52013DC0531

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Visa apimančio ir integruoto požiūrio į skurdo išnaikinimo veiksmų ir darnaus vystymosi finansavimą po 2015 m. koncepcija

Įžanga

Per dvejus ateinančius metus visi partneriai turėtų ryžtingai siekti, kad būtų paspartinta pažanga siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT). Todėl artėjant Jungtinių Tautų TVT skirtam specialiajam renginiui, vyksiančiam 2013 m. rugsėjo mėn., ES ir jos valstybės narės turi dėti daugiau pastangų vykdydamos dabartinius įsipareigojimus, įskaitant didesnį ir veiksmingesnį besivystančioms šalims skirtą finansavimą, kaip nurodyta Komisijos komunikate „Pokyčių darbotvarkė“[1]. ES ir jos valstybių narių (toliau – ES) veiksmų analizė pateikta pridėtoje 2013 m. ES vystymosi finansavimo ataskaitoje.

Jau dabar vyksta pasaulinės diskusijos dėl platesnio masto programos laikotarpiu po 2015 m. Komisijos komunikate „Deramas gyvenimas visiems. Skurdo panaikinimas ir tvarios pasaulio ateities užtikrinimas“[2], kurį patvirtino Taryba[3], daugiausia dėmesio skirta būsimos visa apimančios programos laikotarpiu po 2015 m. turiniui – pateikta vizija, kaip mažinti skurdą ir siekti darnaus vystymosi. Komunikate „2015 m. tarptautinis klimato kaitos susitarimas“[4] keliama svarbių klausimų, susijusių su kovos su klimato kaita finansavimu po 2020 m. Komunikate „ES paramos besivystančioms šalims gerinimas telkiant vystymosi finansavimą“[5] ir paskesnėse Tarybos išvadose[6] nurodyta, kad turi būti laikomasi visa apimančio požiūrio į visus finansavimo šaltinius ir integruoto požiūrio į įvairius procesus, kuriais sutelkiami tie patys šaltiniai.

Šiame komunikate daugiausia dėmesio skiriama finansavimo tvarkai, kurios bus laikomasi įgyvendinant programą laikotarpiu po 2015 m. Jame siekiama nustatyti bendrą ES požiūrį į finansavimo klausimus, kurio būtų laikomasi tarptautinėse diskusijose, kurių tikslas – nuspręsti, kaip formuoti visuotinį požiūrį, nustatyti turimus išteklius ir išteklius, kurie gali būti sutelkti, sutartų tikslų įgyvendinimo būdus ir principus, kuriais turėtų būti remiamasi imantis veiksmų. Šiame etape ES turėtų ir toliau būti pasirengusi palaikyti dialogą su partneriais. Šiuo komunikatu nesiūloma ES imtis naujų veiksmų ar prisiimti įsipareigojimų. Tai būtų galima padaryti vėliau, kai bus visuotinai susitarta dėl įvairių įsipareigojimų, kuriais atsižvelgiama į kintančius įvairių tarptautinių partnerių poreikius ir pajėgumus laikotarpiu po 2015 m.

Šiame komunikate daugiausia dėmesio skiriama besivystančių šalių finansavimui, tačiau siūlomas požiūris gali būti laikomas universaliu. Pagrindinis principas taikytinas visoms šalims – visų strateginių tikslų įgyvendinimui lėšos skiriamos iš tų pačių finansavimo šaltinių ir jos naudojamos taip, kad būtų pasiekta geriausių rezultatų.

1.           Kintanti pasaulinė finansų aplinka

Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje įvyko didelių pokyčių, visų pirma susijusių su pasaulinio turto paskirstymu, šalių gebėjimu veikti pasaulines tendencijas, vis svarbesniu naujų paramos teikėjų vaidmeniu, todėl pasikeitė supratimas apie tai, kas yra vystymosi finansavimas.

Šiuo metu vyksta keli su finansavimu susiję tarptautiniai procesai. JT aukšto lygio grupės parengtoje ataskaitoje dėl programos laikotarpiu po 2015 m. aptarti su finansavimu susiję aspektai ir kitos įgyvendinimo priemonės, šiuos klausimus svarsto ir JT Darnaus vystymosi tikslų atvira darbo grupė. Darbą pradėjo JT komitetas, kuriam pavesta parengti darnaus vystymosi finansavimo strategijos pasiūlymų, o JT Generalinėje Asamblėjoje rengiamos konsultacijos dėl galimybių stiprinti vystymosi finansavimo procesą. Be to, pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją siekiama sutelkti ir veiksmingai naudoti kovos su klimato kaita finansavimą laikotarpiu po 2020 m., o pagal Biologinės įvairovės konvenciją siekiama nustatyti išteklių sutelkimo strategijos įgyvendinimo tvarką. Vykstant šiems ir kitiems procesams svarstoma galimybė įvairių strateginių tikslų siekti naudojantis tais pačiais ištekliais, dėl to įsipareigojimai gali sutapti. Tokių tikslų, pagrįstų dabartiniais ir būsimais įsipareigojimais, turėtų būti siekiama koordinuotai naudojant investicijas ir tai turėtų padėti kurti sinergijas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Todėl su finansavimu susiję procesai turėtų derėti su bendrai sutartais principais ir būti glaudžiai tarpusavyje susieti, kad jų nauda siekiant įvairių visuotinių strateginių tikslų būtų kuo didesnė.

