EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32019D1732

Komisijos sprendimas (ES) 2019/1732 2019 m. birželio 6 d. byloje SA.33159 (2015/C) dėl tam tikrų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimo Danijoje (pranešta dokumentu Nr. C(2019) 3926) (Tekstas autentiškas tik danų kalba) (Tekstas svarbus EEE)

C/2019/3926

OJ L 264, 17.10.2019, p. 5–38 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

Legal status of the document In force

ELI: http://data.europa.eu/eli/dec/2019/1732/oj

17.10.2019   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 264/5


KOMISIJOS SPRENDIMAS (ES) 2019/1732

2019 m. birželio 6 d.

byloje SA.33159 (2015/C) dėl tam tikrų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimo Danijoje

(pranešta dokumentu Nr. C(2019) 3926)

(Tekstas autentiškas tik danų kalba)

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV),

atsižvelgdama į Tarybos reglamentą (ES) 2015/1589 (1), ypač į jo 15 straipsnio 1 dalį,

pakvietusi suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6 straipsnį (atitinkantį Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 6 straipsnį) (2),

kadangi:

1.   PROCEDŪRA

(1)

2011 m. birželio 9 d. Komisija gavo asociacijos „Margarineforeningen“ (toliau – MIFU) skundą dėl 2011 m. kovo 30 d. Danijos įstatymo Nr. 247 dėl tam tikrų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimo (3) (toliau – įstatymas). Įstatymas įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d., tačiau vėliau (nuo 2013 m. sausio 1 d.) buvo panaikintas. Skundas pateiktas dėl neapmokestintų produktų gamintojams galbūt teiktos pagalbos.

(2)

Siekiant išsiaiškinti padėtį, 2011 m. liepos 4 d. Danijai nusiųstas prašymas pateikti informacijos. Komisija persiuntė pirminį skundą Danijos institucijoms ir paprašė jų per 20 darbo dienų pateikti savo faktų suvestinę ir taip atsakyti į skundo pateikėjo teiginius arba pranešti apie priemonę Komisijai kaip apie valstybės pagalbą, kad Komisija ją patvirtintų. 2011 m. liepos 18 d. Danija paprašė pratęsti šį terminą. Terminas pratęstas iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.2011 m. rugsėjo 7 d. Danija atsakė į Komisijos raštą ir išdėstė savo poziciją skundo pateikėjo iškeltais klausimais.

(3)

2011 m. spalio 13 d. Komisija persiuntė Danijos pastabas skundo pateikėjui. 2011 m. birželio 27 d., liepos 28 d., rugsėjo 12 d. ir lapkričio 15 d. skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos savo skundui pagrįsti.

(4)

2011 m. gruodžio 14 d. Komisija pranešė Danijai, kad nagrinėjamoji priemonė buvo užregistruota kaip pagalba, apie kurią nepranešta, registracijos numeris – SA.33159 (2011/NN), nes įstatymas įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d., tačiau apie jį nebuvo pranešta Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

(5)

2012 m. kovo 13 d. skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos savo skundui pagrįsti.

(6)

2012 m. kovo 16 d. įvyko Komisijos ir Danijos atstovų posėdis. 2012 m. balandžio 12 d. Komisija persiuntė visą skundą Danijos institucijoms ir paprašė atsakyti į skundo pateikėjo iškeltus klausimus ir pateikti paaiškinimus. Jeigu, Danijos institucijų nuomone, priemonė nekelia susirūpinimo dėl valstybės pagalbos, jos turėtų pateikti savo faktų suvestinę ir pagrįsti savo poziciją. Paprašiusi pratęsti terminą atsakymui pateikti, 2012 m. rugsėjo 13 d. Danija atsakė į 2012 m. balandžio 12 d. Komisijos raštą.

(7)

2012 m. spalio 30 d. Komisija persiuntė Danijos institucijų pastabas skundo pateikėjui. 2012 m. lapkričio 30 d. skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos savo skundui pagrįsti.

(8)

2013 m. gegužės 16 d. (po to, kai 2013 m. sausio 1 d. įstatymas nustojo galioti) surengtas Komisijos ir skundo pateikėjo susitikimas.

(9)

2015 m. vasario 4 d. raštu (C(2015) 535 final) Komisija pranešė Danijai apie savo sprendimą dėl įstatymo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti tyrimo procedūrą).

(10)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija nurodė, kad įstatyme nustatytos priemonės pasižymi visomis valstybės pagalbos ypatybėmis, ir paprašė Danijos pateikti savo pastabas ir visą informaciją, kuri padėtų įvertinti tą pagalbą.

(11)

2015 m. gegužės 26 d. raštu Danija pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą.

(12)

Sprendimas pradėti tyrimo procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (4). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis per vieną mėnesį pateikti savo pastabas. Komisija gavo pastabas dėl sprendime pradėti tyrimo procedūrą nurodytų priemonių iš trijų suinteresuotųjų šalių. Gautos pastabos 2015 m. spalio 22 d. ir lapkričio 9 d. raštais persiųstos Danijai. Danija atsakė į tas pastabas 2015 m. gruodžio 21 d. ir 2016 m. sausio 29 d.2017 m. rugpjūčio 10 d. raštu Komisija paprašė Danijos pateikti papildomos informacijos. 2017 m. gruodžio 15 d. raštu Danija pateikė papildomos informacijos.

2.   APRAŠYMAS

(13)

Danijos įstatymu dėl tam tikrų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimo siekta ir skatinti geresnę mitybą, ir pagerinti Danijos gyventojų sveikatą (5). Šiuos tikslus užsibrėžta pasiekti apmokestinus pagrindinius Danijos sočiųjų riebalų vartojimo šaltinius (žr. 37 konstatuojamąją dalį), tačiau kartu ketinta atsižvelgti į oficialias mitybos gaires (6) (žr. 47 konstatuojamąją dalį) ir kitus aspektus (pvz., žr. 34 konstatuojamąją dalį), dėl to tam tikriems produktams mokestis nebuvo taikomas.

(14)

Įstatymas galiojo nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., todėl šiam sprendimui aktualus būtent šis laikotarpis.

(15)

Pagal įstatymą mokestis skaičiuotas pagal įstatymo 1 straipsnyje nurodytų ir Sąjungos kombinuotosios nomenklatūros kodu pažymėtų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų svorį, jei maisto produkto sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis sudarė daugiau kaip 2,3 % produkto svorio. Buvo nurodyti šie maisto produktai:

i)

mėsa pagal įstatymo I priede pateiktą lentelę;

ii)

pieno produktai, žymimi kodais 0401–0406;

iii)

lydyti arba kitu būdu gauti gyvūniniai riebalai, žymimi kodais 1501–1504 ir 1516;

iv)

maistiniai aliejai ir riebalai, žymimi kodais 1507–1516;

v)

margarinas ir kiti maisto produktai, žymimi kodu 1517;

vi)

tepamieji mišiniai, žymimi kodu 2106;

vii)

kiti maisto produktai, kuriuos, remiantis bendru jų savybių įvertinimu, naudojimu ir pardavimo būdu, galima laikyti i–vi punktuose nurodytų produktų pakaitalais arba juos imituojančiais produktais.

(16)

Pagal įstatymo 2 straipsnį nustatytas mokesčio tarifas buvo 16 DKK už vieną atitinkamo maisto produkto sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kilogramą.

(17)

Įstatymo 3 straipsnyje buvo nurodyta, kad mokestį privalo mokėti tie veiklos vykdytojai, kurie komerciniai tikslais:

a)

gamina apmokestinamą maisto produktą Danijoje;

b)

gauna apmokestinamą maisto produktą Danijoje iš kitos ES šalies;

c)

importuoja apmokestinamą maisto produktą į Daniją iš ES nepriklausančios šalies arba iš ES esančios teritorijos, kuri nepriklauso ES fiskalinei teritorijai, arba

d)

parduoda apmokestinamą maisto produktą iš kitos ES šalies ir tą maisto produktą tiesiogiai arba netiesiogiai siunčia arba gabena (arba tas maisto produktas tiesiogiai arba netiesiogiai siunčiamas arba gabenamas pardavėjo vardu) nekomerciniam pirkėjui Danijoje (nuotolinis pardavimas) ir yra užregistruotas pagal PVM įstatymo 47 skirsnio 2 dalį (7).

(18)

Įmonės, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta sudarė 50 000 DKK (neįskaičiuojant mokesčio) arba mažiau, nuo mokesčio mokėjimo (ir registracijos pagal įstatymą) buvo atleistos (įstatymo 4 straipsnio 6 dalis).

(19)

Įstatymo 1 straipsnio 2–7 dalyse nurodytų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis buvo nustatytas remiantis:

a)

maistingumo etikete, jeigu maisto produktas buvo ja ženklinamas ir jeigu joje buvo nurodomas maisto produkto sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis,

b)

viešai prieinama informacija apie maisto produktą, kurioje nurodytos vidutinės maisto produktų skaičiaus normos. Viešai prieinama informacija apie maisto produktą – tai normos, skelbiamos Maisto produktų sudėties duomenų banke (8),

c)

technine maisto produkto analize.

(20)

Jeigu pirmiau minėtais metodais bazinio kiekio, pagal kurį būtų mokamas mokestis, nebuvo galima nustatyti, mokestis turėjo būti mokamas remiantis maisto produkto sudėtyje esančiu bendru riebalų kiekiu arba maisto produkto grynuoju svoriu.

2.1.   SPECIALIOS NUOSTATOS DĖL IMPORTUOJAMŲ MAISTO PRODUKTŲ, KURIE NENURODYTI ĮSTATYMO 1 STRAIPSNYJE, BET KURIŲ SUDĖTYJE YRA ĮSTATYMO 1 STRAIPSNYJE NURODYTO (-Ų) MAISTO PRODUKTO (-Ų), APMOKESTINIMO

(21)

Pagal įstatymo 8 straipsnį už maisto gamybai panaudotas sudedamąsias dalis, gautas iš kurio nors įstatymo 1 straipsnyje nurodyto apmokestinamo maisto produkto, jeigu tas maisto produktas buvo gautas Danijoje, importuotas į Daniją arba parduotas Danijoje nuotolinės prekybos būdu, turėjo būti mokamas sudedamųjų medžiagų kiekio mokestis. Kiekio mokestis buvo taikomas tik maisto produktui, kuris buvo gautas Danijoje, importuotas į Daniją arba parduotas Danijoje nuotolinės prekybos būdu, nes apmokestinamas maisto produktas, gaminamas Danijoje, visada buvo apmokestinamas „grynąja“ forma pirmu pardavimo ir (arba) naudojimo momentu, todėl Danijoje pagamintų maisto produktų nereikėjo apmokestinti kiekio mokesčiu.

(22)

Pagal įstatymo 12 straipsnį mokestis buvo apskaičiuojamas pagal sočiųjų riebalų, esančių 1 straipsnyje nurodyto apmokestinamo maisto produkto sudedamosiose dalyse, kurios naudotos gaminant gautą, importuotą arba nuotolinės prekybos būdu parduotą maisto produktą, svorį.

(23)

Pagal įstatymo 1 straipsnio antrą pastraipą įmonės mokesčio mokėtojos turėjo gebėti dokumentais patvirtinti sočiųjų riebalų, esančių gaminamo maisto produkto sudedamųjų dalių sudėtyje, svorį ir paprašytos pateikti gamintojo deklaraciją dėl jų svorio. Sudedamųjų dalių, kurioms taikytas kiekio mokestis, kaip nurodyta 1 straipsnio 1 dalyje, t. y. mėsos atveju, mokesčio bazė turėjo būti nustatoma pagal I priede pateiktas vidutines normas.

(24)

Kitų kiekio mokesčiu apmokestinamų sudedamųjų dalių atveju, gamintojas, išduodamas gamintojo deklaraciją, galėjo naudotis viešai prieinama informacija apie maisto produktą, kurioje nurodomos vidutinės sočiųjų riebalų kiekio, esančio konkrečiuose maisto produktuose, normos, ir pagal tai apskaičiuoti sudedamųjų medžiagų, kurios yra apmokestinamos kiekio mokesčiu ir yra naudojamos maisto produktui gaminti, mokesčio bazę.

(25)

Jeigu įmonė mokesčio mokėtoja negalėjo pateikti nurodytos gamintojo deklaracijos, sudedamosios medžiagos, išskyrus įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytas sudedamąsias medžiagas, buvo apmokestinamos kiekio mokesčiu pagal visą maisto produkto sudėtyje esančių sočiųjų ir nesočiųjų riebalų kiekį arba, jeigu tokios informacijos nebuvo galima pateikti, pagal grynąjį maisto produkto svorį.

(26)

Jeigu Danijos mokesčių ir muitų administravimo institucija nustatydavo, kad pagal įstatymo 12 straipsnio 2 dalį apskaičiuotas kiekio mokestis būtų didesnis už mokestį, apskaičiuotą pagal visą sudėtyje esantį riebalų kiekį arba grynąjį svorį, Danijos mokesčių ir muitų administravimo institucija mokesčio bazę galėjo nustatyti remdamasi sąmata.

2.2.   TARIAMOS PAGALBOS PRIEMONĖS

(27)

Kaip nurodyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8 skirsnyje, įstatyme buvo numatytos 6 galimos pagalbos priemonės. Tai:

1)

1 priemonė. Į įstatymo 1 straipsnyje pateiktą maisto produktų, kuriems taikomas mokestis, sąrašą neįtraukti tam tikri maisto produktai, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.1 skirsnyje.

2)

2 priemonė. Maisto produktų, kurių sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis neviršija 2,3 % ribos, neapmokestinimas, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.2 skirsnyje.

3)

3 priemonė. Įmonių, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta iš viso sudarė 50 000 DKK arba mažiau, atleidimas nuo mokesčio mokėjimo, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.3 skirsnyje.

4)

4 priemonė. Žmonėms vartoti neskirtų produktų, pvz., pašarų, neapmokestinimas, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.4 skirsnyje.

5)

5 priemonė. Nevienodos sąlygos, kada ir kaip renkamas mokestis, vietos ir importuotiems produktams, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.5 skirsnyje.

6)

6 priemonė. Mokesčio atidėjimo ir mokesčio atskaitos tvarka, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.6 skirsnyje.

3.   PAGRINDAS INICIJUOTI OFICIALIĄ TYRIMO PROCEDŪRĄ

(28)

Remdamasi turima informacija, sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija laikėsi preliminarios pozicijos, kad 1–3 ir 5–6 priemonės atitinka SESV 107 straipsnio 1 dalyje išdėstytas sąlygas. Padaryta išvada, kad priemonės nėra pagrįstos bazinės sistemos pobūdžiu arba bendra struktūra, nes Danija neįrodė, kad priemonės buvo būtinos tam, kad bendra sočiųjų riebalų mokesčio sistema veiktų efektyviai ir kad tarp tariamų specifinių priemonių ypatumų ir tam tik tikrų grupių gamintojams taikomos mokesčio lengvatos esama ryšio.

(29)

Komisija pradėjo tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, nes pagal tuo metu turėtą informaciją jai kilo abejonių, ar kuri nors iš tų priemonių yra suderinama su vidaus rinka.

4.   DANIJOS INSTITUCIJŲ PASTABOS DĖL OFICIALIOS TYRIMO PROCEDŪROS INICIJAVIMO

(30)

2015 m. gegužės 26 d. Danijos institucijos pateikė Komisijai savo pastabas. Atsižvelgdama į 2015 m. gruodžio 18 d. įvykusio Komisijos ir Danijos institucijų atstovų susitikimo rezultatus ir atsakydama į suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas, 2015 m. gruodžio 21 d. ir 2016 m. sausio 29 d. Danija pateikė papildomų pastabų. Pastabas galima suskirstyti į tris dalis – dėl bazinės sistemos, dėl apmokestinimo ribų ir dėl nevienodų sąlygų.

4.1.   BAZINĖ SISTEMA

4.1.1.   MOKESČIO TIKSLAS

(31)

Danija pakartoja, kad įstatymo tikslai buvo „skatinti geresnę mitybą, taigi gerinti gyventojų sveikatą“ (9). Juo nenorėta užkrauti piniginės naštos (visiems) produktams, kurių sudėtyje apskritai yra sočiųjų riebalų – siekta apmokestinti tik tuos produktus, kurie yra pagrindiniai sočiųjų riebalų šaltiniai Danijoje (10), kartu atsižvelgiant į oficialias mitybos gaires (11). Vadovaujantis šiuo tikslu, mokesčiu buvo siekiama skatinti vartoti mažiau sočiųjų riebalų ir produktus, kurių sudėtyje yra daugiau sočiųjų riebalų, keisti produktais, kurių sudėtyje yra mažiau sočiųjų riebalų, kartu atsižvelgiant į oficialias mitybos rekomendacijas ir į ekonominį bei administracinį efektyvumą.

(32)

Mokesčiu nebuvo siekiama, kad sotieji riebalai visiškai išnyktų iš Danijos gyventojų mitybos raciono. Riebalus reikėtų įtraukti į įprastos mitybos racioną, nes jie padeda įsisavinti ypač svarbias sočiųjų riebalų rūgštis ir riebaluose tirpius vitaminus. Tačiau, remiantis oficialiomis mitybos gairėmis, iš mėsos ir iš pieno produktų gaunamų riebalų kiekį reikėtų riboti ir iš esmės keisti riebalais, gaunamais iš augalinės kilmės aliejaus ir žuvies (12).

(33)

Danijos institucijos taip pat teigia, kad pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles iš valstybių narių nėra reikalaujama gebėti pateikti teigiamus mokslinius įrodymus, kad mokestinis reglamentavimas iš tiesų daro numatytą poveikį elgsenos ar kitais požiūriais.

4.1.2.   ADMINISTRACINIS IR EKONOMINIS EFEKTYVUMAS

(34)

Danijos institucijos nurodo, kad visada siekia mažinti esamą įmonėms tenkančią administracinę naštą arba, jeigu priimamas naujas teisės aktas, nustatyti tik tokius reikalavimus (ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (toliau – MVĮ)), kurie yra absoliučiai būtini. Viena po kitos dirbusios Vyriausybės šiam tikslui skyrė ypač daug dėmesio. Pavyzdžiui, šis tikslas yra akivaizdus taikant Danijos PVM įstatymą.

(35)

Įstatymo pasiūlymo 2 skirsnyje šie aspektai buvo aprašyti taip: „Nustatant visiškai naują mokestį, reikia atsižvelgti į daugelį aspektų. Viena vertus, siekiant užtikrinti, kad sočiųjų riebalų mokestis darytų kuo didesnį poveikį vartojimui, jis turėtų būti taikomas nemažai daliai įprastų maisto produktų. Jis taip pat turėtų būti kuo paprastesnis ir idealiu atveju renkamas kuo arčiau tiekimo grandinės pradžios, kad administracinę naštą, susijusią su mokesčių mokėtojų registravimu, mokesčio deklaravimu ir mokėjimu, patirtų kuo mažiau subjektų“.

(36)

Kai mokestis yra renkamas tiekimo grandinės pradžioje, o ne pabaigoje (t. y. apmokestinama ne mažmeninė prekyba vartotojams), užtikrinama, kad administracinė našta būtų kuo mažesnė, nes mažmeninės prekybos subjektų yra daug daugiau negu gamintojų ir (arba) importuotojų. Toks požiūris taip pat labiausiai atitiko įstatymo tikslą.

4.1.3.   PAGRINDINIS SOČIŲJŲ RIEBALŲ ŠALTINIS

(37)

Atsižvelgiant į įstatymo tikslus, reikėjo sudaryti maisto produktų, kurie yra apmokestinami kaip pagrindiniai sočiųjų riebalų vartojimo šaltiniai, sąrašą, kuriuo nebūtų prieštaraujama oficialioms mitybos gairėms. Danijos institucijos nurodo, kad, atsižvelgdamos į tikslus ir faktinius Danijos gyventojų vartojimo įpročius ir spręsdamos, kuriuos produktus įtraukti į apmokestinamų produktų sąrašą, kad būtų pasiekti su sveikata ir mityba susiję įstatymo tikslai, jos galėjo naudotis didele veiksmų laisve (13).

(38)

Danijos institucijos tvirtina, jog tai, ar šaltinis, iš kurio gaunami Danijos gyventojų suvartojami sotieji riebalai, yra pagrindinis, nustatoma pagal du veiksnius: i) suvartojamą produkto kiekį ir ii) faktinį produkto sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekį. Tai, kad produkto sudėtyje yra daug sočiųjų riebalų, nebūtinai reiškia, kad tas produktas yra pagrindinis sočiųjų riebalų vartojimo šaltinis Danijoje. Be to, net jei produkto sudėtyje yra sočiųjų riebalų, tai nebūtinai reiškia, kad produktas kelia susirūpinimą dėl poveikio sveikatai, nes produkto sudėtyje riebalų gali būti nedaug ir (arba), remiantis oficialiomis mitybos rekomendacijomis, produktas gali pasižymėti kitomis gerosiomis savybėmis.

(39)

Danija remiasi ataskaita (14), kurioje nurodoma, kad pagrindinis sočiųjų riebalų vartojimo šaltinis Danijoje yra visų rūšių mėsos gaminiai, visų rūšių pieno produktai ir visų rūšių riebalai ir aliejai. Iš šių grupių produktų kartu gaunama 81 % suvartojamų sočiųjų riebalų (iš mėsos – 19 %, iš pieno produktų – 30 %, iš visų rūšių riebalų – 32 %). Kitų grupių produktai nebuvo priskirti prie pagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių, nes jie neturėjo didelės įtakos suvartojamų sočiųjų riebalų kiekiui (6 % arba mažiau). Remdamasi šiais faktais, Danija tvirtina, jog konkrečiai apibrėžti, kas yra ir kas nėra pagrindinis šaltinis, nebuvo būtinybės.

