EUR-Lex Access to European Union law
This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52010IE0960
Opinion of the European Economic and Social Committee on ‘Consumer information’ (own-initiative opinion)
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Vartotojui teikiamos informacijos (nuomonė savo iniciatyva)
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Vartotojui teikiamos informacijos (nuomonė savo iniciatyva)
OJ C 44, 11.2.2011, p. 62–67
(BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)
11.2.2011 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 44/62 |
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Vartotojui teikiamos informacijos (nuomonė savo iniciatyva)
2011/C 44/11
Pranešėjas Jorge PEGADO LIZ
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis savo Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2009 m. liepos 16 d. nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva dėl
Vartotojui teikiamos informacijos.
Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. birželio 15 d. priėmė savo nuomonę.
464-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. liepos 14–15 d. (liepos 14 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 81 nariui balsavus už, 1 – prieš ir 7 susilaikius.
1. Išvados ir rekomendacijos
1.1 Įvairiausi žmonių teisės į informaciją aspektai – informacijos laisvė, teisė informuoti, teisė būti informuotam ir ypač teisė į vartotojui teikiamą informaciją – šiuo metu Bendrijos teisinės sistemos pirminiuose teisės aktuose pripažįstami kaip privalomąją teisinę galią turinčios pagrindinės teisės (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos preambulės 5 dalis ir 11, 27, 38, 42 ir 53 straipsniai, Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 169 straipsnis).
1.2 Tačiau antrinės teisės srityje reikia dar labai daug ką nuveikti, nes čia šios naujos pagrindinių teisių formos dar neperkeltos arba neapibrėžtos. Bendrijos teisėje vartotojų teisės į informaciją turinys, galimybė gauti informaciją ir jos svarba, apimtis ir pobūdis nėra nuosekliai aptariamas, esama praleidimų ir dubliavimosi, o tai daro poveikį valstybių narių nacionalinei teisei ir joje dar labiau išplinta; tuo būdu daroma žala tiek vartotojams, tiek ūkio subjektams, taigi ir pastangoms užbaigti bendrosios rinkos kūrimą.
1.3 EESRK nuomone, vartotojų teisė į informaciją – iki sutarties sudarymo, sutarties vykdymo metu arba sutarčiai pasibaigus, kaip ir teisė gauti pagalbą arba patarimą, turėtų būti – nepažeidžiant subsidiarumo principo – reglamentuojama specialiomis ES taisyklėmis.
1.4 Šios nuomonės savo iniciatyva, kurioje apsiribojama pagrindiniais vartotojų teisės į informaciją aspektais, tikslas yra pabrėžti kai kuriuos principus, paremtus šiuo nauju požiūriu, ir praktines jų pasekmes, ypač atsižvelgiant į pagal strategiją „Europa 2020“ kuriamą bendrąją rinką XXI amžiui.
1.5 Reikia pripažinti, kad naujausiose Komisijos gairėse dėl vartotojų teisių, o ypač dėl vartotojų teisės į informaciją, apibendrintai pritaikius visiško suderinimo metodą akivaizdžiai prieštaraujama šiai koncepcijai, nes, nepaisant subsidiarumo principo, valstybių narių gebėjimai stiprinti vartotojų teises varžomi ir netgi apribojami, taikant grįžtamąją galią teisėms, kurios pripažintos Bendrijos direktyvomis ir valstybių narių konstitucijomis ir įstatymais.
1.6 Kaip ir anksčiau, EESRK laikosi nuomonės, kad nustatant vartotojų teises, priklausančias ES kompetencijai, turėtų vyrauti vartotojo kaip silpnesnės arba labiau pažeidžiamos šalies, o ne apsišvietusio, atidaus ir atsargaus vartotojo, priimančio sprendimą grynai ekonominiu pagrindu, koncepcija. Laikydamasis šio požiūrio, EESRK ir toliau yra įsitikinęs, kad minimalus suderinimas ir aukšto lygio apsauga labiau atitinka Sutarties reikalavimus ir tikrąjį vartotojų santykių pobūdį.
1.7 Atsižvelgiant į tai, labai svarbi tampa „tinkamos informacijos“ koncepcija, pagal kurią daugiau reikšmės turi būti teikiama informacijos kokybei, o ne kiekybei, kad būtų patenkinti tikrieji vartotojų poreikiai ir lūkesčiai, atsižvelgiant į tokios informacijos tikslą, turinį, pateikimą ir aplinkybes.
1.8 Kalbant apie teisę į informaciją apskritai, labai svarbu Bendrijos lygiu įtvirtinti visuotinį subjektyvios teisės pobūdį ir pabrėžti šią informaciją pateikti turinčių valdžios institucijų ir profesinių organizacijų įsipareigojimus.