Dabartinės diskusijos suteikia galimybę peržiūrėti Monterėjaus konsensusą, kad būtų nustatytas požiūris į finansavimą, pagal kurį daugiausia dėmesio būtų skiriama nacionaliniam lygmeniui, kuriuo panaudojama daugiausia išteklių. 2002 m. Monterėjaus konsensuse ir 2008 m. Dohos deklaracijoje dėl vystymosi finansavimo įtvirtinti iki šiol svarbūs racionalūs principai: siekiant pažangos svarbiausi kiekvienos šalies nacionalinio lygmens veiksmai ir tinkamas visų turimų išteklių panaudojimas. Vykstant diskusijoms finansavimo tema pirmiausia turėtų būti laikomasi šio visa apimančio požiūrio ir siekiama nustatyti tolesnius juo pagrįstus veiksmus.

Ištekliais gali būti laikomi viešojo ir privačiojo sektorių vidaus ir išorės finansavimas. Viešojo sektoriaus vidaus finansai – tai mokesčiai ir kitos valdžios sektoriaus gaunamos pajamos, taip pat iš gamtinių išteklių. Viešojo sektoriaus išorės finansai gali būti dotacijos, kapitalas arba paskolos. Privačiojo sektoriaus vidaus finansai apima vietos įmonių ir labdaros organizacijų investicijas. Privačiojo sektoriaus išorės finansai – tai užsienio investicijos, asmeniniai pervedimai, pvz., perlaidos ir aukojami pinigai. Prie vienos iš šių kategorijų taip pat priskirtini tokie nauji ir novatoriški šaltiniai kaip finansinių sandorių mokestis, iš prekybos anglies dioksido taršos leidimais gaunamos įplaukos arba bunkerinio kuro mokesčiai.

Kiekviena šalis, skirtingomis priemonėmis siekdama įvairių pagrindinių tikslų, šių kategorijų išteklius gali investuoti siekdama nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu sutartų tikslų. Požiūris į finansavimą turėtų būti grindžiamas būtent šiais ištekliais. Valdžios sektorius gali tiesiogiai pasinaudoti disponuojamais viešojo sektoriaus ištekliais. Privačiojo sektoriaus finansai šiuo požiūriu labai skiriasi, nes priklauso nuo asmeninių interesų ir turi būti pasitelkti siekiant strateginių tikslų. Politikos formuotojai turėtų siekti didinti turimą finansavimą ir užtikrinti, kad ištekliai būtų tikslingai naudojami siekiant sutartų tikslų. Šiuo tikslu visi šaltiniai turėtų būti laikomi priemonių, kuriomis siekiama rezultatų, visuma.

2.           Svarbiausi finansavimo šaltiniai besivystančiose šalyse

Nustatyta, kad 2010 m. besivystančių šalių viešojo ir privačiojo sektorių turimos lėšos, kurias buvo galima panaudoti kovojant su skurdu ir siekiant darnaus vystymosi, buvo apie 7,129 mlrd. EUR[7].

1 lentelė. Lėšos, kuriomis disponuoja besivystančios šalys (mlrd. EUR, 2010 m.)

Viešojo sektoriaus vidaus finansai

Iš viso: 3 317

Mokestinės pajamos: 3 252

Žalingų iškastinio kuro subsidijų pašalinimo potencialas: 309

Viešojo sektoriaus išorės skolinimasis: 65

Papildomi duomenys:

Iš viso rezervų, įskaitant auksą: 4 074

Neteisėti finansiniai srautai iš šalių: 649 (prarastų mokestinių pajamų – 120), įskaitant dėl korupcijos, nusikalstamos veikos, mokesčių slėpimo ir vengimo