(40)

Konsultacinės įmonės „Incentive“ ataskaitoje (15) nurodyta, kad mokesčio taikymo laikotarpiu buvo apmokestinta 88 % Danijoje suvartotų sočiųjų riebalų (iš pieno produktų – 84 %, iš mėsos – 98 %, iš kitų apmokestinamų produktų – 90 %). Dalis sočiųjų riebalų, gautų iš pieno produktų (16 %) ir mėsos (2 %), nebuvo apmokestinta, nes jų kiekis neviršijo įstatymo 1 straipsnyje nustatytos 2,3 % ribos.

(41)

Danija toliau nurodo, kad sotieji riebalai, esantys, pavyzdžiui, duonos, traškučių, džiūvėsių ir ledinukų sudėtyje, pagal įstatymą buvo apmokestinami, taip pat buvo apmokestinami sotieji riebalai, esantys pieno produktų, riebalų, aliejų ir mėsos, naudotos perdirbtiems maisto produktams gaminti, sudėtyje.

(42)

Danija remiasi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB (16) dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo, kurioje apibrėžta, kad mėsa yra žinduolių ir paukščių rūšių „skeletiniai raumenys“ <...>, pripažinti tinkamais žmonių vartojimui <...>.

(43)

Danija daro išvadą, kad paukštiena pagal apibrėžtį yra mėsos rūšis, kaip kiauliena ir jautiena, todėl paukštienos neapmokestinimas, kai kitų rūšių mėsa yra apmokestinama, būtų nepagrįstas. Tam tikros rūšies sūrio (pvz., ožkų pieno sūrio) arba aliejaus (pvz., sezamų aliejaus) neapmokestinimas, kai visų kitų rūšių sūris ir aliejus yra apmokestinami, taip pat būtų nepagrįstas.

(44)

Danijos nuomone, paukštienos neapmokestinimu taip pat būtų prieštaraujama pagrindiniam įstatymo tikslui – užtikrinti, kad produktai, kurie yra artimi apmokestinamų maisto produktų pakaitalai, taip pat būtų apmokestinami (17).

4.1.4.   NEPAGRINDINIS SOČIŲJŲ RIEBALŲ ŠALTINIS

(45)

Visi sočiųjų riebalų šaltiniai, kurie pagal 38 konstatuojamojoje dalyje apibrėžtus du kriterijus nebuvo priskirti prie pagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių, logiškai laikyti nepagrindiniais sočiųjų riebalų šaltiniais. Prie produktų, kurių sudėtyje nėra sočiųjų riebalų, priskiriami tik tam tikri vaisiai ir daržovės (pvz., salotos ir melionai) bei kelių rūšių žuvis. Prie produktų, kurių sudėtyje yra 0,1–0,5 % sočiųjų riebalų, priskiriami beveik visų kitų rūšių vaisiai ir daržovės.

(46)

Maisto produktai, iš kurių gaunami sotieji riebalai sudarė 1 % ar mažiau viso suvartoto sočiųjų riebalų kiekio (pavyzdžiui, žuvis (18), kiaušiniai, riešutai ir grūdai (19)), nebuvo priskiriami prie pagrindinių sočiųjų riebalų vartojimo šaltinių. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios šie produktai nebuvo įtraukti į įstatymo 1 skirsnyje nurodytas produktų kategorijas.

4.1.5.   MITYBOS REKOMENDACIJOS DANIJOJE

(47)

Danija teigia, kad mokesčio paskatinti vartojimo pokyčiai atitiktų Danijos veterinarijos ir maisto administracijos mitybos gaires, tai yra Danijos oficialias sveikos gyvensenos rekomendacijas. Į šias oficialias rekomendacijas įtrauktos 8 mitybos gairės „Mitybos kompasas. Kelias sveikos pusiausvyros link“ (20): valgyti vaisius ir daržoves (po 6 kasdien), valgyti žuvį ir žuvies produktus (keletą kartų per savaitę), valgyti bulves, ryžius arba makaronus ir viso grūdo miltų duoną (kasdien), sumažinti cukraus (ypač gaiviųjų gėrimų, kepinių ir pyragų) vartojimą, sumažinti riebalų (ypač gaunamų iš pieno produktų ir mėsos) vartojimą ir rinktis liesus produktus, įvairinti suvartojamo maisto kiekį ir išlaikyti įprastą svorį, troškulį malšinti vandeniu, užsiimti fizine veikla (bent po 30 minučių kasdien). Be to, mitybos gairėse rekomenduojama pagal sveikos mitybos planą kasdien suvartoti po 500 ml liesų pieno produktų, pavyzdžiui, nugriebto pieno arba pasukų (21). Šios rekomendacijos pateiktos remiantis pieno produktų teikiama maistine verte ir nauda sveikatai (22).

(48)

Danija paaiškina, kad vaisių, daržovių ir žuvies vartojimo negalima lyginti su sūrio, mėsos ir sviesto vartojimu, net jei sočiųjų riebalų yra abiejų rūšių produktų sudėtyje. Iš vaisių ir daržovių gaunama angliavandenių, skaidulų ir įvairių vitaminų (23). Remiantis 2003–2008 m. Danijos gyventojų mitybos įpročių tyrimu, ir suaugusieji, ir vaikai vaisių, ypač daržovių, suvartojo mažiau už rekomenduojamas normas (24).

(49)

Danija teigia, kad Danijos technikos universiteto (DTU) Nacionalinio maisto instituto ataskaitoje dėl vaisių, daržovių ir sveikatos padaryta išvada, jog beveik per kiekvieną tyrimą nustatoma, kad tarp vaisių ir daržovių vartojimo ir rizikos susirgti širdies bei kraujagyslių ligomis esama atvirkštinio ryšio. Atlikus įvairius tyrimus taip pat nustatyta, kad kuo daugiau vaisių ir daržovių suvartojama, tuo didesnė nauda sveikatai (25).

(50)

Bulvės – svarbus angliavandenių ir maistinių skaidulų šaltinis, jose daug maistinių skaidulų, vitaminų C ir B, tiamino ir niacino. Be to, bulvių sudėtyje tėra 0,1 % sočiųjų riebalų, tai vienas iš sočiausių maisto produktų. Oficialiose mitybos gairėse bulves rekomenduojama vartoti kasdien (26). Kaip alternatyvą taip pat rekomenduojama vartoti ryžius ir makaronus. Maistinių skaidulų ypač daug viso grūdo ryžiuose ir iš viso grūdo miltų pagamintuose makaronuose (27).

(51)

Grūdiniuose produktuose yra svarbių maistinių medžiagų, o viso grūdo produktuose gausu maistinių skaidulų ir B grupės vitaminų. Oficialiose mitybos gairėse duoną ir grūdinius produktus rekomenduojama vartoti kasdien (28).

(52)

Žuvyje yra labai svarbių riebiųjų rūgščių, vitamino D, jodo ir seleno, kuriuos iš kitų maisto produktų įsisavinti sunku. Įvairių rūšių žuvyje yra skirtingas kiekis šių sveikatai naudingų medžiagų. Taigi, reikėtų vartoti įvairių rūšių ir riebią, ir liesą žuvį (29).

(53)

Danija pažymi, kad iš 2003–2008 m. Danijos gyventojų mitybos įpročių tyrimo matyti, kad ir suaugusiųjų, ir vaikų suvartojamas žuvies kiekis yra daugiau nei perpus mažesnis už rekomenduojamas normas. Be to, mažas žuvies vartojimas yra viena iš priežasčių, dėl kurių Danijos gyventojams trūksta vitamino D (30). Danijos veterinarijos ir maisto administracijos ataskaitoje dėl žuvies vartojimo pažymėta, kad ypač daug vitamino D yra riebioje žuvyje (31). Be to, atliekant įvairius tyrimus, nustatyta, kad vartojant žuvį mažėja išeminės širdies ligos rizika (32).

(54)

Danija teigia, kad remiantis oficialiomis gairėmis dėl pieno kūdikiams, galiojusiomis tuo metu, kai buvo priimtas įstatymas, nuo 6 mėnesių amžiaus kūdikių mitybos racione motinos pieną būtų galima keisti nenugriebtu pienu, o nuo vienų iki trejų metų amžiaus vaikams reikėtų duoti pusriebio pieno produktus (33).

4.1.6.   BAZINĖS SISTEMOS STRUKTŪRA

(55)

Danija pabrėžia, kad valstybės narės turi teisę pačios nuspręsti, kokia ekonominė politika yra tinkamiausia, ir, įgyvendindamos mokesčių politiką, siekti, pavyzdžiui, su sveikata susijusių tikslų.

(56)

Danija tvirtina, kad bazinė sistema nagrinėjamuoju atveju yra sočiųjų riebalų, gaunamų iš pagrindinių Danijos sočiųjų riebalų vartojimo šaltinių, mokestis, taikomas atsižvelgiant į oficialias mitybos rekomendacijas. Kitaip tariant, „įprastas“ apmokestinimas pagal įstatymą yra sočiųjų riebalų, esančių pagrindiniais Danijos gyventojų suvartojamų sočiųjų riebalų šaltiniais laikomų produktų sudėtyje, apmokestinimas atsižvelgiant į oficialias mitybos rekomendacijas. Tie produktai ir jų tiesioginiai pakaitalai yra pagal įstatymą apmokestinami produktai. Danija tvirtina, kad jokie maisto produktai savaime nėra neapmokestinami ir kad per visą įstatymo rengimo etapą kaip pagrindiniu principu vadovautasi oficialiomis mitybos gairėmis.

(57)

Pagal Komisijos sprendime pradėti tyrimo procedūrą nurodytą bazinę sistemą būtų apmokestinami praktiškai visų rūšių maisto produktai. Tačiau tokia bazine sistema būtų prieštaraujama paties įstatymo tikslams. Apmokestinus visų maisto produktų sudėtyje esančius sočiuosius riebalus, priemonės poveikis būtų sumenkintas, o pasiektas rezultatas būtų priešingas tikslui ugdyti geresnius mitybos įpročius.

(58)

Be to, tai, kad beveik 90 % visų Danijoje suvartojamų sočiųjų riebalų pagal įstatymą yra apmokestinami (34), leidžia teigti, kad įstatymo taikymo sritis jokiais aspektais nėra nustatyta nepagrįstai. Priešingai – ji yra kruopščiai apibrėžta, kad apimtų visus svarbiausius šaltinius.

4.2.   2,3 % APMOKESTINIMO RIBA

(59)

Danijos institucijų nuomone, valstybės narės turi teisę pačios spręsti, kaip, įgyvendinant mokesčių politiką, siekti su sveikata susijusių tikslų, įskaitant teisę spręsti, kokios objektyviai pagrįstos ribos, jų nuomone, yra tinkamos, kad tie su sveikata susiję tikslai būtų pasiekti (35). Konkrečią ribą turi nustatyti valstybė narė, tačiau pasirinkta riba turi atitikti intervalą, kurį galima pagrįsti vadovaujantis įstatymo paskirtimi.

(60)

Siekdama pagrįsti šį argumentą, Danija remiasi Sąjungos teismų praktika, pagal kurią priemonė, kurią sudaro objektyvūs kriterijai ir kuri yra taikoma visiems tuos kriterijus atitinkantiems potencialiai suinteresuotiesiems asmenims, nelaikoma atrankia (36).

(61)

Danija toliau tvirtina, kad norint atsakyti į klausimą, ar 2,3 % riba buvo priemonė, kuria nukrypta nuo įprastos mokesčių tvarkos, reikėtų įvertinti, ar tos ribos nesiekiančių produktų gamintojų padėtis faktiniu ir teisiniu požiūriais buvo panaši į ribą viršijančių produktų gamintojų padėtį (37). Todėl, vertinant ribos poveikį, reikia atsižvelgti į mokesčių tvarkos tikslus (38).

(62)

Taigi kyla esminis klausimas – ar pagal priemonės poveikį buvo nukrypta nuo bazinės sistemos tikslų.

(63)

Šiuo atžvilgiu Danija remiasi Bendrojo Teismo sprendimu British Aggregates, kuriame Bendrasis Teismas konstatavo, kad kai kurios neapmokestintos medžiagos buvo bent tiek pat kenksmingos arba net kenksmingesnės aplinkai negu kitų apmokestintų medžiagų gavyba ir kad nebuvo įrodyta, jog neapmokestintų medžiagų ir apmokestintų medžiagų padėtis skiriasi būtent neapmokestintų medžiagų gavybos žalingu poveikiu aplinkai (39). Jeigu priemonės poveikis padeda siekti sistemos tikslo, tada ta priemone nuo bazinės sistemos nėra nukrypstama (40).

(64)

Pasak Danijos institucijų, 2,3 % riba buvo nustatyta atsižvelgiant į esminę įstatymo paskirtį. Aiškinamajame rašte nurodyta: „Maisto produktams, kurie yra apmokestinami, siūloma nustatyti de minimis ribą, kad į mokesčio taikymo sritį būtų įtraukta kuo mažiau produktų, kurių sudėtyje riebalų yra mažai, ir kad kartu būtų atsižvelgta į tai, kad mitybos rekomendacijose yra nurodyta, jog dalį per dieną suvartoti rekomenduojamų medžiagų turėtų sudaryti riebalai, idealiu atveju – nesotieji.“ (41)

(65)

Sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 107 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad Prevencijos komisija rekomendavo sočiųjų riebalų mokestį taikyti visiems pieno produktams, įskaitant pieną. Danija pripažįsta, kad ši rekomendacija gali būti prasminga, jeigu siekiama siauro tikslo mažinti sočiųjų riebalų vartojimą tarp gyventojų apskritai, tačiau pabrėžia, kad mokesčiu siekta ne tokio siauro tikslo. Priešingai, mokesčio tikslas buvo gerinti Danijos gyventojų mitybos įpročius. Kadangi Prevencijos komisija neatsižvelgė į neigiamą poveikį, kurį darytų visų pieno produktų apmokestinimas ir kuriuo būtų prieštaraujama oficialioms mitybos rekomendacijoms dėl pieno produktų vartojimo, teisės aktų leidėjas dėl šio konkretaus aspekto Prevencijos komisijos pasiūlymo nesilaikė.

(66)

Danijos institucijos nurodo, kad 2,3 % riba užtikrinta, kad mokesčio poveikis nebūtų priešingas oficialioms mitybos gairėms, kuriose konkrečiai rekomenduojama kasdien suvartoti po 500 ml lieso pieno produktų (plg. su 47 konstatuojamąja dalimi) ir vietoj riebios mėsos rinktis liesą mėsą. Nustatyta riba suteikė tvirtesnį postūmį rinktis liesus pieno produktus ir Danija teigia, kad, nenustačius mažiausios apmokestinimo ribos, būtų galima laikyti, kad mokesčio poveikis yra priešingas bendriems mokesčio tikslams skatinti geresnę mitybą ir gerinti Danijos gyventojų sveikatą. Todėl ši riba yra būtina siekiant esminio mokesčio tikslo ir nėra prima facie atranki. Be to, nustačius ribą, sumažinta nepagrįsta administracinė našta.

(67)

Danija tvirtina, kad buvo galima nustatyti 2,0, 2,5 arba net 3,0 % ribą ir kad tokios ribos taip pat darytų teigiamą poveikį Danijos gyventojų sveikatai bei būtų didesnė paskata rinktis mažo riebumo produktus, o ne tuos, kurių sudėtyje yra daugiau riebalų. Tačiau, nustačius 2,3 % ribą, konkrečiai buvo užtikrinta ir tai, kad mokesčio poveikis nebūtų priešingas oficialioms gairėms dėl pieno kūdikiams, kaip nurodyta 54 konstatuojamojoje dalyje.

(68)

Nenugriebto pieno suvartojimas labai priklauso nuo kainos pokyčių. Apskaičiuota, kad kainai padidėjus 1 %, suvartojimas sumažėja 1,14 % (42) Todėl Danija tvirtina, kad nustačius mažesnę negu 2,3 % apmokestinimo ribą, gautas poveikis galėjo būti toks, kad vaikus auginančios šeimos apribotų pieno vartojimą arba vietoj nenugriebto pieno pirktų nugriebtą, nes nugriebtam pienui taikomas mažesnis mokestis. Atitinkamai buvo padaryta prielaida, kad dėl mokesčio Danijoje kūdikiams duodamo nenugriebto pieno suvartojimas galėjo sumažėti, o tai neatitiktų mitybos rekomendacijų. Danijos institucijų nuomone, tai yra pakankamas pagrindas nustatyti 2,3 % ribą ir iš to matyti, kad ribos poveikis padėjo siekti mokesčio tikslų.

(69)

Danija pažymi, kad riba nebuvo skatinama pirkti nenugriebtą pieną vietoj nugriebto pieno. Ta riba buvo tiesiog užtikrinama, kad mokesčiu, atsižvelgiant į jo tikslus, nebūtų trukdoma jokios rūšies pieno vartojimui.

(70)

Atsakydama į Komisijos teiginį, kad didelis maisto produktų, kurių sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis yra mažesnis už 2,3 % ribą, suvartojimas galėjo padaryti reikšmingą įtaką bendram sočiųjų riebalų kiekio suvartojimui (sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 107 konstatuojamoji dalis), Danija teigia, kad, nors šis teiginys yra teisingas, didelis maisto produktų, kurie nesiekia 2,3 % ribos, suvartojimas visada lemia mažesnį maisto produktų, kurie minėtą ribą viršija, suvartojimą. Iš tiesų tai yra pagrindinė mokesčio paskirtis.

(71)

Danija taip pat tvirtina, jog tai, kad kai kurioms įmonėms (pavyzdžiui, pieno gamintojams, bet ne tik) ši riba yra palankesnė, yra tiesiog tokia neišvengiama ribos nustatymo pasekmė. Tai yra pagrindinių ir svarbiausių įstatymo principų taikymo pasekmė.

(72)

Danija taip pat tvirtina, kad vertinant, ar 2,3 % ribą reikėtų laikyti nukrypimu nuo bazinės sistemos, tai, ar galima įrodyti, kad kai kurios įmonės (pavyzdžiui, pieno gamintojai) dėl ribos gavo daugiausia naudos, arba tai, ar riba buvo nustatyta taip, kad pienas nebūtų apmokestinamas, neturi reikšmės. Danija tvirtina, kad reikšmės turi tik tai, ar 2,3 % ribos poveikis padeda, ar nepadeda siekti mokesčio tikslų. Jeigu padeda – riba nėra nukrypimas nuo bazinės sistemos, nes tos ribos nesiekiančių ir ją viršijančių produktų padėtis nėra panaši.

(73)

Atsakydama į sprendime pradėti tyrimo procedūrą išdėstytus klausimus, Danija pateikė informaciją apie mokestines pajamas, gautas pagal įstatymą. Iš tos informacijos matyti, kokį poveikį 2,3 % riba padarė Danijos maisto pramonės įmonėms.

1 lentelė

Mokestinės pajamos pagal įmones, veiklos sritis ir pagrindinius sektorius

(DKK)

Įmonė  (*1)

Veiklos sritis

Pagrindinis pramonės sektorius

2011 m.  (*1)

2012 m.  (*1)

2013 m.  (*1)

Iš viso  (*1)

<...>

Gamyba

Pieno produktų ir sūrių gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Kiaulienos perdirbimas

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Margarino ir kitų maistinių riebalų gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Didmeninė prekyba

Mėsos ir paukštienos produktų gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

 

Kitos srities nespecializuota mažmeninė prekyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Tarpininkavimas

Prekybos centrai

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Kitų rūšių mėsos perdirbimas

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Didmeninė prekyba pieno produktais, kiaušiniais ir kitais maisto produktais

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Didmeninė prekyba

Pakavimo veikla

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Pieno produktų ir sūrių gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Pieno produktų ir sūrių gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gavėjas

Didmeninė prekyba pieno produktais, kiaušiniais ir kitais maisto produktais

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gavėjas

Prekyba nukainotomis prekėmis

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Pieno produktų ir sūrių gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Margarino ir kitų maistinių riebalų gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gavėjas

Nespecializuota didmeninė prekyba maisto produktais ir gėrimais

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Didmeninė prekyba

Mėsos ir paukštienos produktų gamyba

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

Gamyba

Kiaulienos perdirbimas

<...>

<...>

<...>

<...>

2 lentelė

Neapmokestinamų produktų mokestinė vertė. Papildomas mokestis, kuris būtų sumokėtas, jeigu mokestis būtų bendras ir taikomas visų maisto produktų sudėtyje esantiems sotiesiems riebalams

(mln. DKK)

 

Pieno produktai

Mėsa

Kita

Iš viso

Įvertis, remiantis namų ūkių biudžetų tyrimu

140

9

74

223

Įvertis, remiantis „Nielsen“ surinktais prekių skenavimo duomenimis

127

Šaltinis: konsultacinės įmonės INCENTIVE atlikti skaičiavimai, remiantis Danijos statistikos institucijos duomenimis (kainų indeksai ir FU5 lentelė) ir „Nielsen“ surinktais prekių skenavimo duomenimis.

Pastaba. Apskaičiuota, kad apimtų 15 mėnesių laikotarpį. Pagal faktiškai parduotą kiekį. Skaičiai nurodyti neatsižvelgiant į kiekio pokyčius, kurie atsirado dėl to, kad kai kurie produktai nebuvo apmokestinami.

