Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52004IE1206

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „ 7-osios Bendrosios tyrimų programos: Demografinių pokyčių tyrimų poreikis – pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė ir technologijų poreikis“

OJ C 74, 23.3.2005, p. 44–54 (ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)
OJ C 74, 23.3.2005, p. 20–28 (MT)

23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/44


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl „ 7-osios Bendrosios tyrimų programos: Demografinių pokyčių tyrimų poreikis – pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė ir technologijų poreikis“

(2005/C 74/09)

2004 m. sausio 29 d., Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, nusprendė parengti nuomonę savo iniciatyva: „Į 7-ąją Bendrąją tyrimų programą: Demografinių pokyčių tyrimų poreikis – pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė ir technologijų poreikis“

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo specializuotas skyrius, atsakingas už komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. liepos 14 d. priėmė šią nuomonę. Pranešėja – p.HEINISCH.

411-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. rugsėjo 15 – 16 d. (2004 m. rugsėjo15 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 144 nariams balsavus „už“, 1 „prieš“ ir 2 susilaikius, priėmė šią nuomonę:

1.   Santrauka

1.1

Atsižvelgdamas į demografinius pokyčius ir į pagyvenusių žmonių galimybes bei pavojus, didėjant pagyvenusių žmonių skaičiui Europoje Komitetas paveda,

(a)

įtraukti į šią temą kaip vedančiąją akciją į 7-ąją tyrimų programą ir

(b)

imtis reikiamų priemonių, siekiant sukurti tvirtus ir svarius pagrindus savalaikiam politiniam planavimui, sprendimų priėmimui ir veiksmams tiek Europos, tiek nacionaliniame lygmenyje.

Biologiniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai, technologiniai, ekonominiai ir struktūriniai senatvės aspektai yra tampriai tarpusavyje susiję. Žmonės sensta visada vietos ir visuomenės atžvilgiu konkrečioje aplinkoje. Europoje ši aplinka labai stipriai skiriasi geografiniu, kultūriniu ir socialiniu-kultūriniu požiūriu. Šių dienų tyrimų programose nėra pakankamai atsižvelgiama į šiuos aspektus, tiek į įvairialypį senėjimo procesą, tiek į skirtingas sąlygas. Atsižvelgiant į pasikeitimus gyventojų amžiaus sudėtyje tik išsamus ir ilgalaikis tyrimas gali suteikti tvirtus planavimo ir sprendimo pagrindus, kurių reikia įvairiausiose visuomenės srityse ir visuose sprendimų lygmenyse.

Prie punkto (a): Ypač yra reikalingi tyrimai šiose srityse:

Ekonominė ir finansų politika (4.1)

Darbas ir užimtumas (4.2)

Pagyvenusių žmonių gyvenimo tikrovė (4.3)

Socialinė aplinka (4.4)

Mokymasis visą gyvenimą (4.5)

Sveikatingumas ir priežiūra (4.6)

Naujos technologijos (4.7)

Turimų žinių sisteminimas, palyginimas ir papildymas (4.8).

Senėjimo proceso daugialypiškumas bei skirtingos kultūrinės, ekonominės ir struktūrinės sąlygos, kuriomis tas procesas vyksta, reikalauja ilgalaikio tyrimo daugelyje mokslo sričių ir jų bendradarbiavimo tarpusavyje.

Prie punkto (b), ypač vertos dėmesio yra šios taikytinos priemonės, tam kad būtų laikomasi Europos Konstitucijos 85 straipsnio, kuris visiems vyresniems ES piliečiams garantuoja teisę į orų gyvenimą ir į aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime bei sprendimų priėmimo procesuose:

„Atviro koordinavimo metodą“ taikyti tam, kad Europos valstybėse būtų nustatyti vienodi vyresnių žmonių gyvenimo kokybės indikatorių klasifikavimo būdai, tam, kad vyktų pasikeitimas patirtimi, palyginimas tarp Europos šalių ir abipusis mokymasis, tam, kad būtų skatinamas dialogas tarp organizuotos pilietinės visuomenės atstovų ir atsakingų Komisijos generalinių direktoratų ir dėl bendrų senėjančios visuomenės vertybių.

Europos agentūros senatvės klausimams sukūrimui skirtos bendros stebėjimo institucijos (European Observatory) įsteigimas ir duomenų banko sukūrimas, siekiant sudaryti sąlygas žinioms įgyti, jas sukaupti ir perduoti toliau, gerinti „atviro koordinavimo metodą“, bei daryti svarbias praktikai ir politikai išvadas;

„Senstančios visuomenės“ sąvokos įvedimas EESRK; ir

Praktinio mokymo seminarai ir konferencijos, skirtos gilinti žinias apie demografinius pokyčius ir aktualinti prevencinių bei nuolat taikytinų priemonių svarbą, išjudinti sąmonę, kuo plačiau paskleisti tyrimų rezultatus ir skatinti jais pasikeisti tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ valstybių narių.

Tikslas:

Sukurti plačią duomenų bazę, skirtą

politinėms priemonėms šios ir ateities kartų vyresnių žmonių gyvenimo kokybės išlaikymui ir, jei būtina, pagerinimui

Europos ekonominės plėtros ir konkurencingumo stiprinimui, atsižvelgiant į potencialą, kuris atsiranda kartu su demografiniais pokyčiais

2.   Įžanga

2.1

Gyventojų struktūros demografiniai pokyčiai vienas iš didžiųjų istorinių rezultatų, o kartu ir viena iš mūsų laikmečio aktualių iššūkių. Dar niekados taip kaip šiandien ištisos kartos negalėjo teikti vilčių ir tikėtis sulaukti bei pragyventi daugel metų apimančią senyvo amžiaus gyvenimo fazę. Dėl šios naujai susiklosčiusios gyvenimo fazės atsiranda daug pozityvių gyvenimo organizavimo galimybių, tačiau kartu ir visiškai naujų individualių ir visuomeninių uždavinių. Daugelyje Europos šalių daug pagyvenusių žmonių turi pakankamas pajamas ir reikiamą fizinę ir protinę kompetenciją, kad galėtų savarankiškai ir patenkinamai tvarkytis savo garbiame amžiuje. Taip atsiranda naujos ekonominės ir visuomeninės plėtros galimybės. Tačiau gilėjant gyvenimo amžiui vis dėlto kartu didėja ir pavojus blogėjančiai fizinei, jutiminei ir protinei būklei, o tuo pačiu ir funkciniam ribotumui. Tačiau visuomenėje tarpe pagyvenusių žmonių yra ir tokių grupių, kurios neturi pakankamai materialinių, socialinių ir asmeninių išteklių, kad oriai galėtų užsitikrinti saugią senatvę. Paskutinioji mintis ypač taikytina daugybei gyvenančių po vieną senyvo amžiaus moterų. Dideli skirtumai šiuo požiūriu egzistuoja taip pat ir atskirų Europos šalių tarpe. Pasistūmėjus žmonių amžiaus struktūrai, visose šalyse reikia perskirstyti turimas lėšas ir pritaikyti sveikatos bei socialinės apsaugos sistemas prie susidariusios situacijos. Visuomenės senėjimo tendencijos – nors ir su tam tikrais laiko skirtumais - yra būdingos visoms Europos Sąjungos šalims. Savo pranešime apie Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) veiklą 2000-2002 metais Pirmininkas rašo (69 puslapis):

2.2

„Komitetas atkreipė dėmesį į susirūpinimą keliančias gyventojų vystymosi tendencijas, kurios visų pirma turės poveikį užimtumui, sveikatai ir pensijoms.“

2.3

Tokia visuomenės senėjimo raida yra šio iniciatyvinio pranešimo išeities pozicija, apibrėžianti tyrimų poreikio temą „Demografiniai pokyčiai – pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė ir technologijų poreikis“ ir uždavinį įtraukti ją, kaip vieną iš svarbiausių šioje srityje, į 7-ąją Bendrąją tyrimų programą. Ši raida apima du atskirus, tačiau vienas su kitu tampriai susijusius aspektus: vienas iš jų – tai demografinis pokytis, kurį sąlygoja mažėjantis gimstamumas ir dėl to visų pirma besikeičianti šeimos struktūra bei didėjantys gyventojų reikalavimai gyvenimo kokybei. Kitas aspektas – senėjimas ir senyvas amžius, kaip savita gyvenimo fazė su savo didžiuliu potencialu, nukreiptu į socialines, kultūrines, organizacines, technologines ir ekonomines inovacijas, tačiau savyje slepiantis ir tam tikrus pavojus. Abu aspektus reikia ištirti tiek visuomenės raidos pasekmių ir būtinų atitinkamų politinių veiksmų požiūriu (makrolygmuo), tiek ir dėl pasekmių bei reikiamų atitinkamų veiksmų vyresnio amžiaus piliečių gyvenimo kokybei užtikrinti, kuomet visada turi būti atsižvelgiama į specifines skirtingų lyčių gyvenimo situacijas (mikrolygmuo).