Viešojo sektoriaus išorės finansai

Iš viso išlaidų: 158

Oficialios paramos vystymuisi (OPV) dotacijos: 92, iš kurių – 39 skirtos ES

Lengvatinės paskolos: 7, iš kurių – 3 skirtos ES

Kiti oficialūs vystymosi finansavimo šaltiniai: 54, iš kurių – 4 skirti ES

JT vadovautos tarptautinės saugumo operacijos: 5, iš kurių – 2 ES

Privačiojo sektoriaus vidaus ir išorės finansai

Iš viso: 3 652

Vidaus privačios investicijos: 2 678

Užsienio investicijos: 624

Tiesioginės užsienio investicijos: 443

Užsienio investicijų portfelis: 181

Privačiojo sektoriaus išorės skolinimasis: 70

Perlaidos: 238

Pervedimo įkainių sumažinimo 5 proc. potencialas: 12 per metus

Asmeninė labdaringa veikla: 42

Šie duomenys patvirtina, kad viešojo sektoriaus vidaus ištekliai (20 kartų) viršija viešojo sektoriaus išorės finansus, kurie sudaro tik 2 proc. visų besivystančių šalių finansų. Privačiojo sektoriaus finansai prilygsta viešojo sektoriaus finansams. Tačiau labai skiriasi šalių finansavimo šaltinių sudėtis, kaip matyti iš skirtingos padėties mažas pajamas gaunančiose šalyse ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse.

1 paveikslas.

2 paveikslas.

2.1.        Viešojo sektoriaus vidaus finansai – svarbiausias ir tinkamiausias valdžios sektoriaus šaltinis

Viešojo sektoriaus vidaus finansai (3 317 mlrd. EUR) yra pagrindinis finansavimo šaltinis, kuriuo valdžios sektorius gali tiesiogiai naudotis siekdamas strateginių tikslų, todėl nustatant požiūrį į finansavimą šis šaltinis yra svarbiausias elementas. Vidaus finansai ne tik suteikia fiskalinio manevravimo galimybę finansuojant prioritetines sritis, bet ir turėtų padėti stiprinti viešojo sektoriaus atskaitomybę ir užtikrinti darnius valdžios sektoriaus ir piliečių santykius. Dauguma šalių galėtų pastebimai padidinti prioritetinėms sritims skiriamą vidaus finansavimą didindamos mokestines pajamas, kovodamos su neteisėtais finansiniais srautais ir panaikindamos žalingas iškastinio kuro subsidijas.

2.1.1.     Vidaus išteklių sutelkimas

Mokesčių surinkimas besivystančiose šalyse skiriasi: mažas pajamas gaunančios šalys surenka vidutiniškai 13 proc. BVP, o vidutines pajamas gaunančios šalys –vidutiniškai 22 proc. BVP. Remiantis JT vystymosi programa, Tūkstantmečio vystymosi tikslus atitinkanti valdžios sektoriaus pajamų dalis gali būti per 20 proc. BVP, taigi dauguma vidutines pajamas gaunančių šalių turėtų pajėgti pasiekti tų tikslų vien naudodamos viešojo sektoriaus vidaus išteklius. Be to, TVF teigimu, padidinti valdžios sektoriaus pajamas 3 proc. BVP būtų įmanoma gana greitai, net nesvarstant galimybės gauti didesnių pajamų iš gamtinių išteklių ir naujų aplinkosaugos mokesčių. Tai rodo, kad net ir mažas pajamas gaunančios šalys ilgainiui gali įveikti priklausomybę nuo pagalbos.

Daugelio šalių viešojo sektoriaus finansai labai nukenčia dėl tokių neteisėtų finansinių srautų kaip nusikalstamu būdu įgytos pajamos, mokesčių vengimas ir korupcija; nustatyta tokių srautų vertė – 649 mlrd. EUR. Mokestinių pajamų praradimas yra tik viena iš neigiamų tokių srautų pasekmių, nes dėl jų mažėja teisėtų investicijų ir kyla grėsmė platesnio masto socialiniam susitarimui. Šalys turėtų sustabdyti neteisėtus finansinius srautus reglamentavimo ir vykdymo užtikrinimo priemonėmis.

2.1.2.     Darnus skolinimasis ir skolinimas

Skolinimasis suteikia šalims galimybę paspartinti investicijas ir esant nestabilioms įplaukoms išlaikyti stabilias viešąsias išlaidas. Bendras besivystančių šalių įsiskolinimas pastaraisiais metais sumažėjo, tačiau dar daug tokių šalių patiria riziką arba neturi galimybės skolintis finansų rinkose ir yra priklausomos nuo oficialių paskolų. Sustiprėjo privačių skolintojų ir Paryžiaus klubui nepriklausančių oficialių skolintojų, kaip besivystančių šalių kreditorių, užimamos pozicijos. Svarbu, kad visi veikėjai laikytųsi atsakingo skolinimo ir skolinimosi principų, kad būtų užtikrintas skolos tvarumas.

