Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 52004AR0154

Regionų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje

OJ C 43, 18.2.2005, p. 18–22 (ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, SK, SL, FI, SV)

18.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 43/18


Regionų komiteto nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje

(2005/C 43/06)

REGIONŲ KOMITETAS,

ATSIŽVELGDAMAS Į pasiūlymą priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje (KOM(2004) 2 galutinis – 2004/0001 (COD));

ATSIŽVELGDAMAS Į2004 m. vasario 20 d. Tarybos sprendimą, remiantis EB steigimo sutarties 265 straipsnio pirmosios dalies bei 71 ir 80 straipsnių nuostatomis, pasikonsultuoti su juo šiuo klausimu;

ATSIŽVELGDAMAS Į savo Pirmininko 2004 m. balandžio 5 d. sprendimą pavesti Ekonominės ir socialinės politikos komisijai parengti nuomonę šiuo klausimu;

ATSIŽVELGDAMAS Į Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui Paslaugų sektoriaus vidaus rinkos strategija (KOM(2000) 888 galutinis);

ATSIŽVELGDAMAS Į savo 2001 birželio 13 d. (1) nuomonę dėl Komisijos komunikato Paslaugų sektoriaus vidaus rinkos strategija, (CdR 134/2001 fin);

ATSIŽVELGDAMAS Į Komisijos pranešimą Tarybai ir Europos Parlamentui Paslaugų vidaus rinkos būklė (KOM(2002) 441 galutinis);

ATSIŽVELGDAMAS Į Ekonominės ir socialinės politikos komisijos 2004 m. liepos 6 d. priimtą nuomonės projektą (pranešėjas: p. Schröter, Tiuringijos žemės Parlamento Europos ir Vokietijos reikalų komiteto pirmininkas (DE/EVP) (CdR 154/2004 rev 1);

Kadangi:

56-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. rugsėjo 29 ir 30 d. (rugsėjo 30 d. posėdyje) priėmė šią nuomonę:

Regionų komiteto pastabos ir rekomendacijos

1.   Regionų komiteto pozicija

REGIONŲ KOMITETAS

1.1

pritaria Komisijos pasiūlymui dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje, kuria siekiama sumažinti kliūtis, vis dar trukdančias sukurti tikrą paslaugų vidaus rinką Europos Sąjungoje;

1.2

pabrėžia, kad norint pasiekti Europos Vadovų Tarybos posėdyje Lisabonoje nustatytą tikslą – iki 2010 metų Europos Sąjungą padaryti konkurencingiausia ir dinamiškiausia, žiniomis paremta ekonomika pasaulyje, – taip pat yra labai svarbu baigti kurti tikrąją paslaugų vidaus rinką;

1.3

nurodo pranešimą dėl paslaugų vidaus rinkos būklės, kuriame konstatuojama, kad praėjus dešimčiai metų po planuoto vidaus rinkos sukūrimo, tebėra didelis atotrūkis tarp Europos Sąjungos integruotos ekonomikos vizijos ir tikrovės, su kuria susiduria Europos piliečiai ir Europos paslaugų teikėjai;

1.4

remia tikslą sukurti teisinę sistemą, kuri turi pašalinti kliūtis ir trukdymus, vis dar kliudančius paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvei ir laisvam paslaugų judėjimui tarp valstybių narių. Paslaugų teikėjams, kaip ir paslaugų gavėjams turi būti užtikrintas teisinis aiškumas, kuris būtinas, kad įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas būtų galima naudotis kaip pagrindinėmis laisvėmis.