3.   Iniciatyvos fonas ir pagrindimas

3.1

Dėl demografinių pokyčių istorinio naujoviškumo ir su tuo susijusių pasikeitimų gyventojų ir socialinėje struktūroje iškyla padidėjęs žinių poreikis, kad būtų galima įvertinti visos visuomenės vystymosi raidos pasekmes ir sukurti tvirtus patikimus pagrindus sprendimams dėl savalaikio politinio planavimo, sprendimų priėmimo ir veiksmų tiek nacionaliniame, tiek ir Europos lygmenyje. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) nuomonės ir Komisijos komunikatai apie užimtumo politiką (1), socialinę integraciją (2), sveikatos priežiūrą, mokymąsi visą gyvenimą (3) ir t. t. taip pat krypsta ta linkme.

3.2

Tokia žinių bazė kartu sudaro prielaidą siekti socialinių, kultūrinių, organizacinių, ekonominių ir technologinių inovacijų, kurios, viena vertus - palaiko vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, o, kita vertus - gali prisidėti prie darbo krūvio sumažinimo sveikatos apsaugos ir socialinėje sistemose. Ypač spartus senų žmonių skaičiaus augimas ir - iš dalies to padiktuotas - keleto kartų egzistavimas vienu ir tuo pačiu metu pareikalauja visiškai naujų paslaugų ir profesijų.

3.3

Projektai, kurie 5-ojoje Bendrojoje tyrimų programoje buvo remiami vedančiojoje akcijoje „Gyventojų senėjimas“ (6-oji bendroji programa - Key Action 6) teminėje programoje „Gyvenimo kokybė bei gyvųjų išteklių naudojimas“, davė jau daugybę svarbių rezultatų šia tematika. Tyrimų (Research) generalinis direktoratas neseniai publikavo vidurio termino įvertinimą dėl šios multidisciplininės programos išvadų ir patirties. Lygiai taip pat daug prisidėti prie vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų asmenų gyvenimo kokybės pagerinimo gali prisidėti telematikos programos projekto išvadų įgyvendinimas praktikoje. Visos priemonės, kaip jos buvo atstovaujamos telematikos programoje paskutiniaisiais XX a. metais, dar nėra visiškai įgyvendintos.

3.4

6-ojoje bendrojoje tyrimų programoje (FRP 6) tyrimų rėmimas gyventojų senėjimo ir šio proceso poveikio individui ir visuomenei klausimais, deja, buvo akcentuotas tik keletoje smulkių temų „Gyvenimo mokslai, genomika ir biotechnologija sveikatai“ („Life Sciences, genomics and biotechnology for health“) (1 prioritetas), „Informacinės visuomenės technologijos“ („Information society technologies“) (2 prioritetas ), „Piliečiai ir valdymas žiniomis paremtoje visuomenėje“ („Citizens and governance in a knowledge-based society“) (7 prioritetas) ir „FTE (stacionaro ekvivalentai) politikos rėmimui ir planavimui“ (8 prioritetas), taip pat ir ERA-NET kūrimas.

3.4.1

Svarbių mokslinių politinių išvadų reiktų tikėtis iš šiuo metu pagal 8 prioritetą vykdomų projektų demografinės apžvalgos ir sveikatos apsaugos išlaidų klausimais atsižvelgiant į senėjimo aspektą. Specialus strateginis tikslas IST programoje yra vyresnio amžiaus ir neįgalių žmonių integravimo į informacinę visuomenę skatinimas. Jau ir šioje srityje yra daugybė naudingų rezultatų ir daug žadančių projektų, kuriuose dalyvauja dideli konsorciumai ir pramonės objektai. Nežiūrint to, ir toliau reikalingos didžiulės pastangos siekiant užtaisyti dar egzistuojančias spragas. Svarbi akcentuotina tema „Gyventojų senėjimas“ tarp teminių projektų, deja, nėra daugiau numatyta.

3.5

Reikia tikėtis, kad 5-ojoje ir 6-ojoje bendrosiose tyrimų programose remiami medicinos ir biologijos krypčių projektai pateiks daugiau žinių apie gyventojų fiziologinio ir biologinio senėjimo procesus, kovą su ligomis ir sveikatingumo gerinimą bei sveikatos išsaugojimą.

3.6

Mokslinės žinios šioje srityje, be abejo, yra svarbios. Tačiau jos negali nei išspręsti tų problemų, su kuriomis susiduria seni žmonės, nei padėti įveikti artimoje ateityje visuomenės uždavinių, iškylančių didėjant pagyvenusių žmonių skaičiui, o ypač tokio bendro reiškinio kaip labai senų žmonių skaičiaus staigus augimas Europos bendruomenėje. Esant palyginti mažam gimstamumui, jaunų žmonių dalis (iki 20 metų) bendrame ES gyventojų skaičiuje 1960-2001 metais sumažėjo nuo 32 % iki 23 %, tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonių dalis (nuo 60 metų) per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 16 % iki 22 %. Senėjimo vidurkis – tai reiškia, gyventojų nuo 60 amžiaus procentinio kiekio santykis su gyventojais, kurių amžius nuo 20 iki 60 metų, per šį laikotarpį pakilo nuo 29,5 % iki 38,9 %. Artimiausiais metais pagyvenusių žmonių dalis dėl gimstamumo sumažėjimo per paskutinius 3 dešimtmečius didės ir toliau, o 2020 metais sudarys 27 % gyventojų. Tai reiškia, kad daugiau kaip ketvirtadalis visų Europos piliečių bus 60-mečiai ar vyresni. (4) Labai senų žmonių skaičius auga ypač sparčiai (žr. 4.5.1). Stebint šio reiškinio didžiulį mastą ir šiuo metu dar visai neįsivaizduojamas pasekmes, kokias turės gyventojų senėjimas įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, tyrimo perspektyva turi būti ženkliai plečiama. Kadangi senėjimas nėra vien tik biologinis procesas, o apima viename procese daug įvairių per daugelį metų susiklosčiusių niuansų, tai tyrimai amžiaus ir senėjimo klausimai turi būti ilgalaikiai ir apimti įvairias mokslines sritis ir jų sąsajas. Tyrimo tikslas gali būti ne vien sveikatingumo gerinimas ar ilgaamžiškumo pratęsimas. Veikiau tai turėtų apimti tyrimus, kurie padėtų pagerinti gyvenimo kokybę pasiekus garbaus amžiaus.

