52006DC0639

[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 27.10.2006

KOM(2006) 639 galutinis

KOMISIJOS ATASKAITA

SAV DIREKTYVOS IR BENDRIJOS FONDŲ RYŠYS {SEK(2006) 1375}

KOMISIJOS ATASKAITA

SAV DIREKTYVOS IR BENDRIJOS FONDŲ RYŠYS

1. ATASKAITOS PAGRINDAS IR TIKSLAS

Direktyva 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo („Strateginio aplinkos vertinimo“ (SAV) direktyva)[1] buvo priimta 2001 m. liepą ir turėjo būti perkelta į valstybių narių teisę iki 2004 m. liepos 21 d. Joje reikalaujama, kad prieš priimant įvairius planus ir programas būtų atliekamas jų aplinkosauginis įvertinimas.

Pagal 1999 m. birželio 21 d. Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų[2],[3], panašūs, bet ne tokie patys reikalavimai išankstiniam aplinkosauginiam vertinimui dabartiniu programiniu laikotarpiu (2000–2006 m.) yra taikomi struktūrinių fondų (SF) plėtros planams, pagalbai ir programų priedams. Šiame reglamente „struktūriniai fondai“ – tai Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), Europos socialinis fondas (ESF), Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (EŽŪOGF) pagal Reglamentą (EB) Nr. 1257/1999 ir Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI)[4].

SAV direktyva dabartiniu programiniu laikotarpiu specialiai netaikoma SF planams ir programoms[5]. Priežastis buvo tai, kad SF planai ir programos turėjo būti patvirtinti iki to laiko, kai Direktyva turėjo būti perkelta į valstybių narių nacionalinę teisę (t. y. 2004 m. liepos 21 d.) ir jų poveikis aplinkai turėjo būti įvertintas iš anksto. Netaikant direktyvos buvo siekiama išvengti bet kokio skirtingose teisinėse priemonėse nustatytų įvertinimo reikalavimų, dubliavimosi, prieštaravimo tarp jų ir bet kokio iš to galinčio kilti neaiškumo. Išimtis netaikoma būsimiems programiniams laikotarpiams (nuo 2007 metų)[6] pagal naujuosius reglamentus.

Direktyvos 2001/42/EB 12 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad „Komisija, siekdama užtikrinti nuoseklų požiūrį į šią direktyvą ir vėlesnius Bendrijos reglamentus, praneša apie tai, kaip ši direktyva yra susijusi su Reglamentais (EB) Nr. 1260/1999 ir (EB) Nr. 1257/1999, gerokai anksčiau nei baigsis šiuose reglamentuose numatyti programiniai laikotarpiai“.

Šia ataskaita yra siekiama įvykdyti šį įpareigojimą. Joje apibrėžiama aplinkos ir EB bendro finansavimo politika ir teisinis pagrindas, paaiškinama, kaip turi būti nustatoma SAV direktyvos taikymo sritis ir kaip ji yra susijusi su 2007–2013 m. programiniu laikotarpiu, išankstinis aplinkosauginis įvertinimas 2000–2006 m. palyginamas su SAV pagal direktyvą ir, remiantis įgyta patirtimi, daroma keletas išvadų apie SAV ir SF ryšį.

2. APLINKA IR ES BENDRAS FINANSAVIMAS

EB sutarties 6 straipsnyje nustatyta, kad nustatant ir įgyvendinant ES politikos kryptis turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus. 174 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad „Bendrijos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Bendrijos regionų būklės įvairovę“ ir kad „rengdama savo aplinkos politiką, Bendrija atsižvelgia į <...> aplinkos sąlygas įvairiuose Bendrijos regionuose <...> ir visos Bendrijos ekonominę bei socialinę plėtrą ir darnią jos regionų plėtrą“. Be to, vienas iš Sanglaudos fondo tikslų yra teikti finansinę paramą aplinkos apsaugos srityje (161 straipsnis).

2001 m. Geteborge Europos Vadovų Tarybos patvirtintoje ES tvaraus vystymosi strategijoje pabrėžiamas politinis imperatyvas, kad visų politikos sričių pagrindinis rūpestis turi būti tvarus vystymasis. Joje atkreipiamas dėmesys, kad norint sistemiškai įvertinti pasiūlymus, būtina gauti daugiau informacijos[7]. SAV direktyva yra svarbi priemonė suteikiant tokią informaciją, kad aplinkos apsaugos veiksniai būtų geriau integruoti į rengiamus sektorinius pasiūlymus ir taip būtų rasti tvaresni sprendimai. Jos tikslai yra:

„sukurti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir padėti į rengiamus ir priimamus planus bei programas integruoti aplinkos apsaugos klausimus, kad būtų skatinama tvari plėtra“ (1 straipsnis).

