16.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 309/72

1.1

Šias rekomendacijas reikia laikyti gairėmis rengiantis priimti politinius sprendimus, kuriais siekiama įgyvendinti tvarią, į ateitį orientuotą išteklių, mokslinių tyrimų ir vystymo bei išorės politiką, veiksmingą tiek ES, tiek ir valstybių narių lygiu. Lisabonos tikslų, pagal kuriuos Europos Sąjunga iki šio dešimtmečio pabaigos turėtų tapti konkurencingiausios ir dinamiškiausios ekonomikos erdve, įgyvendinimui reikalinga naujoviška pramonės politika, deranti su socialiniais ir aplinkosaugos reikalavimais, kurioje numatyta įvykdyti struktūrinius pokyčius. Būtini struktūriniai pokyčiai turi būti formuojami iniciatyviai ir tokiu būdu, kad atspindėtų tvaraus vystymo strategiją. Tai reiškia, kad pridėtinės vertės kūrimo procesus reikia organizuoti taip, kad juose būtų našiau naudojamos žaliavos ir taupomi visi ištekliai, arba stengtis palaipsniui keisti baigtinius išteklius kitais, atsinaujinančiais ištekliais. Abi šios strategijos padės įgyvendinti naujos, technologinių naujovių pagrindu kuriamos pramonės perspektyvą. Tai padės sukurti kokybiškas ir saugias darbo vietas pramonėje ir su ja susijusių paslaugų srityje.

1.2

Rinkos ekonomikos sąlygomis už žaliavų tiekimo užtikrinimą pirmiausia yra atsakingas privatus sektorius. Tačiau vyriausybės privalo sukurti bazę, užtikrinančią aukšto lygio tiekimo saugumą ir vykdyti tokią pramonės, mokslinių tyrimų užimtumo ir aplinkos politiką, kuri leistų pasiekti tvarų žaliavų tiekimą. Aktyvus technologinių naujovių skatinimas ne tik palankiai veikia konkurencingumą ir darbo vietų skaičiaus augimą, bet ir padeda pereiti prie tvarios ekonomikos.

1.3

Tvarios žaliavų politikos pagrindas — būvio ciklo tyrimai — padeda pasiekti, kad mineralinių ir metalingųjų žaliavų išgavimas vyktų efektyviau ir darant kuo mažesnį poveikį aplinkai. Jie taip pat skatina vystyti perdirbimo procesus ir laipsniškai, kiek tai technologiškai įmanoma, pereiti nuo šiltnamio efektą sukeliančių išteklių, kurių atsargos ribotos, naudojimo prie mažai anglių turinčių, atsinaujinančių ir poveikio klimatui nedarančių energijos šaltinių arba prie technologijų, kurios užtikrina iškastinių energijos šaltinių naudojimą apribojant anglies dvideginio išmetimą. Siekiant šio tikslo, ES ir valstybių narių vyriausybėms būtina vykdyti tinkamai orientuotą politiką. Komitetas mano, kad abi šios strategijos (efektyvumo didinimas ir vienų išteklių keitimas kitais) suteikia galimybę sumažinti priklausomybę nuo žaliavų tiekimo.

1.4

Sparčiai augant žaliavų naudojimui pasaulyje, ateityje bus susiduriama su tam tikrų žaliavų tiekimo problemomis. Pasaulio rinkoje vykstantys pokyčiai verčia ES ir valstybes nares vykdyti iniciatyvią ekonominę politiką. Žaliavų tiekimą, kurį pirmiausia valdo pramonė, gali padėti užtikrinti ES institucijos, vykdydamos iniciatyvią politiką prekybos, mokslinių tyrimų ir išorės santykių srityse, o valstybės narės savo nacionalinės energetikos ir žaliavų politikos veiksmais gali sustabdyti gamybos įmonių perkėlimo į užsienį procesą. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ragina Sąjungos valstybes nares dalyvauti nustatant pagrindinius Europos energetikos ir žaliavos politikos principus ir vykdyti savo įsipareigojimus tvarios Europos žaliavų politikos atžvilgiu.

1.5

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad ES, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir visomis suinteresuotų subjektų grupėmis, privalo stebėti, kad nekiltų žaliavų tiekimo Europos pramonei sutrikimų grėsmė ir kad žaliavos pasaulinėje rinkoje būtų parduodamos prieinamomis kainomis. Siekiant šių tikslų, Europos Sąjunga privalo kovoti su nesąžiningos konkurencijos atvejais ir protekcionizmo tendencijomis tiek per daugiašales organizacijas EBPO, PPO ir TDO, tiek ir dvišalių santykių lygiu. Pagrindinė priemonė šiems tikslams pasiekti yra intensyvus dialogas su įtakingais žaliavų rinkos politikos ir pramonės dalyviais.

