15.2.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 48/21

1.1

EESRK mano, kad aukšti socialiniai, sveikatos, apsirūpinimo maistu, aplinkosaugos, teisiniai, saugios jūrų laivybos, gero valdymo ir kontrolės standartai, kurių reikalaujama pagal ES sistemą, yra puikus racionalaus ir tausaus išteklių naudojimo pavyzdys.

1.2

Tačiau taikant minėtus principus, didėja produktų kaina, o jie turi konkuruoti su kitų šalių, kuriose taikoma visais šiais aspektais lankstesnė sistema, produktais. ES turi toliau skatinti ir kitų pasaulio šalių laivynus taikyti visus šiuos kriterijus, t. y. nustatyti vienodas Europos standarto, kuris būtų orientyras visiems kitiems operatoriams, įvedimo sąlygas.

1.3

Komitetas mano, kad pagrindinis Europos tropinių tunų sektoriaus uždavinys – išsilaikyti nesąžiningos trečiųjų šalių laivynų konkurencijos ir pačios ES sukurtos griežtos teisinės sistemos sąlygomis.

1.4

Stabilių teisės aktų, kuriais skatinama laisva, tačiau sąžininga konkurencija, taikymas yra Europos tarptautinio lygmens uždavinys. Labai svarbu parengti integruotą ir visais atžvilgiais nuoseklią Europos politiką, kuri leistų išlaikyti Europos tropinių tunų sektoriaus konkurencingumą ir tvarumą ekonominiu, socialiniu ir aplinkosaugos aspektu, kaip nurodyta 1992 m. Rio de Žaneire pasirašytoje Biologinės įvairovės konvencijoje.

1.5

Komitetas prašo valstybių narių ir Tarybos imtis reikiamų veiksmų dėl piratavimo, kad į Indijos vandenyne vykdomos kovos su piratavimu operacijos „Atalanta“ įgaliojimus aiškiai būtų įtraukta ir tunų žvejybos laivų apsauga.

1.6

EESRK mano, kad, norint tęsti ES tropinių tunų žvejybos laivyno veiklą, labai svarbu išlaikyti žvejybos partnerystės susitarimus (ŽPS). Be to, ragina Komisiją išplėsti tunų žvejybos susitarimų tinklą atsižvelgiant į Europos laivyno poreikius ir nedelsiant apsvarstyti galimybę į ŽPS išimtines teises įtraukti išimtį, kad Europos laivynas taip pat galėtų įsigyti privačių žvejybos licencijų, jei, remiantis geriausia esama turima moksline informacija, tai leidžia turimi ištekliai.

1.7

Vadovaujantis ES vaidmuo regioninėse žuvininkystės organizacijose (RŽO) siekiant skatinti atsakingos ir tausios žvejybos principus itin svarbus tinkamam išteklių valdymui pasaulio mastu užtikrinti. Komiteto nuomone, ES turi dėti daugiau pastangų šioje srityje.

1.8

Kad ES pramonė išliktų ir būtų investuojama į trečiąsias šalis, itin svarbu išsaugoti lengvatų sistemas (AKR valstybių ir BLS+) jų nekeičiant kaip tuo atveju, kai Papua Naujajai Gvinėjai ir Fidžiui buvo suteikta teisė naudoti universalios kilmės nuorodą, kadangi tai trikdo pasaulinės tuno rinkos pusiausvyrą. Komitetas mano, kad numatant galimus nesklandumus ES tunų sektoriuje, reikia išanalizuoti ir, prireikus, pritaikyti Europos bendrijos ir Ramiojo vandenyno valstybių partnerystės susitarime numatytas stebėjimo ir apsaugos priemones.

1.9

Kad Europos pramonė ir toliau būtų konkurencinga, itin svarbu išlaikyti Europos muitų tarifus iš tunų pagamintiems produktams. EESRK mano, kad tiek PPO sistemoje, tiek vykstant ES prekybos deryboms su trečiosiomis šalimis reikia stengtis pasiekti kuo aukštesnį apsaugos lygį.

