(1)

Direktyva 2008/98/EB valstybės narės įpareigojamos į savo atliekų prevencijos programas įtraukti maisto atliekų prevenciją ir stebėti bei vertinti maisto atliekų prevencijos priemonių įgyvendinimą, matuodamos maisto atliekų kiekį pagal bendrą metodiką. Šią metodiką, remdamasi ES maisto nuostolių ir švaistymo prevencijos platformos veiklos rezultatais, siekdama vienodo maisto atliekų kiekio matavimo turi nustatyti Komisija;

(2)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 178/2002 (2) pateikta termino „maistas“ apibrėžtis apima bet kokį maistą visoje maisto tiekimo grandinėje nuo gamybos iki suvartojimo. Maistas – tai taip pat nevalgomos dalys, kurios nebuvo atskirtos nuo valgomų maisto dalių jį gaminant, pavyzdžiui, kaulai prie žmonėms vartoti skirtos mėsos. Taigi maisto atliekos gali apimti maisto dalis, kurios skirtos nuryti, ir maisto dalis, kurios nėra skirtos nuryti;

(3)

maisto atliekos neapima maisto tiekimo grandinės etapų nuostolių, kai tam tikri produktai dar nėra tapę maistu, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 178/2002 2 straipsnyje, pavyzdžiui, valgomųjų augalų prieš nuimant derlių. Be to, maisto atliekos neapima šalutinių maisto gamybos produktų, kurie atitinka Direktyvos 2008/98/EB 5 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kadangi tokie šalutiniai produktai nėra atliekos;

(4)

maisto atliekų prevencija ir mažinimas turi būti vykdomi visoje maisto tiekimo grandinėje. Kadangi įvairiuose maisto tiekimo grandinės etapuose susidarančių maisto atliekų rūšys ir jų susidarymo veiksniai labai skiriasi, maisto atliekų kiekis turi būti matuojamas kiekvienu etapu atskirai;

(5)

maisto atliekų priskyrimas skirtingiems maisto tiekimo grandinės etapams turėtų būti vykdomas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1893/2006 (3) nustatytą bendrą Sąjungos ekonominės veiklos rūšių statistinį klasifikatorių NACE 2 red. Jeigu tinkamo NACE 2 red. klasifikatoriaus nėra, priskyrimas namų ūkiams turėtų būti atliekamas remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2150/2002 (4) I priedo 8 skirsnio 1.2 punktu;

(6)

nors pagal Komisijos sprendimą 2000/532/EB (5), kuriuo nustatomas Europos atliekų sąrašas, maisto atliekas ne visada galima tiksliai identifikuoti, jis gali padėti nacionalinėms valdžios institucijoms įvertinti maisto atliekų kiekį;

(7)

Direktyvos 2008/98/EB 2 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytos žemės ūkio medžiagos, Direktyvos 2008/98/EB 2 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti šalutiniai gyvūniniai produktai nepatenka į tos direktyvos taikymo sritį, todėl neturėtų būti vertinami kaip maisto atliekos;

(8)

tam, kad metodika būtų praktiškai taikoma ir kad stebėsenos našta būtų proporcinga ir pagrįsta, kai kurie atliekų srautai, kurie, kaip manoma, neapima maisto atliekų arba kurie apima mažai maisto atliekų, neturėtų būti matuojami kaip maisto atliekos;

(9)

siekiant tiksliau išmatuoti maisto atliekų kiekį, su maisto atliekomis sumaišytos ne maisto medžiagos (pvz., dirvožemis ar pakuotė) į maisto atliekų masę turėtų būti neįtraukiamos, kiek tai įmanoma;

(10)

kelių rūšių maisto produktai paprastai išmetami kaip nuotekos arba su nuotekomis, pvz., į butelius išpilstytas geriamasis ir mineralinis vanduo, gėrimai ir kiti skysčiai. Šiuo metu nėra tokių atliekų kiekio matavimo metodų, kurie užtikrintų pakankamą pateiktų duomenų patikimumo ir palyginamumo lygį. Todėl tokių rūšių maisto produktai neturėtų būti vertinami kaip maisto atliekos. Tačiau valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė savanoriškai teikti informaciją apie šių rūšių maisto produktus;

(11)

nors medžiagos, skirtos naudoti kaip pašarinės žaliavos, kaip nurodyta Direktyvos 2008/98/EB 2 straipsnio 2 dalies e punkte, neįtrauktos į tos direktyvos taikymo sritį ir todėl jų kiekis neturėtų būti matuojamas kaip maisto atliekos, informacija apie maisto produktus, kurie iš pradžių buvo skirti žmonėms vartoti ir po to nukreipti gyvūnams šerti (įskaitant maisto produktus, apibrėžtus Komisijos reglamento (ES) Nr. 68/2013 (6) priedo A dalies 3 punkte), yra svarbi siekiant suprasti medžiagų, susijusių su maistu, srautus ir gali būti naudinga planuojant tikslinę maisto atliekų prevencijos politiką. Todėl valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė savanoriškai vienodu būdu teikti šią informaciją;

(12)

kad būtų galima tiksliai nustatyti kiekvienu maisto tiekimo grandinės etapu susidarančių maisto atliekų kiekius, valstybės narės turėtų išsamiai išmatuoti maisto atliekų kiekius. Tokie išsamūs matavimai turėtų būti atliekami reguliariai kiekvienu maisto tiekimo grandinės etapu ir ne rečiau kaip kartą per ketverius metus;

(13)

pagal Direktyvos 2008/98/EB 37 straipsnio 3 dalį valstybės narės kasmet turi pateikti maisto atliekų kiekio ataskaitas. Siekiant užtikrinti proporcingumą ir sumažinti administracinę naštą, valstybėms narėms turėtų būti pateikti įvairūs maisto atliekų kiekio matavimo metodai, taikytini teikiant tas metines ataskaitas, įskaitant esamas maisto atliekų susidarymo analizes, naujus specializuotus maisto atliekų tyrimus, taip pat duomenis, surinktus atliekų statistikos tikslais ar vykdant ataskaitų apie atliekas teikimo prievoles, ir kitus socialinius ir ekonominius duomenis, arba šių galimybių derinį. Turėtų būti kiek įmanoma naudojami pripažinti duomenų šaltiniai, pavyzdžiui, Europos statistikos sistema;

(14)

siekiant užtikrinti vienodą medžiagų srautų maisto tiekimo grandinėje stebėseną vykdant tikslinę maisto atliekų prevencijos politiką, turėtų būti užtikrinta, kad valstybės narės, nusprendusios išsamiau išmatuoti maisto atliekų kiekį ar išplėsti matavimo aprėptį, galėtų tai padaryti vienodu būdu;

(15)

kad būtų galima patikrinti pateiktus duomenis ir patobulinti matavimo metodus ir siekiant užtikrinti tų metodų palyginamumą, valstybės narės turėtų pateikti papildomos informacijos, susijusios su matavimo metodais ir surinktų duomenų kokybe,