1.6

Komitetas įsitikinęs, kad Europos pramonė yra tikrai pajėgi ryžtingai spręsti dabartinius ir būsimus uždavinius, iškylančius vykstant struktūriniams pokyčiams pasaulinės konkurencinės kovos sąlygomis. Europa yra konkurencingas pramoninis regionas, ir ji išlaikys šią poziciją ateityje, tapdama taip pat ir tvarios ekonomikos regionu, jei bus nuosekliai vykdoma kompleksinė naujovių diegimo politika, kurioje bus skiriamas dėmesys tiek ekonominiam suklestėjimui, tiek ir socialiniams bei aplinkos apsaugos aspektams.

1.7

Pabaigai būtina pabrėžti, kad Europai, dėl jos aukšto industrializacijos lygio, žaliavų tiekimas yra nepaprastai svarbus Lisabonos tikslų įgyvendinimo požiūriu. Santykinai didelė Europos priklausomybė nuo įvežamų iškastinių metalingųjų ir mineralinių žaliavų pavojinga ne vien todėl, kad gali kilti tiekimo nutrūkimo grėsmė, bet ir todėl, kad pasaulinis sunaudojimo lygis skatina žaliavų kainų kilimą. Šio pavojaus galima išvengti ekonominiais ir politiniais metodais imantis aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama efektyviau naudoti išteklius, skatinti technologines naujoves žaliavų ir perdirbimo srityse, pakeisti neatsinaujinančias žaliavas atsinaujinančiomis ir paįvairinti žaliavų pasiūlą intensyviau eksploatuojant Europoje esančius žaliavų šaltinius. Dėl anglių naudojimo turėtų būti ištirta, ar yra galimybė įgyvendinti klimatui poveikio nedarančią švariųjų anglių („clean coal“) technologiją. Juk nepakanka tiktai imtis priemonių, užtikrinančių pakankamą žaliavų pasiūlą rinkoje už prieinamas kainas. Kalbant apie išorės aspektus, bendra politinė užduotis yra labai apriboti didėjantį iškastinių energijos šaltinių naudojimą. Artimiausiais mėnesiais Europos Sąjunga turi priimti sprendimą dėl savo vaidmens šiame procese.

2.1

Sudėtingoje pridėtinės vertės kūrimo grandinėje žaliavos yra pirmoji grandis. Augant globalizacijos mastams, jos tampa esmine kiekvienos nacionalinės ekonomikos funkcionavimo, vystymosi ir jos ilgalaikio augimo užtikrinimo sąlyga. Tiek energijos šaltiniai, tiek metalingosios, mineralinės ir biologinės žaliavos pramonei yra nepakeičiama pirminė medžiaga. Šiuo požiūriu Europa yra priklausoma nuo daugelio žaliavų įvežimo; iki šiol tam nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, kylant jų kainoms, tai įsisąmoninama vis labiau. Konkretus pavyzdys — staigus iškastinių energijos šaltinių, anglių ir plieno kainų padidėjimas.

2.2

Dažniausiai menkai žinoma, kokios svarbios yra konkrečios žaliavos. Tikriausia taip yra todėl, kad žaliavų, palyginti su kitų veiksnių visuma, svarba yra antraeilė, nors bent jau artimiausiu metu žaliavų, skirtingai nuo kitų gamybos veiksnių, nėra kuo pakeisti. Aprūpinimo sutrikimai, jau nekalbant apie visišką tiekimo nutrūkimą, dažnai tampa gamybos apimties sumažėjimo priežastimi. Žaliavų rinkos kainų šuoliai nevaldomai daro įtaką tolesnėje gamybos grandinėje esančių sektorių sąnaudoms tuo pačiu darydami poveikį visai ekonomikai. Šiuo požiūriu būtina atsižvelgti ir į socialinius šių reiškinių aspektus.

2.3

Pastarąjį dešimtmetį sparčiai vystantis kitų pasaulio regionų (Kinijos, Indijos ir t. t.) ekonomikai imta intensyviau eksploatuoti energijos šaltinius ir išaugo pramoninių žaliavų paklausa.

2.4

Reikia pabrėžti, kad žaliavų pasiskirstymas geografiniuose regionuose yra netolygus, o jų perdirbimo vietas nuo telkinių vietų skiria dideli atstumai. Šiuo požiūriu Europa yra regionas, kuriame jau šiandien yra didelis įvežamų žaliavų ir iškastinių energijos šaltinių poreikis ir kuris laikui bėgant vis labiau priklausys nuo jų įvežimo.

2.5

Energijos tiekimas yra šiuolaikinės Europos ekonomikos varomoji jėga. Europai iškyla su energijos tiekimu susiję pavojai, nes daugelis energijos šaltinių yra neatsinaujinantys, kainų lygis nuolat kyla, politiniai įvykiai ir konfliktai daro poveikį tiekimo patikimumui, o šalių nacionalinė „energijos politika“ pasaulio mastu dažnai nepakankamai veiksminga.

