52008PC0098

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 27.2.2008

KOM(2008) 98 galutinis

2008/0049 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimo

(Kodifikuota redakcija)

(pateikta Komisijos)

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1. Žmonių Europos kontekste Komisija didelį dėmesį skiria tam, kad Bendrijos teisė būtų papastesnė ir aiškesnė siekiant, kad ji taptų suprantamesnė ir prieinamesnė visiems piliečiams, kurie įgytų naujų galimybių ir galėtų pasinaudoti konkrečiomis jiems suteiktomis teisėmis.

Šis tikslas nebus pasiektas, jei daug nuostatų, kurios buvo iš dalies ir dažnai iš esmės keičiamos keletą kartų, liktų išsibarsčiusios įvairiuose aktuose, ir todėl dalies jų reikėtų ieškoti pradiniame akte, o kitų – vėlesniuose keičiančiuose aktuose. Todėl siekiant surasti konkrečiu momentu galiojančias taisykles reikia atlikti tiriamąjį darbą lyginant įvairius teisės aktus.

Dėl šios priežasties siekiant, kad Bendrijos teisė būtų aiški ir skaidri, svarbu kodifikuoti taisykles, kurios buvo dažnai keičiamos.

2. Todėl 1987 m. balandžio 1 d. Komisija nusprendė[1], kad visi teisės aktai, kurie buvo iš dalies pakeisti ne daugiau nei dešimt kartų, turėtų būti kodifikuojami ir pabrėžė, kad šis reikalavimas yra minimalus bei kad Komisijos padaliniai turėtų stengtis parengti kodifikuotas tekstų, už kuriuos jie yra atsakingi, redakcijas per trumpesnį laikotarpį siekdami užtikrinti, jog Bendrijos taisyklės būtų aiškios ir lengvai suprantamos.

3. Tai buvo patvirtinta 1992 m. gruodžio mėn. Edinburgo Europos vadovų taryboje pirmininkavusios valstybės išvadose[2], pabrėžiančiose kodifikavimo, kuris konkrečiu momentu tam tikroje srityje taikomai teisei suteikia apibrėžtumo, svarbą.

Kodifikavimas turi būti vykdomas laikantis įprastos Bendrijos teisės aktų priėmimo tvarkos.

1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija, atsižvelgdami į tai, kad kodifikuojamuose teisės aktuose negali būti daromi esminiai pakeitimai, sudarė tarpinstitucinį susitarimą, kuriuo nusprendė kodifikuojamiems teisės aktams taikyti pagreitinto priėmimo tvarką.

4. Šiuo pasiūlymu siekiama kodifikuoti 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvą 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, 1983 m. gruodžio 30 d. Antrąją Tarybos direktyvą 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, 1990 m. gegužės 14 d. Trečiają Tarybos direktyvą 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą) ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/14/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu[3]. Nauja direktyva pakeis įvairius aktus, kurių nuostatos buvo į ją įtrauktos[4]; šis pasiūlymas nekeičia kodifikuojamų teisės aktų turinio, nes jame tik sujungiami šie aktai, atliekant kodifikavimui būtinus formos pakeitimus .

5. Pasiūlymas dėl kodifikuoto teisės akto buvo parengtas remiantis preliminariais Direktyvų 72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB ir jas iš dalies keičiančių teisės aktų konsoliduotais tekstais , kuriuos visomis kalbomis parengė Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras naudodamas duomenų apdorojimo sistemą . Kadangi straipsniams suteikiami nauji numeriai, kodifikuotos direktyvos II priede nurodomas buvusių ir naujų straipsnių numerių atitikimas.

ê 72/166/EEB (pritaikytas)

2008/0049 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimo

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos Ö 95 straipsnio 1 dalį Õ,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę[5],

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos[6],

kadangi:

ê

(1) 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo[7], 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo[8], 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo[9], 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (ketvirtoji automobilių draudimo direktyva)[10] buvo keletą kartų[11] iš esmės keičiamos. Siekiant aiškumo ir racionalumo minėtos keturios direktyvos ir 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu[12], turėtų būti kodifikuotos.

ê 2005/14/EB 1 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(2) Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas (transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas) yra ypač svarbus Europos piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra draudėjai, ar – įvykio metu nukentėję asmenys. Jis taip pat labai svarbus draudimo įmonėms, nes sudaro svarbią ne gyvybės draudimo veiklos Bendrijoje dalį. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas taip pat daro įtaką laisvam asmenų ir transporto priemonių judėjimui. Todėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo Ö vidaus Õ rinkos stiprinimas ir konsolidavimas turėtų būti svarbiausias Bendrijos veiksmų finansinių paslaugų srityje tikslas.

ê 84/5/EEB 2 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(3) Kiekviena valstybė narė Ö turėtų imtis Õ visų reikiamų priemonių, būtinų garantuoti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos turi būti nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.

ê 2005/14/EB 4 konstatuojamoji dalis

(4) Siekiant išvengti neteisingo šios direktyvos nuostatų aiškinimo ir tam, kad būtų galima lengviau laikinus registracijos numerius turinčioms transporto priemonėms gauti draudimo apsaugą, apibrėžiant teritoriją, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, turėtų būti nurodoma valstybės, kurios registracijos numerius turi transporto priemonė, teritorija, nepriklausomai nuo to, ar šie registracijos numeriai yra nuolatiniai ar laikini.

ê 2005/14/EB 5 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(5) Ö Laikantis Õ kriterijaus, kad registracijos numeriai nurodo įprastinę transporto priemonės buvimo vietą, turėtų būti numatyta speciali taisyklė tuo atveju, kai įvykį sukelia transporto priemonė, kuri neturi registracijos numerių arba kurios registracijos numeriai nėra susiję arba nebėra susiję su šia transporto priemone. Šiuo atveju bei siekiant vienintelio tikslo – sureguliuoti žalos atlyginimo reikalavimą, įprastinė transporto priemonės buvimo vieta turėtų būti laikoma teritorija, kurioje įvyko įvykis.

ê 2005/14/EB 6 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(6) Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistemingų patikrinimų uždraudimas turėtų būti taikomas transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, taip pat transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiosios šalies teritorijoje, tačiau kurios atvyksta iš kitos valstybės narės teritorijos. Gali būti leidžiami tik nesistemingi patikrinimai, kurie nėra diskriminuojantys ir vykdomi tik kaip kontrolės, kuri nėra skirta vien tik draudimui patikrinti, dalis.

ê 72/166/EEB 7 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(7) Žaliųjų kortų tikrinimas įvažiuojant į valstybę narę transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitoje valstybėje narėje, gali būti panaikintas nacionalinių draudikų biurų sudarytu susitarimu, kuriuo kiekvienas nacionalinis draudikų biuras garantuotų, kad pagal galiojančių nacionalinės teisės aktų nuostatas jo teritorijoje bus atlyginami bet kokie tokiomis transporto priemonėmis padaryti kompensuotini nuostoliai arba žala, nepaisant to, ar ta transporto priemonė apdrausta, ar ne.

ê 72/166/EEB 8 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(8) Toks garantinis susitarimas remiasi prielaida, kad visos po Bendrijos teritoriją keliaujančios Bendrijos motorinės transporto priemonės yra apdraustos. Dėl to, kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje turėtų būti numatytas transporto priemonių privalomasis civilinės atsakomybės draudimas, kuris galiotų visoje Bendrijos teritorijoje.

ê 72/166/EEB 9 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(9) Šioje direktyvoje numatyta sistema galėtų būti išplėsta, kad apimtų ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra bet kurios trečiosios valstybės teritorijoje, su kuria valstybių narių nacionaliniai biurai yra sudarę panašų susitarimą.

ê 2005/14/EB 7 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(10) Ö Kiekviena valstybė narė turėtų turėti galimybę Õ nukrypti nuo bendro įsipareigojimo reikalauti privalomojo draudimo dėl tam tikriems fiziniams ir viešiesiems arba privatiesiems juridiniams asmenims priklausančių transporto priemonių. Tokių transporto priemonių sukeltų įvykių atveju valstybė narė, taikanti šią išimtį, privalo paskirti instituciją arba įstaigą, kuri atlygintų žalą kitoje valstybėje narėje įvykusio įvykio metu nukentėjusiems asmenims. Ö Turėtų būti užtikrinta Õ, kad žala būtų tinkamai atlyginama ne tik šių transporto priemonių užsienyje sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims, bet ir asmenims, nukentėjusiems dėl toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, įvykusio įvykio, nepriklausomai nuo to, ar jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra jos teritorijoje. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atleistų nuo privalomojo draudimo asmenų, taip pat institucijų ir įstaigų, atsakingų už žalos atlyginimą asmenims, nukentėjusiems tokių transporto priemonių sukeltų įvykių metu, sąrašas būtų pateiktas Komisijai paskelbti.

ê 2005/14/EB 8 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(11) Ö Kiekviena valstybė narė turėtų turėti galimybę Õ nukrypti nuo bendro įsipareigojimo reikalauti privalomojo draudimo dėl tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialius registracijos numerius. Tuo atveju kitoms valstybėms narėms, kai atvykstama į jų teritoriją, leidžiama reikalauti galiojančios žaliosios kortos arba pasienio draudimo sutarties tam, kad būtų užtikrintas žalos, kurią gali sukelti šios transporto priemonės jų teritorijoje, atlyginimas nukentėjusiems asmenims. Tačiau, kadangi pasienio kontrolės Bendrijoje panaikinimas reiškia, jog nebeįmanoma užtikrinti, kad sieną kertančios transporto priemonės būtų apdraustos, Ö negali Õ būti garantuojamas žalos atlyginimas nukentėjusiems asmenims dėl užsienyje įvykusių įvykių. Taip pat turėtų būti užtikrinta, kad žala būtų tinkamai atlyginama ne tik šių transporto priemonių užsienyje sukeltų įvykių, bet ir toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims. Šiuo tikslu valstybės narės tokių transporto priemonių sukeltų įvykių metu nukentėjusius asmenis turėtų traktuoti taip pat, kaip ir neapdraustų transporto priemonių sukeltų įvykių metu nukentėjusius asmenis. Iš tikrųjų, neapdraustų transporto priemonių sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims žalą turėtų atlyginti valstybės narės, kurioje įvyko įvykis, žalų atlyginimo įstaiga. Kai žala atlyginama asmenims, nukentėjusiems transporto priemonių, kurioms taikoma minėta nukrypti leidžianti nuostata, sukeltų įvykių metu, žalų atlyginimo įstaiga turėtų galėti pateikti žalos atlyginimo reikalavimą valstybės narės, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, įstaigai. Praėjus Ö tam tikram laikotarpiui, per kurį įgyvendinama ir taikoma galimybė pasinaudoti Õ šia nukrypti leidžiančia nuostata Ö ir atsižvelgiant į įgytą patirtį, Komisija prireikus Õ turėtų pateikti pasiūlymus dėl jos pakeitimo arba panaikinimo.

ê 2005/14/EB 10 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(12) Valstybių narių įsipareigojimas užtikrinti, kad draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas, yra svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas. Mažiausia suma, skirta atlyginti žalą asmeniui, turėtų būti apskaičiuota taip, kad būtų visiškai ir Ö teisingai Õ atlyginta visiems nukentėjusiems asmenims, kurie patyrė labai sunkių sužalojimų, tačiau reikia atsižvelgti į nedažnai pasitaikančius įvykius, kai sužalojama keletas asmenų, ir į Ö nedidelį skaičių įvykių, per kuriuos keletas Õ nukentėjusių asmenų vieno įvykio metu patiria labai sunkius sužalojimus. Ö Turėtų būti nustatyta Õ mažiausia atlyginama suma kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba kiekvienam reikalavimui atlyginti žalą (įvykiui). Siekiant, kad minėtos mažiausios sumos būtų įdiegtos kiek galima lengviau, turėtų būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Ö Tačiau turėtų būti numatytas trumpesnis nei minėtas pereinamasis laikotarpis, per kurį Õ valstybės narės turėtų Ö padidinti mažiausias sumas, kad jos sudarytų Õ ne mažiau kaip pusę Ö numatytų Õ sumų.

