16.3.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 101/64

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 311, 312 ir 323 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (1), ypač į jo 2 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į 2015 m. balandžio 21 d. Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 2015/623, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1311/2013, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa (2),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. gegužės 26 d. Tarybos sprendimą 2014/335/ES, Euratomas, dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos (3),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo (4),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2014 m. balandžio 15 d. rezoliuciją „Derybos dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP): įgyta patirtis ir tolesni veiksmai“ (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl Europos Parlamento santykių su institucijomis, atstovaujančiomis nacionalinėms vyriausybėms (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. lapkričio 19 d. rezoliucijas dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (8) ir dėl tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo sudarymo (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 3 d. rezoliuciją dėl politinio susitarimo dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl daugiametės finansinės programos (11),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. spalio 23 d. rezoliuciją siekiant teigiamos 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos patvirtinimo procedūros baigties (12),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. birželio 8 d. rezoliuciją „Investicijos į ateitį. Naujoji daugiametė finansinė programa (DFP), skirta konkurencingai, tvariai ir integracinei Europai“ (13),

—

atsižvelgdamas į prie DFP pridėtą bendrą institucijų deklaraciją dėl lyčių aspekto integravimo,

—

atsižvelgdamas į Regionų komiteto 2016 m. birželio 15 d. nuomonę dėl daugiametės finansinės programos (DFP) laikotarpio vidurio peržiūros,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto, Vystymosi komiteto, Tarptautinės prekybos komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto, Transporto ir turizmo komiteto, Regioninės plėtros komiteto, Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto, Konstitucinių reikalų komiteto ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A8–0224/2016),

A.

kadangi dabartinė daugiametė finansinė programa (DFP) pirmą kartą buvo tvirtinama pagal naująsias Lisabonos sutarties nuostatas, pagal kurias Taryba, veikdama pagal specialią teisėkūros procedūrą ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, vieningai tvirtina DFP reglamentą;

B.

kadangi dabartinė DFP, dėl kurios buvo susitarta 2013 m., atspindi jos priėmimo metu Sąjungai aktualius prioritetus; kadangi artimiausiais metais ES ir toliau kils problemų, kurios nebuvo numatytos priimant DFP; kadangi ES finansinių prioritetų padaugėjo, o DFP liko nepakeista;

C.

kadangi, siekdamas užtikrinti demokratinį naujosios DFP teisėtumą ir suteikti galimybę naujos sudėties Komisijai ir naujai išrinktam Parlamentui dar kartą patvirtinti ir iš naujo įvertinti ES politinius ir biudžeto prioritetus atitinkamai pakoreguojant DFP, Parlamentas paprašė leisti taikyti porinkiminio tikslinimo sąlygą;

D.

kadangi susitarimas dėl 2014–2020 m. DFP buvo ilgo ir įtempto derybų proceso, vykusio labai sudėtingomis socialinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis aplinkybėmis, rezultatas; kadangi dėl šių priežasčių, palyginti su ankstesniu programavimo laikotarpiu, bendras DFP lygis praktiškai buvo sumažintas;

E.

kadangi, matydamas, jog politiškai neįmanoma pakeisti bendrų DFP duomenų, dėl kurių nusprendė Europos Vadovų Taryba, Parlamentas derybomis sėkmingai pasiekė, kad į DFP reglamentą būtų įtrauktas specialus straipsnis, susijęs su privaloma ir išsamia DFP peržiūra ir (arba) tikslinimu, būtų numatytos naujos, platesnės lankstumo nuostatos ir būtų įsteigta Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais;

1.

primena, kad pagal DFP reglamento 2 straipsnį ne vėliau kaip 2016 m. pabaigoje Komisija pristato privalomą DFP veikimo peržiūrą, kurioje visapusiškai atsižvelgiama į ekonominę padėtį tuo metu ir į naujausias makroekonomines prognozes, o kartu su šia peržiūra, kiek tinkama, pateikiamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo DFP reglamentas būtų tikslinamas;

2.

šiuo klausimu mano, kad peržiūra siekiama išnagrinėti ir įvertinti DFP veikimą pagal jos įgyvendinimą, naujas ekonomines sąlygas ir kitas naujas tendencijas, taigi, teisėkūros status quo gali būti išlaikytas, o tikslinimas reiškia DFP reglamento keitimą, kuris, be teisėkūros nuostatų, dar apima ir DFP viršutines ribas, deramai laikantis SESV 312 straipsnio ir DFP reglamento 2 straipsnio paskutiniame sakinyje nustatytų DFP tikslinimo taikymo srities apribojimų; primena, jog šiame straipsnyje numatyta, kad iš anksto paskirstyti nacionaliniai paketai atliekant tikslinimą nėra sumažinami; pabrėžia, kad nenustatyta jokių kitų DFP tikslinimo apribojimų, taigi galima didėjimo linkme patikslinti DFP viršutines ribas; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, jog SESV 323 straipsnyje reikalaujama, kad būtų užtikrintos lėšos Sąjungos teisiniams įsipareigojimams trečiųjų šalių atžvilgiu įvykdyti;

3.

primena, jog SESV 311 straipsnyje teigiama, kad Sąjunga pasirūpina savo tikslams pasiekti ir savo politikai įgyvendinti reikalingomis priemonėmis; todėl mano, kad jeigu atliekant peržiūrą būtų padaryta išvada, jog dabartinės viršutinės ribos per žemos, pirminės teisės reikalavimas būtų jas padidinti;

4.

pabrėžia, kad DFP reglamento 17 straipsnyje numatyta galimybė susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms patikslinti DFP; atkreipia dėmesį į krizių, kurios daro poveikį Sąjungai nuo dabartinės DFP priėmimo 2013 m., mastą;

5.

pabrėžia, kad šio rezoliucijos sritis – išnagrinėti vien biudžetinius DFP veikimo aspektus, ir kad juo nebus paliesti sektorinių teisės aktų teisiniai pagrindai; tačiau pažymi, kad daugelio ES politikos priemonių ir programų nuostatose numatyti atskiri jų peržiūros ir (arba) tikslinimo reikalavimai, ir tai daugiausia numatyta atlikti 2017 m.;

6.

mano, kad 2016 m. atliekant DFP peržiūrą turėtų būti įvertintos įvairios rimtos krizės ir naujos politinės iniciatyvos kartu su atitinkamais jų padariniais biudžetui, kurie nebuvo numatyti, kai buvo priimama DFP; atkreipia dėmesį į, be kita ko, migracijos ir pabėgėlių krizę, išorės ekstremaliąsias situacijas, vidaus saugumo problemas, žemės ūkio krizę, Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) finansavimą, mokėjimų krizę ES biudžete, vis dar aukštą nedarbo lygį, ypač jaunimo, taip pat skurdą ir socialinę atskirtį; be to, atkreipia dėmesį į neseniai sudarytą tarptautinį susitarimą dėl klimato kaitos ir stiprėjantį spaudimą dėl vystymosi politikos; pastebi, jog siekiant finansuoti papildomus skubius poreikius buvo nuspręsta pirmą kartą pasinaudoti DFP lankstumo mechanizmais ir specialiosiomis priemonėmis, nes DFP viršutinės ribos tam tikrose išlaidų kategorijose pasirodė esančios per žemos; mano, kad per pastaruosius dvejus metus iš esmės buvo pasiektos DFP ribos;

7.

pabrėžia, kad ES biudžetas turi atitikti politinius ir strateginius ES politikos prioritetus ir užtikrinti ilgalaikių prioritetų ir naujų iššūkių pusiausvyrą; todėl pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį ES biudžetas turi atlikti siekiant bendrai sutartų strategijos „Europa 2020“ tikslų, kurie yra pagrindinis ES biudžeto orientyras ir svarbiausias prioritetas; todėl mano, kad atliekant DFP peržiūrą reikėtų atlikti ir kokybinę analizę, siekiant nustatyti, ar (ir kokiu mastu) pasiekti šioje strategijoje nustatyti tikslai; primygtinai reikalauja kartu su šiuo vertinimu pateikti prognozes, ar finansinių išteklių, skirtų likusiais dabartinės DFP metais šiai strategijai paremti, pakaks jai sėkmingai įgyvendinti;

8.

pabrėžia, kad konfliktai Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose ir keliuose Afrikos regionuose turėjo neregėto masto padarinių humanitarinei padėčiai ir migracijai; primena, kad ES patyrė tiesioginį poveikį – vien 2015 m. Europą pasiekė daugiau kaip milijonas pabėgėlių, o per ateinančius kelerius metus jų tikimasi sulaukti dar daugiau; primena, kad krizė privertė ES aktyviai reaguoti finansinėmis priemonėmis ir todėl turėjo nemažą poveikį ES biudžetui, ypač 3 išlaidų kategorijai (Saugumas ir pilietybė) ir 4 išlaidų kategorijai (Europos vaidmuo pasaulyje);

9.