3.1

Kaip pavyzdį toliau esančiuose nuomonės punktuose išnagrinėsime energijos šaltinių klausimą (nors visi teiginiai tinka ir daugeliui kitų žaliavų), nes būtent su jomis susiję pastaruoju metu vykstantys kritiniai pokyčiai (naftos kainų šuoliai, gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos sutrikimai), sukaupta gausi informacija ir jau apsvarstytos atitinkamos politinės priemonės.

3.2

Pasaulinė naftos gamybos apimtis 2004 m. pasiekė 3 847 milijonus tonų. Nuo naftos išgavimo pradžios iki 2004 m. pabaigos pasaulio mastu išgauta maždaug 139 milijardai tonų, pusė kurių — per pastaruosius 22 metus. Tai reiškia, kad išgauta jau 46proc. iki šiol išžvalgytų standartinės žalios naftos atsargų.

3.3

Būtina pabrėžti vaidmenį, kuris šiomis aplinkybėmis tenka Kinijai, kuri per pastaruosius 20 metų iš žalios naftos eksportuotojo virto tik jos importuotoju ir kuri, siekdama tenkinti sparčiai augančios ekonomikos poreikius, ateityje dar intensyviau naudos visus pasaulyje esančius išteklius.

3.4

Be to, tokie įvykiai kaip karas Irake, uraganai Amerikoje, investicijų sąstingis, dėl kurio sumažėjo išgavimo bei transportavimo apimtis, laikini tiekimo nutrūkimai dėl streikų ir spekuliacija sukėlė pastebimą žalios naftos, o vėliau — ir gamtinių dujų kainų augimą. Vis dėlto realus šių kainų lygis (atsižvelgiant į infliaciją) išliko žemesnis nei devintojo dešimtmečio pradžioje.

3.5

Taip kylant kainoms, neišvengiamai iškyla ir iškastinių energijos šaltinių turimų atsargų klausimas. 2004 m. pabaigoje standartinės žalios naftos atsargų iš viso pasaulyje buvo maždaug 381 milijardai tonų. Regionais šios atsargos pasiskirsčiusios taip: Artimųjų rytų šalyse yra maždaug 62 proc. pasaulio atsargų, Amerikoje maždaug 13 proc. ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS) — 10 proc.. Reikia pastebėti, kad Šiaurės Amerikoje jau išgauta beveik du trečdaliai visų atsargų, tuo tarpu NVS išgauta tik trečdalis, o Artimuosiuose Rytuose — vos ketvirtadalis atsargų.

3.6

Panaši padėtis ir gamtinių dujų sektoriuje. Pasaulinės standartinių gamtinių dujų atsargos sudaro apie 461 tūstančiais milijardų kubinių metrų — energijos požiūriu tai maždaug tiek pat, kiek visos išžvalgytos naftos atsargos. Daugiau kaip pusė gamtinių dujų atsargų yra trijose šalyse (Rusijoje, Irane ir Katare). Tikimasi, kad papildomų gamtinių dujų išteklių yra dar 207 000 milijardų kubinių metrų. Iki šiol išgauta vos 18 proc. išžvalgytų gamtinių dujų atsargų. 2004 m. gamtinių dujų suvartojimas pasiekė aukščiausią istorijoje lygį — apytikriai 2,8 tūkstančius milijardų kubinių metrų. Daugiausia gamtinių dujų suvartojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, po jų — Rusijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Irane ir Italijoje.

3.7

Iš visų turimų išteklių didžiausios yra anglių atsargos. Vertinant pagal 2004 m. pasaulinę anglių suvartojimo apimtį, 2005 m. pradžioje išžvalgytų akmens anglių atsargų turėtų pakakti dar 172 metams, o rusvosios anglių atsargų — 218 metų. 2004 m. pasaulyje anglys sudarė 27 proc. visų pirminės energijos šaltinių. Sunaudojimo apimtimis ją pralenkė tik nafta. Šiuose 27 proc. akmens anglims tenka 24 proc., o rusvosioms anglims — 3 proc.. 2004 m. apytikriai 37 proc. visos elektros energijos buvo pagaminta naudojant anglis, kuri tapo pagrindiniu šios energijos šaltiniu pasaulyje.

3.8

Anglių klodai pasiskirstę tolygiau nei žalios naftos ir gamtinių dujų telkiniai. Nors ir šiuo atveju Rusija valdo didelę pasaulinių atsargų dalį, bet Šiaurės Amerikos, Azijos, Australijos ir Pietų Afrikos regionuose, kuriuose daug mažiau žalios naftos ir gamtinių dujų telkinių, taip pat yra didelių anglių klodų. Tačiau pasaulinės anglių atsargos pasiskirsčiusios labai koncentruotai. Beveik trys ketvirtadaliai atsargų yra tik keturiose šalyse: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Kinijoje ir Indijoje. Taip pat ir Europos Sąjungoje, stokojančioje naftos ir gamtinių dujų, yra didelių anglių telkinių. Tačiau reikia pastebėti, kad anglies kokybė labai skirtinga. Koksinės akmens anglys, kurių pasaulinė paklausa yra santykinai tolygi, išgaunamos tik nedaugelyje regionų, ir 35 proc. visos produkcijos parduodama tarptautinėje rinkoje. Šiandien tik 16 proc. visų pasaulyje išgaunamų anglių parduodama tarptautinėje rinkoje. Kalbant apie anglių pasiūlą, eksportuojančių ją šalių skaičius nedidelis ir šios pramonės įmonės vis labiau koncentruojasi. Pavyzdžiui, 60 proc. visos koksinių akmens anglių eksportuoja Australija, o 50 proc. kokso — Kinija.