1.10

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, EESRK išreiškia nuomonę, kad ES institucijos turi ginti Bendrijos pirmenybės principą. Be to, Komitetas mano, kad kompensacinė išmoka už tropinius tunus, kuriuos Europos laivynas tiekia perdirbimo pramonei, turėtų būti nustatyta pagal pradinį lygį, t. y. 93 proc. Bendrijos orientacinės kainos, atsižvelgiant į tai, kad pastaraisiais metais ši išmoka buvo gerokai devalvuota ir pasiekė net 87 proc. gamybos sąnaudų lygį.

2.1

Europoje tunų žvejyba pradėta vystyti XX a. viduryje (Ispanijoje ir Prancūzijoje) siekiant patenkinti augančius vidaus rinką aprūpinančios konservų pramonės poreikius. Iš pradžių buvo vykdoma pakrantės žvejyba ir gaudomas ilgapelekis tunas (Thunnus alalunga). Laikui bėgant ir patobulinus technologijas, žvejybos plotas išplėstas į Pietus ir pradėtos žvejoti kitos tropinių tunų rūšys: gelsvauodegis tunas (Thunnus albacares), dryžasis tunas (Katsuwonus pelamos) ir, mažesniu mastu, didžiaakis tunas (Thunnus obesus). Imta žvejoti netoli Prancūzijos, Ispanijos ir Portugalijos esančiuose vandenyse. Vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, žvejyba pradėta Vakarų Afrikos pakrantėse, devintajame ir dešimtajame – Indijos vandenyne ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje ir galiausiai XXI a. pradžioje – vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje.

2.2

ES seineriais vykdoma pelaginė ir selektyvi tropinių tunų žvejyba. Šios žvejybos taikinys – dideli tunų būriai, kurie telkiasi trijų pagrindinių vandenynų atogrąžų klimato juostoje. Žvejojama atviroje jūroje arba trečiųjų šalių išskirtinėse ekonominėse zonose.

2.3

Tunai labai vertinami dėl savo maistinių savybių ir daugelyje pasaulio šalių priskiriami būtiniausiems maisto produktams; jais prekiaujama plačiu mastu ir jie yra didžiulis žvejybos, perdirbimo ir prekybos veiklą vykdančių šalių pajamų šaltinis.

2.4

Iš esmės dėl šių aplinkybių tunų žvejyba tam tikrose šalyse yra labai svarbi ekonominė veikla. Šiuo metu įvairiais žvejybos įrankiais visame pasaulyje sugaunama daugiau kaip 4 mln. tonų tropinių tunų, iš jų 2 mln. tonų sugaunama gaubiamaisiais tinklais. Apskritai šių rūšių ištekliai naudojami tinkamai, pagal regioninių žuvininkystės valdymo organizacijų kiekviename vandenyne vykdomas specialias valdymo programas.

2.5

Europos laivyną sudaro 54 tunus žvejojantys seineriai šaldikliai (34 iš jų priklauso Ispanijai, 20 – Prancūzijai); kartu jie sugauna maždaug 400 000 tonų tunų per metus, t. y. 10 proc. visame pasaulyje sužvejojamo kiekio.

2.6

Dauguma šių laivų veiklą vykdo tarptautiniuose vandenyse pagal trylika ES ir trečiųjų šalių žvejybos partnerystės susitarimų (6 dėl žvejybos Atlanto vandenyne, 4 – Indijos ir 3 – Ramiajame).

2.7

Pasaulyje 30 šalių turi 580 tropinių tunų žvejybai skirtų laivų, kurių pajėgumai – 650 000 GT (1). Europos seinerių laivynas, turintis 97 500 GT, sudaro 9 proc. šių laivų ir 15 proc. pasaulio tunų žvejybos pajėgumų.

2.8

Pagrindinis tropinių tunų žvejybos plotas yra Ramusis vandenynas, kuriame sužvejojama 67 proc. visame pasaulyje sugaunamų tunų kiekio. Indijos ir Atlanto vandenynuose atitinkamai sužvejojama 22 proc. ir 11 proc.

2.9

Tropinių tunų žvejybą valdo keturios regioninės žuvininkystės valdymo organizacijos.