primena, kad 2015 m. pagal Europos migracijos darbotvarkę patvirtintos papildomos priemonės iš karto turėjo poveikį biudžetui, tai ypač atsispindi taisomuosiuose biudžetuose Nr. 5/2015 ir 7/2015; be to, primena, kad, 3 išlaidų kategorijoje (Saugumas ir pilietybė) siekiant numatyti papildomų išteklių su migracija ir pabėgėliais susijusioms priemonėms, pvz., papildyti Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondą (PMIF) ir Vidaus saugumo fondą (VSF) ir skirti išteklių trims su migracija susijusioms agentūroms, t. y. FRONTEX, Europos prieglobsčio paramos biurui (EASO) ir Europolui, buvo patvirtinta teisė 2016 m. ES biudžete panaudoti papildomus 1 506 mln. EUR, pasitelkiant lankstumo priemonę;

10.

pažymi, kad minėtais sprendimais dėl biudžeto buvo visiškai išnaudota nedidelė šios išlaidų kategorijos marža ir de facto buvo patikslintos 3 išlaidų kategorijos viršutinės ribos; be to, atkreipia dėmesį į naujus Komisijos pasiūlymus, kurie veikiausiai turės poveikį ES biudžetui, t. y. į pasiūlymą nauja redakcija išdėstyti Reglamentą „Dublinas III“, kurio bendras poveikis biudžetui likusiu DFP laikotarpiu sieks 1 829 mln. EUR, pasiūlymą sukurti Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūrą, kuriai likusiu DFP laikotarpiu bus skirtas bendras 1 212 mln. EUR biudžetas, ir pasiūlymą sukurti naująjį skubios paramos mechanizmą, kurio apytikriai vertinamas poveikis 2016–2018 m. bus 700 mln. EUR; pabrėžia, jog padėtis yra tokia kritiška, kad 2015 m. lapkričio mėn. patvirtintus papildomus asignavimus Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondui (PMIF) 2016 m. kovo mėn. teko sumažinti, kad būtų galima finansuoti dar aktualesnius poreikius, pvz., poreikį teikti humanitarinę pagalbą ES viduje pagal minėtąjį naująjį skubios paramos mechanizmą;

11.

mano, kad norint įveikti Europos migracijos ir pabėgėlių krizę reikia vadovautis solidarumu ir teisingu naštos pasidalijimu grindžiamu europiniu požiūriu; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad ES biudžeto lėšos turėtų padėti valstybėms narėms mažinti su pabėgėlių priėmimu susijusių išlaidų naštą, nes tai padės sumažinti valstybių narių, susiduriančių su itin dideliu pabėgėlių antplūdžiu, biudžetams daromą spaudimą; pabrėžia, kad toks požiūris padės sukurti sąveiką, be to, jis veiksmingas ir ekonomiškai efektyvus visoms valstybėms narėms;

12.

pabrėžia, kad nemažai, bet vis dar nepakankamai biudžeto lėšų skirta pagrindinėms pabėgėlių ir migracijos krizės priežastims pašalinti sustiprinant specialiąsias ES programas, priklausančias 4 išlaidų kategorijai; primena, kad vykdomoms priemonėms, pavyzdžiui, su migracija ir pabėgėliais susijusiems veiksmams, 2015 m. buvo perskirstyta 170 mln. EUR, 2016 m. 4 išlaidų kategorijoje su migracija ir pabėgėliais susijusiai veiklai buvo patvirtinti papildomi 130 mln. EUR, o kartu buvo sudarytas naujas perskirstytas 430 mln. EUR paketas pagal Pasirengimo narystei pagalbos priemonę (PNPP), vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę ir Europos kaimynystės priemonę; be to, primena, kad siekdama spręsti išorines migracijos ir pabėgėlių krizės problemas, Komisija pateikė įvairių papildomų pasiūlymų, turinčių poveikį ES biudžetui, pvz., sukurti ES patikos fondus (fondą „Madad“ ir Europos Sąjungos skubiosios pagalbos Afrikai patikos fondą, kurių apytikris pradinis poveikis biudžetui atitinkamai bus 570 mln. EUR ir 405 mln. EUR) ir Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonę, kuriai skirtą 1 mlrd. EUR planuojama finansuoti iš ES biudžeto, neskaitant galimo papildomo finansavimo; pabrėžia, kad papildomas spaudimas Sąjungos biudžetui kils dėl kitų Komisijos paskelbtų planuojamų veiksmų, pvz., „Londono įsipareigojimo“, arba tokių įvykių kaip 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos aukščiausiojo lygio susitikimas; pabrėžia, kad būsimos papildomos biudžeto priemonės turėtų sudaryti sąlygas integruoti labiausiai pažeidžiamus migrantus, ypač moteris, vaikus ir LGBTI asmenis; tačiau yra susirūpinęs, kad dėl didžiulio ES patiriamų problemų masto prireiks ir papildomų veiksmų;

13.

daro išvadą, kad migrantų ir pabėgėlių krizės masto ir Komisijos priemonių, kurių ji ėmėsi šiai problemai spręsti, poveikio finansams sudarant 2014–2020 m. DFP nebuvo galima numatyti; pabrėžia, kad trūkstant pakankamų išteklių ES turėjo sukurti valstybių narių, ES biudžeto ir Europos plėtros lėšomis bendrai finansuojamas lydimąsias ad hoc priemones, t. y., ES patikos fondus (regioninį patikos fondą „Madad“ ir Europos Sąjungos skubiosios pagalbos Afrikai patikos fondą) ir Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonę; primena, kad trūksta bendros biudžeto strategijos, skirtos migrantų ir pabėgėlių krizei įveikti, todėl, priimant sprendimus dėl ES biudžeto lėšų naudojimo, Europos Parlamentas paliekamas nuošalyje; pabrėžia, kad imantis vis daugiau tokių priemonių atsiranda atskaitomybės ir demokratinės kontrolės ES problema, kurią reikia spręsti; be to, apgailestauja dėl to, kad valstybės narės dar toli gražu neįvykdė savo įsipareigojimų prisidėti prie patikos fondų, taip neleisdamos tiems fondams sėkmingai veikti; pakartoja savo raginimą ragina valstybėms narėms nedelsiant vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir savo pareigas;

14.

primena, kad nuo pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės pradžios ES patiria sunkumų dėl žemo ir nepakankamo investicijų lygio; ypač pažymi, kad 2014 m. bendros investicijos buvo 15 proc. mažesnės negu 2007 m., t. y. investicijų sumažėjo 430 mlrd. EUR; mano, kad mažos investicijos lėtina ekonomikos atgaivinimą ir turi tiesioginių padarinių ekonomikos augimui, darbo vietoms ir konkurencingumui;

15.

pabrėžia, kad, reaguodama į šią skubią problemą, naujos sudėties Komisija 2014 m. pasiūlė Investicijų planą Europai ir pasiūlė sukurti ESIF, kad į realiąją ekonomiką būtų sutelkta 315 mlrd. EUR naujų investicijų; pakartoja, jog yra tvirtai įsipareigojęs užtikrinti, kad ESIF būtų stiprus ir kryptingas postūmis ekonomikos sektoriams, kurie padeda užtikrinti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas; pažymi, kad tam tikras skaičius projektų jau yra patvirtintas ir jie jau įgyvendinami; pažymi, kad Europos strateginių investicijų fondui Sąjungos teikiama garantija padengiama iš ES biudžete sudaryto 8 mlrd. EUR garantijų fondo;

16.

primena, kad, siekiant užsitikrinti šį papildomą finansavimą, finansiniai asignavimai dviem nemažoms ES programoms – programai „Horizontas 2020“ ir Europos infrastruktūros tinklų priemonei (EITP) – buvo sumažinti atitinkamai 2,2 mlrd. EUR ir 2,8 mlrd. EUR, o likusieji 3 mlrd. EUR padengiami iš nepaskirstytų DFP maržų; pabrėžia Parlamento įsipareigojimą per derybas dėl ESIF kuo labiau sumažinti neigiamą poveikį šioms dviem programoms, dėl kurių finansinių paketų buvo nuspręsta tik 2013 m., o jie patys buvo smarkiai sumažinti, palyginti su Komisijos pasiūlymu, jau vykstant deryboms dėl 2014–2020 m. DFP;

17.

apgailestauja, kad kaskart mažinant biudžetą pirmiausia mažinama moksliniams tyrimams ir inovacijoms skirta ES biudžeto dalis; pažymi, kad mokslinių tyrimų ir inovacijų programos kuria ES pridėtinę vertę, ir pabrėžia, jog šios programos atlieka svarbų vaidmenį remiant konkurencingumą ir taip padeda užtikrinti augimą ir ilgalaikį Sąjungos klestėjimą;

18.

