14.7.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 230/91

Pranešėja:

An LE NOUAIL MARLIÈRE

1.1.

Komitetas palankiai vertina abu komunikatus ir atliekų direktyvų pakeitimų rinkinį ir remia veiksmus, kuriais siekiama įtikinti visas įmonės ir vartotojus, jog reikia laipsniškai atsisakyti dabartinio linijinio „imti, gaminti, vartoti ir išmesti“ ekonomikos modelio ir paspartinti perėjimą prie žiedinio modelio, kuriuo užtikrinamas atsikūrimas ir siekiama naudoti atsinaujinančiąją energiją, kuo labiau sumažinant gamtos išteklių naudojimą.

1.2.

Komitetas pritaria siekiui tokiam perėjimui sukurti palankų pagrindą, apimantį visą produktų gyvavimo ciklą: žaliavų tiekimas, ekologinio projektavimas, mažmeninė prekyba, verslo ir vartojimo modeliai, pakartotinis naudojimas ir pergaminimas, taip pat atliekų kaip išteklių naudojimas.

1.3.

Tačiau Komitetas apgailestauja, kad Komisijos pateiktuose konkrečiuose pasiūlymuose per daug dėmesio skirta atliekų politikai ir teisės aktams, o panašių su pradine grandimi susijusių konkrečių pasiūlymų, kuriais būtų siekiama patobulinti visą produktų gyvavimo ciklą, nėra. EESRK tikisi, kad Komisija pateiks ir tokių priemonių veiksmų planą, aiškiai nurodydama tvarkaraštį, procesą ir biudžetą, ir pasiūlymų dėl naujoviškų finansavimo priemonių, pavyzdžiui, ekologinių obligacijų.

1.4.

Komitetas ragina Komisiją žiedinei ekonomikai palankų politinį pagrindą integruoti į kitas Europos politikos sritis, pavyzdžiui, energetikos ir klimato politiką, susieti su pramonės politika, įskaitant ES reindustrializacijos tikslą. EESRK pritaria, kad į strategijos „Europa 2020“ pagrindinius tikslus turėtų būti įtrauktas ir efektyvaus išteklių naudojimo tikslas, kaip siūlo Europos efektyvaus išteklių naudojimo platforma ir kaip nurodyta komunikate Žiedinės ekonomikos kūrimas.

1.5.

Nors Komisija atsižvelgė į bendrą palankų poveikį užimtumui ir į žiedinės ekonomikos politikos dokumentų rinkinį įtraukė „Žaliojo užimtumo iniciatyvą“, Komitetas apgailestauja, kad buvo praleista palanki proga konkrečiau išnagrinėti poveikį, riziką ir naudą užimtumui. Visų pirma, nebuvo atsižvelgta į užimtumo potencialą atliekų prevencijos, pakartotinio naudojimo ir pergaminimo srityse. Be to, daugiau dėmesio turėtų būti skirta deramų darbo sąlygų užtikrinimui ir darbuotojų sveikatos bei saugos standartų tobulinimui.

1.6.

Sukūrus Europos Komisijos siūlomą pagrindą turėtų būti paskirstyti veiksmai, skirti informuoti suinteresuotąsias šalis ir keisti jų elgseną: galvoti apie ateitį, siekti mokslinės pažangos, diegti naujoviškas taikomąsias programas ir užtikrinti Europos konkurencingumo bei bendro intereso pusiausvyrą.

1.7.

Vartotojai ir gamintojai privalo sužinoti, kokia atsakomybė jiems tenka. Vartotojai turi būti informuoti, kad galėtų atsakingai pirkti, atsekamumas turi būti optimalus, o gamintojai privalo atsakyti už savo veiksmus.

1.8.

Komisijos siūlomas laipsniškas perdirbti tinkamų medžiagų šalinimo sąvartynuose sustabdymas ir platesnio užmojo atliekų perdirbimo tikslai yra būtinos perėjimo prie žiedinės ekonomikos sąlygos, ir jas reikia vykdyti. Komisija, užtikrindama, kad tikslai būtų patikimi – jie turi būti priimtini, kokybiški ir proporcingi – turėtų gauti ir visuomenės pritarimą.

1.9.