Šių tikslų siekiama:

užtikrinant, visų pirma, kad „būtų atliekamas tam tikrų planų ir programų, kurių pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai, aplinkos vertinimas“ (1 straipsnis); ir, antra, kad „rengiant ir prieš priimant planus bei programas bus atsižvelgta į jų įgyvendinimo pasekmes“ (4 konstatuojamoji dalis).

Dabartiniu struktūrinių fondų programiniu laikotarpiu Tarybos reglamente (EB) Nr. 1260/1999 atsižvelgiama į EB sutarties 6 straipsnį, fondo prioritetinių tikslų siekimą susiedamas su, inter alia , tvariu vystymusi bei aplinkos apsauga ir jos gerinimu (1 straipsnis), ir reikalaudamas, kad Komisija ir valstybės narės įtrauktų aplinkosaugos reikalavimus į struktūrinių fondų veiklos apibrėžimą ir jos įgyvendinimą (2 straipsnis). Visų pirma jame numatomas Bendrijos pagalbos, įskaitant jos aplinkos apsaugos aspektus, išankstinis vertinimas (41 straipsnis).

Panašiai ir Reglamente (EB) Nr. 1257/1999 numatyta, kad vienas iš EŽŪOGF tikslų yra „didelės gamtos vertės bei subalansuoto ir besilaikančio aplinkosaugos reikalavimų žemės ūkio išsaugojimas ir skatinimas“ (2 straipsnis).

Dabartiniu programiniu laikotarpiu (2000–2006 m.) po Kardifo proceso daugiau dėmesio skiriama aplinkos apsaugos klausimų integravimui ir sektorinių strategijų ilgalaikėms pasekmėms; dažniau nustatomi aplinkos apsaugos tikslai ir rodikliai, atliekamas projektų aplinkosauginis vertinimas ir išankstinis programų vertinimas, kaip reikalaujama Reglamento 1260/1999 41 straipsnyje. Taigi fondų naudojimas buvo svarbus postūmis ES aplinkos apsaugos politikai.

Kitam programiniam laikotarpiui (2007–2013 m.) finansavimo procesas buvo supaprastintas ir decentralizuotas. Apskritai, vykdant reformą, ir toliau siekiama tikslų, nurodytų Geteborgo išvadose – skatinti tvarų vystymąsi ir aplinkos apsaugą bei gerinimą.

2007–13 m. finansinėse perspektyvose sumažintas struktūrinių fondų skaičius. 2007–13 m. laikotarpiu struktūriniai fondai bus ERPF, ESF ir Sanglaudos fondas. Europos žuvininkystės fonas (EŽF) ir Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (EŽŪOGF) nebėra struktūriniai fondai griežtąja prasme ir yra numatyti prie kitos finansinių perspektyvų antraštinės dalies. Siekiant nuoseklumo ir dėl to, kad loginiai argumentai kiekvienu atveju yra tie patys, šioje ataskaitoje aptariami SAV direktyvos ir visų šių fondų, įskaitant Sanglaudos fondą, kuris pagal naująjį reglamentą taps programa, ryšiai.

Nors veiklos programoms būtina atlikti išankstinį vertinimą, jis nebūtinas nacionalinėms bendrosioms strategijoms (arba EŽŪOGF ir EŽF nacionaliniams strateginiams planams), be to, dabar nereikalaujama ir atskiro išankstinio aplinkosauginio įvertinimo (kurio vietą iš esmės užėmė SAV direktyva).

2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiame bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančiame Reglamentą (EB) N. 1260/1999[8] nustatyta, kad „Fondų finansuojami veiksmai nacionaliniu ir regioniniu lygiu apima Bendrijos prioritetus, kuriais siekiama tvaraus vystymosi stiprinant augimą, konkurencingumą, užimtumą ir socialinę įtrauktį bei užtikrinant aplinkos apsaugą ir gerinant jos kokybę“ (3 straipsnis). Iš jo taip pat aiškiai matyti, kad Fondų tikslų siekiama atsižvelgiant į tvarų vystymąsi ir Bendrijos skatinamą siekį apsaugoti ir gerinti aplinką, kaip nurodyta Sutarties 6 straipsnyje (17 straipsnis).

Bendra EŽŪOGF paskirtis[9] yra „prisidėti prie tvarios kaimo plėtros rėmimo visoje Bendrijoje“ (3 straipsnis), o vienas jo tikslų yra „gerinti aplinką ir kraštovaizdį remiant žemės valdymą“ (4 straipsnio b punktas).

