(1)

sąžiningo apmokestinimo vidaus rinkoje ir gero kapitalo rinkų sąjungos (KRS) veikimo užtikrinimas yra vieni iš svarbiausių politinių Sąjungos prioritetų. Tomis aplinkybėmis itin svarbu panaikinti kliūtis tarpvalstybinėms investicijoms ir kartu kovoti su sukčiavimu mokesčiais bei piktnaudžiavimu mokesčiais. Su tokiomis kliūtimis susiduriama, pavyzdžiui, tais atvejais, kai esama neefektyvių ir neproporcingai sudėtingų procedūrų, pagal kurias investuotojams nerezidentams už akcijas arba obligacijas, kuriomis prekiaujama viešai, mokamų dividendų arba palūkanų pajamoms taikomų prie šaltinio išskaičiuojamų mokesčių permokos grąžinimui yra taikomos lengvatos. Be to, kai kuriais atvejais įsitikinta tuo, kad esant dabartinei padėčiai neįmanoma tinkamai užkirsti kelio pasikartojančiai sukčiavimo mokesčiais, mokesčių slėpimo ir mokesčių vengimo rizikai, kaip matyti iš daugybės atvejų, susijusių su daugkartinio mokesčių susigrąžinimo schemomis, ir sukčiavimo, susijusių su dividendų arbitražu ar mokesčių už dividendus vengimu („Cum Ex“ ir „Cum Cum“). Todėl šia direktyva siekiama padidinti išskaičiuojamojo mokesčio procedūrų efektyvumą, kartu padidinant jų atsparumą sukčiavimo mokesčiais ir piktnaudžiavimo mokesčiais rizikai;

(2)

siekiant sustiprinti valstybių narių gebėjimą užkirsti kelią sukčiavimui mokesčiais ir piktnaudžiavimui mokesčiais ir su tuo kovoti, kurį šiuo metu silpnina tai, kad iš esmės trūksta patikimos bei laiku teikiamos informacijos apie investuotojus, būtina suteikti galimybę nustatyti bendrą tarpvalstybinėms investicijoms vertybiniais popieriais taikytiną išskaičiuojamųjų mokesčių permokos grąžinimo lengvatų taikymo sistemą, kuri būtų atspari sukčiavimo mokesčiais ir piktnaudžiavimo mokesčiais rizikai. Ta sistema padėtų siekti skirtingų lengvatų taikymo valstybėse narėse procedūrų konvergencijos ir kartu atitinkamai vertybinių popierių emitentams, mokestį išskaičiuojantiems asmenims, finansų tarpininkams ir valstybėms narėms būtų užtikrintas su investuotojų tapatybe susijęs skaidrumas bei tikrumas. Tuo tikslu sistema turėtų būti grindžiama automatizuotomis procedūromis, pavyzdžiui, rezidavimo vietos mokesčių tikslais pažymos skaitmenizavimu tiek procedūros, tiek formos atžvilgiu. Sistema taip pat turėtų būti pakankamai lanksti, kad būtų galima tinkamai atsižvelgti į skirtingose valstybėse narėse taikomas skirtingas sistemas ir kartu suteikti tinkamas kovos su piktnaudžiavimu priemones, skirtas sukčiavimo mokesčiais, mokesčių slėpimo ir mokesčių vengimo rizikai mažinti. Tuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į skirtingus mokesčių administratorių požiūrius, kurie priklauso nuo taikomos lengvatų sistemos. Pagal lengvatų prie pajamų šaltinio sistemą mokesčių administratoriai atitinkamą informaciją apie investuotojus ir mokėjimo grandinę gali gauti tik po to, kai pritaikoma lengvata. O kai taikoma grąžinimo sistema, itin svarbu, kad mokesčių administratoriai, prieš taikydami lengvatą, gautų tinkamą informaciją, kad galėtų įvertinti, ar ta lengvata turėtų būti suteikta. Abiejose lengvatų sistemose nustatytos taisyklės dėl finansų tarpininko atsakomybės netinkamų grąžinimų atveju. Šia direktyva neribojamos valstybių narių galimybės reguliuoti priemones, kuriomis sertifikuoti finansų tarpininkai atgauna išlaidas, patirtas prisitaikant prie šia direktyva nustatytų pareigų arba jas vykdant;

(3)

atsižvelgiant į tuos skirtumus ir taip pat į proporcingumo principą, šios direktyvos nuostatos dėl sertifikuotų finansų tarpininkų nacionalinių registrų ir pareigų teikti informaciją neturėtų būti privalomos valstybėms narėms, kurios turi veikiančią visapusišką lengvatų prie pajamų šaltinio sistemą ir kurių rinkos kapitalizacijos koeficientas yra mažesnis už tam tikrą ribą, kaip apibrėžta šioje direktyvoje. Tikslas skatinti veiksmingas ir patikimas išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatų sistemas visoje vidaus rinkoje turėtų būti laikomas pasiektu, kai valstybės narės, kurios toliau taiko savo nacionalinę lengvatų prie pajamų šaltinio sistemą, atitinka abu tuos kriterijus, kaip išdėstyta šioje direktyvoje. Pirma, rinkos kapitalizacijos kriterijus koreliuoja su ekonomikos dydžiu ir galimu dividendų mokėjimo mastu. Maža rinkos kapitalizacija reiškia mažas dividendų paskirstymų apimtis ir todėl mažesnę piktnaudžiavimo mokesčiais riziką. Kai valstybė narė tam tikrą laikotarpį yra pasiekusi arba viršijusi rinkos kapitalizacijos koeficiento apatinę ribą, šios direktyvos bendrosios taisyklės turėtų būti taikomos ir turėtų išlikti taikytinos, neatsižvelgiant į tai, ar bet kuriuo metu vėliau jos rinkos kapitalizacijos koeficientas sumažėja žemiau tos ribos. Antra, visapusiškos lengvatų prie pajamų šaltinio sistemos, pagal kurias leidžiama mokėjimo metu paprastai ir veiksmingai taikyti tinkamą mokesčio tarifą, turėtų būti laikomos lygiavertėmis šioje direktyvoje nustatytai lengvatų prie pajamų šaltinio sistemai. Tais dviem kriterijais kartu galima užtikrinti, kad investuotojai visoje vidaus rinkoje galėtų efektyviai naudotis veiksmingomis išskaičiuojamojo mokesčio lengvatos taikymo procedūromis visose valstybėse narėse. Valstybėse narėse, kurių akcijų rinka yra palyginti nedidelė, o nacionalinė lengvatų prie pajamų šaltinio sistema yra pakankamai veiksminga, reikalavimas pakeisti tas sistemas nebūtų laikomas proporcingu. Be to, šios direktyvos bendrosios taisyklės būtų taikomos beveik visai vidaus rinkai, todėl būtų pasiektas tinkamas konvergencijos lygis;