šiomis aplinkybėmis pabrėžia, kad, pagal DFP reglamento 15 straipsnį, 2014–2015 m. programos „Horizontas 2020“ (200 mln. EUR Europos mokslinių tyrimų tarybai ir programai „Marie Skłodowskos-Curie veiksmai“) ir programos „COSME“ (50 mln. EUR) ištekliai buvo sutelkti laikotarpio pradžioje, kad iš dalies būtų kompensuotas 2013–2014 m. asignavimų sumažėjimas; pažymi, kad dėl šio asignavimų telkimo laikotarpio pradžioje bendras programų finansinis paketas nekinta, todėl antrajai DFP laikotarpio pusei lieka atitinkamai mažiau asignavimų; tačiau pabrėžia, kad laikotarpio pradžioje sutelkti programų „Horizontas 2020“ ir „COSME“ asignavimai buvo iki galo išnaudoti, tai rodo gerus šių programų rezultatus ir jų pajėgumą išnaudoti dar daugiau lėšų;

19.

be to, labai susirūpinęs pažymi, kad programos „Horizontas 2020“ sėkmingumas sumažėjo iki 13 proc., o ankstesniu programavimo laikotarpiu vykdytos jos pirmtakės Septintosios bendrosios programos (BP 7) sėkmingumas buvo 20–22 proc.; apgailestauja, kad dėl šios priežasties ES finansavimas tenka mažesniam skaičiui aukštos kokybės mokslinių tyrimų ir inovacijų srities projektų; atitinkamai pažymi, kad atmetama daug su EITP susijusių kokybiškų paraiškų, nes biudžete nepakanka lėšų;

20.

pabrėžia, kad jaunimo nedarbo lygis tebėra labai aukštas ir kad tai yra viena iš aktualiausių ir didžiausių problemų, su kuriomis šiuo metu susiduria ES; pabrėžia, kad 2016 m. vasario mėn. visoje Sąjungoje darbo neturėjo 4,4 mln. jaunesnių nei 25 metų asmenų: keliose valstybėse narėse tai atitinka didesnę kaip 40 proc. dalį, o tam tikruose ES regionuose ar vietovėse – netgi didesnę kaip 60 proc.; pabrėžia, kad šiuo metu ES užimtumo rodiklis yra gerokai žemesnis už strategijoje „Europa 2020“ numatytą tikslą; todėl pabrėžia, kad pernelyg daug jaunuolių gresia pavojus patirti socialinę atskirtį ir kad reikėtų imtis konkretesnių veiksmų nesimokančiam, nedirbančiam ir mokymuose nedalyvaujančiam jaunimui (angl. NEET) įtraukti; atkreipia dėmesį į tai, kad labai išsilavinusių ir gerai parengtų žmogiškųjų išteklių apimtis turi didelę įtaką Europos konkurencingumui, inovacijoms ir produktyvumui, ir, atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad reikia investuoti į švietimą, mokymą, jaunimą ir kultūrą; taip pat pripažįsta 2010–2018 m. ES jaunimo strategijos svarbą;

21.

pabrėžia, kad ES biudžetu daug prisidedama prie kovos su nedarbu, ypač per Europos socialinį fondą (ESF) ir Jaunimo užimtumo iniciatyvą (JUI); atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija nurodė, jog įgyvendinimo institucijų paskyrimas buvo pagrindinis iššūkis, susijęs su šios programos finansiniais srautais; pabrėžia, kad, nepaisant to, jog iš pradžių vėluota įtraukti ir įgyvendinti JUI, kaip matyti iš dabartinių duomenų, visos prieinamos lėšos buvo panaudotos (iš dalies todėl, kad buvo gerokai padidinta šiai programai skiriamo išankstinio finansavimo norma); pažymi, kad Komisija greitai baigs šios iniciatyvos įvertinimą, ir tikisi, kad bus atliktos reikiamos korekcijos sėkmingam jos įgyvendinimui užtikrinti; mano, kad siūloma Struktūrinių reformų rėmimo programa, atsižvelgiant į šias aplinkybes, galėtų svariai prisidėti prie administracinių gebėjimų valstybėse narėse tobulinimo; pabrėžia, kad svarbu, jog suinteresuotieji subjektai, įskaitant jaunimo organizacijas, nuolat vertintų JUI rezultatyvumą;

22.

yra itin susirūpinęs tuo, kad nuo 2016 m. JUI neskiriama naujų įsipareigojimų asignavimų, nes visas pradinis finansinis paketas buvo sutelktas laikotarpio pradžioje 2014–2015 m. (DFP reglamento 15 straipsnis); pabrėžia, kad paremdamas šį asignavimų sutelkimą laikotarpio pradžioje Parlamentas niekada neketino užbaigti šios iniciatyvos vos po dvejų finansavimo metų ir kad jos tęstinumui užtikrinti buvo pradėtos taikyti kitos priemonės, pvz., bendra įsipareigojimų marža; tačiau primena, kad bendra įsipareigojimų marža buvo sutelkta tik ESIF finansavimui; be to, pažymi, kad pagal tą patį straipsnį laikotarpio pradžioje sutelkti asignavimai, skirti programai „Erasmus+“ (150 mln. EUR) – tai dar viena ES programa, labai padedanti gerinti jaunimo įsidarbinimo galimybes ir iki galo įgyvendinta per pirmuosius dvejus šio laikotarpio metus; primena, kad, pasak Tarptautinės darbo organizacijos (TDO), veiksmingai įgyvendinti Jaunimo garantijų iniciatyvą Europos Sąjungos lygmeniu euro zonos valstybėms kainuotų 21 mlrd. EUR per metus;

23.

primena pastarojo meto teroristų išpuolius Prancūzijoje ir Belgijoje ir padidėjusią grėsmę kitose valstybėse narėse, verčiančią ES lygmeniu imtis koordinuotų ir griežtesnių veiksmų ir priemonių; pabrėžia, kad Sąjunga kaip vieną iš tinkamų priemonių turi Vidaus saugumo fondą ir keletą šioje srityje, kuriai daromas vis didesnis spaudimas, veikiančių agentūrų; mano, kad šioje srityje siekiant tinkamai reaguoti į minėtą grėsmę reikės daugiau Europos masto veiksmų, taigi, ir daugiau finansavimo; pabrėžia, kad glaudesnis bendradarbiavimas šioje srityje reikalauja didinti atitinkamų agentūrų personalą, o tai gali dar labiau padidinti spaudimą ES biudžetui, ir primena ribotą Europolo Europos kovos su terorizmu centro darbuotojų skaičiaus didinimą, kuris buvo finansuotas perkeliant lėšas iš Vidaus saugumo fondo;

24.

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į dabartinius veiksmus ir pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, kuriais siekiama stiprinti teisminį bendradarbiavimą, Eurojustui laipsniškai reikės papildomų finansinių ir žmogiškųjų išteklių, o tai darys poveikį ES biudžetui;

25.

pabrėžia, kad iki 2020 m. nustatytos bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) griežtos viršutinės ribos lemia daug žemesnes maržas nei ankstesnėje DFP, o sektorius patiria daugiau sunkumų; pažymi, kad tai ypač svarbu dėl daugelio ūkininkų pajamų padėties, ypač krizės laikotarpiu, ir atkreipia dėmesį į tai, kad lėšų panaudojimo lygis per metus yra didelis – siekia beveik 100 proc.; primena įvairias krizes, su kuriomis Europos ūkininkai susidūrė nuo dabartinės DFP pradžios, ypač pieno, kiaulienos, jautienos ir vaisių bei daržovių sektorių krizę, ir ilgalaikius neigiamus Rusijos taikomo žemės ūkio produktų embargo sukeltų nuostolių padarinius Europos ūkininkams; atkreipia dėmesį į tai, kad 2017 m. bus panaikintos cukraus kvotos, ir į galimus padarinius cukraus sektoriui, taip pat į tai, kad tinkamą dėmesį reikia skirti ypatingiems atokiausių regionų poreikiams; pabrėžia neatidėliotinų priemonių, kurių imtasi reaguojant į šias krizes, poveikį biudžetui, įskaitant tai, kad 2016 m. biudžetui skirta 500 mln. EUR, o 2015 m. – 300 mln. EUR, ir kad šios lėšos buvo finansuojamos iš 2 išlaidų kategorijos maržų; pabrėžia, kad bet kokie lėšų mažinimai šioje srityje keltų pavojų ES teritorinei sanglaudai, ypač kaimo vietovėse; nepritaria jokiems siekiams pakartotinai nacionalizuoti žemės ūkio politiką, nes tai iškreiptų rinką, o ūkininkams susiklostytų nesąžiningos konkurencijos sąlygos;

26.

yra susirūpinęs, kad nepasiektas tikslas (pagal dabartinę DFP) 20 proc. ES biudžeto skirti su klimato kaita susijusiai veiklai ir kad taikant Komisijos klimato aspekto integravimo metodiką apskaičiuota, jog šiam tikslui skiriama tik 12,7 proc. ES metinio biudžeto; pabrėžia didelį poreikį finansuoti su klimato kaita susijusią veiklą, biologinės įvairovės apsaugą ir tausų gamtos išteklių naudojimą, ir kad šis poveikis dar labiau padidės dėl visuotinio klimato atšilimo padarinių; ypač atkreipia dėmesį į 2015 m. Paryžiuje vykusioje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje pasiektą 21-osios Klimato kaitos konferencijos (COP 21) klimato susitarimą;

27.

primena, kad sanglaudos politika yra pagrindinė Sąjungos investicijų politika, kuria siekiama sumažinti ES regionų ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus ir taip pagerinti Europos piliečių gyvenimo kokybę; pabrėžia svarbų jos vaidmenį įgyvendinant Europos pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategiją „Europa 2020“, ypač aiškiai skiriant lėšas biudžete su klimato kaita susijusiai veiklai ir socialiniams tikslams, ypač kovai su padidėjusiu skurdu, įskaitant vaikų skurdą, nelygybę ir socialinę atskirtį, taip pat užimtumui skatinti; ragina Komisiją stebėti, ar visapusiškai įgyvendinami minėti tikslai; be to, mano, kad neviršijant iš anksto paskirtų nacionalinių paketų lėšų, struktūriniai fondai taip pat gali būti naudingi sprendžiant kylančias problemas, pvz., tvarkantis su pabėgėlių krizės pasekmėmis;