3 lentelė

Apskaičiuota neapmokestintų pieno produktų mokestinė vertė ir <...> (*2) tenkanti jos dalis

(mln. DKK)

 

Bendra vertė

Apskaičiuota <...> tenkanti vertė (*2)

„Incentive“ (namų ūkių biudžetų tyrimas) (43)

140

<...>

„Incentive“ („Nielsen“ surinkti prekių skenavimo duomenys) (43)

127

<...>

Danijos statistikos institucija (maisto suvartojimas) (44)

109–135

<...>

Danijos statistikos institucija (maisto suvartojimas) (44)

Nenugriebto pieno mokestinė vertė

45–82

<...>

Pastaba.Kaip nurodyta sprendime pradėti tyrimo procedūrą, daroma prielaida, kad „Arla Food Amba“ užima 90 % rinkos.

(74)

Iš 1 lentelės galima matyti, kad didžiausias mokesčio mokėtojas pagal sočiųjų riebalų mokesčio įstatymą buvo <...> (45). Pagal 3 lentelę galima daryti išvadą, kad <...> taip pat gavo daugiausia naudos dėl 2,3 % ribos. Įvertinta, kad mokestinė jos vertė siekė <...> DKK . Tačiau iš 2 lentelės aiškiai matyti kad, nors pieno produktų sektorius (140 mln. DKK), taigi ir <...>, dėl ribos gavo daugiausia naudos, ši riba taip pat buvo naudinga mėsos sektoriui (9 mln. DKK) ir kitiems sektoriams (74 mln. DKK).

4.2.1.   TAIKYTI RIBĄ AR KITUS OFICIALIŲ MITYBOS GAIRIŲ LAIKYMOSI BŪDUS

(75)

Danijos institucijos mano, kad riba yra veiksmingas būdas užtikrinti, kad mokesčio poveikis nebūtų priešingas oficialioms mitybos gairėms, ir geriausias būdas siekti įstatymo tikslo.

(76)

Viena teorinė alternatyva galėjo būti subsidija (maisto kuponai arba bendras lėšų pervedimas) siekiant šeimoms kompensuoti dėl mokesčio padidėjusią pieno kainą ir taip paskatinti jas laikytis mitybos gairių. Danija tvirtina, jog užtikrinti, kad subsidija būtų faktiškai panaudota kūdikiams duodamam nenugriebtam pienui pirkti, būtų buvę sudėtinga ir brangu. Be to, bendros problemos, kurią kėlė tai, kad nenustačius ribos dėl mokesčio poveikio būtų mažėjęs apmokestinamų liesų maisto produktų vartojimas, tiksline subsidija arba maisto kuponais nebūtų galima tinkamai išspręsti nepatiriant pernelyg didelių administracinių sunkumų.

(77)

Danija teigia, kad alternatyva, pagal kurią iš dienos priežiūros įstaigų būtų buvę reikalaujama nupirkti ir patiekti tam tikrą kiekį pieno, taip pat neišspręstų problemos, susijusios su vaikų suvartojamu nenugriebto pieno kiekiu, nes vaikai iki vienų metų amžiaus Danijoje prižiūrimi ne dienos priežiūros įstaigose. Ši alternatyva nebūtų pakankama ir siekiant užtikrinti visos rekomenduojamos dienos normos suvartojimą. Nei informavimo, nei švietimo programos, kuriomis būtų siekiama užtikrinti pieno vartojimą nepaisant mokesčio, nebuvo tinkamos alternatyvos. Informavimo apie pieną kūdikiams ir mažiems vaikams kampanijos jau buvo aktyviai vykdomos (46).

(78)

Apibendrindama Danija pakartoja, kad alternatyvios priemonės, skirtos užtikrinti, kad dėl mokesčio neatsirastų oficialioms mitybos gairėms priešingų ekonominių paskatų, būtų buvusios mažiau efektyvios ir veikiausiai brangesnės už nenugriebto pieno neapmokestinimo alternatyvą.

4.3.   APMOKESTINIMO RIBA – 50 000 DKK

(79)

Danija tvirtina, kad 50 000 DKK metinės apmokestinamų maisto produktų apyvartos riba buvo bendra priemonė, taikyta visiems vietos gamintojams, importuotojams, tarpininkams ir nuotolinės prekybos pardavėjams, ir ja vienodomis sąlygomis faktiškai galėjo pasinaudoti visi ekonominės veiklos vykdytojai, tad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ji nėra atranki.

(80)

Kad mokestį būtų lengviau administruoti, buvo nustatyta mažiausia riba, kai gamintojų ir (arba) importuotojų ir Danijos institucijų patiriama administracinė našta dar nėra didesnė už mokestines pajamas.

(81)

Pavyzdžiui, Danijos vertinimu, vištienos importuotojas arba gamintojas, kurio metinė apyvarta nesiekia 50 000 DKK, būtų turėjęs kasmet sumokėti nuo maždaug 500 iki 1 700 DKK (atsižvelgiant į faktinį sočiųjų riebalų kiekį ir sudėtį). Kadangi mokestį reikėjo mokėti kas mėnesį, per mėnesį būtų reikėję sumokėti 44–142 DKK.

(82)

Danija taip pat įvertino, kad mažųjų įmonių išlaidos, susijusios su mokesčio apskaičiavimu ir deklaravimu, sudarytų 100–200 DKK per mėnesį už vieną apmokestinamą maisto produktą.

(83)

81–82 konstatuojamosiose dalyse nurodyti įverčiai apskaičiuoti pagal didžiausią galimą ribos nesiekiančią metinę apyvartą ir tik pagal vieną apmokestinamų produktų rūšį. Danijos nuomone, galima pagrįstai daryti prielaidą, kad yra labai daug ūkininkų, kurių metinė apyvarta nesiekia 50 000 DKK ribos, ir kad jie parduoda daugiau negu vienos rūšies apmokestinamus maisto produktus.

(84)

Danijos nuomone, administraciniu požiūriu, renkant tokias smulkias sumas, būtų atsiradusi neproporcinga biurokratinė ir varginanti našta.

(85)

Danija tvirtina, kad 50 000 DKK riba užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp pajamų, surenkamų iš mokesčio, ir administracinės naštos, kuri tenka ir institucijoms, ir įmonėms.

4.4.   NEVIENODI REIKALAVIMAI VIETOS IR IMPORTUOTIEMS PRODUKTAMS IR PREKYBININKAMS BEI GAVĖJAMS

4.4.1.   NEVIENODI REIKALAVIMAI VIETOS IR IMPORTUOTIEMS PRODUKTAMS

(86)

Danija tvirtina, kad nacionalinės mokestinės priemonės negalima laikyti atrankia vien dėl to, kad pagal ją prekės skirstomos į vietos ir importuotas prekes. Sprendime Banco Santander (47) paaiškinta, jog tai, kad pagal priemonę prekės skirstomos į vietos ir importuotas prekes, gali turėti reikšmės, kai vertinama, ar galėjo būti pažeisti SESV 34, 30 ir (arba) 110 straipsniai, bet ne tada, kai vertinamas SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytas atrankumas.

(87)

Danija taip pat tvirtina, kad pagal priemonę valstybiniai ištekliai nebuvo perduodami. Tai, kad padidėja administracinė našta ir importuotojai patiria papildomų išlaidų, nereiškia, kad yra perduodami valstybiniai ištekliai, kaip nurodyta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Taigi, taikydama kiekio mokestį Danija neatsisakė jokių mokestinių pajamų, kurias kitu atveju būtų galėjusi teisėtai gauti pagal tą priemonę. Remiantis Sąjungos teismų praktika, darytina išvada, kad tokia priemonė pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba (48).

4.4.1.1.    Tiekimo grandinės vieta, kurioje taikomas mokestis

(88)

Sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 121 konstatuojamojoje dalyje Komisija išreiškia abejonę, ar buvo racionalu mokestį taikyti kuo arčiau tiekimo grandinės pradžios. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad mokesčio tikslą labiau atitiktų sočiųjų riebalų apmokestinimas pagal tai, koks jų kiekis yra galutinio produkto sudėtyje.

(89)

Danijos institucijos su tokiu požiūriu nesutinka. Mokestį taikant kuo arčiau tiekimo grandinės pradžios, užtikrinama, kad mokestis būtų kuo tiksliau taikomas pagrindiniams sočiųjų riebalų vartojimo šaltiniams ir kad vartotojai būtų skatinami keisti įpročius bei rinktis sveikesnes alternatyvas. Šio tikslo nebūtų buvę galima siekti tokiu pat mastu, jei būtų apmokestinami visų rūšių maisto produktų sudėtyje esantys sotieji riebalai.

(90)

Mokestį taikant kuo ankstesniu etapu ir tik pagrindiniams sočiųjų riebalų šaltiniams, perdirbtų maisto produktų gamintojai yra skatinami naudoti sveikiausias sudedamąsias dalis. Priešingai Komisijos preliminariai pozicijai, jeigu mokestis būtų taikomas, pavyzdžiui, ir daržovių, iš kurių gaminamas daržovių pyragas, sudėtyje esantiems sotiesiems riebalams, būtų prieštaraujama tikslui skatinti sveikesnius mitybos įpročius. Siekiant paskatinti vartoti pyragus, kurių sudėtyje yra mažiau sviesto ir sūrio ir daugiau, pavyzdžiui, daržovių ir liesų pieno produktų, reikėtų apmokestinti tik sviesto ir sūrio, naudojamų pyragui gaminti, sudėtyje esančius sočiuosius riebalus.

(91)

Siekiant įstatymo tikslų numatyta apmokestinti tik apmokestinamų maisto produktų sudėtyje esančius sočiuosius riebalus, taigi tam, kad mokesčių sistema veiktų ir būtų efektyvi, buvo reikalingas mechanizmas, pagal kurį importuotojas turėjo pateikti gamintojo deklaraciją ir joje nurodyti gamyboje naudotų apmokestinamų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekį. Apmokestinamų maisto produktų, naudotų gaminant perdirbtą maisto produktą, sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekio paprastai nurodyti nebuvo įmanoma.

4.4.2.   NEVIENODI REIKALAVIMAI PREKYBININKAMS IR GAVĖJAMS

(92)

Danija teigia, kad įstatymo pagrindą sudaro sistema, kurioje prekybininkai ir gavėjai yra atskiriami. Toks pat skirstymas į prekybininkus ir gavėjus taikomas Tarybos direktyvoje 2008/118/EB (49), kurioje išdėstytos bendros visiems pagal Sąjungos teisę akcizų mokesčiu apmokestinamiems produktams taikomos nuostatos. Pagal galiojančią tvarką prekybininko sandėlis nėra apmokestinamas, o gavėjo sandėlis – apmokestinamas. Toks skirstymas padarė įtakos sistemos struktūrai ir tai yra logiška pagrindinių ir svarbiausių sistemos principų taikymo pasekmė. Pagal šiuos principus gavėjai nėra diskriminuojami, o prekybininkams nėra suteikiamas atrankusis pranašumas.

(93)

Direktyvoje 2008/118/EB apibrėžta, kad prekybininkas yra „įgaliotas sandėlio savininkas“, tai yra „fizinis ar juridinis asmuo, kuriam valstybės narės kompetentingos institucijos suteikė leidimą vykdant savo veiklą apmokestinamų prekių sandėlyje gaminti, perdirbti, laikyti, priimti ar išsiųsti akcizais apmokestinamas prekes, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas“ (plg. su direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi). Panaši nuostata įtvirtinta įstatymo 4 skirsnio 1 dalyje (plg. su 3 skirsnio 1 dalies 1 punktu).

(94)

Direktyvoje 2008/118/EB taip pat apibrėžiama, kad gavėjas, t. y. „registruotas gavėjas“, yra „fizinis ar juridinis asmuo, kuriam paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos suteikė leidimą vykdant savo veiklą ir tų institucijų nustatytomis sąlygomis priimti iš kitos valstybės narės gabenamas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas“ (plg. su direktyvos 4 straipsnio 9 dalimi). Panaši nuostata įtvirtinta įstatymo 4 skirsnio 3 dalyje (plg. su 3 skirsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais) ir 10 skirsnio 1 dalyje (plg. su 9 skirsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais).

(95)

Pagal įstatymą įmonė, kaip prekybininkė, gali gaminti, perdirbti, saugoti, priimti, iš kitų šalių importuoti ir kitiems prekybininkams tiekti apmokestinamus maisto produktus nemokėdama mokesčio (įstatymo 5 skirsnio 1 dalis).

(96)

Importuotojai, kurie tebuvo tarpininkai parduodant apmokestinamus maisto produktus pagal įstatymą registruotoms įmonėms (t. y. prekybininkams arba gavėjams), galėjo užsiregistruoti kaip prekybininkai (įstatymo 4 skirsnio 3 dalis). Tokie tarpininkai galėjo priimti apmokestinamus maisto produktus iš kitų prekybininkų ir priimti bei importuoti apmokestinamus maisto produktus iš kitų šalių nemokėdami mokesčio (įstatymo 5 skirsnio 2 dalis). Visi kiti importuotojai turėjo registruotis kaip gavėjai (įstatymo 4 skirsnio 1 dalis).

(97)

Įmonė, užregistruota kaip prekybininkė, turėjo mokėti mokestį pagal pristatytus apmokestinamus maisto produktus (įstatymo 7 skirsnio 1 dalis). Įmonė, užregistruota kaip gavėja, turėjo mokėti mokestį pagal gautus ir (arba) importuotus apmokestinamus maisto produktus (įstatymo 7 skirsnio 3 dalis).

(98)

Pagal Direktyvos 2008/118/EB 7 straipsnio 1 dalį prievolė mokėti akcizą atsiranda prekes išleidus vartoti. Paprastai prekės yra išleidžiamos vartoti, kai joms nustojama taikyti akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą arba kai jos importuojamos be akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo (plg. su direktyvos 7 straipsnio 2 dalies a ir d punktais).

(99)

Prekėms nustojama taikyti akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, kai jas gauna registruotas gavėjas (plg. su Direktyvos 2008/118/EB 7 straipsnio 3 dalies a punktu ir 17 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiu. Panaši nuostata įtvirtinta įstatymo 7 skirsnio 3 dalyje).

(100)

Prekėms taip pat nustojama taikyti akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, kai jos priimamos tiesioginio pristatymo vietoje (plg. su Direktyvos 2008/118/EB 7 straipsnio 3 dalies c punktu ir 17 straipsnio 2 dalimi).

(101)

Taigi, ir įstatymu, ir Direktyva 2008/118/EB sukurtose sistemose prekybininkai ir gavėjai iš esmės skiriasi. Prekybininko sandėlis nėra neapmokestinamas, o gavėjo sandėlis – apmokestinamas. Šiuo esminiu skirtumu yra grindžiamas prekybininkams ir gavėjams taikomų reikalavimų nevienodumas.

(102)

Tuo remdamasi Danija tvirtina, kad reikia laikyti, jog 5 ir 6 priemonės yra pagrįstos mokesčių sistemos vidaus logika, pobūdžiu ir valdymu (50) ir kad tos priemonės yra tiesioginė Danijos mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų taikymo pasekmė (51).

5.   SUINTERESUOTŲJŲ ŠALIŲ PASTABOS DĖL OFICIALIOS TYRIMO PROCEDŪROS INICIJAVIMO

(103)

Komisija gavo pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą ir dėl to, kad Danijos riebalų mokesčiui gali būti būdingi pagalbos požymiai, iš viso iš trijų suinteresuotųjų asmenų.

5.1.   „LANDBRUG & FØDEVARER F.M.B.A“ PASTABOS

(104)

2015 m. gegužės 20 d. užregistruotame rašte įmonė „Bech-Bruun Law Firm“, atstovaujanti organizacijai „Landbrug & Fødevarer F.M.B.A“ (toliau – „L&F“), pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą. „L&F“, arba Danijos žemės ūkio ir maisto taryba, atstovauja Danijos ūkininkams ir maisto pramonės sektoriui, įskaitant verslo įmones, prekybos ir ūkininkų asociacijas.

(105)

„L&F“ tvirtina, jog tai, kad tam tikri produktai pagal įstatymą nebuvo apmokestinti, nereiškia, kad „tam tikroms įmonėms buvo akivaizdžiai nepagrįstai arba neobjektyviai sukurtos palankesnės sąlygos“. Apmokestinami produktai yra pagrindiniai sočiųjų riebalų šaltiniai Danijoje ir tuo tie produktai skiriasi nuo kitų produktų.

(106)

Be to, pasak „L&F“, apmokestinami produktai (mėsa, pieno produktai, visų rūšių riebalai, tepamieji mišiniai ir visų jų pakaitalai) ir neapmokestinami produktai (kiaušiniai, riešutai, sėklos, duona, grūdai, bulvės, daržovės, vaisiai, cukrus, ledinukai, priedai, vitaminai, papildai, žuvis, maisto produktai, kurių sudėtyje yra mažiau kaip 2,3 % riebalų) tarpusavyje nekonkuruoja.

5.1.1.   2,3 % RIBA

(107)

„L&F“ teigia, kad 2,3 % riba atitinka Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 (52), kuriuo reglamentuojama, kaip žmonėms vartoti skirtu pienu galima prekiauti Sąjungoje, XIII priede nustatytą ribą. Prie geriamojo pieno galima priskirti tik tame priede nurodytų kategorijų pieną (t. y. žalią pieną, nenugriebtą pieną, pusriebį pieną ir nugriebtą pieną). Apibrėžta, kad nenugriebtas pienas (dan. sødmælk)) yra ne mažiau kaip 3,5 % (m/m) riebumo pienas, tad jis atitinka 2,3 % sočiųjų riebalų ribą. Taigi, Danijos teisės akte buvo pasirinkta riba, pagal kurią Danijos rinkoje parduodamam visų trijų rūšių geriamajam pienui, t. y. nenugriebtam (ne mažiau kaip 3,5 % riebumo) pienui, pusriebiam (1,5–1,8 % riebumo) pienui ir nugriebtam (mažiau negu 0,5 % riebumo) pienui, buvo taikomi vienodi reikalavimai.

(108)

Pasak „L&F“, 2,3 % riba yra proporcingas ir nediskriminuojantis būdas siekti sistemos tikslų ir kartu užtikrinti, kad nebūtų iškraipoma konkurencija.

(109)

Geriamojo pieno neapmokestinimas atitinka Danijoje tuo laikotarpiu galiojusias mitybos rekomendacijas, ypač dėl kūdikių ir vaikų nuo 6 mėnesių iki 3 metų amžiaus (53).

5.2.   ASOCIACIJOS MIFU PASTABOS

(110)

2015 m. balandžio 20 d. užregistruotame rašte <...> (*3)., atstovaujantis asociacijai „Margarineforeningen“ (toliau – MIFU), pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą. Danijos margarino gamintojų asociacija MIFU yra Danijos margarino gamintojų ir importuotojų prekybos organizacija.

5.2.1.   BAZINĖ SISTEMA

(111)

MIFU laikosi nuomonės, kad įstatymo koncepcija prieštarauja sveikatos priežiūros srities tikslui mažinti bendrą sočiųjų riebalų suvartojimą Danijoje, kurio esą buvo siekiama. Pasak MIFU, mokslinių įrodymų, kad įstatymas tikrai padėjo sumažinti sočiųjų riebalų suvartojimą Danijoje, nėra, taip pat nėra jokių mokslinių įrodymų, kad įstatymas kitais būdais padėjo pagerinti bendrą Danijos visuomenės sveikatą. MIFU kaip tik teigia, kad vienintelis įstatymo paskatintas pokytis ekonominiu ir elgsenos požiūriais buvo tas, kad iš esmės pakito tai, kokia apimtimi tam tikrais maisto produktais prisidedama prie bendro sočiųjų riebalų suvartojimo Danijoje.

(112)

MIFU teigia, kad dėl įstatymo labai sumažėjo tokių apmokestinamų maisto produktų kaip margarinas ir sviestas vartojimas, dėl to sumažėjo šių konkrečių apmokestinamų maisto produktų dalis, palyginti su bendru Danijoje suvartojamu sočiųjų riebalų kiekiu. Vis dėlto, MIFU nuomone, nėra įrodymų, kad sočiųjų riebalų, gaunamų iš tokių apmokestinamų maisto produktų kaip margarinas, sviestas ir kt., suvartojimo sumažėjimas padėjo sumažinti bendrą sočiųjų riebalų suvartojimą Danijoje ir panašia apimtimi pagerinti bendrą Danijos gyventojų sveikatą. Pasak MIFU, sumažėjimo poveikį galėjo atsverti vienodai padidėjęs sočiųjų riebalų, esančių neapmokestinamų produktų arba mažesniu mokesčiu apmokestinamų maisto produktų sudėtyje, suvartojimas, dėl to bendras sočiųjų riebalų suvartojimas Danijoje galėjo padidėti. Taigi, taikant įstatymą pasikeitė tik tai, kiek tam tikrais šaltiniais (maisto produktais) prisidedama prie bendro sočiųjų riebalų suvartojimo Danijoje.

(113)

Be Komisijai jau anksčiau išdėstytos pozicijos ir pateiktų dokumentų, MIFU tvirtina, kad šios išvados dėl įstatymo poveikio patvirtintos nepriklausomais moksliniais tyrimais dėl įstatymo pasekmių ir kitų panašių Europos maisto produktų mokesčių sistemų.