Komitetas taip pat palankiai vertina tai, kad Komisija ėmėsi priemonių ES atliekų teisės aktams tobulinti, visų pirma įdiegdama geresnes stebėjimo ir valdymo priemones. Jeigu ES nori nuo dabar perdirbamų 42 % komunalinių atliekų pereiti prie 50 % 2020 m. ir 70 % 2030 m., turės būti užtikrinta, kad tam tikros valstybės labiau stengtųsi ir rinktųsi pažangius atliekų tvarkymo sprendimus. Taip pat reikėtų imtis veiksmų gerinti pirminių produktų ir jų sudedamųjų dalių, taip pat viso perdirbimo proceso kokybę.

1.10.

Komitetas atkreipia dėmesį, kad Komisijos pasiūlymuose neatsižvelgiama į atliekų hierarchiją, nustatytą Atliekų pagrindų direktyvoje, kurioje apibrėžtas atliekų prevencijos, parengimo pakartotiniam naudojimui, perdirbimo, kito naudojimo (energijai gauti) ir šalinimo prioritetų eiliškumas. Nuodugniai neištirta atliekų prevencijos tikslų ir kitų atliekų prevencijos priemonių įgyvendinamumas, išskyrus neprivalomą maisto atliekų mažinimo tikslą. Ilgalaikėje perspektyvoje turėtų būti imtasi kontroliuoti bendrą sunaudotų medžiagų ir galutinių atliekų kiekį ir, siekiant saugoti aplinką, jis turėtų būti mažinamas.

1.11.

Lygiai taip pat, kaip pakartotinis panaudojimas (produktų atveju), daugkartinis perdirbimas (medžiagų atveju) leidžia sutaupyti pirminių žaliavų, suvartoti mažiau energijos ir išmesti mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Atliekų dokumentų rinkinio peržiūra dabar suteikia unikalią galimybę pradėti taikyti ilgalaikio naudojimo medžiagų daugkartinio perdirbimo principą.

1.12.

Žiedinės ekonomikos nauda neturėtų būti matuojama vien pagal susidariusių atliekų kiekį; žmonės taip pat turėtų būti skatinami saugoti materialius ir žmogiškuosius išteklius visoje vertės grandinėje ir turėtų būti siekiama panaikinti visus pavojų aplinkai arba žmonėms keliančius procesus.

1.13.

Komitetas rekomenduoja politikos dokumentų rinkinį papildyti priemonėmis, kuriomis būtų konkrečiai remiamas panaudotų produktų parengimas pakartotiniam naudojimui. Nustačius, kad parengimas pakartotinai naudoti yra toks pat svarbus kaip ir perdirbimas – kaip Komisija yra nustačiusi pateikdama perdirbimo tikslus, – nesilaikoma atliekų hierarchijos. Pirmumas turėtų būti teikiamas trumpajam ciklui. Pakartotinis produktų naudojimas, jų parengimas pakartotiniam naudojimui ir pergaminimas – tai būdai geriausiai panaudoti produktų vertę ir padidinti galimybes ES išlaikyti vertės grandines, remti teritorinę plėtrą ar kurti darbo vietas.

1.14.

Laikydamasi tokio požiūrio ES taip pat turėtų raginti visas valstybes nares savo atliekų planus paversti teritoriniais žiedinės ekonomikos planais ir dėmesį sutelkti į priemones, kuriomis būtų skatinama taupyti materialius išteklius ir užtikrinti žmonių gerovę.

1.15.

Galiausiai Komitetas taip pat rekomenduoja plėsti sektorinį požiūrį, kad būtų skatinama žiedinė ekonomika.

2.1.

2014 m. liepos 2 d. Europos Komisija paskelbė penkių pasiūlymų rinkinį (1), kurį sudaro:

3.1.

Kaip būtų galima gaminti prekes ir teikti paslaugas kartu ribojant naudojamų ir eikvojamų žaliavų kiekį ir neatsinaujinančiųjų energijos šaltinių naudojimą? Viena aišku: per visą XX a. pramonės istoriją mineralų ir energijos gamtos išteklių gavybos ir naudojimo kaina nuolat mažėjo, labiausiai dėl to, kad laipsniškai didėjo produktyvumas.

3.2.