(4)

šia direktyva suderinamos investuotojų galimybės naudotis lengvatų sistemomis visose valstybėse narėse – numatoma bendra lengvatų prie pajamų šaltinio sistema ir bendra greito grąžinimo sistema, valstybėms narėms tebepaliekant galimybę tam tikromis sąlygomis ir atsižvelgiant į valstybių narių ekonomikos išsivystymo skirtumus toliau taikyti nacionalines lengvatų prie pajamų šaltinio sistemas, kartu užtikrinant galimybę naudotis lengvatų sistemomis valstybėse narėse. Bet kuriuo atveju, priklausomai nuo rizikos vertinimo kriterijų, atitinkamos valstybės narės, kurios mano, kad tikslinga, pavyzdžiui, sustiprinti kovos su sukčiavimu mokesčiais ir piktnaudžiavimu mokesčiais priemones, galėtų taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones;

(5)

kad nacionalinė lengvatų prie pajamų šaltinio sistema būtų laikoma visapusiška, jai turėtų būti būdingi tam tikri šioje direktyvoje nustatyti konkretūs pagrindiniai ypatumai. Pagal ją turėtų būti suteikiamos plačios galimybės fiziniams asmenims ar subjektams, turintiems teisę į tokią lengvatą, ir suteikiama lengvata, jei mokesčių mokėtojas į ją turi teisę, išskyrus atvejus, kai nepateikiama valstybės narės reikalaujama informacija. Iš esmės neturėtų būti reikalaujama daugiau informacijos nei 12, 13 arba 15 straipsniuose nurodyti duomenys. Pagal nacionalinę lengvatų prie pajamų šaltinio sistemą turėtų būti suteikiama prieiga tiek tiesioginėms, tiek netiesioginėms investicijoms ir joje neturėtų būti nustatyta papildomų kliūčių pasinaudoti sistema, išskyrus numatytąsias 11 straipsnio 2 dalyje. Taigi, nacionalinėje lengvatų prie pajamų šaltinio sistemoje ne tik turėtų būti numatyta teisinė galimybė gauti lengvatą, bet tokia lengvata, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas turi teisę į ją, turėtų būti suteikiama ir de facto. Pagal nacionalinę sistemą neturėtų būti nustatoma papildoma pareiga, pavyzdžiui, paraleli informacijos teikimo sistema. Valstybė narė turėtų nustatyti taisykles dėl atsakomybės už išskaičiuojamojo mokesčio pajamų praradimą ir sankcijas, taikytinas pažeidus nacionalines nuostatas dėl tos lengvatų prie pajamų šaltinio sistemos. Kalbant apie rinkos kapitalizacijos koeficiento sąlygą, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (ESMA) turėtų pateikti duomenis, kurių reikalaujama pagal techninius reguliavimo standartus. Jei valstybė narė neatitinka arba nebeatitinka bent vienos iš dviejų sąlygų, susijusių su visapusiška lengvatų prie pajamų šaltinio sistema ir rinkos kapitalizacijos koeficiento riba, ji turėtų perkelti į nacionalinę teisę visas šios direktyvos nuostatas;

(6)

siekiant užtikrinti proporcingą požiūrį, šia direktyva turėtų būti aprėpiamos išskaičiuojamųjų mokesčių permokos grąžinimo lengvatų procedūros tik tose valstybėse narėse, kurios, atsižvelgdamos į konkretaus investuotojo rezidavimo vietą mokesčių tikslais, dividendams grynaisiais arba akcijomis taiko skirtingų tarifų išskaičiuojamąjį mokestį. Tokiais atvejais valstybės narės turi suteikti lengvatą, jei situacijoje, kurioje taikytinas mažesnis tarifas, buvo taikytas didesnis tarifas. Tam, kad būtų galima padidinti susijusios lengvatų taikymo procedūros efektyvumą ir užtikrinti aukštesnį mokesčių mokėtojams taikomų reikalavimų laikymosi lygį, valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę įgyvendinti panašias procedūras, susijusias su palūkanų už obligacijas, kuriomis prekiaujama viešai, mokėjimais nerezidentams. Valstybėms narėms, kurioms lengvatų taikymo procedūrų, susijusių su dividendams ir, jei taikoma, palūkanoms taikomų išskaičiuojamųjų mokesčių permoka, nereikia, šioje direktyvoje nurodytos procedūros netaikomos. Tais atvejais, kai išskaičiuojamųjų mokesčių permokos grąžinimo lengvatą taikyti reikia, ir siekiant užtikrinti, kad pasinaudoti išskaičiuojamųjų mokesčių permokos grąžinimo lengvata galėtų visi, šia direktyva turėtų būti numatyta bendra lengvatų prie pajamų šaltinio sistema ir greito grąžinimo sistema, kurias turi įgyvendinti valstybės narės;

(7)

kadangi investuotojai galėtų būti įsisteigę bet kurioje valstybėje narėje, taisyklės dėl bendros skaitmeninės rezidavimo vietos mokesčių tikslais pažymos (eTRC) turėtų būti taikomos visose valstybėse narėse. Siekiant užtikrinti, kad visi Sąjungos mokesčių mokėtojai galėtų gauti vienodą, tinkamą ir veiksmingą jų rezidavimo vietos mokesčių tikslais įrodymą, valstybės narės turėtų naudoti automatizuotas rezidavimo vietos mokesčių tikslais pažymų išdavimo procedūras lengvatų prie pajamų šaltinio sistemos, visapusiškos lengvatų prie pajamų šaltinio sistemos, greito grąžinimo sistemos arba standartinės grąžinimo sistemos taikymo tikslais, kai jie siekia gauti išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatą už dividendus, mokamus už akcijas, kuriomis prekiaujama viešai, arba, jei taikytina, už palūkanas, mokamas už obligacijas, kuriomis prekiaujama viešai. Be to, eTRC turėtų būti išduodamos ta pačia atpažįstama ir priimtina skaitmenine forma ir jų turinys turi būti vienodas;