(114)

Šiuo atžvilgiu MIFU daugiausia remiasi 2014 m. liepos 17 d. ataskaita „Maisto produktų mokesčiai ir jų poveikis konkurencingumui žemės ūkio sektoriuje“ (54) (toliau – ECORYS ataskaita), parengta remiantis Europos maisto produktų mokesčių sistemų, įskaitant Danijos įstatymą, tyrimu. MIFU pabrėžia ataskaitoje daromą išvadą, kad apskritai galima laikyti, jog dėl maisto produktų mokesčių mažėja apmokestinamų produktų vartojimas, tačiau kartu keičiama produktų receptūra – mažinamas cukraus, druskos ir riebalų kiekis. Maisto produktų mokesčiai taip pat gali paskatinti vienus produktus keisti kitais – vartoti ir pigesnių rūšių apmokestinamus produktus, ir neapmokestinamus arba mažesniu mokesčiu apmokestinamus produktus. Dėl to, ar keičiantis vartojimui gerėja visuomenės sveikata, ataskaitoje daroma išvada, kad šiuo klausimu vis dar plačiai diskutuojama, o akademinėje literatūroje pateikiami įrodymai nėra neginčytini ir kartais prieštaringi.

(115)

ECORYS ataskaitoje taip pat daroma išvada, kad dėl maisto produktų mokesčių didėja administracinė našta ir kad tai gali padaryti neigiamą poveikį pelningumui ir užimtumui. Tokie mokesčiai taip pat gali paveikti atskirų įmonių pelningumą.

(116)

Kalbant apie konkrečias įstatymo pasekmes, ECORYS ataskaitoje pažymimas reikšmingas apmokestinamų maisto produktų kainos padidėjimas ir analogiškas tų apmokestinamųjų maisto produktų vartojimo sumažėjimas. Ataskaitoje taip pat nurodyta, jog pastebėta tendencija vietoj apmokestinamų produktų (alyvuogių aliejaus, augalinio aliejaus ir sėklų aliejaus atveju) rinktis mažesniu mokesčiu apmokestintus produktus, tačiau pripažįstama, kad tai galėjo lemti kitos priežastys, ne apmokestinimas.

(117)

MIFU taip pat mini 2013 m. atliktą (netrukus po įstatymo panaikinimo) mokslinį tyrimą dėl įstatymo pasekmių, per kurį išsiaiškinta, kad tokių apmokestinamų produktų kaip sviestas, sviesto mišiniai, margarinas ir aliejus vartojimas priėmus įstatymą sumažėjo 10–15 % (55) Pasak MIFU, to tyrimo ataskaitoje pažymėta, kad įstatymo neigiamas poveikis apmokestinamiems maisto produktams buvo 3–4 kartus didesnis, negu Danijos teisės aktų leidėjas numatė įstatymo projekto komentare.

(118)

MIFU teigia, kad ECORYS ataskaitoje remiamasi dar vienu įstatymo įgyvendinimo tyrimu, kuris atliktas pagal visų 2012 m. duomenis. Atliekant tyrimą išsiaiškinta, kad 2012 m. dėl įstatymo, inter alia, Danijos margarino kainos padidėjo 12 %, o margarino vartojimas sumažėjo 8,2 %, dėl to margarino suvartojimas Danijoje ir Danijos margarino pramonės sektoriaus pajamos sumažėjo. Sviesto kainos padidėjo 13 %, dėl to sviesto paklausa arba vartojimas sumažėjo 5,5 % (56) Faktinis margarino vartojimo sumažėjimas 2012 m. (8,2 %) buvo daugiau negu dukart didesnis, negu Danijos teisės aktų leidėjas numatė įstatymo projekto komentare.

(119)

MIFU laikosi pozicijos, kad ataskaitoje padarytomis išvadomis patvirtinama nuomonė, kad įstatymo koncepcija neatitiko sveikatos priežiūros srities tikslo mažinti sočiųjų riebalų suvartojimą Danijoje, kurio esą buvo siekiama.

(120)

MIFU taip pat tvirtina, kad mokestis buvo nustatytas akivaizdžiai nepagrįstai arba šališkai ir kad dėl to ginčijamų pagalbos priemonių negalima pagrįsti esminiu bendros bazinės sistemos (įstatymo) tikslu arba pobūdžiu.

5.2.2.   2 priemonė Maisto produktų, kurių sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis neviršija 2,3 % ribos, neapmokestinimas (sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.2 skirsnis)

(121)

MIFU tvirtina, kad 2,3 % riba yra siekiama neskelbiamo pramonės politikos tikslo, nes akivaizdu, kad ja siekiama sukurti palankesnes sąlygas itin įtakingam Danijos pieno sektoriui ir toks poveikis daromas. Pasak MIFU, riba buvo specialiai nustatyta taip, kad pienas nebūtų apmokestinamas, nes turint galvoje to laikotarpio, kai buvo priimtas įstatymas, ekonominę ir konkurencinę sektoriaus padėtį, bet koks pieno apmokestinimas būtų sukėlęs Danijos pieno sektoriui didelių finansinių padarinių.

(122)

MIFU tvirtina, kad įstatyme nustatyta 2,3 % riba yra akivaizdus de facto atrankios priemonės, kurios negalima pagrįsti, pavyzdys.

5.2.3.   PAGRINDINIAI NAUDOS GAVĖJAI PAGAL ĮSTATYMĄ

(123)

MIFU teigia, kad dėl de facto neapmokestinimo daugiausia naudos gavo Danijos pieno sektorius, dėl to šio sektoriaus įmonės patyrė mažiau išlaidų, negu kitu atveju būtų patyrusios. Pagal įstatymą apmokestinamų maisto produktų paklausa sumažėjo, dėl to sumažėjo ir pajamos (atlikus konkrečių atvejų tyrimus, nustatyta, kad jos sumažėjo 5,5–15 % (57)). Palyginimui galima pažymėti, kad pienas nebuvo apmokestintas, jo paklausa įstatymo galiojimo laikotarpiu nesumažėjo. Priešingai, 2012 m., palyginti su 2011 m., geriamojo pieno suvartojimas Danijoje (58) šiek tiek padidėjo ir 2012 m. pasiektas beveik toks pat vartojimo lygis, koks buvo 2010 m. (59)

(124)

MIFU taip pat teigia, kad joks ekspertas niekada nerekomendavo pieno neapmokestinti pagal įstatymą. NET Danijos Vyriausybės Prevencijos komisija rekomendavo pieną taip pat apmokestinti. Pasak MIFU, Danijos veterinarijos ir maisto administravimo agentūros pateiktos mitybos rekomendacijos dėl mažiems vaikams duodamo geriamojo pieno suvartojimo jokiais būdais nepagrindžia atleidimo nuo mokesčio, nustačius 2,3 % ribą. Tai tebuvo dingstis neapmokestinti pieno.

(125)

MIFU taip pat teigia, kad pieno neapmokestinimas pagal įstatymą vien dėl to, kad esą buvo siekiama patenkinti galimus labai mažiems vaikams duodamo pieno suvartojimo poreikius, bet kuriuo atveju buvo nenuoseklus ir neproporcingas. Pasak MIFU, šį tikslą buvo galima pasiekti geresniu ir ne tokį didelį iškraipomąjį poveikį darančiu būdu, pavyzdžiui, tradicinėmis reglamentavimo priemonėmis, rinkos priemonėmis, pramonės sektoriaus savireguliavimo priemonėmis, informavimo ir švietimo priemonėmis arba namų ūkiams, kuriuose auga mažų vaikų, ir darželiams skiriant grąžinamąsias išmokas.

(126)

MIFU taip pat tvirtina, kad neapmokestinus pieno ne tik sukurtos palankesnės sąlygos vartoti geriamąjį pieną, kuris konkuruoja su kitais gėrimais, jo pakaitalais, bet ir pieną labiau negu kitus apmokestinamas maisto produktų sudedamąsias dalis skatinta vartoti gamybos procesuose.

(127)

Todėl MIFU daro išvadą, kad Danijos pieno sektorius gavo daugiausia naudos dėl neapmokestinimo ir kad nė viena kita įmonė negavo tiek naudos, kiek jos gavo įmonė „Arla“.

5.3.   ĮMONIŲ GRUPĖS „ARLA FOODS“ PASTABOS

(128)

2016 m. birželio 7 d. užregistruotame rašte <...> (*4), atstovaujantis įmonių grupei „Arla“, pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą. „Arla Foods“ yra didžiausia Europoje pieno gamintojų grupė, priklausanti Danijos ir Švedijos pieno gamintojams. Įmonių grupė „Arla“ perdirba daugiau kaip 90 % viso Danijos pieno.

(129)

„Arla“ rašte nurodoma, kad sočiųjų riebalų mokesčio tikslas buvo skatinti geresnę mitybą ir taip gerinti Danijos gyventojų sveikatą ir tikėtiną gyvenimo trukmę. „Arla“ taip pat tvirtina, kad, norint pasiekti šį bendrą tikslą, šiuo netiesioginiu mokesčiu buvo ne tik siekiama apmokestinti visus maisto produktus, kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų, bet ir paskatinti gyventojus rinktis maisto produktus, kurių sudėtyje yra mažiau sočiųjų riebalų, ir kartu nemažinti sveikatai naudingų ir būtinų maisto produktų, kuriuose yra kitų naudingų medžiagų, suvartojimo. Įstatymu nebuvo siekiama iš mitybos raciono visiškai pašalinti sočiuosius riebalus, nes daugelis maisto produktų, kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų, yra būtini.

(130)

Toliau „Arla“ nurodo, kad 2,3 % apmokestinimo riba nėra atranki, nes maisto produktų, kurių sudėtyje yra mažiau negu 2,3 % sočiųjų riebalų, faktinė ir teisinė padėtis, turint galvoje sočiųjų riebalų mokesčio tikslus, yra kitokia, palyginti su produktais, kurių sudėtyje yra daugiau sočiųjų riebalų. Apmokestinus tik tuos maisto produktus, kurių sudėtyje yra daugiau negu 2,3 % sočiųjų riebalų, lengviau siekti mokesčio tikslų.

(131)

„Arla“ paaiškina, kaip 2,3 % riba buvo pagrįsta oficialiomis to laikotarpio, kai priimtas įstatymas, mitybos rekomendacijomis dėl geriamojo pieno. Toliau vardijama pieno nauda. Galiausiai „Arla“ teigia, kad geriamasis pienas nekonkuruoja su kitais produktais.

6.   ECORYS ATASKAITA

(132)

Ataskaita „Maisto produktų mokesčiai ir jų poveikis konkurencingumui žemės ūkio maisto produktų sektoriuje“ parengta atlikus tyrimą Europos Komisijos įmonių ir pramonės generalinio direktorato užsakymu. Tyrimą 2013–2014 m. atliko Europos konkurencingumo ir tvarios pramonės politikos konsorciumas (ECSIP konsorciumas). Konsorciumui vadovavo „Ecorys Netherlands“, į konsorciumą taip pat įėjo „Cambridge Econometrics“, Danijos technologijų institutas, „Euromonitor“, „IDEA Consult“, Informacijos ir mokslinių tyrimų institutas, „WiiW“ ir specializuotų subrangovų bei asmenų grupė. Ataskaitoje nagrinėtas nesuderintų mokesčių poveikis žemės ūkio maisto produktų sektoriaus konkurencingumui. Per tyrimą analizuotas ir Danijos sočiųjų riebalų mokestis. Remiantis ECORYS ataskaita (plg. su 123 konstatuojamąja dalimi), iš tam tikrų požymių matyti, kad pagrindinis sočiųjų riebalų mokesčio tikslas – paveikti pirkimo tendencijas – buvo pasiektas, surinktomis lėšomis taip pat buvo galima finansuoti kitas sumažintų mokesčių sritis, tačiau įmonės mokesčio mokėtojos dėl jo patyrė didelių administracinių išlaidų.

(133)

ECORYS ataskaitoje pateikta ekonometrinė analizė „Danijos sočiųjų riebalų mokestis – trumpalaikis poveikis vartojimui, produktų pakaitalų vartojimo tendencijoms ir riebalų vartotojų kainoms“ (60). Remiantis šia analize, maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimas padarė poveikį atitinkamų produktų rinkai, nes riebalų vartojimas sumažėjo 10–15 % Tačiau dėl palyginti trumpo mokesčio galiojimo laikotarpio, apie kurį surinkti duomenys (devyni mėnesiai, pakoregavus pagal sezoniškumą), žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, šias išvadas reikėtų aiškinti labai atsargiai. Remiantis ekonomine logika, galima daryti išvadą, kad riebalų vartojimo įpročiai ilgesniu laikotarpiu keistųsi ir riebalų mažiau suvartotų ir vartotojai, ir gamintojai, pavyzdžiui, būtų keičiama produktų receptūra ir gaminami produktai, kurių sudėtyje yra mažiau sočiųjų riebalų, ir pan. Atliekant tyrimą nustatyta, jog be to, kad sumažėjo riebalų vartojimas, pastebėta, kad vartotojai perka mažiau sviesto, bet daugiau margarino ir riebalų mišinių (61). Pakeitimo poveikis produktams, kurių sudėtyje yra mažiau sočiųjų riebalų, nebuvo tiesiogiai analizuotas. Pakeitimo poveikis gali sustiprinti (jeigu produktų pakaitalai yra sveikesni) arba susilpninti (jeigu produktų pakaitalų sudėtyje yra, pavyzdžiui, daug cukraus) tiesioginį skatinamąjį įstatymo poveikį (62).

(134)

Kartu nustatyta, kad dėl mokesčio įmonės patyrė reikšmingų administracinių išlaidų. Buvo apskaičiuota, kad mažmeninės ir didmeninės prekybos sektoriaus įmonėms mokestis kainavo apie 200 mln. DKK (63) (apie 27 mln. EUR).

(135)

Danijos prekybos rūmai apklausė 99 savo narius (daugiausia mažmeninės prekybos organizacijas), ar jie pastebi, kad sočiųjų riebalų mokestis skatintų vartotojus rinktis sveikesnius produktus. Tik 12 procentų narių atsakė pastebintys tokias tendencijas (64), iš to matyti, kad pakeitimo poveikis mažino mokesčio skatinamąjį poveikį, tačiau akademinės analizės, kuri tai patvirtintų, kol kas nėra.

7.   PAGALBOS BUVIMO VERTINIMAS

(136)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(137)

Todėl tam, kad priemonė pagal šią nuostatą būtų laikoma pagalba, turi būti įvykdytos visos šios sąlygos: i) priemonė turi būti priskirtina prie valstybės priemonių ir finansuojama iš valstybinių išteklių, ii) ja įmonei turi būti suteikiamas ekonominis pranašumas; iii) pranašumas turi būti atrankusis ir iv) priemone turi būti iškraipoma konkurencija arba keliama jos iškraipymo grėsmė ir turi būti daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

(138)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija laikėsi preliminarios pozicijos, kad 1–3 ir 5–6 priemonėms yra būdingi visi valstybės pagalbos požymiai. Dėl 4 priemonės Komisija laikėsi pozicijos, kad ši priemonė pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį nėra pagalba.

(139)

Vykdydama oficialią tyrimo procedūrą, Komisija gavo pastabų ir komentarų iš Danijos ir keleto suinteresuotųjų šalių. Dėl 4 priemonės pažymėtina, kad per oficialią tyrimo procedūrą nebuvo atskleista jokios informacijos, iš kurios būtų matyti, jog reikia daryti kitokią išvadą, negu padaryta sprendime pradėti tyrimo procedūrą. Taigi dėl 4 priemonės Komisija laikosi pozicijos, kad neapmokestinimas nėra atrankus, nes taikomas tiems produktams, kurių teisinė ir faktinė padėtis buvo kitokia negu apmokestinamų produktų. Tiksliau, mokesčio tikslai (166 konstatuojamoji dalis) buvo susiję su žmonių sveikatos ir mitybos gerinimu, todėl šiuo požiūriu žmonėms vartoti neskirtų produktų padėtis nebuvo panaši. Todėl 4 priemonė nėra valstybės pagalba.

(140)

Dėl 1–3, 5 ir 6 priemonių pažymėtina, kad Danija ir suinteresuotosios šalys tvirtino, jog priemonėms būdingi ne visi valstybės pagalbos požymiai. Danija pateikė informacijos apie priemonių teisinius, administracinius ir faktinius aspektus, dėl to reikia iš naujo nagrinėti, ar pagal jas valstybės pagalba buvo teikta.

7.1.   ĮMONĖMS SUTEIKTAS PRANAŠUMAS

(141)

Kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, pranašumas – tai bet kokia ekonominė nauda, kurios įmonė nebūtų galėjusi gauti įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. be valstybės intervencijos.

(142)

Nustatant, ar tam tikra priemone įmonei suteikiamas ekonominis pranašumas, tiksli tos priemonės forma yra nesvarbi. Vertinant valstybės pagalbą svarbūs ne tik suteikiami teigiami ekonominiai pranašumai – pranašumas gali būti įgyjamas ir dėl palengvintos ekonominės naštos (pavyzdžiui, mokesčių). Tai plati kategorija, apimanti bet kokį į įmonės biudžetą paprastai įtraukiamų mokesčių mažinimą (65). Prie jos priskiriami visi atvejai, kai ekonominės veiklos vykdytojų ekonominei veiklai būdingos išlaidos yra sumažinamos. Ypač paminėtini atvejai, kai tam tikriems veiklos vykdytojams nereikia padengti išlaidų, kurias panašūs veiklos vykdytojai paprastai patiria esant tam tikrai teisinei tvarkai.

(143)

Šiuo atžvilgiu tai, kad tam tikriems produktams sočiųjų riebalų mokestis netaikytas, gali reikšti, kad tų produktų gamintojams suteiktas pranašumas. Vadinasi, tie produktai ir jų gamintojai, tai yra rinkoje platinamas prekes gaminančios įmonės, gali pasinaudoti ekonominiu pranašumu, kurį suteikia atleidimas nuo mokestinės naštos, galinčios atsirasti dėl mokesčio.

(144)

Kad būtų galima atsakyti į klausimą, ar dėl sočiųjų riebalų mokesčio atsirandanti mokestinė našta yra „įprastos išlaidos“, būdingos bet kuriam produktui, ar „mokestis, kuris paprastai yra įtraukiamas į įmonės biudžetą“, produktus reikia palyginti atsižvelgiant į mokesčio tikslą. Tai bus padaryta šio sprendimo dalyje, kurioje nagrinėjamas atrankumas (žr. toliau).

7.2.   VALSTYBINIAI IŠTEKLIAI IR PRISKIRTINUMAS VALSTYBEI

(145)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės pagalba yra tik nauda, kuri buvo suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai, naudojant valstybinius išteklius ir remiantis sprendimu, kuris yra laikytinas priimtu valstybės (66). Pajamų, kurios priešingu atveju būtų atitekusios valstybei, atsisakymas yra valstybinių išteklių perdavimas (67).

(146)

Visos šio sprendimo 27 konstatuojamojoje dalyje išvardytos priemonės taikytos pagal Danijos parlamento (Folketinget) teisėkūros procedūra priimtą aktą, taigi laikytinos Danijos valstybės priemonėmis.

(147)

Be to, kalbant apie 1–3 ir 6 priemones, mokestinių pajamų „nesurinkimas“, kurį lėmė tai, kad valstybės narės mokesčių netaikė arba juos sumažino, pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį atitinka valstybinių išteklių naudojimo kriterijų (68).

(148)

Tačiau dėl 5 priemonės pažymėtina, kad viena iš SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, tai yra valstybinių išteklių naudojimo sąlyga, nebuvo įvykdyta. Tam, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, nepakanka, kad valstybė narė kai kuriems gamintojams, palyginti su kitais gamintojais, nustatytų arba palengvintų naštą (69). Pranašumas, kurį galbūt įgijo apmokestinamų produktų vietos gamintojai, nes taikant kiekio mokestį importuotojams ir (arba) užsienio prekių gamintojams padidėjo administracinė našta ir jie dėl to patyrė papildomų išlaidų, buvo įgytas vien dėl to, kad mokestis buvo mokėtinas labai ankstyvu gamybos grandinės etapu, tačiau Danijai dėl to neteko atsisakyti jokių mokestinių pajamų, kurias ji priešingu atveju būtų galėjusi teisėtai gauti (plg. su 87 konstatuojamąja dalimi). Dėl jo galėjo tiesiog padidėti importuojamų apmokestinamų produktų savikaina. Todėl Komisija pritaria Danijai, jog tai, kad taikant 5 priemonę padidėja administracinė našta ir importuotojai patiria papildomų išlaidų, nereiškia, kad yra perduodami valstybiniai ištekliai, kaip nurodyta SESV 107 straipsnio 1 dalyje (žr. 87 konstatuojamąją dalį). Vertinti, ar ši priemonė atitiko kitas valstybės pagalbos sąlygas, nereikia.

(149)

Todėl Komisija daro išvadą, kad 5 priemonė pagal SESV sutarties 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba.

7.3.   KONKURENCIJOS IŠKRAIPYMAS IR POVEIKIS PREKYBAI

(150)

Tai, kad konkurencija yra iškraipoma, pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį paprastai nustatoma tada, kai valstybė suteikia kokiai nors įmonei finansinį pranašumą liberalizuotame sektoriuje, kuriame vyksta arba galėtų vykti konkurencija (70). Sąjungos teismai taip pat konstatavo, kad „jeigu valstybės suteikta finansinė pagalba sustiprina tam tikros įmonės padėtį, palyginti su kitomis [Sąjungos] vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, manytina, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai“ (71).