1.9 Kalbant apie komerciniams pranešimams tenkantį vaidmenį informuojant vartotojus, įskaitant reklamą, EESRK mano, kad turėtų būti taikoma Kelionių paketų direktyvoje numatyta taisyklė, pagal kurią tiksli ir konkreti informacija apie produktą, paslaugą arba teisę, kurie yra vartotojų santykių objektas, turi būti neatskiriama sutarties dalis.
1.10 Taip pat reikia persvarstyti ir iš naujo suformuluoti visą nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos struktūrą, siekiant išvengti katastrofinių visiško suderinimo padarinių, kurių pražūtingumas šiuo metu pripažintas įvairiuose Europos Teisingumo Teismo sprendimuose.
1.11 Sritys, kuriose, atsižvelgiant į šioje nuomonėje pateikiamas rekomendacijas, dar yra pakankamai laiko imtis veiksmų, yra šios: Komisijos pasiūlymas dėl vartotojų teisių, į kurį turi būti įtraukta tikra „vartotojų teisių į informaciją chartija“; prieš sudarant sutartį, sutarties metu arba sutarčiai pasibaigus teiktinos informacijos aspektai; teisė gauti pagalbą arba patarimą; dėl trūkstamos ir klaidingos informacijos kylančių problemų ir padarinių pobūdžio apibrėžtys.
1.12 Šiuo tikslu EESRK rekomenduoja atlikti visapusišką išsamaus profesionalams privalomų prieš sudarant sutartį teiktinos informacijos ir sutarties informacijos reikalavimų sąrašo persvarstymą. Įvairiose sektorių direktyvose šie reikalavimai labai dažnai būna prieštaringi, nenuoseklūs ir dubliuojantys vienas kitą.
1.13 Be to, EESRK rekomenduoja apibrėžti bendrus reikalavimus šioms prievolėms, derinant juos su šiomis gairėmis:
a) |
Būtina nustatyti visuotinę pareigą prieš sudarant sutartį teikti informaciją, susijusią, inter alia, su atitinkamomis prekėmis ir paslaugomis, sutarties procese dalyvaujančiais profesionalais, sutarties vykdymo kaina ir susijusiomis sąlygomis, sutarties atsisakymo teise ir taikomu konfliktų sprendimo metodu. |
b) |
Prieš sudarant sutartį teiktinos informacijos turinys ir apimtis turi atitikti konkrečias prekes ir paslaugas, ypač tada, kai sutarties dalykas yra sudėtingas arba daro poveikį vartotojo sveikatai ir saugai. |
c) |
Informacijos pateikimo būdas turėtų atitikti visuotinį sąžiningumo principą: ji neturėtų būti klaidinanti arba praleisti esminius aspektus ir tiek sutarties dalyko, tiek ir būdo, kaip jis parduodamas, atžvilgiu turėtų būti aiški ir suprantama. |
d) |
Prieš sudarant sutartį pateikiamoje informacijoje turėtų būti pateikta vartotojo sudaryta sutartis. |
e) |
Turi būti įtvirtintas nemokamos informacijos apie pagrindinius sutarties aspektus principas, o kartu ir principas, apibrėžiantis kainų derinimą su išlaidomis kitais atvejais. |
f) |
Priimant sprendimą dėl sutarties sudarymo vartotojams turi būti suteikta galimybė lengvai gauti egzistuojančią prieš sutarties sudarymą teikiamą informaciją ir turėti teisę gauti šios informacijos, taip pat ir sutarties turinio ir jo pasekmių, paaiškinimą. |
g) |
Reikėtų priimti nuostatą, kad profesionalai privalo suteikti pagalbą ir patarimą pagal 8 punktą; ši nuostata turėtų būti ypač tvirta, kai susijusi prekė ir paslauga yra sudėtinga arba susijusi su rizika vartotojo sveikatai ar saugai. |
h) |
Profesionalams tenka pareiga įrodyti, kad prieš sudarant sutartį pateikiama informacija pateikta ir atlikta prievolė suteikti pagalbą. |
i) |
Prievolių, susijusių su prieš sudarant sutartį pateikiama informacija ir pagalbos suteikimu, neįvykdymas yra labai svarbus pažeidimas, todėl suteikia teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti žalos atlyginimo. |
1.14 Komitetas ragina Europos Komisiją išsamiai išnagrinėti minėtą pasiūlymą dėl direktyvos, ypač tą dalį, kurioje aptariamos vartotojų teisės į informaciją, kad būtų galima įtraukti į ją šioje nuomonėje pasiūlytus principus ir konkrečius atvejus, kur šios teisės turi būti taikomos.