3.7

Todėl būtina įtraukti į 7-ąją bendrą tyrimų programą teminę programą, skirtą demografinių pokyčių iššūkiui, kuri papildytų iki šiol vykdytą labiau orientuotą į medicinos ir biologijos sritis tyrimą, nukreiptą į socialinę-mokslinę, elgsenos mokslinę, kultūrinę, socialinę-ekonominę bei į gyvensenos prevencines sritis perspektyvą. Toks platus, visa apimantis tyrimų paketas turi apimti tiek fundamentinį, tiek taikomąjį tyrimą ir kūrimą. (5) Be to, reikia įtraukti į tyrimų veiklą ir reprezentacines Europos vyresnio amžiaus žmonių organizacijas, kaip rekomenduojama 2-ajame pasaulio pagyvenusių žmonių plane, priimtame pagal Antrojo pasaulinio susirinkimo, vykusio 2002 m. balandžio mėnesį Madride gyvenimo amžiaus klausimais, ir Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos (UNECE) 2002 m. rugsėjo mėnesį Berlyne vykusios Ministrų konferencijos proga priimtą strategiją. Atsižvelgiant į ilgus kompleksinius sprendimų procesus toks tyrimų skatinimas ir rėmimas yra reikalingas ypač skubiai. Toliau poreikis ištirti keletą sričių yra detalizuojamas.

4.   Tyrimų poreikis nagrinėjant detaliau

Ši iniciatyva ypač nukreipta į poreikį ištirti Europos piliečių pilnavertės gyvensenos ir senėjimo procesus demografinių pokyčių sąlygomis. Pirma, reikia ištirti paties asmens senėjimo procesus ir gyvenimo aplinkybes, kurios gali būti įvairiose Europos šalyse labai skirtingos. Antra, reikia išnagrinėti ir atitinkamas visuomeninės gyvenimo sąlygas, kurios atskirose šalyse taip pat labai skiriasi.

Iš daugybės sričių, kurios susiję su gyventojų struktūros pokyčiais, čia buvo paminėtos tik tos, kurioms ypatingai reikia inovacijų ir tuo pačiu tyrimų bendradarbiaujant ir apjungiant įvairias mokslo sritis.

4.1   Tyrimų poreikis ekonomikos ir finansų sityje

4.1.1

Pirmas pagrindinis aspektas, kuriam per maža dėmesio skiriama 6-ojoje bendrojoje tyrimų programoje, yra socialinė ekonominė perspektyva veikiant demografiniams pokyčiams, kurie anot Generalinės direkcijos ekonomikos ir finansų reikalams, pamažu taps vis sunkesne našta. Todėl yra reikalinga solidi žinių bazė, kuri leistų, susieti pajamų ir užimtumo duomenis su sveikatingumo ir socialinės gyvensenos duomenimis. Norint išsiaiškinti patikimas prognozes, statistinius duomenis reikia rinkti nuolatos ir per ilgesnius laikotarpius (geri pavyzdžiai šiuo atveju yra anglų Longitudinal Study of Ageing [ELSA] sveikatingumo sričiai ir JAV Retirement Survey [HRS]). Taigi, reiktų ištirti tokius klausimus:

Demografinės prognozės yra gana netikros, o politikai sveikatos apsaugą, socialines ir aprūpinimo senatvėje garantijas turi planuoti konkrečiai. Kokie duomenys reikalingi ir kokius reikia surinkti tam, kad būtų galima paremti atitinkamas politines priemones?

Kokią reikšmę turi demografiniai pokyčiai vartojimui ir taupymui? Kokie elgsenos būdai yra tikėtini ir kokie yra tinkami tikintis gyvenimo geresnėmis sąlygomis?

Koks ryšys yra tarp senėjančios visuomenės ir gamybos produktyvumo? Kaip tai atsiliepia produktyvumui, inovacijų kūrimui ir verslumui?

Kaip galėtų teigiamas potencialas, kuris atsiranda dėl demografinės plėtros, turint galvoje naujus gaminius ir paslaugas, pasitarnauti dabartinių ir ateities vyresnių žmonių labui ir taip prisidėti prie Europos žinių ekonomikos stiprinimo?

Kokia ekonominė elgsena bus būdinga vyresnio amžiaus sulaukusiems ateities žmonėms, kurių dauguma bus sveikesni, labiau išsilavinę ir mobilesni negu šiandieninės kartos vyresnio amžiaus žmonės, kurių padėtis, ypač silpnesniuose socialiniuose sluoksniuose gali pablogėti? (žr. 4.2.1 ir 4.3.6)

4.2   Tyrimo poreikis darbo ir užimtumo srityje

4.2.1

Atsižvelgiant į tai, kad gyventojų amžiaus struktūra yra pasistūmėjusi, o tie patys riboti resursai negali padidėti tokiu pat santykiu, kaip pasistūmėjo amžiaus riba, todėl ateityje tiek įmonėms, tiek socialinės apsaugos sistemoms, taip pat ir patiems senstantiems žmonėms yra nurodoma, jog vyresniųjų žmonių darbo jėga ir žiniomis bus pasinaudojama ilgiau, negu, kad įprasta dabar. (6) Yra žinoma, kad vyresnio amžiaus žmonės yra ne mažiau pajėgesni už jaunesnius, ir kad kai kurie gebėjimai silpnėja, kai kiti tuo tarpu stiprėja. Taigi, reiktų ištirti tokius klausimus:

Kokiose darbo srityse vyresnio amžiaus darbuotojai gali itin gerai panaudoti savo gebėjimus, net ir būdami senesnio amžiaus?

Kokias alternatyvias darbo galimybes ir struktūras reikia sukurti, kad darbinė veikla būtų patraukli ir vyresnio amžiaus žmogui? Ar nebūtų priimtina dirbti pvz. pagal valandinę sistemą?

Kaip galima pagerinti sveikatą ir saugumą darbo vietoje, kad darbuotojai ilgesnį laiką aktyviai dalyvautų darbinėje veikloje?

Kaip reikia sutvarkyti darbo vietas, darbo aplinką ir darbo ritmą bei organizacinius reikalus, kad vyresnio amžiaus žmonėms būtų užtikrintas optimalus darbas? Kiek čia gali padėti pritaikyta technika?

Kaip galima vėl integruoti į darbą ilgalaikius bedarbius ir asmenis, kurie dėl kitų priežasčių (pvz., dėl to, kad augino vaikus ar prižiūrėjo saviškius) ilgesnį laiką nedirbo?

Dėl kokių priežasčių įmonės atsisako vyresnio amžiaus darbuotojų? Kodėl ypač didėja bedarbystė vyresnio amžiaus moterų tarpe?

Kokios kliūtys iškyla dėl vyresnio amžiaus žmonių ilgesnio užimtumo arba naujo įdarbinimo ir kaip jas pašalinti?

Kaip lanksčiau reiktų organizuoti perėjimą iš aktyvios darbinės veiklos į pensiją, kad jis būtų vienodai naudingas vyresnio amžiaus žmonėms, įmonėms ir atsakingosioms socialinės apsaugos sistemoms?

Koks gali ir turi būti pats žinių perdavimo procesas, kad per daugelį metų vyresnio amžiaus žmonių įgytos žinios ir didžiulė patirtis būtų perduoti jaunesniesiems, ir, kad šie mielai priimtų šį „senąjį“ žinojimą ir integruotų į savo „naująjį“, ir tokiu būdu būtų nauda ir jam, ir įmonei?

Apie tolesnio mokymosi priemones skaitykite 4.5 skirsnyje.

Dėl didėjančios pagyvenusių žmonių dalies visuomenėje iškyla poreikis plėsti jau turimas ir kurti naujas profesijas. Tačiau dar trūksta informacijos apie tai, kuriose srityse ypač skubiai reikia plėsti profesinius gebėjimus, kad tai atitiktų vyresnio amžiaus žmonių reikalavimus ir poreikius, ir kokiose srityse reikalinga nauja veikla ir atsiranda naujos galimybės užimtumui.