Didžioji besivystančių šalių tarptautinio rezervo, kurio vertė – 4 074 mlrd. EUR, dalis priklauso vos kelioms vidutines pajamas gaunančioms šalims, o skurdesnių šalių rezervai paprastai yra mažesni. Atsargos rezervų paskirtis – apsaugoti šalį nuo sukrėtimų; juos galėtų papildyti draudimu pagrįstos priemonės, o tinkama makroekonomikos ir rizikos valdymo politika yra svarbiausia ribojant pažeidžiamumą.

2.1.3.     Tinkamai panaudojami viešojo sektoriaus vidaus ištekliai

Tinkamas turimų lėšų panaudojimas nemažiau svarbus už išteklių didinimą. Šalys turėtų laikytis tinkamo viešųjų finansų valdymo taisyklių ir užtikrinti didžiausią papildomą turimų lėšų naudą. Pirmenybė turėtų būti teikiama investicijoms, kurios svarbiausios siekiant nustatytų tikslų, o skiriant lėšų vieno strateginio tikslo įgyvendinimui taip pat turėtų būti remiamas kitų tikslų įgyvendinimas.

2.1.4.     Svarbiausi veiksmai, kad būtų padidinti visuotinai sutartų strateginių tikslų įgyvendinimui skirti vidaus ištekliai

Kiekviena šalis nacionaliniu lygmeniu turėtų:

– pertvarkyti mokesčių sistemas, stiprinti mokesčių administracijas ir įgyvendinti teisės aktus, kuriais mažinama korupcija. Tam būtina didinti skaidrumą ir atskaitomybę, užtikrinti tvarų gamtinių išteklių valdymą ir spręsti mokesčių slėpimo ir vengimo problemą;

– įgyvendinti strategijas, kuriomis užtikrinamas tinkamas lėšų panaudojimas, visų pirma užmegzti novatoriškus partnerystės ryšius, pritraukti privačiojo sektoriaus lėšų ir panaikinti žalingas iškastinio kuro subsidijas;

– laikytis atsakingo valstybės skolinimosi ir skolinimo principų ir stiprinti atsparumą.

Visos šalys ir tarptautiniai veikėjai, remdami nacionalinio lygmens pastangas, drauge turėtų:

– nustatyti taisykles, kuriomis kovojama su neteisėtais finansiniais srautais, informacijos atskleidimo pagal valstybę reikalavimą, didinti mokesčių sistemos skaidrumą bei keistis informacija ir taip reikalauti finansų sektoriaus ir svarbiausiuose sektoriuose veikiančių tarptautinių įmonių skaidrumo, taip pat raginti įgyvendinti Gavybos pramonės skaidrumo iniciatyvą ir kitas iniciatyvas, kuriomis skatinamas tvarus gamtinių išteklių naudojimas. ES užima pirmaujančias pozicijas skatindama spręsti šiuos klausimus, tačiau pažanga taip pat priklauso nuo to, ar kiti veikėjai laikosi šių principų;

– įgyvendinti kovos su korupcija taisykles, t. y. JT konvenciją prieš korupciją;

– stiprinti tarptautinę finansų struktūrą, kad būtų užtikrintas skolos tvarumas ir atsparumas sukrėtimams.

2.2.        Viešojo sektoriaus išorės finansai tebėra svarbūs kai kurioms šalims

Oficiali parama vystymuisi (OPV) tebėra pagrindinis 36 mažas pajamas gaunančių šalių, kurios taip pat labiau paveiktos pasaulinio masto problemų, finansavimo šaltinis. Tokia parama sudaro 12 proc. tokių šalių BVP, t. y. ir taip mažiau už tokių šalių gaunamas vidaus pajamas. Apskritai viešojo sektoriaus išorės finansų (kurių vertė – 158 mlrd. EUR) svarba besivystančioms šalims yra gana menka (0,7 proc. BVP). 108 mažas pajamas gaunančiose šalyse OPV sudaro tik 0,2 proc. BVP, o tai rodo, kad pagalba turėtų būti skiriama toms šalims, kurioms jos labiausiai reikia.

2.2.1.     Finansavimo didinimas ir svarbiausių aspektų stebėsena

Besivystančių šalių viešojo sektoriaus išorės finansavimas priklauso nuo kiekvieno paramos teikėjo priimtų su vidaus biudžetu susijusių sprendimų. ES bendrai teikia daugiau paramos negu visos kitos išsivysčiusios šalys bendrai, nuo 2008 m. laikosi pagalbos prekybai įsipareigojimų, įsipareigojimų teikti kovos su klimato kaita „Skubios pradžios“ finansavimą, didina finansavimą biologinės įvairovės srityje laikydamasi Nagojoje ir Haiderabade priimtų sprendimų. Nors bendrai ES suteikta OPV šiek tiek sumažėjo 2012 m., ES valstybių ir vyriausybių vadovai dar kartą patvirtino įsipareigojimą iki 2015 m. paramai skirti 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų, nors ekonominė padėtis tebėra sudėtinga. Besivystančios ekonomikos šalys ir šalys, kurioms suteiktas didesnes nei vidutines pajamas gaunančių šalių statusas, atsižvelgdamos į savo finansinius išteklius, taip pat turėtų teikti deramo dydžio viešajam sektoriui skirtą išorės finansavimą.