(151)

Nagrinėjamuoju atveju produktai gaminami liberalizuotame sektoriuje. Šiems produktams svarbi tarpvalstybinė prekyba. Todėl bet koks tam tikriems jų gamintojams suteiktas atrankusis pranašumas galėjo paveikti konkurenciją ir tarpvalstybinę prekybą.

7.4.   ATRANKUMAS

(152)

Kad priemonė patektų į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ja turi būti remiamos „tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba“. Taigi pagalbos sąvoka apima ne visas priemones, kuriomis remiami ekonominės veiklos vykdytojai, o tik tas, kuriomis tam tikroms įmonėms ar įmonių kategorijoms arba tam tikriems ekonomikos sektoriams atrankiai suteikiamas pranašumas.

(153)

Nagrinėdamas, ar priemonė yra atranki, Teisingumo Teismas dažnai taikė dviejų arba trijų etapų analizę. Pagal dviejų etapų metodą pirmiausia reikia nustatyti, ar tam tikros įmonės gauna naudos iš pranašumo, palyginti su kitomis panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje esančiomis įmonėmis. Antra, reikia įsitikinti, ar diferencijavimą galima pagrįsti pagal sistemos, kurioje jis taikomas, pobūdį arba bendrą struktūrą (72).

(154)

Priešingai, atliekant trijų etapų analizę (73):

pirma, turi būti apibrėžta bazinė sistema,

antra, turi būti nustatyta, ar konkrečia priemone nukrypstama nuo tos sistemos, jeigu pagal ją diferencijuojami ekonominės veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į esminius tos sistemos tikslus, yra panaši. Jeigu aptariama priemone nuo bazinės sistemos nenukrypstama, ji nėra atranki,

tačiau jeigu nukrypstama (taigi ta priemonė yra prima facie atranki), trečiuoju analizės etapu reikia nustatyti, ar bazinės sistemos pobūdžiu arba bendra struktūra galima pagrįsti tą nukrypimą. Jeigu prima facie atrankią priemonę galima pagrįsti bendra sistemos struktūra, priemonė nelaikytina atrankia.

(155)

Teisingumo Teismo teigimu, taikant mokesčių sistemas, priemonės atrankumas iš esmės turi būti vertinamas atliekant trijų etapų analizę (74). Abiejų metodų skirtumas iš tiesų yra gana akademinis. Pagal trijų etapų metodą pirmasis dviejų etapų metodo etapas suskirstytas į du atskirus etapus. Pagal abu metodus reikia apibrėžti atitinkamą bazinę sistemą (75).

(156)

Remiantis Sprendimu Gibraltar (76), siekiant apibrėžti atitinkamą bazinę sistemą, svarbiausia nustatyti, kurių įmonių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši. Iš teismų praktikos matyti, kad atliekant šį vertinimą remiamasi atitinkamos priemonės tikslu (77) ir, kalbant plačiau, tikslais, kurių siekiama visa sistema, į kurią įeina ta priemonė (78). Remiantis tokiu požiūriu, atliekant atrankumo analizę reikia ne tik nustatyti, ar tam tikra priemonė formaliai nukrypsta nuo konkrečios bazinės sistemos, bet, svarbiausia, nustatyti, ar viena įmonė arba kelios įmonės įgyja pranašumą prieš kitas panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esančias įmones (79).

(157)

Šiame sprendime priemonių atrankumas bus vertinamas atliekant trijų etapų analizę, kaip nurodyta 154 konstatuojamojoje dalyje.

7.4.1.   BAZINĖ SISTEMA

(158)

Bazinė sistema yra lyginamasis standartas, kuriuo remiantis vertinama, ar priemonė yra atranki. Bazinę sistemą sudaro nuoseklus taisyklių rinkinys, kuris, remiantis objektyviais kriterijais, paprastai taikomas visoms į jo taikymo sritį, kuri apibrėžta pagal jo tikslus, patenkančioms įmonėms.

(159)

Kalbant apie mokesčius, bazinė sistema paprastai yra grindžiama tokiais elementais kaip mokesčio bazė, apmokestinamieji asmenys, apmokestinimo momentas ir mokesčių tarifai. Tas pats taikoma ir specialios paskirties (atskiriesiems) mokesčiams, kaip antai mokesčiams, kuriais apmokestinami tam tikri produktai ar veikla, darantys neigiamą poveikį aplinkai ar sveikatai, ir kurie iš tiesų nėra platesnės apmokestinimo sistemos dalis. Taigi, jeigu mokesčio ribos nebuvo nustatytos akivaizdžiai nepagrįstai ir šališkai (80), siekiant tam tikriems produktams arba tam tikrai veiklai, kurių padėtis aptariamo mokesčio pagrindinės logikos požiūriu yra panaši, sukurti palankesnes sąlygas, bazinė sistema iš esmės yra pats mokestis. Tačiau nustatant mokestį arba rinkliavą galėjo būti siekiama papildomų, ne vien fiskalinių, tikslų (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, miestų planavimo ir pan.), tad apibrėžiant tokios priemonės bendrą bazinę sistemą, tuos tikslus irgi reikia įvertinti.

(160)

Remiantis teismų praktika (81), esminius priemonės tikslus arba vidaus logiką reikia apibrėžti ir atrankumą (diskriminavimą) reikia vertinti remiantis tik tais tikslais, o ne išorės motyvais. Taigi, sveikatos (arba panašūs aplinkos apsaugos (82)) tikslai negali būti pagrindas priemonėms, kurios kitu atveju būtų laikomos atrankiomis, netaikyti SESV 107 straipsnio 1 dalies. Tačiau, jeigu nustatoma, kad toks tikslas arba keletas tikslų (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, miestų planavimo ir pan.) yra mokesčio ir sistemos, kurios dalį jis sudaro, vidaus logikos (esminių tikslų) dalis, valstybė narė gali į juos atsižvelgti ir užtikrinti, kad tuo pat metu būtų siekiama ir tų tikslų (83). Kai atsižvelgiama į visus tikslus ir jų siekiama tuo pat metu, nepaisant to, kad vieno tikslo požiūriu diferencijavimas atrodo prima facie diskriminuojantis, kito tikslo, kurio taip pat siekiama, požiūriu toks diferencijavimas yra pagrįstas (arba įmonių padėtis nėra panaši). Tačiau keleto tikslų siekimas neturėtų sukelti nepagrįstos diskriminacijos ir visi argumentai dėl neapmokestinimo (arba mažesnio apmokestinimo) turi būti susiję su iš anksto apibrėžtais esminiais priemonės tikslais, jie turi būti nuosekliai taikomi ir akivaizdūs iš mokesčio nustatymo metodikos.

(161)

Ir būdas, kai i) nustatoma, kad vieno tikslo atžvilgiu esama prima facie diskriminacijos, o vėliau nustatoma, kad visų tikslų, kurių siekiama kartu, požiūriu tai galima pagrįsti, ir būdas, kai ii) tiesiog nustatoma, kad diskriminacijos nėra, nes dėl keleto tikslų, kurių siekiama kartu, įmonių teisinė ir faktinė padėtis nėra panaši, yra lygiaverčiai ir jais pasiekiamas tas pats rezultatas, tiksliau, padaroma išvada, kad atrankumo nėra. Kad būtų aiškiau, šioje byloje Komisija laikysis pirmojo iš tų dviejų vertinimo būdų. Taigi, atskaitos tašku jai taps tikslas mažinti sočiųjų riebalų suvartojimą, nes šis tikslas aiškus iš techninių mokesčio ypatumų, būtent to mokesčio tikslo ir atsiradimo momento (84). Visi nukrypimai nuo šio tikslo logikos bus laikomi prima facie diskriminacija (168–171 konstatuojamosios dalys), kurią galima pagrįsti bendros sistemos pobūdžiu ir logika, įskaitant visus tikslus, kurių siekiama. Tačiau taikant šį dėstymo metodą nėra ignoruojamas nė vienas iš esminių priemonės tikslų, kurių yra siekiama, ir prioritetinis eiliškumas, kuriuo valstybė narė juos apibrėžė.

(162)

Kalbant apie nagrinėjamąsias priemones, sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 80 konstatuojamojoje dalyje bazinė sistema apibrėžta taip: „Šiuo atveju bazinė sistema yra Danijos mokesčių sistema, visų pirma maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimo taisyklės. Kaip paaiškinta pirmiau (17 ir paskesnės konstatuojamosios dalys), produktai, kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų, iš principo yra apmokestinami sočiųjų riebalų mokesčiu. Pagal taikytinas įstatymo nuostatas taikomas mokestis yra 16 DKK už vieną atitinkamo maisto produkto sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kilogramą“. Remdamasi Danijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikta informacija, Komisija turi pritaikyti šią bazinę sistemą, kad ji apimtų visus esminius priemonės tikslus (žr. 166 konstatuojamąją dalį).

(163)

Danijos institucijos savo pastabose dėl sprendimo pradėti tyrimo procedūrą (plg. su šio sprendimo 56 ir paskesnėmis konstatuojamosiomis dalimis) nepritarė tam, kaip Komisija apibrėžė bazinę sistemą. Danija argumentuoja, kad bazinė sistema turėtų būti apibrėžta pagal esminius mokesčio tikslus, kurių yra siekiama. Pasak Danijos institucijų, sočiųjų riebalų mokesčiu buvo siekiama apmokestinant pagrindinius sočiųjų riebalų vartojimo šaltinius, bet kartu atsižvelgiant į oficialias mitybos gaires, Danijoje skatinti geresnę mitybą ir gerinti Danijos gyventojų sveikatą.

(164)

Komisija pažymi, kad įstatymo komentare, kuris buvo parengtas prieš pirmąjį įstatymo svarstymą Danijos parlamente, tėra paminėta, kad „įstatymo tikslas yra skatinti geresnę mitybą ir taip gerinti gyventojų sveikatą ir kad to siekiama mažinant sočiųjų riebalų suvartojimą, nustačius mokestį, kuris yra 16 DKK už vieną tam tikrų produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kilogramą <...>“.

(165)

Įstatymo komentare pagrindiniai šaltiniai neminimi, tačiau mitybos rekomendacijos yra minimos ir nurodoma, kad riebalus reikėtų įtraukti į kasdienės mitybos racioną, bet geriau vartoti ne sočiuosius, o nesočiuosius riebalus. Toliau įstatymo komentare nurodoma, jog tam, kad būtų padarytas kuo didesnis poveikis vartojimui, mokestis turėtų būti taikomas nemažai daliai įprastų maisto produktų, tačiau kartu jis turėtų būti kuo paprastesnis, renkamas gamybos grandinės pradžioje, kad dėl mokesčio atsiradusią administracinę naštą (dėl registracijos, deklaravimo, mokėjimo) patirtų kuo mažiau įmonių.

(166)

Apibendrindama Komisija pažymi, kad, jos supratimu, bazinė sistema (pagal kurią nustatomas mokesčio tikslas arba apmokestinimo momentas (85)) yra tokia: mokestis apskaičiuotas pagal įstatymo 1 straipsnyje nurodytų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų svorį, jei maisto produkto sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis sudarė daugiau kaip 2,3 % produkto svorio (15 konstatuojamoji dalis). Mokesčio tarifas buvo fiksuotas ir sudarė 16 DKK už vieną atitinkamo maisto produkto sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kilogramą (įstatymo 2 straipsnis, 16 konstatuojamoji dalis). Įstatymo 3 straipsnyje buvo nurodyta, kokie veiklos vykdytojai privalo mokėti mokestį (17 konstatuojamoji dalis). Mokestis buvo nustatytas siekiant šių tikslų (esminiai tikslai):

skatinti vartoti mažiau sočiųjų riebalų ir vietoj produktų, kurių sudėtyje yra daugiau sočiųjų riebalų, rinktis produktus, kurių sudėtyje tų riebalų yra mažiau,

kartu atsižvelgti į oficialias mitybos rekomendacijas ir ekonominį bei administracinį efektyvumą.

(167)

Komisija pažymi, kad tikslai, kurių siekiama šiuo mokesčiu, pirmiausia yra susiję su visuomenės sveikata (įskaitant geresnę mitybą). Šiomis aplinkybėmis yra leidžiama ta pačia priemone siekti keleto visuomenės sveikatos tikslų.

(168)

Todėl mokesčio dalykas (ir apmokestinimo momentas) yra maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimas, kartu atsižvelgiant į kitus sveikatos ir mitybos tikslus (kaip nurodyta šio sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje).

(169)

Vadovaujantis tikslo, susijusio su sočiaisiais riebalais, logika, bet koks produktas, kurio sudėtyje yra sočiųjų riebalų, būtų panašioje padėtyje kaip apmokestinami produktai (prima facie atrankumas). Todėl vertinant, ar neapmokestinant tam tikrų produktų atsiranda prima facie diskriminacija, lyginamasis standartas turėtų būti sudėtyje esantys sotieji riebalai. Tačiau, kaip išnagrinėta toliau, išimtis, susijusias su kitais pirmiau paaiškintais ir 166 konstatuojamojoje dalyje apibendrintais sveikatos ir mitybos tikslais, kurių ketinta siekti nustatant mokestį, pagal sistemos, kuria siekiama gerinti visuomenės sveikatą, logiką galima laikyti pagrįstomis. Mokesčių sistemą dar galima pagrįsti kitais pagrindais, pavyzdžiui, būtinybe kovoti su sukčiavimu arba mokesčių slėpimu, siekiu palengvinti administracinį valdomumą, užtikrinti mokesčio neutralumo principą arba būtinybe vengti dvigubo apmokestinimo (176 konstatuojamoji dalis).

(170)

Neatrodo, kad mokestis būtų buvęs nustatytas akivaizdžiai nepagrįstai ir šališkai, siekiant tam tikriems produktams arba tam tikrai veiklai, kurių padėtis nagrinėjamojo mokesčio pagrindinės logikos požiūriu yra panaši, sukurti palankesnes sąlygas (86). Atsižvelgiant į visus esminius mokesčio tikslus, bendra mokesčio koncepcija yra pagrįsta.

(171)

Komisija mano, kad bazinė sistema turėtų prima facie apimti visus produktus, kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų, t. y. ir tuos produktus, kurie mokesčiu nėra apmokestinami, ir nagrinėja, ar tų kitų produktų neapmokestinimą galima pagrįsti bazinės sistemos logika, atsižvelgiant į visus tikslus, kurie sudaro bazinės sistemos dalį.

7.4.2.   NUKRYPIMAS NUO BAZINĖS SISTEMOS (PRIMA FACIE ATRANKUMAS)

(172)

Antruoju etapu reikėtų išnagrinėti, ar neapmokestinant tam tikrų produktų nukrypstama nuo bazinės sistemos.

(173)

Kaip minėta pirmiau, vadovaujantis tikslo, susijusio su sočiųjų riebalų vartojimo mažinimu, logika, bet kurio produkto, kurio sudėtyje yra sočiųjų riebalų, padėtis būtų panaši į apmokestinamų produktų padėtį. Todėl mokesčio netaikymas produktams, kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų, būtų prima facie atrankus.

(174)

Atsižvelgiant į tikslą, susijusį su produktų, kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų, apmokestinimu, šie produktai (produktai, kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų) yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje kaip apmokestinami produktai, todėl jų neapmokestinimas atrodo prima facie atrankus, kaip nurodyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 86 konstatuojamojoje dalyje:

1 priemonė. Į įstatymo 1 straipsnyje pateiktą apmokestinamų maisto produktų sąrašą neįtraukti tam tikri maisto produktai, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.1 skirsnyje,

2 priemonė. Maisto produktų, kurių sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis neviršija 2,3 % ribos, neapmokestinimas, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.2 skirsnyje,

3 priemonė. Įmonių, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta iš viso sudarė 50 000 DKK arba mažiau, atleidimas nuo mokesčio mokėjimo, kaip išsamiai aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.3 skirsnyje.

(175)

Komisija dar kartą išnagrinės, ar išimtys ir atleidimas nuo mokesčio, dėl kurių sprendime pradėti tyrimo procedūrą išdėstytos abejonės, yra pagrįsti atsižvelgiant į įstatymo tikslus.

7.4.3.   PAGRĮSTUMAS MOKESČIŲ SISTEMOS LOGIKA

(176)

Jeigu priemonė yra prima facie atranki, trečiuoju etapu reikia įvertinti, ar nukrypimą galima pagrįsti sistemos logika. Taip yra tuo atveju, kai priemonė nustatoma tiesiogiai remiantis bazinei sistemai būdingais pagrindiniais ar svarbiausiais principais arba kai ją lemia būdingi mechanizmai, kurie būtini tos sistemos veikimui ir jos veiksmingumui užtikrinti (87). Tačiau negali būti remiamasi sistemai nebūdingais išorės politikos tikslais (88). Galimas pagrindimas galėtų būti, pvz., būtinybė kovoti su sukčiavimu ar mokesčių vengimu, būtinybė atsižvelgti į specialius apskaitos reikalavimus, administracinį valdomumą, mokesčių neutralumo principą (89), progresinį pajamų mokesčio pobūdį ir jo tikslą perskirstyti turtą, būtinybė vengti dvigubo apmokestinimo (90) arba siekis optimizuoti fiskalinių skolų išieškojimą. Be to, Komisija pripažino, kad keleto sveikatos tikslų siekimas yra tinkamas pagrindas tokiems nukrypimams pagrįsti (91) (92).

7.4.3.1.    1 priemonė

(177)

1 ir 2 priemonių esmę sudaro visų į įstatymo 1 straipsnio sąrašą neįtrauktų maisto produktų neapmokestinimas. 2 priemonė toliau bus vertinama atskirai, tačiau abi priemonės yra susijusios su įvairių kriterijų taikymu (181 konstatuojamoji dalis) apibrėžiant įstatymo 1 straipsnyje nurodytus apmokestinamus produktus, vadinamuosius pagrindinius sočiųjų riebalų šaltinius. Skundo pateikėjas tvirtina, kad vieni maisto produktai buvo apmokestinami, o kiti nebuvo, nors jais irgi tokia pat dalimi prisidedama prie sočiųjų riebalų suvartojimo. Skundo pateikėjas ypač pabrėžia tai, kad išskirta žuvis, kiaušiniai ir paukštiena. Žuvis ir kiaušiniai nebuvo apmokestinti, o vištiena buvo, nors ji sudaro tokią pat suvartojamų sočiųjų riebalų dalį (plg. su sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 52 konstatuojamąja dalimi).

(178)

Sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 30 konstatuojamojoje dalyje Komisija išvardijo pagrindinius produktus, kurie nebuvo apmokestinti, nes nebuvo įtraukti į įstatymo 1 straipsnyje pateiktą sąrašą. Komisija laikėsi preliminarios nuomonės, kad apmokestintų ir neapmokestintų produktų faktinė ir teisinė padėtis, turint galvoje esminius bazinės sistemos tikslus, buvo panaši ir kad produktų neįtraukimas į įstatymo 1 straipsnio i–vii punktus buvo valstybės pagalba visų produktų, kuriems tos nuostatos netaikytos, gamintojams. Tam, kad Komisija pripažintų tas išimtis, Danijos paprašyta išimtis papildomai pagrįsti.

(179)

Remdamasi Danijos institucijų ir trečiųjų šalių pateikta informacija, Komisija vis dėlto mano, kad dėl tam tikrų priežasčių tenka nukrypti nuo jos sprendime pradėti tyrimo procedūrą išdėstyto 1 priemonės preliminaraus vertinimo.

(180)

Maisto produktų (skirtų vartoti žmonėms), kurių sudėtyje yra sočiųjų riebalų, neapmokestinimas yra prima facie atrankus, tačiau, jeigu tokiomis išimtimis siekiama gerinti sveikatą ir skatinti geresnę mitybą (esminiai mokesčio tikslai), kaip nurodyta 31 konstatuojamojoje dalyje, jas galima pagrįsti bendra sistemos logika.

(181)

Šiuo atveju Danijos institucijos sudarė maisto produktų, kurie turi būti apmokestinti, sąrašą remdamosi penkiais kriterijais: i) 2,3 % riba (ji įvertinta nagrinėjant 2 priemonę), ii) suvartojamu produkto kiekiu, iii) produkto sudėtyje esančia faktine sočiųjų riebalų dalimi (38 konstatuojamoji dalis), iv) tuo, kad turi būti neprieštaraujama oficialioms mitybos gairėms (37 konstatuojamoji dalis), ir v) siekiu užtikrinti, kad sočiųjų riebalų pagrindiniams šaltiniams artimi pakaitalai taip pat būtų apmokestinti (44 konstatuojamoji dalis). Todėl mokesčiu buvo siekiama ne užtikrinti, kad sočiųjų riebalų būtų visiškai nevartojama, o apmokestinti pagrindinius jų šaltinius, t. y. produktus, kurių sudėtyje sočiųjų riebalų yra daug ir kurie vartojami palyginti dažnai, taip siekiant sumažinti sočiųjų riebalų suvartojimą ir paskatinti keisti vartojimo įpročius bei rinktis sveikatai naudingesnius maisto produktus, taip pat laikytis oficialių mitybos gairių ir užtikrinti, kad sočiųjų riebalų pagrindinių šaltinių artimi pakaitalai taip pat būtų apmokestinti.