Panašiai ir Tarybos reglamente Nr. [1198/2006] dėl Europos žuvininkystės fondo (EŽF) yra numatytas tikslas „skatinti aplinkos ir gamtos išteklių apsaugą ir gerinimą, kai tai susiję su žuvininkystės sektoriumi“ ir „skatinti tvarų vystymąsi ir gerinti gyvenimo kokybę regionuose, kuriuose plėtojama žuvininkystės sektoriaus veikla“ (4 straipsnio e ir f punktai).

Taigi kitame programiniame laikotarpyje parama iš šių Europos bendro finansavimo priemonių ir toliau bus pagrindinis aplinkos apsaugos gerinimo katalizatorius.

3. SAV DIREKTYVOS TAIKYMAS Iš BENDRIJOS FONDų FINANSUOJAMIEMS PLANAMS IR PROGRAMOMS

SAV direktyva taikoma kiekvienam planui ar programai, kurie patenka į jos taikymo sritį, apibrėžtą 2 ir 3 straipsniuose. Išimtis SF planams ir programoms nebus taikoma 2007–2013 m. programiniu laikotarpiu, o Reglamentuose 1083/2006 ir 1698/2005 yra aiškiai nurodyta, kad atliekant fondų finansuojamų programų vertinimus, reikia atsižvelgti į poveikio aplinkai įvertinimą (PAĮ) ir SAV Bendrijos teisės aktus[10]. Tai reiškia, kad po 2006 m. visi naujuosiuose reglamentuose numatyti planai ar programos, kurie patenka į jo taikymo sritį, turės būti vertinami, kaip numatyta direktyvoje[11].

SAV direktyvos 2 ir 3 straipsniuose yra numatyti patikrinimai, kurie turi būti taikomi siekiant nuspręsti, ar būtina atlikti plano ar programos SAV. Toliau pateikiamame 1 priede (kuris yra paremtas Komisijos anksčiau pateiktomis gairėmis)[12] trumpai analizuojama, kaip šie patikrinimai yra taikomi Bendrijos fondų finansuojamiems planams ir programoms. Komisija padarė išvadą (nesumenkindama Europos Teisingumo Teismo vaidmens aiškinant EB teisę), kad 2000–2006 m. programiniu laikotarpiu daugelis SF planų ir programų atitiko SAV direktyvos 2 ir 3 straipsniuose apibrėžtus kriterijus ir jiems būtų reikalingas įvertinimas, jei ji būtų buvusi taikoma jų rengimo metu.

2007–2013 m. programiniu laikotarpiu Reglamente 1083/2006 nereikalaujama atlikti nacionalinių bendrųjų strategijų išankstinio vertinimo, bet reikalaujama atlikti veiklos programų išankstinį vertinimą (48 straipsnio 2 dalis). Kadangi nėra reikalavimo atlikti specialų aplinkosauginį išankstinį įvertinimą, tad negali kilti jokio pavojaus dėl Bendrijos teisės teisinio nesuderinamumo ar neatitikties SAV direktyvai, kaip baimintasi, kad atsitiks 2006 m. pasibaigus programiniam laikotarpiui.

Reglamento 1083/2006 47 straipsnyje nustatytu reikalavimu vertinant atsižvelgti į Bendrijos teisės aktus dėl poveikio aplinkai ir strateginio aplinkos įvertinimo pabrėžiama, kad atitinkamos direktyvos taikomos tuomet, kai yra įvykdyti jose nustatyti kriterijai.

Dėl SAV direktyvos taikymo srities apibrėžimo pobūdžio ir dėl įvairaus iš fondų finansuojamų planų ir programų pobūdžio iš anksto neįmanoma kategoriškai pasakyti, kokiems planams ir programoms SAV galėtų būti taikomas, tačiau greičiausiai jo reikės veiklos programoms.

Svarbiausias patikrinimas priimant sprendimą, ar reikia atlikti SAV, paprastai yra tai, ar aptariamoje veiklos programoje yra numatytas tolesnis projektų plėtojimas, kadangi tikimasi, kad kitus kriterijus (apibrėžtus 2 straipsnyje) veiklos programos atitiks.

Taigi veiklos programos turėtų būti peržiūrėtos siekiant įvertinti SAV poreikį, o daugelį programų, finansuojamų iš struktūrinių ir sanglaudos fondų, gali reikėti įvertinti pagal direktyvą, ypač (bet neapsiribojant vien tuo) jei jos apima projektus, išvardytus PAĮ direktyvos I ar II prieduose[13].