1.5

mano esant teisinga, kad direktyva iš esmės turi būti pagrįsta kilmės šalies principu. Tai reiškia, kad paslaugų teikėjams pirmiausia bus taikomi tos valstybės narės, kurioje jie yra įsisteigę, įstatymai. Šis principas remiasi palygintinu apsaugos lygiu atskirose valstybėse narėse, t.y., nuostata, kad apskritai sveikatos apsaugos ir vartotojų teisių taisyklės bei kitos saugos normos yra panašios. Dėl to, iš esmės, abipusio pripažinimo principas, kuris yra laisvo prekių judėjimo vidaus rinkos kertinis akmuo, turi būti taikomas ir paslaugų sektoriui;

1.6

mano esant svarbu, kad paslaugų teikėjams būtų suteikta galimybė į kitų valstybių narių rinkas įeiti jiems žinomomis sąlygomis;

1.7

tačiau atkreipia dėmesį, kad kilmės šalies principo turinys ir taikymo sritis siūlomoje direktyvoje nėra aiškiai apibrėžta. Dėl kilmės šalies principo taikymo kiltų problemų, ypač socialinių ir sveikatos apsaugos paslaugų srityse. Šių paslaugų priežiūrą visuomet turi vykdyti paskirties valstybės narės institucijos, laikydamosi savo įstatymų;

1.8

mano, kad pasiūlymai administravimui supaprastinti iš esmės yra protingi. Siūlomas procedūrų supaprastinimas ir elektroninių priemonių naudojimas procedūroms atlikti yra labai svarbūs dalykai laisvai paslaugų rinkai sukurti;

1.9

mano, kad yra labai svarbu, kad direktyva nustato taisykles dėl abipusio informacijos ir pranešimų pateikimo, kad, iš vienos pusės, paslaugų teikėjams būtų suteikta reali galimybė patekti į vieną bendrą rinką, o iš kitos pusės – paslaugų gavėjams būtų suteikta galimybė be jokios rizikos naudotis paslaugomis visoje Bendrijoje;

1.10

pritaria tam, kad pasiūlyta direktyva yra paremta valstybių narių abipusiu pasitikėjimu ir parama ir, be kita ko, numato taikomų nuostatų patikrinimus bendromis jėgomis, siekdamos įsitikinti, jog jos atitinka tikslą sukurti laisvą paslaugų rinką.

2.   Regiono komiteto rekomendacijos

REGIONŲ KOMITETAS

2.1

remia šios pagrindų direktyvos horizontalųjį metodą. Dėl to atsiranda galimybė apsieiti be detalių nuostatų ir nederinti visų susijusių nuostatų valstybėse narėse;

2.2

tačiau pabrėžia, kad taikant šį horizontalųjį metodą atsiranda pavojus, jog jos gali dubliuoti esamas, konkretiems sektoriams taikomas Bendrijos nuostatas;

2.3

dėl to pritaria, kad, siekiant išvengti tokio dubliavimo, direktyvoje yra numatyta galimybė nemažai bendro pobūdžio leidžiančioms nukrypti nuostatoms. Šios leidžiančios nukrypti nuostatos susijusios su finansinėmis paslaugomis, elektroninių ryšių paslaugomis ir tinklais, susijusiais su „Telekomo paketu“, bei paslaugomis transporto sektoriuje. Mokesčiai ir veikla, susijusi su viešosios valdžios įgaliojimu naudojimusi, irgi yra aiškiai neįtraukta.

2.4

tačiau atkreipia dėmesį, kad, antra vertus, direktyva, iš esmės, pagal paskirtį turi būti taikoma kumuliaciniu būdu, kartu su kitais galiojančiais Bendrijos teisės aktais;

2.5

dėl to baiminasi, kad tai gali pakenkti pirmiausia esamoms, konkretiems sektoriams taikomoms nuostatoms, nes praktiškai taikant siūlomą direktyvą, ja bus remiamasi visais atvejais, kurie nenumatyti specialiose nuostatose. Kilus abejonei, turi būti daroma prielaida, kad esamos, sektoriui būdingos taisyklės atitinkamas sritis jau reguliuoja galutinai ir (arba) kad atskiri klausimai nebuvo reglamentuojami sąmoningai;

2.6

dėl to primygtinai siūlo, kad būtų parengtos aiškios nuostatos, jog kumuliatyvinis direktyvos taikymas nebūtų galimas tose srityse, kuriose jau taikomos tvirtos, konkrečiam sektoriui skirtos nuostatos. Būtina vengti tokios praktikos, kai direktyva tokiais atvejais sukuria naujas papildomas nuostatas;