Dabar, XXI a. pradžioje, šis linijinis modelis ne tik ėmė silpti, bet taip pat kyla pavojus, kad, laikui bėgant, jis taps nepriimtinas dėl to, kad planetos gamtos ištekliai nyksta. Jau pasiektas pavojingas lygis: nebėra laiko galvoti apie tai, kaip galėtume pakeisti ekonomikos modelį – reikia skubiai diegti naują.

3.3.

Gavybos, gamybos, vartojimo, šalinimo ir perdirbimo srityse reikia didžiulių pokyčių norint užtikrinti, kad ateityje bendruomenės gebėtų pačios savarankiškai apsirūpinti ištekliais ir būtų užtikrinta jų tvari socialinė plėtra.

3.4.

Beveik visos žmonių bendruomenės dabar taiko grobuonišką vystymosi modelį, kuris, kaip sakoma, iš dalies nebekontroliuojamas, per mažai atsižvelgiama į bendruomenes, kurioms didžiulį neigiamą poveikį daro jų išteklių naudojimas arba pernelyg intensyvus naudojimas, taip pat neatsižvelgiama į nenumatytą poveikį klimato kaitai bei taršai ir būsimosioms kartoms kylantį pavojų.

3.5.

Visiems turėtų kilti abejonių dėl šio modelio, kuri susilpnino pasaulinės finansų, ekonomikos, socialinė, politinė, energetikos, ekologinė ir aplinkos krizės.

3.6.

Siekdama, kad būtų pakeisti gamybos ir vartojimo modeliai, Europos Komisija, pateikdama žiedinės ekonomikos viziją, atveria galimybes, įtrauksiančias visą visuomenę, tačiau jas dar reikia įgyvendinti.

4.1.

Komunikate „Žiedinės ekonomikos kūrimas“ paaiškinta bendra žiedinės ekonomikos idėja ir aprašytas jos palankus poveikis ekonomikos plėtrai ir užimtumui.

4.2.

Komunikate nustatyti bendrieji tikslai yra aiškūs, ir būtina daryti pažangą juos įgyvendinant. Mūsų gamybos ir vartojimo modelį reikia iš esmės keisti, turime naudoti mažiau išteklių bei žaliavų ir tai daryti racionaliau.

4.3.

Svarbiausia – žinoti, kaip pasiekti tuos tikslus ir kaip jie dera su visa apimančiu ir išsamiu politiniu pagrindu. Rinkos nepakankamumas ir trūkumai gali ir turi būti šalinami įvairiais būdais: rinkos paskatomis (kainos ir mokesčių signalai), reguliavimu (nustatant privalomus tikslus ir leidžiant rinkos dalyviams nuspręsti, kaip jų siekti), taip pat nustatant rinkos dalyviams taikomus standartus.

4.4.

Visa apimančiam politiniam pagrindui taip pat būtina įvykdyti visas sąlygas – ekonomines, socialines, užimtumo, sveikatos ir saugos.

4.5.

Komisijos komunikate teigiama, kad juo siekiama apibrėžti palankų politinį pagrindą gaminių projektavimui ir inovacijoms žiedinėje ekonomikoje, sudarantį sąlygas investicijoms ir įtraukiantį verslo sektoriaus ir vartotojų veiksmus.

4.6.1.

Komitetas pritaria palankaus žiedinei ekonomikai pagrindo kūrimo bendradarbiaujant su visomis suinteresuotosiomis šalimis principui. Nustačius šį pagrindą, turi atsiverti galimybės plėtotis naujam ekonomikos modeliui, laipsniškai pakeisiančiam dominuojantį linijinio ekonomikos augimo modelį. Pereinant prie žiedinės ekonomikos reikia visa apimančio požiūrio į visą produktų gyvavimo ciklą – nuo žaliavų tiekimo iki ekologinio projektavimo, mažmeninės prekybos, verslo modelių ir vartojimo modelių, pakartotinio naudojimo, pergaminimo, taip pat atliekų naudojimo ir šalinimo. Iš esmės Komisijos komunikatas atitinka tokį visa apimantį požiūrį. Tačiau praktiškai Komisijos požiūris nesubalansuotas, nes konkretūs politiniai pasiūlymai daugiausia skirti tik atliekų sektoriui. Komisija tiktai pamini, kad ateityje bus kuriamas palankus žiedinei ekonomikai pagrindas (3), aiškiai nenurodydama tvarkaraščio ir proceso. Tikimės, kad Komisija neatidėliodama pateiks aiškų ir skaidrų pasiūlymą dėl šių klausimų.