3.9

Anglių kainos pastaraisiais dešimtmečiais kilo panašiai kaip žalios naftos ir gamtinių dujų, tačiau energijos vertės požiūriu jos liko daug žemesnės. Kalbant apie žaliavas negalima pamiršti, kad anglys gali būti naudojamos ne tik kaip energijos šaltinis ir reduktorius, būtinas geležies lydinių gamybai, bet ir daugelyje kitų pramonės sektorių — degalų, chemijos ar statybinių medžiagų gamyboje. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad, saugant aplinką, anglims perdirbti turi būti naudojamos kiek įmanoma naujoviškesnės, neteršiančios ir našios technologinės priemonės, ypač tos, kurios sulaiko ir kaupia CO2, nes anglys išskiria daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

3.10

Norėdami pabrėžti tiekimo patikimumo užtikrinimo svarbą, pasitelksime Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) 2005 m. lapkričio mėn. pranešimą World Energy Outlook (Pasaulio energijos perspektyvos), kuriame nurodoma, kad pasauliniai energijos vartojimo tempai nuolat auga. Tai reiškia, kad, jei vartotojų elgsena nesikeis, iki 2030 m. energijos paklausa pasaulio lygiu išaugs dvigubai ir pasieks 16,3 milijardo tonų naftos ekvivalentą. 2006 m. pradžios įvykiai, kai, Rusijai laikinai nutraukus dujų tiekimą Ukrainai, sumažėjo tiekimas Centrinei ir Vakarų Europai, gali būti laikomi pirmuoju pavyzdžiu, koks bus ateities tiekimo scenarijus, jei Europos priklausomybė nuo energijos žaliavų importo didės ir toliau. Todėl Komisijos žaliųjų knygų Tiekimo patikimumas ir Energijos vartojimo efektyvumas rengimas ir plačiu mastu organizuojama konstruktyvi diskusija dėl naujos žaliosios knygos Europos energetinė strategija turi būti laikomi prioritetiniais tikslais.

3.11

Reikia pastebėti, kad IEA prognozės nesuderinamos su klimato apsaugos tikslais. Užuot, siekiant apsisaugoti nuo klimato kaitos, būtų mažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimas, AIE prognozuoja, kad iki 2030 m. išmetamųjų CO2 dujų kiekis gali padidėti mažiausia 52proc.. Todėl bendra politinė užduotis — kuo labiau apriboti didėjantį iškastinių degalų naudojimą. Artimiausiais mėnesiais Europos Sąjunga turi priimti sprendimą dėl savo vaidmens šiame procese.

3.12

Daugelis branduolinę energiją laiko vienu iš galimų šiltnamio efekto problemos sprendimų. Tačiau, be su šia energija susijusių pavojų, turi būti apsvarstytas ir jos žaliavų tiekimo patikimumo klausimas. Pasaulinės urano atsargos pasiskirsčiusios nedaugelyje šalių. Šiandien pagrindiniai urano gavybos regionai yra Australija, Šiaurės Amerika, keletas Afrikos valstybių ir NVS šalys. Tikimasi rasti urano telkinių Kinijoje ir Mongolijoje. Jei pasaulis, ir ypač Kinija, ims vystyti branduolinės energijos naudojimą taikiais tikslais, urano gali pritrūkti jau po 30 metų.

3.13

Apytikriai 12 proc. visos žalios naftos sunaudojama naftos chemijos pramonės produktams gaminti. Didelė naftos chemijos pramonės produktų dalis yra sintetinės medžiagos. 2004 m. pasaulyje buvo pagaminta 224 milijonai tonų plastiko. 23,6 proc. šios apimties tenka Vakarų Europai. Numatoma, kad pasaulinis sintetinių medžiagų suvartojimas augs: 2010 m. vienam žmogui jų teks 4,5 proc. daugiau nei šiandien. Augimo tempai bus didžiausi Rytų Europos ir Pietryčių Azijos rinkose.

3.14

Be iškastinių energijos šaltinių, vienos svarbiausių Europos ekonomikai žaliavų yra rūdos. Ypač svarbi yra geležies rūda. 2004 m. pasaulyje pagaminta daugiau kaip milijardas tonų plieno. Palyginti su kitomis medžiagomis, plieno pagaminama daug daugiau. 2004 m. sunaudota 1,25 milijardai tonų geležies rūdos, kai tuo tarpu kitų rūdų sunaudota dešimt ar dvidešimt kartų mažiau: boksito — 146 milijonai tonų, chromo rūdos — 15,5 milijonai tonų, cinko rūdos — 9 milijonai tonų ir mangano rūdos — 8,2 milijonai tonų.

