skola taip pat labai didelė. Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Vokietijoje yra požymių, kad būsto kainos gali būti pervertinamos, o namų ūkių skola didelė (Danijoje – labai didelė). Slovakijos atveju galimo būsto kainų pervertinimo požymiai pasireiškia kartu su didžiausiu namų ūkių skolos padidėjimu (nors ir nuo žemo pradinio lygio) per pastaruosius kelerius metus. 

Didelio būsto kainų sumažėjimo riziką mažina pasiūlos apribojimai, tačiau ekonominiai susirūpinti verčiantys klausimai išlieka. Daugelyje valstybių narių buvo įdiegtos makroprudencinės priemonės, padėjusios sumažinti riziką bendram finansiniam stabilumui, susijusiam su būsto rinka ( 24 ). Prie kainų kilimo prisidėjo ne tokia dinamiška būsto pasiūla, tačiau mažesnio masto statybos taip pat mažina tiesioginį ekonominį būsto kainų korekcijos poveikį.

Būsto įperkamumas sumažėjo. Būsto kainoms augant sparčiau nei namų ūkių pajamoms, būstą įpirkti tapo sunkiau. Būsto kainų didėjimas nėra susijęs su didėjančiu namų ūkių įsiskolinimu apskritai, tačiau brangstant būsto pirkimui ateityje taip galėtų įvykti. 2020 m. būsto kainos augo sparčiau nei pajamos visose ES šalyse, išskyrus Latviją, Kiprą ir Airiją. Daugiau kaip 10 % Liuksemburgo, Vokietijos, Danijos ir Bulgarijos gyventojų būsto išlaidoms išleidžia bent 40 % disponuojamųjų pajamų; Graikijoje – daugiau kaip 36 % gyventojų (2.3.11 b diagrama). Be akivaizdaus socialinio poveikio, tai taip pat gali turėti didelį makroekonominį poveikį, daugiausia dėl netinkamo išteklių paskirstymo. Dėl didelių būsto kainų gali sumažėti bendras privatus vartojimas ir padidėti grynasis išorės prekybos balansas, jei būsto pirkėjų polinkis vartoti būtų didesnis už vidutinį. Jei tokia tendencija būtų susijusi su skolinimusi, tai galėtų lemti kredito srautų našumą skatinančioms investicijoms sumažėjimą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad įperkamo būsto trūkumas gali neigiamai paveikti darbo jėgos judumą ir, atitinkamai, konkurencingumą.

Dėl COVID-19 sukelto sukrėtimo labai sumažėjus sandorių ir koreguojantis kainomis nukentėjo komercinės paskirties nekilnojamojo turto rinka. Nuo COVID-19 protrūkio komercinės paskirties nekilnojamojo turto rinkoje vyko skirtingi pokyčiai nei gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto rinkoje. Komercinės paskirties nekilnojamojo turto sandorių labai sumažėjo, o šios rinkos mažmeninės prekybos segmentas patyrė didelę kainų korekciją. Nors dėl neišsamių komercinės paskirties nekilnojamojo turto rinkos duomenų rizikos ir pažeidžiamumo neįmanoma patikimai įvertinti, investuotojų apklausos rodo, kad rinkos nuotaikos vis dar blogėja ( 25 ). Tai gali kelti riziką kai kuriems bankams, nes komercinės paskirties nekilnojamasis turtas paprastai naudojamas kaip ne finansų bendrovių paskolų užtikrinimo priemonė, ir ypač nekilnojamojo turto fondams, kurie yra pagrindiniai tiesioginiai komercinės paskirties nekilnojamojo turto turėtojai.

2.4.    Valdžios sektorius

COVID-19 krizė ir priemonės, kurių vyriausybės ėmėsi jai sušvelninti, labai paveikė valdžios sektoriaus skolą ir 2020 m. ji padidėjo visose valstybėse narėse. 2020 m. 13 valstybių narių (Austrijos, Belgijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Kipro, Kroatijos, Portugalijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Suomijos, Vengrijos ir Vokietijos) valdžios sektoriaus skola viršijo rezultatų suvestinėje nustatytą ribą (60 % BVP), tai yra dviem valstybėmis narėmis daugiau nei 2019 m., kai Suomija ir Vokietija tos ribos nesiekė. Nors 2020 m. pradėtos taikyti daugiausia laikinos priemonės turėjo tiesioginį skolą didinantį poveikį, nes padidino jos nominaliąją vertę, tos priemonės sumažino pandemijos sukelto nuosmukio poveikį kitiems ekonomikos sektoriams.

2020 m. valdžios sektoriaus skola labiausiai padidėjo šalyse, kurias smarkiai paveikė COVID-19 sukrėtimas. Graikijos, Ispanijos, Italijos ir Kipro atveju padidėjimas 2020 m. siekė daugiau nei 20 procentinių punktų BVP. Prognozuojama, kad 2022 m. BVP labiausiai bus padidėjęs Belgijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maltoje ir Prancūzijoje, palyginti su 2019 m. lygiu. Belgijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos ir Prancūzijos skolos lygis jau buvo aukštas pandemijos pradžioje ir prognozuojama, kad iki 2022 m. jis stabilizuosis.

2019–2020 m. skolos ir BVP santykis padidėjo dėl nominaliosios skolos padidėjimo ir staigaus BVP sumažėjimo. Daugumoje šalių skolos santykis padidėjo daugiausia dėl nominaliosios skolos padidėjimo, apimančio ir politikos priemonių, kurių imtasi kitiems ekonomikos sektoriams remti, poveikį. Tačiau Graikijos ir Italijos atveju daugiau kaip pusę skolos santykio padidėjimo lėmė vardiklio poveikis, kuris yra didesnis, kai pradinės skolos lygiai yra aukštesni ir kai nuosmukis yra stipresnis (2.4.1 diagrama).

2021 ir 2022 m. perspektyvoje numatomas bendras valdžios sektoriaus skolos stabilizavimas, nors kai kuriais atvejais ji turėtų toliau didėti. Numatoma, kad 2022 m. pabaigoje maždaug pusės valstybių narių valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis viršys 2020 m. lygį (2.4.1 b diagrama). Prognozuojama, kad keliose šalyse valdžios sektoriaus skola 2021 m. toliau didės dėl vis dar didelio valdžios sektoriaus deficito (2.4.2 ir 2.4.3b diagramos), o Maltoje ir Slovakijoje ji, kaip numatoma, viršys 60 % BVP. 2022 m. daugumos šalių skolos ir BVP santykis turėtų mažėti, nors pagal nesikeičiančios politikos scenarijų prognozuojama, kad Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Maltoje ir Rumunijoje jis didės.

Valdžios sektoriaus finansavimo sąlygos buvo palankios. Vyriausybės obligacijų pajamingumas išliko stabilus arba iš karto po nedidelio šuolio per pandemijos protrūkį 2020 m. kiek mažėjo. 2021 m. pajamingumas šiek tiek padidėjo, tačiau kartu išryškėjo konvergencijos tendencija, ypač tarp euro zonos šalių. Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos vyriausybės obligacijų pajamingumas šiek tiek padidėjo, o Rumunijos atveju padidėjimas buvo ryškesnis. Nepastovumo sumažėjimą lėmė politikos veiksmai, kuriais buvo remiamas valdžios sektoriaus finansavimas. ECB ir kitų ES centrinių bankų vykdoma pinigų politika buvo itin svarbi, o remiamojo pobūdžio fiskalinės politikos kryptis ir pinigų politikos priemonės sustiprino vienos kitas išlaikant pasitikėjimą ir stabilumą.

2020 m. labai padidėjo bendrieji finansavimo poreikiai, tačiau numatoma, kad ateinančiais metais jie pastoviai mažės. Dėl pandemijos protrūkio visose valstybėse narėse pastebimai padidėjo bendrieji finansavimo poreikiai, daugeliu atvejų – daugiau nei 10 proc. BVP (Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kipre, Lenkijoje, Maltoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Suomijoje). Didžiausi bendrieji finansavimo poreikiai 2020 m. (maždaug 30 % BVP) buvo Italijoje ir Ispanijoje (2.4.3 a diagrama). Prognozuojama, kad 2021 arba 2022 m. daugelio valstybių narių finansavimo poreikiai pradės mažėti, ir tai atitinka deficito mažėjimą per ateinančius kelerius metus (2.4.3 b diagrama). Vis dėlto prognozuojama, kad 2022 m. Ispanijos, Italijos ir Prancūzijos bendrieji finansavimo poreikiai viršys 20 % BVP.

Valdžios sektoriaus skolos struktūra kai kuriais atvejais gali būti susijusi su rizika; tarp tokių šalių – Bulgarija ( 26 ), Kroatija, Rumunija ir Vengrija – jose skolos dalis, išreikšta užsienio valiuta, yra didžiausia ( 27 ). Šiuo požiūriu pabrėžtina skolos užsienio valiuta svarba euro zonai nepriklausančioms šalims ir didesni refinansavimo poreikiai, susiję su struktūromis, kurių vidutinis terminas dažniausiai mažas. Kai kuriais atvejais mažiau išsivysčiusios ir likvidžios vidaus rinkos taip pat gali kelti riziką finansavimui.

Didesnę riziką fiskaliniam tvarumui, palyginti su padėtimi prieš pandemiją, taip pat mažina tam veiksniai. Prognozuojama, kad per ateinantį dešimtmetį maždaug trečdalyje valstybių narių skola ir toliau viršys prieš pandemiją buvusį lygį ( 28 ). Tačiau tikimasi, kad palankus palūkanų normos ir BVP augimo skirtumas ateinančiais metais padės stabilizuoti arba sumažinti skolos santykį. Fiskalinė rizika taip pat gali būti mažesnė dėl ilgesnių skolos grąžinimo terminų, palyginti stabilių finansavimo šaltinių ir kaip niekada mažų skolinimosi išlaidų. Tuo pat metu veiksmingas reformų ir investicijų pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę įgyvendinimas turėtų skatinti potencialų augimą ir padidinti skolos tvarumą.

Galima rizika taip pat susijusi su palūkanų normų didėjimu arba su COVID-19 susijusių garantijų panaudojimu. Didėjant palūkanų normoms gali padidėti palūkanų mokėjimai, ypač toms šalims, kurių finansavimo poreikiai ateityje bus dideli. Suteiktos garantijos taip pat galėtų lemti papildomas fiskalines išlaidas: 2019–2020 m. euro zonoje garantijos padidėjo 14 procentinių punktų BVP. Mažiau fiskalinio manevravimo galimybių turinčių šalių (įskaitant Belgiją, Ispaniją, Italiją, Portugaliją ir Prancūziją) vyriausybės įgyvendino dosnesnes garantijų programas. Nors šios programos leido paramą suteikti nedarant tiesioginio poveikio fiskaliniams balansams, dėl jų padidės valdžios sektoriaus skola, jei garantijų bus pareikalauta ( 29 ). 

Ekonomikai atsigaunant, ateityje bus svarbu eiti tinkama linkme, kad būtų atkurtas fiskalinis tvarumas. Numatoma, kad Stabilumo ir augimo pakto bendrosios nukrypti leidžiančios išlygos, pagal kurią valstybės narės galėjo remti savo ekonomiką COVID-19 krizės įkarštyje, taikymas nuo 2023 m. bus nutrauktas. Kai leis ekonominės sąlygos, bus labai svarbu užtikrinti apdairią vidutinio laikotarpio fiskalinę būklę ir vidutinio laikotarpio fiskalinį tvarumą. Su didele valstybės skola susijusi rizika turėtų būti vertinama lyginant su rizika, atsirandančia dėl per anksti nutraukto COVID-19 fiskalinių priemonių taikymo, nes tai gali sulėtinti atsigavimą ( 30 ) ir ilgainiui daryti neigiamą poveikį augimui. Tokių šalių kaip Belgija, Ispanija, Kipras, Portugalija ir Prancūzija, kurios turi didelę viešojo ir privačiojo sektorių skolą, poveikis augimo pokyčiams gali būti dar didesnis.

2.5.    Finansų sektorius

Pandemijos akivaizdoje ES bankų sektorius pasirodė esąs atsparus, nors vis dar susiduria su jau anksčiau iškilusiomis problemomis, pavyzdžiui, mažu pelningumu. Po kelerius metus vykusio ES bankų sektoriaus stiprinimo reaguojant į rimtus pasaulinės finansų krizės ir valstybės skolos krizės padarinius, šis sektorius su pandemija susidūrė turėdamas pakankamai kapitalo. Tačiau šio sektoriaus tvirtumas įvairiose šalyse skyrėsi – kai kuriose iš jų vis dar buvo daug neveiksnių paskolų, o mažo pelningumo problema buvo aktuali daugeliui.

·ES bankų sektorius išliko atsparus tiek dėl savo stiprios pradinės padėties, tiek dėl pandemijos metu taikytų politikos priemonių. Apskritai iki pandemijos buvo sukaupta daug kapitalo atsargų, o bendras 1 lygio nuosavas kapitalas (CET1) ir mokumo koeficientas 2020 m. toliau didėjo; prie to prisidėjo teisės aktais nustatyti dividendų apribojimai. Neveiksnių paskolų toliau mažėjo, nes buvo parduodamas seniai įsigytas turtas, o naujų neveiksnių paskolų atsiradimą slopino po pandemijos protrūkio taikyti paskolų grąžinimo moratoriumai. Naujus kreditus palaikė vyriausybės garantijos įmonių paskoloms ir laikinas makrolygio rizikos ribojimo švelninimas, o finansinės sąlygos 2021 m. išliko negriežtos. 2020 m. finansų sektoriaus įsipareigojimų augimas išliko nedidelis – tik Estija, Graikija, Lietuva ir Vengrija viršijo rezultatų suvestinės ribą. Neseniai Europos bankininkystės institucijos (EBI) atlikti testavimai nepalankiausiomis sąlygomis rodo, kad apskritai ES bankų sektorius yra atsparus, tačiau tarp bankų yra didelių skirtumų, o tie bankai, kurie daugiausia dėmesio skiria vidaus skolinimui arba kurių grynosios palūkanų pajamos yra mažesnės, susidurtų su didesniu kapitalo sumažėjimu ( 31 ).

·Pagrindinė ES bankų sektoriaus problema tebėra mažas jo pelningumas (2.5.1 a diagrama). Nuosavo kapitalo grąža, kuri daugumoje valstybių narių nuolat buvo maža, 2020 m. dar labiau sumažėjo dėl didesnių atidėjinių paskolų nuostoliams padengti ir mažesnių pajamų. Pelningumas Airijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Kipre ir Portugalijoje ir tapo neigiamas. 2021 m. esama požymių, kad pelningumas atsigauna ( 32 ). Šie atsargiai teigiami pokyčiai taip pat atsispindi ES bankų rinkos vertinime. Nuo praėjusio rudens šie elementai pamažu atsigavo ir pasiekė prieš pandemiją buvusį lygį, tačiau tebėra šiek tiek žemesni už bendrą akcijų rinkų lygį.

·Kai kurių ES šalių bankų sektorius vis dar susiduria su sunkumais dėl labai mažo pelningumo, mažesnio nei vidutinis kapitalo pakankamumo rodiklio arba didelio neveiksnių paskolų skaičiaus (2.5.1 diagrama) ( 33 ). Graikijoje neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis labai sumažėjo, tačiau tebėra aukštas ( 34 ), pelningumas 2020 m. tapo neigiamas, o kapitalo pakankamumo rodikliai yra vieni mažiausių ES. Kipro bankai taip pat gerokai sumažino savo labai didelį neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykį, tačiau pelningumas 2020 m. taip pat tapo neigiamas. Keliose kitose šalyse neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis pastaraisiais metais gerokai sumažėjo, tačiau Bulgarijoje, Kroatijoje ir Lenkijoje jis beveik siekia 5 %. Ispanijoje ir Portugalijoje kapitalo pakankamumo rodiklis yra gerokai mažesnis už vidurkį, o 2020 m. pelningumas šiose šalyse taip pat tapo šiek tiek neigiamas.

Rizika bankų sektoriui išlieka, o visas krizės poveikis turto kokybei, pelningumui ir kapitalo rezervams bus matomas tik tada, kai bus visiškai nutrauktos paramos priemonės. COVID-19 sukelto sukrėtimo poveikį bankų sektoriui apribojo plataus masto paramos politikos priemonės, daugiausia skirtos įmonių sektoriui. Šios priemonės laipsniškai nutraukiamos ir numatoma, kad dauguma priemonių nustos galioti 2021 m. pabaigoje. Jas nutraukus išryškės pagrindinės mokumo ir likvidumo problemos. Tai kelia riziką bankų sektoriui, nes skolininkai turės įvykdyti grąžinimo įsipareigojimus, kurių jie galėjo laikinai nevykdyti.

·Įmonių ir namų ūkių mokumo sunkumų dar gali kilti, kai bus atkurta normali padėtis. Keliose valstybėse narėse privačiojo sektoriaus skola buvo didelė dar prieš pandemiją, o 2020 m. ji dar labiau išaugo. Įmonių mokumo problemos kelia didelę riziką, ypač kai kuriuose nuo krizės labiau nukentėjusiuose sektoriuose. Iki šiol įmonių nemokumo atvejų buvo nedaug. Riziką, susijusią su namų ūkių hipotekine skola, iki šiol pavyko suvaldyti pasitelkus valstybės pajamų rėmimo sistemas ir padidinus namų ūkių santaupas. Ilgalaikės pasiūlos problemos būsto rinkose mažina reikšmingo būsto kainų mažėjimo riziką. Nepaisant to, būsimos įmonių sektoriaus mokumo problemos gali sukelti netiesioginį poveikį užimtumui ir turėti įtakos ir namų ūkių mokumui.

·Prognozuojama, kad neveiksnių paskolų daugės, ypač kai kuriuose sektoriuose ir kai kuriose šalyse. Tikėtina, kad ne finansų bendrovėms – jų pelningumas nukentėjo labiausiai – patiriant sunkumų grąžinti skolą padaugės neveiksnių paskolų. Jau dabar pastebimai padaugėjo 2 etapo paskolų, t. y. paskolų, kurių kredito rizika reikšmingai padidėjo ( 35 ). 2 etapo paskolų dalis euro zonoje 2020 m. sudarė 13 %, o 2021 m. ji turėtų padidėti iki 17 % ( 36 ). Regioninis ekonominės veiklos pasiskirstymas reiškia, kad neveiksnių paskolų padidėjimas gali būti nevienodas ir todėl gali neproporcingai paveikti tam tikrų šalių bankų sektorius ( 37 ). Palūkanų normų didėjimas gali būti dar vienas iššūkis labai įsiskolinusioms įmonėms, turinčioms mažas likvidumo atsargas.

·Reikėtų atidžiai stebėti grįžtamojo ryšio ciklus tarp bankų, valstybių ir ne finansų bendrovių. Euro zonoje ECB skubios paramos programa palaikė palankias finansų rinkos nuotaikas ir prisidėjo prie bankų sektoriaus stabilumo pandemijos metu. Tačiau kai kurių šalių bankai absorbavo didelę dalį neseniai išleistų valstybės skolos vertybinių popierių, kurių išleidimą iš dalies lėmė įmonių sektoriams skirtos paramos priemonės. Tai kelia riziką, atsižvelgiant į bankų balansų, įmonių sektoriaus ir valstybės skolos lygio tarpusavio sąsajas, taip pat ir į galimą ilgalaikių palūkanų normų didėjimą visame pasaulyje.