ê 2005/14/EB 11 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(13) Siekiant užtikrinti, kad mažiausia Ö draudimo Õ suma laikui bėgant nenuvertėtų, turėtų būti Ö nustatyta reguliarios Õ peržiūros sąlyga, kaip rodiklį naudojant Eurostato skelbiamą Europos vartotojų kainų indeksą (EVKI), kaip numatyta 1995 m. spalio 23 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2494/95 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų[13]. Ö Taip pat Õ turėtų būti nustatytos šią peržiūrą reglamentuojančios procedūrinės taisyklės.

ê 84/5/EEB 6 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(14) Būtina numatyti Ö, kad tam tikra įstaiga Õ garantuotų, jog nukentėjęs asmuo neliktų be žalos atlyginimo, jeigu įvykį sukėlė neapdrausta arba nenustatyta transporto priemonė. Svarbu numatyti, kad ši Ö įstaiga Õ taptų pirmąja institucija, į kurią galėtų tiesiai kreiptis tokio įvykio metu nukentėjęs asmuo. Vis dėl to valstybėms narėms turėtų būti palikta galimybė taikyti tam tikras ribotas išimtis dėl tos Ö įstaigos Õ mokamo žalos atlyginimo ir numatyti, kad, stengiantis išvengti sukčiavimų, nenustatyta transporto priemone padarytos žalos turtui atlyginimas galėtų būti ribojamas arba visai nemokamas.

ê 84/5/EEB 7 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(15) Nukentėjusiųjų asmenų interesų labui, tam tikras išimtis numatančios Ö nuostatos Õ turėtų būti taikomos tiktai draudiko ir už įvykį atsakingo asmens santykiams. Vis dėlto valstybės narės gali nustatyti, kad pavogtų arba prievarta užvaldytų transporto priemonių atveju žalos atlyginimą išmokėtų pirmiau minėta Ö įstaiga Õ.

ê 84/5/EEB 8 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(16) Stengiantis palengvinti šios Ö įstaigos Õ finansinę naštą, valstybės narės gali numatyti tam tikro dydžio franšizės taikymą, jei ši Ö įstaiga Õ išmoka atlyginimą už žalą, padarytą turtui neapdraustomis arba, tam tikrais atvejais, pavogtomis ar prievarta užvaldytomis transporto priemonėmis.

ê 2005/14/EB 12 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(17) Galimybė riboti Ö teisėtai priklausantį Õ žalos atlyginimą Ö nukentėjusiems asmenims Õ arba jo visai nemokėti remiantis tuo, kad transporto priemonė nenustatyta, neturėtų būti taikoma, kai Ö žalas atlyginanti Õ įstaiga bet kuriam dėl to paties įvykio, kurio metu buvo padaryta žala turtui, nukentėjusiam asmeniui išmokėjo žalos atlyginimą už didelę žalą asmeniui. Valstybės narės gali numatyti franšizės, neviršijančios Ö šioje Õ direktyvoje nustatytų ribų, taikymą nukentėjusiam asmeniui, kurio turtui padaryta žala. Sąlygos, kuriomis žala asmeniui laikytina didele, turėtų būti nustatytos valstybės narės, kurioje įvyksta įvykis, Ö teisės aktais Õ arba administracinėmis nuostatomis. Nustatydama šias sąlygas, valstybė narė gali atsižvelgti, inter alia , ar dėl šios žalos buvo reikalingas gydymas ligoninėje.

ê 90/232/EEB 9 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(18) Jeigu žala buvo padaryta neapdrausta transporto priemone, kai kuriose valstybėse narėse yra reikalaujama, kad nukentėjęs asmuo, prieš pateikdamas reikalavimą Ö įstaigai, atlyginančiai žalą asmenims, nukentėjusiems eismo įvykių, kuriuos sukėlė neapdraustos arba nenustatytos transporto priemonės, metu Õ, privalo įrodyti, kad atsakinga šalis negali atlyginti žalos arba atsisako ją atlyginti. Ši Ö įstaiga Õ turi daugiau galimybių negu nukentėjęs asmuo pateikti ieškinį atsakingai šaliai. Todėl Ö reikėtų nustatyti, kad Õ ši Ö įstaiga negalėtų Õ reikalauti, jog nukentėjęs asmuo, jeigu jam priklauso žalos atlyginimas, privalėtų nustatyti, kad atsakinga šalis negali arba atsisako mokėti.

ê 90/232/EEB 10 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(19) Kad būtų išvengta žalos atlyginimo delsimo, valstybės narės turėtų garantuoti, kad, iškilus ginčui tarp pirmiau minimos Ö įstaigos Õ ir civilinės atsakomybės draudiko dėl to, kuris iš jų turi atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui, viena iš šių šalių būtų paskirta privalanti pirma išmokėti žalos atlyginimą, kol bus išspręstas ginčas.

ê 90/232/EEB 4 konstatuojamoji dalis

(20) Turėtų būti garantuojama, jog su nukentėjusiais asmenimis eismo įvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje Bendrijos valstybėje įvykis atsitiko.

ê 84/5/EEB 9 konstatuojamoji dalis

(21) Draudėjo, vairuotojo ar kito kurio atsakingo asmens šeimos nariams turi būti suteikta apsauga, lygiavertė tretiesiems asmenims suteikiamai apsaugai, jų asmeniui padarytos žalos atveju.

ê 2005/14/EB 16 konstatuojamoji dalis

(22) Pėsčiųjų, dviratininkų ir kitų nemotorinių transporto priemonių valdytojų, kurie paprastai esti silpnesnė šalis įvykio metu, žala asmeniui arba turtui turėtų būti apdrausta privalomuoju su įvykiu susijusios transporto priemonės draudimu, jeigu jie turi teisę į žalos atlyginimą pagal nacionalinę civilinę teisę. Ši nuostata neturi poveikio nei civilinei atsakomybei, nei žalos atlyginimo dydžiui konkretaus įvykio atveju pagal nacionalinius įstatymus.

ê 2005/14/EB 15 konstatuojamoji dalis

(23) Didžiausias galiojančių teisės aktų pasiekimas – visų transporto priemonėje esančių keleivių įtraukimas į draudimo apsaugą. Šiam pasiekimui iškiltų pavojus, jeigu nacionaliniai įstatymai arba kuri nors draudimo sutartyje esanti sąlyga neįtrauktų keleivių į draudimo apsaugą dėl to, kad jie žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad įvykio metu transporto priemonės vairuotojas buvo paveiktas alkoholio ar kitų kvaišalų. Keleivis paprastai negali teisingai įvertinti vairuotojo apsvaigimo laipsnio. Mažinant draudimo apsaugą keleiviams, kurie tapo motorinių transporto priemonių sukeltų įvykių aukomis, nebus pasiektas tikslas – atgrasyti asmenis nuo vairavimo apsvaigus. Keleivių draudimas motorinių transporto priemonių privalomuoju draudimu neturi poveikio nei atsakomybei, kuri gali būti taikoma pagal galiojančius nacionalinės teisės aktus, nei žalos atlyginimo dydžiui konkretaus įvykio atveju.

ê 2005/14/EB 17 konstatuojamoji dalis

(24) Kai kurios draudimo įmonės įtraukia į draudimo liudijimus (polisus) sąlygas, pagal kurias sutartis bus nutraukta, jeigu transporto priemonė už registracijos valstybės narės ribų bus ilgiau nei nurodytą laikotarpį. Ši norma prieštarauja šioje direktyvoje nustatytam principui, pagal kurį privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, remiantis vienkartine draudimo įmoka, turėtų būti draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje. Todėl turėtų būti tiksliai nurodyta, kad nepažeidžiant įsipareigojimų pagal valstybės narės nacionalinius teisės aktus, susijusius su transporto priemonių registracija, draudimo apsauga turėtų galioti visą sutarties terminą, nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė lieka tam tikrą laikotarpį kitoje valstybėje narėje.

ê 90/232/EEB 6 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(25) Visi motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo polisai turi galioti visoje Bendrijos teritorijoje.

ê 90/232/EEB 7 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(26) Apdraustosios šalies interesų labui kiekviena draudimo sutartis turėtų garantuoti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudimo apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje pagal tos valstybės įstatymų reikalavimus arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudimo apsauga yra didesnė.

ê 2005/14/EB 18 konstatuojamoji dalis

(27) Reikėtų imtis priemonių tam, kad būtų galima lengviau gauti draudimo apsaugą iš vienos valstybės narės į kitą importuojamoms transporto priemonėms, net jeigu ta transporto priemonė dar neregistruota paskirties valstybėje narėje. Turėtų būti sudaryta galimybė laikinai nukrypti nuo bendros tvarkos, nustatančios valstybę narę, kurioje yra draudimo rizika. Trisdešimties dienų laikotarpiu nuo tos dienos, kai transporto priemonė pristatyta, tampa prieinama arba išsiunčiama pirkėjui, paskirties valstybė narė turėtų būti laikoma valstybe nare, kurioje yra draudimo rizika.

ê 2005/14/EB 19 konstatuojamoji dalis

(28) Bet kuris asmuo, norintis sudaryti naują draudimo sutartį su kitu draudiku, turėtų sugebėti pagrįsti informaciją apie su juo susijusius įvykius ir žalos atlyginimo reikalavimus pagal ankstesnę sutartį. Draudėjas turėtų turėti teisę bet kada pareikalauti ataskaitos apie įvykius arba apie jų nebuvimą, susijusius su transporto priemone arba priemonėmis, apdraustomis pagal draudimo sutartį mažiausiai per ankstesnius penkerius sutartinių santykių metus. Draudimo įmonė arba bet kuri kita įstaiga, valstybės narės paskirta drausti privalomuoju draudimu arba teikti tokias pažymas, turėtų draudėjui pateikti šią pažymą per penkiolika dienų nuo prašymo pateikimo.

ê 2005/14/EB 20 konstatuojamoji dalis

(29) Siekiant užtikrinti tinkamą motorinių transporto priemonių sukeltų įvykių metu nukentėjusių asmenų apsaugą, valstybės narės neturėtų leisti draudimo įmonėms remtis franšize nukentėjusiosios šalies atžvilgiu.

ê 2005/14/EB 21 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(30) Teisė pasinaudoti draudimo sutartimi ir tiesiogiai pateikti žalos atlyginimo reikalavimą draudimo įmonei yra labai svarbūs ginant nukentėjusį asmenį motorinės transporto priemonės sukelto įvykio atveju. Siekiant palengvinti veiksmingą ir greitą žalos sureguliavimą bei kiek įmanoma išvengti brangiai kainuojančių teismo procesų, teisė Ö tiesiogiai pateikti žalos atlyginimo reikalavimą įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei Õ turėtų būti Ö numatyta Õ visiems asmenims, nukentėjusiems asmenims motorinių transporto priemonių sukeltuose įvykiuose.

ê 2005/14/EB 31 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(31) Ö Siekiant, kad būtų suteikta pakankama Õ kiekvieno motorinės transporto priemonės sukelto įvykio metu nukentėjusio asmens apsauga, "motyvuoto žalos atlyginimo pasiūlymo" procedūra turėtų būti išplėsta, kad apimtų visus motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius. Ta pati procedūra taip pat turėtų būti taikoma mutatis mutandis , jeigu žalos sureguliavimą vykdo nacionalinių draudikų biurų sistema.