3.15

2005 m. JAV geologijos tarnyba atliko ekonomiškai tinkamų eksploatuoti geležies rūdos atsargų tyrimą ir nustatė, kad iš jų galima išgauti 80 milijardų tonų geležies, o tai daugiau kaip šimtą kartų viršija dabartinius poreikius. Skaičiuojant kartu su šiuo metu ekonomiškai netinkamomis eksploatuoti atsargomis, iš viso jų apimtis siekia 180 milijardų tonų geležies. Nors atsargos didelės, spėjama, kad ateityje geležies rūdos rinkos kaina išaugs. Neabejotina šio augimo priežastis yra ta, kad rinką valdo trys didelės įmonės (CVRD, BHP ir Rio Tinto), kurioms tenka ne mažiau 75 proc. pasaulinės geležies rūdos gavybos apimties. Be to, reikia atsižvelgti į ribotas jūrų transporto galimybes, dėl kurių didės transporto išlaidos, o tuo pačiu ir rūdos, tiekiamos Europos plieno gamybos pramonei, pardavimo kainos.

3.16

Siekiant užtikrinti Europos geležies ir plieno gamybos pramonės patikimumą, būtina išnagrinėti turimas kokso ir koksinių akmens anglių tiekimo galimybes. Iš JAV įvežamų koksinių akmens anglių kiekis mažės, todėl rinkoje stiprės Kanados ir Australijos pozicija. Tačiau, siekiant užtikrinti patikimą tiekimą pasaulio mastu, šioms šalims tektų nuolat didinti gamybos pajėgumus. Kinija, jei ji padidins kokso gamybos įmonių skaičių, taps viena didžiausių kokso tiekėjų, nors ir kitos šalys taip pat ėmė vystyti naujus kokso gamybos pajėgumus savo nacionalinių rinkų poreikiams patenkinti.

3.17

Metalo laužas taip pat yra svarbi plieno gamybos žaliava. Pastaraisiais metais prekybos metalo laužu apimtys labai išaugo. Tačiau dėl to, kad plieno gaminiai ilgalaikiai, metalo laužo pasiūlos nepakanka patenkinti paklausai, todėl metalo laužo rinka, kurioje padėtis jau šiandien labai įtempta, dar labiau plėsis. Spėjama, kad nors pastaraisiais mėnesiais įtampa sumažėjo, metalo laužo kainos, kurios nuo 2002 iki 2004 m. padidėjo trigubai, ilgalaikėje perspektyvoje vėl didės.

3.18

Kitos metalingosios žaliavos — manganas, chromas, nikelis, varis, titanas ir vanadis — taip pat yra svarbūs lydiniai, iš esmės veikiantys pagrindinio metalo savybes. Šie metalai, pavyzdžiui, paladis — svarbi žaliava, naudojama aukštųjų technologijų srityje, yra importuojami į Europą.

3.19

Tiek šių, tiek daugelio kitų žaliavų turimos atsargos pakankamai didelės, todėl dabartinis jų kainų kilimas nereiškia, kad šios atsargos bus išeikvotos artimiausiu metu. Tačiau tai nereiškia, kad nesikeis paklausos ir pasiūlos santykis, o kainų šuoliai yra tik atsitiktinis reiškinys. Iš tikrųjų, žaliavų pasiūla nepajėgia per trumpą laiką patenkinti padidėjusios paklausos, nes šių žaliavų gavybos padidinimo projektų įgyvendinimas trunka ilgai ir reikalauja didelių investicijų. Todėl didelės žaliavų paklausos sąlygomis galima tikėtis, kad jų ims trūkti ir kainos kils. Šis pastebėjimas galioja ir transportui, nes ribotos jo galimybės riboja ir žaliavų (įvežamų) tiekimą. Be abejo, pakankamos pasaulinės atsargos ir ištekliai apsaugo nuo tiekimo sumažėjimo pavojaus, tačiau neapdraudžia nuo kainų kilimo artimiausiu metu ir vidutinės trukmės laikotarpiu. Todėl atliekant bendrą visų pavojų, susijusių su tiekimo ir kainų svyravimais tarptautinėse žaliavų rinkose, įvertinimą, negalima neatsižvelgti į politinių įsikišimų poveikį ir į monopolistinę ar oligopolinę tam tikrų dominuojančią padėtį rinkoje užimančių įmonių taktiką.