(8)

siekiant didesnio veiksmingumo, eTRC turėtų apimti ilgiausią kalendorinių metų arba finansinių metų laikotarpį, pavyzdžiui, iš vienų kalendorinių metų į kitus pereinančius finansinius metus arba finansinius metus, kurie yra ilgesni nei vieni kalendoriniai metai, kuriam ji išduodama, ir turėtų galioti rezidavimo vietos patvirtinimo tikslu atitinkamą laikotarpį. Išduodančiosios valstybės narės turėtų galėti visiškai arba iš dalies pripažinti eTRC negaliojančia, jei mokesčių administratoriai turi įrodymų, kad mokesčių mokėtojas visą atitinkamą laikotarpį ar jo dalį nebuvo išduodančiosios valstybės narės rezidentas. Kad būtų galima veiksmingai identifikuoti Sąjungos subjektus, pažymoje eTCR turėtų būti nurodytas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris arba, jei jo nėra, t. y. kai atitinkama valstybė narė savo mokesčių mokėtojams tokių numerių nesuteikia – funkcinis ekvivalentas mokesčių tikslais. Be to, jei eTCR išduodanti institucija tokius duomenis turi, eTCR turėtų būti nurodytas Europos unikalus atpažinties kodas (EUID) arba juridinio asmens identifikatorius (LEI), arba bet koks juridinio asmens registracijos numeris, galiojantis visą atitinkamą laikotarpį. Be to, tuo atveju, kai fizinis asmuo mokesčių mokėtojo identifikacinio numerio neturi, nes rezidavimo vietos valstybė narė savo mokesčių mokėtojams tokių numerių nesuteikia, taip pat turėtų būti galima naudoti funkcinį ekvivalentą mokesčių tikslais. Naudojami identifikatoriai turėtų galioti visą atitinkamą laikotarpį;

(9)

kai taikytina, eTRC turėtų būti pateikiama nuoroda į sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, pagal kurią mokesčių mokėtojas prašo būti laikomas rezidentu mokesčių tikslais. Kad šaltinio valstybė narė pripažintų eTRC galiojančiu rezidavimo vietos mokesčių tikslais įrodymu, kai išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatą prašoma taikyti pagal sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo nuostatas, itin svarbu, kad eTCR būtų nurodyta taikytina sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Išduodančioji institucija turėtų galėtų konkrečioje eTCR nurodyti daugiau nei vieną taikytiną sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Nors eTRC visų pirma skirta išskaičiuojamojo mokesčio procedūroms įgyvendinti, jos taikymo sritis galėtų būti ir platesnė – ji galėtų būti naudojama rezidavimo vietai mokesčių tikslais įrodyti ne tik išskaičiuojamojo mokesčio procedūrų atveju. Išskaičiuojamojo mokesčio lengvatų procedūrų tikslais į eTRC neturėtų būti įtraukiama jokia papildoma informacija. Numatoma eTRC išduoti vieną kartą per kalendorinius metus arba vieną kartą per finansinius metus, net jei tas pats mokesčių mokėtojas daug kartų investuoja toje pačioje šaltinio valstybėje narėje, jei tik mokesčių mokėtojo rezidavimo vieta mokesčių tikslais išlieka ta pati;

(10)

kad būtų galima pasiekti efektyvesnio išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatų taikymo tikslą, visoje Sąjungoje turėtų būti įgyvendinamos bendros procedūros, kurias taikant būtų galima greitai gauti aiškią ir patikimą informaciją apie investuotojo tapatybę, ypač tais atvejais, kai investuotojų yra daug, t. y. kai investuojama į vertybinius popierius, kuriais prekiaujama viešai, ir nustatyti atskirų investuotojų tapatybę yra sudėtinga. Pagal šias procedūras taip pat turėtų būti sudaromos sąlygos taikyti tinkamą mokesčio tarifą mokėjimo metu (lengvatą prie pajamų šaltinio) arba greitai grąžinti sumokėto mokesčio sumos permoką. Kadangi investuojant tarpvalstybiniu mastu paprastai atsiranda finansų tarpininkų mokėjimų grandinė, atitinkamos procedūros taip pat turėtų leisti atsekti ir nustatyti tarpininkų grandinę, taigi, ir pajamų srautą nuo vertybinio popieriaus emitento iki registruotojo savininko ir informaciją apie pagrindinį investuotoją. Dažniausiai pasitaikančiuose investicijų susitarimuose paprastai dalyvauja bankas saugotojas arba kitas investavimo subjektas, pavyzdžiui, tarpininkas, kuriame jo vardu pagrindinio investuotojo naudai laikomi vertybiniai popieriai. Tokiuose susitarimuose registruotuoju vertybinių popierių savininku būtų laikomas pagrindinis investuotojas. Todėl valstybės narės, kurios taiko išskaičiuojamąjį mokestį pajamoms iš vertybinių popierių ir teikia išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatą, ir nėra įdiegusios visapusiškos lengvatų prie pajamų šaltinio sistemos arba jų rinkos kapitalizacijos koeficientas yra lygus šioje direktyvoje nustatytai ribai arba ją viršija, turėtų įsteigti ir tvarkyti nacionalinį tų finansų tarpininkų, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį mokėjimų grandinėje, registrą. Turėtų būti reikalaujama, kad užregistruoti tokie finansų tarpininkai pateiktų turimą informaciją apie jų tvarkomus dividendų arba, jei taikytina, palūkanų mokėjimus. Turėtų būti reikalaujama tik tokios informacijos, kuri yra itin svarbi mokėjimų grandinei atsekti ir todėl naudinga norint užkirsti kelią sukčiavimo mokesčiais arba piktnaudžiavimo mokesčiais rizikai, jei duomenis teikiantis tarpininkas turi tokios informacijos. Valstybės narės, kurios taiko skirtingų tarifų išskaičiuojamąjį mokestį palūkanoms ir turi dalyvauti panašiose lengvatų taikymo procedūrose, arba kurios yra įdiegusios visapusišką lengvatų prie pajamų šaltinio sistemą dividendų mokėjimams ir kurių rinkos kapitalizacijos koeficientas yra mažesnis už šioje direktyvoje nustatytą ribą, taip pat galėtų apsvarstyti galimybę prireikus naudotis įsteigtu nacionaliniu registru;