ê 2005/14/EB 24 konstatuojamoji dalis ir 2000/26/EB 16a konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(32) Pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo[14] 11 straipsnio 2 dalį kartu su 9 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatomis nukentėję asmenys gali pradėti teismo procesą prieš civilinės atsakomybės draudiką valstybėje narėje, kurioje jie gyvena.

ê 2000/26/EB 5 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(33) Žalios kortos biurų sistema užtikrina greitą žalų atlyginimą valstybėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, net tais atvejais, kai kita draudimo įvykio šalis yra iš kitos Europos valstybės.

ê 2000/26/EB 11 ir 12 konstatuojamosios dalys (pritaikytas)

(34) Ö Nukentėjusioji Õ šalis, kuri patyrė nuostolių arba buvo sužalota Ö eismo įvykio Õ, kuriam taikoma ši direktyva, ir kuris įvyko ne toje valstybėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, turėtų Ö galėti pasinaudoti teise Õ reikalauti žalų atlyginimo valstybėje narėje, kurioje ji nuolat gyvena, iš Ö eismo įvykį Õ sukėlusios Ö valstybės Õ draudimo įmonės atstovo, paskirto žalų sureguliavimo reikalams. Toks sprendimas leistų asmenims, patyrusiems žalą Ö eismo įvykiuose Õ už valstybės narės, kurioje jie nuolat gyvena, ribų, tvarkyti nuostolių atlyginimą jiems įprasta tvarka.

ê 2000/26/EB 13 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(35) Sistema, kai valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, yra paskiriamas atstovas žalų sureguliavimo reikalams, neturi įtakos nei kiekvienu atskiru atveju taikomai materialinei teisei, nei jurisdikcijos klausimams.

ê 2000/26/EB 14 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(36) Ö Nukentėjusiosios Õ šalies tiesioginio ieškinio teisė logiškai papildo tokio atstovo paskyrimą ir, be to, pagerina Ö nukentėjusiųjų Õ šalių, kurios patyrė žalą Ö eismo įvykiuose Õ už valstybės narės, kurioje jos nuolat gyvena, ribų, teisinę padėtį.

ê 2000/26/EB 15 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(37) Reikėtų numatyti, kad valstybė narė, kurioje draudimo įmonė yra gavusi leidimą, reikalautų, kad minėta įmonė paskirtų kitose valstybėse narėse nuolat gyvenančius ar įsisteigusius atstovus žalų sureguliavimo reikalams, kurie kauptų visą būtiną informaciją apie žalas dėl tokių Ö eismo įvykių Õ ir imtųsi atitinkamų veiksmų draudimo įmonės vardu ir jos sąskaita tvarkyti žalų atlyginimo klausimus, įskaitant žalų atlyginimo išmokėjimą. Atstovai žalų sureguliavimo reikalams turėtų turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo kompanijai tvarkant reikalus su asmenimis, patyrusiais žalą tokiuose Ö eismo įvykiuose Õ, taip pat atstovauti draudimo įmonei nacionalinėse valdžios institucijose, o prireikus ir teismuose, jei tai suderinama su tarptautine privatine teise dėl jurisdikcijos suteikimo.

ê 2000/26/EB 16 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(38) Norint suteikti jurisdikciją valstybės narės, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, teismams, atstovo žalų sureguliavimo reikalams veiklos nepakanka, jei to nenumato tarptautinės privatinės teisės taisyklės dėl jurisdikcijos suteikimo.

ê 2000/26/EB 17 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(39) Atstovų, atsakingų už žalų sureguliavimą, paskyrimas turėtų būti viena iš sąlygų, leidžiančių pradėti ir vykdyti draudimo veiklą, nurodytą Pirmosios direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo[15] priedo A dalies 10 punkte, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę; dėl tos sąlygos turėtų būti taikomas vienas bendras leidimas, kurį išduoda valstybės narės, kurioje draudimo įmonė įsteigia savo buveinę, valdžios institucijos, kaip nurodyta 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičianti Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Trečioji ne gyvybės draudimo Direktyva)[16] II antraštinėje dalyje. Ta sąlyga taip pat turėtų būti taikoma draudimo įmonėms, kurių buveinė yra už Bendrijos ribų, ir kurios yra gavusios leidimą vykdyti draudimo veiklą kurioje nors Bendrijos valstybėje narėje.

ê 2000/26/EB 18 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(40) Be garantijos, kad draudimo įmonė turėtų atstovą valstybėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, tikslinga užtikrinti ir konkrečią Ö nukentėjusiosios Õ šalies teisę, kad jos žalos sureguliavimas būtų atliekamas nedelsiant. Todėl būtina nacionalinėje teisėje numatyti atitinkamas veiksmingas ir sistemingas pinigines baudas ar tolygias administracines nuobaudas – pavyzdžiui, uždraudimą atlikti tam tikrus veiksmus, taikomą kartu su administracinėmis baudomis, reguliarias ataskaitas priežiūros institucijoms, patikrinimą vietoje, skelbimus nacionaliniame oficialiame leidinyje ir spaudoje, įmonės veiklos sustabdymą (draudimą tam tikrą laiką sudaryti naujas sutartis), specialaus priežiūros institucijų atstovo, įpareigoto stebėti, kad veikla būtų vykdoma pagal draudimo įstatymus, paskyrimą, leidimo užsiimti šios rūšies veikla atėmimą, sankcijų direktoriams ir vadovaujančiajam personalui taikymą, – kurios būtų taikomos, jeigu draudimo įmonė arba jos atstovas nesilaikytų įpareigojimo per pagrįstą laikotarpį pateikti žalos atlyginimo pasiūlymą. Tai neturėtų trukdyti taikyti kokią nors kitą tikslinga laikomą priemonę, ypač pagal priežiūros įstatymus. Tačiau reikalaujama, kad atsakomybė, patirta žala ar sužeidimas nebūtų ginčijami, ir kad draudimo įmonė galėtų per nustatytą laiką pateikti motyvuotą pasiūlymą. Motyvuotas žalos atlyginimo pasiūlymas turi būti pateiktas raštu ir jame turi būti nurodytas pagrindas, kuriuo įvertinta atsakomybė ir patirta žala.

ê 2000/26/EB 19 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(41) Be tų sankcijų, tikslinga numatyti, kad tais atvejais, kai pasiūlymas per nustatytą laiką nėra pateikiamas, Ö nukentėjusiajai Õ šaliai turėtų būti mokamos palūkanos nuo sumos, kurią Ö nukentėjusiajai Õ šaliai pasiūlo draudimo įmonė arba priteisia teismas. Jei valstybės narės turi galiojančias nacionalines taisykles dėl palūkanų pavėluoto mokėjimo, šią nuostatą būtų galima įgyvendinti remiantis tomis taisyklėmis.

ê 2000/26/EB 20 konstatuojamoji dalis ir 2005/14/EB 23 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(42) Ö Eismo įvykiuose nukentėjusiosios šalys Õ kartais susiduria su sunkumais nustatydamos draudimo įmonės, apdraudusios į Ö eismo įvykį Õ patekusios transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę, pavadinimą. Tam, kad Ö minėtai Õ šaliai būtų lengviau gauti žalos atlyginimą, Ö tuo tikslu Õ įkurti informacijos centrai turėtų Ö turėti galimybę teikti informaciją Õ apie bet kokius motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius.

ê 2000/26/EB 21 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(43) Paisydamos tokių Ö nukentėjusiųjų Õ šalių interesų, valstybės narės turėtų sukurti informacijos centrus, kurie užtikrintų, kad tokią informaciją būtų galima gauti nedelsiant. Tokie informacijos centrai Ö nukentėjusiosioms Õ šalims taip pat turėtų teikti informaciją apie atstovus žalų sureguliavimo reikalams. Būtina, kad tokie informacijos centrai bendradarbiautų vienas su kitu ir greitai reaguotų į kitose valstybėse narėse esančių informacijos centrų prašymus suteikti informaciją apie atstovus žalų sureguliavimo reikalams. Būtų tikslinga, kad tokie centrai rinktų informaciją apie tai, kada faktiškai baigiasi draudimo apsaugos galiojimas, o ne apie poliso pradinio termino pabaigą, jei nenutraukus sutarties ji pratęsiama automatiškai.

ê 2000/26/EB 22 konstatuojamoji dalis

(44) Būtina numatyti konkrečią nuostatą transporto priemonėms (pavyzdžiui, Vyriausybinėms arba karinėms transporto priemonėms), kurių privalomam civilinės atsakomybės draudimui taikomos išimtys.

ê 2000/26/EB 23 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(45) Ö Nukentėjusioji Õ šalis gali būti teisėtai suinteresuota gauti informaciją apie transporto priemonės savininko ar ją paprastai vairuojančio asmens arba registruoto valdytojo tapatybę, jeigu, pavyzdžiui, žalą atlyginti gali tik šie asmenys, nes transporto priemonė nėra deramai apdrausta arba nuostoliai didesni už draudimo sumą. Tokia informacija taip pat turėtų būti teikiama.

ê 2000/26/EB 24 konstatuojamoji dalis

(46) Tam tikra teikiama informacija, pavyzdžiui, transporto priemonės savininko ar ją paprastai vairuojančio asmens pavardė ir adresas, draudimo poliso numeris arba transporto priemonės registracijos numeris, yra asmens duomenys pagal 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo[17]; todėl tvarkant duomenis, kurie yra reikalingi pagal šią direktyvą, būtina laikytis pagal Direktyvą 95/46/EB taikomų nacionalinių priemonių. Transporto priemonę paprastai vairuojančio asmens pavardė ir adresas turėtų būti pranešami tik tuo atveju, kai tokia galimybė yra numatyta nacionaliniuose teisės aktuose.

ê 2000/26/EB 25 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(47) Būtina priimti nuostatas dėl žalų atlyginimo Ö įstaigos Õ, į kurią Ö nukentėjusioji Õ šalis galėtų kreiptis, kai draudimo įmonė nėra paskyrusi atstovo arba akivaizdžiai delsia apmokėti žalą, arba kai draudimo įmonės negalima nustatyti, ir kuri užtikrintų, kad Ö nukentėjusioji Õ šalis neliks be jai priklausančio žalos atlyginimo. Žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ turėtų kištis tik retais atvejais, kai draudimo įmonė nevykdo savo pareigų, nepaisydama galimų bausmių.

ê 2000/26/EB 26 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(48) Žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ vaidmuo – apmokėti žalą tais atvejais, kai Ö nukentėjusiosios Õ šalies patirtą nuostolį arba sužalojimą galima objektyviai nustatyti, todėl žalų atlyginimo Ö įstaigos Õ veikla turi apsiriboti tik patikrinimu, ar žalos atlyginimo pasiūlymas yra pateiktas per nustatytą laiką ir nustatyta tvarka, nevertinant jo apskaičiavimo.

ê 2000/26/EB 27 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(49) Juridiniai asmenys, kurie pagal įstatymą perima Ö nukentėjusiosios Õ šalies teisę pateikti reikalavimus Ö eismo įvykį Õ sukėlusiam asmeniui arba jo draudimo įmonei (pavyzdžiui, kitos draudimo įmonės arba socialinio draudimo įstaigos), neturėtų turėti teisės pateikti atitinkamus reikalavimus žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ.