7.4.3.1.1.   Produktai neapmokestinti daugiausia dėl to, kad jų suvartojama mažai, arba dėl to, kad jų sudėtyje esanti faktinė sočiųjų riebalų dalis yra maža

(182)

Kaip pažymėta 46 konstatuojamojoje dalyje, maisto produktai, iš kurių gaunami sotieji riebalai, sudarė 1 % ar mažiau viso suvartoto kiekio (pavyzdžiui, žuvis, kiaušiniai, riešutai ir grūdai), nebuvo priskirti prie pagrindinių sočiųjų riebalų vartojimo šaltinių. Taip nuspręsta dėl to, kad gyventojai to produkto apskritai suvartoja mažai, arba dėl to, kad produkto sudėtyje yra mažai sočiųjų riebalų. Žuvis nebuvo apmokestinta ir dėl nacionalinėse mitybos gairėse išdėstytų priežasčių (197 konstatuojamoji dalis), tačiau kiaušiniai (93), riešutai ir sėklos nebuvo apmokestinti daugiausia dėl to, kad jie sudaro labai mažą bendro Danijoje suvartojamų sočiųjų riebalų dalį.

(183)

Dėl žuvies ir kiaušinių reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į Danijos teisės aktų leidėjo ketinimus, šie produktai, sudarantys vos vieną procentą (atskirai) suvartojamo sočiųjų riebalų kiekio, nėra pagrindiniai sočiųjų riebalų šaltiniai. Todėl logiška, kad žuvis ir kiaušiniai nebuvo apmokestinti. Nomenklatūroje ir pagal Direktyvą 2000/13/EB paukštiena yra apibrėžta kaip mėsa (plg. su 42 konstatuojamąja dalimi). Kadangi paukštiena yra laikoma viena iš mėsos rūšių, taigi vienu iš pagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių, buvo logiška ir pagrįsta ją įtraukti į įstatymo 1 straipsnio i punkto taikymo sritį. Dėl riešutų ir sėklų 46 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad jie sudaro mažą suvartojamų sočiųjų riebalų dalį.

(184)

Kaip paaiškinta šio sprendimo 4.1.3 skirsnyje, neapmokestinti produktai nelaikytini pagrindiniais sočiųjų riebalų vartojimo šaltiniais Danijoje, pagal įstatymo 1 straipsnio vii punktą jie nėra ir tiesioginiai apmokestintų produktų pakaitalai.

(185)

Reikėtų priminti, kad sotieji riebalai, esantys perdirbtų maisto produktų sudėtyje, pvz., duonoje, traškučiuose ir ledinukuose, buvo apmokestinti apmokestinant sudedamąsias dalis (plg. su 41 konstatuojamąja dalimi).

(186)

Mokestį renkant tiekimo grandinės pradžioje, taip pat sukurta paskata perdirbtų maisto produktų gamintojams naudoti sveikiausiais sudedamąsias dalis, t. y. tas, kurių sudėtyje yra mažiau sočiųjų riebalų (plg. su 90 konstatuojamąja dalimi).

(187)

Tam, kad būtų pasiekti įstatymo tikslai, nustatant, kuriuos produktus apmokestinti, reikėjo atsižvelgti į tai, ar konkretaus produkto vartojimo lygis atitinka nacionalines sveikos mitybos gaires.

(188)

Todėl sprendimas produktą kaip apmokestinamą įtraukti į įstatymo 1 straipsnyje pateiktą sąrašą, buvo priimamas remiantis ir konkretaus produkto sudėtyje esančiu sočiųjų riebalų kiekiu, ir tuo, ar konkretaus produkto vartojimo lygis atitinka nacionalines sveikos mitybos gaires ir kitus 181 konstatuojamojoje dalyje išdėstytus kriterijus.

(189)

Iš principo tokia metodika nuosekliai dera su ES politika, susijusia su sočiųjų riebalų vartojimo mažinimu, ir Europos maisto saugos tarnybos (toliau – EFSA) išvadomis.

(190)

Pasak EFSA, mityba ir kai kurios nepalankios maisto produktų vartojimo tendencijos kelia visuomenės sveikatos problemų visose valstybėse narėse (94). 2005 m. Komisija paprašė EFSA parengti visiems Europos gyventojams skirtas gaires ir jose pateikti patarimų dėl sveikos mitybos pagal maisto produktų kategorijas, kurios padėtų kuo tinkamiau maitintis ir taip išsaugoti gerą sveikatą (mitybos gairės pagal maisto produktus). 2009 m. parengtoje mokslinėje nuomonėje, kurioje buvo išdėstytos mitybos gairės pagal maisto produktus, EFSA padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, kad ES valstybėse narėse kyla skirtingų sveikatos problemų, mityba ir gyvenimo būdas taip pat yra skirtingi, tokios gairės turi būti „rengiamos tiesiogiai remiantis mitybos ir ligų sąsajomis, kurios yra ypač aktualios konkrečioje šalyje“ (95).

(191)

Toje nuomonėje EFSA suformulavo bendrus principus ir apibrėžė kelis etapus, kuriuos galima taikyti rengiant nacionalines mitybos gaires pagal maisto produktus. EFSA pažymėjo, kad rengiant nacionalines gaires, į sveikatos aspektus reikia atsižvelgti įvairiais etapais, pavyzdžiui, nustatant mitybos ir sveikatos sąsajas (96), nustatant konkrečiai šaliai aktualias su mityba susijusias sveikatos problemas (97), nustatant maisto produktų, kurių sudėtyje yra visuomenės sveikatai svarbių maistinių medžiagų, grupes (98) ir nustatant maisto produktų, kurių ryšys su sveikata patvirtintas, grupes (99).

(192)

2010 m. EFSA paskelbė nuomonę dėl riebalų, įskaitant sočiųjų riebalų rūgštis, polinesočiųjų riebalų rūgščių, mononesočiųjų riebalų rūgščių, riebalų rūgščių transizomerų ir cholesterolio mitybinių orientacinių verčių. Joje padaryta išvada, kad maitinantis deramos mitybinės vertės maistu sočiųjų riebalų reikėtų suvartoti kuo mažiau (100). Paaiškinta, kad „maitinimasis deramos mitybinės vertės maistu aprašytas mitybos gairėse pagal maisto produktus. Tai – mitybos modelis, pagal kurį visos esminės maistinės medžiagos yra vartojamos pakankamais kiekiais. Energijos suteikiančios pagrindinės maistinės medžiagos yra vartojamos tokiomis proporcijomis, kurios, kaip žinoma, padeda išsaugoti sveikatą“ (101).

7.4.3.1.2.   Produktai nebuvo apmokestinti daugiausia remiantis nacionalinėmis sveikos mitybos gairėmis

(193)

Vartojant kai kurių kategorijų maisto produktus, neatsižvelgiant į jų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekį, gali sumažėti rizika susirgti, inter alia, širdies ir kraujagyslių ligomis. Todėl vartojant mažiau tokių kategorijų maisto produktų, jeigu jų ir taip suvartojama mažiau už rekomenduojamas normas, sveikata gali pablogėti, net jei sočiųjų riebalų bus suvartojama mažiau.

(194)

Todėl planuojant politikos priemones reikia atsižvelgti į abi problemas – poveikį sveikatai dėl per didelio tam tikrų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, sočiųjų riebalų, vartojimo, ir kitą poveikį sveikatai dėl per mažo tam tikrų kategorijų maisto produktų vartojimo.

(195)

Danijos veterinarijos ir maisto administracijos parengtos ir tuo laikotarpiu, kai buvo priimtas įstatymas, Danijoje galiojusios oficialios Danijos sveikos gyvensenos rekomendacijos apibendrintos 47 konstatuojamojoje dalyje. Jose raginama vartoti vaisius, daržoves, žuvį ir žuvies produktus, bulves, ryžius, makaronus, viso grūdo miltų duoną, liesą mėsą ir liesus pieno produktus (nors tuose produktuose gali būti sočiųjų riebalų). Jose taip pat raginama valgyti mažiau cukraus ir riebalų (ypač gaunamų iš pieno produktų ir mėsos). Rekomendacijose nurodoma, kad reikėtų vartoti liesus, ne riebius, pieno produktus ir liesą, ne riebią, mėsą, ir rekomenduojama maitinantis deramos mitybinės vertės maistu kasdien suvartoti po 500 ml liesų pieno produktų (plg. su 47 konstatuojamąja dalimi).

(196)

Pateiktoje medžiagoje Danija išsamiau paaiškino daržovių, vaisių, žuvies, liesų pieno produktų vartojimo naudą sveikatai ir įrodė, kad šių produktų suvartojama mažiau už rekomenduojamas dienos normas (plg. su 4.1.4 skirsniu). Šiuos produktus apmokestinus, jų suvartojimas būtų dar labiau sumažėjęs, o tai būtų sutrukdę siekti vienodai svarbaus su mitybos gairėmis susijusio mokesčio tikslo. Lygiai taip pat, jeigu vartotojai vietoj produktų, kurių sudėtyje yra daug sočiųjų riebalų, rinksis produktus, kurių sudėtyje sočiųjų riebalų yra mažiau, pavyzdžiui, daržoves ir vaisius, tai sveikatos ir mitybos požiūriu bus sveikintinas dalykas ir atitiks mokesčio tikslus.

(197)

Dėl žuvies Danija paaiškino (plg. su 52 ir 53 konstatuojamosiomis dalimis), kad ir suaugusiųjų, ir vaikų suvartojamas žuvies kiekis buvo daugiau nei perpus mažesnis už rekomenduojamas normas. Tačiau žuvyje yra labai svarbių riebiųjų rūgščių, vitamino D (ypač riebioje žuvyje), jodo ir seleno, kuriuos iš kitų maisto produktų įsisavinti sunku. Mažas žuvies vartojimas yra viena iš priežasčių, dėl kurių Danijos gyventojams trūksta vitamino D, todėl žuvies suvartojimą pageidautina didinti. Žuvies vartojimo mažinimas būtų prieštaravęs Danijos oficialioms mitybos gairėms ir atitinkamai trukdęs siekti įstatymo tikslų.

(198)

Pasak skundo pateikėjo, nėra įrodymų, kad dėl mažesnio apmokestinamų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų suvartojimo bendras sočiųjų riebalų suvartojimas sumažėjo ir bendra Danijos gyventojų sveikata pagerėjo. Asociacija MIFU teikia, kad vietoj apmokestinamų maisto produktų renkantis neapmokestintus maisto produktus, sočiųjų riebalų suvartojimas gali padidėti (plg. su 112 konstatuojamąja dalimi).

(199)

Kaip paaiškinta pirmiau (196 konstatuojamoji dalis), Danija priėmė politinį sprendimą neapmokestinti tų produktų pakaitalų, kad gyventojai tų produktų vartotų daugiau būtent dėl to, kad jie daro teigiamą poveikį sveikatai. Šis požiūris patvirtinamas pateiktais ir pirmiau išdėstytais įrodymais. Skundo pateikėjas nepateikė pakankamai duomenų ar įrodymų, kad yra priešingai.

(200)

Priešingai, remiantis ECORYS ataskaita, matyti, kad sočiųjų riebalų mokestis tikrai padarė įtaką pirkimo tendencijoms. ECORYS ataskaitoje pateikti įrodymai, kad riebalų suvartojimas sumažėjo 10–15 % Ataskaitoje taip pat pateikta įrodymų, jog buvo pastebėta tam tikrų vartotojų elgsenos pokyčių – jie ėmė rinktis sveikesnius produktus (plg. su šio sprendimo 132–135 konstatuojamosiomis dalimis). Atliekant ekonominius tyrimus ir įvertinus poveikį vartotojų elgsenai, išsiaiškinta, kad dėl mokesčio riebalų suvartojimas iš tikrųjų sumažėjo 10–15 % (102) Konsultacinės įmonės INCENTIVE ataskaitoje pateiktoje analizėje padaryta išvada, kad bendras poveikis, kurį padarė maisto produktų, kurie nėra pagrindiniai sočiųjų riebalų šaltiniai, ir kitų maisto produktų, kurių sudėtyje yra mažai sočiųjų riebalų (t. y. produktų, kuriems taikytos 1 ir 2 priemonės), neapmokestinimas, padėjo padidinti sveikesnių maisto produktų paklausą tarp vartotojų (103).

(201)

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsnyje, „Sąjunga <...> pripažįsta valstybių narių atsakomybę už jų sveikatos politikos apibrėžimą <...>“. Todėl valstybės narės, kurdamos savo sveikatos politiką, turi didelę veiksmų laisvę. Komisijos nuomone, jeigu tokie politikos sprendimai nėra akivaizdžiai neteisingi arba juose nėra neatsižvelgiama į aiškius ir neginčytinus mokslinius įrodymus, valstybės narės pačios turi nuspręsti, ar tikslinga nustatyti vienokias arba kitokias paskatas. Atitinkamai valstybės narės gali apibrėžti keletą esminių su mityba susijusių mokesčio tikslų, tuos tikslus derinti tarpusavyje, nustatyti jų prioritetus ir kartu užtikrinti, kad jų būtų laikomasi (160 konstatuojamoji dalis).

7.4.3.1.3.   Bendras vertinimas

(202)

Pirma, šiuo atveju Komisija nenustatė jokių požymių, kad, apibrėžiant pagrindinius sočiųjų riebalų šaltinius, pagal kuriuos įgyvendinant 1 priemonę buvo taikytos išimtys, buvo elgiamasi nepagrįstai arba piktnaudžiaujama. Apibrėždama tuos šaltinius, Danija derino sveikatos ir mitybos tikslus, pagal tai suformulavo 181 konstatuojamojoje dalyje pateiktus kriterijus, juos nuosekliai taikė ir deramai pagrindė.

(203)

Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad sprendimas į mokesčio taikymo sritį įtraukti pagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių pakaitalus (nors pagal kitus kriterijus jie nebūtų laikomi pagrindiniais šaltiniais) taip pat buvo pagrįstas, ir tai nereiškia, kad buvo teikiama valstybės pagalba. Mokesčio taikymo srities išplėtimas buvo motyvuotas tuo, kad siekta sumažinti dėl mokesčio atsiradusį konkurencijos iškraipymą. Pagrindimas dėl susirūpinimo, susijusio su konkurencija ir vienodų sąlygų konkuruojantiems produktams užtikrinimu, atitinka valstybės pagalbos logiką tuo atžvilgiu, kad apmokestintų produktų mastas padidintas ir skirtumas tarp apmokestintų ir neapmokestintų produktų sumažėjo. Kartu dirbtinai diferencijuojami produktai, kurie paprastai būtų laikomi nepagrindiniais šaltiniais, taigi nebūtų apmokestinami. Tačiau produktų, kuriems taikytas papildomas apmokestinimas, gamintojams pranašumas nesuteiktas – priešingai, jie patyrė papildomų išlaidų. Įmonių, kurių padėtis buvo panaši (nepagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių gamintojų), bet kurios nebuvo laikomos mokesčio mokėtojomis net ir nepritaikius šio ketvirtojo kriterijaus, padėtis nepakito dėl to, kad kai kurie kiti produktai buvo apmokestinti kaip pakaitalai. Todėl valstybės pagalbos požiūriu, tokio pobūdžio diskriminacija nėra svarbi.

(204)

Be to, šis produktų, kurie kitu atveju būtų laikomi nepagrindiniais sočiųjų riebalų šaltiniais, diferencijavimas nėra požymis, kad mokestis buvo sudarytas dirbtinai, kaip Sprendime Gibraltar nagrinėtu atveju (156 konstatuojamoji dalis). Mokestis sudarytas ne dirbtinai, bet laikantis nuoseklios metodikos, kuri atitinka bendrą mokesčio logiką. Dėl paskutiniojo aspekto Komisija daro išvadą, kad pakaitalų apmokestinimas yra priemonė, kuria siekiama, kad mokestis būtų efektyvesnis ir kad sveikatos bei mitybos tikslų būtų siekiama tikslingiau, kartu vengiant nepagrįsto kišimosi į produktų tarpusavio konkurenciją. Mokesčiu norėta paskatinti vartotojus atsisakyti pagrindinių riebalų šaltinių ir taip pasiekti keletą sveikatos ir mitybos tikslų. Šiuos tikslus būtų galima veiksmingiau pasiekti taikant tikslinį mokestį, kuris yra socialiai priimtinas ir veiksmingai įgyvendinamas. Tuo tikslu buvo apmokestinta daugiau pagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių pakaitalų ir toks apmokestinimas atitinka bendrą sistemos logiką.

(205)

Todėl Komisija pritaria, kad kriterijai, pagal kuriuos apibrėžti pagrindiniai sočiųjų riebalų vartojimo šaltiniai, buvo tinkami ir nebuvo nepagrįsti (170 ir 181 konstatuojamosios dalys).

(206)

Antra, tai, kad siekta apmokestinti tik pagrindinius sočiųjų riebalų šaltinius, atitiko tikslus skatinti vartoti mažiau sočiųjų riebalų ir produktus, kurių sudėtyje yra daugiau sočiųjų riebalų, keisti produktais, kurių sudėtyje tų riebalų yra mažiau, kartu atsižvelgiant į oficialias mitybos gaires. Komisija pritaria, kad sveikatos požiūriu sprendimas apmokestinti pagrindinius sočiųjų riebalų šaltinius, o nepagrindinių šaltinių neapmokestini, yra pagrįstas. Nors būtų buvę galima apmokestinti ir nepagrindinių šaltinių sudėtyje esančius sočiuosius riebalus, mokesčio veiksmingumo požiūriu ir ypač siekiant paveikti vartotojų elgseną, mokesčio taikymas tik pagrindiniams šaltiniams yra pagrįstas. Tokiu būdu kainos skirtumas tarp pagrindinių ir nepagrindinių šaltinių dar labiau padidinimas ir taip gyventojai skatinami atsisakyti pagrindinių šaltinių, nes jie daro neigiamą poveikį sveikatai (plg. su 31 konstatuojamąja dalimi).

(207)

Todėl nepagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių neapmokestinimas yra pagrįstas bendra sistemos logika, įskaitant 166 konstatuojamojoje dalyje paminėtus mokesčio tikslus, susijusius su sveikata ir mityba, ypač su sveikata susijusį tikslą mažinti produktų, kurie daro neproporcingai didelę žalą sveikatai, nes juose yra daug sočiųjų riebalų ir jie nėra kitais aspektais naudingi sveikatai, vartojimą.

(208)

Todėl sprendimas kai kurių produktų neįtraukti į įstatymo 1 straipsnį (tai sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.1 skirsnyje apibendrinta kaip 1 priemonė, o šiame sprendime tai paminėta 2.2 skirsnyje) buvo pagrįstas mokesčio sistemos logika, t. y. nebuvo atrankus, ir nereiškia, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį buvo teikiama valstybės pagalba.

7.4.3.2.    2 priemonė

(209)

Pagal 2 priemonę jokie maisto produktai, ypač pienas, kurių sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis sudarė 2,3 % arba mažiau, nebuvo apmokestinti. Ši riba – tai vienas iš penkių kriterijų, pagal kuriuos įstatymo 1 straipsnyje buvo apibrėžta, kurie produktai apmokestinami (181 konstatuojamoji dalis). Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija laikėsi preliminarios pozicijos, kad produktų, kurių sudėtyje sočiųjų riebalų kiekis sudarė 2,3 % arba mažiau (neapmokestintų produktų), faktinė ir teisinė padėtis bazinės sistemos esminių tikslų požiūriu yra panaši į produktų, kurių sudėtyje sočiųjų riebalų yra daugiau kaip 2,3 % (apmokestintų produktų), faktinę ir teisinę padėtį. Todėl sprendime pradėti tyrimo procedūrą padaryta išvada, kad produktų, kurių sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis sudaro 2,3 % arba mažiau, neapmokestinimas buvo prima facie atrankus.

(210)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija rėmėsi Prevencijos komisijos rekomendacija, t. y. tuo, kad mokestį reikėtų taikyti visiems pieno produktams, įskaitant pieną. Tačiau, kaip per tyrimo procedūrą pažymėjo Danijos institucijos, tikslas mažinti sočiųjų riebalų suvartojimą, kuriuo remdamasi Prevencijos komisija pateikė rekomendacijas, nevisiškai sutampa su įstatymo tikslu – skatinti geresnę mitybą ir gerinti Danijos gyventojų sveikatą. Todėl 2 priemonę svarbu įvertinti iš naujo, atsižvelgiant į visus su sveikata ir mityba susijusius įstatymo tikslus.

(211)

Atsakydama į sprendimą pradėti tyrimo procedūrą, Danija pakartoja, kad valstybės narės turi teisę pačios spręsti, kaip, įgyvendinant mokesčių politiką, siekti sveikatos tikslų, ir nuspręsti, kokias mažiausias ribas nustatyti, kad tos ribos atitiktų pagal įstatymo paskirtį pagrįstą intervalą.

(212)

Danija paaiškino (66 konstatuojamoji dalis), kad riba, pagal kurią visiems produktams, kurių sudėtyje esantis sočiųjų riebalų kiekis jos neviršija, mokestis nėra taikomas, sustiprina paskatą rinktis liesus produktus, taigi atitinka šio sprendimo 47 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas oficialias mitybos rekomendacijas. Stipresnis poveikis pasireiškia visų produktų, ypač pieno produktų ir mėsos, atveju, nes būtent šie produktai turi ir ribą viršijančių, ir jos neviršijančių alternatyvų. Kalbant apie pieno produktus, riba taip pat paskatino laikytis konkrečios mitybos rekomendacijos kasdien suvartoti po 500 ml liesų pieno produktų, nes padidėjo liesų ir riebių produktų kainos skirtumas.