Struktūrinės bankų sektoriaus problemos, kurios buvo prieš pandemiją, išlieka ir gali būti sunkiau išsprendžiamos. Perteklinis pajėgumas buvo ilgalaikė ES bankų sektoriaus problema, dėl kurios mažėjo išlaidų veiksmingumas ir pelningumas. Vykstantis skaitmeninimo ir perėjimo prie skaitmeninių technologijų procesas kelia naujų iššūkių bankų sektoriui, kuriam teks perskirstyti finansavimą įvairiose pramonės šakose tuo metu, kai jo nuolat mažas pelningumas riboja jo paties investicijas, o padėtis gali tapti dar sudėtingesnė, jei pablogėtų jo turto kokybė.

Ne bankų finansų sektorius, kuriam poveikį darė nuolatinė mažų palūkanų normų aplinka, susiduria su naujais iššūkiais. Nuolatinė mažo pelningumo aplinka apsunkino ne bankų finansų įstaigų (pvz., draudikų, kurių turto portfeliai daugiausia investuoti į mažos rizikos turtą) pelningumą ir balansą, ir privertė jas didinti savo finansinį įsiskolinimą ir riziką dėl didesnės rizikos turto ( 38 ). Staigus palūkanų normų perspektyvos padidėjimas gali sukelti visuotinį rizikos perkainojimą, o tai reiškia, kad ES ne bankų sektorius patirs turto vertinimo nuostolių. Atrodo, kad COVID-19 sukeltas sukrėtimas kol kas labiausiai paveikė gyvybės draudikus, nes jų įmokos 2020 m. sumažėjo, o ne gyvybės draudimo versle – padidėjo ( 39 ). Be to, dėl pandemijos įvyko tam tikros komercinės paskirties nekilnojamojo turto kainų korekcijos, turėjusios įtakos nekilnojamojo turto fondų veiklos rezultatams (žr. skirsnį apie būstą).

3.    Pagrindinių problemų santrauka ir priežiūros poveikis

COVID-19 krizė nutraukė makroekonominio disbalanso, susijusio su didelėmis valdžios sektoriaus, privačiojo sektoriaus ir išorės skola, naikinimą ir prasidėjo tuo metu, kai po kelerių metų spartaus augimo kai kuriose šalyse pradėjo kilti perkaitimo rizika. Pandemijos sukeltas nuosmukis sustabdė plataus masto didelio valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus įsiskolinimo mažinimo procesą, kuris daugelyje valstybių narių vyko didžiąją praėjusio dešimtmečio dalį, ypač jo antrąją pusę, kai ekonomikos augimas tapo stipresnis ir padėjo sumažinti skolos santykį. Taip pat buvo panaikintas didelis einamosios sąskaitos deficitas arba sustabdytas spartus kredito augimas, todėl palaipsniui mažėjo išorės įsipareigojimai ir stiprėjo bankų sistemos. Pastaraisiais metais kai kuriose šalyse, ypač ten, kur ekonomikos augimas buvo spartesnis, ir po palyginti ilgo ekonomikos augimo, padaugėjo iššūkių ir rizikos, susijusios su kai kurių sektorių perkaitimo požymiais, daugiausia būsto kainų ir sąnaudų konkurencingumo lygiu. Prieš COVID-19 krizę pradėjusios stiprėti būsto kainų augimo tendencijos išliko, o kai kuriais atvejais net paspartėjo pandemijos metu. Kai kuriose sparčiau augančiose šalyse sąnaudų konkurencingumas mažėjo dar prieš pandemiją, o naujausius pokyčius vis dar sunku įvertinti, nes turimus duomenis vis dar iškreipia neįprastas našumo sumažėjimas 2020 m. ir sąveika su plataus masto paramos darbo rinkai priemonėmis.

Dėl COVID-19 krizės padidėjo kai kurie disbalansai ir gali kilti naujų iššūkių. 2020 m. valdžios ir privačiojo sektorių skolos ir BVP santykis smarkiai padidėjo dėl nuosmukio ir didesnio skolinimosi siekiant sušvelninti krizės padarinius. Tačiau dėl žymaus ekonomikos atsigavimo skolos santykis dabar stabilizuojasi arba jau pradėjo mažėti. Vis dėlto dėl krizės skola yra didesnė, nes vyriausybių, kurios dabar stengiasi išbristi iš krizės, skolos ir BVP santykis yra akivaizdžiai didesnis. Privačiajam sektoriui, daugiausia tose šalyse, kuriose privataus sektoriaus skola buvo didelė dar prieš krizę, taip pat tenka didesnės skolos našta. Sėkmingas ekonomikos gaivinimo ir atsparumo planų įgyvendinimas gali padėti mažinti viešojo ir privačiojo sektorių finansinį įsiskolinimą, padėdamas skatinti ilgalaikį augimą. Tačiau trumpuoju laikotarpiu pablogėjusi valstybės ir privataus turto kokybė gali turėti įtakos finansų įstaigų, kurių mažas pelningumas dėl pandemijos dar labiau sumažėjo, balansams ir sumažinti kreditų pasiūlą ekonomikos atsigavimui. Išorės sąskaitos nukentėjo mažiau, tačiau padėtis pablogėjo tose šalyse, kuriose tarpvalstybinis turizmas yra reikšmingesnis, įskaitant kai kurias šalis, kurių grynosios tarptautinių investicijų pozicijos yra labai neigiamos. Tuo pat metu būsto rinkos per šią krizę tapo dar dinamiškesnės, o kai kuriose valstybėse narėse būsto kainų augimas yra didžiausias per dešimtmetį. Didėja būsto kainų pervertinimo rizika, o tai kelia susirūpinimą, ypač tais atvejais, kai namų ūkių skolos yra didelės. Atsigaunant ekonomikai gali stiprėti spaudimas dėl sąnaudų konkurencingumo, ypač mažiau krizės paveiktose šalyse.

Apskritai, problemų išlieka kai kuriose valstybėse narėse. Pagrindinės problemos susijusios su šiais aspektais:

·Kai kurios valstybės narės turi daug tarpusavyje persipynusių su atsargomis susijusių pažeidžiamumo problemų. Tai dažniausiai būdinga toms šalims, kurios po pasaulinės finansų krizės nukentėjo dėl su kreditu susijusių spartaus ekonomikos augimo ir staigaus smukimo ciklų ir kardinalių einamosios sąskaitos padėties pasikeitimų, kurie taip pat darė poveikį bankų sektoriui ir valdžios sektoriaus skolai. Beveik visos šios valstybės narės smarkiai nukentėjo nuo COVID-19 krizės, o tai taip pat rodo didelę tarpvalstybinio turizmo reikšmę jų ekonomikai:

-pavyzdžiui, didelė Kipro ir Graikijos skola ir didelis neigiamas grynosios tarptautinių investicijų pozicijos rodiklis siejamas su išlikusiomis finansų sektoriaus problemomis. 2020 m. šių valstybių narių einamųjų sąskaitų būklė pablogėjo dėl sumažėjusių kelionių ir turizmo pajamų. Nors 2020 m. pastebėta tolesnė pažanga mažinant neveiksnių paskolų skaičių, jų lygis abiejose šalyse tebėra aukštas. Graikijos potencialios gamybos apimties augimas buvo lėtas dėl didelio nedarbo.

-Airijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir Portugalijoje disbalansas, susijęs su didelėmis skolomis, mažėjo, kol neprasidėjo COVID-19 krizė. Tačiau Ispanijoje, Portugalijoje ir Kroatijoje ir Portugalijoje šias tendencijas nutraukė pandemijos sukeltas nuosmukis, o skolos ir BVP santykis pastebimai padidėjo. 2020 m. Airija išsiskyrė tuo, kad išvengė BVP nuosmukio, o jos ekonomikos sektorių sudėtis turėjo teigiamą poveikį išorės sąskaitoms.

·Rumunijoje ir Vengrijoje pažeidžiamumas daugiausia susijęs su valdžios sektoriaus skolos ir išorės finansavimo sąveika esant perkaitimo rizikai ir dideliam fiskaliniam deficitui. Rumunijoje einamosios sąskaitos deficitas jau kelerius metus yra didelis ir nuolatinis, ir artimiausiu metu pagerėjimo nesitikima. Valdžios sektoriaus skola sparčiai didėjo dar prieš COVID-19 krizę, atspindėdama didelį fiskalinį deficitą, ir numatoma, kad ji toliau didės, didindama išorės finansavimo poreikius. Vengrijoje valdžios sektoriaus finansavimo poreikiai pastaraisiais metais buvo dideli ir tokie išliks dėl trumpo skolos grąžinimo termino ir didelio fiskalinio deficito, o tokio finansavimo šaltinis iš dalies yra išorinis. Abiejose šalyse nemaža skolos dalis išreikšta užsienio valiuta, o tai dar labiau sustiprina išorės sektoriaus ir fiskalinės padėties sąsajas. Vengrijoje būsto kainos sparčiai kyla, o spaudimas dėl infliacijos ir sąnaudų konkurencingumo matomas spartaus ekonomikos atsigavimo ir ilgalaikės politikos paramos sąlygomis.

·Keliose valstybėse narėse pažeidžiamumo problemas iš esmės lemia didelis valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis, kuris per krizę toliau didėjo, ir su potencialiu gamybos apimties augimu bei konkurencingumu susijusios ilgalaikės problemos. Tai visų pirma pasakytina apie Italiją, kurios pažeidžiamumo problemos taip pat susijusios su bankų sektoriumi ir didele, nors 2020 m. ir toliau mažėjusia, neveiksnių paskolų sankaupa, ir su ilgalaikiais prastais darbo rinkos veikimo rezultatais. Belgija ir Prancūzija daugiausia susiduria su problemomis, susijusiomis su didele valdžios sektoriaus skola, kuri per pastarąją krizę labai padidėjo, ir galimomis augimo problemomis dėl silpno konkurencingumo. Prancūzijoje privačiojo sektoriaus skola, ypač įmonių skola, ir toliau didėjo nuo jau ir taip gana aukšto lygio. Belgijoje didelė privačiojo sektoriaus skola 2020 m. taip pat toliau augo. Belgijoje ir Prancūzijoje galimas būsto kainų pervertinimas, o pastaruoju metu kainos tapo dinamiškesnės.

·Kelioms valstybėms narėms būdingas didelis einamosios sąskaitos perteklius, vis dar viršijantis lygį, kurį būtų galima paaiškinti pagrindiniais ekonominiais rodikliais. Tai pasakytina apie Nyderlandus ir Vokietiją. Tikimasi, kad po laikino sumažėjimo praėjusiais metais euro zonos perteklius šiais metais padidės. Didelis perteklius gali atspindėti prarastas augimo ir vidaus investicijų galimybes. Tai gali turėti pasekmių euro zonos veikimui, nes ekonomikos atsigavimas, kurį reikia palaikyti, vis dar pasižymi dideliu neapibrėžtumu. Abiem atvejais būsto kainų dinamika rodo perkainojimo riziką, kuri Nyderlanduose tęsiasi jau kelerius metus ir kurią lydi didelė namų ūkių skola.

·Čekijoje ir Slovakijoje jau kelerius metus mažėjo sąnaudų konkurencingumas ir sparčiai augo būsto kainos. Sąnaudų konkurencingumo sumažėjimas buvo fiksuojamas dar prieš krizę, o toliau stebimas darbuotojų atlyginimų augimas rodo perkaitimo riziką, tebesitęsiant dideliam fiskaliniam deficitui. Valdžios sektoriaus skola Slovakijoje yra didesnė. Neatrodo, kad šių šalių išorės sektoriaus veiklos rezultatai būtų nukentėję, tačiau didelė eksporto koncentracija keliuose konkrečiuose sektoriuose yra pažeidžiamumą lemiantis veiksnys. Prie to prisideda ir spartus būsto kainų augimas, todėl didėja būsto kainų pervertinimo rizika. Slovakijos atveju tai susiję su palyginti didelėmis namų ūkių skolomis, kurios daugelį metų didėjo.

·Kai kuriose valstybėse narėse pokyčiai būsto rinkoje prisideda prie rizikos, susijusios su būsto kainų vertinimu, neretai esant didelei namų ūkių skolai. Taip yra Švedijoje, taip pat Danijoje ir Liuksemburge. Naujausi būsto kainų duomenys rodo, kad po trumpalaikio mažėjimo būsto kainų augimas Švedijoje 2020 m. vėl paspartėjo, o tai sustiprino susirūpinimą dėl pervertinimo. Liuksemburge spartus būsto kainų augimas per krizę tapo dar dinamiškesnis, o tai dar labiau padidino perkainojimo riziką, ir buvo stebimas kartu su kitu reiškiniu – didele namų ūkių skola, palyginti su namų ūkių bendrosiomis disponuojamosiomis pajamomis. Danijoje būsto kainos pastaruoju metu augo sparčiau, o namų ūkių skola taip pat didėjo.

·Maltos atveju didelis ir didėjantis privačiojo sektoriaus įsiskolinimas ir išliekantys nemokumo sistemos trūkumai lemia ypatingą pažeidžiamumą.

Šioje ĮMA daroma išvada, kad reikia atlikti 12 valstybių narių nuodugnias apžvalgas. Šios šalys – Airija, Graikija, Italija, Ispanija, Kipras, Kroatija, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Švedija ir Vokietija. Per ankstesnį metinį MDP priežiūros ciklą buvo atlikta tų valstybių narių nuodugni apžvalga ir nustatyta, kad jose yra susidaręs disbalansas (Kroatijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Rumunijoje, Ispanijoje ir Švedijoje) arba perviršinis disbalansas (Kipre, Graikijoje ir Italijoje). Atliekant naujas nuodugnias apžvalgas bus vertinama, ar šie disbalansai didėja, ar jie yra naikinami ar panaikinti, siekiant atnaujinti esamus vertinimus ir įvertinti galimus likusius politikos poreikius.

Be to, keliose valstybėse narėse, kurių nuodugni apžvalga ankstesniame etape nebuvo atliekama, stebimi ypatingo dėmesio verti pokyčiai. Slovakijoje būsto kainos sparčiai auga, o namų ūkių skolinimasis nuolat, nors ir lėtai, didėja. Eksportas labai koncentruotas keliuose konkrečiuose sektoriuose, sumažėjo sąnaudų konkurencingumas, tačiau eksporto rinkos dalys kol kas nenukentėjo. Vengrijos atveju reikėtų atkreipti dėmesį į valdžios sektoriaus skolinimosi ir išorės finansavimo sąveiką, esant didelei skolai užsienio valiuta. Būsto kainos sparčiai augo. Didėja spaudimas dėl sąnaudų konkurencingumo, tačiau eksporto rinkos dalys kol kas nenukentėjo.

Taip pat reikia stebėti, kaip kitose valstybėse narėse vystosi rizika, daugeliu atvejų susijusi su būsto rinkomis. Danijos ir Liuksemburgo atveju būsto rinkos pokyčiai rodo didėjančią riziką. Nors pasikeitusios preferencijos, palankios finansinės sąlygos ir pasiūlos apribojimai gali palaikyti būsto kainų augimą, negalima atmesti prielaidos, kad prasidės kainų mažėjimas, galintis turėti įtakos platesnei ekonomikai. Čekijai būdingas spartus būsto kainų augimas ir nuolatinis sąnaudų konkurencingumo mažėjimas, kuris jau kelerius metus yra reikšmingas. Maltoje didėjantis privačiojo sektoriaus įsiskolinimas ir išliekantys nemokumo sistemos trūkumai lemia ypatingą pažeidžiamumą. Vykdant stebėseną ir priežiūrą reikėtų atidžiai stebėti pokyčius šiose šešiose valstybėse narėse ir įsitikinti, ar jie atitinka makroekonominio stabilumo reikalavimus ir jį skatina. Rizikos balansas šiuo metu nerodo, kad reikia atlikti nuodugnią apžvalgą. 4 skirsnyje pateikiama daugiau informacijos apie pokyčius konkrečiose šalyse.

4.    Konkrečioms valstybėms narėms skirtos pastabos

4.1.    Belgija

2021 m. birželio mėn. makroekonominio disbalanso Belgijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad privačiojo sektoriaus konsoliduotos skolos ir valdžios sektoriaus bendrosios skolos rodikliai viršija orientacines ribas.

Prognozuojama, kad 2020 m. sumažėjęs 5,7 %, realusis BVP 2021 m. padidės 6 %, o 2022 m. – 2,6 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 8,4 % didesnis nei 2019 m.

Svarbius pokyčius, įvykusius po ankstesnės ataskaitos pateikimo, galima apibendrinti taip:    

· Išorinis pažeidžiamumas tebėra nedidelis. 2020 m. užfiksuotas nedidelis einamosios sąskaitos perteklius. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija yra akivaizdžiai teigiama ir prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. ji išliks maždaug tokio paties lygio. Reikšmingas vienetui tenkančių darbo sąnaudų padidėjimas 2020 m. atspindi didelį našumo sumažėjimą per COVID-19 krizę, kurį iš dalies lėmė darbuotojų išlaikymas. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. darbo užmokesčio dinamika didele dalimi atsvers našumo atsigavimą.

·2020 m. privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis dar labiau padidėjo ir viršijo ribą. Jam neigiamą poveikį darė 2020 m. smarkiai sumažėjęs BVP. Belgijos ne finansų bendrovių skola yra didelė ir išaugo iki beveik 126 % BVP, tačiau riziką mažina didelė tarpvalstybinio grupių vidaus skolinimosi dalis, kuri didina šį rodiklį. Namų ūkių įsiskolinimas, kurį daugiausia sudaro hipotekinė skola, 2020 m. toliau didėjo, tačiau namų ūkių skolos ir BVP santykio padidėjimą daugiausia lėmė sumažėjęs BVP, nes grynieji kredito srautai namų ūkiams buvo nedideli. Namų ūkių ir įmonių pajamoms remti skirtos priemonės prisidėjo prie neveiksnių paskolų dalies stabilizavimosi 2020 m. 2020 m. būsto kainų augimas paspartėjo, o būsto kainos rodo galimo pervertinimo požymius.

·Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. dar labiau padidėjo – iki 112,8 % BVP, o tai rodo smarkiai sumažėjusį BVP ir dideles valstybės paramos priemones, skirtas COVID-19 krizės poveikiui sušvelninti. Rizika, susijusi su finansų ir viešojo sektoriaus grįžtamojo ryšio ciklais, išlieka nedidelė. Finansų sektorius išlieka tvirtas.

·2020 m. nedarbo lygio augimą pavyko suvaldyti – dėl valstybės paramos priemonių, kurios buvo pratęstos iki 2021 m. pabaigos, jis tik šiek tiek padidėjo – iki 5,6 %. Prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. jis didės nežymiai. 2020 m. išaugo jaunimo nedarbas ir prognozuojama, kad 2021 m. jis pasieks 20,5 %.

Prieš pat COVID-19 krizę Belgijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors didelė privačiojo sektoriaus ir valdžios sektoriaus bendroji skola kėlė nedidelę riziką. Dėl COVID-19 krizės privačiojo ir viešojo sektorių skola dar labiau išaugo, todėl ją reikia stebėti. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.2.    BULGARIJA

2021 m. birželio mėn. makroekonominio disbalanso Bulgarijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo rodiklis viršija orientacinę ribą.