ê 2000/26/EB 28 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(50) Žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ turėtų turėti teisę perimti teises, kai ji išmoka žalos atlyginimą Ö nukentėjusiajai Õ šaliai. Kad žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ būtų lengviau išreikalauti žalos atlyginimą iš draudimo įmonės, kai ši nėra paskyrusi atstovo arba akivaizdžiai delsia apmokėti žalą, Ö nukentėjusiosios Õ šalies valstybės žalų atlyginimo Ö įstaiga taip pat Õ turėtų automatiškai turėti teisę reikalauti, kad atitinkama valstybės, kurioje yra įsisteigusi minėta draudimo įmonė, Ö žalų atlyginimo įstaiga Õ jai grąžintų išmokėtą žalos atlyginimą, ir kartu perimtų Ö nukentėjusiosios Õ šalies teises. Ö Ši įstaiga Õ turi geriausias sąlygas pareikšti regresinį ieškinį draudimo įmonei.

ê 2000/26/EB 29 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(51) Nors valstybės narės gali nustatyti, jog žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ pateikiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra subsidiariniai, nereikėtų reikalauti, kad Ö nukentėjusioji šalis Õ savo reikalavimus pirmiausia pateiktų Ö eismo įvykį Õ sukėlusiam asmeniui, o tik po to žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ. Šiuo atveju Ö nukentėjusiosios Õ šalies padėtis turėtų būti bent jau tokia pat, kaip ir tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas pateikiamas garantijų fondui.

ê 2000/26/EB 30 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(52) Ši sistema galėtų veikti pagal valstybių narių įsteigtų ar patvirtintų žalų atlyginimo Ö įstaigų Õ susitarimą, kuris apibrėžtų jų funkcijas, pareigas ir kompensavimo tvarką.

ê 2000/26/EB 31 konstatuojamoji dalis (pritaikytas)

(53) Kai neįmanoma nustatyti transporto priemonės draudiko, reikėtų numatyti, kad galutinis Ö nukentėjusiosios Õ šalies žalos atlygintojas būtų Ö tuo tikslu Õ numatytas garantinis fondas toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė neapdraustos transporto priemonės, kuria buvo sukeltas Ö eismo įvykis Õ, buvimo vieta. Kai transporto priemonės nustatyti neįmanoma, būtina numatyti, kad galutinis žalos atlygintojas būtų Ö tuo tikslu Õ numatytas fondas toje valstybėje narėje, kurioje įvyko Ö eismo įvykis Õ.

ê

(54) Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę[ir taikymo pradžios terminais, numatytais I priedo B dalyje,

ê 72/166/EEB (pritaikytas)

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I skyrius

Ö Bendrosios nuostatos Õ

1 straipsnis

Ö Sąvokų apibrėžimai Õ

Šioje direktyvoje:

1) „transporto priemonė“ – tai bet kokia mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokia sukabinta arba nesukabinta priekaba;

2) „nukentėjusioji šalis“ – tai bet kuris asmuo, turintis teisę gauti transporto priemone padaryto bet kokio nuostolio arba žalos atlyginimą;

3) „nacionalinis draudikų biuras“ – tai profesinė organizacija, įsteigta pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą Rekomendaciją Nr. 5 ir kuri vienija draudimo įmones, turinčias leidimą toje valstybėje užsiimti motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo verslu;

4) „teritorija, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta“ yra:

ê 2005/14/EB 1 str. 1 p. a pap.

a) valstybės, kurios registracijos numerius turi transporto priemonė, teritorija, nepriklausomai nuo to, ar šie registracijos numeriai yra nuolatiniai ar laikini;

ê 72/166/EEB

b) tais atvejais, kai tam tikros rūšies transporto priemonei registracija nereikalinga, bet ta transporto priemonė turi draudimo numerį arba valstybinės registracijos numerį atitinkantį skiriamąjį ženklą – tos valstybės, kurioje buvo išduotas draudimo numeris arba toks ženklas, teritorija;

c) tais atvejais, kai tam tikros rūšies transporto priemonei nereikalingi nei valstybinės registracijos numeriai, nei draudimo numeriai, nei skiriamasis ženklas – tos valstybės teritorija, kurioje nuolat gyvena transporto priemonę valdantis asmuo;

ê 2005/14/EB 1 str. 1 p. b pap. (pritaikytas)

d) tais atvejais, kai į įvykį patekusi transporto priemonė neturi jokio registracijos numerio arba jos registracijos numeris nesusijęs arba nebėra susijęs su šia transporto priemone, valstybės, kurioje įvyko įvykis, teritorija, siekiant Ö atlyginti Õ žalą, kaip numatyta 2 straipsnio a punkte arba 10 straipsnyje;

ê 72/166/EEB

5) „Žalioji korta“ – pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą Rekomendaciją Nr. 5 nacionalinio biuro vardu išduotas tarptautinis draudimo liudijimas;

ê 2000/26/EB (pritaikytas)

6) „draudimo įmonė“ – įmonė, kuri yra gavusi oficialų leidimą pagal Direktyvos 73/239/EEB 6 straipsnį ir 23 straipsnio 2 dalį;

7) „draudimo įmonės įstaiga“ – draudimo įmonės buveinė, agentūra ar filialas, kaip apibrėžta Tarybos direktyvos 88/357/EEB[18] 2 straipsnio c punkte.

ê 72/166/EEB (pritaikytas)

è1 72/430/EEB

2 straipsnis

Ö Taikymo sritis Õ

Ö 4, 6, 7 ir 8 straipsnių Õ nuostatos Ö taikomos transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybės narės teritorijoje Õ:

a) è1 kai yra sudaryta sutartis tarp nacionalinių draudikų biurų, pagal kurią kiekvienas nacionalinis biuras pagal savo valstybės privalomojo draudimo įstatymus garantuoja žalos atlyginimą jo teritorijoje atsitikus draudžiamajam įvykiui, padarytam transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, nepriklausomai nuo to, ar ši transporto priemonė yra apdrausta; ç

b) nuo Komisijos nustatytos datos po to, kai ji, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, įsitikina, jog toks susitarimas yra sudarytas;

c) to susitarimo galiojimo laikui.

3 straipsnis

Ö Pareiga apdrausti transporto priemones Õ

Kiekviena valstybė narė, laikydamasi 5 straipsnio nuostatų, imasi visų Ö tinkamų Õ priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta.

Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis Ö pirmoje pastraipoje nurodytomis Õ priemonėmis.

Kiekviena valstybė narė imasi visų Ö tinkamų Õ priemonių užtikrinti, kad draudimo sutartis taip pat garantuotų apsaugą:

a) pagal kitose valstybėse narėse galiojančius teisės aktus – tų valstybių teritorijoje patirtų nuostolių arba žalos atveju;

b) nuostolių arba žalos, valstybės narės piliečių patirtų tiesioginėje kelionėje tarp dviejų teritorijų, kuriose galioja Sutartis, atveju, jeigu už teritoriją, per kurią vykstama, nėra atsakingo nacionalinio draudikų biuro; tuo atveju, patyrus nuostolį arba žalą, draudimo garantuojama apsauga yra garantuojama pagal vidaus teisės aktus dėl privalomojo draudimo, galiojančius toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta.

ê 2005/14/EB 2 str.

Pirmoje pastraipoje nurodytas draudimas privalo suteikti draudimo apsaugą ir dėl žalos turtui, ir dėl žalos asmeniui.

ê 2005/14/EB 1 str. 2 p. (pritaikytas)

4 straipsnis

Ö Draudimo patikrinimai Õ

Valstybės narės netikrina transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, ir transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiojoje šalyje, tačiau kurios atvyksta iš kitos valstybės narės teritorijos, civilinės atsakomybės draudimo. Tačiau jos gali atlikti nesistemingus draudimo patikrinimus, jeigu jie nėra diskriminuojantys ir vykdomi tik kaip kontrolės, kuri nėra skirta vien tik draudimui patikrinti, dalis.

ê 72/166/EEB (pritaikytas)

5 straipsnis

Ö Pareigos apdrausti transporto priemones išimtis Õ

1. Valstybės narės gali nesilaikyti 3 straipsnio reikalavimų dėl tam tikrų fizinių arba juridinių asmenų, valstybinių ar privačių; atitinkama valstybė sudaro tokių asmenų sąrašą ir pateikia jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

ê 2005/14/EB 1 str. 3 p. a pap. i p.

Darydama tokią išlygą, valstybė narė imasi atitinkamų priemonių, užtikrinančių, kad būtų išmokama kompensacija už tokiems asmenims priklausančiomis transporto priemonėmis jos ir kitų valstybių narių teritorijoje padarytus bet kokius nuostolius arba žalą.

ê 72/166/EEB (pritaikytas)

Ši valstybė narė toje valstybėje, kur buvo padarytas nuostolis arba žala, paskiria instituciją ar įstaigą, atsakingą už žalos atlyginimą nukentėjusioms šalims pagal tos valstybės įstatymus tais atvejais, kai netaikomas 2 straipsnis.

ê 2005/14/EB 1 str. 3 p. a pap. ii p.

Ji perduoda Komisijai nuo privalomojo draudimo atleistų asmenų ir institucijų arba įstaigų, atsakingų už žalos atlyginimą, sąrašą.

Komisija šį sąrašą paskelbia.

ê 72/166/EEB (pritaikytas)

2. Ö Valstybės narės gali nesilaikyti 3 straipsnio reikalavimų dėl Õ tam tikrų transporto priemonių rūšių arba tam tikrų transporto priemonių, turinčių specialų registracijos numerį; atitinkama valstybė narė sudaro tokių transporto priemonių rūšių bei tokių transporto priemonių sąrašą ir perduoda jį kitoms valstybėms narėms ir Komisijai.

ê 2005/14/EB 1 str. 3 p. b pap. (pritaikytas)

Tokiu atveju valstybės narės užtikrina, kad pirmojoje pastraipoje nurodytos transporto priemonės traktuojamos taip pat, kaip transporto priemonės, kurių atžvilgiu neįvykdyta 3 straipsnyje numatyta pareiga apdrausti.

Valstybės narės, kurioje įvyko įvykis, žalų atlyginimo įstaiga, nurodyta 10 straipsnio 1 dalyje, Ö gali pateikti Õ reikalavimą 10 straipsnio 1 dalyje numatytam garantiniam fondui, esančiam valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta.

Ö Nuo 2010 m. birželio 11 d. Õ valstybės narės praneša Komisijai apie šios dalies įgyvendinimą ir praktinį taikymą.

Išnagrinėjusi šiuos pranešimus, Komisija prireikus pateikia pasiūlymus dėl šios išimties pakeitimo arba panaikinimo.

ê 72/166/EEB (pritaikytas)

6 straipsnis

Ö Nacionaliniai draudikų biurai Õ

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad, atsitikus jos teritorijoje įvykiui, sukeltam transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje, nacionalinis draudikų biuras, nepažeidžiant 2 straipsnio a punkte numatytos pareigos, gautų informaciją:

a) apie teritoriją, kurioje yra įprastinė tokios transporto priemonės buvimo vieta ir apie jos registracijos ženklą, jeigu toks yra;

b) kiek įmanoma, apie transporto priemonės draudimo duomenis, paprastai įrašomus žaliojoje kortoje, kuriuos turi transporto priemonę valdantis asmuo, jei tokių duomenų reikalaujama valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra įprastinė tos transporto priemonės buvimo vieta.

Kiekviena valstybė narė taip pat užtikrina, kad biuras perduos Ö a ir b punktuose nurodytą Õ informaciją šalies, kurios teritorijoje yra įprastinė Ö pirmoje pastraipoje nurodytos Õ transporto priemonės buvimo vieta, nacionaliniam draudikų biurui.