Darydama prielaidą, kad valstybės narės laikosi Reglamente 1083/2006 nustatytų minimalių reikalavimų, Komisija nemano, kad SAV bus reikalingas nacionalinėms bendrosioms strategijoms (kadangi jose nenumatoma tolesnė projektų plėtra), tačiau valstybės narės vis tiek gali nuspręsti, kad tai yra naudinga.

Ta pati logika yra taikytina ir nacionaliniams strateginiams kaimo plėtros planams bei kaimo plėtros programoms, numatytiems EŽŪOGF reglamente, ir nacionaliniams strateginiams planams bei veiklos programoms, numatytiems EŽF reglamente. Čia taip pat nesitikima, kad planams nacionaliniu lygiu, atitinkantiems atitinkamo reglamento minimalius reikalavimus, SAV bus reikalingas (kadangi juose nenumatoma tolesnė projektų plėtra), tačiau tikriausiai jis turės būti atliktas kaimo plėtros programoms ir veiklos programoms (žuvininkystės srityje). Todėl turėtų būti patikrinta, ar jie atitinka direktyvos reikalavimus, taip pat turėtų būti patikrinta ir kiekviena regioninė programa, kuri gali atitikti direktyvos kriterijus.

Valdžios institucijos turės labai atidžiai apsvarstyti SAV direktyvos taikymą, siekdamos, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir, prireikus, valstybės narės, prieš priimdamos veiklos programas, turi sugebėti įrodyti, kad jos atitinka direktyvos reikalavimus.

Komisijos parengtose išankstinio vertinimo gairėse, kuriose taip pat buvo pasiūlyta, kaip SAV gali papildyti išankstinį vertinimą (šis klausimas bus nagrinėjamas toliau, 6 skyriuje) valstybėms narėms buvo primintos jų pareigos dėl SAV direktyvos[14].

4. APLINKOSAUGINIO įVERTINIMO REIKALAVIMAI PAGAL SAV DIREKTYVą

Aplinkosauginis įvertinimas pagal SAV direktyvą apima tokius elementus:

a) Aplinkos apsaugos ataskaitos apimtis

Sprendžiant, kokia informacija turi būti pateikta aplinkos apsaugos ataskaitoje, apimties ir išsamumo, būtina konsultuotis su valstybės narės paskirtomis aplinkos apsaugos valdžios institucijomis (apimtis) (5 straipsnio 4 dalis).

b) Aplinkos apsaugos ataskaitos rengimas

Ataskaitoje (kuri turi būti pakankamai kokybiška) turi būti pateikta informacija, kurios gali būti pagrįstai reikalaujama (5 straipsnio 2 dalis), o jos išsamus turinys yra apibrėžtas direktyvos I priede (žr. toliau pateiktą 2 priedą).

c) Konsultacijos

Parengus plano ar programos projektą ir aplinkos apsaugos ataskaitą, visuomenei ir aplinkos apsaugos institucijoms turi būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę apie plano ar programos projektą ir aplinkos apsaugos ataskaitą (6 straipsnis). „Visuomenė“ – tai vienas arba keli fiziniai ar juridiniai asmenys ir pagal nacionalinius teisės aktus ar praktiką apibrėžiamos arba nustatomos jų asociacijos, organizacijos ar grupės. Visuomenė turi būti apibrėžta įskaitant „tuos jos narius, kuriems pagal (šią) direktyvą priimami sprendimai turi arba gali turėti įtakos arba kurie gali jais domėtis, taip pat įskaitant atitinkamas nevyriausybines organizacijas, kurios rūpinasi aplinkos apsauga, ir kitas suinteresuotas organizacijas“. Taip direktyva yra suderinta su Orhuso konvencija[15].

Jeigu plano ar programos įgyvendinimo pasekmės gali būti reikšmingos kitos valstybės narės aplinkai, jai taip pat turi būti apie tai pranešta ir paklausta, ar ji pageidauja dalyvauti konsultacijose (7 straipsnis).

d) Atsižvelgimas į aplinkos apsaugos ataskaitą ir konsultacijų rezultatus priimant sprendimus

Rengiant planą ar programą turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos ataskaitą ir konsultacijų metu pareikštas nuomones (8 straipsnis). Taigi gali paaiškėti, kad būtina ar pageidautina padaryti plano ar programos projekto pakeitimus.

e) Pranešimas apie sprendimą

Paskirtos aplinkos apsaugos institucijos ir visuomenė (ir kiekviena valstybė narė, su kuria buvo konsultuotasi) turi būti informuotos apie priimtą planą ar programą ir joms turi būti suteikta galimybė susipažinti su tam tikra papildoma informacija (įskaitant informaciją apie tai, kaip buvo atsižvelgta į aplinkos apsaugos klausimus ir konsultacijų rezultatus) (9 straipsnis).