28.

atkreipia dėmesį į tai, kad pasauliniai humanitarinės pagalbos ir nelaimių rizikos mažinimo poreikiai didėja dėl konfliktų ir karų pasekmių; atkreipia dėmesį į Adis Abebos susitarimą, kuriame valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino savo tvirtą politinį įsipareigojimą pasiekti Darnaus vystymosi tikslus (DVT), ir žino, kad tam reikia lėšų; primena, kad ES neseniai atnaujino bendrą įsipareigojimą oficialią paramą vystymuisi (OPV) padidinti iki 0,7 proc. savo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) ir bent 20 proc. OPV skirti pagrindinėms socialinėms paslaugoms, daugiausia dėmesio telkiant į sveikatos priežiūros ir švietimo sritį; griežtai nesutinka, kad parama vystymuisi būtų naudojama ne vystymosi tikslams;

29.

primena, kad geopolitinė padėtis Rytų kaimynystėje taip pat trapi; pabrėžia svarbų ES biudžeto vaidmenį prisidedant prie padėties stabilizavimo tiek pietinėje, tiek rytinėje ES kaimynystėje ir sprendžiant šias problemas teikiant paramą šalims, kurios šiuo metu įgyvendina asociacijos susitarimus, kad būtų galima daryti pažangą įgyvendinant reformas ir užtikrinti, kad būtų stiprinami ES ir atitinkamų šalių santykiai;

30.

palankiai vertina DFP laikotarpio vidurio peržiūrą, nes tai yra galimybė padaryti didelę pažangą veiksmingiau integruojant lyčių aspektą į DFP ir įgyvendinant bei stebint prie DFP pridėtą bendrą deklaraciją šios srities klausimais;

31.

primena, kad praėjusios DFP laikotarpiu (2007–2013 m.) susikaupė nesumokėtų sąskaitų, kurių suma nuo 5 mlrd. EUR 2010 m. pabaigoje padidėjo iki precedento neturinčio lygio: 11 mlrd. EUR 2011 m. pabaigoje, 16 mlrd. EUR 2012 m. pabaigoje ir 23,4 mlrd. EUR 2013 m. pabaigoje; įspėja, kad šie neatlikti mokėjimai perkelti į dabartinę (2014–2020 m.) DFP ir 2014 m. pabaigoje sudarė precedento neturinčią sumą – 24,7 mlrd. EUR; pabrėžia, kad, primygtinai prašant Parlamentui, susitarta dėl mokėjimo plano, kuriuo siekiama su sanglaudos politika susijusių 2007–2013 m. neatliktų mokėjimų prašymų sumas iki 2016 m. pabaigos sumažinti iki „įprasto“ 2 mlrd. lygio; pažymi, jog 2015 m. pabaigoje nustatyta, kad 2007–2013 m. laikotarpiu sanglaudos politikos srityje nesumokėta bent 8,2 mlrd. EUR vertės sąskaitų, ir tikimasi, kad šis skaičius iki 2016 m. pabaigos taps mažesnis nei 2 mlrd. EUR; pažymi, kad šis sumažėjimas yra tik laikinas palengvėjimas, nes jis gaunamas tik dėl to, kad ir pagal 2007–2013 m., ir pagal 2014–2020 m. programas pateikta mažiau mokėjimo prašymų negu paskelbta; apgailestauja, kad nesiimta jokių veiksmų kitose išlaidų kategorijose nustatytų „paslėptų“ neatliktų mokėjimų problemai spręsti; atkreipia dėmesį į tai, kad, jei nebus imamasi jokių konkrečių priemonių, baigiantis dabartinei DFP gali vėl susiklostyti 2012–2014 m. padėtis;

32.

apgailestauja, kad šios mokėjimų krizės padariniai yra sunkūs, daro poveikį ES biudžeto naudos gavėjams, pvz., studentams, universitetams, MVĮ, mokslininkams tyrėjams ir NVO, taip pat vietos ir regioninės valdžios institucijoms bei kitiems susijusiems subjektams; pirmiausia primena didžiulį 2014 m. vykdytoms humanitarinėms operacijoms skirtų mokėjimų trūkumą, turėjusį neigiamą poveikį ES gyvybės gelbėjimo operacijoms; primena, kad Komisija turėjo imtis „švelninimo priemonių“, t. y. mažinti procentines išankstinio finansavimo dalis, atidėti kvietimus teikti paraiškas ir (arba) pasiūlymus ir atitinkamų sutarčių sudarymą; primena, kad naujųjų 2014–2020 m. programų įgyvendinimas dirbtinai sulėtėjo dėl bendro mokėjimų nebuvimo – to pavyzdys galėtų būti dirbtinis vėlavimas, susijęs su 1 mlrd. EUR vertės kvietimais teikti paraiškas 2014 m. pagal programą „Horizontas 2020“, kuriuo siekta užtikrinti, kad mokėjimų terminas sueitų 2015, o ne 2014 m.; be to, pabrėžia, kad ES biudžetui skirtos baudos už pavėluotus mokėjimus ir 2014, ir 2015 m. siekė apie 3 mln. EUR;

33.

pabrėžia, kad siekdama užsitikrinti papildomus asignavimus, kurių reikės reaguojant į krizes arba naujiems, nuo 2014 m. užsibrėžtiems politiniams prioritetams finansuoti, biudžeto valdymo institucija patvirtino, kad išnaudojus visas turimas maržas galima iš esmės pasinaudoti DFP reglamente numatytomis lankstumo nuostatomis ir specialiosiomis priemonėmis; primena, kad keletas tų nuostatų tiesiogiai pateiktos Europos Parlamento pasiūlymuose – Parlamentas raginimą naudotis didžiausiu įmanomu lankstumu pripažino vienu iš svarbiausių savo reikalavimų derybose dėl DFP;

34.

pirmiausia pažymi, kad specialiosios priemonės buvo pasitelktos pabėgėlių ir migracijos krizei šalinti (visa 2016 m. išnaudota lankstumo priemonės suma – 1 530 mln. EUR, 2016 m. neatidėliotinos pagalbos rezervas – 150 mln. EUR), mokėjimų trūkumo problemai spręsti (2015 m. aktyvuotas nenumatytų atvejų rezervas – 3,16 mlrd. EUR), ir ESIF garantijų fondui finansuoti (visa 2014 m. bendra įsipareigojimų marža – 543 mln. EUR); primena, kad sprendimas mokėjimams pasitelkti nenumatytų atvejų rezervą siejamas su mokėjimų viršutinių ribų sumažėjimu 2018–2020 m.;

35.

numato, kad bet kokiems kitiems poreikiams, 2016 m. kilsiantiems dėl migracijos ir pabėgėlių krizės, įskaitant 200 mln. EUR segmentą naujajai priemonei, pagal kurią Sąjungos viduje bus teikiama skubi parama, prireikus iš karto turėtų būti skiriamas nenumatytų atvejų rezervas; primena, kad 3 išlaidų kategorijoje daugiau maržų nėra, o visa lankstumo priemonė šiais metais jau išnaudota; siūlo nagrinėti kitas galimybes naudotis lankstumo nuostatomis atsirandantiems iššūkiams atremti;

36.

primena, kad, kaip įtvirtinta Tarpinstitucinio susitarimo 17 punkte, teisėkūros lankstumas leidžia įprasta teisėkūros procedūra priimtų programų bendrą finansinį paketą septynerių metų laikotarpiu padidinti iki maždaug 10 proc.; pažymi, kad naujos, objektyvios, ilgalaikės aplinkybės biudžeto valdymo institucijai leidžia dar labiau nukrypti nuo pradinio finansinio paketo; teigiamai vertina tai, kad šia nuostata jau buvo naudojamasi siekiant sudaryti Sąjungai sąlygas reaguoti į nenumatytus įvykius gerokai padidinant pradinius metinius tokių programų, kaip PMIF, asignavimus;

37.

remdamasis minėtąja analize, yra įsitikinęs, jog peržiūrėjus dabartinę DFP darytina išvada, kad neišvengiamai būtinas tikras DFP laikotarpio vidurio tikslinimas, kaip numatyta DFP reglamente, jeigu norima, kad Sąjunga veiksmingai įveiktų įvairius iššūkius ir kartu įvykdytų savo politinius tikslus; primena, kad strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimas tebėra pagrindinis prioritetas, remtinas iš ES biudžeto; pabrėžia, kad ES biudžete būtina numatyti pakankamai išteklių investicijoms, padedančioms skatinti ekonomikos augimą ir kurti darbo vietas, užtikrinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir skatinti solidarumą, veiksmingai užtikrinti;

38.

primygtinai ragina Komisiją rengiant pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto atsižvelgti į toliau išdėstytus Parlamento reikalavimus dėl DFP reglamento pakeitimų – tiek skaičių, tiek keleto nuostatų, susijusių su DFP veikimu, kurias reikia taikyti jau dabartinei DFP;