1.15 Komitetas taip pat ragina Europos Parlamentą ir valstybes nares, prieš patvirtinant minėtą pasiūlymą, atsižvelgiant į šioje nuomonėje išdėstytas gaires, išnagrinėti visus jame esančius pagrindinius klausimus, susijusius su vartotojų teise gauti informaciją.
1.16 Be to, Bendrijos lygiu reikia sukurti darnų teisinį pagrindą komerciniams pranešimams internete reguliuoti, kuris visais atvejais užtikrintų pagarbą asmens teisei į privatumą kaip pagrindinei žmogaus teisei.
2. Įvadas: teisė gauti informaciją – pagrindinė piliečių teisė – ir vartotojų teisė gauti informaciją
2.1 Tai yra pirmas kartas, kai viena iš ES institucijų savarankiškai ir sistematiškai išreiškia savo požiūrį į vartotojų teisę gauti informaciją, žvelgdama į situaciją iš platesnės – teisės gauti informaciją, kaip vienos iš Europos piliečių teisių – perspektyvos. EESRK pateikia savo požiūrį, norėdamas bendrai prisidėti prie platesnės diskusijos su pilietine visuomene šiuo klausimu, nepamiršdamas, kokį didelį poveikį jis bet kuriai naujai bendrosios rinkos kūrimo vizijai.
2.2 Atsižvelgiant į šios temos platumą, būtina apgalvotai apibrėžti nagrinėjamą klausimą. Tai lemia ribota tokio pobūdžio nuomonių apimtis ir iš įvairių institucijų gauti atsakymai bei susirūpinimas, išreikštas 2010 m. kovo mėnesį EESRK organizuotame klausyme, pasižymėjusiame dalyvių gausa (daugiau informacijos apie šį renginį galima rasti EESRK svetainės Bendrosios rinkos observatorijos puslapyje: http://www.eesc.europa.eu/?i=portal.en.consumer-information).
2.3 Svarbu pabrėžti, kad žmonių teisė gauti informaciją, įtvirtinta daugelyje visuotinių deklaracijų ir pagrindinių teisių chartijų, neatskiriama Bendrijos teisinės sistemos dalimi tapo tik tada, kai Europos pagrindinių teisių chartija buvo įtraukta į neseniai įsigaliojusią Lisabonos sutartį. Tai apima informacijos laisvę, teisę informuoti, teisę gauti informaciją ir pareigą informuoti bei teisę būti informuotam (žr. ypač Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos preambulės 5 dalis ir 11, 27, 38, 42 ir 53 straipsnius, Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 169 straipsnį). Be to, paminėtina pagrindinė teisė į privatumą susidūrus su agresyvia ir vartotojo nepageidaujama komercine veikla, taip pat nepageidaujamais komerciniais pranešimais ar elektroniniais laiškais.
2.4 Šie aspektai nepaprastai svarbūs šiuo metu, visų pirma vertinant iš vartotojų santykių perspektyvos, ypač svarbus šių teisių turinys ir jų naudojimosi būdas, taip pat atitinkamos įvairių susijusių šalių pareigos, kadangi nuo šiol jos laikomos pagrindinėmis teisėmis ir į jas turi būti atsižvelgiama apibrėžiant ir įgyvendinant įvairias Bendrijos politikos kryptis ir priemones.
2.5 Nepažeidžiant subsidiarumo principo taikymo ir ES teisinės sistemos pasidalijamosios kompetencijos šioje srityje, šiuo metu pagrindinė sklandaus laisvos konkurencijos modelio, būdingo rinkos ekonomikos sistemai, kuria pagrįsta ES, veikimo sąlyga yra ta, kad dalyvaujančios šalys būtų susipažinę su visais pagrindiniais faktais, reikalingais norint priimti racionalius sprendimus šioje rinkoje.
2.6 Viena šios visuotinės pareigos pasekmių yra pareiga užtikrinti „skaidrų“ Bendrijos institucijų veikimą, kurioje „slaptumas“ turėtų būti išimtimi, pagrįsta svariais argumentais, susijusiais su sklandžiu teisinės sistemos veikimu, viešaisiais interesais, teisėtvarka ir privatumo apsauga. Nežiūrint didelės Bendrijos institucijose padarytos pažangos bei svarbių Komisijos ir Europos Parlamento iniciatyvų (1), Taryba kol kas į šią gairę neatsižvelgė; reikia tikėti, kad įsigaliojus naujai Lisabonos sutarčiai bus padaryta didelė pažanga. Nepaisant šios temos svarbos apskritai gerinant vartotojams teikiamą informaciją, čia ji nebus nagrinėjama plačiau; pasitenkinsime nuoroda į EESRK nuomonę būtent šiuo klausimu.