(11)

kadangi finansų tarpininkai, kurie dažniausiai dalyvauja vertybinių popierių mokėjimų grandinėse, yra didelės įstaigos, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 575/2013 (3), ir mokestį išskaičiuojančio asmens paslaugas teikiantys centriniai vertybinių popierių depozitoriumai, tie subjektai turėtų būti įpareigoti prašyti juos užregistruoti nacionaliniuose valstybių narių registruose. Kai tokie subjektai veikia per filialą ar filialus arba vieną ar daugiau patronuojamųjų įmonių bet kurioje valstybėje narėje, jiems turėtų būti leidžiama kiekvienoje šaltinio valstybėje narėje registracijos pareigą įvykdyti kaip vienam sertifikuotam finansų tarpininkui grupės lygmeniu arba atskiro filialo ar patronuojamosios įmonės lygmeniu, arba jų derinio lygmeniu. Kitiems finansų tarpininkams taip pat turėtų būti leidžiama savo nuožiūra prašyti juos užregistruoti valstybių narių nacionaliniuose registruose. Abiem atvejais, ar registracija būtų privaloma, ar savanoriška, finansų tarpininkams turėtų būti suteiktas lankstumas prašyti patiems arba būti atstovaujamiems kito finansų tarpininko, priklausančio tai pačiai grupei ir veikiančio jų vardu, kad būtų kuo labiau sumažinta administracinė našta ir poveikis tam, kaip jie nori būti organizuojami. Finansų tarpininkai prašymą užregistruoti turėtų pateikti per Europos sertifikuotų finansų tarpininkų portalą (toliau – portalas), kuris turėtų veikti kaip viena bendra prieiga. Tokie prašymai per portalą turėtų būti persiunčiami atitinkamoms valstybėms narėms. Vėliau valstybės narės turėtų priimti sprendimą dėl registracijos paraiškos. Todėl portalas turėtų būti priemonė, atspindinti valstybių narių sprendimus dėl finansų tarpininkų registracijos;

(12)

šioje direktyvoje taip pat turėtų būti numatytos taisyklės dėl registracijos nacionaliniuose registruose reikalavimų ir taisyklės dėl atsisakymo registruoti. Jei prašymas užregistruoti atmetamas, finansų tarpininkams vis tiek turėtų būti leidžiama, jei pašalinami atmetimo pagrindai, vėliau pateikti dar vieną prašymą užregistruoti. Užregistruoti finansų tarpininkai atitinkamoje valstybėje narėje turėtų būti laikomi sertifikuotais finansų tarpininkais ir jiems turėtų būti taikomos direktyvoje nustatytos sertifikuotų finansų tarpininkų pareigos. Valstybės narės turėtų portale atnaujinti informaciją apie sertifikuoto finansų tarpininko registraciją. Šioje direktyvoje taip pat turėtų būti numatytos taisyklės dėl sertifikuotų finansų tarpininkų pašalinimo iš nacionalinio registro arba dėl atsisakymo suteikti jiems galimybę prašyti suteikti lengvatą. Jei valstybė narė nusprendžia pašalinti sertifikuotą finansų tarpininką iš registro, atsisako suteikti sertifikuotam finansų tarpininkui galimybę prašyti suteikti lengvatą arba atmeta registracijos prašymą, ji turėtų atitinkamai atnaujinti informaciją portale. Tokio atnaujinimo tikslas – leisti valstybėms narėms įvertinti priemones, kurių buvo imtasi, pavyzdžiui, pašalinimą arba atmetimą, ir į tas priemones atsižvelgti tuo atveju, jei tas pats finansų tarpininkas ateityje pateiktų registracijos prašymą jų nacionaliniam registrui. Kiek tai susiję su bet kokiu valstybės narės priimtu su registracija ir pašalinimu iš jos nacionalinio registro susijusiu sprendimu, atitinkamų šalių teisėms ir pareigoms, įskaitant teisę apskųsti sprendimą, taikomos atitinkamos valstybės narės nacionalinės taisyklės;

(13)

kad būtų užtikrintas didesnis skaidrumas dėl dividendų arba palūkanų mokėjimus gaunančio investuotojo tapatybės bei su juo susijusių aplinkybių ir dėl iš emitento gaunamų mokėjimų srauto, sertifikuoti finansų tarpininkai turėtų pateikti atitinkamą informaciją laikydamiesi atitinkamų terminų. Šioje direktyvoje turėtų būti nustatyti du informacijos teikimo būdai: tiesioginis ir netiesioginis informacijos teikimas. Kai informacija teikiama tiesiogiai, sertifikuotas finansų tarpininkas turėtų informaciją teikti tiesiogiai šaltinio valstybės narės kompetentingai institucijai. Kai informacija teikiama netiesiogiai, sertifikuoti finansų tarpininkai turėtų informaciją teikti visoje vertybinių popierių mokėjimų grandinėje eilės tvarka ir atsižvelgdami į savo padėtį vertybinių popierių mokėjimų grandinėje, kurios dalis jie yra. Ta informacija galiausiai turėtų pasiekti mokestį išskaičiuojantį asmenį arba paskirtąjį sertifikuotą finansų tarpininką, o šie informaciją turėtų pateikti šaltinio valstybės narės kompetentingai institucijai. Pranešti duomenys turėtų apimti informaciją apie tai, ar atitinkamas investuotojas atitinka reikalavimus, tačiau turėtų apsiriboti duomenis teikiančiam sertifikuotam finansų tarpininkui prieinama informacija. Finansų tarpininkams, kurie neprivalo registruotis sertifikuotais finansų tarpininkais ir nusprendė jais nesiregistruoti, neturėtų būti taikoma pareiga teikti informaciją pagal šią direktyvą. Vis dėlto tokių tarpininkų, kurie nėra sertifikuoti finansų tarpininkai, tvarkoma informacija apie mokėjimus išlieka svarbi tam, kad prieš taikant šioje direktyvoje nustatytas lengvatų sistemas būtų galima tinkamai atsekti mokėjimų grandinę;