2.10

Europos laivynui taikoma daug administracinių patikrinimų, kuriuos vykdo įvairios nacionalinės ministerijos ir įvairūs Europos Komisijos generaliniai direktoratai. Kad laivas galėtų plaukioti ir pardavinėti savo produkciją su vienos iš ES valstybių narių vėliava, jis turi atitikti būtinus administracinius reikalavimus, kad gautų apimties tonomis, korpuso, įrengimų, šaldymo įrangos, laivo įgulos, tinkamumo plaukioti, gelbėjimo jūroje, darbo saugos ir higienos ir veterinarinio patvirtinimo pažymėjimus, specialius žvejybos leidimus, žvejybos licencijas įvairiose šalyse, kuriose vykdo veiklą. Jiems taikoma palydovinė stebėsena, laivuose dirbančių stebėtojų vykdoma kontrolė, sugauto kiekio kontrolė naudojant elektroninį laivo žurnalą, pardavimų kontrolė ir t. t. Norint išlaikyti galiojančius pažymėjimus, leidimus ir licencijas, būtinas ne tik kasdienis administravimas, bet ir kasmetinis atnaujinimas bei reguliarūs patikrinimai, kurių taip intensyviai neturi vykdyti joks pasaulio žvejybos laivynas. Visi šie reikalavimai gerokai padidina Europos laivynų veiklos sąnaudas.

2.11

Be to, Europos tunų žvejybos seinerių laivynas, skirtingai nuo trečiųjų šalių laivyno, privalo atitikti bendrosios žuvininkystės politikos nuostatas. Šios atsakinga žvejyba, regioninių žuvininkystės valdymo organizacijų rekomendacijomis, higienos, laivybos, saugumo, aplinkos, darbuotojų socialinės apsaugos reikalavimų laikymusi paremtos politikos principų taikymas lemia dideles Europos laivų savininkų išlaidas ir mažina jų konkurencingumą kitų šalių, kuriose šie reikalavimai netaikomi arba taikomi lanksčiau, laivų atžvilgiu.

2.12

Be to, pastaraisiais metais Europos laivynui problemų kelia piratavimas Indijos vandenyne. Dėl tokios padėties tunus žvejojančių laivų, vykdančių teisėtą komercinę veiklą, įgulos patiria baimės ir nesaugumo jausmą; be to, vykdoma mažesnio masto žvejyba ir patiriamos didesnės veiklos sąnaudos, susijusios su saugos tarnybų laivuose išlaikymu.

2.13

Didžioji dalis tropinių tunų produkcijos sunaudojama konservų pramonėje. Pastaroji pirmauja pasaulyje žuvies perdirbimo srityje. Europa yra didžiausia pasaulio rinka, kurioje kasmet suvartojama 800 000 tonų konservuotų tropinių tunų, iš kurių daugiau nei pusė importuojama iš trečiųjų šalių.

3.1

Per pastaruosius 50 metų Europos tropinių tunų žvejybos laivynas vystėsi kartu su Europos tropinių tunų perdirbimo pramone.

3.2

Tunai buvo pirmasis žuvininkystės produktas, kuriam, siekiant apsaugoti perdirbimo pramonę, buvo visiškai panaikinti Bendrijos muitų tarifai. Tuometinė EEB nustatė kompensacinę išmoką, t. y. laivų savininkams buvo mokamas skirtumas tarp pardavimo kainos ir 93 proc. kasmet nustatomos orientacinės kainos. Vėliau ši dalis buvo sumažinta iki 87 proc. Pastaraisiais metais šią išmoką nustota mokėti ES laivų savininkams, tad šiuo metu ji visiškai neveiksminga.

3.3

Europos laivynas ir konservų pramonė, vykdydami ES prekybos politiką, jau daugelį metų skatina trečiųjų šalių ekonomikos vystimąsi. Jaundės, Lomės ir Kotonu susitarimais šiuo požiūriu nustatyta tvirta AKR valstybių ir ES prekybos sistema. Be to, BLS+ paskatino ES prekybą su prekybos partneriais Centrinėje Amerikoje ir Andų bendrijoje.