2.7 Be to, nepaisant neginčijamo poreikio, šioje nuomonėje nebus plačiau nagrinėjami ir klausimai, susiję su bendru vartotojų švietimu, – tiesiog pateikiama nuoroda į EESRK nuomones šia tema (2), ypač į EESRK nuomonę savo iniciatyva dėl „Vartotojų švietimo“ (3).
2.8 Galiausiai, nors visiškai pritariame, kad teisė į informaciją Bendrijos lygiu turi būti nagrinėjama orientuojantis į atskirus sektorius, kad būtų galima pabrėžti ypatingą konkrečių sričių, produktų ir paslaugų pobūdį, pvz., maisto produktų, vaistų, finansinių paslaugų bei elektroninės prekybos sektorius ir kad būtent čia derėtų stengtis užtikrinti suderinimą aukščiausiu lygiu, dėl tokio pobūdžio nuomonei taikomų apribojimų joje negalime taip nuodugniai nagrinėti šių klausimų.
2.9 Todėl šioje nuomonėje ypatingas dėmesys skiriamas gairėms, kurios turėtų būti priimtos Bendrijos lygiu, kad būtų galima bendrai apibrėžti ir apibūdinti vartotojų teises gauti informaciją, o ypač įvairius sutartinių santykių etapus.
3. „Vidutinio“ vartotojo ir „pažeidžiamo“ vartotojo priešprieša. Tinkamos informacijos koncepcija
3.1 Nuo pat pirmųjų vartotojų apsaugai skirtų Komisijos programų (tapusių svarbiausiomis teisinėmis priemonėmis per pastaruosius 30 metų), vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika ir geriausių šios srities ekspertų patvirtintomis bendromis galiojančiomis doktrinomis, Bendrijos teisyne aptariant teisinį vartotojo ir pardavėjo santykį, kuris jau pats savaime yra nelygiavertis, susiformavo vartotojo, kaip „silpnesnės šalies“ koncepcija. Visi šios srities teisės aktai buvo orientuoti į šio santykio pusiausvyros atstatymą specialiomis apsaugos priemonėmis.
3.2 Pastaruoju metu Komisija įvairiuose strategijos dokumentuose, kurie vėliau išsirutuliojo į skirtingas teisines iniciatyvas (4), apibrėžė „vidutinio vartotojo“ koncepciją, kuris yra „pakankamai gerai informuotas, atidus bei atsargus“ (5). Šia koncepcija Komisija siekia įtvirtinti naują Europos vartotojų politikos požiūrį, pagrįstą visišku suderinimu, kilmės šalies vykdoma stebėsena ir abipusiu pripažinimu.
3.3 Ši gairė, kurią praktiškai visų valstybių narių vartotojų organizacijos vertina kritiškai ir kuriai EESRK prieštarauja įvairiose nuomonėse, iš esmės susilpnina vartotojų apsaugą – o tai nepriimtinas žingsnis atgal Bendrijos vartotojų apsaugos politikoje.
3.4 Atsižvelgiant į šią naują gairę, vartotojų apsaugos klausimas tampa dar svarbesniu, nes iš vartotojų vis labiau reikalaujama būti gerai informuotiems, kad pasaulinėje rinkoje galėtų priimti racionalius sprendimus. Iš tiesų, šis neoliberalus modelis pagrįstas žinomomis prielaidomis, ypač:
a) |
kritišku savo poreikių supratimu ir prioritetų įvertinimu, |
b) |
galimybe palyginti įvairius rinkoje esančius produktus ir paslaugas, ir |
c) |
techninėmis ir ekonominėmis žiniomis apie kiekvieno produkto ir paslaugos kokybę ir kainą (6). |
3.4.1 Atsižvelgiant į tai, klausimui dėl informacijos, kurią vartotojas turi gauti, pobūdžio ir kokybės bei „tinkamos“ informacijos koncepcijai tenka dar didesnė svarba.
3.5 Priešingai tam, kas išdėstyta naujausiuose Komisijos dokumentuose, esminis dalykas yra ne informacijos apimtis; informacija turi patenkinti tikruosius vartotojų poreikius ir jos tinkamumas turėtų būti vertinamas pagal šiuos kriterijus:
a) |
tikslą, |
b) |
turinį, |
c) |
pateikimą ir |
d) |
aplinkybes. |
3.6 Be to, turėtų būti nuolat tikrinamas informacijos „tinkamumas“, siekiant priderinti jos kokybę atitinkamiems tikslams ir vartotojams, kuriems ji skirta. Tai turėtų būti daroma remiantis šiais pagrindiniais kriterijais: patikimumu, aktualumu, nešališkumu, tikslumu, svarbumu, glaustumu, išsamumu, aiškumu, suprantamumu ir prieinamumu.