3.20

Atsižvelgti į tai būtina tuo labiau, kad didžioji ne tik svarbių energijos išteklių, bet ir metalingųjų žaliavų gavybos dalis yra sukoncentruota kelete pasaulio regionų ir ją vykdo keletas įmonių; nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios ši koncentracija, bent jau metalingųjų žaliavų gavybos sektoriuje, dar labiau padidėjo. Pvz., Čilė nuo 1990 m. trigubai padidino vario gamybą, o Australijai tenka 40 proc. pasaulinės boksitų gavybos. Brazilija taip pat sustiprino savo boksito tiekėjo vaidmenį užėmusi antrą vietą pasaulyje pagal gavybos apimtis; taigi, Pietų Amerika tapo vienu svarbiausių metalo rūdų tiekėju, nes beveik 30 proc. pasaulio geležies rūdos išgaunama Brazilijoje. Iš visų Europos Sąjungos valstybių narių paminėti verta tik Švedijos geležies rūdos gavybą, bet jos apimtis prilygsta tik 1,6 proc. pasaulinės gavybos.

4.1

Šiandien Europos ekonomikoje svarbiausias vaidmuo vis dar tenka pramonei, kuriančiai naujas darbo vietas ir pridėtinę vertę. Materialiųjų vertybių gamybos grandinėje ji yra pagrindinis pridėtinės vertės kūrimo elementas. Be materialiųjų pramonės gaminių nebūtų įmanomas daugelio paslaugų teikimas. Tai reiškia, kad pramoninė gamyba nepraras savo pagrindinio gerovės kūrėjos vaidmens. Todėl būtina užtikrinti patikimą žaliavos tiekimą pramonei. Daugelio iškastinių ir tam tikrų metalingųjų žaliavų telkinių ir jų sunaudojimo santykis labai netolygus. Todėl žaliavas tiekiančių šalių oligopolinių struktūrų veiksmai gali sukelti krizes, darančias poveikį ir Europos rinkai. Siekiant ateityje sumažinti Europos priklausomybę nuo importo, būtina jo atžvilgiu imtis visų atitinkamų priemonių, kurių reikalaujama žaliojoje knygoje Energijos tiekimo patikimumas.

4.2

Statistiniai duomenys rodo, kad tiek žaliavų naudojimo efektyvumo, tiek energijos suvartojimo efektyvumo rodikliai įvairiose Europos pramonės sektoriaus įmonėse labai skirtingi. Todėl galima tvirtinti, kad Europoje yra potencialių energijos taupymo galimybių, kurias, siekiant sumažinti bendrą priklausomybę ir paskatinti veiklos vystymą, būtina skubiai įgyvendinti.

4.3

Yra vienas sektorius, kuris, nors ir priklauso nuo įvežamų žaliavų, užtikrintai žengia į ateitį. Europos plieno pramonė yra konkurencinga pasaulio rinkoje, nes joje jau įvykdyti būtini struktūriniai pokyčiai ir gerai įsisavinta šio proceso patirtis. Įvykdžius konsolidacijos procesą, sukurta tokia struktūra, kurioje įmonės net ir ekonomiškai nepalankiausiais laikotarpiais gali užsitikrinti pakankamą pelną. Tuo tarpu tokios šalys kaip Kinija ir Indija dar tik turės įvykdyti būtinus savo pramonės struktūrinius pokyčius.

4.4

Plieno pramonė tiekia produkciją pačioje Europos Sąjungoje esančioms ir našiai dirbančioms pridėtinės vertės kūrimo grandinėms, kuriose plienui tenka pagrindinis vaidmuo. Padeda ir infrastruktūros bei logistikos pranašumai: Europos plieno rinkos gamintojai ir užsakovai bendrauja santykinai nedideliame regione, turinčiame kokybišką geležinkelio, vidaus vandenų ir kelių transporto tinklą — visa tai užtikrina papildomą konkurencinį pranašumą.

4.5

Šalia to, Europos plieno pramonės įmonės įdėjo labai daug pastangų ir investavo nemažai lėšų aplinkai apsaugoti ir energijos vartojimo efektyvumui padidinti. Perdirbimo lygis jose nusileidžia tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms, t. y., savo gamybos procese jos naudoja labai daug metalo laužo taip taupydamos išteklius. Aukštakrosnėse jos naudoja daug mažiau cheminių reduktorių, nei dauguma už Europos ribų esančių šalių.

4.6

Vis dėlto, nors Europos plieno pramonėje vyrauja optimistinė nuotaika, būtina atsižvelgti į tai, kad dėl priklausomybės nuo įvežamų žaliavų, aukštų energijos kainų ir aplinkosaugos reikalavimų griežtėjimo artimiausiu metu liejimo procesai Europoje taps negalimi, ir šios operacijos bus perkeltos į regionus, kuriuose patikimesnis žaliavų tiekimas ir žemesnės energijos kainos. Kadangi tai susiję ne tik su geležies, bet ir su aliuminio bei kitų metalų gamyba, Europa prarastų labai daug darbo vietų, kurias kompensuoti būtų įmanoma tik vykdant mokslinius tyrimus ir vystant veiklą našaus išteklių naudojimo ir energijos vartojimo efektyvumo srityse, taip pat skatinant naujoviškų pramonės gaminių ir paslaugų plėtrą. Liejimo operacijų perkėlimas į šalis, kuriose aplinkosaugos normos yra ne tokios griežtos, o energijos kainos žemesnės, pasaulio mastu nepadarys veiksmingo poveikio tvariam vystymuisi, o tik pablogins Europos padėtį.