3.4

Ekonominės partnerystės susitarimais AKR valstybėms suteikiama galimybė laisvai patekti į Europos Sąjungos rinkas, kai jos eksportuoja tropinių tunų produktus (nesmulkintus tunus, tunų filė ir konservuotus tunus), kuriems taikomas 0 proc. muitų tarifas. Esant tokioms sąlygoms, ES tunų perdirbimo pramonė turėjo galimybę daryti tiesiogines investicijas Dramblio Kaulo Krante, Ganoje, Madagaskare, Seišeliuose, Mauricijuje, o netiesiogines – Kenijoje ir Senegale. Šios investicijos minėtose šalyse padėjo sukurti per 40 000 darbo vietų ir sudarė palankias sąlygas technologijų perdavimui.

3.5

Be to, ES sukūrė papildomą bendrąją lengvatų sistemą (BLS+), pagal kurią palankios prekybos sąlygos sudarytos ir Centrinės bei Pietų Amerikos šalims jų žvejybos produktams taikant lengvatinį 0 proc. muitų tarifą. ES investavo Ekvadore, Salvadore, Gvatemaloje, Brazilijoje (bendra arba trečiųjų šalių BLS taikant 24 proc. muitų tarifą konservams), Čilėje (pagal laisvosios prekybos sutartį su ES), netiesiogiai Kolumbijoje ir Venesueloje ir taip padėjo išlaikyti 50 000 tiesioginių darbo vietų tunų pramonės sektoriuje.

3.6

Vadovaudamosi šiais susitarimais Europos įmonės dalį savo laivų perkėlė į trečiąsias šalis Afrikoje, Amerikoje ir Okeanijoje ir šie laivai plaukioja su šalių, kurias ES laiko privilegijuotomis partnerėmis, vėliava. ES rekomenduoja bendrovių susijungimus ar bendrų įmonių kūrimą su minėtų šalių įmonėmis.

3.7

Iš 400 000 tonų ES tropinių žvejybos laivyno sugautų žuvų dalis iškraunama ir perdirbama trečiosiose šalyse pastatytose gamyklose. Taigi ES laivynas uostuose užtikrina aukštą užimtumo lygį, moka uosto mokesčius už žuvų iškrovimą ar perkrovimą, papildo išteklius įvairiuose trečiųjų šalių uostuose ir labai prisideda prie tų šalių vystymosi.

3.8

Kalbant apie tunų sektorių apskritai, reikia pažymėti, kad laivynas ir perdirbimo pramonė vystėsi kartu ir taip susikūrė bendras ES žuvininkystės sektorius, turintis tarptautinę tarpšakinę struktūrą, kadangi apima daug bendrų Europos gamintojų interesų. Europos tunų sektorius, kaip jau minėta, darė įvairias investicijas ir sudarė sąlygas ekonominei veiklai trečiosiose šalyse pagal ES gaires, skirtas toms šalims, kurios naudojasi ES suteiktomis lengvatų sistemomis.

4.1

Pagrindinė Europos tunų žvejybos laivyno ir pramonės problema – nelygi konkurencija su kitais operatoriais, kurie užsibrėžė tikslą plėsti veiklą Europos rinkoje, kurioje suvartojama 50 proc. pasaulio (ES ir trečiosios šalys) konservuotų tropinių tunų produkcijos.

4.2

Pasaulio mastu pagaminama maždaug 1 600 000 tonų konservuotų tunų, iš kurių ES pagamina maždaug 330 000 (2).

4.3

Pagrindiniai Europos tunų žvejybos laivyno konkurentai – Azijos šalių tunų žvejybos seinerių laivynai, žvejojantys turtingiausiame pasaulio žvejybos plote – Ramiajame vandenyne, kuriame pagaunama daugiau nei 60 proc. pasaulio tropinių tunų. Šie laivynai daugiausia aprūpina didžiausią tropinių tunų perdirbimo zoną – trikampį, kurį sudaro Tailandas, Filipinai ir Indonezija. Jų žemesnės kokybės produktai kainos požiūriu labai konkurencingi Europos rinkoje, kurioje, nepaisant 24 proc. muitų tarifo, jie jau užima 35 proc. dalį.