f) Monitoringas

Monitoringas nėra įtrauktas į 2 straipsnyje pateiktą aplinkosauginio įvertinimo apibrėžimą, tačiau direktyvos 10 straipsnyje reikalaujama atlikti planų ir programų įgyvendinimo reikšmingų pasekmių aplinkai monitoringą, kad, inter alia , laiku nustatytų nenumatytas neigiamas pasekmes ir galėtų imtis tinkamų veiksmų, reikalingų susidariusiai padėčiai ištaisyti. Siekiant išvengti dvigubo monitoringo, prireikus gali būti taikomi galiojantys monitoringo reikalavimai (10 straipsnis). Konkrečios monitoringo priemonės priklausys nuo atitinkamo plano ar programos pobūdžio ir turinio. Pavyzdžiui, nedidelės apimties žuvininkystės programos, apimančios tik vieną ar du projektus, monitoringas bus visiškai kitoks negu programos, kurioje numatytos didelės investicijos į infrastruktūrą.

5. ESAMOS PRAKTIKOS PAGAL SF REGLAMENTUS IR SAV DIREKTYVOS REIKALAVIMų SUDERINAMUMAS

Išankstinio vertinimo reikalavimų pagal Reglamento (EB) 1260/1999 41 straipsnio 2 dalies b punktą yra palyginti nedaug. Jis turi apimti:

- tam tikro regiono aplinkosaugos padėties vertinimą, ypač tų aplinkos sektorių, kuriems SF pagalba turėtų padaryti didžiausią įtaką aplinkai;

- planus, kaip į SF pagalbą integruoti su aplinka susijusius klausimus, ir kaip šie planai atitinka esamus trumpalaikius, ilgalaikius, nacionalinius, regioninius ir vietos aplinkos apsaugos tikslus;

- planus, skirtus užtikrinti, kad būtų laikomasi Bendrijos aplinkos taisyklių;

- strategijos ir SF pagalbos tikėtino poveikio aplinkos padėčiai įvertinimą.

Įgyvendindamos šiuos reikalavimus, kai kurių valstybių narių valdžios institucijos naudojosi nacionalinėmis arba Komisijos parengtomis gairėmis[16], arba vadovavosi Direktyva 2001/42/EB, nors tuo metu ji dar nebuvo taikoma.

Pagrindinius SAV procedūros ir dabartinio programinio laikotarpio planų bei programų geriausių išankstinio aplinkosauginio vertinimo būdų skirtumus galima apibendrinti taip:

i) pagal direktyvą dėl informacijos, kuri turi būti įtraukta į aplinkos apsaugos ataskaitą, apimties ir išsamumo turi būti konsultuojamasi su aplinkos apsaugos institucijomis;

ii) SAV yra nustatytas formalus reikalavimas apsvarstyti pagrįstas alternatyvas;

iii) direktyvoje nustatyti reikalavimai informacijai yra apibrėžti išsamiau ir griežčiau, juose aiškiai numatytas aplinkos apsaugos problemų ir tikslų įvertinimas ir tai, kaip į juos turi būti atsižvelgta (žr. toliau pateiktą 3 priedą);

iv) direktyvoje nustatytas formalus reikalavimas konsultuotis su plačiąja visuomene (be to, aiškiai nurodyta, kad ir su aplinkos apsaugos valdžios institucijomis) dėl plano ar programos ir aplinkos apsaugos ataskaitos. Joje taip pat numatyta, kad prireikus turi būti konsultuojamasi su kitomis valstybėmis narėmis;

v) rengiant planą ar programą turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos ataskaitą ir konsultacijų rezultatus, o priėmus planą ar programą, visuomenei, aplinkos apsaugos institucijoms ir kiekvienai valstybei narei, su kuria buvo konsultuotasi, turi būti suteikta galimybė susipažinti su apibendrinta informacija apie tai, kaip tai buvo padaryta.

Taigi matyti, kad nors atitinkamų teisės aktų reikalavimai yra apibrėžti gana skirtingai, praktiškai perėjimas nuo išankstinio aplinkosauginio vertinimo prie vertinimo pagal SAV direktyvą turėtų būti buvusių geriausių metodų tobulinimas, kuris neturėtų sukelti valstybėms narėms nepakeliamų sunkumų. Tačiau reikia pažymėti, kad direktyvos reikalavimai yra konkretūs ir kad joje, palyginti su 41 straipsnio 2 dalies b punktu, yra nustatyti kai kurie papildomi elementai. Be to, priešingai nei ankstesnės gairės, ji yra teisiškai įpareigojanti.