4.6.2.

Žiedinės ekonomikos idėja pagrįsta išteklių naudojimo per visą gyvavimo ciklą analize. Ja skatinamas perdirbimas, tam tikrų išteklių pakeitimas kitais, produktų ilgaamžiškumas ir pakartotinis naudojimas, atliekų mažinimas visoje grandinėje, įskaitant jų susidarymo vietoje, prekių ir paslaugų ekologinis projektavimas, nauji verslo modeliai ir kt. Jos tikslas – skatinti naujas valdymo formas, įtraukiant visus pilietinės visuomenės narius. Komitetas ragina Komisiją parengti išsamią perėjimo prie žiedinės ekonomikos strategiją. EESRK taip pat tikisi, kad Komisija parengs aiškesnius politinius pasiūlymus dėl ekologinio projektavimo, inovacijų ir investicijų skatinimo ir pateiks aiškius pasiūlymus, kuriuose bus nurodyta informacija apie biudžetą, skirtą žiedinės ekonomikos veiklai remti, taip pat informacija apie naujoviškų finansinių priemonių, pavyzdžiui, ekologinių obligacijų, naudojimą. Todėl Komisija turėtų toliau dirbti ir:

4.6.3.

Atsižvelgdamas į šias pastabas, Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į savo 2012 m. nuomonę dėl tvarių gamybos ir vartojimo būdų skatinimo ES, kurioje raginta „bendromis pastangomis plėtoti naują ekonomikos modelį ir įtraukti visus organizuotos pilietinės visuomenės suinteresuotuosius subjektus į šiam klausimui skirtą konsultacinį forumą“ (4).

4.7.1.

Europos Komisija patekdama savo požiūrį į žiedinės ekonomikos kūrimą nenurodo, kaip ji turėtų būti kuriam vietos ir regionų lygmeniu. Komitetas mano, kad bet kokia žiedinės ekonomikos strategija turėtų būti rengiama laikantis teritorinės hierarchijos principo – nuo vietos valdžios institucijų iki pasaulinio lygmens, įskaitant regioninį, nacionalinį ir europinį lygmenį, ir pirmumas visur ir visada, jeigu tik įmanoma, turėtų būti teikiamas trumpajam ciklui ir tiekimo grandinėms.

4.7.2.

Potenciali socialinė ir ekonominė žiedinės ekonomikos nauda pirmiausia gali būti juntama būtent vietos lygmeniu (tvarūs miesto rajonai, ekologiški miestai), tada – (ES) regionų lygmeniu, ir tik po to nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

4.7.3.

Ši teritoriniu požiūriu grindžiama perspektyva apima kovą su tarptautiniu socialiniu ir aplinkosauginiu dempingu, taigi ir galimą didelės dalies ekonomikos nedidelio masto perkėlimą. Atliekų tvarkymo optimizavimui būtina daug vietos ir regionų vadovų iniciatyvų: atrankiojo atliekų surinkimo organizavimas, atliekų surinkimo ir perdirbimo centrų steigimas, taip pat remonto, pakartotinio pardavimo ir pakartotinio naudojimo tinklų kūrimas ir kt. Kalbant apie tinkamą biologinių atliekų tvarkymą, pirmumas tikrai turėtų būti teikiamas trumposioms tiekimo grandinėms, taip pat ir darbo vietų kūrimo požiūriu.

4.7.4.

Laikydamasi šių principų ES turėtų raginti valstybes nares savo atliekų planus laipsniškai keisti teritoriniais žiedinės ekonomikos planais.

4.8.1.

Nors Komisijos dokumentų rinkinyje aplinkosauga (atliekų tvarkymas) tikrai siejama su ekonomika (žaliosios darbo vietos, MVĮ veiksmų planas), jame sistemingai trūksta aiškumo dėl šių aspektų:

4.9.1.

Naujoje žiedinės ekonomikos strategijoje turėtų būti labiau stengiamasi suformuoti sektorinį požiūrį atliekų srityje. Komitetas taip pat pageidautų, kad sektorinis požiūris būtų plėtojamas ne tik darnios statybos srityje.