4.4

Tunų produktų perdirbimo sektorius taip pat patiria panašių mažėjančio konkurencingumo AKR ir BLS+ nepriklausančių trečiųjų šalių atžvilgiu problemų, kaip ir laivynai. Dažniausiai pigesnės žaliavos pirkimas, mažesni mokesčiai, mažesnės išlaidos darbuotojų darbo užmokesčiui ir socialinei apsaugai, mažesnės pagamintų produktų sanitarijos garantijos yra aspektai, kurie, be abejonės, sumažina gamybos sąnaudas ir suteikia galimybę importuotus produktus parduoti už mažesnę nei Europos produktų kainą.

4.5

Apskritai, pasaulyje yra du skirtingi tunų gamybos modeliai. Viena, yra Europos laivyno arba Europos investicijų trečiosiose šalyse (AKR arba BLS) modelis, pagal kurį tiekiama parama Europos arba AKR ir BLS priklausančių valstybių perdirbimo pramonei laikantis aukščiausių darbo saugos, socialinės apsaugos, apsirūpinimo maistu, aplinkos apsaugos ir atsakingos žvejybos taisyklių laikymosi standartų. Kita, vis plačiau naudojamas menkai tvarumu tesirūpinančių laivynų ir pramonės įmonių modelis, pagal kurį mažai paisoma socialinių, darbo ir sveikatos standartų.

4.6

AKR ir BLS valstybių, norinčių naudotis ES lengvatų sistema, reikalaujama prisijungti prie tarptautinių konvencijų, kurios reguliuoja visus šiuos aspektus, o visos kitos į ES eksportuojančios šalys turėtų laikytis tų pačių standartų, kad galėtų patekti į rinką ir užtikrintų sąžiningą konkurenciją su Europos ir privilegijuotų ES partnerių produkcija.

4.7

Europos teisės aktų, reguliuojančių lengvai pažeidžiamą pasaulio tunų rinkos pusiausvyrą, keitimas – dar viena grėsmė Europos tunų sektoriaus veiklos tęstinumui. Šie teisės aktai, įtvirtinti ekonominės partnerystės susitarimuose, atliko svarbų vaidmenį nukreipiant investicijas ir plečiant Europos tunų sektorių į šalis, kurias ES laiko privilegijuotomis partnerėmis.

4.8

Šis plėtros pagrindas pasirodė esąs itin veiksmingas tunų sektoriuje, tačiau jam kyla grėsmė dėl PPO derybų, galimų ES derybų su kitomis šalimis arba šalių grupėmis dėl laisvosios prekybos sutarčių ir neseniai iš dalies pakeistų kilmės taisyklių, kuriomis Papua Naujajai Gvinėjai ir Fidžiui suteikta teisė naudoti universalios kilmės (3) nuorodą.

4.9

Turint omenyje PPO ir dvišales derybas, didžiausias tunų sektoriui kylantis pavojus – tai muitų tarifų panaikinimas iš tunų pagamintiems produktams. Siekiant užtikrinti tiekimą Europos perdirbimo pramonei, nesmulkintų šaldytų tunų rinka visiškai liberalizuota jau daugiau kaip 30 metų (taikomas nulinis muitų tarifas), todėl ES laivynas priverstas atvirai konkuruoti su kitais laivynais, tiekiančiais nesmulkintus šaldytus tunus Europos rinkai. Tačiau tolesnis iš tunų pagamintų produktų liberalizavimas tik paskatintų laipsnišką Europos pramonės nuosmukį, darbo vietų ir ekonominės veiklos praradimą užsienio konkurentų, siūlančių mažesnes kainas, naudai.

4.10

Pagal Ramiojo vandenyno ekonominės partnerystės sutartį suteikus teisę Papua Naujosios Gvinėjos ir Fidžio žvejybos produktams naudoti universalios kilmės nuorodą, sutrikdyta pasaulio tunų rinkos pusiausvyra, o tai turėjo katastrofiškų pasekmių Europos, AKR ir BLS valstybių pramonei. Reikalavimo dėl AKR ar ES valstybių kilmės nuorodos Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Fidžyje perdirbtiems tunams panaikinimas siekiant nulinio muitų tarifo Europos rinkoje paskatino pagrindinius konkurentus, daugiausia Azijos šalių, Papua Naujojoje Gvinėjoje statyti naujas perdirbimo gamyklas.