2 priede SAV procesas lyginamas su 2000–2006 m. programinio laikotarpio reikalavimais.

6. 2007–2013 M. PROGRAMINIS LAIKOTARPIS

SAV direktyva ir reglamentai, reglamentuojantys 2007–2013 m. programinį laikotarpį, yra teisiškai suderinti ir papildo vieni kitus. Laikantis SAV reikalavimų, padėtis turėtų gerokai pagerėti palyginti su dabartine procedūra[17]. Šie reikalavimai pakankamai formalizavo tai, kas jau buvo laikoma geriausiais metodais atliekant išankstinį aplinkosauginį vertinimą, tačiau siekiant užtikrinti, kad programų rengimas ir vertinimas vyktų sklandžiai ir rengiant programas iš SAV gauti kuo daugiau naudos, valdžios institucijos turi rūpestingai planuoti veiklą.

Kadangi nėra reikalavimo atlikti išankstinį aplinkosauginį vertinimą ir kadangi SAV direktyvos 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis leidžiama taikyti suderintas ar bendras procedūras, kad būtų išvengta dvigubo vertinimo, reiškia, kad nėra jokių teisinių kliūčių programavimo etape nustatyti vieną vertinimo procedūrą.

Valdžios institucijos turėtų būti suinteresuotos apsvarstyti SAV direktyvos taikymą ir kuo anksčiau įtraukti aplinkos apsaugos institucijas, kad nebūtų pavėluota su veiklos programomis ir kaimo plėtros programomis. Vertinimas ir programų rengimas turėtų prasidėti maždaug tuo pačiu metu; šiuose procesuose turėtų būti dažnai keičiamasi informacija. SAV reikalinga aplinkos apsaugos ataskaita turėtų būti baigta rengiant programą, kad programos rengėjai būtų geriau informuoti apie tikėtinas pasekmes. Programų rengimo ir vertinimo komandos turės glaudžiai bendradarbiauti (jei šiuos abu uždavinius vykdys ne viena komanda).

Visų pirma patartina, kad valdžios institucijos dar pradiniame etape apsvarstytų reikalavimus, kad galėtų kuo anksčiau ir veiksmingiau konsultuotis su visuomene, ir būdus, kaip jos ketina tai numatyti. Jei nepavyks to apsvarstyti pakankamai anksti, planavimo proceso pradžioje, dėl to gali būti vėluojama vėlesniame vertinimo etape, kai laikas bus labai svarbus. Antai, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos patirtis 2001–2006 metų laikotarpiu rodo, kad vykdant konsultacijas galima laikytis nustatytų terminų. Rūpestingai suplanavus vertinimą, aplinkosauginis vertinimas pagal Direktyvą 2001/42/EB gali būti atliktas be reikalo neuždelsiant planavimo proceso. Jei aplinkosaugos interesai yra tinkamai apibrėžti bendradarbiavimo susitarimuose, aplinkosaugos klausimai gali būti sprendžiami ir įtvirtinami dokumentuose (ir numatomos galimybės pasiekti teigiamų pasekmių aplinkai) dar programos rengimo metu.

Aplinkos apsaugos ataskaita yra svarbi priemonė rengiant ir priimant planus ir programas į juos įtraukti aplinkos apsaugos klausimus. Joje turi būti pateikta informacija, kurios gali būti pagrįstai reikalaujama, atsižvelgiant, be kitų dalykų, į plano ar programos turinį ir išsamumą. Tai reiškia, kad bendrame, plačiame plane nebūtina pateikti labai išsamios informacijos ir analizės, o planui ar programai, kurie patys yra labai išsamūs, būtina išsamesnė informacija. Kitaip tariant, aplinkos apsaugos ataskaitos turi atitikti I priede nustatytus reikalavimus, tačiau tuo pačiu metu jos turi atitikti plano ar programos, su kuriais jos yra susijusios, pobūdžiui.