4.9.2.

Komitetas mano, kad sektorinis požiūris turėtų būti plečiamas ir turėtų apimti ne vien su tvariu maistu ar darnia statyba, bet ir su kitais sektoriais, pavyzdžiui, gamybos, susijusius pasiūlymus.

5.1.1.

Komitetas pritaria pagrindiniams pakeitimams, kuriais siekiama:

5.1.2.

Tačiau atrodo, kad tam tikros papildomos galimybės (pavyzdžiui, konkrečių tikslinių prevencijos ir pakartotinio naudojimo tikslų nustatymas arba privalomos kai kuriems produktams taikomos grąžinimo sistemos) buvo iškart atmestos atlikus poveikio vertinimą. Komisijos pasiūlymuose nesilaikoma Atliekų pagrindų direktyvoje (5) nustatytos atliekų hierarchijos, t. y. atliekų prevencijos, parengimo pakartotinai naudoti, perdirbimo, kitokio naudojimo ir šalinimo prioritetų eiliškumo.

5.1.3.

Atliekų pagrindų direktyvos 9 straipsnio c punkte reikalaujama, kad Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateiktų ataskaitas, jei reikia, kartu su pasiūlymais dėl priemonių, kurių reikia imtis, kad būtų nustatyti atliekų prevencijos ir atribojimo tikslai 2020 metams, kartu su atliekų prevencijos rodikliais. Kadangi atliekų prevencija yra neatskiriama žiedinės ekonomikos dalis, ši ataskaita turėjo būti pateikta su žiedinės ekonomikos dokumentų rinkiniu. Su dabartiniu žiedinės ekonomikos priemonių rinkiniu pateiktame poveikio vertinime nurodyta, kad pasiūlymas nustatyti visa apimantį atliekų prevencijos tikslą buvo atmestas, nepateikiant išsamios šio klausimo analizės.

5.1.4.

Panašu, kad nepakankamai užtikrintas ir ekologinis produktų ir paslaugų projektavimas. Tai būtų galima padaryti nustačius:

5.1.5.

Komitetas mano, kad reikėtų parengti strategiją suplanuoto nusidėvėjimo klausimu, apimančią technologinius, verslo, reguliavimo, švietimo ir informavimo aspektus (6).

5.2.1.

Tinkamam atliekų hierarchijos taikymui iš esmės būtini kiekybiniai prevencijos tikslai, kaip jau nurodė Europos Parlamentas, Regionų komitetas ir Audito Rūmai. Komisija turėtų nustatyti tokius tikslus remdamasi valstybių narių pateiktomis nacionalinėmis prevencijos programomis.

5.2.2.

Reikėtų atidžiai išnagrinėti Regionų komiteto pasiūlytą 10 % mažesnio komunalinių atliekų kiekio tikslą (7). Atsižvelgiant į nacionalinę ir regioninę buitinių atliekų ribojimo patirtį, galbūt taip pat reikėtų nustatyti Europos lygmens ribą (maždaug 200–300 kg vienam asmeniui per metus).

5.2.3.

Komunalinės atliekos (Atliekų pagrindų direktyvos 3 straipsnis) turėtų būti griežtai apibrėžtos kaip buitinės atliekos ir neapimti komercinių ir pramoninių atliekų arba atliekų, dėl kurių didesnė atsakomybė tenka gamintojui, kad būtų galima aiškiai apibrėžti funkcijas ir atsakomybę.

5.2.4.

Komercinės ir pramoninės atliekos turėtų būti apibrėžtos kaip atliekos, nelaikomos buitinėmis atliekomis, ir turėtų būti nustatytas atskiras jų perdirbimo tikslas.

5.2.5.

Neturėtų būti apibrėžiama, kad užpildymas yra vienas naudojimo tipų, turėtų būti draudžiamas tada, kai atliekos yra pavojingos, ir taikomas tik statybos ir griovimo atliekoms (Atliekų pagrindų direktyvos 3 straipsnis).

5.2.6.

Į Komisijos pasiūlymą dėl kiekybinio prevencijos tikslo, taikomo tik maisto atliekoms, turėtų būti įtrauktas ir pakuočių kiekio mažinimo tikslas, arba susietas su pastaruoju tikslu.