OPV idėja vis dažniau kritikuojama dėlto, kad yra pernelyg plataus masto, kad neapima nei visų vystomojo bendradarbiavimo veikėjų, nei visų susijusių veiksmų. Būtina pertvarkyti OPV ir užtikrinti tinkamesnę įvairių strateginių tikslų finansavimo stebėseną, pvz., tobulinant rodiklius (pvz., Rio rodiklius), kurie parodo OPV sumas, skiriamas konkretiems strateginiams tikslams įgyvendinti. Turėtų būti parengta viso besivystančioms šalims skiriamo finansavimo registravimo sistema, kad visi veikėjai būtų laikomi atskaitingais taikant tuos pačius standartus. Šioje srityje svarbų su OPV pertvarkymu susijusį darbą atlieka Vystymosi paramos komitetas. Išorės finansavimo stebėsena turėtų būti visa apimančio stebėsenos mechanizmo, kuris taip pat apimtų vidaus išteklius ir privačiojo sektoriaus finansus, dalis.

2.2.2.     Tinkamai panaudojamas išorės finansavimas

Kaip ir vidaus išteklių atveju, tinkamas lėšų panaudojimas reiškia, kad būtina imtis tinkamų veiksmų ir tinkamai juos atlikti: lėšos turėtų būti skiriamos ten, kur jų labiausiai reikia, turėtų būti pasitelkti novatoriški ir veiksmingi lėšų panaudojimo būdai, kad tuo pačiu metu būtų siekiama kelių strateginių tikslų, pvz., integruojant konkrečius strateginius tikslus.

Reikėtų labiau skatinti rinktis novatoriškus finansavimo teikimo būdus, kuriais didinamas veiksmingumas. Dotacijų derinimas su paskolomis ir kapitalu, taip pat garantijų ir rizikos pasidalijimo mechanizmai gali paskatinti privačiojo ir viešojo sektorių investicijas; šių tikslų ES aktyviai siekia. Vadovaujančiosios grupės novatoriško vystymosi finansavimo klausimu pasiūlyti novatoriški finansavimo būdai gali padėti pastebimai padidinti pajamas ir užtikrinti stabilesnį ir nuspėjamesnį finansavimą. Kai kurie novatoriški finansavimo mechanizmai, pvz., Švarios plėtros mechanizmas, sukurti siekiant konkretaus strateginio tikslo, tačiau įgyvendinant tokias investicijas turėtų būti atsižvelgiama į platesnes aplinkybes ir padedama siekti kitų tikslų.

Kad veiksmai būtų tinkamai atliekami, užmezgusi Pusano veiksmingo vystomojo bendradarbiavimo partnerystę, tarptautinė bendruomenė aiškiai įsipareigojo didinti veiksmų efektyvumą atsižvelgiant į besivystančių šalių demokratinę atsakomybę ir bendrą sutarimą, kad būtina kurti visuotines viešąsias gėrybes. Įvykdyti šiuos įsipareigojimus gali sukliudyti daugiašaliai procesai, kuriais siekiama numatyti finansavimą konkrečioms strateginėms sritimis, nors besivystančioms šalims svarbiausia, kad lėšos būtų skirtos toms sritims, kuriose jos galėtų tinkamai atlikti veiksmus siekdamos nacionalinių tikslų, susijusių su visuotiniais tikslais.

2.2.3.     Svarbiausi veiksmai, kad daugiau viešojo sektoriaus išorės išteklių būtų skiriama visuotiniams tikslams įgyvendinti

Kiekviena šalis turėtų prisiimti atsakomybę ir reikalauti, kad visas išorės finansavimas atitiktų jų nacionalinius vystymosi planus, į kuriuos laikantis Pusano partnerystės principų įtraukti sutarti tikslai.