2.7

pripažįsta, kad planuojamomis bendro pobūdžio nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo kilmės šalies principo, siekiama darnos su taikomais teisės aktais. Kilmės šalies principas nebus taikomas paslaugų sektoriams, kuriems jau yra taikomos konkrečios, sektoriams skirtos nuostatos arba jas planuojama taikyti, pavyzdžiui, pašto paslaugoms, elektros, dujų ir vandens tiekimui, darbuotojų siuntimui dirbti, šiukšlių išvežimui, profesinių kvalifikacijų pripažinimui arba leidimų sistemoms, susijusioms su priežiūros ligoninėje išlaidų kompensavimu;

2.8

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl kilmės šalies principo sąžiningiems verslininkams ir vartotojams gali kilti sunkumų, nes jis sudaro galimybes apeiti esamus vietos standartus dėl profesinės kvalifikacijos arba paslaugų teikimo kokybės. Dėl to reikia vengti taikyti kilmės šalies principą vien tam, kad būtų apeitos nacionalinės, ūkinę veiklą reglamentuojančios nuostatos.

2.9

taip pat atkreipia dėmesį, kad direktyvos projekte nėra jokios nuorodos į dabar aptariamą direktyvos projektą dėl laikinų darbuotojų darbo sąlygų (KOM(2002) 149).

2.10

tačiau pastebi, kad nors direktyva ir neturėtų būti taikoma, vis dėlto ji nustato kai kurioms šioms sritims papildomas, alternatyvias nuostatas. Pirmiausia tai susiję su šiomis sritimis: profesinių kvalifikacijų pripažinimas turės būti papildytas nuostatomis dėl profesinio draudimo ir komercinių pranešimų, darbuotojų išsiuntimas dirbti turės būti papildytas nuostatomis, kurių taikymo sritis apima ne tik administracinius reikalus, ir papildomos nuostatos, apimančios draudimo išlaidų kompensavimą;

2.11

baiminasi, kad dėl to gali atsirasti daug alternatyvių nuostatų ir neskaidrumo;

2.12

dėl to reikalauja, kad direktyvos taisyklės, kurios galėtų būti taip pat gerai išdėstytos esamose ar numatytose specialiose nuostatose, turėtų būti išdėstytos tokios specialiose nuostatose. Tai leis šios direktyvos tolimesnių svarstymų metu išvengti diskusijų dėl konkretaus sektoriaus. Kaip parodė lig šiol vykusios derybos dėl direktyvos, toks pavojus jau buvo pastebėtas nemažai sričių;

2.13

įžvelgia konkuravimą su specialiomis nuostatomis, ypač, kai kalbama apie siūlomas nuostatas dėl darbuotojų siuntimo dirbti;

2.14

pastebi, kad, išskyrus procedūrines taisykles ir kompetencijos taisykles, – nukrypstant nuo kilmės šalies principo, darbuotoją išsiuntusioji valstybė narė pripažįstama kompetentinga – direktyvoje yra ir kitų esminių nuostatų, kurios tiesiogiai išplaukia iš šios direktyvos dėl darbuotojų išsiuntimo teikti paslaugas, ir dėl to papildo arba konkuruoja su ta direktyva. Priemonės, kurių valstybėms narėms leista imtis atliekant savo patikrinimus, yra nurodytos ir dėl to ribotos. Direktyvos projekto 17 straipsnio 5 dalyje yra numatyta nuostata, leidžianti nukrypti nuo kilmės šalies principo direktyvoje dėl darbuotojų išsiuntimo dirbti, tačiau Komitetas tvirtai įsitikinęs, kad, dėl draudimo nustatyti kokius nors direktyvos projekto 24 straipsnyje išdėstytus įpareigojimus, 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta leidžianti nukrypti nuostata tampa absurdiška, nes klausimas, kaip kilmės valstybė narė sužinos apie pažeidimus, padarytus darbuotoją išsiuntusioje valstybėje narėje (kuri jau nebegali vykdyti priežiūros ir nustatyti nuobaudų), lieka neišspręstas. Net ir tuo atveju, jeigu tai būtų įmanoma, klausimas, kaip kilmės valstybė narė turės imtis veiksmų kitoje valstybėje, kurioje ji neturi jokios jurisdikcijos, lieka neišspręstas;