39.

pabrėžia, kad du pasiūlymai dėl teisės akto, kurie turėtų svarbių pasekmių biudžetui, būtent – Europos strateginių investicijų fondo pratęsimas ir Išorės investicijų plano sudarymas, numatomi 2016 m. rudenį; tikisi, kad visa informacija, susijusi su šių dviejų pasiūlymų finansavimu, kuo greičiau bus paskelbta siekiant, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgiama per derybas dėl DFP laikotarpio vidurio tikslinimo; dar kartą pakartoja, jog laikosi principinės pozicijos, kad naujos politinės iniciatyvos neturėtų būti finansuojamos esamų ES programų ir politikos sąskaita;

40.

pabrėžia, kad per DFP laikotarpio vidurio tikslinimą susitarti pakeitimai turėtų būti įgyvendinami nedelsiant ir įtraukiami jau į 2017 m. ES biudžetą; taigi ragina Komisiją savo pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl DFP reglamento tikslinimo pateikti kuo greičiau, kad būtų sudarytos sąlygos tuo pat metu derėtis ir dėl DFP tikslinimo, ir dėl ES 2017 m. biudžeto ir šiuo klausimu laiku pasiekti susitarimą;

41.

atsižvelgia į 2016 m. birželio 23 d. JK referendumo rezultatą; šiomis aplinkybėmis ragina Komisiją biudžeto valdymo institucijai pateikti visą svarbią informaciją apie galimus šio referendumo rezultatų padarinius biudžetui, nedarant poveikio būsimoms JK ir ES deryboms;

42.

pažymi, jog ES indėlis skatinant taiką ir susitaikymą Airijoje yra svarbus, ypač pasinaudojant PEACE programomis, skirtomis Šiaurės Airijai ir pietinėms pasienio grafystėms; pažymi, kad dėl JT referendumo rezultatų gali kilti didelių problemų taikos procesui ir kad tai kenkia taikos proceso ir Didžiojo penktadienio susitarimo vientisumui; ragina Komisiją toliau remti taikos procesą, toliau finansuojant PEACE programą;

43.

yra įsitikinęs, kad, nors visapusiškai remia Europos strateginių investicijų fondui skiriamos didelio masto politinės ir finansinės paramos idėją, iš ES biudžeto neturėtų būti finansuojamos naujos iniciatyvos, kenkiančios esamoms Sąjungos programoms ir politikos priemonėms; ketina laikytis savo įsipareigojimo iki galo kompensuoti su ESIF susijusius programų „Horizontas 2020“ ir EITP finansavimo mažinimus, kad, kaip sutarta vos prieš dvejus metus, būtų įmanoma pasiekti šių programų tikslus ir kad ES būtų sudarytos sąlygos pasiekti užsibrėžtus mokslinių tyrimų ir inovacijų sričių tikslus; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad 1a pakategorėje („Konkurencingumas augimui ir užimtumui skatinti“) nustatyto kitų programų finansavimo lygio šis kompensavimas neturėtų veikti, nes šiomis programoms neginčijamai prisidedama prie augimo, užimtumo ir konkurencingumo skatinimo; mano, kad šiems poreikiams patenkinti 1a pakategorės maržų nepakanka, todėl ragina didinti šios pakategorės viršutines ribas;

44.

tvirtai pritaria, kad pagal dabar atliekamą vertinimą padarius reikiamas korekcijas būtų tęsiama Jaunimo užimtumo iniciatyva, nes tai – priemonė užtikrinti skubų atsaką kovojant su jaunimo nedarbu; mano, kad to galima pasiekti tik tuo atveju, jei iki dabartinės DFP pabaigos bus užtikrintas bent jau toks pat Jaunimo užimtumo iniciatyvai skiriamų asignavimų lygis, koks jis buvo skiriamas šiai programai kasmet pirmuosius šio laikotarpio dvejus metus (2014–2015 m. į laikotarpio pradžią atkelta 6 mlrd. EUR) – tai priklausys nuo būsimo Komisijos vertinimo; pažymi, kad šiuo tikslu turėtų būti didėjimo linkme patikslintos 1b pakategorės („Ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda“) viršutinės ribos, nes maržų nebėra;

45.

laikosi griežtos nuomonės, kad bendri biudžeto asignavimai ir iš anksto BŽŪP skirti nacionaliniai paketai, įskaitant tiesioginių išmokų asignavimus, per DFP tikslinimą turi likti nepakeisti; be to, pabrėžia, jog svarbu užtikrinti, kad nebūtų sumažintos Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui skiriamos lėšos, siekiant sudaryti sąlygas, kad būtų pasiekti neseniai įvykdytos bendros žuvininkystės politikos reformos tikslai;

46.

mano, jog didžiulis migracijos ir pabėgėlių krizės, kurią sukėlė konfliktai ir klimato kaita, mastas rodo, kad per ateinančius keletą metų 3 išlaidų kategorijoje („Saugumas ir pilietybė“) galima tikėtis papildomų poreikių, turėsiančių nemažų padarinių biudžetui; be to, pabrėžia, kad toje pačioje išlaidų kategorijoje taip pat reikės papildomo finansavimo siekiant paremti sustiprintus ES lygmens veiksmus ES vidinio saugumo ir kovos su terorizmu srityje; prašo Komisijos kuo greičiau parengti atnaujintą prognozę, kurioje būtų nurodyti biudžeto poreikiai iki dabartinės DFP pabaigos, kad būtų galima susidoroti su visais iššūkiais šiose srityse;

47.

todėl tvirtai mano, kad net ir sutelkus nedideles 3 išlaidų kategorijos maržas bei pasinaudojus galiojančiomis lankstumo nuostatomis, turimų išteklių nepakaks šiai išlaidų kategorijai priklausantiems padidėjusiems poreikiams patenkinti; todėl ragina gerokai sustiprinti PMIF ir Vidaus saugumo fondą, taip pat naujas užduotis vykdančias šioje srityje veikiančias Sąjungos agentūras (FRONTEX, Europos prieglobsčio paramos biurą (EASO), Europolą, Eurojustą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą (FRA)) bei kitas iniciatyvas, kurių gali būti imtasi; mano, kad reikia padidinti 3 išlaidų kategorijos viršutines ribas;

48.

mano, kad suderinti veiksmai, kuriais bus siekiama veiksmingai reaguoti į migracijos ir pabėgėlių krizės išorės aspektus, visų pirma užtikrinti politinį Europos kaimyninių ir Užsachario Afrikos šalių stabilizavimą ir šalinti humanitarines ir ekonomines migracijos priežastis, per keletą ateinančių metų suintensyvės ir atitinkamai bus prašoma daugiau finansavimo pagal 4 išlaidų kategoriją (Europos vaidmuo pasaulyje); pabrėžia, kad tokie finansavimo prašymai neturėtų būti tenkinami esamų ES išorės veiksmų, įskaitant jos vystymosi politiką, sąskaita; taigi, ragina padidinti 4 išlaidų kategorijos viršutines ribas;

49.

prašo padidinti finansinę paramą trims Europos programoms, kurios tiesiogiai susijusios su piliečiais – programai „Kūrybiška Europa“, programai „Europa piliečiams“ ir programai „Erasmus+“, nes vykdant šias programas sukurtos naujos subsidijų linijos, siekiant reaguoti į dabartinę pabėgėlių integracijos ir švietimo padėtį, ir jas įgyvendinant Sąjungoje bei valstybėse narėse imamasi daugiausia veiksmų, kuriais siekiama gerinti bendrą socialinę padėtį, didinti tarpusavio supratimą ir užtikrinti sugyvenimą skirtingose mūsų visuomenėse;

50.

mano, kad prioritetine tvarka reikia imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad baigiantis dabartinei DFP nekiltų naujos mokėjimų krizės; tvirtai mano, kad turėtų būti kuo labiau stengiamasi išvengti tokio nesumokėtų sąskaitų susikaupimo, koks buvo ankstesniu laikotarpiu; vis dėlto pabrėžia, kad tuo pat metu, kai mokėjimų poreikis turėtų pasiekti įprastą aukščiausią lygį, antroje DFP laikotarpio pusėje jau galima numatyti įtemptą mokėjimų padėtį; mano, kad papildoma įtampa, be kita ko, susidarys dėl nenumatytų atvejų rezervo kompensavimo atitinkamai mažinant jau griežtas 2018–2020 m. mokėjimų viršutines ribas, nemažo vėlavimo pradėti naujas pasidalijamojo valdymo principu administruojamas programas, įskaitant Jaunimo užimtumo iniciatyvą, ESIF mokėjimų profilio ir papildomų mokėjimų, atitinkančių neseniai padidintus įsipareigojimus, susijusius su migracijos ir pabėgėlių krize;

51.