Numatoma, kad realusis BVP, 2020 m. sumažėjęs 4,4 %, 2021 m. augs 3,8 %, o 2022 m. – 4,1 %. Prognozuojama, kad atsigavus ekonomikos augimui nominalusis BVP 2022 m. bus 17 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Pirmą kartą nuo 2012 m. einamosios sąskaitos balanse 2020 m. užfiksuotas nedidelis 0,3 % BVP deficitas. Balanso sumažėjimą daugiausia lėmė dėl COVID-19 pandemijos sumažėjęs turizmo paslaugų eksportas. Turizmo pajamos pradėjo atsigauti 2021 m. ir tikimasi, kad jos toliau didės 2022 m. Neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija, kurią daugiausia sudaro tiesioginės užsienio investicijos, dar pagerėjo dėl toliau kaupiamo rezervinio turto.

·Nominaliosios vienetui tenkančios darbo sąnaudos 2020 m. vis didėjo dėl šiek tiek mažesnio nominaliojo našumo vyraujant darbuotojų išlaikymo tendencijai. Numatoma, kad ateityje, nepaisant atsigaunančio našumo augimo, vienetui tenkančios darbo sąnaudos ir toliau smarkiai didės, nors ir mažiau nei 2020 m., nes atlygis vienam samdomajam darbuotojui turėtų labai išaugti.

·Įmonių įsiskolinimas 2020 m. padidėjo, tačiau tikimasi, kad atsigaunant ekonomikai įsiskolinimas vėl bus mažinamas. Nors kredito augimas sulėtėjo, staigus BVP sumažėjimas 2020 m. laikinai sustabdė skolos mažinimo procesą, kuris buvo grindžiamas sparčiu nominaliojo BVP augimu. Ekonomikai vėl pradėjus augti, įmonių skolos ir BVP santykis turėtų vėl pradėti mažėti. Realusis būsto kainų augimo tempas 2020 m. padidėjo iki 5,2 %. Numatoma, kad 2021 m. jis šiek tiek sulėtės, tačiau jį palaikys spartus hipotekos kredito augimas.

·Valdžios sektoriaus skola 2020 m. buvo mažesnė negu 25 % BVP ir 2021 m. turėtų išlikti mažesnė negu 30 % BVP, nepaisant planuojamo valdžios sektoriaus išlaidų didinimo.

·Per COVID-19 krizę finansų sektorius išlaikė pakankamą likvidumą ir kapitalo pakankamumą, prie to prisidėjo 2020 m. kovo mėn. Bulgarijos nacionalinio banko įvestos priemonės ir 2020 m. liepos mėn. įvykęs Bulgarijos prisijungimas prie bankų sąjungos. Neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis tebėra aukštas, nors 2020 m. jis dar sumažėjo iki 5,9 %. Ateityje bus svarbu atidžiai stebėti laipsniško valstybės paramos priemonių, tokių kaip paskolų moratoriumai ir garantijų sistemos, nutraukimo poveikį.

·2020 m. nuosmukis darbo rinkos sąlygoms neturėjo itin didelio poveikio daugiausia dėl to, kad buvo taikomos sutrumpinto darbo laiko schemos. Nedarbo lygis nuo 2019 m. buvusio istoriškai žemo lygio 2020 m. padidėjo iki 5,1 %, tačiau prognozuojama, kad nuo 2022 m. jis pradės mažėti.

Prieš pat COVID-19 krizę Bulgarijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors neveiksnių paskolų skaičius ir įmonių įsiskolinimas buvo palyginti dideli, nors ir mažėjantys. Kilus COVID-19 krizei, privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. laikinai padidėjo, tačiau vėliau turėtų mažėti. Tikimasi, kad darbo užmokestis ir toliau augs, kaip iki pandemijos. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.3.    ČEKIJA

2021 m. birželio mėn. makroekonominio disbalanso Čekijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo rodiklis viršija orientacinę ribą.

Prognozuojama, kad po to, kai 2020 m. BVP sumažėjo 5,8 %, 2021 m. realusis BVP padidės 3 %, o 2022 m. – 4,4 %. Prognozuojama, kad atsigavus ekonomikos augimui nominalusis BVP 2022 m. bus 13,2 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorinis pažeidžiamumas tebėra nedidelis. Nors 2020 m. užfiksuotas 3,6 % BVP einamosios sąskaitos perteklius, tikimasi, kad 2021 m. ji vėl taps iš esmės subalansuota. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija ir toliau gerėjo, bet išliko šiek tiek neigiama ir 2020 m. sudarė −12,5 % BVP. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija, atskaičius priemones, kurioms nebūdinga įsipareigojimų neįvykdymo rizika, jau buvo teigiama ir taip pat gerėjo.

·Vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas dar prieš pandemiją buvo didelis. Jis dar labiau paspartėjo 2020 m. dėl darbuotojų išlaikymo reiškinio, susijusio su COVID-19 krize. Tikimasi, kad, atsigaunant našumui, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas sulėtės, nors 2021 ir 2022 m. sparčiai augs atlygis vienam samdomajam darbuotojui.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas išliko nedidelis. Nors 2020 m. šiek tiek padidėjo, privačiojo sektoriaus skola ir toliau atitinka prudencinius ir pagrindiniais rodikliais pagrįstus lyginamuosius indeksus. Kredito srautai buvo teigiami, bet riboti ir namų ūkių, ir įmonių atžvilgiu. Bankų sektorius turi pakankamai kapitalo, o jo pelningumas didelis. Neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis tebėra mažas.

·Valdžios sektoriaus skola 2020 m. padidėjo iki 37,7 % BVP, prognozuojama, kad 2021 m. ji išaugs iki 42,4 % BVP, o 2022 m. – iki 44,3 % BVP. Nors valdžios sektoriaus skolos lygis tebėra palyginti žemas, jis sparčiai auga tuo metu, kai yra didelis biudžeto deficitas.

·Ilgą laiką sparčiai augo būsto kainos, vis dažniau pasirodo galimo pervertinimo požymių. Realiųjų būsto kainų augimas 2020 m. tebebuvo didelis – 5,5 %, nors ir mažesnis už rezultatų suvestinės ribą. Tikimasi, kad 2021–2022 m. namų ūkių disponuojamosios pajamos ir toliau sparčiai augs, todėl atrodo tikėtinas tolesnis būsto kainų augimo spartėjimas, kaip rodo ir turimi 2021 m. duomenys. Kainų didėjimo spaudimą galėtų sušvelninti 2021 ir 2022 m. numatomas gyvenamųjų namų statybos suaktyvėjimas ir didėjančios hipotekos paskolų palūkanų normos vykstant pinigų politikos griežtinimui.

Prieš pat COVID-19 krizę Čekijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors konkurencingumas ir spaudimas būsto rinkoje kėlė tam tikrą riziką. Dėl COVID-19 krizės tam tikra rizika padidėjo. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.4.    DANIJA

2021 m. birželio mėn. makroekonominio disbalanso Danijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad einamosios sąskaitos pertekliaus ir privačiojo sektoriaus skolos rodikliai viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 2,1 %, realusis BVP 2021 m. padidės 4,3 %, o 2022 m. – 2,7 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2021 m. bus maždaug 10,4 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Kalbant apie išorės tvarumą, einamosios sąskaitos balansas ir toliau rodo didelį perteklių, kuris 2020 m. sudarė 8,1 % BVP. Nors tikimasi, kad ateinančiais metais jis nuolat mažės, prognozuojama, kad jis ir toliau akivaizdžiai viršys viršutinę MDP ribą. Didelis perteklius daugiausia atspindi didelį įmonių ir pensijų santaupų kiekį. Dėl susikaupusio einamosios sąskaitos pertekliaus susidarė didelė grynoji tarptautinių investicijų pozicija, kuri 2020 m. siekė beveik 69 % BVP (dėl vertinimo pokyčių ji sumažėjo nuo maždaug 77 % BVP 2019 m.). Didelė grynoji tarptautinių investicijų pozicija sukuria teigiamas grynąsias pirmines pajamas, kurios savo ruožtu sustiprina teigiamą einamosios sąskaitos balansą.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas tebėra didelis, tačiau mažėja. Danijos namų ūkiai pastaraisiais metais mažino įsiskolinimą, nors 2020 m. namų ūkių skolos santykis šiek tiek padidėjo – iki 111,7 % BVP, o tam įtakos turėjo sumažėjęs realusis BVP. Namų ūkių skolos ir BVP santykis yra didžiausias ES, tačiau prognozuojama, kad 2021 m. jo dalis BVP toliau mažės. Nepaisant spartėjančio būsto kainų augimo, hipotekos paskolų didėjimas ir toliau buvo nedidelis. Palūkanų našta toliau mažėjo, o paskolų su kintamosiomis palūkanų normomis dalis tebėra palyginti didelė, nors ir gerokai mažesnė nei prieš dešimtmetį. Didelę namų ūkių bendrąją skolą lydi gerokai didesnis, nors ir mažiau likvidus, finansinis turtas, konkrečiai, būstas ir pensijų santaupos.

·Realiųjų būsto kainų augimas 2020 m. buvo 4,6 %, t. y. mažesnis už rezultatų suvestinėje nustatytą ribą. Pirmąjį 2021 m. pusmetį realiųjų būsto kainų augimas paspartėjo ir 2021 m. antrąjį ketvirtį pasiekė aukščiausią 13,5 % metinį lygį, tačiau prognozuojama, kad artimiausiu metu jis sulėtės. Vertinimo atotrūkio įverčiai rodo galimą pervertinimą. Vidutinis būsto kainų skirtumas ir toliau didėja, o kainų ir pajamų skirtumas yra palyginti didelis.

·Bankų sektorius išliko stabilus, bankai tebėra pelningi, likvidūs ir turi pakankamai kapitalo, o neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis yra nedidelis. Nepaisant staigaus padidėjimo 2020 m. dėl su COVID-19 susijusių priemonių įgyvendinimo, valdžios sektoriaus skola yra palyginti maža ir sudaro apie 42 % BVP. Biudžeto deficitas 2020 m. buvo tik 0,2 % BVP, iš dalies dėl vienkartinio poveikio.

·Darbo rinka išliko stipri. Nedarbo lygis 2020 m. šiek tiek padidėjo – iki 5,6 %. Dėl stipraus Danijos ekonomikos atsigavimo užimtumas viršijo iki pandemijos buvusį lygį, o bedarbių skaičius iki 2021 m. antrojo ketvirčio tapo mažesnis už iki pandemijos buvusį lygį.

Prieš pat COVID-19 krizę Danijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors didelis privačiojo sektoriaus įsiskolinimas ir einamosios sąskaitos perteklius kelia tam tikrą riziką. Per COVID-19 krizę privačiojo sektoriaus įsiskolinimas nežymiai padidėjo, tuo tarpu būsto kainos smarkiai išaugo, o einamosios sąskaitos perteklius išliko didelis. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.5.    VOKIETIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Vokietijoje susidarė makroekonominis disbalansas, atspindintis taupymo nulemtą žemą investicijų lygį, o tai turi tarpvalstybinių pasekmių. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad einamosios sąskaitos balanso, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, būsto kainų augimo ir privačiojo sektoriaus skolos rodikliai viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 4,6 %, realusis BVP 2021 m. padidės 2,7 %, o 2022 m. – 4,6 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 9,4 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Einamosios sąskaitos perteklius, kuris 2020 m. sudarė 6,9 % BVP, išlieka didelis. Nuo 2015 m. jis palaipsniui mažėjo, tačiau prognozuojama, kad ir toliau bus didesnis nei 6 %. Tai susiję su sumažėjusiomis privačiosiomis ir viešosiomis investicijomis, kurias, be kita ko, riboja kliūtys investicijoms, pavyzdžiui, į infrastruktūrą ir būstą. Nors pastaraisiais metais privačiosios ir viešosios investicijos pamažu didėjo, jos tebėra mažesnės už euro zonos vidurkį.

·Vienetui tenkančios darbo sąnaudos 2020 m. smarkiai padidėjo dėl labai sumažėjusios gamybos apimties ir palyginti stabilaus užimtumo ir atlyginimo. Tikimasi, kad darbo sąnaudų ir gamybos apimties santykis normalizuosis atsigaunant BVP.

·Valdžios sektoriaus skola viršijo orientacinę rezultatų suvestinėje nurodytą 60 % BVP ribą ir 2020 m. padidėjo iki 68,7 % BVP, o 2021 m. dėl politikos rėmimo priemonių, taikomų COVID-19 pandemijos metu, turėtų pasiekti aukščiausią lygį – 71,4 % BVP. Bankų sistema tebeturi pakankamai kapitalo, o neveiksnių paskolų lygis yra labai žemas, nors jos pelningumas, 2020 m. dar labiau sumažėjęs, yra žemas.

·Realiosios būsto kainos 2020 m. išaugo 7,1 %, o 2021 m. pirmąjį pusmetį toliau sparčiai augo, nes ir toliau trūko būsto pasiūlos. Pažvelgus į būsto kainų pokyčius galima pastebėti galimo pervertinimo požymių.

Prieš pat COVID-19 krizę Vokietijoje buvo susidaręs didelis vidaus santaupų perteklius, kurį visų pirma lėmė grynosios namų ūkių santaupos ir valdžios sektoriaus sutaupytos lėšos. Einamosios sąskaitos perteklius tebėra didelis, nes privačiosios investicijos vis dar yra nedidelės, nepaisant dėl COVID-19 taikomų politikos rėmimo priemonių, o viešosios investicijos dar nepadengė ilgalaikio investicijų trūkumo. Būsto kainos smarkiai išaugo. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.6.    ESTIJA

2021 m. birželio mėn. makroekonominio disbalanso Estijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad realiojo efektyviojo valiutos kurso, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, būsto kainų augimo, finansų sektoriaus įsipareigojimų ir jaunimo nedarbo lygio rodikliai viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 3 %, realusis BVP 2021 m. padidės 9 %, o 2022 m. – 3,7 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 16 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės pažeidžiamumas išlieka nedidelis ir prognozuojama, kad po dešimtmetį trukusio nuolatinio gerėjimo 2021 m. grynoji tarptautinių investicijų pozicija stabilizuosis ties maždaug ‑22 % BVP. Didžiąją įsipareigojimų dalį sudaro sukauptos tiesioginės užsienio investicijos. 2020 m. užfiksuotas nedidelis einamosios sąskaitos deficitas, kuris 2021 m. turėtų šiek tiek padidėti

·Po kelerius metus trukusio spartaus augimo 2020 m. vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas dar labiau paspartėjo. Prognozuojama, kad 2021 m. vienetui tenkančios darbo sąnaudos sumažės dėl didesnio našumo sparčiai augant gamybos apimčiai ir vėluojančio su tuo susijusio užimtumo, o vėliau vėl pradės didėti. Eksporto rinkos dalys iki 2020 m. didėjo dėl prekių eksporto ir tikimasi, kad jos ir toliau didės, nors ateityje ir lėčiau. Praėjusiais metais realusis efektyvusis valiutos kursas, pagrįstas suderintu vartotojų kainų indeksu, šiek tiek pakilo, nors ir mažiau negu kai kuriais iki pandemijos buvusiais metais.

·Būsto kainų augimas 2020 m. paspartėjo iki 6,9 % ir numatoma, kad 2021 m. dar labiau paspartės, nes jį skatins ankstyvas pensijų turto atsiėmimas 2021 m., didėjančios statybinių medžiagų kainos ir pasiūlos kliūtys, o namų ūkių skolinimosi suvaržymai galėtų būti švelninantis veiksnys. Būsto kainų rodikliai nerodo galimos pervertinimo rizikos. Bankų sektorius ir toliau išlieka atsparus, jo kapitalo pakankamumo rodiklis aukštas, o neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis nedidelis.

·Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis tebėra mažas, tačiau 2020 m. padidėjo 10 procentinių punktų dėl didesnio valstybės biudžeto deficito, mažesnio nominaliojo BVP ir prevencijos tikslais vyriausybės suteikto finansavimo. Prognozuojama, kad 2022 m. jis sieks 20,4 % BVP.

·Dėl COVID-19 krizės pablogėjo darbo rinkos sąlygos. Per pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjęs, 2020 m. nedarbo lygis padidėjo iki 6,8 %. Prognozuojama, kad 2022 m. jis pradės mažėti. Jaunimo nedarbo lygis 2020 m. labai padidėjo ir numatoma, kad 2021 m. jis ir toliau didės.

Prieš pat COVID-19 krizę Estijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija kėlė nedidelę riziką. Kilus COVID-19 krizei, būsto kainų augimas paspartėjo, tačiau neatrodo, kad būsto kainos būtų pervertintos. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.7.    AIRIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Airijoje susidarė makroekonominis disbalansas, visų pirma susijęs su pažeidžiamumu dėl didelės privačiojo ir viešojo sektorių ir išorės skolos. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad einamosios sąskaitos balanso, grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, privačiojo sektoriaus skolos ir darbo jėgos aktyvumo lygio rodikliai viršija orientacines ribas ( 40 ).

Tikimasi, kad po to, kai Airijos ekonomika augo 5,9 % 2020 m., augimas 2021 m. paspartės iki 14,6 %, o 2022 m. – iki 5,1 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 28,1 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės tvarumas tebekelia susirūpinimą. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija yra labai neigiama, nors ją labai išpučia tarptautinių bendrovių veikla. 2020 m. ji pagerėjo iki ‑174 % BVP ir tikimasi, kad toliau gerės. 2020 m. einamoji sąskaita atsigavo po didelio deficito 2019 m. ir numatoma, kad 2021 ir 2022 m. bus užfiksuotas didelis perteklius, o tai prisidės prie išorės pozicijos gerėjimo.

·Privačiojo sektoriaus skola yra labai didelė, tačiau toliau mažėja. Ji 2020 m. siekė beveik 189 % BVP. Įmonių skola sudaro didžiąją privačiojo sektoriaus skolos dalį (153 % BVP ir 274 % modifikuotų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP*)) ir tebeviršija pagrindiniais rodikliais pagrįstas ir prudencines ribas. Riziką mažina didelė tarpvalstybinio grupių vidaus skolinimosi dalis įmonių skoloje. 2020 m. namų ūkių skola siekė apie 36 % BVP ir 64 % BNP*. Nors ji yra mažesnė už prudencinę ribą ir mažėja, tačiau vis dar yra didelė, palyginti su namų ūkių disponuojamosiomis pajamomis (109 %).

·Valdžios sektoriaus skola šiek tiek padidėjo – iki 58,4 % BVP 2020 m. Tikimasi, kad 2021 m. ji vėl pradės mažėti. Priešingai, valdžios sektoriaus skola, palyginti su BNP*, tebėra didelė.

·Bankų sektoriaus padėtis yra geresnė nei prieš 2010 m. finansų krizę. Bankai turi pakankamai kapitalo, tačiau susiduria su ilgalaikėmis problemomis, susijusiomis su pelningumu, kuris 2020 m. tapo neigiamas. Per pastaruosius metus neveiksnių paskolų gerokai sumažėjo, o neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis išliko žemas ir 2021 m. birželio mėn. buvo 2,6 %.

·2020 m. būsto kainos realiąja verte nekito, tačiau tikimasi, kad 2021 m. jos šiek tiek padidės dėl sumažėjusios pasiūlos. Vertinimo atotrūkio rodikliai nerodo galimo pervertinimo, tačiau būsto įperkamumas tebėra problema, o vidutinis metų pajamų skaičius, reikalingas būstui įsigyti, yra vienas didžiausių ES. 

·2020 m. nedarbo lygis padidėjo iki 5,7 % ir prognozuojama, kad 2021 m. dėl COVID-19 krizės jis padidės iki 7,5 %, tačiau vėliau greičiausiai vėl pradės mažėti. 2020 m. trejų metų darbo jėgos aktyvumo rodiklio pokytis buvo neigiamas, tačiau prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. jis vėl bus teigiamas.