3.7 Siekiant geresnio reguliavimo EESRK ragina Komisiją pradėti vykdyti su teikiamos informacijos turiniu ir forma susijusią vartotojų apklausą, norint sužinoti informacijos veiksmingumą ir suteikti galimybę vartotojams nuspręsti, kas jiems naudinga.
3.8 Kalbant apie finansines paslaugas, vartotojų informavimas, finansinis švietimas ir gebėjimai yra neatsiejami. Informaciją reikėtų supaprastinti ir saikingai vartoti teisinį bei techninį žargoną. Tačiau kai kurie finansiniai produktai yra sudėtingi ir informacija apie juos turi būti tiksli ir atspindėti produkto sudėtingumą.
3.9 Informacijos teikimo būdai (formos ar turinio požiūriu) ir atitinkama reguliavimo sistema laikui bėgant turi išlikti stabilūs. Dažnai keičiant informacijos teikimo parametrus vartotojams gali būti sunkiau suprasti informaciją.
4. Informacija, reklama ir rinkodara: Direktyva 2005/29/EB
4.1 Vartotojų teisė gauti informaciją apskritai gali sukurti bendrą naudą, valstybei ir kitoms viešosioms įstaigoms atliekant bendro informacijos tiekėjo vaidmenį ir ji negali būti laikoma tikra „subjektyviąja teise“. Ši teisė taip pat gali įpareigoti tiekėjus ir kitas su prekių ir paslaugų gamyba ir prekyba susijusias šalis patiems teikti tokią informaciją.
4.2 Šiuo tikslu komerciniai pranešimai, kurie tiesiogiai nesąlygoja sutartinių arba nesutartinių santykių, vis dėlto gali nustatyti teises, kurios yra arba kolektyvinės (jomis tikriausiai gali pasinaudoti vartotojų asociacijos arba pasitelkiant grupinius ieškinius) arba tikros ir konkrečios subjektyvios teisės.
4.3 Šiuo metu šį klausimą reguliuoja Direktyva 2005/29/EB; EESRK paskelbė nuomonę dėl pasiūlymo dėl 2005 m. Direktyvos ir pateikia skaitytojui nuorodą į ją (7).
4.3.1 Kaip EESRK pagrįstai įspėjo, naudojant „visiško suderinimo“ metodą pastebimai sumažėjo bendras reikalavimų pateikti informaciją vartotojams lygis.
4.3.2 Labiausiai žalą, šia direktyva padarytą vaidmeniui, kuris tenka reklamai ir rinkodarai teisingai informuojant vartotojus, atskleidžia klaidinančios komercinės praktikos apibrėžimas (klaidinantys veiksmai arba klaidinantis informacijos neatskleidimas) ir neišsamus tokios praktikos sąrašas šios direktyvos priede.
4.3.3 Padėtį dar labiau pablogina aiškus patvirtinimas, kad „bendros ir teisėtos reklamos praktikos daryti perdėtus pareiškimus arba pareiškimus, kurių nereikia suprasti tiesiogine prasme“ yra priimtinos, netgi jei jos skirtos vartotojams „kurie dėl savo proto arba fizinės negalios, amžiaus arba patiklumo yra […] ypač lengvai pažeidžiami“.
4.3.4 Šią padėtį dar labiau pabloginti gali tai, kad dėl direktyvos neįmanoma taikyti nuostatų, kuriomis įgyvendinami Bendrijos arba nacionaliniai teisės aktai, pvz., nustatantys, kad reklamuojant prekes, paslaugas ir teises, konkreti ir tiksli informacija turi būti įtraukta į sutartis, kurios pasirašomos direktyvai įsigaliojus, o kitokios sutarties sąlygos dabar laikomos negaliojančiomis.
5. Informacija apie sutartis; siūloma direktyva dėl vartotojų teisių
5.1 Viena sričių, kurioje reikia nemažai padirbėti, yra tikros vartotojų teisės gauti informaciją chartijos parengimas. Naujausias pasiūlymas priimti direktyvą dėl vartotojų teisių galėtų gerokai prisidėti užpildant šią spragą Bendrijos teisyne.
5.2 Labiausiai nuvilia skyrius, kuriame aptariama vartotojui teikiama informacija. Vietoj tikrų privalomų teisių, kaip nustatyta visuose nacionaliniuose teisės aktuose, pasiūlyme pateikiamas sąrašas neprivalomos informacijos, kurią reikia pateikti „jeigu ji nėra ir be to akivaizdi“ (8) – kuri, beje, yra akivaizdi ir elementari ir gali būti aptinkama bet kurios vidutinės profesijos geros praktikos kodekse. Skaitytojams pateikiama nuoroda į EESRK nuomonę dėl šio pasiūlymo (9).