Šioje srityje reikia išanalizuoti vystymosi tendencijas:

pajamų ir vartojimo struktūros, susijusios su demografiniais pokyčiais, pasikeitimo požiūriu (žr. 4.1.1 ir 4.3.6);

vyresnio amžiaus žmonių mažėjančio mobilumo požiūriu, pagalvojant apie tai, kokias reiktų kurti naujas namų ūkio paslaugas, pvz., plaukų kirpimas, kojų priežiūra, o taip pat nuotolinės paslaugos, kaip pvz. teleparduotuvė, telekonsultacijos ir pan.

Apie užimtumo politikos klausimus skaitykite atskirai temoje apie sveikatingumą ir priežiūrą 4.6 skirsnyje

4.3   Tyrimų poreikis nagrinėjant pagyvenusių žmonių kasdienybės tikrovę

4.3.1

Senėjimas yra ne vien biologinis, bet ir socialinis procesas. Šios pagrindinės socialinės sąlygos atskirose Europos šalyse ir palyginus pačias šalis vieną su kita yra labai skirtingos. Tai pasakytina tiek apie istoriškai susiklosčiusių politinių ir socialinių sistemų makrolygmenį, tiek ir individualių biografijų ir išteklių mikrolygmenį. Atitinkamai skiriasi atskirų gyventojų grupių senėjimo ir gyvensenos senyvame amžiuje sąlygos. Į šiuos skirtumus – ar tai siejant juos su skirtingomis moterų ir vyrų sąlygomis, ar su biografine bei profesine patirtimi, ar su materialinėmis gyvenimo sąlygomis ir t.t. – tiriant pagyvenusių žmonių kasdieninio gyvenimo tikrovę turi būti atsižvelgta.

4.3.2

Europos šalys smarkiai skiriasi klimato, topografijos, gyventojų tankumo ir išsidėstymo, susisiekimo infrastruktūros, socialinio aprūpinimo ir kitais aspektais, kurie daro įtaką kiekvieno asmeninei gyvensenai ir galimybei aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Kai kuriose šalyse minimalios pensijos yra tokios, kad sudaro pakankamą finansinį pagrindą patenkinamai gyvensenai senyvame amžiuje, tačiau kitose pensija nepatenkina net pagrindinių minimalių žmogaus poreikių. Tarp atskirų šalių ir atskirų šalių viduje tarp atskirų didelių pagyvenusių žmonių grupių egzistuoja dideli skirtumai.

Kokios įtakos turi Europos šalių skirtingos socialinio aprūpinimo (gerovės) sistemos pagyvenusių piliečių gyvenimo kokybei?

Kokiomis prevencinėmis priemonėmis gali būti kompensuojami trūkumai, kurie apsunkina pagyvenusių žmonių galimybes turėti patogesnį būstą, naudotis patogiomis transporto priemonėmis, lankyti kultūrinius renginius, sveikai maitintis, naudotis naujomis technologijomis ir tokiu būdu sumenkina žmogaus gyvenimo kokybę?

Kaip, sumažinus socialines išmokas ir medicinos paslaugas, galima tikėtis, jog bus užtikrinama gyvenimo kokybė ypač tiems žmonėms, kurių fizinei ir socialinei egzistencijai nuolat gresia nepriteklius, juos vargina chroniškos ligos, apsunkina menkas išsilavinimas, nepakankamas kalbų mokėjimas ar trūksta kitų išteklių?

Kokiomis sąlygomis gyvena asmenys, kurie ne(be)gali gyventi savarankiškai? Kokia tvarka numatyta šiems asmenims ES valstybėse narėse ir kokios yra būtinos priemonės jų interesų gynimui?

Kokiomis sąlygomis gyvena vyresni žmonės prieglaudose/institucijose? Kas atstovauja jų interesams?

Kokios yra Alzhaimerio pacientų ir kitų asmenų, sergančių silpnaprotystės ligomis, prevencinės, gydymo ir slaugos sąlygos ES valstybėse narėse? Kokios yra galimybės ir kokia įgyta patirtis taikant įvairias apgyvendinimo formas?

4.3.3

Savarankiškumas, galimybė pačiam apspręsti savo gyvenseną ir socialinė integracija yra svarbūs asmens ir visuomenės politiniai tikslai. Šių tikslų įgyvendinimas vyresniame ir ypač jau senyvame amžiuje dėl daugelio priežasčių yra apsunkintas. Be to, gilėjant senatvei didėja pavojus sveikatai. Nepalankios aplinkos sąlygos ir ekonominių išteklių trūkumas šiuo atveju dar labiau apsunkina galimybę išlaikyti savarankiškumą ir socialinę integraciją. Lygiai taip pat kliūtimi gali būti visuomenės nuostatos ir mąstymas, kaip pvz., diskriminuojantis požiūris į senatvę, ir išstumti pagyvenusį žmogų iš svarbių visuomeninio gyvenimo sričių. Tačiau neigiamą senatvės paveikslą sugriauna tai, kad dauguma pagyvenusių žmonių ilgus metus savo gyvenimą gali tvarkyti savarankiškai ir savo atsakomybe. Prie to jie įneša svarų indėlį į šeimos ir visuomenės gyvenimą savo integracine parama (socialine ir finansine), garbingu darbu politinėse, profsąjungų ir bažnyčios organizacijose.

4.3.4

Tačiau nežiūrint daugybės kitų nepalankių išorinių aplinkybių ir dėl sveikatos sutrikimo ribojamų galimybių, pagyvenę žmonės turi daug psichologinių gebėjimų šiems sunkumams įveikti. Vis dėlto ši vidinė pusiausvyra gali būti pakenkiama, kuomet susikaupia daug problemų.

Kada ir kokio pobūdžio įsikišimas yra reikalingas, kad vyresniam žmogui būtų galima padėti įveikti iškilusius sunkumus ir įveikti kritines gyvenimo situacijas?

Kokių priemonių reikia, norint patenkinti siekius, išeinančius už pagrindinio minimalaus poreikio ribų - tai psichologinį poreikį saugiai jaustis, būti šeimoje ar bendrauti su kitais žmonėmis, integruotis socialiai?

4.3.5

Dauguma senėjančių žmonių apie 20-30 metų trunkančią senatvės gyvenimo fazę gali praleisti palyginti sveikai ir aktyviai gyvendami. Pasižiūrėjus į istorijos naujienas, iki šiol yra nedaug pavyzdžių apie tai, kaip reiktų tvarkyti šią gyvenimo fazę. Apie tas sritis, kuriose ir šiandien vis dar dirba pagyvenę žmonės ir įneša svarų indėlį į visuomeninį, socialinį ir ekonominį gyvenimą – tarp kitko, dirbdami už atlyginimą arba nemokamai politinėse, profsąjungų ar bažnytinėse organizacijose ir remdami, mokydami bei auklėdami jaunuomenę – iki šiol vargia yra patikimų skaičių ir Europoje palyginamų duomenų.

Ką reiktų padaryti atskirose veiklos srityse, kokias pasiūlyti tolesnio mokymosi galimybes, dalyvavimo ir susitikimų visuomenės gyvenime formas, kad būtų galima padėti kiekvienam tokių metų sulaukusiam asmeniui savo teigiamą potencialą prasmingai ir produktyviai išnaudoti visuomenės labui?

Kiek ir kaip skiriasi vyresnio amžiaus vyrų ir moterų interesai, patirtis ir gebėjimai? Kokiu būdu ir kaip gali ir turi būti atsižvelgiama į šiuos skirtumus?

Kokiu būdu vyresnio amžiaus žmonės gali tiesiogiai ar tarpininkaujant juos atstovaujančioms organizacijoms dalyvauti nacionalinio ir Europos lygmens sprendimų dėl jų teisės į orų ir nepriklausomą gyvenimą bei dalyvavimo socialiniame ir kultūriniame gyvenime priėmimo procese taip, kad būtų faktiškai įgyvendintas Nicos Chartijos 25 straipsnis?