Prieš pat COVID-19 krizę Airijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su išorės, privačiojo sektoriaus bei valdžios sektoriaus skola. Kadangi Airijos ekonomika augo nepaisant krizės, pažeidžiamumas, susijęs su išorės ir privačiojo sektoriaus skola, šiek tiek sumažėjo, tačiau valdžios sektoriaus skola padidėjo. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.8.    GRAIKIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Graikijoje susidarė perviršinis makroekonominis disbalansas, susijęs su didele valdžios sektoriaus skola, nebaigtu išorės perbalansavimu esant dideliam nedarbui ir mažam potencialiam augimui. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad kai kurie rodikliai, konkrečiai, grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, valdžios sektoriaus skolos, eksporto rinkos dalies, finansų sektoriaus įsipareigojimų, nedarbo lygio ir darbo jėgos aktyvumo lygio, viršija orientacines ribas ( 41 ).

Numatoma, kad po to, kai 2020 m. labai sumažėjo (−9 %), realusis BVP atsigaus ir 2021 m. augs 7,1 %, o 2022 m. – 5,2 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 2,4 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· 2020 m. išorės tvarumo padėtis pablogėjo, nes neigiamas grynosios tarptautinių investicijų pozicijos santykis dar labiau sumažėjo dėl sumažėjusio BVP ir smarkiai padidėjusio – iki −6,6 % BVP – einamosios sąskaitos deficito. Prognozuojama, kad atsigavus turizmui einamosios sąskaitos deficitas 2021 ir 2022 m. mažės. Didelė dalis grynosios tarptautinių investicijų pozicijos tenka valdžios sektoriaus skolai (skolintasi palankiomis sąlygomis, grąžinimo terminai ilgi).

·Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo 26 procentiniais punktais – iki 206,3 % BVP, o tai rodo nuosmukio mastą ir priemonių, kuriomis siekiama apriboti ekonominius ir socialinius COVID-19 krizės padarinius, poveikį. Daugiau nei pusę šio padidėjimo lėmė vardiklio poveikis. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus skolos santykis pradės mažėti 2021 m. Ilgalaikiai bendri finansavimo poreikiai nuo pandemijos pradžios reikšmingai nepasikeitė, daugiausia dėl sumažėjusių refinansavimo normų.

·2020 m. bankų sektoriaus pelningumas tapo neigiamas, o bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientas yra vienas mažiausių ES, iš dalies dėl vykstančio bankų balansų tvarkymo. Nors neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis ( 42 ) tebėra didelis ir 2021 m. kovo mėn. siekė 26,1 %, 2020 m. jis gerokai sumažėjo ir tikimasi, kad 2021 m. toliau pamažu mažės. Pasibaigus moratoriumų galiojimui, pirminis vertinimas rodo tik nedidelį neigiamą poveikį turto kokybei, tačiau neigiama rizika išlieka.

·Nedarbo lygis mažėjo net ir pandemijos metu, daugiausia dėl valstybės paramos priemonių, tačiau 2020 m. išliko aukštas – 16,3 %. Prognozuojama, kad prognozės laikotarpiu jis toliau mažės.

Prieš pat COVID-19 krizę Graikijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su valdžios sektoriaus skola, neužbaigtu išorės perbalansavimu, užsilikusiomis neveiksniomis paskolomis, nedarbu ir mažu potencialiu augimu. Dėl COVID-19 krizės valdžios sektoriaus skola ir išorės disbalansas padidėjo. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą perviršinį disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti makroekonominės rizikos pastovumą ir stebėti perviršinio disbalanso naikinimo pažangą.

4.9.    ISPANIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad didelio nedarbo sąlygomis Ispanijoje susidarė makroekonominis disbalansas, susijęs su didele išorės, privačiojo ir valdžios sektoriaus skola, o tai turi tarpvalstybinių pasekmių. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad kai kurie rodikliai, konkrečiai, grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, eksporto rinkos dalies, valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus skolos, nedarbo lygio ir darbo jėgos aktyvumo lygio, viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 10,8 %, realusis BVP 2021 m. padidės 4,6 %, o 2022 m. – 5,5 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2023 m. bus 2,6 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· 2020 m. išorės tvarumo padėtis pablogėjo, nes padidėjo neigiamas grynosios tarptautinių investicijų pozicijos ir BVP santykis, daugiausia dėl sumažėjusio BVP, taip pat dėl tam tikrų neigiamų vertinimo pokyčių. 2020 m. grynoji tarptautinių investicijų pozicija pasiekė −85,5 %, tačiau prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. ji pagerės. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija, atskaičius priemones, kurioms nebūdinga įsipareigojimų neįvykdymo rizika, tebėra didelė. 2020 m. einamosios sąskaitos perteklius sumažėjo iki 0,8 % BVP, o eksporto rinkos dalis sumažėjo iš dalies dėl silpno tarptautinio turizmo. Prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. einamoji sąskaita bus šiek tiek perteklinė.

·Įmonių ir namų ūkių įsiskolinimas iki 2019 m. mažėjo. Dėl COVID-19 krizės privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo iki šiek tiek daugiau nei 146 % BVP (taigi viršijo 133 % MDP ribą), atspindėdamas ir grynuosius kredito srautus į įmonių sektorių, ir, didesniu mastu, didelį BVP sumažėjimą. Tikėtina, kad 2021 m. privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykio didėjimas iš dalies pasikeis dėl numatomo ekonomikos atsigavimo.

·Ir taip didelis valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo 25 procentiniais punktais ir pasiekė 120 % BVP, o tai rodo nuosmukio mastą ir valstybės paramos priemonių, kurių buvo imtasi reaguojant į COVID-19 krizę, poveikį. Prognozuojama, kad iki 2022 m. jis nuosaikiai mažės ir pasieks 116 %. Rizika, susijusi su neigiamais finansų ir viešojo sektoriaus grįžtamojo ryšio ciklais, išlieka ir gali padidėti dėl didėjančio įmonių sektoriaus pažeidžiamumo, susijusio su pandemija.

·Bankų sektoriaus atsparumas per pastarąjį dešimtmetį padidėjo. Per COVID-19 krizę bankų sektoriaus kapitalizacija šiek tiek pagerėjo, tačiau vis dar yra maža. Bankų likvidumo pozicija išliko tvirta. Pelningumas buvo nuolat mažas ir 2020 m. tapo neigiamas. Neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis 2020 m. sumažėjo iki 2,8 %. Tačiau ateityje jis gali padidėti, kai bus visiškai matomas laipsniško valstybės paramos priemonių, tokių kaip paskolų moratoriumai ir garantijų sistemos, nutraukimo poveikis.

·Kelerius metus mažėjęs, nedarbo lygis 2020 m. dėl COVID-19 krizės vėl padidėjo iki 15,5 % ir tebeviršija orientacinę ribą. Prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. nedarbo lygis mažės. Darbo jėgos aktyvumo lygis sumažėjo ir tebėra mažesnis už orientacinę ribą. Be to, susirūpinimą vis dar kelia darbo rinkos segmentacija.

Prieš pat COVID-19 krizę Ispanijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su išorės, privačiojo sektoriaus bei valdžios sektoriaus skola ir aukštu nedarbo lygiu. Dėl COVID-19 krizės išaugo skolos santykis ir nedarbo lygis. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.10.    PRANCŪZIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Prancūzijoje susidarė makroekonominis disbalansas, susijęs su didele valdžios sektoriaus skola ir silpnu konkurencingumu esant lėtam našumo augimui, o tai turi tarpvalstybinių pasekmių. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad kai kurie rodikliai, konkrečiai, valdžios ir privačiojo sektorių skolos, eksporto rinkos dalies ir darbo jėgos aktyvumo lygio, viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 7,9 %, 2021 m. realusis BVP padidės 6,5 %, o 2022 m. – 3,8 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 6,7 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės pozicija 2020 m. pablogėjo, o neigiamas grynosios tarptautinių investicijų pozicijos ir BVP santykis sumažėjo iki maždaug ‑30 % dėl padidėjusio einamosios sąskaitos deficito ir sumažėjusio BVP. Ateinančiais metais einamoji sąskaita turėtų šiek tiek pagerėti, nes tikimasi, kad atsigaus eksportas. Numatoma, kad grynoji tarptautinių investicijų pozicija stabilizuosis ties dabartiniu lygiu.

·Privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. toliau didėjo – 21 procentiniu punktu iki beveik 174 %, o tam įtakos turėjo dideli kredito srautai. Numatoma, kad 2021 m. šis didėjimas šiek tiek sumažės. Tačiau didėjantį įmonių įsiskolinimą lydi lygiagrečiai didėjančios įmonių likvidumo atsargos, o didėjančią namų ūkių skolą lydėjo indėlių didėjimas. Realiosios būsto kainos 2020 m. augo šiek tiek sparčiau negu 2019 m. ir galima pastebėti galimo pervertinimo požymių.

·Ir taip didelis valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo 18 procentinių punktų ir pasiekė 115 % BVP, o tai rodo valstybės paramos priemonių, kurių buvo imtasi reaguojant į COVID-19 krizę, poveikį ir nuosmukio mastą. Prognozuojama, kad 2021 m. ji pradės mažėti.

·Po kelerius metus trukusio padėties gerėjimo konkurencingumo rodiklius neigiamai paveikė COVID-19 krizė. Vienetui tenkančios darbo sąnaudos 2020 m. laikinai išaugo, nepaisant sumažėjusio atlygio vienam samdomajam darbuotojui. Tikimasi, kad per ateinančius metus ši tendencija tik iš dalies pasikeis. Numatoma, kad 2020 m. ženkliai sumažėjusios eksporto rinkos dalys per ateinančius metus vėl didės.

·Bankų sektorius pasižymėjo tinkamu ir didėjančiu nuosavo kapitalo lygiu, o jau ir taip mažas neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis 2020 m. toliau mažėjo ir pasiekė 2,2 %. Tačiau šis skaičius gali išaugti, palaipsniui nutraukus valstybės paramos priemonių taikymą.

·Padėtis darbo rinkoje 2020 m. pablogėjo dėl COVID-19 krizės – sumažėjo bendras užimtųjų skaičius ir darbo jėgos aktyvumo lygis. Tikimasi, kad nuo 2021 m. ir užimtumo, ir darbo jėgos aktyvumo rodikliai pagerės.

Prieš pat COVID-19 krizę Prancūzijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su valdžios sektoriaus skola ir konkurencingumu mažo našumo sąlygomis. Dėl COVID-19 krizės išorės, valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus skola išaugo. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.11.    KROATIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Kroatijoje susidarė makroekonominis disbalansas, susijęs su didele išorės, privačiojo sektoriaus ir valdžios sektoriaus skola mažo potencialaus augimo sąlygomis. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, būsto kainų augimo ir valdžios sektoriaus bendrosios skolos rodikliai viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 8,1 %, realusis BVP 2021 m. padidės 8,1 %, o 2022 m. – 5,6 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 9,5 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· 2020 m. išorės tvarumo padėtis pablogėjo. 2020 m. einamosios sąskaitos deficitas siekė 0,1 % BVP, daugiausia dėl pandemijos sukelto su turizmu susijusio eksporto nuosmukio. Trejų metų vidutinis perteklius sumažėjo iki 1,6 %. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija šiek tiek pablogėjo ir 2020 m. sudarė −47,8 % BVP, tačiau tikimasi, kad nuo 2021 m. ji vėl pagerės. Kita vertus, grynoji tarptautinių investicijų pozicija, atskaičius priemones, kurioms nebūdinga įsipareigojimų neįvykdymo rizika, toliau gerėjo ir 2020 m. tapo subalansuota.

·Sumažėjus našumui, nominaliosios vienetui tenkančios darbo sąnaudos 2020 m. sparčiau augo, o trejų metų pokytis pasiekė 13,7 %. Prognozuojama, kad 2021 m. vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas taps neigiamas.

·Būsto kainų indeksas 2020 m. vėl viršijo ribą – realusis augimas siekė 7,3 %, todėl būsto įperkamumo problema padidėjo. 2021 m. būsto kainų augimas turėtų sulėtėti. Būsto kainas reikia toliau stebėti, taip pat atsižvelgiant į statybos kainų pokyčius.

·Dėl BVP nuosmukio ir teigiamų, nors ir nedidelių kredito srautų, privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis padidėjo nuo maždaug 88 % BVP iki 98 % 2020 m. Tikėtina, kad 2021 m. tiek įmonių, tiek namų ūkių skolos santykio didėjimas dėl vardiklio (BVP augimo) poveikio bus atvirkštinis. Nors bankų sektorius turi pakankamai kapitalo ir jo pelningumas yra didelis, jam taip pat būdingas palyginti didelis neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis, viršijantis 5 %. Ateityje bus svarbu atidžiai stebėti laipsniško valstybės paramos priemonių, tokių kaip paskolų moratoriumai ir garantijų sistemos, nutraukimo poveikį.

·Penkerius metus iš eilės mažėjęs valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo 16 procentinių punktų ir pasiekė 87,3 % BVP, o tai rodo valstybės paramos priemonių, kurių buvo imtasi reaguojant į COVID-19 krizę, poveikį ir nuosmukio mastą. Prognozuojama, kad 2021 m., tikintis ekonomikos atsigavimo ir fiskalinės paramos nutraukimo, valdžios sektoriaus skola vėl pradės mažėti.

Prieš pat COVID-19 krizę Kroatijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su valdžios sektoriaus, privačiojo sektoriaus ir išorės skola esant mažam potencialiam augimui. Dėl COVID-19 krizės išaugo skolos santykis. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.12.    ITALIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad esant darbo rinkos ir bankų sektoriaus pažeidžiamumui Italijoje susidarė perviršinis makroekonominis disbalansas, susijęs su didele valdžios sektoriaus skola ir užsitęsusia silpna našumo dinamika, o tai turi tarpvalstybinių pasekmių. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad valdžios sektoriaus skolos ir darbo jėgos aktyvumo lygio rodikliai viršija orientacines ribas.

Po to, kai dėl COVID19 krizės 2020 m. reali gamybos apimtis smarkiai sumažėjo (8,9 %), numatoma, kad 2021 m. realiojo BVP augimas padidės 6,2 %, o 2022 m. – 4,3 %. Numatoma, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 4,6 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės pozicija yra stabili, o grynoji tarptautinių investicijų pozicija yra subalansuota. Numatoma, kad einamosios sąskaitos perteklius, 2020 m. sudaręs 3,8 % BVP, 2021 m. šiek tiek sumažės, daugiausia dėl didėjančių naftos kainų ir didesnės importo paklausos.

·Privačiojo sektoriaus skola 2020 m. padidėjo, o tiek namų ūkių, tiek įmonių skola buvo artima prudenciniams ir pagrindiniais rodikliais pagrįstiems lyginamiesiems indeksams. Numatoma, kad ekonomikai vėl pradėjus augti, nuo 2021 m. abi privačiosios skolos sudedamosios dalys sumažės.

·Darbo našumas 2020 m. smarkiai sumažėjo, nes sutrumpinto darbo laiko schemos palaikė užimtumą, o ekonomika smuko. Vidutiniu laikotarpiu, atsigaunant BVP augimui, našumas turėtų didėti. 2020 m. vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas paspartėjo, tačiau tikimasi, kad ateityje, esant nuosaikiam darbo užmokesčio augimui, jis sulėtės.

·2020 m. valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis padidėjo 21 procentiniu punktu ir pasiekė 155,6 %. Daugiau nei pusę šio skolos santykio padidėjimo lėmė vardiklio poveikis. Tikimasi, kad valdžios sektoriaus skolos santykis pradės mažėti 2021 m., nepaisant pratęstų politikos rėmimo priemonių, ir ateinančiais metais toliau mažės. Rizika valstybės finansams, susijusi su finansų ir įmonių sektoriaus grįžtamojo ryšio ciklais, išlieka, atsižvelgiant į didelę valstybės garantuojamų paskolų dalį ir į riziką, kad padidės įmonių nemokumas, nors ir nuo dabartinio žemo lygio.

·Bankų sektoriuje padėtis toliau gerėjo, tačiau pažeidžiamumas išlieka. Neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis toliau mažėjo, tačiau 2021 m. pirmąjį ketvirtį jis buvo 4,5 % ir tebėra didesnis nei euro zonos vidurkis (2,4 %). Likvidumo priemonės, taikomos reaguojant į pandemiją, palaikė bankų skolinimo apimtis. Tačiau 2020 m. bankų pelningumas toliau mažėjo. Ateityje bus svarbu atidžiai stebėti laipsniško valstybės paramos priemonių, tokių kaip paskolų moratoriumai ir garantijų sistemos, nutraukimo poveikį.

·Skirtingai nei daugumoje kitų ES šalių, 2020 m. nedarbo lygis toliau mažėjo – iki 9,2 %, tačiau numatoma, kad 2021 m. jis padidės. Jaunimo nedarbo lygis 2020 m. dar labiau išaugo ir yra labai aukštas. Darbo jėga vis dar mažesnė nei prieš COVID-19 krizę. Nuolatinė įgūdžių paklausos ir pasiūlos neatitiktis gali užkirsti kelią spartesniam nedarbo lygio mažėjimui ateinančiais metais.

Prieš pat COVID-19 krizę Italijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su didele valdžios sektoriaus skola ir menku našumo augimu esant vis dar palyginti aukštam nedarbo lygiui. Dėl COVID-19 krizės išaugo skolos santykis, o finansų sektoriaus pažeidžiamumas ir tam tikras pažeidžiamumas darbo rinkoje išliko. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą perviršinį disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti makroekonominės rizikos pastovumą ir stebėti perviršinio disbalanso naikinimo pažangą.

4.13.    KIPRAS

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Kipre susidarė perviršinis makroekonominis disbalansas. Pažeidžiamumas yra susijęs su didele išorės, valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus skola ir vis dar didele neveiksnių paskolų dalimi, kartu esant dideliam einamosios sąskaitos deficitui. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad kai kurie rodikliai, konkrečiai, einamosios sąskaitos, grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus skolos, viršija orientacines ribas ( 43 ).

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 5,2 %, realusis BVP 2021 m. padidės 5,4 %, o 2022 m. – 4,2 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 7 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Susirūpinimą tebekelia išorinis pažeidžiamumas, nes grynoji tarptautinių investicijų pozicija 2020 m. išliko itin neigiama, net jei tai didžiąja dalimi lemia specialiosios paskirties įmonių veikla. 2020 m. einamosios sąskaitos deficitas buvo didelis – 10,1 % BVP (padidėjo nuo 5,7 % 2019 m.), o pandemija turėjo labai neigiamą poveikį turizmo eksportui. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. padėtis šiek tiek pagerės.

·Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo 24 procentiniais punktais (iki 115,3 %), nes vyriausybė sukaupė didelį grynųjų pinigų rezervą, kad užsitikrintų kovai su pandemija, ekonomikai remti ir likvidumo rizikai valdyti reikalingas lėšas. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus skolos santykis vėl pradės mažėti 2021 m.

·Po kelerius metus trukusio nuolatinio mažėjimo privačiojo sektoriaus skolos santykis 2020 m. padidėjo dėl pandemijos sukelto nominaliojo BVP sumažėjimo. Namų ūkių skolos santykis pasiekė 91 % BVP, o ne finansų bendrovių skolos santykis padidėjo iki beveik 170 % BVP. Atsižvelgiant į numatomą ekonomikos atsigavimą, prognozuojama, kad 2021 m. privačiojo sektoriaus įsiskolinimas vėl pradės mažėti, tačiau ir toliau viršys prudencinius ir pagrindiniais rodikliais pagrįstus lyginamuosius indeksus.