4.11

Taikydama tokią nuolaidą, ES skatina Ramiojo vandenyno tunų išteklių, kurių kiekis ir taip ribotas, eikvojimą. Be to, galimybę patekti į Europos rinką taikant nulinį muitų tarifą daugiausia gaus Azijos šalių įmonės, kurios skatinamos padidinti konservų gamybos pajėgumus rinkoje, kurioje kainos nukritusios dėl pernelyg didelės pasiūlos. Vakarinėje ir centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje gali žvejoti tik 4 Europos tunų žvejybos laivai, tai priklauso nuo Forum Fisheries Agency, kuriai vadovauja Papua Naujoji Gvinėja, priklausančių šalių politinės valios.

4.12

Ši nuolaida stumia į keblią padėtį kitas AKR ir BLS valstybes, kadangi Papua Naujajai Gvinėjai ir Fidžiui suteikiamas išskirtinis pranašumas turint omenyje galimybę įsigyti pigios žaliavos: pirmosios turi laikytis kilmės nuorodos taisyklių, o pastarosios – ne. Be to, tai gali būti būdas „plauti“ iš neteisėtos žvejybos gautas lėšas.

4.13

Dar viena problema, su kuria susiduria Europos tropinių tunų žvejybos laivynas, – tai žvejybos partnerystės susitarimų tinklo išlaikymas. Šis tinklas itin svarbus, kadangi užtikrina Europos laivyno prieigą prie tolimos migracijos žuvų išteklių pagal vienintelę pasaulyje teisinio tikrumo ir skaidrumo sistemą. Nėra fiksuotos tropinių tunų judėjimo schemos nei erdvės, nei laiko požiūriu, todėl tunus žvejojančio laivyno veiklai vykdyti reikia daugiau žvejybos trijuose pagrindiniuose vandenynuose susitarimų.

4.14

Šiuo metu Atlanto vandenyne tunus žvejojantys laivai šaldikliai patiria didelį žvejybos licencijų deficitą. Tokią padėtį, be kita ko, lėmė pastaraisiais metais rečiau sudaromi susitarimai ir piratavimas Indijos vandenyne, dėl kurio toje zonoje žvejojantys laivai bando ieškoti prieglobsčio Atlanto vandenyne, kur gali tęsti žvejybos veiklą būtiniausiomis saugumo sąlygomis. Todėl manoma, kad ES būtinai turėtų paraginti pakrantės šalis padidinti licencijų kvotas visuose Atlanto vandenyno ŽPS, jei, remiantis geriausia esama moksline informacija, tai leidžia turimi ištekliai.

4.15

Kadangi šis padidinimas gali užtrukti ilgiau negu norėtųsi ir nepriklauso vien tik nuo ES, EESRK siūlo skubiai apsvarstyti galimybę į ŽPS išimtines teises (pagal kurias ES laivų savininkams draudžiama įsigyti privačių žvejybos licencijų tose šalyse, kuriose sudaryti ŽPS) įtraukti išimtį, kad Europos laivynas galėtų įsigyti privačių žvejybos licencijų, jei, remiantis geriausia esama moksline informacija, tai leidžia turimi ištekliai.

4.16

Tropinių tunų žvejybos laivyno nuomone, Europos Sąjunga, vadovaudamasi 2004 m. Tarybos išvadomis, daugiau dėmesio turėtų skirti žvejybos partnerystės susitarimams vykdant BŽP reformą ir vėl imtis susitarimų tinklo plėtros politikos įtraukiant svarbiausias kiekvieno vandenyno šalis, t. y. vesti derybas dėl naujų susitarimų su

4.17

Kita vertus, ES tropinių tunų žvejybos laivynas mano, kad Europos Sąjunga būtinai turi toliau dalyvauti tunų sektoriaus regioninės žuvininkystės valdymo organizacijose ir toliau būti atsakingos žvejybos pavyzdžiu (pagrįstu savo tunų žvejybos laivyno elgesiu), kaip yra šiuo metu.