Visos šalys ir tarptautiniai veikėjai turėtų susitarti:

– laikytis Pusano partnerystės principų ir įsipareigojimų, susijusių su viešojo sektoriaus išorės finansavimu;

– lanksčiai laikydamiesi įsipareigojimų pagal savo galimybes prisidėti prie visuotinių pastangų. Turtingiausių šalių įnašas turėtų būti didesnis už šalių, kurioms suteiktas didesnes nei vidutines pajamas gaunančių šalių statusas, ir besivystančios ekonomikos šalių įnašą, o išorės parama turėtų būti sutelkta mažas pajamas gaunančiose šalyse. Bendradarbiavimas su vidutines pajamas gaunančiomis šalimis, visų pirma kuo daugiau dėmesio skiriant mažesnes nei vidutines pajamas gaunančioms šalims, turėtų būti pagrįstas svarbiausiais skatinamaisiais veiksmais;

– pertvarkyti OPV ir stebėti viešojo sektoriaus išorės finansus laikantis visa apimančio tarpusavio atskaitomybės mechanizmo;

– pasirinkti tokius finansavimo būdus, kurie atitinka šalių poreikius ir kuriais užtikrinamas ilgalaikis finansinis tvarumas. Reikėtų skatinti taikyti novatoriškus mechanizmus, padedančius pritraukti papildomų išteklių, taip pat stiprinti pajėgumus ir techninę pagalbą.

2.3.        Privačiojo sektoriaus finansai – pagrindinė augimo varomoji jėga

Privačiojo sektoriaus ir viešojo sektoriaus finansai iš esmės skiriasi. Privačiajam sektoriui būdinga tai, kad atsižvelgiama į asmeninius interesus ir nebūtinai siekiama viešųjų strateginių tikslų. Tačiau privačios investicijos (kurių vertė – 3 652 mlrd. EUR) yra svarbiausias augimą skatinantis veiksnys, galintis padėti siekti tokių tikslų. Net ir labai nedideli privačių investicijų prioritetų ir tvarkos pokyčiai galėtų duoti apčiuopiamos naudos įgyvendinant viešuosius strateginius tikslus. Tokių pokyčių pasiekti galima visų pirma taikant nacionalinio ir tarptautinio lygmens paskatas, pvz., viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės ryšius.

Vidaus ir tarptautinio lygmens privatusis sektorius yra glaudžiai susiję, jiems svarbios tos pačios paskatos, todėl jie laikomi viena visuma. Juos traktuoti atskirai svarbu tik jų įsipareigojimų stebėsenos reikmėms.

2.3.1.     Investicijos ir prekyba, mokslas, technologijos ir inovacijos

Vidaus investicijos gerokai viršija užsienio investicijas ir yra ekonomikos augimo pagrindas. Jas papildo tiesioginės užsienio investicijos ir iš dalies privačiojo sektoriaus išorės skolinimasis, kuris taip pat padeda pritraukti praktinių žinių ir technologijų. Viešiems tikslams teigiamą poveikį darančios investicijos turėtų būti remiamos kuriant palankią politinę aplinką ir novatoriškus mechanizmus, pvz., veiklos rezultatais pagrįstus mokėjimus, skirtus ekosistemos funkcijoms išsaugoti, anglies dioksido kreditus arba su biologine įvairove susijusias kompensacijas.

Prekyba yra pagrindinė veiklos ir našumo didinimo priemonė. Siekdamos pasinaudoti jų teikiamais privalumais šalys turėtų kuri palankią aplinką, kuria lengvinama tarptautinė, regioninė ir nacionalinė prekyba. Turtingesnės šalys turėtų taikyti lengvatines sąlygas ir remti skurdžiausias šalis. ES jau taiko labai palankias patekimo į ES rinkas sąlygas, įskaitant mažiausiai išsivysčiusioms šalims taikomas patekimo be muitų ir kvotų sąlygas. Didžiąją besivystančių šalių prekybos srautų dalį sudaro prekyba su kitomis besivystančiomis šalimis. Be to, turėtų būti išnaudotas pietų šalių tarpusavio prekybos liberalizavimo potencialas. Tarptautiniu lygmeniu ypatingą dėmesį reikėtų skirti mažiausiai išsivysčiusių šalių prekybos pajėgumams.

Naujos technologijos turėtų būti pasitelktos siekiant visuotinių tikslų, kad būtų užtikrinta didesnė visuotinė integracija. Didesnės investicijos mokslinių tyrimų srityje, visų pirma pasitelkiant tokius novatoriškus mechanizmus kaip išankstiniai rinkos įsipareigojimai, galėtų padėti užtikrinti tvirtesnę prie besivystančių šalių padėties pritaikytų technologijų ir inovacijų sąsają.

2.3.2.     Migrantų perlaidos

Migrantų siunčiamos perlaidos yra svarbus privataus kapitalo srautas ir keliose besivystančiose šalyse joms tenka didelė BVP dalis. 5 proc. sumažinus perlaidų pervedimų, įskaitant aukštus pietų šalių tarpusavio pervedimų, įkainius, kaip įsipareigojo Didžiojo dvidešimtuko šalys[8], nauda būtų labai didelė. Perlaidų kilmės ir paskirties šalys turėtų imtis priemonių, kad būtų kuriamos konkurencingos ir skaidrios rinkos sąlygos, užtikrinama galimybė naudotis kokybiškesnėmis finansinėmis paslaugomis ir skatinamas labiau apgalvotas ir pelningesnis perlaidų naudojimas.