2.15

nurodo, kad dėl to iš dalies pripažįstamas pavojus, jog patikrinimai bus mažiau efektyvūs ir dėl to siūlomos direktyvos nuostatos tikrai turės tiesioginės įtakos direktyvai dėl darbuotojų siuntimo teikti paslaugas;

2.16

todėl mano esant tikslinga, kad nuostatos, susijusios su patikrinimais pagal direktyvą dėl darbuotojų siuntimo teikti paslaugas, taip pat turėtų būti išdėstytos toje direktyvoje, jeigu tokie patikrinimai praktiškai yra būtini;

2.17

mano, kad direktyva nepakankamai paaiškina, kokiu mastu ji turės būti taikoma ypač jautrių sričių paslaugoms, kurios yra bendros ekonominės svarbos. Pripažįstama, kad kompetentingoms nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijoms priklauso apibrėžti, organizuoti, finansuoti ir prižiūrėti bendros ekonominės svarbos paslaugas;

2.18

atkreipia dėmesį, kad bendros ekonominės svarbos paslaugas įtraukus į paslaugų direktyvos taikymo sritį ir tikslas, kurio siekiama toliau plėtoti vieną bendrą rinką ir užtikrinti, kad bendros ekonominės svarbos paslaugoms būtų sukurta erdvė be vidaus sienų, taip pat gerokai apribotų kompetentingų nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų veiksmų laisvę;

2.19

dėl to aiškiai pritaria tam faktui, kad Komisija, iki dabar vykusiose derybose dėl direktyvos, aiškindavo, jog direktyva jokiu būdu neskirta kokiems nors konkretiems bendros ekonominės svarbos paslaugų ypatumams ir šia direktyva nesiekiama nei liberalizuoti, nei panaikinti monopolijų;

2.20

pažymi, kad kol kas šis aspektas vis tik nėra atspindėtas direktyvoje;

2.21

dėl to reikalauja šią padėtį ištaisyti ir bendros ekonominės svarbos paslaugų iš esmės neįtraukti į direktyvos taikymo sritį (o ne tik iš dalies, kai jos nebuvo įtrauktos į kilmės šalies principo taikymo sritį), kad, atėjus laikui įgyvendinti direktyvą, būtų užkirstas kelias bet kokioms diskusijoms ir kad artimiausiu metu būtų išvengta būtinybės šį sektorių derinti Bendrijos masto nuostatomis. Tai taip pat atitiktų Komisijos poziciją, išdėstytą neseniai paskelbtoje Baltojoje knygoje dėl bendros svarbos paslaugų;

2.22

pabrėžia, kad kartu būtina atkreipti ypatingą dėmesį į jautrią sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos sritį;

2.23

siūlo šią bendros svarbos paslaugų sritį taip pat aiškiai išbraukti iš direktyvos taikymo srities. Tai irgi atitiktų Komisijos ketinimą – kuris paskelbtas Baltojoje knygoje dėl bendros svarbos paslaugų – 2005 m. pateikti komunikatą dėl socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų, atsižvelgiant į jų ypatingą svarbą ir ypatumus;

2.24

pažymi, kad direktyvos projekte šiai sričiai taip pat parengtos naujos nuostatos, kurios konkuruoja su esamomis nuostatomis;

2.25

dėl to siūlo, kad atitinkamose specialiose nuostatose būtų nustatyti teisiniai pakeitimai, būtini Europos Teisingumo Teismo precedentų teisei įgyvendinti. Todėl 23 straipsnio nuostatos turėtų būti išbrauktos iš direktyvos;

2.26

mano, kad, siekiant direktyvą padaryti lengviau skaitomą, darant nuorodą į kitas nuostatas, pageidautina aiškiai nurodyti konkrečios nuostatos pavadinimą;

2.27

pabrėžia ypatingai svarbų regioninės ir vietos valdžios institucijų vaidmenį įgyvendinant siūlomą direktyvą. Joms bus keliami ypač dideli reikalavimai;

2.28

mano, kad buvo nepakankamai atsižvelgta į direktyvos įgyvendinimo poveikį regioninės ir vietos valdžios institucijoms. Direktyva skirta valstybėms narėms, tačiau pirmiausia regioninei ir vietos valdžiai, kuriai administracinio proceso metu bus pavestas praktinis jos įgyvendinimas.