5.1

Jei, kaip iki šiol, pasaulio ekonomikos augimas vyks intensyviai vartojant iškastines žaliavas, reikia tikėtis, kad, dar prieš išsenkant ištekliams, bus susidurta su klimato kaitos problemomis, nes padidės šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas. IAE savo pranešime „World Energy Outlook 2006“ numato, kad, palyginti su 2004 m., 2030 m. išmetamųjų CO2 dujų kiekis bus 52 proc. didesnis. Tuo tarpu kitų vertinimų duomenimis, jei norime, kad klimato kaitos procesai išliktų žmonėms ir aplinkai nekenksmingo lygio, išsivysčiusio pasaulio šalys privalo iki 2050 m. 80 proc. sumažinti išmetamųjų CO2 dujų kiekį. Todėl būtina vystyti technologijas, leidžiančias kuo labiau apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.

5.2

Dažnai pirmoji alternatyva, kuri siūloma siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, yra intensyvesnis atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas. ES yra šios srities pradininkė, nes savo baltojoje knygoje Atsinaujinantys energijos šaltiniai (1) ji nurodė tikslą — iki 2010 m. pasiekti, kad 12 proc. pirminės energijos būtų išgaunama naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Vis dėlto šiam tikslui pasiekti nepakanka sukurti naujus biomasės, vėjo ir saulės energiją eksploatuojančius įrenginius. Būtina radikaliai apriboti iki šiol nuolat augančius energijos suvartojimo tempus. Reikia visais pridėtinės vertės kūrimo, vartojimo ir atliekų šalinimo procesų lygiais išnaudoti potencialias energijos taupymo galimybes. Kryptingas techninės pažangos skatinimas taip pat suteikia galimybę ateityje apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, o kartu padidinti Europos pramonės konkurencingumą.

5.3

2005 m. Europos aplinkos agentūra nustatė, kad 2030 m. bus įmanoma pateikti naudojimui nuo 230 iki 300 milijonų tonų biomasės per metus (nuo 9,6 iki 12,6 x 1019 džaulių ekvivalentas) nedarant žalingo poveikio aplinkai ir užtikrinant ES apsirūpinimą žemės ūkio produktais. Šis kiekis atitinka 20 proc. šiandien 25 valstybių Europos Sąjungos suvartojamos pirminės energijos. 100 milijonų tonų biomasės per metus būtų išgaunama iš atliekų, 40-60 milijonų tonų iš miško produktų ir 90-140 milijonų tonų — iš žemės ūkio produktų. Biogeninės žaliavos gali būti ne tik energijos šaltinis, iš jų galima gaminti įvairius gaminius, kurie šiuo metu dėl jų kainų lygio užima tik tam tikras rinkos nišas. Protingai derinant žaliavas, perdirbimo procesus ir naujas pritaikymo strategijas būtų galima padaryti konkurencingais, pavyzdžiui, gaminius iš biologinių sintetinių medžiagų.

5.4

Būtina pasaulio mastu padidinti atsinaujinančių žaliavų naudojimą. Iki šiol, skatinant technologijų vystymą ir mokslinius tyrimus, vis dar nepakankamai dėmesio buvo skiriama atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir žaliavoms. Dabar, naujomis kainų ir sąnaudų santykio sąlygomis, įvairiomis pateikimo rinkai priemonėmis galima užtikrinti intensyvesnį šios rinkos ir technologijų vystymą.

5.5

Svarstant biomasės iš žemės ūkio produktų potencialą, būtina atsižvelgti į tai, kad vienam pasaulio gyventojui tenkantis dirbamos žemės plotas nuolat mažėja. Šiandien grūdinėms kultūroms auginti tinkamų plotų turima maždaug tiek pat, kiek 1970 m., tačiau tada žmonija buvo trimis milijardais žmonių mažesnė; tai reiškia, kad 1970 m. vienam žmogui teko 0,18 hektaro dirbamos žemės, o šiandien jau tik 0,11 hektaro. Ši tendencija stiprės, nes kiekvienais metais dėl dirvos erozijos, druskėjimo ir sausros prarandama apytikriai septyni milijonai hektarų žemės ūkio paskirties žemės, o šiuo metu jau gresia pavojus prarasti daugiau kaip ketvirtadalį visų dirbamos žemės plotų.