Jei SAV atliekamas strateginiu lygiu (nacionalinės bendrosios strategijos, nacionaliniai strateginiai planai), jame nagrinėjamos plačios sritys, kurias siūloma remti, taip siekiant kuo geriau užtikrinti, kad būtų sukurtos aplinkai palankios programos ir priemonės. Programų SAV turėtų būtų detalesnis. Vertinime reikėtų aplinkos aprašymą susieti su pasekmių, kurios gali kilti dėl pasiūlytų priemonių, rūšimis, siekiant aiškiai parodyti, kaip fondų remiama veikla gali paveikti aplinką. Nesvarbu, kokios rūšies yra planas ar programa, pasirinktų rodiklių tinkamumas ir tvirtumas turėtų būti nustatytas atsižvelgiant į patirtį. Jie turi būti parenkami rūpestingai, kad būtų galima sužinoti, kokį poveikį aplinkai gali sukelti programų priemonės per tam tikrą laiką, kad sudarytų galimybes pakankamai kontroliuoti jų įgyvendinimą bei prireikus nustatyti ir ištaisyti nenumatytas neigiamas pasekmes.

Vykdant veiklos programas ir kaimo plėtros programas gali prireikti įgyvendinti įvairių kitų veiksmų, iš kurių ne visi bus laikomi projektais direktyvoje apibrėžtąja prasme. Tokiais atvejais beprasmiška nustatyti, kad SAV būtų taikomas tik tiems programos elementams, kurie yra projektai. Tai gali neatitikti direktyvos. SAV esmė yra pagerinti planavimą, tad svarbiau yra atlikti visos programos įvertinimą (atitinkamai aptariant kiekvieną jos aspektą) nei dirbtinai atskirti elementus, dėl ko gali išsikreipti vertinimas.

Nors SAV padės užtikrinti, kad programos labiau prisidėtų prie tvaraus vystymosi, tose srityse, kuriose SAV nėra reikalaujama, svarbiausia bus rengti, įgyvendinti ir vertinti programas atsižvelgiant į tvaraus vystymosi poreikius bei nustatyti, kokiais būdais tvaraus vystymosi principai gali būti integruoti į projektus, kad jų poveikis ir pasekmės būtų vertingesni, o programos vystymosi tikslai būtų platesni. Tokiais atvejais atliekant išankstinį vertinimą reikėtų apsvarstyti pasiūlymų pasekmes aplinkai. Dabartiniame programiniame laikotarpyje yra ESF pavyzdžių, kai tokie principai buvo sėkmingai įtraukti[18].

Daugelis valdžios institucijų besirengdamos būsimiems programiniams laikotarpiams galės remtis ankstesne patirtimi aplinkosauginio vertinimo srityje. Tačiau kitoms gali prireikti patobulinti savo pajėgumus. Be kitų informacijos šaltinių, 2006 m. pradžioje Aplinką gerinančių regioninės plėtros programų tinklo ( Greening Regional Development Programmes Network (GRDP)) išleistoje knygoje galima rasti praktinių gairių, kaip taikyti SAV sanglaudos politikos kontekste[19].

7. IšVADA

Dabartiniu laikotarpiu, trukusiu iki 2006 m., atlikti išankstiniai aplinkosauginiai įvertinimai teigiamai paveikė iš SF finansuojamų programų rengimą, nes buvo taikomas geresnis modelis, palyginti tuo, kuris buvo naudojamas ankstesniu laikotarpiu (iki 2000 m.). Visų pirma, vertinimuose buvo ne tik paprastai aptartas lygmuo, kuriame turi būti nustatyti tam tikri tikslai, bet ir pateiktas logiškas jų pagrindimas (ar tai yra teisingi tikslai) bei paaiškinta, koks yra geriausias būdas jiems pasiekti. Išankstiniu vertinimu yra labai svarbu nustatyti aiškų ryšį tarp rezultatų, pasekmių ir poveikio bei apibrėžti jų priežastinius ryšius. Akivaizdu, kad Reglamente 1260/1999 nustatyti vertinimo reikalavimai padėjo paskatinti valstybėse narėse vertinimo kultūrą ir pajėgumus. Kai kuriais atvejais prieš pradedant taikyti reikšmingas SF priemones buvo atliekama apskritai labai mažai vertinimų.

Iš įgytos patirties galima daryti išvadą, kad gerai organizuota ir tinkamai finansuojama vertinimo sistema, kurią palaiko atitinkamos struktūros bei aiškus tikslo ar dėmesio centro suvokimas, yra svarbi priemonė didinant Bendrijos bendro finansavimo naudą. Kai vertinimą atlieka patyrę vertintojai pradiniame planavimo etape ir kai vertinant susitelkiama ties reikiamais klausimais bei kai yra svarbiausių suinteresuotųjų šalių palaikymas, galima parengti tinkamą tvaraus vystymosi metodą, kuriame būtų atsižvelgiama į įvairių suinteresuotųjų šalių interesus ir būtų sudarytos galimybės plėtoti įvairias aplinkos apsaugos galimybes. Nėra aiškių įrodymų, ar sprendimas 2000–2006 m. programiniu laikotarpiu netaikyti SAV turėjo žalingų pasekmių aplinkai, nes vis tiek buvo reikalaujama atlikti atskirą išankstinį vertinimą. 2007–2013 m. programiniu laikotarpiu šį atskirą vertinimą pakeis SAV, kuris bus svarbi darnaus vystymosi skatinimo priemonė ir kuriam bus galima pritaikyti 2000–2006 m. programiniu laikotarpiu įgytą patirtį.