2.29

nurodo, kad šiame kontekste su kompetencija susijusios problemos pirmiausia gali kilti tais atvejais, kai direktyvai įgyvendinti regioniniu ir vietos lygiu reikės naujų struktūrų, vienodos visaapimančio bendradarbiavimo administracinės tvarkos. Tokios taisyklės, kurios numato, jog „leidimas suteikia paslaugų teikėjui teisę verstis paslaugų teikimu arba vykdyti šią veiklą visoje nacionalinėje teritorijoje“ (10 straipsnio 4 dalis), arba atskirų informacinių centrų, skirtų atlikti visas procedūras ir formalumus, reikalingus verstis paslaugų veikla, steigimas (6 straipsnis), pavyzdžiui, prieštarauja federalinių valstybių konstituciniams pagrindams. Komitetas norėtų atkreipti dėmesį, kad pagal Sąjungos konstitucinę sutartį turi būti gerbiamas valstybių narių nacionalinis identitetas, būdingas jų pagrindinėms politinėms ir konstitucinėms struktūroms;

2.30

nuogąstauja, kad direktyvos taikymo sričiai priklauso visos nacionalinės leidimų procedūros ir dėl to jos turi būti patikrintos, siekiant įsitikinti, ar jos turi išlikti, ar ne, turi būti panaikintos arba prireikus pritaikytos, tačiau bet kokiu atveju turi būti supaprastintos. Tokie didelio masto įsikišimai į valstybių narių proceso teisę yra neproporcingi. Dėl to reikėtų aiškios nuostatos, kad tik tos leidimų procedūros, kurios yra tiesiogiai susijusios su ekonominės veiklos pradžia, priklauso direktyvos taikymo sričiai. Visos įstatymu numatytos procedūros dėl pagrindinių, su visuomenės interesais susijusių priežasčių – nepaisant to, ar jos susijusios su ekonomine veikla, ar ne – turi būti išbrauktos iš direktyvos taikymo srities;

2.31

baiminasi, kad direktyvos įgyvendinimas regionų ir vietos lygiu prieštaraus decentralizacijos principui ir optimalesniam administravimo organizavimui;

2.32

atkreipia dėmesį į tai, kad direktyvai įgyvendinti regionų ir vietos lygiu prireiks nenumatytų papildomų darbuotojų, o svarbiausia – finansavimo. Tokia nuostata ypač taikytina tarpvalstybiniam bendradarbiavimui, pasikeitimui informacija elektroniniu būdu, bendrų informacinių centrų steigimui ir koordinavimui, patikrinimams, siekiant įsitikinti, ar esamos nuostatos atitinka direktyvos tikslus, ir abipusiam vertinimui, kurį vėliau atliks valstybės narės.

2.33

pastebi, kad Komisija nėra prasitarusi apie bendras sąnaudas – ypač finansines. Kol kas buvo nurodytas skaičius, susijęs su finansiniu poveikiu pačiai Komisijai (apie 3,4 mln. eurų);

2.34

prašo, kad būtų atlikti tam tikri skaičiavimai ir dėl poveikio kiekvienai valstybei narei;

2.35

mano, kad labai svarbu suteikti paramą ar kompensaciją pereinamuoju laikotarpiu. Be tokios paramos regioninė ir vietos valdžia negalės skubiai supaprastinti, kaip numatyta, transnacionalinių procedūrų. Iš esmės labai svarbu regioninės ir vietos valdžios institucijoms neužkrauti didelio praktinio darbo krūvio;