5.6

FAO (JT maisto ir žemės ūkio organizacijos) duomenimis per artimiausius dvidešimt metų grūdinių kultūrų įvežimas į besivystančias šalis turėtų padidėti dvigubai. Todėl ateityje grūdinės kultūros taps sunkiau prieinamos ir jų kainos išaugs. Besivystančių šalių maistinių kultūrų poreikis vis labiau varžysis su išsivysčiusių šalių pašarinių kultūrų ir atsinaujinančių žaliavų poreikiais. Pašarų poreikį galima būtų sumažinti ribojant mėsos suvartojimą; taip turėtume daugiau maistinės kilmės kalorijų, nes nustatyta, kad sušeriant pašarus prarandama apytikriai 90 proc. juose slypinčios energijos. Todėl labai svarbu skatinti tinkamiau naudoti lignoceliuliozės turinčius augalus, jų produktus ir šalutinius produktus (klasikiniai pavyzdžiai — mediena, šiaudai, žolė). Kadangi šioje srityje būtinai reikia vykdyti mokslinius tyrimus ir vystymą, svarbu, kad ES mokslinių tyrimų pagrindų programa radikaliai pakeistų orientyrus siekdama skatinti atsinaujinančios energijos ir atsinaujinančių žaliavų šaltinius ir efektyvų vartojimą.

5.7

Šiomis aplinkybėms aišku, kad atsinaujinančių energijos šaltinių ir atsinaujinančių pramoninių žaliavų naudojimas yra tik dalinis problemos sprendimas. Būtina įdiegti technologijas, kurios daug mažesnėmis nei šiandien energijos ir žaliavų sąnaudomis gamintų ir teiktų lygiavertes paslaugas. Šitaip plieno pramonėje per pastaruosius keturiasdešimt metų energijos suvartojimas ir išmetamųjų CO2 dujų kiekis sumažinti apytikriai 50proc.. Siekiant išnaudoti kitas potencialias taupymo galimybes, Europos plieno pramonė kartu su mokslinių tyrimų organizacijomis inicijavo ULCOS (Ultra Low CO 2 Steel Making) projektą, kuriame numatoma labai sumažinti išmetamųjų dujų ir taip radikaliai žengti efektyviai energiją vartojančio plieno gamybos proceso link. Jau šiandien, naudojant devintajame dešimtmetyje sukurtą redukcinio lydymo technologiją, galima, naudojant žemesnės kokybės anglis, beveik 30 proc., palyginti su aukštakrosnių procesu, sumažinti išmetamųjų CO2 dujų kiekį.

5.8

Efektyvumo padidėjimas yra akivaizdi tinkamos sąnaudų mažinimo, išteklių tausojimo ir užimtumo užtikrinimo strategijos sėkmė. Juk perdirbimo išlaidos žaliavoms pramonės įmonėse sudaro vidutiniškai 40 proc. visų sąnaudų ir yra pagrindinis sąnaudų veiksnys. Efektyviai naudojant žaliavas galima, išlaikant lygiavertį našumą, sumažinti gamybos sąnaudas ir, taupiau naudojant išteklius, saugoti aplinką. Įmones galima paskatinti išnaudoti šį potencialą nacionalinėmis iniciatyvomis ir programomis, skirtomis efektyvumui gerinti, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų projektais ir konkursais. Ypač mažosios ir vidutinės įmonės turėtų būti raginamos įsisąmoninti galimą žaliavų taupymo ir efektyvaus naudojimo potencialą skatinant jas įdiegti tinkamą valdymo metodiką — EMAS ar ISO 14001.

5.9

Europos Sąjungoje esantys žaliavų, ypač anglių, telkiniai turi būti eksploatuojami naudojant pačias pažangiausias technines priemones. Tolesnis perdirbimo apimčių didinimas gali būti skatinamas tik tuo atveju, jeigu, siekiant stabdyti klimato kaitos procesus, bus taikoma ir švariųjų akmens anglių („clean coal“) technologija.

5.10

Atliekų perdirbimo apimties didinimas nėra tinkamas būdas išvengti priklausomybės nuo žaliavų įvežimo. Šioje srityje efektyvesnį žaliavų naudojimą reikia sieti su naujoviškų produktų gamybos vystymu. Ši perspektyva žada pakeisti paklausos pobūdį rinkoje skirtingų žaliavų atžvilgiu. Taip būtų įmanoma sukurti mokslinių tyrimų skatinamą pramonės augimo potencialą, kuris gamybos, užimtumo ir aplinkos apsaugos požiūriu būtų daug pranašesnis už senuosius gamybos procesus.

5.11

Negalima pamiršti kad, šalia energijos taupymo galimybių pramonėje, buities ir transporto sektoriuose taip pat yra didelis taupymo potencialas. Mažai energijos arba pasyvią energiją vartojantys būstai leidžia sutaupyti labai daug pirminės energijos, skirtos tiek šildymui, tiek šaldymo tikslams. Derinant tai su veiksmingomis energijos teikimo technologijomis, tokiomis kaip kondensaciniai boileriai ar šiluminiai siurbliai, potencialiai įmanoma sutaupyti iki 90 proc. šiuo metu suvartojamos energijos. Visiškai realu, optimizavus variklių technologijas ir pakeitus vartotojų elgseną, pasiekti, kad taip pat ir privataus transporto srityje energijos būtų suvartojama keturis kartus mažiau, nei šiuo metu.