primena, kad mokėjimų asignavimai yra įprasta ankstesnių įsipareigojimų pasekmė; todėl tikisi, kad naujus, didesnius įsipareigojimų asignavimus atitiks tinkamai padidinti mokėjimų asignavimai, įskaitant viršutinės mokėjimų ribos padidinimą; be to, mano, kad DFP laikotarpio vidurio peržiūra ir (arba) tikslinimas yra puiki galimybė įvertinti mokėjimų vykdymą ir atnaujintas prognozes, kokios mokėjimų raidos tikimasi iki dabartinės DFP pabaigos; mano, kad visos trys institucijos turėtų susitarti dėl bendro privalomo 2016–2020 m. mokėjimų plano ir jį parengti; primygtinai reikalauja užtikrinti, kad toks naujas mokėjimų planas būtų grindžiamas patikimo finansų valdymo principais ir kad jame būtų nustatyta aiški visų mokėjimų pagal visas išlaidų kategorijas poreikių patenkinimo iki dabartinės DFP pabaigos bei „paslėptų“ neatliktų mokėjimų, atsiradusių dėl dirbtinio tam tikrų daugiamečių programų įgyvendinimo sulėtėjimo ir kitų tokių švelninimo priemonių, kaip išankstinio finansavimo normos mažinimas, prevencijos strategija;

52.

yra ryžtingai nusiteikęs nedviprasmiškai išspręsti DFP specialiųjų priemonių mokėjimų biudžeto nustatymo klausimą; primena neišspręstą konfliktą, kai Komisijos ir Parlamento aiškinimas prieštarauja Tarybos aiškinimui – šis prieštaravimas pastaruosius keletą metų per derybas dėl biudžeto nuolat būdavo dėmesio centre; primena ilgalaikę savo poziciją, kad įsipareigojimų asignavimams pasitelkus specialiąsias priemones gauti mokėjimų asignavimai taip pat turėtų būti skaičiuojami virš metinių DFP viršutinių ribų;

53.

primygtinai reikalauja, kad visos šalys iki galo prisiimtų savo atsakomybės dalį dėl pabėgėlių krizės ir Sprendimo dėl specialaus perskirstymo mechanizmo įgyvendinimo; ragina Komisiją nustatyti valstybėms taikytiną finansinį paskatų ir nuobaudų mechanizmą dėl jų pagal ES patvirtintas priemones prisiimtų įsipareigojimų vykdymo; tvirtina, kad bet kokie finansiniai įnašai, gauti kaip valstybei narei dėl šių priemonių nepaisymo skirtos sankcijos, turėtų būti grąžinami į ES biudžetą kaip papildomos pajamos;

54.

tvirtai mano, kad bet koks perteklius, gaunamas dėl nepakankamo ES biudžeto įgyvendinimo arba bendrovėms už ES konkurencijos teisės pažeidimus skirtų baudų, ES biudžete turėtų būti apskaitomas kaip papildomos pajamos, atitinkamai nekoreguojant bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) įnašų; mano, kad tokia priemonė labai padėtų sušvelninti mokėjimų iš ES biudžeto problemą; ragina Komisiją šiuo klausimu pateikti atitinkamų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų;

55.

yra įsitikinęs, kad ES biudžete vėl turėtų būti numatyta galimybė panaikinti visų išlaidų kategorijų įsipareigojimus, jeigu veiksmai, kuriems jie buvo skirti, buvo visiškai arba iš dalies neįgyvendinti, ir kad biudžeto vykdymo institucija juos turėtų panaudoti per metinę biudžeto procedūrą; yra tvirtai įsitikinęs, kad, atsižvelgiant į dabartinius apribojimus, kurie daro įtaką ES biudžetui, ir Sąjungoje kylančius papildomo finansavimo poreikius, tokia nuostata taip pat turėtų būti taikoma įgyvendinant 2007–2013 m. laikotarpio programas, įskaitant sanglaudos politikos programų baigimą, panaikintiems įsipareigojimams; ragina Komisiją šiuo klausimu pateikti atitinkamų pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų;

56.

pabrėžia, kad vien DFP specialiųjų priemonių panaudojimo per pastaruosius dvejus metus dažnumas ir mastas, be jokios abejonės, įrodo DFP reglamente įtvirtintų lankstumo nuostatų ir mechanizmų vertę; pabrėžia ilgalaikę Parlamento poziciją, kad lankstumas turėtų leisti iki galo išnaudoti bendras DFP viršutines ribas įsipareigojimams ir mokėjimams;

57.

todėl mano, kad laikotarpio viduryje tikslinant DFP reglamentą turėtų būti leidžiama panaikinti tam tikrus lankstumo nuostatų suvaržymus ir apribojimus, kuriuos, priimdama DFP, nustatė Taryba; pirmiausia mano, kad turėtų būti atšaukti bet kokie ribojimai, trukdantys perkelti nepanaudotus asignavimus ir maržas, t. y. metinių viršutinių ribų nustatymas (bendroji mokėjimų marža) arba laikotarpio ribojimas (bendra įsipareigojimų marža); mano, kad, atsižvelgiant į dabartinius biudžeto suvaržymus, taikomus kelioms išlaidų kategorijoms, nereikėtų nustatyti jokios konkrečios bendrosios įsipareigojimų maržos išteklių naudojimo srities;

58.

itin pabrėžia visos lankstumo priemonės panaudojimą 2016 m.; pažymi, kad šia priemone sudaromos sąlygos finansuoti aiškiai įvardytas išlaidas, kurių negalima finansuoti neviršijant vienos arba daugiau išlaidų kategorijų viršutinės ribos ir kurios nėra susijusios su konkrečia ES politikos priemone; todėl mano, kad ši priemonė ES biudžete suteikia tikrai lanksčias galimybes, ypač didelės krizės atveju; atitinkamai ragina gerokai padidinti jos finansinį paketą iki metinio 2 mlrd. EUR asignavimo, pažymėdamas, kad ši suma biudžete apskaitoma tik tuo atveju, jeigu biudžeto valdymo institucija priima sprendimą panaudoti minėtą priemonę; primena, kad lankstumo priemonė nėra susieta su konkrečia politikos sritimi ir gali būti panaudota bet kokiam tikslui, kuriam jos reikia;

59.

pažymi neatidėliotinos pagalbos rezervo vaidmenį greitai reaguojant į konkrečius reikalavimus teikti pagalbą trečiosioms šalims įvykus nenumatytiems įvykiams ir pabrėžia ypatingą šio rezervo svarbą dabartinėmis aplinkybėmis; ragina gerokai padidinti jo finansinį paketą iki metinio 1 mlrd. EUR asignavimo;

60.

atkreipia dėmesį į skirtingas galiojančias taisykles, susijusias su laikotarpiu, kuriam leidžiama perkelti neišleistus asignavimus, skirtus DFP specialiosioms priemonėms, t. y. lankstumo priemonei, neatidėliotinos pagalbos rezervui, Europos Sąjungos solidarumo fondui ir Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondui; ragina šias taisykles suderinti, kad minėtoms priemonėms būtų galima taikyti bendrą N+3 taisyklę;

61.

ypatingą reikšmę skiria nenumatytų atvejų rezervui – tai viena iš paskutinių priemonių, kuriomis galima reaguoti į nenumatytas aplinkybes; pabrėžia, kad, Komisijos teigimu, tai yra vienintelė specialioji priemonė, kurią galima panaudoti tik mokėjimų asignavimams ir kuri gali užkirsti kelią mokėjimų krizei ES biudžete, kaip 2014 m.; apgailestauja, kad, priešingai negu praėjusiu laikotarpiu, DFP reglamente numatytas privalomas asignavimų kompensavimas; tvirtai mano, kad šiuo reikalavimu sukuriama netvari padėtis, dėl kurios paskutiniais laikotarpio metais iš tiesų bus sumažintos metinės sumos atsižvelgiant į DFP viršutines ribas, o ES biudžetas patirs papildomą spaudimą; pabrėžia, kad nenumatytų atvejų rezervas bet kuriuo atveju yra viena iš paskutinių priemonių, dėl kurios panaudojimo bendrai susitarė abi biudžeto valdymo institucijos; todėl ragina nedelsiant atgaline tvarka panaikinti privalomo kompensavimo taisyklę, taip pat padidinti jo didžiausią metinę sumą iki 0,05 proc. ES BNP;

62.

atkreipia dėmesį į Paryžiuje vykusioje 21-ojoje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje (COP 21) pasiektą visuotinį, dinamišką ir diferencijuotą susitarimą, kuriuo siekiama spręsti klimato kaitos problemas; pažymi, kad pagal šį susitarimą ES finansavimas turi būti skiriamas su klimato kaita susijusiems veiksmams besivystančiose šalyse remti; pabrėžia, kad bet koks finansavimas, skiriamas pagal COP 21, turėtų būti papildomos lėšos prie dabartinių išlaidų veiksmams, susijusiems su klimato kaita, ir ragina Komisiją pateikti šio finansavimo įgyvendinimo strategiją ir tikslinimui tinkamu laiku pateikti savo pirmąjį galimo 21-osios Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijos susitarimo poveikio ES biudžetui vertinimą; be to, pabrėžia, jog DFP tikslinimas suteikia puikią galimybę užtikrinti, kad 20 proc. išlaidų būtų skiriama su klimato kaita susijusiems veiksmams, ir numatyti galimą šios apatinės ribos padidinimą vadovaujantis tarptautiniais ES įsipareigojimais, prisiimtais per 21-ąją Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferenciją; ragina Komisiją užtikrinti visapusį veiksmų klimato kaitos srityje aspekto integravimo mechanizmo veikimą ir dabartinio tokių išlaidų stebėjimo metodo tobulinimą; be to, primena, kad ES taip pat yra įsipareigojusi įgyvendinti Jungtinių Tautų konvencijos strateginį biologinės įvairovės išsaugojimo planą, ir pabrėžia, kad ES turėtų skirti pakankamai išteklių savo atitinkamiems įsipareigojimams vykdyti;