(213)

Tuo laikotarpiu, kai priimtas įstatymas, galiojusiose oficialiose mitybos rekomendacijose taip pat rekomenduota vaikams iki vienų metų amžiaus duoti nenugriebtą pieną (3,5 % bendro riebumo pieną arba pieną, kurio sudėtyje yra 2,3 % sočiųjų riebalų) (104). Pasirinkus 2,3 % ribą, išvengta pieno kainos didėjimo ir buvo lengviau laikytis šios mitybos rekomendacijos. Buvo galima taikyti diferencijuotą metodiką, pagal kurią mažiems vaikams duodamas nenugriebtas pienas nebūtų apmokestinamas, o tas pats produktas, skirtas vartoti vyresniems vaikams ir suaugusiesiems, būtų apmokestinamas. Tačiau tokią metodiką valdyti būtų buvę labai sudėtinga arba net neįmanoma, todėl jos taikymas nebūtų buvęs pagrįstas. Taigi, vienodų reikalavimų taikymas nenugriebtam pienui atrodo pagrįstas.

(214)

Skundo pateikėjas taip pat iškėlė klausimą dėl ribos efektyvumo užtikrinant, kad įstatymo poveikis nebūtų priešingas mitybos rekomendacijoms, kad vaikai turėtų gerti pieną, o maži vaikai turėtų gerti nenugriebtą pieną.

(215)

Tačiau pateiktoje medžiagoje Danija nurodė, kad ribos nustatymas buvo efektyviausias ir pigiausias būdas užtikrinti, kad mokesčio poveikis nebūtų priešingas oficialioms mitybos gairėms. Alternatyvios priemonės, skirtos užtikrinti, kad dėl mokesčio neatsirastų oficialioms mitybos gairėms priešingų ekonominių paskatų, būtų buvusios mažiau efektyvios ir administraciniu požiūriu brangesnės už nenugriebto pieno neapmokestinimo alternatyvą (plg. su 75–78 konstatuojamosiomis dalimis).

(216)

Skundo pateikėjas nurodė, kad net jei 2,3 % ribą būtų galima laikyti bendro pobūdžio priemone, ji yra atranki, nes dėl jos daugiausia naudos gauna pieno gamintojai ir perdirbėjai, tiksliau pagrindinė Danijos pieno produktų gamintoja įmonė „Arla“ (plg. su 139–146 konstatuojamosiomis dalimis).

(217)

Danija tvirtino, kad 2,3 % riba atitinka pagrindinius ir svarbiausius įstatymo principus. Tai, kad vienoms įmonėms ši riba buvo naudingesnė negu kitoms, tiesiog yra neišvengiama ribos nustatymo pasekmė (plg. su 72 konstatuojamąja dalimi).

(218)

Danija pateikė duomenis apie pagrindinius mokesčių mokėtojus ir pagrindinius naudos gavėjus taikant 2,3 % ribą (plg. su 74 konstatuojamąja dalimi). Iš tų duomenų matyti, kad pagal sočiųjų riebalų mokesčio įstatymą <...> (*5) buvo pagrindinis (-ė) mokesčių mokėtojas (-a), sumokėjęs (-usi) <...> mln. DKK * mokestį už apmokestintus produktus, tačiau jam (jai) teko didžiausia pagal 2,3 % ribą apskaičiuotos neapmokestintų pieno produktų mokestinės vertės dalis (<...> mln. DKK *). Tačiau, nors iš šių duomenų matyti, kad riba didele dalimi turėjo įtakos pieno sektoriui (140 mln. DKK), taigi <...> *, iš jų taip pat matyti, kad kitų sektorių produktai taip pat pateko į ribos taikymo sritį (83 mln. DKK).

(219)

Kalbant apie 2 priemonę, kuri buvo viena iš penkių kriterijų (181 konstatuojamoji dalis) apmokestintiems produktams, kurie yra laikomi pagrindiniais sočiųjų riebalų šaltiniais, nustatyti, Komisija daro tokias pat išvadas kaip šio sprendimo 202–207 konstatuojamosiose dalyse. Pirma, Komisija nenustatė, kad 2,3 % riba būtų buvusi nustatyta dirbtinai arba piktnaudžiaujant. Apibrėždama tą ribą Danija derino sveikatos ir mitybos tikslus ir tą ribą nuosekliai taikė ir deramai pagrindė.

(220)

Antra, riba taip pat padėjo apmokestinti tik pagrindinius sočiųjų riebalų šaltinius, atitiko tikslus skatinti vartoti mažiau sočiųjų riebalų ir produktus, kurių sudėtyje yra daugiau sočiųjų riebalų, keisti produktais, kurių sudėtyje tų riebalų yra mažiau, kartu atsižvelgiant į oficialias mitybos gaires. Komisija pritaria, kad sveikatos požiūriu sprendimas apmokestinti pagrindinius sočiųjų riebalų šaltinius, o nepagrindinių šaltinių neapmokestini, yra pagrįstas. Nors būtų buvę galima apmokestinti ir nepagrindinių (ribos neviršijančių) šaltinių sudėtyje esančius sočiuosius riebalus, mokesčio veiksmingumo požiūriu ir ypač siekiant paveikti vartotojų elgseną, mokesčio taikymas tik pagrindiniams šaltiniams yra pagrįstas. Tokiu būdu kainos skirtumas tarp pagrindinių ir nepagrindinių šaltinių dar labiau padidinamas ir taip gyventojai skatinami atsisakyti pagrindinių šaltinių, nes jie daro neigiamą poveikį sveikatai.

(221)

Todėl nepagrindinių sočiųjų riebalų šaltinių (jie apibrėžiami ir taikant ribą) neapmokestinimas yra pagrįstas bendra sistemos logika, įskaitant 166 konstatuojamojoje dalyje paminėtus mokesčio tikslus, susijusius su sveikata ir mityba, ypač su sveikata susijusį tikslą mažinti produktų, kurie daro neproporcingai didelę žalą sveikatai, nes juose yra daug sočiųjų riebalų ir jie nėra kitais aspektais naudingi sveikatai, vartojimą.

(222)

Todėl kriterijus, susijęs su produktų, kurių sudėtyje esantis sočiųjų riebalų kiekis sudaro 2,3 % arba mažiau, neapmokestinimu, nuosekliai dera su 31, 32 ir 166 konstatuojamosiose dalyse paminėtais mokesčio tikslais ir yra pagrįstas mokesčio sistemos logika. Todėl kai kurių produktų neapmokestinimas (tai sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.2 skirsnyje apibendrinta kaip 2 priemonė, o šiame sprendime tai paminėta 2.2 skirsnyje) nebuvo atrankus ir nereiškė, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį buvo teikiama valstybės pagalba.

7.4.3.3.    3 priemonė

(223)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą neatsakyta į klausimą, ar įmonių, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta sudaro 50 000 DKK arba mažiau, atleidimas nuo mokesčio buvo atrankus ir pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį laikytinas pagalba. Kaip paaiškinta sprendime pradėti tyrimo procedūrą, nustatyta tokia pat atleidimo nuo mokesčio riba kaip Danijos PVM įstatyme, kuriame nurodyta, kad įmonių, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta sudaro 50 000 DKK arba mažiau, pagal PVM įstatymą registruotis ir mokėti PVM neprivalo. Iš duomenų, kuriuos Danija pateikė atsakydama į sprendimą pradėti tyrimo procedūrą, matyti, kad, jeigu tos įmonės neprivalo užsiregistruoti PVM mokėtojomis, iš jų neturėtų būti reikalaujama registruotis mokesčio mokėtojomis pagal sočiųjų riebalų mokesčio įstatymą.

(224)

Danija tvirtina, kad 50 000 DKK metinės apmokestinamų maisto produktų apyvartos riba buvo bendra priemonė, taikyta visiems vietos gamintojams, importuotojams, tarpininkams ir nuotolinės prekybos pardavėjams ir ja vienodomis sąlygomis faktiškai galėjo pasinaudoti visi ekonominės veiklos vykdytojai.

(225)

Atsižvelgiant į mokesčio tikslą, susijusį su sveikata, ir į tai, kad nedideli kiekiai, kurie dėl 50 000 DKK ribos nebuvo apmokestinti, daro mažą poveikį sveikatai, atleidimas nuo mokesčio, regis, yra pagrįstas bazinės sistemos pobūdžiu.

(226)

Komisija atkreipia dėmesį, kad dėl ribos nesurinktų mokesčių sumos gali būti mažos (plg. su 81 konstatuojamąja dalimi), ir pripažįsta, kad administracinė našta, susijusi su tokių mažų sumų rinkimu, būtų buvusi neproporcinga. Danija paaiškino, kad įmonės, kurių apyvarta sudaro 50 000 DKK arba mažiau, neprivalo registruotis PVM mokėtojomis dėl atitinkamoms įmonėms ir administracinėms institucijoms tenkančios administracinės naštos. Turint galvoje tai, kokia PVM suma priešingu atveju būtų surenkama, tai būtų neproporcinga. Tą patį galima pasakyti ir dėl šio atvejo. Įmonių, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta sudarė 50 000 DKK arba mažiau, sumokėtas mokestis būtų buvęs pernelyg mažas, kad su jo rinkimu susijusi administracinė našta būtų pagrįsta. Taigi Komisija nenustatė, kad 50 000 DKK apyvartos riba būtų buvusi nustatyta mokesčio mokėtojams dirbtinai arba piktnaudžiaujant. Nustatydama šią ribą Danija derino sveikatos ir mitybos tikslus ir tą ribą nuosekliai taikė ir deramai pagrindė, kartu atsižvelgdama į mokestinį ir administracinį efektyvumą.

(227)

Komisija taip pat pritaria, kad sveikatos požiūriu yra pagrįsta mokestį taikyti pagal apmokestinamųjų asmenų dydį, t. y. taikyti didesnėms įmonėms ir netaikyti labai mažoms įmonėms, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta sudaro 50 000 DKK arba mažiau. Nors būtų buvę galima apmokestinti ir mokesčių mokėtojus, kurių apyvarta sudaro 50 000 DKK arba mažiau (neviršija ribos), mokestinio ir administracinio efektyvumo požiūriais yra pagrįsta mokestį taikyti tik mokesčių mokėtojams, kurių apyvarta viršija tą ribą. Tokiu būdu kainos skirtumas tarp pagrindinių ir nepagrindinių šaltinių dar labiau padidinamas ir taip gyventojai skatinami atsisakyti pagrindinių šaltinių, nes jie daro neigiamą poveikį sveikatai.

(228)

Todėl įmonių, kurių metinė apmokestinamų maisto produktų apyvarta sudarė 50 000 DKK arba mažiau, atleidimas nuo mokesčio (sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 2.1.8.3 skirsnyje tai vadinama 3 priemone) nebuvo atrankus ir nereiškė, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį buvo teikiama valstybės pagalba.

7.4.4.   6 priemonė nėra atranki, nes pagal ją panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje esančios įmonės nėra diskriminuojamos

(229)

Šią priemonę, apimančią 4 mažesnes priemones, sudarė tai, kad pagal įstatymą tų pačių arba panašių maisto produktų vietos gamintojams ir importuotojams tam tikri mokesčio atidėjimo ir atskaitymo tvarkos aspektai skyrėsi. Iš esmės galima apibendrinti, kad pagal priemonę prekybininkams (233 konstatuojamoji dalis) ir gavėjams taikytos nevienodos sąlygos, nes priemonė nebuvo taikoma importuotojams, užsiregistravusiems kaip gavėjai. Sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 135 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad pagal priemonę importuoti produktai ir nacionaliniai produktai vertinami nevienodai, todėl priemonė gali būti atranki ir prieštarauti SESV 110 straipsnio nuostatoms.

(230)

Remdamasi Danijos institucijų pateikta informacija atsakant į sprendimą pradėti tyrimo procedūrą, Komisija laikosi nuomonės, kad dėl tam tikrų priežasčių tenka nukrypti nuo jos sprendime pradėti tyrimo procedūrą išdėstyto 6 priemonės preliminaraus vertinimo.

(231)

Sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 74 konstatuojamojoje dalyje, remdamasi idėja, kad įstatyme vietos maisto gamintojams numatytos tam tikros lengvatinės sąlygos, o importuotojams jos netaikytos, Komisija padarė išvadą, kad aprašyta sistema, regis, vietos gamintojams suteikiamas pranašumas, kaip nurodyta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, nes jie atsidūrė palankesnėje finansinėje padėtyje, palyginti su tokio pat pobūdžio produktus importuojančiomis įmonėmis.

(232)

Šį susirūpinimą sustiprino tai, kad Danijos teisės aktų leidėjas pridedamuose parengiamuosiuose teisėkūros procedūra priimamuose dokumentuose (105) pripažino, jog lengvatine tvarka buvo siekta, kad vietos gamintojai turėtų pranašumo, susijusio su pinigų srautu (106). Danijos institucijos patvirtino, kad tokio pat pobūdžio maisto produktus importuojančios ir juos tose pačiose Danijos rinkose parduodančios įmonės tomis mokesčio atidėjimo ir atskaitymo galimybėmis pasinaudoti negalėjo.

(233)

Tačiau, kaip nurodė Danijos institucijos atsakydamos į sprendimą pradėti tyrimo procedūrą, įstatymu sukurta sistema buvo paremta Direktyva 2008/118/EB dėl akcizų mokesčių sukurta sistema, kurioje atskiriamas įgaliotas sandėlio savininkas (107) (pagal įstatymą – prekybininkas) ir registruotas gavėjas (108) (pagal įstatymą – gavėjas). Prekybininko sandėlis nėra neapmokestinamas, o gavėjo sandėlis – apmokestinamas (plg. su 92 konstatuojamosios dalies ff punktu). Tai atitinka Sąjungos teismų praktiką (109), kurioje nurodoma, kad mokestį reikėtų rinkti toje pačioje tiekimo grandinės vietoje, t. y. vietos gamintojo įvykdyto pristatymo ir importuotojo įvykdyto importo momentu.

(234)

Pagal Direktyvos 2008/118/EB ir įstatymo nuostatas įmonė registruojama pagal jos vaidmenį tiekimo grandinėje, neatsižvelgiant į jos parduodamų produktų kilmę. Vietos gamintojas paprastai yra registruojamas kaip įgaliotasis sandėlio savininkas (prekybininkas), o importuotojas – kaip registruotas gavėjas (gavėjas). Tačiau pagal įstatymą importuotojai gali vykdyti tik tarpininkavimo veiklą ir registruotis kaip prekybininkai. Tokiu atveju jų sandėlis neapmokestinamas (sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 42 konstatuojamoji dalis). Visų mažmeninės prekybos subjektų, kurie prekiauja vietos ir (arba) importuotais apmokestinamais produktais ir vykdo prekybą tiesiogiai, sandėliai buvo apmokestinti ir jų visų padėtis apmokestintų produktų apmokestinimo požiūriu buvo tokia pat. Kartu, kaip aprašyta sprendimo pradėti tyrimo procedūrą 41 konstatuojamojoje dalyje, Danijos gamintojai dalies savo produkcijos, kurią ketino eksportuoti, atžvilgiu galėjo registruotis kaip prekybininkai.

(235)

Pasak Danijos, reikalavimų pagal įstatymą ir 6 priemonę nevienodumą galima pagrįsti esminiu skirtumu tarp prekybininkų ir gavėjų ir tai nėra, kaip teigia skundo pateikėjas, vietos ir užsienio gamintojų diskriminavimas. Tai nėra ir joks kitas diskriminavimas, taip tiesiog užtikrinama, kad mokesčiai būtų renkami laikantis Sąjungos Teismų praktikos (110).

(236)

Komisija pritaria, kad pagal 6 priemonę vietos ir užsienio gamintojai arba panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje esančios įmonės nėra diskriminuojami. Prekybininkų ir gavėjų padėtis pagal jų vaidmenį tiekimo grandinėje yra skirtinga, tokio principo laikomasi įstatyme ir Direktyvoje 2008/118/EB. Tai, kaip įmonės apmokestinamos pagal įstatymą, priklauso nuo jų vaidmens tiekimo grandinėje. Tai, koks vaidmuo tenka kiekvienai įmonei, nusprendžiama pagal objektyvius kriterijus, o juos įmonė tam tikru atžvilgiu gali kontroliuoti. Pavyzdžiui, importuotojas gali pats nuspręsti, jeigu to pageidauja, vykdyti tarpinę prekybą. Tokiu atveju jis gali registruotis kaip prekybininkas, o jo sandėlis bus neapmokestinamas. Tačiau norėdamas vykdyti tiesioginę prekybą, jis turės užsiregistruoti kaip gavėjas, o jo sandėlis bus apmokestinamas (taip pat, kaip tiesioginį pardavimą vykdančių vietos gamintojų).

(237)

Komisija daro išvadą, kad 6 priemonės atveju tai, kad mokestis renkamas skirtingu laiku, nėra vietos ir užsienio gamintojų arba tokioje pat teisinėje ir faktinėje padėtyje esančių įmonių diskriminavimo požymis. Todėl pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį 6 priemonė nėra atranki. Dėl tos pačios priežasties ir dėl to, kad prekybininko ir registruoto gavėjo skirtumai pagal 6 priemonę atitinka Direktyvoje 2008/118/EB dėl akcizų mokesčių taikomą sistemą, šia priemone SESV 110 straipsnis nėra pažeidžiamas. Straipsnis nepažeidžiamas, nes pagal priemonę importuotoms prekėms nėra nustatomas didesnis mokestis negu vietos prekėms ir pagal priemonę nėra netiesiogiai saugomasi nuo produktų iš kitų valstybių narių.

8.   IŠVADOS

(238)

Dėl 5 priemonės pažymėtina, kad viena iš SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, tai yra valstybinių išteklių naudojimo sąlyga, nebuvo įvykdyta. Todėl Komisija daro išvadą, kad 5 priemonė pagal SESV sutarties 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba.

(239)

Dėl 1, 2, 3 ir 6 priemonių pažymėtina, kad viena iš SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, tai yra atrankumo sąlyga, nebuvo įvykdyta. Todėl Komisija daro išvadą, kad 1, 2, 3 ir 6 priemonės pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį nėra valstybės pagalba,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Pagal 2011 m. kovo 30 d. Danijos įstatymą Nr. 247 dėl tam tikrų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimo, galiojusį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybės pagalba nebuvo teikiama.

2 straipsnis

Šis sprendimas skirtas Danijos Karalystei.

Priimta Briuselyje 2019 m. birželio 6 d.

Komisijos vardu

Phil HOGAN

Komisijos narys


(1)  2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamentas (ES) 2015/1589, nustatantis išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015 9 24, p. 9). Nuo 2015 m. lapkričio 14 d. šiuo Tarybos reglamentu panaikintas 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB sutarties 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999 3 27, p. 1), ir vietoj tų taisyklių įtvirtintos naujos taisyklės. Pagal Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 35 straipsnį nuorodos į panaikintą reglamentą laikomos nuorodomis į šį reglamentą ir skaitomos pagal Reglamento (ES) 2015/1589 II priede pateiktą atitikties lentelę.

(2)  Valstybės pagalba – Danija – Valstybės pagalba Nr. SA.33159 (2014/C) (ex SA.33159 (2011/NN) – Tam tikrų maisto produktų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų apmokestinimas Danijoje – Kvietimas teikti pastabas pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 2 dalį (OL C 94, 2015 3 20, p. 11).

(3)  Danų kalba: Lov om afgift af mættet fedt i visse fødevarer (fedtafgiftsloven) https://www.retsinformation.dk/FORMS/R0710.aspx?id=136314.

(4)  OL C 94, 2015 3 20, p. 11.

(5)  Žr. Įstatymo L 111 Forslag til lov om afgift af mættet fedt i visse fødevarer (fedtafgiftsloven) projekto pagrindimą (2011 m. sausio 19 d., p. 7). Danijos institucijų pateiktas vertimas.

(6)  Žr. 2011 m. sausio 19 d. Danijos mokesčių ministro Troelso Lundo Poulseno kalbą Danijos parlamente.

(7)  Danijos PVM įstatymas [LBK Nr. 287, 2011 m. kovo 28 d.].

(8)  Žr. tinklalapį www.foodcomp.dk.

(9)  Žr. Įstatymo Nr. L 111 Forslag til lov om afgift af mættet fedt i visse fødevarer (fedtafgiftsloven) projekto pagrindimą (2011 m. sausio 19 d., p. 7). Danijos institucijų pateiktas vertimas.

(10)  Žr. 2011 m. sausio 19 d. Danijos mokesčių ministro Troelso Lundo Poulseno kalbą Danijos parlamente.

(11)  Pavyzdžiui, „Kostkompasset – vejen til en sund balance“ („Mitybos kompasas – sveikos pusiausvyros link“), Danijos šeimos ir vartotojų reikalų ministerija ir Danijos veterinarijos ir maisto administracija, 2006 m. sausio mėn.

(12)  „Mitybos kompasas“, p. 14.

(13)  2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija ir Ispanija/Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, C-106/09 P, ECLI:EU:C:2011:732, 97 punktas.

(14)  „2003–2008 m. Danijos gyventojų mitybos įpročiai“, DTU Fødevareinstituttet, 2010 m., p. 114. Ataskaitą parengė Danijos technikos universiteto Nacionalinis maisto institutas, remdamasis duomenimis apie mitybos įpročius, surinktus 2003–2008 m. apklausus 4–75 metų amžiaus 4 431 gyventoją. Nacionalinis maisto institutas analizuoja ir viešina tvarius ir pridėtinę vertę kuriančius maisto ir sveikatos srities sprendimus visuomenės ir pramonės labui.