[1] OL L197/30, 2001 7 21. Žodis „strateginis“ nevartojamas nei direktyvoje, nei jos pavadinime. Čia jis naudojamas tik dėl patogumo.

[2] OL L161/1, 1999 6 26.

[3] SF planai ir programos taip pat vertinami ex ante socialinės ir ekonominės padėties bei vyrų ir moterų lygybės požiūriu. Šie aspektai nėra Direktyvos 2001/42/EB objektas ir toliau šioje ataskaitoje nebus aptariami.

[4] Žr. Reglamento Nr. 1260/1999 2 straipsnį. EŽŪOGF reglamento (1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiantis bei panaikinantis tam tikrus reglamentus (OL L160/80, 1999 6 26)) 49 straipsnyje reikalaujama, kad planai ir programos pagal tą reglamentą būtų vertinami remiantis Reglamento 1260/1999 40–43 straipsniuose nustatytais principais. ŽOFI reglamento ((EB) Nr. 1263/1999) 1 straipsnyje reikalaujama, kad pagal šį reglamentą Bendrijos finansine parama įgyvendinamomis struktūrinėmis priemonėmis būtų remiami tikslai, inter alia, išdėstyti Reglamente (EB) Nr. 1260/1999.

[5] Direktyvos 2001/42/EB 3 straipsnio 9 dalis.

[6] 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999; 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai; 2006 7 27 Tarybos reglamentas (EB) Nr. [1198/2006] dėl Europos žuvininkystės fondo (EŽF).

[7] COM(2001)264 galutinis. Pirmininkaujančios valstybės narės išvados yra SN 200/1/01 REV 1.

[8] OL L 210/25, 2006 7 31.

[9] 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005.

[10] Žr. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 47 straipsnį ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 84 straipsnį. EŽF reglamento 44 straipsnyje bendresniais terminais minima tai, kad reikia atsižvelgti į poveikį aplinkai.

[11] Vienintelės išimtys galėtų būti 3 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatyti atvejai, kai valstybė narė nustato, kad kadangi planas ar programa neturėtų sukelti aplinkai reikšmingų pasekmių, vertinimas yra nebūtinas, arba atvejai, kuriems taikoma 3 straipsnio 8 dalyje numatyta išimtis.

[12] Direktyvos 2001/42/EB įgyvendinimas; žr. http://ec.europa.eu/environment/eia/sea-support.htm

[13] 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (85/337/EEB) su pakeitimais, padarytais Direktyvomis 97/11/EB ir 2003/35/EB.

[14] Žr. http://ec.europa.eu/comm/regional_policy/sources/docoffic/working/doc/exante_sf2007-2013_en.pdf

[15] Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, priimta Orhuse, Danijoje, 1998 m. birželio 25 d.

[16] „Regioninių plėtros planų ir ES struktūrinių fondų programų vertinimo gairės“, Aplinkos apsaugos išteklių valdybos parengtos Europos Komisijai, DGXI, Aplinka, branduolinė sauga ir civilinė apsauga, 1998 m. rugpjūtis.Žr. http://www.europa.eu.int/comm/environment/eia/home.htm„Aplinka ir tvarus vystymasis. Poveikio aplinkai arba regioninių plėtros programų išankstinio vertinimo gairės“, Ecotec Research and Consulting parengtos Europos Komisijos DG XVI vardu. Vertinimo ir dokumentų rinkinys Nr. 6, 1999 m. gegužė.

[17] Darbo dokumento „Struktūrinių fondų intervencijos išankstinis vertinimas“ 3 priede pateikiami patarimai dėl išankstinio įvertinimo ir strateginio aplinkosauginio vertinimo procedūrų, Jį galima rasti adresu: http://ec.europa.eu/regional_policy/sources/docoffic/working/sf2000_en.htm

[18] Macleod C., (2005 m.), „Darnaus vystymosi integravimas į Struktūrinių fondų programas: Škotijos patirties įvertinimas“. Europos aplinka Nr. 15 , 313-331 p.

[19] GRDP, „Sanglaudos politikos SAV vadovas“, 2006 m. vasaris.