6. Prieš sudarant sutartį pateikiama informacija
6.1 Nepaisant to, kad vadovaujantis subsidiarumo principu daugumą vartotojų santykių ir toliau pirmiausia reglamentuoja valstybių narių nacionalinė teisė, vis didesnis jų skaičius susijęs su Bendrijos nustatomais informacijos reikalavimais. Tai vienareikšmiškai pasakytina apie prieš sudarant sutartį pateikiamą informaciją, apskritai apie paslaugas bendrai, apie kelionių paketus ir ypač finansų paslaugas, kai kurias vartojimo prekes, darančias poveikį vartotojų sveikatai ir saugai, taip pat prekes, paslaugas ir teises, kurios platinamos nuotolinės prekybos būdu ir kurios yra komercinių pranešimų ir praktikų ar tradicinių sutarčių objektas.
6.2 Bendrijos teisės aktų analizė aiškiai parodo prieš sudarant sutartį pateikiamos informacijos turinio ir požiūrio į ją bendrus bruožus ir skirtumus, ypač:
i) |
Pilną arba dalinį taisyklių dėl privalomos informacijos arba uždraustų posakių reklamuojant konkrečias prekes, paslaugas ar teises taikymą informacijai, pateikiamai prieš sudarant sutartį; tai pasakytina apie vartojimo kreditą, kur reklamoje reikalaujama nurodyti standartinę informaciją, arba kelionių paketus, kur informacija apie esminius aspektus laikoma privaloma informacija. Tas pat pasakytina ir apie vaistus, kur vartotojui pateikiama informacija susiejama su komerciniais pranešimais, įskaitant reklamą, pagrindinį dėmesį skiriant reikalavimams raštu pateikiamai informacijai etiketėse ir dokumentuose, taip pat apie maisto produktus – šioje srityje dėl dabartinio etikečių paplitimo ir jų supaprastinamo kyla daug nereikalingos painiavos, o šią padėtį radikalius pokyčius pergyvenančioje rinkoje dar labiau apsunkina informacijos taisyklės konkretiems teiginiams apie maisto produktų maistingumą ir sveikumą – visa tai gali turėti potencialios rizikos vartotojų sveikatai. |
ii) |
Prieš sudarant sutartį pateikiamos informacijos standartizavimas parengiant bendras formas visoms vidaus rinkos prekėms – šis sprendimas buvo priimtas, pvz., vartojimo kredito atveju, įdiegiant „Europos tipinės informacijos apie vartojimo sutartį“ formą, siekiant suvienodinti būdą ir sąlygas, kuriomis Europoje pateikiama ir suvokiama prieš sudarant sutartį pateikiama informacija. |
6.3 Nepaisant to, kad kai kuriais atvejais prieš sudarant sutartį pateikiamos informacijos standartizavimas, kad būtų galima palyginti pasiūlymus, buvo pripažintas naudingu, labai svarbu palikti pakankamai erdvės prisitaikyti prie konkrečių vartotojų ypatybių kiekvienoje valstybėje narėje. Kadangi dauguma rinkų yra nacionalinio pobūdžio, palyginimo tikslais teiktinos informacijos apimtis gali lemti dideles sandorių išlaidas, kurių nekompensuotų tarptautinės rinkos augimas, o tai gali pakenkti MVĮ.
7. Prieš sudarant sutartį ir sutarčiai pasibaigus pateikiama informacija
7.1 Pareiga informuoti apima ir sutarties etapą, ypač tokių vartotojų sutarčių atveju, kurios sukuria nuolatines prievoles, yra ilgalaikio ar sudėtingo pobūdžio (pvz., finansų paslaugos ir produktai, pakaitinis naudojimasis) arba gali turėti ilgalaikį poveikį (vaistai).
7.2 Teisės į sutarties informaciją pavyzdžių jau galima rasti Bendrijos teisėje, pvz., Kelionių paketų direktyvoje ir Mokėjimo paslaugų direktyvoje.
7.3 Tačiau vartotojų teisė būti informuotiems ir laisva valia priimti sprendimą, kuria grindžiamas įpareigojimas informuoti prieš sudarant sutartį, išlieka viso sutarties galiojimo metu ir, kai kuriais atvejais, netgi jai pasibaigus. Vartotojo sprendimas, pratęsti sutartį ar ne, ir galima atsakomybė už sutarties vykdymą yra susiję su suteikta informacija.