(14)

siekiant užtikrinti, kad mokėjimų grandinėje nebūtų informacijos spragų, ir siekiant suteikti investuotojams galimybę naudotis lengvatų taikymo procedūromis, šia direktyva sertifikuotam finansų tarpininkui, nepriklausomai nuo to, ar tas sertifikuotas finansų tarpininkas tiesiogiai dalyvauja konkrečioje mokėjimų grandinėje, turėtų būti leidžiama imtis finansų tarpininko vaidmens toje grandinėje. Tai reiškia, kad sertifikuotas finansų tarpininkas vykdo su informacijos teikimu ir lengvatų sistema susijusias pareigas ir prisiima su tuo susijusią atsakomybę, kurios būtų taikomos finansų tarpininkui, jei jis būtų sertifikuotas finansų tarpininkas. Taikant tą finansų tarpininkų bendradarbiavimo tvarką mokesčių administratoriai galėtų gauti visą svarbią informaciją ir veiksmingai sutikrinti informaciją visoje mokėjimų grandinėje, o investuotojai galėtų naudotis lengvatų sistema net ir tais atvejais, kai finansų tarpininkas nėra registruotas valstybėje narėje ir nėra saistomas šioje direktyvoje nustatytų pareigų;

(15)

šia direktyva neturėtų būti užkertamas kelias sertifikuotiems finansų tarpininkams perduoti užduotis, susijusias su jų pareigų pagal šią direktyvą vykdymu, kitiems asmenims. Todėl sertifikuotam finansų tarpininkui turėtų būti leidžiama pasikliauti trečiąja šalimi, kad jis galėtų įvykdyti atitinkamas pareigas, susijusias su išskaičiuojamojo mokesčio procedūromis. Bet kuriuo atveju už tas pareigas ir toliau turėtų būti atsakingas sertifikuotas finansų tarpininkas, perdavęs savo užduotis kitiems asmenims;

(16)

siekiant padidinti KRS efektyvumą ir konkurencingumą, reikėtų sudaryti sąlygas lengviau ir sparčiau taikyti pajamoms iš vertybinių popierių taikomų išskaičiuojamųjų mokesčių permokos grąžinimo lengvatų taikymo procedūras, kai susiję sertifikuoti finansų tarpininkai pateikia tinkamą informaciją, įskaitant informaciją apie investuotojo tapatybę. Prie susijusių sertifikuotų finansų tarpininkų priskiriami visi vertybinių popierių mokėjimų grandinėje nuo investuotojo iki vertybinių popierių emitento esantys sertifikuoti finansų tarpininkai, iš kurių gali būti reikalaujama pateikti informaciją apie nesertifikuotų finansų tarpininkų grandinėje atliktus mokėjimus. Atsižvelgiant į skirtingą valstybėse narėse taikomą požiūrį, turėtų būti numatytos dviejų rūšių procedūros: pirma, lengvatų prie pajamų šaltinio sistema, pagal kurią tinkamas mokesčio tarifas tiesiogiai taikomas išskaičiavimo metu, ir, antra, greito grąžinimo sistema, pagal kurią grąžinimo prašymą pateikia sertifikuotas finansų tarpininkas, o šaltinio valstybės narės mokesčių administratorius jį sutvarko per šioje direktyvoje numatytą terminą. Jei toks grąžinimas per tą terminą nesutvarkomas, už pavėluotą mokėjimą turėtų būti taikomi delspinigiai, jei taip nustatyta nacionalinėse taisyklėse. Šios direktyvos III skyrių taikančios valstybės narės turėtų galėti nustatyti lengvatų prie pajamų šaltinio sistemą arba greitojo grąžinimo sistemą, arba jų derinį, užtikrindamos, kad visi investuotojai galėtų naudotis bent viena sistema pagal šios direktyvos reikalavimus. Valstybė narė, kuri pasirinko tokį derinį, turėtų galėti vieną sistemą leisti naudoti tik konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, kai tai susiję su mažos rizikos scenarijais, su sąlyga, kad kita sistema lieka prieinama visais kitais atvejais, kuriems taikoma ši direktyva. Tie, kurie gauna mokėjimus, nepatenkančius į šios direktyvos taikymo sritį, pavyzdžiui, dividendus iš biržinių bendrovių, mokamus registruotiesiems savininkams, kurie yra šaltinio valstybės narės rezidentai vietos mokesčių tikslais, dividendus iš į biržos prekybos sąrašus neįtrauktų bendrovių arba palūkanas tais atvejais, kai valstybė narė nepasirinko taikyti šios direktyvos palūkanų mokėjimams, vis tiek galėtų turėti teisę prašyti išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatos pagal nacionalinę lengvatų prie pajamų šaltinio arba grąžinimo sistemą, taikytiną tokių mokėjimų procedūroms;

(17)

jei nesilaikoma atitinkamų šios direktyvos reikalavimų dėl mokėjimų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, arba jei to pageidauja atitinkamas investuotojas, valstybės narės turėtų taikyti išskaičiuojamojo mokesčio lengvatos taikymo procedūras, grindžiamas nacionaline standartine grąžinimo sistema, kaip alternatyvą šioje direktyvoje nustatytoms paspartintoms procedūroms. Investuotojai, turintys teisę į lengvatą, arba jų įgaliotieji atstovai turėtų galėti susigrąžinti valstybėje narėje sumokėtą išskaičiuojamojo mokesčio permoką tik tuo atveju, jei sertifikuotas finansų tarpininkas nepasinaudojo lengvata prie pajamų šaltinio arba greito grąžinimo procedūra;