2 skyrius

Ö Nuostatos dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiojoje valstybėje Õ

7 straipsnis

Ö Nacionalinės priemonės dėl transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiojoje valstybėje Õ

Kiekviena valstybė narė imasi Ö tinkamų Õ priemonių garantuoti, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečioje valstybėje, įvažiuojančios į teritoriją, kurioje galioja sutartis, nebus naudojamos jos teritorijoje, jeigu nebus draudimo garantuojamos apsaugos pagal įvairių valstybių narių įstatymus dėl privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo nuo bet kokių šiomis transporto priemonėmis padarytų nuostolių arba žalos visoje sutarties galiojimo teritorijoje.

8 straipsnis

Ö Transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiojoje valstybėje, dokumentai Õ

1. Kiekviena transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra trečiojoje valstybėje, prieš įvažiuodama į sutarties galiojimo teritoriją, privalo turėti galiojančią žaliąją kortą arba pasienio draudimo pažymėjimą, patvirtinančius, kad ta transporto priemonė yra apdrausta pagal 7 straipsnio reikalavimus.

Tačiau transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiojoje valstybėje, yra prilyginamos transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra Bendrijoje, jeigu visų valstybių narių nacionaliniai biurai atskirai pagal savo nacionalinės teisės nuostatas dėl privalomojo draudimo garantuoja, kad, atsitikus jų teritorijoje tokių transporto priemonių sukeltiems įvykiams, bus atlyginta žala.

2. Kai Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, įsitikina, kad 1 dalies antroje pastraipoje minimi įsipareigojimai yra prisiimti, ji nustato, nuo kurios datos ir kokioms transporto priemonių rūšims valstybės narės nebereikalaus pateikti 1 dalies pirmoje pastraipoje minėtų dokumentų.

ê 2005/14/EB 2 str. (pritaikytas)

3 skyrius

Ö Mažiausios privalomojo draudimo sumos Õ

9 straipsnis

Ö Mažiausios sumos Õ

1. Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės, kiekviena valstybė narė reikalauja, kad Ö 3 straipsnyje nurodytos Õ privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip:

a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 EUR kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 EUR kiekvienam žalos atlyginimo reikalavimui (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus;

b) turtui padarytos žalos atveju – 1 000 000 EUR kiekvienam žalos atlyginimo reikalavimui (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus.

Jei būtina, valstybės narės gali nustatyti pereinamąjį laikotarpį Ö, ne ilgesni kaip iki 2012 m. birželio 10 d. Õ, per kurį jos turi pritaikyti mažiausias atlyginamas sumas prie pirmoje pastraipoje nurodytų sumų.

Valstybės narės, nustačiusios tokį pereinamąjį laikotarpį, praneša apie tai Komisijai ir nurodo pereinamojo laikotarpio trukmę.

Ö Tačiau, ne vėliau kaip iki 2008 m. gruodžio 10 d. Õ valstybės narės padidina garantijų sumas bent jau iki pusės pirmoje pastraipoje nurodytų lygių.

2. Kas penkeri metai nuo Ö 2005 m. birželio 11 d. Õ arba nuo 1 dalies antroje pastraipoje nurodyto pereinamojo laikotarpio pabaigos toje dalyje nurodytos sumos peržiūrimos atsižvelgiant į Europos vartotojų kainų indeksą (EVKI), kaip numatyta Tarybos reglamente (EB) Nr. 2494/95[19].

Sumos koreguojamos automatiškai. Tokios sumos didinamos pagal santykinį pokytį, kurį nurodo EVKI atitinkamam laikotarpiui, t. y. penkeriems metams prieš pat Ö pirmoje pastraipoje nurodytą Õ peržiūrą, ir suapvalinamos iki 10 000 EUR kartotinio.

Komisija apie pakoreguotas sumas praneša Europos Parlamentui ir Tarybai ir užtikrina jų paskelbimą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje .

4 skyrius

Ö Žalos, padarytos nenustatyta transporto priemone arba tokia transporto priemone, kurios atžvilgiu neįvykdyta 3 straipsnyje numatyta pareiga apdrausti Õ

10 straipsnis

Ö Už žalų atlyginimą atsakinga įstaiga Õ

1. Kiekviena valstybė narė įsteigia arba įgalioja įstaigą, kurios užduotis būtų atlyginti, bent jau pagal privalomojo draudimo ribas, žalą, padarytą turtui arba asmeniui nenustatyta transporto priemone arba tokia transporto priemone, kurios atžvilgiu neįvykdyta 3 straipsnyje numatyta pareiga apdrausti.

Pirmoji pastraipa nepažeidžia valstybių narių teisės laikyti šios įstaigos išmokamą žalos atlyginimą subsidiariniu arba nesubsidiariniu, taip pat jų teisės reglamentuoti žalos atlyginimo reikalavimų patenkinimą tarp šios įstaigos ir už įvykį atsakingo asmens arba asmenų bei kitų draudikų arba socialinio draudimo įstaigų, turinčių išmokėti atlyginimą nukentėjusiam asmeniui dėl to paties įvykio. Tačiau valstybės narės negali leisti šiai įstaigai reikalauti, kad žalos atlyginimas būtų siejamas su nukentėjusio asmens pareiga bet kuriuo būdu įrodyti, jog atsakingas asmuo negali arba atsisako mokėti.

2. Nukentėjęs asmuo bet kuriuo atveju gali tiesiogiai kreiptis į šią įstaigą, kuri, remdamasi informacija, kurią jos prašymu pateikia nukentėjęs asmuo, privalo duoti jam pagrįstą atsakymą apie bet kokį žalos atlyginimo mokėjimą.

Tačiau valstybės narės gali leisti šiai įstaigai nemokėti žalos atlyginimo tokiems asmenims, kurie savo noru naudojosi nuostolį arba žalą padariusia transporto priemone, jeigu įstaiga gali įrodyti juos žinojus, jog transporto priemonė buvo neapdrausta.

3. Valstybės narės gali riboti šios įstaigos mokamą žalos atlyginimą arba jo visai nemokėti, jeigu žalą turtui padarė nenustatyta transporto priemonė.

Tačiau jeigu įstaiga bet kuriam dėl to paties įvykio, kurio metu žala turtui buvo padaryta nenustatyta transporto priemone, nukentėjusiam asmeniui išmokėjo žalos atlyginimą už didelę žalą asmeniui, valstybės narės negali leisti neatlyginti žalos turtui remiantis tuo, kad transporto priemonė nenustatyta. Nepaisant to, valstybės narės gali numatyti ne didesnę kaip 500 EUR franšizę, už kurią atsakingas pats žalą turtui patyręs nukentėjęs asmuo.

Sąlygos, kada žala asmeniui turi būti laikoma didele, nustatomos pagal valstybės narės, kurioje įvyksta įvykis, teisės aktus arba administracines nuostatas. Dėl to valstybės narės gali atsižvelgti, inter alia, ar dėl šios žalos buvo reikalingas gydymas ligoninėje.

4. Kiekviena valstybė narė šios įstaigos mokamą žalos atlyginimą reglamentuoja savo įstatymais ir kitais teisės aktais, nepažeidžiant bet kurios kitos praktikos, kuri yra palankesnė nukentėjusiam asmeniui.

ê 90/232/EEB (pritaikytas)

11 straipsnis

Ö Ginčai Õ

Iškilus ginčui tarp 10 straipsnio 1 dalyje minimos Ö įstaigos Õ ir civilinės atsakomybės draudiko dėl to, kuris iš jų turi atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui, valstybės narės imasi visų reikiamų priemonių, kad viena iš šių šalių būtų paskirta pirma privalanti nedelsiant atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui.

Jeigu yra nusprendžiama, kad visą žalos atlyginimą arba jo dalį turėjo sumokėti kita šalis, ta kita šalis atitinkamai atlygina sumokėjusiai šaliai.

5 skyrius

Ö Specialios nukentėjusių asmenų kategorijos, išimties sąlygos, vienkartinė įmoka, iš vienos valstybės narės į kitą išsiunčiamos transporto priemonės Õ

12 straipsnis

Ö Specialios nukentėjusių asmenų kategorijos Õ

1. Nepažeidžiant 13 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos nuostatų, 3 straipsnyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo.

ê 84/5/EEB

2. Draudėjo, vairuotojo, ar bet kurio kito asmens, kuris pagal civilinę teisę įvykio atveju turi atsakyti ir kurio atsakomybė apdrausta 3 straipsnyje nurodytu draudimu, šeimos nariams draudimo apsauga žalos jų asmeniui atveju negali būti netaikoma dėl jų ryšio su tuo asmeniu.

ê 2005/14/EB 4 str. 2 p.

3. 3 straipsnyje nurodytas draudimas apima draudimo apsaugą žalos asmeniui ir turtui atveju, jei tą žalą patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorinių transporto priemonių valdytojai, kurie pagal nacionalinę civilinę teisę turi teisę į įvykio, su kuriuo susijusi motorinė transporto priemonė, padarytos žalos atlyginimą.

Šis straipsnis nepažeidžia nei nuostatų dėl civilinės atsakomybės, nei nuostatų dėl žalos dydžio.

ê 84/5/EEB (pritaikytas)

13 straipsnis

Ö Išimties sąlygos Õ

1. Kiekviena valstybė narė imasi visų Ö tinkamų Õ priemonių užtikrinti, kad Ö taikant 3 straipsnį įvykio metu nukentėjusių trečiųjų asmenų reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu yra laikomos niekinėmis Õ visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, išduotą pagal 3 straipsnio reikalavimus, Ö ir Õ pagal kurias draudimo apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:

a) asmenys, kurie nėra tiesiogiai ar netiesiogiai tam įgalioti,

b) asmenys, neturintys vairuotojo pažymėjimo, suteikiančio teisę vairuoti atitinkamą transporto priemonę,

c) asmenys, kurie nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos reikalavimų.

Tačiau pirmoje pastraipos a punkte nurodytos nuostatos ar sąlygos gali būti taikomos tokių asmenų atžvilgiu, kurie savo noru naudojosi žalą arba nuostolį padariusia transporto priemone, jeigu draudikas gali įrodyti juos žinojus, jog ta transporto priemonė buvo pavogta.

Valstybės narės gali, atsitikus jų teritorijoje įvykiui, netaikyti pirmosios pastraipos nuostatų tuo atveju, jeigu nukentėjusiam asmeniui jo patirtą žalą gali atlyginti socialinės apsaugos įstaiga, ir tokia apimtimi, kokia žalos dalis jam gali būti atlyginta.

2. Jeigu transporto priemonė buvo pavogta arba užvaldyta prievarta, valstybės narės gali nustatyti, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytomis sąlygomis žalą atlygina 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta Ö įstaiga Õ, o ne draudikas; jeigu transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra kitoje valstybėje narėje, ši Ö įstaiga Õ negali pateikti žalos atlyginimo reikalavimo jokiai tos valstybės narės Ö įstaigai Õ.

Valstybė narė, kuri nustato, kad pavogta arba prievarta užvaldyta transporto priemone padarytą žalą atlygina 10 straipsnio 1 dalyje minima Ö įstaiga Õ, turtui padarytos žalos atveju gali nustatyti ne didesnę kaip 250 EUR franšizę, už kurią atsakingas pats nukentėjęs asmuo.

ê 2005/14/EB 4 str. 1 p.

3. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinanti, kad visos teisės aktų nuostatos arba sutarčių sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, pagal kurias keleiviui nesuteikiama tokia draudimo apsauga, remiantis tuo, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, kad transporto priemonės vairuotojas įvykio metu buvo alkoholio arba kitokių kvaišalų įtakoje, laikomi negaliojančiais tokio keleivio žalos atlyginimo reikalavimo atžvilgiu.