2.3.3.     Asmeninė labdaringa veikla

Asmeninei labdaringai veiklai būdinga daug oficialios paramos bruožų. Tokia veikla, kurios vertė 2010 m. buvo 42 mlrd. EUR, gali duoti apčiuopiamos naudos konkrečiose bendruomenėse sprendžiant konkrečias problemas. Dėl tokios veiklos pobūdžio asmeniškai skiriamos lėšos iš esmės negali būti įtrauktos į nacionalinius vystymosi planus, tačiau reikėtų didinti tokios paramos skaidrumą, nuspėjamumą ir veiksmingumą.

2.3.4.     Svarbiausi veiksmai, kad daugiau privačių išteklių būtų skiriama strateginiams prioritetams įgyvendinti

Kiekviena šalis nacionaliniu lygmeniu turėtų:

– kurti verslo aplinką, kuria skatinama siekti strateginių tikslų laikantis tarptautinių įsipareigojimų dėl deramo darbo, diegti inovacijas ir plėtoti nacionalines finansų sistemas;

– naudoti viešuosius išteklius srityse, kuriose pritraukiama privačių investicijų strateginiams prioritetams finansuoti.

Be to, visos šalys ir tarptautiniai veikėjai turėtų bendrai susitarti:

– nustatyti prekybai ir finansų rinkoms tarptautiniu mastu taikomas skaidrias ir sąžiningas taisykles;

– naudoti viešuosius finansus, kad būtų pritraukta privačių investicijų ir remiamos inovacijos, taip pat pasitelkiant technologijas.

Be to, privatusis sektorius turėtų susitarti:

– laikytis tinkamų įmonių socialinės atsakomybės ir atsakomybės už aplinką principų ir taip padėti pereiti prie įtraukios ekologiškos ekonomikos, taip pat vertinti investicijų poveikį siekiant strateginių tikslų, pervedimų įkainius nustatyti laikytis sąžiningos konkurencijos principo, užtikrinti kitos veiklos skaidrumą, taip pat laikytis tarptautinių įmonių socialinės atsakomybės ir investuotojams skirtų gairių;

– asmeninei labdaringai veiklai turėtų būti taikomi Pusano partnerystės principai dėl pagalbos teikimo.

3.           Visa apimančio ir integruoto požiūrio į finansavimą koncepcija

3.1.        Principai

Visuotinė programa, kuri bus įgyvendinama laikotarpiu po 2015 m. ir kurioje nustatyti bendri tikslai, turėtų paskatinti visus veikėjus tinkamu tikslu sutelkti turimus išteklius. Tokią programą turėtų papildyti tvirtas požiūris į finansavimą, kuris būtų visuotinai taikomas, kuriuo būtų atsižvelgiama į pokyčius pasaulyje ir visus skirtingų veikėjų turimus išteklius. Šiuo tikslu geriausia būtų peržiūrėti ir išplėsti tarptautinę vystymosi finansavimo programą, kad ji būtų pritaikyta prie pasaulyje vykstančių pokyčių. Nors visuotinių tikslų nustatymo procesas vos prasidėjo, diskusijos finansavimo tema turi vykti laikantis svarbiausių principų:

– finansavimas turėtų atitikti vykdomą politiką. Tinkama politika yra svarbiausias įgyvendinimo aspektas, nes keisti strategiją yra veiksmingiau nei kompensuoti prastos strategijos pasekmes;

– visi turimi ištekliai turėtų būti laikomi visa apimančia sistema, nes jie yra tos pačios visumos dalis. Sukuriama struktūra, apimanti trijų kategorijų finansavimo išteklius – viešojo sektoriaus vidaus išteklius, viešojo sektoriaus išorės išteklius ir privačiojo sektoriaus išteklius, ir padedanti nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis nustatyti svarbiausius veiksmus;

– pagal visuotinį požiūrį į finansavimą prioritetinis išteklių skirstymas visų pirma turėtų vykti šalių lygmeniu. Būtent tokiu lygmeniu galima veiksmingiausiai priimti sprendimus dėl su strateginiais tikslais susijusių kompromisų drauge laikantis tarptautiniu mastu sutartų įsipareigojimų ir tikslų. Šalių lygmeniu turėtų būti vertinamas politikos krypčių, finansavimo ir priemonių derinys, būtinas siekiant įgyvendinti sutartus tikslus, nes būtent šiuo lygmeniu užtikrinamas įgyvendinimas. Visos šalys turėtų įsipareigoti tinkamiausiai panaudoti turimus išteklius siekdamos sutartų strateginių tikslų;