(18)

kai esama sukčiavimo mokesčiais ar piktnaudžiavimo mokesčiais rizikos, prieš tvarkydamos greito grąžinimo prašymą valstybės narės turėtų galėti užtikrinti kovos su sukčiavimu priemonių vykdymą ir atlikti išsamius tyrimus. Tam valstybės narės turėtų turėti teisę tam tikromis sąlygomis atmesti grąžinimo prašymą. Tos sąlygos turėtų apimti atvejus, kai nesilaikoma tokių prašymo pateikimo reikalavimų arba kai neįmanoma atkurti mokėjimo grandinės. Grąžinimo prašymą taip pat turėtų būti galima atmesti tuo atveju, kai valstybė narė nusprendžia inicijuoti tikrinimo procedūrą arba mokesčių auditą, grindžiamą rizikos vertinimo kriterijais. Tas tikrinimo procedūras arba mokesčių auditus turėtų būti galima vykdyti bet kuriuo atveju, kuris, kaip nustatyta, kelia sukčiavimo mokesčiais ar piktnaudžiavimo mokesčiais riziką;

(19)

kad būtų galima apsaugoti išskaičiuojamųjų mokesčių permokos grąžinimo lengvatų sistemas, nacionalinius registrus tvarkančios valstybės narės taip pat turėtų reikalauti, kad sertifikuoti finansų tarpininkai patikrintų, kaip lengvatos prašyti norintys investuotojai laikosi reikalavimų. \Visų pirma sertifikuoti finansų tarpininkai turėtų gauti atitinkamo investuotojo rezidavimo vietos mokesčių tikslais pažymą ir deklaraciją, kad tas investuotojas turi teisę į išskaičiuojamojo mokesčio lengvatą pagal šaltinio valstybės narės nacionalines taisykles arba sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir, jei to reikalauja šaltinio valstybė narė, deklaraciją, kad tas investuotojas yra tikrasis savininkas dividendų ar palūkanų atžvilgiu pagal šaltinio valstybės narės nacionalines taisykles arba sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, kaip paaiškinta EBPO pavyzdinės sutarties dėl pajamų ir kapitalo apmokestinimo komentare dėl 10 straipsnio arba 11 straipsnio. Taigi, šaltinio valstybės narės turėtų turėti galimybę prašyti pateikti deklaraciją dėl tikrosios nuosavybės;

(20)

turėtų būti reikalaujama, kad sertifikuoti finansų tarpininkai patikrintų taikytiną išskaičiuojamojo mokesčio tarifą, atsižvelgdami į konkrečias investuotojo aplinkybes, ir nurodytų, ar jie žino apie kokį nors su pagrindiniais vertybiniais popieriais susijusį finansinį susitarimą, pagal kurį neatsiskaityta, kurio galiojimo laikas nepasibaigęs arba kuris kitaip nepanaikintas iki dividendų išmokėjimo datos. Tame kontekste ši pareiga turėtų būti suprantama taip, kad investuotojui savo klientui artimiausias sertifikuotas finansų tarpininkas turėtų imtis pagrįstų priemonių, kad tokie patikrinimai būtų atliekami sąžiningai. Pavyzdžiui, sertifikuoti finansų tarpininkai turėtų patikrinti, ar eTRC arba jai lygiaverčiame dokumente pateikta informacija, arba investuotojo deklaracijoje pateikta informacija neprieštarauja informacijai, kurią tie sertifikuoti finansų tarpininkai apie savo klientus surinko vykdydami įprastą veiklą. Tokia informacija apima investuotojo sąskaitos informaciją ir kitą informaciją, kurią jie galbūt surinko laikydamiesi taikytinų taisyklių „pažink savo klientą“. Todėl neturėtų būti reikalaujama, kad sertifikuoti finansų tarpininkai atliktų papildomus patikrinimus arba prašytų savo kliento pateikti papildomos informacijos ir ją iš jo rinktų. Be to, turėtų būti reikalaujama, kad investuotojas informuotų finansų tarpininką apie visus svarbių su juo susijusių aplinkybių pasikeitimus. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama leisti, kad išsamaus patikrinimo reikalavimai būtų taikomi kasmet, nebent sertifikuotas finansų tarpininkas žino arba turėtų žinoti, kad pasikeitė aplinkybės arba kad informacija yra neteisinga ar nepatikima;

(21)

išskaičiuojamojo mokesčio lengvatos taikymo procedūros pagal šią direktyvą taikomos su sąlyga, kad registruotasis savininkas, t. y. fizinis asmuo arba subjektas, turintis teisę gauti dividendus arba palūkanas kaip vertybinių popierių turėtojas, taip pat yra asmuo, pagal atitinkamai šaltinio valstybės narės nacionalines taisykles arba sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo turintis teisę į išskaičiuojamojo mokesčio lengvatą. Jei registruotasis savininkas taip pat turi teisę į lengvatą, turėtų būti taikomos tik nuostatos dėl tiesioginių investicijų. Tačiau tais atvejais, kai registruotasis savininkas nėra asmuo, turintis teisę į lengvatą, turėtų būti taikomos nuostatos dėl netiesioginių investicijų. Pagal nuostatas dėl netiesioginių investicijų suteikiama lengvata tais atvejais, kai tam tikri kolektyvinio investavimo subjektai (KIS) arba jų investuotojai galėtų turėti teisę į lengvatą, tačiau nėra registruotieji savininkai, nes vertybinius popierius laiko kitas juridinis asmuo arba mokesčių tikslais skaidrus KIS. Nuostatomis dėl netiesioginių investicijų užtikrinama, kad teisėti investuotojai galėtų naudotis procedūromis pagal šią direktyvą. Todėl KIS sąvoka turėtų būti suprantama taip, kad ji apima ir KIS, kurie turi teisę į išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatą savo pačių vardu, taip pat KIS, kurių atveju teisę į lengvatą turi KIS akcinio kapitalo dalį turintys investuotojai, remiantis šaltinio valstybės narės nacionalinėmis taisyklėmis arba sutartimi dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Kai sertifikuotas finansų tarpininkas dalyvauja netiesioginėse investicijose, jam vis tiek turėtų taikoma pareiga laikytis išsamaus patikrinimo reikalavimų. Be to, sertifikuotą finansų tarpininką turėtų būti galima laikyti atsakingu, jei būtų prarastos mokesčių pajamos;