7.4 Šiame etape pagrindinės kliūtys teisei gauti informaciją, greta tiesioginio atsisakymo ją teikti, yra papildomos išlaidos, susijusios su šios teisės vykdymu. Būtina nurodyti, kad daugumoje Bendrijos nuostatų nėra įtvirtintos taisyklės, kad vartotojams teikiama informacija turi būti nemokama, netgi tada, kai kalba eina apie prieš sudarant sutartį pateikiamą informaciją. Direktyva 2007/64/EB (Mokėjimo paslaugų direktyva) nustato dvi prievoles, kuriomis siekiama užtikrinti tinkamą naudojimąsi teise gauti informaciją ir prievolės suteikti informaciją vykdymą:
i) |
nemokama informacija: mokėjimo paslaugų teikėjas negali imti mokesčio iš paslaugos naudotojo už tam tikrą kiekį suteiktos informacijos, |
ii) |
mokesčių suderinimas su išlaidomis: jei suteikiama informacija yra mokama, mokesčiai turi būti pagrįsti ir atitikti tikrąsias mokėjimo paslaugų teikėjo išlaidas. |
7.5 EESRK mano, kad teisė gauti informaciją ir prievolė suteikti informaciją turi būti pripažįstama sutarties vykdymo metu ir jai pasibaigus, ypač tokių sutarčių atveju, kurios sukuria nuolatinius įsipareigojimus, yra vidutinės trukmės ar ilgalaikės arba gali turėti ilgalaikį poveikį. Turi būti įtvirtintas bendras nemokamos informacijos apie pagrindinius sutarties aspektus principas, o kartu ir principas, apibrėžiantis kainų derinimą su išlaidomis kitais atvejais.
8. Prievolės teikti pagalbą ir patarti
8.1 Informacija, kurią profesionalai teikia laikydamiesi jiems nustatytų teisinių prievolių suteikti informaciją, dažnai yra standartinė arba preliminariai parengta pagal tam tikrą formą ir ne visada pakankama, kad vartotojai būtų gerai informuoti ir galėtų laisva valia priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo ar pratęsimo. Todėl teisė gauti informaciją ir prievolė suteikti informaciją apima teisę gauti ir pareigą pateikti turinio išaiškinimą.
8.2 Vartotojų teisė į pagalbą, nustatyta, pvz., Direktyvoje 2008/48/EB (10) dėl vartojimo kredito, turėtų būti taikoma visoms vartotojų sutartims, ypač susijusioms su ilgalaikio vartojimo prekėmis ar paslaugomis, kurios sukuria nuolatinius įsipareigojimus, yra vidutinės trukmės ir ilgalaikės, sudėtingo pobūdžio arba kelia pavojų sveikatai ar saugai. Informacija, teikiama pagal pagalbos vartotojui prievolę, vartotojo prašymu, turi būti pateikiama raštu.
8.3 EESRK pabrėžia, kad būtina atskirti teisę į pagalbą, automatiškai kylančią iš profesionalams nustatytos prievolės teikti informaciją, nuo teisės į patarimą, kurio iš profesionalų galima reikalauti tik tais atvejais, kai prekės ar paslaugos yra sudėtingo pobūdžio, didelės vertės arba gali turėti poveikio vartotojų sveikatai ir saugai.
9. Su informacijos trūkumu susijusios problemos ir padariniai
9.1 Vienas svarbiausių dalykų, kurio akivaizdžiai trūksta direktyvose, nustatančiose informacijos teikimo prievoles profesionalams – sankcijų rinkinys šių prievolių nevykdymo atvejams. ES šį uždavinį paliko valstybėms narėms, kurios nusprendė pasirinkti įvairias civilines ir baudžiamąsias priemones, iškreipusias bendrąją rinką ir tuo būdu atnešusias nuostolių vartotojams ir ūkio subjektams.
9.2 Tik atskirais atvejais kai kuriose direktyvose nustatoma, kad vartotojai turi teisę nutraukti sudarytą sutartį nuo to momento, kai teiktina informacija buvo perduota arba tapo žinoma (11) ar, kad pareiga įrodyti, kad informacija buvo pateikta, tenka profesionalui, kaip numatyta prieš sudarant sutartį pateikiamos informacijos atveju Direktyvoje 2006/123/EB (12) dėl paslaugų vidaus rinkoje.
9.3 Mechanizmai, sutarties atsisakymo teisės laikotarpio pradžia nustatantys datą, kada informacija buvo pateikta arba vartotojas ją sužino, bei pareigos įrodyti, kad informacija buvo suteikta, nustatymas profesionalui, yra pagrindinės garantijos, užtikrinančios teisę gauti informaciją. Kartu su atsakomybės už trūkstamos informacijos sukeltą žalą principu, jau įtvirtintu įvairiose nacionalinėse teisės sistemose, šie mechanizmai reiškia automatišką vartotojų teisės į informaciją pripažinimą ir svarbą – teisės, kuri turėtų būti aiškiai ir visuotinai įtvirtinta Bendrijos lygiu.