·Bankų sektoriaus pelningumas 2020 m. tapo neigiamas. Neveiksnių paskolų sankaupa tebėra didelė, tačiau 2020 m. labai sumažėjo. 2021 m. pirmąjį pusmetį neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis išliko stabilus – apie 10 %. Be to, planuojamas papildomas portfelių pardavimas. 2021 m. sausio mėn. panaikinus paskolų moratoriumą, didelio neigiamo poveikio turto kokybei kol kas nenustatyta, tačiau ateityje bus svarbu atidžiai stebėti laipsniško valstybės paramos priemonių panaikinimo poveikį.

Prieš pat COVID-19 krizę Kiprui buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su išorės, privačiojo sektoriaus bei valdžios sektoriaus skola. Dėl COVID-19 krizės pablogėjo einamosios sąskaitos deficitas ir išaugo skolos lygis. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą perviršinį disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti makroekonominės rizikos pastovumą ir stebėti perviršinio disbalanso naikinimo pažangą.

4.14.    LATVIJA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Latvijoje nebuvo nustatyta. Atnaujintoje rezultatų suvestinėje kai kurie rodikliai, konkrečiai, realiojo efektyviojo valiutos kurso pokyčių ir vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 3,6 %, realusis BVP 2021 m. padidės 4,7 %, o 2022 m. – 5 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 12,9 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· 2020 m. einamosios sąskaitos perteklius pasiekė 2,9 % BVP, o tai gerokai pagerino grynąją tarptautinių investicijų poziciją, kuri šiuo metu yra −34,7 % BVP, t. y. šiek tiek mažesnė už MDP ribą. Neigiamą Latvijos grynąją tarptautinių investicijų poziciją daugiausia sudaro valdžios sektoriaus skola ir tiesioginės užsienio investicijos, todėl staigaus perkėlimo arba aptarnavimo sąnaudų padidėjimo rizika yra nedidelė. Prognozuojama, kad 2022 m. einamosios sąskaitos balansas vėl taps šiek tiek neigiamas, tačiau tikimasi, kad grynoji tarptautinių investicijų pozicija ir toliau gerės.

·Iš sąnaudų konkurencingumo rodiklių matyti, kad 2020 m. padėtis prastėjo. Vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas dar iki pandemijos buvo didelis, tačiau 2020 m. jis dar labiau padidėjo dėl mažėjančio našumo ir nuolatinio darbo užmokesčio augimo. Darbo užmokesčio augimas išliko didelis dėl nuolatinio kvalifikuotų darbuotojų trūkumo ir dėl to, kad dėl COVID-19 prarastos darbo vietos buvo daugiausia mažo darbo užmokesčio sektoriuose. Tikimasi, kad su COVID-19 susijęs poveikis našumui bus laikinas, tačiau manoma, kad dėl mažėjančios darbo jėgos pasiūlos atsirandantis spaudimas darbo užmokesčiui išliks veiksniu ir ateityje, nes numatoma, kad demografinis nuosmukis tęsis. Latvijos eksporto rinkos dalis 2020 m. labai išaugo. Realusis efektyvusis valiutos kursas, pagrįstas suderintu vartotojų kainų indeksu, labai padidėjo, o tam didelę įtaką turėjo Rusijos rublio nuvertėjimas – jo vertė 2020 m. sumažėjo apie 20 %.

·Po kelerius metus trukusio dinamiško kainų augimo realiųjų būsto kainų augimas 2020 m. gerokai sulėtėjo. Privačiojo sektoriaus skolos lygis išliko stabilus, o įmonių sektoriaus kreditavimas buvo vangus. Finansų sektorius yra patikimas ir turi pakankamai kapitalo, tačiau 2020 m. pelningumas labai sumažėjo.

·Dėl COVID-19 krizės nedarbo lygis 2020 m. padidėjo iki 8,1 %. Prognozuojama, kad 2021 m. jis pradės mažėti. Be to, 2020 m. jaunimo nedarbas padidėjo ir prognozuojama, kad 2021 m. jis toliau didės. Tikimasi, kad dėl COVID-19 krizės pablogėjusios darbo rinkos sąlygos bus laikinos, o nedarbo lygis iki 2023 m. pasieks prieš krizę buvusį lygį.

Prieš pat COVID-19 krizę Latvijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors jos grynoji tarptautinių investicijų pozicija buvo neigiama ir sparčiai augo vienetui tenkančios darbo sąnaudos. Manoma, kad problemos, susijusios su darbo jėgos pasiūlos spaudimu ir sąnaudų konkurencingumu, išliks ir pasibaigus COVID-19 krizei, tačiau atrodo, kad rizika yra nedidelė. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.15.    LIETUVA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Lietuvoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad penki rodikliai, konkrečiai, realiojo efektyviojo valiutos kurso, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, būsto kainų augimo, finansų sektoriaus įsipareigojimų ir jaunimo nedarbo lygio, viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 0,1 %, realusis BVP 2021 m. padidės 5 %, o 2022 m. – 3,6 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 18 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės pažeidžiamumas tebėra nedidelis, nes einamosios sąskaitos perteklius 2020 m. sudarė 7,3 % BVP. Akivaizdžiai didesnis perteklius susidarė dėl palankių prekių ir paslaugų eksporto pokyčių, ir prognozuojama, kad ateityje jis išliks didelis, nors ir šiek tiek mažesnis. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija, nors ir neigiama, sparčiai gerėja. Ji daugiausia apima sukauptas tiesiogines užsienio investicijas, o nemaža šių investicijų šalyje srauto dalis susijusi su reinvesticijomis, todėl sumažėja susijusi rizika.

·Vienetui tenkančios darbo sąnaudos ir toliau sparčiai auga. Spaudimas darbo rinkoje ir darbo užmokesčio didėjimas viešajame sektoriuje, iš dalies atspindintis pandemijos valdymo poreikius, daro įtaką darbo užmokesčio dinamikai. 2020 m. ir 2021 m. pirmąjį pusmetį darbo užmokesčio augimas išliko didelis ir viršijo 10 %. Darbo pajamų dalis, palyginti su ankstesniais metais, jau yra santykinai didelė, o darbo užmokesčio augimas viešajame sektoriuje po pandemijos metu įvykusio šuolio turėtų sulėtėti, todėl nesitikima, kad dabartinis darbo užmokesčio augimo tempas išsilaikys. Prognozuojama, kad vienetui tenkančios darbo sąnaudos smarkiai augs, tačiau šiek tiek lėčiau nei pastaraisiais metais.

·Nekilnojamojo turto rinkoje sparčiai kyla būsto kainos.  Tačiau vertinimo atotrūkio rodikliai nerodo galimo pervertinimo požymių. Būsto kainų augimas 2020 m. pasiekė 6,4 %, o 2021 m. pirmąjį pusmetį dar paspartėjo. Tai iš dalies lėmė susikaupę pasiūlos suvaržymai, kurie pradėjo pamažu mažėti. Numatoma, kad ateinančiais metais būsto kainų augimas sulėtės iš dalies dėl numatomo darbo pajamų augimo sulėtėjimo. Nors hipotekos kreditas dinamiškai augo, namų ūkių įsiskolinimas vis dar yra gana mažas. Bankų sektorius turi pakankamai kapitalo, yra pelningas, o neveiksnių paskolų yra labai mažai.

·Vėl atsiranda spaudimas darbo rinkoje. 2020 m. nedarbo lygis padidėjo iki 8,5 %, tačiau tikimasi, kad ateityje jis palaipsniui mažės. 2020 m. jaunimo nedarbo lygis išaugo, tačiau prognozuojama, kad 2021 m. jis pradės mažėti. Daugelyje ekonomikos sektorių darbo jėgos trūkumas, kuris didėjo dar prieš pandemijos krizę, didina spaudimą didinti darbo sąnaudas.

Prieš pat COVID-19 krizę Lietuvoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors augo spaudimas darbo rinkoje. Pastaruoju metu darbo rinkoje vėl ėmė trūkti darbo jėgos, o tai daro spaudimą didinti darbo sąnaudas, nors prognozuojama, kad vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas šiek tiek sumažės. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.16.    LIUKSEMBURGAS

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Liuksemburge nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, būsto kainų augimo, privačiojo sektoriaus skolos, kredito augimo ir jaunimo nedarbo rodikliai viršija orientacines ribas.

Dėl COVID-19 krizės 2020 m. realusis BVP sumažėjo palyginti nedaug – 1,8 %, o 2021 m. pirmąjį ketvirtį vėl pasiekė prieš krizę buvusį lygį. Numatoma, kad realusis augimas 2021 m. sieks 5,8 %, 2022 m. – 3,7 %, o nominalusis BVP 2022 m. bus 17,6 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės tvarumui kylanti rizika išlieka nedidelė. Einamoji sąskaita ir grynoji tarptautinių investicijų pozicija yra labai teigiamos.

·2020 m. labai išaugo vienetui tenkančios darbo sąnaudos, iš dalies dėl laikino darbuotojų išlaikymo per COVID-19 krizę. 2020 m. dėl krizės padidėjo nedarbas ir jaunimo nedarbo lygis.

·Privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis yra labai didelis ir 2020 m. siekė apie 317 %, nors pastaruoju metu, pradedant 2020 m. antruoju pusmečiu, šiek tiek sumažėjo, ir jį daugiausia lemia įmonių skola. Pasauliniame finansų centre Liuksemburge veikiančių įmonių tarpvalstybinis grupių vidaus skolinimasis sudaro 80 % įmonių skolos, o tai mažina riziką.

·2020 m. namų ūkių skola toliau didėjo ir sudarė apie 69 % BVP, t. y. buvo mažesnė už orientacinius lyginamuosius indeksus, tačiau gerokai didesnė, palyginti su disponuojamosiomis pajamomis (170 %). Hipotekos kredito augimas dar labiau paspartėjo labai sparčiai augant būsto kainoms. Tai paskatino nacionalinę sisteminės rizikos valdybą nuo 2021 m. sausio mėn. pradėti taikyti makrolygio (paskolos ir turto vertės santykio) rizikos ribojimą ir padidinti anticiklinį kapitalo rezervą.

·Nuo pandemijos protrūkio būsto kainos augo dviženkliais skaičiais, o tai aiškiai rodo, kad jos gali būti pervertintos. Vis dėlto prognozuojama, kad įgyvendinus patvirtintas priemones kainų augimas sulėtės. Priemonės apima žemės naudojimo ir nekilnojamojo turto apmokestinimo reformas, padedančias spręsti struktūrinę būsto pasiūlos trūkumo problemą. Taip pat didinamos investicijos į gyvenamųjų namų statybą siekiant pagerinti įperkamo būsto pasiūlą.

·Bankų sektorius turi pakankamai kapitalo ir yra likvidus, nors 2020 m. pelningumas sumažėjo. Neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis išliko labai žemas, be kita ko, dėl savalaikio ir tinkamo politinio reagavimo, įskaitant moratoriumus ir trumpalaikio užimtumo schemas. Dinamiškas hipotekos paskolų augimas, esant dideliam namų ūkių įsiskolinimui, kelia riziką bankų sektoriui.

Prieš pat COVID-19 krizę Liuksemburge nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors augančios būsto kainos ir namų ūkių skola kėlė tam tikrą riziką. Ši rizika dar labiau padidėjo. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.17.    VENGRIJA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Vengrijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, valdžios sektoriaus skolos, finansų sektoriaus įsipareigojimų ir jaunimo nedarbo lygio rodikliai viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 4,7 %, realusis BVP 2021 m. padidės 7,4 %, o 2022 m. – 5,4 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 25,1 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės lygmeniu pažeidžiamumas išlieka, nors didelę grynąją tarptautinių investicijų poziciją sudaro daugiausia sukauptos tiesioginės užsienio investicijos. Iki 2020 m. grynoji tarptautinių investicijų pozicija palaipsniui gerėjo ir tikimasi, kad ji toliau didės. 2020 m. einamosios sąskaitos balansas tapo neigiamas ir buvo −1,5 % BVP ir numatoma, kad 2021 ir 2022 m. jis išliks stabilus.

·Didelį nominaliųjų vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimą iki šiol iš dalies kompensavo valiutos nuvertėjimas. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. darbo užmokestis augs sparčiau. Tam įtakos turės padidintas minimalusis darbo užmokestis ir darbo užmokestis viešajame sektoriuje ir bus grįžta prie iki pandemijos buvusios spartaus augimo tendencijos; nepaisant atsigaunančio našumo, prognozuojama, kad vienetui tenkančios darbo sąnaudos gerokai padidės. Kaip ir kitos regiono šalys, Vengrija toliau didino eksporto rinkos dalį, o tam įtakos turėjo naujausi tiesioginių užsienio investicijų projektai. Nuo 2020 m. pradžios oficialiosios atsargos šiek tiek atsigavo.

·2020 m. privačiojo sektoriaus įsiskolinimas išaugo dėl lengvatinių paskolų schemų ir COVID-19 pandemijos metu įvesto skolos moratoriumo. Namų ūkių skolos ir BVP santykis išlieka vienas mažiausių ES. Beveik du penktadaliai ne finansų bendrovių vidaus paskolų yra užsienio valiuta. Krizė laikinai pablogino padėtį darbo rinkoje. 2020 m. nedarbo lygis siekė 4,3 %, tačiau prognozuojama, kad 2021 m. jis pradės mažėti.

·Realiųjų būsto kainų augimas sulėtėjo iki 1,9 % 2020 m. (5 % nominaliąja verte), nors pastarąjį pusę dešimtmečio jis buvo labai dinamiškas. Nominaliųjų būsto kainų augimas 2021 m. pirmąjį pusmetį pastebimai paspartėjo ir antrąjį ketvirtį sudarė 11,9 %. Kai kuriose vietovėse būsto kainos gali būti pervertintos, todėl kyla tam tikrų įperkamumo problemų. Gyvenamųjų namų statyba plečiasi dėl įvairių politikos iniciatyvų.

·2020 m. valdžios sektoriaus skola padidėjo 15 procentinių punktų – iki 80,1 % BVP, daugiausia dėl papildomo skolinimosi dėl COVID-19 krizės ir užsienio valiuta išreikštos skolos perkainojimo. Prognozuojama, kad iki 2022 m. ji sumažės iki šiek tiek daugiau nei 77 % BVP, nors dėl nenumatytų pajamų diskrecinės išlaidos išliks didelės. Bendri finansavimo poreikiai yra dideli, tačiau prognozuojama, kad jie mažės dėl ilgėjančio vidutinio termino. Centrinis bankas vykdo dosnią turto pirkimo programą, pagal kurią superkama apie du trečdalius vyriausybės išleistų obligacijų. Apskritai bankų sektorius tebėra stabilus, tačiau viešojo sektoriaus grįžtamojo ryšio ciklai yra svarbūs, nes turima valdžios sektoriaus skola sudaro beveik penktadalį bankų turto. Didėjančius finansų sektoriaus įsipareigojimus iš dalies galima paaiškinti likvidumą didinančiomis pinigų politikos priemonėmis, kurios 2020 m. buvo skirtos ekonomikai remti. Skolų moratoriumo schemų panaikinimas gali sukelti sunkumų bankų sektoriui, kurio 1 lygio kapitalo pakankamumo koeficientas yra mažesnis už ES vidurkį.

Prieš pat COVID-19 krizę Vengrijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors sąnaudų spaudimas, valdžios sektoriaus skolos struktūra ir būsto rinka kėlė riziką. Dėl COVID-19 krizės rizika išliko. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.18.    MALTA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Maltoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad du rodikliai, konkrečiai, privačiojo sektoriaus skolos ir vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, viršija orientacines ribas.

Prognozuojama, kad 2020 m. 8,3 % sumažėjęs realusis BVP dėl stipraus ekonomikos atsigavimo po COVID-19 krizės 2021 m. išaugs 5 %, o 2022 m. – 6,2 %, todėl nominalusis BVP 2022 m. 7,3 % viršys 2019 m. lygį.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Grynoji tarptautinių investicijų pozicija yra labai teigiama ir atspindi Maltos, kaip tarptautinio finansų centro, padėtį. Nors trejus metus iki 2019 m. buvo fiksuojamas didelis teigiamas perteklius, 2020 m. Maltos einamojoje sąskaitoje susidarė −2,9 % deficitas, daugiausia dėl sumažėjusio turizmo. Numatoma, kad prognozės laikotarpiu deficitas išliks nedidelis. Smarkiai sumažėjus našumui, kai politikos priemonėmis buvo remiamas užimtumas, 2020 m. vienetui tenkančios darbo sąnaudos labai išaugo, tačiau numatoma, kad 2021 m. jos iš esmės nesikeis, o 2022 m. šiek tiek sumažės.

·Privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo iki maždaug 139 %, taigi šiek tiek viršijo rezultatų suvestinės ribą. Tikimasi, kad 2021 m. šis santykis išliks beveik toks pat. 2020 m. įmonių skola padidėjo nuo jau ir taip aukšto lygio, tačiau prognozuojama, kad 2021 m. ji pradės šiek tiek mažėti. Nors imtasi priemonių kai kurioms kovos su pinigų plovimu sistemos problemoms spręsti, Malta įtraukta į Finansinių veiksmų darbo grupės (tarpvyriausybinės kovos su pinigų plovimu institucijos) griežčiau stebimų jurisdikcijų sąrašą. Vis dėlto tikimasi, kad šio sprendimo pasekmės išliks ribotos, jei nustatyti trūkumai bus greitai pašalinti, kaip Malta yra įsipareigojusi padaryti. Namų ūkių skola 2020 m. smarkiai išaugo ir, kaip tikimasi, 2021 m. iš esmės nesikeis, t. y. sudarys šiek tiek daugiau nei 100 % namų ūkių bendrųjų disponuojamųjų pajamų. Namų ūkių skolą daugiausia sudaro hipotekos paskolos. Pastaraisiais metais būsto kainos nuosekliai augo, yra tam tikrų galimo pervertinimo požymių, nors 2020 m. jų augimas buvo mažesnis. 2021 m. pirmojo pusmečio duomenys rodo, kad augimas vėl spartėja.

·Dėl COVID-19 krizės valdžios sektoriaus skola 2020 m. padidėjo 13 procentinių punktų, t. y. iki 53,4 % BVP, o tai rodo nuosmukio mastą ir visų pirma valstybės paramos priemonių poveikį. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. ji ir toliau didės ir iki 2031 m. vėl sumažės iki šiek tiek daugiau nei 60 %.

·Bankų sektorius turi pakankamai kapitalo ir jo likvidumo pozicija yra tvirta. Padidėjo atidėjinių lygis ir pagerėjo padengimo rodiklis, tačiau pelningumas 2020 m. smarkiai sumažėjo. 2020 m. neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis išliko nedidelis – 3,6 %. Ateityje bus svarbu atidžiai stebėti laipsniško valstybės paramos priemonių, tokių kaip paskolų moratoriumai ir garantijų sistemos, nutraukimo poveikį. Šiuo metu vykdoma nemokumo sistemos peržiūra. Bankų nekilnojamojo turto pozicijos yra didelės.

·Nedarbo lygis išlieka žemas. 2020 m. jis šiek tiek padidėjo iki 4,4 %, atspindėdamas COVID-19 krizės poveikį. Tačiau tikimasi, kad, atsigaunant ekonomikai, 2021 m. jis pradės mažėti, o 2022 m. sumažės iki beveik prie krizę buvusio lygio.