(22)

pripažįstama, kad finansiniais susitarimais galima naudotis siekiant visiškai arba iš dalies perduoti vertybinio popieriaus nuosavybę arba susijusią investavimo riziką. Taip pat yra buvę atvejų, kai tokiais susitarimais buvo naudojamasi taikant dividendų arbitražo ir mokesčių už dividendus vengimo schemas, pavyzdžiui, schemas „Cum Ex“ ir „Cum Cum“, vien tik siekiant susigrąžinti mokestį, kai neturima į tai teisės, arba padidinti grąžintiną sumą, į kurią investuotojas turėjo teisę. Tokius susitarimus kaip ateities sandoriai, atpirkimo sandoriai, vertybinių popierių skolinimas ir vertybinių popierių skolinimasis, pirkimo siekiant parduoti atgal sandoriai arba pardavimo siekiant atpirkti sandoriai, išvestinės priemonės, garantinės įmokos skolinimo sandoriai ir sandoriai dėl kainų skirtumo turėtų būti galima laikyti finansiniais susitarimais tais atvejais, kai jie yra susiję su laikinu arba nuolatiniu nuosavybės išskaidymu tarp fizinio asmens ar subjekto, prisiimančio ekonominę investicijos riziką, ir akcijos ar su ja susijusių teisių teisinio savininko. Šių pavyzdžių sąrašas nėra baigtinis;

(23)

be to, finansinių susitarimų atveju suprantama, kad vertybinių popierių nuosavybės teisė nėra perduodama pirkėjui arba skolininkui, jei atlikus bet kokius teisinius sandorius, pavyzdžiui, vertybinių popierių skolinimo sandorius, pasirinkimo sandorius ar ateities sandorius, ekonominė rizika ir toliau tenka vertybinių popierių pardavėjui arba skolintojui. Bet kokį susitarimą, pagal kurį dividendai yra kompensuojami tarp atitinkamų šalių, turėtų būti galima laikyti finansiniu susitarimu. Atitinkamoms šalims ne visada kompensuojama grynaisiais pinigais, tačiau taip pat gali būti kompensuojama labiau netiesioginiais būdais, pavyzdžiui, vertybinių popierių ar išvestinių finansinių priemonių kainos skirtumais. Informacija apie finansinius susitarimus yra būtina, kad mokesčių administratoriai galėtų kovoti su sukčiavimu mokesčiais ir piktnaudžiavimu mokesčiais. Kai tokia informacija teikiama tiesiogiai, turėtų būti reikalaujama, kad ją teiktų tik sertifikuoti finansų tarpininkai, kurie dėl savo padėties grandinėje galėjo tiesiogiai dalyvauti atitinkamame finansiniame susitarime; tai taikoma tiems sertifikuotiems finansų tarpininkams, kurie prašo suteikti lengvatą. Kai tokia informacija teikiama netiesiogiai, informaciją apie finansinius susitarimus turėtų teikti registruotojo savininko sertifikuotas finansų tarpininkas. Tokiais atvejais ta informacija turėtų būti teikiama visoje vertybinių popierių mokėjimų grandinėje eilės tvarka ir galiausiai pasiekti mokestį išskaičiuojantį asmenį arba paskirtąjį sertifikuotą finansų tarpininką. Tai reiškia, kad kiti informaciją teikiantys sertifikuoti finansų tarpininkai turi perduoti informaciją apie tuos finansinius susitarimus mokestį išskaičiuojančiam asmeniui arba paskirtajam sertifikuotam finansų tarpininkui, net jei tie informaciją teikiantys sertifikuoti finansų tarpininkai tiesiogiai nedalyvauja atitinkamame finansiniame susitarime. Obligacijų ir palūkanų mokėjimų atveju pateikti informacijos apie finansinius susitarimus neturėtų būti reikalaujama;

(24)

valstybės narės turėtų galėti apriboti lengvatų prie pajamų šaltinio sistemos arba greito grąžinimo sistemos taikymą, jei jos kelia didesnę sukčiavimo mokesčiais arba piktnaudžiavimo mokesčiais riziką. Todėl tikslinga nustatyti tokių atvejų sąrašą, kai valstybės narės turi galimybę atmesti prašymus suteikti lengvatą ir atlikti papildomus patikrinimus. Siekiant atsižvelgti į nacionalinių teisės sistemų skirtumus ir ypač į mokesčių rizikos vertinimus, parengti tokį sąrašą neturėtų būti privaloma, o valstybės narės turėtų galėti savo nuožiūra nustatyti, kuriems iš tokių atvejų turėtų būti taikoma standartinė grąžinimo sistema. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tais atvejais, kuriuos valstybės narės laiko didesnės rizikos atvejais, nacionalinėmis taisyklėmis, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, nebūtų leidžiama pasinaudoti lengvata prie pajamų šaltinio arba greitu grąžinimu. Tokiomis priemonėmis būtų užtikrinama, kad mokesčių administratoriai turėtų geresnes galimybes kovoti su piktnaudžiavimo schemomis, nes jie turėtų galimybę atlikti papildomus patikrinimus, kad nustatytų, ar prašymai suteikti lengvatą yra pagrįsti ir turi būti patenkinti. Viena iš tokių priemonių yra riba, susijusi su bendra dividendų suma. Ta riba turėtų būti apskaičiuojama kiekvienam registruotajam savininkui arba investuotojui, turinčiam teisę į išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatą, jei registruotasis savininkas yra kolektyvinio investavimo subjektas arba tokio subjekto paskirtas juridinis asmuo. Ta riba neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai teisę pasinaudoti lengvata turi kolektyvinio investavimo subjektas, kuris yra įsteigtas ir reguliuojamas Sąjungoje, valstybės narės valstybinė pensijų sistema arba profesinių pensijų įstaiga, kuri yra valstybės narės įregistruota arba kuriai ji yra išdavusi leidimą pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/2341 (4) 9 straipsnio 1 dalį. Tie subjektai, sistemos ir įstaigos yra griežtai reguliuojami, jų priežiūrą vykdo nacionalinės kompetentingos institucijos ir joms taikoma griežta vidaus kontrolė. Tokiu reguliavimu ir priežiūra užtikrinamas atitinkamų taisyklių vykdymas ir kuo labiau sumažinama sukčiavimo mokesčiais ir piktnaudžiavimo mokesčiais rizika;