10. Vartotojui teikiama informacija ir vidaus rinkos sukūrimas
10.1 Naujausi vidaus rinkos sukūrimo politikos perspektyvų pakeitimai, susiję su naujomis Komisijos gairėmis pagal strategiją „Europa 2020“, yra gerai žinomi.
10.2 Visuose susijusiuose dokumentuose vyrauja nuomonė, kad vartotojams vidaus rinkoje skiriamas didžiausias dėmesys ir kad jie gauna daugiausia naudos iš jos – juk ji vertinama kaip plėtros ir ekonominio augimo strategija, kuriai tenka esminis vaidmuo įveikiant dabartinę krizę, dar labiau atsižvelgiant į socialinius aspektus ir užtikrinant pagrindines teises arba pilietybę. Šiuo požiūriu gerinant vartotojams teikiamą informaciją būtų galima atkurti vartotojų pasitikėjimą bendrąja rinka.
10.3 Turint tai omenyje, į XXI amžiaus iššūkius orientuotoje atnaujintoje vidaus rinkoje neabejotinai reikia užtikrinti tinkamą informaciją vartotojams, siekiant įgyti jų pasitikėjimą ir užtikrinti konstruktyvų jų bendradarbiavimą. Tai išblaškytų dabartines baimes ir pagrįstas abejones, neryžtingumą ir atsargumą, trukdančius ryžtingai dalyvauti tarptautinėje prekyboje.
10.3.1 Bendrijos lygmeniu komerciniai pranešimai internete šiuo metu reguliuojami įvairiais dokumentais (direktyvomis dėl e. prekybos, nuotolinės prekybos, privatumo apsaugos komerciniuose pranešimuose, nesąžiningos komercinės veiklos ir kt.), todėl reikalinga reforma, pagal kurią visi esami šios srities dokumentai būtų sujungti į vieną ir taip būtų išvengta prieštaravimų.
10.4 Tai vienas pagrindinių šios nuomonės tikslų.
2010 m. liepos 14 d., Briuselis
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas
Mario SEPI
(1) Žr. Komisijos žaliąją knygą dėl Europos skaidrumo iniciatyvos (COM(2006) 194 galutinis) ir EESRK nuomonę šia tema: OL C 324, 2006 12 30, p. 74.
(2) Žr. EESRK nuomonę OL C 133, 2003 6 6, p. 46.
(3) Žr. EESRK nuomonę OL C 133, 2003 6 6, p. 1.
(4) Žr. ypač: 2005 m. gegužės 11 d. Direktyvą 2005/29/EB „Nesąžininga komercinė praktika“, OL L 149, 2005 6 11, p. 22; Direktyvą 98/7/EB dėl vartojimo kredito, OL L 101, 1998 4 1, p. 17 ir naujausią pasiūlymą priimti direktyvą dėl vartotojų teisių COM(2008) 614 galutinis. (EESRK nuomonė OL C 317, 2009 12 23, p. 54).
(5) Žr. ETT sprendimą – Byla C–220/98, 2000 m. sausio 13 d., Estée Lauder Cosmetics prieš Lancaster Group ir ETT sprendimą – Byla C–210/96, 1998 m. birželio 16 d., Gut Springenheide GmbH ir Rudolf Tusky. T. p. žr. naujausią ETT sprendimą – Byla C–278/08, 2010 m. kovo 25 d., BergSpechte Outdoor Reisen und Alpinschule Edi Kobimuller GmbH prieš Gunter Guni trekking at Reisen GmbH, kurioje interneto vartotojai apibūdinami kaip „normaliai informuoti ir pakankamai atidūs“ (35 ir 39 p.).
(6) Žr. K. SIMITIS, „Verbraucherschultz – Schlagwort oder Rechtsprinzip?“, p. 109.
(7) OL C 108, 2004 4 30, p. 81.
(8) COM(2008) 614 galutinis, II skyrius, 5 straipsnio 1 dalies 1 p.
(9) EESRK nuomonė OL C 317, 2009 12 23, p. 54.
(10) OL L 133, 2008 5 22, p. 66.
(11) Kaip Direktyvos 85/577/EEB atveju, kurioje kaip viena pagrindinių informavimo prievolių nustatoma teisė nutraukti, tačiau nenumatomos sankcijos už šios prievolės nesilaikymą. Vadovaujantis ETT praktika, sutarties atsisakymo laikotarpis vartotojui turi būti pratęsiamas neribotam laikui nuo to momento, kada jis tinkamai informuojamas. Žr. ETT bylą C-227/08, 2009 m. gruodžio 17 d., Eva Martín Martín, p. 25–29.
(12) OL L 376, 2006 12 27, p. 36.