Prieš pat COVID-19 krizę Maltoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors palyginti dinamiškas būsto kainų augimas kėlė nedidelę riziką, susijusią ir su bankų nekilnojamojo turto pozicijomis. Dėl COVID-19 krizės būsto kainų spaudimas šiek tiek sumažėjo, tačiau jį vis dar reikia stebėti. Privačiojo ir valdžios sektorių skola padidėjo. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.19.    NYDERLANDAI

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Nyderlanduose susidarė makroekonominis disbalansas, visų pirma dėl didelės privačiojo sektoriaus skolos ir didelio einamosios sąskaitos pertekliaus, o tai turi tarpvalstybinių pasekmių. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad kai kurie rodikliai, konkrečiai, trejų metų einamosios sąskaitos balanso vidurkio, nominaliųjų vienetui tenkančios darbo sąnaudų, privačiojo sektoriaus skolos ir būsto kainų augimo, viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 3,8 %, realusis BVP 2021 m. padidės 4 %, o 2022 m. – 3,3 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 10,2 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· 2020 m. einamosios sąskaitos perteklius sumažėjo iki 7 % BVP, tačiau trejų metų vidurkis (9,1 %) ir toliau gerokai viršija rezultatų suvestinėje nustatytą ribą. Sumažėjimą 2020 m. lėmė sumažėjęs pajamų, daugiausia investicinių pajamų, sąskaitos likutis. 2020 m. prekybos balansas išliko stabilus, nors pagrindinės prekybos apimtys buvo mažesnės. Vertinant iš taupymo perspektyvos, perteklius namų ūkių ir įmonių sektoriuose padidėjo, tačiau jį su kaupu kompensavo valdžios sektorius, kuris dėl su krize susijusių fiskalinės paramos priemonių įgyvendinimo smarkiai padidino grynąjį skolinimąsi. Bendras santaupų lygis Nyderlanduose tebėra aukštas, palyginti su pagrindiniais rodikliais ir kitomis ES šalimis. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. santaupų perteklius šiek tiek padidės, o valdžios sektoriaus deficitas mažės.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas 2020 m. toliau didėjo iki beveik 234 % BVP ir toliau gerokai viršija rezultatų suvestinėje nustatytą ribą. Didelė įmonių skola, kurią daugiausia lėmė tarptautinių įmonių grupių vidaus skola, 2020 m. išliko beveik stabili. Namų ūkių skolos santykis padidėjo iki daugiau kaip 100 % BVP, daugiausia dėl sumažėjusio BVP, tačiau tikimasi, kad 2021 m. ekonomikai atsigaunant po COVID-19 krizės jis sumažės.

·2020 m. realiosios būsto kainos padidėjo 6 %, o kai kurie požymiai rodo, kad jos gali būti pervertintos. Dideles būsto kainas lemia keletas ilgalaikių veiksnių, susijusių tiek su paklausa (mažos palūkanų normos kartu su galimybe atskaityti hipotekos palūkanas, nepakankamai išvystyta privačioji nuomos rinka), tiek su pasiūla (būsto statyba neatitinka demografinių poreikių). Numatoma, kad būsto kainos ir toliau augs ir 2021 m. viršys nustatytą ribą.

Prieš pat COVID-19 krizę Nyderlanduose buvo susidaręs didelis ilgalaikis vidaus santaupų perteklius ir didelė privačiojo sektoriaus skola. Tikimasi, kad per COVID-19 krizę šiek tiek sumažėjęs santaupų perteklius ateityje vėl padidės. Privačiojo sektoriaus skola tebėra didelė. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.20.    AUSTRIJA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Austrijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad valdžios sektoriaus skolos, būsto kainų augimo ir vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo rodikliai viršija orientacines ribas.

Prognozuojama, kad po staigaus ekonominės veiklos sulėtėjimo 2020 m. (−6,7 %), 2021 m. realusis BVP padidės 4,4 %. Tikimasi, kad atsigaunant ekonomikai 2022 m. realusis BVP padidės 4,9 %, o nominalusis BVP 8,8 % viršys 2019 m. lygį.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės pažeidžiamumas ir konkurencingumas nekelia didesnio susirūpinimo. 2020 m. einamosios sąskaitos perteklius sumažėjo iki 1,9 % BVP ir tikimasi, kad ateityje einamoji sąskaita bus iš esmės subalansuota. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija tebėra teigiama ir nuosaikaus lygio. Laikinas vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo padidėjimas 2020 m. atspindi laikinai sumažėjusį našumą dėl darbuotojų išlaikymo COVID-19 krizės metu.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas 2020 m. padidėjo iki maždaug 131 % BVP, daugiausia dėl COVID-19 sukelto BVP sumažėjimo ir tam tikrų grynųjų kredito srautų, ypač įmonėms. Dėl ekonomikos atsigavimo 2021 m. ši augimo tendencija turėtų iš dalies pasikeisti.

·Valdžios sektoriaus skola nukrypo nuo mažėjimo trajektorijos ir 2020 m. padidėjo 13 procentinių punktų – iki 83,2 % BVP – tiesiogiai dėl kaip atsakas taikytų automatinių stabilizavimo priemonių ir reikšmingų fiskalinių priemonių. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis pradės mažėti 2021 m.

·Atrodo, kad su bankų sektoriumi susijusi rizika yra nedidelė. Bankų grynoji pozicija kaimyninių šalių atžvilgiu nedidelė, pagerėjo kapitalizacija ir sumažėjo finansinis įsiskolinimas. Nuo 2014 m. neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis nuolat mažėjo ir 2020 m. buvo 2,0 %.

·Realiųjų būsto kainų augimas 2020 m. paspartėjo iki 6,2 %, esama galimo pervertinimo požymių. Per pirmuosius du 2021 m. ketvirčius būsto kainos dar išaugo. Be to 2021 m. kredito augimas paspartėjo, o namų ūkių skolos lygis iš esmės atitinka ilgalaikį lygį.

·Darbo rinkoje sutrumpinto darbo laiko schemos padėjo sušvelninti ekonomikos nuosmukio poveikį nedarbui, tačiau dėl to labai sumažėjo dirbtų valandų skaičius. Nedarbo lygis šiek tiek padidėjo ir 2020 m. siekė 5,4 %, tačiau prognozuojama, kad nuo 2021 m. jis mažės.

Prieš pat COVID-19 krizę Austrijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso. Dėl COVID-19 krizės padidėjo valdžios sektoriaus ir privačiojo sektoriaus skola, o būsto kainos auga, nors tikimasi, kad dalis šių pokyčių ateityje iš dalies pasikeis. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.21.    LENKIJA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Lenkijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo ir būsto kainų augimo rodikliai viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 2,5 %, realusis BVP 2021 m. padidės 4,9 %, o 2022 m. – 5,2 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 23,6 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorinis pažeidžiamumas tebėra nedidelis, kadangi grynoji tarptautinių investicijų pozicija, nors ir neigiama, iki 2020 m. palaipsniui gerėjo. Be to, ji daugiausia apima sukauptas tiesiogines užsienio investicijas, o nemaža šių investicijų šalyje srauto dalis susijusi su reinvesticijomis. Prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. grynoji tarptautinių investicijų pozicija toliau gerės. Einamoji sąskaita 2020 m. tapo labiau teigiama, o 2021 m. numatoma, kad šiek tiek sumažės.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas išlieka nedidelis, nes namų ūkiai ir ne finansų bendrovės Lenkijoje vis dar yra vieni mažiausiai įsiskolinusių ES. Privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis 2020 m. padidėjo, tačiau prognozuojama, kad 2021 m. jis sumažės.

·2020 m. būsto kainų augimas siekė 7,1 %, nes dėl mažų palūkanų normų ir padidėjusių santaupų dėl pandemijos išaugo būsto paklausa. Nepaisant to, hipotekos paskolų augimas kol kas išlieka nedidelis. Tikimasi, kad 2021 m., atsigaunant statybų sektoriui ir didėjant būsto pasiūlai, būsto kainų augimas sulėtės.

·Nepaisant pandemijos, bankų sektorius apskritai tebeturi pakankamai kapitalo ir yra geros būklės. 2020 m. neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis sumažėjo, tačiau yra palyginti didelis ir dėl COVID-19 krizės šis santykis ateityje gali dar padidėti. Valdžios sektoriaus skola 2020 m. padidėjo iki 57,4 % BVP, palyginti su 45,6 % BVP 2019 m., daugiausia dėl papildomo skolinimosi dėl COVID-19 krizės. Prognozuojama, kad 2021 m. ji pradės mažėti.

·Nepaisant COVID-19 krizės darbo rinkos sąlygos toliau gerėjo. Nedarbo lygis 2020 m. šiek tiek sumažėjo, tačiau numatoma, kad 2021 m. jis šiek tiek padidės iki 3,3 % dėl laipsniško valstybės paramos priemonių nutraukimo. Dėl atsirandančio darbo jėgos trūkumo didėja spaudimas vienetui tenkančioms darbo sąnaudoms, kurios 2020 m. padidėjo 6,3 %. Tikimasi, kad šis trūkumas sumažės, nes vėl juda migracijos srautai ir pamažu mažėja susikaupusi paklausa. Tačiau prognozuojama, kad darbo užmokestis augs sparčiai, o žymus našumo padidėjimas, kaip tikimasi, padės sumažinti vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimą.

Prieš pat COVID-19 krizę Lenkijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija kėlė nedidelę riziką. Kilus COVID-19 krizei, valdžios sektoriaus skola padidėjo, būsto kainų augimas paspartėjo, tačiau panašu, kad susijusi rizika yra nedidelė. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.22.    PORTUGALIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad, našumui lėtai augant, Portugalijoje susidarė makroekonominis disbalansas, susijęs su dideliu grynųjų išorės įsipareigojimų skaičiumi, privačiojo ir valdžios sektoriaus skola ir vis dar didele neveiksnių paskolų dalimi. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad kai kurie rodikliai, konkrečiai, grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, privačiojo ir valdžios sektorių skolos, būsto kainų augimo, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo ir darbo jėgos aktyvumo lygio, viršija orientacines ribas ( 44 ).

Prognozuojama, kad dėl COVID-19 pandemijos 2020 m. sumažėjęs 8,4 %, realusis BVP 2021 m. padidės 4,5 %, o 2022 m. – 5,3 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus maždaug 5,7 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorės tvarumas tebėra problema, kurią lemia dideli grynieji išorės įsipareigojimai, šiek tiek pablogėjus einamosios sąskaitos balansui COVID-19 krizės metu. Vis dėlto, nepaisant to, kad šalis yra labai priklausoma nuo tarpvalstybinio turizmo, nuo 2021 m. vidurio grynosios tarptautinių investicijų pozicijos ir BVP santykis vėl pasiekė prieš pandemiją buvusį lygį. Numatoma, kad prognozės laikotarpiu jis toliau palaipsniui gerės. Po kelerius metus trukusio nuosaikaus augimo nominaliosios vienetui tenkančios darbo sąnaudos 2020 m. smarkiai išaugo ir viršijo orientacinę ribą, tačiau tikimasi, kad ateityje jos šiek tiek sumažės.

·Dėl COVID-19 sukrėtimo 2020 m. privačiojo sektoriaus įsiskolinimas nustojo mažėti, daugiausia dėl ekonomikos nuosmukio, dėl kurio privačiojo sektoriaus skolos santykis padidėjo 14 procentinių punktų ir siekė beveik 164 % BVP. Ateityje privačiojo sektoriaus įsiskolinimas turėtų vėl pradėti mažėti. Dėl to, kad buvo taikomi skolos moratoriumai, neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis pandemijos metu toliau mažėjo ir 2020 m. siekė 4,9 %. Ateityje bus svarbu atidžiai stebėti laipsniško valstybės paramos priemonių, tokių kaip paskolų moratoriumai ir garantijų sistemos, nutraukimo poveikį. Be to, bankų sektoriaus kapitalo pakankamumo rodiklis ir pelningumas yra maži.

·Dėl staigaus pirminio deficito ir nepalankaus sniego gniūžtės efekto, susijusių su COVID-19 krize, valdžios sektoriaus skola 2020 m. padidėjo 19 procentinių punktų ir pasiekė rekordiškai aukštą 135,2 % BVP lygį. Numatoma, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis vėl pradės mažėti 2021 m. Nors esama švelninančių veiksnių, susijusių su jo pobūdžiu ir sudėtimi, taip pat yra didelis grynųjų pinigų rezervas, manoma, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis kelerius metus išliks didesnis nei iki pandemijos buvęs lygis. Rizika, susijusi su finansų ir viešojo sektoriaus grįžtamojo ryšio ciklais, išlieka ir gali padidėti dėl didėjančio įmonių sektoriaus pažeidžiamumo, susijusio su pandemija.

·Realus būsto kainų augimas iki 2020 m. penkerius metus iš eilės viršijo orientacinę ribą. Pažvelgus į būsto kainas galima pastebėti galimo pervertinimo požymių. Tačiau 2021 m. būsto kainų augimas sulėtėjo, o tam įtakos turėjo padidėjusios statybų apimtys ir sumažėjusi paklausa kai kuriuose rinkos segmentuose.

·Darbo jėgos aktyvumo lygis 2020 m. sumažėjo. Tai sutampa su nedideliu nedarbo lygio padidėjimu. Numatoma, kad šiais metais vėl pradės gerėti tiek darbo jėgos aktyvumo, tiek nedarbo lygio rodikliai.

Prieš pat COVID-19 krizę Portugalijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su didele susikaupusia išorės, privačiojo sektoriaus bei valdžios sektoriaus skola mažo našumo augimo sąlygomis. Dėl COVID-19 krizės dar labiau išaugo skolos santykis. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.23.    RUMUNIJA

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Rumunijoje susidarė makroekonominis disbalansas, susijęs su dideliu nuolatiniu einamosios sąskaitos deficitu esant valdžios sektoriaus deficitui, o ankstesnis perkaitimo spaudimas atslūgsta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad kai kurie rodikliai, konkrečiai, einamosios sąskaitos balanso, grynosios tarptautinių investicijų pozicijos ir vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, viršija orientacines ribas.

Prognozuojama, kad 2020 m. dėl COVID-19 krizės sumažėjęs 3,9 %, realusis BVP 2021 m. pradės augti ir 2021 m. padidės 7 %, o 2022 m. – 5,1 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 21,4 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Kalbant apie išorės tvarumą, prognozuojama, kad einamosios sąskaitos deficitas, 2020 m. siekęs 5 % BVP, 2021 m. padidės iki maždaug 6 % BVP, daugiausia dėl labai neigiamo prekybos balanso. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. grynoji tarptautinių investicijų pozicija išliks stabili ir sudarys maždaug −48 % BVP. Grynoji tarptautinių investicijų pozicija, atskaičius priemones, kurioms nebūdinga įsipareigojimų neįvykdymo rizika, yra šiek tiek neigiama.

·Konkurencingumą dar labiau neigiamai paveikė 2020 m. smarkiai padidėjusios nominaliosios vienetui tenkančios darbo sąnaudos, iš dalies dėl smarkiai sumažėjusios gamybos apimties ir sumažėjusio našumo dėl darbuotojų išlaikymo COVID-19 krizės metu. Tačiau tikimasi, kad 2021 ir 2022 m., nepaisant palyginti spartaus vienam samdomam darbuotojui tenkančio atlygio augimo, ryškus našumo atsigavimas apribos vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimą. 

·2020 m. būsto kainos šiek tiek padidėjo, tačiau prognozuojama, kad 2021 m. būsto kainos augs sparčiau.

·Valdžios sektoriaus skola, nors ir akivaizdžiai mažesnė už 60 % BVP ribą, 2020 m. dėl COVID-19 krizės taikomų priemonių ir nuolatinio fiskalinio deficito padidėjo 12 procentinių punktų. Apskaičiuota, kad 2021 m. valdžios sektoriaus skolos santykis su BVP padidės iki 49,3 % BVP, o 2022 m. turėtų toliau didėti.

·2020 m. ir 2021 m. pradžioje bankų sektoriaus neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis buvo iš esmės stabilus ir sudarė apie 4 % visų paskolų. Privačiojo sektoriaus skola yra labai maža.

·2020 m. nedarbo lygis išaugo iki 5 %. Prognozuojama, kad 2021 m. jis išliks toks pat, o vėliau pradės mažėti. Be to, 2020 m. jaunimo nedarbas padidėjo ir prognozuojama, kad 2021 m. jis toliau didės.

Prieš pat COVID-19 krizę Rumunijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su didėjančiu einamosios sąskaitos deficitu, blogėjančia išorės pozicija ir dideliu sąnaudų konkurencingumo praradimu. Dėl COVID-19 krizės valdžios sektoriaus skola padidėjo, nors ir nuo žemo lygio. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

4.24.    SLOVĖNIJA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Slovėnijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad einamosios sąskaitos pertekliaus, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo, valdžios sektoriaus bendrosios skolos ir jaunimo nedarbo augimo rodikliai viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 4,2 %, realusis BVP 2021 m. padidės 6,4 %, o 2022 m. – 4,2 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 11,1 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

·Didelis einamosios sąskaitos perteklius toliau didėjo nuo 6 % iki 7,4 % BVP 2020 m., o trejų metų vidurkis viršijo viršutinę orientacinę ribą. Prognozuojama, kad einamosios sąskaitos perteklius 2021 ir 2022 m. šiek tiek sumažės. Nuo 2012 m. neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija palaipsniui, bet stabiliai gerėja ir 2020 m. pasieks −15,2 % BVP, o iki 2022 m. turėtų būti beveik subalansuota. Per pastaruosius kelerius metus Slovėnijos eksporto rinkos dalis akivaizdžiai išaugo.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas 2020 m. tik šiek tiek padidėjo – iki 69,7 % BVP ir tebėra mažesnis už prudencinius ir pagrindiniais rodikliais pagrįstus lyginamuosius indeksus. Šis padidėjimas daugiausia atspindi BVP sumažėjimą, nes 2020 m. kredito srautas buvo neigiamas. Būsto kainos augo 5,2 % ir atitiko pastarojo meto tendencijas.

·Bankų sektorius tebeturi pakankamai kapitalo, jo pelningumas tik šiek tiek sumažėjo, o neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis 2020 m. toliau mažėjo.

·Valdžios sektoriaus skola 2020 m. padidėjo iki 79,8 % BVP, palyginti su 65,6 % BVP 2019 m., dėl papildomo skolinimosi dėl COVID-19 krizės ir, mažesniu mastu, dėl 2020 m. smarkiai sumažėjusio BVP. Prognozuojama, kad 2021 ir 2022 m. valdžios sektoriaus skola sumažės.

·Dėl COVID-19 pandemijos šiek tiek pablogėjo darbo rinkos sąlygos. Nedarbo lygis 2020 m. nežymiai padidėjo – iki 5 %, palyginti su 2019 m. buvusiais 4,5 %. Jaunimo nedarbo lygis, kuris ankstesniais metais labai sumažėjo, išaugo ypač smarkiai – nuo 8,1 % 2019 m. iki 14,2 % 2020 m. Tačiau 2021 m. duomenys rodo, kad darbo rinkos sąlygos gerėja ir nedarbo lygis mažėja. 2020 m. vienetui tenkančios darbo sąnaudos dar labiau išaugo (7,4 %) dėl darbuotojų išlaikymo reiškinio, susijusio su COVID-19 krize. Prognozuojama, kad dėl padidėjusio našumo 2021 ir 2022 m. sumažės vienetui tenkančios darbo sąnaudos.