Koks yra vyresnių žmonių, ypač vyresnių migrantų, regioninio ir tarptautinio mobilumo poreikis ir kaip gali būti palengvinamas šių poreikių (panašiai kaip ir darbuotojų) patenkinimas?

4.3.6

Apie visuomenės senėjimą ir toliau yra diskutuojama tik kaip apie problemą, kaip naštą ir tik didėjančių socialinių ir sveikatos apsaugos išlaidų aspektu. Tačiau yra ir teigiamų aspektų, apie kuriuos beveik negalvojama, ir yra gana mažai informacijos. Pavyzdžiui, reiktų paminėti, kad vyresnio amžiaus žmonės darbo rinkos neapsunkina, bet atvirkščiai -, būdami vartotojais, jie ir toliau prisideda prie ekonomikos vystymo.

Kuo skiriasi pagyvenusių žmonių pajamų ir vartojimo struktūros bei vartojimo poreikiai nuo tų pačių jaunuomenės struktūrų ir poreikių?

Kokių vartojimo pokyčių reiktų tikėtis ateityje, žiūrint į augančią kartą?

Kokiose srityse slypi ypač reikšmingas inovacijų potencialas, kad ateityje būtų galima labiau atsižvelgti į pagyvenusių žmonių poreikius?

Žr. taip pat 4.1.1 ir 4.2.1 skirsnius.

4.3.7

Išgirdę aktualias diskusijas ir problemas sveikatos apsaugos, pensijų finansavimo problemas – o kitose šalyse – ir apie eutanaziją, daugelis žmonių dabar pasijunta pirmiau našta, nei vertinamu visuomenės nariu.

Kaip nematerialų ir materialų indėlį, kurį įneša pagyvenę žmonės į visuomenės gyvenimą, būtų galima padaryti matomesniu ir labiau vertinamu?

Kokių visuomeninių politinių priemonių reikia imtis, kad pagyvenę žmonės neturėtų daugiau pagrindo manyti, jog jie esą vis dar tik „sena našta“?

Kaip iš esmės reiktų pakeisti neigiamą nusistatymą senatvės atžvilgiu, kad ji būtų priimama natūraliau ir būtų įmanoma gerinti pačią senėjimo kultūrą? Kaip pažadinti didesnį supratimą jaunuomenės tarpe vyresnio amžiaus žmonių atžvilgiu ir kaip paskatinti dialogą tiek tarp kelių kartų, tiek ir tos pačios kartos viduje? (Žr. taip pat 4.5.2).

Kaip diferencijuotai reiktų pateikti senatvę informacinėse priemonėse?

Mirtis ir mirties procesas (mirimas) vis dar yra tabu, o kartu ir nemenkas faktorius ekonomikoje. Kaip išvengti komercinio faktoriaus paskutiniąją gyvenimo valandą, ir sukurti etiniu požiūriu atsakingą mirties valandos kultūrą?

4.4   Tyrimų poreikis socialinei aplinkai

4.4.1

Socialinė vyresnio amžiaus žmonių aplinka pasikeis netolimoje ateityje dramatiškai. Dėl mažo gimstamumo, vėlaus šeimos kūrimo ir didėjančio skyrybų skaičiaus tradicinių šeimos santykių ratas vis siaurėja. Kartu gi, ilgėjant žmonių amžiui, vis dažniau atsitinka taip, kad tuo pačiu laiku gyvena net iki penkių vienos šeimos kartų. („pupelių ankščių šeimos“).

Kokį poveikį turi tokie pasikeitimai pagyvenusių žmonių socialinei integracijai ir jų dalyvavimui visuomenės reikaluose?

Ar augančios kartos gali pasinaudoti labiau įsigalinčiais nešeimyniniais santykiais ir ar toks ryšys pasitarnaus, kuomet bus reikalinga senatvėje parama?

Kokios socialinės priemonės ar organizacinės ir techninės inovacijos galėtų prisidėti prie paramos šeiminiams ir nešeiminiams santykiams žmonių rate, siekiant kuo ilgiau juos išsaugoti gyvybingais?

4.4.2

Iš studijų apie laiko ir mobilumo galimybes senatvėje yra žinoma, jog gilėjant senatvei vis daugiau laiko yra praleidžiama savo būste ir atitinkamai mažiau aktyviame gyvenime už būsto ribų.

Kaip būtų galima kuo pigiau įrengti būstus, ypač nuomojamus senuose statiniuose, arba atskirą vienos šeimos namą, kad pagyvenęs žmogus, nežiūrint jo mažėjančių fizinių, jutiminių ir protinių galių, turėtų galimybę gyventi savarankiškai, o esant reikalui jį būtų galima čia prižiūrėti.?

Į ką reiktų atkreipti esminį dėmesį modernizuojant būstus, kad pagyvenęs žmogus kuo ilgiau galėtų jame pasilikti gyventi?

Kokie architektūriniai ir techniniai sprendimai yra reikalingi būstui, siekiant padėti žmogui kuo ilgiau išlikti savarankišku, kuomet jis turi specifinę negalią (blogai girdi, blogai mato, sutrikęs judėjimas, serga silpnaprotyste)?

Kokia „inteligentiško gyvenimo“ inovacijų forma gali padėti kuo ilgiau savarankiškai gyventi ir tvarkytis namų ūkyje?

Kokia teigiama patirtis yra sukaupta Europoje šiose srityse? Ko galima būtų iš to pasimokyti?

4.4.3

Būtinybė, didėjant negaliai, persikelti į senelių priežiūros namus, daugumai pagyvenusių žmonių kelia pasibaisėjimą.

Kokios patrauklios, nors ir apmokamos, alternatyvos yra, kuomet savas būstas žmogui tampa našta ir jis negali daugiau jame savarankiškai tvarkytis ir gyventi?

Kokia patirtis iki šiol įgyta, taikant naują gyvensenos formą, tokią kaip pvz., „Gyvenimas aptarnaujant“? Kokios bendros sąlygos lemia sėkmę ar nesėkmę, taikant šias ar kitokias alternatyvas?

4.4.4

Technikos prietaisai, sistemos ir paslaugų tarnybos gali daug padėti įveikti kasdienines problemas senatvėje. Tačiau tos priemonės dažnai nėra pritaikytos pagyvenusių žmonių poreikiams. Prietaisai gali būti pagaminti pagal „dizaino visiems“ principą ir lengvai pritaikomi įvairioms naudotojų grupėms. Tai reiškia, kad ateities prietaisų naudotojus būtina įtraukti į kūrybinį procesą, siekiant pagerinti kuriamų produktų ir paslaugų kokybę. Šiuo atveju komitetas pataria reprezentatyviausių Europos senjorų organizacijų, bei pačių vyresnių žmonių konsultacijas ir aktyvų dalyvavimą, tam kad vyktų pastovi sąveika (socialinis auditas) išsiaiškinant tikrus pagyvenusių žmonių poreikius.

Ką turi žinoti gamintojai ir dizaineriai apie „Design for All“ taikymą ir metodus ir apie pagyvenusių žmonių gebėjimus, ribotas galimybes, poreikius ir lūkesčius, kad gaminami technikos produktai būtų gerai pritaikyti atitinkamam naudojimui, juos noriai priimtų pagyvenę žmonės ir mielai jais naudotųsi.?

Kas keičiasi su amžiumi, kokių pokyčių galima tikėtis iš kitų senų žmonių kartų?

Kaip geriau nei iki šiol sužinoti vyresnio amžiaus žmonių besikeičiančius gebėjimus ir poreikius, kad lengviau juos būtų galima įtraukti į „pagrindinės srovės technologijų kūrimą? Kokios politinės priemonės yra tinkamos tam, kad įgyvendinant “Design for All tikslą aktyviau dalyvautų pramonė ir ūkis?

Kaip efektyviau gali pasitarnauti technikos naudotojų dalyvavimas prietaisų kūrime?