– laikantis to paties principo, kad skirtingi strateginiai tikslai turi papildyti vieni kitus, lygiai taip pat priemonės, kuriomis tų tikslų siekiama, šalių lygmeniu turėtų būti laikomos susijusių išteklių ir priemonių deriniu, suteikiančiu galimybę tomis pačiomis lėšomis pasiekti kelių strateginių tikslų. Teikiant finansavimą turi būti užtikrinta įvairių visuotinių tikslų sinergija. Laikantis dabartinių įsipareigojimų, užuot konkrečiu tikslu nustačius išorės finansavimą, dėl kurio atsiranda fragmentacija, turėtų būti siekiama į nacionalines strategijas integruoti skirtingus tikslus;

– viešajam sektoriui skirtas išorės finansavimas turėtų būti nukreiptas į šalis, kurioms jo labiausiai reikia, o besivystančios ekonomikos šalys ir šalys, kurioms suteiktas didesnes nei vidutines pajamas gaunančių šalių statusas, turėtų skirti finansavimą pagal savo galimybes;

– turėtų būti užtikrinta bendra ir nuosekli viso teikiamo finansavimo stebėsena, kad tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu būtų užtikrintas skaidrumas ir tarpusavio atskaitomybė, ir kad lėšos būtų veiksmingiau panaudojamos įgyvendinant įvairius visuotinius ir nacionalinius darnaus vystymosi tikslus. Turėtų būti tobulinamos visų finansinių srautų atsekimo priemonės, taip pat vertinama, kiek tokie srautai padėjo siekti nacionalinių ir visuotinių tikslų ir su finansavimu susijusių finansinių tikslų. Šioje srityje itin svarbu bus nacionalinio lygmens duomenų prieinamumas ir kokybė, todėl turėtų būti stiprinami su statistika susiję pajėgumai.

3.2.        Visa apimanti tarptautinių procesų struktūra

Atsižvelgiant į Dohos deklaracijoje įtvirtintą pažadą imtis suderintų pasaulinių veiksmų įvairiems uždaviniams spręsti, turėtų būti nustatyta visa apimanti tarptautinių diskusijų finansavimo tema struktūra. Todėl JT ekspertų komiteto, kuriam Rio+20 konferencijos dalyviai pavedė parengti darnaus vystymosi finansavimo strategijos pasiūlymų, veikla turėtų visiškai derėti su vystymosi finansavimo procesu. Siekiant sujungti šiuos procesus, reikėtų surengti tarptautinę konferenciją, kurioje, atsižvelgiant į ekspertų komiteto rezultatus ir programos laikotarpiu po 2015 m. rengimo procesus, būtų nustatytas visa apimantis ir integruotas požiūris į finansavimą. Kaip nurodyta JT darbo grupės dėl programos laikotarpiu po 2015 m. parengtoje ataskaitoje, vykstant šiam sustiprintam visuotiniam procesui turėtų būti nustatytas visa apimantis požiūris į finansavimą, kurio visų pirma būtų laikomasi įgyvendinant programą laikotarpiu po 2015 m. Pirmiau nurodyti principai turėtų padėti užtikrinti konkrečių finansavimo šaltinių ir vykstančių derybų procesų (pvz., siekiant 2015 m. sudaryti susitarimą dėl klimato kaitos) nuoseklumą ir koordinavimą. Taip bus užtikrinta, kad kiekviena šalis išteklius tikslingai panaudotų tose srityse, kuriose jie labiausiai padeda siekti sutartų bendrų tikslų.

3.3.        Tolesni ES veiksmai

Šiuo komunikatu siekiama nustatyti bendrą ES požiūrį, kurio būtų laikomasi diskusijose finansavimo tema rengiant programą laikotarpiu po 2015 m., Darnaus vystymosi tikslų atviroje darbo grupėje, JT ekspertų komitete, kuriam pavesta parengti darnaus vystymosi finansavimo strategijos pasiūlymų, ir peržiūrint vystymosi finansavimo procesą. Be to, turėtų būti nustatytos bendros ES pozicijos dėl kovos su klimato kaita veiksmų, biologinės įvairovės ir kitų tarptautinių procesų finansavimo.

Komunikate pateiktas požiūris yra ES įnašas į tarptautines diskusijas ir ES turėtų jo laikytis dalyvaudama diskusijose su partneriais.

[1]               COM(2011) 637.

[2]               COM(2013) 92.

[3]               Dok. Nr. 11559/13.

[4]               COM(2013) 167.

[5]               COM(2012) 366.

[6]               Dok. Nr. 14533/12.

[7]               Visa informacija apie šiame komunikate nurodytus duomenis pateikta pridedamame tarnybų darbiniame dokumente.

[8]           2011 m. gruodžio 5 d. Didžiojo dvidešimtuko šalių aukščiausiojo lygio susitikime priimtos deklaracijos 77 punktas.