4.18

ES kartu su Japonija ir Korėja yra vienintelė susitariančioji šalis, priklausanti keturioms tunų sektoriaus regioninės žuvininkystės valdymo organizacijoms (angl. ICCAT, CTOI, CIAT, WCPFC), ir turi numatyti priemones, kurios leistų nuosekliai ir objektyviai propaguoti atsakingos žvejybos principus.

4.19

EESRK mano, kad ES turėtų skatinti kuo vienodesnę ir nuoseklesnę pasaulio lygmens valdymo sistemą, kuri aiškiai atitiktų visiškai globalizuotos tropinių tunų rinkos sąlygas, ir ateityje numatyti sukurti tarptautinę organizaciją, kuri spręstų su pasaulio tunų žvejyba susijusius horizontaliuosius klausimus. Mintis apie pasaulinę valdymo sistemą užsimezgė Kobės proceso metu tikrinant tunų sektoriaus regioninių žuvininkystės valdymo organizacijų veiklą.

4.20

Piratavimo Indijos vandenyne klausimu Europos tunų žvejybos laivynas reiškia didelį susirūpinimą dėl 2009–2010 m. padažnėjusių tunus žvejojančių laivų antpuolių ir dėl to, kad jie vyksta vis toliau nuo Somalio teritorinių vandenų: kartais už tūkstančio mylių nuo Somalio pakrantės ir netgi Seišelių ir kitų pakrantės šalių (Kenijos, Tanzanijos) išskirtinėje ekonominėje zonoje.

4.21

Tunų žvejybos laivynas yra ypač pažeidžiamas, kai susiduria su piratų antpuoliais. Skirtingai nei prekybiniai laivai, kurie nuolat juda, tunus žvejojantys laivai sustoja dviem ar trims valandoms ir užmeta tinklus, todėl jiems kyla didesnis piratų antpuolių ir patekimo į laivą pavojus. Be to, dėl žemo šių laivų antvandeninio borto ir laivagalio panduso piratams lengviau įlipti.

4.22

Todėl Komitetas pabrėžia būtinybę iš dalies pakeisti operacijos „Atalanta“ įgaliojimus (2008 m. lapkričio 10 d. Tarybos bendrieji veiksmai 2008/851/BUSP dėl Europos Sąjungos karinės operacijos, skirtos prisidėti prie atgrasymo nuo piratavimo veiksmų ir ginkluotų plėšimų jūroje prie Somalio krantų ir jų prevencijos bei sustabdymo), kad jie konkrečiai apimtų Indijos vandenyne tunus žvejojančių laivų apsaugą siekiant išvengti užpuolimų ir plėšikavimo, kaip „Playa de Bakio“ (2008 m.) ar „Alakrana“ (2009 m.) atvejais.

4.23

Dėl žvejybos Atlanto vandenyne licencijų trūkumo ir Ramiojo vandenyno regioninių žuvininkystės valdymo organizacijų taikomų kvotų priemonių Europos tunų žvejybos laivai patiria labai daug sunkumų perplaukdami iš Indijos vandenyno į kitus vandenynus. Be to, daug darbuotojų laivus turinčiose ir trečiųjų šalių įmonėse, tiek konservų gamyklose, tiek uostuose, į kuriuos laivai parplaukia, priklauso nuo tunų žvejybos laivyno veiklos Indijos vandenyne, todėl nutraukus šią veiklą, būtų prarasta daug darbo vietų ne tik ES, bet ir Seišeliuose, Madagaskare, Kenijoje, Mauricijuje ir t. t.

4.24

Su tokiomis problemomis susiduria ES tropinių tunų žvejybos laivynas ir tunų perdirbimo ir konservų pramonė siekdami užsitikrinti stabilumą ir išsilaikyti pasaulyje. Tam nereikia jokių Europos žuvininkystės fondo (EŽF) išlaidų, tik ES politinių sprendimų.