Be to, reikia tiksliau ištyrinėti, kokios iš tikrųjų techninės pagalbos priemonės yra reikalingos pagyvenusiems žmonėms, ir kokie turi būti pagrindiniai reikalavimai, kad prisidėtų gerinant senų žmonių gyvenimo kokybę.

Kokiu būdu techninės priemonės gali pagelbėti pagyvenusiems žmonėms atlikti kasdieninius uždavinius? Jeigu reikalinga slauga ar susergama silpnaprotystės ligomis, kokiu būdu tiek formaliai, tiek ir neformaliai tos priemonės gali pasitarnauti slaugytojams bei slaugos tarnyboms?

Į kokius etinius aspektus reikia atkreipti dėmesį (pvz., turint galvoje lengvai pažeidžiamus asmenis), kad nebūtų pažeista jų privati sfera, pavyzdžiui, techninėmis kontrolės priemonėmis?

Kokias inovacijų galimybes teikia naujos technologijos ir kokį poveikį turi ilgalaikis jų naudojimas? Kokias reikia taikyti kartu ir socialines priemones, kad jos prisidėtų prie pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės gerinimo ir jų dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, o nevestų į socialinį izoliavimą ir nepilnavertiškumą?

4.4.5

Kaip žinoma, fizinė, socialinė ir kultūrinė veikla daug prisideda prie sveiko ir patenkinamo senėjimo proceso. Tačiau pakliūti pagyvenusiam žmogui į atitinkamas įstaigas dažnai sutrukdo kai kurie nepatogumai tiek natūralioje, tiek ir sukurtoje aplinkoje, arba susisiekimo priemonių nebuvimas. Problemos žinomos plačiai, (7) tačiau trūksta pastangų joms įveikti.

Kokių priemonių ypač skubiai reiktų imtis planuojant socialinėse, miestų ir susisiekimo srityse, kad būsto aplinka, gatvės erdvinė struktūra, transporto priemonės, paslaugų įstaigos atitiktų senesnio amžius piliečių, kurių skaičius didėja, poreikius ir padėtų jiems ilgiau išlikti savarankiškais?

Kokiu būdu naujai gyvenimo kokybei specialiai sukurta aplinka - pvz., susitikimų vietos, pritaikytos transporto priemonės - galėtų prisidėti prie vyresnio amžiaus žmonių socialinės integracijos?

Kokiose šalyse ir kokiose srityse jau yra sukaupta teigiamos patirties, ir kaip būtų galima tą patirtį perduoti kitoms šalims ir sritims?

4.4.6

Dažnai galimybei išvykti iš namų ir dalyvauti kokioje nors veikloje sutrukdo asmeniškai patiriamas socialinių bei finansinių lėšų trūkumas ir fizinė ar judėjimo negalia. Būtent šitokiems žmonėms – dažnai po vieną gyvenančioms moterims – toks dalyvavimas socialinėje ir kultūrinėje veikloje būtų itin svarbus, tokiu būdu išvengiat vienatvės.

Kokios socialinės politinės priemonės ir (arba) organizacinės bei techninės priemonės galėtų padėti pagyvenusiems žmonėms, norintiems dalyvauti visuomeniniame gyvenime?

4.5   Tyrimų poreikis išnagrinėti mokymąsi visą gyvenimą

4.5.1

Greitų socialių, kultūrinių ir techninių pokyčių visuomenėje vis svarbesnis tampa mokymasis visą gyvenimą. Tai ypač svarbu senesnio amžiaus darbuotojams, kuriems nepakanka anksčiau įgytų žinių, norint dirbti modernioje darbo vietoje pagal šiuolaikinius reikalavimus. Tikslas – sukurti Europinę mokymosi visą gyvenimą erdvę – jau buvo akcentuotas Švietimo ir kultūros generalinės direkcijos ir Užimtumo ir socialinių reikalų generalinės direkcijos bendrame pranešime, taip pat vienoje Tarybos 2002 m. birželio 27 d. rezoliucijoje.. (8) Taip pat ir šioje srityje reikia skubiai ištirti:

Kokie tolesnio mokymosi būdai yra tinkamesni ir priimtinesni senesnio amžiaus darbuotojams turinio ir metodikos požiūriu?

Kaip galima nustatyti, kad taikomos mokymosi priemonės vienodai tinka visiems darbuotojams nepriklausomai nuo jų amžiaus ir lyties?

4.5.2

Tačiau būtinybė mokytis visą gyvenimą taikytina ir tiems žmonėms, kurie darbinėje veikloje daugiau nedalyvauja. Tai pat ir jiems turi būti suteikta galimybė toliau tobulėti, asmeniškai siekti naudos sau ir visuomenei.

Kaip žinių visuomenėje suteikiamos, įgyjamos ir skleidžiamos žinios?

Kaip geriau galima skatinti pagyvenusių žmonių mokymąsi visą gyvenimą, nepriklausomai nuo jo įgytų žinių lygio? Kokios galimybės dalyvauti mokymo ir informacijos programose su profesija susijusiomis ar kultūrinėmis temomis yra valstybėse narėse jau šiandien ir kokią patirtį yra sukaupę, pvz., „trečiojo amžiaus universitetai“ ar pagal temas susibūrusios draugijos?

Ar yra ryšys tarp ankstesnės profesinės veiklos ir vėliau siekiamo tolesnio mokymosi? Ar galima aktyvios žinių įgijimo fazės metu daryti išvadas apie tai, kaip pagyvenusiems žmonėms pažadinti norą mokytis, šviestis ir dalyvauti kultūriniame gyvenime?

Kaip pagerinti galimybes mokytis taip pat ir iki šiol mažumą sudarančioms grupėms ir kaip garantuoti kultūrinę įvairovę?

Kokį vaidmenį galėtų suvaidinti viešoji žiniasklaida bei naujos technologijos ir elektroninis mokymas, kuris atvertų galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, įgyti žinių, gauti informaciją ir toliau individualiai mokytis senatvėje?

Kokie pagrindiniai gebėjimai senatvėje yra itin svarbūs? (žr. taip pat 4.6.1)

Kita vertus. kokias pagrindines žinias apie senatvę ir senėjimo procesą privalo turėti asmenys ir organizacijos, kurios turi reikalą su pagyvenusiais žmonėmis? Ir kokios gi švietimo iniciatyvos tiktų tam, kad jaunesnieji labiau suprastų pagyvenusius žmones? (žr. taip pat 4.3.7).

Kaip būtų galima patikrinti seniau priimtas ir jau praktikoje diegiamas priemones ir kokiu būdu perteikti pozityvią patirtį?

4.6   Tyrimų poreikis sveikatingumo palaikymo ir priežiūros požiūriu

4.6.1

Ypač sunki demografinių pokyčių pasekmė – socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos apsunkinimas išmokų našta, sparčiai didėjant gilios senatvės sulaukusių žmonių skaičiui. Laukiama, kad per 15 artimiausių metų aštuoniasdešimtmečių asmenų skaičius Europoje padidės 50 %. (9) Šimtamečių skaičius auga rodikline išraiška. (10) Todėl labai svarbu yra specialiai ištirti žmonių funkcionalumo ir savarankiškumo senatvėje prevencijos ir atstatymo galimybes.

Kokią įtaką daro tam tikras ilgalaikis gyvenimo stilius bendrai sveikatos būklei ir kaip veikia atskirus susirgimus? Kaip reiktų skatinti sveiką gyvensenos būdą?

Kokiu būdu pagyvenusiems žmonėms reiktų pateikti priemones ir pasiūlymus sveikatingumui palaikyti, kaip pvz., sportinius, meno ir estetikos užsiėmimus, arba sveiką mitybą taip, kad jie visu šituo pasinaudotų?