ê 90/232/EEB (pritaikytas)

14 straipsnis

Ö Vienkartinė įmoka Õ

Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys:

ê 2005/14/EB 4 str. 3 p.

a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galioja visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse;

ê 90/232/EEB

b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.

ê 2005/14/EB 4 str. 4 p. (pritaikytas)

15 straipsnis

Ö Transporto priemonės, išsiunčiamos iš vienos valstybės narės į kitą Õ

1. Nukrypstant nuo direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio d punkto antrosios įtraukos, jei transporto priemonė išsiunčiama iš vienos valstybės narės į kitą, valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika, laikoma paskirties valstybe nare iš karto po pirkėjo patvirtinimo, kad transporto priemonė pristatyta, 30 dienų laikotarpiu, net jeigu ta transporto priemonė paskirties valstybėje narėje nebuvo oficialiai įregistruota.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytu laikotarpiu transporto priemonė, būdama neapdrausta, patenka į įvykį, 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstaiga paskirties valstybėje narėje yra atsakinga už 9 straipsnyje numatytą žalos atlyginimą.

6 skyrius

Ö Pažyma, franšizės, tiesioginis ieškinys Õ

16 straipsnis

Ö Pažyma apie trečiosios šalies žalos atlyginimo reikalavimus Õ

Valstybės narės užtikrina draudėjo teisę bet kuriuo metu prašyti pažymos apie trečiosios šalies žalos atlyginimo reikalavimus, susijusius su transporto priemone ar priemonėmis, apdraustomis draudimo sutartimi mažiausiai paskutinius penkerius sutartinių santykių metus, arba apie tokių žalos atlyginimo reikalavimų nebuvimą.

Draudimo įmonė arba įstaiga, kurią valstybė narė galėjo paskirti teikti privalomąjį draudimą arba tokias pažymas, pateikia šią pažymą draudėjui per penkiolika dienų nuo prašymo pateikimo.

17 straipsnis

Ö Franšizės Õ

3 straipsnyje nurodyto draudimo atveju draudimo įmonės nesiremia franšizėmis įvykio metu nukentėjusiosios šalies atžvilgiu.

18 straipsnis

Ö Tiesioginio ieškinio teisė Õ

Valstybės narės užtikrina, kad nukentėjusiosios šalys pagal 3 straipsnį apdraustos transporto priemonės sukeltuose įvykiuose, turėtų teisę tiesiogiai pateikti ieškinį įvykį sukėlusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo įmonei.

7 skyrius

Ö Žalų atlyginimas, kai įvykį sukelia transporto priemonė, apdrausta pagal 3 straipsnį Õ

19 straipsnis

Ö Žalų atlyginimo tvarka Õ

Valstybės narės nustato 22 straipsnyje Ö nurodytą Õ žalos atlyginimo tvarką, kai įvykį sukelia transporto priemonė, apdrausta pagal 3 straipsnį.

Tais įvykių atvejais, kai žalą galima atlyginti pagal nacionalinių draudikų biurų sistemą, numatytą 2 straipsnyje, valstybės narės nustato tą pačią tvarką, kaip 22 straipsnyje.

Taikant šią tvarką bet kokia nuoroda į draudimo įmonę suprantama kaip nuoroda į nacionalinius draudikų biurus.

ê 2000/26/EB (pritaikytas)

20 straipsnis

Ö Specialios nuostatos, susijusios su žalos atlyginimu nukentėjusiosioms šalims, žalą patyrusioms įvykio, įvykusio ne toje valstybėje narėje, kurioje jos nuolat gyvena Õ

1. Ö 20–26 straipsnių Õ tikslas – nustatyti specialias nuostatas, taikomas Ö nukentėjusiosioms Õ šalims, kurioms turi būti išmokėtas atlyginimas už nuostolius ar sužalojimus, patirtus Ö eismo įvykiuose Õ, kurie įvyko ne toje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, ir kurie buvo sukelti transporto priemonėmis, kurios yra apdraustos ir kurių įprastinė buvimo vieta yra kurioje nors valstybėje narėje.

Nepažeidžiant trečiųjų šalių teisės aktų dėl civilinės atsakomybės ir tarptautinės privatinės teisės, Ö tos nuostatos Õ taip pat Ö taikomos nukentėjusiosioms Õ šalims, nuolat gyvenančioms kurioje nors valstybėje narėje, kurioms turi būti išmokėtas atlyginimas už nuostolius ar sužalojimus, patirtus Ö eismo įvykiuose Õ, įvykusiuose trečiosiose šalyse, kurių nacionaliniai draudikų biurai yra žalios kortos sistemos nariai, kai tie Ö eismo įvykiai Õ buvo sukelti transporto priemonių, kurios yra apdraustos ir kurių įprastinė buvimo vieta yra kurioje nors valstybėje narėje.

2. 21 ir 24 straipsniai taikomi tik Ö eismo įvykiams Õ, sukeltiems transporto priemonėmis:

a) kurią apdraudė draudimo įmonės įstaiga, esanti ne toje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, o kurioje nors kitoje valstybėje narėje; ir

b) kurios įprastinė buvimo vieta yra ne toje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, o kurioje nors kitoje valstybėje narėje.

21 straipsnis

Atstovai žalų sureguliavimo reikalams

1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad visos draudimo įmonės, apdraudžiančios Direktyvos 73/239/EEB priedo A dalies 10 draudimo grupėje nurodytus rizikos atvejus, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę, kiekvienoje valstybėje narėje, išskyrus valstybę, kurioje jos yra gavusios oficialų leidimą, paskirtų atstovą žalų sureguliavimo reikalams.

Atstovas žalų sureguliavimo reikalams atsako už reikalavimų, susijusių su 20 straipsnio 1 dalyje minėtais Ö eismo įvykiais Õ, tvarkymą ir sureguliavimą.

Atstovas žalų sureguliavimo reikalams turi nuolat gyventi arba būti įsisteigęs toje valstybėje narėje, kuriai jis yra paskirtas.

2. Atstovą žalų sureguliavimo reikalams draudimo įmonė skiria savo nuožiūra. Valstybės narės negali varžyti jos pasirinkimo.

3. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams gali dirbti vienai ar kelioms draudimo įmonėms.

4. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams kaupia visą žalų atlyginimui reikalingą informaciją ir imasi būtinų priemonių, kad būtų susitarta dėl žalų atlyginimo. Reikalavimas paskirti atstovą žalų sureguliavimo reikalams neatima iš Ö nukentėjusiosios Õ šalies ar jos draudimo įmonės teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai Ö eismo įvykį Õ sukėlusiam asmeniui ar jo draudimo įmonei.

5. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su Ö nukentėjusiosiomis Õ šalimis 20 straipsnio 1 dalyje minėtais atvejais ir visiškai patenkinti jų reikalavimus.

Jis privalo galėti nagrinėti žalų sureguliavimo klausimus valstybės narės, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, valstybine kalba (kalbomis).

ê 2005/14/EB 5 str. 2 p. (pritaikytas)

è1 Klaidų ištaisymas 2005/14/EB (OL L 168, 2005 6 30, p. 50).

6. è1 Atstovo žalų sureguliavimo reikalams ç paskyrimas savaime nėra filialo, kaip apibrėžta Direktyvos 92/49/EEB 1 straipsnio b punkte, atidarymas, o atstovas žalų sureguliavimo reikalams nelaikomas draudimo įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio c punkte, arba įstaiga, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 44/2001.

ê 2000/26/EB (pritaikytas)

22 straipsnis

Ö Žalų atlyginimo tvarka Õ

Valstybės narės turi numatyti prievolę, paremtą atitinkamomis veiksmingomis ir sistemingomis piniginėmis baudomis arba lygiavertėmis administracinėmis nuobaudomis, pagal kurią per tris mėnesius nuo tos dienos, kai Ö nukentėjusioji Õ šalis tiesiogiai Ö eismo įvykį Õ sukėlusio asmens draudimo įmonei arba jos atstovui žalų sureguliavimo reikalams pateikė reikalavimą atlyginti žalą:

a) už Ö eismo įvykį Õ atsakingo asmens draudimo įmonė arba jos atstovas žalų sureguliavimo reikalams pateiktų motyvuotą žalos atlyginimo pasiūlymą, jeigu atsakomybė nėra ginčijama ir žala yra apskaičiuota; arba

b) draudimo įmonė, kuriai adresuotas reikalavimas atlyginti žalą, arba jos atstovas žalų sureguliavimo reikalams pateiktų pagrįstą atsakymą į visus ieškinio punktus, jeigu atsakomybė yra neigiama arba nėra aiškiai nustatyta, arba jeigu žala nėra visiškai apskaičiuota.

Valstybės narės priima nuostatas, kurios užtikrintų, kad jeigu per tris mėnesius nepateikiamas joks pasiūlymas, būtų mokamos palūkanos nuo žalos atlyginimo sumos, kurią Ö nukentėjusiajai Õ šaliai pasiūlo draudimo įmonė arba priteisia teismas.

23 straipsnis

Informacijos centrai

1. Kad Ö nukentėjusioji Õ šalis galėtų rūpintis žalos atlyginimu, kiekviena valstybė narė įsteigia arba patvirtina informacijos centrą, kuris būtų atsakingas:

a) už registrą, kuriame registruojama ši informacija:

i) transporto priemonės, kurios įprastinė buvimo vieta yra atitinkamos valstybės teritorijoje, registracijos numeris;

ii) i) draudimo polisų, kuriais apdraudžiami Direktyvos 73/239/EEB priedo A dalies 10 punkte nurodyti šių priemonių valdytojų rizikos atvejai, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę, numeriai, o jeigu poliso galiojimo laikas yra pasibaigęs, taip pat ir draudimo apsaugos galiojimo pabaigos data;

iii) draudimo įmonių, apdraudžiančių Direktyvos 73/239/EEB priedo A dalies 10 punkte nurodytus transporto priemonių valdytojų rizikos atvejus, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę, pavadinimai ir jų pagal šios direktyvos 21 straipsnį paskirtų atstovų žalų sureguliavimo reikalams pavardės arba pavadinimai, kurie pagal šio straipsnio 2 dalį pranešami informacijos centrams;

iv) transporto priemonių, kurioms kiekvienoje valstybėje narėje pagal 5 straipsnio 1 ir 2 dalis taikomos privalomojo civilinės atsakomybės draudimo išimtys, sąrašas;

v) informacija, susijusi su iv punkte minėtomis transporto priemonėmis:

- institucija arba organizacija, pagal 5 straipsnio 1 dalies trečią pastraipa paskirta būti atsakinga už žalos atlyginimo išmokėjimą Ö nukentėjusiosioms Õ šalims tais atvejais, kai nėra taikytina procedūra, numatyta 2 straipsnio 2 dalies a punkte, jeigu transporto priemonei taikoma išimtis, numatyta 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje;

- organizacijos, apdraudusios transporto priemonę valstybėje narėje, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, pavadinimas, jeigu transporto priemonei taikoma išimtis, numatyta 5 straipsnio 2 dalyje;

b) arba už tokios informacijos rinkimo ir platinimo koordinavimą;

c) ir už pagalbą asmenims, turintiems teisę gauti informaciją, minimą a punkto i-v papunkčiuose.

Pasibaigus transporto priemonės registracijai arba draudimo sutarčiai, informacija, nurodyta a punkto i, ii ir iii papunkčiuose, turi būti saugoma septynerius metus.