Prieš pat COVID-19 krizę Slovėnijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors didelė valdžios sektoriaus skola kėlė nedidelę riziką. Dėl COVID-19 krizės valdžios sektoriaus skola išaugo, o didelis einamosios sąskaitos perteklius dar labiau padidėjo. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.25.    SLOVAKIJA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Slovakijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad grynosios tarptautinių investicijų pozicijos, realiojo efektyviojo valiutos kurso, vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimo ir būsto kainų augimo rodikliai viršija orientacines ribas.

Prognozuojama, kad 2020 m. sumažėjęs 4,4 %, realusis BVP 2021 m. padidės 3,8 %, o 2022 m. – 5,3 %, todėl nominalusis BVP 2022 m. 13,6 % viršys 2019 m. lygį.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Išorinis pažeidžiamumas išlieka. Maždaug −66 % BVP siekianti grynoji tarptautinių investicijų pozicija 2020 m. vis dar gerokai viršijo ribą. Didžiąją jos dalį sudaro įsipareigojimai, kuriems nebūdinga įsipareigojimų neįvykdymo rizika, susiję su ankstesniais investicijų srautais, kurie gali būti stabilesni ir dėl to mažiau rizikingi. Prognozuojama, kad dėl teigiamų grynųjų skolinimo srautų 2021 ir 2022 m. grynoji tarptautinių investicijų pozicija palaipsniui gerės.

·Vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas buvo didelis dar prieš pandemiją, o 2020 m. dar labiau paspartėjo. Tačiau pastarojo meto pokyčiai daugiausia atspindi darbuotojų išlaikymą COVID-19 krizės metu. Tikimasi, kad ateityje vienetui tenkančių darbo sąnaudų augimas gerokai sulėtės dėl to, kad darbuotojų išlaikymo poveikis našumui bus atvirkštinis, o didelis vienam samdomajam darbuotojui tenkančio atlygio augimas ir toliau darys jam įtaką. Realusis efektyvusis valiutos kursas, pagrįstas suderintu vartotojų kainų indeksu, 2020 m. šiek tiek viršijo ribą, tačiau eksporto rinkos dalys nenukentėjo. Tačiau didelė eksporto koncentracija keliuose sektoriuose ir integracija į pasaulines vertės grandinės tebėra rizikos veiksniai.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas, visų pirma namų ūkių hipotekinė skola, pastaruosius keletą metų augo, tačiau augimo tempas sulėtėjo. 2020 m. namų ūkių skola padidėjo – iki maždaug 47 % BVP. Ji vis dar laikosi žemiau prudencinio lygio, tačiau viršija pagal pagrindinius rodiklius nustatytą lygį.

·Realiosios būsto kainos 2020 m. išaugo iki 7,2 %, todėl gali padidėti namų ūkių įsiskolinimas. Pažvelgus į būsto kainas galima pastebėti galimo pervertinimo požymių. Numatoma, kad būsto kainų augimas sumažės 2021 m.

·Dėl skatinamosios fiskalinės politikos valdžios sektoriaus skola 2020 m. padidėjo 12 procentinių punktų – iki 59,7 % BVP. Numatoma, kad 2021 m. ji šiek tiek padidės, tačiau vėliau vėl pasieks maždaug 60 % BVP, o tam įtakos turės spartus augimas, mažos palūkanų normos ir mažėjantis pirminis biudžeto deficitas.

·Turėdamas pakankamą kapitalo rezervą, bankų sektorius yra patikimas. 2020 m. neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis toliau mažėjo ir yra mažesnis už ES vidurkį, tačiau panaikinus dėl krizės taikomas priemones jis gali padidėti. Padidėjo bankų balansų poveikis būsto rinkai.

Prieš pat COVID-19 krizę Slovakijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors išorės tvarumas, vidaus kainų spaudimas ir priklausomybė nuo automobilių pramonės kėlė tam tikrą riziką. Dėl COVID-19 krizės tam tikra rizika padidėjo. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

4.26.    SUOMIJA

Per ankstesnį MDP raundą makroekonominio disbalanso Suomijoje nebuvo nustatyta. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad du rodikliai, konkrečiai, privačiojo sektoriaus skolos ir valdžios sektoriaus bendrosios skolos, viršija orientacines ribas.

Numatoma, kad 2020 m. sumažėjęs 2,9 %, realusis BVP 2021 m. padidės 3,4 %, o 2022 m. – 2,8 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 8,7 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Kalbant apie išorės aspektus, einamosios sąskaitos balansas tapo teigiamas, o prekybos perteklius 2020 m. šiek tiek padidėjo, nes padidėjo eksporto rinkos dalis. Žvelgiant į ateitį tikimasi nedidelio einamosios sąskaitos pertekliaus. 2020 m. grynoji tarptautinių investicijų pozicija sumažėjo iki −5,3 % BVP. Vienetui tenkančios darbo sąnaudos šiek tiek padidėjo dėl krizės sukelto našumo sumažėjimo.

·Privačiojo sektoriaus įsiskolinimas toliau didėjo, o privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykis iš dalies padidėjo dėl sumažėjusio BVP. Prognozuojama, kad 2021 m., sustiprėjus ekonomikos atsigavimui, ši tendencija iš dalies pasikeis. Tačiau tikimasi, kad palankios kreditavimo sąlygos, įskaitant mažas palūkanų normas ir spartų gyvenamųjų namų statybos augimą, palaikys privačiojo sektoriaus skolos ir BVP santykio didėjimą net ir išnykus COVID-19 nuosmukio poveikiui.

·Valdžios sektoriaus skola 2020 m. padidėjo iki 69,5 % BVP, palyginti su 59,5 % BVP 2019 m., dėl valdžios fiskalinio atsako į krizę ir, mažesniu mastu, dėl 2020 m. sumažėjusio BVP. Prognozuojama, kad nuo 2021 m. šis rodiklis stabilizuosis ties 71 %.

·Bankų sektorius tebeturi pakankamai kapitalo, o neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis yra nedidelis, iš esmės nepakito ir nesitikima, kad jis smarkiai padidės. COVID-19 krizė neturėjo pastebimo poveikio nei skolų aptarnavimui, nei įmonių bankrotų skaičiui. Finansiniam stabilumui nėra didelio pavojaus, nepaisant didelės tarpvalstybinės rizikos, visų pirma susijusios su kitomis Šiaurės šalimis.

·Per krizę darbo rinkos sąlygos pablogėjo nežymiai ir prie to prisidėjo valstybės paramos priemonės, dėl kurių nedarbo lygis padidėjo tik 1,1 procentinio punkto ir 2020 m. siekė 7,8 %. Prognozuojama, kad nuo 2021 m., atsigaunant ekonomikai, nedarbo lygis pradės palaipsniui mažėti, tačiau nesitikima, kad jis sumažės iki prieš pandemiją buvusio lygio anksčiau nei 2023 m.

Prieš pat COVID-19 krizę Suomijoje nebuvo nustatyta makroekonominio disbalanso, nors dėl privačiojo sektoriaus skolos ėmė formuotis pažeidžiamumas. COVID-19 krizės metu privačiojo sektoriaus skolos santykis išaugo, tačiau rizika tebėra nedidelė. Iš esmės, šiuo etapu Komisija nemano, kad reikėtų vykdyti tolesnę nuodugnią analizę pagal MDP.

2021 m. birželio mėn. Komisija padarė išvadą, kad Švedijoje susidarė makroekonominis disbalansas, susijęs su būsto kainų pervertinimo rizika ir didele bei augančia namų ūkių skola. Iš atnaujintos rezultatų suvestinės, į kurią įtraukti duomenys iki 2020 m., matyti, kad du rodikliai, konkrečiai, privačiojo sektoriaus skolos ir jaunimo nedarbo, viršija orientacines ribas.

4.27.    ŠVEDIJA

Prognozuojama, kad realusis BVP, 2020 m. sumažėjęs 2,8 %, 2021 m. augs 3,9 %, o 2022 m. – 3,5 %. Prognozuojama, kad nominalusis BVP 2022 m. bus 9,9 % didesnis nei 2019 m.

Įvairius svarbius pokyčius galima apibendrinti taip:

· Einamosios sąskaitos perteklius 2020 m. išaugo iki 5,7 % BVP, o grynoji tarptautinių investicijų pozicija šiek tiek sumažėjo – beveik iki 16 % BVP. Numatoma, kad 2021 ir 2022 m. einamosios sąskaitos perteklius išliks apie 5 % BVP. 2020 m. eksporto rinkos dalys toliau didėjo. Po trejus metus trukusio kritimo realusis efektyvusis valiutos kursas 2020 m. padidėjo 3 %.

·Privačiojo sektoriaus skola 2020 m. pasiekė naujas aukštumas ir pasiekė 216 % BVP, ir toliau didėja. Tiek namų ūkių, tiek įmonių skolos viršija prudencinius ir pagrindiniais rodikliais pagrįstus lyginamuosius indeksus. Tikimasi, kad 2021 m. privačiojo sektoriaus skolos lygis bus aukštas, tačiau nebedidės, ir numatoma, kad grynasis finansinis turtas taps dar labiau neigiamas. 2020 m. namų ūkių skola išaugo iki maždaug 95 % BVP. Namų ūkiams išduodamų hipotekos paskolų skaičius 2021 m. pirmojoje pusėje toliau augo. 2020 m. būsto kainų augimas paspartėjo, o ypač smarkiai jos augo 2021 m. antrąjį ketvirtį. Būsto kainos apskritai tebėra labai aukštos ir esama galimo pervertinimo požymių.

·Valdžios sektoriaus skolos lygis išlieka žemas, nepaisant pandemijos metu taikytų reikšmingo masto paramos priemonių. 2020 m. valdžios sektoriaus skola padidėjo iki 39,7 % BVP. Tikimasi, kad 2021 m. ji pradės mažėti.

·Bankų sektorius išlieka stiprus. Pandemijos metu 1 lygio kapitalo pakankamumo koeficientas ir neveiksnių paskolų lygis pagerėjo nuo jau pasiektų gerų rezultatų. 2021 m. finansinių paslaugų įstatymu buvo iš dalies atšauktas makroprudencinių priemonių sušvelninimas ir nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. sugrąžintas amortizacijos reikalavimas. Nepaisant apskritai geros finansinės padėties, Švedijos bankų sverto koeficientas yra vienas didžiausių ES.

·Nepaisant politikos rėmimo priemonių, nedarbo lygis 2020 m. padidėjo iki 8,3 %. 2020 m. jaunimo nedarbas šoktelėjo iki beveik 24 %. Prognozuojama, kad 2021 ir vėliau nedarbo lygis pradės mažėti.

Prieš pat COVID-19 krizę Švedijai buvo būdingas pažeidžiamumas, susijęs su būsto kainų pervertinimo rizika ir nuolatos augančia namų ūkių skola. Dėl COVID-19 krizės išaugo privačiojo sektoriaus skolos santykis, būsto kainos ir nedarbo lygis. Apskritai Komisija, atsižvelgdama, be kita ko, į birželio mėn. nustatytą disbalansą, mano, kad būtų tikslinga toliau nagrinėti, ar disbalansas išliko, ar yra panaikintas.

Siekiant pagerinti ateities perspektyvomis grindžiamus rezultatų suvestinės vertinimo elementus, ĮMA analizėje taip pat remiamasi, jei įmanoma, 2021 ir vėlesnių metų prognozėmis bei trumpalaikėmis einamųjų metų prognozėmis. Kai įmanoma, tokie duomenys grindžiami Komisijos 2021 m. rudens prognoze. Kitais atvejais daugiausia pateikiami pakaitiniais rodikliais grindžiamų trumpalaikių prognozių duomenys, kuriuos Komisijos tarnybos parengė šiai ĮMA.

Toliau pateikiamoje lentelėje apibendrintos prielaidos, kurių laikytasi rengiant pagrindinių rezultatų suvestinės rodiklių prognozes ir trumpalaikes prognozes. BVP duomenys, naudojami kaip kai kurių santykių vardikliai, yra paimti iš Komisijos 2021 m. rudens prognozės.

Daugiamečių pokyčio (pvz., penkerių metų eksporto rinkos dalių pokyčio) normų atveju tik 2021 ir 2022 m. rodikliai grindžiami prognozėmis, o su 2020 ar ankstesniais metais susiję rodikliai teikiami naudojant Eurostato duomenis, kuriais grindžiama MDP rezultatų suvestinė.

1 priedas. Pagrindinių rezultatų suvestinės rodiklių prognozės ir trumpalaikės prognozės

2 priedas. MDP rezultatų suvestinė

(1) ()    Europos Komisija, European Economic Forecast Autumn 2021, Institutional paper 160, November 2021. Taip pat žr. Croitorov O. et al. (2021), The macroeconomic impact of the COVID-19 pandemic in the euro area Quarterly Report on the Euro Area, DG ECFIN, European Commission, Vol. 20, No 2, Part I.

(2) ()    Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (2021), ESMA Risk Dashboard, 3 June 2021. https://www.esma.europa.eu/sites/default/files/esma50-165-1761_risk_dashboard_no_1_2021.pdf  

(3) ()    Federalinio rezervo pinigų politikos sugriežtinimas galėtų paveikti ir euro zonos įmonių sektoriaus finansavimo sąlygas, ypač dėl to, kad dėl globalizacijos pakito pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmas ir jos šalutinis poveikis užsienyje, o Federalinio rezervo pinigų politika daro didelį poveikį užsienio finansiniams kintamiesiems, pvz., įmonių obligacijų kainų skirtumams. Ca’Zorzi M. et al. (2021), Making waves – Fed spillovers are stronger and more encompassing than the ECB’s, ECB’s Research Bulletin No 83, 15 April 2021, https://www.ecb.europa.eu/pub/economic-research/resbull/2021/html/ecb.rb210415~8639b73bb6.en.html

(4) ()    Taip pat žr. TVF (2021), Global Financial Stability Report, October 2021.

(5) ()    2015 m. birželio 22 d. ataskaitoje „Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas“ Jeanas-Claude’as Junckeris, Donaldas Tuskas, Jeroenas Dijsselbloemas, Mario Draghi ir Martinas Schulzas pasiūlė daugiau dėmesio skirti disbalanso poveikiui euro zonai. Tarpusavio priklausomumo ir disbalanso sisteminio poveikio svarba pripažįstama Reglamente (ES) Nr. 1176/2011, kuriame disbalansas apibrėžiamas kaip „makroekonominiai pokyčiai, kurie neigiamai veikia arba galėtų neigiamai paveikti tinkamą valstybės narės ekonomikos, Ekonominės ir pinigų sąjungos arba Sąjungos kaip visumos veikimą“. Šioje ataskaitoje pateikiama analizė pridedama prie Europos Komisijos tarnybų darbinio dokumento „Euro zonos ekonomikos analizė“, kuris pridedamas prie Komisijos rekomendacijos dėl Tarybos rekomendacijos dėl euro zonos ekonominės politikos.

(6) ()    Taip pat žr. E. Meyermans, V. Rutkauskas and W. Simons (2021), The uneven impact of the COVID-19 pandemic across the euro area, Quarterly Report on the Euro Area, DG ECFIN, European Commission, Vol. 20, No 2, Part II.

(7) ()    Čia nurodyti ir naudojami euro zonos einamosios sąskaitos pertekliaus duomenys gauti iš euro zonos mokėjimų balanso statistikos, kuri atitinka valstybių narių pateiktus einamųjų sąskaitų duomenis euro zonai nepriklausančių partnerių atžvilgiu (pagal vadinamąją Bendrijos sąvoką). Šis rodiklis gali skirtis nuo valstybių narių nominaliųjų einamosios sąskaitos balansų sumos dėl įvairių nacionalinių statistikos institucijų pateiktų euro zonos vidaus balansų asimetrijos.

(8) ()    Pagal TVF modelio įvertį euro zonos einamosios sąskaitos norma 2020 m. sudaro 1 % BVP (žr. TVF (2021), External Sector Report, August 2021), o tai reikštų 0,8 % BVP atotrūkį nuo pagal ciklą pakoreguotos einamosios sąskaitos (fondo ataskaitoje – 1,8 % BVP). Tačiau atlikus koregavimus dėl COVID-19 krizės laikino poveikio, apskaičiuotas atotrūkis sumažėja iki 0,6 %.

(9) ()    Europos Komisija (2020), Impact of macroeconomic developments on fiscal outcomes. Report on Public Finances in EMU, Institutional Paper, 133, Part III.

(10) ()    Daugiau informacijos apie ĮMA rezultatų suvestinės sandaros ir jos vertinimo loginį pagrindą žr. Europos Komisija (2016) The Macroeconomic Imbalance Procedure. Rationale, Process, Application: A Compendium, European Economy, Institutional Paper 039, November 2016.

(11) ()    Valstybių narių, kurių einamosios sąskaitos rodikliai 2019–2020 m. duomenų rinkimo laikotarpiu nepateko į ribas, skaičiaus padidėjimas, parodytas 2.1.1 diagramoje, daugiausia susijęs su duomenų patikslinimais.

(12) ()    Pagrindinius ekonominius rodiklius atitinkančios einamosios sąskaitos (einamosios sąskaitos normos) nustatomos remiantis redukuota regresija, apimančia pagrindinius santaupų ir investicijų pusiausvyros veiksnius, įskaitant pagrindinius veiksnius, politinius veiksnius ir pasaulines finansines sąlygas. Šioje ĮMA taikytos pagrindiniais rodikliais pagrįstos einamosios sąskaitos apskaičiavimo metodikos aprašymą galima rasti L. Coutinho et al. (2018), Methodologies for the assessment of current account benchmarks, European Economy, Discussion Paper 86/2018. Ši metodika panaši į metodiką, išdėstytą S. Phillips et al. (2013), The External Balance Assessment (EBA) Methodology, IMF Working Paper, 13/272.

(13) ()    grynosios tarptautinių investicijų pozicijos prudencinės ribos nustatomos maksimaliai panaudojant pajėgumą perspėti apie galimą mokėjimų balanso krizę remiantis konkrečios šalies informacija, apibendrinta vienam gyventojui tenkančių pajamų rodikliu. Pagrindinius rodiklius atitinkančios grynosios tarptautinių investicijų pozicijos apskaičiavimo metodika plačiau paaiškinama A. Turrini and S. Zeugner (2019), Benchmarks for Net International Investment Positions, European Economy, Discussion Paper 097/2019.

(14) ()    2019 m. einamosios sąskaitos deficitas sudarė −19,9 % BVP. Didelis Airijos išorės sektoriaus duomenų nepastovumas yra glaudžiai susijęs su tarptautinių įmonių veikla.

(15) ()    Pagal ciklą pakoreguotuose einamosios sąskaitos balansuose į ciklo poveikį atsižvelgiama pakoreguojant šalies ir prekybos partnerių gamybos apimties atotrūkį, taip pat žr. M. Salto and A. Turrini (2010), Comparing alternative methodologies for real exchange rate assessment, European Economy, Discussion Paper 427/2010.

(16) ()    Pagrindinius rodiklius atitinkanti grynoji tarptautinių investicijų pozicija (grynosios tarptautinių investicijų pozicijos norma) apskaičiuojama susumavus tam tikro laikotarpio einamosios sąskaitos normų vertes (taip pat žr. 12 išnašą). Pagrindinius rodiklius atitinkančios grynosios tarptautinių investicijų pozicijos apskaičiavimo metodika plačiau paaiškinama A. Turrini and S. Zeugner (2019), Benchmarks for Net International Investment Positions, European Economy, Discussion Paper 097/2019.