Kokios kitos priemonės galėtų padėti palaikyti fizinius, jutiminius ir protinius bei socialinius pagyvenusių žmonių gebėjimus?

Ypač epidemiologijos ir senatvės ligų sukeltų ligų etiologijos srityje yra reikalingi tyrimai, siekiant pagerinti prevencijos galimybes (pvz. pamišimo, ir ypač Alzhaimerio ligos, staigaus nukritimo, kas gali sukelti klubų lūžius).

Būtina skubiai atlikti ir prevencinių galimybių bei sveikatos išsaugojimo darbo vietoje tyrimus.(taip pat žr. 4.2.1)

Be to, būtina ištirti senesnių žmonių gydymo galimybes, ir būtent - tiek bendrąsias ligas su senatvei būdinga charakteristika, tiek ir specifinius senatvei būdingus susirgimus. Daugeliu atvejų tam trūksta terapijos pagrindų, kadangi klinikiniai bandymai ir vaistų testai beveik visada atliekami su jaunais žmonėmis. Negalima lyginti vyresnių žmonių sveikatos būklės, kadangi jie serga ne viena konkrečia liga, o tuo pačiu metu gali turėti keletą įvairaus sunkumo funkcinių sutrikimų.

Žr. taip pat 4.6.3.

4.6.2

Augant gilios senatvės žmonių skaičiui netolimoje ateityje padidės slaugos poreikis, kas pareikalaus didėjančių išlaidų tiek iš privačių, tiek iš valstybės biudžetų. Ir šią sritį būtina ištirti įvairiapusiškai:

Kaip reiktų pakelti slaugytojų kvalifikaciją ir pagerinti jų darbo sąlygas, kad slaugytojo profesija ilgainiui taptų patrauklia?

Kokių reikia išorinių prielaidų ir kokių asmeninių slaugytojo savybių, kad santykiai tarp slaugytojo ir slaugomojo abiem būtų malonūs?

Kaip geriau būtų galima slaugymo paslaugas pritaikyti prie pagyvenusių žmonių, kuriems reikalinga slauga, poreikių ir reikalavimų, ir kokiu būdu reiktų labiau skatinti slaugą namuose nei iki šiol?

Kokiu būdu techniniai sprendimai gali pasitarnauti slaugymo personalo ir profesionalių slaugytojų darbui palengvinti, nepažeidžiant šių darbuotojų neliečiamumo ir orumo?

Kokia ekonominė parama ir visuomenės pripažinimas reikalingi, kad sumažėtų slaugančių artimųjų ir profesionalių slaugos darbuotojų darbo krūvis? Kaip turėtų būti remiami ypač slaugantys artimieji pensijos draudimo atžvilgiu?

Kaip sutvarkyti žmogaus priežiūrą, skausmo terapiją ir paskutinę pagalbą mirties valandą taip, kad žmogus paliktų šį pasaulį oriai?

4.6.3

Europoje priežiūros sričiai iki šiol nėra parengta suderintų pagal turinį sąvokų apibrėžimų (pvz., „apsisprendžiant savarankiškai“, „slaugos paslaugų namuose tarnyba“ ir t.t.), įvairiose tarnybose nėra ir vieningos struktūros, o taip pat ir direktyvų dėl personalo kvalifikacijos.

Kokių priemonių reikia imtis vieningoms šios srities kalbos taisyklėms parengti ir didesniam skaidrumui pasiekti priežiūros ir slaugos srityse?

Kokios programinės, techninės, geriatrijos, sociologijos ir psichologijos sričių žinios ir gebėjimai yra pageidaujami medicinos ir slaugos tarnybų darbuotojams visoje Europoje?

4.7   Tyrimų poreikis naujųjų technologijų atžvilgiu

4.7.1

Kaip yra žinoma, greitas ir pažangus technologijų plitimas, ypač diegiant informacines ir komunikacines technologijas(I+K), turi padarinių visuose anksčiau minėtose srityse (4.1 iki 4.6). Kalbant apie darbo vietas, šios technologijos dažnai sąlygoja vyresnių darbuotojų atskirtį. Iš kitos pusės, tyrimai parodė, kad atitinkamas prisitaikymas prie naujų sąlygų gali netgi pagerinti jų produktyvumą. Todėl šis aspektas turi būti įtrauktas į visų sričių tyrimus. Ypač turi būti atsižvelgiama į etninius aspektus bei vyresnių žmonių, kurie negali ar nenori naudotis techninėmis naujovėmis, integravimo klausimus.

4.8   Turimų žinių sisteminimas, palyginimas ir papildymas

4.8.1

Daug įvairiapusiškų žinių yra gauta vykdant programas nacionaliniame ir Europos lygmenyje. Tačiau šios žinios dažniausiai siejasi tik su atskirais aspektais ir surinktos pagal atskiras mokslo disciplinas, atsižvelgiant į jų perspektyvą. Jos yra plačiai išsibarstę ir dažniausiai parengtos tik atitinkama nacionaline tam tikros valstybės kalba. Tyrimų rezultatai dažnai remiasi tik įvairiais atrankiniais bandymais ir priemonėmis ir nesiderina su kitų studijų rezultatais.

Būtų tikras laimėjimas, jeigu pavyktų šias žinias taip parengti ir susisteminti, kad jas būtų galima susiejus vienas su kitomis, sistemiškai palyginti ir pagaliau padaryti visiems prieinamomis.

Tolesni žingsniai būtų taip paruoštos medžiagos antrinė analizė ir tyrimo metodų ir instrumentų suderinimas tolesniems bendriems ir atskirų sričių moksliniams tyrimams vykdyti. Rėmimo priemonės tokiam žinių generavimui, integravimui ir tolesniam perteikimui yra numatyti 6-ojoje bendrojoje tyrimų programoje naujai sukurti „Tobulėjimo Centrai“ (Centres of Excellence) ir „Tobulėjimo Tinklai“ (Networks of Excellence) bei „Tematiniai Koordinavimo Veiksmai“ (Thematic Coordination Actions) yra geri instrumentai padeti sukurti, interguoti ir toliau vystyti šios rūšies žinias. (11)

Toliau būtų pageidautinas vieningas požiūris ir supratimas apie pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybės Europos šalyse indikatorius ir ilgalaikiai stebėjimai ir dokumentavimas Europos duomenų banke. Diferencijavimas pagal lytį, įvairias amžiaus ir pajamų grupes bei regionus šiuo atveju yra būtinas, kadangi indikatorių, kurie buvo iki šiol naudojami vyresnių žmonių gyvenimo sąlygų nustatymui, nepakanka. Taip pat reikalingi papildomi indikatoriai, įskaitant informaciją apie sveikatos būklę ir sveikatos pablogėjimą, bei informaciją apie priežiūros sistemas ir atskirų šalių reikalavimus.Reikia pasižiūrėti dėl galimo bendradarbiavimo su EUROSTAT.

Nacionaliniame ir Europos lygmenyje jau turimas statistines ir kitas svarbias žinias būtina kuo skubiau surinkti ir integruoti. Integracinio požiūrio reikalaujama taip pat ir tyrimų programose iš įvairų 5-osios ir 6-osios bendrųjų tyrimų programų sričių, kad po to būtų galima padaryti reikšmingas praktikai ir politikai išvadas. Integruotų ir susistemintų žinių tolesnis kiek galima skubesnis paskleidimas yra privalomas.

Tam, kad tyrimai ir politika būtų vykdoma ne vien tik pagyvenusiems žmonėms, bet ir kartu su jais, į būsimus tyrimų projektus reikia dažniau, nei iki šiol, įtraukti senjorų organizacijas.

5.   Tikslai ir reikalavimai

5.1

Šiuo iniciatyviniu pranešimu yra pagrindžiamas prašymas įtraukti vedamąją akciją (programą) tema „Demografiniai pokyčiai – gyvenimo kokybė senatvėje ir technologijų poreikis“ į 7-ąją bendrąją programą.