2. Šio straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje minimos draudimo įmonės visų valstybių narių informacijos centrams praneša atstovų žalų sureguliavimo reikalams, kuriuos jos pagal 21 straipsnį yra paskyrusios kiekvienoje valstybėje narėje, pavardes arba pavadinimus ir adresus.

3. Valstybės narės užtikrina, kad septynerius metus po Ö eismo įvykio nukentėjusioji šalis Õ turės teisę iš valstybės narės, kurioje ji nuolat gyvena, valstybės narės, kurioje yra transporto priemonės įprastinė buvimo vieta, arba valstybės narės, kurioje įvyko Ö eismo įvykis Õ, informacijos centro nedelsiant gauti šią informaciją:

a) draudimo įmonės pavadinimą ir adresą;

b) draudimo poliso numerį; ir

c) draudimo įmonės atstovo žalų sureguliavimo reikalams toje valstybėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, pavardę arba pavadinimą ir adresą.

Informacijos centrai tarpusavyje bendradarbiauja.

4. Informacijos centras Ö nukentėjusiajai Õ šaliai praneša transporto priemonės savininko, ją paprastai vairuojančio asmens arba registruoto valdytojo pavardę ir adresą, jeigu Ö nukentėjusioji Õ šalis yra teisėtai suinteresuota gauti šią informaciją. Vykdydamas šią nuostatą, informacijos centras kreipiasi į:

a) draudimo įmonę; arba

b) transporto priemonių registracijos įstaigą.

Jeigu transporto priemonei taikoma išimtis, numatyta 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, informacijos centras Ö nukentėjusiajai Õ šaliai praneša pagal 5 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą paskirtos institucijos arba organizacijos, atsakingos už Ö žalos Õ atlyginimo išmokėjimą Ö nukentėjusiosioms Õ šalims tais atvejais, kai nėra taikytina 2 straipsnio a punkte numatyta tvarka, pavadinimą.

Jeigu transporto priemonei taikoma išimtis, numatyta 5 straipsnio 2 dalyje, informacijos centras Ö nukentėjusiajai Õ šaliai praneša organizacijos, apdraudusios transporto priemonę toje šalyje, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, pavadinimą.

ê 2005/14/EB 4 str. 5 p. (pritaikytas)

5. Valstybė narė užtikrina, kad, nepažeisdami Ö 1 ir 4 dalyse Õ jiems nustatytų įsipareigojimų, informacijos centrai teikia Ö tose dalyse Õ nurodytą informaciją bet kuriai šaliai, susijusiai su bet kuriuo kelių eismo įvykiu, sukeltu transporto priemonės, apdraustos pagal 3 straipsnį.

ê 2000/26/EB (pritaikytas)

6. Asmens duomenys, gauti pagal šio straipsnio Ö 1–5 Õ dalis, tvarkomi, laikantis nacionalinių nuostatų, priimtų pagal Direktyvą 95/46/EB.

24 straipsnis

Žalų atlyginimo Ö įstaigos Õ

1. Kiekviena valstybė narė įsteigia arba patvirtina žalų atlyginimo Ö įstaigą Õ, atsakingą už žalų atlyginimą Ö nukentėjusiosioms Õ šalims 20 straipsnio 1 dalyje minėtais atvejais.

Ö Nukentėjusiosios Õ šalys gali pateikti reikalavimus žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ toje valstybėje narėje, kurioje jos nuolat gyvena:

a) jei per tris mėnesius nuo tos dienos, kai Ö nukentėjusioji Õ šalis pateikė reikalavimą atlyginti žalą Ö eismo įvykį Õ sukėlusios transporto priemonės draudimo įmonei arba jos atstovui žalų sureguliavimo reikalams, draudimo įmonė arba jos atstovas žalų sureguliavimo reikalams nepateikia pagrįsto atsakymo į reikalavime išdėstytus punktus; arba

b) jei draudimo įmonė pagal 20 straipsnio 1 dalį nėra paskyrusi atstovo žalų sureguliavimo reikalams toje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusiajai Õ šalis; šiuo atveju Ö nukentėjusiosios Õ šalys negali pateikti reikalavimų žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ, jeigu jos yra pateikusios reikalavimus tiesiogiai Ö eismo įvykį Õ sukėlusios transporto priemonės draudimo įmonei ir jeigu per tris mėnesius nuo to reikalavimo pateikimo yra gavusios motyvuotą atsakymą.

Tačiau Ö nukentėjusiosios Õ šalys negali pateikti reikalavimų žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ, jeigu jos yra pareiškusios ieškinį tiesiogiai draudimo įmonei.

Žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ imasi veiksmų per du mėnesius nuo tos dienos, kai Ö nukentėjusioji Õ šalis jai pateikia reikalavimą atlyginti žalą, bet nutraukia savo veiksmus, jeigu vėliau draudimo įmonė arba jos atstovas žalų sureguliavimo reikalams pateikia pagrįstą atsakymą į reikalavimą.

Žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ nedelsdama:

a) Ö eismo įvykį Õ sukėlusios transporto priemonės draudimo įmonei arba jos atstovui žalų sureguliavimo reikalams;

b) žalų atlyginimo Ö įstaigai Õ valstybėje narėje, kurioje yra draudimo įmonės įstaiga, išdavusi polisą;

c) Ö eismo įvykį Õ sukėlusiam asmeniui, jei jis yra žinomas,

praneša, kad yra gavusi Ö nukentėjusiosios Õ šalies reikalavimą ir atsakys į tą reikalavimą per du mėnesius nuo jo pateikimo dienos.

Ši nuostata nepažeidžia valstybių narių teisės tos Ö įstaigos Õ žalos atlyginimą laikyti subsidiariniu ar nesubsidiariniu ir teisės numatyti, kad žalų atlyginimas gali būti sureguliuojamas tarp tos Ö įstaigos Õ ir Ö eismo įvykį Õ sukėlusio asmens arba asmenų bei kitų draudimo įmonių arba socialinio draudimo struktūrų, kurios privalo atlyginti Ö nukentėjusiajai Õ šaliai to paties įvykio padarytą žalą. Tačiau valstybės narės negali leisti, kad Ö įstaiga Õ keltų kokias nors žalos atlyginimo išmokėjimo sąlygas, išskyrus tas, kurios nustatytos šioje direktyvoje, ypač reikalauti, kad Ö nukentėjusioji Õ šalis kokiu nors būdu nustatytų, kad už žalos atlyginimą atsakingas asmuo negali arba atsisako mokėti.

2. Žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ, kuri yra išmokėjusi žalos atlyginimą Ö nukentėjusiajai Õ šaliai toje valstybėje narėje, kurioje ji nuolat gyvena, turi teisę reikalauti, kad išmokėtą žalos atlyginimo sumą jai grąžintų tos valstybės narės, kurioje yra polisą išdavusi draudimo įmonės įstaiga, žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ.

Pastaroji Ö įstaiga Õ perima Ö nukentėjusiosios Õ šalies teises Ö eismo įvykį Õ sukėlusio asmens arba jo draudimo įmonės atžvilgiu tokiu mastu, kuris atitinka žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena Ö nukentėjusioji Õ šalis, išmokėto žalos atlyginimo už patirtus nuostolius arba sužalojimą sumą.

Kiekviena valstybė narė privalo pripažinti tokį kitos valstybės narės numatytą teisių perėmimą.

3. Šis straipsnis įsigalioja:

a) po to, kai bus sudarytas valstybių narių įsteigtų arba patvirtintų žalų atlyginimo Ö įstaigų Õ susitarimas dėl jų funkcijų, pareigų ir išmokėto žalos atlyginimo grąžinimo tvarkos;

b) nuo Komisijos nustatytos datos, kai ji, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, įsitikina, kad toks susitarimas yra sudarytas.

25 straipsnis

Ö Žalų atlyginimas Õ

1. Jeigu neįmanoma nustatyti transporto priemonės arba jeigu per du mėnesius nuo Ö eismo įvykio Õ neįmanoma nustatyti draudimo įmonės, Ö nukentėjusioji Õ šalis gali kreiptis žalos atlyginimo į valstybės narės, kurioje ji nuolat gyvena, žalų atlyginimo Ö įstaigą Õ. Žala atlyginama pagal 9 ir 10 straipsnius. Tuomet žalų atlyginimo Ö įstaiga Õ 24 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis turi teisę pateikti reikalavimus:

a) kai negalima nustatyti draudimo įmonės: 10 straipsnio 1 dalyje numatytam garantiniam fondui, esančiam valstybėje narėje, kurioje yra transporto priemonės įprastinė buvimo vieta;

b) kai negalima nustatyti transporto priemonės: 10 straipsnio 1 dalyje numatytam garantiniam fondui, esančiam valstybėje narėje, kurioje įvyko Ö eismo įvykis Õ;

c) kai transporto priemonė yra iš trečiosios šalies: 10 straipsnio 1 dalyje numatytam garantiniam fondui, esančiam valstybėje narėje, kurioje įvyko Ö eismo įvykis Õ.

ê 2000/26/EB (pritaikytas)

2. Šis straipsnis taikomas Ö eismo įvykiams Õ, sukeltiems trečiosios šalies transporto priemonėmis, kurioms taikomi 7 ir 8 straipsniai.

ê 2005/14/EB 5 str. 4 p.

26 straipsnis

Centrinė įstaiga

Valstybės narės imasi visų tinkamų priemonių, siekiant palengvinti galimybę nukentėjusiems asmenims, jų draudikams ar teisiniams atstovams tinkamu laiku gauti pagrindinius duomenis, reikalingus reikalavimui patenkinti.

Šie pagrindiniai duomenys, jei tinkama, saugomi elektronine forma kiekvienos valstybės narės centrinėje saugykloje ir yra prieinami dalyvaujančioms šalims, esant aiškiai išreikštam jų prašymui.

ê 2000/26/EB (pritaikytas)

27 straipsnis

Nuobaudos

Valstybės narės nustato bausmes už nacionalinių nuostatų, kurias jos priima įgyvendindamos šią direktyvą, pažeidimus ir imasi būtinų priemonių, kad jos būtų taikomos. Bausmės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės praneša Komisijai apie Ö taikant šį straipsnį priimtų nuostatų Õ pakeitimus kaip galima greičiau.

ê 2000/26/EB (pritaikytas)

8 skyrius

Ö Baigiamosios nuostatos Õ

28 straipsnis

Ö Nacionalinės nuostatos Õ

1. Pagal Sutartį valstybės narės gali išlaikyti jau priimtas arba priimti naujas nuostatas, kurios Ö nukentėjusiajai Õ šaliai yra palankesnės už tas, kurios yra būtinos, kad būtų laikomasi šios direktyvos.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

ê

29 straipsnis

Panaikinimas

Direktyvos 72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB su pakeitimais, padarytais direktyvomis, nurodytomis I priedo A dalyje, yra panaikinamos nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminais, numatytais I priedo B dalyje.

Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal II priede pateiktą atitikmenų lentelę.