5.2.7.

Komitetas rekomenduoja į politikos dokumentų rinkinį įtraukti priemones, kuriomis būtų konkrečiai remiamas panaudotų produktų parengimas pakartotiniam naudojimui. Tai, kad parengimui pakartotiniam naudojimui teikiama tokia pat svarba kaip ir perdirbimui, kaip Komisija yra nustačiusi perdirbimo tiksluose, neatitinka atliekų hierarchijos. Dėl produktų ir jų dalių atnaujinimo atsiranda ne tik plačios galimybės efektyviau naudoti produktus ir medžiagas, bet ir kurti darbo vietas vietos ir regioniniu lygmeniu. Be to, parengimas pakartotiniam naudojimui (pakuočių ir elektros arba elektroninės įrangos, ar net kitų prekių, pvz., žaislų ir sauskelnių paruošimas pakartotiniam naudojimui) neturėtų būti traktuojamas taip pat, kaip perdirbimas ir turėtų būti nustatytas atskiras tikslas (pavyzdžiui, maždaug 5 %).

5.2.8.

Teisėkūros procedūra priimamame akte planuojama perdirbamų arba pakartotinai naudojamų komunalinių atliekų kiekį iki 2030 m. padidinti iki 70 %; perdirbamų arba pakartotinai naudojamų pakuočių atliekų kiekį iki 2030 m. padidinti iki 80 %; iki 2015 m. pasiekti, kad į sąvartynus nebūtų priimamos perdirbti tinkamos atliekos; susidarantį maisto atliekų kiekį iki 2025 m. sumažinti 30 % Šie tikslai yra labai svarbūs ir jų turi būti laikomasi.

5.2.9.

Kiekybiniai tikslai turi būti neatsiejama ekonominės veiklos vykdytojų diegiamų verslo modelių dalis (visų pirma pakavimo ir prekybos sektoriuose), ir šie vykdytojai turėtų rasti efektyviausią būdą nustatytus tikslus pasiekti. Tačiau būtina užtikrinti, kad šis būtinas perėjimas būtų vykdomas laikantis ir kitų ne mažiau svarbių principų ir kriterijų. Didžiausias susirūpinimas kyla dėl susijusių darbuotojų darbo sąlygų, sveikatos ir saugos standartų. Dėl sunkių darbo ir nestabilių užimtumo sąlygų, taip pat vyraujančios sveikatos ir saugos rizikos, pakuočių ir atliekų tvarkymo sektoriai yra itin pažeidžiami. Reikia imtis veiksmų ir užtikrinti, kad šie plataus užmojo tikslai būtų pasiekti nebloginant darbo sąlygų – priešingai, darbo sąlygos turi būti gerinamos (8).

5.2.10.

Vietos valdžios institucijoms reikėtų sukurti finansinį pagrindą: ekonominės sąlygos turi tokios, kad vietos valdžios institucijos galėtų laikytis nustatytų tikslų, taigi jos turi gauti būtiną finansavimą. Jeigu valdžios institucijas ribos griežtos taisyklės dėl skolų, atsiradus bet kokiam papildomų investicijų poreikiui (pavyzdžiui, atliekų tvarkymo sektoriuje), neišvengiamai mažės kitos pagrindinės veiklos išlaidos. Politinis pagrindas turi užtikrinti tinkamą finansinį pagrindą, prireikus būtų galima pasinaudoti konkrečiais biudžetais, pavyzdžiui, ES struktūriniais fondais ir lėšomis, kurias galima gauti pagal strategiją „Europa 2020“.

5.2.11.

Kalbant apie maisto atliekų mažinimą, negalima atsisakyti maisto saugos ir reikia užtikrinti vartotojų apsaugos standartus. Šiuo požiūriu reikia įtraukti vartotojų apsaugos organizacijas ir maisto saugos subjektus ir su jais konsultuotis.

5.2.12.

Maisto atliekos yra organinės žaliavos, kurių kuo didesnis kiekis turėtų būti perdirbtas arba nepakitusios sudėties sugrąžintas į žemės ūkio gamybą. Dėl savo pobūdžio kai kurios maisto atliekų rūšys yra labai tinkamos naudoti galvijų pašarams arba dirvožemio trąšoms. Įvairiomis ribojamojo pobūdžio nuostatomis šiuo metu tai uždrausta. Todėl EESRK rekomenduoja Komisijai išnagrinėti, ar šie apribojimai yra tikslingi.