5.2

Tikslas – remiant senatvės tyrimus daugelyje mokslo sričių plačiame temų spektre ir susiejant juos tarpusavy bei dalyvaujant sociologams

a)

sukurti žinių bazę, kuri yra reikalinga politiniam planavimui ir veiksmams, kad taikant naujoves socialiai teisingai ir efektyviai būtų galima įveikti senėjimo struktūrinių pokyčių padarinius Europoje ir

b)

parengti pagrindus ir instrumentus, reikalingus tam, kad visuomenėje vyrautų tinkamas požiūris ir pagarba į senatvę.

5.3

Nurodytos tyrimų sritys ir pateikti klausimai pavyzdžių forma turėtų parodyti, kaip neatsiejamai yra susiję biologiniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai, technologiniai, ekonominiai ir struktūriniai aspektai vieni su kitais, kai yra kalbama apie senėjimo procesą ir senatvę. Kartu senėjimo procesas vyksta konkrečiame erdvės ir visuomenės kontekste. Šiam kontekstui Europoje yra būdinga didelė geografinė, kultūrinė ir struktūrinė įvairovė su tam tikra prieštara ir skirtumais tiek tarp atskirų šalių, tiek vienos kurios nors šalies viduje. Abu faktoriai – tiek senėjimo proceso įvairiapusiškumas, tiek ir skirtingos sąlygos, kuriose šis procesas vyksta – verčia neatsisakyti atlikti senėjimo procesų tyrimų įvairiose mokslinėse srityse atskirai ir po to juos susiejant tarp atskirų sričių. Be to, tam, kad būtų galima išnagrinėti pokyčių procesus ir juos atitinkamai paveikti, yra reikalinga ilgalaikė tyrimų perspektyva. (12)

5.4

Tik toks platus ir ilgalaikis tyrimas gali duoti pagrįstus pagrindus, pagal kuriuos galima tinkamai planuoti ir priimti teisingus sprendimus, reikalingus įvairiausiose visuomenės srityse ir visuose tų sprendimų priėmimo lygmenyse, atsižvelgiant į gyventojų amžiaus struktūros pokyčius. Senėjimas nėra vien tik biologinė medicininė ir techninė ekonominė spręstino klausimo sritis, bet tai greičiau uždavinys, kurį reikia įveikti visuomeninėje, socialinėje ir kultūrinėje plotmėje.

5.5

Komitetas pabrėžia, kad prie minėtų tyrimų kartu taikytinos ir šios priemonės:

EESRK surengti svarstymą tema „Demografiniai pokyčiai – gyvenimo kokybė senatvėje“, tam kad, be kitų dalykų, būtų pasiūlyta galimybių studija dėl atitinkamos agentūros ir būtinos tolimesnės iniciatyvos.

Bendros proaktyvios ir prognozuojančios agentūros įsteigimas (European Observatory), kuri nustatytų pagyvenusių žmonių gyvenimo Europos šalyse kokybės indikatorius ir, kuri vykdytų ilgalaikius stebėjimus ir dokumentuotų juos Europos duomenų banke; pagal tai rengtų empiriškai pagrįstas prognozes, surinktų žinias, jas susistemintų ir perduotų toliau parengti išvadoms, kurios yra svarbios praktiniu ir politiniu požiūriu;.

Praktinių seminarų ir konferencijų organizavimas, siekiant pagilinti žinias apie demografinius pokyčius ir paspartinti prevencinių ir kitų pagalbinių priemonių taikymą; padėti įsisąmoninti apie amžiaus pozityvų potencialą (privalumus) ir pasipriešinti senatvės diskriminavimui; tyrimų rezultatus pateikti kuo platesniam visuomenės ratui; skatinti pasikeitimą tyrimų rezultatais tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ šalių narių.

Kitas šios temos tikslas – taikyti „atvirus koordinavimo metodus“. Atsižvelgdamas į gyventojų senėjimo kompleksiškumą ir mastą bei skirtingas galimybes ir su tuo susijusius reikalavimus, Komitetas laiko šį metodą tinkamu, siekiant keistis patirtimi, atlikti Europoje palyginimus ir inicijuoti tarpusavio mokymus,

skatinti dialogą tarp organizuotos civilinės visuomenės atstovų ir atsakingų Komisijos generalinių direkcijų, (13)

apibrėžti bendrus tikslus,

patikrinti, ar galima įgyvendinti 2-ąjį pasaulio pagyvenusių žmonių planą (priimtą 2002 m. balandžio mėnesį Madride) ir Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos (UNECE) įgyvendinimo strategiją (priimtą 2001 m. rugsėjo mėnesį Berlyne vykusios Ministrų konferencijos pareiškimu) ir

sukurti bendrų vertybių skalę senėjančios visuomenės atžvilgiu.

5.6

Galutinis tikslas – suteikti galimybę PILNAVERTIŠKAI GYVENTI EUROPOJE IR ORIAI PASITIKTI SENATVĘ ne tik šiuo laiku gyvenantiems pagyvenusiems ir gilios senatvės sulaukusiems žmonėms, bet ir ateinančioms senyvo ir jaunesnio amžiaus žmonių kartoms.

Briuselis, 2004 m. rugsėjo 15 d.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Roger BRIESCH


(1)  KOM(2004) 146 galutinis; 2000/78/EB 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva nustatanti vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (2000-11-27); Komisijos komunikatas dėl Europos užimtumo strategijos įgyvendinimo, Priedas 1, 26.3.2004 KOM(2004) 239 galutinis; http://europa.eu.int/comm/employment_social/fundamental_ rights/legis/legln_en.htm.

(2)  Tarybos sprendimas 2000 m. lapkričio 27 d., nustatantis Bendrijos kovos su diskriminacija veiksmų programą (2001-2006) (2000/750/EB) (2000-11-27); http://europa.eu.int/comm/employment_social/fundamental_rights/index_en.htm; EESRK Nuomonė Abl. C 284, 998-09-14; Booklet EESC-2000-018 „Jobs, Learning and Social inclusion: The work of the European EESC“.

(3)  Tarybos 2002 m. birželio 27 d Rezoliucija Nr. 2002/C 163/01, AB1 C 163, 2002-07-09; KOM(2002)678 galutinis (2001 m. lapkritis); žr. taip pat KOM(2004) 156 galutinis

(4)  Europos Bendrijos (2002). Europos socialinė statistika: Gyventojai. Eurostat Tema 3, Gyventojai ir socialinės sąlygos. Liuksemburgas: Europos Bendrijos leidinių valdyba.

(5)  KOM(2004) 9 galutinis.; žr. taip pat – KOM(2002) 565 galutinis, ypač 3.3 ir 4.2. dalis.

(6)  EESRK Nuomonę „Inovacijų politika“, Abl. C 10, 2004-01-14 (KOM(2003)112 galutinis), 4 punktas „Bendrosios pastabos“, 7 d..

(7)  Europos transporto ministrų konferencija (ECMT). (2002). Transportas ir gyventojų senėjimas,. Paris Cedex: OECD Publications.

(8)  KOM(2001) 678 galutinis; Tarybos rezoliucija, 2002 m. birželio 27 d., Nr. 2002/C 163/01, AB1 C 163, 2002-07-09

(9)  EUROSTAT (2002). The Social Situation in the European Union 2002. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities.

(10)  Žr. Robine, J.M. & Vaupel, J. (2001). Emergence of supercentenarians in low mortality countries. The Gerontologist, 41 (special issue II), 212.

(11)  Žr. „Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto Nuomonę, skirtą “Komisijos komunikatui Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui – Į Europos tyrimų erdvę,OL C 204, 2000 07 18

(12)  Žr. dar kartą EESRK Abl.. C 95, 2003-04-23 (KOM(2002) 565

(13)  Komisijos komunikatas KOM(2002) 277, galutinis.


Top