(15)  „Danijos mokesčio, taikomo tam tikrų maisto produktų sudėtyje esantiems sotiesiems riebalams, ekonominės pasekmės“ (konsultacinės įmonės „Incentive“ atskaita, parengta Danijos mokesčių ministerijos užsakymu), 2015 m., p. 31. Ataskaitą Danijos mokesčių ministerijos užsakymu parengė ekonomikos konsultacijų įmonė „Incentive“, atsižvelgdama į 2015 m. Europos Komisijos sprendimą pradėti tyrimo procedūrą. Konsultacinei įmonei „Incentive“ pavesta parengti mokesčio, jo poveikio vartotojų ir gamintojų kainoms ekonominį vertinimą, taip pat įvertinti, kaip jis iškraipo konkurenciją.

(16)  2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo (OL L 109, 2000 5 6, p. 29).

(17)  Šis tikslas taip pat akivaizdus iš įstatymo 1 straipsnio 7 dalies ir parengiamųjų dokumentų.

(18)  „2003–2008 m. Danijos gyventojų mitybos įpročiai“, p. 114.

(19)  Danijos institucijos neturi jokių tikslių duomenų apie tai, kiek sėklų ir riešutų suvartojama Danijoje ir kiek sočiųjų riebalų iš jų gaunama. Tačiau riešutai ir aliejinės sėklos buvo įtrauktos į pirmiau pateiktos 1 lentelės skiltį „Vaisiai“, o iš šios kategorijos produktų gauta tik 1 % viso suvartoto sočiųjų riebalų kiekio. Taigi, būtų galima pagrįstai daryti prielaidą, kad iš sėklų ir grūdų gaunami sotieji riebalai sudarė nedidelę viso Danijoje suvartoto sočiųjų riebalų kiekio dalį. Taip pat reikėtų pažymėti, kad iš sėklų pagamintas aliejus buvo apmokestinamas. Plg. įstatymo 1 skirsnio 4 dalį su Sąjungos kombinuotosios nomenklatūros kodais 1507–1516.

(20)  „Mitybos kompasas“.

(21)  „Mitybos kompasas“, p. 15.

(22)  „Mitybos kompasas“, p. 15, „Vidensgrundlag for rådgivning om indtag af mælk, mælkeprodukter og ost i Danmark, 2010“, Danijos technikos universiteto (DTU) Nacionalinis maisto institutas, ir „Betydningen af mælk som calciumkilde og for udviklingen af osteoporose“, Ernæringsrådet, 2003 m.

(23)  „Mitybos kompasas“, p. 6.

(24)  „2003–2008 m. Danijos gyventojų mitybos įpročiai“, p. 30–33.

(25)  Danijos nacionalinis maisto institutas, Danijos technikos universitetas (DTU), „Frugt, grøntsager og sundhed – opdatering af vidensgrundlaget for mængdeanbefalingen 2002–2006“, 2007 m. spalio mėn., p. 38 ir 8.

(26)  „Mitybos kompasas“, p. 10.

(27)  „Mitybos kompasas“, p. 11.

(28)  „Mitybos kompasas“, p. 11.

(29)  „Mitybos kompasas“, p. 8.

(30)  „2003–2008 m. Danijos gyventojų mitybos įpročiai“, p. 38.

(31)  „Helhedssyn på fisk og fiskevarer“, Fødevaredirektoratet, FødevareRapport 2003:17, 2003 m. spalio mėn., p. 36–37.

(32)  „Helhedssyn på fisk og fiskevarer“, Fødevaredirektoratet, p. 41–46.

(33)  „Mad til spædbørn og småbørn“ (Kūdikiams ir mažiems vaikams skirtas maistas), Danijos sveikatos ir medicinos institucija, 2010 m., p. 9, 18–19, 27 ir 36.

(34)  Konsultacinės įmonės „Incentive“ ataskaita, p. 31, 10 pav.

(35)  2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija ir Ispanija/Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, C-106/09 P, ECLI:EU:C:2011:732, 97 punktas.

(36)  2013 m. lapkričio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimas byloje MOL / Komisija, T-499/10, ECLI:EU:T:2013:592, 77 punktas.

(37)  2012 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo sprendimas bylpje RENV – British Aggregates / Komisija, T-210/02, ECLI:EU:T:2012:110, 47, 49 ir 68 punktai, 2014 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimas bylpje Banco Santander ir Santusa/Komisija, T-399/11, ECLI:EU:T:2014:938, 37 punktas.

(38)  2008 m. gruodžio 22 d. Bendrojo Teismo sprendimas bylpje British Aggregates / Komisija, C-487/06 P, ECLI:EU:C:2008:757, 85 ir 89 punktai, 2011 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija / Nyderlandai, C-279/08 P, ECLI:EU:C:2011:551, 51 punktas, 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija ir Ispanija / Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, C-106/09 P, ECLI:EU:C:2011:732, 97 punktas.

(39)  2012 m. kovo 7 d. Bendrojo Teismo sprendimas bylpje RENV – British Aggregates / Komisija, T-210/02, ECLI:EU:T:2012:110, 73 punktas.

(40)  2015 m. kovo 27 d. Europos Komisijos sprendimas (ES) 2016/288 byloje SA.34775 – Didžiosios Britanijos nerūdinių medžiagų mokestis, C(2015) 2141 final, 181–183 punktai.

(41)  Įstatymo projektas, p. 10.

(42)  Konsultacinės įmonės „Incentive“ ataskaita, p. 26, 8 lentelė.

(*1)  Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį.

(*2)  Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį.

(43)  Pastaba. Kaip nurodyta sprendime pradėti tyrimo procedūrą, daroma prielaida, kad „Arla Food Amba“ užima 90 % rinkos.

Šaltinis: konsultacinės įmonės INCENTIVE atlikti skaičiavimai, remiantis Danijos statistikos institucijos duomenimis (kainų indeksai ir FU5 lentelė) ir „Nielsen“ surinktais prekių skenavimo duomenimis. Pastaba. Apskaičiuota, kad apimtų 15 mėnesių laikotarpį. Pagal faktiškai parduotą kiekį. Skaičiai nurodyti neatsižvelgiant į kiekio pokyčius, kurie atsirado dėl to, kad kai kurie produktai nebuvo apmokestinami.

(44)  Šaltinis: skaičiavimai paremti Danijos statistikos institucijos duomenimis, www.statistikbanken.dk, FVF1: Fødevareforbrug efter enhed, type og tid. (Maisto suvartojimas pagal vienetus, rūšį ir laiką) ir www.foodcomp.dk.

Pastaba. Remiantis tinklalapio www.foodcamp.dk duomenimis, jogurtų ir šokoladinio pieno rūšių yra daug ir jų sudėtyje esančių sočiųjų riebalų kiekis yra įvairus. Danijos statistikos institucijos duomenys pagal tai nėra suskirstyti, todėl mokestinė vertė yra apskaičiuota kaip intervalas, kurio mažesnioji vertė atitinka mažesnį šių dviejų rūšių pieno produktų sudėtyje esantį sočiųjų riebalų kiekį, o didesnioji – didesnį.

(45)  Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį.

(46)  Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį

„Mitybos kompasas“ ir „Maistas kūdikiams ir mažiems vaikams“.

(47)  2014 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimas Banco Santander ir Santusa/Komisija, T-399/11, ECLI:EU:T:2014:938.

(48)  1994 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Banco Exterior de España/Ayuntamiento de Valencia, C-387/92, ECLI:EU:C:1994:100, 14 punktas, 2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija ir Ispanija/Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, C-106/09 P, ECLI:EU:C:2011:732, 72 punktas.

(49)  2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinanti Direktyvą 92/12/EEB (OL L 9, 2009 1 14, p. 12).

(50)  1999 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas bylpje Belgija / Komisija, C-75/97, ECLI:EU:C:1999:311, 39 punktas.

(51)  2011 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas bylpje Paint Graphos ir kiti, C-78/08 ir C-80/08, ECLI:EU:C:2011:550, 69 punktas.

(52)  2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1234/2007, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 299, 2007 11 16, p. 1).

(53)  Vidensgrundlag for rådgivning om indtag af mælk, mælkeprodukter og ost i Danmark, 2010 m., p. 14–15.

(*3)  Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį.

(54)  Ataskaita, parengta Europos Komisijos įmonių ir pramonės generalinio direktorato užsakymu.

(55)  Dejgaard Jensen ir Smed (2013 m.).

(56)  Maisto produktų mokesčiai ir jų poveikis konkurencingumui žemės ūkio maisto produktų sektoriuje, ECORYS, 2014 m., priedai, p. 83.

(57)  ECORYS ataskaita.

(58)  Danijos statistikos institucija.

(59)  MIFU pateikta diagrama, Danijos statistikos institucija.

(*4)  Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį.

(60)  Dejgaard Jensen, Jørgen ir Sinne Smed (2013 m.), paskelbta Food Policy 42 (2013), p. 18–31.

(61)  ECORYS ataskaita, p. 40, 2.3.1 punktas.

(62)  Dejgaard Jensen, Jørgen ir Sinne Smed (2013 m.), paskelbta Food Policy 42 (2013), p. 18–31.

(63)  Dansk Erhvervs Perspektiv 2012 no. 23: Fedtafgiften: et dyrt bekendtskab.

(64)  Dansk Erhvervs Perspektiv 2012 no. 23: Fedtafgiften: et dyrt bekendtskab.

(65)  2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas bylpje VokietijaK omisija, C-156/98, ECLI:EU: C:2000:467, 25 punktas, 1999 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas bylpje Italija / Komisija, C-6/97, ECLI:EU:C:1999:251, 15 punktas, 2005 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Heiser, C-172/03, ECLI:EU:C:2005:130, 36 punktas.

(66)  1978 m. sausio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Van Tiggele, C-82/77, ECLI:EU:C:1978:10, 25 ir 26 punktai, 1996 m. gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimas bylpje Air France / Komisija, T-358/94, ECLI:EU:T:1996:194, 63 punktas.

(67)  2000 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Prancūzija / Ladbroke Racing ir Komisija, C-83/98 P, ECLI:EU:C:2000:248, 48–51 punktai.

(68)  1994 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Banco Exterior de España / Ayuntamiento de Valencia, C-387/92, ECLI:EU:C:1994:100, 14 punktas.

(69)  1978 m. sausio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Van Tiggele, C-82/77, ECLI:EU:C:1978:10, 25 ir 26 punktai.

(70)  2000 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Alzetta, sujungtos bylos T-298/97, T-312/97 ir kt., ECLI:EU:T:2000:151, 141–147 punktai, 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas Altmark Trans, C-280/00, ECLI:EU:C:2003:415.

(71)  2015 m. sausio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas bylpje Eventech / Parking Adjudicator, C-518/13, ECLI:EU:C:2015:9, 66 punktas.

(72)  2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje British Aggregates / Komisija, C-487/06 P, ECLI:EU:C:2008:757, 82 ir paskesni punktai, 2005 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Heiser, C-172/03, ECLI:EU:C:2005:130, 40 ir paskesni punktai, 2001 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C-143/99, ECLI:EU:C:2001:598, 41 ir 42 punktai. Taip pat žr. neseniai Teisingumo Teismo priimto Sprendimo byloje ANGED, sujungtos bylos C-234/16 ir C-235/16, ECLI:EU:C:2018:281, 35 punktą, Sprendimo byloje Eurallumina / Komisija, C-323/16 P, ECLI:EU:C:2017:952, 62 punktą ir Sprendimo byloje Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C-74/16, ECLI:EU:C:2017:496, 69–72 punktus. Tuose sprendimuose Teisingumo Teismas, norėdamas nustatyti, ar nagrinėjamos sistemos yra atrankios, taiko ne trijų etapų metodą, o analizuoja, ar dėl sistemų panašios įmonės buvo diskriminuojamos. Ši analizė atitinka dviejų etapų analizės pirmąjį etapą.

(73)  Žr., inter alia, Sprendimo byloje A-Brauerei, C-374/17, ECLI:EU:C:2018:1024, 37 punktą, Sprendimo byloje Paint Graphos ir kiti, sujungtos bylos C-78/08–C-80/08, EU:C:2011:550, 49 punktą. Taip pat žr. Sprendimo byloje Komisija / World Duty Free, sujungtos bylos C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 57 punktą. Tačiau paskutiniojo sprendimo 54 punkte Teisingumo Teismas, vertindamas atrankumo sąlygą, sprendžia diskriminavimo klausimą (pirmas etapas) ir tai, ar jį galima pagrįsti (antras etapas).

(74)  Žr. Komisijos pranešimą dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (OL C 262, 2016 7 19, p. 1), ypač 127 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis ir jose nurodomą jurisprudenciją. Taip pat žr. 2018 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Andres (faillite Heitkamp BauHolding) / Komisija, C-203/16 P, EU:C:2018:505, 83–94 punktus ir 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo byloje A-Brauerei, C-374/17, EU:C:2018:1024, 37 punktą.

(75)  Generalinio advokato M. Bobeko išvada byloje Belgija / Komisija, C-270/15 P, EU:C:2016:289, 28 punktas.

(76)  2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija ir Ispanija / Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, C-106/09 P–C-107/09 P, ECLI:EU:C:2011:732.

(77)  Žr., inter alia, Sprendimo byloje Adria-Wien Pipeline, C-143/99, ECLI:EU:C:2001:598, 41 punktą, Sprendimo byloje Komisija / Nyderlandai, C-279/08 P, ECLI:EU:C:2011:551, 62 punktą.

(78)  Pvz., žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo byloje Komisija ir Ispanija / Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, sujungtos bylos C-106/09 P ir C-107/09 P, ECLI:EU:C:2011:732, 75 punktą ir Sprendimo byloje Komisija / World Duty Free, sujungtos bylos C-20/15 P ir C-21/15 P, EU:C:2016:981, 54 punktą.

(79)  Žr. Sprendimo byloje ANGED, sujungtos bylos C-234/16 ir C-235/16, ECLI:EU:C:2018:281, 35 punktą, Sprendimo byloje Eurallumina / Komisija, C-323/16 P, ECLI:EU:C:2017:952, 62 punktą, taip pat žr. Sprendimo byloje Komisija /World Duty Free, sujungtos bylos C-20/15 P ir C-21/15 P, ECLI:EU:C:2016:981, 76 punktą ir Sprendimo byloje Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C-74/16, ECLI:EU:C:2017:496, 69–72 punktus.

(80)  2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija ir Ispanija / Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, sujungtos bylos C-106/09 P ir C-107/09 P, ECLI:EU:C:2011:732, 101 ir paskesni punktai.

(81)  2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas byloje Portugalija / Komisija, C‑88/03, ECLI:EU:C:2006:511, 82 punktas, 2013 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje P Oy, C-6/12, ECLI:EU:C:2013:525, 27 ir paskesni punktai.

(82)  2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje British Aggregates / Komisija, C-487/06 P, ECLI:EU:C:2008:757, 92 punktas.

(83)  Teisingumo Teismo sprendimas byloje ANGED, sujungtos bylos C-234/16 ir C-235/16, ECLI:EU:C:2018:281, 45–55 punktai.

(84)  2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimas byloje A-Brauerei, C-374/17, ECLI:EU:C:2018:1024, 37 punktas.

(85)  2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimas byloje A-Brauerei, C-374/17, ECLI:EU:C:2018:1024, 37 punktas.

(86)  2011 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija ir Ispanija / Gibraltaro Vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, sujungtos bylos C-106/09 P ir C-107/09 P, ECLI:EU:C:2011:732, 101 ir paskesni punktai.

(87)  Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos 138 punktas (OL C 262, 2016 7 19).

(88)  2011 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Paint Graphos ir kiti, C-78/08 ir C-80/08, ECLI:EU:C:2011:550, 69 ir 70 punktai, 2006 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Portugalija /Komisija, C-88/03, ECLI:EU:C:2006:511, 81 punktas, 2011 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Komisija / Nyderlandai, C-279/08 P, ECLI:EU:C:2011:551, 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje British Aggregates / Komisija, C-487/06 P, ECLI:EU:C:2008:757, 2013 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje P Oy, C-6/12 P, ECLI:EU:C:2013:525, 27 ir paskesni punktai.

(89)  Kolektyvinio investavimo subjektų atveju žr. Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos 5.4.2 skirsnį (OL C 262, 2016 7 19, p. 1).

(90)  2011 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Paint Graphos ir kiti, C-78/08 ir C-80/08, ECLI:EU:C:2011:550, 71 punktas.

(91)  2018 m. balandžio 24 d. Europos Komisijos sprendimas byloje SA.45862 (2018/N) dėl Airijos mokesčio cukrumi saldintiems gėrimams, C(2018) 2385 final.

(92)  Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos 136 punktas (OL C 262, 2016 7 19, p. 1).

(93)  Dėl kiaušinių specialių mitybos rekomendacijų nepateikta, tačiau bendrų rekomendacijų įtraukti kiaušinius į mitybos racioną galima rasti „Danskernes kostvaner 2003–2008“ (p. 40), „Kostkompasset“ (p. 16), „Mad til spædbørn & småbørn“ (p. 25).

(94)  Mokslinė nuomonė dėl mitybos gairių pagal maisto produktus, 2010 m. EFSA leidinys; 8(3):1461, p. 8.

(95)  Ten pat, p. 9.

(96)  4.1 punktas, p. 10, kuriame nustatyta, kad „dėl tam tikrų maistinių medžiagų, pavyzdžiui, riebalų rūgščių transizomerų ir maisto produktų grupių, vartojimo disbalanso gali padidėti nutukimo ir su mityba susijusių ligų rizika“.

(97)  4.2 punktas, p. 12.

(98)  4.4.1 punktas, p. 15. Jame nurodoma: „Tam tikrose Europos šalyse energijos, bendro riebalų kiekio, sočiųjų riebalų ir riebalų rūgščių transizomerų, cukraus ir druskos gali būti suvartojama per daug, o nesočiųjų riebalų rūgščių, maistinių skaidulų, tam tikrų vitaminų ir mineralų – mažiau, negu rekomenduojama kai kuriose šalyse. Todėl, rengiant mitybos gaires pagal maisto produktus, svarbu dėmesį sutelkti į tuos maisto produktus, iš kurių gaunamos maistinės medžiagos turėtų būti ribojamos arba tų maistinių medžiagų kiekis mitybos racione turėtų būti didinamas. Pavyzdžiui, riebalų suvartojimas kelia susirūpinimą daugumoje Europos šalių.“

(99)  4.4.2 punkte (p. 16–17) siūloma įvertinti, kiek suvartojama maisto produktų, turinčių patvirtintą nemaistinio pobūdžio ryšį su sveikata: „Kai kurie maisto produktai teikia akivaizdžią naudą sveikatai, tačiau tos naudos negalima priskirti jų sudėtyje esančioms konkrečioms maistinėms medžiagoms. Pavyzdžiui, įvertinta, kad vartojant daugiau vaisių ir daržovių grupės maisto produktų, mažėja rizika susirgti kai kuriomis lėtinėmis ligomis („Eurodiet, 2000 m.; PPO/FAO, 2003 m.), tačiau šio poveikio neįmanoma paprastai paaiškinti maisto produktų sudėtyje esančiomis konkrečiomis maistinėmis medžiagomis.

(100)  2010 m. EFSA leidinys; 8(3):1461, p. 3.

(101)  Ten pat, p. 3, 4 išnaša.

(102)  Dejgaard Jensen, Jørgen ir Sinne Smed (2013 m.), paskelbta Food Policy 42 (2013), p. 18–31.

(103)  Konsultacinės įmonės „Incentive“ ataskaita, 6 lentelė, p. 22.

(104)  „Mad til spædbørn og småbørn“ (Kūdikiams ir mažiems vaikams skirtas maistas), Danijos sveikatos ir medicinos institucija, 2010 m., p. 9, 18–19, 27 ir 36.

(*5)  Taikomas įpareigojimas išlaikyti profesinę paslaptį.

(105)  L 111 – Forslag til lov om afgift af mættet fedt i visse fødevarer (fedt-afgiftsloven), 2011 m. vasario 28 d., 3 priedas.

(106)  Forslag til Lov om afgift af mættet fedt i visse fødevarer (Fedtafgiftsloven), September 2010 udkast, Bemærkninger til lovforslaget, 3.4.1 straipsnis (3 priedas).

(107)  Įgaliotas sandėlio savininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam valstybės narės kompetentingos institucijos suteikė leidimą vykdant savo veiklą apmokestinamų prekių sandėlyje gaminti, perdirbti, laikyti, priimti ar išsiųsti akcizais apmokestinamas prekes, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas.

(108)  Registruotas gavėjas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam paskirties valstybės narės kompetentingos institucijos suteikė leidimą vykdant savo veiklą ir tų institucijų nustatytomis sąlygomis priimti iš kitos valstybės narės gabenamas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms pritaikytas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas.

(109)  1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Outokumpu, C-213/96, ECLI:EU:C:1998:155, 25 punktas, 1992 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Sanders Adour ir Guyomarc’h Orthez / Directeur des services fiscaux des Pyrénées-Atlantiques, sujungtos bylos C-149/91 ir C-150/91, ECLI:EU:C:1992:261, 18 punktas.

(110)  1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Outokumpu, C-213/96, ECLI:EU:C:1998:155, 25 punktas, 1992 m. birželio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose Sanders Adour ir Guyomarc’h Orthez / Directeur des services fiscaux des Pyrénées-Atlantiques, C-149/91 ir C-150/91, ECLI:EU:C:1992:261, 18 punktas.


Top