6.1.

Komunikatu dėl išteklių naudojimo efektyvumo statybos sektoriuje siekiama mažinti bendrą sektoriaus poveikį aplinkai per visą gyvavimo ciklą. Jame siūlomas pastatų aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo rodiklių rinkinys, kad projektuotojai, gamintojai, rangovai, institucijos ir naudotojai galėtų rinktis remdamiesi informacija. Labai svarbu sukurti skaidrią rodiklių sistemą, visų pirma standartizuotus statistinius duomenis ir palyginamų, vartotojui naudoti patogų rodiklių rinkinį.

6.2.

Į žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinį reikėtų įtraukti tinkamas paklausa pagrįstas „traukos“ priemones, kurios paskatintų formuotis savarankišką antrinių žaliavų rinką (pvz., produktai, kuriuose yra nustatytas būtiniausias perdirbtų medžiagų kiekis). Reikia sukurti tokias sąlygas, kurioje maisto atliekomis būtų prekiaujama kaip gerą rinkos likvidumą turinčiomis žaliavomis nustatant atitinkamą kainą. Tai geriausia paskata rinkti atliekas.

6.3.1.

Užkirsti kelią serijiniams ieškiniams – svarbus draudimo bendrovių uždavinys: dėl daikto, kurio kopijų pagaminta dešimtys tūkstančių, defekto gali tiesiogiai arba netiesiogiai susidaryti remonto išlaidų, sudarančių dešimtis ar net šimtus milijonų eurų. Pavyzdžiui, per pastaruosius dvidešimt metų daug ieškinių buvo patekti dėl tam tikro statybos produkto įvairių sudedamųjų dalių cheminio nesuderinamumo.

6.3.2.

Tokios rūšies serijinių ieškinių priežastis paprastai būna laikui bėgant atsirandanti reakcija dėl sąveikos su išorės veiksniais (drėgme arba temperatūra). Kai kuriuos šiuos reikalavimus galima taip pat sieti su importuotais produktais, kurių tam tikros savybės pradžioje nebuvo tinkamai nurodytos.

6.3.3.

Tai, kad gaminant statybines medžiagas naudojamos perdirbtos medžiagos, savaime nėra kliūtis. Tačiau labai svarbu gerai išmanyti fizines ir chemines perdirbamos medžiagos savybes, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam nesuderinamumo pavojui, kai medžiagos bus pakartotinai naudojamos. Sunku pateikti tinkamą perdirbtinų medžiagų apibrėžtį, jas suklasifikuoti bei užtikrinti, kad pakartotinai naudojamų produktų partijoje nebūtų nukrypimų.

6.3.4.

Atliekų dokumentų rinkinio peržiūra suteikia unikalią galimybę pradėti taikyti daugkartinio perdirbimo principą siekiant skatinti efektyviai naudoti išteklius. Daugkartinis perdirbimas vykdomas tada, kai perdirbimo procese medžiagų struktūrinė sandara neblogėja, pavyzdžiui, ilgalaikio naudojimo medžiagų atveju, ir jos gali būti pakartotinai grąžinamos į apyvartą daugelį kartų sustiprinant žiedinę ekonomiką ir užtikrinant, kad funkcionalios medžiagos nebūtų švaistomos ar prarandamos deginant ar šalinant į sąvartynus. Pagal savo pobūdį ilgalaikio naudojimo medžiagos – tai turtas, kuriuo visuomenė gali naudotis amžinai.

6.3.5.

Pakartotinį naudojimą būtų lengviau valdyti įdiegus statybinių medžiagų atsekamumo per jų pirmą gyvavimo ciklą sistemą; reikėtų parengti medžiagų klasifikavimo pagal jų būsimą paskirtį taisyklių rinkinį, dėmesį sutelkiant į didelį biologinį skaidumą ir kokybės standartų nustatymą.

6.4.

Komisija galbūt turėtų nustatyti privalomas nuostatas ir nuobaudas, kad būtų išvengta potencialaus dempingo, kai nepageidaujamomis tapusios medžiagos būtų išvežamos iš ES.