(25)

vis dėlto yra atvejų, kai mokesčių mokėtojai galėtų prašyti taikyti sumažintą išskaičiuojamojo mokesčio tarifą, remdamiesi nacionalinėmis taisyklėmis įgyvendinamais Sąjungos teisės aktais. Taip paprastai būtų tuo atveju, kai pagal nacionalines taisykles užtikrinama, kad įsisteigimo laisvės arba laisvo kapitalo judėjimo teisės būtų vienodai suteikiamos panašiomis vidaus ir užsienio situacijomis, arba tais atvejais, kai direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Tokiais atvejais gali prireikti atlikti patikrinimus, visų pirma siekiant įvertinti, ar situacijos panašios ir ar nacionalinė teisė taikytina tarpvalstybiniams atvejams. Jei tokius patikrinimus reikalaujama atlikti, valstybės narės turėtų turėti galimybę tuos atvejus traktuoti pagal jų esamą nacionalinę lengvatų prie pajamų šaltinio sistemą, nes taip išskaičiuojamojo mokesčio permokos grąžinimo lengvatos būtų taikomos greičiausiu ir saugiausiu būdu;

(26)

atsižvelgiant į svarbų sertifikuotų finansų tarpininkų vaidmenį teikiant išsamią ir teisingą informaciją, kuri yra išskaičiuojamojo mokesčio lengvatos arba grąžinimo pagrindas, tikslinga valstybių narių nacionalinėse taisyklėse nustatyti bent jau taisykles, pagal kurias sertifikuoti finansų tarpininkai gali būti laikomi visiškai ar iš dalies atsakingais dėl išskaičiuojamojo mokesčio pajamų praradimo, įvykusio dėl to, kad jie visiškai ar iš dalies nesilaikė pagrindinių šioje direktyvoje nustatytų pareigų. Valstybės narės turėtų turėti galimybę savo nacionalinėse taisyklėse nustatyti bendrąją ir individualiąją sertifikuotų finansų tarpininkų, prašančių suteikti lengvatą, atsakomybę be kaltės. Be to, kiti atsakomybės aspektai ir toliau turėtų būti visapusiškai reglamentuojami valstybių narių nacionalinėmis taisyklėmis. Tie kiti aspektai apima kartu arba individualiai veikiančius mokestį išskaičiuojančius asmenis, kurie veikia ne kaip sertifikuoti finansiniai tarpininkai, ir atvejus, susijusius su tiesiogine arba netiesiogine registruotųjų savininkų ir investuotojų, kurie sertifikuotiems finansų tarpininkams pateikia neišsamią arba neteisingą informaciją, atsakomybe. Šioje direktyvoje nenustatomos taisyklės dėl atsakomybės, susijusios su standartine grąžinimo sistema;

(27)

siekiant užtikrinti taikytinų taisyklių veiksmingumą, valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų, taikytinų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus. Šios sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(28)

siekiant skatinti KRS kaip visumą ir apsaugoti valstybių narių mokestines pajamas, itin svarbu šią direktyvą tinkamai perkelti į nacionalinę teisę kiekvienoje atitinkamoje valstybėje narėje. Todėl valstybės narės turėtų Komisijai reguliariai teikti statistinę informaciją apie nacionalinių priemonių, priimtų pagal šią direktyvą, įgyvendinimą ir vykdymo užtikrinimą jų teritorijoje. Komisija, remdamasi valstybių narių pateikta informacija ir kitais turimais duomenimis, turėtų parengti taikytinų taisyklių veiksmingumo vertinimą. Jį atlikdama, Komisija turėtų apsvarstyti būtinybę šia direktyva nustatytas taisykles atnaujinti;

(29)

siekiant užtikrinti vienodas šios direktyvos įgyvendinimo sąlygas, ypač dėl skaitmeninės rezidavimo vietos mokesčių tikslais pažymos, portalo, finansų tarpininkų duomenų teikimo, registruotojo savininko deklaracijos ir prašymo suteikti lengvatą pagal šią direktyvą, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai priimti standartines nesudėtingas formas, įskaitant lingvistines nuostatas. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (5);

(30)

bet koks duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą turėtų būti atliekamas laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (6). Duomenų tvarkymo veikla, numatyta pagal šią direktyvą, turi tikslą tarnauti bendram viešajam interesui, konkrečiai apmokestinimo klausimų srityje, ir papildomus tikslus kovoti su sukčiavimu mokesčiais, mokesčių vengimu ir mokesčių slėpimu, užtikrinti mokestines pajamas ir skatinti teisingą apmokestinimą, o tai stiprina socialinės, politinės ir ekonominės įtraukties valstybėse narėse galimybes. Todėl, siekiant tinkamai taikyti šią direktyvą ir apsaugoti tuos bendro viešojo intereso tikslus, valstybės narės turėtų turėti galimybę apriboti tam tikrų Reglamente (ES) 2016/679 nustatytų duomenų subjektų teisių taikymo sritį. Vis dėlto tokie apribojimai neturėtų viršyti to, kas tikrai būtina tiems tikslams pasiekti. Kalbant apie papildomą informaciją, kurios pagal šią direktyvą gali būti reikalaujama mokesčių mokėtojo rezidavimo vietai mokesčių tikslais įrodyti, tokios informacijos, susijusios su fiziniu asmeniu, rinkimas turėtų būti suprantamas kaip apsiribojantis fizinio asmens tapatybės nustatymu;

(31)

kadangi šios direktyvos tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl tarpvalstybinio atitinkamų sandorių pobūdžio ir būtinybės mažinti reikalavimų vykdymo išlaidas visoje vidaus rinkoje tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(32)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (7) 42 straipsnio 1 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, ir jis pateikė nuomonę 2023 m. rugpjūčio 8 d.,