2.36

žino ir kasdienes problemas, kurios galėtų dėl to kilti regioninės ir vietos valdžios institucijoms toje srityje. Pavyzdžiui, kalbos barjeras bendraujant su kitų valstybių narių institucijomis ar paslaugų teikėjais, arba pripažįstant sertifikatus, patvirtinimus ar kitokius dokumentus, kurie paslaugų teikėjams buvo išduoti kitoje valstybėje narėje ir, aišku, užsienio kalba. Ta pati nuostata taikytina ir elektroninėms priemonėms, kurios naudojamos procedūroms atlikti;

2.37

mano esant reikalinga, kad bent pereinamuoju laikotarpiu būtų atsižvelgta į tokias praktines problemas. Pavyzdžiui, bent jau nebūtų reikalaujama patvirtintų vertimų;

2.38

mano, kad tikėtina, jog kils problemų ir dėl numatytų priemonių, kaip užtikrinti paslaugų kokybę, o svarbiausia paslaugų teikėjų priežiūrą. Taikant kilmės šalies principą baiminamasi, kad transnacionalinis institucijų bendradarbiavimas bus vienintelis būdas imtis priemonių prieš „sunkius“ paslaugų teikėjus, įsisteigusius kitoje valstybėje narėje. Tai gali lemti bereikalingus delsimus;

2.39

pritaria išsamiai direktyvos nuostatai dėl savitarpio pagalbos, kad būtų galima įveikti pirmiau nurodytus pavojus;

2.40

kreipiasi į Komisiją, kad ji taip pat tinkamai atsižvelgtų į regioninės ir vietos valdžios institucijų interesus įgyvendinant papildomas priemones, kurių reikia patikrinimams atlikti kartu su komitetu, kuris turės būti įsteigtas. Jeigu atėjus laikui įgyvendinti direktyvą kiltų naujų ir dar nenumatytų problemų dėl patikrinimų atlikimo, jos turėtų būti išspręstos tinkamu ir praktiniu būdu;

2.41

atkreipia dėmesį į tai, kad profesinės organizacijos irgi gali susidurti su panašiomis problemomis, su kuriomis susiduria valstybinės administracinės institucijos. Tokia nuostata ypač taikytina paslaugų teikėjams, kurie įsisteigę savo teritorijoje, bet dirba kitoje valstybėje narėje. Jeigu profesinės organizacijos atlieka valstybės pareigas, jos irgi susiduria su problemomis, kurios galėtų kilti valstybių narių valdžios institucijoms įgyvendinant siūlomą direktyvą;

2.42

pabrėžia būtinybę užtikrinti, kad, įgyvendinant direktyvą, profesinės organizacijos savo pareigas ateityje galėtų atlikti be jokių apribojimų. Šiuo metu privalomos narystės sistema reiškia, kad paslaugų teikėjams ketinant steigti savo verslą kitoje valstybėje narėje, jie turi tiesiogiai kreiptis į tos šalies kompetentingas profesines organizacijas. Dėl to svarbu, kai kalbama apie bendrų informacinių centrų steigimą ir įkūrimą, atsižvelgti į dabartines atsakomybės ribas ir darbų pasiskirstymą;

2.43

taip pat žino ir apie naujas problemas ir užduotis, kurias profesinės organizacijos turi atlikti, ypač tas, kurios susijusios su galimais bendrais informaciniais centrais arba su naujų elgesio kodeksų rengimu Bendrijos lygiu;

2.44

dėl to prašo valstybių narių, regioninės ir vietos valdžios institucijų bei visų kitų suinteresuotų šalių laiku pasirengti sunkumams, kuriuos gali lemti naujoji direktyva;

2.45

norėtų raginti, kad veiksmų nelemtų gynybinio pobūdžio motyvai, bet būtų pasinaudota galimybe patiems prisistatyti kiekvienos valstybės narės paslaugų teikėjams ir piliečiams bei visai vidaus rinkai.

2004 m. rugsėjo 30 d., Briuselis

Regionų komiteto

pirmininkas

Peter STRAUB


(1)  OL C 317, 357 2001 12 14, p. 65


Top