63.

mano, kad laikotarpio vidurio peržiūra ir (arba) tikslinimas yra puiki galimybė pirmą kartą įvertinti ir išanalizuoti atitinkamų ES politikos priemonių ir programų, taip pat DFP lankstumo nuostatų ir specialiųjų priemonių, veikimą, ir tikisi, kad Komisija pateiks analizę, kurioje bus įvardyti dabartinės įgyvendinimo sistemos trūkumai; itin daug dėmesio skiria naujų dabartiniu programavimo laikotarpiu nustatytų priemonių, pavyzdžiui, sanglaudos politikos ex ante sąlygų, poveikio įgyvendinimo procesui vertinimui; mano, kad atliekant DFP laikotarpio vidurio peržiūrą ir (arba) tikslinimą taip pat reikėtų tinkamai įvertinti skirtų lėšų efektyvumą, kad būtų galima nustatyti, ar jas naudojant pasiekiami užsibrėžti tikslai; ragina Komisiją pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip pašalinti galimus trūkumus ir pagerinti bei racionalizuoti įgyvendinimo sąlygas likusiems dabartinės DFP metams, kad būtų užtikrintas kuo veiksmingesnis ribotų finansinių išteklių panaudojimas ir sumažinta naudos gavėjams tenkanti administracinė našta;

64.

pabrėžia, jog svarbu parodyti, kad ES biudžetas duoda pridėtinę vertę, ir pritaria tam, kad orientavimo į rezultatus principas taptų vienu iš svarbiausių ES išlaidų principų; pabrėžia, kad, atitinkamais atvejais, veiklos ir rezultatų vertinimas turėtų tapti pagrindiniu principu, ir šis principas visų pirma taikytinas įgyvendinant į inovacijas orientuotas programas; pripažįsta Komisijos veiklą, susijusią su iniciatyva „Į rezultatus orientuotas ES biudžetas“, kurią vis dar reikia toliau plėtoti, ir laukia tarpinstitucinės ekspertų darbo grupės į rezultatus orientuoto biudžeto sudarymo klausimais darbo rezultatų; mano, kad šis požiūris gali būti priemonė prastų rezultatų duodančių programų rezultatams gerinti; vis dėlto pabrėžia, kad dėl techninių ar programavimo trūkumų negalima mažinti ES biudžeto ar atsisakyti politinių prioritetų, ir kad vien tikslingiau leidžiant lėšas negalima išspręsti finansinių priemonių, skirtų aktualiems ir didėjantiems poreikiams patenkinti, trūkumo problemos; primena Komisijai, kad Parlamentas, kaip viena iš biudžeto valdymo institucijų, turi būti įtrauktas į Komisijos atitinkamos strategijos rengimo procesus;

65.

pripažįsta padidėjusį finansinių priemonių vaidmenį Sąjungos biudžete – tai papildoma finansavimo forma, palyginti su subsidijomis ir dotacijomis; pripažįsta šių priemonių teikiamas galimybes padidinti finansinį, taigi, ir politinį Sąjungos biudžeto poveikį; tačiau pabrėžia, kad nuo tradicinio finansavimo pereiti prie novatoriškesnių priemonių rekomenduojama ne visose politikos srityse, nes ne visas politikos sritis visiškai lemia rinka; pabrėžia, kad finansinės priemonės yra alternatyvus ir papildomas finansavimo būdas, kurio nereikėtų taikyti projektams, kuriuos įgyvendinant galima naudotis tik dotacijomis, kurios itin svarbios mažiau išsivysčiusiems regionams, finansuoti;

66.

ragina Komisiją atliekant laikotarpio vidurio peržiūrą ir (arba) tikslinimą atlikti išsamią naudojimosi finansinėmis priemonėmis nuo dabartinio programavimo laikotarpio pradžios analizę; pabrėžia, kad vertinant finansinę priemonę sverto aspektas negali būti vienintelis vertinimo kriterijus; šiomis aplinkybėmis primena, koks svarbus papildomumo kriterijus ir įnašo į ES politinių tikslų pasiekimą įvertinimas;

67.

ragina Komisiją nustatyti visas ES politikos sritis, kuriose dotacijos galėtų būti derinamos su finansinėmis priemonėmis, ir apsvarstyti tinkamą šių derinio elementų pusiausvyrą; yra tvirtai įsitikinęs, kad galimybė derinti įvairius ES išteklius laikantis suderintų valdymo taisyklių padėtų optimizuoti ES lygmeniu prieinamų finansavimo šaltinių sąveiką; pabrėžia, kad vis gausiau naudojant finansines priemones galiausiai neturėtų būti sumažintas Sąjungos biudžetas; primena ne kartą kartotus Parlamento raginimus pasiekti didesnį iš Sąjungos biudžeto remiamų finansinių priemonių įgyvendinimo skaidrumą ir demokratinę kontrolę;

68.

primena, kad pagal DFP reglamento 25 straipsnį Komisija pateikia pasiūlymą dėl naujos daugiametės finansinės programos iki 2018 m. sausio 1 d.; todėl pabrėžia, kad tam tikrus svarbius kitos DFP elementus reikėtų aptarti jau atliekant būsimą peržiūrą ir (arba) tikslinimą;

69.

mano, kad pagrindiniai prioritetai, kuriuos reikia aptarti, turi apimti DFP trukmės korekcijas, išsamią nuosavų išteklių sistemos reformą, labiau akcentuotiną biudžeto vientisumą ir didesnį biudžeto valdymo lankstumą; be to, yra įsitikinęs, jog reikia persvarstyti sprendimų priėmimo proceso metodus, kad būtų užtikrintas demokratinis teisėtumas ir būtų laikomasi Sutarties nuostatų;

70.

primena biudžeto valdymo principus – vientisumą, biudžeto tikslumą, metinį periodiškumą, pusiausvyrą, universalumą, konkretumą, patikimą finansų valdymą ir skaidrumą, kurių reikia laikytis rengiant ir vykdant Sąjungos biudžetą;

71.

pabrėžia, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl valstybėms narėms sunku tarpusavyje susitarti dėl daugiametės finansinės programos, yra ta, kad pirmiausia jos dėmesį skiria gryniesiems balansams; primena savo poziciją, kad Sąjungos biudžetas yra ne paprastas nulinės sumos žaidimas, o veikiau – svarbus konvergencijos variklis ir bendrą pridėtinę vertę teikiančių bendrų politikos priemonių išraiška; todėl primygtinai ragina valstybes nares pakeisti savo suvokimą apie Sąjungos biudžetą ir požiūrį į jį, t. y. biudžeto dydį nustatyti remiantis su Sąjungos teisiniais įsipareigojimais, jos programose ir strategijose nustatytais politiniais tikslais ir tarptautiniais įsipareigojimais susijusių finansinių poreikių išsamiu vertinimu siekiant užtikrinti, kad rezultatas nebūtų dar viena aklavietė, kuri tik dar labiau nutolintų Sąjungą nuo jos piliečių; taigi ragina Komisiją parengti tyrimą, kiek valstybės narės nacionaliniu lygiu sutaupo lėšų dėl to, kad politikos veikla finansuojama ES lygiu;

72.

pabrėžia politinę būtinybę nustatyti sprendimų priėmimo procedūrą, kuria būtų užtikrinamas reikalingų finansinių išteklių prieinamumas ES ar nacionaliniu lygiu, siekiant, kad Europos Vadovų Tarybos priimti politiniai sprendimai būtų visapusiškai įgyvendinami;

73.

primena, kad pagal DFP reglamento 3 konstatuojamąją dalį trys institucijos susitarė atliekant peržiūrą ir (arba) tikslinimą bendrai išnagrinėti tinkamiausios trukmės klausimą; primena savo poziciją, kad DFP trukmė turėtų būti suderinta ir su Parlamento, ir su Komisijos politiniu ciklu, kad EP rinkimai taptų forumu diskusijoms dėl būsimų išlaidų prioritetų;

74.

tačiau pabrėžia, kad būtinas ilgesnio laikotarpio prognozuojamumas, visų pirma pagal pasidalijamojo valdymo principą administruojamoms programoms sanglaudos politikos ir kaimo plėtros srityse, atsižvelgiant į laiką, reikalingą nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis susitarti dėl sektorinių teisės aktų ir veiklos programų;

75.

mano, kad, atsižvelgiant į greitai kintančias politines aplinkybes ir siekiant užtikrinti didesnį lankstumą, dėl tam tikrų DFP elementų reikėtų susitarti penkeriems metams, o dėl kitų, visų pirma susijusių su programomis, kurioms reikia ilgesnio laikotarpio programavimo, ir (arba) su politikos sritimis, kuriose numatytos sudėtingos įgyvendinimo sistemų nustatymo procedūros, pvz., sanglaudos politika arba kaimo plėtra, reikėtų susitarti 5+5 metų laikotarpiui, taikant privalomą laikotarpio vidurio tikslinimą;