(17) ()    NENDI yra grynosios tarptautinių investicijų pozicijos pogrupis, kurį sudaro grynosios su nuosavu kapitalu susijusios sudedamosios dalys, t. y. tiesioginių užsienio investicijų (TUI) kapitalas ir akcijos, ir įmonių vidaus tarpvalstybinės TUI skolos, ir kuris sudaro grynąją tarptautinių investicijų poziciją, atskaičius priemones, kurių įsipareigojimai negali būti neįvykdyti. Taip pat žr. Europos Komisijos techninę pastabą „Envisaged revision of selected auxiliary indicators of the MIP scoreboard“, https://ec.europa.eu/info/business-economy-euro/economic-and-fiscal-policy-coordination/eu-economic-governance-monitoring-prevention-correction/macroeconomic-imbalance-procedure/scoreboard_en .

(18) ()    Konkrečioms šalims skirtus lyginamuosius indeksus parengė Europos Komisija, bendradarbiaudama su Ekonominės politikos komiteto Lisabonos metodikos (LIME) darbo grupe (Europos Komisija, Benchmarks for the assessment of private debt, Note for the Economic Policy Committee, ARES (2017) 4970814); taip pat J.-C. Bricongne, L. Coutinho, A. Turrini and S. Zeugner, Is Private Debt Excessive?, Open Economies Review, 3, 471–512, 2020. Pagrindiniais ekonominiais rodikliais pagrįsti lyginamieji indeksai leidžia įvertinti privačiojo sektoriaus skolą pagal vertes, kurias galima paaiškinti remiantis pagrindiniais ekonominiais rodikliais, ir jie yra išvesti iš regresijų, fiksuojančių pagrindinius kredito augimo veiksnius, ir atsižvelgiant į atitinkamą pradinę susikaupusią skolą. Prudencinės ribos rodo skolos lygį, kurį viršijus bankų krizės tikimybė yra palyginti didelė; tas lygis nustatomas maksimaliai panaudojant pajėgumą perspėti apie galimą bankų krizę, kuo labiau sumažinant praleistų krizių ir klaidingų perspėjimų tikimybę ir atsižvelgiant į konkrečios šalies informaciją apie bankų kapitalizaciją, valdžios sektoriaus skolą, ekonominio išsivystymo lygį.

(19) ()    Kalbant apie bankų paskolas ne finansų bendrovėms, 2020 m. kovo mėn. prasidėjus pandemijai, per pirmuosius jos mėnesius kreditas sparčiai augo, ypač (iš didelių euro zonos šalių) Prancūzijoje ir Ispanijoje (2.3.4 b diagrama). Kredito augimas buvo silpnesnis Vokietijoje, Italijoje – laipsniškesnis, o ne euro zonai priklausančiose ES šalyse – mažiau matomas. Be to, prasidėjus krizei, padidėjo tarpvalstybinės euro zonos vidaus paskolos. Vėliau kredito augimas smarkiai sumažėjo ir daugeliu atvejų 2021 m. pradžioje nesiekė prieš pandemiją buvusio lygio. Tai yra labai didelis nukrypimas nuo pastaraisiais metais laipsniškai didėjančių, tačiau iš esmės stabilių paskolų įmonėms.

(20) ()    Maltos atveju tai yra apytikris rodiklis, nes Eurostato sektorių nacionalinėse sąskaitose nėra duomenų apie namų ūkių bendrąsias disponuojamąsias pajamas. Įvertis buvo gautas naudojant namų ūkių bendrųjų disponuojamųjų pajamų ir BVP santykį, apskaičiuotą pagal Eurostato turimus realiųjų bendrųjų disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui duomenis (B6G_R_HAB).

(21) ()    Naujų būsto paskolų su kintamosiomis palūkanų normomis sutarčių dalis Bulgarijoje, Kipre, Latvijoje ir Suomijoje bent jau nuo 2013 m. viršija arba beveik siekia 90 %.

(22) ()    Siekiant įvertinti poveikį konkrečioje šalyje, būsto kainų vertinimo atotrūkiai apskaičiuojami atsižvelgiant į lyginamuosius indeksus. Sintetiniai vertinimo skirtumai grindžiami atotrūkiu, gautu dėl skirtingų lyginamųjų indeksų: i) kainos ir pajamų santykio nuokrypio nuo jo ilgalaikio vidurkio; ii) kainos ir nuomos santykio nuokrypio nuo jo ilgalaikio vidurkio; iii) nuokrypio nuo regresija grindžiamų lyginamųjų indeksų, atsižvelgiant į paklausos ir pasiūlos pagrindinius ekonominius rodiklius (žr. N. Philiponnet and A. Turrini (2017), Assessing House Price Developments in the EU, European Commission Discussion Paper 048, May 2017). Apskaičiuojant regresija grindžiamus lyginamuosius indeksus, siekiant apriboti ciklinių aiškinamųjų kintamųjų nestabilumą, taikomas Hodrick-Prescott‘o filtras.

(23) ()    Kainų lygio įverčiai gaunami remiantis nacionalinių sąskaitų ir surašymo duomenimis arba, jei tokių duomenų nėra, nekilnojamojo turto agentų interneto svetainėse skelbiama informacija. Žr. J. C. Bricongne et al. (2019), Assessing House Prices: Insights from "Houselev", a Dataset of Price Level Estimates, European Economy, Discussion Paper No. 101, 2019 m. liepos mėn.

(24) ()    Makroprudencines priemones stebi Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV). 2019 m. rugsėjo mėn. ESRV paskelbė devynioms valstybėms narėms skirtus įspėjimus ir rekomendacijas dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto sektoriaus pažeidžiamumo vidutiniu laikotarpiu: rekomendacijas Belgijai, Danijai, Liuksemburgui, Nyderlandams, Suomijai ir Švedijai, taip pat įspėjimus Čekijai, Prancūzijai ir Vokietijai. 2016 m. lapkričio mėn. visos pirmajai grupei priklausančios šalys, o taip pat Austrija jau gavo ESRV įspėjimus. MDP reglamente (Reglamente (ES) Nr. 1176/2011) Komisija raginama atsižvelgti į visus ESRV įspėjimus ar rekomendacijas, skirtus valstybėms narėms, dėl kurių atliekama nuodugni apžvalga. 2019 m. ataskaitos duomenis tikimasi atnaujinti 2022 m. pradžioje.

(25) ()     ECB (2021): Finansinio stabilumo apžvalga („Financial Stability Review“), 2021 m. gegužės mėn., remiantis Karališkosios turto vertintojų įstaigos pasaulinės komercinės paskirties nekilnojamojo turto stebėjimo priemonės duomenimis („RICS Global Commercial Property Monitor“).

(26) ()    Su išorės skolos valiutos sudėtimi susijusi rizika Bulgarijoje yra mažesnė dėl valiutų valdybos modelio. Be to, Bulgarijos ir Kroatijos atveju prisijungimas prie VKM II mechanizmo taip pat galėtų sušvelninti riziką skolos tvarumui dėl mažesnių rizikos priedų.

(27) ()    2021 m. liepos mėn. valdžios sektoriaus skolos dalis, išreikšta užsienio valiuta, buvo tokia: Bulgarijoje – 82 %, Kroatijoje – 72,1 %, Rumunijoje – 51,1 %, Lenkijoje – 22,9 %, Vengrijoje – 21,7 %, Švedijoje – 20 %, Danijoje – 10,1 %, Čekijoje – 8 %.

(28) ()    Europos Komisija (2021), The 2021 Stability and Convergence Programmes: an Overview, with an Assessment of the Euro Area Fiscal Stance .

(29) ()    ECB (2021), Finansinio stabilumo apžvalga.

(30) ()    TVF (2021), Fiscal Monitor April 2021.

(31) ()    2021 m. liepos mėn. Europos bankininkystės institucija (EBI) paskelbė ES masto testavimo nepalankiausiomis sąlygomis, kuriame dalyvavo 50 bankų iš 15 ES ir EEE šalių, turinčių 70 % ES bankų sektoriaus turto, rezultatus. Atliekant šį testavimą ypatingas dėmesys buvo skiriamas paskoloms, kurioms taikomi moratoriumai, ir paskoloms su valstybės garantijomis. Šiemet atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis buvo nagrinėjamas užsitęsusios COVID-19 pandemijos scenarijus „mažesnių palūkanų normų ilgesnį laiką“ aplinkoje, pagal kurį buvo daroma prielaida, kad ES BVP per trejus metus sumažės 3,6 %. Rezultatai rodo, kad ES bankų sektoriaus bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientas išliktų didesnis nei 10 %, palyginti su 15 % pradiniu bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientu (kapitalas sumažėtų 265 mlrd. eurų). Didžiąją dalį kapitalo sumažėjimo lemtų kredito nuostoliai. Pagal šį scenarijų taip pat labai sumažėtų pelno iš tęsiamos veiklos dalis, ypač pelno iš grynųjų palūkanų pajamų.

(32) ()    ES bankų nuosavo kapitalo grąžos mediana sumažėjo nuo 5,8 % 2019 m. iki 2,7 % 2020 m. Tačiau 2021 m. antrąjį ketvirtį ji padidėjo iki 7,1 %.

(33) ()    Neveiksnios paskolos, vienas iš rezultatų suvestinės papildomų rodiklių, apibrėžiamos kaip visos sektoriaus „vidaus bankų grupių ir atskirų bankų, užsienio subjektų kontroliuojamų patronuojamųjų įmonių ir užsienio subjektų kontroliuojamų filialų, visų įstaigų“ bendrosios neveiksnios paskolos ir avansai, išreikšti visų bendrųjų paskolų ir avansų (bendros balansinės vertės) procentine dalimi. Suderinti duomenys apie neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykį teikiami tik nuo 2014 m. Taigi kalbant apie piko laikotarpio duomenis, 2.5.1 b diagramoje pateikti duomenys apie bendrųjų neveiksnių skolos priemonių ir visų bendrųjų skolos priemonių santykį, apie kurį turima per ilgesnį laikotarpį surinktų duomenų ir kuris parodo ne tik bankų sektoriaus paskolas, bet ir kitas šio sektoriaus skolos priemones. Pastarasis rodiklis paprastai yra šiek tiek mažesnis už neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykį, nes vardiklis yra didesnis, t. y. bendra bendrųjų skolos priemonių suma yra didesnė už bendrą paskolų sumą. Šių dviejų santykių skirtumas šiuo metu siekia 5 procentinius punktus Graikijos atveju ir 2 procentinius punktus Kipro atveju, o daugumos kitų šalių atveju jis nesiekia 1 procentinio punkto.

(34) ()    2.5.1 b diagrama pagrįsta 2021 m. pirmojo ketvirčio duomenimis, kai Graikijos neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis buvo 26 %. 2021 m. antrojo ketvirčio duomenys, paskelbti po ĮMA galutinės datos (2021 m. spalio 22 d.), rodo, kad neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis labai sumažėjo ir priartėjo prie 16 % (preliminari reikšmė).

(35) ()    2 etapo paskolos – tai paskolos, kurių kredito rizika nuo jų pirminio pripažinimo reikšmingai padidėjo, tačiau, kitaip nei 3 etapo paskolų atveju, jos dar nelaikomos paskolomis, kurių vertė dėl kredito rizikos sumažėjusi, arba paskolomis, kurių įsipareigojimai nevykdomi.

(36) ()    ECB (2021), Finansinio stabilumo apžvalga, 2021 m. gegužės mėn.

(37) ()    Euro zonos duomenys patvirtina, kad 2 etapo paskolų padaugėjo sektoriuose, kuriuos labiau paveikė pandemija ir judumo apribojimai, pavyzdžiui, apgyvendinimo paslaugų srityje – nuo 7 % 2019 m. iki 25 % 2020 m., o meno ir pramogų srityje – atitinkamai nuo 6 % iki 23 %. ECB (2021): Finansinio stabilumo apžvalga, 2021 m. gegužės mėn. Panašios tendencijos matyti ir iš naujausių duomenų apie neveiksnias paskolas. Iš 2021 m. antrojo ketvirčio EBI rizikos rodiklių rinkinio matyti, kad įvairiuose sektoriuose turto kokybė vis labiau skiriasi. Pavyzdžiui, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje neveiksnių paskolų ir viso paskolų portfelio santykis toliau didėjo nuo 9 % 2021 m. pirmąjį ketvirtį iki 9,6 % 2021 m. antrąjį ketvirtį, o meno, pramogų ir poilsio organizavimo paslaugų sektoriuje – nuo 7,9 % iki 8,2 %. 

(38) ()    ECB (2021), Finansinio stabilumo apžvalga, 2021 m. gegužės mėn.

(39) ()    EIOPA (2021), Finansinio stabilumo ataskaita, 2021 m. liepos mėn.

(40) 2021 m. rudens Airijai skirtoje priežiūros po programos įgyvendinimo ataskaitoje taip pat aptariamos kai kurios pažeidžiamumo problemos, nurodytos ĮMA.

(41) ()    Kai kurios šioje ĮMA nurodytos pažeidžiamumo problemos yra aptariamos 12-ojoje Graikijai skirtoje griežtesnės priežiūros ataskaitoje.

(42) ()    Europos centrinio banko duomenimis, neveiksnių paskolų dalis, palyginti su visa bendrąja paskolų ir avansų suma, pateikiama konsoliduotu pagrindu (t. y. įskaitant į vardiklį įtrauktus centriniuose bankuose esančius pinigų likučius ir kitus indėlius iki pareikalavimo). Šis skaičius skiriasi nuo skaičiaus, pateikto vykdant griežtesnę priežiūrą, nes pasak Graikijos banko tai neveiksnių paskolų dalis, palyginti su visa bendrąja paskolų pavieniams klientams suma.

(43) ()    2021 m. rudens Kiprui skirtoje priežiūros po programos įgyvendinimo ataskaitoje taip pat aptariamos kai kurios pažeidžiamumo problemos, nurodytos ĮMA.

(44) ()    2021 m. rudens Portugalijai skirtoje priežiūros po programos įgyvendinimo ataskaitoje taip pat aptariamos kai kurios pažeidžiamumo problemos, nurodytos ĮMA.

(I) ()Daugiau informacijos apie „AirBnB“ duomenis ir metodinius trumpalaikių prognozių paaiškinimus rasite Europos Komisijos 2020 m. rudens Europos ekonominės prognozės specialiame 3.3 skirsnyje „Turizmas pandemijos metu. Analizė naudojant realiojo laiko didžiuosius duomenis“ (European Economic Forecast Autumn 2020, ‘Tourism in pandemic times: an analysis using real-time big data’, Institutional Paper 136, November 2020). Kaip pakaitinis rodiklis, leidžiantis atskirti vidaus ir užsienio turistų nakvynes, trumpalaikėse prognozėse naudojama kiekvieno atsiliepimo kalba.

(II) ()Terminas „tarptautinis turizmas“ apibūdina tarptautinę prekybą kelionių paslaugomis, įtrauktą į mokėjimų balanso statistikos kelionių straipsnį.

(III) ()Tarptautinių kelionių sumažėjimo poveikio prekybos balansui įverčiai grindžiami dalinės pusiausvyros analize, kurioje daugiausia dėmesio skiriama prekybai pridėtinės vertės požiūriu, atsižvelgiant į užsienio turistų naudojamų prekių gamybai ir paslaugų teikimui naudojamų žaliavų importą. Analizėje atsižvelgiama tiek į tiesioginį, tiek į netiesioginį užsienio turizmo paklausos pokyčio poveikį, t. y. į atgalinius ryšius su ekonomikos sektoriais, kuriems turizmo paklausa tiesiogiai nedaro poveikio. Analizėje daroma prielaida, kad pinigai, kurie nebuvo išleisti kelionėms į užsienį, yra sutaupomi. Daugiau informacijos žr. L. Coutinho, G. Vukšić and S. Zeugner (2021), International tourism decline and its impact on external balances in the euro area, Quarterly Report on the Euro Area, DG ECFIN, European Commission, Vol. 20, No 2, Part III.

(IV) ()Tai iš dalies patvirtina Kipras – 2020 m. šioje šalyje labai sumažėjo iki tol labai didelis grynasis tarptautinio keleivių vežimo paslaugų importas ir taip sušvelnintas bendras poveikis prekybos balansui. Tarptautinis keleivių vežimas yra atskira mokėjimų balanso kategorija, tačiau yra susijusi su tarptautiniu turizmu. Kadangi 2020 m. duomenų apie šias paslaugas daugelyje ES šalių nėra, jie nėra įtraukti į analizę. Kitų šalių, kurių duomenys turimi, atveju šios kategorijos įtraukimas iš esmės nekeičia rezultatų. Maltoje prekybos balansui palyginti didelį poveikį darė ir pokyčiai, susiję su kitais nei kelionės straipsniais.

(V) ()Lyginant 2021 m. (projekcijas) ir visų 2020 m. duomenis, reikėtų prisiminti, kad pandemija nepaveikė beveik viso 2020 m. pirmojo ketvirčio ir kad tuo metu turizmo veikla, palyginti su 2019 m., augo.

(VI) ()Išsamesnę diskusiją apie naujausius darbo rinkos pokyčius rasite Europos Komisijos 2021 m. darbo rinkos ir darbo užmokesčio raidos Europoje ataskaitoje (bus paskelbta).

(VII) ()Dėl plačiai taikomų darbo vietų išsaugojimo programų nuosmukis labiau pasireiškė ne nedarbo padidėjimu, o darbo valandų skaičiaus sumažėjimu 2020 m. (−5,5 %). 2020 m. BVP sumažėjo labiau nei 2009 m. (−4,3 %), tačiau nedarbo augimas buvo gerokai mažesnis (2008–2009 m. mėnesinis nedarbo lygis ES padidėjo iki 2,6 procentinio punkto).

(VIII) ()2021 m. kovo mėn. Europos Komisija nustatė naują ES lygmens tikslą – iki 2030 m. bent 15 mln. sumažinti žmonių, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, skaičių. Tai vienas iš trijų pagrindinių tikslų užimtumo, įgūdžių ir socialinės įtraukties srityse, kurie turi būti pasiekti iki 2030 m. pagal Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų planą.

(IX) ()2021 m. kovo mėn. Komisija priėmė Rekomendaciją dėl veiksmingo aktyvaus užimtumo rėmimo, kuria valstybės narės raginamos įgyvendinti nuoseklius sustiprintos aktyvios darbo rinkos politikos priemonių rinkinius, kad atsigaunant ekonomikai būtų remiamas profesinės veiklos keitimas. Pagal Rekomendaciją dėl veiksmingo aktyvaus užimtumo rėmimo aktyvi darbo rinkos politika ir valstybinės užimtumo tarnybos yra neatsiejama 20 valstybių narių ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planų dalis, o kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo politiką į savo planus įtraukė visos valstybės narės.

(X) ()Išsamesnė diskusija apie įgūdžius pateikiama čia: Europos Komisija (2021), Komisijos ir Tarybos pasiūlymas dėl bendros 2022 m. užimtumo ataskaitos.

(XI) ()Žr. Croitorov O. et al. (2021), The macroeconomic impact of the COVID-19 pandemic in the euro area Quarterly Report on the Euro Area, DG ECFIN, European Commission, Vol. 20, No 2, Part I. Taip pat žr. The 2021 report of the Employment and Social Developments in Europe (ESDE) and Fasani, F., Mazza, J. (2020) A vulnerable workforce:  migrant workers in the Covid-19 pandemic. JTC techninė ataskaita

(XII) ()2021 m. užimtumo ir socialinių tendencijų metinė apžvalga.