30 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

31 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje,

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

é

I PRIEDAS

A dalis

Panaikinam os direktyvos su vėlesnių pakeitimų sąrašu (nurodytos 29 straipsnyje)

Tarybos direktyva 72/166/EEB (OL L 103, 1972 5 2, p. 1) |

Tarybos direktyva 72/430/EEB (OL L 291, 1972 12 28, p. 162) |

Tarybos direktyva 84/5/EEB (OL L 8, 1984 1 11, p. 17) | tik 4 straipsnis |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 14) | tik 1 straipsnis |

Tarybos direktyva 84/5/EEB (OL L 8, 1984 1 11, p. 17) |

1985 m. Stojimo akto I priedo IX.F punktas (OL L 302, 1985 11 15, p. 218) |

Tarybos direktyva 90/232/EEB (OL L 129, 1990 5 19, p. 33) | tik 4 straipsnis |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 14) | tik 2 straipsnis |

Tarybos direktyva 90/232/EB (OL L 129, 1990 5 19, p. 33) |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 14) | tik 4 straipsnis |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB (OL L 181, 2000 7 20, p. 65) |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 14) | tik 5 straipsnis |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 14) |

B dalis

Perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios terminų sąrašas (nurodytas 29 straipsnyje)

Direktyva | Perkėlimo terminas | Taikymo pradžios data |

72/166/EEB | 1973 m. gruodžio 31 d. | - |

72/430/EEB | - | 1973 m. sausio 1 d. |

84/5/EEB | 1987 m. gruodžio 31 d. | 1988 m. gruodžio 31 d. |

90/232/EEB | 1992 m. gruodžio 31 d. | - |

2000/26/EB | 2002 m. liepos 19 d. | 2003 m. sausio 19 d. |

2005/14/EB | 2007 m. birželio 11 d. | - |

_____________

II PRIEDAS

Atitikmenų lentelė

Direktyva 72/166/EEB | Direktyva 84/5/EEB | Direktyva 90/232/EEB | Direktyva 2000/26/EB | Ši direktyva |

1 straipsnio 1-3 punktai | 1 straipsnio 1-3 punktai |

1 straipsnio 4 punkto pirma įtrauka | 1 straipsnio 4 punkto a papunktis |

1 straipsnio 4 punkto antra įtrauka | 1 straipsnio 4 punkto b papunktis |

1 straipsnio 4 punkto trečia įtrauka | 1 straipsnio 4 punkto c papunktis |

1 straipsnio 4 punkto ketvirta įtrauka | 1 straipsnio 4 punkto d papunktis |

1 straipsnio 5 punktas | 1 straipsnio 5 punktas |

2 straipsnio 1 dalis | 4 straipsnis |

2 straipsnio 2 dalies įžanginiai žodžiai | 2 straipsnio įžanginiai žodžiai |

2 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka | 2 straipsnio a punktas |

2 straipsnio 2 dalies antra įtrauka | 2 straipsnio b punktas |

2 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka | 2 straipsnio c punktas |

3 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys | 3 straipsnio pirma pastraipa |

3 straipsnio 1 dalies antras sakinys | 3 straipsnio antra pastraipa |

3 straipsnio 2 dalies įžanginiai žodžiai | 3 straipsnio trečios pastraipos įžanginiai žodžiai |

3 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka | 3 straipsnio trečios pastraipos a punktas |

3 straipsnio 2 dalies antra įtrauka | 3 straipsnio trečios pastraipos b punktas |

4 straipsnio įžanginiai žodžiai | 5 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio a punkto pirma pastraipa | 5 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio a punkto antros pastraipos pirmas sakinys | 5 straipsnio 1 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio a punkto antros pastraipos antras sakinys | 5 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa |

4 straipsnio a punkto antros pastraipos trečias sakinys | 5 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa |

4 straipsnio a punkto antros pastraipos ketvirtas sakinys | 5 straipsnio 1 dalies penkta pastraipa |

4 straipsnio b punkto pirma pastraipa | 5 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio b punkto antros pastraipos pirmas sakinys | 5 straipsnio 2 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio b punkto antros pastraipos antras sakinys | 5 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa |

4 straipsnio b punkto trečios pastraipos pirmas sakinys | 5 straipsnio 2 dalies ketvirta pastraipa |

4 straipsnio b punkto trečios pastraipos antras sakinys | 5 straipsnio 2 dalies penkta pastraipa |

5 straipsnio įžanginiai žodžiai | 6 straipsnio pirmos pastraipos įžanginiai žodžiai |

5 straipsnio pirma įtrauka | 6 straipsnio pirmos pastraipos a punktas |

5 straipsnio antra įtrauka | 6 straipsnio pirmos pastraipos b punktas |

5 straipsnio galutiniai žodžiai | 6 straipsnio antra pastraipa |

6 straipsnis | 7 straipsnis |

7 straipsnio 1 dalis | 8 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa |

7 straipsnio 2 dalis | 8 straipsnio 1 dalies antra pastraipa |

7 straipsnio 3 dalis | 8 straipsnio 2 dalis |

8 straipsnis | - |

1 straipsnio 1 dalis | 3 straipsnio ketvirta pastraipa |

1 straipsnio 2 dalis | 9 straipsnio 1 dalis |

1 straipsnio 3 dalis | 9 straipsnio 2 dalis |

1 straipsnio 4 dalis | 10 straipsnio 1 dalis |

1 straipsnio 5 dalis | 10 straipsnio 2 dalis |

1 straipsnio 6 dalis | 10 straipsnio 3 dalis |

1 straipsnio 7 dalis | 10 straipsnio 4 dalis |

2 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos įžanginiai žodžiai | 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos įžanginiai žodžiai |

2 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka | 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punktas |

2 straipsnio 1 dalies antra įtrauka | 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktas |

2 straipsnio 1 dalies trečia įtrauka | 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas |

2 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos galutiniai žodžiai | 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos įžanginiai žodžiai |

2 straipsnio 1 dalies antra ir trečia pastraipos | 13 straipsnio 1 dalies antra ir trečia pastraipos |

2 straipsnio 2 dalis | 13 straipsnio 2 dalis |

3 straipsnis | 12 straipsnio 2 dalis |

4 straipsnis | - |

5 straipsnis | - |

6 straipsnis | - |

1 straipsnio pirma pastraipa | 12 straipsnio 1 dalis |

1 straipsnio antra pastraipa | 13 straipsnio 3 dalis |

1 straipsnio trečia pastraipa | - |

1a straipsnio pirmas sakinys | 12 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa |

1a straipsnio antras sakinys | 12 straipsnio 3 dalies antra pastraipa |

2 straipsnio įžanginiai žodžiai | 14 straipsnio įžanginiai žodžiai |

2 straipsnio pirma įtrauka | 14 straipsnio a punktas |

2 straipsnio antra įtrauka | 14 straipsnio b punktas |

3 straipsnis | - |

4 straipsnis | 11 straipsnis |

4a straipsnis | 15 straipsnis |

4b straipsnio pirmas sakinys | 16 straipsnio pirma pastraipa |

4b straipsnio antras sakinys | 16 straipsnio antra pastraipa |

4c straipsnis | 17 straipsnis |

4d straipsnis | 3 straipsnis | 18 straipsnis |

4e straipsnio pirma pastraipa | 19 straipsnio pirma pastraipa |

4e straipsnio antros pastraipos pirmas sakinys | 19 straipsnio antra pastraipa |

4e straipsnio antros pastraipos antras sakinys | 19 straipsnio trečia pastraipa |

5 straipsnio 1 dalis | 23 straipsnio 5 dalis |

5 straipsnio 2 dalis | - |

6 straipsnis | - |

1 straipsnio 1 dalis | 20 straipsnio 1 dalis |

1 straipsnio 2 dalis | 20 straipsnio 2 dalis |

1 straipsnio 3 dalis | 25 straipsnio 2 dalis |

2 straipsnio įžanginiai žodžiai | - |

2 straipsnio a punktas | 1 straipsnio 6 punktas |

2 straipsnio b punktas | 1 straipsnio 7 punktas |

2 straipsnio c, d ir e punktai | - |

4 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys | 21 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio 1 dalies antras sakinys | 21 straipsnio 1 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio 1 dalies trečias sakinys | 21 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa |

4 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys | 21 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio 1 dalies antras sakinys | 21 straipsnio 2 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio 3 dalis | 21 straipsnio 3 dalis |

4 straipsnio 4 dalies pirmas sakinys | 21 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio 4 dalies antras sakinys | 21 straipsnio 4 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio 5 dalies pirmas sakinys | 21 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio 5 dalies antras sakinys | 21 straipsnio 5 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio 6 dalis | 22 straipsnis |

4 straipsnio 7 dalis | - |

4 straipsnio 8 dalis | 21 straipsnio 6 dalis |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos įžanginiai žodžiai | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos įžanginiai žodžiai |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto įžanginiai žodžiai | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto įžanginiai žodžiai |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto 1 papunktis | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto i papunktis |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto 2 papunktis | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto ii papunktis |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto 3 papunktis | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto iii papunktis |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto 4 papunktis | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto iv papunktis |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto 5 papunkčio įžanginiai žodžiai | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto v papunkčio įžanginiai žodžiai |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto 5 papunkčio i punktas | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto v papunkčio pirma įtrauka |

5 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto 5 papunkčio ii punktas | 23 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a punkto v papunkčio antra įtrauka |

5 straipsnio 1 dalies antra pastraipa | 23 straipsnio 1 dalies antra pastraipa |

5 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys | 23 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys |

5 straipsnio 5 dalis | 23 straipsnio 6 dalis |

6 straipsnio 1 dalis | 24 straipsnio 1 dalis |

6 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa | 24 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa |

6 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmas sakinys | 24 straipsnio 2 dalies antra pastraipa |

6 straipsnio 2 dalies antros pastraipos antras sakinys | 24 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa |

6 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa | 24 straipsnio 3 dalis |

6 straipsnio 3 dalies antra pastraipa | - |

6a straipsnis | 26 straipsnis |

7 straipsnio pirmas, antras, trečias sakiniai ir įžanginiai žodžiai | 25 straipsnio 1 dalies įžanginiai žodžiai |

7 straipsnio a punktas | 25 straipsnio 1 dalies a punktas |

7 straipsnio b punktas | 25 straipsnio 1 dalies b punktas |

7 straipsnio c punktas | 25 straipsnio 1 dalies c punktas |

8 straipsnis | - |

9 straipsnis | - |

10 straipsnio 1-3 dalys | - |

10 straipsnio 4 dalis | 28 straipsnio 1 dalis |

10 straipsnio 5 dalis | 28 straipsnio 2 dalis |

29 straipsnis |

11 straipsnis | 30 straipsnis |

12 straipsnis | 27 straipsnis |

9 straipsnis | 7 straipsnis | 7 straipsnis | 13 straipsnis | 31 straipsnis |

I priedas |

II priedas |

_____________

[1] KOM(87) 868 PV.

[2] Žr. Išvadų A dalies 3 priedą.

[3] Atliekama vadovaujantis Komisijos komunikatu Europos Parlamentui ir Tarybai – Acquis communautaire kodifikavimas, COM(2001) 645 galutinis.

[4] Žr. šio pasiūlymo I priedo A dalį.

[5] OJ C (...(, (...(, p. (...(.

[6] OJ C (...(, (...(, p. (...(.

[7] OL L 103, 1972 5 2, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 14).

[8] OL L 8, 1984 1 11, p. 17. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2005/14/EB.

[9] OL L 129, 1990 5 19, p. 33. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 2005/14/EB.

[10] OL L 181, 2000 7 20, p. 65. Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 2005/14/EB.

[11] Žr. I priedo A dalį.

[12] OL L 149, 2005 6 11, p. 14.

[13] OL L 257, 1995 10 27, p. 1. Reglamentas su pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

[14] OL L 12, 2001 1 16, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Ö Nr. 1791/2006 (OL L 363, 2006 12 20, p. 1) Õ.

[15] OL L 228, 1973 8 16, p. 3. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2006/101/EB (OL L 363, 2006 12 20, p. 238).

[16] OL L 228, 1992 8 11, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/44/EB (OL L 247, 2007 9 21, p. 1).

[17] OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyva su pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1882/2003.

[18] OL L 172, 1988 7 4, p. 1.

[19] OL L 257, 1995 10 27, p. 1.