76.

pabrėžia, kad reikia atlikti visavertę nuosavų išteklių sistemos reformą, kaip orientacinių principų laikantis paprastumo, sąžiningumo ir skaidrumo principų; todėl tikisi, kad Aukšto lygio grupė nuosavų išteklių klausimais iki 2016 m. pabaigos pateiks plataus užmojo galutinę ataskaitą, o Komisija iki 2017 m. pabaigos pateiks ne mažesnio užmojo teisės aktų rinkinį dėl nuosavų išteklių nuo 2021 m.;

77.

pabrėžia, kad, siekiant panaikinti valstybių narių tinkamos grąžos (pranc. „juste retour“) požiūrį reikia sumažinti BNP įnašų dalį Sąjungos biudžete; pabrėžia, kad taip būtų sumažinta našta nacionaliniams iždams, o atitinkami ištekliai liktų valstybių narių nacionaliniams biudžetams; primena, kad dabartinė PVM pagrįstų nuosavų išteklių sistema yra pernelyg sudėtinga ir jie iš esmės yra antras BNP įnašas, todėl ragina šią nuosavų išteklių sistemą arba iš esmės reformuoti, arba jos visiškai atsisakyti; tačiau mano, jog BNP įnašus reikia išlaikyti kaip biudžeto elementą, nes jų, kaip balansuojančio įnašo, funkcija yra reikalinga;

78.

ragina įvesti vienos ar kelių rūšių naujų nuosavų išteklių sistemą, idealiu atveju šiuos išteklius aiškiai susiejant su pridėtinę vertę kuriančiomis Europos politikos priemonėmis; atkreipia dėmesį į tai, kad Aukšto lygio grupė jau aptarė daug galimų naujų nuosavų išteklių šaltinių, kaip antai reformuotą PVM, finansinių sandorių mokestį, ECB senjoražą, pertvarkytą ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ir anglies dioksido apmokestinimą, transporto apmokestinimą, įmonių apmokestinimą, elektros energijos arba skaitmeninio sektoriaus apmokestinimą; nekantriai laukia Aukšto lygio grupės rekomendacijų, kad būtų galima tęsti procesą ir parengti Parlamento poziciją šiuo klausimu; atsižvelgdamas į tai, ragina laipsniškai panaikinti visų formų nuolaidas;

79.

pabrėžia, koks svarbus biudžeto vientisumo principas, ir primena, kad pagal SESV 310 straipsnio 1 dalį visi Sąjungos pajamų ir išlaidų straipsniai nurodomi biudžete; yra susirūpinęs, kad pastaruoju metu nuo Bendrijos metodo pereita prie tarpvyriausybinio sprendimų priėmimo, kaip nuo 2014 m. pastebėta kuriant patikos fondą „Bêkou“ Centrinės Afrikos Respublikai, regioninį patikos fondą „Madad“, sukurtą reaguojant į krizę Sirijoje, Europos Sąjungos skubiosios pagalbos Afrikai patikos fondą ir Pabėgėlių Turkijoje rėmimo priemonę; pabrėžia, kad ši finansavimo forma reiškia lėšų perskirstymą pagal esamas daugiametes finansines programas, dėl kurių susiderėjo ir susitarė visos trys institucijos; pabrėžia, kad tai kelia pavojų demokratinei atskaitomybei, nes Parlamentas nebuvo įtrauktas į šių fondų steigimo procesą;

80.

pabrėžia, kad pagal Sutartį Parlamentas ir Taryba, kaip abi biudžeto valdymo institucijos, vienodomis teisėmis sudaro Sąjungos biudžetą; be to, mano, kad vienas iš būtinų visų ES išlaidų elementų yra visateisė parlamentinė visų išlaidų kontrolė; ragina Komisiją išsaugoti biudžeto vientisumą ir siūlant naujas politikos iniciatyvas juo vadovautis kaip orientaciniu principu;

81.

primena ilgalaikę savo poziciją, kad Europos plėtros fondas (EPF) nuo 2021 m. turėtų būti integruotas į Sąjungos biudžetą, kartu užtikrinant Afrikos taikos priemonės ir su saugumu susijusių operacijų finansavimą;

82.

pabrėžia, jog bet koks būsimas EPF ar tokių ad hoc priemonių integravimas į ES biudžetą reiškia, kad jų atitinkami finansiniai paketai pridedami prie DFP viršutinių ribų, kurias reikės atitinkamai patikslinti siekiant netrukdyti finansuoti kitų ES politikos sričių ir programų;

83.

pabrėžia, kad dėl nelanksčios Sąjungos biudžeto struktūros biudžeto valdymo institucija negali tinkamai reaguoti į kintančias aplinkybes; todėl ragina kitoje DFP numatyti daugiau lankstumo, visų pirma daugiau lankstumo tarp išlaidų kategorijų, suteikiant lankstumo neišnaudotoms maržoms, ir skirtingais metais, siekiant iki galo išnaudoti DFP viršutines ribas;

84.

pabrėžia, kad reikia turėti ne tik galimybę nedarant poveikio sutartam programavimui lanksčiai reaguoti į kintančias aplinkybes, bet ir užtikrinti galimybę Sąjungai būti pasirengusiai greitai reaguoti į besiformuojančias krizes, pvz., į dabartinę migracijos krizę; todėl ragina be DFP jau numatytų specialių priemonių Sąjungos biudžete sudaryti nuolatinį ES krizių rezervą, kad būtų išvengta tokių ad hoc atvejų, kaip patikos fondų steigimas; pažymi, kad toks mechanizmas, sukurtas siekiant reaguoti į krizes ir nenumatytas situacijas, dėl jo pobūdžio turėtų veikti kaip speciali DFP priemonė ir jam neturėtų būti taikomos DFP viršutinės ribos;

85.

primena kritišką Parlamento poziciją dėl to, kaip buvo vykdoma 2014–2020 m. DFP reglamento priėmimo procedūra; primena, kad reglamentui priimti reikia Parlamento pritarimo; todėl pabrėžia, kad Parlamentas nuo pat pradžios turi būti visapusiškai įtrauktas į atitinkamas derybas; mano, kad ES institucijos turėtų oficialiai įtvirtinti naujos DFP procedūros metodus ir juos išdėstyti susitarime, kuris būtų pasiektas atliekant DFP laikotarpio vidurio peržiūrą ir (arba) tikslinimą ir kuriame turėtų būti atsižvelgta į praėjusių derybų trūkumus ir turėtų būti visapusiškai išsaugotas Parlamento vaidmuo ir Sutartyse išdėstytos prerogatyvos; mano, kad šie metodai galiausiai turėtų būti įtvirtinti Tarpinstituciniame susitarime, kaip ir metinė biudžeto procedūra;

86.

mano, kad DFP reglamento priėmimui taikomas vienbalsiškumo reikalavimas yra tikra kliūtis šiame procese; atsižvelgdamas į tai ragina Europos Vadovų Tarybą aktyvuoti SESV 312 straipsnio 2 dalies išlygą, kad būtų leidžiama DFP reglamentą priimti kvalifikuota balsų dauguma; be to, primena, kad taip pat galima pasinaudoti bendra ES sutarties 48 straipsnio 7 dalies išlyga siekiant taikyti įprastą teisėkūros procedūrą; pabrėžia, jog užtikrinus, kad DFP reglamentas būtų priimamas kvalifikuota balsų dauguma, būtų laikomasi ne tik sprendimų priėmimo proceso, taikomo priimant iš esmės visas ES daugiametes programas, bet ir metinės ES biudžeto tvirtinimo procedūros;

87.

primena, kad pagal Sutarties nuostatas Europos Vadovų Tarybai nėra priskiriama teisės vykdyti teisėkūros funkcijas; šiomis aplinkybėmis pakartoja, jog tvirtai prieštarauja Europos Vadovų Tarybos kišimuisi į teisėkūros procesą per praėjusias derybas dėl DFP; prašo Europos Vadovų Tarybą apsiriboti jai pagal Sutartį priskirtomis užduotimis ir nedaryti poveikio politiniams pokyčiams, dėl kurių turi būti sprendžiama pagal įprastą teisėkūros procedūrą, ir taip gerbti Parlamento teisėkūros prerogatyvas, kurias jis turi pagal bendro sprendimo procedūrą;

88.

primygtinai ragina, kad teisėkūros procesas, vykdomas siekiant priimti naują DFP, būtų užbaigtas iki 2018 m. pabaigos po esminių Europos Parlamento ir Tarybos derybų; pabrėžia, jog laiku susitarus dėl DFP bus sudarytos sąlygos greitai priimti visus sektorinius reglamentus ir nedelsiant 2021 m. sausio 1 d. pradėti vykdyti visas naujas programas; pabrėžia, kad svarbu geriau informuoti nacionalinius parlamentus ir Europos piliečius apie su nauja DFP susijusius iššūkius, surengus, jei reikia, tarpinstitucinę tarpparlamentinę konferenciją;

89.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, kitoms suinteresuotosioms institucijoms ir įstaigoms, taip pat valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.